Turto nuoma ir panauda

Turto nuoma ir panauda priklauso civiliniams-teisiniams santykiams. Šiuos santykius dažniausiai reguliuoja civilinis kodeksas, kuris savo svarba ir reikšmingumu nusileidžia tik valstybės pagrindiniam įstatymui – konstitucijai.
Paradoksas, bet iki šiol Lietuvoje galiojo ir dar apie pusmetį galios stagnacijos metais – 1964 – priimtas tarybinis Civilinis kodeksas. Jis buvo priimtas remiantis TSRS ir sąjunginių respublikų civilinių įstatymų pagrindais ir yra tarybinės teisės palikimas.

Jau pirmaisiais nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje metais teisininkai, valdžios atstovai teigė, jog negalime gyventi naujoje visuomenėje, taikydami visuomeninei santvarkai pasenusį tarybinei visuomenei skirtą kodeksą. Dauguma jo nuostatų nebuvo suderinti su tarptautine teise, o pakitus ekonominiams, socialiniams santykiams Lietuvoje, tarpautinei teisei gerokai pažengus į priekį senasis Civilinis kodeksas daug ką nustojo reguliavęs arba kai kurių nuostatų jame net ir nebuvo. To pasekoje imtas ruošti naujasis Civilinis kodeksas, atitinkantis laikmetį ir visuomeninę santvarką. Kodifikavimas yra sudėtingas procesas ir visiškai suprantama, kad jis truko pakankamai ilgai – dešimtį metų. Pavyzdžiui, Olandijoje naujasis kodeksas buvo pradėtas rengti 1947 metais, o jo paskutintoji septintoji knyga įsigaliojo tik 1992.
2000 m. liepos 18 d. buvo priimtas, o nuo kitų metų liepos 1 d. įsigaliosiantis naujasis Civilinis kodeksas. Tai pirmasis Lietuvos istorijoje nacionalinės teisės aktas, kuris teisiškai reguliuoja civilinius santykius. Šis kodeksas yra sudarytas iš šešių knygų: pirmosios – “Bendrieji nuostatai”, antrosios – “Asmenys”, trečiosios – “Šeimos teisė”, ketvirtosios – “Daiktinė teisė”, penktosios – “Paveldėjimo teisė” bei šeštosios – “Prievolių teisė”. Šeštoji knyga reguliuoja bendruosius prievolių teisės klausimus, taip pat atskirai nustato sutartinių ir nesutartinių prievolių ypatumus ir reguliuoja atskiras sutarčių rūšis. Joje numatomos naujos kreditoriaus interesų gynimo priemonės: Pauliano ieškinys ir netiesioginis ieškinys; detaliau sureguliuojami prievolių įvykdymo užtikrinimo būdai – laidavimas, garantija; detalizuojami reikalavimo teisės ir skolos perkėlimo pagrindai ir tvarka; išplečiamas prievolių pasibaigimo pagrindų (novacijos, įskaitymo ir kt.) teisinis reguliavimas. Ketvirtoji šios knygos dalis skirta atskirų sutarčių teisiniam reguliavimui, šalia tradicinių sutarčių: pirkimo-pardavimo, dovanojimo, nuomos, rangos, paskolos, draudimo, numatomos naujos sutarčių rūšys – renta, lizingas, distribucija, faktoringas, franšizė ir kt. Siekiant suteikti daugiau teisių ir garantijų vartotojams, atskiruose skirsniuose skirsniuose reguliuojami vartojimo sutarčių ypatumai. Tai palyginus naujos veiklos rūšys, kurių veiklą lyg šiol nereglamentavo beveik nei vienas įstatymas.
Savo darbe plačiau nagrinėsiu naujojo Civilinio kodekso šeštosios knygos ketvirtosios dalies skyrius: nuoma, žemės nuoma, lizingas (finansinė nuoma), neatlygintinis naudojimaisis daiktu (panauda). Beje, norint man išsamiau paanalizuoti pasirinktąją temą, teko nusivilti – literatūros, komentarų, metodinės medžiagos gilintis į pasirinktąją temą nebuvo apstu. Rašant darbą teko vadovautis naujuoju Civiliniu kodeksu palyginat jį su senuoju, pačiai bandant apibendrinti teisines normas. Papildomoje literatūroje, kuria naudojausi, autoriai labiau gilinosi į tokias turto nuomos rūšis, kaip gyvenamosios patalpos nuoma, pastatų (statinių) nuoma ir nukrypdami į buhalterinius aspektus. Be abejo, tai šiandien ypač aktualu mūsų visuomenei, įmonėms. Tačiau turto nuoma bendruoju aspektu, panaudos sampratos teisine prasme nėra plačiai išanalizuotos, todėl tai savo darbe tai darysiu savo jėgomis.

1.1. NUOMOS SUTARTIES SĄVOKA IR RŪŠYS,
JŲ TAIKYMAS IR REIKŠMĖ

Sutartis – daugiausia paplitusi sandorių rūšis. Dažniausiai sutartys sudaromos civilinėms teisėms ir pareigoms nustatyti, rečiau joms pakeisti arba nutraukti. Ja įforminami turtiniai ir kai kurie neturtiniai teisiniai santykiai tarp fizinių asmenų, tarp ūkio subjektų prekinių-piniginių santykių teisine forma. Didžiausią ekonominę reikšmę sutartis turi reguliuojant turtinius santykius tarp ūkio subjektų. Pagrindinis sutarties požymis yra šalių susitarimas. “Tai dviejų ar keleto asmenų, kurie civiliniame teisiniame santykyje dalyvauja kaip atskiros šalys, valios išreiškimas” (Civilinė teisė, 378 psl.), kuri turi būti suderinta tarpusavyje.
Sudarant nuomos sutartį, kaip dvišalį sandorį, turi būti suderinta dviejų šalių priešpriešinė valia, t.y. viena sutarties šalių, kuri vadinama nuomotoju įsipareigoja duoti antrąjai šaliai, t.y. nuomininkui, daiktą laikinai valdyti ir naudotis juo už tam tikrą užmokestį, o šioji (nuomininkas) įsipareigoja mokėti nuomos mokestį (LR CK 6.477 str. 1 d.). Taigi, kitaip tariant nuomos sutartimi savininkas įsipareigoja duoti nuomininkui laikinai naudotis savo turtu už tam tikrą užmokestį.
Nuomos sutartys gali būti skirstomos pagal jų sudarymo terminą – ilgalaikė nuoma (emphyteusis) ir trumpalaikė nuoma – arba skirstomos į rūšis pagal nuomojamo turto paskirtį. Taip pat nuomos sutartys gali būti skirstomos pagal termino apibrėžtumą į terminuotas ir neterminuotas (tačiau visais atvejais sutarties terminas negali būti ilgesnis kaip vienas šimtas metų (LR CK 6.479 str. 1 d.). Naujajame Civiliniame kodekse yra išskiriamos tokios nuomos sutarčių rūšys:
– Vartojimo nuoma;
– Transporto priemonių nuoma teikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas;
– Transporto priemonių nuoma neteikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugų;
– Pastatų, statinių ar įrenginių nuoma;
– Įmonės nuoma;
– Žemės nuoma;
– Lizingas (finansinė nuoma);
– Gyvenamosios patalpos nuoma;
– Neatlygintinis naudojimasis daiktu (panauda).
Nuomos sutartis galima priskirti prie itin dažnai pasitaikančių ūkinių-komercinių sutarčių. Pratikoje jos taikomas ypač dažnai ir užima pakankamai svarbią vietą valstybės ūkyje. Plačiausiai paplitusi Lietuvoje yra gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų nuoma. Daugelis įmonių, įstaigų, organizacijų neturi nuosavų administracinių, gamybinių ar sandėliavimo patalpų ir tam, kad galėtų vystyti savo veiklą, jos sudaro nuomos sutartis. Be to, įsigyti nuosavas patalpas įmonėms tam tikrais atvejais būna nenaudinga. Esant susiklosčius tokiai ekonominei situacijai Lietuvoje, kai dėl aukštų statybos medžiagų bei darbų kaštų statybinės organizacijos nėra pakankamai užpildžiusios ir gyvenamųjų patalpų rinkos poreikių. Gyventojų (ypatingai jaunimo, jaunų šeimų) tarpe yra plačiai paplitusios butinės gyvenamųjų patalpų nuomos sutartys. Paskutiniais metais ypač išpopuliarėjo išperkamoji nuoma bei lizingas. Šiandien lizingo būdu tiek įmonės, tiek fiziniai asmenys gali įsigyti įvairius daiktus (pavyzdziui, buitinę techniką, baldus, automobilius), netgi nekilnojmąjį turtą.

