Darbinė veikla – darbuotojo atliekamos darbo pareigos, priklausomai nuo veiklos pobūdžio.
Kompetencija – funkcinis gebėjimas adekvačiai atlikti tam tikrą veiklą, turėti jai pakankamai žinių, įgūdžių, energijos; žmogaus kompetencijos svarba tuo didesnė, kuo reikšmingesnis jo socialinis vaidmuo.
Komunikacija – socialinės sąveikos rūšis – bendravimas, keitimasis informacija, mintimis; informacijos perdavimas.
Kvalifikacija – darbuotojo tinkamumo tam tikram darbui laipsnis, turėjimas reikiamų žinių, įgūdžių, patirties, reikalingu tam darbui deramai atlikti; žmogaus tinkamumo tam darbui nustatymas.
Sporto ir pramogų industrija – sporto ir pramogų pramonė. Pramonė – ekonomikos sektorius, kuriame dominuoja gamyba, kuri įtraukia didelius kapitalo kiekius.
Vandens paslaugų teikėjai – darbuotojai arba organizacijos, kurių darbas susijęs su baseinų, pirčių ir atvirų vandens telkinių priežiūra (Vaitkevičiūtė, 2001).
ĮVADAS
Temos aktualumas. Žmonių gyvenime sportas užima svarbią vietą, kiekvienas pasirenka priimtiną ir patinkančią sporto šaką laisvalaikio praleidimui ar aktyviam sportui. Sporto šakų yra labai daug, bet galimybės užsiimti kai kuriomis iš jų yra ribotos. Kai kuriuose Lietuvos rajonuose daugelis jų nėra kultivuojamos arba reikalingas specialus inventorius. Plaukimas yra pasirenkamas labai dažnai, nes mokėjimas plaukti yra privalumas ne tik baseine, bet ir nuvažiavus pailsėti prie ežero ar jūros. Išmokti plaukti galima ir be aplinkinių pagalbos, bet plaukimo paslaugos teikiamos tik didžiausių Lietuvos miestų baseinuose, lankytojai gali pasirinkti plaukimo mokymo tipą: grupinį – sporto mokymo įstaigose, individualų – sporto ir sveikatingumo centruose. Plaukimo paslaugų teikėjais dirba sporto mokytojai – treneriai ir baseino instruktoriai, priklausomai nuo įstaigos, kurioje jie dirba. Pastaruoju metu paplito nauja laisvalaikio praleidimo forma, pramoga – tai laisvalaikio praleidimas ekstremaliuose atrakcionuose ir vandens parkuose su visu vandens paslaugų kompleksu. Verslininkams reikia patenkinti aktyvaus laisvalaikio praleidimo poreikius statant naujus sveikatingumo ir pramogų. Paskutiniu metu tokių parkų yra keletas. Dirbantis personalas teikia plataus spektro paslaugas bei reikalingą informaciją lankytojams.
Visos šios sporto, sveikatingumo bei pramogų įstaigos yra neatsiejamai susijusios su plaukimu, bei dirbančio juose personalo pareigybių panašumais. Darbuotojai dirba prie baseinų, turi gerai mokėti plaukti, bei prisiimti atsakomybę už žmonių saugumą. Kiekviena įstaiga savo darbuotojams kelia atitinkamus reikalavimus. Šių įstaigų vandens paslaugų teikėjai atlieka panašias pareigas, tačiau jų pareigybių pavadinimai labai skiriasi.
Šiame darbe siekiama išanalizuoti sporto, sveikatingumo bei pramogų įstaigų darbuotojų reikalavimus darbo vietai bei pareigybinius reikalavimus ir išsiaiškinti pareigybių pavadinimų skirtumus. Šis darbas yra aktualus, nes šiuo metu Lietuvoje tik bręsta sporto ir pramogų industrijos, daugelis įmonių pradėjo savo veiklą tik pastarųjų 5 metų laikotarpyje. Todėl jų veikla nebuvo plačiai analizuojama tiek žiniasklaidoje, tiek mokslinėje literatūroje. Vandens paslaugų teikėjų darbinės veiklos analizė bus naudinga naujiems, tik planuojantiems savo veiklą sporto ir pramogų centrams.
Darbo tikslas – įvertinti sporto ir pramogų industrijos vandens paslaugų teikėjų darbinę
veiklą.
Darbo uždaviniai:
1. apžvelgti Lietuvos sporto ir pramogų industrijos veiklą;
2. aptarti paslaugų savybes, klasifikacinius ir kokybinius ypatumus;
3. apibrėžti darbuotojų kompetencijos svarbą darbo vietai ir užimamom pareigom;
4. išanalizuoti vandens paslaugų teikėjų darbinės veiklos specifiką Lietuvoje;
5. ištirti sporto ir pramogų industrijos vandens paslaugų teikėjų darbinę veiklą.
Darbo objektas: Vandens paslaugų teikėjų darbinė veikla.
Darbo metodai:
• mokslinės literatūros analizė;
• dokumentų turinio (content) analizė;
• teorinė analizė ir apibendrinimas;
• sisteminė ir lyginamoji analizė.
Darbo struktūra ir apimtis. Darbą sudaro santrauka, įvadas, trys dalys, išvados, pasiūlymai ir literatūros sąrašas. Darbas papildytas lentelėmis ir priedais. Tai leidžia plačiau išanalizuoti tiriamąjį objektą. Darbe pateikta 17 lentelių. Taip pat yra 17 priedų. Darbo apimtis -52 puslapiai (be priedų). Darbe remtasi 51 bibliografiniu šaltiniu.
1. LITERATŪROS APŽVALGA 1. 1. Lietuvos sporto ir pramogų industrijų plėtra ir veikla
Kasmet Lietuvoje atsiranda vis didesnė sporto ir laisvalaikio praleidimo vietų pasiūla. Žmonės lankosi sporto varžybose, susidomi ir patys pradeda lankyti sporto ir sveikatingumo centrus, arba aktyviai leidžia laisvalaikį sportuodami gamtoje. Noras ilsėtis skatina verslininkus steigti vis naujus sporto ir pramogų centrus, kur žmonės gali ne tik sportuoti, bet ir pailsėti ar papramogauti su savo šeima ir draugais. Atsiranda vis didesnis pasirinkimas vienokių ar kitokių laisvalaikio praleidimo formų.
Aplinkos problemos kelia didžiulį susirūpinimą visam pasauliui, nes turi įtakos kiekvieno iš mūsų kasdieniniam gyvenimui. Sportas, kaip pramoga ir fizinis ugdymas dabar yra neatskiriama visuomenės kultūros dalis. Iš tikrųjų sportas veikia aplinką taip, kaip aplinka tiesiogiai veikia sportą. Sportas gerai atlieka taurų integravimo funkciją, suartina pasaulio tautų kultūras, pratina humaniškais būdais spręsti prieštaravimus ir konfliktus, turi didžiulę auklėjamąją įtaką. Viso pasaulio jaunimas kviečiamas per sportą spręsti aktualias pasaulio problemas – mažinti tautų priešiškumą vienų kitoms, užtikrinti glaudesnį tautų bendradarbiavimą ir taiką visame pasaulyje (Jankauskas, 2006). Vienas iš geriausių būdų tai pasiekti – sėkmingas mūsų šalies sportininkų dalyvavimas svarbiausiose tarptautinėse varžybose (pasaulio ir Europos čempionatuose, olimpinėse žaidynėse, Taurės varžybose ir pan.). Didelio meistriškumo sportininkų rengimas sunkiai įmanomas tiek be geros kvalifikacijos specialistų, tiek ir be šiuolaikinius reikalavimus atitinkančių sporto bazių (stadionų, sporto maniežų, irklavimo bazių, sporto rūmų ir pan.) (Zuoza ir kt., 2004). Šiuo metu, kad ir kaip stengtųsi savivaldybės, privataus kapitalo pastatyti sporto centrai prieš vis dar lopomus ar jau baigiančius nugriūti valstybinius analogus atrodo iššaukiamai. Verslininkai jautriai sureagavo į atsiradusį tautiečių pomėgį sunkią darbo dieną užbaigti sporto salėje. Bent jau didžiuosiuose miestuose atsirado modernių kompleksų, galinčių pasiūlyti galybę pramogų: trenerio individualios konsultacijos, baseinas, sauna, maitinimas, auklės paslaugos. Tiesa, toks malonus laisvalaikio leidimo būdas kainuos ne mažiau nei keli šimtai litų per mėnesį. Tad lankytis sporto klube šiandien vis dar turtingų ar bent jau pasiturinčių žmonių privilegija. Vakarų šalyse įvairūs sporto klubai yra prieinami kur kas didesnei daliai žmonių. Sportas daugeliui vakariečių yra neatskiriama dienotvarkės dalis, aktyviai laisvalaikį leidžiantis žmogus yra sveikesnis, energingesnis, ilgiau būna darbingas. Vokietijoje darbdavys yra suinteresuotas, kad jo darbuotojai sportuotų, todėl daugelis kompanijų perka abonementus visam kolektyvui, o tai gerokai pigiau nei individuali programa. Lietuvoje sporto klubai, kaip ir mobilieji telefonai, iš pradžių buvo prabanga, o dabar būtinybė (Krasauskas ir Katinas, 2002). Didele įtaką sportuojančiųjų skaičiui daro sporto bazių modernizavimas arba naujų statyba ir įrengimas. Sporto bazių modernizavimo ir pritaikymo didelio meistriškumo sportininkų rengimui ir kitoms socialinėms reikmėms svarba gerai suprantama, todėl šią veiklą remia Europos Sąjunga. Šiuolaikinėmis globalizacijos sąlygomis visuomenei yra labai svarbu išlaikyti savo narių nepriklausomumą, individualumą ir kūrybingumą mažinant socialinę atskirtį, skatinant neįgaliųjų integraciją, taip pat aktyvų poilsį ir sveiką gyvenseną (Zuoza ir kt., 2004).
Per paėjusi dešimtmetį visa sporto sritis, ir ne tik, buvo susijusi su pastovia konkurencija, taip pat ir poilsio bei laisvalaikio plačiu pasirinkimu. Atsižvelgiant į sporto ir laisvalaikio organizacijos kliento svarbumo pripažinimas, savo paslaugų kokybės gerinimas bei rinkodaros veiklos keitimas (Thwaites, 1999).
