Žmonės geba atlikti judesius, kurie pasižymi savo įvairove, sudėtingumu, tikslumu ir prisitaikymo galimybe (Abernethy, 2005). Judesių atlikimas (judėjimas) yra svarbus žmogaus gyvenimo aspektas. Gebėjimas judėti suteikia žmogui galimybę ne tik maitintis, daugintis, eiti, žaisti, naudoti įvairius daiktus, bet tai yra svarbus reiškinys ir žmogaus vystymęsi bei intelektualinių ir emocinių gebėjimų raidoje (Schmidt and Lee, 2005).

Žmogaus ranka yra svarbus fizinės veiklos, darbo ir kūrybos išraiškos instrumentas. Greiti, tikslūs, koordinuoti rankų plaštakų judesiai yra gyvybiškai svarbūs kasdieniniame žmogaus gyvenime. Jie reikalingi fizinėje, darbinėje, kūrybinėje veikloje (Adaškevičienė, 2004).

Kiekvieno žmogaus svarbus organizmo požymis – gebėjimas prisitaikyti prie įvairių aplinkos sąlygų bei dirgiklių (Bennet, 1990). Daugeliu gyvenimo atvejų (tiek sporte tiek kasdieninėje veikloje), griaučių raumenų funkciją veikia temperatūra (De Ruiter et al., 1999; De Ruiter and De Haan, 2001).
Žmogus yra šiltakraujė būtybė. Žmogui būtina palaikyti pastovią temperatūrą kūno viduje, kad visi gyvybiškai svarbūs fiziologiniai procesai normaliai funkcionuotų. Pavyzdžiui, rankų raumenų temperatūra, dirbant tam tikrą fizinį darbą karštoje aplinkoje, pakyla iki 40°C, tačiau jeigu atmosferos oras yra šaltas, rankų raumenų temperatūra gali nukristi iki 20°C (De Ruiter, de Haan,
2000).

Kai nukrinta rankos temperatūra, sumažėja raumens susitraukimo ir atsipalaidavimo greitis (Geurts et al., 2005). Šaldant plaštaką ir pirštus, sparčiai mažėja lytėjimo jautrumas, todėl didėja pirštų griebimo jėga, kurios reikia iš anksto suplanuotiems pirštų judesiams atlikti (Nowak, Hermsdorfer, 2003).

Neuroraumeninė funkcija priklauso nuo temperatūros (De Ruiter et al., 1999). Sinapsinis perdavimas ir neuroraumeninės jungtys yra jautrios temperatūrai (Rutkove, 2001). Periferinio motorinio nervo laidumo greitis mažėja, kai mažėja audinio temperatūra (Halar et al., 1983). Padidinus raumens temperatūrą vos 1° C, neuroraumeninė funkcija labai pagerėja (Geurts et al.,
2005 b).

Šio tyrimo aktualumas yra toks, jog mes tikimės įrodyti, kad sumažėjusi raumens temperatūra (mūsų atveju – rankos raumenų temperatūra) ir padidėjusi raumens temperatūra gali atsiliepti tiek stambiųjų tiek smulkiųjų rankos judesių valdymui. Yra nustatyta, kad raumens temperatūra didėja dėl bendros kūno temperatūros padidėjimo fizinio krūvio metu (Franks, 1983). Vidutiniškas pasyvus pašildymas, gali padidinti raumens darbingumą nuo 3 iki 9 procentų (Bishop, 2003; Buroker et al., 1989).

Tyrimo tikslas: nustatyti temperatūros poveikį dešinės rankos judesių valdymui. Tyrimo uždaviniai:
5. Nustatyti temperatūros poveikį dešinės rankos reakcijos laikui.
6. Nustatyti temperatūros poveikį dešinės rankos judesių greičiui.
7. Nustatyti temperatūros poveikį dešinės rankos judesio keliui.
8. Įvertinti temperatūros poveikį dešinės rankos pirštų judesių miklumui.

1. LITERATŪROS APŽVALGA 1.1 Judesių valdymas

Valdyti judesius – tai riboti atskirų raumenų ar sąnarių veikimo laisvę ir kontroliuoti jų veiklą. Yra šios pagrindinės socialinių ir gyvųjų sistemų, taip pat ir judesių, valdymo funkcijos: planavimo. organizavimo, motyvavimo ir valdymo. Planavimo paskirtis – nustatyti esamą kūno padėtį erdvėje, žmogaus ketinimus, galimybes ir tikslus, sukurti motorinę programą. Organizavimo funkcijos paskirtis – paskirstyti motorinę programą atskiroms organizmo struktūroms, organizuoti geriausią informacijos gavimą ir apdorojimą. Motyvavimo funkcijos paskirtis – nustatyti judesių atlikimo standartus, išmatuoti judesių atlikimo veiksmingumą, jį palyginti su standartais ir įvertinti
(Skurvydas, 2008).

