Filosofija

Fenomenologinė kūno samprata ir gyvenamasis pasaulis

Kūnas, kūno samprata, kūniškumo problema vienaip ar kitaip paliečia bet kurį rimtesnį filosofinį diskursą. Filosofinėje perspektyvoje kūno ir kūniškojo pasaulio problematika išlieka vienu aktualiausiu klausimu per visą filosofijos egzistavimo istoriją. Kas yra kūnas? Kaip kūnas suvokia save ir aplinkinį pasaulį? Koks yra sąmonės ir fizinio kūno santykis? Ar galima atskirti kūną nuo pasaulio, kuriame egzistuoja šis kūnas, ir apie juos mąstyti kaip apie kažką atskira ir nepriklausoma, ar reikėtų kūną ir pasaulĮ traktuoti kaip nedalomą harmoningą visumą, kaip skirtingas tos pačios būties perspektyvas? Skaityti viską

Kinikai, skeptikai, stoikai

Žmogus, protas ir norma — trys didieji graikų filosofijos atradimai. Žmogus yra kosmoso, protas — žmogaus, norma — proto esmės. Konkrečiai jos egzistuoja kaip gamta, valstybė ir dorovė. Aiškumo sklidiname gamtos pasaulyje dorai gyve¬nantis žmogus — toks buvo graikų dvasios socialinis užsa¬kymas filosofijai, kurį ji, kurdama pati save, garbingai įvykdė.
Praradus savarankiškumą ir netekus vilties suvienyti grai¬kų miestus valstybes, prarado prasmę ir gamtos bei valstybės teorijų kūrimas. Graikų protas dar labiau susitelkė žmogaus, esančio nebe valstybei, o sau, būnančio akis į akį su savim ir visata, gyvenimo normų kūrimui. Tai — helenizmo epocha, graikų klasikinės kultūros formų plitimo pasaulyje metas, patiems graikams kuriant paskutiniąsias originalias — skep¬ticizmo, kinikizmo, ir stoicizmo — koncepcijas. Skaityti viską

Helenizmas: reiksmė, sklaida. Sintezės procesai valdyme

Aristotelis mirė 322 m.pr.Kr., tuo metu Atėnai prarado pirmaujančią padėtį. Tai buvo nemažai susiję su dideliais politiniais pokyčiais, kuriuos sąlygojo Aleksandro Didžiojo (356-323) užkariavimai. Aleksandras Didysis buvo Makedonijos karalius. Aristotelis taip pat kilęs iš Makedonijos, kurį laiką jis netgi buvo jaunojo Aleksandro mokytojas. Aleksandras laimėjo paskutinę lemiamą pergalę prieš persus. Ir dar daugiau, Sofija: daugeliu karo žygių jis prijungė Egiptą ir visus Rytų kraštus iki Indijos prie graikų civilizacijos. Skaityti viską

Platono ir Aristotelio pažiūrų lyginamoji analizė

Aristoteliui, geriausiam Platono mokyklos mokiniui, ben¬dra Platono filosofijos linkmė nekėlė abejonių. Jam buvo nepriimtina tik viena idėjų teorijos išvada — idėjų hiposta-zavimas, jų pavertimas atskiru pasauliu, jų visiškas atskyri¬mas nuo daiktų ir reiškinių pasaulio, kurį jos turėtų paaiš¬kinti. Į tai iš esmės ir buvo nukreipta idėjų teorijos kritika. Pasak Aristotelio, jeigu idėjose surandama daiktų esmė, tai klaidinga daiktus ir esmes atriboti ir priskirti dviem skirtin¬giems pasauliams, nes tada vienas iš jų jau negali nei pa¬grįsti, nei paaiškinti kito. Todėl būtina sutikti su tuo, kad suvokiamas daiktas ir idealus jo turinys neegzistuoja atskirai, vadinasi, filosofija savo išeities tašku turi laikyti jų vienybę.Aristotelis manė, kad Platono idėjų teoriją galima ir reikia suderinti su kasdieniu žmogaus patyrimu, su sveiku protu. Skaityti viską

Graikų politinės valstybės nuosmukis

Graikų pasaulio ribos buvo platesnės negu kitų senovės civilizacijų. Jų kolonijos siekė beveik Gibraltaro sąsiaurį Vakaruose, Azovo jūros pakrantes Šiaurėje ir Nilo deltą Pietvakariuose. Be to, graikai pasižymėjo itin išvystytais santykiais su kitomis, negraikiškomis, civilizacijomis. Todėl Elados tarptautinių santykių sistemos ribos nėra visiškai aiškios. Tačiau dažniausiai neabejojama, kad graikai buvo civilizuoto pasaulio vakarinė riba, kuri kartu labai skyrėsi nuo viso šio pasaulio. Skaityti viską