Laisvalaikio, pramogų industrija Lietuvoje vystėsi pamažu. Jau pagoniškosios Lietuvos gyvenimas siejosi su pagonių tikėjimu ir apeigomis. Lietuviai garbino amžinąją ugnį, žalčius, giraites. Rūpindamiesi pomirtiniu gyvenimu, žmonės atlikdavo įvairias laidojimo apeigas, paliko įvairių statinių, pomirtinio gyvenimo būstų. Nemažą dalį laiko lietuviai jaunuoliai skyrė karinę ištvermę skatinantiems pratimams, juk pagoniškoji Lietuva priešų nestokojo. XIV a. pab. ir IX a. pr. Lietuvoje įsitvirtino krikščionybė, prisitaikiusi prie kai kurių pagoniškųjų švenčių ir papročių bei išaukštinusi dvasiškąjį gyvenimą, priešpastatomą pasaulietiniam. Medžioklė nuo XIII a. Lietuvos ūkyje jau nevaidino pagrindinio vaidmens. Atsiranda pramoginė medžioklė, kurios entuziastas buvo ir Lietuvos Didysis kunigaikštis, XIV a. turėjęs 18 medžioklinių dvarų. Renesanso epochoje naujos, progresyvios idėjos pasiekia ir Lietuvą. Suaktyvėja kultūrinė veikla. Ne tik užsieniečiai keliavo po Lietuvą. Viduramžiais Europoje paplito šventų ir stebuklingų vietų lankymas – piligrimystė. Lietuvos piligrimų buvo nedaug. Vienas jų – Mikalojus Kristupas Radvila, kelionėje išbuvęs dvejus metus ir parašęs įspūdžių knygą „Kelionė į Jeruzalę”.Per XVII – XVIII a. papročių aprašymus, tautosaką ir visą žodinę tradiciją, mus pasiekė to laikotarpio kaimo bendruomenių ir jų narių gyvenimo įvykiai, darbo ritmas. Šie amžiai tampa daugelio liaudies dainų žanrų klestėjimo laikotarpiu. Pramogų pagrindą kaime taip pat sudaro šokiai ir žaidimai. Laisvalaikis glaudžiai siejasi su darbine veikla. Pagrindinės miestiečių šventės buvo religinės, nors netruko ir kitokių pramogų. XIX a. Lietuvoje, ypač Aukštaitijoje buvo paplitusios vakaronės, rengiamos žiemos ir rudens vakarais iš eilės visose kaimo valstiečių trobose. Jų metu vyrai ir moterys audė, verpė ir vijo, senesni – pasakojo istorijas, pasakas, jaunimas dainavo. XX a. pradžioje šalyje paplito ir gegužinės, kai po atviru dangumi jaunimas susirinkdavo pašokti, padainuoti, pabendrauti. Tarpukario Lietuvoje įvairesnis tapo miesto laisvalaikis – pradėjo steigtis specifinės pasilinksminimo įstaigos, nemažą užmojį įgavo sportinis judėjimas, populiarėjo kelionės ir turizmas. Ypatingu reiškiniu Lietuvos kultūroje tapo Dainų šventės. Naujas laisvalaikio vystymosi etapas buvo sovietmečiu. Besiplečiantis kultūros įstaigų tinklas buvo smulkmeniškai valdžios kontroliuojamas, o jo veikla ideologizuojama. Socialiniai darbo papročiai, apeigos, pramogos ir šventės ne tik turėjo šlovinti tarybinį gyvenimo būdą, bet neretai buvo priešpastatomi religiniams bei vadinamiems „kapitalistiniams” laisvalaikio praleidimo būdams. Vakarų masinė kultūra ir laisvalaikio formos sovietiniams žmonėms buvo praktiškai neprieinamos. Tai turėjo tiek teigimų, tiek ir neigiamų pusių. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę ir atsivėrus „geležinei užtvarai” nuo Vakarų, jos labai greitai išryškėjo (Blaževičius, 2006).
Pasak Cotte ir Ratneshwar (2003) laisvalaikio paslaugų rinka bręsta, ir paslaugų teikėjams ateityje svarbu turėti aiškų vartotojų laisvalaikio motyvų ir norų supratimą. Thwaites (1999) akcentuoja, kad per praėjusi dešimtmetį labai ryškus buvo savarankiškų pajamų vystymasis, kuris suteikė vartotojams papildomą laisvalaikio ir pramogų veiklų pasirinkimą ir prisidėjo prie konkurencingesnės aplinkos. Žmonės orientuoti į aplinką – ekstravertai -atostogauja grupėje ar apsiperka su draugais. Intravertai, priešingai, žais kompiuterinius žaidimus vieni arba eis žvejoti. Laikina orientacija siunčia individo reliatyvias reikšmes prisijungti prie praeities, dabarties ar ateities ir rodo, ar žmonės labiau mėgsta žvalgytis atgal į įvykius ir pasiekimus, gyvus čia ir dabar ar nekantriai laukti tuo, kas gali atsiskleisti. Į praeitį orientuoti žmonės tikėtina gėrėsis tokiu veiksmu kaip kaimynystės lankymas, kur jie užaugo ir ilgų telefono skambučių vaikystės draugams sukūrimas. Į dabartį orientuoti žmonės yra labiau linkę į laisvalaikio persekiojimą tokį kaip bingo, kurie siūlo betarpiško atlyginimo perspektyvas. Į ateitį orientuoti žmonės dažnai persekioja asmeninio išsivystymo veiksmą tokį kaip valgio gaminimas mokyklų, golfo klasių ir poezijos diskusijos grupių (Cotte & Ratneshwar, 2003).
Blaževičius (2006) pramoga nusako, kaip tai, kas palinksmina, atitraukia nuo rūpesčių, šalina nuovargį, ir tiesiog yra malonus užsiėmimas.
Pramogos vaidmuo istoriškai kito. Ilgą laiką pramoginė veikla buvo susijusi su kitomis veiklos rūšimis, pirmiausia su darbu. Pramoginės veiklos elementai, įsipindavo į darbo procesą, regeneruodavo žmonių jėgas. Savarankiškesnį vaidmenį pramogos atlikdavo švenčių metu. Atsiradus laisvam laikui darbo dienomis, pramogos paplito dar labiau. Įsitvirtinusi kasdieninio laisvo laiko struktūroje ji įgavo dar didesnę reikšmę žmogaus regeneracijai ir tolesniam jų ugdymui (Blaževičius, 2006).
Dawes ir Rowley (1996) teigia, jog laukimas dažnai sutinkamas kaip laisvalaikio(pramogų) patirties dalis. Klientai gali stovėti eilėje, kad įeitų į futbolo mačus ar užsiregistruotų oro uostuose, pamatytų teatro renginį ar teminį parką. Ši laukimo patirtis turi būti valdoma paslaugų teikėjo. Bet kokioje sistemoje, kur paslaugos teikimas yra aukštos kvalifikacijos, laukimas yra neišvengiamas. Paslaugų įmonė gali pridėti vertę, susitelkdama ties paslaugos pristatymo aspektu. Kliento pasitenkinimas formuojasi per kliento patirtį tam tikrai paslaugai per atitinkama laiką. Pasitenkinimas formuoja kliento požiūrį, kliento ketinimus ir būsimą kliento elgesį. Vartotojai siekia pasitenkinimo atitinkančio laukimo, kuris buvo prieš paslaugai pasirodžius rinkoje.
Pagrindinis pramoginės veiklos tikslas – rekreacija. Pramogos padeda atsipalaiduoti, pašalinti psichologinę įtampą. Žmogaus jėgoms atstatyti nepakanka elementarių poreikių. Be to, pramogos gali padidinti ir vystyti žmonių jėgas, atlikti asmenybės formavimo, estetinę, hedonistinę, edukacinę funkcijas. Pramogos turi būti kruopščiai parengiamos ir pateikiamos pagal pramogaujančiųjų amžių lytį, išsilavinimą, gyvenamąją vietą.
Rekreacinių pramogų gausu pramogų ir poilsio parkuose, pažintiniame ir sanatoriniame turizme, sporte (Blaževičius, 2006).
Sporto industrija Lietuvoje vystosi ne labai sparčiai, nes valstybė neturi pakankamai lėšų skirti sporto bazių statybai. Tik kai kurie verslininkai steigia sporto bei sveikatingumo centrus įvairioms socialinėms grupėms, kur galima pasirinkti sporto kryptį, praleisti laisvalaikį, ar profesionaliai sportuoti. Ženkliai auga paklausa pramogų industrijai, nes žmonėms neužtenka to, kas buvo anksčiau, kasmet atsiranda vis daugiau pramogų žmonėms aktyviai praleisti laisvalaikį. Atsidaro nauji parkai, pramogų centrai, bet rinka vis tiek yra nepakankamai užimta ir artimiausiu metu dar galima tikėtis pramogų industrijos augimo.
1.2. Paslaugų savybės, klasifikaciniai ir kokybiniai ypatumai
Pagrindinis paslaugų išskirtinumas, yra neapčiuopiamumas, jis reiškia, kad paslaugos negalima pačiupinėti, išgirsti, užuosti, paragauti jos skonį arba pamatyti. Kai kalbama apie aptarnavimo priemones, teigiama, kad įrengimai yra apčiuopiami, tuo tarpu teikiamos paslaugos lieka neapčiuopiamos. Taip pat, mes galime pamatyti žmogų, kuris naudojasi teikiama paslauga, bet tai nereiškia, kad mes matome pačią paslaugą (Klarke, 2000).
