Šio darbo objektas – Rytų Azijos regiono saugumas bei Kinijos ir Indijos poveikis jam. Darbo tikslas – atskleisti kaip Kinija ir Indija bei jų tarpusavio santykiai veikia Rytų Azijos regiono saugumą. Siekiant įvykdyti užsibrėžtą darbo tikslą, keliami tam tikri uždaviniai, kurių pagalba ir pavyks tai pasiekti: 1) aptarti svarbiausius konstruktyvizmo teorijos aspektus, reikalingus Kinijos-Indijos santykių analizei bei jų poveikio Rytų Azijos regiono saugumui atskleisti; 2) apžvelgti Kinijos-Indijos santykių istorinę raidą (nuo Kinijos ir Indijos tautinių valstybių susikūrimo iki šių dienų); 3) išanalizuoti Kinijos ir Indijos užsienio politikos ir regionines strategijas bei atskleisti kaip valstybės suvokia savo nacionalinį ir regioninį saugumą; 4) atskleisti kokius interesus Indija ir Kinija turi Rytų Azijos regione bei kaip juos siekia įgyvendinti; 5) įvertinti kokį poveikį Kinijos ir Indijos vykdomos regioninės strategijos turi Rytų Azijos regiono saugumui. Prieš atliekant Kinijos ir Indijos bei jų santykių poveikio analizę Rytų Azijos regiono saugumui, buvo suformuluotas ginamasis teiginys: Kinija ir Indija siekdamos savo interesų įgyvendinimo skatina intensyvų tarpusavio ekonominį bendradarbiavimą Rytų Azijos regione.
Dėl objekto kompleksiškumo darbe naudojama keletas tarpusavyje derinamų metodų. Tai pasirinkta todėl, kad jų derinimą tikslinga naudoti siekiant atskirų tyrimo uždavinių įgyvendinimo, stengiantis kuo įvairiapusiškiau pažvelgti į nagrinėjamus aspektus. Taigi, šiame darbe naudojami aprašomasis-analitinis metodas, dokumentų analizė ir lyginamosios analizės metodai.
Žvelgiant į tarptautinę sistemą matyti, kad ekonominės galios centras pamažu iš Vakarų pereina į Rytus, o mokslininkai skelbia apie prasidedantį Azijos amžių.
Šaltojo karo pabaiga įnešė daug naujų tendencijų į Kinijos-Indijos santykius. Ilgai buvusios konkurentėmis Kinija ir Indija tapo stipriomis regioninėmis galybėmis, o jų tarpusavio santykiai pasižymi tarpusavio ekonominės priklausomybės didinimu ir siekiais dominuoti Azijos regione. Abi valstybės yra ekonomiškai stipriausių valstybių dešimtuke, o šio amžiaus viduryje planuoja pakliūti į trejetuką. Kinijai ir Indijai vis labiau plečia visapusiškus ekonominius santykius prekyba tarp šių šalių pasiekė rekordinius skaičius: pradedant mažiausiu skaičiumi (200 milijonai JAV dolerių) 1989 m., prekyba išaugo iki 52 milijardų JAV dolerių 2008 m.
Nors paskutiniai du dešimtmečiai žymi laipsninį Kinijos-Indijos santykių normalizavimąsi. Nuo antagonizmo palaipsniui pereinama prie dialogo, nuo įtampos – prie atsipalaidavimo. Tačiau įsisenėję konfliktai vis dar neišspręsti ir neaišku, kada jie vėl gali atsinaujinti. Tai be jokios abejonės turi įtakos saugumui Rytų Azijos regione.
Žvelgiant į tarptautinę sistemą matyti, kad ekonominės galios centras pamažu iš Vakarų pereina į Rytus, o mokslininkai skelbia apie prasidedantį Azijos amžių.
Analizuojant naująsias pasaulio galybes, dažniausiai minimos Kinija ir Indija – milžiniškos valstybės, turinčios didžiausią skaičių gyventojų. Žvelgiant iš istorinės perspektyvos abi valstybės yra panašios – abi šalys buvo suformavusios savitas civilizacijas (Indija 2500 m. pr. Kr., o Kinija -2000 m. pr. Kr.), abi buvo kolonijomis bei tautinėmis valstybėmis tapo panašiu metu. Šiuo metu Indija ir Kinija gerokai skiriasi viena nuo kitos: Indija – didžiausia pasaulio demokratija, o tuo tarpu Kinija – vis dar didžiausia autoritarinė valstybė. Tačiau abi valstybės sukūrė vieną iš XXI-ojo amžiaus fenomenų – staigų Indijos ir Kinijos ekonomikų išaugimą. Mokslinėje literatūroje netgi pasirodo terminas „Kindija” (ang. Chindia) apibrėžiantis šių daugiausiai gyventojų turinčių valstybių ekonominį augimą, kai kurie autoriai netgi kalba apie Azijos sąjungos tokios kaip Europos Sąjungos sukūrimą Kinijos, Indijos ir Japonijos ekonomikų pagrindu. Tačiau Kinijos-Indijos dvišaliai santykiai suformavo ne vieną politinės įtampos židinį bei žymi ne vieną tarpusavio konfliktą: dėl tarpusavio sienų, Tibeto, Kašmyro. Kinijos karinės galios augimas prisidėjo prie tarpusavio nepasitikėjimo ir įtampos sukūrimo. Kinijos branduolinių ginklų išbandymas paskatino Indiją tapti branduoline valstybe.
Šaltojo karo pabaiga įnešė daug naujų tendencijų į Kinijos-Indijos santykius. Ilgai buvusios konkurentėmis Kinija ir Indija tapo stipriomis regioninėmis galybėmis, o jų tarpusavio santykiai pasižymi tarpusavio ekonominės priklausomybės didinimu ir siekiais dominuoti Azijos regione. Nuo 1998 m. branduolinių bandymų Pokhran dykumoje gegužės Pekinas ir Naujasis Delis atnaujino laipsnišką tarpusavio pasitikėjimo didinimą ir saugumo konsultacijų procesą.
Dar neseniai Kinijos-Indijos santykiai buvo vien tik apie skirtumų valdymą tarp šių valstybių, o dabar šie tarpvalstybiniai santykiai remiasi santykių tvirtinimu ir vienijimu. Santykių pagerėjimas pastaraisiais metais siejamas su Atal Behari Vajpayee kelione į Kiniją 2003 m. ir sugrįžtamuoju Kinijos premjero Wen Jiabao vizitu 2005 m. balandį. Nuo tada Kinijos-Indijos santykiai patyrė nemenką plėtrą ekonominiame, socialiniame, energetiniame, transporto ir kultūriniame bendradarbiavime. Abi šalys stengiasi surasti bendrą partnerystės areną, kurioje galėtų priimti bendrus sprendimus naudingus abiems regiono lyderėms. Ši tendencija išlieka iki šiol, vis dar neišspręstas konfliktas neaptemdo ekonominių dvišalių santykių.
Neturtingos Indija ir Kinija pasirinko nepriklausomus ir unikalius būdus išvaduoti savo milžiniškas populiacijas nuo skurdo ir atsilikimo. Abi valstybės yra ekonomiškai stipriausių valstybių dešimtuke, o šio amžiaus viduryje planuoja pakliūti į trejetuką. Kinijai ir Indijai vis labiau
4
plečia visapusiškus ekonominius santykius prekyba tarp šių šalių pasiekė rekordinius skaičius: pradedant mažiausiu skaičiumi (200 milijonai JAV dolerių) 1989 m., prekyba išaugo iki 52 milijardų JAV dolerių 2008 m.
Nors paskutiniai du dešimtmečiai žymi laipsninį Kinijos-Indijos santykių normalizavimąsi. Nuo antagonizmo palaipsniui pereinama prie dialogo, nuo įtampos – prie atsipalaidavimo. Tačiau įsisenėję konfliktai vis dar neišspręsti ir neaišku, kada jie vėl gali atsinaujinti. Tai be jokios abejonės turi įtakos saugumui Rytų Azijos regione, kadangi remiantis regioninio saugumo kompleksų teorija saugumo komplekso valstybių pagrindiniai saugumo ir nesaugumo procesai yra labai glaudžiai susiję ir jų saugumas negali būti išskirtas ar analizuojamas atskirai vienas nuo kito.
