Bendroji telekomunikacijų tinklo valdymo schema (TMN) gali būti realizuota keturių lygmenų valdymo modeliu, kurio kiekvienas lygmuo vykdo jam skirtas funkcijas, pateikdamas aukštesniam lygmeniui apibendrintą tinklo veikimo vaizdą. Tie lygmenys yra:
– biznio menedžmentas (tinklo ekonominio efektyvumo valdymo aukštesnysis lygmuo BOS);
– paslaugų menedžmentas (tinklo paslaugų valdymo lygmuo SOS);
– tinklo menedžmentas (tinklo valdymo sistemų lygmuo NOS);
– elementų menedžmentas (element-menedžerių (EM) arba tinklo elementų valdymo sistemų lygmuo EOS). Tai žemiausias lygmuo.

Kiekvieno aukštesnio lygmens darbas grindžiamas žemesnio lygmens teikiama informacija, kuri perduodama tarp lygmenų įrengta sąsaja.

Element-menedžeris EM – valdo atskirus tinklo elementus (NE), t.y. įrangą (multiplekserius, komutatorius, regeneratorius ir t.t.). Jo uždaviniai yra:
– tinklo elementų konfigūravimas – konfigūracijos parametrų nustatymas, pavyzdžiui, kanalų paskirties, KS sąsajų paskirstymas, realaus laiko nustatymas;
– monitoringas – tinklo darbingumo laipsnio nustatymas, avarinių (pavojaus – A) signalų surinkimas ir apdorojimas;
– perdavimo valdymas – darbo parametrų valdymas: sąsajų būsenos patikra, apsaugos sistemos aktyvacija perjungiant į rezervą;
– TMN funkcijų valdymas – avarinių signalų srautų valdymas, pranešimų adresacija, klaidų filtravimo kriterijų formavimas, tarnybinių kanalų pranešimų paketų maršrutizacija, kurie formuojami SOH dėka, sinchrosignalų generavimas ir monitoringas;
– tinklo elementų testavimas – testo atlikimas kiekvienam įrangos tipui;
– NE lokalizavimas išskirto sluoksnio rėmuose – NE aptarnavimo atlikimas ir informacijos gaunamos iš NE apdorojimas.

EM funkcijos gali būti traktuojamos kaip nepriklausomos OS funkcijos, atliekamos konkrečių NE padedant EM ir per aptarnavimo sąsajas. Tam tikslui visi NE turi būti žinomi ir atskiriami. Jei keletas OS realizuoja tas pačias sąsajas, tuomet element-menedžmento funkcijos gali būti paskirstytos kelioms OS (4.1 pav.).

4.1. pav. Apibendrinta telekomunikacinių tinklų valdymo schema

Tinklo menedžeris NM arba tinklo valdymo sistema NMS valdo tinklinį lygį arba visą tinklą. Šiame lygyje NM abstraguojasi nuo atskirų tinklo elementų, kurie vykdo konkrečius uždavinius. Tačiau tai nereiškia, kad jis jų nemato. Jie čia traktuojami kaip palaikantys tinklo ryšius – maršrutus. NM naudojasi šiomis NE funkcijomis:
– ryšio funkcija, kurią vykdo visi elementai, turintys kros-komutacijos galimybę;
– prieigos prie multiplekserio funkcija, kurią vykdo visi multiplekseriai;
– sekcijos perdavimo funkcija, kuri realizuojama tarp ryšio taškų arba tarp ryšio taško ir multiplekserio.

NM vykdo šias funkcijas:
– monitoringo – tikrina perdavimo maršrutą, perdavimo kokybę ir bendrai ryšio kokybę. Tuo atveju NE panaudojamas tiesiogiai OS arba per EM operacinę sistemą;
– tinklo topologijos valdymo – valdo ryšio funkciją perjunginėdamas perdavimo maršrutus;
– lokalizacijos išskirto sluoksnio rėmuose – vykdo NM aptarnavimą ir NE informacijos apdorojimą, kuri būdinga tam sluoksniui.