Langvienė ir Vengrienė (2005) išskiria paslaugų ryškias savybes:
• paslauga – tai veikla;
• ji neapčiuopiama;
• paslauga – tai santykiai, nors ne visuomet akivaizdžiai matomi, it t.t.;
• klientų poreikių tenkinimas;
• veikla, kurią gali atlikti tik kitas asmuo (šį aplinkybė išryškina savitarnos ir paslaugos skirtumus);
• būtinai dalyvauja ir paslaugos teikėjas, ir vartotojas. Paslaugos apibrėžimai pagal Langvienę ir Vengrienę (2005):
• paslauga – tai veikla, tenkinanti vartotojo poreikius;
• paslauga – tai veikla, kurios rezultatai neturi apčiuopiamo materialaus rezultato;
• paslauga – tai veikla, kurios procese sąveikauj a j os teikėj as ir vartotoj as. Paslaugas galima klasifikuoti pagal įvairius požymius. Pirmiausiai paslaugos
klasifikuojamos pagal tai, kas yra pirkėjas. Paslaugas gali teikti ir žmogus ir mašina. Paslaugoms, kurių šaltinis yra žmogus, teikti reikalingi arba profesionalai (buhalteriai, vadybos konsultantai), arba kvalifikuoti specialistai (santechnikai, automobilių remontuotojai), arba nekvalifikuoti darbininkai (kiemsargiai, automobilių aikštelių prižiūrėtojai) (Kindurys, 1998). Paslaugų veikla yra labai įvairiapusė, atsiranda būtinybė šias veiklos rūšis suskirstyti į tam tikras grupes pagal jas jungiančius požymius, t. y. skirti atskiras paslaugų veiklos rūšis arba šakas. Tokių požymių yra daug ir įvairių. Todėl suprantama, kad esama daug paslaugų klasifikacijos sistemų, pradedant visai paprastomis ir baigiant labai sudėtingomis (Langvienė ir Vengrienė, 2005).
Paslaugos atveju būtent veikla tampa kliento ar vartotojo poreikių tenkinimo priemone. Dėl to paslauga paprastai yra neapčiuopiama, nepasiduodanti daiktų pažinimo logikai. Ji nesveriama, nepervežama, nesandėliuojama ir pan. Daiktai, būdami tam tikros veiklos rezultatas, sugeba atitrūkti nuo pačio veiklos, funkcionuoti, o to negalima pasakyti apie paslaugas. Tiekėjo ir vartotojo santykiai, jų sąveika tampa paslaugos atsiradimo, jos egzistavimo sąlyga. Teikėjo ir vartotojo atskirumas bei ekonominis savarankiškumas yra esminė prielaida paslaugai atsirasti. Tretinė veikla virsta paslauga, kai ji atliekama kito asmens (fizinio ar juridinio) poreikiams patenkinti (Langvienė ir Vengrienė, 2005).
Paslaugos skirstomos pagal tai, ar būtina klientui dalyvauti jas teikiant. Keičiant pinigus banko keitykloje, klientas privalo dalyvauti, o kai remontuojamas jo automobilis – ne. Jeigu klientas dalyvauja teikiant paslaugą, teikėjas turi deramai jį priimti, tam reikalinga tam tikra aplinka, kad sudarytų klientui gerą įspūdį. Paslaugas galima klasifikuoti pagal motyvus, kuriais remdamasis klientas jas perka. Klientas gali pirkti paslaugą kaip asmeninę arba kaip verslo
(dalykinio) pobūdžio paslaugą. Įprasta, kad paslaugų teikėjai sukuria skirtingas marketingo programas asmeninio ir verslo pobūdžio paslaugų rinkoms (Kindurys, 1998).
Paslaugos skirstomos pagal jų teikėjų motyvus (komercinė ar nekomercinė veikla) bei pagal tai, kokia forma jos buvo suteiktos (pavienių asmenų aptarnavimas ar visuomenės paslaugos). Aptarnavimo organizacijos labai skiriasi pagal tai, kaip jos derina šias dvi ypatybes. Paslaugos skirstomos ir pagal tai, kiek jos yra apčiuopiamos. Kai teikiamos nematerialios paslaugos, veiklos rezultatai gali būti įvertinti tik jas suteikus. Dėl to sunku išlaikyti pastovų aptarnavimo lygį. Paslaugas galima klasifikuoti pagal tai, kiek jos reikalauja sąnaudų. Darbo sąnaudos gerokai padidėja, kai paslaugas teikia aukštos kvalifikacijos specialistai, ar teikiamos vartotojo namuose arba jo darbo vietoje. Dar vienas paslaugų klasifikavimo būdas – pagal teikėjo ir vartotojo kontakto glaudumą. Kai jis pakankamai glaudus, personalas turi ne tik techniškai gerai pasirengti, bet ir žinoti tarpusavio bendravimo pagrindus. Ir paskutinis iš svarbesnių paslaugų klasifikavimo būdų – pagal tai, kokiam rinkos segmentui teikiamos paslaugos: pavieniam vartotojui ar organizacijai. Šie du rinkos segmentai turi ir bendrų bruožų, ir skirtumų. Abu segmentai turės nuspręsti, kokią paslaugą pirkti, tačiau veiksmai, kurių veikiami jie pirks tą paslaugą, gali būti skirtingi. Kiekvienam segmentui gali nepatikti didelė kaina ar prastas aptarnavimas. Pagrindiniai šių dviejų segmentų skirtumai susiję su tų paslaugų paklausa, perkamų paslaugų kiekiu ir sudėtingumu (Kindurys, 1998).
Ne visoms šalims svarbios tos pačios paslaugos bei jų indelis į bendrą vidaus produktą. Tačiau pasitelkus tarptautinius klasifikatorius galima lyginti gretimų šalių, turinčių panašius išteklius, ekonominius pasiekimus (Langvienė ir Vengrienė, 2005).
Žmogus vertina paslaugą ir jos teikimą. Paslauga turi atitikti klientų poreikius, būti pritaikyta bet kuriam žmogui, ji turi būti kokybiška ir maloniai suteikta. Paslauga turi išlaikyti pastovų aptarnavimo lygį, o teikti ją turi aukštos kvalifikacijos specialistai.
Kindurys (2002) teigia, kad paslaugų klientams kūrimo ir teikimo procesas yra vienas svarbesnių paslaugų marketingo komplekso dalykų. Paslaugų pirkėjai dažnai paslaugų teikimo sistemą suvokia kaip dalį pačios paslaugos. Taigi paslaugų teikimo operacijų vadybos sprendimai lemia paslaugų marketingo veiksmingumą. Darni paslaugų teikimo operacijų vadybos ir marketingo veiksmų bei priemonių sąveika lemia daugelio paslaugų verslų sėkmę. Anot Kugytės ir Šliburytės (2005) paslaugų teikėjo pasirinkimas yra labai svarbi rinkodaros ir vartotojų elgsenos sritis, nes paprastai šis procesas išsivysto į tolimesnius paslaugos teikėjo ir vartotojo santykius, pasižyminčius didesnės apimties ir sudėtingesnių paslaugų pirkimais.
Paslaugų vadyboje labai aktualus yra paslaugos gaminimo arba teikimo sistema. Kitaip negu pramonėje ir kitose daiktų gamybos šakose, paslaugų įmonėje teikimo proceso organizavimas lemia siūlomos paslaugos savybes. Tai reiškia, kad paslauga negali būti atskirta nuo jos teikimo. Pakitusi teikimo sistema keičia pati produktą – paslaugą (Vengrienė, 2006).
Paslaugos teikėjo ir vartotojo sąveika būtina ne tik paslaugos pardavimo ir pirkimo momentu, kaip tai esti prekyboje, bet daugeliu atvejų ir per visą paslaugos teikimo procesą. Teikiant paslaugas neišvengiamas teikėjo ir vartotojo kontaktas. Kitaip tariant, vartotojas tam tikru momentu privalo užmegzti ryšį su paslaugą teikiančia įmone ar asmeniu. Vartotojo dalyvavimas reikalingas, kad paslaugos teikimo procesas būtų efektyvus, o suteikta paslaugą jį tenkintų. Todėl paslauga vienam vartotojui ar klientui nėra visiškai tokia pati kaip kad kitam, bent jau dėl santykių, susidedančių tarp paslaugos teikėjo ir kliento (Bagdonienė ir Hopienienė,
2004).
Vengrienės (2006) išskirti svarbiausi paslaugos teikimo sistemos projektavimo būdai:
1. Paslaugos teikimas projektuojamas pramoninio konvejerio principu – klientas negali daryti įtakos paslaugos teikimo procesui.
2. Sistema projektuojama taip, kad teikiant paslaugą dalyvautų klientas.
3. Sistema projektuojama atskiriant operacijas, kuriose kliento dalyvavimo laipsnis didelis, nuo tų, kuriose klientas mažai ar iš viso nedalyvauja.
Priklausomai nuo pasirinkto paslaugos projektavimo būdo skirtingai sprendžiami paslaugos teikimo proceso valdymo klausimai. Numatytas kliento dalyvavimo paslaugos procese laipsnis, būdai ir formos daro poveikį pasirenkant paslaugos teikimo vietą ir priemones, paslaugos sudėtį ir teikimo operacijų nuoseklumą bei pobūdį, reikalavimus darbuotojams bei jų darbo organizavimui, kokybės kontrolei, pajėgumų planavimui, veiklos prognozių galimybėms ir kt. (Vengrienė, 2006).
Idealus paslaugų teikėjas teikia kokybišką paslaugą, net jeigu ji kainuoja mažiau už kitų teikėjų siūlomas paslaugas (Benson & Henderson, 2005). Paslaugų įmonių klientai gauna naudą iš pačių paslaugų (jų produktų) ir iš to, kaip, kokiu būdu jiems teikiamos. Paslaugų teikimo sistemos, kurios veikia efektyviai, padeda marketingo vadybai, užtikrina veiksmingą marketingo veikimą. Tai ypač pavyksta, kai tolygiai atliekamos paslaugų teikimo operacijos lemia konkurencinius pranašumus, kai produkrų skirtumai yra minimalūs. Paslaugų teikimo sistemos veiksmingumas priklauso nuo jos operacijų atlikimo, nuo vartotojų įtraukimo į paslaugų teikimo procesą, nuo standartizacijos lygio ir pan. (Kindurys, 2002).
Anot Vengrienės (2006), nors buityje paslaugos suvokiamos kaip kažkas individualizuoto, iš tiesų yra atvejų, kai galima ir čia pritaikyti pramonines teikimo technologijas, panašias į konvejerį. Taip įgyjama galimybė sumažinti sąnaudas ir pasiekti konkurencinį pranašumą. Norint pritaikyti konvejerio principų suprojektuotą paslaugos sistemą, būtinos tam tikros sąlygos:
1. Apribotas darbuotojų veiklos savarankiškumas. Kai darbuotojai atlieka tiksliai apibrėžtas funkcijas, galimi tik maži nukrypimai. Naudojami įrengimai ir standartizuoti veiksmai užtikrina vienodos kokybės paslaugą. Tačiau šiuo atveju paslauga yra unifikuota visiems klientams. Norint ją individualizuoti, reikėtų išplėsti darbuotojų sprendimų laisvę.
