Nuosavybė nuo pat visuomenės ir valstybės atsiradimo yra vienas iš kertinių visuomenės egzistavimo pamatų. Todėl visos valstybės visais laikais vienaip ar kitaip įtvirtindavo nuosavybės teisės institutą kaip priemonę nuosavybei apsaugoti. Pagal daugelį valstybės kilmės teorijų valstybė kaip tik dėl to ir atsirado, kad apsaugotų nuosavybės teises.
Bendrąja teisine prasme nuosavybės sąvoka apima visumą daiktų, priklausančių savininkui ir sudarančių jo turtą, kurį jis gali naudoti, valdyti ir juo disponuoti savo nuožiūra. Toks nuosavybės supratimas pirmiausia siejamas su materialiu turtu, kaip nuosavybės objektu. Tai įvairūs materialaus pasaulio dalykai, kurie yra žmogaus sukurti gamybos procese arba kitaip pasisavinti iš gamtos. Tačiau vystantis visuomenei plėtojosi ir nuosavybės formos bei santykiai. Vis didėjant visuomenės poreikiams, natūralūs ištekliai darėsi riboti, todėl pradėta ieškoti naujų rezervų, kurie buvo sukurti žmogaus intelekto dėka. Todėl šalia materialaus turto atsirado ir nematerialus turtas (išradimai, literatūros, meno, mokslo kūriniai, prekių ženklai, kompiuterinės programos ir t.t.) kaip žmogaus dvasinės kūrybos bei protinio darbo rezultatas. Taip plečiantis nuosavybės objektų ratui valstybėse kilo būtinybė nukreipti teisinį reguliavimą ir į jų apsaugą. Žmogaus intelektualinės veiklos rezultatai, kaip teisinės apsaugos objektai turi ryškią specifiką, skiriančią juos nuo įprastinių materialių nuosavybės objektų. Todėl visuomeniniams santykiams, atsirandantiems dėl tokių objektų sukūrimo, reguliuoti daiktinės teisės normos netinka. Reikalingos specialios teisės normos, kurios ir sudaro atskirą civilinės teisės pošakį – intelektualinės nuosavybės teisę.
Intelektualinės nuosavybės apsaugos svarba tarptautiniu mastu buvo pripažinta jau XIX a. pabaigoje. 1883 m. daugelis valstybių pasirašė Paryžiaus konvenciją „Dėl pramoninės nuosavybės saugojimo“, o 1886 m. – Berno konvenciją „Dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos“.
1. INTELEKTUALINĖS NUOSAVYBĖS SAMPRATA IR RŪŠYS
Intelektualinės nuosavybės termino kilmė siejama su XVIII a. Prancūzijos įstatymų leidyba. Tuo laiku susiformavo tam tikras požiūris į intelektualinę nuosavybę, kuris rėmėsi prigimtinės teisės teorija. Bet kokio kūrybinio rezultato – literatūros kūrinio, išradimo – autoriaus teisės buvo laikomos neatimamomis, prigimtinėmis, kylančiomis iš pačios kūrybinės veiklos prigimties ir egzistuojančiomis nepriklausomai nuo jų pripažinimo. Kūrėjo teisė į sukurtą kūrinį, intelektualinės veiklos rezultatą, buvo prilyginama asmens nuosavybės teisei į jo darbu sukurtą materialų daiktą. Kaip ir nuosavybės teisė, teisė į kūrybinės veiklos rezultatą suteikia jos turėtojui išimtinę galimybę panaudoti šį rezultatą savo nuožiūra, tuo pačiu uždraudžiant kitiems asmenims trukdyti įgyvendinti savininkui savo teises. Prancūzijos revoliuciniuose įstatymuose netgi buvo įtvirtinta nuostata, kad nelaikant naujo išradimo jo kūrėjo nuosavybe būtų pažeidžiamos pagrindinės žmogaus teisės. Toks intelektualinės nuosavybės supratimas plačiai paplito XIX a.
Tačiau tokia intelektualinės nuosavybės samprata nuo pat jos atsiradimo buvo kritikuojama daugelio teisės mokslininkų. Minėtos intelektualinės nuosavybės sampratos priešininkai paprastai nurodo, kad negalima sutapatinti materialių daiktų ir nematerialių objektų teisinio režimo. Skirtingai nuo nuosavybės teisės, kuri iš principo yra neterminuota ir nėra apribota kokios nors teritorijos, kūrinių autorių, išradėjų ir jų teisių perėmėjų teisės nuo pat jų atsiradimo yra apribotos laike ir tam tikroje teritorijoje. Autorinės ir patentinės teisės yra ginamos kitokiomis teisinėmis priemonėmis nei nuosavybės teisės. Taip pat nurodoma, kad teisės į kūrybinį rezultatą neatsiejamai susijusios su jo kūrėjo asmenybe ir t.t. Tokios kritikos šalininkai „intelektualinės nuosavybės“ terminą laiko netiksliu ir nepriimtinu teisės moksle.
Atsižvelgiant į minėtus argumentus, buvo pradėta laikytis nuostatos, kad intelektualinė nuosavybė yra ypatinga nuosavybės rūšis, kuriai reikalingas specialus reguliavimas dėl jos nematerialaus pobūdžio, nes kūrinių autorių, patentų savininkų teisių objektai yra bekūniai ir nematerialūs.
Tokiu būdu susiformavo intelektualinių teisių teorija, kuri autorių, išradėjų, patentų savininkų ir kitų asmenų teises pripažįsta ypatingo pobūdžio teisėmis, kurios nepriklauso klasikiniam civilinių teisių skirstymui į daiktines, prievolines ir asmenines. Vienas iš šios teorijos kūrėjų, belgų teisininkas Pikardas rašė, kad teisės į išradimą, pramoninį dizainą, prekės ženklą ir kt. sudaro ypatingąją intelektualinę nuosavybę, ir teisės į ją iš esmės skiriasi nuo nuosavybės teisės į daiktą. Ši teorija dabartiniu metu yra labiausiai paplitusi.
Šiuo metu yra neginčijama dvejopa autorinių ir patentinių teisių prigimtis. Iš vienos pusės, kūrybinio rezultato autoriui priklauso išimtinė teisė į jo panaudojimą, kuri gali būti laisvai perduodama kitam asmeniui. Ši teisė yra viena iš turtinių teisių ir pagal eilę požymių atitinka nuosavybės teisę į daiktą. Iš kitos pusės, autoriui priklauso eilė asmeninių neturtinių (moralinių) teisių, tokių kaip autorystės teisė, teisė į autoriaus vardą, kurios dėl jų prigimties negali būti atskirtos nuo autoriaus asmenybės. Minėtos turtinės ir asmeninės neturtinės teisės nėra atskiros, priešingai – jos yra glaudžiai susijusios bei persipynusios ir sudaro vieningą visumą. Šios teisių visumos įvardijimas „intelektualinės nuosavybės“ terminu be abejo yra sąlyginis, tačiau istoriškai įsitvirtinęs ir šiuo metu visuotinai vartojamas.
Tokia intelektualinės nuosavybės samprata įtvirtinta ir 1967 m. Stokholmo konvencijoje, įkūrusioje Pasaulinę intelektualinės nuosavybės organizaciją (WIPO). Konvencijos 2 str. 7 punktas intelektualinę nuosavybę apibrėžia taip: „intelektualinė nuosavybė apima teises, susijusias su literatūros, meno ir mokslo kūriniais, artistų atlikėjiška veikla, garso įrašais, radijo ir televizijos laidomis, išradimais visose žmogaus veiklos srityse, moksliniais atradimais, pramoniniu dizainu, prekių ir paslaugų ženklais, firmų vardais, prekybos ženklais, apsauga nuo nesąžiningos konkurencijos, visas kitas teises, susijusias su intelektualine veikla gamybos, mokslo, literatūros ir meno srityse“.
Civilinė teisė reguliuoja turtinius santykius ir su jais susijusius asmeninius neturtinius santykius, susiklostančius tarp asmenų. Taigi, teisiniai santykiai, susiję su intelektualinės nuosavybės objektų sukūrimu, apsauga ir panaudojimu sudaro vieną iš civilinės teisės reguliavimo dalyko dalių. Todėl intelektualinės nuosavybės teisę galima apibrėžti kaip civilinės teisės pošakį, kurį sudaro sistema teisės normų, reguliuojančių visuomeninius santykius dėl valstybės pripažįstamų ir saugomų intelektualinės veiklos rezultatų sukūrimo, naudojimo bei apsaugos.
Galima išskirti du intelektualinės nuosavybės teisės pošakį sudarančius institutus – autorinę teisę ir pramoninės nuosavybės teisę. Pagrindinis skirtumas tarp šių teisės institutų yra tas, kad autorinė teisė saugo formą, arba dar tiksliau – konkretų idėjos įkūnijimą, palikdama pačią idėją nevaržomam naudojimui, o pramoninės nuosavybės apsauga grindžiama idėjos saugojimu.
