Gyvename įvairovės ir neapibrėžtumo, o kartu ir būdravimo, kritiškumo, kūrybos laikais, kai reikia daugiau individualių įžvalgų, nuovokos, refleksijos, atsakomybės už teisingus pasirinkimus. Teisinis ugdymas bendrojo lavinimo mokykloje yra ta terpė, kuri ugdo sąmoningus, suprantančius savo teises ir pareigas, gebančius išmoktas teisines žinias pritaikyti konkrečioje situacijoje, konstruktyviai dalyvauti nuolat kintančios visuomenės gyvenime, mokinius – piliečius. Nes būtent teisinis ugdymas yra sparčios visuomenės demokratinio auklėjimo pagrindas. Žmogus gali visapusiškai išreikšti save kaip pilietis tik tada, kai jis žino ne tik savo teises ir pareigas, bet kartu supranta ir gerbia įstatymus, kitų žmonių teises ir laisves bei teisėtus interesus. Galima teigti, jog jei ugdymas sėkmingai organizuojamas mokykloje, galima tikėtis visuomenės tobulėjimo.
„Lietuvoje teisinį ugdymą reglamentuojantys švietimo dokumentai pabrėžia teisinio ugdymo svarbą šiandieniniame ugdymo kaitos procese ir numato bei įpareigoja kurti tokią ugdymo aplinką, kurioje moksleiviai rengiami gyvenimui demokratinėje visuomenėje, skatinamas jaunimo politinis aktyvumas, į ugdytinį žvelgiama kaip į sąmoningą ir aktyvų tautos bei pilietinės visuomenės narį, turintį esmines, praktiniam gyvenimui būtinas žinias” . Mokiniai, neįgiję teisinių žinių, ateityje sunkiau prisitaikys prie nuolat kintančių ar naujų socialinių normų bei nesugebės jomis naudotis ginant savo teises ir laisves. Socialinės normos yra glaudžiai susijusios su asmens ir visuomenės vertybėmis. Todėl jau mokykloje svarbu vaikams, kurių vertybės tik formuojasi, suteikti teisinio švietimo pagrindus, kurie būtini naudojantis savo teisėmis bei lemia asmens socialinę brandą ateityje. „Mokykla yra ta vieta, kurioje mokiniai gali įsigilinti į teisės esmę ir jos reikšmingumą” .
Ugdymo realybėje kylančios problemos susijusios su visuomenės gyvenimo pokyčiais, ugdymo turinys, kaip socialinio užsakymo raiška, atspindi šiandieninės visuomenės poreikius, lūkesčius, problemas. L. Jovaišos teigimu , visuomenei ir asmenybei prasmingas toks ugdymo turinys, kuris atitinka konkrečios visuomenės materialinę ir dvasinę kultūrą. Todėl modernioje visuomenėje yra svarbios ir reikšmingos teisinio ugdymo programos bei jų turinys, nes tik tikslingai ir kompetentingai sudarytos programos ir jų turinys sąlygos progresą tarp besimokančiųjų bendrojo lavinimo mokykloje. Pozityvus progresas priklauso nuo besimokančiojo, t.y. mokinio (ar didelespastangas deda, kad būtų įsisavintos teisės žinios) ir nuo mokančiojo, t.y. mokytojo (ar visas pastangas deda, kad būtų atskleistos ir išaiškintos pagrindinės teisinės žinios bendrojo lavinimo mokykloje). Mokykloje teisinis ugdymas padeda mokiniams įgyti žinias ir gebėjimus, reikiamus naudojantis savo teisėmis ir laisvėmis teisinėje sistemoje, ginant savo teises ir vykdant pareigas.
Kalbant apie sparčią socialinę kaitą, tuo pačiu ir apie teisinio ugdymo turinio kaitą, reikia pabrėžti kompetencijos reikšmę Bendrosiose programose (ugdymo turinyje). Šis globalizacijos laikmetis yra pažymėtas ypatingu ženklu, kai globali ideologija, žadanti patogesnį, kokybiškesnį, įdomesnį gyvenimą, persmelkia visų valstybių politiką, kultūrą, švietimą, socialinį gyvenimą, siūlydama tvarkytis pagal tuos pačius principus, t.y. kompetencijas. Kompetencijos samprata pagrįstas ugdymas – tai mokymosi procesų dermė, sukurianti bendrą žinių, įgūdžių, gebėjimų, vertybių perdavimo sistemą. Todėl atnaujinamų Bendrųjų programų esmė – perėjimas nuo tradicinio, įprastinio mokymo prie šiuolaikinio, kai ugdymo turinys padeda ugdyti mokinių kompetencijas.
Ištirtumas. Teisinis ugdymas yra analizuojamas Lietuvoje. Nors mokslinėje literatūroje nėra pateiktos oficialios teisinio ugdymo sampratos, tačiau jau L. Deveikis ir A. Poviliūnas (1998) kalbėjo apie žmogaus teisių mokymą mokykloje. Teisinio auklėjimo aspektus nagrinėjo A. Vaišvila (2000; 2004; 2009), V. Šlapkauskas (2004), L. Jovaiša (2003), R. Totoraitis ir R. Ažubalytė (2003) ir kt. A. Pekauskas ir G. Grigaliūnaitė (2008) tyrė jaunesniojo mokyklinio amžiaus mokinių teisinio ugdymo turinio bendrojo lavinimo mokykloje ypatumus; A. Penkauskas (2010) gilinosi į vidutinio amžiaus mokinių teisinį ugdymą bendrojo lavinimo mokykloje . R. Prakapas, R. Žilinskienė (2008) rašė apie teisinį ugdymą bendrojo lavinimo mokykloje: pedagogų požiūrį, o 2009 m. taip pat R. Prakapas ir I. Motiejūnaitė analizavo mokinių požiūrį į teisinį ugdymą bendrojo lavinimo mokykloje. K. Gogelienė (2005), B. Kairienė ir G. Dzindzalietienė (2009) gilinosi į teisinio švietimo aspektus, o S. Šmidtaitė (2010) nagrinėjo teisinio švietimo bendrojo lavinimo mokykloje modelį.
Akcentuojant bendrojo lavinimo mokyklą, B. Simonaitienė (2003) akcentavo mokyklą kaip besimokančią organizaciją, o 2007 m. – mokyklą kaip besimokančios organizacijos vystymą, o P. Sengas (2008) tyrė besimokančią mokyklą.
Pabrėžiant ugdymo turinio kaitą dinamiškame, sparčiame pasaulyje, galima paminėti šiuos autorius, kurie daugiau ar mažiau prisidėjo, aptariant ugdymo turinio kaitą. V. Jonynienė (1993) nagrinėjo ugdymo turinio programų pertvarkas; N. Postmanas (1996) svarsto švietimo ir turinio problemas; į kaitą, švietimo ir ugdymo kaitą, jos aktualijas, įtaką ugdymo reformose gilinosi M. Fullanas (1998), B. Bitinas (2000), R. Želvys (1999), Ž. Jackūnas (2006), D. Žvirdauskas, J. Ruškus (2010), R. Prakapas (2010), L. Duoblienė (2011); D. Hopkinsas, M. Ainscowas, M. Westas (1998) kalbėjo taip pat apie švietimo kaitą ir mokyklos tobulinimą, vykstant sparčiai kaitai; P. McLarenas (1999;2007) akcentavo švietimo turinio bei programų problemas; P. Trowleris (2003) pabrėžė ugdymo turinio problemiškumą globalizacijos sąlygomis; L. Duoblienė ir T. Bulajeva (2008) atliko Bendrųjų programų ir išsilavinimo standartų analizę, išryškino ugdymo programų kaitos prielaidas bei ją sąlygojančius veiksnius.
Be to, kompetencijos užima ypatingą vietą ugdymo procese, ugdymo turinio kaitos vaidmenyje. Labiausiai dėmesio kompetencijų tyrimams skiria D. Lepaitė (2003); D. Lepaitė, P. Jucevičienė tyrė kompetencijos sampratą (2000), taip pat P. Jucevičienė (2010) nagrinėjo kompetencijų modelį.
Minėti tyrimai ir metodiniai darbai tampa palankiomis prielaidomis, plėtojant teisinio ugdymo pagrindus bendrojo lavinimo mokykloje, pagrindžiant švietimo kaitą, ugdymo reformas, tačiau juose nekalbama apie teisinio ugdymo ir programų kaitą bendrojo lavinimo mokykloje. Šiame kontekste išryškėja mokslinė problema – kaip atsiskleidžia teisinis ugdymas bendrojo lavinimo mokykloje vykstant programų ir turinio kaitai.
Tyrimo objektas – teisinio ugdymo raiška bendrojo lavinimo mokyklos Bendrosiose programose.
Tyrimo tikslas – atskleisti teisinio ugdymo bendrojo lavinimo mokykloje programų ir turinio kaitos aspektus.
Tyrimo uždaviniai:
1. Paanalizuoti teisinio ugdymo programų ir turinio kaitos bendrojo lavinimo mokykloje pagrindinius aspektus.
2. Atskleisti kompetencijų ugdymo apibrėžtį Bendrosiose programose.
3. Išnagrinėti teisinio ugdymo integraciją Bendrosiose programose.
4. Išsiaiškinti bendrųjų kompetencijų raišką teisinio ugdymo kontekste.
Tyrimo metodai – turinio analizės metodas, mokslinės ir metodinės literatūros šaltinių analizė ir apibendrinimas.
Pagrindinės sąvokos – teisinis ugdymas, teisinio ugdymo programa, teisinio ugdymo turinio kaita, kompetencijos, bendrojo lavinimo mokykla.
1. TEISINIO UGDYMO PROGRAMŲ IR TURINIO KAITOS BENDROJO LAVINIMO MOKYKLOJE PAGRINDINIAI TEORINIAI ASPEKTAI
1.1. Teisinio ugdymo samprata bei svarba
Šiuolaikinėje kintančioje visuomenėje vis didesnis dėmesys yra skiriamas vaiko teisėms ir pareigoms, todėl yra akcentuojama teisinio ugdymo sąvoka. R. Prakapas ir I. Motiejūnaitė teigia , jog kreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjant teisinį ugdymą kaip vientisą, mokslinėje literatūroje nėra nusistovėjusios šio reiškinio sampratos. Taigi pirmiausia būtų racionalu išsiaiškinti ugdymo sąvoką. Apskritai ugdymas – „svarbiausias žmogaus tapsmo veiksnys „.
Ugdymas dažniausiai yra suprantamas kaip svarbiausios visuomenės patirties perdavimas jaunajai kartai, siekiant ją kuo geriau paruošti gyvenimui, išugdyti kuo tobulesnę asmenybę , ir ryškiausiai sąsajos pastebimos analizuojant teisės funkcijas, kurios, anot teisės teorijos tyrėjų Šlapkausko ir Vaišvilos, išryškėja konkrečiame auklėjimo procese. Tai pastebima ir analizuojant ugdymo uždavinius, suformuluotus pagrindiniuose švietimo dokumentuose (Lietuvos švietimo koncepcija, 1992; Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos Bendrosios programos, 2002, 2008, 2011; Valstybinės švietimo strategijos 2003 – 2012 metų nuostatos, 2003).
Keičiantis visuomenei (modernumą pakeitė postmodernumas) dėl informacinių technologijų pažangos, globalizacijos, mąstymo, lankstumo keičiasi ir ugdymo apibrėžtis, nes „ugdymo sąvoka susijusi su tam tikra kaita” . Ugdymui yra keliami tam laikotarpiui būdingi reikalavimai, todėl ugdymas yra dinamiškas, atviras žmonių ryšys. Ugdymas puoselėja kritinį požiūrį į daugelį besimokančio asmens gyvenimo kontekstų – dorovinį, kultūrinį, ekologinį, ekonominį, technologinį, politinį. Ugdymas turi remtis šiltu, tolerantišku, refleksyviu dialogu, kolegiška partneryste. Tai vienas iš svarbiausių ir sunkiausių švietimo uždavinių ir jo sėkmės rodiklių.
7 Rajeckas V. Pedagogikos pagrindai. Vilnius: VPU, 2004. P. 169.
Kaip nurodoma naujame Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme , „ugdymas – dvasinių, intelektinių, fizinių asmens galių auginimas bendraujant ir mokant”.
G. Rugevičiūtės teigimu , „ugdymo prasmė – padėti mokiniui tapti asmenybe, gebančia išskleisti savo prigimties galias, įprasminti savo buvimą gerais darbais kitų ir savo labui, jausti gyvenimo pilnatvę”. Ši humanistinė nuostata kreipia mus į visuminį (holistinį) ugdymą. Visuminis požiūris į pasaulį atskleidžia, jog viskas yra tarpusavyje susiję. Ši visumos ir vienybės nuostata yra priešinga šiuolaikiniame pasaulyje vyraujančiai skyrimo ir skaidymo nuostatai. Jei žmogus funkcionuoja kaip vientisa būtybė, tai ir jo ugdymas turi apimti ne tik asmens intelektą, bet ir jausmus, vaizduotę, nuostatas, vertybes, kompetencijas, jo bendravimą su kitais ir pasauliu.
Kaip teigia D. Žvirdauskas ir J. Ruškus , ugdymo paskirtį apibūdina pagalba vaikui socializuojantis, demokratinio bendravimo pamatų padėjimas, vaiko brandinimas mokyklai.
Apžvelgus ugdymo sampratą, svarbu atskleisti teisinio ugdymo sampratą. Sąvoka „teisinis ugdymas” yra susijusi su teisiniu auklėjimu, nes teisinis auklėjimas , anot L. Jovaišos (taip pat teigia ir V. Šlapkauskas), yra demokratinio auklėjimo pamatas (taip pat galima apibrėžti ir teisinį ugdymą), nes visuomenės tvarkos gynimas institucionuojamas pirmiausia teisės mokslu, teisėsauga, teisėtvarka, įvairiomis teisinėmis įstaigomis.