Kaip ir bet kuriame sluoksnyje NM užtikrina SM sluoksnio maršrutus.

Paslaugų menedžeris užtikrina tradicines tinklo paslaugas – telefono, duomenų perdavimo ir kt. Jis vykdo tokias funkcijas:
– monitoringo – tikrina paslaugos realizavimo galimybę, o taip pat galimus perdavimo maršrutus, paruoštus NM lygmens;
– valdymo – valdo paslaugos charakteristikas, o taip pat formuoja paklausimus tinkliniam lygmeniui apie perdavimo maršrutų pakeitimą;
– lokalizacijos išskirto sluoksnio rėmuose – vykdo SM paslaugą ir duomenų apdorojimą, gaunamų iš NM. SM teikia informaciją BM apie naujas paslaugas.

Biznio menedžeris BM užtikrina paslaugų tipo valdymą ir monitoringą, o taip pat formuoja paklausimus paslaugų lygiui, esančiam žemiau, dėl paslaugos pakeitimo.

4.2. TMN architektūra

TMN architektūra nagrinėjama trimis aspektais:
– funkciniu, nustatančiu funkcinių blokų sudėtį, kuri leidžia realizuoti bet kurio sudėtingumo TMN;
– informaciniu, grindžiamu objektiškai orientuotu požiūriu ir OSI principais;
– fiziniu, aprašančiu realizuojamas sąsajas ir TMN komponentų fizinius pavyzdžius.

TMN sudaro aibė funkcinių blokų, kurie vykdo šias funkcijas:
– OSF – valdančios sistemos funkcijas OSF;
– MF – sąsajos įrenginio funkciją M (medianinę funkciją);
– NEF – tinklo elemento funkciją NEF;
– QAF – Q – adapterio funkciją QAF;
– WSF – darbo stoties funkciją WSF.

Informacijos perdavimui tarp šių TMN blokų naudojama duomenų perdavimo funkcija DCF. Funkcinių blokų poros, apsikeičiančios informacija, tarpusavyje atskirtos atraminių (arba sąsajų) taškų. Trys iš nurodytų blokų, vykdančių NEF, QAF ir WSF funkcijas, TMN priklauso tik dalinai (4.2 pav.).

4.2. pav. Tinklo valdymo schemos sąsajų padėtis ir tipai

Funkciniai blokai ne tiktai vykdo nurodytas funkcijas, bet ir turi papildomus funkcinius komponentus, realizuojančius tam tikras funkcijas:
– OSF blokas – apdoroja valdančią informaciją monitoringo ir/arba valdymo tikslais, o taip pat realizuoja valdančiąją OSF funkciją MAF;
– MF blokas – apdoroja informaciją, perduodamą tarp OSF ir NEF blokų (arba QAF), atsimindamas, filtruodamas, adaptuodamas ir suspausdamas ją, o taip pat realizuoja valdančiąją MF funkciją;
– NEF blokas – apima ryšio funkcijas, kurios yra valdymo objektu, o taip pat realizuoja valdančiąją NEF funkciją;
– QAF blokas – prijungia prie TMN NEF arba QSF klasės objektus, kurie nėra TMN dalimi, užtikrina ryšį tarp atraminių taškų TMN viduje ir už jo ribų, o taip pat realizuoja valdančiąją QAF funkciją;
– WSF blokas – leidžia interpretuoti TMN informaciją, kad suprastų ją valdančios informacijos vartotojas.