Autorinės teisės institutas jungia teisės normas, reguliuojančias teisinius santykius, atsirandančius ryšium su literatūros, meno, mokslo kūrinių, kompiuterinių programų ir duomenų bazių sukūrimu, jų apsauga bei naudojimu. Šiam institutui taip pat priklauso normos, reguliuojančios teisinius santykius, atsirandančius ryšium su artistų atlikėjiška veikla ir jų bei garso ir vaizdo įrašų gamintojų teisių (gretutinių autorinėms) apsauga. Taigi, autorinės teisės institutas jungia dvejas normų grupes, nes gretutinių autorinėms teisių atsiradimas ir jų įgyvendinimas tiesiogiai priklauso nuo kūrinių autorių teisių.
Pramoninės nuosavybės teisės instituto normos reguliuoja asmeninius neturtinius bei turtinius santykius susijusius su išradimų, pramoninio dizaino, puslaidininkinių gaminių topografijų, augalų veislių sukūrimu, apsauga ir naudojimu, prekių ir paslaugų ženklų, firmų vardų, kilmės nuorodų arba kilmės vietos pavadinimų registravimu, naudojimu ir apsauga, taip pat santykius susijusius su apsauga nuo nesąžiningos konkurencijos. Kaip matyti, šis institutas apima gana platų intelektualinės nuosavybės objektų ratą, todėl paprastai jis yra skaidomas į sudedamąsias dalis.
2. TARPTAUTINIAI SUSITARIMAI DĖL INTELEKTUALINĖS NUOSAVYBĖS, PATENTŲ, PREKYBOS VARDŲ, PREKIŲ ŽENKLŲ APSAUGOS BEI JŲ PANAUDOJIMO VERSLE
Intelektualinės nuosavybės teisės sistemos teikiama apsauga neapsiriboja vien konkrečioje valstybės teritorijoje, nes veikia daugelis tarptautinių sutarčių intelektualinės nuosavybės srityje, kurios turi įstatymo galią. Tokiu būdu yra užtikrinama sukurtų intelektualinės nuosavybės objektų apsauga ir užsienio valstybėse, taip pat užsienio valstybėse sukurtų intelektualinės nuosavybės objektų apsauga konkrečios valstybės teritorijoje.
Vienas iš plačiausiai atstovaujamų susitarimų intelektualinės nuosavybės srityje yra 1967 m. Stokholmo konvencija, įsteigianti Pasaulinę intelektualinės nuosavybės organizaciją. Tam tikra prasme ši konvencija reiškia formalų susitarimą, vienijantį Paryžiaus ir Berno konvencijas. Vienas iš Stokholmo konvencijos tikslų ir yra užtikrinti administracinį Paryžiaus ir Berno konvencijų įkurtų sąjungų bendradarbiavimą.(Beje, ši konvencija buvo pirmoji, prie kurios prisijungė Lietuva 1992 m. balandžio 30 d.).
1886 m. Berno konvencijoje dėl literatūros ir meno kūrinių įtvirtintos nuostatos yra tiesioginio taikymo. Konvencijos tikslas – efektyvi ir vienoda literatūros ir meno kūrinių autorių teisių apsauga. Ji paremta „nacionalinio režimo principu“, pagal kurį kūrinių autoriams turi būti suteikiama tokia pat apsauga kitose valstybėse dalyvėse kaip ir tos valstybės piliečiams. Šis režimas nepriklauso nuo kokių nors formalumų atlikimo, registracijos, deponavimo ir t.t. Konvencija numato dvi apsaugos grupes. Pirmoji – kūriniai, kurių apsauga remiasi tiesiogiai pačios Konvencijos nuostatomis. Antroji – kūriniai, kurių apsaugos atžvilgiu nacionaliniai valstybės dalyvės įstatymai gali numatyti tam tikras išimtis ir net nesuteikti jiems apsaugos. Dauguma kūrinių priskiriami pirmajai grupei, kurią sudaro viskas, kas sukurta literatūros, mokslo ir meno srityse. Antroji grupė apima įstatyminius, administracinius ir teisminius oficialius tekstus, politines kalbas ir kitus žodinius kūrinius. Apsaugos subjektais pripažįstami autoriai taip pat jų teisių perėmėjai. Konvencija numato minimalius apsaugos standartus literatūros ir meno kūriniams. Išimtinėmis pripažįstamos teisės į vertimą, į atgaminimą bet kuria forma ar bet kokiu būdu (garso ir vaizdo įrašai), į dramos ir dramos-muzikos kūrinių viešą atlikimą, į transliavimą į eterį arba per kabelinę įrangą arba per garsiakalbius, į viešą skaitymą ir skelbimą, į adaptavimą, aranžavimą ir kitus kūrinio perdirbimus. Autorius gali reikalauti savo autorystės pripažinimo ir prieštarauti kūrinio iškraipymui, taip pat kitokiam kėsinimuisi, galinčiam pakenkti jo reputacijai. Konvencijoje numatyta ir galimybė nustatyti išimtinių teisių taikymo apribojimus (9 str. 2 d., 10 str. 2 d., 11bis str. 2 d.), taip pat numatyti galimi priverstinio licencijavimo atvejai. Teikiamos apsaugos terminą sudaro autoriaus gyvenimo laikas ir penkiasdešimt metų po jo mirties.
Paryžiaus konvencija „Dėl pramoninės nuosavybės saugojimo“ laikytina svarbiausiu tarptautinės teisės šaltiniu pramoninės nuosavybės apsaugos srityje. Ši konvencija priimta 1833 m., buvo kelis kartus peržiūrėta. Konvencijoje pateikiant pramoninės nuosavybės sąvoką yra vardijami pramoninės nuosavybės objektai. Taip pat yra objektų, kuriems įstatymuose numatyta speciali apsauga, nors ne visose šalyse tai taikoma, – tai naudingieji modeliai. Naudinguoju modeliu paprastai laikoma tokios techninės naujovės, kurios savo išore primena patentabilius išradimus, tačiau jų įnašas technikos lygiui yra mažiau reikšmingas. Šalyse, kurių įstatymai numato specialią tokių objektų apsaugą, paprastai nustatoma supaprastinta jų įteisinimo tvarka, trumpesnis teisinės apsaugos galiojimo laikas. Tačiau aiškios takoskyros tarp naudingųjų modelių ir išradimų nėra. Todėl vargu ar reikėtų neigiamai vertinti tai, kad kai kurių valstybių įstatymai atskirai nenumato naudingųjų modelių teisinės apsaugos.
Viena svarbiausių Paryžiaus konvencijos nuostatų – nacionalinio režimo principas. Valstybė dalyvė privalo suteikti užsienio šalių piliečiams tokias pat teises, kokias jos įstatymai suteikia savo piliečiams (2 str.). Toks pat režimas turi būti suteiktas piliečiams ir tų valstybių, kurios nėra konvencijos dalyvės, bet turi nuolatinę gyvenamąją vietą arba veikiančią pramonės ar prekybos įmonę valstybės dalyvės teritorijoje (3 str.). Tačiau užsieniečiai patentavimo reikalams privalo paskirti nacionalinį patentinį patikėtinį. Kita svarbi Paryžiaus konvencijos nuostata – konvencinio prioriteto suteikimas. Tai reiškia, kad pareiškėjas, padavęs teisingai įformintą paraišką vienoje iš valstybių dalyvių, konvencijoje nustatytais terminais naudojasi prioriteto teise paduoti paraiškas kitose valstybėse. Kitaip tariant, prioriteto teisė reiškia, kad to paties asmens vėliau paduotos paraiškos išradimams, pramoniniam dizainui ir prekių bei paslaugų ženklams įteisinti bus laikomos kaip paduotos pirmosios paraiškos datą. Be normų, nustatančių konvencinį prioritetą, konvencijoje yra ir kitų svarbių taisyklių. Pavyzdžiui, laikiną išradimų, pramoninio dizaino, prekių ženklų apsaugą tarptautinėse parodose (11 str.), priverstinių licencijų išdavimas išradimo nepanaudojimo atveju (5 str.), patentų, gautų įvairiose šalyse, nepriklausomumas (4bis str.), ir kt. Be to, konvencija draudžia tiesiogiai ar netiesiogiai naudoti melagingus arba neteisingus prekių kilmės vietos pavadinimus (10 str.). Konvencija taip pat įpareigoja valstybes dalyves užtikrinti visiems Paryžiaus sąjungos piliečiams efektyvią apsaugą nuo nesąžiningos konkurencijos (10bis str.).
Reikia paminėti, kad skirtingai nuo Berno konvencijos, Paryžiaus konvencijos nuostatos nėra tiesioginio taikymo, todėl ši konvencija nustato minimalius pramoninės nuosavybės teisinės apsaugos reikalavimus, kurie turi būti įgyvendinti prie konvencijos prisijungusiose šalyse.
Patentų teisės srityje svarbi yra Patentinės kooperacijos sutartis, pasirašyta 1970 m. Vašingtone. Svarbiausias jos tikslas – tarptautinės patentinių paraiškų padavimo sistemos sukūrimas, siekiant išradimo apsaugos keliose ar daugelyje šalių. Be to, šia konvencija siekiama palengvinti ir pagreitinti priėjimą pramonės ir kitiems suinteresuotiems sektoriams prie techninės informacijos, susijusios su išradimais.