1.2. SUTARTIES ŠALYS, DALYKAS, FORMA, TERMINAI

Nuomos sutarties šalys yra nuomotojas, kuris yra išnuomojamo daikto savininkas arba asmuo, kuriam šią teisę išnuomoti svetimą daiktą suteikia įstatymai ar to daikto savininkas, bei nuomininkas, kuris pagal nuomos sutartį disponuoja išsinuomotu turtu. Tiek nuomotojas, tiek nuomininkas gali būti fiziniai, juridiniai ar juridinio asmens teisių neturintys asmenys (įvairių rūšių įmonės, įstaigos ar organizacijos).
Nuomos sutarties dalyku gali būti bet kokie nesunaudojamieji daiktai (LR CK 6.477 str. 2d.), t.y. nuomotojas gali išnuomoti bet kokios rūšies kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus. Sudarant nuomos sutartį turi būti nurodytas daiktas ar jo požymiai, leidžiantys nustatyti daiktą, kurį nuomotojas privalo perduoti nuomininkui. Jeigu tokie požymiai sutartyje nenurodyti ir nuomos sutarties dalyko negalima nustatyti remiantis kitais požymiais, tai nuomos sutartis laikoma nesudaryta.
LR CK 6.478 straipsnis pabrėžia, jog turto nuomos sutartis ilgesniam kaip vienerių metų terminui privalo būti sudaryta raštu (rašytine forma). Be to, jei sudaroma nekilnojamųjų daiktų nuomos sutartis ilgesniam kaip vienerių metų terminui, ji įstatymų nustatyta tvarka turi būti įregistruota viešame registre ir tik tuomet ji galės būti panaudota prieš trečiuosius asmenis. Pagal įstatymą, nuomos sutartis gali būti terminuota arba neterminuota, tačiau visais atvejais sutarties terminas negali būti ilgesnis kaip vienas šimtas metų (LR CK 6.479 str. 1 d.). Šalys pačios tarpusavy susitaria dėl nuomos sutarties termino. Tuo atveju, jeigu terminas sutartyje nenustatytas šalių susitarimu, tai laikoma, kad nuomos sutartis sudaryta neterminuotam laikui. Atskirais atvejais įstatymai gali nustatyti kitokius daikto, kuris yra valstybės nuosavybė, nuomos terminus. Jei nuomos sutartis yra neterminuota, tai abi šalys turi teisę bet kada šią sutartį nutraukti įspėjusios apie tai viena kitą ne vėliau kaip prieš vieną mėnesį, o kai nuomojami nekilnojamieji daiktai, – ne vėliau kaip prieš tris mėnesius iki jos nutraukimo nutraukimo (LR CK 6.480 str.). Įstatymas nedraudžia šalims nuomos sutartyje susitarti ir dėl ilgesnių įspėjimo terminų. Tuo atveju, kai pasibaigus sutarties terminui nuomininkas daugiau kaip dešimt dienų toliau naudojasi turtu ir nuomotojas tam neprieštarauja, tai laikoma, kad sutartis tapo neterminuota (LR CK 6.481 str.).

1.3. SUTARTIES DALYVIŲ TEISĖS IR PAREIGOS
PAREIGOS
Sudaręs nuomos sutartį nuomotojas įgyja pareigą perduoti nuomininkui sutarties sąlygas bei daikto paskirtį atitinkančios būklės daiktą, daikto dokumentus ir priedus (techninį pasą, kokybės sertifikatą ir t. t.), kurie yra būtini to daikto naudojimui. Nuomotojas privalo garantuoti, kad daiktas bus tinkamas naudoti pagal paskirtį, kuriai jis išnuomojamas, visą nuomos terminą. Tiek nuomotojas, tiek nuomininkas visą nuomos sutarties galiojimo laiką įgyja pareigą nekeisti išnuomoto daikto formos ir paskirties. Įstatymas numato pareigą nuomotojui daryti išnuomoto daikto kapitalinį remontą savo lėšomis.
Prieš sudarydamas nuomos sutartį, nuomotojas įgyją pareigą pranešti nuomininkui apie visas trečiųjų asmenų teisės į tą daiktą (įkeitimą, servitutą, uzufruktą ir kt.). Be to, jei nuomotojas nusprendžia nuomojamą daiktą parduoti, įkeisti ar kitaip suvaržyti nuosavybės teisę, privalo pranešti daikto pirkėjui ar kitokios sutarties šaliai apie nuomos sutartį, o nuomininkui – apie numatomą daikto pardavimą ar kitokį perleidimą, ar teisės į jį suvaržymą (LR CK 6.495 str.).
Nuomininkas, sudaręs nuomos sutartį, įgyja tokias pareigas: laiku mokėti nuomos mokestį, naudotis išsinuomotu daiktu pagal sutartį ir daikto paskirtį, naudotis juo taip, kad netrukdytų kitiems teisėtiems to daikto naudotojams, laikyti išsinuomotą daiktą tvarkingą ir atlyginti daikto išlaikymo išlaidas, savo lėšomis daryti einamąjį jo remontą, nedelsiant pranešti nuomotojui apie išsinuomoto daikto sužalojimus ar kitus rimtus trūkumus, kuriems pašalinti reikalingas remontas.
TEISĖS
Nuomininkas, tvarkingai vykdęs pagal nuomos sutartį prisiimtas pareigas, pasibaigus sutarties terminui turi pirmenybės teisę palyginti su kitais asmenimis atnaujinti sutartį (LR CK 6.482 str. 1d.). LR CK 6.482 str. 2d. numato, jog besibaigiant nuomos sutarčiai, nuomotojas privalo per nuomos sutartyje numatytą terminą raštu pranešti nuomininkui apie šio teisę sudaryti nuomos sutartį naujam terminui, o jeigu toks terminas nenumatytas, – per protingą terminą iki nuomos sutarties pabaigos. Tuo atveju, jeigu nuomotojas atsisakė sudaryti su nuomininku sutartį naujam terminui, arba jam nepranešė ir, praėjus ne daugiau kaip vieneriems metams po nuomos sutarties pabaigos, sudaro to paties daikto nuomos sutartį su kitu asmeniu, tai buvęs nuomininkas turi teisę reikalauti sudaryti su juo nuomos sutartį dėl šio turto disponavimo arba atlyginti dėl atsisakymo sudaryti sutartį naujam terminui atsiradusius nuostolius.
Nuomininkas, jeigu paaiškėja išnuomoto daikto trūkumai, kurie nebuvo aptarti nuomos sutartyje, turi teisę savo pasirinkimu:
1) reikalauti, kad nuomotojas neatlygintinai tuos trūkumus pašalintų arba atitinkamai sumažintų nuomos mokestį, arba atlygintų nuomininkui trūkumų pašalinimo išlaidas;
2) išskaičiuoti iš nuomos mokesčio trūkumų pašalinimo išlaidas, jei apie tai iš anksto pranešė nuomotojui;
3) reikalauti nutraukti nuomos sutartį prieš terminą.
Nuomotojas, kuriam pranešta apie nuomininko reikalavimus arba apie pastarojo ketinimą pašalinti daikto trūkumus nuomotojo lėšomis, turi teisę nedelsdamas pakeisti išnuomotą netinkamos kokybės daiktą kitu analogišku tinkamos kokybės daiktu arba pats neatlygintinai pašalinti daikto trūkumus. Jeigu, patenkinus nuomininko reikalavimus arba jam išskaičiavus trūkumų šalinimo išlaidas iš nuomos mokesčio, nuomininko patirti nuostoliai nėra visiškai atlyginti, tai jis turi teisę reikalauti, kad nuomotojas atlygintų nepadengtą nuostolių dalį.