2. Pramoninio konvejerio principas reikalauja suskaidyti visą darbo procesą pagal uždavinius. Tai sudaro prielaidas darbo įgūdžiams specializuoti.
3. Žmonių darbą keičiantys įrengimai gali būti naudojami ir paslaugų įmonėse.
4. Apribotas paslaugos pasirinkimas, sąlygojamas darbuotojų darbo pasidalijimo ir
pritaikytos įrangos, paverčia paslaugą pasikartojančiu procesu nediferencijuotam klientų srautui.
Standartizavimas padeda išlaikyti vienodą paslaugos kokybę ir ją kontroliuoti. Tokia
standartizuota paslauga nesunkiai gali būti perkelta į kitą vietovę, miestą, rajoną ar užsienio šalį,
kur gali būti įkurti filialai ar franšizės principu dirbančios paslaugų įmonės (Vengrienė, 2006).
Anot Bagdonienės ir Hopienienės (2004) paslaugų teikimo sistema – tai visuma techninių ir fizinių elementų bei žmogiškųjų veiksnių, kuriuos sujungus gaunama tam tikra paslauga. Pagrindiniai paslaugų teikimo elementai yra šie:
• Vartotojas (privatus asmuo ar organizacija) yra pirminis paslaugos teikimo elementas, be jo dalyvavimo nėra ir paslaugos. Vartotojas suteikia reikalingą informaciją, atlieka kai kurias operacijas, kontroliuoja paslaugos teikimo procesą. Paslaugų teikimo sistema turėtų būti tokia, kad vartotojas galėtų lengvai įsitraukti į paslaugos teikimo procesą;
• Fizinės (techninės) priemonės, turinčios lemiamos reikšmės paslaugų teikimo aplinkai. Svarbus paslaugų teikėjų uždavinys – siekti personalo, vartotojų ir fizinių (techninių) priemonių suderinamumo;
• Įrengimai ir (ar) įranga, kuria naudodamiesi darbuotojai ir vartotojai gauna rezultatą -paslaugą;
• Fizinė aplinka, kurioje teikiama paslauga;
• Kontaktinis personalas – tai paslaugų organizacijų darbuotojai, tiesiogiai aptarnaujantys vartotojus;
• Vidinis (nematomas) paslaugų teikimo posistemis. Jis sąlygoja teikėjo tikslus, organizacijos struktūrą, vykdomas operacijas, valdymą. Šis posistemis nulemia, ar reikia kontaktinio personalo, fizinių priemonių ir kokių;
• Kiti vartotojai. Paslauga retai teikiama vienam vartotojui. Daugybė žmonių supermarketuose, autobusuose, traukiniuose, kino teatruose, restoranuose naudojasi ta pačia paslauga. Vartotojų santykiai daro įtaką ir paslaugos kokybei, ir jų pasitenkinimui.
• Paslauga – tai paslaugų teikimo sistemos ir tikslas, ir rezultatas. Paslauga atsiranda kaip vartotojo, fizinių priemonių ir kontaktinio personalo sąveikos pasekmė.
Klientas paslaugos procese atlieka tam tikrą darbo dalį. Tai gali padidinti teikėjo darbo produktyvumą. Kartu įmanomas didesnis paslaugos pritaikymo laipsnis. Įtraukiant į procesą klientą, galima išplėsti konkurencines galimybes esant mažoms teikimo sąnaudoms, nors procesas tampa labiau individualizuotas. Bet ta individualizacija įvyksta paties kliento dalyvavimo ir savitarnos sąskaita. Dalyvavimo laipsnis ir kartu paslaugos teikimo sistemų įvairovė gali būti labai plataus diapazono: nuo ištisinės savitarnos iki visiškos priklausomybės nuo teikėjo (Vengrienė, 2006).
Kindurys (1998) išskiria paslaugų teikėjų ir vartotojų komunikacijos, informacijos apie paslaugas skleidimo bei jų pardavimo pagrindinius tikslus:
• Suteikti informaciją ir sukelti klientų (vartotojų) susidomėjimą teikiama paslauga ir įmone;
• Išryškinti teikiamos paslaugos pranašumus bei skirtumus, palyginti su konkurentų tokia pačia paslauga;
• Parodyti teikiamos paslaugos pranašumus bei skirtumus, palyginti su konkurentų tokia pačia paslauga;
• Parodyti teikiamos paslaugos naudingumą vartotojams;
• Suformuoti ir išlaikyti paslaugų įmonės įvaizdį ir reputaciją;
• Įtikinti klientus pirkti teikiamą paslaugą ir j ą vartoti.
Šie pagrindiniai tikslai varijuoja priklausomai nuo paslaugų verslo rūšies, o specifiniai paslaugos tikslai iš esmės priklauso nuo rinkos situacijų (Kindurys, 1998).
Anot Vengrienės (2006) projektuojant paslaugą, kurią teikiant aktyviai dalyvauja klientas, svarbi sąlyga yra tinkamai pasirinkta dalyvavimo technologija, pritaikytos techninės priemonės, atitinkančios kliento saugumo, higienos, ergonominius reikalavimus. Būtina taip pat apgalvoti kliento mokymo formą, instruktavimą, kad klientui būtų aiškios jo funkcijos ir galimybės.
Didelio ir mažo kontakto operacijų atskyrimas. Šitaip suprojektuotos sistemos sėkmė priklauso nuo:
• Kliento ir teikėjo kontakto apimties;
• Galimybės izoliuoti operacijas, kuriose klientas nedalyvauja.
Kontakto apimtis gali būti išmatuota dalyvavimo laiko santykiu, palyginti su visu paslaugos teikimo laiku. Didelio kontakto reikalaujančiose operacijose klientas lemia paslaugos teikimo laiką ir pačios paslaugos prigimtį bei kokybę. Jis yra veikiamas gamybos proceso. Mažo kontakto operacijose klientas paslaugos teikimo procese nedalyvauja. Taigi pats procesas gali būti projektuojamas tokiais pat metodais kaip pramonės įmonėje. Kai paslaugos teikimo procesas suskaidomas šiuo principu, kiekviena paslaugos proceso dalis projektuojama atskirai. Apskritai paslaugų įmonė priklausomai nuo pasirinktų rinkos segmentų gali derinti įvairias teikimo sistemas. Bet kuri pasirinkta teikimo sistema turi būti nuolat įvertinama. Vadovas turėtų stebėti klientus, rengti jų apklausas, kad galėtų laiku išaiškinti sistemos trūkumus ir klientų vertinimo pokyčius (Vengrienė, 2006).
Pagal Kindurį (1998) pagrindinės paslaugų teikėjų ir vartotojų komunikacijos priemonės yra šios: asmeninis pardavimas ir ryšiai su visuomene.
• Asmeninis pardavimas. Tai glaudžiausia paslaugų teikėjų ir klientų bendravimo su vartotojais priemonė. Asmeninis pardavimas yra efektyvus vartotojų pritraukimo būdas tiesiogiai būsimam klientui bendraujant su prekybos agentu. Teikiant paslaugas reikia perteikti klientams daug informacijos.
• Ryšiai su visuomene – tai bendravimo su klientais sritis, kuri atspindi visuomenės nuomonę apie įmonę (kompaniją). Tai priemonė parduoti informaciją ir kurti įmonės įvaizdį. Ryšiai su visuomene apima publikacijas spaudoje, seminarus ir pan.
(Kindurys, 1998).
Paslaugų teikimo procese dalyvauja ir klientas, ir paslaugos teikėjas. Priklausomai nuo paslaugos teikimo laiko ir specifikos, egzistuoja individualizuota ir konvejerio principo paslaugos teikimo sistema. Didelę reikšmę turi ir techninių prietaisų pagalba siekiant aukštos kokybės. Laikas, kurį paslaugos teikėjas skiria klientui priklauso nuo paslaugos teikimo sferos, ar tai bus savitarna, ar visos paslaugos teikimas priklausys nuo teikėjo.
Laisvalaikio ar sveikatingumo klubai, viešbučiai, poilsio vietos ir sporto įvykiai yra paslaugų pavyzdžiai, kur klientas praleidžia ilgą laiką tarp paslaugų teikėjų. Atitinkamai supratęs jam teikiamų paslaugų aukštą kokybę, darys įtaką norui pasilikti ar naudotis paslauga ilgiau, ir tuo paveiks išlaidų struktūrą (Thwaites,1999).
Anot Ruževičiaus (2005) vykstant pasaulinei ekonominei integracijai ir stiprėjant konkurencijai, kokybė tampa vienu iš svarbiausių organizacijų išlikimo ir verslo sėkmės veiksnių. Duttine ir Ginevičiaus (2003) teigimu personalo orientavimas visuotinės kokybės vadybos plotmėje suprantamas kaip personalo politika siekti geresnės kokybės. Ji apima personalo plėtrą, darbo vietų struktūrizavimą, mokymąsi, aktyvų dalyvavimą visuose įmonėje vykstančiuose procesuose, motyvaciją. Orientavimasis į procesus produkto gamybos organizavimo pagrindu į vieną visumą susieja kliento ir tiekėjo poreikius. Klientu čia suprantama tolesnė produkto gamybos pakopa, neatsižvelgiant į tai, ar yra įmonės viduje ar išorėje. Tai apima tiek gamybos, tiek verslo procesus. Tiekėjo funkcija yra aprūpinti gamybą medžiagomis ir informacija reikiamo kiekio ir suderintais terminais.
Vartotojas gali tik įvertinti paslaugą, ar ji buvo gerai ar blogai suteikta, jos kokybę. Tik pasinaudojus paslauga, galima daryti išvadas apie jos kokybę. Bet tos išvados bus subjektyvios, jos atitiks individo nuomonę. Tai reiškia, kad išskyrus paslaugos neapčiuopiamumą, ji turi dar tris charakteristikas: vartotojas įtrauktas į paslaugos teikimą, paslauga naudojama jos teikimo metu, tik vartotojas gali spręsti apie paslaugos kokybę (Klarke, 2000).
