Sveikata susideda iš dviejų pagrindinių dalių: fizinės bei psichinės sveikatos. Tačiau jeigu fizinė žmonių sveikata didžiąją dalimi yra medicinos problema, tai psichikos sveikatos išsaugojimas yra daugiaplanė – aprėpianti daugybę socialinių, aplinkos, biologinių veiksnių. Prasidėjus psichiatrijos paslaugų reformai, psichikos sveikatos priežiūros įstaigų tinklas pastaruoju metu keičiasi, vis labiau akcentuojama ir vystoma pirminė psichikos sveikatos priežiūra ir prevencija. Klaidinga manyti, kad sveikata priklauso tik nuo teikiamų medicinos paslaugų. Būtina plėtoti visapusišką požiūrį į žmogų su negalia ir jo poreikius, tačiau socialiniai ir psichologiniai motyvai turėtų būti lemiami.
Iki tol vyravusi ideologija siekė nuslėpti vaikų su psichikos, raidos sutrikimais ar proto negalia problemas. Vaikai su sunkesne proto negalia dažniausiai buvo izoliuojami psichoneurologiniuose internatuose. Remiantis sovietinės psichiatrijos ir psichoneurologijos mokyklos principais dominavo medikamentinis gydymas, netgi jei sutrikimai būdavo susiję su psichologiniais ar socialiniais veiksniais.

Tai, kad psichiatrijos reforma Lietuvoje vykdoma tinkama linkme, rodo PSO ekspertų domėjimasis reformos eiga bei jų vizitas į Lietuvą 2000 metų spalio mėn. Ekspertų misijos vertinimo ataskaitoje pažymima, jog Nacionalinis psichikos sveikatos planavimas iš esmės yra modernus, daug dėmesio skiriantis psichinių sutrikimų bei jų gydymo visapusiškumui. Turint omenyje, kad visuomenė išgyvena pereinamąjį laikotarpį, pradėtos vykdyti vaikų teisių, piktnaudžiavimo ir savižudybių prevencijos programos. Kalbant apie psichikos sveikatos paslaugas, teikiamas vaikams ir paaugliams pabrėžiama ankstyva intervencija ir destigmatizuojantis požiūris, bendradarbiavimas tarp specialistų, tinkamo raidos modelio svarba atsižvelgiant į šeimos vaidmenį.
Socialinio darbuotojo psichikos sveikatos centro – padėti individui, šeimai įveikti sunkumus, susidarančius pakitus psichosocialinėms gyvenimo aplinkybėms, skatinti paties kliento pastangas ir stiprinti adaptacinius sugebėjimus.
Tyrimo tikslas – išanalizuoti tėvų, auginančių vaikus ar paauglius su raidos, psichikos ar elgesio sutrikimais, nuomonę apie gaunamas socialines paslaugas ir apžvelgti socialinio darbuotojo veiklos sferą.
Tyrimo objektas – socialinio darbuotojo veiklos ypatumai teikiant paslaugas PSC vaikų ir paauglių padalinyje.
Tyrimo dalykas – veiksniai, sąlygojantys socialinių darbuotojų veiklą, socialinės pagalbos proceso ypatumus.
Tyrimo uždaviniai: Aptarti PSC veiklos ypatumus, įvertinti socialinio darbo poreikius PSC vaikų ir paauglių padalinyje. Išanalizuoti socialinio darbuotojo vaidmenį ir veiklą darbe su raidos, psichikos ar elgesio sutrikimus turinčiais vaikais ir paaugliais. Išnagrinėti tėvų požiūrį apie gaunamą socialinio darbuotojo pagalbą. Aptarti asmenybės raidą, kaip geros psichinės sveikatos pagrindą. Paruošti pasiūlymus PSC vaikų ir paauglių padalinio socialiniam darbui gerinti.
Tyrimo metodai: mokslinės literatūros analizė pasirinkta tema, dokumentų analizė, anketinė apklausa, pokalbiai su šeimomis.
Iškelta tyrimo hipotezė: tėvų, besikreipiančių į PSC vaikų ir paauglių padalinį, objektyvios informacijos stygius apie teikiamą socialinio darbuotojo pagalbą.
Tyrimo rezultatai: 5/8 apklaustųjų tėvų pageidautų didesnio socialinio darbuotojo dėmesio. ¾ tėvų norėtų gauti daugiau informacijos apie savo vaiko priežiūrą. ½ tėvų supranta vaiko socializacijos svarbą. 1/8 mano, jog socialinio darbuotojo dėmesys galėtų pasireikšti pagalba įveikiant krizinę situaciją. ¼ svarbu būtų gauti informaciją apie kitų valstybinių ir visuomeninių organizacijų teikiamą pagalbą. ¼ apklaustųjų tėvų teigia, kad neteko bendrauti su socialiniu darbuotoju. ½ nežino kokias paslaugas teikia socialiniai darbuotojai.
Svarbiausi vertinimai: socialiniai darbuotojai nepakankamai informuoja tėvus, besilankančius su savo vaikais PSC, apie teikiamas paslaugas. Nestiprinama tėvų kompetencija vaikų socializacijos procese.

Svarbių terminų žodynėlis

PSICHIKOS SVEIKATA
Tai psichikos sveikatos sutrikimų nebuvimas, normali žmogaus psichinė būsena, socialinė gerovė leidžianti suvokti save, būti savarankišku, atsakyti už savo emocijas, elgesį, veiksmus.

LITERATŪRA:
• Psichinė sveikata – žmogaus psichinė ir socialinė gerovė, stimuliuojanti optimalų fizinį, intelektualinį ir emocinį brendimą, netrukdanti kitų žmonių plėtotės. Psichinę sveikatą daug lemia socialinės ir ekonominės sąlygos.*
*Psichologijos žodynas,- Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla,1993. – p. 230.

• Psichinė sveikata – sveikatos dalis,- psichinio normalumo būsena. Psichiškai sveikas žmogus suvokia save kaip vieną visumą, jo psichikos funkcijos yra darnios, jis pakankamai pasitiki savimi, yra savarankiškas ir suvokia atsakomybę už savo veiksmus.**
**Medicinos enciklopedija. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993. – p.187.

PSICHIKOS SVEIKATOS PASLAUGŲ VARTOTOJAS
Susirgęs ar sveikas žmogus – klientas, besinaudojantis ar gaunantis psichikos sveikatos priežiūros įstaigų teikiamas paslaugas, socialines, gydymą, psichologines.

LITERATŪRA:

• Pacientas – asmuo, besinaudojantis sveikatos priežiūros sistemoje teikiamomis paslaugomis, nepriklausomai nuo to ar jis sveikas ar ligonis.*
*Apie pacientų teises Lietuvoje.-Vilnius: Teisės aktai, 1997. – p.15.

SOCIALINIO DARBUOTOJO VEIKLA
Profesionalų atliekami veiksmai reikalaujantys psichologijos, sociologijos ir kitų specialiųjų žinių, leidžiantys teikti aktyvų, organizuotą paslaugų teikimą bendruomenėje ar individualiai, siekiant tikslo atitinkančio vartotojo poreikį ir neprieštaraujančio profesinės etikos nuostatams.

• Socialinis darbuotojas – asmuo, kuris dirba bendruomenėje, padėdamas gerinti atskirų asmenų ar jų grupių socialines sąlygas.**
**Socialinės apsaugos terminų žodynėlis. –Vilnius:, 1999. –p.79.

• Veikla – aktyvus žmogaus santykiavimas su tikrove, jo ryšio su aplinkiniu pasauliu realizavimas; socialiai nulemta asmenybės sąveika su išoriniu pasaukiu, kurias sužadina koks nors poreikis ir kuria, pertvarkant tikrovės objektus, siekiama tikslo, atitinkančio tą poreikį.***
***Leonavičius J., Sociologijos žodynas. –Vilnius: Academia,1993. – p. 132.