Papildomi funkciniai komponentai, aukščiau vykdę nepriklausomą rolę kaip TMN blokai, dabar įtraukti į funkcinių blokų sudėtį. Jiems priklauso:
– MAF – valdančioji funkcija – faktiškai atlieka TMN valdymo paslaugą. Taip pat gali vaidinti arba menedžerio, arba agento rolę. Naudojama MF, NF, OSF ir QSF blokuose;
– MIB – valdančios informacijos bazė – vaidina valdymo objektų informacinio archyvo rolę. Ji nėra TMN standartizacijos objektas. Naudojama distancinio monitoringo schemoje RMON, o taip pat pagal SNMP protokolą naudojama visuose, išskyrus WSF, funkciniuose blokuose;
– ICF – informacijos keitimo funkcija – naudojama tarpinėse sistemose informacinio modulio perdavimui iš sąsajos sąsajai. Naudojama MF, OSF, QAF funkciniuose moduliuose;
– PF – pateikimo funkcija – keičia informaciją, kad ji būtų patogi atvaizduoti. Naudojama WSF bloke;
– HMA – žmogus – mašina adaptacijos funkcija – keičia MAF informaciją, kad būtų patogi atvaizduoti. Naudojama OSF, MF blokuose;
– MCF – pranešimo perdavimo funkcija – naudojama valdančios informacijos pasikeitimui, kuri yra pranešime. Naudojama visuose blokuose;
– DCF – duomenų perdavimo funkcija – naudojama blokų informacijai perduoti, kurie vykdo valdančias funkcijas.

TMN tinkle yra atraminiai taškai, nustatantys paslaugos ribas. Tie taškai dalinami į dvi grupes. Pirmoji grupė apima TMN vidaus taškus, o antroji išorės. Pirmosios grupės taškai dalijami į tris klases:
– q – taškai tarp OSF, QAF, MF ir NEF blokų. Jie užtikrina informacijos apsikeitimą tarp blokų informacinio modelio ribose, kuris aprašytas M3100 ITU-T standarte [21]. Tie taškai dalinami į du tipus:
– qx – taškai tarp dviejų MF blokų arba MF bloko ir kitais likusiais;
– q3 – taškai tarp dviejų OSF blokų arba OSF ir likusių;
– f – taškai WSF blokų prijungimui prie OSF ir/arba prie MF. Jie detaliau aprašyti ITU-T M.3300 rekomendacijoje [22];
– x – taškai tarp OSF, priklausantys dviems TMN.

Antros grupės taškai dalijami į dvi klases:
– g – taškai tarp WSF ir vartotojo;
– m – taškai tarp QAF ir valdomo objekto, nepriklausančio TMN.

Atitinkamai atraminių taškų padėčiai nustatoma atitinkamų TMN sąsajų padėtis. Ji parodyta 4.3 pav. [23]. 4.2 pav. punktyru pavaizduotos TMN ribos. Sutinkamai su jomis Q ir F sąsajos yra TMN viduje, X sąsaja – ribinė, o M ir G išorės.

4.3. pav. Sąsajų tarp valdančių funkcijų blokų padėtis ir tipai

4.3. SDH tinklo bendroji valdymo schema

Remiantis aukščiau išdėstytais samprotavimais panagrinėsime SDH tinklo valdymo schemą. Tinklo organizacinio valdymo schema (4.4 pav.) yra daugelio lygių. Žemiausias lygis apima SDH NE, kurie užtikrina transportavimo paslaugas. MAF funkcijos jų viduje suriša vieno rango NE ir užtikrina jų valdymą, o taip pat suriša MD įrenginius su valdančia sistema OS.

Žemesnis lygmuo sudarytas iš trijų tinklo elementų. Kiekviename elemente logiškai išskirtos trys funkcijos: MCF, MAF ir NEF. Kiekvieno elemento MAF gali turėti Agentą arba Menedžerį, arba abu. Valdantysis pranešimas, ateinantis per ECC F ir Q sąsajomis arba iš kito elemento (ne SDH), perduodamas MCF pagalba. Po to interpretuojamas MAF pagalba ir per Agentą, perduodamas valdomam objektui MO. Objekto reakcija atgal perduodama per Agentą ir Menedžerį į ECC kanalą arba F ir Q sąsajomis į vidurinį lygį – MD, kuris sąveikauja su OS. OS valdoma EM arba NMS. Pranešimų formatas tokioje daugialaipsnėje struktūroje palaikomas vienodas kaip horizontaliojoje plokštumoje NE-NE, taip ir vertikaliojoje: NE-MD, MD-OS.