„Teisinis auklėjimas – tai sistemingas, teigiamas poveikis teisinei sąmonei kaip pradiniam teisinės kultūros elementui. Jo tikslas – ne tiek teikti teisinę informaciją apie teisėtą elgesį, kiek ugdyti valinį asmens pasiryžimą elgtis teisėtai, diegti teisėtam elgesiui palankią asmens motyvaciją, ugdyti vientisą, minties ir elgesio požiūriu nesusidvejinusią, socializuotą asmenybę. Tai šeimos, švietimo institucijų veikla mokant teisės pagrindų mokyklose, taip pat veikiant per visuomenės informavimo priemones, savarankiškai studijuojant teisės literatūrą (teisinė savišvieta) „.
„Pastebėtina, kad teisinis ugdymas glaudžiai susijęs su doriniu, socialiniu, politiniu, ekonominiu ir pilietiniu auklėjimu” . Apie tai plačiai kalba L. Jovaiša (1995) teigdamas, kad tikslas yra išauklėti žmogų, gebantį tobulinti visuomenės narių santarvę, todėl visuomeninės veiklos motyvacija turi būti ugdoma labai anksti, kai vaikui kyla noras bendrauti. Todėl akivaizdu, kad teisinis ugdymas susijęs su doriniu, pilietiniu ir ekonominiu ugdymu, ypač glaudžiai susijęs su asmenybės socializacija, kur ši tiesiog ir yra teisinio ugdymo pagrindas.
Teisinis ugdymas gali padėti suvokti demokratiją, jos svarbą. Kaip teigia M. Lukšienė , demokratiją galima akcentuoti kaip moralinę nuostatą ir kaip politinę programą. Programos vykdytojai gali būti ir būna ne visada su tvirtomis ir giliomis demokratiškomis moralinėmis nuostatomis ir veiklos pobūdžiu. Juridinės demokratijos normos, be kurių demokratinė valstybė negali egzistuoti, ne visada konkrečiame žmoguje sutampa su atitinkamomis moralinėmis normomis. O tik tai garantuoja demokratijos tikrąjį realizavimą.
Vien tik teisinių žinių pateikimo ir išaiškinimo nepakanka tam, kad būtų išugdytas asmens sugebėjimas gyventi teisiniais reikalavimais, tai V. Šlapkausko knygoje „Teisės sociologijos pagrindai”, yra išdėstomos teisinio auklėjimo priemonės .
Pirmoji teisinio auklėjimo priemonė yra teisinės informacijos turinys (žinios), kuris išdėstomas įvairiose programose, vadovėliuose, knygose, kodeksuose ir įstatymuose, periodinėje spaudoje, radijo ir televizijos laidose, internete. Didelę tų žinių dalį sudaro įvairios vertybės.
Kita teisinio auklėjimo priemonė yra žodis, kalba. Kalba yra pagrindinė bendravimo priemonė. Teisiškai auklėjant, reikia rūpintis bręstančios asmenybės teisinio žodyno formavimusi ir teisinės kalbos tobulinimu. Tai ypač lemia teisinės savimonės plėtotę.
Labai svarbi teisinio auklėjimo priemonė yra veiksmas. Veiksmais kas nors daroma, siekiant tikslo.
Dar viena svarbi teisinio auklėjimo priemonė yra teisėto elgesio pavyzdys. Pavyzdys yra pats auklėtojo asmuo (pvz., tėvas, mokytojas), jo mintys, kalba ir veikla.
Teisinio auklėjimo, kaip proceso, svarbus elementas yra teisinio auklėjimo metodai. Jie tiesiogiai susiję su teisinio auklėjimo priemonėmis ir turiniu. Išskiriami žodiniai, pavyzdžio, vadinamieji, skatinamieji auklėjimo metodai.
Teisinis auklėjimas paveikia žmogų trimis kryptimis: 1) teisinis auklėjimas tikslingai, kryptingai socializuoja individą, formuoja jo sugebėjimus atlikti tam tikrus socialinius vaidmenis, elgtis pagal visuomenei priimtinus elgesio modelius. Taip teisinis auklėjimas formuoja asmenybę ir padeda jai prisitaikyti prie gyvenimo visuomenėje; 2) teisinis auklėjimas skatina individą perimti tam tikrų vertybių sistemą; 3) teisinis auklėjimas padeda individui susiformuoti teisėto elgesio įgūdžius. Taip teisinis auklėjimas nulemia individo teisinės kultūros formavimąsi .
17 Ten pat.
Pabrėžtina, kad pagrindinis teisinio ugdymo tikslas yra „ne įstatymų sąrašas ar teisės normų išmokimas, bet mokėjimas teisės žiniomis pasinaudoti konkrečioje situacijoje. Teisės žinios bedorovės ir jos supratimo negali būti tinkamai ir teisingai panaudotos . Taigi teisinis ugdymas gali būti traktuojamas kaip informacijos visuomenei rūšis, yra viena iš pagrindinių priemonių, ugdančių teisiškai išprususius bei dorus piliečius.
Teisinio auklėjimo uždavinys yra „supažindinti su demokratinės visuomenės normomis, kurių įgyvendinimas palaiko visuomeninę tvarką” , nes demokratinė visuomenė yra tvarkos visuomenė, ne kažkoks chaotinis darinys, ko norėtų nesusipratėliai, piktnaudžiaujantys laisve, minčių ir veiklos pliuralizmu. Akivaizdu, jog įstatymais nustatyta tvarka drausmina visuomenę. Visuomeninė drausmė stiprina valstybę, įgalina ją normaliai funkcionuoti. Teisinis auklėjimas gali būti interpretuojamas kaip sudėtingas edukologijos ir pedagoginės praktikos uždavinys. Teisinis auklėjimas turi būti pradedamas kur kas anksčiau, kai vaikai skiria „gera” ir „bloga”.
Anot A. Pekausko ir G. Grigaliūnaitės , „teisinio ugdymo paskirtis yra skatinti ir pratinti jaunąją kartą gerbti įstatymus kaip visuomenės normalaus funkcionavimo pagrindą”. Teisiniam ugdymui priskiriamas teigiamų nuostatų ir įsitikinimų ugdymo uždavinys. Mokiniai turi suvokti ir internalizuoti teisės sąvokas, įstatymų paskirtį ir jų vaidmenį. Teisybės poreikis yra natūralus pagrindas aktualizuoti teisines idėjas. Nėra moksleivio, kuris nesiektų teisybės, tačiau šį fenomeną, remdamasis individualia patirtimi, kiekvienas iš jų interpretuoja savaip, todėl teisinio ugdymo paskirtis – padėti paaugliams suvokti ir priimti platesnę ir nuodugnesnę teisybės sampratą, išsiaiškinti, kad įstatymai apibūdina ir saugo visiems priimtiną teisybę.
21
Kaip teigia R. Prakapas ir V. Čepaitė , „teisinio ugdymo turinys bendrojo lavinimo mokykloje apima įvairias su mokinių veikla susijusias formaliojo ir neformaliojo ugdymo sritis -ugdymo turinį ženklinančias švietimo gaires, bendruomeninį gyvenimą, papildomojo ugdymo veiklą, bendravimą ir bendradarbiavimą su vietos bendruomene, o integralų teisinių žinių pobūdį ir sklaidą dažnai lemia konkreti mokytojo veikla, atsiremianti į jo turimas teorines ir praktines teisines kompetencijas”.
18Pekauskas A., Grigaliūnaitė G. Jaunesniojo mokyklinio amžiaus mokinių teisinio ugdymo turinio bendrojo lavinimo mokykloje analizė // Pedagogika, 2008. Nr. 89. P. 109.
21 Prakapas R., Čepaitė V. Kritinio mąstymo ugdymo galimybės teisinio ugdymo pamokose // Socialinis darbas, 2011.
Nr. 10 (2). P. 186.
Siekiant geriau suprasti teisinį ugdymą kaip reiškinį, pravartu išsiaiškinti teisinio ugdymo modelį. Formuojant teisinio ugdymo modelį, reikia remtis teisės sistemos struktūra. Teisės tapsmas turi prasidėti nuo teisinių idėjų ir teisinės sąmonės, iš kurios jos kyla. „Teisinė sąmonė – tai sistema vaizdinių, idėjų, teorijų, kurias tam tikrais interesais besivadovaujantys žmonės susikuria apiegaliojančią ir pageidautiną teisę, apie galiojančių įstatymų sutikimą ar nesutikimą su jų interesais, taip pat teigiamos ar neigiamos emocijos, kurių patiria skirtingų interesų turėtojai, susidūrę su galiojančia teise, vertindami ją savo ir visuomenės interesų apsaugos požiūriu „.
Pasak S. Vansevičiaus , teisinė sąmonė (svarbiausia sudedamoji visuomenės teisinio gyvenimo dalis) sąveikauja su kitais teisinės sistemos elementais: teisės principais, institutais, normomis, institucijomis, teisės įgyvendinimu ir teisėkūra, su teisiniais santykiais.
Sistemingas ir nuoseklus teisinių žinių suteikimas mokiniams stiprina jų teisinę sąmonę. Teisės egzistavimas visuomenėje priverčia žmones daryti tai, ko kitaip jie nedarytų. Teisinis ugdymas labai aktualus formuojant visuomenės sąmoningumą.
Pilietiškumo ir dorinį ugdymą sieja nuostatos, kad šiuolaikinei demokratijai būtina teisinė piliečių savimonė ugdytis kartu su dorine savimone, todėl siekiama išugdyti sąmoningą pilietį, gebantį kiekvieną savo veiksmą grįsti visuomeniniu nuovokumu bei doriniais principais .
Kitas teisės egzistavimo lygmuo yra teisės normos. Tai matomiausias teisės elementas. Anot A. Vaišvilos , teisės praktikos požiūriu, teisės normos yra ypatinga teisės tapsmo stadija, koncentruota teisės esmės išraiška. Socialinės normos (dorovė, moralė, etika, teisė) veikia kartu. Teisės normas ir įstatymus galima traktuoti kaip moralės principų ir normų išraišką. Su jomis turi būti susipažįstama mokykloje. Teisinio ugdymo priemonės tuo veiksmingesnės, kuo doroviškai tobulesnė asmenybė. Kuo asmenybės dorovinio išsiauklėjimo lygis žemesnis, tuo mažiau daro poveikį ugdymo priemonės.
Dar vienas teisės lygmuo yra teisiniai santykiai. Žmonės visuomenėje yra saistomi įvairiais tarpusavio santykiais – ekonominiais, politiniais, giminystės, moraliniais, pasaulėžiūriniais ir t.t. Pastebėtina, jog žmonės yra saistomi ir teisiniais santykiais. Svarbiausi žmonių santykiai verčiami teisiniais santykiais, kai jiems suteikiamas privalomas teisių ir pareigų vienovės pavidalas.
Kalbant apie teisinį ugdymą bendrojo lavinimo mokykloje, A. Pekauskas pastebi , jog mokinių bendrojo lavinimo mokyklų teisinio ugdymo sistemą sudaro:
• teisinis pedagogų parengimas;
• teisinis moksleivių ugdymas;
• teisinis tėvų švietimas.
Vaikai turi buti mokomi sistemingai, kad teisinis ugdymas taptų dėsningu procesu. Šiam procesui turėtų buti paruošta metodinė bazė, numatytos formos, priemonės tam darbui su įvairaus
27
amžiaus vaikais. Teisinio ugdymo konstrukto struktUra yra dvimatė. Ją sudaro du komponentai :
• teisės žinios, susijusios su formaliuoju mokykliniu ugdymo turiniu (įgyjamos mokykloje);
• nesusijusios su mokykla (įgyjamos saviugdos, socialinio išmokimo bUdu) bendrosios žinios.
Išsiaiškinus teisinio ugdymo sampratą, modelį, sistemą, toliau bus pateikta, kuo svarbus yra teisinis ugdymas. Kalbant apie teisinio ugdymo svarbą yra svarbu atskleisti, kuo ypatingos ir naudingos yra žinios, apimančios teisinį ugdymą.
Dar XX a. pabaigoje įžymus Lietuvos pedagogai kalbėjo apie pilietines teises ir pareigas. L. Jovaiša, J. Vaitkevičius teigė , jog kiekvienas žmogus priklauso kuriai nors tautai, valstybei, yra tos valstybės nuolatinis gyventojas. Tuo pačiu jis turi atitinkamas pilietines teises ir pareigas. Pilietinės teisės ir pareigos sudaro pilietiškumo esmę, t.y. žmonių gyvenimo bUdą, jų galvoseną, elgesį, veiklą pagal kriterijus, priimtus toje valstybėje.
Praėjus dešimtmečiui, žmogaus teisės buvo suprantamos kaip demokratijos dalis. „Žmogaus teisių mokymas yra sudedamoji demokratijos mokymo dalis. Mokydami žmogaus teisių, mokytojai suteiks vaikams žinių apie laisvosios visuomenės esmę – jos narių teises ir pareigas .
S. Vansevičius taip pat mano , jog humaniškos demokratinės sąmonės branduolį sudaro žmogaus teisės, kurios tikrą reikšmę įgauna tada, kai piliečiai ne tik žino jas formaliai, bet ir jaučia tvirtą įsitikinimą dėl jų bei tvirtas garantijas. Todėl galima teigti, kad žmogaus teisių mokymas yra sudedamoji demokratijos mokymo dalis, o tuo pačiu ir teisinio auklėjimo dalis. Žinodamas savo teises ir kryptingai susiedamas jas su pareigomis, gebėdamas pritaikyti savo kasdieniame gyvenime, asmuo jaučiasi saugus jį supančioje aplinkoje.