Kinija ir Indija yra laikomos svarbiausiomis valstybėmis Azijos regione, tačiau šios didžiausios pagal gyventojų skaičių valstybės yra labai skirtingos – skiriasi šių valstybių politiniai režimai, religiniai ir kultūriniai ypatumai bei struktūrinė ir santykinė galia. Tačiau abi valstybės turi labai panašius strateginius nacionalinius interesus, kurių pagrindas – dominuoti regione, o neretai ir už jų ribų.
Abi šios valstybės jau tapo pernelyg svarbiomis ir įtakingomis, kad jų santykių peripetijos vienaip ar kitaip neveiktų padėties tiek Azijoje, tiek už jos ribų. Pastebėtina, jog intensyvėjantys santykiai tarp dviejų Azijos galybių apsiriboja ne tik regioninėje sferoje, tai taip pat įtakoja pasaulinę ginklų kontrolės, branduolinio ginklo neplatinimo, varžybų tarp didžiųjų galybių, geostrateginius persigrupavimo aspektus. Pokyčiai tarptautiniame lygmenyje veikia Kinijos ir Indijos politikos suvokimą, interesus ir politikos pasirinkimus, o visa tai taip pat veikia šių dviejų valstybių tarpusavio bendradarbiavimą.
Rytų Azijos regiono tvarka pasižymi JAV siekimu koordinuoti ir įtakoti regioninius procesus, aljansų sistema, kylančia Kinijos galia, padalinta Korėja, neturinčios aiškios krypties Japonija, Kinijos-Taivano neišspręstu klausimu, kiekviename iš šių aspektų sukuriant saugumo dilemos aspektą. Greta to didėja ASEAN organizacijos įtaka, Pietų Azijoje auga Indijos galia. Visi šie procesai plėtojasi politinių sistemų įvairovės, augančio nacionalizmo, dinamiško ekonomikos augimo kontekste. Valstybės regione veikia viena kitą, intensyviai bendradarbiauja, tačiau vis dar yra pastebimas tarpusavio nepasitikėjimas, kuris retkarčiais perauga į įtampos išaugimą.
Darbo problema yra Kinijos Indijos saugumo dinamikos poveikis Rytų Azijos regiono
saugumui. Siekiant atskleisti šių valstybių daroma įtaka Rytų Azijos saugumui, analizei buvo
pasirinktos Kinijos ir Indijos užsienio politikų strategijos, o Kinijos-Indijos dvišalių santykių
analizei bei šių valstybių poveikis regiono saugumo atskleidimui buvo pasirinkta konstruktyvizmo
teorija. Konstruktyvizmo teorija, kaip analizės teorijos pagrindas, pasirinkta todėl, kad klasikinės
tarptautinių santykių teorijos realizmas ir liberalizmas yra kritikuojamos kaip netinkamos Azijos
5
saugumo problematikai nagrinėti. Realistų teiginys, kad valstybės siekia maksimizuoti savo nacionalinius interesus ir tikslus, būdingas tiek Kinija, tiek Indija, tačiau to yra siekiama pirmenybę suteikiant tarpusavio priklausomybės didinimui (liberalizmo idėja). Nors regionalizmo procesai Azijoje yra puiki terpė pasireikšti liberalaus institucionalizmo idėjoms. Tačiau pastarosios aiškinimas kaip veikia regioninės institucijos sutampa su konstruktyvizmo aiškinimu, kuris praplėtė ir pagilino institucijų vaidmens Azijoje analizę. Tuo tarpu konstruktyvizmas į tarptautinę politiką skatina žiūrėti kaip į socialiai konstruojamos realybės dalį, kritiškai įvertinti visas objektyviomis duotybėmis laikomas struktūras, institucijas. Ypatingas dėmesys, analizuojant tarptautinę sistemą, skiriamas tokiems socialinės realybėms elementams kaip reikšmės, idėjos, normos, taisyklės, institucijos, įsivaizduojamos bendruomenės, identitetas, kultūra, kalba, praktika, komunikaciniai procesai. Konstruktyvizmas aiškina konfliktų ir karų priežastis dalinai, jeigu ne išimtinai, pro valstybių identitetų ir savęs suvokimo prizmę. Šiame kontekste Indijos-Kinijos konfliktas aiškinamas kaip skirtingų identitetų, skirtingų civilizacijų ir istorijų susidūrimas. Dėl skirtingo identiteto abi valstybės konfliktą suvoks skirtingai ir sieks jį išspręsti pasitelkdamos skirtingas strategijas. Konstruktyvistai bendradarbiavimą suvokia ne kaip praktinį valstybių funkcionavimo įrankį (kaip suvokia neoliberalai), bet daugiau kaip socialinį išmokimą, kuriame sąveika su kitomis valstybėmis sukuria bendros realybės suvokimą, pagal kurią yra iš naujo apibrėžiami valstybių interesai ir kuri didina saugumo jausmą. Šios koncepcijos prielaidomis yra analizuojamas Kinijos ir Indijos saugumo dinamikos poveikis Rytų Azijos regiono saugumui.
Darbo objektas – tai Rytų Azijos regiono saugumas bei Kinijos ir Indijos poveikis jam. Darbo tikslas ir uždaviniai
Darbo tikslas – atskleisti kaip Kinija ir Indija bei jų tarpusavio santykiai veikia Rytų Azijos regiono saugumą.
Siekiant įvykdyti užsibrėžtą darbo tikslą, keliami tam tikri uždaviniai, kurių pagalba ir pavyks tai pasiekti:
1. Aptarti svarbiausius konstruktyvizmo teorijos aspektus, reikalingus Kinijos-Indijos santykių analizei bei jų poveikio Rytų Azijos regiono saugumui atskleisti;
2. Apžvelgti Kinijos-Indijos santykių istorinę raidą (nuo Kinijos ir Indijos tautinių valstybių susikūrimo iki šių dienų);
3. Išanalizuoti Kinijos ir Indijos užsienio politikos ir regionines strategijas bei atskleisti kaip valstybės suvokia savo nacionalinį ir regioninį saugumą;
4. Atskleisti kokius interesus Indija ir Kinija turi Rytų Azijos regione ir kaip juos siekia įgyvendinti;
5. Įvertinti kokį poveikį Kinijos ir Indijos vykdomos regioninės strategijos turi Rytų Azijos regiono saugumui.
Darbo ginamasis teiginys
Prieš atliekant Kinijos ir Indijos bei jų santykių poveikio analizę Rytų Azijos regiono saugumui, buvo suformuluotas ginamasis teiginys: Kinija ir Indija siekdamos savo interesų įgyvendinimo skatina intensyvų tarpusavio ekonominį bendradarbiavimą Rytų Azijos regione.
Tyrimo metodika
Dėl objekto kompleksiškumo darbe naudojama keletas tarpusavyje derinamų metodų. Tai pasirinkta todėl, kad jų derinimą tikslinga naudoti siekiant atskirų tyrimo uždavinių įgyvendinimo, stengiantis kuo įvairiapusiškiau pažvelgti į nagrinėjamus aspektus. Taigi, šiame darbe naudojami aprašomasis-analitinis metodas, dokumentų analizė ir lyginamosios analizės metodai.
Aprašomojo-analitinio metodo pagalba darbe siekiama nuosekliai aprašyti tarptautinių krizių problematiką liečiančius teorinius aspektus, analitiškai įvertinant ir pagrindžiant jų reikšmę tolimesnei analizei.
Dokumentų analizei naudojami pirminiai (pvz., teisės aktai) ir antriniai dokumentai (pvz., moksliniai straipsniai; straipsniai periodiniuose leidiniuose). Tokie metodai suteikia galimybę susipažinti su istorine Kinijos-Indijos santykių raida bei išanalizuoti šių valstybių suformuotas užsienio politikas strategijas.