MCF – pranešimo perdavimo funkcija, MAF – valdančioji funkcija, NEF – tinklo elemento funkcija, ECC – įrengtas valdymo kanalas, A – agentas, MO – valdomas objektas, M – menedžeris, F, Q – sąsajos.

4.4. pav. SDH tinklo bendroji valdymo schema

4.4. Tarpusavio sąveikos sąsajos

Iš visų sąsajų, kurios sąveikauja su TMN tinklu (4.2 pav.), panagrinėsime Q ir F. Jos yra TMN vidaus sąsajos. Svarbiausios yra tos, kurios pažymėtos bendra Q sąsaja.

4.4.1. Q sąsaja

Sąveikaujant su TMN tinklu, SMS naudoja Q sąsają [24]. Ji turi tris protokolų rinkinius: B1, B2, B3, apibrėžtus ITU-T G.773 rekomendacijos [25]. Tie protokolai vėliau buvo pakeisti A1 ir A2 rinkiniais – trumpu rinkiniu ir CONS1, CLNS1, CNLS2 (vietoj B1, B2, B3 atitinkamai) – pilnu rinkiniu, apibrėžtu G.773 rekomendacijoje. Paskutinėje publikacijoje aprašyti tiktai A1 ir A2, kurie atitinka Qx sąsajai. CONS1, CLNS1, CNLS2 protokolų profilis OSI modelio 13 sluoksniams aprašytas ITU-T Q.811 rekomendacijoje [26]. 47 OSI lygmenims – ITU-T Q.812 rekomendacijoje [27]. Jie atitinka Q3 ir Qx sąsają.

Trumpi A1 ir A2 protokolų rinkiniai pateikti 4.1 lentelėje. 46 OSI lygmenims protokolai nereglamentuojami. Detaliau tai išnagrinėta G.773 rekomendacijoje [25].

Perdavimo spartos, užtikrinamos Qx sąsajų, priklauso nuo protokolų rinkinio. A1 jos lygios 19200 ir 64000 bitai/s, nors galima naudoti ir 128 kbitus/s. A2 – ji lygi 1 Mbitas/s ar daugiau.

4.1 lentelė. A1 ir A2 protokolų rinkiniai
Lygiai A1 protokolų rinkinys A2 protokolų rinkinys
Pirmas Fizinės sąsajos ISO 8482, EIA 485
[28, 29] Fizinė sąsaja nereglamentuota
Antras ISO 3309, ISO 4335, ISO 7809
[31, 30, 32] ISO 8802-2 + DAD2, ISO 8802-3
[37, 38, 39]
Trečias ISO 8473, ISO 8473/AD3
[33, 34] ISO 8473
[33]
Septintas ACSF – CCITT X.217, X.227
[35, 36] ROSE – CCITT X.219, X.229
[40, 41]
CMSE – ISO 9595, ISO 9596
[42, 43]

4.4.2. F – sąsaja

Pagal bendrąją koncepciją F sąsajos vieta atitinka f atraminio taško vietai. Kaip buvo minėta aukščiau F sąsaja duomenų perdavimo tinklas surištas su WS darbo stotimi – valdančios sistemos monitoriumi. Dėka šio ryšio užtikrinamas OSF ir MF funkcijų vykdymas, kurios atlieka:
– valdančios informacijos bendrą apdorojimą;
– valdančios funkcijos realizaciją OSF – MAF;
– perduodamos tarp OSF ir NEF (arba QAF) blokų informacijos apdorojimą;
– valdančios funkcijos MF – MAF realizaciją.