Paslaugų organizacijose daugiau nei trečdalis sąnaudų skiriama kokybės klaidoms taisyti. Paslaugos nematerialumas padidina vartotojo riziką, dėl to šis ypač akylai stebi teikiamų paslaugų kokybę ir yra nepakantus net ir mažiausiems nukrypimams. Kita paslaugos savybė -heterogeniškumas – sumažina organizacijos galimybes standartizuoti paslaugos teikimą. Dėl šios savybės paslaugos kokybė gali skirtis, priklausomai nuo aptarnavimo vietos, laiko, kontaktinio personalo elgesio. Ypač tai pasakytina apie paslaugas, kurioms būdingas glaudus teikėjo-vartotojo kontaktas. Paslaugos teikimo ir vartojimo vienalaikiškumas sąlygoja tai, kad paslaugos neįmanoma patikrinti iki pateikimo vartotojui. Dažniausiai jis dalyvauja visame paslaugos teikimo procese ir aktyviai jį veikia (Bagdonienė ir Zemblytė, 2002). Klientų apyvarta yra rimta problema daugeliui įmonių. Yra tikras reikalingumas išsaugoti narystę dėl komercinių priežasčių, kadangi potencialių klientų baseinas yra palyginti mažas. Svarbia reikšmę turi žmogaus motyvacija – ji priklauso nuo to žmogaus artimųjų ir draugų, kurie jau naudojosi sporto ar sveikatingumo centro teikiama paslauga, jie įvertina kokybę ir daro įtaką mūsų naujam potencialiam klientui savo pasakojimais apie paslaugos teikimą (Kniveton, 2005).
Daugiausia priekaištų paslaugų organizacijos sulaukia dėl nekokybiškų paslaugų. Nepatenkinti vartotojai palieka prastas paslaugas teikiančias organizacijas ir išeina pas konkurentus. Paslaugų organizacijos įvaizdis prastėja, blogėja padėtis rinkoje, smunka ekonominiai rodikliai. Visa tai reikalauja nuolatinio dėmesio kokybės sutrikimų, klaidų ir problemų analizei. Tinkami sprendimai priimami tada, kai paslaugų organizacijos vadybininkai gerai žino kokybės suvokimo ir vertinimo mechanizmą (Bagdonienė ir Zemblytė, 2002).
Paslaugos kokybė yra labai svarbi įmonėms, nes paslauga vertinama prieš pateikimą, jos teikimo metu ir po to. Nauji klientai turi būti pritraukiami, o seni patenkinti paslaugos teikimo kokybe. Informacija apie blogai teikiamas paslaugas gali labai greitai pasiekti dideles žmonių grupes. Tuo tarpu pripažinimą bei įvertinimą dėl teikiamų aukštos kokybės paslaugų reikia užsitarnauti ir išlaikyti jį.
1. 3. Darbuotojų kompetencijos svarba darbo vietai ir užimamom
pareigom
Spartus paslaugų sektoriaus modernizavimas ir paslaugų teikimo aplinkos kitimas rodo, kad paslaugų įmonės darbuotojai turi nepaliaujami tobulinti savo įgūdžius ir kompetencijas (Banytė ir kt., 2006). Bet kokiame paslaugų versle kompetentingi, aukštos kvalifikacijos ir patyrę darbuotojai yra būtinas įmonės vykdomos programos sėkmės veiksnys (Kindurys, 1998). Visų amžių darbuotojų iššūkis – nuolatinis studijavimas ir kompetencijos atnaujinimas (Paloniemi, 2006). Organizacijoms reikalingi kompetentingi darbuotojai. Tačiau vien to nepakanka darbuotojų efektyviai veiklai užtikrinti. Įmonės ir darbuotojų interesų derinimas yra labai svarbi darbinės veiklos efektyvumo, o kartu ir įmonės sėkmės prielaida. Karjeros planavimas organizacijoje leidžia suderinti organizacinius ir individualius veiksmus, patenkinti darbuotojo interesus ir reikiamu organizacijai apsirūpinti personalu. Darbuotojas, žinodamas savo perspektyvas organizacijoje, galės efektyviau dirbti, t. y. atskleisti savo sugebėjimus ir patirtį siekiant organizacijos tikslų (Čiutienė ir kt., 2006). Darbas įtraukia asmenį į rimtą verslą, kuris yra orientuotas į kilimą karjeros laiptais (Boon, 2006). Karjera kaip visą gyvenimą trunkantis asmens profesinės saviraiškos procesas iš esmės yra nuolatinis pasirinkimų arba tam tikrų sprendimų priėmimo procesas: kokio lygio išsilavinimo siekti, kokia studijų programą ir instituciją pasirinkti, kur ir kada įsidarbinti, kaip tobulinti kvalifikaciją ar persikvalifikuoti ir kt.
(Kučinskienė, 2003).
Individualių karjeros sprendimų racionalumo modelyje išskiriami 4 pagrindiniai komponentai:
1. tikslas (atitikimas tikriesiems individo poreikiams, vertybėms, galimybėms ir kt.);
2. tikslo siekimo metodai ir priemonės (atitikimas tikslui);
3. sprendimo priėmimo procedūra (logiškumas, nuoseklumas, pagristumas);
4. rezultatas (atitikimas išsikeltam tikslui) (Kučinskienė, 2003).
Anot Marcinkevičiūtės (2004) šiuo metu jaunoji karta leidžia sau būti savarankiškiems, disponuoti savo laiku ir parodyti savo kvalifikacinius gebėjimus. Leonienės (2001) teigimu, pradėdamas profesinę veiklą, dažnas individas bando įsivaizduoti po tam tikro laiko save kaip einantį aukštesnio lygio pareigas arba dirbantį įdomesnį, atsakingesnį darbą, t.y. darantį tai, ko iš tikrųjų nori. Tai rodo, kad tas individas turi konkrečius profesinio brandumo siekius, kuriuos įgyvendinamas nori kuo geriau panaudoti savo gabumus, profesinį potencialą. Dėl savo lūkesčių įgyvendinimo jis pasiryžęs mokytis, tobulėti, ugdyti save ir būti nuolat naudingas organizacijai, kuri taip pat keičiasi ir vystosi. Nustačius darbuotojų mokymo poreikius ir suformulavus mokymo tikslus, galima sudaryti ir įgyvendinti mokymo programą taikant mokymo metodus, tokius, kaip: mokymas darbo vietoje, praktinės stažuotės, specialios paskirties mokymas ir kt. (Dessler, 2001). Darbuotojų atrankos, išlaikymo organizacijoje, mokymo, karjeros planavimo ir veiklos vertinimo sistemos turi būti integruotos ir specialiai sukurtos turint tikslą pritraukti, ugdyti ir išlaikyti pačius geriausius darbuotojus (Čiutienė ir Šarkiūnaitė, 2004).
Veiklos pasaulyje šiuolaikinių organizacijų žmogui keliami reikalavimai nebetelpa į kvalifikacijos sampratą, apibrėžtą žiniomis, gebėjimais, mokėjimais ir įgūdžiais (Svirskienė ir Šileikienė, 2006). Reikalavimai dirbančiųjų kompetencijai didėja ir, kas ypač problematiška, nuolat kinta. Iš darbuotojų reikalaujama nuolat tobulėti: plėsti ir gilinti žinias, ugdyti įgūdžius ir remtis darbo bei asmeninėmis vertybėmis (Vasiliauskienė ir kt., 2005). Reikšminga tampa, kaip žmogus geba įgytą kvalifikaciją realizuoti veikloje, remiantis asmeninėmis savybėmis, požiūriu ir vertybėmis, siekiant veiklos rezultatų. Veiklos pasaulis vis labiau akcentuoja kompetenciją. Šiandieninei paslaugų sferai būdinga stiprėjanti konkurencinė kova ir paslaugų organizacijos personalo profesionalumas tampa svarbiu konkurencinio pranašumo veiksniu. Paslaugų organizacijoje personalas įgyja ypatingą svarbą, nes vartotojo akimis, darbuotojai yra pati paslauga arba net visa paslaugų organizacija. Tampa akivaizdu, jog panašėjant teikiamų paslaugų bei produktų kokybei, konkurencinis pranašumas užtikrinamas ne tik reklaminiais veiksmais ir akcijomis, bet ir aptarnavimo kokybe, kuri tiesiogiai susijusi su paslaugų organizacijų darbuotojų kompetencijomis (Svirskienė ir Šileikienė, 2006).
Kompetencija apima ne tik mokymosi ir lavinimosi proceso rezultatus ir jų pritaikymą, bet ir darbuotojo asmeninių savybių integravimą konkrečiomis darbo situacijomis. Darbuotojų kompetencija pasiekiama per organizacijos valdymo personalo kompetenciją. t.y. vadovų gebėjimas apibrėžiami kaip gebėjimas rasti naujausią informaciją, įgyti žinių ir darbo įgūdžių, diegti naujas technologijas, parinkti reikiama personalą, ir tai yra viena iš svarbiausių organizacijos varomųjų jėgų (Čiutienė ir Šarkiūnaitė, 2004).
Stankevičienės ir Lobanovos (2006) išskiriami keturi pagrindiniai kompetencijos modeliai: profesinė, socialinė, asmeninė, vadybinė kompetencija.
Profesinė kompetencija – žinios ir įgūdžiai, susiję su darbuotojo specifine darbo sritimi, taip pat tai yra visos kasdieninėje veikloje taikomos savybės, sugebėjimai ir patirtis. Profesinę kompetenciją formaliai išreiškia išsilavinimas, kvalifikacijos lygis ir patyrimas.
Socialinė kompetencija – tai gebėjimas bendrauti su kitais žmonėmis. Atsižvelgiant į veiklos sritį, į vaidmenį grupėje, reikalinga skirtinga socialinė kompetencija. Priimdamas į darbą naują žmogų, darbdavys ieško tokio darbuotojo, kuris būtų ne tik savo srities profesionalas, bet ir tiktų tam darbui kaip asmenybė.
Asmeninė kompetencija – tai savo galimybių panaudojimo lygis. Asmeninę kompetenciją lemia ne žinių lygis, bet darbuotojo asmeninės savybės.
Vadybinė kompetencija – savo darbo srities ir organizacijos rezultatų užtikrinimas.
