Šiandieninė visuomeninė vis dažniau susiduria su technologinėmis naujovėmis. Technologijų tobulėjimas įgijo pagreitį. Kažkada neįsivaizduojami technologiniai stebuklai, kaip antai, radijas, televizija, kompiuteris, tapo realybe. Šiandien jie niekieno nestebina. Šiuolaikinės technologijos pranoksta visuomenės lūkesčius, pvz., internetu galima bendrauti, matyti žmogų kitoje žemyno pusėje, išsirinkti ir nusipirkti patinkantį drabužį iš JAV net nenuvykus ten, klausytis ne tik savo šalies radijo, bet ir tolimųjų kraštų, žiūrėti viso pasaulio televiziją tiesiog sėdint namuose. Tai tik keletas technologinių pranašumų, kuriuos vis aktyviau mūsų visuomenė priima.

Dabartinė visuomenė nuolat tobulėja, semiasi informacijos, žinių, norėdami išgyventi turi būti aktyvūs. Informacija ir žinios neatsiejami nuo šiuolaikinės visuomenės. Pamažu visuomenė įeina į naują skaitmeninę erą. Šių dienų informacija ir žinios žmones pasiekia akimirksniu. Nereikia laukti mėnesių, savaičių, netgi dienų. Tradicinės žiniasklaidos žengimas į skaitmeninę erą atvėrė vartus į staigų naujos informacijos perdavimą, virtualų bendravimą, artimesnę sąsają su visu pasauliu.

Skaitmeninė era susideda iš daugelio skirtingų medijų: internetas, skaitmeniniai garsai, vaizdai, televizija, radijas, elektroninė knyga, elektroninė prekyba, bankininkystė, mobilusis telefono ryšys ir kt. Dauguma minėtų medijų sudaro skaitmeninės eros žiniasklaidos pagrindą.

Temos naujumas ir aktualumas. Lietuvoje skaitmeninėmis technologijomis, jomis perduodama tekstine, garso bei vaizdo informacija vis labiau domimasi. Skaitmeninės eros žurnalistika yra aktuali, nauja ir mažai nagrinėta tema Lietuvoje. Tai parodo ir itin skurdus lietuvių literatūros sąrašas apie skaitmeninę mediją. Temos pasirinkimą lėmė tai, kad skaitmeninė žurnalistika dar nėra plačiai pateikta ir išanalizuota lietuvių literatūros šaltiniuose. Žengdami pirmuosius žingsnius skaitmeninėje eroje, turime plačiau su ja supažindinti ne tik skaitmeninės eros vartotojus, t.y. jaunąją kartą, bet ir vyresniąją kartą, kuri sunkiai suvokia, kas tai yra. Platus esmės supažindinimas su skaitmeninės eros medijomis padidintų vartotojų skaičių ir leistų plačiai visuomenės daliai pasinaudoti šios eros pranašumais. Šiuo darbu siekiama atskleisti skaitmeninės eros medijų sampratą, išskirti pagrindinius internetinės žiniasklaidos privalumus.
Magistro darbo objektas – skaitmeninės eros žurnalistika.

Magistro darbo tikslas – išanalizuoti skaitmeninės eros medijų ypatumus bei praktinę naudą ir perspektyvas.

Siekiant įgyvendinti darbo tikslą, buvo iškelti tokie darbo uždaviniai: • pateikti ir išanalizuoti interneto sampratą;
• pateikti ir išanalizuoti skaitmeninės garso ir vaizdo raiškos sampratas;
• pateikti ir išanalizuoti radijo ir televizijos sampratą skaitmeninėje eroje;
• apžvelgti skaitmeninių technologijų vartojimo kaitą;
• atskleisti internetinės žurnalistikos sampratą;
• išskirti ir išanalizuoti internetinės žurnalistikos ypatybes;
• pateikti mokslininkų ateities prognozes apie technologijų raidą, tradicinę ir skaitmeninę žurnalistiką;
• atlikti informacinių portalų funkcionalumo tyrimą.

Magistro darbas suskirstytas į keturis skyrius. Pirmame, antrame ir trečiame skyriuose pateikiama teorinė medžiaga, o ketvirtajame, pristatomas atliktas tyrimas.
Pirmame šio darbo skyriuje pateikiama informacija apie tai, kas sudaro skaitmeninės eros medijas, kokie jų privalumai. Taip pat pristatytas skaitmeninių technologijų vartojimas bei jų sąsaja su auditorija.
Antrame šio darbo skyriuje nagrinėjama internetinės žurnalistikos samprata, jos ypatybės, pranašumai lyginant su tradicine žiniasklaida.
Trečiajame skyriuje aprašomos technologijų raidos, tradicinės ir skaitmeninės eros žurnalistikos ateities prognozės mokslininkų akimis.

Rašant magistro darbo teorinę dalį buvo naudojamasi šiais tyrimo metodais:
• Mokslinės literatūros studijavimas ir analizė;
• Internetinių šaltinių studijavimas ir analizė.

Ketvirtajame skyriuje aprašomas „Informacinio portalo funkcionalumo tyrimas”. Jis atliktas kokybinio tyrimo metodu. Tyrimo objektas – internetinė žurnalistika. Tyrimo tikslas – ištirti informacinio portalo kaip vienos iš internetinės žurnalistikos priemonės naudą bei perspektyvas.

Tyrimo uždaviniai:
• Sužinoti žiniasklaidos atstovų nuomonę apie tradicinės žurnalistikos ateitį;
• Išsiaiškinti, ką žiniasklaidininkai mano apie skaitmeninės eros žurnalistiką ir jos perspektyvas;
• Išsiaiškinti, kokius internetinės žiniasklaidos privalumus ir trūkumus įžvelgia žiniasklaidos atstovai;
• Sužinoti, į kokią auditoriją ir, kokius jos poreikius orientuojamasi kuriant informacinius portalus;
• Išsiaiškinti, kaip pasirinkti žiniasklaidos atstovai vertina skaitmeninę žurnalistiką.
• Palyginti interviu būdu surinktą medžiagą su darbe išdėstyta teorija.
• Sužinoti žiniasklaidininkų nuomonę apie technologinių pasiekimų ateitį; Tyrimo hipotezės:

1. Tikėtina, kad visi respondentai mano, jog tradicinė žiniasklaida Lietuvoje išnyks.
2. Tikėtina, kad žiniasklaidos atstovai laisvalaikiu renkasi tradicinę žiniasklaidą.
3. Tikėtina, kad Lietuvos ir užsienio mokslininkų, rašančių apie internetinę žurnalistiką, išskirstos pagrindinės internetinės žurnalistikos ypatybės skirsis nuo ypatybių, kurias išvardino Lietuvos žiniasklaidos atstovai.

Duomenys gauti atliekant ekspertų interviu. Tyrimui atlikti pasirinkta 10 ekspertų, iš kurių 7 dalyvavo tyrime.
Tyrimas buvo atliekamas 2010 balandžio 12 – balandžio 26 dienomis.

Tiek teorinėje, tiek praktinėje dalyse buvo vartojami šie žodžių sinonimai: multimedija -daugialypė terpė, konvergencija – susiliejimas, internetinė žurnalistika – skaitmeninė žurnalistika.

Šiame darbe buvo pasitelkti Lietuvos bei užsienio literatūros šaltiniai, elektroniniai ištekliai, siekta kuo tiksliau, objektyviau ir informatyviau atskleisti skaitmeninės eros žiniasklaidos sampratą. A. Vaišnio, Z. Pečiulio, V. Urbono, M. Castells’o, B. Franklin’o, T. Objak’os ir kitų Lietuvos bei užsienio autorių darbai analizuojami aprašant interneto sampratą. Pateikiant skaitmeninio garso bei vaizdo sampratas darbe cituojamas A. Vidžiūnas ir J. Burg. Poskyryje apie radiją ir televiziją skaitmeninėje eroje analizuojami M. Castells’o, E. Dennis’o, L. Kung’o, A. Vaišnio bei kitų autorių darbai. Apie žurnalistikos sampratą rašo B. Kovach, T.Rosenstiel, B. Franklin, D. Randall, D. McQuail, V.Urbonas, A. Vaišnys. Internetinės žurnalistikos sampratą nagrinėja daugybė autorių: K. Kawamoto, S. O’Neill, M. Deuze, B.Kovach, D. Chaffey, C. Harper, Z. Pečiulis ir kt. Pagrindinius internetinės žurnalistikos privalumus, t.y. interaktyvumą, hipertekstualumą ir multimedią, analizuoja A. Balčytienė, R. Skyrius, K. Kenney, T.Oblak, M. Deuze, B. Franklin, N. Negroponte, B. Lupton, N. Thurman, T. Schultz, B.Kovach ir daugybė kitų. Kadangi Lietuvoje skaitmeninės medijos vis dar formuojasi, informacijos apie ją lietuvių kalba yra labai mažai. Aprašant skaitmeninės eros žiniasklaidą buvo naudojamasi literatūra, parašyta anglų kalba. Terminų vertimas bei lietuviškų atitikmenų ieškojimas sukėlė nemažai keblumų.

Magistro darbas gali būti naudingas tradicinės ir skaitmeninės žiniasklaidos atstovams, žurnalistikos, informacijos ir komunikacijos disciplinų dėstytojams bei studentams.

1. SKAITMENINES EROS MEDIJOS

Gyvendami šiuolaikiniame, vis labiau tobulėjančiame pasaulyje, turime išmanyti mus supančius dalykus. Šiandieninę erą galima pavadinti skaitmenine, nes kuo toliau, tuo labiau visuomenė tampa priklausoma nuo skaitmeninių technologijų.
Richard Watson knygoje „Ateities failai. Kaip gyvensime po 50 metų” rašo, kad mes visi pamažu virstame skaitmeniniais klajokliais. Skaitome, klausomės ir žiūrime viską, ką tik norime, ir kada tik norime. Mes nebeturime laiko (bent jau darbo dienomis) laikraščiams skaityti, todėl akis ir ausis nukreipiame į internetinius informacijos šaltinius, kurie mums tapo dar prieinamesni, pavyzdžiui, mobiliuosiuose telefonuose ar iPoduose. Naujienas sužinoti internete ypač verta, nes jų turinį galima kontroliuoti ir suasmeninti. Trumpai tariant, tai, kas anksčiau buvo pasyvus vienkryptis informacijos perdavimas, dabar tampa aktyviu bendravimu. Informacijos turinys cirkuliuoja abiem kryptimis, taip pat pasikeitė jos vartojimo laikas ir net vieta [1].
Skaitmeninimas (angl. – digitization) – tai duomenų konvertavimas į skaitmeninį formatą. Skaitmeninant iš esmės vyksta du skirtingi procesai:
• tikrovės duomenų fiksavimas skaitmeniniu formatu (vadinamieji born digital dokumentai);
• analoginiu būdu sukauptos informacijos apie tikrovės objektus vertimas skaitmenine (vadinamieji digitaized dokumentai).
Abiem atvejais gautas rezultatas – skaitmeninė informacija (angl. – digital information) kompiuteriui suprantama dvinare forma saugoma informacija, kuri pateikiama kaip skaitmeninis dokumentas. Skaitmeninis dokumentas kuriamas, tvarkomas ir saugomas tik kompiuterinėmis priemonėmis. Skaitmeninių dokumentų pranašumai yra šie:
• didelės duomenų mobilumo galimybės (galintis lengvai judėti);
• skaitmeninės laikmenos yra ilgaamžės ir atsparios fizinės aplinkos poveikiams;
• didelis informacijos kiekis fiziškai užima mažai vietos;
• kopijuojant išsaugoma visa pirminės informacijos kokybė;
• paprastesnis dokumentų atsiradimo, judėjimo, realizacijos valdymas;
• aukštesnis darbų reglamentavimo ir standartizacijos lygis;
• taupomi žmonių resursai, reikalingi procesams administruoti ;
• supaprastinami ir pagreitinami biurokratiniai procesai;
• greiti antriniai dokumentai;
• galimybė daugeliui vartotojų tuo pat metu dirbti su tuo pačiu dokumentu;
• aukštesnis dokumentų saugumo (nuo praradimo, sugadinimo) lygis;
• dokumentų ieškos laiko trumpėjimas;
• efektyvi esminės informacijos prieiga;
• kūrybiškumo ir inovacijų gerinimas;
• nuotolinio darbo galimybė;
• įvairių formų dokumentų prieinamumas (tekstai, foto, vaizdo ir t.t.);
• didesnė diferenciacija pagal lankytojų poreikius [2].

