Gamta

Lietuviški paukščių vardai

Pažintis su ornitologijos terminologija prasidėjo trečiame studijų kurse, kai teko rašyti kalbotyros kursinį darbą. Tada nagrinėti paukščius vardus atrodė daug įdomiau nei literatūros ar kalbotyros terminus, todėl buvo nutarta ir toliau tęsti darbą šia kryptimi. 2003 metai vadovaujamai docento St. Keinio teko rašyti bakalauro darbą „Lietuvos paukščių vardai”. Minėtame darbe buvo nagrinėjami XX a. II pusės paukščių vardai. Šis magistro darbas yra žvilgsnis į XX a. III – V dešimtmečio lietuviškosios ornitologijos terminiją. Skaityti viską

Aplinkos apsaugos institucijų išduodamų leidimų sistemos

Nuolat augantis gyventojų skaičius, mokslinė pažanga, ekonominis vystymasis pasaulyje sukėlė spartų visuomenės poreikių, kurie neretai yra patenkinami aplinkos sąskaita, augimą. Intensyvus aplinkos teršimas bei gamtos išteklių naudojimas, sukėlę ekologinės krizės grėsmę, pastaraisiais dešimtmečiais tapo aktualiomis problemomis, kurias stengiamasi spręsti tiek tarptautiniu tiek nacionaliniu mastu. Tokių problemų sprendimas yra vienas pagrindinių aplinkos politikos uždavinių. Skaityti viską

Elninių genetinė įvairovė bei jų pernešamų erkių užsikrėtimas

Elninių genetinė įvairovė bei jų pernešamų erkių užsikrėtimas BORRELIA BURGDORFERI S.L. IR ANAPLASM PHA GOCYTOPHILUM

Lietuvos kanopinių žvėrių fauna, susiformavusi po ledynmečio, iki šių dienų smarkiai pakito. Tai įvyko dėl gamtos ir klimato sąlygų kitimo, vėliau – dėl žmonių tiesioginės ir netiesioginės veiklos. Ištirpus paskutiniam ledynui, šalto klimato sąlygomis, Lietuvos teritorijoje gyveno tundros ir miškatundrės žvėrys – avijaučiai, šiauriniai elniai, kurie vėliau, klimatui atšilus, išnyko arba pasitraukė toliau į šiaurę. XVI-XVII a. Lietuvoje išnyko stumbrai ir taurieji elniai (vėliau šie žvėrys mūsų krašte vėl buvo pradėti auginti) (Baleišis ir kt., 1998). Skaityti viską

Vaistinių dekoratyvinių augalų populiarumas ir požiūris į juos

Gėlės nuo seno naudojamos įvairių apeigų metu. Per Žolinę (08 15) pašventintą gėlių puokštę su keletu javų varpų lietuvių moterys senovėje parsinešusios namo į pirkią, užkišdavo po sija, tikėdamos, kad tai apsaugos nuo perkūnijos. Taip pat gėlės buvo dedamos mirusiajam į karstą, nuoviru gydomi ligoniai ir susirgę gyvuliai. Per vestuves gėlėmis buvo puošiami arkliai, vežimai, jaunųjų krėslai, taurės, ypač rūtomis puošdavosi jaunoji, pamergės. O gimus mergaitei, pirmu jos maudymo vandeniu buvo laistomas gėlių darželis, nes buvo tikima, kad tai jaunystėje mergaitei lems piršlius (Vyšniauskaitė, 1999). Gėlės žmogų lydi nuo gimimo iki mirties, todėl tai neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Skaityti viską

