Bendravimo reikšmė žmogaus gyvenime. Kiekvienas iš savo patirties žinome, kokie įvairūs, nepanašūs vienas į kitą būna žmonės, todėl nenuostabu, jog jie gali būti orientuoti į nevienodas vertybes. Bendravimas tai tikrai universali vertybė – ji būdinga visiems arba beveik visiems žmonėms. Antra, tai vertybė, kurios nepasiekus, sunkiai įgyvendinami kiti svarbiausi žmogaus poreikiai – poreikis gerai vertinti ir gerbti save, pasiekti visišką asmenybės saviraišką. Jeigu žmogui nesiseka bendrauti, jeigu jam sunku patenkinti priklausymo grupei ar grupėms poreikį, mylėti ir būti mylimam, jam vargu ar pavyks gerai save vertinti, jis negalės atskleisti visų savo talentų ir sugebėjimų (Psichologija studentui ).
Bendravimą galėtume apibrėžti kaip žmonių sąveiką, kai apsikeičiama mintimis, emocijomis, susipažįstama ir pasiekiama socialinio bendrumo. Bendravimas yra daugialypis reiškinys: bendravimu vadiname ir daugelį metų trunkančią draugystę, ir susirašinėjimą paštu, ir aktoriaus pasirodymą publikai. Todėl skiriamos įvairios bendravimo rūšys. Dažniausiai kasdieniniame gyvenime minėdami bendravimą, turime galvoje bendravimą žodžiais. Jis mums geriausiai žinomas. Tačiau psichologiniai tyrimai parodė, jog įprasto, normalaus pokalbio metu tarp dviejų žmonių tik apie trečdalį informacijos perduodame ir priimame žodžiais, o maždaug du trečdalius – kitais būdais. Taigi, bendravimas būna verbalinis ir neverbalinis.
Verbalinis bendravimas
Verbalinis bendravimas – tai informacijos perdavimas žodžiais, tiek žodžiu, tiek raštu. Balso tono, moduliacijos, greičio, garso silpnumo ir stiprumo atžvilgiu, bendravimas raštu yra efektyvesnis, negu žodžiu, tačiau daugiausia laiko mes praleidžiame bendraudami žodžiu, t.y. kalbėdami ir klausydami. Pagrindiniai kalbėjo proceso elementai yra šie:
1. Kalbėjimas. Kalbėjimo efektyvumas priklauso nuo: balso tono, moduliacijos, greičio, garso stiprumo ir slopinimo. Nuo šių elementų priklauso informacijos suvokimas, užkodavimas ir persiuntimas.
2. Pati kalba. Pasitaiko, kad vienas žodis turi kelias reikšmes ir bendraujant panaudojama netinkama žodžio reikšmė. Tokiu būdu teisingas pranešimas dažniausiai tampa klaidingu.
3. Balso tonas ir moduliacija. Balso tonas priklauso nuo to, kaip mes kalbame: užtikrintai, nedrąsiai, agresyviai, piktai, inertiškai, pasyviai, susinervinę ir t.t. Moduliacija – tai tono pasikeitimas, t. y, – garso pasikeitimas (pažeminimas ar paaukštinimas) pustoniu arba tonu. Valdytojai bendraujant turi skirti ypatingą dėmesį į balso toną ir moduliaciją. Tai labai svarbūs bendravimo elementai, užtikrinantys efektyvų bendravimą.
4. Greitis ir garso stiprumas. Bendravimo efektyvumas priklauso nuo to, kaip mes kalbame, greitai ar lėtai. Nervingi žmonės dažniausiai kalba daug greičiau, negu savimi pasitikintys, ramūs. Geriausi rezultatai pasiekiami, kai kalbame nei per greitai, nei per lėtai (turi būti pusiausvyra). Garso stiprumas gali būti streso rezultatas. Tvirtai pasakytas sakinys įrodo, kad jis yra svarbus. Nereikšminga informacija nėra užtvirtinama ir pabrėžiama. Tokie reiškiniai sąlygoja garso stiprumą.
5. Garso silpnumas (tyla). Pauzės, nutylėjimai, nustebimai ir žiopsojimai sąlygoja garso silpnumą arba,kitaip tariant, tylą. Tačiau ne visada pauzės daromos tada, kai neturime ką pasakyti, kartais pauzė daroma tada, kai ruošiamės užakcentuoti labai svarbią informaciją.