1.1. Internetas ir jo teikiamos paslaugos

Mokslinėje literatūroje yra daug rašoma apie interneto sampratą. Interneto sąvoką, jo funkcijas bei teikiamas paslaugas nagrinėja M. Castells, L. Geert, B. Franklin, T. Oblak ir daugelis kitų mokslininkų.
Nors elektroninių informacinių technologijų pirmtakų mokslo ir pramonės srityse galima aptikti iki XX a. penktojo dešimtmečio ( ryškiausi jų pavyzdžiai yra Bello 1876 metais išrastas telefonas, Marconio 1898 metais išrastas radijas ir De Foresto 1906 metais išrasta elektroninė lempa), tačiau svarbiausi technologiniai lūžiai įvyko per Antrąjį pasaulinį karą ir pokario laikotarpiu. Tuomet buvo su¬konstruotas pirmasis programuojamas kompiuteris bei tranzistorius – mikroelektronikos šaltinis – XX a. informacinių technologijų revoliucijos šerdis [3].
XIX amžiaus pabaigą laikytume kompiuterių istorijos pradžia, kuomet vokiečių logikas, matematikas ir filosofas Gotlobas Frege savo veikaluose ėmė nagrinėti natūralios ir taisyklingos kalbos logiką, išskirdamas kalbos logiką ir kalkuliavimo logiką. 1936 m. Alanas Turingas pagrindė mechaninės skaičiavimo mašinos idėją, o po karo buvo pagaminta elektroninė. Pirmą kartą masinės informacijos priemonių, būtent žinių agentūros darbe kompiuteris buvo panaudotas per 1952 metų JAV prezidento rinkimus, nuo 1954 metų pradedama IBM gamyba. Lietuvos masinės informacijos priemonės, būtent laikraščiai pradėjo naudoti kompiuterius rankraščiams rinkti bei maketuoti nuo 1989 m., įkurdami techninius centrus [4].
Pirmasis kompiuterinis tinklas, pavadintas ARPANET, pradėjo veikti 1969 metų rugsėjo 1 dieną. Pirmieji keturi tinklo mazgai buvo įrengti Kalifornijos universitete Los Andžele, Stanfordo tyrimų institute, Kalifornijos universitete Santa Barbaroje bei Jutos universitete. Jie buvo skirti su JAV gynybos departamentu bendradarbiavusiems tyrimų centrams, tačiau mokslininkai pradėjo juos naudoti tarpusavio bendravimui, sukūrę, mokslinės fantastikos entuziastų ryšio tinklą.
1981 metais IBM pristatė savo mikrokompiuterio versiją pavadinimu „Asmeninis kompiuteris” (angl. personal computer, PC), tapusiu bendru asmeninių mikrokompiuterių pavadinimu. Apple, 1984 metais sukūrusi „Macintosh” kompiuterį, žengė pirmąjį žingsnį į vartotojui parankią kompiuteriją, naudojančią piktogramomis grįstą sąveikos vartotojas-sietuvas technologiją, kurios kūrėju laikomas Xerox korporacijos Palo Alto tyrimų centras [3].
Paskutiniajame XX a. dešimtmetyje visame pasaulyje sparčiai ėmė plisti nauja komunikacijos priemonė – internetas (angl. inter (national) – tarp(tautinis) + net (work) tinklas). Tai – specifinė žiniasklaidos priemonė, apimanti ir spausdintinę, ir audiovizualinę (TV, radijas) žurnalistiką. Ji informacijos vartotojui teikia ne tik tekstinę, bet ir vaizdinę bei garsinę informaciją. Internetą sudaro kompiuterių tinklas, į kurį įeina įvairiose pasaulio šalyse esantys kompiuteriai su juose sukaupta informacija apie atskiras valstybes,institucijas, įstaigas, organizacijas, visuomenės informavimo priemones, žymius žmones, su naujausiomis žiniomis apie pasaulio įvykius,reiškinius, procesus [5].
Daugybė mokslininkų nagrinėja interneto sąvoką, tačiau kiekvienas jį apibrėžia skirtingai.
Anot Manuel’o Castells’o, internetas yra globalaus kompiuterinio komunikavimo (computer-mediated communication , CMC) stuburas: tai tinklas, jungiantis daugumą kompiuterinių tinklų [3].
Knygoje „Key concepts in journalism studies” internetas apibrėžiamas kaip milžiniškas kompiuterių tinklas ir mažesni tinklai, susijungę visame pasaulyje, kurie leidžia žmonėms gauti prieigą prie informacijos ir susisiekti vienas su kitu [6].
Palyginti trumpa interneto istorija skirstoma į dvi epochas: pirmoji prasidėjo su Netscape, Google, antrojoje (Web 2.0) buvo sukurti Myspace, Youtube. Pirmąją epochą simbolizuoja galimybė internete skaityti Encyclopedia Britannica, antrąją visų kuriama elektroninė enciklopedija Wikipedia.
Naujoji epocha suteikė galimybę kiekvienam vartotojui kurti asmeninę erdvę, manipuliuoti teksto, garso, statiško ir filmuoto vaizdo turiniu, dalyvauti renkant ir vertinant informaciją (apklausos, balsavimai, komentarai) [7].
L. Geert knygoje „Zero comments : blogging and critical internet culture” interneto kultūroje išskiria tris fazes: pirmoji – mokslinis, ikikomercinis, tik tekstinis periodas iki žiniatinklo. Antroji -euforiškas periodas, per kurį internetas atsivėrė visuotinei auditorijai ir pasiekė kulminacinį tašką 1990-ųjų pabaigoje. Trečiasis periodas, kuomet priartėjama prie antrosios kartos žiniatiklio (Web 2.0). Blogai ar Weblogai iš tikrųjų atsirado apie 1996 m. – 1997 m. Po to vyko tolimesnė interneto internacionalizacija. 2005 m. buvo peržengta vieno milijardo vartotojų riba [8].
V. Savukynas pabrėžia, kad pasaulis iki interneto atrodė kitaip. Pirma, jis buvo apribotas geografiškai. Dienraščiai, žurnalai buvo leidžiami tam tikrai geografinei erdvei. Paprastai ta erdvė buvo įrėminta tautinės valstybės sienomis. Žmogus, esantis kitame pasaulio taške, be abejo, galėjo sekti jį dominančios šalies įvykius, tačiau tai jis galėjo daryti tik tam tikru laiku – tol, kol laikraščiai pasieks jį. Internetas panaikino šį geografinį ir laiko barjerą. Taigi tam tikroje geografinėje erdvėje gyvenantys žmonės, turėdami specifinių interesų, linksta tarptautinių leidinių link, tuo tarpu po pasaulį išsibarstę tautiečiai gali sekti savo tautos naujienas internete. Taigi internetinių leidinių vaidmuo palaikant tautiškumą tampa labai svarbus.
Ikiinternetinis pasaulis, apribotas erdvės ir laiko, pateikdavo ribotą informaciją. Paprastai būdavo kelios televizijos, keli laikraščiai, iš kurių buvo galima rinktis. Internetas leidžia pasirinkti žymiai daugiau alternatyvių naujienų šaltinių [9].
Lietuvoje interneto užuomazgos sietinos su 1991 m., pradėjusiu veikti Vilniaus Matematikos ir informatikos instituto bei Oslo universiteto kompiuterių tinklu „Litnet”. Iš pradžių internetas mūsų šalyje nebuvo labai populiarus (tai lėmė palyginti nedidelis turimų kompiuterių skaičius ir aukštos interneto paslaugų kainos). Tačiau vėliau jo vartotojų ėmė sparčiai didėti. 1998 m. Lietuvoje buvo 70 000 interneto vartotojų, 2000 m. – 225 000, 2002 m. – 700 000, o 2006 m. pabaigoje – apie 1,5 mln., t.y. internetu naudojosi apie 45 procentai šalies gyventojų [5]. Kompanijos „TNS Gallup” tyrimo duomenimis, 2009 m. internetu Lietuvoje naudojosi 55,1 proc. gyventojų.
Reiktų paminėti, kad kai kurie mokslininkai plačiau apibrėžia interneto sąvoką.
T. Oblak mano, kad internetas – tai šiuo metu populiariausia kompiuterinių tinklų sistema, kuri siūlo turtingą ir sudėtingą komunikacijos aplinką, kuri vis dar sparčiai plėtojasi. Palyginti su analogine žiniasklaida, internetas suteikia daug platesnį galimybių diapazoną viešiems debatams. Internetas aiškiai kuria „dialoginę erdvę”, kur dalyviai gali aptarti bendras rūpimas problemas [10].
A. Vidžiūnas knygoje „Informacinių technologijų taikymas” teigia, kad internetas yra ne tik patogi bendravimo aplinka, bet taip pat ir didžiulė įvairių duomenų saugykla. Interneto vartotojai gali naudotis milijonuose tinklo kompiuterių saugomais duomenimis. Tai tekstai, statistinių duomenų rinkiniai, taikomųjų programų kodai, paveikslėliai, diagramos, fotografijos, vaizdo bei garso klipai ir daug kitokių duomenų tipų įvairios tematikos. Leisdamas pasinaudoti šiais duomenimis, internetas teikia informacijos paslaugas. Populiariausi yra World Wide Web (WWW) tinklalapiai ir USENET naujienų grupės [11].
Šiuo metu žiniatinklis (www) tampa populiariausia interneto informacijos paslauga. Populiarumo priežastis paprasta: vadinamuosiuose tinklalapiuose (žiniatinklio puslapiuose) pateikiami įvairialypiai elektroniniai dokumentai (tekstinė, grafinė, garsinė, vaizdo ir kt. informacija), tarpusavyje susieti nuorodomis, leidžiančiomis sparčiai ir patogiai vartyti šiuos puslapius.
USENET – tai naujienų, diskusijų bei elektroninių konferencijų paslauga internete. Darbas su juo organizuotas vadinamosiose naujienų grupėse (newsgroups) [12].
Visos interneto teikiamos paslaugos gali būti suskirstytos į dvi pagrindines grupes: ryšio paslaugas ir informacines paslaugas.
Ryšio paslaugos leidžia pasinaudoti įvairiomis patogiomis ryšio priemonėmis, kurios yra internete. Naudojantis šiomis priemonėmis galima siųsti įvairių tipų žinutes draugams ir partneriams, organizuoti ryšio seansus grupei interneto naudotojų realiu laiku ir t.t. Šiuo metu internete naudojamos pagrindinės ryšio paslaugos yra tokios:
• elektroninis paštas (e-paštas);
• faksogramų siuntimas;
• failų persiuntimas (FTP);
• prisijungimas prie kito kompiuterio (Telnet);
• pokalbis internete (Talk);
• interneto konferencija (IRC);
• interneto telefonija;
• interneto vaizdo konferencija;
• vietinių tinklų (LAN) sujungimas.
Elektroninis paštas (e-paštas) yra seniausia ir populiariausia Interneto ryšio priemonė. Jis buvo pradėtas naudoti nuo pat Interneto atsiradimo [11]. Elektroninis paštas greitas ir patogus, kaip ir telefono ryšys. Kaip ir paprastus laiškus, elektroninius laiškus galima skaityti patogiu laiku, neskubant, grįžti prie įdomesnių vietų, juos galima išspausdinti popieriuje, padauginti ar saugoti bet kokia patogia forma. Atsakymą taip pat galima parašyti, kai yra laiko. Elektroninis laiškas gali būti ne tik tekstinis. Šiuolaikinės elektroninio pašto kliento programos leidžia prijungti (angl. Attach) prie laiško bet kokias rinkmenas (pavyzdžiui, Word, Excel dokumentus, garso ar vaizdo rinkmenas, piešinius ir kt.) [13].
Faksogramų siuntimas per Internetą yra ne tik patogesnis, bet ir pigesnis. Siunčiant faksogramas į užsienio šalis, mokama kelis ar net kelias dešimtis kartų mažiau [11].
Informacijos persiuntimui iš ar į savo kompiuterį naudojama FTP (File Transfer Protocol – bylų persiuntimo protokolas) paslauga. Ja naudojamasi dviem būdais. Pirmasis: pasitelkus specializuota programa (pvz.: Ws_ftp, Ftpx ar CuteFTP), antrasis – FTP protokolo naudojimas žiniatinklio standartinėse naršyklėse Internet Explorer ir Netscape Navigator.
TELNET – viena pagrindinių interneto paslaugų, leidžianti naudotis kito kompiuterio ištekliais taip, tarsi jie būtų vartotojo kompiuteryje. Pavyzdžiui, galima prisijungti prie bibliotekos kompiuterio ir naudotis kompiuterine bibliotekos katalogo versija [12].
Jei reikia surengti diskusiją realiu laiku tarp keleto draugų ar partnerių, internetas siūlo patogias priemones šiam tikslui pasiekti. Paprasčiausia šio tipo paslauga yra interneto pokalbio paslauga, leidžianti dviems interneto naudotojams susirašinėti realiu laiku. Šiuo atveju, kiekvieno iš jų ekrane atsiranda du langai, kurių viename matomos jo paties, o kitame – partnerio parašytos frazės. Tai paprasčiausia interneto konferencijos forma [11].
IRC (angl. Internet Relay Chat) – tai ryšio protokolas ir interneto paslauga internete vykstančiai tekstinei komunikacijai (pokalbiui) realiu laiku. Ji įgyvendinama greito pranešimų perdavimo (angl. Instant Messaging Service – IMS) programomis. IRC sistema – tai aplinka, kurioje IRC klientai, prisijungę prie IRC serverio, komunikuoja vienas su kitu, pokalbyje vienu metu gali dalyvauti ir daugiau pašnekovų. IRC serveriai pateikia atskirus pokalbių kanalus tam tikromis temomis (angl. Topic) arba skirtus tam tikroms vartotojų grupėms. Kiekvienas IRC vartotojas bendrauja per kliento programą. Populiariausios IRC protokolą naudojančios programos – mIRC, Xchat, Visual IRC, PIRCH
[13].
Dar sudėtingesnis ir patogesnis bendravimo realiu laiku būdas yra interneto telefonija, t.y. galimybė perduoti balsą internetu. Aprūpinus kompiuterį reikalinga garso įranga (garso plokštė, kolonėlės arba ausinės, mikrofonas), galima paskambinti į bet kurį telefoną pasaulyje.
Vaizdo konferencija yra tobuliausias bendravimo realiu laiku internete būdas. Speciali programinė įranga leidžia bendrauti iš karto su keliais partneriais, ne tik apsikeičiant tekstine informacija ir girdint pašnekovą, bet ir matant jį kompiuterio arba specialaus monitoriaus ekrane. Microsoft NetMeeting gali būti interneto vaizdo konferencijų rengimo programinės įrangos pavyzdžiu
[11].
Mokslininkai Burnett, Marshall bei Rice teigia, kad viena iš svarbiausių interneto savybių yra ta, kad jis sulieja skirtingas žiniasklaidos formas į tinklus ir suteikia galimybę skirtingų būdų komunikacijai. Atsižvelgiant į auditorijos dydžio ir tipo kriterijus, leidžiančius tarpusavyje sąveikauti tarp komunikatorių, dažnai teigiama, kad kompiuterinė komunikacija suteikia vienas vienam, vienas daugeliui ir daugelis daugeliui modelius, tradiciškai apibrėžiant asmeninę, tarpasmeninę ir masinę komunikaciją (Burnett ir Marshall, 2003: 48; Rice, 1999: 26) [10].
1.2. Skaitmeninis garsas ir vaizdas

Skaitmeniniai garsai ir vaizdai vis dažniau naudojami perteikiant informaciją. Skaitmeninėje eroje jie atlieka svarbų vaidmenį.
Skaitmeninis garso kodas gaminamas konvertuojant analoginį garso signalą specialiu įtaisu, kuris vadinamas analoginiu – skaitmeniniu keitikliu.
Kompiuteriai paprastai dirba su kelių tipų skaitmeniniais garsais:
• garsu, kuris į skaitmeninį formatą paverčiamas panaudojant kompiuterio garso kortą (failai su .wav vardo plėtiniu),
• MIDI (Musical Instrument Digital Interface) garsu, kuris įvedamas elektroniniais muzikos instrumentais,
• kompaktinių diskų skaitmeniniu garsu (CD-DA), kuris naudojamas standartiniuose audio CD-ROM (kompaktinius diskus).
Skaitmeninis vaizdas taip pat labai svarbus multimedia technologijai [11]. J. Burg knygoje „The science of digital media” atskleidžia skaitmeninio vaizdo pranašumus lyginant su analoginiu. Taigi, skaitmeninis vaizdo standartas yra pranašesnis už analoginį, nes:
• Skaitmeninis vaizdas yra geresnės kokybės.
• Analoginis vaizdo standartas yra imlesnis trukdžiams.

• Skaitmeninį vaizdą lengviau kopijuoti. Darant analoginio vaizdo įrašo kopiją, mechaniškai perrašoma į kasetę, ir dėl to kiekviena kopija yra prastesnės kokybės. Visos skaitmeninės kopijos yra tokios pat kokybės.
• Nesudėtingas skaitmeninio vaizdo redagavimas. Be to, vienu metu gali būti redaguojami keli vaizdai.
• Skaitmeninis redagavimas leidžia lengvai atskirti vaizdą ir garsą. Skaitmeninio vaizdo redagavimo procesas yra daug lengvesnis. Kompiuterinėse redagavimo programose (pavyzdžiui, Avid, Premiere Pro, Final Cut ir taip toliau) klipų rūšiavimas, jų trumpinimas į pageidaujamą ilgį bei jų sujungimas kartu yra paprastas pelės ir klaviatūros spragtelėjimo sprendimas.
• Specialieji efektai, tokie kaip blankinimas, sulėtintas vaizdas, matinis fonas, spalvų reguliavimas yra lengviau pritaikomi skaitmeniniame standarte.
• Skaitmeninio vaizdo rezultatai pamatomi greičiau.
• Skaitmeninis vaizdo failas yra ilgaamžiškesnis. Skaitmeninis vaizdas gali būti saugomas kompiuterio kietajame diske.
• Vertingų dalykų valdymas yra lengvesnis su skaitmeniniu vaizdu. Pavyzdžiui, specialiųjų efektų grupė turi 3D modeliuotojus, apšvietimo ekspertus ir taip toliau. Pasikeitimas failais gali būti staigus, net tarp bendradarbių, kurie yra kitoje Žemės rutulio pusėje [14].

1.3. Skaitmeninis radijas ir televizija

Žurnalistinę informaciją periodiškai teikia radijas bei televizija. Radijas – tai garsinių signalų transliavimas, reguliariai pradėjęs veikti nuo 1919 m. Olandijoje, o Lietuvoje – 1926 m. Televizija -vaizdo signalų perdavimas per atstumą. Reguliarios TV transliacijos Europoje pradėtos 1936 (D.Britanijoje), Lietuvoje – nuo 1957 m. [4].
Radijas, kaip žiniasklaidos priemonė, ypatingas tuo, kad jis skirtas plačiai žmonių auditorijai, vienu metu klausytis ir suvokti perduodamą informaciją. Ji teikiama radijo bangomis garso signalais (kalba, muzika, triukšmas ir jų deriniu). Todėl radijo kalba yra ypatinga: ji turi klausytojui pateikti ir pačią aktualiausią informaciją, jį sudominti, sukelti emocijas, ir tai, kas nematoma, padaryti matomu.
Svarbi radijo ypatybė yra jo operatyvumas. Šiuo požymiu jis gerokai aplenkia visas žiniasklaidos priemones, išskyrus internetą. Labai dažnai informaciją apie svarbius, reikšmingus įvykius ar reiškinius pirmiau paskelbia radijas, o tik paskui televizija, laikraščiai [5].
Radijas yra kaip papildoma priemonė. Dauguma radijo klausosi tuo metu, kai daro kažką kitą -vairuoja, dirba, mokosi, bando užmigti, tvarkosi ir taip toliau. Radijas yra retai mūsų dėmesio centre; jis yra garsinis fonas, užsiimant kokia nors veikla.
Radijas yra visuotinis. Faktiškai kiekvienas namų ūkis turi bent jau vieną dirbantį radiją. Iš tikrųjų, vidutiniškai kiekvienas namų ūkis turi maždaug šešis (JAV). Beveik kiekviename automobilyje yra įrengtas radijas. Vidutinę dieną apytiksliai 70 procentų amerikiečių klauso radijo [15].
Skaitmeninis radijas yra svarbiausia naujovė radijo pramonėje nuo dažnio moduliacijos (FM) įdiegimo. Skaitmeninis radijas nėra vienetinis globalinis standartas, ir skirtinguose žemynuose dominuoja skirtingos technologijos. Tačiau, daugelio šitų standartų esmė yra ta, kad kodavimas yra pagrįstas signalų kodavimo/suspaudimo (MPEG) sprendimais.
Dažnių juostos kanalas (IBOC) yra standartas, panaudotas JAV. Tai buvo įvesta 2002 m. ir technologija suteikia FM ir AM stotims galimybę nusiųsti vieną ar du skaitmeninius radijo kanalus tų pačių dažnių grupėje. Vadinasi, IBOC nereikia naujų dažnio paskyrimų, kuris yra vienas iš svarbiausių technologijos pranašumų [16].
Radijo pramonė įveda HD (high-definition) radiją, skaitmeninę paslaugą, kuri labai pagerina pasaulio radijo stočių signalo kokybę. HD radijuje FM (frequency modulation ) stotis skamba taip pat gerai kaip kompaktinis diskas, tuo tarpu, AM (amplitude modulation) stotis skamba taip pat gerai kaip dabartinė FM stotis. Be to, skaitmeniniai signalai gali būti suspausti taip, kad viena radijo stotis galėtų transliuoti daugiau kaip vieną programą vienu metu.
2007 m. apytiksliai 1200 radijo stočių transliavo skaitmeninį signalą (tai yra mažiau kaip 10 procentų visų stočių), bet kuo toliau tuo daugiau tampa skaitmeninėmis.
Yra du interneto radijo stočių tipai: (1) tradicinio eterio transliacijos, kurie taip pat transliuojami internete ir (2) tik interneto stotys. Kartu šitos stotys pritraukia apytiksliai 50 milijonų klausytojų per savaitę.
Daug interneto stočių siūlo specializuotus tam tikros muzikos formatus, tokius kaip regi ar techno rokas. Kai kurios stotys transliuoja tokią muziką, kurios niekada neišgirsi per tradicinį radiją. Pavyzdžiui, vienas stotis šiuo metu internete transliuoja tiktai akordeono muziką.
Interneto stotys bando pritraukti tą auditoriją, kuri yra nepatenkinta tradiciniu radiju. Interneto radijo klausymas per metus (nuo 2005 m. iki 2006 m.) šoktelėjo 71 procentą. Didžiausi interneto radijo tiekėjai yra Yahoo, Amerikos Internetinis Radijas ir Live365. Interneto radijas tampa mobilesnis.
Radijas taip pat vis dažniau pasirodo mobiliuosiuose telefonuose. Kadangi yra maždaug 2 milijardai mobiliojo ryšio telefonų vartotojų visame pasaulyje, radijo diktoriai rimtai žiūri į būdus pasiekti šią auditoriją. Motorola, pavyzdžiui, siūlo iRadio, paslaugą, kuri leidžia prenumeratoriams klausytis iš anksto pasirinktų stočių jų mobiliojo ryšio telefonuose [15].