Dispečeris, sėdėdamas prie displėjaus WS pulto, F sąsaja atlieka gana daug funkcijų: bendrą valdymą, avarinių situacijų atsiradimo pranešimų srautų valdymą, įrangos darbo charakteristikų valdymą, konfigūracijos valdymą, sąskaitų pateikimą, užtikrina sistemos darbą ir patikimumą, testavimą. Detaliau tos galimybės aprašytos M.3300 rekomendacijoje [22].
4.4.3. SDH tinklų sinchronizacija

SDH tinklų sinchronizacija yra dalis problemų, kurios susijusios su skaitmeninių tinklų bendromis sinchronizacijos problemomis. Bendrieji sinchronizacijos klausimai aprašyti CCITT G.810 rekomendacijoje [44], yra aktualūs pleziosinchroniniams bei sinchroniniams tinklams. Bloga sinchronizacija iššaukia skaitmeninių srautų praslydimus ir taip didina sinchroninių tinklų klaidų skaičių.

Sinchronizacijos tikslas – gauti kuo geresnį sinchronizuojantį signalą arba taktinių impulsų generatorių, arba taimerį visiems tinklo mazgams. Nepakanka turėti tikslų sinchrosignalų šaltinį, bet reikalinga patikima sinchrosignalo perdavimo sistema visiems tinklo mazgams.

Tokia paskirstyta sistema šiuo metu remiasi hierarchine schema, pagal kurią tinkle yra taškai, kuriuose įrengtas pirminis etaloninis generatorius (PRC) arba pirminis taimeris. Jo signalai paskirstomi tinkle, pagal kuriuos sudaromi antriniai šaltiniai – antrinis arba valdomas etaloninis generatorius (SRC) arba antrinis taimeris. Jis realizuojamas kaip tranzitinio mazgo taimeris (TNC) arba kaip vietinio mazgo taimeris (LNC). Pirminis taimeris paprastai būna atominis taktinių impulsų šaltinis (cezio arba rubidžio), kurio tikslumas neblogesnis kaip 10-11. Paprastai jis kalibruojamas rankiniu ar automatiniu būdu pagal pasaulinio koordinuoto laiko signalus (UTC). Tie signalai po to paskleidžiami antžeminėmis ryšio linijomis, kad būtų realizuotas vienoks ar kitoks sinchronizacijos metodas.

4.4.3.1. Sinchronizacijos metodai

Egzistuoja du pagrindiniai mazginės sinchronizacijos metodai [44]: hierarchinis priverstinis sinchronizacijos metodas su valdantysis-valdomasis taimerio poromis ir nehierarchinis tarpusavio sinchronizacijos metodas. Abu metodai gali būti naudojami atskirai arba kartu. Tačiau, kaip rodo praktika, labiau paplito pirmasis.

SDH tinklų diegimas, kai naudojama taškas-taškas arba žiedo bei ląstelinė topologija, iškėlė naujas sinchronizacijos problemas. Pastarųjų dviejų topologijų atveju gali keistis perduodamų signalų maršrutai.

SDH tinklai turi keletą dubliuojančių sinchronizacijos šaltinių:
– išorinio tinklo taimerio signalas arba pirminis etaloninis PRC taimeris, apibrėžtas ITU-T G.811 rekomendacijoje [45] turi 2048 kHz signalą;
– prieigos kanalo KS sąsajos signalas, analogiškas tranzitinio mazgo taimerio TNC signalui, apibrėžtas ITU-T G.812 rekomendacijoje [46], turi 2048 kHz dažnį ir išskiriamas iš pirminio 2048 kbitų/s srauto;
– vidinio taimerio arba vietinio mazgo taimerio LNC signalas, apibrėžtas ITU-T G.812 rekomendacijoje [46], kurio dažnis 2048 kHz;
– STM-N linijinis signalas arba linijinis taimeris, kurio dažnis 2048 kHz, išskiriamas iš 155,520 Mbitų/s arba 4n155,520 Mbitai/s signalo.