ĮVADAS

Psichikos sveikata – viena didžiausių ir kartu pažeidžiamiausių vertybių šiuolaikinėje visuomenėje. Tai sudėtinė asmens sveikatos dalis, lemianti žmogaus gebėjimą pažinti pasaulį, bendrauti ir išreikšti savo jausmus. PSO duomenimis (2001 metų pranešimas) 450 mln. žmonių turi psichikos ir elgesio sutrikimus, kurie sudaro 12% visų ligų pasaulyje. Šie sutrikimai turi poveikį ne tik patiems žmonėms, bet ir jų šeimoms bei bendruomenėms. Mokslo pasiekimai rodo, kad psichikos ir elgesio sutrikimai yra sudėtingos biologinių, psichologinių ir socialinių veiksnių sąveikos rezultatas.
Lietuvoje tik dabar pradedama susivokti, kad psichikos sveikata – tai viena iš svarbiausių visuomenės sveikatos problemų, ir kad ši problema turi būti sprendžiama ne tik psichiatrijos įstaigose, o esant tarpžinybiniam bendradarbiavimui, kuris apimtu ne tik pasidalinimą informacija, bet ir formuotų bei vykdytu vietos savivaldų ir organizacijų programas, susijusias su vaikų ir paauglių sveikatos problemų sprendimu (Konferencijos medžiaga., 2002).
Formuojant bendrąją sveikatos politiką, o taip pat ir psichikos sveikatos politiką remiamasi pagrindiniais sveikatos politikos dokumentais, kuriuos rengia Pasaulinė sveikatos organizacija. PSO pranešime paminėta tai, jog sveika gyvensena gali užkirsti kelią daugeliui ligų, o šiai dienai pasaulyje sveiką psichinę gyvenseną veikia skurdi aplinka ar visuomenės ir kultūros normos. Tačiau PSO pateiktuose bendruose rekomendacijose vyrauja medikalizuotas psichinės pagalbos suteikimas, o ne poveikis į faktorius, galinčius įtakoti psichinės sveikatos sutrikimus.
Vertinant visuomenės sveikatos perspektyvas, pagrindiniai veiksniai, siekiant sumažinti psichikos sutrikimų naštą, turėtų būti:
– Psichikos sveikatos bendruomenėje vertinimas ir stebėjimas, įtraukiant pažeidžiamas vaikų, moterų ir pagyvenusių žmonių grupes.
– Sveikos gyvensenos skatinimas ir psichikos bei elgesio sutrikimų rizikos veiksnių (tokių kaip: nestabili aplinka šeimoje, prievarta) mažinimas.
– Stabilaus šeimyninio gyvenimo, susitelkimo ir žmonijos raidos rėmimas. (Valstybinio psichikos sveikatos centro duomenys., 2002)
Siekiant priartinti psichiatrinę pagalbą bendruomenei ir vykdyti psichikos ligų prevenciją nuo 1996 metų Lietuvoje pradėti steigti psichikos sveikatos centrai pirminiame asmens sveikatos priežiūros lygyje. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtinti psichikos sveikatos priežiūros centrų nuostatai. Dalis centrų yra somatinių gydymo įstaigų sudėtyje, kiti veikia kaip atskiras juridinis vienetas. Šiuo metu Lietuvoje veikia devyni juridiškai nepriklausomi ir keturiasdešimt aštuoni somatinės asmens sveikatos priežiūros sudėtyje esantys centrai.
Klaipėdos psichikos sveikatos centras buvo įkurtas 1999 12 14 kaip atskiras juridinis vienetas. PSC organizacinė struktūra sudaryta iš suaugusiųjų padalinio bei vaikų ir paauglių padalinio. Centre dirbama komandiniu principu. Komandoje dirba: gydytojas psichiatras, medicinos psichologas, socialinis darbuotojas, psichikos sveikatos slaugytoja. Visi specialistai turi reikiamą kvalifikaciją darbui. Profesionalus socialinis darbas psichikos sistemoje atsirado kaip poreikis propaguoti sveiką gyvenseną, vykdyti prevencinę globą (tam, kad išvengti hospitalizacijos), teikti socialinę paramą pagrįsta bendruomenės tinklo sudarymu. (Sutton C., 1999)
Psichikos sveikatos centro vaikų ir paauglių padalinio darbui specifiška tai, kad socialinis darbuotojas dirba komandoje kartu su gydytoju (vaikų ir paauglių psichiatru), medicinos psichologu, slaugytoja. Specialistai, dirbdami komandos principu ir taikydami šiuolaikinius raidos, psichikos ir elgesio sutrikimų diagnostikos, gydymo ir korekcijos metodus, socialines paslaugas, prisideda prie bendro tikslo – ankstyvojo vaikų raidos, psichikos ir elgesio sutrikimų išaiškinimo, vaikų ir paauglių krizių prevencijos vykdymo, jų integravimo į visuomenę ir švietimo sistemą bei tėvų kompetencijos stiprinimo.
Vienas iš svarbiausių Psichikos sveikatos centro vaikų ir paauglių padalinio socialinio darbuotojo veiklos ypatumų yra tai, kad darbas turi vykti specialistų komandos principu bendradarbiaujant su vaiko tėvais kaip su lygiaverčiais partneriais. Socialinio darbuotojo vaidmuo kartu su specialistų komanda motyvuoti tėvus aktyviai dalyvauti vaikų sveikatos išsaugojime.

Tyrimo tikslas:

Išanalizuoti tėvų, auginančių vaikus ar paauglius su raidos, psichikos ar elgesio sutrikimais, nuomonę apie gaunamas socialines paslaugas ir apžvelgti socialinio darbuotojo veiklos sferą. Išsiaiškinti šios veiklos poreikius PSC vaikų ir paauglių padalinio psichikos sveikatos paslaugų vartotojams.

Tyrimo uždaviniai:

1. Aptarti Klaipėdos PSC veiklos ypatumus.
2. Išanalizuoti socialinio darbuotojo vaidmenį ir veiklą darbe su raidos, psichikos ar elgesio sutrikimus turinčiais vaikais ir paaugliais.
3. Įvertinti socialinių paslaugų poreikius PSC vaikų ir paauglių padalinyje.
4. Aptarti asmenybės raidą, kaip geros psichinės sveikatos pagrindą.

Tyrimo objektas:

Socialinio darbuotojo veikla PSC vaikų ir paauglių padalinyje.

Tyrimo dalykas:

Veiksniai, sąlygojantys socialinio darbuotojo veiklą,socialinės pagalbos proceso ypatumai.

Tyrimo hipotezė:

Tėvų, besikreipiančių į PSC vaikų ir paauglių padalinį, objektyvios informacijos stygius apie teikiamą socialinių darbuotojų pagalbą.
1. ŠEIMOS VAIDMUO SOCIALIZACIJOS PROCESE.