Lietuvoje yra sukurta Europos patentų galiojimo išplėtimo sistema, remiantis dvišaliu Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Europos patentų organizacijos susitarimu „dėl bendradarbiavimo patentų srityje“.
1977 m. Budapešto sutartis „Dėl tarptautinio mikroorganizmų deponavimo pripažinimo, siekiant juos patentuoti”, buvo ratifikuota 1997 m. lapkričio 18 d. Ji skirta palengvinti tarptautinio mikrobiologinių išradimų patentavimo procedūrą. Sutarties nuostatos taupo pareiškėjų pinigus ir užtikrina tarptautinę išradimų apsaugą, nes sutartis sukuria vieningą mikrobiologinės medžiagos deponavimo ir saugojimo sistemą, todėl pareiškėjui nebereikia paduoti kiekvienai patentų tarnybai patentuojamos medžiagos štamo, o tai reiškia, kad tampa nebereikalingas mokesčių mokėjimas kiekvienoje valstybėje, kurioje siekiama apsaugos, be to, labai sumažėja laiko sąnaudos, patentuojant biologines medžiagas.
Lietuva yra keleto svarbių tarptautinių susitarimų prekių ir paslaugų teisinės apsaugos srityje narė. 1997 m. lapkričio 15 d. Lietuva prisijungė prie Madrido sutarties „Dėl tarptautinės ženklų registracijos“ protokolo. Pagrindinis jo tikslas yra sudaryti galimybes prekių ženklų savininkams įteisinti savo prekių ženklą kitose šalyse dalyvėse, paduodant vienintelę paraišką savo šalies patentų žinybai.
Pagal 1957 m. Nicos „Dėl tarptautinės prekių ir paslaugų ženklų registravimo klasifikacijos“ sutartį valstybės – dalyvės priima vieningą prekių ir paslaugų klasifikaciją prekių ir paslaugų ženklų registravimo reikmėms. Klasifikacija yra nuolat peržiūrima ir papildoma. 34 valstybės, tarp kurių ir Lietuva, 1994 m. Ženevoje pasirašė sutartį „Dėl prekių ženklų įstatymų“. Šia sutartimi siekiama pasaulio mastu harmonizuoti ir supaprastinti prekių ženklų registracijos reikalavimus.
2.1. KOMERCINĖS PASLAPTYS TARPTAUTINIAME VERSLE
Fiziniai ir juridiniai asmenys turi galimybę neleisti skleisti jų teisėtai turimos informacijos, naudoti ją ar leisti ją naudoti kitiems be savo sutikimo su sąžininga komercine praktika nesuderinamu būdu tol, kol tokia informacija:
• yra slapta ta prasme, kad ji, bendrai ar tiksliai pakartota pagal savo komponentų rinkinį, nėra žinoma ar lengvai sužinoma asmenims, kurie paprastai dirba su tokio pobūdžio informacija,
• turi komercinės vertės, nes yra slapta,
• jeigu asmenys, teisėtai turintys tą informaciją, susiklosčiusiomis aplinkybėmis ėmėsi reikiamų veiksmų išlaikyti ją slapta.
Šalyse, kuriose reikalaujama, kad būtų tikrinami vaistai ar žemės ūkio cheminiai produktai, turintys naujų cheminių junginių, neatskleistų tyrimų ar kitokių duomenų, kuriems sudaryti reikia daug pastangų, pateikimas ginamas nuo nesąžiningo komercinio panaudojimo. Be to, šalys turi apsaugoti tokius duomenis nuo jų atskleidimo, išskyrus atvejus, kai reikia ginti visuomenės interesus arba kai imamasi veiksmų, kad tokie duomenys būtų apsaugoti nuo nesąžiningo komercinio panaudojimo.
3. INTELEKTUALINĖS NUOSAVYBĖS TEISIŲ PRIKLAUSOMYBĖ SUKŪRUS JŲ OBJEKTĄ
ESANT DARBO SANTYKIAMS
Nors šiuos klausimus paprastai reguliuoja civilinė teisė, darbo teisė irgi negali jų apeiti, nes darbuotojui teikiama tam tikra papildoma apsauga. Darbo teisei labiau rūpi užmokestis už intelektinės nuosavybės objektų sukūrimą ir sutartiniai šalių santykiai, o civilinei teisei – autorystė, objektų priklausomybė ir patiems objektams taikomas režimas (naujumo, pramoninio taikomumo ir kiti kriterijai, registravimas, paskelbimas ir t.t. priklausomai nuo intelektinės nuosavybės objekto rūšies). Bene svarbiausi klausimai yra išradimai , know-how ir autoriniai kūriniai, sukurti atliekant tarnybinę užduotį.
3.1. IŠRADIMAI IR KNOW-HOW
Šiuo atveju panagrinėsime artimiausios – 1973 m. Europos patentų konvencijos nustatytas taisykles, kur Lietuva dalyvauja kaip Europos patento išplėtimo valstybė 1994 metais su Europos patentų organizacija pasirašyto susitarimo dėl bendradarbiavimo patentų srityje pagrindu.
Europos patentų konvencijos 60 (1) straipsnis nustato, kad teisė į tarnybinį (darbuotojo padarytą) išradimą nustatoma pagal teisę tos valstybės, kur darbuotojas pasamdytas (įdarbintas). Jeigu to nustatyti neįmanoma, taikoma teisė tos valstybės, kur yra įmonės (jos padalinio) verslo vieta, kuriai darbuotojas yra priskirtas (t.y. sieja darbo santykiai su tuo juridiniu vienetu).
Šios tarnybiniams išradimams taikytinos teisės taisyklės yra artimos 1980 m. Romos konvencijos dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės nustatytoms bendrosioms taisyklėms dėl tarptautiniams darbo santykiams taikytinos teisės: šios konvencijos 6 straipsnyje nurodoma, kad darbo sutarčiai taikoma teisės tos šalies, kur darbuotojas nuolatos atlieka savo darbą, vykdydamas sutartį (t.y. faktinė darbo funkcijų atlikimo vieta), o jei darbuotojas neatlieka darbo nuolat nė vienoje šalyje, taikoma teisės tos šalies, kur yra įmonės, su kuria darbuotoją sieja darbo santykiai, verslo vieta.
Paminėtina, kad tarnybiniai išradimai kai kuriose valstybėse gali būti reglamentuojami labai skirtingai, todėl nustatyti taikytiną teisę labai svarbu. Daugelyje valstybių išradimai automatiškai priklauso darbdaviui arba šalys darbo sutartyje gali nustatyti, kad darbuotojo išradimai, padaryti darbo metu, priklauso darbdaviui, dažniausiai net ir be jokio papildomo atlyginimo darbuotojui. Antai Danijoje paprastai išradimas priklauso darbuotojui, tačiau šis privalo informuoti darbdavį apie padarytą išradimą ir darbdavys per 4 mėnesius nuo tokio informavimo datos gali reikalauti perleisti jam išradimą už “protingą atlyginimą”. Darbo sutartyje šalys savo susitarimu gali pakeisti teisės į išradimo nuosavybę prezumpciją (nustatyti, kad ji automatiškai priklauso darbdaviui), tačiau negali keisti “protingos kompensacijos” darbuotojui reikalavimo. Vokietijoje, kur darbuotojų išradimai reglamentuojami specialiojo 1957 m. Darbuotojų išradimų įstatymo, padėtis skirtinga. Skiriami trijų rūšių išradimai: tarnybiniai, savarankiški ir nepatentuojami patobulinimai. Tarnybiniai išradimai yra tokie, kurie sukuriami vykdant pagrindines darbo funkcijas pagal darbo sutartį. Sukūręs tokį išradimą, darbuotojas privalo saugoti jį paslaptyje, jam neleidžiama jo naudoti ir jis privalo apie išradimą pranešti darbdaviui. Savarankiški išradimai tokie, kurie padaromi ne vykdant darbo funkcijas; neturi reikšmės, jie padaromi darbo metu ar ne. Darbuotojas privalo pranešti darbdaviui ir apie tokį išradimą, jeigu šis susijęs su įmonės produkcija arba paslaugomis. Nepatentuojami patobulinimai yra tiesiog naudingi techniniai sprendimai, leidžiantys pasiekti tam tikrų rezultatų. Nustatyta bendroji taisyklė, kad darbdavys, darbuotojui pranešus apie tarnybinį išradimą ar nepatentuojamą patobulinimą, sumokėjęs teisingą kompensaciją, turi teisę į tokį objektą. Tačiau iš esmės Vokietijoje išradimas priklauso darbuotojui ir darbdavys teisę į jį gali įgyti tik nustatyta tarka įforminęs raštišką pranešimą (šio vienašališko akto pakanka, kad darbdavys įgytų teisę į išradimą) ir vėliau sumokėjęs išradėjui atlyginimą; darbo sutartyje šalys negali keisti nei prezumpcijos, nei atlyginimo reikalavimo. Atkreiptinas dėmesys, kad čia pateikti išimtiniai atvejai, o kitose šalyse paprastai daroma skirtinga prezumpcija: nurodoma, kad išradimas iškart priklauso darbdaviui.