6. Klausymas. Tai antra labai svarbi žodinio bendravimo proceso dalis. Patarimai,reikalingi, kad klausymas būtų efektyvus (A. Jasikevičius, 1995).
Neverbalinis bendravimas
Albertas Mejerabianas nustatė, kad informacijos perdavimo procese verbalinės priemonės – t.y. vien žodžiai – perduoda tik 7 proc. visos informacijos, garsinės priemonės (tokios kaip balso tonas, intonacijas, garsas) – 38 proc., o neverbalinės priemonės – net 55 proc. Profesorius Berdvislas atliko panašius tyrimus, siekdamas sužinoti, kokią vietą žmonių bendravime užima neverbalinis elgesys. Jis nustatė, kad vidutiniškai žmogus kalba žodžiais tik 10-11 minučių per dieną, ir kad kiekvienas sakinys vidutiniškai skamba ne ilgiau kaip 2,5 sekundes. Jis taip pat atskleidė, kad žodinis bendravimas pokalbyje sudaro mažiau nei 35 proc., o daugiau nei 65 proc. informacijos perduodama per neverbalinius gestus.
Dauguma tyrėjų mano, kad verbalinis “kanalas” naudojamas informacijos perdavimui, tuo tarpu neverbalinis apibrėžia tarpasmeninius santykius, o kartais net užima žodinio pranešimo vietą.
Kuomet sakome, kad žmogus yra jautrus ir turi intuiciją, tai reiškia, kad jis(ji) moka skaityti neverbalinius žmonių siunčiamus ženklus ir juos lyginti su verbaliniais signalais. Moterys paprastai šiuo atžvilgiu “jautresnės” už vyrus, matyt, todėl ir kilo tokia sąvoka kaip “moteriška intuicija”. Šią intuiciją ypatingai gerai išvysčiusios moterys, auginančios mažus vaikus, kadangi pirmais vaiko gyvenimo metais motina su juo bendrauja būtent neverbaliniais kanalais.
Iki šiol nemažai diskutuojama, kaip žmonės “įgyja” gestus. Šioje srityje atlikta daugybė įvairių tyrimų. Jų išvados atskleidė, kad iš tiesų gestus galima klasifikuoti pagal jų “kilmę”. Pavyzdžiui, tokie gestai, kaip čiulpimas ar šypsena, yra įgimti.
O kuomet Jūs sukryžiuojate rankas ant krūtinės, tai ar jūs kryžiuojate kairę ranką ant dešinės, ar dešinę – ant kairės? Dauguma žmonių negali atsakyti į šį klausimą, kol nepabando to padaryti, ir vienu atveju jie jaučiasi patogiai, kitu – ne. Taigi daroma išvada, kad tai gali būti genetiškai įgytas gestas, kurio negalime pakeisti.
Beje, kartais sunku pasakyti, ar gestas yra genetiškai apspręstas, ar kultūriškai įgytas. Pavyzdžiui, dauguma vyrų velkasi paltą, pradėdami nuo dešinės rankovės, o moterys paprastai pradeda vilktis paltą nuo kairės rankovės. Kai vyras praleidžia moterį sausakimšoje gatvėje, jis praeidamas pasisuka kūnu į moterį, tuo tarpu moteris praeina nusisukusi nuo jo. Kyla klausimas: ar ji tai daro instinktyviai, ar nesąmoningai sekdama kitų moterų pavyzdžiu?
Visgi dauguma neverbalinio elgesio gestų yra įgyti, o jų reikšmę apsprendžia kultūra. Visame pasaulyje pagrindiniai komunikacijos gestai yra vienodi. Kuomet žmonės laimingi, jie šypsosi, kuomet liūdni – apniunka, kuomet niršta – jų piktas žvilgsnis. Galvos linkčiojimas beveik visame pasaulyje reiškia “taip” arba patvirtinimą. Atrodo, kad tai įgimtas gestas, nes jį naudoja ir kurti bei akli žmonės. Beje, galvos purtymas, reiškiantis neigimą, taip pat yra beveik
universalus, ir galimas daiktas, kad šis gestas siekia ankstyvą vaikystę.