27 Pekauskas A. Vidutinio mokyklinio amžiaus mokinių teisinio ugdymo turinio bendrojo lavinimo mokykloje analizė //
Pedagogika, 2010. Nr. 99. P. 97.
29 Deveikis L., PoviliUnas A. Pilietinis ugdymas mokykloje. Vilnius: AB OVO. 1998. P. 49.
Vos įžengus į XXI a., imta kalbėti, jog teisinis ugdymas yra susijęs su valstybės teisiniais reikalais. Anot M. Lukšienės , plačiai kalbama apie bUtinumą stiprinti valstybės teisinius pagrindus, apie teisinių normų tikslinimą, tobulinimą. Tai mUsų gyvenimo bUtinybė. Be teisinės visuomenės nesukuriama įmanoma demokratija. Tačiau nerimą kelia gana ryški mUsų visuomenės tendencija dažnai pamiršti teisės ir teisingumo, dorovės saitus. Teisinis mąstymas, ugdymas apsiriboja dažnai savo paties kiautu.
Vėliau teisės ir pareigos yra interpretuojamos kaip vienovė, nes teisės negali egzistuoti be pareigų, ir pareigos yra susijusios su teisėmis. A. Vaišvila pažymi , jog demokratinėje visuomenėje teisė neegzistuoja kitaip, kaip tik teisių ir pareigų vienovės pavidalu, ir ta vienovė yra ne teisės principas, o pati šiuolaikinės teisės esmė. Teisės žinių moksleivis turi įgyti ne tam, kad pademonstruotų teisinį išprusimą, o tam, kad jomis remdamasis tinkamai reguliuotų savo elgesį.
Akcentuojant teisinį ugdymą, vis labiau yra sureikšminamas mokyklos vaidmuo. Bendrojo lavinimo mokykla yra svarbiausia institucija, galinti suteikti tvirtus teisinio ugdymo pagrindus. Anot
33
Z. Jackūno , Lietuvos mokykla turėtų orientuotis į visuomenę, kurios gyvenimą ir raidą lemtų ne išplėstas, galingas valstybinės valdžios aparatas, o laisvi, sąmoningi, iniciatyvūs, savarankiški piliečiai. Jie naudotųsi visomis politinėmis, socialinėmis bei kultūrinėmis teisėmis ir laisvėmis, plėtotų ekonominės, socialinės demokratijos, kultūrinio savarankiškumo ir savivaldos pagrindus.
Lietuvos mokykla siekia ugdyti sąmoningus, suprantančius savo pareigas ir teises, gebančius konstruktyviai dalyvauti visuomenės bei valstybės gyvenime ir jį tobulinti piliečius, patriotus. Tam reikia :
• tvirtų dorinių pagrindų;
• orientacijos į esmines demokratinės visuomenės bei valstybės vertybes: laisvę, lygybę ir solidarumą (brolybę), pagarbą žmogaus orumui ir toleranciją;
• lojalumo demokratinei valstybei ir tautai, Lietuvos tautos ir pasaulio istorinės raidos, politikos krypčių bei institucijų, visuomeninio, ūkinio bei kultūrinio gyvenimo būklės ir pagrindinių raidos tendencijų suvokimo;
• išlavintų visuomeninio bendradarbiavimo gebėjimų bei įgūdžių. Viso to suteikia teisinis ugdymas.
33 Jackūnas Z. Lietuvos švietimo kaitos linkmės (1988 – 2005). Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2006. P.
23.
Teisinis ugdymas mokykloje yra vienas iš būdų paruošti žmogų gyvenimui visuomenėje. Mokykloje teisinis ugdymas padeda mokiniams įgyti žinias ir gebėjimus, reikiamus naudojantis savo teisėmis ir laisvėmis teisinėje sistemoje, ginant savo teises ir vykdant pareigas. Mokiniai, neįgiję teisinių žinių, ateityje sunkiau prisitaikys prie nuolat kintančių ar naujų socialinių normų bei nesugebės jomis naudotis ginant savo teises ir laisves. Socialinės normos yra glaudžiai susijusios su asmens ir visuomenės vertybėmis. Mokymo programos metu mokiniai turėtų gauti ir žinoti pagrindines teises ir laisves. Be to, apmąstydamas teisės ir pareigos sąsają, mokinys turėtų suvokti, kad reikia ne tik rūpintis savo teisėmis, bet ir paisyti kitų teisių.
Be to, teisinės žinios gali būti viena iš nusikalstamo elgesio prevencijos būdų. Nežinantis laisvių bei pareigų turinio pilietis elgiasi pagal savo nuožiūrą, o ne pagal nustatytas valstybėje bei visuomenėje normas. Vaikas privalo žinoti, kaip gali elgtis ir kaip reikės atsakyti pažeidus nustatytas elgesio normas. Beje, teisės žinios yra viena iš delinkventinio elgesio prevencijos priemonių .
B. Kairienė ir G. Dzindzalietienė taip pat teigia , kad norint užkirsti kelią vaiko teisių pažeidimams, būtinas visuomenės teisinis švietimas, o tai padaryti lengviausia jau mokykloje. Galima interpretuoti, jog teisinio ugdymo svarba mokykloje turi didelę reikšmę. Mokykloje įgytos teisinės žinios gali sumažinti nusikalstamas veikas šiuolaikinėje sparčioje visuomenėje.
Darniam asmenybės vystymuisi bei sėkmingai integracijai į visuomenę, yra būtinas teisinis švietimas ir teisinis ugdymas nuo pat vaikystės. Vaikystė yra laikotarpis, kai kiekvienas asmuo ypatingai greitai keičiasi ir, pajusdamas įvairius gyvenimo potyrius, tobulėja. Teisinis švietimas prasideda šeimoje, vėliau vaikų darželyje, pradinėje mokykloje. Vaikų teisinis švietimas svarbus siekiant užtikrinti, kad vaikai prisitaikytų prie nuolat kintančių ir naujų socialinių normų, gebėtų
37
jomis naudotis gindami savo teises ir laisves .
Galima daryti išvadą, kad teisinis ugdymas yra demokratinio auklėjimo pamatas, kuris nutiesia tiltą tinkamiems asmens poelgiams postmodernioje visuomenėje. Teisiniam ugdymui mokykloje turi būti skiriamas reikiamas dėmesys. Teisiniu ugdymu siekiama, kad pilietis gebėtų laisvai, sąmoningai vertinti, spręsti ir apsispręsti nuolatos kintančioje visuomenėje. Todėl būtina sudaryti sąlygas mokiniams susivokti prieštaringose krašto ir pasaulio politinio ir kultūrinio gyvenimo realijose, išmokti analizuoti interesų įvairovės ir priešingumo lemiamus politinius ir socialinius konfliktus, suprasti pačioje demokratinėje konstitucinėje santvarkoje slypinčius pavojus, pajėgti kompetentingai koreguoti nevykusius sprendimus.
1.2. Bendrojo lavinimo mokykla kaip ugdymo institucija
Šiuolaikinėje visuomenėje ugdymas turi ypatingą reikšmę. Jis prasideda šeimoje ir tęsiasi ugdymo institucijoje: lopšelyje, darželyje, mokykloje ir t.t. Bendrojo lavinimo mokykla yra vienas svarbiausių ugdymo veiksnių. Bendrojo lavinimo mokykla gali būti laikoma tokia mokykla, kuriatvira visiems besimokantiesiems, neatsižvelgiant į tokius skirtumus, kaip religija, kultūra, etninė ar klasinė padėtis. Šiuolaikinė mokykla turi būti atvira pokyčiams, lanksti XXI a. iššūkiams.
Švietimo įstatyme yra teigiama , jog „bendrojo lavinimo mokykla – mokykla, vykdanti priešmokyklinio, pradinio, pagrindinio, vidurinio ar atitinkamas specialiojo ugdymo programas”.
Švietimo gairėse pastebėta , jog „savarankiška ir atvira mokykla kuriama kaip demokratinės bendruomenės, pilietinės visuomenės modelis, kuriame vietos bendruomenės ir krašto socialinės, ūkinės, kultūrinės ir politinės problemos bei jų sprendimo paieška tampa reikšminga ugdymo turinio dalimi”. Savarankiška ir atvira mokykla turi įvesti mokinius į šiuolaikinę visuomenę, nes mokyklos įvairiapusis atvirumas būtinas, norint, kad asmuo būtų pasirengęs bendruomeniškam ir savarankiškam gyvenimui.
M. Lukšienės knygoje „Jungtys” yra teigiama , kad „mokykla – nuolatinės kaitos bei naujovių iniciatorius ir diegėjas”. Iš esmės reformos neįmanoma įgyvendinti, jei nebus kuriama ir mokinio, ir pedagogo kaitos nuostata. Sistema keisis norima linkme, jei pati mokykla, kiekviena individualiai, o ne tik įsakoma iš viršaus, įsitikinus pritars vykstančiai kaitai ir įsijungs į ją kūrybiškai, t.y. laisvai, įvairiapusiškai ir atsakingai.
P. Sengas imponuoja M. Lukšienei taip pat teigdamas, jog „mokykla yra pagrindinė švietimo sistemos ir visuomenės pokyčių ašis „. Darbas ir aplinka klasėje pagerės ir pokyčiai bus ilgalaikiai tada, jei tobulės visa mokykla.
Politiniai pokyčiai švietimo srityje per pastaruosius dešimtmečius vyksta nuolat, jie darosi vis spartesni. Nė vienas svarbesnis pokytis švietimo grandyje neaplenkia ir mokyklos. Šiandieninė mokykla yra nuolatinės kaitos būsenos. „Norėdama ir toliau sėkmingai atlikti socializacijos funkciją, mokykla turi keistis taip, kaip keičiasi ją supanti aplinka” .
Mokykla nesiekia perteikti kuo daugiau žinių – turint galvoje sparčią mokslo pažangą, kvalifikacijų kaitą bei visą gyvenimą trunkančio mokymosi kontekstą tai daryti neprasminga. „Jos pareiga – dėti visas pastangas, kad pateikiamos žinios įsitvirtintų kaip organiška moksleivio patyrimo, svarbaus tiek šiandieniniame jo gyvenime, tiek ateityje, dalis” .
Šiuolaikinė mokykla yra kritikuojama kaip konservatyvi, statiška, autoritarinė ir išlaikiusi industrinio laikotarpio požymius. Mokykla pasižyminti šiomis, laikmečio reikalavimų neatitinkančiomis kokybėmis, griauna didžiąją ekosistemą (visuomenės, valstybės ir t.t.), t.y. net neturėdama ekonominio stimulo būti besimokančia, ji turi jausti moralinį ir pilietinį akstiną tokia tapti.
M. Fullanas pabrėžia, jog ugdymas turi moralinį tikslą. „Moralinio ugdymo tikslas -pagerinti moksleivių gyvenimą, nesvarbu kokia būtų jų gyvenamoji aplinka, ir padėti ugdyti piliečius, galinčius produktyviai gyventi ir dirbti dinamiškoje ir vis sudėtingesnėje visuomenėje” . Taip darydami mokytojai susiduria su nuolatinių naujovių ir pokyčių esme, kitaip sakant, jie užsiima gerinimu, o gerinti ką nors besikeičiančiame pasaulyje reiškia gerai pažinti ir valdyti nuolat atsirandančias pokyčių jėgas.
Kaip teigia B. Simonaitienė , mokykla nėra aktyviai rinkoje konkuruojanti verslo ir paslaugų institucija. Mokyklos tapimas besimokančia organizacija siejasi ne su „žūtbūtiniu” išlikimu rinkoje, o daugiau su moraliniu įsipareigojimu, pilietine branda, su funkcionavimu bendroje ekosistemoje: mieste, valstybėje, pasaulyje/visuomenėje.
Dar vienas autorius P. Sengas taip pat pažymi besimokančios mokyklos svarbą, kadangi gyvename greitų ir gausių pasikeitimų amžiuje, kai žodis „transformacija” tampa vienu iš dažniausiai vartojamų šalia tokių sąvokų, kaip globalizacija, technologijos ir pan. Pastaraisiais metais ypač paplito gebančios mokytis mokyklos bendruomenės idėja. Aiškėja, kad mokyklos gali būti iš naujo perkurtos, paverstos gyvybingomis ir nuolat atnaujinamos ne įsakymais, nurodymais ar taisyklėmis, o orientuojantis į mokymąsi. Tai reiškia, kad kiekvienas asmuo turėtų būti sistemos dalis ir tuo pat metu išreikšti savo troškimus, kelti žinių lygį bei tobulinti gebėjimus. Besimokančioje mokyklos bendruomenėje anksčiau įtariai vieni į kitus žiūrėję žmonės – tėvai ir mokytojai, pedagogai ir vietos verslininkai, administratoriai ir profesinių sąjungų nariai, dirbantieji mokykloje ir už jos sienų, mokiniai ir suaugusieji – suvokia bendrą savo indėlį į švietimo sistemos ateitį ir supranta, ko gali vieni iš kitų pasimokyti .
Postindustrinės organizacijos dimensija – lankstumas – sąlygoja naujus reikalavimus mokyklai, t.y. kokių žinių ir įgūdžių privalu išmokti ateinančioms kartoms. Akivaizdu, kad jaunimo ugdymas siekiant ugdyti gebėjimą prisitaikyti, atsakomybę, lankstumą bei gebėjimą dirbti drauge su kitais yra svarbus postindustrinės visuomenės mokytojų ir mokyklų tikslas. Be to, mokykla kaipbesimokanti organizacija turi būti kūrybiška, mokanti bendradarbiauti ir nuolat tobulėti, optimistiškai žvelgianti į problemų sprendimą ir pasiryžusi didinti savo pajėgumus, kad geriau pažintų save ir aplinką. Todėl mokyklose būtina tokia aplinka, kuri sudarytų sąlygas autonomiškam, individualizuotam mokymuisi ir prasmingam bendradarbiavimui.