Lyginamasis metodas, kuris yra vienas svarbiausių politikos mokslų tyrimuose. Jo pagalba galima net tik ištirti tam tikrus reiškinius, tačiau ir palyginti juos tarpusavyje ar bendresniame kontekste, tuo pačiu numatyti vienų specifiką kitų atžvilgiu ir vystymosi tendencijas. Visų pirma, lyginamasis metodas naudojamas aptariant svarbiausius konstruktyvizmo teorijos aspektus juos lyginant su realizmo ir liberalizmo teorijomis. Visų antra, lyginamasis metodas yra naudojamas Kinijos ir Indijos užsienio politikų analizei siekiant atskleisti valstybių interesus ir juos tarpusavyje palyginti bei atskleisti skirtingą šalių požiūrį viena į kitą.
Šaltinių ir literatūros apžvalga
Kinijos ir Indijos santykius liečiantys aspektai bei Rytų Azijos regiono saugumo problematika Lietuvoje beveik netyrinėta. Todėl teko remtis šaltiniais ir literatūra anglų kalba. Dažnai pasigirsta kritika dėl tik Vakarų autorių mokslinių darbų naudojimo įvairiems procesams Azijoje analizuoti. Šiame darbe buvo to išvengta analizei naudojant kinų ir indų mokslininkų įžvalgomis.
Šio darbo šaltinius galima suskirstyti į pirminius ir antrinius – tai mokslinės knygos, straipsniai mokslinės periodikos žurnaluose (antriniai šaltiniai) bei oficialūs Kinijos ir Indijos gynybos dokumentai, užsienio politikos strategijos (pirminiai šaltiniai).
Svarbiausiais darbe cituojamais autoriais galima išskirti Amitav Acharya, kuris plačiai yra išanalizavęs tarptautinių santykių teorijų taikymą Azijos kontekste, analizuojant regioninio saugumo susiformavimą ir regioninio saugumo sistemos principus buvo remtasi B. Buzan ir O. Waever knyga „Regions andPowers: The Structure of International Security”, bei B. Buzan knyga „Žmonės, valstybės ir baimė”. Pastaraisiais autoriais remtasi todėl, kad jie susistemino regioninio saugumo teoriją ir nustatė šios sistemos principus. D. Kang China Rising: Peace, Power, and Order in East Asia ir Gill, B. Rising Star. China’s New Security Diplomacy monografijos buvo naudotos saugumo Rytų Azijoje ir Kinijos užsienio politikos analizei. Waheguru Pal Singh Sidhu, Jing-dong Yuan China and India: Cooperation or Conflict? buvo remtasi siekiant apžvelgti Kinijos-Indijos santykių istorinę raidą. V. P. Dutt, Jing dong-Yuan, K. Mori, D. Scott, Vu Dang Dzung, Bhartendu Kumar Singh, Bhartendu Kumar Singh, C. S. Kuppuswamy moksliniai darbais buvo remtasi analizuojant Indijos užsienio politikos prioritetus, jos interesus Rytų Azijos regione bei jų poveikį šiam regionui. Vienų autorių darbai padėjo apibrėžti teorinius karinės galios aspektus, kiti pasitarnavo darant įžvalgas.
Darbo struktūra
Pagrindinį darbo dėstymą sudaro trys pagrindinės dalys, kurios skirstomos į skyrius, o šie dažnu atveju – į poskyrius.
I-joje darbo dalyje „Teoriniai Indijos-Kinijos santykių poveikio Rytų Azijai analizės aspektai” analitiškai teoriniai aspektai, suteikiantys reikiamus pagrindus tolimesnei analizei. Pirmajame skyriuje apžvelgiamos realizmo, liberalizmo ir konstruktyvizmo teorijos, ieškant tinkamiausios koncepcijos Kinijos ir Indijos poveikio Rytų Azijos regiono saugumo analizei. Antrame skyriuje aptariama regioninio saugumo samprata.
II-joje dalyje apžvelgiama Kinijos-Indijos dvišalių santykių istorinė raida, didžiausią dėmesį sutelkiant ties dabartinėmis tendencijomis. Šioje dalyje analizuojama ekonominiai ir politiniai Kinijos ir Indijos santykių aspektai bei jų poveikis regioniniam saugumui.
III-joji dalis skirta Kinijos ir Indijos užsienio politikų analizei. Siekiama išsiaiškinti, kokius tikslus valstybės yra išsikėlusios Rytų Azijos regione, kaip Kinija ir Indija suvokia savo saugumą ir kokias strategijas pasirenka saugumui užtikrinti, analizuojama, kokį poveikį tai daro Rytų Azijos saugumui.
Išvadose susumuojami ir apibendrinami analizės metu gauti rezultatai, pateikiamos svarbiausios darbo išvados.
1. TEORINIAI INDIJOS-KINIJOS SANTYKIŲ POVEIKIO RYTŲ AZIJAI ANALIZĖS ASPEKTAI
1.1. Realizmo, liberalizmo ir konstruktyvizmo sąsajos aiškinant Kinijos ir Indijos poveikį Rytų Azijos saugumui
Bandymai analizuoti ir teoretizuoti tarpvalstybinius santykius žinomi nuo seniausių laikų. Iki šiol tarptautinių santykių tyrinėtojai stengiasi suprasti ir analizuoti tarptautinėje sistemoje vykstančius reiškinius, taip pat atsargiai numatyti ateities įvykius. Analizuojant tiek tarptautinius santykius, tiek dvišaliu santykius neįmanoma apseiti be tarptautinių santykių teorijų, kadangi jos apibūdina tarptautinę aplinką, kurioje valstybės veikia, pristato esmines prielaidas ir kertinius teiginius, kuriais remiantis valstybės apibrėžia savo strateginius tikslus bei formuoja užsienio politiką.
Valstybių politiką galima analizuoti remiantis įvairiais analizės lygmenimis bei taikant įvairias analizės prizmes. Kiekviena iš alternatyviai egzistuojančių koncepcijų pateikia nuoseklų ir logišką tarptautinės politikos paaiškinimą . Tarptautinių santykių teorijos padeda geriau ir giliau suvokti mus supančią tikrovę, suprasti ir paaiškinti, kas yra tarptautiniai santykiai apskritai, kaip ilgainiui keičiasi jų pavidalas, kokios yra juose kylančių problemų priežastys, kokie galėtų būti jų sprendimų būdai.
Po Šaltojo karo saugumo studijose išryškėjo dvi teorinės paradigmos – racionalizmas ir reflektyvizmas . Racionalizmas siejamas su įsigalėjusia saugumo samprata (realizmu, neorealizmu bei neoliberalizmu), o reflektyvizmas – su konstruktyvizmu, postmodernizmu ir kritinėmis teorijomis. Remiantis racionalizmo paradigma saugumas suprantamas kaip tam tikra siektina būsena, o reflektyvizmo – kaip socialinis konstruktas. Nuo 1990-ųjų tarptautinių santykių srovių diskusijoje vyrauja polemika tarp racionalizmo, konstruktyvizmo ir reflektyvizmo . Racionalizmas ir reflektyvizmas iš esmės yra oponuojantys požiūriai, tačiau J. Fearom ir A. Wendt yra pabrėžę, kad integruotas skirtingų epistemologinių teorijų taikymas kaip tik išplečia analizės pajėgumus ir geriau paaiškina tyrimo objektus tokius kaip užsienio politika ir saugumo dinamika .
Rytų Azijos regiono tvarka pasižymi JAV siekimu koordinuoti ir įtakoti regioninius procesus, aljansų sistema, kylančia Kinijos galia, padalinta Korėja, neturinčios aiškios krypties Japonija, Kinijos-Taivano neišspręstu klausimu, kiekviename iš šių aspektų sukuriant saugumo dilemos aspektą . Greta to didėja ASEAN organizacijos įtaka, Pietų Azijoje auga Indijos galia. Visi šie procesai plėtojasi politinių sistemų įvairovės, augančio nacionalizmo, dinamiško ekonomikos augimo kontekste. Valstybės regione veikia viena kitą, intensyviai bendradarbiauja, tačiau vis dar yra pastebimas tarpusavio nepasitikėjimas, kuris retkarčiais perauga į įtampos išaugimą.
Teoretinių aiškinimų ar modelių netrūksta siekiant analizuoti Azijos regioninę tvarką ir sistemą. G. J. Ikenberry ir M. Mastanduno saugumo analizei Azijoje siūlo hegemoninio stabilumo, normatyvinę socializacijos, identitetų, ekonominės tarpusavio priklausomybės teorijas, o M. Alagappa išskiria tris regioninės tvarkos konceptus: hegemoniją su liberalizmo bruožais, galios balansą ir normatyvinę-sutarties koncepciją . Tačiau visos šios teorijos neapima visų procesų Azijoje, o paaiškina tik keletą tendencijų.
