Kmynai – aromatinis augalas, kurio sėklose yra nemažai eterinio aliejaus. Sėklos suteikia malonų skonį duonai, pyrago gaminiams , sūriams, raugintiems kopūstams ir kitoms daržovėms, jų dedama į girą ir kilus nealkoholinius bei alkoholinius gėrimus. Kmynai vartojami ir kaip vaistinė žaliava.
Nuo 1963 metų kmynai Lietuvoje pradėti auginti pramoniniu būdu, o iki to laiko jie buvo importuojami. Septintajame – aštuntajame dešimtmetyje kmynais buvo apsėjami nemaži mūsų respublikos plotai, o jų sėklos pradėtos eksportuoti į vakarų Europos šalis. Tačiau pastaraisiais metais jų pasėliai Lietuvoje labai sumažėjo, nors kmynų sėklų paklausa padidėjo. Šiuo metu bandoma kmynų pasėlių plotus didinti daugelyje respublikos rajonų. Iš Vakarų šalių į Lietuvą įvežta vienmečių kmynų sėklos Patirtis parodys, ar jie augs ir derės mūsų respublikoje. Kmynų paplitimui, reikia manyti, įtakos turės ir tai, kad jų sėklose mažiau eterinio aliejaus nei dvimečių augalų sėklose.
Iš esmės ne visuose Lietuvos rajonuose yra palankios sąlygos kmynams auginti. Pirmiausia ne visos dirvos jiems tinka. Be to, reikia ne vienerių metų patirties, kad kmynai gausiai derėtų ir juos apsimokėtų auginti.

KMYNŲ ISTORIJA
Žinoma, kad kmynai buvo aptikti Mažojoje Azijoje dar VIII a.prieš mūsų erą. Manoma, kad juos augino žmonės. Iš čia kmynai paplito po visą Europą, kur nuo IX amžiaus buvo vartojami maistui bei medicinai, o nuo XVI amžiaus iš jų pradėta gaminti eterinius aliejus.
Kmynai, kaip pramoninis augalas, Europoje pradėti auginti XIX amžiaus pradžioje. Šiuo metu nemažai kmynų auginama Ukrainoje, Rusijoje, Čekijoje ir Slovakijoje, Lenkijoje, Baltarusijoje, Švedijoje, Suomijoje. Lietuvoje kmynai auginami nuo XIX a. 1924 metais juos pradėjo tyrinėti Kauno botanikos sodas, o 1960 m. – Mokslų Akademijos Botanikos institutas. Nustatyta, kad mūsų respublikoje kmynai gali gerai augti ir gausiai derėti, išaugindami po 1,6-2,5 t/ha sėklos. Todėl nuo 1963 metų juos pradėjo auginti respublikos ūkiai. Lietuvos žemės ūkio ministerija pirmą kartą patvirtino kmynų auginimo ir pardavimo valstybei kasmetines užduotis 1971-1975m.: Šiaulių raj. – 90 t, Radviliškio – 75 t, Rokiškio – 40 t. Panevėžio – 30 t, Jurbarko – 30 t, Ukmergės – 20 t, Kėdainių – 15t.
Dabar, pagausėjus respublikoje ‘ gaminamų maisto produktų asortimentui, kmynų paklausa didėja. Juos pradeda auginti nemažai respublikos ūkių, pradedami auginti nemaži jų plotai kaimyninėje Latvijoje ir Estijoje.