Besimokanti mokykla vertina mokymąsi, tarpusavio priklausomybę ir komandinį darbą, atvirą profesinių nesutarimų išraišką, pavienio žmogaus idėjas ir iniciatyvas, vienų paramą kitiems, diskusiją ir gebėjimą klausytis kitų ir t.t. Beje, mokykla kaip besimokanti organizacija nuolat kuria ir palaiko partnerystės ir mokymosi santykius organizacijos viduje ir išorėje, apmąsto ir tiria savo perspektyvas bei patirtį, gautus duomenis transformuoja į žinias, prieinamas visiems organizacijos nariams bei reikšmingas ugdymo tikslams pasiekti. Tai reiškia, jog norinčios tobulėti mokyklos turi organizuoti tobulinimo procesą kaip nenutrūkstamą veiksmą. Mokyklos kaip besimokančios organizacijos kultūroje mokymasis yra kasdienybės dalis, o ne neįprastas įvykis.
Mokyklos tobulinimas yra ypatingas požiūris į švietimo kaitą. Tada mokiniai pasiekia geresnių rezultatų ir stiprėja mokyklos gebėjimas valdyti kaitą. „Šiuo atžvilgiu tobulinti mokyklą reiškia, sutelkus dėmesį į mokymo ir mokymosi procesą bei jį palaikančias sąlygas, pasiekti geresnių mokinių rezultatų „. Tam turi būti sukurtos strategijos, numatančios, kaip vykstant kaitai padėti mokyklai geriau mokyti. Vienintelis būdas mokykloms išlikti vykstant kaitai yra jų tobulinimas.
Nias, South, Campbell tyrimai parodė , kad mokyklos tobulėjimą skatina tam tikrų bendrų institucinių vertybių siekimas: mokymosi vertinimas, tarpusavio priklausomybės ir komandinio darbo vertinimas, atviros profesinių nesutarimų išraiškos vertinimas, pavienio žmogaus vertinimas, atsižvelgiant ir remiant vieni kitus, pasirengimo siekti kompromiso vertinimas. Tai yra esminės mokyklos kaip besimokančios organizacijos dalys, kurios turėtų atsispindėti mokyklos vizijoje, tiksluose ir politikoje.
Be to, šiais laikais vis labiau išgirstama sąvoka „besimokanti” visuomenė ar miestas. Tai tiesiogiai susiję su bendrojo lavinimo mokykla, kadangi būtent bendrojo lavinimo mokykloje yra klojami pamatai sėkmingam mokymuisi visą gyvenimą. Su šia institucija vienu ar kitu gyvenimo tarpsniu yra susijusi pakankamai didelė visuomenės dalis. Būtent mokykloje turi būti įgyta besimokančios visuomenės piliečiui būtina kompetencija bei veikimo besimokančioje organizacijoje patirtis. Mokykla, norėdama išlikti svarbia institucija, turi įveikti negebėjimą lavintisir spartinti savo mokymosi procesą, kad galėtų būti aktyvi besimokančios visuomenės kūrėja vietinėje aplinkoje (mieste, miestelyje, bendruomenėje).
B. Simonaitienė pažymi , kad „mokykla turėtų puoselėti besimokančio miesto idėją ir vertybes bei jomis grįsti savo veiklą, motyvuoti, skatinti moksleivius, jų tėvus, artimiausią bendruomenę įsitraukti į šį judėjimą, aktyviai dalyvauti besimokančio miesto idėjos palaikymo ir plėtojimo veiklose, trumpalaikėse akcijose ir ilgalaikiuose projektuose ir taip prisidėti prie konkretaus besimokančio miesto vystymo”. Be to, mokyklai, veikiančiai besimokančiame ar tokio statuso siekiančiame mieste, miestas taip pat deleguoja svarbią funkciją – būti aktyvia partnere ir konsultante, inicijuojant ir palaikant besimokančiam miestui svarbius procesus. Tai reiškia, jog mokykla turėtų papildyti savo įsipareigojimų ir tikslų sąrašą besimokančio miesto dimensijoms, o mokytojai turėtų savo vaidmenį plėsti orientuojantis į besimokančio miesto poreikius.
Beje, besimokanti mokykla turėtų aktyviai dalyvauti moksliniuose ir taikomuosiuose tyrimuose, nes tokiu būdu prisidės prie naujų žinių, aktualių miesto ir šalies vystymuisi, kūrimo. Mokykloje turėtų tvyroti besimokančiojo poreikius tenkinanti edukacinė aplinka, turėtų būti kaupiama įvairi mokymosi gebėjimus plėtojanti medžiaga (pvz. knygos, CD, vaizdajuostės, strateginiai žaidimai), kuri turėtų būti prieinama ne tik mokyklinės organizacijos nariams, bet ir visiems bendruomenės nariams – miesto piliečiams.
Mokytojas, kurdamas edukacines aplinkas moksleiviams, lygiagrečiai sukuria naudingas mokymosi aplinkas sau, tai reiškia, jog yra suardoma griežta riba tarp mokytojo ir mokinio, nes kiekvienas organizacijos narys, nepriklausomai nuo jo statuso organizacijoje, gali atlikti tiek mokytojo, tiek mokinio vaidmenį. Dėl to mokymas besimokančioje organizacijoje nėra tik vienos krypties – iš viršaus į apačią, kai mokytojas moko moksleivius. Mokymas vyksta įvairiomis kryptimis (Kerfoot, 20 03) :
• vertikaliai, kai mokytojas moko moksleivius arba kai moksleivis (iai) moko mokytojus;
• horizontaliai, kai moksleiviai arba mokytojai moko vieni kitus;
• įstrižai, kai naudojami netradiciniai, neįprasti santykiai, ryšiai bei informacijos sklaidos kanalai.
L. Jovaišos teigimu , pagrindinėje mokykloje dėstant socialinių mokslų dalykus, mokiniai yra supažindinami su pagrindinėmis žmogaus teisėmis ir priedermėmis.
V. Lepeškienė pabrėžė , kad mokykla turėtų rūpintis parengti gyventi visuomenėje, kurią tas žmogus turi kurti ir keisti. Mokykla ugdo žmones, kurie keis ir tobulins dabartinę visuomenę, todėl nuo to, kaip šiandieninės mokyklos mokiniai supras demokratiją, asmens laisvę ir atsakomybę, priklausys, kokioje visuomenėje jie gyvens po poros dešimtmečių. Beje, šiandieninėje mokykloje, jei ir kalbama apie demokratiją, tai labai abstrakčiai, atitrauktai nuo mokinio kasdienio gyvenimo ir asmeninės patirties.
Mokyklą sudaro mokiniai, pedagogai, o tėvai dažnai tėra priedėlis, kuris dalyvauja buitiniame mokyklos gyvenime ir informuojamas apie vaikų mokymąsi. Nelaukiant, kol įvyks švietimo reforma, jos pačios sėkmei tėvų santykis su mokykla ir ,atvirkščiai, turėtų keistis. Tai viena iš sąlygų reformai vykti. Reikia gilaus pačios visuomenės įsitikinimo, ko reforma siekia, kaip vykdoma ir kodėl būtina. Tėvai yra ta visuomenės dalis, kuri labiausiai suinteresuota ir savaime jautriausiai galinti atsiliepti į planuojamą kaitą. Tačiau tai pasiekiama, kai tėvai supažindinami su įvairiomis ne tik su jų vaikais tiesiogiai susijusiomis problemomis.
Anot M. Lukšienės , Lietuvai reikia susikaupusios, mokančios šaltai galvoti, bet karštai jausti visuomenės. Pradėti reikia nuo mokyklos: santykio direktorius – mokytojas, mokytojas -mokinys, nes mokykla – kultūros židinys, mokykla – ne vienintelis visuomenės kaitos ir brandos vaistas, bet gali būti, tinkamai patvarkius, didelis vaistas. Be mokyklos pokyčio demokratija nebus sukurta. Mokykla – tai pirmasis demokratiško gyvenimo pavyzdys, svarbus visuomenės dalyvavimas tame gyvenime ir pagalba jai demokratėti.
Mokykla turi būti vienas iš svarbiausių veiksnių brandinant demokratinį žmonių mąstymą, demokratinę sąmonę, o kartu ir demokratinę valstybę. Ir visuomenė turėtų įsisąmoninti: visa reforma – ir mokyklos struktūra, ir mokymo turiniu, ir santykiais- sąmoningai kuriamas demokratinio gyvenimo pamatas. Sąmoningai turi bei gali būti ugdomas ir demokratijai svarbus kritinis, t.y. laisvas, aktyvus, mąstymas.
Mokykla rengia jaunąją kartą gyventi demokratinėje, pilietinėje, visuotiniais (universaliais) etikos principais grindžiamoje visuomenėje, todėl pedagoginėje teorijoje ir praktikoje daug dėmesio skiriama atitinkamiems (teisinio ugdymo ir kt.) gebėjimams ugdyti. Mokykla visų pirma siekia parengti ir subrandinti jauną žmogų aktyviam pilietiniam gyvenimui demokratinėje visuomenėje, išugdyti asmenį, pasiryžusį sąžiningai ir konstruktyviai dirbti gimtojo krašto labui. Svarbu ne tik žinoti ir deklaruoti, bet ir gebėti atsakingai veikti, dalyvauti visuomeniniame ar kultūriniamegyvenime, naudotis visuomenės ir valstybės institucijų paslaugomis ir tas institucijas nuovokiai tobulinti.
Taigi bendrojo lavinimo mokykla yra svarbi institucija, kurios svarbiausias tikslas XXI a. yra tapti besimokančia organizacija: lanksčia, linkusia į kaitą, bendradarbiaujančia, optimistiškai žvelgiančia į problemų sprendimą ir pan. Mokykla turi tapti pozityvių permainų, naujovių diegėja. Mokykloje kaip besimokančioje organizacijoje moksleiviui suteikiama teisė būti partneriu organizuojant mokymosi veiklas ir kuriant edukacines savo mokymuisi aplinkas. Be to, N. Postmanas mano , kad mokyklos yra praeities šimtmečių suklestėjimo metas. Dabartis paženklinta naujomis technologijomis, kurioms reikia visai kitos mokyklos sampratos, kitos turinio sampratos. Todėl skverbiantis šiuolaikinei vartotojiškai, globalizacijos veikiamai ideologizuotai kultūrai į mokyklas, svarbu keisti ugdymo turinį, kur apie tai bus kalbama kitame poskyryje.
1.3. Ugdymo turinio kaita
Lietuva yra įžengusi į sparčios kaitos, naujų iššūkių amžių, kuris kelia reikalavimus asmenį ir visuomenę ugdančiai švietimo sistemai. „Globalizacija, informacijos sprogimas, sparti kaita, visuomenės išsiskaidymas – tai iššūkiai, kurie esmingai sureikšmina socialinį ir kultūrinį švietimo vaidmenį „, todėl visuomenė, atsakydama į šiuos iššūkius, gali remtis nuolat atsinaujinančia švietimo sistema. Taigi švietimo kaita yra būtinybė, nes švietimas turi būti lankstus naujovėms, kad galėtų atlikti savo paskirtį – tarnauti sparčiai kintančios visuomenės poreikiams.
Kaita yra nuolatinis ir visa apimantis procesas, dažnai ji yra nenuspėjama, todėl kaitos neįmanoma visapusiškai kontroliuoti – negalima jos pradėti arba sustabdyti. Galima bandyti jai suteikti norimą tempą, pageidaujamą kryptį ir priimtinesnį pobūdį. Socialinė kaita kviečia keistis visus. L. Duoblienės teigimu, „kaitos pajauta leis kritiškai įvertinti norą „pagriebti” ugdymo tikrovę, ją užfiksuoti ir planuotai, siekiant tam tikrų standartų, tobulinti” . „Visa tai, kas buvo pasakyta apie kaitą bendrąja prasme, tinka ir švietimo kaitai .
57 Želvys R. Švietimo vadyba ir kaita. Vilnius: Garnelis, 1999. P. 60.
Kadangi gyvename postmodernioje visuomenėje („postmodernumas” Lietuvoje susiklostė ar gali būti įžvelgiamas dėl per didelių tempų, perimant edukacines naujoves ir greičiausiai nevisiškai teisingo ir tikslingo jų taikymo; situacija tokia, kurioje nė vienas norisusiprasti ir susigaudyti), tai šiandieniame pasaulyje kaita tapo įprastu ir nuolatiniu reiškiniu. „Tai -vienas iš esminių postmodernistinės visuomenės bruožų” .
Bendrojo lavinimo mokykla yra tiesiogiai susijusi su švietimu (galima traktuoti ugdymo turiniu), jo kaita, nes keičiantis švietimo sistemai, kinta ir ugdymo turinys. Jis apima mokinių turimą patirtį, mokymo programas, mokymo ir mokymosi metodus, kontekstą, mokinių pasiekimų ir pažangos vertinimo būdus, mokymo(si) priemones . Taip pat į ugdymo turinį įeina ugdymo planai, egzaminų programos, vadovėliai.
Kaip teigia A. Dumšienė, Z. Bajoriūnas , ugdymo turinį sudaro klasikinių, demokratinių, humanistinių vertybių visuma, atitinkanti ugdytinių poreikius, saviraišką, moralės lygmenį dvasingumo plėtrą, kultūrą, žinias, sąmonę, dorovinius jausmus, įpročius ir įgūdžius, tikėjimą visuomenėje priimtinais santykiais, laisvą ir savarankišką gyvenimo būdo pasirinkimą ir asmeninę atsakomybę už save ir kitus.
