Salotinės cikorijos

Dar prieš mūsų erą graikai, romėnai ir egiptiečiai laukinę cikoriją (paprastąją trūkažole.) žinojo kaip vaistingą augalą. Devynioliktojo šimtmečio viduryje cikorines salotas pradėta auginti Vakarų Europoje, pirmiausia Belgijoje, iŠ kur jas imta intensyviai eksportuoti Į kitas šalis. Ypač jomis susidomėta Prancūzijoje. Pastaraisiais metais kiekvienas prancūzas suvalgo per žiemą 7 kg salotinių cikorijų gūželių.
Lietuvoje ši daržovė buvo auginama kai kuriuose dvaruose, kuriuose iš užsienio pavykdavo gauti sėklos. Dabar mūsų šalyje Radviliškio raj. ūkio iniciatyvos dėka salotinių cikorijų sėklos prisiauginama pakankamai, o jos perteklius siunčiamas į kitas šalis. Taigi sėklos pakanka visiems norintiems šią daržovę auginti ūkiams, asmeninių sklypų Šeimininkams, sodininkams.
Paprastoji trūkažolė (Cichorium intybus L.) priklauso astrinių (Asteraceae) šeimai. Yra žinomi trys Šiosgenties varietetai (atmainos).
1. Laukinė trūkažolė (Cichorium intybus L. silvestris Besch.), Ji aptinkama visoje Lietuvoje, auga sunkesnių kalkingų dirvožemių dykvietėse, pakalnėse, pagrioviuose, žydi (melsvai) liepos-rugpjūčio mėnesiais šaknys ir žiedai naudojami farmacijoje.
2. Šakniavaisinė cikorija (Cichorium intybus L satyvus Besch.). Dauginama iš sėklų. Per vasarą išaugina šakniavaisius, kurie išdžiovinami, suskrudinami, sumalami ir naudojami kaip kavos surogatas.
3. Salotinė cikorija (Cichorium intybus L. Foliosum Besch.). IŠ sėklų per vasarą išauginami šakniavaisiai kurie žiemą sodinami į, atitinkamą substratą ir esant reikiamai temperatūrai iš jų išauga etiliuoti (balti) lapai, vadinami salotinių cikorijų gūželėmis, kurios ir naudojamos maistui. Tai dvimetis augalas. Pirmaisiais metais susidaro plunksniškai skiautėtų lapų skrotelė ir verpstinės formos Šakniavaisis, iŠ kurio kitais metais išauga 125-150 cm stiebas. Žiedai graiže tik liežuviški, skraistė dvieilė, apaugusi liaukiniais plaukeliais. Sėklos 2 — 3 mm ilgio, plikos, rudos, užsibaigiančios pieviniu {vainikėliu. Pradeda žydėti liepos-rugpjūčio mėn. ir Žydi iki šalnų. Tūkstančio sėklų masė – 0,88-1,34-1,97 g. Viename grame jų telpa 600-750. Sėklų daigumas – 34-96 %. Jos išbūna daigios 4—5 metus.

SALOTINĖ CIKORIJA – DIETINĖ DARŽOVĖ
Pavasariop itin pasigendama žalėsių. Salotinės cikorijos, būdamos neplaušėtos ir lengvai sukramto mos , pasižymi ir malonia tvirtoka konsistencija bei pikantišku skoniu, kiek kartoku, bet ne aitriu. Kartumynai skatina seilių išsiskyrimą ir gausiau suvilgo maistą, pagausėjęs seilėtekis padidina skrandžio sulčių ir tulžies, išsiskyrimą, tuo pačiu trim pirmaisiais virškinimo etapais maistas geriau virškinamas ir rezorbuojamas žarnose. Be to , standoka salotinė cikorija skatina žarnyno peristaltiką. Besiskundžiantiems opaligėmis, per greita žarnyno peristaltika salotinės cikorijos, aišku, netiks.