MORFOLOGINĖS IR BIOLOGINĖS KMYNŲ SAVYBĖS

Kmynai priklauso skėtinių (Umbelliferae) šeimai. Nustatyta, kad yra apie 10 laukinio kmyno rūšių, kurios skiriasi savo forma, sėklų dydžiu, stiebo spalva, lapo lakšto ir kotelio forma. Daug laukinių kmynų auga Kaukazo kalnuose. Auginama viena kmynų rūšis – paprastieji kmynai (Carum carviI ).
Kmynai yra dvimečiai žoliniai augalai, kurie užauga iki 30-120 cm aukščio. Dabar Europoje jau žinomi ir auginami vienamečiai kmynai. Iš paprastųjų kmynų pagaminamas vertingiausias, geriausios kokybės eterinis aliejus. Todėl būtent šios rūšies kmynus augina Lietuvos ūkininkai. Derlingose ir gerai įdirbtose dirvose pirmais auginimo metais kmynai užaugina ilgą, mėsingą, cilindrišką arba verpstišką, mažai šakotą liemeninę šaknį. Šaknies spalva paviršiuje šviesiai ruda, o viduje – balsva.
Lapai pailgi, plunksniški, 2-3 kartus smulkiai suskaldyti, kotuoti. Pirmaisiais metais susiformuoja tik lapų skrotelė. Lapų forma ir dydis priklauso nuo lapalakščio ir lapkočio prisegimo vietos. Pirmojo apatinio lapo lapalakštis mažai dantytas. Antrasis lapalakštis jau turi tris gerai matomus dantis. Kitų lapalakščių dantingumas didėja. Dantų skaičius lapalakštyje – 9-13. Lapų prisegimas – pražanginis (spiralinis). Lapkočio ilgis taip pat nevienodas. Apatiniai lapai ilgakočiai, viršutiniai – bekočiai.
Stiebas stačias, plikas, briaunotai vagotas, lapuotas, šakotas. Stiebo spalva, augalui augant ir bręstant, keičiasi nuo šviesiai žalios iki tamsiai žalios, o sėkloms nokstant, jis paruduoja. Stiebas šakojasi, išleisdamas pirmos, antros, trečios ir rečiau ketvirtos ir penktos eilės šoninius ūglius. Bendras šoninių ūglių skaičius siekia 50 ir daugiau. Kiekvienas šoninis ūglis baigiasi žiedynu.
Žiedynas – 4-8 cm skersmens sudėtinis skėtis, kurio ilgų žiedynkočių (stipinų) viršūnėje yra paprasti skėčiukai. Kiekviename skėčiuke yra nuo 14 iki 21 žiedo, o kiekviename žiedyne – nuo 3 iki 12 skėčiukų. Žiedai maži, balti arba šiek tiek rausvi, turintys 5 vainiklapius. Kuokeliai-penki, išsidėstę tarp vainiklapių. Sėklalizdė dvilizdė, su dviem stulpeliais.
Vaisius pailgai elipsiškas, 3-7 mm ilgio, 1-1,5 mm pločio, skeltavaisis. Vaisiai rudi, balsvomis gyslomis, penkiabriauniai, kvapnūs. 1000 vaisių (sėklų) sveria 1,7-4,0 g. Kmynų sėklose yra 2,7-7,17 % eterinio aliejaus, kurio svarbiausios sudėtinės dalys yra karvonas (apie 60 %) ir limonenas (apie 40 %). Be to, sėklose yra 14-22,5 % riebalų, 15-20 % proteinų, rauginių medžiagų, flavonoidų – kvercetino ir kempferolio, sakų, pigmentų. Eterinio aliejaus ir riebalų kiekis kmynų sėklose labiausiai priklauso nuo veislės. Visame augale yra eterinio aliejaus, tačiau daugiausia jo būna sėklose, mažiau – žieduose, butonuose, lapuose ir mažiausiai – stiebe.
Sėklos pradeda dygti, kai dirvos temperatūra siekia 3-6° C. Pasėjus kmynus, esant palankioms sąlygoms, daigai pasirodo 14-24-tą dieną. Iš žemės išlenda ilgi (2,1 cm) skilčialapiai. Kmynams sudygus, pirmasis tikrasis lapelis pasirodo po 9-13 dienų, o po 7-8 dienų išauga kitas tikrasis lancetiškas kmyno lapas. Po to išsivysto ir kiti lapai. Kadangi kmynai auga ir vystosi gana ilgai, labai sunku jų pasėliuose naikinti piktžoles. Vasaros pabaigoje kmynas suformuoja 60-70 cm skersmens rozetę iš 10-15 lapų, Taip ir lieka žiemoti.