1.1 Šiuolaikiniai vaikų auklėjimo principai

Šiuolaikinė šeima atviros visuomenės ir besikeičiančio socialinio gyvenimo sąlygomis tapo atvira ir sudėtinga. Šeima tapo maža socialine grupe, kurią sieja giminystės, tarpusavio priklausomybės, atsakomybės ir globos saitai, patvirtinti įstatymų ir socialiai pripažinta tvarka.
Visų šeimos narių tarpusavio supratimas ir sutarimas, kuris įmanomas tik darnioje šeimoje, kur visi jos nariai bendrauja tarpusavyje atvirai, tiesiai ir pagarbiai sąlygoja normalų vaiko vystymąsi. Sveikoje šeimoje realybė priimama tokia, kokia ji yra, ir šeimos nariams nereikia apsimesti ar neigti to, kas iš tikrųjų vyksta šeimoje. Vaikai gali be baimės išsakyti tai, kas jų akimis, negerai. Stiprybės ir turtingumo šeimai suteikia jos narių pripažinimas, nesvarbu kokie skirtingi ir saviti jie bebūtų.
Klaidinga manyti, kad sveikata priklauso tik nuo teikiamų medicinos paslaugų. Būtina plėtoti visapusišką požiūrį į žmogų, jo poreikius, tačiau socialiniai ir psichologiniai motyvai turėtų būti lemiami.
Šiandieninės žinios apie žmogaus pirmųjų gyvenimo metų raidą vienareikšmiškai sako, kad ankstyviausi žmogaus santykiai turi lemiamos reikšmės tolesnei galimybei augti ir vystytis. Santykiams tarp vaiko ir suaugusiojo turi būti keliami tam tikri reikalavimai. Šių santykių dėka turi būti įmanoma įvykdyti sėkmingą vaiko „augimo programą. (Piaget I., 1999)
Yra du skirtingi galimos raidos tipai. Vienu atveju augimo sąlygos yra pakankamai geros, o antruoju tokios nėra.
Aplinkybės, nuo kurių priklauso palankus vaiko vystymąsi – tai, kad vaikas nuo pat gimimo yra pripažįstamas tėvo ir motinos, kurie patys turėjo galimybę išaugti į savarankiškus savimi pasitikinčius žmones. Kad tėvas ar motina galėtų aprūpinti pakankamai geromis augimo sąlygomis, jie turi būti žmonės, patys gavę gana daug emocinio palaikymo. Tai palanki situacija vystytis vaiko vidinei laisvei, pasitikėti savimi, orientuotis tikrovėje.
Kas vaiko aplinkoje raidą daro nepalankia?
Tai, ką mes įpratę vadinti psichikos liga, gali pasirodyti šios nepalankios raidos tąsa.
Tėvų, kurie patys turėjo labai nedaug galimybių išaugti į atskirą vientisą žmogų sugebėjimai priimti mažą ir jautrų vaiką yra nepakankami. Vaikas susiduria su tėvu ar motina, ne visai išėjusiais brandos programą. Kaip pvz., nukreipimas į vaiką įvairių poreikių, visų pirma išreiškiančių jų troškimą užbaigti savo pačių augimą, tačiau prieštaraujančius tam, ko reikia vaikui.
Mokslininkų klinikiniais stebėjimais pagrįstuose tyrimuose nustatyta, kad tėvų padėtis ir poelgiai yra pagrindas jų vaikų asmenybės vystymuisi ir galimoms elgesio problemoms. Buvo išsiaiškinta, kad diktatoriška tėvų pozicija ir įvairūs draudimai glaudžiai susiję su jų vaikų agresyviu ir nekontroliuojamu elgesiu. Tėvų pozicija, orientuota į pasitikėjimą, demokratiškumą, blaivią (realią) kontrolę, šeimyninio gyvenimo nuoseklumas susiję su tokiais bruožais, kaip socialinis konformizmas, spontaniškumas, EGO stiprumas ir polinkis į draugiškumą. (Juodraitis A., 1999)
Tačiau, kai kurie tėvai nesupranta savo vaikų poreikių, neįstengia duoti to, ko jiems šiandien labiausiai reikia. Kita vertus, yra tėvų, kurie norėtų skirti savo vaikams daugiau laiko, bet jiems nepavyksta, nes nežino, ką daryti, arba vaikai jų pastangoms priešinasi. Dauguma tėvų siekia bendrauti su vaikais, bet šie tik užsisklendžia ir tyli. Tokie tėvai neįstengia padaryti taip, kad vaikai jiems atsivertų. Yra tėvų, kurie nenorėtų ant vaikų šaukti, jų lupti, bausti, tačiau kitokių būdų jie tiesiog nežino.
Atsisakant senųjų būdų reikia diegti naujus. (Gray I., 2001)
Nauji auklėjimo metodai grindžiami šiais penkiais teiginiais:
1. Gali būti kitoks nei visi (tėvai privalo įžvelgti vaikų reikmės ir jas puoselėti).
2. Gali klysti (suklydus nereiškia, kad esi negeras).
3. Gali rodyti neigiamas emocijas (neigiamos emocijos – pyktis, liūdesys, baimė, gailestis, susierzinimas, nusivylimas, gėda – yra ne tik natūralus ir normalus dalykas, bet ir svarbi asmenybės augimo dalis). Išgyventi neigiamas emocijas visuomet yra gerai, tik būtina apie tai pasikalbėti.
4. Gali daug norėti (pozityviai auklėjami vaikai išmoksta prašyti taip, kad neįskaudintų kitų).
5. Gali prieštarauti, bet nepamiršk, kad tėtis, mama yra šeimininkai (vaikams teikia leisti prieštarauti, bet taip pat svarbu, kad jie žinotų, jog už viską atsako tėvai).
Visi šie penki pozityvaus auklėjimo principai skatina stiprios asmenybės ugdymą:
– Galimybę išmokti valdyti ir suvokti savo jausmus, pasitikėti savimi ir atjausti kitus.
– Padeda išsiugdyti sveiką savo vertės jausmą ir mokėjimą laukti atpildo.
– Padeda stiprinti valią, protą, jausmus.
Leidimas priešintis autoritetui yra visų pozityvaus auklėjimo metodų pagrindas.
Vienas iš šeimos uždavinių – fizinės globos suteikimas vaikui, tam, kad jis galėtų sėkmingai augti ir vystytis. Vaikas turi pirmiausia jaustis patogiai fiziniu požiūriu, tam kad būtų patenkinti aukštesnieji jo poreikiai. Apleistoje aplinkoje augantys vaikai, nematydami namuose tvarkos, nesužinos kokia turi būti normali buitis. Ką žmogus pasirinks: sveiką gyvenimo būdą ar žalingus įpročius – didele dalimi priklauso nuo supančios aplinkos, tradicijų, nuo žinių apie sveikatą. (Matulienė G., 1997)
1.2 Krizių įveikimo problemos