3.2. AUTORINĖS TEISĖS
Užsienio šalyse galioja bendrasis principas, kad turtinės teisės priklauso darbdaviui, jeigu autorinės nuosavybės objektas sukurtas jo pavedimu ir jeigu darbuotojo ir darbdavio sutartis nenumato kitaip. Pavyzdžiui, 1991 m. gegužės 14 d. 91/250/EEC Direktyvos dėl kompiuterinių programų apsaugos 2(3) straipsnyje nurodoma, kad autorinės turtinės teisės į kompiuterinę programą, sukurtą darbuotojui vykdant darbdavio pavedimą, priklauso tik darbdaviui, nebent sutartyje numatyta kitaip. Autoriui priklauso asmeninės neturtinės teisės į programas ar duomenų bazes, sukurtas vykdant tarnybinę užduotį arba pagal užsakymą. Turtinės teisės į programą ar duomenų bazę (teisės gauti, panaudoti autorinį atlyginimą, juo disponuoti) priklauso darbdaviui arba užsakovui, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip. Atlyginimas už programos ar duomenų bazės, sukurtų vykdant tarnybinę užduotį arba pagal užsakymą, naudojimą nustatomas sutartyje, pagal kurią sukurta programa ar duomenų bazė.
4. INTELEKTUALINĖS NUOSAVYBĖS APSAUGA
Intelektualinės nuosavybės apsauga yra pagrindinis intelektualinės nuosavybės teisės tikslas ir uždavinys. Priežastys tokiai teisinei apsaugai yra gana įvairios. Pagrindinė iš jų yra ta, kad žmogui turi būti užtikrinama jo teisių apsauga nuo kitų žmonių kėsinimosi, žmogus turi būti savo sukurto turto savininkas. Žmogus, sukuriantis kūrinį, ar turintis gerą idėją, turi teisę tuo kūriniu ar idėja savo nuožiūra naudotis, ar kontroliuoti jų panaudojimą, be to, turi būti užtikrinama, kad autoriaus pastangomis neteisėtai nepasinaudotų kiti asmenys ir negautų iš to nepelnytos naudos. Stiprūs ir efektyvūs įstatymai, užtikrinantys intelektualinės nuosavybės apsaugą, skatina investicijas, kurios savo ruožtu kelia šalies gyvenimo lygį, kuria naujas darbo vietas. Taip pat, teisinis intelektualinės nuosavybės santykių reguliavimas skatina naujos informacijos skelbimą, skleidimą, kas išplečia visuotinai prieinamų žinių ratą, pavyzdžiui, patentinė registracija, kurios metu yra viešai skelbiama informacija apie naujus išradimus, leidžia visuomenei susipažinti su naujausiais mokslo ir technikos laimėjimais. Tokiu būdu yra keliamas mokslo ir technikos išsivystymo lygis. Be to, viena iš šiuolaikinės visuomenės problemų, yra „piratinės“ produkcijos gamyba ir platinimas. Todėl intelektualinės nuosavybės teisė, spręsdama šią problemą, ne tik gina teisėtų gamintojų ir prekeivių interesus, bet kartu apsaugo visuomenę nuo nekokybiškos produkcijos.
4.1. Kūrinių autorių teisės, jų apsauga. Gretutinės teisės ir jų apsauga
Literatūroje dažniausiai nurodomi du pagrindiniai uždaviniai, kuriuos sprendžia autorinė teisė. Visų pirma, autorinės teisės paskirtis yra skatinti literatūros, meno, mokslo kūrinių autorių kūrybinę veiklą. Šiam tikslui įgyvendinti autorinės teisės normos sudaro sąlygas kūrybinei veiklai, suteikia pasiektiems kūrybiniams rezultatams teisinį pripažinimą ir apsaugą, įtvirtina autorių teises į jų sukurtus kūrinius. Taip pat, autorinė teisė sudaro sąlygas plačiai visuomenei naudotis sukurtais kūriniais švietimo ir kultūros tikslais.
Autorinės teisės apsaugos sferą apibrėžia šio teisės instituto dalykas, autorinių teisių subjektai, autorinių teisių turinys, jų galiojimo ribos bei gynimas.
Autorinė teisė yra taikoma literatūros, meno ir mokslo kūriniams. Kūrinys – tai idėjų, minčių ir vaizdinių visuma, kuri autoriaus kūrybinės veiklos procese įgauna konkrečią formą, leidžiančią kūrinį atgaminti. Tam, kad kūriniui būtų suteikiama teisinė apsauga, jis turi būti išreikštas kuria nors objektyvia forma, kuri leistų kūrinį atgaminti be autoriaus pagalbos. Tai gali būti rankraštis, brėžinys, paveikslas, skulptūra, fotografija, vieša kalba, pranešimas, viešas atlikimas, filmo juostelė, mechaninis ar magnetinis įrašas ir pan. Svarbu yra skirti patį nematerialų kūrinį ir jo išreiškimo formą, t.y. materialų objektą, kuriame kūrinys yra išreikštas. Kartais atskirti kūrinio nuo materialaus objekto, kuriame jis išreikštas, gali būti praktiškai neįmanoma, pavyzdžiui skulptūros, paveikslai. Tačiau autorinė teisė į kūrinį nesiejama su nuosavybe į materialinį objektą, kuriame yra išreikštas kūrinys. Todėl perėjus nuosavybės teisei į materialinį objektą, kuriame išreikštas kūrinys, autorinės teisės į kūrinį savaime nepereina. Autorinė teisė taikoma visiems kūriniams nepaisant jų formos, paskirties ir vertės, jų atgaminimo būdo. Taip pat yra saugomi tiek paskelbti, tiek ir nepaskelbti kūriniai.Autorinė teisė taikoma ir kūriniams, kurie yra sukurti pasinaudojus kitais kūriniais (inscenizacijos, muzikinės aranžuotės, kūrinių rinkiniai, enciklopedijos, antologijos, chrestomatijos, žinynai ir pan.). Vertėjams priklauso autorinė teisė į jų atliktus vertimus.
Autorinė teisė netaikoma oficialiems dokumentams (įstatymai, teismų sprendimai, nuosprendžiai ir kt.); oficialiems ženklams ir simboliams (vėliavos, herbai, ordinai, piniginiai ženklai ir pan.); pranešimams apie įvairius įvykius, naujienas, jeigu tokie pranešimai yra įprastinės informacijos pobūdžio.
Tam, kad būtų saugomos autoriaus teisės, nereikalaujama kūrinio įregistruoti ar kitaip jį įteisinti, nes autorinė teisė atsiranda nuo kūrinio sukūrimo momento. Kūrinio autorius, ar jo teisių perėmėjas gali informuoti visuomenę apie savo teises, panaudodamas autorinių teisių apsaugos ženklą, kurį sudaro trys elementai: raidė C (nuo anglų kalbos žodžio copyright) apskritime © arba apvaliuosiuose skliaustuose (C), autoriaus arba jo teisių perėmėjo vardas (pavadinimas) ir kūrinio pirmojo paskelbimo metai.
Autorinės teisės subjektais laikomi asmenys, kuriems priklauso subjektinės autorinės teisės. Pagal įstatymus, subjektines autorines teises gali turėti piliečiai, užsieniečiai, asmenys be pilietybės, jų teisių perėmėjai, taip pat juridiniai asmenys. Autorius – tai asmuo, savo kūrybiniu darbu sukūręs kūrinį. Be abejo, visais atvejais autoriumi gali būti tik fizinis asmuo. Autoriumi gali būti asmuo nepriklausomai nuo amžiaus, tačiau piliečiai iki 15 metų negali disponuoti savo autorinėmis teisėmis. Jų teises įgyvendina tėvai arba globėjai. Piliečiai nuo 15 metų savo autorinėmis teisėmis gali disponuoti laisvai. Piliečiai taip pat turi autorines teises į kūrinius, sukurtus atliekant tarnybinę užduotį. Tačiau tokių kūrinių autoriai gali laisvai disponuoti savo asmeninėmis neturtinėmis teisėmis, o turtinės teisės pereina darbdaviui, jeigu kitaip nenustatyta autoriaus ir darbdavio susitarimu.
Autorinės teisės į kūrinį pripažinimas priklauso nuo to, kur pirmą kartą kūrinys paskelbtas arba yra objektyvia forma. Kūrinių, pirmą kartą paskelbtų toje teritorijoje arba esančių joje objektyvia forma, visiems autoriams ir jų teisių perėmėjams autorinės teisės pripažįstamos nepriklausomai nuo jų pilietybės. Jei kūrinys pirmą kartą paskelbtas ar yra kokia nors objektyvia forma užsienio valstybės teritorijoje, autorinė teisė pripažįstama pagal atitinkamas tarptautines sutartis.