Salotinės cikorijos pirmaisiais metais užaugina gan mėsingas šaknis, o antrųjų pavasarį atželdinamos suvartoja ne visas sukauptas medžiagas. Likusias šaknis bandoma panaudoti pašarui, kulinarijai. Sumanios šeimininkės iš atlikusių cikorijos šaknų sugeba pagaminti įdomių dalykų: kavos pakaitalų, itin pravarČių negalintiems vartot natūralios turinčios kofeino kavos, šaknų nuovirų prideda į giras bei kitokius gėrimus. Salotinių cikorijų šaknys gali praversti net gydymui, Kartumynų jose net daugiau negu gūželėse, todėl seilių, tulžies, skrandžio sulčių išskyrimą jos skatina labiau, šaknis galima išdžiovinti ir vartoti bet kuriuo metu, o gūželės yra sezoninės;. Ir laukinių, ir salotinių cikorijų visos dalys šiek tiek mažina kraujospūdį, tiesa, laukinės — daugiau, bet ir džiovintų šaknų efektas būna pakankamas, kai reikia vartoti palaikomajam kursui. Laukinių ir salotinių cikorijų šaknyse kaupiasi ne krakmolas, o inulinas. Nedideli inulino kiekiai šiek tiek skatina kasos veiklą: išskiria pankreatiną, gamina insuliną, todėl salotinių cikorijų šaknys gali praversti lengvos formos diabetikams. Nevirtų Šaknų daug suvalgyti negalima, nes jos karčios, o virtomis visada galima papildyti mišraines.

CIKORINIŲ SALOTŲ AUGINIMO AGROTECHNIKA
Dirva ir jos paruošimas. Salotines cikorijas geriausia auginti vidutinio sunkumo arba lengvesnėse dirvose. Sunkiose dirvose sudėtingiau rudenį nukasti šakniavaisius. Geriausi priešsėliai yra patręšti mėšlu vikių ir avižų mišiniai bei kukurūzai, IŠ rudens dirva giliai suariama. Pavasarį pradžiūvusi dirva kultivuojama agregatu su akėčiomis. Prieš sėją dar kartą kultivuojama, patartina privoluoti. Po to tuoj pat sėjama.
Tręšimas. Salotinėms cikorijoms geriau tinka turtingos fosforo ir kalio dirvos. Dėl azoto pertekliaus šakniavaisiai vėliau subręsta, mažėja jų atsparumas ligoms. Iš pertręštų azotu šakniavaisių išauga purios ir blogesnės kokybės gūželės. Lietuvoje rekomenduojama dirvą, tręšti N-90, P- 60, K-180
Sėja. Salotinės cikorijos sėjamos pražydus pa— prastajai ievai (gegužės 6-20 d.). Sėjama plačiaeiliu būdu 45-60 cm tarpueiliais arba juostiniu būdu, paliekant tarp juostų 45-60 cm atstumą, o juostoje sėjant kelias eilutes siaurais (20-15 cm) tarpueiliais. PlaČiaeilė sėja patogesnė tuo, kad galima įdirbti tarpueilius, lengviau panaudoti derliaus nuėmimo mašinas. Sėjant juostiniu būdu, mechanizuotai galima įdirbti tik plačiuosius tarpueilius, o siauruosius reikia ravėti rankomis. Sėjant juosto—j mis (60 +10 cm), standartinių šakniavaisių derlius gaunamas 16 % didesnis, negu auginant plačiaeiliu būdu (45 cm tarpueiliais).
Sėjama daržovių sėjamąja SKOSŠ-2,8, sumontuota ant savaeigės važiuoklės T—16. Išsėjimo norma — 3 kg/ha. Plačiai auginama salotinės cikorijos veislė yra Witloff.
Pasėlių priežiūra. Po stipraus lietaus dirvos paviršiuje susidaro plutelė, todėl ją reikia supurenti lengvomis aketėlėmis. Jauni daigai būna silpni, juos lengvai užgožia piktžolės. Šalia kitų agrotechnikos priemonių piktžoles naikinti geriausia herbicidais. 1980-1982 metais Lietuvos žemės ūkio akademijos mokomajame bandymų ‘ ūkyje buvo tirta, kokia salotinėms cikorijoms tinkamiausia betanato dozė. Purkšta dviejų tikrųjų lapelių fazėje, hektarui sunaudota 300 litrų tirpalo. Geriausia pasirodė 6,0 l/ha betanato techninio preparato dozė: piktžolių skaičius sumažėjo 69,7—76,5 %, o jų masė 50,7-66,6 % (pa-lyginti su kontroliniu variantų). Bendras šakniavaisių derliaus priedas – 74 cnt/ha, standartinių šakniavaisių 68 cnt/ha.