Įvertinant, kad 2 Mbitų/s KS talpinami į virtualius konteinerius ir gali plaukioti konteinerių rodiklių ribose, jų signalai neturi būti naudojami SDH tinklų sinchronizacijai. Vidinio taimerio signalų tikslumas esti (15) 10-6, t.y. nedidelis. Taigi, patikimiausias sinchrošaltinis yra išorinio tinklo taimerio signalas ir STM-N linijinis signalas.

PDH tinklo sinchronizacija rėmėsi hierarchine priverstine sinchronizacija. Joje taimerių signalų perdavimas tinklo mazgais buvo skaidrus. SDH tinkle taimerio signalas išskiriamas kiekviename mazge iš STM-N linijinio signalo, todėl toks skaidrumas dingsta. Tuo atveju sinchronizacijos vientisumas SDH tinkle geriau užtikrinamas naudojant pirminių etaloninių šaltinių PRS paskirstymą. Tai leidžia išvengti taimerių signalų kaskadavimo efekto. Paskirstytų PRS metodas aprašytas Bellcore GR-2830-CORE standarte [47].

4.4.3.2. Darbo režimai ir sinchrošaltinio kokybė

Numatyti yra keturi standartiniai mazgų sinchrošaltinių darbo režimai:
a) pirminio etaloninio taimerio PRC režimas (mazgas “ponas”);
b) priverstinės sinchronizacijos režimas – valdomo užduodančiojo taimerio SRC režimas (tranzitinis ir/arba vietinis mazgas);
c) palaikymo režimas, kurio tikslumas 510-10 tranzitiniam mazgui ir 110-8 vietiniam mazgui su paros dreifu 110-9 ir 210-8 atitinkamai;
d) laisvasis režimas (tranzitiniam ir vietiniam mazgui) – palaikymo tikslumas priklauso nuo šaltinio klasės ir gali būti 110-8 tranzitiniam mazgui ir 110-6 vietiniam mazgui.

ITU-T ir ETSI organizacijos pasiūlė naudoti sinchrošaltinio kokybės lygio sampratą. Tas lygis gali būti perduotas kaip sinchronizacijos statuso pranešimas STM-N ciklo antraštės pagalba. Tam tikslui naudojami sinchronizacijos baito 58 bitai arba E1 2 Mbitų/s ciklo rezervinių bitų seka. Tuo atveju, kai sutrinka tinklo darbas ir įvyksta apsauginis perjungimas, tinklo elementas NE turi galimybę pasiųsti taimeriui pranešimą apie būtinybę išnaudoti sinchrosignalą, atstatytą iš alternatyvaus maršruto.

Dabartinės tinklo valdymo sistemos gali naudoti iki šešių sinchrošaltinio kokybės lygių (4.2. lentelė).

4.2 lentelė. Galimi sinchrošaltinio kokybės lygiai
Simbolis Sinchrošaltinio kokybės lygis
PRC arba G.811 Pirminis etaloninis taimeris PRC, CCITT G.811 [45]
Nežinomas Kokybės lygis nežinomas
TNC arba G.812T Tranzitinio mazgo taimeris TNC, CCITT G.812 [46]
LNC arba G.812L Vietinio mazgo taimeris LNC, CCITT G.812 [46]
SETS Nuosavo SDH mazgo taimeris, inicijuotas linijinio STM-N signalo
Nenaudojamas Nenaudojamas sinchronizacijos tikslams

“Kokybės lygis nežinomas” – tokio tipo atestacija reiškia, kad sinchrošaltinio signalas gautas iš SDH senos įrangos, kurioje nėra sinchronizacijos statuso pranešimo paslaugos. Pranešimas “nenaudojamas sinchronizacijos tikslams” gali būti atsiųstas iš bloko, kurio STM-N sąsaja duotuoju momentu naudojama sinchronizacijos tikslams.