Tais atvejais, kai kūrinį sukuria ne vienas, o keli asmenys, jie visi tampa to kūrinio bendraautoriais. Autorinės teisės į kūrinį jiems priklauso bendrai, nepaisant to, ar toks kūrinys sudaro vieną neišardomą visumą, ar susideda iš dalių, kurių kiekviena turi taip pat ir savarankišką reikšmę. Bendraautorystei atsirasti būtinos tam tikros sąlygos. Bendraautorių kūrinys turi būti vieningas, sukurtas jų bendru kūrybiniu darbu ir turi būti susitarimas tarp bendraautorių dėl bendraautorystės. Atsižvelgiant į autorių kūrybinio bendradarbiavimo pobūdį, galima išskirti daliąją ir nedaliąją bendraautorystę. Nedalios bendraautorystės atveju bendraautoriai kūrinį kuria bendrai ir jiems bendrai priklauso teisės į visą kūrinį. Dalios bendraautorystės atveju, autorinė teisės priklauso visiems bendraautoriams į visą kūrinį ir kiekvienam iš jų priklauso autorinė teisė į jo sukurtą kūrinio dalį. Tačiau ta dalis turi būti tokia, kad ją galima būtų panaudoti atskirai.
Nuo bendraautorystės reikia skirti bendrą kūrinių panaudojimą, kai vieno paskelbto kūrinio pagrindu sukuriamas kitas savarankiškas kūrinys ir abu kūriniai panaudojami kartu (pavyzdžiui, eilėraščiui parašoma muzika ir sukuriama daina).
Po autoriaus mirties, autorinės teisės subjektais tampa jų įpėdiniai. Be to, autorinės teisės subjektais gali būti ir kiti autoriaus teisių perėmėjai.
Knygų, albumų ir panašių kūrinių leidėjams priklauso teisė į jų parengtų spausdinti ir išleistų kūrinių poligrafinį paruošimą ir apipavidalinimą. Turtinės teisės į kino, televizijos filmą, ar kitą audiovizualinį kūrinį, gali priklausyti jo gamintojui, t.y. asmeniui, kuris finansavo ir organizavo jų sukūrimą (pvz.: prodiuseriui). Radijo ir televizijos laidas transliuojančioms organizacijoms priklauso autorinė teisė į šias laidas kaip visumą. Tačiau autorinė teisė į kūrinius, įtrauktus į šias laidas priklauso jų autoriams.
4.1.1. Autorinės teisės
Labiausiai paplitęs yra autorinių teisių skirstymas į asmenines neturtines ir turtines teises. Tačiau autorinės teisės yra tiek susijusios, kad išskirti iš jų grynai turtines ar neturtines teises gana sunku. Todėl kai kurie specialistai neigia tokio autorinių teisių skirstymo galimybę. Vis dėlto, daugumoje mokslinių darbų tradiciškai autorinės teisės skirstomos į šias dvi grupes, nes yra pakankamai požymių leidžiančių atskirti turtines ir asmenines neturtines teises. Asmeninės neturtinės teisės neturi ekonominio turinio ir jų negalima įvertinti pinigais. Jų paskirtis – sudaryti sąlygas kūrybiniam darbui ir saugoti autoriaus asmenybę. Turtinių teisių paskirtis – atlyginti autoriui už jo kūrinio panaudojimą visuomenės interesais ir sudaryti materialines sąlygas kūrybiniam darbui. Asmeninės neturtinės teisės yra absoliutaus pobūdžio, jos atsiranda nuo kūrinio sukūrimo momento nepriklausomai nuo kitų asmenų valios. Turtinės teisės yra santykinio pobūdžio, atsirandančios kaip kūrinio panaudojimo rezultatas. Turtinės teisės gali būti paveldimos ir kitaip perduodamos, tuo tarpu asmeninės neturtinės teisės gali priklausyti tik pačiam autoriui. Be to, asmeninių neturtinių teisių apsauga yra neterminuota, o turtinės teisės yra saugomos tik įstatymo nustatytą laiką.
Kūrinio autoriui priklauso šios asmeninės neturtinės teisės:
a) autorystės teisė – tai teisė vadintis kūrinio autoriumi;
b) teisė į autoriaus vardą – tai autoriaus teisė spręsti, kaip turi būti nurodomas jo vardas naudojant kūrinį (tikrasis vardas, pseudonimas, arba nenurodant vardo – anonimiškai);
c) teisė į kūrinio neliečiamybę – tai autoriaus teisė keisti arba leisti keisti kūrinio turinį, jo pavadinimą, autoriaus vardo nurodymą, taip pat išleidžiant kūrinį leisti dėti iliustracijas, įžangą, pratarmę, baigiamąjį žodį, komentarus ir bet kokius paaiškinimus.
Autoriui mirus, jo kūrinių neliečiamybę saugo autoriaus paskirtas testamento vykdytojas, o jei jo nėra – įpėdiniai, taip pat valstybės įgaliotos organizacijos, kurioms pavesta saugoti autorių teises.
Autorius įgyvendindamas savo turtines teises, turi sekančias išimtines teises atlikti arba leisti atlikti šiuos veiksmus:
a) atgaminti kūrinį bet kokia forma ar būdu;
b) išleisti kūrinį;
c) versti kūrinį;
d) adaptuoti, aranžuoti, incenizuoti ar kitaip perdirbti kūrinį;
e) platinti kūrinio originalą ar jo kopijas juos parduodant, nuomojant, teikiant panaudai ar kitaip perduodant nuosavybėn arba juos valdyti;
f) viešai rodyti kūrinio originalą ar jo kopijas;
g) viešai atlikti kūrinį bet kokiais būdais ir priemonėmis;
h) transliuoti ir retransliuoti kūrinį;
i) viešai skelbti kūrinį.
Autorius turi teisę gauti autorinį atlyginimą už kiekvieną kūrinio panaudojimo būdą. Autorius turi teisę gauti autorinį atlyginimą už viešą kūrinio atlikimą, už viešą kūrinio paskelbimą, taip už kūrinio transliaciją ir retransliaciją, tiek tiesiogiai atliekant kūrinį (gyvas atlikimas), tiek panaudojant fonogramą ar audiovizualinį kūrinio įrašą.
Autorius pardavęs fonogramos gamintojui teisę nuomoti ar teikti panaudai kūrinį, įrašytą į fonogramą, turi neatimamą teisę į autorinį atlyginimą už kūrinio nuomą ar panaudą.
Reikia pastebėti, kad autorių turtinių teisių apsaugos sfera yra apribota. Autorinėms turtinėms teisėms teikiama apsauga nėra absoliuti. Todėl dažniausiai valstybė nustato tam tikrus turtinių teisių apribojimus visuomenės interesams, kad būtų laisvai prieinamos mokslinės žinios, platinama informacija, sudaromos sąlygos visuomenės švietimui. Išimtys autorių teisių apsaugos srityje yra paremtos tam tikrais principais. Pirmiausia, išimtys nustatomos tik paskelbtiems kūriniams. Antra, negali būti ribojamos autoriaus asmeninės neturtinės teisės. Trečia, turtinių teisių apribojimai turi neprieštarauti įprastiniam kūrinio naudojimui ir nepažeisti teisėtų autoriaus ar kito autorinių teisių subjekto interesų. Paprastai nurodoma, kad naudotis kūriniu galima tiek, kiek tai pateisina tokio naudojimosi tikslas. Ketvirta, nustatyti apribojimai yra išsamaus pobūdžio, t.y. kiek įmanoma tiksliau apibrėžiami visi galimi kūrinių naudojimo variantai, pateikiant baigtinį jų sąrašą.
Be autoriaus sutikimo ir nemokant autorinio atlyginimo, bet būtinai nurodant šaltinį, ir autoriaus vardą, jeigu jis nurodytas šaltinyje galima cituoti kūrinį, jį panaudoti kaip iliustracijas, reprodukavimo, mokymo ir mokslo tikslais ir kt. Be to, leidžiama be autoriaus sutikimo nemokant autorinio atlyginimo svetimą paskelbtą kūrinį atgaminti ar kitaip pasinaudoti juo asmeniniams poreikiams. Bendraautoris negali be pakankamo pagrindo neleisti kūrinio paskelbti arba panaudoti.
4.1.2. Autorinių teisių galiojimo laikas
Autorinių teisių apsauga yra ribojama laike. Autorinė teisė galioja visą autoriaus gyvenimą ir 70 metų po jo mirties. Jeigu kūrinys paskelbtas pseudonimu arba anonimiškai (nenurodant autoriaus vardo), tai autorinė teisė į tokį kūrinį galioja 70 metų po kūrinio teisėto viešo paskelbimo. Tačiau, jeigu anonimiškai arba pseudonimu paskelbto kūrinio autoriaus asmenybė nekelia abejonių arba tokio kūrinio autoriaus tikrasis vardas paaiškėja per nurodytą terminą, tai autorinės teisės galiojimo laikas skaičiuojamas 70 metų po autoriaus mirties. Autorinė teisė į kolektyvinį kūrinį galioja 70 metų nuo kūrinio teisėto viešo paskelbimo datos. Tais atvejais, kai kūrinį sukūrusių fizinių asmenų tapatybė nekelia abejonių, autorių teisės galioja 70 metų po paskutinio bendraautorio mirties. Kiekvieno autorio įpėdiniai naudojasi autorine teise 70 metų, kurie skaičiuojami nuo sausio 1 dienos po tų metų, kada įvyko faktas, kuriuo pagrindu pradedamas skaičiuoti nurodytas terminas.