Kiekviena tauta turi savo susiklosčiusias tradicijas sveikos gyvensenos elementų formavime. Pažvelgę į senuosius Lietuvos laikus, galima pamatyti, kad tuometinę žmonių visuomenę lydėjo dvasinė kultūra. Senovės papročiai padėjo ugdyti sveiką žmogų. Liaudies dainose, pasakose, randame daugybę pamokymų sveiko elgesio klausimais. (Maceina A., 1991)
Su vaikais reikėtų aptarinėti tokius klausimus: kas griauna sveikatą? Kokios jėgos veikia? Sustoti ties sveikatą palaikančiais ir stiprinančiais veiksniais; pabrėžti fizinio aktyvumo vaidmenį. Reikia pasakyti vaikams, kad tokie žalingi įpročiai kaip rūkymas, alkoholis ir narkotikų vartojimas sveikatos ir kultūros požiūriu yra negatyvūs ir atsiranda dėl valios stokos: šeimoje, kur rūko tėvai, dažniausiai rūkys ir vaikai. Daugelis tėvų dar nėra pasirengę perteikti naujas vertybes vaikams. Tai liečia ir tokį negatyvų reiškinį, kaip piktnaudžiavimas alkoholiu. Deja, ši blogybė turi gilias šaknis Lietuvoje. Dėl alkoholio vartojimo luošinami likimai, vyksta tragedijos, smurtas prieš vaikus.
Smurtas ir prievarta prieš vaiką nėra naujas reiškinys mūsų visuomenėje. Tačiau tai yra skaudi ir šiai dienai opi mūsų šalies problema, kurią būtina spręsti.
Fizinis smurtas (ir kitoks) vis dažniau braunasi į mūsų gyvenimą, veržiasi grubumas, nepagarba, vertybių nepaisymas. Tėvai, kurie naudoja fizinę jėgą auklėdami vaikus, nepasieks norimų rezultatų. Fizine jėga nubaustas vaikas jaučia pažeminimą, jaučiasi esąs įskaudintas, nesuprastas, todėl tėvams gali pradėti kerštauti, jų nekęsti. Vaikystėje patirtas fizinis smurtas – neigiamai įtakoja tolesnį asmenybės vystymąsi, o tie vaikystės prisiminimai, lydi suaugusį žmogų visą jo gyvenimą. Kadangi šeima nesąmoningai tęsia auklėjimo tradicijas, vadinasi, kaip elgėsi su manimi vaikystėje, taip elgsiuosi ir aš. Autoritarinio stiliaus tėvams nelengva pasiekti, kad vaikas laikytųsi jų pateikiamų reikalavimų. Todėl jie dažniausiai vaiko elgesį kontroliuoja bausdami – fiziškai. Mušimas – tai tik bausmė už netinkamą elgesį, bet jis nemoko, kaip vaikas turi elgtis. Pasiekti, kad vaikas tinkamai elgtųsi nenaudojant fizinių bausmių, nuolat nekritikuojant, t.y. nedarant vaikui nei fizinės, nei emocinės žalos, nelengva. Priimtini baudimo būdai gali būti privilegijų atėmimas, pašalinimas. (Markevičius D., Konferencijos medžiaga. 2001).
Visos fizinės bausmės yra žalingos, nes jos sukelia įvairių kančias pergyvenimų. Jos gimdo blogus santykius, kartais skatina vaiko norą dar daugiau nusižengti.
Ypatinga smurto prieš vaikus forma – seksualinė prievarta. Seksualinė prievarta gali nepalikti jokių fizinių žymių vaiko kūne. Pagrindiniai požymiai, pagal kuriuos galime įtarti, kad vaikas patyrė seksualinę prievartą, yra vaiko elgesio ir nuotaikų pokyčiai, paties vaiko pasakojimas apie patirtą prievartą. Jeigu vaikas pats pasakoja apie patirtą prievartą, svarbu jam pasakyti, kad juo tikima, kad jis gerai padarė, kad pasakė apie prievartą, kad pašnekovas apie tai pasakys tik tiems žmonėms, kurie gali jam padėti. (Kurienė A., Pivorienė R., 2000)
Kaip rodo moksliniai tyrimai ir praktinio darbo rezultatai, vaikai retai meluoja ar sukuria pasakojimą apie patirtą seksualinę prievartą. Vaikai dažniausiai slepia, kad yra tai patyrę. Dažnai nenorėdami pakenkti prievartos kaltininkui, nes dažniausiai tas asmuo vaikui artimas žmogus, jį vaikas myli, bijo, kad dėl prievartos išaiškinimo gali iširti šeima. Šeimose tokių situacijų yra ne viena ir visoms joms galima būtų užbėgti už akių. Lietuvoje susikūrė daug vaikų organizacijų, kur vienaip ar kitaip rūpinamasi vaikais. Tokios rūpybos pagrindinis tikslas – ne išardyti šeimą, bet jai padėti. Žinia apie vaiko seksualinį tvirkinimą ar išprievartavimą gąsdina. Pirma suaugusiojo reakcija yra neigimas – “to negali būti”. Neigimas yra tiek mūsų, tiek visuomenės pirma reakcija – “ to negali būti šioje šeimoje”, “to negali būti mūsų bendruomenėje”. Faktai rodo, kad seksualinio tvirkinimo atvejų yra:
– visų socialinių sluoksnių šeimose
– dauguma tvirkintojų – gerai aukai pažįstami žmonės
– vaikai nėra linkę meluoti apie seksualinį tvirkinimą.
Pastebėtas ryšys tarp vaikystėje patirtos seksualinės prievartos ir vėliau atsiradusių psichologinių problemų. Viena dažniausių – savęs nevertinimas, savigrauža, kurie dažnai pereina į depresiją, savižudybes. Seksualinės prievartos aukos, užaugusios, pačios gali tapti prievartautojais. (Sakalauskas G., 2000)
Šeimoje su tokiomis daugybinėmis problemomis, nuolatiniai sunkumai ir krizės nutraukia normalų vaiko augimą ir nepatenkina jo pagrindinių poreikių. Tokiose šeimose tėvai yra užsiėmę savo problemomis ir neturi laiko auginti vaikų.
Užtikrinant fizinę globą savo vaikams nuo mažumės, tėvai kartu užtikrina ir jų psichologinę pusiausvyrą. Tai vėliau tampa prielaida asmenybės psichologinei adaptacijai. Tai pirmiausia adekvatus savęs vertinimas. Tiktai rinkamas auklėjimas gali suformuoti adekvatų elgesį. Turint neigiamą psichologinio auklėjimo šeimoje patirtį, vaikai dėl akcentuotų charakterio bruožų sunkiai pritampa visuomenėje. Dažnos konfliktinės situacijos, nusižengimai, įstatymų pažeidimai. (Juodraitis V., 1999)
Tėvai turi padėti savo vaikams pažinti save, numatyti elgesio korekcijos planus, jei vaiko elgesys reikalauja terapijos.
Daugybė socialinių problemų kyla dėl to, kad žmogus nesugeba prisitaikyti prie nuolat kintančių sąlygų. Ypač tai aktualu mūsų šalyje, kur pasikeitimai visuomenėje labai ryškūs ir sudėtingi. Per trumpą laikotarpį pasikeitė žmogaus ir valstybės santykiai, socialiniai santykiai tarp žmonių. Atsirado turtingi ir labai neturtingi, benamiai, bedarbiai, elgetos. Jų vaikai turi išmokti gerbti vieni kitus, siekti savo vietos gyvenime, nepriklausomai nuo turtinės padėties. Išmokti gyventi bendruomenėje, prisitaikyti joje neprarandant orumo.
Tam būtina ne tik socialinė pagalba, bet ir socialinis ugdymas. Socialinio ugdymo tikslas – padėti žmogui suteikti ateities viltį, ugdyti vaikus laisvo vidinio pasaulio žmonėmis, turinčių jėgų kurti žmogiškąją tikrovę, o ne bėgti nuo jos.
Tėvai gali padėti savo vaikams, suteikdami jiems savarankiškumo, leisdami jiems pasijusti atsakingiems, skatinti atsakomybės jausmą.
Bendrasis vaiko auklėjimo klausimas neatsiejamas nuo individualaus ugdymo. Tėvai turi žinoti savo vaiko intelektualinius gabumus, charakterį, temperamentą.
Kokie bebūtų žmogaus talentai ankstyvojoje vaikystėje, be aktyvios paramos, specialaus mokymo jis vargu ar pasieks aukštumų. Protinis vaiko ugdymas prasideda ne mokyklos suole. Jis savo pradžią turi šeimoje. Raidos psichologijos žinios leidžia tėvams laiku parinkti vaikui tinkamus žaidimus, lavinti jų atmintį. Šios žinios leidžia suprasti tėvams, kad neverta reikalauti iš 3 metų mažylio logikos panaudojimo.
Iš pirmo žvilgsnio visiškai normalios, tipiškos šeimos, kur tėvai lyg ir skiria savo vaikams daug dėmesio ir laiko juos svarbiais, bando įteigti vaikams laimėjimų siekimą, ką dažnai lydi perdėta nesėkmės baimė. Vaikas pradeda jausti, kad visi jo teigiami ryšiai su tėvais priklauso nuo jo laimėjimų. Dėl ryšio tarp laimėjimų ir pripažinimų šeimoje net maža nesėkmė kelia vaikui stresą. (Bulotienė L., Pivorienė V., Sturlienė N., 2001).
Socialinis darbuotojas, dirbantis su socialinės pagalbos reikalaujančia šeima turi įvertinti situaciją, nustatyti problemas ir tikslus. Ypač svarbu sugebėjimas užmegzti ryšį su tėvais, vaikais bei jų socialine aplinka.