William T. Tow analizuodamas Azijos ir Ramiojo vandenyno šalių strateginius ryšius ir šių regionų saugumo problematiką teigia, kad regioninis saugumas Azijoje įgauna realistinės politikos (realpolitik) ir institucionalizmo derinio bruožų . Tai jam leidžia teigti, kad politika yra paveikta tiek realizmo, tiek liberalizmo teorijų, siekiant jas sujungti į visumą. Realizmo ir pliuralizmo teorijų požiūriai yra priešingi vienas kitam, tačiau pasitaiko atvejų, kai valstybės savo vykdomoje politikoje suderina tiek galios politiką, tiek institucionalizmo ir tarpusavio priklausomybės didinimą. Šiuo atveju tai atsispindi Kinijos ir Indijos tarpusavio santykiuose, kai valstybės tarpusavio priklausomybę didina ekonomikos sferoje bei regioninėse organizacijose, o taip pat išlaiko branduolinius ginklus ir nepamiršta galios politikos.
Iniciatyvos steigti institucijas siekiant palaikyti regioninį saugumą ir skatinti tarpusavio ekonominį bendradarbiavimą demonstruoja valstybių racionalų požiūrį į liberalizmą, kuris patenkina nacionalinio saugumo interesus steigiant institucijas, kurios sumažina kitų tarptautinės sistemos narių nesuvaržytą realistinį elgesį . Būtų galima teigti, kad realizmo šalininkų deklaruojamas grėsmes siekiama sumažinti pasitelkus liberalizmo teorija. Liberalizmo šalininkai teigia, kad Kinija yra labiau linkusi pasitelkti lanksčią strategiją savo tikslams užtikrinti . Kinija yra linkusi dalyvauti regioninėse ir tarptautinėse organizacijose ir iš šio dalyvavimo gaunamą naudą derinti su nacionaliniais interesais. Kinija per paskutiniuosius dešimtmečius pagerino santykius sukaimyninėmis valstybėmis, išplėtojo perkybą taip sukurdama ekonominę tarpusavio priklausomybę tuo įrodydama, kad galinga valstybė būtinai turi vykdyti pasaulinę revoliuciją.
Amardeep Athwal, parašęs ne viena monografiją apie Kinijos ir Indijos santykius, teigia, kad dauguma mokslininkų į šių šalių santykius žvelgia per – neorealizmo prizmę, pabrėžiant konfliktinį ir konkurencinį elementus, tačiau šių santykių analizė taip pat reikalauja įvertinti ekonominį augimą, ekonominės tarpusavio priklausomybės institucionalizavimą bei koordinuotą politiką energetikos klausimais . Dėl šios priežasties jis teigia, kad norint paaiškinti Kinijos-Indijos santykius yra reikalingas teorinis pliuralizmas, apimantis „minkštąjį” realizmą, neoliberalizmą ir taikingus pokyčius .
Vakarietiškų teorijų taikymas Azijos tarpvalstybiniams santykiams dažnai yra kritikuojamas dėl pastarųjų asociacijų su Vakarų pasaulio istorija ir vakarietiška tradicija, kurios nelabai tinkamos rytietiškos kultūros kontekste. Diskusijų kiek tinkamos vakarietiškos tarptautinių santykių teorijos Azijos regiono saugumo problematikos analizei akademinėje literatūroje pasitaiko vis dažniau. J. Ikenberry ir M. Mastanduno apgina vakarietiškos teorinės perspektyvos taikymą teigdami, kad nors pačios Azijos viduje galima aptikti tik šiam regionui būdingų bruožų, tačiau dėl pažangios regiono integracijos į modernią tarptautinę sistemą tarpvalstybiniai santykiai Azijoje pasižymi išsiugdytu funkcionavimo normų taikymu, kurios yra universalios visoje tarptautinėje sistemoje . Regioninio saugumo problematika bei tarpusavio santykiai yra paveikti vakarietiško tarptautinių santykių suvokimo ir dėl šios priežasties vakarietiškos tarptautinių santykių teorijos yra tinkamos regioninio saugumo analizei Azijoje. Amitav Acharya analizuodamas tarptautinių teorijų taikymą Azijoje teigia, kad tarpvalstybiniai santykiai šiame regione kartu apima realizmo galios politikos bruožus, liberalaus institucionalizmo tarpvyriausybinio daugiašališkumo principus bei funkcionavimo normų tarp valstybių principus konstruktyvizmo teorijoje . Vakarietiškos teorijos nors ir neapima visų aspektų formuoja tarpvalstybinius santykius Azijoje, tačiau realizmas, liberalizmas ir konstruktyvizmas yra aktualios ir tinkamos teorijos analizuoti saugumo problematiką šiame
14
regione .
Besiremiant vienu teoriniu požiūriu galima paaiškinti, kokią užsienio politiką ir strategijas valstybės pasirenka formuodamos savo santykius su kitomis valstybėmis. Jeigu remtumėmės realistine tradicija, Kinijos-Indijos santykiai būtų aiškinami galios balanso sąvoka, kuris suvokiamas kaip valstybių priešinimasis bet kokioms jų saugumui kylančioms grėsmėms, sudarant aljansus su kitomis valstybėmis ir didinant savo karines galias. Šis balansas realistų suvokiamas tiek empiriškai – kaip pasaulio politikos funkcionavimas, tiek normatyviniai – kaip teisėtas tikslas ir orientyras valstybių vadovams. Galios balansas yra pageidaujamas ir siektinas, kadangi jis užkerta galią vienos valstybės dominavimui ir palaiko pagrindines taikos ir saugumo vertybes . Šiame kontekste būtų galima aiškinti Kinijos-Indijos santykius Šaltojo karo metu, kai Indija konflikto su Kinija metu buvo užmezgusi glaudžius ryšius su SSRS, o Kinija siekdama atsverti Indijos galią bendradarbiavo su Pakistanu.
Realizmas nušviečia konfliktų, varžybų ir nepasitikėjimo, kylančių anarchinėje tarptautinių santykių būsenoje, priežastis ir gaires, bet mažai pasako apie bendradarbiavimą, todėl šiandienabejojama ar grynai realistinės įžvalgos suteiktų daugiau aiškumo dėl kintančių ar išliekančių šalių ar kitų socialinių veikėjų tarpusavio santykių. Be to, realizmas tarptautinių institucijų vaidmenį, siekiant reguliuoti valstybių tarpusavio santykius ir skatinant taiką, laiko nereikšmingu. Realizmas šias organizacijas įvardina kaip didžiųjų valstybių savanaudiškos politikos įrankį . Sugretinus teorines realistų nuostatas su šiandieninės tarptautinės sistemos bruožais matyti, kad realizmas kaip teorija nevisiškai atspindi visas svarbiausias tarptautinių santykių realijas. Nors Indijos ir Kinijos santykiai yra paveikti vis dar neišspręsto tarpusavio sienų konflikto, kuris 1962 m. abi valstybes privedė prie karo, Indijos nepasitikėjimu dėl Kinijos-Pakistano karinio bendradarbiavimo, ypač branduolinių ginklų srityje, Kinijos nepasitikėjimu dėl Indijos ketinimu Tibeto klausimu, tačiau paaiškinti Kinijos ir Indijos augančio bendradarbiavimo dvišaliame lygmenyje, kuris jau perauga į daugiašalį lygmenį, bei abiejų valstybių strateginę partnerystę realistinės teorijos neužtenka. Kinijos-Indijos santykiai turi konflikto prigimtį, tačiau tai nebūtinai lemia tolimesnę santykių plėtrą šia linkme. Šiuo metu abi šalys plėtoja tarpusavio bendradarbiavimą ekonominėje srityje, gerina santykius teritorinį konfliktą palikdamos antrame plane. Kinijos užsienio politikos strategijoje numatyta gerinti santykius su kaimyninėmis valstybėmis, skatina taiką ir stabilumą regione bei intensyvų ekonominį bendradarbiavimą, o konfliktų išsprendimas gali būti kuriam laikui atidėtas iš pradžių siekiant surasti bendrus sąlyčio taškus ir pamirštant skirtumus . Tarpusavio nesutarimai netrukdo dvišaliams valstybių ryšiams. Kinijos-Indijos santykius reguliuoja vis daugiau institucijų ir teisinių normų, kurių valstybės stengiasi laikytis išaugusio ekonominio bendradarbiavimo kontekste. Realistų teiginys, kad valstybės siekia maksimizuoti savo nacionalinius interesus ir tikslus, būdingas tiek Kinija, tiek Indija, tačiau to yra siekiama pirmenybę suteikiant tarpusavio priklausomybės didinimui (liberalizmo idėja). Tačiau egzistuoja ir priešingas požiūris – B. Buzan, Segal ir Gilpin mano, kad ekonominė tarpusavio priklausomybė nebūtinai užtikrina taiką tarp valstybių Azijoje, kadangi ji gali tapti viena iš nesantaikos ir konkurencijos priežasčių .