Šiandien organizacijose darbuotojų žinios ir sugebėjimai tampa pagrindiniu konkurenciniu pranašumu. Konkurencinis pranašumas pagrįstas išskirtinėmis vadovų ir darbuotojų kompetencijomis, darančiomis įtaką konkurencingumui. Kiekvienoje organizacijoje „būti kompetentingu” – tai atitikti tos organizacijos kultūrą, t.y. socialinės grupės priimtų normų, reguliuojančių jos narių elgesį, tikėjimo, vertybių, tradicijų, vilčių ir papročių, būdingų organizacijai, visumą, kuri ir formuoja tai organizacijai tinkamą kompetenciją.
Anot Svirskienės ir Šileikienės (2006) net 70 procentų kompetencijų yra bendros visoms organizacijoms, o 30 procentų būdingos konkrečioms organizacijoms. Paslauga – tai gana komplikuotas reiškinys, kurį apibūdinti sudėtinga todėl, kad paslaugos ir prekės skirtumas yra tas, kad paslauga tuo pačiu metu yra ir veikla, ir rezultatas. Paslaugų proceso savitumas, paslaugų specifinės savybės gerokai veikia paslaugų organizacijų veiklos strategiją. Didėjant konkurencijai ir siekiant geriau patenkinti vartotojų poreikius, darbuotojų kompetencija tampa svarbi paslaugų organizacijos konkurencinio pranašumo prielaida. Iškyla būtinybė, kad organizacijos vadovybė suvoktų paslaugas teikiančių darbuotojų kompetencijos specifiką, išmatuotų darbuotojų kompetenciją ir, parinkusi tinkamus būdus, sudarytų jiems sąlygas įveikti kompetencijos deficitus. Įmonėms svarbu, kad jos darbuotojai veiktų planingai bei profesionaliai, turėtų atitinkamą kvalifikaciją ir sugebėjimus.
Inovacinis vystymasis neįmanomas be inovacinio požiūrio į personalo parengimą, kompetencijos formavimo ir personalo potencialo valdymą organizacijoje. Inovacinių procesų įgyvendinimas organizacijoje reikalauja naujo požiūrio į personalo valdymą, skatinimą tobulinti žinias, kuris reikalingas labiausiai išsimokslinusių ir kūrybingų specialistų ugdymui (Leontjeva ir Lesnikov-Rubliov, 2003).
Anot Žilinsko ir Zakarienės (2007) tobulėjant žmogui, tobulėja ir organizacija, o tobulėjant organizacijai auga miestai, regionai, valstybės.
Darbuotojo kompetencija yra labai svarbi paslaugų teikimo rinkoje tuo, kad darbuotojas teikdamas paslaugas, bendrauja, konsultuoja klientus. Tik nuo darbuotojo priklauso, kaip jis aptarnaus klientą ir kaip kokybiškai bus suteikta paslauga. Įmonė, kurioje dirba darbuotojas turėtu sudaryti palankias sąlygas tobulinti kvalifikaciją.
Svarbus yra darbo vietos sąvokos suvokimo pasikeitimas. Jis vis mažiau siejamas su darboviete, nes darbų kompiuterizavimas, gamybinių procesų automatizavimas leidžia atitolinti gamybos procesą ir jį kontroliuojanti darbuotoją. Tai atveria naujų galimybių tiek organizacijai, tiek ir darbuotojams (Čiutienė ir Sakalas, 2002).
Darbo vietų vertinimas yra susijęs su darbo vietoje atliekamų darbų komplekso, jos techninio aprūpinimo vertinimu, reikalavimų ją užimančiam darbuotojui nustatymu. Darbo vietų/pareigybių aprašymas nusako atskirų darbo vietų darbų turinį, nurodo jas užimantiems darbuotojams suteikiamas teises ir pareigas, jų vykdymo tvarką ir pan. Darbo vietų aprašymas yra svarbus įmonės darbo organizavimo instrumentas visus darbus, funkcijas, o per juos ir darbuotojus, susiejantis su konkrečiomis darbo vietomis. Valdymo srities darbo vieta aprašoma pareiginėse instrukcijose (pareigybė yra pirminė teisinė ląstelė, kurios bazėje yra kuriama darbo vieta). Reikia skirti darbo vietų/pareigybių ir darbuotojų vertinimą. Nors istoriškai darbuotojai pradėti vertinti anksčiau, kai pradėta juos skirstyti pagal profesijas, išsilavinimą, darbo vietų vertinimas yra pirminis darbuotojų vertinimo požiūriu. Tik žinant, kokie darbai bus atliekami, galima organizuoti darbo vietas ir suformuluoti reikalavimus darbuotojams, parinkti konkretaus darbo atlikėjus. Kartais, gali būti ir atvirkščiai, stabiliai dirbančiose įmonėse, kur darbo vietos nusistovėjusios ir gamyba nekinta (Sakalas, 1998).
Anot Bakanauskienės (2002) darbo vietų analizė – personalo organizavimo veikla, kurios metu renkama informacija apie darbo vietas, ji įvertinama ir organizuojama. Darbo vietų analizės metu surenkamos žinios apie organizacijoje atliekamus darbus ir jų keliamus reikalavimus darbuotojams.
Sakalo (1998) teigimu, suderinti darbo reikalavimus su ją užimančio darbuotojo charakteristikomis galima keliais būdais:
1. Technokratinis sprendimas – kai į turimą darbo vietą ieškoma geriausiai jos reikalavimus atitinkančio darbuotojo, o jei tokio nerandama, tai reikalaujama, kad darbuotojas prisitaikytų prie darbo vietos reikalavimų. Šis sprendimas grindžiamas tuo, kad gamyba priklauso nuo naudojamos technikos, technologijos, darbo organizavimo metodų, todėl darbo vietą keisti sunku, o darbuotojas yra gerokai lankstesnis ir jo galimybė prisitaikyti didesnės.
2. Idealistinis sprendimas – kai reikalaujama kiekvienam darbuotojui parinkti jo sugebėjimus ir norus atitinkančią darbo vietą. Praktiškai jį įgyvendinti sunku, bet jei jis įgyvendinamas bent iš dalies, jis padidina darbo efektyvumą.
3. Realusis būdas – kai darbo vieta ir darbuotojas mėginami derinti. Jei į atitinkamas pareigas nėra tinkamo kandidato, pareigybė nesteigiama, bet, jei yra tinkamas žmogus, specialiai jam steigiama nauja pareigybė.
Bakanauskienė (2002) atskleidžia darbo vietų analizės veiklos turinį:
1. Darbo vietų analizės informacijos panaudojimas tikslų nustatymas. Informacija apie darbo vietas renkama įvairiais tikslais. Dažniausiai informacija reikalinga sukurti darbo vietas/pareigybes reglamentuojančius dokumentus, planuojant reikalingu žmonių išteklius, formuluoti reikalavimus pretendentams, sudaryti darbuotojų įvertinimo kriterijų, pagrįstai ir teisingai atlyginti už darbą ir t.t.
2. Analizuojamų darbo vietų įvardijimas. Jis apima analizuojamų darbo vietų sąrašo sudarymas: dokumentų analizė, interviu su darbuotojais, vadovais ir kt.
3. Duomenų apie darbo vietas surinkimas. Metodų sąrašas, kuris reikalingas įvertinti laiką, kaštus, tikslumą: interviu (su darbuotoju, vadovu, ekspertų kolegija), anketavimas (struktūrizuotas klausimynas), įrašų apie darbą (darbo dienoraščių) analizė, darbo stebėjimas ir kiti.
4. Informacijos apie darbo vietas analizė. Surinktų duomenų įvertinimas, apibendrinimas, aptarimas su darbų atlikėjais ir jų vadovais.
5. Darbo vietos analizės informacijos pritaikymas. Sukuriami darbus reglamentuojantys dokumentai ir darbų analizės informacija pateikiama organizacijos informacinėje sistemoje (kartotekos, failai kompiuteriuose ir t.t.).
6. Darbo vietų analizės informacijos atnaujinimas. Būtina atnaujinti informaciją, susikūrus naujai pareigybei, priėmus naują darbuotoją.
Bandydami skirti darbo vietą ir darbuotoją prieinam išvados, kad jie lygiaverčiai, ir prioritetas teikiamas priklausomai nuo konkretaus atvejo. Priimant naują darbuotoją, prioritetas dažniausiai teikiamas pareigybės reikalavimams ir iš kandidatų išrenkamas tuos reikalavimus labiausiai atitinkantis darbuotojas. Nepažeidžiami ir darbuotojo interesai, jei vertingas darbuotojas nori palikti darbą, jam pritaikoma darbo vieta (Sakalas 1998).
Darbo vietų/pareigybių aprašymas turi būti sudarytas atsižvelgiant į darbo vietos specifiką. Reikalavimai darbo vietai yra aprašomi pareigybinėse nuostatuose pagal profesiją ir atliekamas pareigas darbo vietoje. Kandidatas į darbo vietą turi atitikti iškeltiems pareigybinėse nuostatuose reikalavimams.
1.4. Vandens paslaugų teikėjų darbinės veiklos specifika Lietuvoje
Vandens paslaugų teikėjams priskiriami darbuotojai, dirbantis gelbėtojais, sporto treneriais bei sporto instruktoriais. Žemiau esančioje lentelėje (1 lentelė) pateikiama profesijų klasifikaciją, kurioje numatytos profesijos ir jų priskyrimas tam tikroms grupėms, bei pogrupiams, pagal atliekamas pareigas. Gelbėtojai priskiriami aptarnavimo srities ir prekybos darbuotojų grupei, tuo tarpu sporto treneriai ir sporto instruktoriai priskiriami jaunesniųjų specialistų ir technikų grupei. Šių profesijų pasiskirstymas priklauso nuo darbo srities ir atliekamų pareigų specifikos.