Ugdymo turinys turi laiduoti įvairiapusę asmens galių sklaidą ir remtis visuminiu kultūros kontekstu. Ž. Jackūno teigimu , visuminis ugdymo turinio pobūdis atsiskleidžia įvairiais aspektais. Visuminė ugdymo turinio kryptis pasireiškia tuo, kad:
a) ugdymo turinys apima asmens fizinei ir dvasinei brandai svarbias visų kultūros sričių -mokslo, meno, dorovės, religijos, politikos teisės, filosofijos, ekonomikos, technikos, kūno kultūros – žinias, gebėjimus ir vertybes;
b) ugdymo turinys aprėpia medžiagą, susijusią su visomis pagrindinėmis žmogaus visuomeninio gyvenimo ir veiklos sritimis – šeima, vietos bendruomene, tauta, valstybe, tarptautine bendrija, profesinės veiklos bei darbo pasauliu;
c) ugdymo turinys aprėpia mokomąją medžiagą, apimančią tarpusavyje derinamus vietinį , nacionalinį, regioninį bei globalinį požiūrius į tikrovę;
d) ugdymo turinys organiškai vienija visas sudedamąsias perteikiamų kultūros vertybių turinio dalis: žinias, gebėjimus, įgūdžius, vertybines nuostatas;
e) ugdymo turinys apima organiškai derinamas žinias, gebėjimus, nuostatas, susijusias ir su teorija, ir su praktika, su fundamentinėmis mokslo žiniomis ir taikomosiomis mokslo sritimis;
f) ugdymo turinys vienija teorines, istorines, kritines (pastarosios yra susijusios tik su sociokultūriniais procesais) bei metateorines žinias.
Ugdymo turinio programos yra mokymo tikslų, uždavinių, turinio, siekiamų rezultatų ir mokymo principų visuma. Tai veikimo planas, nužymintis gaires, orientyrus, kurie padeda siekti norimo tikslo.
Ugdymo turinio programas sąlygoja :
1. Besimokančiojo poreikiai;
2. Mokymosi veiklos pobUdis;
3. Reikalavimai žinioms;
4. Visuomenės poreikiai.
Kiekvienas komponentas aptariamas atskirai:
1. Kiekvienas vaikas turi turėti galimybę besimokydamas kuo visapusiškiau atskleisti savo
individualybę ir ją plėtoti. Per savirealizaciją ir saviugdą kurti savąją asmenybę, įsipareigojusią sau,
kitiems žmonėms, savajai bendruomenei, tautai ir valstybei.
2. Mokymosi veikla turi bUti ne slopinanti, gniuždanti, o skatinanti džiaugtis mokymusi, pažinimu, leidžianti patirti sėkmę, ugdanti norą save išreikšti ir save tobulinti. Mokymosi veikla yra individualizuota: mokomasi skirtingu tempu, skirtingu ritmu, skirtingais bUdais, pasiekiami ir skirtingi rezultatai.
3. Informacijos gausa, jos greitas keitimasis, galimybė netrukdomai plisti, jos prieštaringumas ir nevienareikšmiškumas kelia nuolatinį klausimą: kokios žinios yra pagrindinės ir esminės, jų bUtinai reikia išmokti, kokius gebėjimus ir įgUdžius įgyti?
4. Visuomenė kelia reikalavimus švietimui, susijusius su jos kultUriniais, socialiniais, politiniais, ekonominiais poreikiais. Demokratinei visuomenei ypač svarbu kiekvieno asmens kUrybiškumas ir iniciatyvumas, laisvė, savarankiškas apsisprendimas ir atsakomybė, įsipareigojimas kitiems žmonėms, visuomenei. Mokykla turi išugdyti tokius žmones, kurie gebėtų efektyviai reikštis ir kaip asmenys, ir kaip piliečiai.
Ugdymo turinio programos, kaip ir visa švietimo sistema, yra grindžiamos humaniškumo, demokratiškumo, atvirumo – paslankumo (kaitos) principais.
Humaniškumo principas reikalauja, kad ugdymo turinys bUtų skirtas žmogui, t.y. atlieptų jo individualybės bei amžiaus tarpsnio ypatumus, bUtų jam prasmingas, reikšmingas ir reikalingas.
Demokratiškumo principas įgalina ir mokinį, ir mokytoją pasirinkti programą pagal sudėtingumą, mokslo turinį ir bUdus, kurie geriausiai atskleistų asmens polinkius bei išgales, labiausiai atlieptų jo raiškos ir savirealizacijos poreikius.
Atvirumo- paslankumo principas reikalauja iš programų, kad jos bUtų pakankamai „erdvios”, lanksčios, kad jas nesunku bUtų papildyti nauja informacija, besikeičiančiomis mokslo žiniomis.
Ugdymo turinys yra įgyvendinimas mokyklose. „Mokykla, pritaikydama ir įgyvendindama ugdymo turinį, nustato ugdymo turinio planavimo principus ir laikotarpius, numato tvarką, priima sprendimus, nustato pasirinkto dalyko keitimo tvarką, numato mokinių socialinės veiklos organizavimo principus ir bUdus, siedama juos su mokyklos ir vietos bendruomenės poreikiais” .
Vadovaujantis Bendrosiomis programomis, ugdymo turinys yra formuojamas mokyklose, keliami reikalavimai ugdymo procesui, mokytojų kvalifikacijai, mokymosi aplinkai ir vadovėliams, rengiamos mokinių pasiekimų vertinimo programos ir užduotys. Šiandien ugdymo turinys suprantamas plačiai – tai ir dalykų turinys, ir mokymosi metodai bei priemonės, mokinio įgyta patirtis ir mokymosi aplinka. Todėl svarbiausias vaidmuo įgyvendinant Bendrąsias programas tenka mokyklai ir mokytojams, nes tik jie geriausiai pažįsta savo mokinius ir ,atsižvelgdami į jų poreikius, gali pritaikyti ugdymo turinį taip, kad kiekvienas mokinys, pagal savo išgales, pasiektų kuo geresnių rezultatų .
Dabarties ugdymo ypatumais dažniausiai vardijami neapibrėžtumas ir reliatyvizmas (tiesa, vertybės, pažinimas, vertinimas), kurį paskatino mokslo revoliucija. Su tuo susijusi ugdymo turinio sumaištis. Ji atsiranda dėl naujų teksto perskaitymo bUdų, naujų ugdymo prioritetų – kompetencijų ugdymo, naujų socialinių iššUkių, atsirandančių dėl gyvenimo tempo, ir „gimdančių” daug aktualių temų, dėl naujų ideologijų ir globalios, ir lokalios politikos derinimo .
Todėl viena iš švietėjų sprendžiamų problemų yra ugdymo turinio sumaištis, atsirandanti bandant suderinti skirtingą požiUrį, t.y. akademinį, konservatyvų, kuriame labai aiškUs turinio atrankos kriterijai, aiškiai apibrėžtos tiesos, kurias reikia žinoti, o kita vertus – atsinaujinimo, orientuojantis į praktinį gyvenimą, į tai, kas aktualu socialiniu ir asmeniu požiUriu bei perspektyvu. Turinys keičiasi dėl naujų technologijų, darančių didįjį perversmą visame socialiniame gyvenime ir vaiko ugdymo raidoje. „O šiandienos mokymo turinys neturi nieko bendro su tuo pasauliu, kurįgyvena vaikai. Technologijos atveria jiems kitas prieigas prie informacijos, kuria kitokią mąstymo struktūrą, jų gyvenimas remiasi kitokiomis impresijomis, kurios neatsiejamos nuo informacinių technologijų, naujųjų medijų” .
Visos mokymo programų reformos yra susijusios su kaita. Tautos, valstybės, vietos bendruomenės ir mokyklos atnaujina mokymo programas, nes šiuo metu taikomos programos nėra tokios, kokios turėtų būti . Patirtis rodo, kad norint spėti su gyvenimo kaita, ugdymo turinį reikia periodiškai atnaujinti. Ugdymo turinio atnaujinimas yra grindžiamas švietimo tyrimų duomenimis.
„Šiuolaikiniai ugdymo, ir ypač turinio, teoretikai pabrėžia labai sparčią socialinio gyvenimo kaitą ir sykiu poreikį nuolat permąstyti bendrojo lavinimo mokyklų ugdymo turinį. Informacinių technologijų, globalizacijos proceso sparta kelia naujų iššūkių ir reikalauja atnaujinti turinį” . Anot R. Bruzgelevičienės , „nuo pat reformos pradžios į ugdymo turinio atnaujinimą žvelgta kaip į vieną svarbiausių visos švietimo sistemos kaitos būdų. Brėžta riba tarp senojo autoritarinio, akademinio ir naujojo, demokratinio, į vaiką bei dabarties gyvenimo poreikius orientuoto ugdymo turinio”.
Kaip pažymi B. Bitinas , Lietuvos ugdytojams iškilo dilema, ar toliau remtis klasikinėmis ugdymo koncepcijomis, ar priimti ir realizuoti naująsias ugdymo idėjas, mat jas ilgą laiką lėmė realizmo, neotomizmo (tarpukariu) ir materializmo (sovietmečiu) koncepcijos. Be to, klasikinės paradigmos vyravimą lemia ir fundamentinių mokslų atstovų nuogąstavimas, kad atsisakius bendrojo lavinimo akademinio kryptingumo, susilpnės aukštos kvalifikacijos specialistų rengimas. Būtent šie veiksniai – pedagoginis konservatyvumas ir ugdymo turinio akademiškumas – lemia tvirtą klasikinės ugdymo paradigmos poziciją Lietuvos švietime.
Siekiant sukurti sėkmingą mokymo programą, būtina geriau išnaudoti „žinias apie kaitą” -nesėkmės priežastis dažnai būna jų nepaisymas. Politikos kūrėjai, švietimo srityje dirbantys vadovai ir mokytojai turi daugiau žinoti apie veiksnius, skatinančius sėkmingą mokymo programų kaitą mokyklose. Todėl švietimo kaitos ir pagrindinių jos bruožų analizavimas turėtų tapti neatsiejama bet kokios rimtos mokymo programos reformos proceso dalimi, nes mokymo programų sudarymas yra sudėtingas ir ilgas, nenutrūkstantis procesas, kadangi ugdymo turinys keičiasi, atsižvelgiant į gyvenimo, laikmečio, konkrečios sociokultūrinės situacijos keliamus reikalavimus. Ugdymo turiniokūrimą užbaigia vadovėliai, kurių gali būti ne po vieną, o po kelis, iš kurių mokytojas turi teisę rinktis geriausius ir sau labiausiai patinkančius.
Mokymo programos kaita yra mokytojų ir mokyklų, kuriose jie dirba, mokymosi procesas. Gebėjimas gerai suprasti kaitą ir aiški mokymo programos koncepcija – būtinos sąlygos, kad nauja mokymo programa būtų geriau pritaikyta praktikoje. Daugelis mokymo programų keičiamos todėl, kad jos ilgą laiką buvo sudarinėjamos tradiciškai. Dėl to daug mokymo programų tapo perkrautos, painios ir netinkamos nei mokytojams, nei mokiniams. Dėl šios priežasties turėtų pasikeisti mokymo programos kryptis – nuo mokymo programos kaip produkto modelio turėtų būti pereita prie mokymo programos kaip proceso modelio. Toks perėjimas taip pat pakeistų mokymo programos funkciją – iš grynai techninio dokumento ji taptų platesne idėja, kuri būtų naudinga kuriant mokyklų tobulinimo gaires.
Dabartinė Bendrųjų programų kaita tokia sparti, kad mokytojai negali (nespėja, nenori, jiems nesudaromos sąlygos ir t.t.) į ją įsijungti. Mokytojams susidaro įspūdis, kad kaita yra „ įsiūlyta”, nuleista iš viršaus, o bandymai paveikti netenkinančią situaciją iš anksto užprogramuoti
72
nesėkmei .
Anot V. Jonynienės , ugdymo turinio reforma yra viena svarbiausių švietimo pertvarkos grandžių. Ugdymo turinys, t.y. ko, kaip ir kodėl mokoma, yra viso ugdymo proceso šerdis, įforminta mokymo programose ir planuose.
Remiantis švietimo gairėmis , „švietimo turinys turi būti atnaujintas taip, kad padėtų asmeniui ir visuomenei atsakyti į dabarties iššūkius, padėtų pasinaudoti dabarties atveriamomis, naujomis galimybėmis”. Atnaujintas turinys turėtų padėti asmeniui rasti savo vietą ir vaidmenį šiandienos visuomenėje. Taigi švietimo turinyje dėmesys yra kreipiamas į pilietiško, savarankiško, bendruomenei atsidavusio asmens ugdymą. Be to, artimiausia ateitis reikalaus daug autonomiškesnio žmogaus nei anksčiau: nebijančio rizikuoti, labiau pasitikinčio savimi, sugebančio laiku imtis iniciatyvos, mokančio siekti savo gyvenimo tikslų, veikiančio kryptingai ir nuosekliai. Reikalinga tokia turinio politika, kuri labiausiai būtų orientuota į žinių interpretavimą, o ne į žinių atkartojimą, būtų susieta su įvairių sričių gyvenimo praktika, realiomis problemomis ir jų sprendimų paieška.
Be to, kad pasikeistų tai, kaip mokytojai moko, o mokiniai mokosi, būtina taikyti ypatingus metodus. Vien kelti mokytojų kvalifikaciją – nepakanka. Jeigu mokymo programos reforma siekiama keisti tai, kaip mokiniai mokosi, o mokytojai moko, reikalingos sudėtingesnės jos įgyvendinimo strategijos. Dėl šios priežasties rekomenduojama taikyti priemones, kuriomis siekiama padėti mokytojams kurti profesionalaus mokymosi bendruomenes ir mokykloms mokytis vienoms iš kitų.