Suaugę įsitikinę, kad vaikystė yra nerūpestingas ir laimingas gyvenimo tarpsnis, ir kad vaikai negali būti apimti tokios nevilties ir taip kentėti, jog pasirinktų mirtį. Realybė yra kitokia. Kasmet Lietuvoje nusižudo 5-7 10-ties – 14-likos metų vaikai. Moksleivių mirčių nuo nelaimingų atsitikimų struktūroje, savižudybės užima trečiąją vietą. Žudosi vis jaunesni žmonės. Pvz., per pastaruosius penkerius metus 10-14 m. amžiaus vaikų savižudybių padaugėjo 43%, o 15-18 m. jaunuolių – 25%. Kasmet vidutiniškai nusižudo 5-7 vaikai 10-14 metų, bei 30-40 jaunuolių ir merginų 15-19 metų. Tačiau Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje nėra tikslios suicidinių bandymų statistikos. Manoma, kad vienai įvykdytai savižudybei tenka nuo 10 iki 100 suicidinių bandymų. (Ribakovienė V., Vaitekonienė V., 2000)
Minėtame straipsnyje analizuotos 20-ties bandžiusių nusižudyti vaikų ir paauglių, 1995-1999 metais gydytų Vaikų raidos centre ligos istorijos. Dažniausiai bandę nusižudyti pacientai augo nedarnioje šeimoje, patyrė traumuojančių gyvenimo įvykių, patys sunkiai užmegzdavo ir palaikydavo tarpasmeninius ryšius. Išsiaiškinti kai kurie rizikos faktoriai: iširusios šeimos (skyrybos, mirtys) alkoholizmas šeimoje, įtempti ir konfliktiški santykiai tarp šeimos narių, patirta prievarta (emocinė, fizinė ar seksualinė) dažna gyvenimo sąlygų kaita (mokyklos, gyvenamosios vietos).
Norint išsiaiškinti paauglių depresiškumo lygį bei suicidų riziką 2000 m. buvo atlikta anoniminė paauglių apklausa Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių miestuose. Paauglių amžius nuo 12 iki 18metų. Išanalizavus anoniminių anketų duomenis, paaiškėjo, kad didžiausias depresiškumo procentas tarp tirtų paauglių yra Kaune (58,8%), suicidinės tendencijos (suicidiniai ketinimai) dažniausios tarp Klaipėdos paauglių (15,4%). Lyginant apklausos duomenis gimnazijose ir mokyklose, gauti prieštaringi rezultatai: Kaune paauglių suicidų rizika ir suicidiniai bandymai dažnesni mokyklose nei gimnazijose (1,4 karto), o Klaipėdoje dažnesni gimnazijose nei mokyklose (1,4 karto). (Ramanauskienė T., Konferencijos medžiaga, 2002)
Reikia žinoti, kad savižudybė – tai ne veiksmas, o procesas, kurio metu žmogus patiria vis labiau augantį stresą, didėjantį emocinį skausmą, nuolat mažėjantį gebėjimą įveikti krizę.
Pirmame etape žmogus tik pagalvoja apie savižudybę. Daugeliui žmonių bent kartą gyvenime ateina tokia mintis sunkiais gyvenimo momentais.
Antrame etape žmogus ne tik nori numirti, bet ir pradeda ieškoti mirties. Savižudybė atrodo vienintelis realus sprendimas. Pradedama galvoti apie nusižudymo metodus, apgalvojamos konkrečios detalės. Pirmosios dvi savižudybių fazės gali užtrukti nuo kelių savaičių iki kelerių metų.
Trečiasis etapas yra trumpas. Tai paskutinis savižudybės etapas, jis prasideda apsisprendimu. Gali net pagerėti nuotaika, žmogus pasijunta tarsi išsilaisvinęs. Šiame etape pasimato atisveikinimo ženklai – skolų gražinimas (tai gali būti daiktai, neužbaigti darbai), ypatingos frazės. (Polukordienė O., Seminaro medžiaga, 2003)
Konkretus savižudybės veiksmas paprastai įvyksta per 48 valandas. Vaikai ypač linkę į impulsyvius veiksmus, todėl jų amžiuje viskas gali įvykti daug greičiau.
9 iš 10 atvejų vaikų suicidai – pagalbos šauksmas. Apie tokios pagalbos reikalingumą vaikai dažniausiai duoda ženklą, dažnai kalba ta tema.
Be abejo, kad ne kiekvienas neigiamas pažymys, egzaminų baimė, skyrybos skatina save žalojantį veiksmą. Didelės reikšmės turi asmenybės savybės, jos santykiai su aplinka.
Vaiko raidą lemia tiek įgimti veiksniai, tiek mokymąsi. Jai labai svarbi aplinka, nes nepalankiomis sąlygomis augusių vaikų intelekto raida gali sutrikti. Vaikų, augusių izoliuotoje aplinkoje, kurioje maža pažintinių stimulų, socialinių kontaktų, protiniai gebėjimai gali būti 3-5 metais atsilikę nuo bendraamžių. (Piaget J., 1999)
Tačiau prievarta mokytis ir dirbti verčiamas mokinys niekada nepasijaus savo protinių ir dvasinių galių augimo. Šilti mokytojų ir mokinių tarpusavio santykiai sudaro konstruktyvaus bendravimo esmę. Tokie santykiai pagrįsti abipuse meile, atvirumu ir pagarba. (Štuopytė E., 1988)
Mokymosi nesėkmes lemia žemą savęs vertinimą, neigiamą mokymosi motyvaciją, socialinius konfliktus, neaukštą pedagogiškai apleisto moksleivio statusą tarp bendraamžių, o kartais ir nepalankų mokytojo požiūrį į vaiką.
Atstūmimą arba pripažinimą gali lemti ir socialiniai įgūdžiai. Vaikas, kuris nemoka pripažinti bendraamžių pasidalyti turimais daiktais, nežino kaip draugauti, paprastai sunkiau priimamas į grupes. Pedagogiškai apleisto vaiko, kuris neturi šeimoje suformuoto tinkamo elgesio modelio, socialinio pobūdžio žinios gali būti skurdžios. (Žukauskienė R., 2001)
Šeimose, kur tėvai nesugeba adekvačiai rūpintis savo vaiku, vaikai dažnai perima vertybes, prieštaraujančias visuomenės moralės normoms. Todėl labai svarbus vaiko socializacijai tampa mokyklos bendruomenės vaidmuo. Mokyklos veikla grindžiama visų bendruomenės narių bendradarbiavimu ir bendravimu.
Organizacijos “Gelbėkit vaikus” savanoriai ir viešosios nuomonės centras “Vilmorus” 1998 m. atliko sociologinę apklausą, kuri rodo, kad 49,6% apklaustųjų pasakė, kad muša savo vaikus. Vaikai dažniausiai mušami už nepaklusnumą ir melą. Tačiau vaikas ryžtasi išsisukti, nutylėti, pameluoti, nes nepasitiki tėvais. Netiki, kad bus suprastas, kad jam atleis, o ne griebsis diržo. Jeigu vaikas galėtų pasitikėti tėvų išmintimi ar atlaidumu, ar jis meluotų? Melą gimdo tėvų ir vaikų tarpusavio nepasitikėjimas ir baimė.
Tradiciškai šeimoje vaikus prižiūri ir auklėja moterys, jos dažniausiai auklėja patarimais ir pamokymais, tėvai imasi radikalesnių veiksmų. Tačiau kaip rodo “Vilmorus” centro apklausa, psichologinę motinų prievartą vaikai patiria net šiek tiek dažniau, nei iš tėvų.
Kodėl vaikai mušami? Tėvų ar globėjų argumentai įvairūs, tačiau jie taip elgiasi nesigilindami ir tradiciškai “iš meilės”. Įrodyta, kad fizinės bausmės nepadeda auklėti vaiko. Prievarta neskatina pagarbos, tolerancijos. Vaiką gerai elgtis galima išmokyti ne smūgiais, o žodžiais, įtikinėjimais, gerais pavyzdžiais. Fizinių bausmių alternatyva – pozityvus požiūris į vaiko elgesį, jo drausmę. Tai labai priklauso nuo suaugusiųjų gebėjimo vaikui išaiškinti, kokio elgesio jie tikisi ir kaip jie pasielgtų patys.
Bausdami vaikus fizinėmis bausmėmis tėvai pabrėžia, kad faktiškai vaiko statusas visuomenėje reikalauja, kad vaikas būtų traktuojamas kaip ypatingos apsaugos teisės subjektas. Elgesys su vaiku niekad ir niekur neturi būti traktuojamas kaip tėvų ar globėjų asmeninis reikalas ar jų nuosavybės teisės objektas. (Sakalauskas G., 2000)
Padidėjus atsakomybei už elgesį su vaikais, ir suaugę žmonės būtų skatinami domėtis kitokiais auklėjimo metodais.
Yra žinoma, kad asocialaus elgesio paaugliai beveik niekada nesikreipia pedagoginės ar psichologinės pagalbos.
Visi aplinkiniai, kurie nori jiems padėti, dažniausiai laikomi priešais. Įvairūs barjerai trukdo užmegzti individualų ryšį su tokiu vaiku. Pokalbis ar įtaigus įrodinėjimas norimų rezultatų neduos.
Renkant informaciją apie rizikos grupės vaikus ir paauglius, tikslinga nustatyti auklėjimo klaidas ir trūkumus.