Lietuvos profesijų klasifikatorius pateikia išsamų sporto trenerio aprašymą: Sporto treneriai rengia įvairių sporto šakų sportininkus, dirba su įvairaus amžiaus žmonių sveikatingumo ir sportinėmis grupėmis. Jie dirba bendrojo lavinimo, profesinėse, aukštesniosiose mokyklose, kolegijose, universitetuose ir papildomojo vaikų ugdymo sportinėse įstaigose. Jų darbo tikslas – moksleivių ir studentų kūno kultūros plėtojimas bei fizinių galių didinimas: per pamokas ir treniruotes jie aktyviai bendrauja su moksleiviais ir studentais, praveda įvairias mankštas ir pratybas, sportinius žaidimus, organizuoja varžybas, rengia testus ir atsiskaitymus, dirba individualiai, atsižvelgdami į kiekvieno moksleivio ar studento asmeninį fizinį pajėgumą ir galimybes, vertina moksleivių ir studentų darbą pamokose bei praktiniuose užsiėmimuose. Pamokos ir treniruotės vyksta sporto salėse, stadionuose, baseinuose naudojant įvairų sportinį inventorių – kamuolius, lankus, skersinius, treniruoklius ir pan. Treneriai turi būti geri psichologai, turi suprasti ir įvertinti moksleivių fizinės raidos ypatybes, pastebėti ir įvertinti jų pastangas bei pažangą. Bendrojo lavinimo, profesinių ir papildomojo ugdymo institucijų sporto mokytojams (treneriams) yra suteikiamos atitinkamos jaunesniojo mokytojo (trenerio), mokytojo (trenerio), vyresniojo mokytojo (trenerio), mokytojo (trenerio) metodininko ir mokytojo (trenerio) eksperto kvalifikacinės kategorijos. Sporto treneriai – tai tam tikros sporto šakos specialistai, rengiantys sportininkus varžyboms ir profesionaliai sportinei veiklai. Jų darbas -intensyvios treniruotės, kad būtų maksimaliai panaudotos sportininkų fizinės galios. Sportinio sveikatingumo specialistai dirba su įvairaus amžiaus žmonėmis sporto ir sveikatingumo grupėse, padeda atkurti ar didinti žmonių fizinį pajėgumą. Šios srities specialistai dirba fizinės reabilitacijos, sveikatingumo, sporto centruose ir pan.( Lietuvos profesijų klasifikatorius, 2008).
Plaukimo treneriai, bei plaukimo, baseino instruktoriai sporto mokymo įstaigose, sporto ir sveikatingumo centruose teikia paslaugą – mokymą plaukti. Pagal Lietuvos sporto statistikos 1999 – 2007 metų metraščius (2 lentelė) šia paslauga pasinaudojusių vaikų ir jaunimo iki 18 metų amžiaus skaičius, nuo 1999 iki 2006 metų, išskiriant sporto mokymo įstaigas bei sporto klubus. 1999 metais sportuojančiųjų buvo 6818, iš kurių 4899 sporto mokymo įstaigose ir 1919 sporto klubuose. Nuo 1999 iki 2006 metų buvo įsteigti nauji sporto klubai ir tai įtakojo sportuojančiųjų skaičiaus augimą, jis išaugo apie 32 procentus. Tuo tarpu sporto mokymo įstaigų skaičius mažėjai ir tai paaiškina sportuojančiųjų skaičiaus kritimą iki 15 procentų. Bendras sportuojančiųjų skaičius išaugo apie 2 procentus.
Regioninis baseinų skirsnis 2006 metais buvo toks: aštuoni baseinai veikė Vilniuje, Kaune ir Kauno r. – septyni baseinai, Klaipėdoje – du, Šiauliuose – trys, Panevėžyje ir Alytuje -po du, Marijampolėje – vienas. Po du baseinus veikia Jonavos, Jurbarko, Kaišiadorių rajonuose, po vieną – Palangoje, Telšių, Utenos, Biržų, Mažeikių, Ukmergės, Anykščių, Ignalinos rajonuose, Kėdainių, Kupiškio, Pasvalio, Plungės savivaldybėse, Radviliškyje, Zarasuose, Elektrėnuose, Rietave, Šalčininkuose, Širvintose (Zuozienė ir kt., 2007).
2006 metų pabaigoje Lietuvoje liko veikti tik 36 baseinai, iš kurių 30 – 25 metrų 6 – 50 metrų (3 lentelė). Paskutiniais Lietuvos statistikos informacijos centro duomenimis, 2007 metais sporto mokymo įstaigų ir baseinų skaičius dar labiau sumažėjo. Veikė tik 18 mokymo įstaigų, kai kurios iš jų turi po du ar tris baseinus. Palyginus 2006 ir 2007 metus, išskiriami Plungės, Kelmės, Jurbarko, Pasvalio, Kupiškio, Zarasų, Jonavos ir Šalčininkų rajonus, kuriuose sporto mokymo įstaigos sustabdė savo veiklą.
Sporto mokymo įstaigose bei centruose dirba plaukimo treneriai, kurie veda treniruotes vaikų bei suaugusiųjų grupėms. Vartotojai gali pasirinkti, kur atiduoti savo vaikus, ar eiti patiems mokintis plaukti. Sporto mokymo įstaigose treneriai veda treniruotes grupėms, o sporto centruose dirba su individualiais klientais.
Lietuvos sporto statistikos metraščių 1999 – 2007 metais kito plaukimo trenerių skaičius atsižvelgiant į valandų skaičių. Iš žemiau pateiktos lentelės (5 lentelė) matome, kad nuo 1998 iki 2007 metų plaukimo trenerių skaičius padidėjo 10 procentų. 1998 metais dirbo 118 trenerių, iš jų 89 – 18 ir daugiau valandų ir 29 – mažiau kaip 18 valandų. Kasmet trenerių skaičius nežymiai didėjo arba mažėjo, tai galima paaiškinti tuo, kad ir baseinų skaičius kito per paskutinius 8 metus (3 lentelė). 2007 metais jau dirbo 133 treneriai, iš jų 109 – 18 valandų ir daugiau ir 24 – mažiau kaip 18 valandų. Trenerių darbo valandų skaičius pakito, 2007 metais, 18 valandų ir daugiau dirbo apie 10 procentų daugiau trenerių negu 1998 metais. Tuo tarpu mažiau negu 18 valandų 2007 metais dirbo 17 procentų mažiau trenerių negu 1998 metais. Nuo 1998 metų baseino skaičius sumažėjo (3 lentelė), bet trenerių skaičius išaugo. Tai galima paaiškinti tuo, kad daugiau trenerių dirbą trumpesni laiką, sumažėjo jų darbo valandų skaičius.
Stebint Lietuvos plaukimo trenerių kvalifikacinių kategorijų kitimus nuo 1998 iki 2006 metų (6 lentelė), galima teigti, kad neturinčių kvalifikacinės kategorijos trenerių skaičius labai svyravo, ir 2006 metams sumažėjo iki vieno trenerio. Trenerio kvalifikaciją turinčiųjų skaičius 2006 metais buvo 17 procentų mažesnis negu 1998 metais. Vyresniųjų trenerių kvalifikaciją turinčiųjų skaičius nuo 1998 iki 200 metų išaugo 33 procentais, sporto metodininkų – 25 procentais. Bet didžiausias augimas, yra trenerių ekspertų skaičiaus – jis išaugo net 71 procentą. Galima teigti, kad kvalifikacijos tobulinimas yra svarbus trenerių darbinės veiklos aspektas.
2007 metais Lietuvoje veikė 18 sporto mokymo įstaigų. Šias sporto mokymo įstaigas 2007 metais lankė 4592 mokiniai (7 lentelė), tuo tarpu 1999 metais, tada veikiančias sporto mokymo įstaigas lankė 4899 mokiniai (2 lentelė). Tai galima paaiškinti tuo, kad sumažėjus sporto mokymo įstaigų skaičiui, sumažėjo ir galimybės lankyti treniruotes.
2007 metais Lietuvos sporto mokymo įstaigose dirbo 133 trenerių (7 lentelė), tačiau mažuose miestuose, tokiose kaip Elektrėnai, Telšiai, Ignalina, Kėdainiai, Širvintai ir Ukmergė baseine dirba tik po vieną trenerį, galima manyti, kad nėra labai daug norinčių mokintis plaukti, arba gali būti taip, kad miestas neturi gerų plaukimo trenerių ir neranda, kas dirbtų su vaikais.
Pagal Lietuvos turizmo įmonių katalogą (2008), šiuo metu Lietuvoje savo veiklą plėtoja 12 sporto ir sveikatingumo centrų – tai yra „Impuls” – UAB „Neo aljansas” sporto ir pramogų parkų tinklas iš 8 sporto klubų, kurie randasi Vilniuje, Kaune, Šiauliuose bei Panevėžyje, „Victoria Gym” – UAB „Victoria Gym” sporto klubas, kuris yra Vilniuje, „Forum Palace” -UAB „Forumo Rūmai” verslo, pramogų ir sporto centras Vilniuje, „Linija” – UAB „Amžių Linija” sveikatingumo centras Kaune ir „Hermis” – UAB „Dileksima” sveikatingumo centras Kaune. Jų kompleksus sudaro treniruoklių ir aerobikos salės, baseinai. Baseinų dydžiai ir ilgiai yra skirtingi, nuo 15 iki 25 metrų. Juose dirba gelbėtojai, asmeniniai treneriai, baseino prižiūrėtojai, baseino instruktoriai ir vyr.baseino instruktoriai, kurie atsako už klientų saugumą, instruktavimą ir kitų paslaugų teikimą, pvz. mokymas plaukti.
TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS
Darbe buvo naudojami šie tyrimo metodai:
• dokumentų turinio (content) analizė;
• mokslinės literatūros analizė;
• teorinė analizė ir apibendrinimas;
• sisteminė ir lyginamoji analizė.
Šis baigiamasis darbas yra teorinio analitinio pobūdžio krypties, todėl tyrimui atlikti naudojami teorinės analizės ir apibendrinimo metodai. Teorinei analizei buvo panaudota antrinių duomenų analizė. Teorinė analizė atliekama sisteminiu ir lyginamuoju metodais. Sisteminis metodas pasireiškia analizuojant įvairių autorių nuomones, išdėstytas straipsniuose, brošiūrose, apybraižose, kitokio pobūdžio leidiniuose, taip pat internete. Darbe pateikiamos šios nuomonės, jos analizuojamos sistemiškai, jų pagrindu daromos išvados. Lyginamasis metodas geriausiai atsiskleidžia darbe analizuojant Lietuvos ir užsienio autorių nuomones.
Teorinės analizės ir apibendrinimo metodu buvo analizuoti literatūros šaltiniai, artimi pasirinktai darbo temai.