Pastebėta, kad tiek Lietuvoje, tiek ir Vakarų Europos šalyse ugdymo turinyje pabrėžiama žinių, švietimo decentralizacijos, mokymo išteklių atnaujinimo ir naudojimo, socialinio priklausymo, duomenų, rezultatų, susijusių su švietimu, gavimo ir jų palyginimo Europos lygmeniu dermė, o naujovės, tyrimai, švietimas ir mokymas turi tapti pagrindine valstybių vidaus politikos ašimi, skatinančia novacijų diegimą, pagalbą jaunimui adaptuotis, kritiškai mąstyti, atnaujinti žinias, užmegzti ryšius, t.y. padėti integruotis į informacinę visuomenę .
Paanalizavus ugdymo turinį, jo kaitos aspektus, naudinga panagrinėti kokie veiksniai lėmė 2002 m., 2008 m. ir 2011 m. Bendrųjų programų ugdymo turinio kaitą.
2002 m. Bendrosiose programose galima išskirti keletą svarbiausių ugdymo turinio kaitą lemiančių veiksnių :
• būtinybė užtikrinti ugdymo kokybę: tobulinti mokyklos veiklą; žadinti moksleivių norą mokytis, atliepti jų poreikius bei galias, susieti mokymąsi su praktiniu gyvenimu, padėti moksleiviams tapti aktyviais piliečiais, patriotais, solidariais Europos ir pasaulio bendrijos nariais.
• šalies politinio, ekonominio, socialinio bei kultūrinio gyvenimo kaita: globalizacija, darnus vystymasis, Lietuvos įsijungimas į Europos Sąjungą.
• informacinės (žinių) visuomenės plėtra: moksleivių informacinių gebėjimų ugdymas, mokymasis mokytis, mokymas naudotis šiuolaikinėmis informacinėmis technologijomis.
• mokyklos bendruomenės ir vietos bendruomenės kaita: mokyklos bendruomenės požiūris į savo veiklą ir jos tobulinimo perspektyvas, vietos bendruomenės poreikiai.
Rengiant ir įgyvendinant 2008 m. Bendrąsias programas laikomasi šių ugdymo turinio
77
atnaujinimo krypčių :
• orientuoti ugdymo turinį į bendrųjų kompetencijų ir esminių dalykinių kompetencijų ugdymą, ypatingą dėmesį kreipiant mokymuisi mokytis;
• stiprinti ugdymo individualizavimą, atsižvelgiant į skirtingus mokinių poreikius;
• stiprinti ugdymo turinio integraciją siekiant, kad mokiniai suprastų ir galėtų kūrybingai taikyti tai, ką išmoko;
• suderinti dalykų turinio apimtis, atsisakant aktualumą praradusių ugdymo turinio elementų ir įtraukiant naujus, aktualius;
• ugdymo turinį išdėstyti taip, kad ugdymo turinio elementus būtų lengviau klasifikuoti (planuojant, rengiant metodinę medžiagą, vertinant, publikuojant elektroninėje erdvėje ir
pan.).
2011 m. naujajame vidurinio ugdymo raidos etape laikomasi šių ugdymo turinio
78
atnaujinimo krypčių :
77 Pradinio ir pagrindinio ugdymo bendrosios programos. Vilnius: Švietimo plėtotės centras, 2008.
• užtikrinti vidurinio ugdymo turinio dermę su atnaujintu pradinio ir pagrindinio ugdymo turiniu;
• labiau orientuoti ugdymo turinį į bendrųjų ir dalykinių kompetencijų ugdymą;
• integruoti įgytų gebėjimų taikymą į mokinių mokymąsi ir sieti ugdymą su gyvenimo aktualijomis;
• atsisakyti aktualumą praradusių žinių ir įtraukti į ugdymo turinį būtiniausias naujas žinias, svarbias šiandienos ir ateities visuomenės gyvenimui;
• tiksliau susitarti dėl ugdymo turinio apimčių, siekiant išvengti perkrovimo, galinčio pakenkti geriems mokinių ugdymo rezultatams;
• suteikti mokyklų bendruomenėms daugiau laisvės kurti mokyklos lygmens ugdymo turinį, didinti ugdymo turinio lankstumą;
• perstruktūruoti ugdymo turinį ir konceptualiai jį pagrįsti, siekiant išplėsti pagrindą profesiniam mokytojų susikalbėjimui šiuolaikinio ugdymo planavimo, mokymo ir mokymosi metodų taikymo ir mokinių pasiekimų vertinimo klausimais.
Galima pastebėti, jog atnaujinti 2002 m. Bendrąsias programas labiausiai paskatino Lietuvos įstojimas į Europos Sąjungą, 2008 m. – bendrųjų kompetencijų ir esminių dalykinių kompetencijų ugdymo svarba, ypatingą dėmesį kreipiant mokymuisi mokytis, o 2011 m. naujose Bendrosiose programose labiausiai siekta didinti ugdymo turinio lankstumą, išvengti perkrovimo, galinčio pakenkti geriems mokinių ugdymo rezultatams ir toliau skirti pakankamą dėmesį kompetencijų ugdymui..
Galima daryti išvadą, jog ugdymo turinys yra svarbiausias visuminis komponentas bendrojo lavinimo mokykloje, kuriuo remiamasi perteikiant vaikų patirčiai naudingas žinias, įgūdžius, vertybes, gabumus, kompetencijas. Ugdymo turinys apima įvairias švietimo sričiai aktualias priemones: mokymo programas, vadovėlius, egzaminų programas, mokymo ir mokymosi metodus, kontekstą, mokinių pasiekimų ir pažangos vertinimo būdus ir t.t. Šiuolaikinėje visuomenėje vienas svarbiausių procesų yra kaita. Kaitą galima suprasti kaip mokymąsi. Pokyčiai tapo gyvenimo norma, ir kuo toliau, tuo jie darosi spartesni. Maža to, stabilumas jau tapo patologija ir dabar gali būti išlaikomas nebent dirbtinėmis priemonėmis, kadangi šiuolaikinės visuomenės ir modernių organizacijų prigimčiai būdinga orientacija į nuolatinę kaitą. Šiuo atveju švietimo srityje yra svarbi ugdymo turinio kaitos problema. Siekiama, jog ugdymo turinys atlieptų iššūkius mėgstančios, bendradarbiaujančios, atviros pokyčiams visuomenės poreikius, nes švietimui būtini bent jau turinio „griaučiai”.
2. KOMPETENCIJŲ UGDYMO APIBRĖŽTIS BENDROSIOSE PROGRAMOSE
2.1. Kompetencijos samprata
Įvairiuose moksliniuose ir praktiniuose leidiniuose minimas kompetencijos terminas. Tai vienas svarbiausių terminų, kai kalbama apie žinių visuomenę, šiuolaikines organizacijas ir darnų gyvenimą. Jis vartojamas ir tada, kai analizuojama, kodėl žmogus mokosi, ką tobulėdamas nori pasiekti .
D. Lepaitė pabrėžia kompetencijos svarbą šiame globaliame, sparčiai besikeičiančiame pasaulyje. „Tiek tarptautiniu mastu, tiek Lietuvoje sėkminga asmens veikla globalėjančiose organizacijose priklauso ne tiek nuo įgytų formalių kvalifikacijų kaip programų baigimo rezultato,kiek nuo jo gebėjimo prisitaikyti prie kintančios aplinkos, kurioje esminis veiksnys yra asmens kompetencija ir jos plėtojimo potencialas „.
Pasak D. Lepaitės ir R. Kliminsko , Lietuvoje bendrosios kompetencijos interpretuojamos įvairiai, pvz.: „bendriniai gebėjimai”, „bendrieji gebėjimai”, „bendrosios kompetencijos”, „bendrosios kvalifikacijos”, „pamatiniai gebėjimai”, „esminiai gebėjimai” ir pan. JAV, Australijoje, Jungtinėje Karalystėje ir kitose šalyse atlikti tyrimai atskleidė, kad bendrosios kompetencijos – tai esminiai dalykai, kuriuos turi įgyti žmonės, rengdamiesi dirbti. Be to, konkrečios šalies švietimo sistema gali skirtingai realizuoti bendrųjų kompetencijų plėtojimą ugdymo procese, nes skiriasi profesinės veiklos sąlygos. Tačiau Europos šalims vienijantis ir didėjant žmonių mobilumui, plečiantis informacinių komunikacinių technologijų taikymui visose veiklos srityse, didėja poreikis plėtoti tokias pačias bendrąsias kompetencijas: informacinį raštingumą, užsienio kalbų mokėjimą, komunikabilumą, asmeninius gebėjimus ir kt. bei mokytis per visą gyvenimą.
Naujos redakcijos švietimo įstatyme teigiama , kad „kompetencija – gebėjimas atlikti tam tikrą veiklą, remiantis įgytų žinių, mokėjimų, įgūdžių, vertybinių nuostatų visuma”.
Kaip teigia P. Jucevičienė, D. Lepaitė , kompetencija yra žmogaus kvalifikacijos raiška arba gebėjimas veikti, sąlygotas individo žinių, mokėjimų, įgūdžių, požiūrių, asmenybės savybių bei vertybių.
G. L. Boterf teigimu , kompetencija yra derinys įgūdžių, gebėjimų ir žinių, reikalingų siekiant įvykdyti specifinę užduotį.
„Kompetencija – tai integralus žmogaus vertybinių nuostatų, gebėjimų bei žinių ir supratimo junginys, todėl kompetencijos turi būti ugdomos integraliai, per visus mokomuosius dalykus – per vienus dalykus daugiau, per kitus mažiau, priklausomai nuo dalyko ar ugdymo srities specifikos, konkrečios temos, užduočių pobūdžio ir t. t. „. Bendrosios kompetencijos ugdomos ne tik per visų dalykų pamokas, bet ir jos gali būti ugdomos ir neformalioje veikloje – laisvalaikiu, bendraujant su bendraamžiais, per pertraukas, kelionėse, išvykose, renginiuose, sporto varžybose,namuose ar šeimoje. Bendrosios kompetencijos, iš esmės, yra žmogaus asmenybės, jo charakterio, pamatas.
„Esminės kompetencijos – tai visų žmonių asmeniniam pasitenkinimui ir vystymuisi, aktyviam pilietiškumui, socialinei integracijai ir užimtumui reikalingos kompetencijos: komunikavimas gimtąja kalba; komunikavimas užsienio kalbomis, matematinė kompetencija ir esminės kompetencijos mokslo ir technologijų srityse, skaitmeninis raštingumas, mokėjimas mokytis, socialinės ir pilietinės kompetencijos, iniciatyvumas ir verslumas, kultūrinis sąmoningumas ir raiška „. Visi bendrieji gebėjimai yra laikomi vienodai svarbiais, nes gali padėti gerai orientuotis žinių visuomenėje. Daugelis gebėjimų persipina ir papildo vienas kitą: vienai sričiai būdingi aspektai stiprina kitos srities gebėjimus.
„Asmens kompetencija suprantama kaip žinių, gebėjimų bei nuostatų visuma, įgalinanti kelti prasmingus tikslus bei jų siekti, mokytis visą gyvenimą, būti aktyviu piliečiu ir dalyvauti visuomenės gyvenime, susirasti tinkamą darbą „. Kompetencijos samprata nusako svarbiausius šiuolaikinio švietimo uždavinius rengti besimokančiuosius ryžtingai ir tikslingai pritaikyti įgytus gebėjimus, žinias bei patirtį gyvenime, profesinėje veikloje ir nuolat mokantis.
„Bendrųjų kompetencijų ir gyvenimo įgūdžių ugdymo tikslas – praturtinti ugdymo turinį aktualiais mokiniams ir visuomenei klausimais, padėti mokiniams ugdytis gyvenimui žinių visuomenėje būtinas kompetencijas, atsakomybę už savo elgseną ir jos pasekmes, gebėjimą
88
pasipriešinti neigiamai įtakai, padėti mokiniams išvengti netinkamo elgesio „.
89 Simonaitienė B. Mokykla – besimokanti organizacija. Kaunas: Technologija, 2003. P. 24.
Žinių visuomenės koncepcija kelia esminį reikalavimą mokyklai: moksleivis turi gebėti dirbti su žiniomis, mokykloje turi būti mokoma kritiškai vertinti, nagrinėti, tyrinėti, klausinėti, diskutuoti, išsakyti savo nuomonę ir dalintis patirtimi. Šie būdai padėtų moksleiviui įžvelgti sąsajas tarp žinomo ir dar nežinomo, ieškoti reiškinio priežasčių, įžvelgti dėsningumus ir taip kurti savo apibendrintą teoriją. Akcentuotinas, būtent, gebėjimų ugdymas. Taigi žinių visuomenės koncepcija akcentuoja žinių laikinumą ir kintamumą, kartu pabrėždama būtinas kompetencijas: gebėjimą įsisavinti žinias, jas taikyti ar jų pagrindu kurti naujas žinias arba „savo teoriją .
Pageidautina, jog kiekvienas šių laikų žmogus turėtų gebėti :
• dalyvauti bendrame gyvenime, gyventi ir veikti kartu su kitais, t. y. pasižymėti socialumo kompetencija;
• gebėti suprasti ir būti suprastam, t. y. įgyti komunikavimo kompetenciją;
• stebėti ir pažinti, tyrinėti ir atrasti save ir aplinkinį pasaulį, t. y. plėtoti pažinimo kompetenciją;
• norėti ir mokėti mokytis, t. y. išsiugdyti mokėjimo mokytis kompetenciją;
• lanksčiai, sklandžiai, originaliai mąstyti ir aktyviai veikti, t. y. pasižymėti iniciatyvumo ir kūrybos kompetencija;
• gyventi darnoje su savo jausmais ir kūnu ir su savo aplinka, t. y. puoselėti asmeninę kompetenciją.