O kai kurie mūsų naudojami gestai atėję iš mūsų pirmykštės bendruomenės praeities. Beje, netgi šypsena savo pirmine prasme reiškė grasinimą, bet šiandien ji dažniausiai reiškia pasitenkinimą arba geranoriškumą. Gestas “patraukimas pečiais”– geras universalaus gesto pavyzdys. Jis reiškia, kad žmogus nežino arba nesupranta, apie ką šnekama. Tai kompleksinis gestas, susidedantis iš trijų komponentų: atsukti delnai, pakelti pečiai ir pakelti antakiai. Beje, skirtingų tautų neverbaliniai ženklai skiriasi. Tas pats gestas vienoje tautoje gali turėti konkrečią prasmę, kitoje jis gali nereikšti nieko arba reikšti kažką visai kitą. To pavyzdys – trys toliau aprašyti gestai:
Gestas OK arba pirštais rodomas “apskritimas”: Šis gestas buvo populiarus JAV XIX a. pradžioje, ir ypač naudojamas spaudoje, kuri tuo metu pradėjo žodžių ir frazių trumpinimo iki inicialų kampaniją. Tiesa, iki šiol nesutariama, ką reiškia inicialai: “O.K.”. Vienų nuomone, tai reiškia frazę “all correct” (viskas teisingai), kuri dėl ortografinės klaidos virto “011 – Korrect”. Kitų nuomone, tai antonimas žodžiui “nokautas”, kuris anglų kalboje išreiškiamas raidėmis “K.O.”. Dar kita teorija teigia, kad tai pavadinimo “old Kinderhood” sutrumpinimas. Tai buvo JAV prezidento gimimo vieta, ir inicialai “O.K.” buvo naudojami kaip priešrinkiminės kampanijos lozungas. Kaip ten bebūtų, pirštais rodomas skrituliukas reiškia raidę “O” žodyje “O’key”. Jo prasmė puikiai žinoma anglakalbiuose kraštuose, Europoje ir Azijoje, tačiau kai kuriose šalyse tai turi visai kitą reikšmę. Pavyzdžiui, Prancūzijoje tai reiškia “nulį” arba “nieko”, Japonijoje – “pinigus”, o kai kuriose Viduržemio jūros baseino šalyse šis ženklas reiškia vyro homoseksualumą.
Pakeltas nykštys: JAV, Anglijoje, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje pakeltas į viršų nykštys turi tris reikšmes. Pirma, tai “balsavimas” kelyje stabdant automobilį; antra, tai reiškia “viskas tvarkoje”; o kuomet nykštys staigiai pakeliamas į viršų, tai tampa įžeidžiančiu ženklu. Tuo tarpu, pavyzdžiui, Graikijoje tai reiškia “užsičiaupk”. Kuomet italai skaičiuoja nuo vieno iki penkių, tas gestas reiškia “vienas”, o rodomasis pirštas tuomet reiškia “du”. Tuo tarpu kai skaičiuoja anglai ir amerikiečiai, rodomasis pirštas reiškia “1”, vidurinysis – “2”, o nykštys – “5”.
V-ženklas: Šis labai populiarus ženklas Didžiojoje Britanijoje ir Australijoje gali turėti įžeidžiančią prasmę. Antro pasaulinio karo metasi Vinstonas Čerčilis šiuo ženklu rodė “pergalę”, tačiau tokiu atveju ranka pasukta delnu į klausytoją. Tačiau jei rodant tą patį ženklą plaštaka pasukta delnu į kalbantįjį, tai ženklas įgyja įžeidžiančią prasmę – jis reiškia “užsičiaupk”. Beje, daugumoje Europos šalių šis ženklas reiškia “pergalę” nepriklausomai nuo to, į kurią pusę pasuktas delnas. Be to, daugelyje šalių šis gestas reiškia “2”.
Taigi, galima daryti tokią išvadą: prieš skubant daryti kokias nors išvadas apie gestų ir kūno kalbos reikšmę, reikia pirma pagalvoti, kokiai tautai priklauso žmogus. Dar viena didžiausių klaidų, kurias daro gestų kalbos besimokantys pradedantieji, yra polinkis išskirti vieną gestą ir jį vertinti nesusiejus su kitais gestasi ir aplinkybėmis. Tam, kad teisingai interpretuotume, turime atsižvelgti į kartu pasireiškiančių gestų visumą.