Televizija (gr. tele- tolumoje, toli + lot.visio – regėjimas) – viena populiariausių visuomenės informavimo priemonių, pagrįsta judamų ir nejudamų objektų atvaizdų ir garso perdavimu per atstumą laidais arba radijo ryšio įrengimais.
Prie televizoriaus ekrano paprastai būna nedidelė žmonių grupė (dažniausiai šeimos nariai), ir perduodama informacija suvokiama namų sąlygomis [5].
Televizijos išpopuliarėjimas per tris pokario dešimtmečius (įvairiose šalyse skirtingu laiku ir intensyvumu) sukūrė, vartojant McLuhano terminiją, naują komunikacijos galaktiką.
Kalbant apie televiziją, „pramogos yra aukščiausia visų televizijos aptarimų ideologija. Nesvarbu, ką televizija vaizduoja arba kokį požiūrį pristato, vyrauja prielaida, kad ji sukurta mums linksminti bei teikti malonumą” – teigia M. Castells. Televizinės komunikacijos modalumas yra iš esmės naujo tipo informacijos sklaidos būdas, kuriam būdingos gundymo, jutiminės tikrovės imitavimo savybės bei minimalių psichologinių pastangų reikalaujantis, lengvas informacijos perdavimas.
Televizijos dėka per pastaruosius tris dešimtmečius visą pasaulį užplūdo neregėta komunikavimo galimybių lavina.
Mes gyvename drauge su medijomis ir per jas. McLuhan technologines medijas vadina pagrindiniais produktais (staples) arba gamtiniais ištekliais (natural resources). Medijos, ypač radijas ir televizija, tapo garsine bei vaizdine aplinka, su kuria mes automatiškai ir nepaliaujamai sąveikaujame. Televizorius namuose labai dažnai tampa tarsi dar viena gyva būtybe.
Eco ir Postmanas taip pat pastebėjo, jog tikroji televizijos galia – išpurenti dirvą visiems procesams, apie kuriuos ketinama pranešti plačiajai visuomenei – nuo politikos iki verslo, nuo sporto iki meno. Televizija formuoja visuomenės komunikavimo kalbos struktūrą [3].
E. Dennis teigia, kad bene svarbiausia aplinkybė, leidusi visuomenei pasisakyti per informavimo priemones, buvo kabelinės televizijos atsiradimas. Kadangi 9-ąjį ir l0-ąjį dešimtmečiais Amerika buvo apraizgyta kabelinių tinklų, vietiniai televizijų valdytojai suteikė eterio laiko ir gyventojams. Visuomenės pasisakymai per tokias televizijas sėkmingai išmėginti kai kuriuose miestuose. Niujorke kabeline televizija visuomenė gali naudotis jau nuo 1970 metų, statistika rodo, kad šią galimybę sėkmingai išnaudoja privatūs asmenys, ypač juodaodžių bendruomenės nariai, kuriems sunku patekti į komercinę televiziją. Galimybė pasisakyti leidžia eiliniams žmonėms prisiliesti prie elektronikos amžiaus stebuklų ir kreiptis į savo bendrapiliečius [17].
L. Kung knygoje „The Internet and the mass media” rašoma, kad skaitmeninė transliacija nurodo transliavimo sistemą, kur transliavimo signalas yra skaitmeninis visoje grandyje, t.y. nuo turinio sukūrimo iki patekimo vartotojams.
Paprastas analogiško signalo skaitmeninimas tapo perversmu tuomet, kai jis buvo išrastas, bet tai nebėra naujas reiškinys. Skaitmeninės technologijos buvo panaudotos telekomunikacijos tinkluose nuo 1960-ųjų pradžios. Transliacijose skaitmeninių technologijų naudojimas signalų perdavimui tapo tinkamas pastaraisiais metais dėl plataus išsivystymo garso/vaizdo kodavime ir skaitmeninių signalų moduliacijoje, kurie leidžia „suspausti” skaitmeninius duomenis ir drastiškai sumažinti reikalingą perdavimo talpą.
Skaitmeninės antžeminės televizijos išsivystymo lygmuo yra skirtingas skirtingose šalyse ir paveiktas politinių procesų bei strategijų. Europoje, Jungtinė Karalystė, Švedija ir Ispanija, buvo skaitmeninės televizijos pradininkės. Šiuo metu beveik visos Europos šalys įvedė skaitmeninę televiziją ar planuoja ją įsivesti [16].
Lietuvoje taip pat vis daugiau rašoma, domimasi skaitmenine televizija, kadangi 2012 metų spalio mėn. 29 d. bus išjungta analoginė televizija. Skaitmeninė televizija nuo analoginės skiriasi tuo, jog vaizdas ir garsas čia perduodamas skaitmeniniu signalu (dvejetainių kodų – vienetukų ir nuliukų ¬seka). Elektroniniai prietaisai suglaudina žmogaus akiai nematomus tuščius tarpus, pašalina trukdžius ir taip sukuriamas skaitmeninis signalas, kuris yra daug atsparesnis trukdžiams nei analoginis. Ryšio tinklais signalas perduodamas be klaidų – programų transliuotojų siunčiamas vaizdas ir garsas pasiekia žiūrovus nepakitusios kokybės – televizoriaus ekrane rodomas ypatingai kokybiškas vaizdas.
Žiūrint skaitmeninę TV, ekrane nepamatysi „sniego”, atspindžių, šešėlių – jokių vaizdo iškraipymų. Skaitmeninė TV leidžia tuo pačiu dažnių ruožu vienu metu transliuoti kelias TV programas, tad, greta puikios vaizdo ir garso kokybės, atsiranda galimybė žiūrėti daugiau kanalų. Todėl paslaugos teikėjo siūlomi skaitmeninių programų rinkiniai būna akivaizdžiai didesni.
Skaitmeninė televizija – tai ne tik kita vaizdo kokybė, bet ir daug įvairių, žiūrovo patogumui skirtų funkcijų.
Skaitmeninės televizijos signalams priimti reikia specialaus priedėlio arba naujos kartos televizoriaus, turinčio integruotą priedėlį. Šis priedėlis ne tik užtikrina skaitmeninį vaizdą, jis taip pat leidžia žiūrovui pasirinkti programų transliacijos kalbą, naudotis elektroniniu programų gidu (EPG). Vienu EPG mygtuko spustelėjimu televizoriaus ekrane pasirodo šios ir kitos dienos programa, filmų ir programų aprašymai bei anonsai – visa tai, kas būna TV programas spausdinančiuose leidiniuose.
Daugiafunkcės TV žiūrovai gali pasirinkti daugelio transliuojamų filmų ir laidų įgarsinimą arba subtitrus norima kalba. Taip pat daugiafunkcė televizija yra draugiška kurtiesiems ar silpnos klausos žmonėms – nemažai programų transliuojama su specialiais titrais.
TV laidų įrašymo funkcija – viena iš daugelio naujų galimybių, kurios atsiveria pasirinkus skaitmeninę televiziją. Specialūs skaitmeninės televizijos priedėliai leidžia nepražiopsoti mėgstamų laidų ar filmų, prireikus – sustabdyti programos žiūrėjimą ir pratęsti jį tinkamu metu. Jie veikia ir kaip vaizdo grotuvas su įrašymo funkcija PVR (angl. Personal Video Recorder). Bene šauniausias tokio priedėlio privalumas, jog prireikus kelioms minutėms pasišalinti nuo televizoriaus, pakanka spustelėti mygtuką ir grįžus žiūrėti nuo tos vietos, kur sustota. Įrenginys įrašinės ir rodys programą tol, kol bus „pasivyta” reali transliacija. Be to, galima užprogramuoti, kad jis įrašytų mėgstamą filmą ar TV laidą ir ją peržiūrėti patogiu metu.
Visus skaitmeninės televizijos priedėlius galima nustatyti taip, kad kai kurios programos būtų matomos tik įvedus slaptažodį. Tokiu būdu galima apsaugoti vaikus nuo jiems netinkamų programų.
Kitos skaitmeninėmis technologijomis pagrįstos televizijos paslaugos: karaokė, videonuoma, žaidimai.
Turintieji įdiegtą skaitmeninę TV, gali džiaugtis dar viena naujųjų technologijų galimybe -raiškiąja televizija HD TV (angl. High Definition Television). Šis visiškai naujas formatas užtikrina penkis kartus ryškesnį vaizdą, erdvinį garsą. Jis puikiausiai tinka plačiaekraniams televizoriams, nes yra transliuojama būtent jiems pritaikytu formatu – 16:9. Įprastinės raiškos televizijoje naudojamas 4:3 formato vaizdas [18].

1.4. Skaitmeninių technologijų vartojimas ir auditorija

Per pastaruosius keturiasdešimt metų tapome daugiakanalės televizijos, skaitmeninės televizijos, visą parą galimo programavimo, VHS, DVD, kabelinės televizijos, palydovinės televizijos, naujienų kanalų, MTV, CNN, spalvotų laikraščių, orų kanalų, TiVo, „Sony” Walkmanų, iPodų ir vaizdo informacijos perdavimo, specialiai ją užsisakius, vadinamosios Martini žiniasklaidos, pristatomos bet kuriuo metu į bet kurią vietą, atsiradimo liudininkais. Jaunimui iki dvidešimt penkerių tokia daugiakanalė skaitmeninė visata – visiškai įprastas dalykas [1].
Svarbus informacinės visuomenės išsivystymo lygio rodiklis yra kompiuterių ir interneto naudojimo mastas. Lietuva pagal interneto vartotojų skaičių dar atsilieka nuo labiausiai išsivysčiusių pasaulio valstybių, nors pastarųjų metų augimo tempai ir yra įspūdingi. 2005 m. pradžioje savo veikloje naudojo kompiuterius apie 90 proc. organizacijų, apie 80 proc. organizacijų (beveik 93 proc. – turinčių kompiuterius) buvo prisijungusios prie interneto. 2005 m. pastovių interneto vartotojų skaičius nepasiekė apie 1 mln., tai – 31,2 proc. šalies gyventojų. Pastaruoju metu naudojimosi kompiuteriais ir internetu mastas Lietuvoje sparčiai auga. Pastovių interneto vartotojų skaičius siekia apie 60 proc. Lietuvoje pagrindinė naudojimosi internetu vieta išlieka darbovietė. Įsigalėjusi tendencija -kompiuteriais ir internetu daugiausiai naudojasi jauni, gaunantys sąlygiškai dideles pajamas, didmiesčiuose gyvenantys žmonės. Didelė interneto vartotojų dalis – mokiniai ir studentai – apie 85 proc. internautų, o darbuotojai – 31 proc. Labai nedaug interneto vartotojų yra vyresnio amžiaus žmonės (65-74 metų) – 4 proc., bet analogiška padėtis (tik procentiniai dydžiai skiriasi) yra ir kitose šalyse. Reikia pažymėti, kad naudojimosi internetu masto augimo tendencijos yra bendros ir nepriklau¬so nuo naudojimosi internetu dažnumo. Bet pagal interneto ryšio prieinamumą visuomenėje Lietuva yra 41 vietoje iš visų vertintų 133 valstybių (WEF „Networked Readiness Index” 2009-2010 m.). Vertinant priežastis, kodėl nesinaudojama internetu, dažniausiai nurodoma, kad nėra galimybių naudotis internetu – 37,2 proc. (finansinių – 23,4 ir techninių – 13,8), nemoka naudotis 20 proc. ir neturi poreikio 35,2 proc. Galima daryti prielaidą, kad, įgyvendinus tam tikras ES remiamas programas, augant ekonominiam šalies lygiui ir įsiliejant į aktyvią darbinę ir visuomeninę veiklą dabartiniams mokiniams ir studentams, interneto vartotojų skaičius didės, ir tam reikia ruoštis dabar, o ne po kelerių metų [19].
Dabartinė Lietuvos situacija yra tokia, kad naujų technologijų dėka informacijos srautai intensyvėja ir eilinis pilietis vis dažniau suvokia, kad jo informacinių galimybių riba tolsta ir tampa beveik nepasiekiama. Formuojasi įspūdis ir įsitikinimas, jog laisvai galima gauti bet kokią informaciją, netgi tokią, kuri susijusi su valdžios ir piliečio santykiais.
Šiandienos visuomenė nuo protėvių skiriasi: 1) komunikavimo sudėtingumu; 2) pagalbinių komunikavimo priemonių bei technologijų gausa; 3) komunikacinių greičių gausa.
Nors teigiama, kad elektroninėje visuomenėje visų elektroninių piliečių priėjimas prie informacijos ir laisvė teikti informaciją yra vienodi, tačiau jau net dabar informaciją įneša tik tas, kuris gali prieiti prie tam skirtų įrengimų, kad įneštų kažką, kažkur, kažkada ir kažkaip [20].
Gana akivaizdžiai matosi, kad masinė auditorija žlunga, ypač televizijoje, kaip rezultatas kanalų ir platinimo priemonių gausėjimo. Yra daugiau žiūrima individualiai dėl namų ūkių sudėties bei daugiau įsigyjamų televizorių. Naujos technologijos leidžia būti mažiau priklausomam nuo laiko ir namų ūkis daugiau nebėra apribotas vienu ar dviem siųstuvais. Įrašyta muzika ir radijas gali būti klausomi bet kur bet kuriuo metu, ir technologiniai pasikeitimai suteikia daugiau galimybių lanksčiam interneto ir mobiliųjų telefonų, kaip turinio nešėjų, naudojimui. Naujos formos išorinių ir viešųjų demonstravimų užpildo viešąsias vietas reklaminiais įvaizdžiais ir kita medžiaga [21].
A. Balčytienė teigia, kad naujos technologijos leidžia aktyviems žiūrovams/skaitytojams dalyvauti informacijos mainuose. Internetas ir mobilios telekomunikacijos sparčiai skverbiasi į tradicinės žiniasklaidos sektorių ir veikia naujienų atranką, redagavimą, platinimą. Pliuralistinė ir interaktyvi komunikacija vartotojams suteikia daugiau galimybių personifikuoti informaciją – atsirinkti tik tai, kas svarbu, ir gali geriau tenkinti jų poreikius [22].
Reiktų pabrėžti, kad ne tik naujosios technologijos daro įtaką tradicinei spaudai. Keičiasi skaitytojo santykis su žiniasklaida. Šiuolaikinė auditorija vis labiau pageidauja nemokamos informacijos ir pramogų, o tai stipriai veikia spaudos, radijo, televizijos funkcijas. Televizija tampa pramogų, spauda – įvykių ir reiškinių analizės, o radijas ir internetas – operatyvių naujienų šaltiniais [23].
Anot Ž. Pečiulio, naujasis vartotojas iš pasyvaus vartotojo tampa savo reikmių programuotoju, galinčiu pasirinkti statinį (tradicinė spauda, archyvai) arba srautinį (radijas, TV, internetas) informacijos vartojimo būdą [7].
Outing (1998) teigia, kad internetas yra dvipusė žiniasklaidos priemonė, ir svetainės, norinčios pranokti kitus „interaktyvume”, turi suburti žmones ir skatinti komunikaciją tarp interneto vartotojų taip pat, kaip komunikaciją tarp interneto vartotojų ir personalo narių bei vadybininkų [24].
2. INTERNETINĖS ŽURNALISTIKOS SAMPRATA 2.1. Žurnalistikos sąvoka ir jos funkcijos