1.4. NUOMOS SUTARTIS

Sudarant nuomos sutartį, viena sutarties šalių, kuri vadinama nuomotoju perduoda antrąjai šaliai, t.y. nuomininkui, daiktą laikinai valdyti ir naudotis juo už tam tikrą užmokestį, kurį nuomininkas įsipareigoja mokėti nuomotojo naudai. Išnuomojami gali būti bet kokie daiktai, kurių savininkas yra nuomotojas arba jis juos valdo patikėjimo teise. Sutartis, jei išnuomojami daiktai yra ilgesniam kaip vienų metų terminui, sudaroma raštu. Jei yra išnuomojamas nekilnojamasis turtas (pastatai, gamybinės, sandėliavimo patalpos ir pan.), tokia sutartis privalo būti registruojama Nekilnojamojo turto registre.
Nuomos sutartyje privalo būti numatytos tokios sąlygos – nuomojamas daiktas (pavyzdžiui, jei tai yra negyvenamų patalpų nuomos sutartis – patalpų dydis, jų įsigijimo bei faktinė vertės ir kt.), nuomojamo daikto paskirtis, nuomos terminas (jeigu ji nėra neterminuota), nuomos mokestis ir jo mokėjimo tvarka, šalių teisės ir įsipareigojimai, atsakomybės dydis, sutarties nutraukimo prieš terminą atvejai, papildomas sąlygos (pavyzdžiui, dėl papildomų paslaugų teikimo ir apmokėjimo: elektros energijos, komunalinių paslaugų, patalpų šildymo, telefono linijų naudojimo ir kt.). Sutartyje taip pat reiktų numatyti ir tokį atvejį kaip elgtis sutarties šalims, jeigu daiktas būtų paveiktas nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybių. Jeigu nuomos sutartis to reikalauja, pridėti prie jos visus reikiamus priedus (pavyzdžiui, planus, schemas, pažymas ir kt.).
Sudarant nuomos sutartį, šalių susitarimu joje gali būti numatytos tokios sąlygos, jog nuomininkui išnuomotas daiktas pereis nuosavybės teise tuo atveju, jei jis iki sutarties termino pabaigos sumokės nuomotojui visą sutartyje numatytą kainą – tai vadinama išperkamoji nuoma.
1.5. SUBNUOMA

Kartais nuomos santykiuose atsiranda ir trečioji šalis – subnuomininkas, t.y. šalis, kuri už tam tikrą mokestį nuomos pagrindu laikinam naudojimuisi iš nuomininko gauna turtą, kurį pastarasis yra išsinuomojęs iš nuomotojo. Pabrėžtina, kad nuomininkas pernuomoti (subnuomoti) nuomojamą turtą trečiąjam asmeniui gali tik gavęs nuomotojo rašytinį sutikimą. Be to, subnuomos sutarties terminas negali būti ilgesnis už nuomos terminą. Subnuomos santykių šalys gali būti ir fiziniai, ir visų rūšių įmonės, įstaigos, organizacijos. Subnuomos (taip pat ir panaudos) atveju atsakingas nuomotojui pagal nuomos sutartį yra nuomininkas. Jeigu subnuomininkas iš esmės pažeidžia subnuomos sutartį ir savo veiksmais daro žalos nuomotojui ar kitiems teisėtiems to daikto naudotojams, tai nuomotojas turi teisę reikalauti nutraukti subnuomos sutartį. Tais atvejais, kai nuomotojas nevykdo savo prievolių pagal nuomos sutartį, tai reikalavimus nuomininko vardu gali pareikšti ir subnuomininkas.

1.6. SUTARTIES PASIBAIGIMAS

Nuomos sutartis gali pasibaigti dviem atvejais: terminuota nuomos sutartis baigiasi suėjus jos terminui, jeigu šalys sutarties neatnaujina, arba nutraukus neterminuotą nuomos sutartį. Taip pat nuomos sutartis gali būti nutraukta prieš terminą nuomotojo (LR CK 6.497 str.) arba nuomininko (LR 6.498 str.) reikalavimu. Nuomotojas turi teisę pareikšti teisme reikalavimą nutraukti nuomos sutartį prieš terminą, jeigu nuomininkas naudojasi turtu ne pagal sutartį ar turto paskirtį, tyčia ar dėl neatsargumo blogina daikto būklę, nemoka nuomos mokesčio, nedaro remonto ar nevykdo kitų įsipareigojimų, kurie numatyti nuomos sutartyje. Nuomininkas taip pat turi teisę pareikšti teisme reikalavimą nutraukti nuomos sutartį prieš terminą, jeigu nuomotojas nedaro remonto, kurį jis privalo daryti, neperduoda daikto nuomininkui ar daiktas dėl aplinkybių, už kurias nuomininkas neatsako, pasidaro netinkamas naudoti arba perduotas daiktas yra su trūkumais, kurie nuomotojo nebuvo aptarti ir kitais nuomos sutartyje numatytais pagrindais. Jeigu nutraukiama nuomos sutartis prieš terminą, tuomet automatiškai nutrūksta ir subnuomos sutartis.Teisę reikalauti nutraukti terminuotą nuomos sutartį prieš terminą nuomotojas turi tik po to, kai jis nusiuntė nuomininkui rašytinį įspėjimą įvykdyti prievolę arba pašalinti pažeidimus per nurodytą terminą, tačiau nuomininkas tokios prievolės neįvykdė ir pažeidimų nepašalino.
Pasibaigus nuomos sutarčiai, nuomininkas grąžina nuomotojui daiktą, kurį valdė bei naudojosi nuomos laikotarpiu. Daiktas turi būti tokios pat būklės, kokį jį gavo iš nuomotojo. Be abejo, grąžinant daiktą, reikia atsižvelgti į jo normalųjį nusidėvėjimą ar kitas specialias sąlygas, kurios buvo numatytos nuomos sutartyje. Jeigu nuomininkas daiktą grąžina pavėluotai, tuomet jis turi sumokėti nuomos mokestį nuomotojui už laiką, kurį pavėlavo grąžinti daiktą ir atlyginti nuostolius. O jeigu nuomininkas daikto negrąžina, jis turi atlyginti nuomotojui to daikto vertę, taip pat sumokėti nuomos mokestį ir atlyginti patirtus nuostolius.