Nupurškus herbicidais, hektarui išravėti sugaištama 17,4 darbo dienos. Išlaidos sumažėja 79,3.6 Lt/ha (ravima tik vieną kartą). Ravėjimo metu augalai retinami 6—8 cm atstumu. Didžiausias derlius gaunamas esant 15 augalų viename išilginiame metre. Vėliau augalai greit auga ir jų lapai uždengia tarpueilius, todėl pasėlio ravėti nebereikia.
Tarpueiliai purenami, kai tik išryškėja eilutės, tarpueiliniu kultivatoriumi. Pirmą kartą purenama strėliniais noragėliais su apsauginiais diskais, vėliau — vienpusiais plokšciapjūviais ir strėliniais noragėliais.
Salotinės cikorijos kasamos spalio—lapkričio mėn. Šakniavaisiai iš dirvos iškeliami cukrinių runkelių kasamosiomis, plūgu be verstuvo arba derlius imamas morkų kasamąja: EM-11.
Anksčiau salotinių cikorijų derlius buvo nuimamas perdirbta elevatorine bulviakase KTN-2. Ši mašina Bainiavos daržininkystės ūkyje naudojama morkų ir burokėlių derliui nuimti. Perdirbta mašina salotinių cikorijų šakniavaisius išjudina ir pakelia, po to juos lengvai galima iškelti iš žemės ir nupjauti lapus. Lapai nesusimaišo su žemėmis, lieka švarūs. IŠ hektaro Šakniavaisių iškasama 15 % daugiau negu naudojant neperdirbtą bulviakasę arba morkų kasamąją EM-11. Ja patogu nuimti pasėtas juostiniu būdu (po dvi eilutes juostoje) ir plačiaeiliu būdu salotines cikorijas.

ŠAKNIAVAISIŲ LAIKYMAS
Prieš laikymą šakniavaisius reikia išrūšiuoti, atskirti pažeistus ligų ir kenkėjų, taip pat mechaniškai sužalotus. Kaip netinkamus Želdinimui reikia atrinkti ir smulkesnius negu 3 cm skersmens bei stambesnius negu 5 cm skersmens Šakniavaisius.
Cikorijų šakniavaisius galima laikyti šaldytuvuose, sandeliuose, kaupuose, rūsiuose. Želdinimui skirtus Šakniavaisius rekomenduojama laikyti 0—2 C temperatūros, 90-95 % santykinės drėgmės patalpose, šiluma cikorijų Šakniavaisiams kenkia labiau negu šaltis.
Paprasčiausia cikorijos šakniavaisius laikyti kaupuose. Kaupams parenkama pakilesnė su nedideliu nuolydžiu vieta, kad nutekėtų paviršinis vanduo.
Natūraliai ventiliuojami kaupai daromi nedideli, 0,5-2,0m pločio ir 0,8-1,0 m aukščio. Ūgis didelės reikšmės produkcijos išsilaikymui neturi ir gali būti 10 m ar didesnis. Temperatūrai reguliuoti įrengiami oro padavimo ir ištraukimo kanalai. Jei cikorijų šakniavaisius numatoma laikyti neilgai (1,0-1,5 mėn.), pakanka įrengti tik oro ištraukimo kanalus. Kaupai uždengiami 15—20 cm šiaudų ar jų pakaitalų ir 30—35 cm žemių sluoksniu. Sluoksnio storis priklauso nuo aplinkos oro ir kaupe esančios produkcijos temperatūros. Užėjus Šalčiams, kai temperatūra kaupe nukrenta žemiau 0°, jie papildomai pridengiami (durpėmis, sniegu). Jei šakniavaisių masėje temperatūra pakyla aukščiau 2°, sumažinamas dangos storis arba suintensyvinamas vėdinimas.