1.3 Vaikų teisių gynimas

Labai aktualu aptarti klausimą, kodėl vaiko teisės apskritai išskiriamos iš žmogaus teisių ir akcentuojamos. Koks čia santykis: žmogaus teisės ir vaiko teisės? Tai galima išreikšti trim aspektais:
1) Vaikas kaip ir kiekvienas žmogus turi visas žmogaus ( piliečio ) teises ir laisves, kuriomis geba naudotis.
2) Atsižvelgiant į fizinį ir protinį nesubrendimą, vaikui būtina ypatinga apsauga bei priežiūra, teisinė apsauga ir iki gimimo, ir po jo. Įstatymais ir kitokiomis priemonėmis vaikui turi būti sudalytos galimybės sveikai ir normaliai vystytis fiziškai, protiškai, doroviškai, dvasiškai ir dalyvauti visuomenės gyvenime. Visos šios priemonės padeda įgyvendinti vaiko teisių privilegiją, sureikšmina vaiko interesus (Ward D.A.,1999). Jau 1959 m. Vaiko teisių deklaracijoje buvo pasakyta, kad „žmonija privalo vaikui duoti visa, ką ji turi geriausia”, o 1989m. Vaiko teisių konvencijoje ši mintis toliau plėtojama, tik labiau garantuojamame lygmenyje.
3) Atsižvelgiant į tai, kad vaikas dėl savo asmenybės ypatumų (t.y. fizinio ir socialinio nesubrendimo) negeba savo teisėmis pasinaudoti bei apginti savo interesų, visuomenėje turi būti socialiniai institutai, garantuojantys efektyvų vaiko teisų gynimą ir atliekantys vaiko teisių įgyvendinimo garantų vaidmenį.
Visa, ką savo gyvenime žmogus patiria, gera ar bloga tiek fizine, tiek dvasine ir materialine prasme, kokio užterštumo aplinkoje jis gyvena, – visi šie teigiami ir neigiami potyriai genetiniu ir socialinio paveldimumo būdu perduodami jo palikuonims. Todėl kelių kartų gyvenimo ir aplinkos kokybė kuria situaciją taip pat kelioms kartoms į priekį. Vaiko teisių konvencijos šeštasis straipsnis pripažįsta „kiekvieno vaiko neatimamą teisę gyventi”. Todėl vaiku, teisininkų manymu, laikytinas kiekvienas, gimęs laiku ar anksčiau laiko, bet įstengęs išgyventi.
Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme įtvirtinta, kad vaiko teisių apsaugą Lietuvoje užtikrina:
– Valstybė ir jos institucijos.
– Vietos savivaldos institucijos.
– Nevyriausybinės organizacijos, kurių veikla susijusi su vaiko teisių apsauga.
1996 m. gegužės 30 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu įsteigta visuomeniniais pagrindais dirbanti kolegiali patariamoji konsultacinė vaikų reikalų taryba prie LR Prezidento. Tarybos veiklos tikslas ¬ ¬ siekti, kad būtų užtikrinta vaiko teisių apsaugos ir nusikaltimų prevencijos problemų sprendimo kokybė,padėti formuoti šios srities valstybės politiką, koordinuoti šios srities valstybinių institucijų ir nevyriausybinių organizacijų veiklą.
Seimo nutarimu Nr. VIII-131 1997 m. vasario 25 d. įsteigta Seimo šeimos ir vaiko reikalų komisija. Komisijos svarbiausi vaiko teisių apsaugos uždaviniai yra šie:
– Rūpintis, kad būtų įgyvendinami Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos LR įstatymų, kitų teisės aktų, reglamentuojančių vaiko teises.
– Inicijuoti ir rengti įstatymu, jų papildymų bei pakeitimų projektus vaiko teisėms ginti.
Vaikų teisių apsaugos tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei rajonų (miestų) Vaikų teisių apsaugos tarnybos tiesiogiai rūpinasi vaiko teisių apsauga. Vaikų teisių apsaugos tarnyba prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos yra Valstybinė įstaiga finansuojama iš Lietuvos valstybės biudžeto. Tarnyba atlieka šias funkcijas:
– Kaupia ir analizuoja informaciją apie vaiko teisių apsaugos, teisės pažeidimų, prevencijos problemas.
– Teikia Lietuvos Valdžios institucijoms pasiūlymus dėl vaiko teisių apsaugos bei prevencijos sistemos priemonių gerinimo.
– Rengia ir įgyvendina valstybines vaiko teisių apsaugos programas.
– Kaupia, sistemina informaciją apie vaikus kurie gali būti įvaikinti Lietuvoje ir užsienyje, taip pat apie šeimas, pageidaujančias įvaikinti vaiką.
– Rūpinasi, kad vaikas būtų ginamas nuo smurto, prievartos šeimoje bei visuomenėje.
– Atstovauja vaiko interesams teismuose nagrinėjant bylas, susijusias su vaiko teisių apsauga.
Vaiko teisių konvencijoje ryškus vienas bendras jos normoms principas: kai tik vaikas yra taip subrendęs, jog geba formuluoti ir išreikšti savo nuomonę, pageidavimus, požiūri j savo interesų dalykus, geba suvokti savo interesus tuo ar kitu konkrečiu klausimu, ši jo nuomonė tampa svarbiausia, ji lemia konkretaus klausimo sprendimą. Todėl ir Lietuvos teisėje nurodyta, kad jau nuo 10 metų vaikas gali apsispręsti, su kuriuo iš tėvų pageidauja gyventi po jų skyrybų; arba, pvz., švietimo įstatyme nuo 14 metų amžiaus gali apsispręsti dėl tikybos dalykų ir pan. Tačiau mūsų šalyje praktiškai ne visais atvejais paisoma vaiko nuomonės, dažnai suaugusieji tvarkosi diktatoriškai.
Dar viena problema – tai veiksnumo ir teisnumo vaiko amžiuje ( iki 18 metų ) santykis. Realiai ši problema iškyla tada, kai asmuo iki 18 metų amžiaus pagal įstatymą įgyja visišką veiksnumą (pvz., kai sukuria šeimą) ir pasibaigia jo, kaip vaiko, teisnumas. Teisnumas neturėtų priklausyti nuo veiksnumo, todėl globojantis dėmesys jo asmeniui turėtų išlikti iki 18 metų.
Amžiaus tarpsnis, kai formuojasi asmenybės pagrindai ir asmenybė intensyviai fiziškai psichiškai vystosi, yra svarbiausias žmogaus gyvenime. Tai – viso žmogaus gyvenimo sėkmės arba nesėkmės pagrindas. Psichologų manymu, vaiko išgyvenamas vidinis konfliktas yra toks intensyvus ir svarbus jo asmenybei, kad viršija individualią vaiko psichinio atsparumo normą.Todėl vaikas dėl savo socialinio ir psichinio nesubrendimo neretai nesugeba teisingai, be tragiškų pasekmių sau ir aplinkai, išspręsti šio konflikto. Dėl to ir įvyksta agresijos ( nužudymas ) arba autoagresijos (savižudybės) aktas. Abejos pasekmės nepageidautinos visuomenei.
Be daugelio aktualių teisiškai dar reguliuotinų dalykų, yra svarbios realios garantijos Vaiko teisių konvencijos 27 straipsnio pripažįstamai kiekvieno vaiko teisei turėti „tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, dvasiniam doroviniam ir socialiniam vystymuisi”. Konvencijos 29 straipsnyje deklaruojamas lavinimo tikslas yra „kuo visapusiškiau ugdyti vaiko asmenybe, talentą ir protinius bei fizinius sugebėjimus” ir „parengti vaiką sąmoningam gyvenimui laisvoje visuomenėje”.
Vaiko teisių Konvencijos 39 straipsnyje nurodoma, jog valstybės dalyvės ” imasi visų reikiamų priemonių, kad padėtų fiziškai ir psichologiškai atsistatyti ir socialiai reintegruotis vaikui, tapusiam bet kokio pobūdžio nesirūpinimo, išnaudojimo, orumą žeminančio elgesio ar bausmės auka”. Šioje srityje vaiką gina LR vaiko teisių apsaugos įstatymas bei LR vaiko globos įstatymas.

2. SOCIALINIS DARBAS KLAIPĖDOS PSC

2.1 PSC struktūra, darbo organizavimas, tikslai.

Viešoji įstaiga Klaipėdos psichikos sveikatos centras įsteigta 1999 12 14 Klaipėdos miesto Tarybos sprendimu, reorganizuojant VŠĮ Klaipėdos PSPC ir steigiant VŠĮ Klaipėdos psichikos sveikatos centrą.
Centras sudarytas iš suaugusiųjų padalinio (Galinio pylimo 3b, III a.) ir vaikų ir paauglių padalinio (Taikos pr. 76, III a.)
Pagrindinis Centro veiklos tikslas – gerinti Lietuvos gyventojų sveikatą, siekiant sumažinti gyventojų sergamumą bei mirtingumą, organizuojant ir teikiant specializuotą ir kvalifikuotą priminę psichiatrijos pagalbą.
Vienam psichikos sveikatos priežiūros specialistui tenka sekantis aptarnaujamų gyventojų skaičius:
2.1 lentelė. Aptarnaujamų gyventojų skaičius tenkantis vienam PSC specialistui
Sveikatos priežiūros specialistai Gyventojų skaičius
Gydytojas psichiatras 19724
Medicinos psichologas 38463
Psichikos sveikatos slaugytoja 18315
Socialinis darbuotojas 23310

Centre dirbama komandiniu principu. Komandoje dirba: gydytojas psichiatras (ar vaikų ir paauglių psichiatras), medicinos psichologas, socialinis darbuotojas, psichikos sveikatos slaugytojas.
Pacientai aptarnaujami teritoriniu principu: miestas suskirstytas į 5 suaugusiųjų ir 2 vaikų ir paauglių apylinkes. Vienai komandai tenkantis gyventojų skaičius:
– suaugusiųjų vienai apylinkei – 31149;
– vaikų ir paauglių – 23126.
Suaugusiųjų padalinyje yra 4 gydytojų psichiatrų kabinetai, registratūra, vyriausiosios psichikos slaugytojos kabinetas, 2 psichologų kabinetai, socialinių darbuotojų kabinetas, buhalterija, kasa, vyr. gydytojos kabinetas, sekretoriatas.
Vaikų padalinyje yra registratūra, 2 gydytojo (vaikų ir paauglių psichiatro) kabinetai, psichologo kabinetas, socialinių darbuotojų kabinetas.
Psichikos sveikatos centras atlieka šias funkcijas:
1. Teikia aktyvią ambulatorinę psichikos sveikatos priežiūrą, kurios tikslas – optimali individualizuota medicininė, socialinė, psichologinė pagalba pacientams.
2. Dalyvauja psichikos sveikatos palaikymo ir profilaktikos programoje.
3. Teikia konsultacijas pacientams, nereikalaujantiems aktyvios ambulatorinės priežiūros, pageidaujant konsultuojama anonimiškai.
4. Leidžia švietėjiškus leidinius psichikos sveikatos temomis.
5. Atlieka konsultacijas “Paguodos telefonu” nuo 20 iki 7 val. ryto.
6. Atlieka profilaktinius sveikatos tikrinimus (dirbant padidintos profesinės rizikos sąlygomis, norinčių įsigyti civilinį gunklą ir pan.).
7. Bendradarbiauja su gydymo įstaigomis narkomanijos prevencijos klausimais.