1.7. TURTO NUOMOS SUTARTIES ŠALIŲ ATSAKOMYBĖ

Nuomotojas atsako už išnuomoto daikto trūkumus, kurie kliudo naudoti daiktą pagal paskirtį. Atsakomybė jam tenka net ir tais atvejais, kai apie tokius trūkumus jis nežinojo. Tačiau jeigu su išnuomojo daikto trūkumais yra supažindinamas nuomininkas ir sutartyje tokie trūkumai aptariami, nuomotojas už daikto kliuvinius neatsako. Nuomininkas yra atsakingas už kitų asmenų, kuriems jis suteikė teisę ar galimybę naudotis išsinuomotu daiktu, veiksmus ir padarytą žalą. Jeigu nuomininkas pablogina išsinuomotą daiktą, jis privalo nuomotojui atlyginti dėl pabloginimo atsiradusius nuostolius, išskyrus tuos atvejus, kai įrodo, kad daiktas pablogėjo ne dėl jo kaltės. Nuomininkas taip pat atsako ir už daikto pagerinimą, jei jis buvo padarytas be nuomotojo sutikimo. Įsatatymas numato atsakomybę nuomininkui už daikto praradimą, jeigu neįrodo, kad taip atsitiko ne dėl jo kaltės. O už nekilnojamojo daikto žuvimą dėl gaisro, jeigu neįrodoma, kad gaisras kilo dėl jo ar kitų asmenų, kuriems jis nuomotojo leidimu suteikė naudojimosi teisę ar galimybę naudotis išsinuomotu daiktu, kaltės nuomininkas neatsako.

2.1. VARTOJIMO NUOMA

LR CK 6.504 straipsnis apbirėžia vartojimo nuomos sutarties sampratą, pagal kurią nuomotojas, t. y. asmuo, kurio nuolatinis verslas – daiktų nuoma, įsipareigoja duoti nuomininkui (vartotojui) kilnojamąjį daiktą laikinai valdyti ir juo naudotis už užmokestį nuomininko ar jo šeimos asmeniniams, namų ūkio poreikiams tenkinti, o nuomininkas įsipareigoja sutartu laiku mokėti nustatyto dydžio nuomos mokestį. Tokie daiktai paprastai būna buitinės paskirties, namų apyvokos reikmenys. Daiktai, kurių nuoma sietina su verslu ar profesija, nėra vartojimo nuomos objektas, o vartojimo nuomos sutartis tokiu pagrindu yra negalima. Įstatymu yra griežtai ribojamas nuomos sutarties terminas, kuris negali būti ilgesnis kaip vieneri metai, nors nuomininkui paliekama teisė bet kada atsisakyti sutarties įspėjus antrąją šalį ne vėliau kaip prieš dešimt dienų. Be to, vartojimo nuomos sutartis turi būti rašytinė ar kitokios specialiai nustatytos formos (kvitas, žetonas ir kt.). Joje turi būti nustatomas šalių sutartas nuomos mokestis išreikštas pinigų suma, kuri sumokama iš karto arba periodiškai per kelis kartus. Sudariusiam vartojimo nuomos sutartį nuomininkui yra privalu žinoti, jog jo pareiga yra tvarkingai naudotis daiktu, daryti kapitalinį ar einamąjį remontą. O išsinuomotą daiktą subnuomoti, perduoti savo teises ir pareigas pagal nuomos arba panaudos sutartis kitam asmeniui, įkeisti daiktą ar jį perduoti kaip turtinį įnašą įstatymas nuomininkui draudžia.

2.2. TRANSPORTO PRIEMONIŲ NUOMA

Naujasis Civilinis kodeksas numato, jog transporto priemonių nuoma galima dviejų rūšių – išnuomoti transporto priemonę galima kartu teikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas (LR CK 6.512 str. 1 d.) arba galima vien tik autotransporto priemonės nuoma (LR CK 6.522 str. 1d.).
Nuomotojas, nuomodamas transporto priemonę kartu su teikiamomis vairavimo ir techninės priežiūros paslaugomis, įsipareigoja ne tik perduoti nuomininkui laikinai naudotis už užmokestį transporto priemonę, bet suteikti tos transporto priemonės vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas, o nuomininkas įsipareigoja mokėti nuomos mokestį. Kai yra sudaroma transporto nuomos sutartis neteikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugų, nuomotojui už suteiktą laikinai valdyti ir naudotis transporto priemonę nuomininkas įsipareigoja mokėti sulygto dydžio nuomos mokestį. Sutartys išnuomoti transporto priemonę, nepaisant jų terminų, turi būti sudaromos raštu (LR CK 6.513, 6.523 str.).
Nuomotojui, sudarančiam transporto nuomos sutartį kartu teikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas, privalu žinoti, jog jis įgyja pareigą teikti transporto priemonės vairavimo ir techninės priežiūros bei kitas sutartyje aptartas paslaugas nuomininko naudai, daryti išnuomotos transporto priemonės kapitalinį ir einamąjį remontą, drausti transporto priemonę ir jos valdytojo civilinės atsakomybės draudimo sutartimi. Įstatymas numato, jog asmenys, vairuojantys išnuomotą transporto priemonę, yra nuomotojo darbuotojai, kuriems darbo užmokestį ir išlaikymo išlaidas moka pats nuomotojas. Be to, jeigu nuomojama transporto priemone yra padaroma žala tretiesiems asmenims, nuomotojui privalu šią žalą atlyginti. Tačiau jei pastarasis įrodo, jog žala atsrado dėl nuomininko kaltės, jis turi teisę pareikšti atgręžtinį reikalavimą dėl išmokėtų sumų išieškojimo. Nuomininkui, sudariusiam tokią sutartį, be atskiro nuomotojo sutikimo yra draudžiama subnuomoti išsinuomotą transporto priemonę, o savo vardu sudaryti vežimo ir kitas sutartis su trečiaisiais asmenimis įstatymas tam neprieštarauja. Kaip numato LR CK 6.516 str., nuomininkas turi apmokėti transporto priemonės naudojimo išlaidas (kuro, eksplotacines išlaidas), rinkliavas ir kt.
Sudarius vien tik transporto priemonės nuomos sutartį šalys įgauna kitokio pobūdžio teises ir pareigas, atsakomybės dydį. Pavyzdžiui, nuomininkas, sudaręs tokią sutartį, privalo vairuoti bei prižiūrėti transporto priemonę, darytį jos kapitalinį ir einamąjį remontą, užtikrinti komercinį bei techninį eksploatavimą, mokėti draudimo įmokas, be nuomotojo sutikimo nesubnuomoti transporto priemonės tretiesiems asmenims.

2.3. PASTATŲ, STATINIŲ AR ĮRENGINIŲ NUOMA

Sudarius pastatų, statinių ar įrenginių nuomos sutartį nuomotojas perduoda nuomininkui laikinai valdyti ir naudoti arba laikinai naudoti pastatą, statinį ar įrenginį drauge su jų užimamu žemės sklypu, kuris būtinas naudoti šiems pastatams, statiniams ar įrenginiams naudoti, o nuomininkas už išsinuomotą turtą moka šalių sulygtą nuomos mokestį. Jeigu žemės sklypas, kuriame yra išnuomoti pastatai, statiniai ar įrenginiai, nuosavybės teise nuomotojui nepriklauso, tai tokių pastatų, statinių ar įrenginių nuoma be žemės sklypo savininko sutikimo leidžiama tik tais atvejais, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar žemės sklypo savininko ir pastatų, statinių ar įrenginių nuomotojo sutarčiai (LR CK 6.532 str. 1 d.). Į sutartyje nustatytą nuomos mokestį paprastai įskaitomas ir mokestis už naudojimąsi žemės sklypu, kuriame yra išnuomoti pastatai, statiniai ar įrenginiai Pastatų, statinių ar įrenginių nuomos sutartis turi būti sudaroma raštu ir įregistruota viešame registre įstatymu nustatyta tvarka.