4.4.3.3. Pasaulinio koordinuoto laiko panauda

Tarp sinchrosignalų šaltinių labiausiai universalus ir tikslus yra pasaulinis koordinuotas laikas (UTC). Jo perdavimui naudojamos LORAN-C palydovinės sistemos ir globalioji pozicionavimo sistema (GPS). Tradicinės UTC priėmimo sistemos reikalauja tam tikrų išlaidų ir naudojamos palydovinio ryšio sistemose. Kadangi plačiai paplitusi GPS, tai pirminiams etaloniniams šaltiniams PRS buvo sukurta alternatyvi sistema – lokalioji pirminių etalonų technologija (LPR), kuri naudoja generatorių valdymui UTC. Daugelis telefono kompanijų naudoja šitą technologiją, kur paplitusi GPS sudarant alternatyvių taimerių klasę tranzitiniuose mazguose. Juose, kaip TNC taimeriai, naudojami rubidžio laikrodžiai. Kartu su LPR technologija sinchronizacijos panauda iš UTC leidžia pagerinti vietos pirminių etalonų tikslumą iki 110-11, kuris nustatomas ITU-T ir ETSI standartų.

Paskirstytų pirminių etaloninių sinchrosignalų šaltinių sistemos sukūrimas leidžia padidinti SDH tinklų sinchronizacijos patikimumą, praktiškai panaikina sinchronizacijos sutrikimus atliekant apsauginius perjungimus SDH žiede arba ląsteliniame SDH tinkle.

4.4.3.4. Žiedinio SDH tinklo sinchronizacijos pavyzdys

Pagrindinis keliamas reikalavimas kuriant sinchronizacijos tinklą – tai pagrindinių ir rezervinių kelių sinchrosignalui sudarymas. Visgi, visais atvejais turi būti išlaikyta hierarchinio medžio topologija ir neturi būti uždarų sinchronizacijos kilpų. Be to tinkle turi būti alternatyvūs sinchrosignalų šaltiniai. Ideali situacija būtų, jei ir alternatyvūs sinchrosignalų šaltiniai būtų suskirstyti pagal rangą ir jiems suteikti prioritetai.

Panaudojant pranešimus apie sinchronizacijos statusą galima padidinti tinklų sinchronizacijos patikimumą. 4.5 pav. pateikta žiedinio SDH tinklo sinchronizacijos schema. Schema realizuota pagal klasikinį priverstinės sinchronizacijos metodą. Vienas tinklo mazgų A paskiriamas valdančiuoju arba “ponu”. Į jį patenka išorinio PRC sinchrosignalas. Iš šio mazgo

4.5. pav. Žiedinio SDH tinklo sinchronizacijos schema
esant normaliam darbui

pagrindinė sinchronizacija atliekama prieš laikrodžio rodyklę, t.y. mazgams B, C ir D. Rezervinė sinchronizacija paskirstoma pagal laikrodžio rodyklę, t.y. mazgams D, C ir B. Pradinis sinchrošaltinių paskirstymas mazgams atliekamas pagal 4.3 lentelės duomenis.

4.3 lentelė. Žiedinio tinklo sinchrošaltinių paskirstymas
Mazgas Pirmojo prioriteto šaltinis Antrojo prioriteto šaltinis
A Išorinis 2 MHz PRC Nenumatytas
B STM-N A mazgo linijinis signalas STM-N C mazgo linijinis signalas
C STM-N B mazgo linijinis signalas STM-N D mazgo linijinis signalas
D STM-N C mazgo linijinis signalas STM-N A mazgo linijinis signalas

Nutrūkus kabeliui tarp B ir C mazgų ir negaunant C mazgui sinchrosignalo iš B mazgo, C mazgas pereina į sinchronizacijos palaikymo režimą ir siunčia D mazgui pranešimą SETS apie sinchronizacijos kokybės lygį (4.6 pav.). Mazgas D, gavęs pranešimą apie sinchronizacijos kokybės

4.6. pav. Žiedinio SDH tinklo sinchronizacijos schema
nutrūkus ryšiui

lygį iš A ir C, ir parinkęs geriausią (A mazgą), siunčia C mazgui pranešimą “PRC” vietoje “Nenaudojamas”. Mazgas C, gavęs pranešimą iš D mazgo, keičia sinchronizacijos šaltinį į “PRC” iš D mazgo.