Švietimas, mokykla, taip pat ir pradinė mokykla sėkmingai atliktų savo misiją, jeigu orientuotų ugdymo turinį į šių, svarbiausiųjų žmogaus gyvenimui, kompetencijų ugdymą.
Galima daryti išvadą, jog visi minėti autoriai panašiai apibūdina kompetencijos sąvoką. Kompetencijos sąvoką galima pastebėti įvairiuose informacijos šaltiniuose. Dabartinėje visuomenėje, galima konstatuoti, kompetencija yra vienas iš labiausiai minimų žodžių, nes visuomenė vis pabrėžia kompetentingo asmens svarbą. Taigi kompetencija yra sparčios kintančios visuomenės asmens įgūdžių, žinių ir vertybių visumos pagrindas. Remiantis kompetencijomis, pilietis ruošiamas profesinei veiklai, prisitaikymui su kintančia visuomene, poreikiui nuolat mokytis ir tobulėti.
2.2. Bendrųjų kompetencijų vieta Bendrosiose programose
D. Lepaitės teigimu , pasaulinės globalizacijos procesas vis labiau apima visas gyvenimo sritis, tarp jų ir švietimo sistemą. Šio proceso poveikis ypač akivaizdus ugdymo programose, realizuojamose įvairiose švietimo sistemos grandyse. Šiose programose pradedamas pabrėžti kompetencijos plėtojimas. Kompetencija kaip fenomenas, nagrinėjama individo kvalifikacijos kontekste kaip gebėjimas veikti, nulemtas individo mokėjimų, įgūdžių, žinių, požiūrių, asmeninių savybių bei vertybių.
Pagrindinis valstybės lygmens dokumentas, reglamentuojantis ugdymo turinį bendrojo lavinimo mokykloje, yra Bendrosios programos. Šis dokumentas rengiamas priešmokyklinio, pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo pakopoms. Bendrosios programos nusako ugdymo kryptį (tikslus ir uždavinius), taip pat tai, ko ir kaip turėtų būti mokomi moksleiviai (ugdymo turinį ir metodus), kad įgytų jiems būtiną žinojimą ir supratimą, išsiugdytų esminius gebėjimus ir vertybines
92
nuostatas . Bendrųjų programų paskirtis yra apibrėžti pradinio ir pagrindinio ugdymo turinį,
93
siekiant ugdymo dermės, prieinamumo ir kokybės visose šalies mokyklose .
„Bendrosios programos apibrėžia vidurinio ugdymo turinį visos šalies švietimo sistemos lygmeniu. Jos yra vienas iš svarbiausių dokumentų, skirtų šalies švietimo sistemai valdyti. Mokyklos, vadovaudamosi Bendrosiomis programomis, formuoja mokyklos lygmens ugdymo turinį pagal atskirų mokinių grupių ir mokinių poreikius. Mokytojai, atsižvelgdami į Bendrąsias programas ir mokyklos lygmens ugdymo turinį, formuoja klasės (mokinių grupės) ir mokinio lygmens ugdymo turinį taip, kad mokiniai pagal savo išgales pasiektų kuo geresnių rezultatų” .
Ž. Jackūno teigimu , bendrosios programos nurodo mokyklai privalomas ugdymo turinio gaires, į kurias atsižvelgiant rengiamos individualios ugdymo programos. Pastarosios geriau atitinka vietos poreikius, mokyklinės bendruomenės (moksleivių, tėvų) interesus, mokyklos galimybes. Bendrosiomis programomis taip pat vadovaujamasi kuriant standartus, naujuosius vadovėlius. Bendrosiose programose apibrėžiami kriterijai, kuriais remiantis kuriamas mokyklos ugdymo turinys.
R. Bruzgelevičienė rašo , jog bendrosios programos išsamiau pažymi modernios Lietuvos mokyklos vertybinius pagrindus, jos darbo principus, ugdymo tikslus ir uždavinius. Jų pamatą sudaro ne perteiktinos žinios, bet bendrieji ugdymo tikslai ir uždaviniai, integraciniai dalykų ryšiai, didaktiniai principai. Tai nebe mokymo, bet ugdymo programos, susisteminančios ir sykiu liberalizuojančios mokyklos darbą.
L. Duoblienė tyrimo ataskaitoje pabrėžia , kad bendrosios programos buvo prilyginamos svarbiausiems teisiniams aktams ar net religiniams tekstams, kuriuose užfiksuotos pagrindinėsnormos ir vertybės. „Mes turim Lietuvos valstybės Konstituciją, tai yra mūsų įstatyminis pagrindas, kurio mes turėtumėm laikytis. Ir mes į jį remiamės. Tai Bendrosios programos yra tas pats mokytojui” , „Čia yra mūsų Biblija, kuria remiamės”- tvirtino mokytojos. Bendrosios programos -tai ir „atspirties taškas”, nuo kurio mokytojas pradeda organizuoti ugdymo procesą, ir „rėmai”, neleidžiantys nukrypti nuo pasirinkto tikslo, ir „susitarimas”, įgalinantis koordinuoti skirtingų dalykų, skirtingų mokyklų mokytojų veiksmus bei leidžiantis išvengti chaoso.
Programos dažniausiai koreguojamos ar atnaujinamos ne todėl, kad mokyklos pradeda blogiau dirbti, bet todėl, kad pasikeičia visuomenės poreikiai ir jai reikia kitokios ugdymo kokybės. Tai reiškia, jog ugdymo kokybė sensta.
Bendrasis privalomasis ugdymas turi suformuoti asmens kompetencijos, t.y. gebėjimo komunikuoti gimtąja ir užsienio kalba, matematinio, gamtamokslinio ir technologinio raštingumo, informacinių komunikacinių gebėjimų, mokėjimo mokytis, tarpasmeninės ir pilietinės kompetencijos, verslumo, kultūrinio išprusimo, pagrindus. Todėl pradinėje ir pagrindinėje mokykloje daug dėmesio turi būti skiriama kiekvieno moksleivio kompetencijos, orientuotos į aktualias gyvenimo visuomenėje reikmes, ugdymui. Turi būti palaipsniui atsisakoma abstraktaus, tarpusavyje nepakankamai susieto gebėjimų bei nuostatų ugdymo ir žinių perteikimo.
Švietimas, besiblaškantis tarp žinių ir kompetencijų, o kartu atsisakantis apibrėžtos turinio vizijos kaip atgyvenos, užtikrinančios ugdymo reprodukciją, pereina prie šiuolaikinių kompetencijų ugdymo konstruktų, net ne įtardamas, kad tarnaus tai pačiai socialinei reprodukcijai. Mat per disciplinų siejimą su praktinėmis kompetencijomis, dažnai dirbtiniais žinių, kurias vis sunkiau kontroliuoti, pakaitalais, švietimo reformuotojai naujais kompetencijų ir gebėjimų aprašais apriboja
98
asmens gebėjimus ir kartu pasilieka galią kontroliuoti tai, kas jau legitimuota .
Anot P. Jucevičienės ir D. Lepaitės , mokymas (is) neturėtų apsiriboti tik informacijos perdavimu, svarbu rūpintis kompetencijų ugdymu ir jų progreso skatinimu, t.y. suteiktų galių ateityje savarankiškai tobulinti save, vystyti kompetencijas bei plėsti jų spektrą.
Moksleiviai turi būti orientuoti į kompetencijos vystymą. Jie turi įgyti keletą esminių gebėjimų: problemų sprendimo, mąstymo, bendravimo su žmonėmis, grupės dinamikos, specialiųjų dalykų gebėjimų. Tokią moksleivių kompetenciją galima pasiekti, kai vyrauja mokymuisi palankus klimatas, todėl vienas iš būdų pasiekti tokią moksleivių kompetenciją yra „ atitinkamai formuojama ir nuolat tobulinama edukacinė aplinka (programos, technologijos, mokytispadedančios strategijos) ir tai gali būti realizuota mokytojui analizuojant, tiriant savo veiklą, diskutuojant su moksleiviais, tiriant jų poreikius ir t.t.”.
2002 m. Bendrosiose programose ir išsilavinimo standartuose galima rasti šias užuominas apie kompetencijas :
• „Siekdama parengti jaunąją kartą, kiekvieną šalies žmogų gyvenimui sparčiai besikeičiančios socialinės tikrovės aplinkybėmis, Lietuvos mokykla įsipareigoja padėti kiekvienam įgyti šiandieniniam gyvenimui ir ateičiai reikalingą asmeninę, socialinę, kultūrinę kompetenciją”.
• „Mokykloje daug dėmesio turi būti skiriama kiekvieno mokinio kompetencijos, orientuotos į aktualias gyvenimo visuomenėje reikmes, ugdymui.”
• „Švietimo bendruomenė, mokyklų vadovai ir mokytojai kviečiami pažvelgti į kiekvieno mokinio vertybinių nuostatų, gebėjimų ir žinių bei supratimo plėtotę kaip į integralų procesą – mokinio kompetencijų ugdymą”.
Pradinio ir pagrindinio ugdymo 2008 m. Bendrosiose programose galima rasti šias užuominas apie kompetencijas :
• „Ugdyti kompetencijas atsižvelgiant į asmenybes augimo poreikius ir pažangą”.
• „Mokinių mokymosi pasiekimai Bendrosiose programose aprašomi ypač išryškinant mokinių įgyjamus bendrųjų kompetencijų ir esminių dalykinių kompetencijų pagrindus”.
• „Baigęs pagrindinio ugdymo programą mokinys yra įgijęs gyvenimui, tolesniam mokymuisi ir darbui būtinus esminių dalykinių kompetencijų pagrindus”.
• „Mokinių pasiekimai aprašomi kaip trijų neatsiejamų nuolat plėtojamos kompetencijos sudedamųjų dalių – nuostatų, gebėjimų, žinių ir supratimo – visuma”.
• „Kiekvienos ugdymo srities bendrojoje dalyje keliami tos srities tikslai ir uždaviniai, paaiškinama šioje ugdymo srityje ugdomos kompetencijos struktūra”.
• „Tinkama ugdymo turinio integracija sudaro daugiau galimybių priartinti mokymąsi prie gyvenimo, plėtoti bendrąsias mokinių kompetencijas”.
Naujose 2011 m. Vidurinio ugdymo Bendrosiose programose galima rasti šias užuominas apie kompetencijas :
• „Mokinių mokymosi pasiekimai Bendrosiose programose aprašomi ypač išryškinant mokinių įgyjamus bendrųjų kompetencijų ir esminių dalykinių gebėjimų pagrindus”.
• „Labiau orientuoti ugdymo turinį į bendrųjų ir dalykinių kompetencijų ugdymą”.
• „Bendrųjų programų 10 priede „Bendrųjų kompetencijų ugdymas” aprašomos bendrosios kompetencijos, kurias būtina integruoti į visų dalykų mokymą”.
• „Kompetencijos detalizuojamos ir aprašomos kaip trijų neatsiejamai susijusių sudedamųjų dalių – nuostatų, gebėjimų, žinių ir supratimo – visuma”.
• „Mokinys kompetenciją gali išsiugdyti tik pats sąmoningai ir aktyviai mokydamasis, o mokytojo pareiga – jį orientuoti ir jam padėti”.
• „Dalyko bendrojoje programoje aprašomi dalyko esminiai gebėjimai, susiję ne tik su dalykinės kompetencijos, bet ir su tam dalykui būdingiausių bendrųjų kompetencijų ugdymu mokant dalyko”.
• „Mokiniai išmoksta tikslingai taikyti šiuolaikines mokymosi strategijas pageidaujamiems gebėjimams ir kompetencijoms ugdytis”.
• „Daugiausia galimybių ir didžiausią prasmę ugdymo integracijai teikia bendrosios mokinių kompetencijos, ugdomos visų dalykų pamokose”.
Šių teiginių dėka galima pastebėti, jog kompetencijos visų metų Bendrosiose programose užima svarbią vietą, kadangi Bendrųjų programų įvade pristatant programas vis kalbama apie kompetencijas, jų plėtojimą vardan mokinių gerovės šiame dinamiškame pasaulyje.
Remiantis švietimo gairėmis taip pat galima įžvelgti kompetencijų svarbą postmodernioje visuomenėje, nes „asmens savarankiškumą ir bendruomeniškumą atviros visuomenės, globalizacijos, sparčios kaitos, informacijos sprogimo sąlygomis gali užtikrinti tik derama kultūrinė branda ir šiuolaikinės kompetencijos „. Be to, kompetencijų ir gebėjimų atsiradimas – tai naują gyvenimo sąrangą ir jos plėtotę rodantys pozityvūs reiškiniai. Taigi šiandien Lietuvos švietimui reikalinga nauja turinio politika, kuri būtų orientuota ne į žinių perteikimą, siaurų profesinių įgūdžių lavinimą, bet į bendrųjų gebėjimą ugdymą, vertybinių nuostatų ugdymą ir dabarties asmeniui būtinų kompetencijų suteikimą. Kompetencijos plėtojimas tampa aktualiu ugdymo programų tikslu.
3. TEISINIO UGDYMO INTEGRACIJA BENDROSIOSE PROGRAMOSE
Atliktas tyrimas yra kokybinio pobūdžio. Taikytas turinio analizės metodas. Tyrimas atliktas 2011 m. vasario – lapkričio mėn. Tyrimo duomenų turinio analizei atlikti buvo naudojama kokybinių tyrimų atviro kodavimo programa „Kokybis”. Programos „Kokybis” paskirtis – išryškinti ir pateikti analizės vykdytojui jo nurodytų reikšminių žodžių lokalizaciją ir artimąją aplinką analizuojamame tekste. Prieš teksto analizę, atsižvelgiant į tai, kad kokybinių duomenų analizės programa yra Atviro kodo programa, visi tekstai buvo paruošti analizei pagal „Kokybio” reikalavimus: Bendrųjų programų (2002, 2008, 2011 m.) tekstai buvo konvertuoti į kompiuterinę programą Notepad ir išsaugoti naudojant UTF-8 koduotę. Tekstas apdorojamas ir analizuojamas buvo remiantis atviro kodavimo principais – išgryninant reikšminius žodžius. Šiuo principu buvo surastos svarbiausios su teisiniu ugdymu susijusios subkategorijos ir kategorijos.