4.pav. išraiškos( www.sociumas.lt)
Piešinėlyje pavaizduotas sėdintis vyriškis : visuma gestų, reiškianti kritišką vertinimą. Svarbiausias gestas šiuo atveju – “skruostu rėmimas rodomuoju pirštu”, tuo tarpu kai kitu pirštu pridengta burna, o nykštys remia smakrą. Be to, žmogaus kojos tvirtai sukryžiuotos, kita ranka dengia kūną, lyg jį gindama, o galva nulenkta. Šis neverbalinis sakinys jums byloja maždaug taip: “Man nepatinka tai, ką jūs sakote, ir aš su jumis nesutinku”.
Beje, čia reikia paminėti tokį požymį kaip elgesio kongruentiškumas. Neverbaliniai signalai gali būti kongruentiški, t.y. atitikti sakomus žodžius, arba nekongruentiški. Tyrimai rodo, kad neverbaliniai signalai perduoda 5 kartus daugiau informacijos, nei verbaliniai, ir jei signalai nekongruentiški, žmonės pasitiki neverbaline informacija.
Tam, kad teisingai interpretuotume gestus, nepakanka žinoti žmogaus tautinius ypatumus bei stebėti žodžių atitikimą gestams. Interpretacijai labai svarbus ir kontekstas: pavyzdžiui, jei žiemą autobusų stotelėje sėdės žmogus, sukryžiavęs kojas, stipriai sukryžiavęs ant krūtinės rankas ir nuleidęs galvą, tai greičiausiai reikš, kad jis tiesiog sušalo, o ne jo kritinę nuostatą kažkieno atžvilgiu. Tačiau jei žmogus lygiai taip pat sėdės prie derybų stalo, tai bylos apie jo negatyvią nuostatą esamos situacijos atžvilgiu.
Moksliniai lingvistiniai tyrimai rodo, kad yra tiesioginis ryšys tarp žmogaus socialinio statuso, prestižo bei galios ir jo vartojamo “žodyno”. Kuo aukštesnė individo socialinė ar profesinė padėtis, tuo geriau jis sugeba bendrauti žodžių ir frazių lygmenyje. Tuo tarpu neverbalikos srities tyrimai atskleidė ryšį tarp žmogaus iškalbingumo ir gestikuliavimo lygio. Taigi pasirodo, kad žmogus, užimantis aukštą socialinį ar profesinės karjeros laiptelį, komunikacijos procese daug daugiau naudoja savo žodines atsargas, tuo tarpu mažiau išsilavinęs ar ne toks profesionalus žmogus bendravime dažniau vartoja gestus, o ne žodžius. Kuo aukštesnė žmogaus socialinė-ekonominė padėtis, tuo mažiau jame išvystyta gestikuliacija ir kūno kalba.
Kai kurių gestų greitis ir akivaizdumas priklauso nuo žmogaus amžiaus. Pavyzdžiui, penkiametis vaikas, pasakęs tėvams netiesą, prisidengia burną viena ar abiem rankom. Šis gestas – “burnos uždengimas ranka” – pasufleruoja tėvams, kad vaikas sumelavo. Kaip bebūtų keista, visą gyvenimą žmogus meluodamas panaudoja šį gestą, kinta tiktai gesto atlikimo greitis. Kuomet netiesą sako paauglys, jis taip pat ranka prisidengia burną, tiktai pirštais iš lėto vedžioja palei lūpų liniją. Kuomet meluoja suaugęs žmogus, smegenys siunčia jam impulsą prisidengti burną, tarsi siekiant sulaikyti melagingus žodžius, tačiau paskutiniu momentu ranka patraukiama nuo burnos ir atsiranda kitas gestas – prisilietimas prie nosies. Beje, pastebėta, kad su amžiumi žmonių gestai tampa mažiau akivaizdžiais, todėl vyresnių žmonių neverbalinę informaciją skaityti daug sunkiau, nei jaunų ( www.sociumas.lt).
Literatūra
1. http://www.sociumas.lt/Lit/gestai/gestai.asp (internetinis žurnalas socialinėmis ir psichologinėmis temomis).
2. Jacikevičius A. Žmonių grupių ( socialinė) psichologija
3. Psichologija studentui. – Kaunas, Technlogija, 2000. – 238p.