Oro padavimo kanalas daromas iš lotelių. Jis turi būti trikampio formos, skerspjūvio plotas — 0,19 m . Kad tarp sukrautos produkcijos ir kaupo dangos susidarytų oro tarpas, ant šakniavaisių sampylos sudėliojami balastinės medžiagos ryšuliai (suglamžyti polistirolo gabalai, naudoti kiaušinių transportavimui, ir kt.). Ventiliuojama tam, kad kaupe temperatūra būtų optimali ir nebūtų skirtumo tarp apatinio ir viršutinio sluoksnio temperatūros. Tokiuose kaupuose šakniavaisius galima išlaikyti iki vasario pabaigos. Nors pasitaiko sužėlusių (sudygusių) šakniavaisių, bet daigeliai neilgi, kieti, užsidarę.
Cikorijų šakniavaisius labai patogu laikyti bulvių ir daržovių sandėliuose, kuriuose įrengta ventiliacija su necirkuliacine sistema. Čia juos galima krauti 4-4,5 m storio sluoksniu naudojant transporterį-krautuvą TZK-30. Sukrautos šaknys tuojau ventiliuojamos. Ventiliuojant rekomenduojama paduoti iki 70 m3/h oro tonai produkcijos.
Cikorijų šakniavaisiai labai lengvai išgarina vandenį ir greit vysta, todėl reikia stengtis neperventiliuoti produkcijos. Atšaldžius iki rekomenduojamos 0—2°C temperatūros, toliau ventiliuojama periodiškai kas 4—5 vai. po 20-30 min.
Siūloma cikorijų šakniavaisius laikyti 15-35 t talpos aktyviai ventiliuojamuose kaupuose. Kaupai daromi stacionarūs, 4 m pločio ir 2 m aukščio. Dengiami 1,8 m pločio, 80-100 mm storio sintetinėmis šilumą sulaikančiomis juostomis. Juostos dedamos skersai kaupo, todėl jo ilgis priklauso nuo juostų skaičiaus (6 juostos apie 11 m). Viename kaupo gale rengiama automatiškai reguliuojamo ventiliatoriaus patalpa, kuri yra kartu oro sumaišymo bei recirkuliacijos kamera. Ventiliatoriaus galingumas — 1800—2500 m3 oro per valandą.

GŪŽELIŲ ŽELDINIMAS
Gūželės želdinamos keliais būdais, šakniavaisiai sodinami į įvairius žemių mišinius, smėlį, durpes, polistirolą arba sustatomi į indus, iki pusės pripiltus vandens,
Lietuvos žemės ūkio akademijoje salotinės cikorijos želdinamos tamsioje patalpoje plastmasinėse dėžėse, sudėtose į penkiaaukštį konteinerį. į jas sustatomi vienodi 15 cm ilgio šakniavaisiai ir iki pusės pripilama vandens. Želdinimo pradžioje (ll-14 dienų) patalpoje palaikoma 12-14°C temperatūra, vėliau — 16-20 C. Kad besiformuojančių gūželių neapniktų ligos, patalpa vėdinama. Želdinimo metu išgaravusį vandenį dėžėse reikia papildyti.
Gūželės užauga per 3-4 savaites. Geros kokybės jos būna 12-19 cm ilgio, 3-5 cm skersmens, lapai balti, sultingi, neišsiskleidę. Užtęsti auginimo nereikia, nes kokybė pablogėja.
Tradicinis gūželių želdinimo būdas — šakniavaisiai sodinami į įvairius žemių mišinius. Šiuo būdu žeidi-narna šiltnamiuose, šiltuose rūsiuose ar kitose patalpose. Šakniavaisiai sudedami į paprastas dėžes ir užpilami 20-25 cm storio žemių ar durpių mišiniu. Prieš želdinimą šakniavaisius reikia palaikyti žemesnėje temperatūroje (iki 4 C). Želdinimo pradžioje 10—14 dienų pa-laikoma 10—14 C dirvos temperatūra, po to pakeliama iki 18— 20°C. Pasodinti šakniavaisiai gerai palaistomi . Dirvos drėgmė turi būti 90—95 %. Tręšti nereikia, nes gūželės auga iš šakniavaisiuose sukauptų maisto medžiagų.