Vienas iš daugelio Centro uždavinių yra – “nuolat atlikti psichikos ligų prevencinį darbą”. Medicininiu požiūriu skiriami šie prevencijos lygiai:
1. Pirminė prevencija – tai veiksmai, atlikti iki ligos pradžios ir šalinantys galimybę ligai kada nors atsirasti.
2. Antrinė prevencija – tai veiksmai, kurie stabdo ligos progresavimą ankstyvose stadijose ir mažina komplikacijas.
3. Tretinė prevencija – tai visos įmanomos priemonės, nukreiptos į komplikacijų apribojimą, paciento kančių mažinimą ir jo adaptaciją .
Apibendrinant šiuos prevencijos lygius, galima teigti, kad visas darbas, atliekamas psichikos sveikatos centre, yra prevencinio pobūdžio.
Lietuva pagal savižudybių skaičių vis dar pirmauja pasaulyje (44,1:100 000). Žudosi vis jaunesni žmonės. Per pastaruosius penkerius metus 10-14 m. amžiaus vaikų savižudybių padaugėjo 43%, o 15-18 m. jaunuolių tarpe 25%. Mėginimų nusižudyti tikslios statistikos Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje nėra, manoma, kad vienai įvykdytai žmogžudystei tenka 10 –100 suicidinių mėginimų. Vyresniųjų klasių moksleivių, suicidiniai bandymai dažnesni padidėjusios rizikos grupėse. PSO duomenimis savižudybės labai susijusios su depresija, o nediagnozuotos ir negydytos depresijos yra svarbus veiksnys, lemiantis didelį savižudybių skaičių. Norint išsiaiškinti paauglių depresiškumo lygį bei suicidų riziką Klaipėdoje, 2000 m. gegužės mėn. atlikta anoniminė paauglių apklausa mokyklose. Apklausta 2573 paaugliai, depresiškų paauglių rasta 1326 (51,5%), ketinimus žudytis nurodė 12,2%, bent kartą bandę žudytis atžymėjo 11,2% paauglių (iš apklaustųjų skaičiaus), tarp depresiškų paauglių ketinimų ir bandymų žudytis procentas padvigubėja. (Ramanauskienė T., Konferencijos medžiaga, 2002).

Savižudybių paplitimui šalyje svarbią įtaką daro ir visuomenėje vyraujančios nuostatos savižudybės atžvilgiu, ir neretai pasireiškiantys (ypač jaunimui) imitacijos fenomenas – jauni žmonės linkę mėgdžioti gyvenime matomus ir žiniasklaidoje pateikiamus savižudiško elgesio pavyzdžius. Per pastaruosius penkerius metus labiausiai sustiprėjo paauglių savižudiški polinkiai tuose Lietuvos regionuose, kuriuose įvyksta daugiausiai savižudybių. (Žemaitienė N., 2000) Beveik ketvirtadalis (24,1%) Lietuvoje paklaustųjų studentų nurodo, jog savižudiško elgesio pavyzdžiai paveikia paauglius – stiprų poveikį nurodė 42,1% penkiolikamečių, 40,5% trylikamečių ir 36,6% vienuolikmečių (Gailienė D., 2001)
Klaipėdos PSC atliktas darbas priminės prevencijos srityje:
1. 2000 – 2001 m. paruošta ir atspausdinta Klaipėdos bei apskrities dienraščiuose “Klaipėda” ir “Vakarų ekspresas” 20 informacinių – švietėjiškų straipsnių, siekiant keisti visuomenės požiūrį į psichikos sutrikimus turinčius asmenis, mokyti visuomenę įveikti dvasines krizes.
2. 2000 – 2001 m. skaityta įvairių psichikos sveikatos centro specialistų 48 paskaitos visuomenei, 9 pranešimai miesto bei respublikinėse konferencijose, 1 – tarptautinėje konferencijoje. 2001 m. psichikos sveikatos centras Klaipėdoje organizavo respublikinę konferenciją tema “Savižudybių prevencijos aktualijos”.
3. 2000 – 2001 m. 24 mokyklose pademonstruota videofilmai narkomanijos prevencijos tema, 2 kartus dalyvauta Klaipėdos “Laluna “ radijo laidoje.
4. 2000 – 2001 m. paruošta ir išleista 14 leidinių įvairių psichikos sutrikimų prevencijos, gydymo, reabilitacijos klausimais, kurie platinami psichikos sveikatos centre bei pirminės sveikatos priežiūros centruose. Leidinių ciklas:

5. Vykdant savižudybių prevencijų programos tęstinumą 2003 m. organizuota diskusija ir teorinis praktinis seminaras “Praktiniai savižudybių prevencijos aspektai”.
Diskusijos dalyviai pritarė siūlomam modeliui dėl “Mobilių krizių komandų” organizacijos Lietuvos miestuose ir rajonuose.
Pagal Klaipėdos miesto Savivaldybės patvirtintą “Saugios bendruomenės programą”, kuri numatyta dešimčiai metų, Klaipėdos Psichikos sveikatos centrui patikėtas šio darbo vykdymas Klaipėdos mieste.
Jau šių metų kovo mėnesį susibūrė ir savo veiklą pradėjo “Mobili krizių įveikimo komanda”, kurią sudaro PSC specialistai.
Nuo 1998 m. prie VŠĮ Klaipėdos PSC veikiantis “Paguodos telefonas” 2000 metais konsultavo 2039 klientus. Paguodos telefone dirba 3 medicinos psichologės 2,5 etato krūviu. Darbo laikas nuo 20 val. iki 7 val. kiekvieną dieną.
Dirbant Psichikos sveikatos centre dalyvauju Centro vidaus audito veikloje, nario teisėmis. Pastebėjau, kad diegiant įstaigoje ISO kokybės vadybos standartus teko susidurti su kolegų nuomone, jog medicinos sričiai jie negali būti taikomi. Nes mūsų sąmonėje pacientai sunkiai traktuojami kaip paslaugų vartotojai. Nesutinku su tokia nuomone ir manau, kad pacientai turi visas vartotojo teises gauti geras, kvalifikuotas paslaugas atitinkančias jų poreikius.
Taikant Vadybos standartų reikalavimus sukūrėme Centre įvairias aptarnavimo procedūras. Procedūros yra schematizuotos ir lengvai suvokiamos. Šia medžiaga buvo aprūpinti visi Centro darbuotojai.
Su Vidaus audito grupe padarėme išvadas, jog sumažėjo netikslių veiksmų bei organizacinių veiklos trukdžių, lengviau galima atlikti kontrolę įvairiuose veiklos lygiuose.
Centro efektyvaus darbo rezultatams pasiekti labai svarbi jos darbuotojų motyvaciją.
Jei vadovas turi savo įstaigos strateginių tikslų, jis turi mokėti parodyti pavaldiniams šio tikslo patrauklumą. Tačiau ne vien strateginius planus bei organizacine struktūra yra pakankamos sąlygos įstaigai pasiekti savo tikslus. Orientuoti žmones į organizacijos tikslus reikalingos valdymo pastangos.
Tam, kad užtikrinti personalo motyvaciją reikalinga išanalizuoti darbo trūkumus ir privalumus. Tokia analizė yra atliekama administracijos ir aptariama bendruose darbuotojų susirinkimuose. Susirinkimuose aptariamos įvairios naujovės medicinoje, supažindinama su naujais įstatymais bei įstatymų pataisomis, pristatoma konferencijų medžiaga.
Centro darbuotojai turi stiprios motyvacijos dirbti bei atskleisti savo potencialą, gerinti darbo rezultatus bei būti įvertinti. Įvertinimas gali turėti ne būtinai piniginę išraišką. Labai vertinami kitokie paskatinimai – kvalifikacijos kėlimo kursų apmokėjimas, padėka už papildomai atliktą darbą.