Žiemą rozetės lapai žūsta. Išlieka gyvybingi pumpurai, kurie pavasarį atauga. Kadangi pirmaisiais augimo metais augalas sukaupia daug maisto medžiagų, antraisiais metais jis pradeda vystytis labai anksti, vos nutirpus sniegui. Rozetė sparčiai auga, vystosi gausi lapija. Po 30-34 dienų nuo vegetacijos pradžios pradeda augti ir formuotis generatyvinė stiebo dalis. Praėjus dar 11-13 dienų.centriniai žiedynai išsilaisvina iš lapamakščių ir po 4-5 dienų pražysta. Vienas žiedynas žydi 5-7 dienas, o visas kmyno augalas – 27-33 dienas. Nuo vaisiaus užmezgimo iki jo visiško subrendimo praeina 30-35 dienos. Visas žydėjimo ir brendimo laikotarpis yra labai ilgas. Lietuvos sąlygomis antraisiais augimo metais sėklas subrandina tik tie augalai, kurie pirmaisiais metais suformuoja rozetę, ne mažesnę kaip iš 5-8 lapų, o bendras augalo svoris būna didesnis kaip 5 gramai. Pasėjus vėliau (birželio mėn.), antraisiais augimo metais derės tik 3-5 % augalų arba visai nesubrandins sėklų. Taigi sėti reikia anksti. Palikti pasėlį tretiems metams galima tik tada, jei daugiau kaip pusė augalų antraisiais metais nederėjo.
Ypatingas ir kmynų brendimo būdas. Pirmiausiai formuojasi viršutinio šakojimosi pirmos eilės žiedynai, po to antros eilės, o paskiausiai žemutiniai žiedynai. Toks formavimosi būdas turi įtakos 1000 seklų svoriui ir sėklų daigumui. Todėl kmynų sekios ilgai dygsta, skirtinga jų dygimo energija. Smulkių sėklų (1000 sėklų svoris – 1,70 g) iš apatinių šakojimosi eilių laboratorinis daigumas siekė 74,3 %, dygimo energija – 61 %. Vidutinio dydžio sėklų (1000 sėklų svoris – 2,35 g) ir stambių sėklų (svoris – 2,53 g) daigumas siekė 89-90 %, o dygimo energija-67-77 %. Pasėjus tokios sėklos sudygo po 17-18 dienų, o smulkios sėklos dygo 22 dienas. Todėl labai svarbu tai žinoti, ruošiant sėklinę medžiagą. Reikėtų sėti tik stambią sėklą. Be to, subrendusios sėklos lengvai atsiskiria nuo vaisiakočių ir suskyla į dvi dalis. Papūtus stipresniam vėjui ar sutrenkus, kuliant kombainu, sėklos išbyra.
Kmynai šilumai nereiklūs, todėl gana gerai žiemoja. Rozetės fazėje jie atsparūs net dideliems šalčiams. Tačiau kmynai labai reiklūs šviesai, ypač pirmaisiais augimo metais. Todėl sėti juos su daugiamečiais augalais nerekomenduojama, nes antraisiais augimo metais jie nederės, o trečiaisiais metais išaugins nedidelį derlių. Tas pats atsitinka, jeigu kmynai pirmaisiais augimo metais būna labai piktžolėti. Jeigu rozetės fazėje kmynus užgožia piktžolės, derlius negaunamas net ir trečiaisiais augimo metais. Todėl reikia įsidėmėti, kad kmynai auga tik švariuose laukuose.
Kmynai – drėgmės reikalaujantys augalai. Jie gerai dera pakankamai drėgnose dirvose. Ypatingai pavojinga sausra, augalams dygstant, nes jie labai išretėja. Daugiausia drėgmės kmynams reikia, kai jie formuoja stiebą ir žiedus. Jeigu kmynams žydint dažnai lyja, mažėja apsivaisinimas, o tuo pačiu ir sėklų derlius, sėklos pajuoduoja, mažėja jų prekinė vertė.
Dirvožemiams kmynai nelabai reiklūs. Jiems tinka neutrali arba silpnai rūgšti, puveninga, geros struktūros, drėgna dirva, geriausia lengvas priemolis arba priesmėlis. Netinka įmirkusios, sunkios molio ir rūgščios smėlio dirvos. Pageidautina sklypą kmynams įrengti užuovėjoje.