Klasikinis liberalizmas apima prekybinį liberalizmą, kuris analizuoja ekonominę tarpusavio priklausomybę, laisvą rinką, respublikinį liberalizmą, teigiantį, kad liberalios demokratijos režimai yra taikingesni už autoritarinius režimus arba mažiau linkę tarpusavyje kariauti ir liberalų institucionalizmą, kuris savo dėmesį sutelkia ties tarptautinių ar regioninių institucijų indėliu skatinant kolektyvinį saugumą, sprendžiant konfliktus ir skatinant bendradarbiavimą . Tiekprekybinis, tiek respublikinis liberalizmas nėra tinkamas Kinijos-Indijos santykių analizei, kadangi nors prekybinis liberalizmas ir apimtų taikius ekonominius Kinijos ir Indijos santykius ir jų vystymąsi, tačiau negalėtų paaiškinti valstybių regioninio saugumo politikų bei šalių siekių dominuoti regioniniu ir tarptautiniu lygmeniu. Tuo tarpu respublikinis liberalizmas negalėtų paaiškinti autoritarinės Kinijos taikaus augimo.
Liberalus institucionalizmas deklaruoja tarpusavio bendradarbiavimo kaip taikos užtikrinimo būdą . Regionalizmo procesai Azijoje yra puiki terpė pasireikšti liberalaus institucionalizmo idėjoms. Tačiau pastarosios aiškinimas kaip veikia regioninės institucijos sutampa su konstruktyvizmo aiškinimu, kuris praplėtė ir pagilino institucijų vaidmens Azijoje analizę .
Konstruktyvistinio požiūrio susiformavimas tarptautinių santykių teorijoje yra susijęs su kritiniu požiūriu į tradicines, ilgą laiką dominavusias tarptautinių santykių teorijas – realizmą ir liberalizmą, kurias konstruktyvizmas priskiria racionalistiniam požiūriui. Manoma, jog svarbiausias tų teorijų trūkumas yra tas, kad jos neteisingai suvokia pasaulį bei taiko netinkamus analizėsprincipus. Indijos-Kinijos santykių ir saugumo dinamikos tarp šių valstybių įtaka Rytų Azijos regionui bus analizuoja remiantis konstruktyvizmo teorija.
Konstruktyvizmas į tarptautinę politiką skatina žiūrėti kaip į socialiai konstruojamos realybės dalį, kritiškai įvertinti visas objektyviomis duotybėmis laikomas struktūras, institucijas . Ypatingas dėmesys, analizuojant tarptautinę sistemą, skiriamas tokiems socialinės realybėms elementams kaip reikšmės, idėjos, normos, taisyklės, institucijos, įsivaizduojamos bendruomenės, identitetas, kultūra, kalba, praktika, komunikaciniai procesai. Konstruktyvistinėje teorijoje galima išskirti kelias svarbiausias temas, į kurias koncentruojama tarpvalstybinių santykių analizė. Pirmiausia svarstomi valstybės identiteto klausimai, antra, analizuojama tarptautinės anarchijos idėja bei suverenios teritorinės valstybės formavimasis ir, trečia, ypatingas dėmesys skiriamas normų ir taisyklių vaidmeniui, be kurių negalėtų egzistuoti tarpvalstybiniai ir tarptautiniai santykiai.
Konstruktyvizmas aiškina konfliktų ir karų priežastis dalinai, jeigu ne išimtinai, pro valstybių identitetų ir savęs suvokimo prizmę . Šiame kontekste Indijos-Kinijos konfliktas būtų aiškinamas kaip skirtingų identitetų, skirtingų civilizacijų ir istorijų susidūrimas. Dėl skirtingo identiteto abi valstybės konfliktą suvoks skirtingai ir sieks jį išspręsti pasitelkdamos skirtingas strategijas. Konstruktyvistai bendradarbiavimą suvokia ne kaip praktinį valstybių funkcionavimo įrankį (kaip suvokia neoliberalai), bet daugiau kaip socialinį išmokimą, kuriame sąveika su kitomis valstybėmis sukuria bendros realybės suvokimą, pagal kurią yra iš naujo apibrėžiami valstybių interesai ir kuri didina saugumo jausmą . Anot konstruktyvizmo, valstybių interesai, anarchija ir valstybių galia yra ne iš anksto nulemti ar nekintantys, bet modifikacijų ir pokyčių tarp valstybių ar institucijų rezultatas . Be to, tarptautinės ar regioninės institucijos daro didelę įtaką valstybių veiksmams -jos ne tik reguliuoja valstybių veiksmus, bet ir sukuria valstybių identitetus. Per tarpusavio sąveiką ir socializaciją valstybės gali išsiugdyti kolektyvinį identitetą, kuris valstybes įgalintų atsižadėti galios politikos . Remiantis konstruktyvistais socializacija daugiašalėse institucijose tokiose kaip ASEAN Regioninis forumas padėtų užtikrinti saugumą Azijos regione, kadangi valstybėms palaipsniui plėtojant taikaus koegzistavimo normas konfliktai ir karas nustotų būti priemone problemoms spręsti. Tai paaiškina Indijos-Kinijos santykių dinamiką – valstybės savo tikslus formuoja regioninių institucijų rėmuose, plėtoja taikaus koegzistavimo principus užsienio politikoje ir tokiu būdu siekia užtikrinti saugumą regione. Būtent konstruktyvizmo suformuluotomis idėjomistoliau bus remiamasi analizuojant saugumo dinamikos tarp Kinijos ir Indijos problematiką Rytų Azijos regione.
1.2. Regioninio saugumo samprata
Saugumo problematika visais laikais buvo aktuali. Mokslininkai sutaria dėl saugumo problematikos reikšmės, tačiau vis tik negali susitarti dėl vieningo saugumo sampratos apibrėžimo. Iš esmės sutardami dėl saugumo problematikos reikšmės, analitikai vis tik negali susitarti dėl vieningo saugumo sampratos apibrėžimo. Tradiciškai saugumas yra suvokiamas kaip tam tikra būsena be grėsmių – siūloma saugumą sulyginti su karinių grėsmių nebuvimu arba su valstybės apsauga nuo perversmų ir karinių antpuolių. Tačiau saugumo aplinka per pastarąjį dešimtmetį smarkiai pasikeitė – išnyko tradicinės, su valstybių galia susijusios grėsmės, tačiau jų vietą užėmė naujai iškilę pavojai saugumui, su kuriais kovoti vien karinių priemonių jau nebepakanka.