Šiuolaikinė žurnalistika atsirado septyniolikto šimtmečio pradžioje iš pasikalbėjimų viešose vietose, kavinėse Anglijoje, ir aludėse, ar „viešose įstaigose” Amerikoje. Baro savininkai, vadinti smuklininkais, rinko informaciją iš keliautojų, kurie dažnai papasakodavo tai, ką jie pamatė ir išgirdo. Pirmi laikraščiai šiose kavinėse atsirado apie 1609 m., kai iniciatyvūs spaustuvininkai pradėjo rinkti žinias apie laivybą, paskalas ir politines diskusijas iš kavinių bei spausdinti tai popieriuje [25].
Pagal McNair (2002: 9), žurnalistika yra „pranešimas apie egzistuojantį realųjį pasaulį, pateiktą žurnalisto ir parengtą pagal tam tikrus žurnalistinės informavimo priemonės reikalavimus, kuri tai skleis visuomenei”. McQuail (2000) apibūdina žurnalistiką, kaip mokamą kūrinį ar audiovizualinį produktą viešai žiniasklaidai.
Kai kurie rašytojai išskiria keletą žurnalistikos tipų, pavyzdžiui, paskalų žurnalistika, nedidelio formato laikraščio žurnalistika, „naujoji” žurnalistika, tiriamoji žurnalistika ir įrašo žurnalistika (McQuail, 2000). Randall’ui (2000) yra tiktai dvi žurnalistikos rūšys: gera arba bloga [6].
Žurnalistika vadinama ketvirtąja valdžia. Ji gali turėti įtakos, kaip informacijos tarpininkas, kai kuriems svarbiems politiniams nutarimams, nes rinkėjai, gavę informaciją, atitinkamai reaguoja politikų atžvilgiu. Juk politikai bijo prarasti pasitikėjimą [4].
Žodis žurnalistika turi keletą reikšmių. Pirmiausia juo apibūdinama žmogaus veiklos sritis, apimanti aktualios socialinės informacijos rinkimą, apdorojimą ir platinimą visuomenės informavimo priemonėmis. Žurnalistika tam tikra prasme numato perspektyvas, formuoja, modeliuoja visuomenės gyvenimą, padeda visuomenei tapti atvira, tikra laisva žmonių visuomene.
Žurnalistika, kaip glaustai apibūdino JAV žurnalas „Time”, yra tikslios ir aktualios informacijos greitas perdavimas iš vienos vietos į kitą, išsaugant tiesos objektyvumą ir pateikiant ją žmonėms aiškiai, kad visi suprastų. Londono laikraščio The Times redaktorius Vikamas Stidas (Wickham Steed) daro išvadą: „Žurnalistika – tai daugiau negu amatas ar pramoninė gamyba, tai kažkas tarp meno ir valdžios” [5].
D. McQuail tikina, kad žurnalistika funkcionuoja kaip demokratijos sarginis šuo ir kaip tarpininkas. Tvirtai dominuoja sąsaja tarp žiniasklaidos, gyventojų ir vyriausybės (McQuail, 2000). Likimas ir demokratijos kokybė yra išsilavinusios, apsiskaičiusios visuomenės rankose [26].
Ne tik parašyta, įrašyta, nufilmuota kronika, ataskaita, reportažas, interviu, korespondencija, žinutė, publicistinis portretas yra žurnalistika, bet ir leidinio ar laidos projektavimas (maketavimas), aptarimas, redagavimas, reklamavimas, platinimo organizavimas.
Žurnalistikos funkcijas, jų pobūdį bei turinį lemia visuomenės išsilavinimas, demokratijos lygis, socialinės bei istorinės sąlygos, tradicijos.
Jungtinėse Amerikos Valstijose pagrindinėmis laikomos keturios žurnalistikos funkcijos: informacinė, aiškinamoji (interpretacinė), auklėjamoji (valdymo, vadovavimo) ir pramoginė.
Skandinavijos šalių žurnalistikos tyrinėtojai nustatė, kad demokratinėje visuomenėje žurnalistika šiandien atlieka tokias keturias funkcijas: teikia visuomenei informaciją, kontroliuoja valdžią, gina, užtaria nuskriaustuosius (siekia teisybės) ir linksmina (paprastais komerciniais tikslais) skaitytojus, klausytojus bei žiūrovus. Kai kurios visuomenės informavimo priemonės dar atlieka ir penktąją -politinės propagandos – funkciją.
Atsižvelgiant į šiandienines tendencijas, matyt, tikslinga išskirti penkias svarbiausias žurnalistikos funkcijas: informacinę, aiškinamąją, auklėjamąją, kultūrinę ir pramoginę.
Žurnalistikos informacinė funkcija kartais dar vadinama socialine. Tačiau terminas informacinė tiksliau nusako šios funkcijos turinį – operatyviai ir teisingai informuoti visuomenę apie socialinės veiklos rezultatus,naujausius įvykius, reiškinius ir procesus.
Šiandieninės žurnalistikos pareiga – padėti žmonėms geriau orientuotis sudėtingame pasaulyje, plačiau vadovautis pažintais gamtos dėsningumais, remtis sukaupta patirtimi, kasdieninės veiklos rezultatais. Čia svarbus vaidmuo tenka aiškinamajai žurnalistikos funkcijai.
Žurnalistikos auklėjamoji funkcija itin pasireiškia ugdant teigiamus žmonių bruožus. Norėdama pasiekti auklėjamąjį efektą, žurnalistika ne tik skleidžia tikrovės žinias, perduoda informaciją apie visuomeninio gyvenimo įvykius, reiškinius ir procesus, bet būtinai siekia ir teigiamai paveikti auditoriją.
Spaudos publikacijos ir radijo bei televizijos laidos padeda atgauti dvasines ir fizines jėgas, pailsėti po darbo dienos. Todėl ši žurnalistikos funkcija ir vadinama kultūrine, pramogine bei rekreacine [5].
Svarbiausia žurnalistikos funkcija – informuoti. Kita svarbi funkcija – nuomonės formavimas. Žurnalistika atlieka reklaminę funkciją. Šiai funkcijai priskirtina ne tik skelbimų šūsnys: juk recenzijos, komentavimai, apžvalgos, taip pat padeda auditorijai pasirinkti tinkamą knygą ar spektaklį [4].
JAV ir Vakarų Europos žurnalistikos tyrinėtojai paprastai kalba ne apie visuomenės informavimo priemonių efektyvumą, o apie efektus (lot. effectus – įvykdymas; poveikis; rezultatas), kuriuos sukuria konkrečios žiniasklaidos priemonės. Minimi tokie efektai, kaip auditorijos nuomonės pokytis, požiūrio į tam tikrą objektą pasikeitimas, emocijų sustiprėjimas arba susilpnėjimas, elgesio pasikeitimas. Psichologas V.Vaisas (W.Weiss) visus efektus klasifikuoja į dvi grupes – kiekybinius ir kokybinius. Kiekybiniams efektams priskiria visos žiniasklaidos priemonės arba tik konkretaus žurnalistikos kūrinio daromą efektą, auditorijos ir ją sudarančių grupių dydį (ar ji mažėja, ar plečiasi), laiką, kurį auditorija skiria tam tikrai žiniasklaidos priemonei (jis trumpėja ar ilgėja). Kokybiniai efektai – tai žinių, požiūrio,emocijų, socialinių nuostatų, elgesio, interesų, pažiūrų,vertybinių orientacijų pokyčiai
[5].
Išsiaiškinus, kas yra žurnalistika, kaip ji atsirado, kokios jos funkcijos, galima nagrinėti ir atskiras žurnalistikos rūšis.

2.2. Internetinės žurnalistikos samprata

Šiuolaikinėje visuomenėje internetu pateikiamai informacijai skiriamas vis didesnis dėmesys. Norint išsamiai išnagrinėti internetinę žurnalistiką, jos įtaką visuomenei, būtina apsibrėžti internetinės žurnalistikos sąvoką. Daugybė mokslininkų aktyviai nagrinėja naują žurnalistikos kryptį, t.y. internetinę žurnalistiką. Apibrėždami internetinės žurnalistikos sąvoką, jie perteikia savo mintis, suvokimą.
Skaitmeninės informacijos kūrinius integruojant į kasdieninę žmogaus veiklą pagrįstai atsiranda naujas terminas – naujoji žiniasklaida (angl. new media).
Mūsų dienų kultūroje komunikabiliam žingeidumui reikštis sąlygas sukuria naujoji (kompiuterinė) žiniasklaida. Geriausi naujosios žiniasklaidos pavyzdžiai – tai įvairiausios hiperteksto (vadinamojo netiesinio skaitymo) principu dirbančios programos, daugialypės terpės kūriniai, internetas.
A. Balčytienė straipsnyje „Naujosios žiniasklaidos taikymo perspektyvos: modernaus kūrinio ir skaitytojo paieškose” teigia, kad naujoji žiniasklaida – tai visiškai nauja daugelio informacijos terpių koegzistencija, užtikrintai įsitvirtinanti informaciją skleidžiančių terpių jūroje. Geriausias tokio įsitvirtinimo pavyzdys – tradicinė žiniasklaida priima moderniosios informacijos technologijos pasiūlytą iššūkį ir savaip bando taikytis prie naujų darbo sąlygų. Anot A. Balčytienės, Lietuvoje dar nėra populiari interaktyvios žurnalistikos maniera, tačiau Vakarų šalyse svarbaus dėmesio sulaukia būtent toks leidinys, kuriame atsiskleidžia modernios žurnalistikos žanrai: tokio pobūdžio kūriniai ieško sąsajų su skaitytoju – gyvai reaguoja į jo poreikius bei nuomonę.
Naujosios žiniasklaidos panaudojimo įvairiems tikslams – informavimui, mokymui, pramogoms, bendravimui – galimybės ir svarba jau nebekelia abejonių. Pavyzdžiui, naujos informacijos technologijos pritaikymas švietime sudarė prielaidas atsirasti ir vystyti naujoms mokymo formoms ir naujiems mokymo metodams. Nuotolinis mokymasis – šiuo metu vis didesnę reikšmę įgaunanti sritis. Šis mokymas ypač aktualus nuolat besikeičiančios visuomenės sąlygomis – čia reikalingas nuolatinis informacijos atnaujinimas ir profesinis tobulėjimas [27].
M. Deuze straipsnyje „The WebCommunicators: Issues in research into online journalism and journalists” samprotauja: „Nors internetinė žurnalistika yra vis dar labai jauna, profesijos tyrinėjimas turi būti pradėtas nuo paties supratimo, kuris daro internetą masine komunikacijos priemone: jo globalinė prigimtis”.
Yra didelis poreikis žinoti visame pasaulyje. Taigi internetinė žurnalistika čia atlieka svarbų vaidmenį.
Pasak M. Deuze, žurnalistika yra apibrėžta kaip profesionalus aktualių naujienų, faktų parinkimas auditorijai, pasitelkiant technologinius platinimo priemonių metodus. Ypač pastaraisiais metais technologijų vaidmuo žiniasklaidos žinučių platinime efektyviai pasikeitė ir užėmė pagrindinę vietą šiuolaikiniame žurnalistiniame teatre ir tai pateikiama kaip būtinas ar net pradinis taškas į bet kokią mokslo avantiūrą internetinėje žurnalistikoje.
Esmė naujienų publikacijų internete yra jų integruotos savybės: internetinė žurnalistika yra garso, vaizdo ir teksto susiliejimas (konvergencija), žiniatinklio liejinys yra kombinacija visų žurnalistinių žanrų [28].
Internetinė žurnalistika skiriasi savybėmis nuo tradicinių žurnalistikos tipų. Internetinė žurnalistika gali būti funkciškai atskirta nuo kitų žurnalistikos rūšių vartojant jos technologinį komponentą kaip pagrindinį faktorių išreiškiant apibrėžimą [29].
Žiniasklaidos profesionalai kartais net reikalauja skirtingo statuso, sakydami, kad internetiniai žurnalistai yra neabejotinai „atskira rūšis” (Meek, 2000). Pavyzdžiui, kaip Lynn Zoch teigia, kad rytojaus žiniasklaidos specialistai yra (ar turi būti) visiškai kitokie nei tie, kurie šiandien dirba internete [30].
De Wolk internetinę žurnalistiką apibūdina kaip „kokybiškos žinios ir informacija, kuri skelbiama internete (ypač žiniatinklis)” (De Wolk, 2001).
M. Deuze sukūrė schemą, kurioje vaizduoja geros internetinės žurnalistikos apibrėžimą (žr. 1 schemą) [28].

Ž. Pečiulio straipsnyje „Žiniasklaida ir žurnalistika daugiaterpės raiškos eroje” teigiama, kad interneto eroje skatinamas universalumas, gebėjimas vienam atlikti daug darbų (parengti tekstą ir iliustracijas, įrašyti garsą, filmuoti vaizdus, naudotis skaitmeninio montažo programomis, parengtus dokumentus įkelti į tinklalapį, gebėti nuolat papildyti informaciją) [7].
V. Mackonis straipsnyje „Internetinės žiniasklaidos autoriai ir autoritetai” samprotauja, kad šiandien save pavadinti internetinės žiniasklaidos autoriumi gali retas žurnalistas, kurio rašiniai publikuojami internete. Internetinės žiniasklaidos tradicijos Lietuvoje per jaunos, kad būtų suspėta išugdyti savo žurnalistų kartą, todėl dažniausiai augantys naujienų portalai persivilioja anksčiau spaudoje, TV ar radijuje dirbusius žmones. Internetinių portalų „veidais” arba „prekės ženklais”, tampa poetai, eseistai, rašytojai, visuomenininkai, politikai, tie patys TV ir radijo laidų vedėjai ir apžvalgininkai [31, p. 130-134].
B. Kovach ir T. Rosenstiel teigimu, naujosios žiniasklaidos žurnalistas nesprendžia to, ką
visuomenė turi žinoti. Pagrindinė naujo žurnalisto užduotis yra patikrinti, ar informacija yra patikima,
ir tik paskui užsakyti ją [25].
M. Deuze įsitikinęs, kad internetinis žurnalistas turi priimti sprendimus, koks žiniasklaidos formatas geriausiai atpasakoja tam tikrą istoriją (daugialypė terpė), turi duoti galimybę visuomenei reaguoti, kartu veikti ar net kurti tam tikras istorijas (interaktyvumas) ir turi apgalvoti, kokiu būdu prijungti vieną istoriją prie kitų istorijų, archyvų, išteklių ir taip toliau per hipersaitus (hipertekstualumas). Tai yra ideali, tipiška internetinės žurnalistikos forma [29].
Ward pažymi, kad naujosios žiniasklaidos žurnalistas gali vos per keletą sekundžių pasiekti didelį ir įvairų informacijos kiekį (ir senos, ir naujos), tuo sustiprindamas tyrimo ar pranešimo turinio vertę (Ward, 2002: 19,23) [6].
C. Harper savo straipsnyje „Journalism in a Digital Age” išskiria tris pagrindinius elementus,
apibūdinančius internetinę žurnalistiką. Pirma, internetinė žurnalistika suteikia daugiau galių vartotojui.
Vartotojas gali peržiūrėti pasirinkto žurnalisto darbus, tyrinėdamas autentiškus šaltinius ir lengvai
lygindamas vieno žurnalisto istoriją su kito. Archyvai taip pat tampa lengvai prieinami. Antra,
internetinė žurnalistika atveria naujus pasakojimo kelius, pirmiausia per techninius naujos žiniasklaidos
priemonės komponentus. Paprastai tariant, skirtingai nuo kitų žiniasklaidos priemonių internetiniai
žurnalistai gali aprūpinti žiniasklaidą įvairove – tekstu, garsu, vaizdu ir fotografijomis. Trečia,
internetinė žurnalistika gali aprūpinti realizavimo rinkas netradicinėmis naujienų ir informacijos
priemonėmis [32].
John Deighton buvo vienas iš pirmų autorių, kuris apibendrino pagrindines interneto savybes(Deighton, 1996):
• vartotojas inicijuoja kontaktą;
• vartotojas siekia informacijos;
• tai visuomenės informavimo priemonė, kuri pritraukia šimtaprocentinį asmens dėmesį;
• žiniasklaidos kompanija gali rinkti ir kaupti skaitytojų atsiliepimus;
• atsižvelgiama į individualius vartotojo poreikius [33].
Pavlik nuomone, naujosios žiniasklaidos turinys gali būti pateiktas turtingiau nei tradicinės žiniasklaidos turinys dėl technologinių priemonių pažangos. Naujosios žiniasklaidos technologijos palengvina multimedijos, interaktyvumo, hipertekstualumo naudojimą ir pritaikymą individualiems poreikiams (Pavlik, 2001: 217) [6].
Pavlik (1997) suvokė internetinę žurnalistiką kaip susidedančią iš trijų svarbiausių stadijų: 1 stadija apima pranešimų, paimtų iš tradicinės žiniasklaidos, talpinimą internete; 2 stadija apima teksto turinio papildymą internetiniais elementais, tokiais kaip interaktyvumas; ir 3 stadija apibūdina pažangių technologijų naudojimą vartotojų panardinimui internetiniame žinių turinyje (Pavlik, 1997)Žinių organizacijos gali papildyti savo internetinį žinių turinį daugybe būdų. Vienas paprastas ir efektyvus kelias yra pridedant hypernuorodas. Paul (1995) aiškina, kaip hypernuorodos gali praturtinti naujienų pranešimą, pridedant foninę informaciją ir aprūpinant pranešimą platesniu kontekstu. Pavyzdžiui, nuorodos gali būti naudingos, suskirstant ilgą istoriją į logiškas dalis ar „gabalus”(Pape & Featherstone, 2005). Hypernuorodų įdėjimas skaitytojams suteikia daugiau pasirinkimo galimybių (Deuze, 1999, p. 378). Skaitytojai gali gauti prieigą prie archyvų, skaityti originalius šaltinius ar susisiekti su žurnalistais pelės spragtelėjimu dėl hypernuorodų, esančių internetiniame tekste.
Žiniatinklis taip pat leidžia žinių gamintojams pateikti itin vizualų kūrinį. Lengviausias būdas tai pasiekti – įdėti didelį kiekį fotografijų. Tuo metu, kai tradicinė spausdintinė žiniasklaida tipiškai leidžia ribotą atvaizdų pasirinkimą, žinių organizacijos gali sukurti internetines galerijas, pateikdamos vartotojui daug vizualesnį turinį. Fotografijos yra efektyvios tuomet, kai norime papildyti tekstinį turinį ir internetinio skaitytojo dėmesį sufokusuoti ties įdomiausiais naujienų pranešimo aspektais.
3 stadija: Konvergencija
Žurnalistams interneto galimybė pateikti asmeni niams poreikiams pritaikytas, netiesiogines ataskaitas su vaizdo ir garso pristatymais atveria naujas galimybes pristatymams. Konvergencijos procese tradicinis tekstas yra sumaišomas su judančiais vaizdais, garsu ir nuorodomis tam, kad būtų pateikiama kuo daugiau informacijos tame pačiame kūrinyje. Deuze (1999) suvokia šį formų susiliejimą kaip ypatybę, pirmiausiai pritaikytą žurnalistams, o tik po to auditorijoms. Konvergencija suteikia auditorijai pasirinkimo galimybes, o technologijos žurnalistams suteikia daugiau laisvės pristatant naujienas įvairiais būdais. Nors konvergencijos apibrėžimai keičiasi, dauguma autorių sutinka, kad ji tipiškai apima susivienijančią daugialypę terpę (teksto, garso ir vaizdo turinio mišinys paprastai perduoda informaciją) internetinėje žinių aplinkoje.
Internetinės žurnalistikos trečiasis etapas apima galimybes vartotojui dar labiau susisieti su internete pateiktu turiniu. Pateiktame modelyje ši stadija apima internetinę žinių skaitytojų prieigą prie pasikalbėjimo kambarių, diskusijų forumų, ir internetinių apklausų, kurios leidžia jiems išreikšti nuomones. (Dibean & Garrison, 2001) [34].
2.3. Internetinės žurnalistikos ypatybės 2.3.1. Internetinės žurnalistikos ypatybių klasifikavimas