KMYNŲ VARTOJIMAS
Kmynai, kaip vaistinis augalas, žmonijos vartojami nuo seniausių laikų. Buvo rasta kmynų sėklų, kurios priskiriamos net akmens amžiui. Kmynai buvo vartojami senajame Egipte ir Mažosios Azijos vergovinėse valstybėse. Jau 1574 metais kmynas minimas kaip eterinio aliejaus šaltinis. Eterinio kmynų aliejaus sudėtyje yra karvono, kuris naudojamas alkoholinių gėrimų gamyboje, ir limoneno, kuris naudojamas muilo gamyboje bei parfumerijos pramonėje. Medicinoje kmynai naudojami kaip virškinimą pagerinanti priemonė. Juos rekomenduojama vartoti, sergant skrandžio ligomis. Šiuo metu kmynų sėklos naudojamos kaip prieskonis, kepant duoną, gaminant sūrius, dešras, raugiant kopūstus, giras ir kt. Nemažai kmynų sunaudojama likerių, degtinės, saldainių, kitų konditerijos gaminių, kvepalų gamyboje. Jauni kmyno lapai bei stiebai ir pagrindinė mėsinė šaknis naudojami kulinarijoje. Iš jaunų augalų galima pagaminti salotas, jais paskaninti valgius.
Be eterinio aliejaus kmynų sėklose yra ir riebalinio aliejaus, kurio išskiriama 14-16 %. Jis naudojamas maisto pramonėje bei technikoje. Kmynų išspaudos sušeriamos gyvuliams, o jų šiaudelius noriai ėda avys bei ožkos. Kartais kmynai auginami mišiniuose su daugiametėmis žolėmis, nes jų nedidelis kiekis šiene gerina virškinimą bei skatina pieno išsiskyrimą. Kmynai, kaip eteriniai aliejiniai augalai, žadina gyvulių apetitą. Iš išdžiovintų ir į miltus susmulkintų kmynų, įdėjus druskos, gaminama arbata, kuria girdomi galvijai, arkliai bei kiaules, virškinimui sutrikus. |dejus susmulkintų kmynų j melžiamų karvių pašarus, geriau išsiskiria pienas, pagerėja jo kokybė. Pienas nebūna tąsus, neputoja, ilgai nesurūgsta.
Kmynų pasėliai naudingi ir bitininkams, nes iš vieno jų hektaro bitės gali prinešti apie 50 kg medaus.
Kmynus mėgsta laukiniai žvėrys, ypač šernai. Jie pridaro daug nuostolių kmynų augintojams. Todėl, auginant kmynus miškingose vietose, būtina jiems parinkti tinkamus plotus.

KMYNŲ AGROTECHNIKA

Tinkamiausi kmynų priešsėliai – mėšlu tręšti žiemkenčiai arba kaupiamosios kultūros, ankštinės, grūdinės kultūros bei daržovės. Nereikėtų kmynų auginti po daugiamečių žolių ir pūdymo, nes juose būna kmynams kenksmingų piktžolių. Taip pat nepatartina kmynus auginti toje pačioje vietoje keletą metų iš eilės, nes jie alina dirvą.susidaro ligų ir kenkėjų židiniai. Kmynus tame pačiame lauke geriausia sėti po 3-5 metų. Kadangi kmynai anksti nupjaunami, jie yra labai geras priešsėlis žiemkenčiams arba tarpinėms kultūroms.