Sutvarkytas ir apdorotas tekstas, suskaidžius jį į prasminius vienetus, buvo parengtas turinio analizei. Analizės atlikimui iliustruojantys teiginiai buvo sugrupuoti ir sukelti į iliustracines lenteles. Visa tai leido išryškinti ir tuo pačiu vizualizuoti kaip ir kokiose ugdymo srityse labiausiai pasireiškia teisinis ugdymas. Tos tyrimo medžiagos sutvarkymas leido mokyklinio ugdymo turinio analizę sugretinti su teisės mokslu, išryškinat mokyklinio ugdymo turinio ir atskirų teisės šakų dermę.
3.1. Teisinio ugdymo turinys 2002 m. ir 2008 m. Bendrųjų programų pradiniame ugdyme
Teisinis ugdymas bendrojo lavinimo mokykloje užima svarbią vietą. Galima pastebėti, kad analizuojant pradinio ugdymo Bendrąsias programas, teisinio ugdymo aspektų galima aptikti šiose ugdymo srityse: doriniame ugdyme, kalbiniame ugdyme bei tokiuose pradinio ugdymo bendrojo lavinimo dalykuose kaip kūno kultūra bei pasaulio pažinimas.
Įvairiuose mokomuosiuose dalykuose esančiose teisinio ugdymo užuomazgose galima įžvelgti keletą teisės šakų: konstitucinę, administracinę, šeimos bei baudžiamąją teisę. Teisinio ugdymo atskirų elementų ar temų galima rasti įvairiose Bendrųjų programų vietose: turinio apimtyje, mokinių pasiekimuose, ugdymo gairėse, uždaviniuose, metodinėse nuorodose bei ugdytinose vertybinėse nuostatose.
Analizuojant teisinio ugdymo raišką pradinio ugdymo bendrosiose programose (2002; 2008), pastebėta, kad daugiausia dėmesio teisiniam ugdymui skiriama dorinio ugdymo (tiek 2002, tiek ir 2008 m.) programose (1 lentelė). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atnaujintose Bendrosiose programose teisinio ugdymo atskiri aspektai yra išryškinami ir gimtųjų kalbų ugdymo, lietuvių gestų kalbos (2 lentelė), pasaulio pažinimo bei kūno kultūros pamokose (3 lentelė), tačiau jų nebelieka gimtojoje lietuvių kalboje (2 lentelė).
Pastebėtina tai, kad labiausiai teisinio ugdymo aspektai dorinio ugdymo srityje (2002 m.) atsiskleidžia per uždavinius, nors teisinio ugdymo užuomazgų galima rasti ir ugdytinose vertybinėse nuostatose bei metodinėse nuorodose. 2008 m. doriniame ugdyme teisinis ugdymas labiausiai yra išryškinamas ugdymo gairėse, taip pat mokinių pasiekimų srityje ir turinyje.
Analizuojant teisinio ugdymo iliustracijas ir jas, turinio prasme, identifikuojant bei priskiriant pagal teisės šakas, paaiškėjo, jog doriniame ugdyme beveik tolygiai dominuoja konstitucinės (pvz. „Pareigos tėvams. Pareiga saugoti savo ir kitų gyvybę”) bei baudžiamosios (pvz., „Svarstoma, kas yra gera, o kas – bloga, ir mokomasi elgtis teisingai”) teisės atskiros temos ar pastarųjų atskiri epizodai, nors galima aptikti ir šeimos (pvz., vaiko teises šeimoje) bei vienas atvejis administracinės (pvz., „Žmogus turi ne tik teises, bet ir pareigas, kad kiekvienas yra atsakingas už savo sprendimus bei veiklą”) teisės epizodų.
IŠVADOS
1. Analizuojant teisinio ugdymo programas ir turinį bendrojo lavinimo mokykloje, nustatyta, kad teisinis ugdymas lavinimo mokykloje yra demokratinio auklėjimo pamatas, kuris nutiesia tiltą tinkamiems asmens poelgiams postmodernioje visuomenėje. Jai reikia visai kitos mokyklos sampratos, kitos turinio sampratos. Ugdymo turinys turi atliepti iššūkius mėgstančios, bendradarbiaujančios, atviros pokyčiams visuomenės poreikius (iniciatyvumą, atsakingumą, savarankiškumą, komunikabilumą ir t.t.). Bendrųjų programų ir turinio kaita buvo sąlygota laikmečio sąlygų pereinant iš klasikinės ugdymo paradigmos į laisvąjį ugdymą. Kintant socialinės tikrovės švietimo prioritetams kilo būtinybė keisti ir ugdymo turinį. Tai susiję su antruoju švietimo reformos etapu.
2. Apibendrinus 2002 m., 2008 m. ir 2011 m. Bendrąsias programas, teigtina, kad kompetencija, yra nuostatų, gebėjimų, žinių ir supratimo visuma. Jos samprata evoliucionuoja kartu su Bendrųjų programų principinių nuostatų ir turinio kaita. 2002 m. bendrosios programos orientuotos į kompetencijų ugdymą ir šiame kontekste kompetencija suvokiama kaip žinių, gebėjimų bei nuostatų visuma, įgalinanti kelti prasmingus tikslus bei jų siekti, mokytis visą gyvenimą, būti aktyviu piliečiu ir dalyvauti visuomenės gyvenime, susirasti tinkamą darbą, o nuo 2008 m. (taigi, ir 2011 m.) m. BP kompetencijoms skiriama ypatinga vieta – atsisakoma Išsilavinimo standartų, orientuojamasi į kompetencijų ugdymą. T.y. kompetencijos plėtojimas tampa aktualiu ugdymo programų tikslu. Kompetencijų ir gebėjimų atsiradimas – tai naują gyvenimo sąrangą ir jos plėtotę rodantys pozityvūs reiškiniai.
3. Teisinio ugdymo pagrindiniai principai ir turinys Bendrosiose programose atsiskleidžia dvejopai: pradiniame ugdyme išskirtinai visas turinys integruotas į dorinį ugdymą, į kalbinį ugdymą, pasaulio pažinimą ir kūno kultūrą; pagrindiniame ugdyme taip pat, iš esmės integruotas į dorinį ugdymą, nors atskiri teisinio ugdymo aspektai atskleidžiami pilietinio ugdymo pamokų turinyje (socialiniame ugdyme), o vidurinio ugdymo programose teisiniam ugdymui yra skiriamas atskiras mokomasis, laisvai pasirenkamas dalykas „teisė”. Analizuojant turinio integraciją atskiriems ugdymo koncentrams, nustatyta, kad:
• Pradiniame ugdyme teisinio ugdymo aspektų galima aptikti doriniame ugdyme, kalbiniame ugdyme bei tokiuose pradinio ugdymo bendrojo lavinimo dalykuose kaip kūno kultūra bei pasaulio pažinimas. Atskleista, jog 2002 m. Bendrosiose programose teisinio ugdymo iliustracijas galima rasti skirtingose programos srityse: uždaviniuose, ugdytinose vertybinėse nuostatose, metodinėse nuorodose, literatūriniame ir kultūriniame ugdyme bei kalbiniame ugdyme (kalbinės veiklos temose). Nustatyta, kad 2008 m. Bendrosiose programose esantys teisinio ugdymo teiginiai ar atskiros temos labiausiai dominuoja ugdymo gairėse, mokinių pasiekimuose (žinios ir supratimas) bei mokinių pasiekimuose (nuostatos). Labiausiai pradiniame ugdyme dominuoja šeimos/konstitucinė teisė. Tačiau galima įžvelgti administracinės bei baudžiamosios teisės užuominų.
• Pagrindiniame ugdyme teisinio ugdymo aspektų galima aptikti doriniame ugdyme, socialiniame ugdyme, meniniame ugdyme, kalbiniame ugdyme bei tokiuose bendrojo lavinimo dalykuose kaip informacinės technologijos, kūno kultūra, technologijos, matematika. Atskleista, jog atnaujintose 2008 metų Bendrosiose programose pagrindiniame ugdyme teisiniam ugdymui yra skiriamas vis didesnis dėmesys, kadangi teisinio ugdymo aspektų galima rasti net matematikoje, dailėje, lietuvių gestų kalboje, šokyje, baltarusių k., vokiečių k. ir svarbiausia – pilietiškumo ugdymo programose – visa tai, kas neišryškinta 2002 metų programose. Nustatyta, jog 2002 m. Bendrosiose programose esantys teisinio ugdymo teiginiai ar atskiros temos labiausiai atsiskleidžia išsilavinimo standartuose bei turinyje. 2008 m. Bendrosiose programose esančios teisinio ugdymo užuominos tolygiai dominuoja ugdymo gairėse, turinyje bei mokinių pasiekimuose (žinios ir supratimas). Pagrindiniame ugdyme šeimos teisės užuomazgas labiausiai galima surasti doriniame bei kalbiniame ugdyme; konstitucinė teisė daugiausiai išreikšta yra socialiniame ugdyme; civilinę teisę apibrėžiančių teisinio ugdymo iliustracijų galima įžvelgti matematikoje, informacinėse technologijose, technologijose, dailėje. Baudžiamosios teisės aspektų galima aptikti įvairiose ugdymo srityse/dalykuose.
• Viduriniame ugdyme teisinio ugdymo aspektų galima aptikti doriniame ugdyme, socialiniame ugdyme, gamtamoksliniame ugdyme, meniniame ugdyme, kalbiniame ugdyme bei tokiuose bendrojo lavinimo dalykuose kaip informacinės technologijos, kūno kultūra, verslas, automobilių techninis aptarnavimas bei priežiūra. Atskleista, jog 2011 m. vidurinio ugdymo Bendrosiose programose teisinio ugdymo aspektų galima rasti kalbiniame ugdyme (lietuvių gestų kalboje, lenkų kalboje, lietuvių kalboje ir literatūroje), gamtamoksliniame (biologijoje), meniniame ugdyme (muzikoje). Ypač teisinio ugdymo užuomazgos yra atskleidžiamos informacinėse technologijose, bet svarbiausia – teisės mokomajame dalyke, kur plačiai yra integruojamas teisinis ugdymas. Viso to 2002 m. vidurinio ugdymo Bendrosiose programose nebuvo išryškinta. Atskleista, jog daugiausiai 2002 m. Bendrosiose programose esantys teisinio ugdymo teiginiai ar atskiros temos labiausiai atsiskleidžia turinyje. 2011 m. Bendrosiose programose esančios teisinio ugdymo užuominos dominuoja turinio apimtyje, skyreliuose „žinios ir supratimas”. Nustatyta, jog viduriniame ugdyme dominuoja konstitucinės teisės atskiros temos ar pastarųjų atskiri epizodai (kalbinis ugdymas, socialinis ugdymas, dorinis ugdymas). Ekologinės teisės užuomazgas labiausiai galima surasti gamtamoksliniame ugdyme; civilinę teisę apibrėžiančių teisinio ugdymo iliustracijų galima įžvelgti informacinėse technologijose, meniniame ugdyme; administracinę teisę atspindi kūno kultūroje esantys teisinio ugdymo aspektai. Šeimos bei baudžiamosios teisės užuominos yra pateikiamos neišskirstant kokioje srityje/dalykuose. 4. Atnaujintos 2008 m. ugdymo programos yra skirtos bendrųjų kompetencijų ugdymui, o naujos 2011 m. Bendrosios programos taip pat tęsia bendrųjų kompetencijų ugdymą. Tai yra programos principinė nuostata. Ankstesnėse programose apie tai tiesiogiai nebuvo kalbama ir akcentuojama. Lyginant 2002, 2008 ir 2011 m. Bendrąsias programas, nustatyta, kad naujosiose 2011 m. Bendrosiose programose yra išskirtos teisinės kompetencijos, ko anksčiau nebuvo nei 2002 m., nei 2008 m. Bendrosiose programose. Atskleista, jog 2002 m. Bendrosiose programose, 2008 m. atnaujintose Bendrosiose programose ir 2011 m. naujose Bendrosiose programose galima rasti teisinių kompetencijų užuomazgų.
REKOMENDACIJOS
1. Ugdymo plėtotės centrui:
• Pagrindiniame ugdyme išskirti teisinio ugdymo aspektų, susijusių su administracine teise, nes nekalbama apie visuomeninius santykius, apie administracinius pažeidimus.
• Viduriniame ugdyme išskirti daugiau teisinio ugdymo iliustracijų, susijusių su baudžiamąja teise, nes tokio amžiaus mokiniams yra aktualu sužinoti apie atsakomybes, padarius tam tikrą žalą.
2. Bendrojo lavinimo mokykloms:
• Daugiau dėmesio skirti teisiniam ugdymui, kuris yra integruotas kituose mokomuosiuose dalykuose, nes teisės dalykas yra pakankamai naujas (Bendrosios programos patvirtintos tik 2011 m.), todėl mokykla turi kreipti dėmesį į mokinių teisinės sąmonės formavimą.
• Mokykla turi būti imli teisinio ugdymo srityje, nes teisinis ugdymas paruošia teisiškai išprususius ir dorus mokinius gyventi iššūkių kupinoje ir racionalių sprendimų reikalaujančioje visuomenėje.
Darbo autorius: D. JUCIUVIENĖ
Atsiųsti pilną darbą teisinis-ugdymas-mokykloje