Norint suvokti internetinės žurnalistikos teikiamą naudą, svarbą modernioje visuomenėje, svarbu išsiaiškinti jai būdingas ypatybes. Įvairioje literatūroje galima rasti nuo kelių iki keliolikos išskirtų internetinės žurnalistikos ypatybių. Daug skirtingų teoretikų pabandė identifikuoti interaktyvios žiniasklaidos savybes. Daugelio mintys yra panašios, bet tik keleto iš jų pasiūlyti aiškūs apibrėžimai, kokios yra fundamentalios interaktyvios žiniasklaidos ypatybės.
Internetinis žinių pristatymas skiriasi nuo tradicinės žurnalistikos interaktyvumo ir grįžtamojo ryšio, pasiekiamo skaitytojams [34].
K. Kawamoto išskiria šias tipiškas skaitmeninės žurnalistikos savybes:
• Hipertekstualumas: skaitmeninės informacijos jungimas ir „sluoksniavimas” per netiesinę hierarchinę struktūrą;
• Interaktyvumas: aktyvus žmonių ar mašinų įtraukimo į informacijos ieškojimo ir dalijimosi informacija procesas;
• Nelinijiškumas: lanksti informacijos tvarkymo sistema;
• Daugialypė terpė: naudojimas daugiau kaip vieno žiniasklaidos tipo viename produkte;
• Konvergencija: skelbimas ar suliejimas istoriškai atskirų technologijų ir paslaugų;
• Pritaikymas asmeniniams individualaus vartotojo poreikiams[35].
M. Lister ir jo kolegos apibrėžia naują žiniasklaidą, akcentuodami šias savybes: skaitmeninimas, interaktyvumas, hipertekstualumas, išsklaidymas ir virtualumas.
R. Packer ir K. Jordan pateikia multimedijos savybių klasifikavimą knygoje „Multimedia from Wagner to Virtual Reality”. Jos apima integraciją, interaktyvumą, hypermedią panirimą ir pasakojimą. Panašiai, Lev Manovich knygoje „The language of Interactive media” pateikia kitą savybių sąrašą: skaitmeninis vaizdavimas, modalumas, automatizavimas, kintamumas ir šifravimas pagal kodus.
Yra svarbu identifikuoti būtinas interaktyvios žiniasklaidos savybes, kurios atskirtos nuo ankstesnės žiniasklaidos ir kitų technologijų. Interaktyviai žiniasklaidai būdingas technologinis daugialypių žiniasklaidos formų susiliejimas, kitimo į skaitmeninę formą, abstrakcijos ir senos žiniasklaidos imitavimo bei interaktyvaus kūrimo ir reikšmės interpretacijos [36, p.14-27].
Dahlgren (1996: 64) atskleidė kompiuterinės komunikacijos aspektų komplektą, kurie yra svarbūs „internetinės žiniasklaidos logikos išsivystymui”: multimedialumas, hipertekstualumas, interaktyvumas ir archyvavimas. Terminas multimedialumas apibūdina susiliejimą žiniasklaidos formatų ar žiniasklaidos formų lygmenyje, per kurias žiniasklaida perduoda savo turinius. Tai susiejama su tekstų integracija su atvaizdais, balsais ir garsais, kurie yra vis daugiau ir daugiau išversti į bendrą skaitmeninę formą.
T. Oblak teigia, kad archyvavimas leidžia prieigą prie gausios duomenų bazės ir archyvų. Todėl vartotojai nėra taip ribojami dabartinės informacijos, jie gali jos ieškoti anksčiau paskelbtose istorijose ir foninėje medžiagoje. Tai padaryti leidžia hipertekstualumas, kuris apskritai remiasi atskirų žinutės dalių sujungimu išplėstinėje integruoto turinio grandinėje.
Interaktyvumas technine prasme yra ypatinga kompiuterinė komunikacijos savybė, kur vyksta abipusė komunikacija, grįžtamasis ryšys.
Glausti hiperteksto tekstai yra tam tikra prasme sutampantys su kita kokybiška naujos žiniasklaidos logikos ypatybe – multimedialumu [10].
Nors dauguma mokslininkų pateikia tik teigiamas internetinės žurnalistikos ypatybes, K. Kovach ir T. Rosenstiel išskyrė didžiausius elektroninėje erdvėje skleidžiamos informacijos trūkumus (Kovach,
Rosenstiel, 2001):
1. Plinta nepaliaujamas ir neaprėpiamas informacijos srautas.
2. Šaltinių reikšmė ir įtaka tampa svarbesnė nei jų interpretatorių (žurnalistų).
3. Kiekvienas panorėjęs gali skleisti informaciją.
4. Informacijos prieštaringumas kelia nepasitikėjimą ja.
5. Siekiant patraukti auditoriją, daugėja sensacingų pranešimų [7].
Apibendrinant mokslininkų pateiktą internetinės žurnalistikos ypatybių klasifikavimą, galima išskirti šešias dažniausiai išskiriamas ypatybes: skaitmeninimas, hipertekstualumas, interaktyvumas, multimedia, konvergencija ir archyvavimas. Vis dėlto, interaktyvumą, hipertekstualumą ir multimedią galima įvardinti kaip pagrindinius privalumus, nes juos paminėjo beveik visi mokslininkai.

2.3.2. Pagrindinių privalumų samprata

2.3.2.1. Interaktyvumas

Mokslinėje literatūroje išskiriama daug interaktyvumo apibrėžimų bei jo skirstymų į lygius, dimensijas, tipus ir pan.
A. Balčytienė publikacijoje „Naujos technologijos ir žurnalistika” teigia, kad internetinės aplinkos interaktyvumas – tai skaitytojui suteikiama abipusės komunikacijos galimybė, kuri leidžia ne tik susisiekti su žurnalistais ar leidėjais (elektroniniu paštu), bet ir sudaro sąlygas internete tikslinti informacijos turinį: rašyti komentarus, dalyvauti diskusijų forumuose, reikšti nuomonę balsuojant. Yra priežasčių manyti, kad interaktyvumo dėka skatinamas skaitytojo lojalumas tinklapiui. Kvietimas bendrauti ir skambinti telefonu į radijo ar televizijos studiją, balsuoti atsakant į įvairius klausimus internete, reikšti nuomonę komentuojant ne tik patvirtina skaitytojų lojalumą, bet ir turi ekonominių pasekmių. Dalyvaujant sukuriamas artimesnis ryšys tarp informacijos siuntėjo ir vartotojo, o tai aštrios konkurencijos sąlygomis yra labai svarbu: žiniasklaidos organizacija gali geriau pažinti auditoriją, o skaitytojai – tenkinti informacinius poreikius [22].
A. Balčytienės teigimu, interaktyvumas – tai naujosios žiniasklaidos išskirtinė savybė, be kurios neįsivaizduojamas nei vienas šiandieninis kūrinys. Labai dažnai sakoma, kad interaktyvi žiniasklaida -tai galimybės kurti kūrinius, gebančius „prisiderinti” prie būsimojo informacijos vartotojo interesų ir poreikių. Dirbdamas su tokiu kūriniu kiekvienas skaitytojas tarytum pasiima tam tikrą, tik jam vienam reikalingą informacijos dalį. Todėl galime sakyti, kad interaktyvios kompiuterinės žiniasklaidos kūrinys yra demokratiškas – jis derinasi prie kiekvieno skaitytojo norų bei pageidavimų. Kažką panašaus galime atrasti ir tradiciniame dienraštyje: retas iš mūsų perskaitome absoliučiai visą dienraščio medžiagą, bet atsirenkame tik tai, kas mus domina ir skaitymo metu pasirodo esą svarbu. Dienraštyje informacijos apimtys yra ribotos, tačiau kompiuterinis kūrinys gali pateikti praktiškai neribotos apimties tekstus. Be to, kompiuteriniame kūrinyje informacija gali būti praturtinta judančiais vaizdais ir garsu [27].
Anot Levinson, procesas, susijęs su multikryptiniu informacijos srautu tarp atstovų, kurie galėtų apimti kompiuterius, žiniasklaidą ir auditoriją, yra matomas kaip interaktyvus. Netiesinės savybės ir technologinės žiniatinklio galimybės suteikė interaktyvumui naują matmenį su beveik neribotu potencialu. Tradiciškai knygų, laikraščių ir žurnalų vartojimas daugiausia buvo vienpusis skaitymo įsipareigojimas: „internetinė patirtis yra dvipusė, leidžianti skaitytojams bendradarbiauti per elektroninį paštą, skelbimų lentos diskusijas, ir visas anotacijų klausimus, kadangi jie valdo tinklą, turėdami demokratizavimo padarinį (Levinson, 1999: 38). Daug laikraščių įdeda reporterio elektroninio pašto adresą straipsnio pabaigoje, tokiu būdu skaitytojai gali siųsti elektroninį paštą jam ar jai tiesiogiai [6].
A. Balčytienės straipsnyje „Naujosios žiniasklaidos taikymo perspektyvos: modernaus kūrinio ir skaitytojo paieškose” samprotaujama apie ankstesnių ir naujųjų technologijų įtaką informacijai. Išpopuliarėjus interaktyviai technologijai, baigiasi vienakrypčio informacijos srauto era. Ankstesnės informacijos technologijos griežtai apibrėžė informacijos ribas. Pavyzdžiui, knyga yra jau išbaigtas kūrinys, kuriame nėra jokių galimybių autoriui ir skaitytojui derėtis. Nesunku pastebėti, kad tas pat modelis tinka ir kitoms žmogaus veiklos sritims – tapybai, teatrui, kinui, televizijai, architektūrai. Nesvarbu, kas bus skaitytojas (žiūrovas, dalyvis ar gyventojas), kiekvienas jų sudaro nediskutuojamą sandėrį su autoriumi (rašytoju, režisieriumi, architektu), kuriuo susitariama, kas bus kūrėjas, o kas bus vartotojas. Šiuose kūriniuose (knygoje, spektaklyje, kine) auditorijai suteikiama tam tikra erdvė interpretacijai, erdvė reakcijai, tačiau ne interakcijai. Be abejo, galima teigti, kad interpretacija gali būti suprasta kaip tam tikras (žemo lygio) interaktyvumas, tačiau interpretuojant kinta tik skaitytojo požiūris, o pats kūrinys nesikeičia [27].
T. Schultz nuomone, interaktyvumas gali būti suprastas kaip oficialus pasikalbėjimo elementas (tiesioginis ar netiesioginis). Nors tai dažnai suprantama kaip dialogo apibūdinimas, tačiau interaktyvumas nėra apribotas nei dviejų žmonių, nei akis į akį komunikacijos. Tai gali būti matoma kaip besikeičianti reakcija tarpasmeninėje ir socialinėje komunikacijoje.
Rafaeli tvirtina, kad interaktyvumas reikalauja žinučių srauto, t.y. susijusių žinučių grandinės. Vienpusėje komunikacijoje vienas šaltinis nustato darbotvarkę, negaudamas grįžtamojo ryšio. Dvipusėje ir reaguojančioje komunikacijoje abi pusės siunčia žinutes. Dvipusė komunikacija yra žinučių tekėjimas iš abiejų pusių. Reaguojanti komunikacija reikalauja, kad vėlesnės žinutės sietųsi su ankstyvesniosiomis (Rafaeli, 1988, p. 119) [37].
Literatūroje apie internetinę žurnalistiką interaktyvumas nurodomas kaip interneto savybė, kuri lengvina bendravimą, leisdama žmonėms ne tiktai gauti informaciją, bet taip pat ir ją skleisti (Kopper ir al., 2000: 509).
M. Deuze nuomone, interaktyvios galimybės žiniatinklyje gali būti padalytos į tris tipus:
(1) navigacinis interaktyvumas: vartotojui leidžiama „vairuoti” daugmaž suformuotu būdu per svetainės turinį.
(2) funkcinis interaktyvumas: vartotojas gali dalyvauti tam tikru lygiu svetainės gamybos procese, bendraudamas su kitais vartotojais ar tam tikro puslapio ar svetainės gamintojais.
(3) adaptyvus interaktyvumas: kiekvienas vartotojo veiksmas turi pasekmių svetainės turiniui, kadangi svetainė taip užprogramuota, kad pati prisitaiko prie kiekvieno individualaus naudotojo naršymo elgesio ir prisimena naudotojo pirmenybes [30].
Guay taip pat tikina, kad interaktyvūs pasirinkimai žiniatinklio svetainėse gali būti padalyti į tris tipus ar formas: navigacinis interaktyvumas (per „Next page” ir „Back to Top” mygtukus ar slenkant meniu valdymo mygtukais), funkcinis interaktyvumas (per tiesioginį paštą: -saitai, skelbimų lentos sistemos (BBS) ir sumažintas diskusijų sąrašas), ar adaptyvus interaktyvumas (siūlantis pokalbių kambarius ir asmeninį pritaikymą per „protingąjį žiniatinklio dizainą” (Guay, 1995) [29].
Massey ir Levy (1999) interaktyvumą skiria į dvi dalis: turinio interaktyvumas, apibrėžtas kaip vartotojų galimybė judėti turiniu kaip patinka; ir tarpasmeninis interaktyvumas, auditorijos galimybė kalbėti žiniatinklio svetainėje.
McMillan ir Hwang (2002) pripažįsta kitą daugiamatį interaktyvių elementų pristatymo sluoksnį: skaitytojo suvokimą. Interaktyvumas apima tris elementus: komunikacijos kryptį, siekiant sustiprinti grįžtamąjį ryšį; vartotojų kontrolę, kuri suteikia vartotojams galimybę judėti turiniu taip, kaip patinka; ir laiką, kuris apima techninį žinutės pristatymo tempą vartotojui [34].
Apskritai, manoma, kad interaktyvumas yra teigiama naujų technologijų savybė. Rafaeli (1988) rašo, kad interaktyvumo pasekmės yra pasitenkinimas, motyvacija, malonumo, pažinimo ir studijavimo prasmė.
Interaktyvumas kyla iš sociologinės ryšio sąvokos, kur tai apibrėžiama kaip santykis tarp dviejų ar daugiau žmonių, kurie tam tikroje situacijoje bendrai reguliuoja savo elgesį ir vienas kito veiksmus (Jensen, 1998). Duncan (1989) vadina sąveiką kaip abipusio supratimo būseną. Per pastaruosius 10-15 metų bendravimo sąvoka surado savo kelią naujų komunikacijos technologijų diskusijose, tokiose kaip internetas. Komunikacijos mokslininkai įvardina bendravimą internete kaip „interaktyvumą”. Daug komunikacijos tyrėjų naudoja akis į akį komunikaciją kaip interaktyvumo standartą ir žiniatinklio svetainių interaktyvumą vertina pagal tai, kiek jose egzistuojantis interaktyvumas panašus į tokią komunikaciją (Walther & Burgoon, 1992).
Iki šiol, interaktyvumas buvo aptartas per įvairius apibrėžimo modelius (Bordewijk & van Kamm, 1986; Rogers, 1986; Rafaeli, 1988, Rafaeli & Sudweeks, 1997; Heeter, 1989; Steuer, 1995; Kiousis, 2002). Dėl daugybės interaktyvumo apibrėžimų yra naudinga atskirti žiniasklaidos interaktyvumą nuo žmogaus interaktyvumo (Outing, 1998; Lee, 2000; Stromer-Galley, 2000, 2004; Bucy, 2004; Chung,
2007). Žiniasklaidos interaktyvumas, taip pat žinomas kaip vartotojo sistemos/dokumento ar turinio interaktyvumas, yra interaktyvi komunikacija tarp vartotojų ir technologijos, kuri yra pagrįsta technologijos prigimtimi ir tuo, ką technologija leidžia vartotojams padaryti. Žmogaus interaktyvumas, taip pat žinomas kaip vartotojas vartotojui ar tarpasmeninis interaktyvumas, yra komunikacija tarp dviejų ar daugiau vartotojų, kuri vyksta per komunikacijos kanalą. Stromer-Galley (2000) mano, kad žmogaus interaktyvumas yra labiau interaktyvus negu žiniasklaidos interaktyvumas todėl, kad ši sąveikos rūšis yra pagrindas viešam svarstymui.
D. S. Chung teigia, kad ypatybės, skatinančios žmogaus interaktyvumą bei lengvinančios vartotojo vartotojui abipusę komunikaciją ar tarpasmeninę komunikaciją, yra laikomos aukštesniais interaktyvumo lygmenimis. Šios ypatybės gali išsiskirti per elektroninio pašto sąsajas, skelbimų lentas ir pasikalbėjimus. Šių ypatybių naudojimas reikalauja daugiau pastangų, t.y. žmonės turi padaryti daugiau negu tik spragtelėjimas ar rinkimasis, kad aktyviai panaudotų juos. Žmonių interaktyvumas prisideda prie pagrindinio skirtumo tarp tradicinių formų naujienų pristatymo ir internetinių naujienų, kuriose auditorija, jeigu reikia, gali dalyvauti kaip aktyvūs veiksniai tarpasmeniniame bendravime [24].
Jensen nuomone, interaktyvumas, kaip kompiuterinės visuomenės informavimo priemonės apibrėžianti charakteristika, atspindi save trim skirtingais analizės lygiais: 1) priemonės-naudotojo bendravimo santykis 2) platesnis santykis tarp informavimo priemonės ir likusios socialinės struktūros ir galiausiai 3) individualus-visuomenės santykis, tarpininkaujant kompiuterinei žiniasklaidai (Jensen, 2002: 184-6). Iš kitos pusės, interaktyvumo sąvoka suteikia naujas galimybes tiesioginiam ryšiui tarp žiniasklaidos prodiuserių ar žurnalistų ir jų publikos. Dahlgren nuomone, interaktyvumo suvokimas suteikia naujas galimybes stipresniam tiesioginiam ryšiui tarp žiniasklaidos gamintojų ar žurnalistų ir jų visuomenės [10].
Kenney ir al. (1999) surado, kad yra bent jau šešios sąlygos, kurios daro įtaką žiniasklaidos interaktyvumo skirtumams. Jų nuomone, interaktyvumas padidėja, (1) kai komunikacijos tikslas yra apsikeisti informacija, o ne įtikinti; (2) kai dalyviai turi didesnę komunikacijos aplinkos kontrolę; (3) kai jie aktyviai veikia, kad turėtų naudos iš komunikacijos; (4) kai jie veikia ir reaguoja į žinutes per dvipusę komunikaciją; (5) kai komunikacijos laiko parinkimas yra lankstus ir reaguojantis į dalyvių poreikius; ir pagaliau, (6) kai komunikacijos aplinka sukelia pareigos jausmą (Kenney ir al., 1999: 4).
Heeter (1989) identifikavo šešias interaktyvumo dimensijas: prieinamo pasirinkimo kompleksiškumas, pastangos, kurias naudotojai turi įdėti, atsakingumas prieš naudotoją, informacijos naudojimo valdymas, informacijos papildymo lengvumas ir palengvinimas tarpasmeninio bendravimo. ( Kenney et al., 1999). Pasirinkimo kompleksiškumas buvo sukurtas kaip indeksinė priemonė kalbos pasirinkimui, aplinkos, fono pasirinkimui, paieškos sistemos, naujų istorijų įdėjimui į pagrindinį puslapį, ryšiams tarp naujienų ir hyperryšių. Atsakingumas prieš naudotoją buvo rezultatas prieinamų reporterių elektroninių adresų ir tinklo administratoriaus elektroninių laiškų. Tarpasmeninės komunikacijos palengvinimas, sudarytas iš pasiekiamų pasikalbėjimo kambarių, diskusijų grupių, grįžtamojo ryšio mechanizmų ir bent jau vieno elektroninio pašto adreso pagrindiniame puslapyje[10].
Pavlik sako, kad interaktyvus pasakojimas apima platų komunikacijos modalumų diapazoną, įskaitant skirtingų žiniasklaidos formų naudojimą, tokių kaip tekstas ir grafika, kurie „siūlo galimybes nepaprastam pritaikymui ir sustiprintam auditorijos dalyvavimui” (Pavlik, 2001: 1). Tekstas tampa labiau interaktyvus, kai skaitytojai gali pertvarkyti jį pagal savo poreikį, naudodami hierarchinių įėjimo punktų sritį, kaip su naudojimu hiperteksto sąsajų, kurios gali nustatyti žinių dalį kontekste taip pat, kaip jo skaitytojų vadovavimą jame (Hall, J., 2001: 49). Archyvai ir paieškos sistemos yra kiti interaktyvumo pavyzdžiai internete, kurie siūlo nepaprastai naudingus išteklius žurnalistui.
Interaktyvi televizija taip pat suteikė žiūrovams papildomo pasirinkimo ir papildomų savybių diapazoną [6].
Nors interaktyvumo sąvoką dauguma mokslininkų apibrėžia beveik vienodai, tačiau savo suvokimą apie interaktyvumą jie atskleidžia skirtingais būdais, t.y. vieni išskiria tam tikrus interaktyvumo tipus, kiti išskiria interaktyvumo lygius, treti – dimensijas ir t.t.