Esant didelei šaltinių įvairovei, renkant ir skirstant duomenis buvo naudojamas dokumentų turinio (content) analizės metodas. Šio metodo pagalba nagrinėjami dokumentai buvo suskirstyti pagal grupes, kas palengvino tyrimui reikalingos medžiagos atrinkimą (Kardelis,
2002).
Darbe analizuojami oficialūs, tarnybinio pobūdžio dokumentai – sporto įmonių ir įstaigų baseine dirbančių darbuotojų pareigybiniai nuostatai kurie yra parengti ir patvirtinti organizacijų administracijos. Darbe išskiriami keliami reikalavimai darbo vietai ir atliekamos pareigos jau dirbant įmonėje ar įstaigoje. Tyrimui buvo pasirinkti Lietuvoje veikiančių sporto ir sveikatingumo centrų, sveikatingumo ir pramogų parkų bei sporto mokymo įstaigų dokumentai.
Siekiant tyrimo reprezentatyvumo buvo išsiustas prašymas dėl darbuotojų pareigybinių nuostatų atskleidimo, visoms Lietuvos įstaigoms ir įmonėms plėtojančioms veiklą susijusia su vandens paslaugų teikimu. Atsakymai – pareigybinės nuostatos buvo gautos iš 11 įmonių ar įstaigų, tai: UAB „Neo aljansas”, UAB „Victoria Gym”, UAB „Forumo Rūmai”, UAB „Vandens parkas”, UAB „Druskininkų vandens parkas”, Lietuvos vaikų ir jaunimo centro, Vilniaus vandens sporto mokyklos, Kauno plaukimo mokyklos, Klaipėdos „Gintaro” sporto mokyklos, Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas” ir Mažeikių sporto mokyklos.
Surinkus ir išanalizavus atrinktų įmonių ir įstaigų darbuotojų pareigybinės nuostatos. Susisteminus duomenis, buvo sudarytos lentelės išskiriant atskirų įstaigų darbuotojų reikalavimus bei pareigas, kurių pagalba buvo analizuojama vandens paslaugų teikėjų darbinė veikla.
3. TYRIMO REZULTATAI IR JŲ ANALIZĖ
Atlikus reikalavimų darbo vietai tyrimą, galima teigti, kad sporto mokymo įstaigose dirba mokytojai, treneriai ir sporto mokymo treneriai, tokie yra pareigybių pavadinimai žemiau analizuojamuose įstaigose (10 lentelė). Šie baseino darbuotojai turi atitikti tam tikrus reikalavimus, svarbiausi iš jų yra: spec. išsilavinimas arba licencija ir komunikabilumas, šie du reikalavimai pateikti visų analizuojamų įstaigų pareigybinėse nuostatuose. Taip pat darbuotojai turi būti susipažinę su saugos reikalavimais, mokėti suteikti pirmąją pagalbą ir laikytis higienos normų. Svarbus reikalavimas yra medicininis pažymėjimas, bet jį išduoda tik Kauno plaukimo mokykla. Kitų įstaigų pareigybiniuose nuostatuose reikalavimo sveikatai tikrinti – nėra keliamas. Labai svarbūs yra pedagogikos ir psichologijos pagrindai, nes darbuotojai dažniausiai bendrauja su vaikų grupėmis, taip pat vykdo ir suaugusiųjų mokymo bei treniravimo programos. Lietuvos vaikų ir jaunimo centras išskiria 3 svarbius reikalavimus: mokėjimas dirbti kompiuteriu, valstybinės kalbos mokėjimas bei LR įstatymų, LR Vyriausybės nutarimų, reglamentuojančių švietimą, žinojimas. Jie padeda darbuotojui atlikti darbus, rengti planus bei registruoti sportininkų žurnalą.
Apibendrinant sporto mokymo įstaigų reikalavimus baseino darbuotojams, galima teigti, kad žmogus, norintis būti priimtas į darbą su žmonių grupėmis: mokinti plaukti, teikti informaciją bei pagalbą, kt., – turi turėti atitinkamą išsilavinimą, leidžiantį jam dirbti su įvairaus amžiaus žmonėmis, svarbu yra ir turėti gerus bendravimo įgūdžius.
Sporto ir sveikatingumo centruose dirba vyr. baseino instruktorių, baseino instruktorių, plaukimo instruktorių, baseino prižiūrėtojų ir baseino budėtojų – gelbėtojų pareigybių darbuotojai (11 lentelė). Visi šie darbuotojai turi atitikti keletą reikalavimų: turėti greitą orientaciją, mokėti gerai plaukti, turi žinoti vidaus taisykles ir būti susipažinę su LR įstatymais ir poįstatyminiais aktais, Vyriausybės nutarimais bei kitais teisės aktais, susijusiais su jo atliekamu darbu. Spec. išsilavinimą ir darbo patirtį turi turėti plaukimo instruktoriai, baseino instruktoriai bei vyr. baseino instruktoriai, jiems keliami tokie reikalavimai, nes šie darbuotojai ne tik prižiūri baseiną, bet ir veda mokymo plaukti treniruotes, perteikti savo žinias auklėtiniams. Baseino prižiūrėtojams ir baseino budėtojams – gelbėtojams užtenka turėti tik vidurinį išsilavinimą, o darbo patirtis nėra būtina. Darbuotojai norintys dirbti sporto ir sveikatingumo centre turi būti geros sveikatos ir turi mokėti suteikti pirmąją pagalbą, įvykus nelaimingam atsitikimui. Lietuvoje dažnai lankosi iš užsienio atvažiavę turistai, taigi labai svarbus reikalavimas būtų – užsienio kalbos žinojimas.
Apibendrinant sporto ir sveikatingumo centrų reikalavimus, galima teigti, kad baseino ir plaukimo instruktoriams keliami panašūs reikalavimai. Priklausomai nuo įmonės, kurioje jie dirba, jų pareigybių pavadinimai skiriasi. Tą pati galime teigti ir dėl baseino prižiūrėtojų ir baseino budėtojų – gelbėtojų, jiems reikalavimai yra mažesni, bet labai panašūs.
IŠVADOS
1. Sporto industrija Lietuvoje vystosi ne labai sparčiai, nes valstybė neturi pakankamai lėšų skirti sporto bazių statybai. Tuo tarpu ženkliai auga paklausa pramogų industrijai ir verslinikai steigia naujus parkus, pramogų centrus, bet rinka vis tiek yra nepakankamai užimta ir artimiausiu metu dar galima tikėtis pramogų industrijos augimo.
2. Paslauga turi atitikti klientų poreikius, būti pritaikyta bet kuriam žmogui, ji turi būti kokybiška ir maloniai suteikta. Paslauga turi išlaikyti pastovų aptarnavimo lygį, o teikti ją turi aukštos kvalifikacijos specialistai. Paslaugų teikimo procese dalyvauja ir klientas, ir paslaugos teikėjas. Laikas, kurį paslaugos teikėjas skiria klientui priklauso nuo paslaugos teikimo sferos, ar tai bus savitarna, ar visos paslaugos teikimas priklausys nuo teikėjo. Paslaugos kokybė yra labai svarbi įmonėms, nes paslauga vertinama prieš pateikimą, jos teikimo metu ir po to. Nauji klientai turi būti pritraukiami, o seni patenkinti paslaugos teikimo kokybe.
3. Darbuotojo kompetencija yra labai svarbi paslaugų teikimo rinkoje tuo, kad darbuotojas teikdamas paslaugas, bendrauja, konsultuoja klientus. Įmonė, kurioje dirba darbuotojas turėtu sudaryti palankias sąlygas tobulinti kvalifikaciją. Įmonės darbo vietų/pareigybių aprašymas turi būti sudarytas atsižvelgiant į darbo vietos specifiką. Reikalavimai darbo vietai yra aprašomi pareigybinėse nuostatuose pagal profesiją ir atliekamas pareigas darbo vietoje.
4. Išanalizavus vandens paslaugų teikėjų darbinės veiklos specifiką Lietuvoje, galima išskirti įvairių profesijų/pareigybių pavadinimų vandens paslaugų teikėjus. Lietuvoje veikiančiuose sporto, sveikatingumo ir pramogų parkuose, centruose ir įstaigose, baseino zonose šiuo metu dirba virš 250 darbuotojų, jie visi dirba baseinų, pirčių ir įvairiausiu atrakcionų zonose. Visus šiuos darbuotojus vienija paslaugų teikimo panašumai bei atsakomybė už žmonių saugumą vandenyje.
5. Sporto ir pramogų industrijos vandens paslaugų teikėjų darbinės veiklos tyrimas parodė, kad reikalavimai jiems būtų: spec. išsilavinimas, geri plaukimo įgūdžiai bei komunikabilumas. Ir jie atlieka keletą svarbiausių pareigų: organizuoja savo darbo veiklą, užtikrina klientų saugumą ir nuolat kelia savo profesionalumą ir kvalifikaciją. Nustatyta, kad vandens paslaugų teikėjų reikalavimai darbo vietai atitinka atliekamas pareigas.
PASIŪLYMAI
Lietuvoje turi būti papildytas profesijų klasifikatorius, pagal egzistuojančias rinkoje vandens paslaugų teikėjų pareigas, priklausomai nuo darbo vietos, darbuotojo kompetencijos ir atsižvelgiant į atliekamas funkcijas. Tai padėtų koordinuoti dabartinį vandens paslaugų teikėjų pareigų įvairovę, pavyzdžiui, dirbančių sveikatingumo ir sporto centruose, pareigybiniuose nuostatuose jų reikalavimai beveik nesiskiria, tačiau pareigų pavadinimas žymiai skiriasi. Darbo ieškantys asmenys ir norintys pasirinkti darbą pagal pareigų pavadinimą, turi papildomai skaityti reikalavimus darbo vietai, nes pavadinimas nenusako jų veiklos.
Sporto ir pramogų pobūdžio bei teikiančių dar platesnį paslaugų spektrą įstaigų skaičius turėtų didėti ateityje. Įmonių vadovybei būtų paprasčiau priimti darbuotojus į pareigas, kurių pavadinimas būtų suvienodintas ir leistų tiksliau suvokti tiek ieškantiesiems darbo, tiek baseinų bei parkų lankytojams kiekvieno darbuotojo kompetencijas, žinoti jų pasirengimą bei atsakomybes.
Autorius: O. ŠPITALIOVA
Atsiųsti pilną darbą sporto-industrija