Juridinį asmenį reorganizavus, jam priklausiusi autorinė teisė pereina jo teisių perėmėjui, o juridinį asmenį likvidavus, turtinės teisės pereina jas įgijusiems asmenims.
Autoriaus asmeninės neturtinės teisės yra neterminuotos.
4.1.3. Gretutinės autorinės teisės
Greta kūrinių autorių teisių įstatymai saugo ir spektaklių režisierių, artistų, garso ir vaizdo įrašų gamintojų teises (gretutines autorinėms). Spektaklių režisieriais laikomi asmenys, kurie sukuria teatro, baleto, operos, cirko, kitokius spektaklius. Atlikėjai – tai aktoriai, dirigentai, dainininkai arba kiti asmenys, kurie atlieka literatūros ar meno kūrinį, cirko, ar lėlių numerį.
Garso ar vaizdo įrašų gamintoju gali būti fizinis ar juridinis asmuo, kuris techninėmis priemonėmis pirmą kartą fiksuoja spektaklius, atliekamų kūrinių garsą ar vaizdą ant materialių objektų, turėdamas tikslą tuos įrašus naudoti, platinti.
Gretutinės teisės įgyvendinamos nepažeidžiant autorių teisių į literatūros, mokslo ir meno kūrinius.
Atlikėjas, įgyvendindamas savo turtines teises, turi sekančias išimtines teises atlikti arba leisti atlikti šiuos veiksmus:
a) transliuoti ir retransliuoti atlikimą arba jo įrašą;
b) įrašyti dar neužfiksuotą (neįrašytą) atlikimą;
c) bet kokias būdais ar priemonėmis tiesiogiai ar netiesiogiai atgaminti atlikimo įrašą;
d) viešai skelbti atlikimo įrašą;
e) platinti atlikimo įrašą arba jo kopijas juos parduodant, nuomojant, teikiant panaudai ar kitaip perduodant nuosavybėn arba juos valdyti.
Įstatymas numato atvejus, kai atlikėjo išimtinės teisės atlikti arba leisti atlikti šiuos veiksmus netaikomos
Atlikėjas, nepaisant jo turtinių išimtinių teisių, net ir tuo atveju, kai turtinės teisės yra perduotos kitiems asmenims turi asmenines neturtines teises į savo tiesioginį (gyvą) atlikimą ar įrašą. Jis turi teisę reikalauti, kad naudojant atlikimą ar jo įrašą jis būtų įvardytas kaip atlikėjas, ir prieštarauti bet kokiam atlikimo ar jo įrašo iškraipymui ar kitokiam pakeitimui.
Įstatymai numato gretutinių teisių subjektų teisių apribojimus – leidžiama be jų sutikimo naudoti teisėtai pagamintus įrašus ar ištraukas mokymo ir mokslo tikslams ar asmeniniams poreikiams.
Atlikėjų ir įrašų gamintojų teisės galioja 50 metų nuo atlikimo datos. Jei per šį laikotarpį teisėtai išleidžiamas arba teisėtai viešai paskelbiamas atlikimo įrašas, atlikėjo teisės galioja 50 metų nuo pirmojo atlikimo ar paskelbimo datos.
Atlikėjo asmeninės neturtinės teisės galioja neterminuotai. Atlikėjui mirus, jo asmeninių neturtinių teisių priežiūra vykdoma taip pat, kaip ir autorių.
Fonogramos gamintojas ar atlikėjas turi informuoti visuomenę apie savo teisęs, kiekvieną įrašo egzempliorių žymėdamas ženklu P apskritime, nurodant pirmo įrašo paskelbimo metus ir išimtinių gretutinių teisių subjekto vardą ar pavadinimą.
4.2. Pramoninės nuosavybės apsauga
Skirtingai nei literatūros, meno ar mokslo kūriniai, pramoninės nuosavybės objektai yra saugomi ne nuo jų sukūrimo momento, o nuo jų įteisinimo įstatymų nustatyta tvarka. Apsauga yra teikiama pačiai idėjai, o ne jos išraiškai.
Viena seniausių ir svarbiausių daugiašalių sutarčių – tai Paryžiaus konvencija dėl pramoninės nuosavybės apsaugos, kurią jau 1883 m. pasirašė 11 šalių. Paskutinė jos redakcija padaryta 1979 m. Stokholme. Šalys, pasirašiusios Paryžiaus konvenciją, yra įpareigotos priimti nacionalinius pramoninės nuosavybės apsaugos įstatymus ir juos harmonizuoti pagal tarptautinės teisės normas.
Pagrindinis Paryžiaus konvencijos principas – nacionalinis režimas. Tai reiškia, kad užsienio fiziniai ir juridiniai asmenys (firmos) naudojasi tokiomis pat teisėmis, kaip ir savos valstybės fiziniai ir juridiniai asmenys. Nacionaliniai patentai, gauti įvairiose šalyse, yra nepriklausomi vienas nuo kito, t.y vienam iš jų nustojus galios vienoje kurioje nors valstybėje, kitoje valstybėje jis nenustoja galioti.
Kitas svarbus principas – konvencinis prioritetas. Šalys, Paryžiaus konvencijos dalyvės savo pareiškėjams teikia privilegijas: bet kuris pareiškėjas, padavęs paraišką vienoje valstybėje, disponuoja tam tikru laiku, per kurį jis gali paduoti paraišką kitoje valstybėje, prašydamas suteikti jai pirmosios paraiškos padavimo datą, t.y. konvencinį prioritetą.
Konvencinis prioritetas išradimams yra 12 mėnesių nuo pirmos, teisingai įformintos paraiškos padavimo datos, pramoniniam dizainui – 6 mėnesiai, prekių ir paslaugų ženklams – 6 mėnesiai. Teisė į prioritetą taikoma ir tarptautinių parodų atveju – 6 mėnesiai nuo objekto pristatymo į parodą datos.
Paryžiaus konvencija nustato ir pirmalaikio panaudojimo sąlygas. Kiekvienas asmuo, pradėjęs naudoti išradimą arba atlikęs parengiamuosius darbus jam naudoti iki patentinės paraiškos padavimo, gali ir toliau neatlygintinai naudotis šiuo išradimu, nepaisant to, kad kitas asmuo gaus patentą šiam išradimui.
Taip pat nelaikoma patento pažeidimu išradimo panaudojimas vandens, oro ir kelių transporte, kai šis transportas laikinai yra tos šalies teritorijoje, kurioje galioja patentas.
4.2.1. Išradimai ir jų teisinė apsauga
Teisinė išradimų apsauga priklauso patentų teisės reguliavimo sferai. Patentų teisės dalykas yra patentabilūs išradimai. Išradimai yra patentabilūs, jei jie yra nauji, išradimo lygio ir turi pramoninį pritaikomumą. Išradimas yra naujas, jei jis nežinomas technikos lygiu. Išradimas yra išradimo lygio, jeigu jis nežinomas atitinkamos srities specialistui. Pramoninį pritaikomumą turi išradimas, kurį galima pagaminti ar panaudoti pramonėje, žemės ūkyje, sveikatos apsaugos srityje ar kitose srityse. Išradimo objektu gali būti įrenginys, būdas, medžiaga, mikroorganizmo kamienas, augalų ir gyvūnų ląstelių kultūros, žinomo įrenginio būdo, medžiagos, mikroorganizmo kamieno naujas panaudojimas. Išradimais nelaikomi: atradimai, mokslo teorijos ir matematiniai metodai; gaminių išoriniai vaizdai; žaidimų, intelektualinės ir ūkinės veiklos planai, taisyklės ir būdai, taip pat skaičiavimo mašinų programos; informacijos teikimo būdai; gydymo būdai, augalų ir gyvūnų veislės, biologiniai (išskyrus mikrobiologinius) jų išvedimo būdai; taip pat išradimai, prieštaraujantys visuomenės interesams, moralės ir humaniškumo principams.
Patentų teisės subjektais gali būti išradėjai, jų teisių perėmėjai, taip pat darbdaviai. Tą patį išradimą gali sukurti ir keli asmenys – bendraautoriai.