2.3.2.2. Hipertekstas ir hipermedia

Terminą „hipertekstas” pirmą kartą pavartojo JAV informatikas ir filosofas Tedas Nelsonas, aprašydamas savo sukurtą sistemą Xanadu. Pirmieji hiperteksto taikymai apsiribojo duomenų susiejimu vieno kompiuterio ar netgi vieno dokumento informacinėje erdvėje; iš tokio pobūdžio taikomųjų programų galima paminėti Apple kompanijos Macintosh asmeniniams kompiuteriams skirtą programinį paketą HyperCard, taip pat Microsoft Windows pagalbos vartotojui sistemą. Vėliau hiperteksto formatas pasirodė esąs labai patogus susieti duomenis interneto WWW erdvėje. Naudojant šį formatą hiperteksto jungtimis gali būti susiejami duomenų fragmentai, esantys tame pačiame dokumente, kompiuteryje, organizacijoje, internete – bet kur, kur tik siekia hiperteksto adresų erdvė. Galima sakyti, kad būtent hiperteksto principas ir leido sukurti pasaulinę WWW erdvę, kuri galų gale yra ne kas kita kaip milžiniškas informacijos kiekis, sujungtas į vieningą struktūrą hiperjungtimis.
Analizuojant mokslininkų darbus galima įžvelgti daug skirtingų hiperteksto, hipertekstualumo apibrėžimų.
Hipertekstas yra duomenų (dažniausiai teksto) organizavimo būdas, kuriuo duomenys -dokumentai, duomenų grupės, fragmentai – susiejami vadinamosiomis hiperjungtimis ar tiesiog jungtimis (angl. hypertext links, hyperlinks). Kai kurie autoriai hiperteksto formatą vadina hierarchiniu, tačiau kryžminių ir žiedinių ryšių galimybės šiam formatui suteikia greičiau tinklinę struktūrą.
Hipertekstas – tai tekstas, turintis nuorodų į kitas to paties ar kito dokumento vietas, nesvarbu, tie dokumentai laikomi tame pačiame kompiuteryje ar bet kuriame kitame žiniatinklio kompiuteryje. Tokios nuorodos vadinamos hipernuorodomis (hipersaitais) [13].
Pagal Burnett, hipertekstą galime suprasti kaip terminą, kuris apibūdina „egzistuojančio teksto išplėtimą į kitas vietas ir kitas sritis” (Burnett ir Marshall, 2003: 83-4). Tokiu būdu, viename tekste yra įterpiama daug susijusių tekstų.
Burnett ir Marshall „žiniatinklio teorijos” sampratoje, hipertekstas yra iš tikrųjų suprastas ir kaip ryšio technologija, ir kaip galinti keistis estetinė išraiškos forma (Burnett ir Marshall, 2003: 81) [10].
Pasak A.Balčytienės, tai antroji pagal dažnumą minima internetinės aplinkos savybė. Hipertekstualumas yra artimas interaktyvumui, tačiau juo siekiama ne abipusės komunikacijos, bet išreiškiamas informacijos junglumas. Interaktyvumas tiesiogiai skirtas vartotojui, o hipertekstualumas reiškia savybę, kuria nusakomas kompiuterinės aplinkos laisvumas. Svarbus žurnalistinis ypatumas -hipertekstualumu aprašomam įvykiui gali būti suteiktas platesnis ir išsamesnis kontekstas. Šitaip galima sukurti net kelių matmenų žurnalistinį kūrinį, kurio prasmė atsiskleistų tarytum sluoksnis po sluoksnio, o žemiausiame lygyje skaitytojas galėtų rasti informacinius šaltinius. A. Balčytienė straipsnyje „Naujos technologijos ir žurnalistika” rašo, kad kai kurie autoriai hipertekstualumą vadina sąlygomis žurnalistikai tapti skaidresnei ir atsakingesnei, nes kiekvienas skaitytojas gali patikrinti, kokią originalios informacijos dalį žurnalistas atrinko ir pateikė skaitytojui, o kas buvo atmesta kaip mažiau svarbu [22].
A. Vidžiūno knygoje „Informacinių technologijų taikymas” hipertekstu vadinama hierarchinė teksto struktūra su nuorodomis į teksto fragmentus, kurie gali būti saugomi tame pačiame arba kituose dokumentuose. Nuorodos yra su teksto fragmentų adresais susiję žodžiai arba frazės.
Hipertekstą taip pat galima apibrėžti kaip indeksavimo technologiją, kuri leidžia indeksuoti kiekvieną dokumento žodį ir sukurti nuorodas (links) tarp skirtingų dokumento dalių. Tokia struktūra padaro tekstą suprantamesnį, nes žmogui lengviau skaityti tekstą, šokinėjant nuo temos prie temos, jei tai padeda išsiaiškinti aprašomų sąvokų prasmę.Ypač tai naudinga dirbant su vadovėliais ir žinynais, kuriuos dažnai naudojame tam, kad išsiaiškinti tiktai atskirą sąvoką arba temą.
Hipertekstus galima sudaryti tik kompiuterio aplinkoje, nes čia būtina valdyti perėjimą pagal nuorodas (navigaciją) nuo vieno teksto fragmento prie kito. Kompiuteris yra idealus įrankis tokiam darbui.
Praktiškai visos hierarchinės meniu struktūros taip pat yra hiperteksto pavyzdžiai. Elektroninė knyga yra kitas hiperteksto pavyzdys. Čia galima kiekvieną turinio eilutę paversti nuoroda į atitinkamo knygos skyriaus tekstą. Žinoma, patys skyriai taip pat gali būti sutvarkyti kaip hipertekstas, atskiriant skyrelius ir apibrėžiant nuorodas tarp jų ir pagrindinio teksto.
Daugelio komercinių programų (MS Word, MS Excel ir t.t) elektroniniai aprašymai (pagalba) taip pat yra tipiški hiperteksto pavyzdžiai. Juose lengva pastebėti, kad hiperteksto sistema susideda iš dviejų pagrindinių dalių – struktūrizuoto elektroninio teksto ir jo fragmentų paieškos bei išrinkimo mechanizmo [11].
Hiperteksto principų panaudojimas leido sukurti ir tokias dinamiškas informacijos kaupyklas, kaip elektroninė enciklopedija Wikipedia. Kitaip negu įprastuose vieno autoriaus tekstuose, čia turinį kuria ir hipersaitais sieja vartotojų-dalyvių bendruomenė. Šis principas paplito ir įgijo bendrinį vadinamųjų vikių pavidalą. Vikiai – interneto svetainės, kurių turinį gali pildyti ir taisyti jų lankytojai. Jos turi paprastų priemonių tekstui formatuoti, saitams, paveikslams ir kt. tinklalapių elementams įterpti ir kurti. Pats žodis „viki” yra kilęs iš havajų kalbos žodžio „wikiwiki” (spartus) trumposios formos „wiki” – tai rodo informacijos pateikimo ir pavaizdavimo operatyvumą [13].
Deuze (2001) ištyrė hipertekstualumo sąvoką, kuri tam tikru laipsniu panaudoja pagrindines tinklo kompiuterių aplinkos savybes. Bandydamas identifikuoti skirtingus „internetinės žurnalistikos gamybos tipus”, Deuze skiria tris paradigmas – hipertekstualumas, multimedialumas ir interaktyvumas – ir tam tikra prasme, jis seka naujos žiniasklaidos logikos idėją, tyrinėtą jau Dahlgren. Tačiau hiperteksto sąvokoje Deuze pabrėžia svarbų skirtumą tarp vidaus ir išorinių hipertekstualumo matmenų. Pirmas matmuo, susijungimas, per sąsajas gali sietis viduje su kitais tekstais vieno teksto srityje, tuo tarpu antras – išorinis matmuo – nurodo tekstus, esančius kitur kibererdvėje.
Kaip rodo duomenys, vidinį hipertekstualumo mastą lemia ir publikacijos dydis, ir žiniasklaidos tipas. Kuo mažesnis naujienų turinys, tuo labiau tikėtina, kad jis yra prijungtas prie kažkokio kito turinio, ar tame pačiame naujienų leidinyje, ar kitame leidinyje to paties dienraščio.
Išorinis hipertekstualumas nors bendrai ir yra neįprastas visos žiniasklaidos formatų bruožas yra ypač svarbus internetinėms naujienoms. Vidinis hipertekstualumas svarbesnis spausdintiniams dienraščiams ir jų internetinėms versijoms [10].
Hiperteksto idėja vėliau buvo išplėtota iki hipermedia (hypermedia) idėjos, leidžiančios panaudoti įvairias informacijos aplinkas (vaizdus, vaizdo ir garso klipus) kartu su hipertekstu. Taigi, hipermedia yra informacijos organizavimo būdas, kuris derina hipertekstą ir multimedia. Hipermedia dokumente nuorodos gali būti ne tik žodžiai arba frazės, bet ir vaizdai [11].
Su hipertekstu ir multimedija siejamas giminingas duomenų organizavimo, kartu pateikimo būdas, vadinamas hipermedija (angl. hypermedia). Čia įvairiose tinklo vietose esančiuose duomenų fragmentuose greta teksto simboliais išreikštų duomenų gali būti ir kitokios multimedija pagrįstos duomenų pateikimo formos – grafiniai vaizdai, filmuoti vaizdai, garsas. Visi šie įvairiomis formomis išreikšti duomenys taip pat sujungiami hiperjungtimis. Pateikimo formų įvairovės dėka hipermedijos terpė gali suteikti vartotojui dar didesnių sąveikos su informacijos tinklu galimybių nei hipertekstas. Pavyzdžiui, hipermedijos dėka galima organizuoti virtualias konferencijas realiu laiku, dalyviams matant ir girdint vieniems kitus, taip pat sąveikos lauką papildant dalykiniais duomenimis.
Pagrindinė hipermedijos skatinamoji jėga gali būti laikomas trijų technologijų – kompiuterių, ryšių ir visuomenės informavimo priemonių susiliejimas. Tai lemia skaitmeninių formatų įdiegimas visose šiose technologijose. Atsirandančios naujos tinklo dalyvių sąveikos formos nebeturi trūkumų, kurie būdingi atskiroms technologijoms, pavyzdžiui, visuomenės informavimo priemonės neturi arba beveik neturi grįžtamojo ryšio su savo nežinomos sudėties auditorija, o telefono technologija ne itin tinka žmonių grupių sąveikai [13].
Hipermedia technologija sukurtos elektroninės knygos patrauklesnės už hipertekstines, nes čia nuorodos gali būti vaizdai. Be to, galima pridėti video bei garsą, o tai padidina knygų informatyvumą ir daro jas dar įdomesnes.
World Wide Web (WWW) yra hipermedia dokumentų ir ryšio tarp šių dokumentų priemonių rinkinys, kuris saugomas Interneto serveriuose. Šio dokumentų rinkinio struktūra primena voratinklį. Pradėjus skaityti vieną dokumentą, per nuorodą galima patekti į kitą dokumentą visai kitame kompiuteryje (gal net kitoje šalyje), po to dar į kitą kompiuteri, ir t.t. Jausitės tarsi keliaudami gigantiško voratinklio gijomis (World Wide Web pažodžiui išvertus reiškia „pasaulinis voratinklis”).
WWW dokumentai kuriami specialia hiperteksto formavimo kalba HTML (HyperText Markup Language). Ši kalba leidžia ne tik formuoti hiperteksto struktūrą, bet ir įterpti paveikslėlius, audio bei video klipus. Taip sukuriama patraukli informacijos peržiūrėjimo tvarka [11].

2.3.2.3. Multimedia

Šiuolaikiniame besivystančiame pasaulyje naujienų agentūros virtualius tekstus ir paveikslėlius papildo labiau dinamiškomis priemonėmis – vaizdu. Vaizdas, interaktyvi grafika ir garso priemonės papildo tradicinius būdus. Tokias naujoves naudoja žurnalistai, ieškantys naujų būdų pritraukti skaitytoją, kuris daug laiko praleidžia internete, vis labiau įsitraukdamas į multimedijos aplinką [38].
Dar 1970-aisiais Nicholas Negroponte, tuomet Masačiusetso technologijos instituto darbuotojas, pirmą kartą terminą „daugialypė terpė” (angl. multi-media) susiejo su įvairialype skaitmenine informacija [27].
Multimedijos naudojimas naujienų svetainėse nėra naujas reiškinys. BBC naujienų svetainėje „vaizdo naujienos” ir „garso naujienos” buvo talpinamos nuo 1997 m., ir nuo naujo tūkstantmečio pradžios The Guardian svetainė pasiūlė garso ir „interaktyvų gidą”, kuris jungia daugialypes žiniasklaidos priemones (GuardianUnlimited, 2000) [38].
A. Balčytienė pabrėžia, kad daugialypiškumas yra savybė, turėsianti daug įtakos žurnalistikai: kūrybingai panaudojus įvairiopą teksto, vaizdo ir garso informaciją, galima sukurti daugiaformačius žurnalistinius tinklapius. Kitaip sakant, dėl daugialypiškumo išryškėja informacijos terpių niveliacijos tendencija, ir tai įrodo aktyviai besikuriančios įvairaus pobūdžio veikla užsiimančios žiniasklaidos organizacijos: dienraštis tampa internetine naujienų agentūra („Verslo žinios” ir Vz.lt), radijo programos transliuojamos internete, o išsamias naujienas pateikia internetinės informacijos vartuose (M-1, M1 Plius, Lietus, Laluna ir Sala.lt), visuomeninė televizija transliuoja eteryje ir informaciją atnaujina interneto vartuose (LRT ir lrt.lt). Mokslininkės teigimu, vyksta nuolatiniai informacijos mainai, kuriuose dalyvauja internetas ir mobilios technologijos: svarbiausias naujienas galima užsisakyti į mobilųjį telefoną („Verslo žinių” mobili paslauga), sužinoti, koks muzikos kūrinys šiuo metu groja eteryje (radijo stotis M-1), užsisakyti pokalbio temą televizijos laidoje (LRT laida „SMS interviu”) arba balsuoti televizijos šou laidose (TV3 projektai „Robinzonai” ir „Akvariumas”). Žanrų ir informacinių terpių niveliacijos rezultatas – daugialypiai tinklapiai, kuriuose galima klausyti balsu skaitomus tekstus, prie naujienų agentūrų žinučių matyti televizijos laidų įrašus ir pan. Tiesą sakant, internetinio rašymo žanru galime laikyti žanro nebuvimą, nes naujų technologijų dėka informacija internete gali laisvai keistis, judėti ir griauti tradicinės žiniasklaidos taisykles [22].
B. Franklin knygoje „Key concepts in journalism studies” multimediją apibūdina kaip skirtingų žiniasklaidos priemonių kombinaciją, pristatančią turinį skirtingomis formomis. Internetas gali palengvinti multimedijos naudojimą savo plačiausia prasme, gebėdamas pritaikyti tekstą, garsą, paveikslus ir grafiką, multiplikaciją ir vaizdą. Naršyklės ne visada atveria visas reikiamas rinkmenas, ir papildomi įjungimai kaip Makromedia Flash ar Apple QuickTime yra paprastai būtini, kad gautų prieigą prie tam tikros žiniasklaidos kaip muzika ir video klipai [6].
Multimedia technologija naudojama skirtingoms duomenų vaizdavimo ir perdavimo aplinkoms integruoti. Šiuolaikiniai kompiuteriai yra aprūpinti specializuota multimedia elementų (garso, animacijos, grafinių vaizdų, vaizdo) valdymo techninė įranga. Įvairius elektroninių leidinių variantus, tame tarpe ir mokomąją medžiagą, galima sukurti, įterpiant nuorodas ir sudarant hierarchines informacijos struktūras, t.y. panaudojant hiperteksto ir hipermedia technologijas.
Nors multimedia terminas yra plačiai naudojamas, jo apibrėžimas nėra paprastas. Dažniausiai sakoma, kad multimedia yra technologija, padedanti integruoti tekstą, garsą, animaciją, grafinius vaizdus, video ir kitus duomenis kompiuterių aplinkoje. Ši technologija sukurta jungiant į vieningą sistemą įvairius skaitmeninio duomenų atvaizdavimo ir skaitmeninio valdymo principus, kuriuos galima realizuoti moderniose kompiuterių sistemose. Žodis „multimedia” sudarytas iš dviejų žodžių, „multi” ir „media”, kurie pabrėžia, kad multimedia technologija apima įvairias terpes, įvairius informacijos vaizdavimo būdus.
Multimedia yra technologija, leidžianti integruoti tekstus, garsą, animaciją, grafinius vaizdus ir video kompiuterių aplinkoje. Elektroninės knygos ir šiuolaikiniai kompiuteriniai žaidimai yra tipiški multimedia pavyzdžiai [11].
R. Skyrius ir kiti duomenų pateikimo būdą, kai naudojama daugiau negu viena išraiškos terpė pateikiant duomenis iš to paties šaltinio, vadina multimedia. Multimedijoje derinamos, pavyzdžiui, tokios terpių kombinacijos:
• tekstas ir garsas;
• tekstas, garsas, statiniai ar judantys grafiniai vaizdai;
• tekstas, grafika ir filmuoti vaizdai;
• vaizdas ir garsas;
• įvairios vaizdo sritys, pateikiamos vienu metu;
• kalbėtojo pranešimas derinamas su įrašytu garsu, vaizdais ir videovaizdais.
Nors multimedija savo savybėmis gali priminti paprastą kino filmų technologiją, tačiau nuo jos skiriasi daugiausiai dviem svarbiomis savybėmis: interaktyvumu – vartotojo ir duomenų terpės sąveika gali būti dvipusė; ir nebrangumu – multimedija kainuoja gerokai mažiau nei tradicinė filmavimo technologija.
Multimedija naudojama įvairiomis aplinkybėmis:
• WWW puslapiuose – pateikti informaciją įvairiu formatu, pavyzdžiui, televizijos naujienos kartu su teksto komentarais;
• Kompaktiniuose diskuose – pavyzdžiui, enciklopedijos su nuorodomis ir iliustracijomis;
• Pristatymuose ir pranešimuose – papildant gyvą kalbą vaizdais ir garsu; ir kt. [13].
Tinklo projektuotojas Tim Guay 1995 m. parašė: „jeigu multimedia yra naudojama negalvojant, kodėl ji yra naudojama, arba turi prastą išdėstymą ir turinį ,visa tai gali baigtis beprasmišku estetiniu fiasko” (1995: p. 5). Nors ir labai retai internetinėse svetainėse įdiegiama multimedia, dauguma svetainių, kurios tai daro, elgiasi taip dėl viešosios nuomonės. Keletas žiniasklaidos kritikų išreiškė abejones dėl nuolatinio poreikio patekti į žiniasklaidos dėmesio centrą, teigdami, kad tai būtų tik kitas kelias gaminti didesnį kiekį žinių su mažiau žiniasklaidos atstovų (Jenkins, 2001), arba tai, kad atsakingi naujienų prodiuseriai savyje turėtų naujas technologijas, o ne savo potencialias demokratizuojančias ypatybes, tokias kaip rankinių įrašymo prietaisų naudojimas ne tik tam, ką įrašytų tradicinės kameros ar mikrofonai (Devyatkin, 2001). Tai atspindi dvejopas multimedijos vystymosi pasekmes: iš vienos pusės, tai gerai, nes vyksta ryškus technologijų progresas, tačiau kita vertus, šių technologijų poveikis internetinės žurnalistikos kultūrai [29].
Galima daryti išvadą, kad multimedijos atsiradimas suteikė daugiau galimybių ne tik žurnalistams, norintiems pateikti kūrinį, bet ir vartotojams, kurie žurnalistų pateiktą kūrinį gali įsisavinti per daugialypes terpes.
3. TECHNOLOGIJŲ VYSTYMOSI, TRADICINES IR SKAITMENINES ŽURNALISTIKOS
ATEITIES PROGNOZĖS