Augavietės poveikis blizgės (lunaria l.) augalų sandarai

Blizgės (Lunaria L.) gentis priklauso bastutinių (Cruciferaceae L.) šeimai, kuri įeina į magnolijainių (Magnoliopsida) klasę. Gentyje išskirtos rūšys: tai – daugiametė (Lunaria rediviva L.) ir darželinė (Lunaria annua L.) blizgės. Darželinė blizgė (L. annua L.) auginama kaip dekoratyvinis, o daugiametė (L. rediviva L.) – retas ir saugomas mūsų krašto augalas.
Blizgės – tai daugiamečiai augalai, savaime augantys Europos lapuočių miškuose, (red. Natkevičaitė – Ivanauskienė, 1961). Daugiametė blizgė (L. rediviva L.) – vienas jautriausių antropogeninei veiklai augalų.
Augalo anatominė – morfologinė sandara priklauso nuo rūšies ir augavietės. Didžiausią įtaką turi vandens kiekis ir apšvietimas. Prisitaikant prie šių veiksnių labiausiai kinta lapas.
Intensyviai apšviestų augalų lapams būdingos kseromorfinės savybės, o paunksminių-higromorfinės. Ne mažiau svarbus augalui yra ir vanduo. Jis sudaro 40 – 98% augalo masės. Vandenį sausumos augalai gauna iš atmosferoje esančių vandens garų ir iš kritulių. Naudojantiems kritulių vandenį augalams labai svarbu, kad krituliai maždaug vienodai pasiskirstytų per metus ir kad jų augalas gautų pakankamą kiekį.
Auganti drėgnuose ūksminguose miškuose daugiametė blizgė (Lunaria rediviva L.) turi higrofitinių ir mezofitinių savybių. Taigi ji – higromezofitas.
Higrofitai – drėgnų vietų, o mezofitai – vidutinio drėgnumo augaviečių augalai ne tik vandens režimo, bet ir mineralinės mitybos, temperatūros, aeracijos atžvilgiu.
Drėgnesnių vietų mezofitų šaknys sekliau pasiskleidusios, lapai stambesni, ne tokie plaukuoti ar visai pliki. Tokie augalai ir vadinami higromezofitais. Jiems labiau b Skaityti viską

Juodojo serbento uogos

Mūsų šalyje erškėčių vaisiai yra pagrindinė augalinė žaliava polivitaminiams sirupams gaminti. Pasirūpinti vitaminų žiemai galime ir patys, nelaukdami suaugusiųjų pagalbos. Prisirinkite erškėčių vaisių ir sudžiovinkite juos krosnyje arba keptuvėje ant plytos. Tiktai žiūrėkite, kad vaisiai neprisiliestų prie krosnies apačios. Nesuskrudinkite jų ir neperdžiovinkite. Sudžiovintus vaisius laikykite sausoje vietoje. O žiemą kiekvieną dieną užpilkite vieną valgomą šaukštą sausų vaisių stiklinę verdančio vandens, pavirinkite uždengtame inde dešimt minučių ir, neatidengę dangčio, palikite antpilą dviem ar keliom valandom pastovėti. Jei tokį antpilą gersite kasdien, užmiršite, ka reiškia persišaldymas. Skaityti viską

Gamtos ištekliai

“Visuomenė beveik visada susidurdavo su išteklių ribotumu. Išteklių ribotumas visada kelia pasirinkimo problemą: iš kokių išteklių kurias gėrybes gaminti, kad poreikiai būtų geriausiai tenkinami, o ištekliai taupiai naudojami? Norint atsakyti į šį klausimą, būtina smulkiau nagrinėti visuomenės gamybinės veiklos galimybes”. Aplinkosaugos technologijų įrangai, kaip ir įprastiems vartojamiems produktams gaminti, taip pat reikalingos žaliavos, kurių išgavimas keičia per amžius susiformavusias ekologines sistemas . Įrangos gamybos procesas išskiria aplinkos teršalus bei naudoja energiją, kurios gamyba neatskiriama nuo teršalų emisijos į aplinką. Skaityti viską

Vyšnia (Cerasus Juss)