M. Alagappa saugumą apibrėžia kaip „gynimą ir stiprinimą vertybių, laikomų esminėmis bendruomenei politiškai išlikti ir gerovei užtikrinti „.Šis apibrėžimas yra daug platesnis ir gilesnis už tradicinį realizmo apibrėžimą, pagal kurį pagrindinis saugumo objektas – valstybė. M. Allagappa saugumo sampratos reikšmė ta, kad saugumo objektais, šalia valstybių, tapo ir nevalstybinės struktūros. Tuo tarpu B. Buzan knygoje „Žmonės, valstybės ir baimė” saugumą apibrėžia kaip laisvę nuo grėsmės, o tarptautinės sistemos kontekste saugumas apibrėžiamas kaip valstybių ir visuomenių galimybė išlaikyti savo nepriklausomą identitetą ir funkcinį integralumą . Saugumas negali būti ligi galo suvoktas, nepaminint B. Buzan saugumo sampratos struktūros, pasak kurios saugumas yra skirstomas į penkis saugumo sektorius:
• Karinis saugumas, susijęs su valstybės armijos puolamosiomis ir gynybinėmis galimybėmis bei valstybių sugebėjimu numatyti viena kitos strateginius tikslus;
• Politinis saugumas, atspindintis valstybių politinį stabilumą, valdymo sistemas ir legitimumą teikiančias ideologijas;
• Ekonominis saugumas, apimantis sugebėjimą gauti ir naudotis resursais, finansais, rinkomis bei išlaikyti priimtiną gerbūvio ir valstybės galios lygį;
• Socialinis saugumas, kurio turinį sudaro tradicinio kalbos, kultūros, religijos, nacionalinio identiteto ir papročių modelio išsaugojimas;
• Ekologinis saugumas, apimantis lokalinės ir visos biosferos išlaikymą ir išsaugojimą.
Šie saugumo sektoriai nefunkcionuoja atskirai vienas be kito, jie yra stipriai susijungę sudėtingame ryšių tinkle ir kiekvienas iš jų turi savo vietą saugumo problematikoje. Šiame darbe saugumo samprata bus grindžiama jau klasikiniu tapusiu B. Buzan saugumo apibrėžimu.
Šaltojo karo pabaiga įnešė pokyčius į tarptautinio saugumo studijas – didelis dėmesys pradėtas skirti regioniniam saugumo analizės lygmeniui.
Kalbant apie regioninį saugumą, terminas regionas reiškia, kad egzistuoja atskira ir svarbi saugumo santykių sistema tarp grupės valstybių, kurioms likimas lėmė būti geografiškai arti viena kitos . Tai iš esmės papildo H. Haftendorn teiginį, kad „regionai atsiranda dėl socialinės tarpusavio sąveikos, ji yra tiek sąlyga, tiek pasekmė individų, grupių ir institucijų socialinių santykių regioninėje erdvėje „. Tokie apibrėžimai svarbūs tuo, kad jie neapsiriboja vien geografiniu regionų apibrėžimu (kaip tai dažnai daroma), o pagrindžia juos vidinėmis socialinėmis, ekonominėmis ir politinėmis sąveikomis.
Regioninio saugumo sampratą geriausiai charakterizuoja saugumo priklausomybė . Šiuo atveju valstybės esančios tame pačiame regione regioninį saugumą tapatina su nacionaliniu, taip suformuodamos bendrą identitetą. O. Waever saugumo bendriją apibrėžė kaip politinių bendruomenių grupę, kurios laikosi bendrų nuostatų, jog problemos, nesutarimai tarp jų bus išspręsti nekarinėmis priemonėmis .
Regioninė saugumo bendrija formuojasi tik tuo atveju jei regione egzistuoja panaši politinė sistema, jei valstybės yra paveiktos to paties istorinio, geografinio ir kultūrinio konteksto bei tarp yra susiformavęs aukštas tarpusavio sąveikos bei tarpusavio priklausomybės lygmuo . Regioninių saugumo darinių logiką aiškinanti klasikinė saugumo kompleksų teorija teigia, kad kiekvienas regionas tarsi sudaro valstybių kompleksą: draugai ir priešai; potencialūs draugai ir priešai . Galios santykiai, apibrėžiant regioninį saugumą, yra valstybių santykių draugiškumo ir priešiškumo sankloda . Draugiški santykiai apibūdina lūkesčius nuo nuoširdžios draugystės iki apsaugos ir paramos lūkesčių. Draugiškumo ir priešiškumo polius skiria platus abejingumo ir/arba neutralumo tarpas, kuriame draugiškumas ir priešiškumas yra arba per silpni, kad ką nors reikštų, arba taip susipynę, kad nėra aiškaus poslinkio į vieną ar kitą pusę. Remiantis draugiškumo ir priešiškumo
polių sąvokomis darbo eigoje bus analizuojama Indijos-Kinijos santykių istorinė raida. Šios sąvokos padės geriau atskleisti šių valstybių tarpusavio santykių įtaką Rytų Azijos regionui.
Regionai nėra monolitiniai, amžini dariniai, vykstant pokyčiams tarptautinėje arenoje regionai nuolat kinta, nuolat konstruojami nauji, perkonstruojami, iš naujo atkuriami senieji. Regioninio saugumo analizės lygmuo yra tarpinis analizės lygmuo, esantis tarp individualių valstybių ir tarptautinės politinės sistemos kaip visumos. Patį regioninį saugumą galima nagrinėti dviem lygmenimis: tarptautiniu ir regioniniu . Tarptautiniame lygmenyje regioninis saugumas nagrinėjamas institucionalizmo pagrindu. Čia gali būti naudojamas institucinis liberalizmas, teigiantis, jog prie tarpusavio bendradarbiavimo prisideda įvairios institucijos, kurios padidina valstybių tarpusavio pasitikėjimą ir sumažina baimę. Regioninio lygmens analizė dažnai suvokiama per regionalizmo procesus.
Regioninio saugumo sampratą geriausia analizuoti B. Buzan saugumo kompleksų kontekste. Saugumo kompleksas gali būti apibrėžiamas kaip grupė valstybių, kurių pagrindinės saugumo sampratos grėsmės yra taip susijusios, jog jų nacionalinio saugumo problemos negali būti išsamiai analizuojamos, kai vieną atskiriame nuo kitos . Tad jų nacionalinis saugumas gali būti analizuojamas regioniniame saugumo analizės lygmenyje. Saugumo kompleksas suteikia labai stiprų saugumo jausmą tarpusavyje susijusioms valstybėms, kuris, skatinamas tendencijos pakankamai efektyviai veikti savo regione, yra suformuojamas greičiau dėl akivaizdžių geografinių ir sudėtingesnių istorinių-geografinių faktorių. Remiantis analitiku, saugumo kompleksas egzistuoja ten, kur saugumo santykių grupė išsiskiria iš bendro fono savo santykinai stipriu, nukreiptu į vidų charakteriu ir santykiniu išorinių saugumo sąveikų su kaimynais silpnumu. O David A. Lake, praplėsdamas B. Buzan regioninio saugumo sampratą, regioninę sistemą apibrėžia kaip grupę valstybių, paveiktų tarpvalstybinių, tačiau regioninio pobūdžio, išorinių faktorių, kuris būdingas tam tikram regionui . Jei bendras išorinis faktorius kelia arba potencialiai gali sukelti grėsmę saugumui valstybėse, tai šio faktoriaus pagrindu formuojasi regioninė sistema arba kompleksas.
Saugumo kompleksas akcentuoja valstybių tarpusavio priklausomybę, besireiškiančią tiek per konkurenciją, tiek per bendrus interesus, ir kaip analitinis įrankis sutelkia dėmesį į regioninę analizę. B. Buzan ir O. Weaver knygoje „Regions andPowers” toliau plėtoja saugumo kompleksų analizės modelį. Autoriai susistemino ankstesnę regioninio saugumo kompleksų analizę ir ją išplėtė į regioninio saugumo kompleksų teoriją. Tuo pačiu buvo praplėstas saugumo komplekso apibrėžimas
– tai grupė valstybių, kurių pagrindiniai saugumo ir nesaugumo procesai yra taip susiję, kad jų saugumas negali būti analizuojamas ar išskirtas vienas nuo kito40.
B. Buzan saugumo kompleksų koncepciją įvardina kaip saugumo studijų analizės įrankį, fokusuojantį dėmesį į regioninio saugumo analizės lygmenį41. Tai būdas santykinai išskirti autonomišką regioninio saugumo dinamiką iš lokalinio ir sisteminių lygmenų dinamikos. Jis padeda atpažinti specifinius regioninius konstruktus, nustatyti jų buvimo vietą bei pateikia koncepciją ir struktūrą lyginamosioms atskirų regionų studijoms. Tai analitinis elementas, o ne tarptautinių santykių sistemos dalis.