Žmonijos civilizacijos istorija – tam tikra prasme technologijų istorija. Taigi ir artimiausių penkiasdešimties metų istoriją iš esmės lems tai, ką išras Bangaloro specialistai ar Niujorko mokslininkai. Tiksliau pasakius, ateitis visiškai priklausys nuo to, kam mes, kaip visuomenė, leisime įvykti mokslo bei technologijų pritaikymo srityje [1].
Artimojoje ateityje elektroninės priemonės ir toliau plis, televizijos kanalų skaičius didės, ateis tiesioginės kompiuterinės vaizdo sistemos, internetas, bus lengviau prieinamas ir didesnis priemonių, konkuruojančių su spauda, skaičius, skaitytojai ir reklamuotojai turės vis daugiau alternatyvų laikraščiams ir žurnalams [39].
Kaupiamos informacijos kiekis interneto svetainėse nuolat didėja. Manoma, jog ateityje visa reikšminga informacija, visa literatūra, laikraščiai, žurnalai, televizijos laidos, moksliniai duomenys bus įrašyta ir į kompiuterių atmintį. Čia juos per kelias sekundes ar minutes galės surasti kiekvienas prie tinklo prijungtas kompiuteris, esantis bet kurioje pasaulio šalyje [5].
Kompiuteriai ir kompiuterio schemos mažėja. Netrukus, mažytis kompiuteris bus dalis mūsų buitinių prietaisų ir galbūt net mūsų drabužių. Šitie prietaisai bus tokie maži, kad mes turbūt net nesuprasime, kad jie ten yra. Be to, ekspertai numato, kad per artimiausius 10 metų progresas technologijoje bus labai ryškus. Galime įsivaizduoti naudoti skirtą mažytį kompiuterį, kuris automatiškai atrakina automobilį, atidaro garažo duris, moka už žmogaus padarytą žalą ir automobilių aikštelės mokestį, bei primena, kad laikas keisti padangas.
Evernetas (taip pat vadinamas Supranetu ar internetu II) pažymės susiliejimą bevielės, plačiajuostės radijo signalų sistemos ir kitų įtaisų, kurie turi įtakos pastoviam žmogaus prisijungimui prie interneto bet kur, naudojant bet kokį informacinį įtaisą. Tu daugiau neturėsi prisijungti prie interneto, tu ir visi kiti įtaisai, kurie turi kompiuterinę schemą bus automatiškai „online” visą laiką ir sujungti vieni su kitais. Evernetas sujungs virtualų pasaulį su fiziniu pasauliu [15].
Pavyzdžiui, apie 2030 metus kompiuteriai taps protingesni už žmones. Tuomet žmonės susidurs su tam tikra dilema. Jei mašinos taps protingesnės nei jų kūrėjai, kas joms sukliudys užvaldyti pasaulį? Kitas intriguojantis, jei ne tiesiog pavojų skelbiantis, šios problemos aspektas yra kompiuterijos, robototechnikos ir nanotechnologijų konvergencija, dėl kurios taps įmanomas mašinų savaiminis atkūrimas. Dar prie viso to pridėkime galimybę mašiną aprūpinti ne tik intelektu, bet ir sąmone, ir jau spręsime dilemą, kas geriau – amžinai gyventi ir būti mašina, ar gyventi ribotą laiką ir būti anglies pagrindu veikiančiu dvikoju padaru? Richard Watson mano, kad neįmanoma suteikti mašinoms žmogaus sąmonės, tačiau geriau niekada nesakyti niekada. Ianas Pearsonas, vadovaujantis British Telecom futurologijos skyriui, teigia, kad dar šio šimtmečio viduryje bus įmanoma perkelti visą žmogaus smegenų turinį į kompiuterį. Jei tada žmogaus protas suvoks, kas atsitiko, nuo to prasidės žmonijos pasidalijimas į dvi dalis – natūraliąją ir patobulintąją.
Jau dabar futurologai vartoja terminą „singuliarumas”, kuriuo nusako momentą, kai mašinos išsivystys tiek, kad žmonės bus nebepajėgūs suprasti ar prognozuoti jų gebėjimų.
Tačiau nors amerikiečių futurologas Kurzweil’as deramai įvertino dvigubai padidėjusį kompiuterių greitį bei galingumą, nors programuotojai karštligiškai siekia savo tikslo, mokslininko Kaporo nuomone, žmonės taip smarkiai skiriasi nuo mašinų, kad šios taip niekada ir neįveiks Turingo testo vien dėl to, kad turime kūnus, galinčius jausti malonumą ir skausmą, kaupiame patirtį bei žinias, kurių dauguma yra neišreiškiamos žodžiais. Kiti specialistai, pavyzdžiui, Billas Calvinas teigia, jog žmogaus smegenys yra tokios „išprotėjusios”, kad kompiuteris niekada nesugebės jų imituoti [1]. Naujosios technologijos kaltinamos kanibalizmu, tradicinės žiniasklaidos naikinimu (prognozuojama, kad per ateinantį dešimtmetį pasaulyje išnyks pusė popierinių laikraščių pavadinimų, kad 2018 metais jų visiškai neliks arba liks vienetiniai popierinės spaudos egzemplioriai, paguosti nostalgijos kankinamiems pagyvenusiems intelektualams (Fogel, Patino, 2007) [7].
Prieš penkiasdešimt metų dienraščius skaitydavo 80 procentų amerikiečių. Šiandien šis skaičius priartėjo prie 50 procentų ir toliau mažėja. Ta pati tendencija pastebima visame pasaulyje. Nuo 1995 iki 2003 metų laikraščių tiražai tarptautiniu mastu sumažėjo 5 procentais. Jeigu panašios tendencijos vyraus ir toliau, paskutinis fizinis laikraščio egzempliorius Žemėje bus išspausdintas maždaug 2040 metais.
Kažkas yra taikliai pastebėjęs: jei laikraščiai būtų išrasti rytoj, jie tikrai būtų laikomi stulbinamu išradimu. Juos išleisti nebrangu, jie spausdinami ant plono popieriaus, juose perskaitytą informaciją paprasta aptarti, jiems nereikia baterijų. Laikraščius galima skaityti vonioje, lauke šildantis prieš saulutę (ypač susegtus – jų lapų neišsklaido vėjas), o perskaitytus paprasčiausiai išmetame, ir jie saugiau perdirbami. Deja, blogybė ta, kad vos išspausdinus laikraštį, visa jame pateikta informacija pasensta, itin brangiai kainuoja platinimas, pačių skaitytojų sukurtas turinys juose apsiriboja laiškų skiltimi ir klasifikuotais skelbimais. Būtent čia slypi problema.
Richard Watson netiki, kad laikraščiai iš viso išnyks ir kad žmonės nustos skaityti knygas. Viena iš galimų jų išlikimo priežasčių yra istorinė (kartą įsitvirtinę įpročiai ir tradicijos sulig viena karta nemiršta), kita – psichologinė. Laikraštis yra gana „ritualinis” pirkinys ir ištikimybė vienam kuriam nors leidiniui paprastai yra giliai įsišaknijusi. Jei per teminę apklausą paklaustume žmonių,kodėl jie skaito laikraščius,daugelis iš viso negalėtų atsakyti į šį klausimą. Tipinis atsakymas būtų – „todėl, kad visada tai darau”.
Kita priežastis, dėl kurios laikraščių populiarumas ateityje gali sugrįžti, yra visur esanti internetinė žiniasklaida. Šiuo metu kuriama tiek daug skaitmeninio turinio, kad jis tampa beveik bevertis ir nepastebimas. Fizinę išraišką turinčias žiniasklaidos priemones, ypač popieriuje atspausdintus laikraščius, žurnalus bei knygas, priešingai, kuria, redaguoja ir apipavidalina profesionalai, todėl jos gerokai išsiskiria iš viso to chaoso.
Gyvenimo tempui spartėjant, žmonės vis labiau trokšta atsipalaiduoti. Ir svarbiausia, jei žmonės dirba ar gyvena vieni, jie labai nori fiziškai kontaktuoti su žmonėmis. Taigi, nors taupant laiką daug patogiau filmą išsinuomoti ir pažiūrėti namie, tai niekada neprilygs apsilankymui kine su draugais, kai po filmo galima pasidalyti įspūdžiais apie tai, ką išvydote. Būtent todėl ateityje kaip niekad išpopuliarės gyvi pasirodymai (viena iš skaitmeninio turinio fizinės raiškos priemonių). Net bus galima įsigyti specialius „socialinių ryšių” bilietus, kuriuose bus nurodyta, ar ir jūsų draugai žiūri tuo pat metu kaip ir jūs, arba kurie padės susipažinti su panašių pomėgių žmonėmis. Žinoma, pilno metražo juostas bus galima žiūrėti mobiliajame telefone, tačiau dauguma žmonių to nedarys dėl tos pačios priežasties, dėl kurios daugelis žmonių vis dėlto nesinaudoja skalbykle maistui gaminti.
Knygų leidybos verslas netrukus patirs gana stiprų smūgį. Richard Watson užtikrina, kad tokios knygos, kokias mes įpratę matyti, išliks, tačiau ateityje mūsų lauks daugybė naujų skaitymo tyrinio ir būdų galimybių. Ši revoliucija jau artinasi. Pavyzdžiui, vis mažiau žmonių skaito grožinę literatūrą. O kas ją pakeitė? Dažniausiai įvairių kitų žiniasklaidos rūšių turinys, įvilktas į knygos drabužį.
Čia aiškiai ryškėja viena tendencija – žiniasklaidos demokratizavimas. Nesvarbu, ko norite, galite tai gauti; jei norite viską padaryti pats, savomis rankomis, ir tai galite.
Knygų persiuntimo į kompiuterius ar nešiojamuosius prietaisus idėja gyvuoja jau seniai. Kai kurie žmonės iš tiesų nuolat taip skaito knygas bei komiksus. Tačiau ši idėja niekada taip ir netapo masiškai populiari greičiausiai dėl to, kad didelius kiekius teksto iš tiesų sunku skaityti santykinai mažuose ar iš viso neįskaitomuose ekranuose.
Tačiau jau dabar Japonijoje padėtis sparčiai keičiasi. Jaunimas parsisiunčia elektronines knygas į savo 3G telefonus. Nenuostabu, kad dažniausiai yra siunčiamos mangos komiksų knygos, kurių animacinių paveikslėlių formatas puikiai tinka mobiliųjų telefonų ekranams. Grožinės literatūros serijos taip pat nuolat populiarėja.
Kaip ir galima tikėtis, dauguma šių skaitytojų yra jaunesni nei trisdešimties metų, o moterys sudaro stebėtinai didelį segmentą šioje skaitytojų grupėje (pasak kai kurių ataskaitų, net iki 70 procentų). Už tokią „literatūrą” paprastai reikia mokėti mėnesinį abonentinį skaitmeninės virtualios bibliotekos mokestį, leidžiantį skaitytojams nuolat siųstis knygas.
Stambios elektronikos korporacijos, pavyzdžiui, „Sony” ar „Philips”, mano būtent taip, todėl jau pristatė produktus, kuriais siekiama imituoti „tikrų” knygų išvaizdą ir pojūtį.
Šiuose prietaisuose naudojama technologija vadinama „e-ink” (elektroniniai spaustuviniai dažai), mažų taškelių serijomis imituojanti tikruosius spaustuvinius dažus. Įdomu, jog tekstas prietaiso ekrane rodomas šiai technologijai nevartojant energijos tol, kol neatverčiamas kitas elektroninės knygos „puslapis”. Taigi, kol skaitytuvo bateriją prireikia iš naujo įkrauti, juo galima perskaityti iki dvidešimties knygų. Tikiuosi, kad netrukus ir „Apple” išleis kažką panašaus, vien jau todėl, kad iTunes muzikos parduotuvės modelis gali būti visai lengvai pritaikytas literatūrai.
Tačiau klaidinga būtų tvirtinti, kad internetas visiškai pakeis senąsias žiniasklaidos priemones. Internetas visų pirma – tai vieta, kur žmonės ieško informacijos ar pramogų arba bando susipažinti su kitais, panašiai mąstančiais žmonėmis. Tai reiškia, kad ateityje reklama bus „supakuota” į naują pakuotę – atrodys vis panašesnė į paprastą informaciją ar pramogas ir bus įterpiama į dialogus tarp žmonių, kurie tam tikrus dalykus (pavyzdžiui, prekių ženklus) išmano, ir tų, kurie jų nesupranta. Taigi, vis svarbesni taps įvairūs vartotojų atsiliepimai bei vertinimai.
R. Watson knygoje „Atieties failai. Kaip gyvensime po 50 metų” svarsto, ar vis dėlto įmanoma, kad internetas kada nors visiškai užims tradicinių žiniasklaidos priemonių vietą. Žurnaluose spausdinama reklama vis dar turi ateitį, nes skaitydami žurnalus žmonės atsiduria tarsi kitoje erdvėje, juos lengvai galima suvilioti produkto nuotraukomis, kurios internete niekada neatrodys taip gerai kaip žurnale. Dažnai net laikraščiai dizaino ar praktiškumo prasme pranašesni už internetą. Taip pat niekur neišnyks ir radijo reklamos, nes radijas, kitaip negu internetas, iš tiesų yra mobilus ir gali būti vartojamas tuo pat metu darant kitus dalykus. Be to, jis turi vieną unikalią savybę – visuomet kažkuo patraukia dėmesį. Televizija, o pastaruoju metu ir internetas, žiūrovų pojūčius puola visu frontu. Televizija ir internetas tiesiog šaukia. O radijas, priešingai, tyliai šnabžda. Klausydamiesi radijo, visuomet turime pasitelkti vaizduotę.
Turint galvoje, kad dėmesys ateityje bus tikras deficitas, galime spėti, kad radijui turėtų puikiai sektis.
Knygoje „Ateities failai. Kaip gyvensime po 50 metų” teigiama, kad net televizija (nors žmonės kalba, kad ji miršta) iš tiesų niekur nedings. Be abejo, TV pastaruoju metu įgijo gana nemažai konkurentų, pradedant kompiuteriniais žaidimais ir baigiant žiūrovų užimtumu, – žmonės dabar nebūna namie tiek, kiek anksčiau. Tačiau nereikia dėl to nieko kaltinti. Juk net neįmanoma įtikinamai įrodyti, kad žiūrovų dėmesio likučiai yra pernelyg menki, kad ateityje kas nors žiūrėtų dvi valandas trunkantį filmą. Aišku, niekas nežiūrės dviejų valandų trukmės šlamšto; taigi, jeigu norite, kad kas nors žiūrėtų jūsų sukurtą šlamštą, bent jau pasistenkite, kad jis būtų trumpas.
Ateityje žmonės vis tiek žiūrės televizorių. Tai, kas iš tiesų verta dėmesio, sutrauks prie ekranų dešimtis ar šimtus milijonų žmonių, net jei tai truks dvi valandas. Taigi, vienintelė problema – kokybiško turinio trūkumas. Kurkite jį ir žiūrovų atsiras.
Visa ateities žiniasklaida bus nukreipta tik į tave. Toks jos suasmeninimas turės ir neigiamą bruožą. Jei žiniasklaida bus smarkiai „specializuota” (kuriama bei vertinama mažų gyventojų grupių ir į jas orientuota), visa tai tik dar labiau sustiprins esamas išankstines nuostatas. Kitaip sakant, įvykiai bus nušviečiami labai vienpusiškai. Tai bloga žinia ir atskiriems individams, nes sužinosime vis daugiau, tačiau mūsų susidomėjimo objektų liks vis mažiau. Ateityje nedaug liks ir užuojautos bei supratimo.
Rupertas Murdochas visiškai teisus, sakydamas, kad žiniasklaida bus lyg maistas, kuriuo nuolat užkandžiausime. Bet Richard Watson nuomone, tai bus greitas ir organizmui nenaudingas maistas. Žiniasklaida bus pasiekiama bet kuriuo metu ir bet kurioje vietoje, be to, patiekiama iš anksto sukramtyta, kad patrauktų mūsų dėmesio likučius, todėl taps beveik visiškai bevertė, tarsi užkandžiavimas, siekiant nusiraminimo ar ginantis nuo nuobodulio.
Tas žiniasklaidos buvimas visur taps tikra problema žiniasklaidos bendrovėms, nes skaitmeninio turinio perteklius turės įtakos kainoms: žmonės į jį žiūrės kaip į pigią ar net nemokamą prekę. Ir tai sukels didelių problemų šiam verslui, pavyzdžiui, laikraščiams, kurie daug investuoja į žurnalistus, redaktorius bei fotografus vien tam, kad šių profesionalų sukurta produkcija būtų toliau kopijuojama, iš naujo pristatoma ir nemokamai platinama elektroniniuose dienoraščiuose internete. Vienas galimas sprendimas – apriboti atskleidžiamą informaciją, ir tai šiuo metu tam tikra prasme jau vyksta: kai kurių žiniasklaidos kompanijų nuosavybė telkiama keleto įtakingų organizacijų rankose. Tačiau tuo pat metu žiniasklaida smulkėja, atsiranda vis daugiau informacijos perdavimo būdų, todėl visiškai apriboti prieigas prie informacijos beveik neįmanoma, bent jau Internete [1].
J. R. Dominick fantazuoja, kad ateityje galimi „Protingi namai”, kurie valdo save. „Protingas namas” informuotų jus apie jūsų kasdieninius susitikimus ir namų ruošas, vaizduoklio apsaugos sistemas, plano palaikymą ir taisymą, maisto užsakymą, kai pateikimas buvo prastas, reguliuotų temperatūrą ir apšvietimą, pradėtų kavos darymą, ir net prileistų karšto vandens į vonią.
Kas apie sveikatą? Žmonės, nešiojantys širdies stimuliatorius, galėtų turėti savo širdies dažnį ir kitus medicinos duomenis, be perstojo perduodamus jų gydytojams. Jei kažkas būtų blogai, asmuo gautų signalą iš jo ar jos gydytojo kompiuterio: „Jūsų kraujospūdis yra per aukštas. Ar jūs geriate savo
tabletes?”
Atsižvelgiant į tai, visa tai atrodo truputį panašu į mokslinę fantastiką, ir yra visada galimybės, kad naujos technologijos nedarys įspūdžio vartotojams. Vis dėlto, tik prieš 30 metų, internetas taip pat atrodė panašus daugiau į mokslinę fantastiką [15].