2.4. ĮMONĖS NUOMA

Naujame Civiliniame kodekse yra numatyta nauja nuomos sutarties rūšis – įmonės nuoma. LR CK 6.536 straipsnis įvardija, jog nuomotojas, sudaręs įmonės nuomos sutartį, už šalių sulygtą užmokestį perduoda nuomininkui laikinai valdyti ir naudoti įmonę kaip turtinį kompleksą, naudojamą verslui. Kartu su įmone kaip turtiniu kompleksu nuomininkui perduodamas žemės sklypas, pastatai, statiniai, įrengimai, mechanizmai bei kitos sutartyje numatytos gamybos priemonės, žaliavos, atsargos, apyvartinės lėšos, teisės naudotis žeme, vandeniu ir kitais gamtos ištekliais, pastatais, statiniais ar įrenginiais, kitos su įmone susijusios nuomotojo turtinės teisės, teisė į prekių ar paslaugų ženklą bei firmos vardą ir kitos išimtinės teisės, taip pat perleidžiamos reikalavimo teisės ir perkeliamos skolos, numatytos nuomos sutartyje. Tačiau yra draudžiama, išskyrus išimtis, perduoti nuomininkui tokias teises, kurias nuomotojas įgijo jam išduoto leidimo(licencijos) pagrindu.
Įstatymas numato, jog įmonės nuomos sutartis turi būti vienas rašytinės formos dokumentas. Ji turi būti įregistruota viešame turto ir juridinių asmenų registruose. Be to, prieš perduodamas išnuomotą įmonę, nuomininkas privalo apie tai informuoti rašu įmonės kreditorius. Jei to neįvykdo, įmonės kreditorius gali užginčyti įmonės nuomos sutarties teisėtumą, o po įmonės išnuomavimo, nuomotojui ir nuomininkui solidariai teks atsakyti už įmonės skolas, kurios buvo perkeltos nuomininkui be kreditoriaus sutikimo.

2.5. ŽEMĖS NUOMA

Naujajame Civiliame kodekse reglamentuota žemės nuoma kaip atskira nuomos rūšis. Pagal tokią sutartį viena šalis (nuomotojas) įsipareigoja perduoti už šalių sutartą užmokestį kitai šaliai (nuomininkui) sutartyje nurodytą žemės sklypą laikinai valdyti ir naudotis pagal sutartyje numatytą paskirtį ir naudojimo sąlygas, o nuomininkas įsipareigoja mokėti sutartyje nustatytą žemės nuomos mokestį (LR CK 6.545 str. 1d.). Civilinis kodeksas numato, jog atskirai gali būti reglamentuoti žemės sklypų nuomos užsienio valstybių diplomatinėms atstovybėms, konsulinėms įstaigoms, taip pat žemės sklypų, esančių laisvosiose ekonominėse zonose, jūrų uosto teritorijoje nuomos ypatumus.
Įstatymas numato, kad galima išnuomoti tiek valstybinę žemę, tiek privačios nuosavybės žemės sklypą arba jo dalis, suformuotus pagal žemėtvarkos projektus ir įregistruotus viešame registre. Žemės nuomininku gali būti Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių fiziniai ir juridiniai asmenys. Žemės nuomos sutartis turi būti rašytinė, prie jos privalomai turi būti pridėtas nuomojamo žemės sklypo planas, o kai žemė nuomojama iki trejų metų, – žemės sklypo schema. Privačios žemės nuomos sutarties terminas nustatomas nuomotojo ir nuomininko susitarimu, šalys gali sudaryti ir neterminuotą žemės nuomos sutartį. Valstybinės žemės nuomos sutarties terminą šalys taip pat nustato tarpusavio susitarimu, tačiau jis bet kuriuo atveju negali būti ilgesnis kaip devyniasdešimt devyneri metai.
Privačios žemės nuomotojas yra privačios žemės savininkas. Keliems asmenims bendrosios nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas gali būti išnuomojamas tik tuo atveju, jeigu visi bendraturčiai raštu sutinka. Valstybinės žemės nuomos sutartis pagal savo kompetenciją gali sudaryti apskrities viršininkas, savivaldybės institucija ar kita valstybinės žemės valdytojo funkcijas atliekanti institucija. Valstybinė žemė Vyriausybės nustatyta tvarka išnuomojama aukciono būdu asmeniui, kuris pasiūlo didžiausią nuomos mokestį. Valstybinė žemė gali būti išnuomojama ir ne aukciono būdu, jeigu ji užstatyta fiziniams ar juridiniams asmenims.Tokiu atveju nuomos mokesčio dydis nustatomas teisės aktų nustatyta tvarka.
Nuomininkas gali išsinuomotą žemę subnuomoti tik turėdamas rašytinį nuomotojo sutikimą ir tik pagal žemės nuomos sutartyje nustatytus reikalavimus ir sąlygas. Žemės ūkio paskirties žemės kitai paskirčiai, negu numatyta žemės nuomos sutartyje, subnuomoti negalima (LR CK 6.553 str.).
2.6. FINANSINĖ NUOMA (LIZINGAS). LIZINGO SĄVOKA
IR REIKŠMĖ

LR CK 6.567 straipsnio 1 dalis numato, jog sudarant lizingo (finansinės nuomos) sutartį viena šalis (lizingo davėjas) įsipareigoja įgyti nuosavybės teise iš trečiojo asmens (pardavėjo) daiktą, kurį pageidauja įsigyti antroji šalies (lizingo gavėjo) ir perduoti jį lizingo gavėjui valdyti ir naudoti verslo tikslais už tam tikrą užmokestį su sąlyga, kad sumokėjus visą lizingo sutartyje numatytą kainą daiktas taps lizingo gavėjo nuosavybe. Taipogi sudaryti lizingo (finansinės nuomos) sutartį galima ir tais atvejais, kai lizingo davėjas kartu yra ir nuomojamo turto savininkas.
Lizingo davėjas, kuris, kaip numato įstatymas, gali būti bankas arba kitas pelno siekiantis juridinis asmuo, pardavėją (trečiąjį asmenį) ir daiktą renkasi lizingo gavėjo paliepimu ir neatsako už pardavėjo ir lizingo dalyko parinkimą, išskyrus atvejus, kai lizingo sutartyje numatytos kitos sąlygos.
Sudarant lizingo sutartį, jos dalyku gali būti bet kokios rūšies nesunaudojamieji kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai (LR CK 6.568 str. 1d.), tačiau išnuomoti pagal finansinės nuomos sutartį žemę ir gamtos išteklius įstatymas draudžia.
Iki 2001 m. liepos mėn. 1 d. įsigaliojant naujai priimtam LR civiliniam kodeksui, pagal Lietuvoje susidariusią praktiką veiklos lizingas buvo vertinamas kaip nuoma mokesčių ir apskaitos tikslais, o finansinis lizingas – kaip išperkamoji nuoma ir iki įsigaliojant naujajam Civiliniam kodeksui šiandieninius lizingo santykius atspindi kontraktų rūšys, susijusios su paskoliniais, nuomos ir pirkimo pardavimo santykiais Lietuvoje, tokios kaip pirkimas-pardavimas su sąlyga, pirkimas-pardavimas kreditan, nuoma (veiklos lizingas) bei finansinis lizingas (išperkamoji nuoma). Matyt, dėl finansavimo trūkumo ir ekonomikos nestabilumo bei vartotojų rinkos finansinio ribotumo nekilnojamojo turto lizingas Lietuvoje šiuo metu dar nėra paplitęs tiek, kiek pageidautų lizingo kompanijos. Iki šiol plačiausiai Lietuvos lizingo rinkoje dominavo automobilių lizingas.
Priėmus naująjį Civilinį kodeksą, jo šeštojoje knygoje “Prievolių teisė” yra įtraukta nauja sutarčių rūšis – lizingas (finansinė nuoma), pagal kurią lizingo gavėjai gali būti tik verslo klientai, t.y. įstaigos, įmonės ar organizacijos, o lizingo sutartis gali būti sudaryta tik verslo tikslais. Tuo būdu fiziniams asmenims yra užkertama galimybė lizingo būdu įsigyti turtą. Jie, pagal naująjį Civilinį kodeksą, turės apsiriboti vartotojiškos nuomos (nauja sutarčių rūšis) bei išperkamosios nuomos paslaugomis. Dėl to, rinkos ekspertų teigimu, išperkamosios nuomos paslaugos turėtų per tam tikrą laiką brangti.