Vyšnia (Cerasus Juss) priklauso erškėtinių (Rosaceae) šeimai, kaulavaisinių (Drupaceae) pošeimiui, Cerasus genčiai, kuriai priskiriama apie 150 rūšių, labiausiai paplitusių Kinijoje bei Šiaurės Amerikoje. Lietuvoje iš visų vyšnių rūšių dažniausiai auginama paprastoji, arba rūgščioji, vyšnia, trešnė, arba saldžioji, vyšnia. Rečiau auginamos krūminė, arba stepių, vyšnia, veltininė, arba pūkuotoji, kvapioji, smiltyninė, arba besėja, ir japoninė.
Daugelis kultūrinių vyšnių veislių yra kilusios iš tarpusavyje natūraliai susikryžminusių ar sukryžmintų rūšių. Jos pagal vaisių bei. jų sulčių spalvą skirstomos į šviesias, kurių sultys bespalvės – amoreles (‘Hortenzija’, ‘Kauno rožinė’, ‘Ukrainka’) ir tamsias – moreles (‘Ostheiminė’, ‘Podbielskinė’, ‘Šatenmorelė’, ‘Vietinė rūgščioji’).
Paprastoji, arba rūgščioji, vyšnia {Cerasus vulgaris Mill. – Cerasus acida L.) 2n = 32. Manoma, kad ji yra kilusi natūraliai susikryžminus stepių vyšniai su trešne. Daug šios rūšies formų auga Mažojoje Azijoje, Šiaurės Kaukaze, Užkaukazėje, Balkanų pusiasalyje ir kitur. Mūsų respublikoje plačiai auginama ‘Vietinė rūgščioji’ yra sukultūrinta paprastosios vyšnios atmaina:
Trešnė, arba saldžioji, vyšnia (Cerasus avium (L.) Moench) 2n = 16. Trešnių kauliukų archeologai randa Vakarų Europoje pirmykščių žmonių gyvenvietėse. Manoma, kad ji kilusi iš Mažosios Azijos ar Kaukazo. Iš ten paplito Pietų ir Vakarų Europoje, Šiaurės Afrikoje ir Šiaurės Amerikoje. Trešnės plačiai auginamos Čekijoje, Slovakijoje, Vokietijoje, Moldavijoje, Rusijos ir Ukrainos pietiniuose rajonuose. Mažiau dėl nepakankamo ištvermingumo jų auginama Baltarusijoje ir Baltijos šalyse.
Laukinės trešnės vaismedžiai stipraus augumo (auga iki 20 m aukščio), dažnai duoda šaknų atžalas. Vaisiai prinoksta liepos mėnesį, smulkūs, apvalūs arba širdiški, rausvi, raudoni, tamsiai raudoni ar beveik juodi, rečiau geltoni, aitrūs. Iš jų sėklų išauginti sėjinukai naudojami kultūrinių trešnių ir vyšnių poskiepiams. Į Lietuvą kultūrinių trešnių veislės buvo introdukuotos XIX a. Iš Pietų ir Vakarų Europos į dvarų ir vienuolynų sodus (Plateliuose, Plungėje, Rietave, Žagarėje ir kitur). Ūkininkų soduose paplito padaugintos šaknų atžalomis ir sėklomis. Susidarė vadinamųjų žemaitiškų trešnių populiacija. Žemaitiškos trešnės, daugelį metų auginamos iš šaknų atžalų ir sėklų, geriau prisitaikė prie vietos sąlygų negu naujai introdukuotos veislės.
Krūmine, arba stepių, vyšnia {Cerasus fruAcosa (Pall.) JVoron) 2n = 32. Ši vyšnių rūšis buvo žinoma prieš mūsų erą. Ją aprašė Plinijus Vyresnysis mūsų eros pradžioje. Rusijoje savaime-auga vidurio ir pietinėse srityse, Vakarų Sibire ir kitur. Lietuvoje auginama botanikos sode, parkuose ir sodininkų mėgėjų soduose.
Krūmas nedidelis, 0,3 – 2 m aukščio, su gausiomis šakninėmis atžalomis, pasižymi dideliu ištvermingumu žiemą. Vaisių prinokimo laikas nevienodas. Jie apvalūs, suploti arba kiaušiniški, sveria 1 – 3 g, šviesiai ar tamsiai raudoni, prinokę – beveik juodi, rūgštūs, šiek tiek aitrūs. Kauliukas smulkus su aštria briauna. Tinka uogienių gamybai.
Šią vyšnių rūšį dėl didelio ištvermingumo šalčiams ir sausrai selekcininkai naudoja naujų veislių kūrimui.
Veltininė, arba pūkuotoji, vyšnia (Cerasus tomentosa Wall. List.) 2n = 16. Kilusi iš Kinijos, sukultūrinta auginama Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje. Į Lietuvą veltininė vyšnia 1957 m. buvo atvežta iš Tolimųjų Rytų. Mūsų respublikoje ją selekcionavo ir platino V. Paukštė. Jis atrinko formas Nr. 60 – 1P, Nr. 62 – 2P, Nr. 62 – 6P ir kt, pasižyminčias derlingumu, vaisių stambumu bei skoniu.