B. Buzan ir O. Weaver išplėtota regioninio saugumo kompleksų teorija apima tiek materialistinį (neorealizmo), tiek konstruktyvistinį požiūrį. Kaip galima pastebėti, teritorialumo idėja kartu su galios pasiskirstymo modeliu kyla iš (neo)realistinės perspektyvos. Kita vertus, regioninės dinamikos suvokimas per bendradarbiavimo ir konflikto prizmę atitinka konstruktyvistų siūlomą modelį. Šiuo atžvilgiu ši teorija prisideda prie jau anksčiau aptartos konstruktyvizmo teorijos ir taip pasitarnaus Kinijos-Indijos saugumo dinamikos ir jos įtakos Rytų Azijos regione analizei.
Regioninio saugumo kompleksų teorija, anot autorių, yra reikalinga pasirinkti tinkamą analizės lygmenį saugumo studijose bei gali būti naudinga empirinėse studijose42. Regioninio saugumo kompleksų teorija yra vienintelė egzistuojanti teorija regioniniam saugumui analizuoti43. Saugumo komplekso identifikavimas padeda išskirti autonomišką regioninio saugumo dinamiką bei pasitarnauti aiškinant didžiųjų galybių ir valstybių regione sąveiką. Kaip matyti, regioninio saugumo teorija iš tiesų yra labai kompleksiška ir vis dar tebevystoma. Šiame darbe nekvestionuojamas šios teorijos egzistavimas ir regioninio saugumo kompleksų identifikavimas. Regioninio saugumo kompleksų teorija yra naudojama nustatant darbo objekto analizės lygmenį. B. Buzan sukonstruotas Rytų Azijos saugumo kompleksas – pagrindinis analizės lygmuo. Šiame lygmenyje toliau bus analizuojama saugumo dinamika tarp Indijos ir Kinijos. Matyti, kad saugumo tyrimų regioninio lygmens analizei B. Buzanas ir O. Waeveris suteikia ypatingą svarbą. Pasak jų, „regioninis lygmuo yra tai, kur susiduria nacionalinis ir globalus saugumas, čia vyksta didžiausia jų sąveika44″. Visa tai pagrindžia regioninio lygmens analizės svarbą, kas iki šiol nebuvo plačiai vystoma saugumo studijose.
40 Buzan B., Weaver O. Regions andPowers. Cambridge University Press, 2003, p. 44
Rytų Azijos saugumo komplekse yra išskiriamos šių vidinių procesų regione įtaka regioniniam saugumui – tai augančios Kinijos galios reikšmė, saugumo institucijų kūrimo sąsajos,
42
Buzan B. Žmonės, valstybės ir baimė. Vilnius, Eugrimas, 1997, p. 244 Ten pat, p. 45
43 Buzan B., Weaver O. Regions andPowers. Cambridge University Press, 2003, p. 44
44 Ten pat, p. 43
regioninės ekonomikos formavimasis . Darbo objekto analizė taip pat bus susieta su šiais aspektais bei Pietų Azijos saugumo komplekso galybės Indijos interesais Rytų Azijos saugumo komplekse.
Regioninio saugumo kompleksų teorija bus parankiu analizės įrankiu analizuojant Kinijos ir Indijos saugumo dinamikos poveikį Rytų Azijos regiono saugumui.
2. KINIJOS-INDIJOS SANTYKIAI IR REGIONINIS
SAUGUMAS
Kinija ir Indija yra laikomos svarbiausiomis valstybėmis Azijos regione, tačiau šios didžiausios pagal gyventojų skaičių valstybės yra labai skirtingos. Skiriasi šių valstybių politiniai režimai, religiniai ir kultūriniai ypatumai.
Intensyvėjantys santykiai tarp dviejų Azijos galybių apsiriboja ne tik regioninėje sferoje, tai taip pat įtakoja pasaulinę ginklų kontrolės, branduolinio ginklo neplatinimo, varžybų tarp didžiųjų galybių, geostrateginius persigrupavimo aspektus . Pokyčiai tarptautiniame lygmenyje veikia Kinijos ir Indijos politikos suvokimą, interesus ir politikos pasirinkimus, o visa tai taip pat veikia šių dviejų valstybių tarpusavio bendradarbiavimą.
Nuo 1998 m. branduolinių bandymų Pokhran dykumoje gegužės Pekinas ir Naujasis Delis atnaujino laipsnišką tarpusavio pasitikėjimo didinimą ir saugumo konsultacijų procesą. Tačiau neišspręsti sienų konfliktai ir nesutarimai ir toliau komplikuojasi dėl besikeičiančios pasaulinės dinamikos bei besikeičiančio galios balanso regione. Šios dvi Azijos svarbiausios valstybės yra „patalpintos” į tą patį B. Buzan saugumo superkompleksą kuriame jos turi ieškoti bendradarbiavimo galimybių tarpusavio konkurencijos kontekste . Paskutiniai du dešimtmečiai žymi laipsninį Kinijos-Indijos santykių normalizavimąsi. Nuo antagonizmo palaipsniui pereinama prie dialogo, nuo įtampos – prie atsipalaidavimo. Tačiau įsisenėję konfliktai vis dar neišspręsti ir neaišku, kada jie vėl gali atsinaujinti. Tai be jokios abejonės turi įtakos saugumui Rytų Azijos regione, kadangi remiantis regioninio saugumo kompleksų teorija saugumo komplekso valstybių pagrindiniai saugumo ir nesaugumo procesai yra labai glaudžiai susiję ir jų saugumas negali būti išskirtas ar analizuojamas atskirai vienas nuo kito.
2.1. Kinijos-Indijos santykių istorinė raida
Tiek Kinija, tiek Indija yra senosios civilizacijos. Egzistavusios tuo pačiu metu ir būdamos kaimyninės valstybės jos paliko mažai įrodymų apie glaudų tarpusavio bendradarbiavimą. Galima išskirti keletą priežasčių dėl tokio vangaus tarpusavio bendravimo. Visų pirma, Kinija ir Indija buvo savarankiškos, ekonomiškai nepriklausančios ir savimi pasitikinčios valstybės, susirūpinusios savo vidine politika. Joms nereikėjo ieškoti valstybių partnerių norint išlikti ar egzistuoti. Geografinis faktorius taip pat suvaidino nemažą vaidmenį. Himalajaus kalnai buvo natūralus barjeras trukdęs tarpusavio ryšius. Tai kliudė intensyviai prekybai, nuotykių ieškotojų ir tyrinėtojų antplūdžiui. Tik išplėtojus laivininkystę bendradarbiavimas suintensyvėjo.
Kolonijinė patirtis buvo pirmasis veiksnys vienijantis abiejų šalių istorinę patirtį48. Taip pat Vakarų valstybių dėka Kinija ir Indija buvo supriešintos viena prieš kitą Opiumo karo metu. Tai buvo indiškas opiumas, kurį britai buvo pasiryžę jėga parduoti kinams, kad galėtų sumokėti už arbatą, kurios poreikis Anglijoje buvo stipriai išaugęs. Kolonijiniu laikotarpiu, o konkrečiau Antrojo pasaulinio karo metu, Indija ir Kinija vėl buvo priverstos susitikti Vakarų valstybių kovos lauke. Taigi, Kinijos ir Indijos konfrontacija kolonijiniu laikotarpiu nebuvo paremta jų laisva valia.