2.7. LIZINGO DAVĖJO IR LIZINGO GAVĖJO TEISĖS BEI PAREIGOS

PAREIGOS
Sudarant pirkimo-pardavimo sandorį su trečiuoju asmeniu, lizingo davėjas įstatymu yra įpareigojams pranešti pardavėjui, kad daiktą perka turėdamas tikslą išnuomoti jį lizingo sąlygomis konkrečiam lizingo gavėjui. Kuomet yra sudaryta lizingo sutartis ir apie tai informuotas daikto pardavėjas, pastarasis įgyja pareigą savo verslo vietoje perduoti daiktą tiesiogiai lizingo gavėjui pagal sutartyje numatytą terminą (arba protingą terminą, jeigu perdavimo terminas nenumatytas sutartyje), jeigu ko kita nenumato lizingo sutartis (LR CK 6.570 str. 1 ir 2 d.).
Daiktu, perduotu pagal lizingo sutartį, lizingo gavėjas privalo naudotis rūpestingai, jį išlaikyti, naudotis tvarkingai, palaikyti jį tokios būklės, kokios buvo perduotas pagal sutartį, atsižvelgus į normalųjį nusidevėjimą. Lizingo gavėjui tenka visos daikto išlaikymo ir remonto išlaidos.
TEISĖS
Įstatymu lizingo davėjui yra suteikta teisė perleisti tretiesiems asmenims visas ar dalį savo teisių, susijusių su lizingo sutartimi ir jos dalyku (LR CK 6.568 str. 2d.), tačiau šis teisių perleidimas neatleidžia lizingo davėjo nuo jo ankstesniųjų prievolių, kurios atsirado iki prievolių perdavimo tretiesiems asmenims pagal lizingo sutartį. Įkeisti nuomojamą pagal lizingo sutartį daiktą lizingo davėjas gali tik turėdamas lizingo gavėjo rašytinį sutikimą (LR CK 6.568 str. 4d.). Tuo atveju, jei lizingo gavėjas nesilaiko pareigos daiktu naudotis ir jį išlaikyti rūpestingai, palaikyti tokios būklės, kokios jam buvo perduotas, atsižvelgiant į normalųjį nusidevėjimą, lizingo davėjas turi teisę reikalauti sumokėti sumokėti visą sutarties kainą iš karto arba nutraukti sutartį bei atlyginti nuostolius.
Lizingo gavėjas turi visas LR civiliniame kodekse numatytas pirkėjo teises ir pareigas, išskyrus pareigą apmokėti už daiktą, jei būtų pirkimo-pardavimo sandorio šalis, bei neturi teisės nutraukti pirkimo-pardavimo sutarties be lizingo davėjo sutikimo. Įstatymas numato, jog lizingo gavėjas turi teisę perleisti naudotis lizingo sutarties dalyku ar kitokia iš lizingo sutarties atsirandančia teise tretiesiems asmenis, tačiau prieš realizuodamas tokią teisę privalo gauti išankstinį rašytinį lizingo davėjo sutikimą (LR 6.568 str. 3d.). Teisę nutraukti lizingo sutartį ir reikalauti atlyginti nuostolius lizingo gavėjas turi tik tuomet, jeigu daiktas, kuris pagal lizingo sutartyje numatytą terminą yra privalomas jam perduoti, nėra perduotas, o sustabdyti periodinių įmokų mokėjmą – iki tol, kol lizingo davėjas tinkamai įvykdys savo prievolę perduoti daiktą (LR CK 6.570 str. 2 ir 3 d.).
Prieš trečiąjį asmenį (daikto pardavėją) lizingo davėjas ir lizingo gavėjas įgyja solidriosios prievolės kreditorių teises ir pareigas.

2.8. ŠALIŲ ATSAKOMYBĖ

Lizingo gavėjas atsako už daikto (lizingo sutarties dalyko) atsitiktinį žuvimą ar sugedimo riziką nuo daikto perdavimo momento (LR CK 6.571 str. 1d.). Tačiau įstatymas numato, jog lizingo davėjas (jeigu ko kita nenustato lizingo sutartis) neatsako lizingo gavėjui už pačios sutarties dalyko trūkumus. Tais atvejais, kai lizingo gavėjas pasikliovė lizingo davėjo patyrimu, žiniomis arba lizingo davėjas turėjo įtakos lizingo gavėjo priimam sprendimui dėl pardavėjo pasirinkimo, tuomet atsakomybė už daikto trūkumus tenka lizingo gavėjui (LR CK 6.572 str. 2d.). Be to, atsakomybė tenka lizingo gavėjui ir už trečiųjų asmenų patirtą žalą dėl lizingo sutarties dalyko naudojimo.
Įstatymas numato, jog lizingo davėjas ir lizingo gavėjas yra atsakingi pardavėjui ir įgyja solidariosios prievolės kreditorių teises ir pareigas, o (jeigu ko kita nenumato lizingo sutartis) lizingo davėjas neatsako lizingo gavėjui už tai, kad pardavėjas netinkamai vykdo savo prievoles, išskyrus atvejus, kai pasirinkti pardavėją buvo lizingo davėjo pareiga. Jeigu pardavėją turėjo pasirinkti lizingo davėjas ir pardavėjas pažeidžia pirkimo-pardavimo sutartį, tai lizingo gavėjas turi teisę savo pasirinkimu pareikšti iš šios sutarties atsirandančius savo reikalavimus tiek pardavėjui, tiek lizingo davėjui. Tokiu atveju pardavėjas ir lizingo davėjas lizingo gavėjui atsako solidariai.