4.4.3.5. Ląstelinio SDH tinklo sinchronizacijos pavyzdys

Panagrinėsime ląstelinio SDH tinklo sinchronizacijos schemą. Vienas toks sinchronizavimo pavyzdžių galėtų būti kaip parodyta 4.7 pav. Tinklas turi 12 mazgų ir žvaigždės transportinę technologiją, sudarytą iš kelių linijinių atkarpų, sujungtų koncentracijos mazgų.

Kad būtų lengvesnis sinchronizacijos schemos sudarymas, ji suskirstoma į keletą sinchronizacijos grandžių, įvertinant tinklo topologiją. Gautos W, X, Y, Z grandys parodytos paveikslėlio apačioje. Skaičiais 1 ir 2 parodyti prioritetai. Ištisine linija parodyti pagrindiniai sinchronizacijos kanalai, punktyru – rezerviniai kanalai. Sinchronizacijos mazgai “ponas” užštrichuoti.

4.7. pav. Ląstelinio SDH tinklo sinchronizacijos schema

Sinchronizacijos paskirstymui irgi naudojama hierarchinė schema. Kiekviena sinchronizacijos grandis gali turėti vieną arba du mazgus, kurie sinchronizaciją gauna iš išorės PRC. Tie mazgai vadinami “ponais”. PRC šaltinis, esantis pagrindinėje stotyje, yra išorinis PRC, iš kurio sinchronizaciją gauna du mazgai “ponai” – W ir X. Y ir Z grandys turi bendrą “poną” C&D, kuris sinchrosignalą gauna iš X grandies paskutiniojo mazgo. Tokio pasiūlymo esmė ta, kad alternatyvus sinchrosignalo kelias yra kiekvienoje grandyje. Problemos gali kilti, jei bus nepatikimas ryšys, kuris užtikrina C&D mazgo sinchronizaciją. Todėl šiam mazgui būtų galima panaudoti lokalųjį pirminį etaloną LPR.

4.4.3.6. Sinchronizacijos valdymas

Kiekvieno mazgo sinchronizacijos tinklo konfigūracija turi būti sudaryta sutinkamai su viso tinklo sinchronizacijos planu. Tuomet su element-menedžeriu EM (arba mazgo menedžeriu) atliekami tokie pradiniai nustatymai:
– nustatomi šaltiniai , kurie galėtų būti etaloniniais;
– nustatomi etaloninių šaltinių parinkimo prioritetai;
– nustatomi 2 Mbitų/s perduodamų signalų kokybės lygmenys ir atitinkami jiems 2 MHz sinchrosignalai;
– kiekvienai STM-N sąsajai parenkamas arba fiksuotas kokybės lygmuo, arba galimybė panaudoti pranešimus apie sinchronizacijos statusą;
– parenkamas taimerio signalas, kuris siunčiamas iš išorinės sąsajos.

Kadangi 2 Mbitų/s signalai ir įėjimo 2 MHz sinchrosignalai neperduoda SSM pranešimų, operatorius gali nustatyti pageidaujamą jų kokybės lygmenį su EM pagalba net iki PRC, jeigu 2 MHz signalas buvo paimtas iš aukštos klasės šaltinio.

EM gali naudoti tris sinchronizacijos sistemos darbo režimus:
– prioritetų sąrašo panaudos režimą parenkant geriausią sinchrošaltinį kaip etaloninį iš sąrašo, kuris buvo sudarytas pagal prioritetus;
– rankinį sinchrošaltinio parinkimą;
– sinchronizacijos palaikymo režimą.

EM monitoriaus ekrane galima matyti prioritetų sąrašo panaudą, o taip pat galimų šaltinių sąrašą. Jame nurodyti šaltinių pavadinimai, kokybės lygiai ir prieinamumas prie jų duotuoju momentu.