2.2. Socialinis darbas PSC vaikų ir paauglių padalinyje

Vaikų ir paauglių padalinyje dirba du socialiniai darbuotojai. Yra suformuotos dvi apylinkių komandos. Socialinis darbuotojas apylinkėje dirba kartu su vaikų ir paauglių psichiatru, psichologu, slaugytoja. Socialinis darbas kuruojamas vyriausiojo socialinio darbuotojo.
Socialinio darbuotojo veikla atitinka bendrus Psichikos sveikatos centrams keliamus reikalavimus. Vaikų ir paauglių padalinio socialinio darbuotojo tikslas – teikti paramą šeimoms, auginančioms raidos, psichikos ar elgesio sutrikimų turinčius veikus. Socialinio darbuotojo kompetencija – padėti šeimai įveikti sunkumus, kylančius dėl vaiko ligos, psichologinių ar socializacijos problemų. Socialinio darbuotojo klientais taip pat yra ir šeimos, kurios, nustačius vaiko psichikos ar elgesio sutrikimus, nesilaiko specialistų nurodymų. Tai vadinamos asocialios šeimos, turinčios socialinės rizikos faktorių vaikų sutrikimams atsirasti. Šiuo atveju socialinio darbuotojo tikslas – užmegzti kontaktus su šiomis šeimomis, skatinti tėvų atsakomybę už vaikų auklėjimą ir lavinimą.
Besilankančius PSC vaikų ir paauglių padalinyje šeimoms labiausiai reikia informacijos. Informacija reikalinga labai įvairi: pradedant gydymo, socialinių lengvatų, pašalpų galimybėmis, baigiant teisiniais bei vaikų priežiūros klausimais. Tačiau kartu su informacijos pateikimu svarbi ir kita paslauga – mokymas bei ugdymas.
Mokymas ir ugdymas turėtų apimti įvairias kryptis. Tai narkomanijos, savižudybių prevencija paauglių tarpe, smurto prieš vaiką šeimoje ir visuomenėje problemas.
Pagrindu pradėti veiklą yra gydytojo pavedimas, klientų kreipimasis, kitų tarnybų (Vaikų teisių apsaugos, Pedagoginės psichologijos tarnybos) pranešimai. Pavyzdžiui vaikų ir paauglių padaliniui pranešta apie vaikų nepriežiūrą, smurtą šeimoje. Šiuo atveju pagrindinis vaidmuo tenka socialiniam darbuotojui: jis turi užmegzti kontaktą su šeima ir, jei reikia, siekti, kad tėvai kreiptųsi į specialistus pagalbos. Šiuo metu yra taikomos dvi darbo formos: individualus darbas su klientu ir vizitai į namus.
Tačiau, kaip rodo praktika galima būtų praplėsti paslaugų formas organizuojant darbą su klientų grupėmis.
Socialinis darbuotojas savo darbą derina su kitais komandos specialistais: keičiasi informacija apie kliento būklę, aptaria darbo proceso eigą, numato tolesnes veiklos kryptis.
Psichosocialinės paramos grupės tėvams ir tėvų savipagalbos grupės organizavimas leistų praplėsti socialinio darbuotojo funkcijas, labiau motyvuoti tėvus bendradarbiauti su specialistais, bei užtikrintų gerą atgalinį ryšį. Pagalbos procesas – tai kliento ir socialinio darbuotojo bendradarbiavimas, bendras tikslų numatymas ir užduočių atlikimas.
PSC vaikų ir paauglių padalinio socialiniai darbuotojai teikia informaciją tėvams apie valstybinių ir visuomeninių organizacijų siūlomą pagalbą, supažindina šeimas su neįgalaus vaiko auginimo šeimoje alternatyva – gyvenimu institucijose bei su tuo susijusiomis problemomis. Atstovauja šeimos interesams įvairiuose institucijose, ypač jei vaiko tėvai dėl savo fizinės ar psichinės būklės nesugeba prašyti pagalbos savo vaikui ar ja tinkamai pasinaudoti. Socialinis darbuotojas drauge atlieka ir pagalbos, ir kontrolės funkcijas. Kontroliuoja, kaip klientas bei pagalbą jam teikiantis asmenys ar institucijos vykdo numatytus uždavinius. Tai tėvų, kurie nenoriai rūpinasi vaikais, elgesio kontrolė, įstaigų, privalančių užtikrinti paramą vaikui ar šeimai, veiklos kontrolė pagalbos proceso metu. Pavyzdžiui, jei vaikas nėra saugus šeimoje, yra žinomi ar įtariami emocinės, fizinės ar seksualinės prievartos faktai, socialinis darbuotojas praneša apie šias šeimas Vaikų teisių apsaugos tarnybai.
Savo darbe socialiniai darbuotojai vadovaujasi šiais pagalbos proceso etapais:
– Renka informaciją iš visų galimų šaltinių: tai tėvų pateikiama informacija, komandos narių pranešimai, duomenys iš ligos istorijos, pranešimai iš kitų tarnybų, įvertina psichologinę ir socialinę situaciją namuose.
– Apibendrina surinktą medžiagą ir nustato pagrindines problemas.
– Pasirenka tinkamiausios pagalbos būdą (konsultavimas, atstovavimas, siuntimas į kitą įstaigą, kontrolė).
Tačiau viso šio darbo svarbus momentas – kliento įtraukimas ir numatymas drauge kaip spręsti problemą. Būtent pagalbos planavimo etape turi būti įtraukiamas klientas. (Johnson L., 2001). Tai leistų užtikrinti grįžtamąjį ryšį bei geriau įvertinti pagalbos efektyvumą.
Vykdant administracinę veiklą socialiniai darbuotojai:
– Daro įrašus kliento ligos istorijoje.
– Veda savo darbo užrašus.
– Dalyvauja komandos pasitarimuose.
– Dalyvauja įstaigos susirinkimuose.
– Domisi naujausia specialybės literatūra.
Vykdant kūrybinę veiklą, socialiniai darbuotojai galėtų teikti daugiau informacijos bei supažindinti kolegas su naujais įstatymais, jų pakeitimais, informuoti apie naujas įstaigas galinčias bendradarbiauti su PSC vaikų ir paauglių padaliniu.
Socialinių darbuotojų PSC vaikų ir paauglių padalinyje darbo ypatumams galima priskirti tai, jog jų klientai yra ne tik vaikai, turintys problemų, bet ir visa šeima. Todėl bendraujant kyla sunkumai dėl to, jog neretai šeima atvyksta jau sukaupusi neigiamą bendravimo su įvairiomis institucijomis patirtį.
Sužinojus apie vaiko sutrikimą, tėvai dažnai išgyvena krizę, patiria daug nusivylimo, pykčio. Ne kiekviena šeima, spręsdama savo problemas, turi pakankamai motyvacijos bendradarbiauti, o tai sunkina palankaus kontakto užmezgimą.
Taip pat daugelio kliento problemų socialinis darbuotojas negali įveikti be kitų tarnybų pagalbos. Vienas esminių ypatumų yra tai, kad socialinio darbuotojo profesija tebėra nauja Lietuvoje. Taigi PSC socialiniams darbuotojams yra plačios galimybės kūrybinei veiklai bei savo pasiūlymams dėl darbo pagerinimo teikti.

Išvados:
1. Tarpžinybinis bendradarbiavimas svarbus vykdant pirminę psichikos ligų prevenciją.
2. Orientacija į pacientą kaip į psichikos sveikatos paslaugų vartotoją – naujas požiūris įgalinantis specialistus gerinti darbo rezultatus.
3. Socialinis darbuotojas pagalbos proceso įnicijatorius.
4. Vartotojo įtraukimas į problemos sprendimą padidina jo kompetenciją ir motyvaciją bendradarbiauti.

3. TYRIMO METODIKA

• Tiriamųjų imtį sudaro 60 PSC vaikų ir paauglių tėvai.
• Tyrimo klausimas: socialinių darbuotojų veikla, pageidaujamas paslaugų poreikis.
• Tiriamųjų atrankos kriterijai: tėvai besikreipiantys į PSC vaikų ir paauglių padalinį dėl paslaugų gavimo.
• Tyrimo eiga: Tėvų anketavimas vyko 10 dienų, kiekvienai anketai užpildyti reikėjo nuo 5-7 minučių. Anketos pristatymui buvo skiriamos 2-3 minutės.
Anketa sukurta mano pačios. Apklausa anoniminė. Anketavimo vykdymas ir organizavimas suderintas su centro administracija. Taip pat tiesiogiai bendravau su šeimomis vizitacijų metu, PSC socialinio darbuotojo kabinete. Stebėjau tėvų elgesį su vaikais, aiškinausi galimo bendradarbiavimo gaires. Kartu su komandos specialistais aptarėme galimus intervencijos metodus. Konsultavausi su komandos psichologe kaip pasiekti geriausio komunikavimo konkrečioje situacijoje.
Anketoje pateiktoje tėvams yra šių tipų klausimai:
• Paprasti klausimai, į kuriuos reikia atsakyti taip/ne.
• Klausimai, kuriuose pažymint prie atsakymo esantį langelį, reikia įvertinti atsakymą.
• Klausimai, kuriuose reikia trumpai įvertinti pasirenkant vieną ar kelis galimus atsakymus, pažymint prie atsakymų esantį langelį.
• Klausimai atviri, susiję su poreikių nustatymu, prašant atsakyti įrašant savo sugalvotą atsakymą.
Tyrimas atliktas PSC darbo metu 2003 04 14 – 04 28 dienomis.
Tyrime naudoti metodai: mokslinės literatūros ir dokumentų analizė, įjungtas stebėjimas, pokalbiai su vaikais ir tėvais, tėvų anketinė apklausa.

Atsisiųsti moku.lt_soc_darbuotojo_veikla_psichikos_sveikatos_centre