Asmeniui, savo kūrybiniu darbu sukūrusiam naują įrenginį, būdą, medžiagą ir pan., garantuojama galimybė gauti iš savo išradimo naudą per įstatymo nustatytą monopolinio valdymo laiką, kuriam pasibaigus, išradimu galima naudotis visuotinai. Tokia galimybė suteikiama laikantis įstatymo nustatytos procedūros, kurios metu su išradimu supažindinama visuomenė (sudaroma ir paduodama patentinė paraiška, skelbiama jos medžiaga ir pan.), kompetentingos valstybės institucijos patikrina, ar išradimas yra naujas ir atitinka kitus įstatymo reikalavimus (paraiškos ekspertizė), valstybės vardu išduodamas ypatingas apsaugos dokumentas, garantuojantis pareiškėjo teises. Toks dokumentas ir yra išradimo patentas. Išradimo autoriai turi teisę į patentinę paraišką, autorystės teisę, teisę į autoriaus vardą, teisę gauti atlyginimą.
Patento savininko teisės yra absoliutaus, išimtinio pobūdžio, be to, ribotos laike ir teritorijoje. Patento savininko teisių absoliutumą lemia tai, kad visi kiti asmenys privalo susilaikyti nuo savininkui priklausančio išradimo panaudojimo. Išimtinis subjektinių patentinių teisių pobūdis reiškia, kad teisės į išradimą gali priklausyti tik vienam patento savininkui. Du patentai tam pačiam išradimu negali būti išduodami. Tačiau tokia taisyklė galioja tik vienos valstybės teritorijos ribose, nes, pagal Paryžiaus konvencijos dėl pramoninės nuosavybės saugojimo 4bis str., „patentai, kuriems gauti padavė paraiškas Sąjungos šalių piliečiai įvairiose Sąjungos šalyse, įeinančiose ar neįeinančiose į Sąjungos sudėtį, yra nepriklausomi nuo patentų, gautų už tą patį išradimą kitose šalyse“. Patentinės teisės yra apribotos laike, nes galioja įstatymų nustatytą laiką, paprastai 15-20 metų.
Didelę reikšmę patento savininkui turi jo teisių apimtis. Patentui suteikiamas teisinės apsaugos ribas nustato išradimo apibrėžtis. Išradimo aprašymas ir brėžiniai skiriami išradimo apibrėžčiai paaiškinti. Išradimo apibrėžtis apima visus joje išdėstytus požymius, taip pat ir juos atitinkančius ekvivalentus. Tokiu būdu, gaminys bus laikomas pagamintu naudojantis patentuotu išradimu, o būdas, saugomas patento, – panaudotas, jeigu bus panaudotas kiekvienas požymis įtrauktas į atskirą apibrėžties punktą.
Kalbant apie patento savininkui teikiamos teisinės apsaugos sferą, reikia paminėti ir netiesioginę gaminio apsaugą. Tokia apsauga reiškia, kad patentas, išduotas būdui, galioja ir tuo būdu pagamintam gaminiui, kuris gali būti ir nepatentuotas.
Patento savininkui priklauso tokios teisės:
• išimtinė teisė naudotis patento saugomu išradimu savo nuožiūra, nepažeidžiant kitų patentų savininkų teisių; ši teisė apima ir galimybę uždrausti naudotis išradimu kitiems asmenims;
• perleisti patentinę paraišką ar patentą kitiems asmenims;
• teisę reikalauti padaryti patento pakeitimus;
• atsisakyti patento;
• leisti kitiems asmenims: gaminti gaminį naudojant patentuotą išradimą arba naudoti patentuotą būdą; siūlyti, įvežti ar tiekti bei kaupti rinkai patentuotą gaminį. Tokie leidimai gali būti duodami licencinėmis sutartimis.
Patentinių teisių pažeidimu nelaikoma patentuoto objekto naudojimas eksperimentiniams ar mokslinio tyrimo tikslams, savo poreikiams tenkinti (jei tai neprieštarauja savininko ekonominiams interesams), vienkartiniam vaistų gaminimui vaistinėje pagal gydytojo receptą arba jeigu nurodyta, kaip naudotis taip pagamintais vaistais. Jei fiziniai ar juridiniai asmenys naudojo, arba visiškai parengė naudoti išradimą, iki patentinės paraiškos padavimo arba prioriteto datos, jie gali neatsižvelgdami į patento savininko valią naudoti išradimą taip kaip naudojo ar numatė naudoti pasirengimo metu.
Patento savininkas ar pareiškėjas turi teisę reikalauti nutraukti pažeidžiančius teisę veiksmus, atlyginti padarytą žalą. Taip pat galima pareikšti ieškinį asmeniui, kuris savo veiksmais sudaro pažeidimo grėsmę. Įstatymai numato galimybę licenciatui savo teises įgytas pagal licencinę sutartį prašyti ginti patento savininko arba ginti pačiam. Suinteresuotas asmuo turi teisę pareikšti patento savininkui ieškinį, prašydamas teismo nustatyti, kad jo veikla nepažeidžia savininkui išduoto patento.
Greta civilinės atsakomybės patentinių teisių pažeidėjams gali kilti ir baudžiamoji atsakomybė.
4.2.2. Pramoninis dizainas, jo teisinė apsauga
Teisinė apsauga pramoniniam dizainui suteikiama tik jį tinkamai įregistravus.Pramoninis dizainas – tai viso gaminio ar jo dalies, sukonstruotų iš specifinių linijų, kontūrų, spalvų, formų ir (arba) medžiagų, estetinis vaizdas. Gaminiu laikomas pramoniniu ar rankiniu būdu pagamintas daiktas arba jo atskiros dalys, taip pat daiktų rinkiniai ar kompozicijos, įpakavimas, grafiniai simboliai bei spaustuvės šriftai.
Kad pramoniniam dizainui būtų suteikta teisinė apsauga, jis turi būti naujas ir turėti individualias savybes, neprieštarauti viešosios moralės principams. Pramoninis dizainas yra naujas, jei jis iki paraiškos padavimo arba prioriteto datos savo išvaizda nebuvo tapatus kitam visuomenei prieinamam ar žinomam atitinkamoje šalyje gaminiui.
Teisių į pramoninį dizainą subjektais gali būti pramoninio dizaino autoriai, kurių kūrybiniu darbu buvo sukurtas pramoninis dizainas, taip pat jų teisių perėmėjai. Pramoninio dizaino savininkais gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys, kuriems priklauso išimtinė teisė į pramoninį dizainą. Teisės į pramoninį dizainą gali priklausyti ir keliems bendrasavininkams. Jei pramoninis dizainas yra sukurtas darbuotojo, atliekančio tarnybines pareigas ar vykdančio konkrečią tarnybinę užduotį, teisių į pramoninį dizainą subjektu gali būti ir darbdavys. Pramoninio dizaino autoriai bei savininkai gali tvarkyti su pramoninio dizaino registravimu, susijusiu reikalus per savo atstovą. Tokiu atstovu gali būti ir patentinis patikėtinis.
Pramoninio dizaino autoriams priklauso teisė paduoti paraišką pramoniniam dizainui įregistruoti, autorystės teisė ir teisė į autoriaus vardą bei teisė į atlyginimą.
Pramoninio dizaino savininko teisių pobūdis yra toks pat kaip ir patento savininko teisių. Jos yra absoliutaus, išimtino ir laikino pobūdžio, taip pat yra apribotos valstybės, išdavusios teisės į pramoninį dizainą liudijimą teritorijoje.
Pramoninio dizaino savininkas turi išimtinę teisę naudotis pramoniniu dizainu. Šią teisę atitinka visų kitų asmenų pareiga be savininko leidimo susilaikyti nuo šių veiksmų: gaminti gaminį, kuris ar jo dalis yra įregistruota kaip pramoninis dizainas; siūlyti įvežti ar eksportuoti bei kaupti rinkai gaminius ar jų dalis, įregistruotus kaip pramoninis dizainas. Savininkas turi teisę licencinėmis sutartimis leisti naudotis pramoniniu dizainu bei teisę perduoti jį kitiems asmenims.Teisių į pramoninį dizainą apribojimai yra labai panašūs į patento savininko teisių apribojimus. Labiausiai paplitusi registruoto pramoninio dizaino teisinės apsaugos galiojimas – 5 metai nuo paraiškos padavimo datos. Galiojimo terminas, jei laikomasi tam tikrų sąlygų, gali būti pratęstas keletą kartų.
Pramoninio dizaino autorių ar savininkų teisės gali būti ginamos administracine ir teismine tvarka. Teismas pagal pramoninio dizaino savininko ieškinį gali priimti sprendimą nutraukti veiksmus, pažeidžiančius arba galinčius pažeisti jo teises, atlyginti neteisėtais veiksmais padarytą žalą. Ieškinį dėl teisės į pramoninį dizainą pažeidimo turi teisę pareikšti pramoninio dizaino savininkas, o jei jis šia teise nepasinaudoja – licenciatas.