R. Watson išskiria penkias žiniasklaidą pakeisiančias tendencijas

Mobilumas. Patys vartotojai formuos žiniasklaidą, pritaikydami ją savo individualiems reikalavimams. Pavyzdžiui, vaizdo informacijos perdavimas pagal užsakymą (arba mobilusis video) pakeis žmonių televizijos žiūrėjimo įpročius, panašiai kaip garso įrašų platinimas internetu (podcastingas) pakeis radijo klausymosi įpročius. Abiem šiais atvejais žiūrovai ir klausytojai taps tiesiogiai atsakingi už programavimą. Ateityje žmonės žiūrės, skaitys ir klausys to, ko nori, kada nori ir kaip nori, naudodamiesi bet kuriomis pageidaujamomis priemonėmis. Žiniasklaidos turinys bus kuriamas, redaguojamas ir pritaikomas konkretiems asmeniniams poreikiams bei pageidavimams, konkrečioms fizinėms vietoms ir situacijoms.
Laiko badas. Dėl spartesnių technologijų ateityje būsime dar labiau užsiėmę ir turėsime dar mažiau laisvo laiko. Mus kankins stresas ir nuolatinis miego trūkumas, taigi, norint patraukti žiūrovų, klausytojų ar skaitytojų dėmesį ateityje teks tai daryti ypač greitai ir jų neapsunkinant. Todėl itin populiarūs bus nedideli, greitam vartojimui pritaikyti formatai ir keleto skirtingų dydžių bei ilgio turinys. Panašiai pasikeis ir senasis „pirma redaguoju, paskui spausdinu” modelis. Turinys pirmiausiai bus pateikiamas auditorijos dėmesiui, o vėliau redaguojamas (jos filtruojamas). Ilgesnėms turinio versijoms ar išsamioms įvykių analizėms sukurti reikės samdyti specialistus, jas bus galima skaityti tik sumokėjus už peržiūrą. Tuo pačiu principu bus mokama ir žurnalistams. Iškils kokybės poreikis -žmonės sieks įsigyti kokybišką turinį, nekreipdami dėmesio į jo formatą ar ilgį, taip pat bus nesvarbu, kokia kalba jis sukurtas. Dėl to kils milžiniškas kokybiškos paieškos, redagavimo, taip pat informacijos bei pramogų mobilumo poreikis.
Beribis žiniasklaidos turinys. Turinio pateikimas taps iš esmės begalinis. Vadinamoji „milijono kanalų visata” sudarys ne tik tradicinį žiniasklaidos turinį, kuriamą įprastų žiniasklaidos bendrovių, bet ir visai naują, naujų rinkos dalyvių (pavyzdžiui, telekomunikacijų ar interneto paieškos bendrovių, elektronikos prietaisų gamintojų) kuriamą turinį. Viskas, pradedant sienomis ir paprasčiausiais stalais, baigiant javainių pakuotėmis ir gaiviųjų gėrimų skardinėmis pavirs ekranais ar taps interaktyviosios žiniasklaidos turiniu. Nuolat krentantys turinio sukūrimo ir platinimo kaštai leis iškilti naujai talentingų (ir, aišku, neturinčių talento) rašytojų, apžvalgininkų, fotografų ir filmų kūrėjų kartai, tačiau viso šio nesibaigiančio triukšmo fone vis sunkiau bus patraukti skaitytojų, žiūrovų ar klausytojų dėmesį, užsitikrinti jų ištikimybę konkrečiam prekės ženklui.
Vartotojų kuriamas turinys. Vartotojų kuriamas turinys pakeis pramogų, ypač kompiuterinių žaidimų verslą ir kitas sritis, susijusias su socialiniais ryšiais ar nuo jų priklausomas. Naujosios kartos interneto Web 2.0 bendradarbiavimo ir koncentracijos tendencija toliau darys įtaką žiniasklaidos turinio kūrimui, nors tokia kolektyvinė kūryba daugiausiai apsiribos vietinėmis žiniomis, gyvenimo būdo ir pramogų pasaulio „naujienomis”. Aktualios politinės naujienos ir toliau liks itin profesionalių žiniasklaidos organizacijų sritis, nors vartotojai mėgėjai filtruos ir modifikuos jų turinį ir net kartais varžysis su jomis dėl įtakos kitiems vartotojams.
Suasmeninimas ir fizinės formos suteikimas. Jei skaitmeninio turinio kūrimas ir platinimas praktiškai yra nemokamas, jis tampa prieinamas visiems ir iš esmės bevertis. Ateityje bus itin trokštama suasmenintos ir ypač fizinę formą įgavusios informacijos. Mes žiūrėsime filmus namuose, bet mokėsime brangiau, kad juos pamatytume kino teatre. Turint omenyje mums visiems bendrą kokybės siekį, paaiškės, kad žiniasklaidai, pavyzdžiui, kokybiškiems vietiniams laikraščiams ar gyviems pasirodymams, ateityje seksis kuo puikiausiai [1].
Pateiktos mokslininkų fantazijos apie technologijų, žiniasklaidos ateitį bei tų fantazijų pagrindimas suteikia vilčių, kad ateityje visa tai taps realybe.
4. INFORMACINIO PORTALO FUNKCIONALUMO TYRIMAS

4.1. Tyrimo metodologija

Tyrimas atliktas kokybinio tyrimo metodu.
Tyrimo objektas – informaciniai portalai kaip viena iš skaitmeninės eros informavimo priemonių. Tyrimo tikslas – išsiaiškinti, ką žiniasklaidos atstovai mano apie skaitmeninės eros žurnalistiką. Tyrimo uždaviniai:
• Sužinoti žiniasklaidos atstovų nuomonę apie tradicinės žurnalistikos ateitį;
• Išsiaiškinti, ką žiniasklaidininkai mano apie skaitmeninės eros žurnalistiką ir jos perspektyvas;
• Išsiaiškinti, kokius internetinės žiniasklaidos privalumus ir trūkumus įžvelgia žiniasklaidos atstovai;
• Sužinoti, į kokią auditoriją ir kokius jos poreikius orientuojamasi kuriant informacinius portalus;
• Išsiaiškinti, kaip pasirinkti žiniasklaidos atstovai vertina skaitmeninę žurnalistiką;
• Sužinoti žiniasklaidininkų nuomonę apie technologinių pasiekimų ateitį;
• Palyginti interviu būdu surinktą medžiagą su darbe išdėstyta teorija.

Sąvokos
Tyrime išskiriamos tokios apibrėžtinos sąvokos: tradicinė žurnalistika, skaitmeninė žurnalistika, internetinė žiniasklaida, informacinis portalas.
Tradicinė žurnalistika – žurnalistikos rūšis, apimanti spaudą, televiziją bei radiją.
Skaitmeninė žurnalistika – žurnalistikos rūšis, apimanti skaitmeninę televiziją, skaitmeninį radiją bei internetinę žiniasklaidą.
Internetinė žiniasklaida- skaitmeninis garsas, vaizdas bei informaciniai portalai.
Informacinis portalas – tai informacijos perdavimo priemonė internete, teikianti didžiausią dėmesį visuomenės informavimui, naujienų pateikimui. Tyrimo hipotezės
1. Tikėtina, kad visi respondentai mano, jog tradicinė žiniasklaida Lietuvoje išnyks.
2. Tikėtina, kad žiniasklaidos atstovai laisvalaikiu renkasi tradicinę žiniasklaidą.
3. Tikėtina, kad Lietuvos ir užsienio mokslininkų, rašančių apie internetinę žurnalistiką, išskirstos pagrindinės internetinės žurnalistikos ypatybės skirsis nuo ypatybių, kurias išvardino Lietuvos žiniasklaidos atstovai.
Duomenų rinkimo metodas – interviu. Interviu yra vienas pagrindinių tyrimo metodų kokybinėje metodologijoje. Tyrimo metu buvo atliekamas struktūrizuotas interviu (klausimai ir visa procedūra numatomi iš anksto ir interviu eigoje mažai kas keičiama; šiuo atveju situacija esti apibrėžta) [40]. Prieš vykdant interviu, buvo sugalvota 10 preliminarių klausimų, kurie vėliau buvo koreguojami atsižvelgiant į interviu eigą (žr. 1 priedą).
Tyrimo atranka. Tyrimui atlikti buvo atsižvelgiama į gemiusAudience 2010m. kovo mėnesio tyrimo apie populiariausias interneto svetaines rezultatus (žr. 1 lentelę). Tyrimui buvo atrinkti populiariausi informaciniai portalai: www.delfi.lt, www.lrytas.lt, www.balsas.lt bei keletas kitų atrinktų atsitiktiniu būdu. Buvo apklausiami ne tik atrinkti populiariausių informacinių portalų vyr. redaktoriai, bet ir naujienų agentūros „BNS”, laikraščio „Studentų era”, žurnalo „Tavo vaikas” vyr. redaktoriai. Tokiu būdu buvo siekiama gauti kuo didesnė nuomonių įvairovė, nes šiame tyrime dalyvavo ne tik skirtingų požiūrių, bet ir skirtingo amžiaus vyr. redaktoriai.

Tyrimo imtis. Tyrimo metu buvo išsiųsta 11 elektroninių laiškų su prašymu duoti interviu. Buvo gauti 7 sutikimai duoti interviu, iš kurių vienas – elektroniniu būdu pateikti klausimai. Šeši respondentai sutiko susitikti ir duoti interviu. Trys vyr. redaktoriai į laišką nesureagavo, viena vyr. redaktorė dėl laiko stokos atsisakė duoti interviu.
Tyrimas buvo atliekamas 2010 balandžio 16 – balandžio 26 dienomis. Interviu trukmė svyravo nuo 15 minučių iki 1 valandos.

IŠVADOS

Skaitmeninė era – tai era, į kurią mes vis sparčiau žengiame. Vis labiau mes esame priklausomi nuo technologinių naujovių, kurios mus pasiekia vis dažniau.
Skaitmeninės eros žurnalistika – tai tradicinės spaudos, televizijos, radijo perėjimas į skaitmeninį formatą.
Atsiradus internetui, visuomenės įpročiai bei poreikiai ėmė po truputį kisti. Interneto galimybės plėtėsi, kol galiausiai tapo beribės. Šiandien internetu galima susisiekti su visu pasauliu, galima bet kur bet kurią minutę rasti rūpimą informaciją. Neaprėpiami informacijos klodai bei greitis tapo informacinės, žinių, modernios visuomenės variklis.
Skaitmeninis garsas ir vaizdas atvėrė galimybes vaizdingiau, efektingiau pristatyti informaciją, esančią internete.
Skaitmeninės televizijos bei radijo pasirodymas pateikia žmonėms itin kokybiškas transliacijas, kalbant apie garsą bei vaizdą. Raiškos kokybė yra nepalyginama su tradicine televizija.
Lietuvoje interneto poreikis didėja ir tai rodo vis didėjantis interneto vartotojo skaičius. Pagal „TNS Gallup” duomenis 2009 m. interneto vartotojų skaičius siekė daugiau nei 55 proc. Pagal naujausius duomenis Lietuva yra 41 vietoje iš 133 vertintų valstybių pagal interneto ryšio prieinamumą (WEF „Networked Readiness Index” 2009-2010 m). Didėjanti interneto plėtra suteikia galimybę didesnei visuomenės daliai naudotis skaitmeninės eros žurnalistikos privalumais.
Žvelgiant į išdėstytą teoriją, gali teigti, kad internetinė žurnalistika suteikia daug galių vartotojui, atveria naujus informacijos pateikimo kelius per techninius naujosios žiniasklaidos elementus, pateikia milžiniškas informacijos saugyklas.

Internetinė žurnalistika vartotojams leidžia ne tik gauti pačią naujausią informaciją, naudotis milžinišku informacijos srautu, bet taip pat aktyviai dalyvauti kuriant šią informaciją.
Nors Lietuvoje skaitmeninė žurnalistika dar tik žengia pirmuosius žingsnius, galima pasidžiaugti, kad tyrime dalyvavę žiniasklaidos atstovai gerai išmano, kas yra toji skaitmeninės eros žurnalistika, kokie jos privalumai bei trūkumai, žvelgiant į Lietuvą ir pan. Tyrimo metu paaiškėjo, kad Lietuvos žiniasklaidininkai suvokia, jog skaitmeninės eros žurnalistikos įtaka ateityje didės, o ji pati tobulės. Tyrime dalyvavę žiniasklaidos atstovai mano, kad tradicinės žurnalistikos reikšmė ateityje išliks, tačiau ji bus nedidelė. Ji išliks būtent dėl visuomenės įpročio ar ritualo, o galbūt vadinama tradicinė žurnalistika taps elitiniu dalyku.
Skaitmeninių technologijų gausa, nuolatinis technologijų tobulėjimas, skverbimasis į įvairias gyvenimo sritis verčia jomis domėtis ne tik išmanančius bei besidominčius, bet ir tuos, kuriems tai neįprasta, neįdomu. Norint išgyventi moderniame pasaulyje, būti pilnavertišku žmogumi, reikia nebijoti, neatsiriboti nuo skaitmeninės eros daromos įtakos.
Nors visuomenėje yra susiformavusi nuostata, kad skaitmeninės technologijos – tai jaunosios kartos reikalas, ateitis, tačiau nereiktų aplenkti ir vyresniosios kartos atstovų. Darbo tyrimo rezultatai parodė, kad ir vyresnioji karta gali puikiai valdyti skaitmenines technologijas. Svarbiausia yra mokėti pateikti, įtikinti, atskleisti svarbiausias skaitmeninės eros technologijų ypatybes, privalumus.
Darbe pateikiamos schemos, lentelės, kurios padeda lengviau įsisavinti pateiktą medžiagą.
Apibendrinant darbą, galima pasakyti, kad skaitmeninės eros žurnalistika yra svarbi bei stiprų poveikį nuomonės formavimui daranti žurnalistikos rūšis. Žurnalistų gebėjimas pateikti informaciją, naudojantis įvairiomis multimedijos priemonėmis, taip pat visuomenės galimybės bet kur bet kuriuo metu gauti reikiamą informaciją, taip pat reaguoti, komentuoti pateikiamą informaciją atskleidžia skaitmeninės eros žurnalistikos vertę.

Darbo autorius: V. Večkytė – Kavaliauskienė
Atsiųsti pilną darbą skaitmenine-zurnalistika