Veltininė vyšnia augdama sudaro apie 2 m aukščio ir 1,5 m pločio krūmą. Krūmas turi 3 ir daugiau įvairaus amžiaus tiesių stiebų, išaugusių iš krūmo pagrindo, šaknų atžalų neleidžia. Žiemą vidutiniškai ištvermingas, kokomikoze neserga. Žydi anksti. Žiedai balti arba rausvi, dekoratyvūs. Derėti pradeda 3-ais augimo sode metais, dera kasmet ir gausiai. Suaugę krūmai duoda vidutiniškai po 7-10 kg vaisių. Iš derlingų krūmų priskiriama j>o 14-20 kg vaisių. Ankstyvųjų atmainų vaisiai prinoksta kartu su ‘Zagarvyšnėmis’ (liepos pirmoje pusėje), o vėlyvųjų -kartu su ‘Vietinės rūgščiosios’ (liepos pabaigoje – rugpjūčio pradžioje), sunoksta vienu metu. Vienas vaisius vidutiniškai sveria 1,5 – 2 g, apvalios ar šiek tiek širdiškos formos, ryškiai raudonas. Minkštimas sultingas, minkštas, saldus arba saldžiarūgštis, šiek tiek aitrokas. Vaisiai vartojami švieži, tinka perdirbimui. Iš jų pagaminta uogienė pasižymi puikiu specifiniu skoniu.
Dauginama sėklomis, atlankomis, skiepijant ir žaliaisiais auginiais. Ji skiepijama į aitriąją, kaukazinę slyvą arba į Smiltyninę vyšnią. Padauginta sėklomis ne visuomet esti derlinga.
Kvapioji vyšnia {Cerasus mahaleb (L.) Mill.) 2n = 32. Ji paplitusi Pietų Ukrainoje, Moldavijoje, Užkaukazėje, Vidurinėje Azijoje, Lietuvoje auginama kaip poskiepis vyšnioms ir trešnėms.
Krūmas ar medis užauga iki 5 -12 m aukščio, šaknis leidžia giliai, todėl geriau auga laidesniuose dirvožemiuose. Mūsų klimato juostoje antžeminė dalis šaltesnėmis žiemomis apšąla. Vainikas tankus, rutuliškas, šakos plonos, svyrančios žemyn. Vaisiai smulkūs, kiaušiniški, tamsiai raudoni, o prinokę – juodi, rūgštūs ir aitrūs. Pasitaiko ir geltonvaisių formų. Kauliukas nedidelis, kiaušiniškas. Žievė, mediena ir lapai turi specifinį aromatą, dėl to vadinama kvapiąja vyšnia. Gerai dauginasi žaliaisiais auginiais, sėklomis.
Smiltyninė vyšnia, arba besėja (Cerasus pumila (L.) Mich., Cerasns Besseyi (Bail.) Lunelt) 2n = 16. Žinomi du šios vyšnios porūšiai
Rytų smiltyninė vyšnia (C. pumila) ir Amerikinė vakarų smiltyninė vyšnia (C. bessėgi).
Besėja auga Siaurės Amerikos prerijose. Auginama Vakarų Sibire. Lietuvos soduose, parkuose – reta viešnia. Jos krūmas užauga 0,5 -1,5 m aukščio, tankus su žemyn svyrančiomis šakomis, ištvermingas žiemą. Derėti pradeda 2 – 3-iais augimo sode metais, dera gausiai. Vaisiai prinoksta rugpjūčio – rugsėjo mėn., apvalios ar elipsės formos, sveria 2
– 7 g, žalsvai rudi ar tamsiai raudoni. Aptinkama jos formų su geltonais vaisiais. Minkštimas šviesiai žalias, sultingas, aitrus. Tinka perdirbimui.
Dauginama sėklomis, atžalomis ir atlankomis.
Rytų smiltyninė vyšnia taip pat kilusi iš Šiaurės Amerikos. Abu šie porūšiai labai panašūs, o skiriasi tuo, kad Vakarų smiltyninės vyšnios krūmelis išauga gulsčiomis šakomis, o Rytų smiltyninės vyšnios – su statesnėmis šakomis, turi ilgesnius lapkočius. Vaisiai juodi, minkštimas mažiau sultingas negu Besėjo, aitrus.
Smiltyninė vyšnia naudojama kaip poskiepis kultūrinėms slyvoms, abrikosams, o vyšnioms, kaip poskiepis, netinka.
Japoninė vyšnia (Cerasus japonica (Thunnb.) Lois.). Auga Japonijoje, Centrinėje Kinijoje, Tolimuosiuose Rytuose. Lietuvoje retai auginama, dažniausiai parkuose kaip dekoratyvinis krūmas.
Krūmas iki 1,5 m aukščio, plonomis, stačiomis šakomis, ištvermingas žiemą. Žydi ir sulapoja gegužės mėnesį. Žiedai balti arba rausvi. Vaisiai apvalūs, tamsiai raudoni, rūgštūs.
Ji naudojama selekcijoje žiemą ištvermingiems vyšnių – slyvų hibridams auginti. Skaityti viską