3.1. PANAUDOS SUTARTIES SAMPRATA, ŠALYS, DALYKAS, FORMA, TERMINAI

LR CK 6.629 str. 1 d. numato, jog neatlygintinio naudojimosi daiktu (panaudos) sutartimi yra vadinama tokia sutartis, kurios viena iš šalių, t.y panaudos davėjas, perduoda kitai šaliai, t.y. panaudos gavėjui, bet kokios rūšies nesunaudojamąjį daiktą laikinai ir neatlygintinai valdyti ir juo naudotis, o panaudos gavėjas įsipareigoja grąžinti tą daiktą tokios būklės, kokios jis jam buvo perduotas atsižvelgiant į normalų susidėvėjimą arba tokios būklės, kokia buvo aptarta sutartyje.
Panaudos sutarties šalys yra panaudos davėjas, kuris yra duodamo laikinai ir neatlygintinai valdyti ir juo naudotis daikto savininkas arba asmuo, kuriam teisę perduoti laikinai neatlygintinai naudotis svetimą daiktą suteikia įstatymai ar to daikto savininkas, bei panaudos gavėjas, kuris pagal panaudos sutartį laikinai ir neatlygintinai disponuoja gautu iš panaudos davėjo turtu.
Panaudos davėju ir panaudos gavėju gali būti fiziniai, juridiniai ar juridinio asmens teisių neturintys asmenys. Tačiau įstatymas numato neatlygintinio naudojimosi daiktu sutarties sudarymo apribojimus tais atvejais, kai pelno siekiantys juridiniai asmenys neturi teisės panaudos pagrindais perduoti daiktą neatlygintinai naudotis asmenims, kurie yra šių juridinių asmenų steigėjai, dalyviai ar nariai (LR CK 6.630 str.).
Panaudos sutarties dalykas gali būti bet kokie nesunaudojamieji daiktai (LR CK 6.477 str. 2d.), t.y. panaudos davėjas gali perduoti laikinai ir neatlygintinai naudotis bet kokios rūšies kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus. Sudarant panaudos sutartį turi būti apibrėžtas daiktas ar jo požymiai, kurį panaudos davėjas privalo perduoti panaudos gavėjui. Tuo atveju, jeigu tokie požymiai sutartyje neaptarti, tai neatlygintinė panaudos sutartis laikoma nesudaryta.
LR CK 6.478 straipsnis, kaip ir turto nuomos, lygiai taip pat apibrėžia neatlygintinės panaudos sutarties formą, numatydamas, jog sutartis ilgesniam kaip vienerių metų terminui turi būti rašytinė. Be to, jei sudaroma nekilnojamųjų daiktų neatlygintinė panaudos sutartis ilgesniam kaip vienerių metų terminui, ji įstatymų nustatyta tvarka turi būti įregistruota viešame registre ir tik tuomet ji galės būti panaudota prieš trečiuosius asmenis. Panaudos sutartis gali būti sudaroma tiek terminuotam, tiek neterminuotam laikotarpiui (LR CK 6.479 str. 1 d.) šalių susitarimu. Tačiau jeigu terminas sutartyje nenustatytas, tai laikoma, kad neatlygintinė panaudos sutartis sudaryta neterminuotam laikui. Jeigu pasibaigus sutarties terminui nuomininkas daugiau kaip dešimt dienų toliau naudojasi turtu ir nuomotojas tam neprieštarauja, tai laikoma, kad sutartis tapo neterminuota (LR CK 6.481 str.).

3.2. ŠALIŲ TEISĖS IR PAREIGOS

PAREIGOS
Panaudos davėjas, t.y. to daikto savininkas arba kiti įstatymų ar daikto savininko įgalioti asmenys, įsipareigoja perduoti daiktą neatlygintinai naudotis kitam asmeniui pagal neatlygintinę panaudos sutartį tokios būklės, kuri atitinka sutarties nustatytas sąlygas ir daikto naudojimo paskirtį, perduoti daikto priklausinius ir jo dokumentus (pavyzdžiui, naudojimo instrukciją, techninį pasą ir kt.), o panaudos gavėjas įgyją pareigą šį perduodamą daiktą priimti ir juo laikinai naudotis, “išlaikyti ir saugoti jam pagal sutartį perduotą daiktą, taip pat daryti turto einamąjį ir kapitalinį remontą bei apmokėti visas daikto išlaikymo išlaidas”(LR CK 6.636 str.) ir, sutarties terminui pasibaigus, grąžinti daiktą tokios pat būklės kokį gavo, išskyrus normalųjį nusidevėjimą.
Panaudos gavėjas privalo naudoti jam perduotą daiktą tik pagal sutartyje numatytą paskirtį ir be panaudos davėjo išankstinio rašytinio sutikimo neduoti šiuo daiktu naudotis trečiąjam asmeniui (LR CK 6.637 str. 1 ir 2 d.). Savo ruožtu, sudarant daikto perdavimo naudotis neatlygintinai sutartį, panaudos davėjas privalo įspėti panaudos gavėją apie trečiųjų asmenų teises į perduodamą daiktą (LR CK 6.635 str. 2 d.). Jeigu panaudos davėjas šios pareigos nesilaiko, panaudos gavėjas gali nutraukti sutartį ir pareikalauti kompensuoti tuo patirtus nuostolius.
TEISĖS
Panaudos gavėjas, gavęs daiktą pagal panaudos sutartį, turi teisę juo naudotis sutartyje numatytu laiku bei aptartomis sąlygomis. Tuo atveju, jeigu panaudos gavėjas nustato jam perduoto daikto trūkumus, kurie dėl kokių nors priežasčių nebuvo aptarti su panaudos davėju, panaudos gavėjas turi teisę reikalauti antrosios šalies, kad pašalintų tuos trūkumus arba atlygintų tuo atsiradusius nuostolius (LR CK 6.634 str. 2 d.). Šiuo atveju įstatymas palieka teisę panaudos davėjui nedelsiant pakeisti netinkamos kokybės daiktą analogišku tinkamos kokybės daiktu (LR CK 6.634 str. 3 d.).
Panaudos davėjas turi teisę reikalauti, kad panaudos gavėjas naudotųsi perduotu neatlygintinai naudotis daiktu pagal panaudos sutartį ir daikto paskirtį, naudotis juo taip, kad netrukdytų juo naudotis kitiems teisėtiems to daikto naudotojams (LR CK 6.489 str. 1 ir 2 d.), neblogintų jo būklės.
LR CK 6.643 str. 1 d. numato, jog “panaudos davėjas turi teisę daiktą parduoti ar perduoti jį atlygintinai naudotis trečiajam asmeniui. Tokiu atveju naujam daikto savininkui ar naudotojui pereina teisės ir pareigos pagal anksčiau sudarytą panaudos sutartį, jeigu registruotina panaudos sutartis buvo įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešame registre arba apie ją naujasis savininkas ir naudotojas sutarties sudarymo metu žinojo arba turėjo žinoti.”
Jei panaudos davėjas miršta (fizinis asmuo) arba jis yra reorganizuojamas (pavyzdžiui, juridinis asmuo), teisės ir pareigos pereina jo teisių perėmėjams (LR CK 6.643 str. 2 d.).

3.3. SUTARTIES PASIBAIGIMAS

Įstatymas numato tokius neatlygintinės panaudos sutarties pasibaigimo pagrindus:
1. Pasibaigus sutarties terminui,
2. Daikto neatlygintinio naudojimo sutarties nutraukimas prieš terminą (LR 6.641 str.), jeigu:
1 ) panaudos gavėjas naudoja daiktą ne pagal paskirtį; nevykdo pareigos išlaikyti ir saugoti daiktą; iš esmės pablogina daikto būklę; be panaudos davėjo sutikimo perduoda daiktą trečiajam asmeniui.
2) dėl nenumatytų ir nepaprastų aplinkybių tas daiktas yra skubiai ir neišvengiamai reikalingas pačiam panaudos davėjui.
3) panaudos gavėjo reikalavimu, kai: nustatomi daikto trūkumai, dėl kurių normaliai naudotis daiktu neįmanoma arba pasidaro labai sunku, o apie tuos trūkumus sutarties sudarymo metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti; daiktas dėl aplinkybių, už kurias panaudos gavėjas neatsako, tampa negalimu naudoti pagal paskirtį; sutarties sudarymo metu panaudos davėjas neįspėjo jo apie trečiųjų asmenų teises į tą daiktą; panaudos davėjas neperduoda daikto priklausinių ar dokumentų.
Kiekviena iš šalių turi teisę bet kada nutraukti neterminuotą neatlygintinę daikto naudojimo sutartį, įspėjusi apie tai antrąją šalį ne vėliau kaip prieš tris mėnesius, jeigu tai nebuvo aptarta sutartyje, o panaudos davėjas – ir terminuotą sutartį, įspėjęs panaudos gavėją ne vėliau kaip prieš vieną mėnesį (LR CK 6.642 str. 1 ir 2 d.).
Pasibaigus neatlygintinei panaudos sutarčiai, nepriklausomai nuo jos pasibaigimo pagrindo, panaudos gavėjas privalo grąžinti panaudos davėjui daiktą, įgytą pagal šią sutartį, tokios pat būklės kokį gavo, išskyrus normalųjį nusidevėjimą. Jeigu toks daiktas žuvo arba nėra galimybės jį grąžinti ir tuo nustatoma panaudos gavėjo kaltė, jis privalo atlyginti panaudos davėjui tuo patirtus nuostolius, jeigu įstatymas nenumato kitaip.