Dirvų paruošimas
Rudeninis žemes dirbimas priklauso nuo to kas toje dirvoje augo ir kada buvo nuimtas derlius. Kombainu nupjovus javus ir sutvarkius šiaudus, skutamos ražienos. Nuskustos ražienos po 2-3 savaičių kultivuojamos ir akėjamos.

Antraisiais augimo metais būtina tręšti azoto trąšomis. Azoto trąšos skatina chlorofilo sintezę kmynų lapuose, fotosintezę, greitina organinių medžiagų susidarymą. Dėl to didėja kmynų sėklų derlius. Vienam hektarui skiriama apie 2 cnt amonio salietros (N -60 kg/ha). Tręšiama vegetacijai prasidėjus, dažniausiai balandžio mėnesio antroje pusėje. Jeigu pasėlis rudenį buvo vešlus ir gerai peržiemojo, svarbu jo nepertręšti, nes vaisių brendimo metu toks pasėlis gali išgulti.
Jeigu pirmaisiais augimo metais dėl kokių nors priežasčių nepavyko kmynų tinkamai patręšti, tai patręšti pasėlį tokiomis pat azoto, fosforo ir kalio trąšų normomis galima antrųjų metų pavasarį.

Priešsėjinis sėklos paruošimas
Kmynų sėklos dėl savotiškos augalo fiziologijos pasižymi silpna dygimo energija, todėl jų dygimo laikotarpis gana ilgas – 14-24 dienos. Kad sėklos būtų daigesnės ir greičiau sudygtų, naudinga jas pašildyti saulėje. Sėklas reikėtų paskleisti ant brezento ir, kas 2-3 valandas permaišant, šildyti saulėje arba švitinti kvarco lempomis 2-3 dienas. Nakčiai sėklas reikia uždengti. Toks sėklų paruošimo būdas paankstina pirmųjų daigų pasirodymą 2-6 dienomis ir 3-8 dienomis sutrumpina dygimo laiką.
Auginant nedidelius kmynų plotus, galima sėklas prieš sėją sudaiginti, mirkant jas vandenyje 15-18 valandų. Paskui sėklos supilamos j krūvą, apdengiamos drėgna medžiaga ir laikomos 2-4 dienas. Labai svarbu, kad temperatūra krūvos viduje nepakiltų aukščiau 22°C. Kai sudygsta 2-3% sėklų (pasirodo vos matomos šaknelės), jos išsklaidomos, apdžiovinamos ir tuoj pat pasėjamos.
Be to, ruošiant sėklas sėjai, labai svarbu atskirti smulkias sėklas, kurių dygimo energija silpna, daigumas mažas. Pasėjus tokias sėklas, pasėlis ilgai dygsta ir vystosi. Tai apsunkina pasėlių priežiūrą bei derliaus nuėmimą. Apie tai plačiau skaitykite skyrelyje „Sėklų ruošimas ir laikymas”.

Sėja
Tinkamiausias kmynų sėjos laikas – gegužės mėnesio pirmoji dekada, vėliausias terminas – gegužės trečioji dekada. Lietuvos žemės ūkio akademijoje atlikti bandymai parodė, kad pasėjus kmynus liepos 1-4 dienomis, derlius buvo 66,5 % mažesnis negu kmynų, pasėtų anksti pavasarį, o pasėti liepos viduryje kmynai antrais augimo metais iš viso nederėjo.