2.1.1. Tarpusavio priešprieša – teritoriniai nesutarimai
Indija nepriklausoma tapo 1947 m. rugpjūčio 15 d. po ilgai trukusio, bet ne smurtinio judėjimo už laisvę. Kinijos komunistinė respublika susikūrė 1949 m. spalio 1 d. po intensyvaus ir prievartinio perversmo šalies viduje bei po civilinio karo. Buvo manyta, jog dvi senovės civilizacijos taps partnerėmis. 1950 m. balandžio 1 d. Indija ir Kinija užmezgė diplomatinius santykius ir apsikeitė vyriausybiniais vizitais, tačiau šilti santykiai tęsėsi neilgai. 1950 m. pastebimas augantis solidarumas tarp naujai susikūrusių valstybių Azijoje, kuris buvo apibūdinamas šūkiu Hindi, Chini, bhai bhai (indai ir kinai yra broliai) . Tačiau jau 1950 m. pabaigoje iškilo nesutarimai dėl tarpusavio sienų nustatymo, kurie 1962 m. išaugo į karą. 1954 m. Indija ir Kinija dialoge dėl Tibeto suformulavo taikaus koegzistavo arba dar vadinamus panča šila principus:
1. Abipusės pagarbos viena kitos teritoriniam vientisumui ir suverenitetui.
2. Nepuolimo.
3. Abipusio nesikišimo į viena kitos vidaus reikalus.
4. Lygybės ir savitarpio pagalbos.
5. Taikaus sambūvio.
Šie principai buvo suformuoti dekolonizacijos kontekste, siekiant užtikrinti, jog naujai susikūrusios valstybės neužmegs agresija paremtų santykių, tokių kaip su kolonijinėmis valstybėmis . Vėliau panča šilos pagrindu buvo pasirašytas „Susitarimas tarp Kinijos Liaudies Respublikos ir Indijos Respublikos dėl prekybos ir bendradarbiavimo”. Šios normos buvo įtvirtintos ir kitose tarptautiniuose dokumentuose. Indijos premjero, Nehru, požiūriu panča šiloje atsispindėjo tam tikri pagrindiniai Indijos vyriausybės užsienio politikos tikslai: išvengti karo, būti tarptautinių santykių pavyzdžiu visam pasauliui ir, nepaisant ideologinių skirtumų, taikiai sugyventi su Kinija. Tačiau Indija protestavo, prieš Kinijos naudojamą karinę jėgą Tibete, bet į Kinijos argumentą, kad Tibetas yra Kinijos dalis, Indijos vyriausybė niekaip negalėjo atsakyti. C. Arpi nuomone, Nehru vyriausybė išdavė Tibetą ir tuo pačiu destabilizavo Indijos nacionalinį saugumą, kadangi 1949 m. Nehru, aiškiai suvokdamas Kinijos siekius Tibete, nieko nepadarė, kad užtikrintų, jog Kinija neįsiverš į Indiją . Nehru pirmiausia domėjosi savo santykiais su Kinija, o Tibetas buvo tik platesnės situacijos dalis.
IŠVADOS
1. Klasikine laikoma realizmo teorija, pabrėžianti konfliktinį ir konkurencinį elementus, iki šiol vyravo teorinėje Rytų Azijos regiono saugumo analizėje, tačiau šios teorijos nebeužtenka norint įvertinti ekonominės tarpusavio priklausomybės institucionalizavimą regione, valstybių ekonomikų augimą ir didėjančią tarpusavio priklausomybę, kuriuos išsamiai analizuoja liberalus institucionalizmas. Tačiau šis aiškinimas sutampa su konstruktyvizmo teorijos aiškinimu, kuris praplėtė ir pagilino institucijų vaidmens Rytų Azijoje analizę, ypatingą dėmesį skiriant identiteto klausimams bei normų ir taisyklių vaidmeniui. Dėl gilesnės ir išsamesnės analizės konstruktyvizmas yra tinkamiausia tarptautinių santykių teorija, siekiant analizuoti saugumo problematiką Rytų Azijos regione. Tarpusavio sąveika ir socializacija lemia kolektyvinio identiteto išsiugdymą, kuris įgalina valstybės atsisakyti galios politikos.
2. Kinijai ir Indijai tapus nepriklausomomis tautinėmis valstybėmis valstybių interesai susikirto Kašmyro regione. Dvišalių santykių gerinimas apėmė daugelį sričių, abiem šalims sutariant, kad partnerystę galima plėtoti dar prieš išsprendžiant teritorinius klausimus. Vis dar neišspręstas konfliktas išlieka įvairių įtampų tarp Kinijos ir Indijos sukėlimo šaltiniu, bet dažni oficialūs vizitai, pasirašyto strateginės partnerystės sutartys atrodo turėtų įrodyti, kad abi valstybės plėtoja draugiškus santykius, tačiau kartais egzistuojantys nesutarimai tarp valstybių sukelia įtampą dvišaliuose santykiuose, tačiau, visgi, reikėtų pabrėžti, kad tai neperauga į tarpusavio priešiškumą ir dvišalio bendradarbiavimo nutraukimą. Nepaisant konfliktinių aspektų Kinijos-Indijos santykiuose, abi valstybės priėjo prie išvados, kad abiems yra reikalinga taika paremti tarpusavio santykiai norint praplėsti savo įtaką tiek savo regionų viduje, tiek už jų ribų.
3. Kinija ir Indija ekonomiškai vystosi labai greitai ir abi įgyja vis daugiau įtakos, tačiau valstybės turi skirtingą galią ir įtaką regione. Dėl šios priežasties Kinijos-Indijos santykiai pasižymi tarpusavio asimetrija galios projektavime, galios bei grėsmių suvokime (Indija Kiniją suvokia kaip didesnę grėsmę negu Kinija – Indiją). Indijos ir Kinijos skirtingos galios dydžiai, asimetriškas santykių pobūdis bei tarpusavio sienų konflikto svarba Pietų Azijos regionui leidžia teigti, kad Kinijos-Indijos tarpusavio sąveika didesnę reikšmę turi Pietų Azijos, o ne Rytų Azijos regiono saugumui.
4. Kinija oficialiai skelbia, kad savo vykdoma užsienio politika siekia taikos. Kinijos priklausomybė nuo pasaulio ekonomikos, jos ketinimai sukurti atsakingos galybės įvaizdį privedė Kiniją prie didėjančio bendradarbiavimo su kitomis valstybėmis, siekiant išlaikyti stabilią regioninę aplinką. Rytų Azija Kinijai yra strategiškai svarbiausias regionas tiek
55
ekonominiu, tiek politiniu, tiek saugumo aspektais. Indijai Rytų Azija strategiškai svarbus regionas tapo tik paskutiniaisiais dešimtmečiais. Rytų Azijoje Indija siekia atsverti Kinijos įtaką regione, nors ir viešai deklaruoja, kad nesiekia varžytis su Kinija. Indijos svarba šiame regione pamažu auga. Įtakos augimas siejamas su greitu Indijos ekonomikos augimu bei Indijos intensyvių ekonominių santykių užmezgimu su Kinija ir Japonija. Indijos-Kinijos interesai Rytų Azijoje susikerta, bet prekybiniai ryšiai ir bendradarbiavimas regioniniu lygiu skatina strateginę šių valstybių partnerystę, kuria siekiama užtikrinti taiką ir stabilumą regione. Ilgalaikis konstruktyvus tarpusavio bendradarbiavimas abiem valstybėms padeda užtikrinti daugiapolės pasaulio sistemos išlaikymą, kuris yra abiejų valstybių siekiamybė.
5. Saugumą Rytų Azijoje siekiama užtikrinti daugiašalių institucijų kontekste bei skatinant ekonominius mainus. Regioninė ekonomika plėtojasi regioninių institucijų rėmuose, o regioninis ir subregioninis bendradarbiavimas ekonomikos ir saugumo srityse padeda užtikrinti taikų tarpvalstybinį dialogą. Regioninės aplinkos stabilumas yra Kinijos siekiamybė, nes tai būtina sparčiam ekonominiam Kinijos vystymuisi, kuris didintų Kinijos galią ir įtaką regione.
6. Paskutiniuoju metu Kinija tapo svarbiausia Rytų Azijos valstybe. Kitos šio regiono valstybės mezga glaudesnius ekonominius, diplomatinius ryšius su Kinija ir jų reakcija į augančią Kinijos įtaką nėra neigiama. Būsimos ekonominės naudos tikėjimasis valstybėms padeda sumažinti tarpusavio įtampą ir sulaikyti priešiškumo atakas. Ekonominė Rytų Azijos regiono integracija geriau išvystyta už politinę. Indija ir Kinija didina ne tik tarpusavio ekonominę priklausomybę, bet ir mezga partnerystę su kitomis regiono valstybėmis. Rytų Azijos saugumas būtų žymiai geriau užtikrintas valstybėms veikiant kolektyviai, o ne ieškant sąjungų nukreiptų viena prieš kitą. Darbo ginamasis teiginys – Kinija ir Indija siekdamos savo interesų įgyvendinimo skatina intensyvų tarpusavio ekonominį bendradarbiavimą Rytų Azijos regione – patvirtintas.
Darbo autorius: E. Vilkaitė
Atsisiųsti pilną darbą: kinija-ir-indija