2.2.3. Prekių ir paslaugų ženklai, jų teisinė apsauga
Prekių ar paslaugų ženklu gali būti bet koks žymuo, kurio paskirtis atskirti vienam asmeniui priklausančias prekes ar teikiamas paslaugas nuo kitam asmeniui priklausančių ar teikiamų paslaugų ir kurį galima grafiškai pavaizduoti. Žymenimis gali būti žodžiai, raidės ir skaitmenys, piešiniai, emblemos, erdvinės formos (gaminių įpakavimas, talpa), spalvos, spalvų derinys ar išdėstymas. Žymuo nepripažįstamas ženklu, jei jis: neturi skiriamojo požymio; nusistovėjusioje veikloje yra tapęs bendriniu; žymi tik prekių rūšį, kiekį, kokybę, paskirtį, vertę, kilmės vietą ar kitas prekių ar paslaugų charakteristikas; gali suklaidinti visuomenę, prieštarauja moralei ar viešajai tvarkai, žmogiškumo principams.
Prekių ar paslaugų ženklai gali būti registruojami tiek fizinių tiek juridinių asmenų vardu. Paraiškas ženklui įregistruoti gali pateikti ir užsienio valstybių juridiniai ir fiziniai asmenys.Juridiniai ir fiziniai asmenys, užregistravę ženklą įgyja teisę jį naudoti prekėms ar paslaugoms žymėti toje teritorijoje.
Teisės į prekių ar paslaugų ženklą yra absoliutaus ir išimtinio pobūdžio. Dokumentas patvirtinantis ir garantuojanti ženklo savininko teises yra ženklo liudijimas. Tik ženklo savininkas turi monopolinę galimybę vartoti ženklą savo veikloje, taip pat uždrausti jį vartoti kitiems asmenims. Įregistruotas ženklas galioja tik toms prekėms ar paslaugoms, kurios yra nurodytos liudijime. Be to, plačiai žinomo ženklo savininkas turi teisę, net jo neįregistravęs, uždrausti kitiems be jo sutikimo vartoti komercinėje veikloje bet kokį žymenį, susijusį su gerai žinomo jo ženklo atgaminimu, imitacija ar vertimu.
Savininkas įregistruotą ženklą turi teisę perduoti pagal sutartį, taip pat suteikti licenciją kitam asmeniui prekėms ar paslaugoms ženklinti.
Tačiau nėra draudžiama bet kuriam asmeniui vartoti kaip žymėjimą savo pavardę ir adresą, nuorodas į prekių ar paslaugų charakteristikas (rūšis, kiekis, vertė ir kt.), kitam asmeniui priklausantį ženklą, kai reikia nurodyti prekių ar paslaugų paskirtį, įregistruotą ženklą lyginamojoje reklamoje, jei tokia reklama leidžiama.
Teismas pagal ženklo savininko ieškinį gali priimti sprendimą nutraukti bet kokius veiksmus, pažeidžiančius arba galinčius pažeisti jo teises, įpareigoti atlyginti savininkui padarytą žalą, atstatyti padėtį, kuri buvo iki teisės pažeidimo, nutraukti teisę pažeidžiančius veiksmus konfiskuojant ir prireikus sunaikinant neteisėtai naudojamus ženklus, priemones bei įrenginius jiems gaminti ir prekes, kai neteisėto ženklinimo svetimu prekės ženklu negalima nuo jų pašalinti. Ženklo savininkas arba licencijos savininkas turi teisę paduoti muitinei prašymą sulaikyti per valstybinę sieną gabenamas prekes, paženklintas tokiu ženklu, kurį ženklo savininkas laiko pažeidžiančiu jo teises, taip pat pareikalauti, kad muitinė praneštų siuntėjų pavadinimus, adresus ir prekių kiekį. Tačiau savininkas privalo atlyginti nepagrįstu ieškiniu padarytus nuostolius.
4.2.4. Apsauga nuo nesąžiningos konkurencijos
Dažnai nesąžiningai konkuruojama būtent pažeidžiant intelektualinės nuosavybės objektų apsaugą. Paryžiaus konvencija nesąžiningą konkurenciją, melagingas prekių kilmės nuorodas, melagingas žinias apie gamintoją. Be to, ji draudžia ūkinių subjektų, užimančių dominuojančią padėtį rinkoje, veiksmus, kurie, pažeisdami ūkio interesus, riboja arba gali riboti konkurenciją. Ūkiniams subjektams draudžiama atlikti tokias nesąžiningos konkurencijos veikas:
1. skleisti melagingus, netikslius ir iškraipytus duomenis (taip pat ir reklamoje), dėl kurių kitas ūkinis subjektas gali patirti nuostolių arba gali nukentėti jo reputacija;
2. klaidinti vartotojus, nurodant neteisingas žinias apie prekės kokybę, vartojimo savybes, pagaminimo vietą ir būdą, parduodamą kiekį ir kainą;
3. savavališkai naudoti prekinį ženklą.
Visus iškilusius klausimus nagrinėja Paryžiaus konvencijos Asamblėja, kuri duoda nurodymus Tarptautiniam biurui. Šis biuras veikia Ženevoje (Šveicarija) ir priklauso Pasaulinės intelektualinės nuosavybės organizacijai (WIPO).
IŠVADOS
Šiandien, sparčiai plėtojantis naujoms technologijoms, kiekviena nauja prekė rinkoje yra neatsiejamai susijusi su intelektualinės nuosavybės sąvoka. Patentai, pramoninis dizainas, prekių ir paslaugų ženklai – tai viena iš intelektualinės nuosavybės rūšių, padedant sėkmingai realizuoti prekę rinkoje, apsiginti nuo konkurentų, didinti įstatinį kapitalą. Ypatingą reikšmę tarptautinėje rinkoje įgauna prekių ir paslaugų ženklų, išradimų patentavimas. Verslo įmonės, fiziniai asmenys ima plačiau suvokti jų teikiamą naudą, siekiant maksimalios apsaugos uždirbant materialines gėrybes. Todėl imta plačiai remtis įgyvendinant tarptautinių sutarčių normas. Norint tai įtvirtinti savo prekybinėje veikloje bei sėkmingai konkuruoti rinkoje, ypač tarptautiniu lygiu, reikalinga gerai išanalizuoti tarptautinę veiklą reglamentuojančius įstatymus, suvokti jų ypatumus, taikytinus konkrečioms šalims ir, be abejo, pasinaudoti jų teikiamomis galimybėmis.
Literatūros sąrašas
I. Tarptautinės sutartys
1. Paryžiaus konvencija dėl pramoninės nuosavybės saugojimo. Žin., 1996, Nr. 75-1796.
2. Berno konvencija dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos. Žin., 1995, Nr. 40-988.
3. Patentinės kooperacijos sutartis (PCT). Žin., 1996, Nr. 75-1797.
4. Madrido sutarties dėl tarptautinės ženklų registracijos Protokolas. Žin., 1997, Nr. 105-2661.
II. Specialioji literatūra
1. Civilinė teisė. Vadovėlis. Kaunas, 1997.
2. Darbo teisė.Tiažkijus V., Petravičius R., Bužinskas G. Vadovėlis.Vilnius, 1999.
3. Šiuolaikinė valstybė.Vadovėlis.Kaunas, 1999.
4. Tarybinė civilinė teisė. 2 dalis. Vilnius, 1988.
5. V.Guobys. Intelektualinės nuosavybės apsauga Lietuvoje. Vilnius, 1995.
6. V.Guobys. R.Naujokas. Tarptautiniai susitarimai dėl intelektualinės nuosavybės apsaugos. Vilnius, 1997.
7. P.Kasperavičius. Intelektualinė nuosavybė ir jos apsauga. Vilnius, 1994.
8. David Bainbridge. Intellectual Property. Pitman pub., 1996, 3rd Ed.
9. Sergejev A.P. Pravo intelektualnoj sobstvenosti v Rosijskoj Federaciji. Moskva, 1996.
10. Gavrilov E.P. Kommentarij k Zakonu Rossijskoj Federaciji „Ob avtorskom prave i smežnych pravach”. Moskva, 1996.
III. Papildoma literatūra – norminiai aktai
1. Lietuvos Respublikos patentų įstatymas. Žin., 1994, Nr. 8-120; 1997, Nr. 117-3005, Nr. 119-3078.
2. Lietuvos Respublikos pramoninio dizaino įstatymas. Žin., 1995, Nr. 61-1531.
3. Lietuvos Respublikos prekių ir paslaugų ženklų įstatymas. Žin., 1993, Nr. 21-507.
4. Lietuvos Respublikos puslaidininkinių gaminių topografijų teisinės apsaugos įstatymas. Žin., 1998, Nr. 59-1655.
5. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas dėl firmų vardų registravimo. Firmų vardų nuostatai. Žin., 1991, Nr. 35-967; 1993, Nr. 9-220; 1994, Nr. 53-1010; 1995, Nr. 4-80.
6. Lietuvos Respublikos augalų veislių apsaugos ir sėklininkystės įstatymas. Žin., 1996, Nr. 101-2301; 1997, Nr.59-1364.
7. Lietuvos Respublikos kompiuterių programų ir duomenų bazių teisinės apsaugos įstatymas. Žin., 1996, Nr. 18-456.
8. Lietuvos Respublikos valstybinio patentų biuro nuostatai. Žin., 1996, Nr. 86-2052.
Atsisiųsti moku.lt_patentu_paslapciu_panaudojimas