Ligos ir kenkėjai

Pasitaiko metų, kai kmynai užsikrečia įvairiomis ligomis. Tuomet labai sumažėja sėklų derlius.
Sklerotinis puvinys (Sclerotinia Libertina Fuck.). Ant stiebo pagrindinės dalies atsiranda rudos, pašlapusios dėmės. Dėmėtoje srityje stiebas iš vidaus ir iš išorės aptrauktas baltu grybienos valkčiu, kuriame kur ne kur matyti juodi matiniai 1-4 mm dydžio kūneliai. Stiebas pakenktoje vietoje išilgai sutrūkinėja. Pažeidžiamos ir šaknys.
Kmynus taip pat pažeidžia įvairios formos fomozės bei miltligės. Pastebėjus ligos požymius ir nustačius, kad liga plinta, kmynų pasėlį būtina nupurkšti fungicidais.
Labai pavojingi kmynams įvairūs kenkėjai. Jie gali sunaikinti didelę dalį derliaus. Didžiausius nuostolius padaro kmyninė ir morkinė kandys bei kmyninė gumbadare erkutė.
Kmyninis kandis. Tai daugiausia žalos padarantis kmynų kenkėjas. Jos laiku nepastebėjus, mažesniame plote ji gali sunaikinti net visą derlių. Dideliuose plotuose kmyninė kandis paplinta apie 100 metrų pločio juosta aplink visą pasėlį. Kmyninės kandies vikšrai pasirodo, kmynams pražydus. Birželio pradžioje, išsiritę iš kiaušinėlių, vikšrai iš pradžių minuoja lapų plokštę, paskui – vidurinę gyslą, o dar vėliau įsigraužia į stiebą ir minta jo audiniais. Paskui vikšrai pereina ant žiedynų, apraizgo juos voratinkliais, kaitais net nugraužia žiedkočius, žiedus ir sėklas. Užaugę žiedynuose, vikšrai liepos pradžioje išgraužia stiebe ertmę ir virsta lėliukėmis.

Kmyninės kandies kiaušiniai plokšti, iš pradžių būna žali, vėliau geltoni ir tamsiai pilki. Jauni vikšrai pilki, o užaugę iki 20mm, gelsvai žali, juodi ar margi. Jų nugara žalsvai ruda, rausva ar tamsiai mėlyna, kūnas padengtas juodais blizgančiais skydeliais su šviesiais apvadais. Kūno apačia gelsva. Galva ir kojos juodos. Lėliukė tamsiai ruda, 8-12 mm ilgio. Žiemoja drugiai patalpose, kuriose džiovinami ir kuliami sekiojai. Gegužes viduryje jie perskrenda ant skėtinių augalų. Patelės kiaušinius deda ant lapų apatinės pusės ir žiedkočių. Vikšrai būna kenksmingi 4-5 savaites. Liepos mėnesį atsiranda nauja drugių karta, kuri žiemoja.Tai vienerių metų generacija. Labai svarbu laiku pastebėti kenkėją. Plačiai aprašyta kmyninės kandies generacija padės tai padaryti. Kmynų lauką reikia pradėti stebėti prieš žydėjimą. Jeigu, likus 2-3 dienom iki žydėjimo pradžios, pastebimi pirmieji kandies vikšrai, reikia purkšti deciu arba karate. Insekticido decio norma – 0,2 l/ha, karate – 0,1 l/ha. Šj kiekį reikia išmaišyti 200 litrų vandens.Purškiama vakare arba anksti rytą, kai neskraido bites ir kiti naudingi vabzdžiai. Morkinė kandis. Jos vikšrai apgraužia butonus, žiedus ir neprinokusias jaunas sėklas, nukandžioja žiedkočius, apraizgo voratinkliais skėtukus, juos sutraukia į krūvą. Šis kenkėjas padaro mažiau nuostolių kmynų pasėliuose nei kmyninė kandis, tačiau jiems labai paplitus, reikia purkšti insekticidais. Geriausia tai padaryti, skraidant morkinės kandies drugiams. Purškiama karbofosu (50 % koncentruota emulsija). Insekticido norma – 0,6 l/ha.
Kmyninė gumbadarė erkutė. Atskirti erkutės pažeistus augalus nuo kmynines kandies pažeistų augalų nėra sudėtinga.