3.4. PANAUDOS SUTARTIES ŠALIŲ ATSAKOMYBĖ

Įstatymu yra numatytos teisinės pasekmės šalims, kurios nesilaiko sutarties arba įstatymų sąlygų.
Numatyta atsakomybė panaudos davėjui, kuris atsako už perduoto neatlygintinai naudotis daikto trūkumus, kurių jis tyčia ar dėl didelio neatsargumo neaptarė sutarties sudarymo metu, ir už panaudos gavėjui dėl šių trūkumų padarytą žalą (LR CK 6.634 str. 1 d.). Tačiau įstatymas numato išlygą, kai “panaudos davėjas neatsako už perduoto daikto trūkumus, kuriuos jis aptarė sutarties sudarymo metu, taip pat už trūkumus, kurie panaudos gavėjui buvo žinomi iki sutarties sudarymo arba kuriuos panaudos gavėjas turėjo pastebėti daikto perdavimo arba jo apžiūros ar išbandymo metu, kai buvo sudaroma sutartis” (LR CK 6.634 str. 4 d.).
Be to, įstatymu numata, jog panaudos davėjo pažado perduoti daiktą neatlygintinai naudotis nesilaikymas be pakankamo pagrindo suteikia panaudos gavėjui teisę į išlaidų atlyginimą, susijusių su panaudos pagrindais perduodamo daikto priėmimu. (LR CK 6.631 str.).
LR CK 6.638 straipsnio 1 d. numato atsitiktinio daikto žuvimo ar sugedimo riziką panaudos gavėjui, jeigu daiktas žūtų ar būtų sugadintas naudojant jį ne pagal sutartyje numatytą paskirtį arba būtų perduotas trečiajam asmeniui be išankstinio panaudos davėjo rašytinio sutikimo, taip pat jeigu jis naudojasi daiktu pasibaigus panaudos sutarties terminui, be to, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, ar jis galėjo išgelbėti daiktą šiam tikslui panaudodamas savo turtą, tačiau to nepadarė. Įstatymas numato išlygą, jog panaudos gavėjas neatsako už atsitiktinį daikto žuvimą ar sugedimą jo normalaus naudojimo metu pagal sutartyje numatytą paskirtį (LR CK 6.638 str. 3 d.).
Atsakomybė už trečiųjų asmenų padarytą žalą, kurią jie padaro naudodami daiktus, perduotus pagal panaudos sutartį, tenka panaudos gavėjui, išskyrus atvejį, kai pastarasis įrodo, kad žala atsirado dėl panaudos davėjo ar asmens, kuriam tas daiktas perduotas panaudos davėjo sutikimu, tyčios ar didelio neatsargumo (LR CK 6.639 str.).

IŠVADOS

Turto nuomos sutartis – šiandien tai bene labiausiai paplitusi sandorių rūšis. Ja įforminami turtiniai santykiai tiek tarp fizinių asmenų, tiek tarp visų rūšių įmonių, įstaigų ar organizacijų. Paprastai tokiomis sutartimis ūkio subjektai ir fiziniai asmenys siekia patenkinti savo materialinius poreikius. Dėl tokio pobūdžio sutarčių populiarumo ir jų gausumo yra ypač svarbu nustatyti bendruosius turto nuomos (panaudos) sutarčių sudarymo principus, sukurti tokius teisinius pamatus, kad būtų galima išspręsti bet kokią teisinio pobūdžio problemą, kilusią iš turto nuomos (panaudos) civilinių-teisinių santykių, ką, manyčiau, pakankamai griežtai reglamentuoja naujasis lietuviškasis Civilinis kodeksas. Tai iš esmės yra pažangus civilinis kodeksas, kurio normos yra orientuotos į Europos Sąjungos direktyvas bei kitus tarptautinės teisės aktus, o kai kurios, pasak vieno iš jo rengėjų – doc.S.Vėlyvio, netgi yra toliau pažengusios palyginus su šiuo metu galiojančiomis teisinėmis normomis Europos Sąjungos šalyse. Jo kūrėjų nuomone, naujasis įstatymas nustato palankesnes sąlygas verslo plėtojimui, jame sustiprinta asmenų teisių ir laisvių apsauga, numatyti efektyvesni pažeistų teisių gynimo būdai ir priemonės.
Mano darbo tema – turto nuoma ir panauda. Todėl analizuodama pasirinktąją temą labiausiai gilinausi į naujojo Civilinis kodekso šeštosios knygos ketvirtosios dalies skyrius. Novatoriška tai, jog įstatymas numato ne tik tradicines turto nuomos rūšis, tokias kaip pastatų, statinių ar įrenginių nuoma, žemės nuoma, gyvenamosios patalpos nuoma ir neatlygintinis naudojimasis daiktu (panauda), tačiau ir naujas nuomos rūšis, tokias kaip vartojimo nuoma, transporto priemonių nuoma teikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas bei jų neteikiant, įmonės nuoma, lizingas (finansinė nuoma), kurios šių dienų ekonomikos sąlygomis yra būtinos. Pavyzdžiui, vartojimo sutartimi vartotojams bus suteikta daugiau teisių ir garantijų; pagaliau verslo subjektai galės realizuoti finansinę lizingo sutartį (iki šiol išperkamosios nuomos bendrovės ir jų klientai savo santykius reglamentuodavo tik sutartimis). Darbą sunkino keletas problemų – kodeksas yra ruoštas specialistui-teisininkui, jame gausu lotyniškųjų pavadinimų. Trūko ir papildomos, specialiosios literatūros – nėra naujojo kodekso komentaro (tiesa, jį artimiausiu metu ketinama išleisti); atskiriems sutarčių ypatumams išaiškinti naudojausi finansinės paskirties žurnalų, dienraščių publikacijomis. Kai kurie teisininkai kol kas atsisako išdėstyti savo nuomonę apie naująjį Civilinį kodeksą, motyvuodami tuo, jog visi jo pliusai ir minusai atsiskleis vėliau, kai jis ims veikti, t.y. dar po pusmečio (beje, kai kurios įstatymo nuostatos turi kitą įsigaliojimo laiką). O dabar kiekvieno teisininko (o ypač teisėjo) laukia ilgas gilinimasis į naujas šešias knygas.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas, 2000 07 18 (įsigalios 2001 07 01)//www.litlex.lt.
2. Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas, 1964 07 07 (Oficialus tekstas su paketimais iki 1998 08 10), Vilnius. 1998.
3. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymas, 1996 09 24 (įsigaliojo 1998 01 01)//www.litlex.lt.
4. Civilinė teisė, vadovėlis. Kaunas, Vijusta. 1998.
5. V.Mikelėnas. Naujų kodeksų privatinės teisės srityje svarstymo, priėmimo ir įgyvendinimo problemos// Teisės problemos; 2000, Nr.2, p. 63-77.
6. V.Dauskurdas. Nuomos sutartis// Vadovo pasaulis Nr. 3, 2000, p. 58-62.
7. V.Vilkauskaitė. Dešimt metų su tarybiniu kodeksu// Kauno diena, 2000 07 25, p. 11, 12.
8. M.Voldemaras. Lizingas – tik verslo tikslais// Verslo žinios, 200 07 19, p.7.
9. V.Dauskurdas.Turiu nuosavybę ar teisę į nuosavybę// Apskaitos ir mokesčių apžvalga Nr. 7-8, 2000, p. 69-73.
10. Teisininkai parašė gyveinimo taisykles// Lietuvos rytas, 1999 04 22, p. 3.

Atsisiųsti moku.lt_turto_nuoma_panauda