Salotinės cikorijos

Dar prieš mūsų erą graikai, romėnai ir egiptiečiai laukinę cikoriją (paprastąją trūkažole.) žinojo kaip vaistingą augalą. Devynioliktojo šimtmečio viduryje cikorines salotas pradėta auginti Vakarų Europoje, pirmiausia Belgijoje, iŠ kur jas imta intensyviai eksportuoti Į kitas šalis. Ypač jomis susidomėta Prancūzijoje. Pastaraisiais metais kiekvienas prancūzas suvalgo per žiemą 7 kg salotinių cikorijų gūželių.
Lietuvoje ši daržovė buvo auginama kai kuriuose dvaruose, kuriuose iš užsienio pavykdavo gauti sėklos. Dabar mūsų šalyje Radviliškio raj. ūkio iniciatyvos dėka salotinių cikorijų sėklos prisiauginama pakankamai, o jos perteklius siunčiamas į kitas šalis. Taigi sėklos pakanka visiems norintiems šią daržovę auginti ūkiams, asmeninių sklypų Šeimininkams, sodininkams.
Paprastoji trūkažolė (Cichorium intybus L.) priklauso astrinių (Asteraceae) šeimai. Yra žinomi trys Šiosgenties varietetai (atmainos).
1. Laukinė trūkažolė (Cichorium intybus L. silvestris Besch.), Ji aptinkama visoje Lietuvoje, auga sunkesnių kalkingų dirvožemių dykvietėse, pakalnėse, pagrioviuose, žydi (melsvai) liepos-rugpjūčio mėnesiais šaknys ir žiedai naudojami farmacijoje.
2. Šakniavaisinė cikorija (Cichorium intybus L satyvus Besch.). Dauginama iš sėklų. Per vasarą išaugina šakniavaisius, kurie išdžiovinami, suskrudinami, sumalami ir naudojami kaip kavos surogatas.
3. Salotinė cikorija (Cichorium intybus L. Foliosum Besch.). IŠ sėklų per vasarą išauginami šakniavaisiai kurie žiemą sodinami į, atitinkamą substratą ir esant reikiamai temperatūrai iš jų išauga etiliuoti (balti) lapai, vadinami salotinių cikorijų gūželėmis, kurios ir naudojamos maistui. Tai dvimetis augalas. Pirmaisiais metais susidaro plunksniškai skiautėtų lapų skrotelė ir verpstinės formos Šakniavaisis, iŠ kurio kitais metais išauga 125-150 cm stiebas. Žiedai graiže tik liežuviški, skraistė dvieilė, apaugusi liaukiniais plaukeliais. Sėklos 2 — 3 mm ilgio, plikos, rudos, užsibaigiančios pieviniu {vainikėliu. Pradeda žydėti liepos-rugpjūčio mėn. ir Žydi iki šalnų. Tūkstančio sėklų masė – 0,88-1,34-1,97 g. Viename grame jų telpa 600-750. Sėklų daigumas – 34-96 %. Jos išbūna daigios 4—5 metus. Skaityti viską