Žmonės geba atlikti judesius, kurie pasižymi savo įvairove, sudėtingumu, tikslumu ir prisitaikymo galimybe (Abernethy, 2005). Judesių atlikimas (judėjimas) yra svarbus žmogaus gyvenimo aspektas. Gebėjimas judėti suteikia žmogui galimybę ne tik maitintis, daugintis, eiti, žaisti, naudoti įvairius daiktus, bet tai yra svarbus reiškinys ir žmogaus vystymęsi bei intelektualinių ir emocinių gebėjimų raidoje (Schmidt and Lee, 2005).
Judesys – tai užduoties, organizmo ir aplinkos netiesinės sąveikos rezultatas. Judesių valdymui daro įtaką šios organizmo savybės: fizinės, emocinės, protinės. Jos visos sudaro tam tikrą organizmo būseną. Judesio veiksmingumas priklauso nuo raumens mechaninių savybių, žmogaus emocinės būklės ir supratimo, ką ir kaip reikės daryti (Skurvydas, 2008).
Žmogus turi platų judesių valdymo spektrą: nuo paprasčiausių refleksų, kurių metu žinomas dirgiklis sukelia tą patį stereotipinį motorinį atsaką, iki sudėtingiausių išmoktų valingų judesių
(Hultborn, 2006).
Judesių valdymo pagrindiniai determinantai tokie: judesių planavimas, organizavimas, valdymas, koregavimas. Du pagrindiniai tarpusavyje susiję vyksmai, vykstantys galvos smegenyse, yra atsakingi už judesių valdymą: sensoriniai (juntamieji) ir motoriniai (judinamieji, varomieji).
Valdant tokią gausybę judesių ir jų kombinacijų būtina, nervų – raumenų sistema. Judesys yra dviejų komponentų – nervinio ir griaučių-raumeninio sąveikos rezultatas (Abernethy, 2005).
Galvos smegenys, valdydamos judesius, apskaičiuoja: a) būsimo judesio kontūrus (tai daugiausia daro smegenėlės), b) motorinės sistemos esamą būseną ir būsimojo judesio lūkesčius (tai atlieka parietalinės žievės dalis), c) būsimo judesio kainą ir naudą (tai atlieka pamato ganglijai), d) busimo judesio motorinę programą (tai yra pirminės ir premotorinės žievės funkcija) (Skurvydas,
2008).
Judėjimo funkcijos fiziologinį pagrindą sudaro reguliuojamieji mechanizmai, tvarkantys valingų judesių atlikimą, raumenų sinergistų ir antagonistų darbą, judesio metu, vienmomentinį šių priešingai viena kitai veikiančių raumenų grupių įtempimą statinės padėties išlaikymo metu bei šių mechanizmų derinimą tarpusavyje, raumenų susitraukimo jėgos, jų susitraukimo greičio ir ritmo pokyčius atliekant sudėtingus judesius, taip pat optimalų raumenų bazinį tonusą judesio metu.
Judesių valdymas yra pagrįstas hierarchijos principu, t.y. aukščiau esantys valdymo lygiai kontroliuoja žemiau esančius. Visa motorinė veikla valdoma aukštesnių nervinių centrų. Valdomi ne atskiri judesiai, o jų junginiai – tiksliniai veiksmai. Visa tai įgyvendinama per motorinių programų sukūrimą aukščiausiu valdymo lygiu, t.y. galvos smegenų motorinėje zonoje (Chouinard, 2006).
Motorinė programa – judesio (judesių) atlikimo idėja, bendras planas. Motorinės programos buvimą rodo du pagrindiniai faktai: 1) įprastus judesius galima atlikti be grįžtamojo ryšio (informacijos apie judesio eigą), 2) kuo sudėtingesnis judesys, tuo daugiau reikia laiko jam pasirengti ir jį nutraukti, nes ilgiau užtrunkama kuriant ar panaikinat motorinę programą (Skurvydas, 2008).
Motorinės programos kuria judesių atlikimo schemas, kurios nervinių impulsų pagalba yra perduodamos žemesniesiems judesių valdymo lygiams – nugaros smegenims. Pastarosios valdo konkrečius raumenis, reguliuoja motoneuronų aktyvumą bei įsijungia į refleksų lanką. Refleksų lankai garantuoja pačius paprasčiausius judesius, kurių neapsprendžia motorinės programos. Jie yra gyvybiškai svarbūs judesių valdymui besikeičiančiomis aplinkos sąlygomis, nes atlieka reguliatorių ir modifikatorių vaidmenį. Refleksiškai pasireiškiantys judesiai – patys greičiausi iš visų motorinių veiksmų ir neapkraunantys aukštųjų valdymo lygių sensorine informacija. Nesąmoningai pasireiškiantys refleksai taip pat sustiprina kai kuriuos valingus veiksmus. Normaliomis veiksmo atlikimo sąlygomis refleksai nėra prasmingi, todėl aukštesnieji valdymo lygiai juos slopina (Jurjonienė, 2005).
Aukščiausi valdymo lygiai atsiunčia generalizuotą motorinę programą, kurios tolimesnis valdymas vyksta tik per nugaros smegenis. Nugaros smegenys garantuoja ritmiškus reciprokinius judesius, kurių nekontroliuoja aukštesni valdymo lygiai (Schmidt and Lee, 2005).
Reikiamos motorinės programos parinkimas nereikalauja žmogaus sąmoningų pastangų. Šį procesą, remdamasi sensorine informacija, vykdo centrinė nervų sistema. Motorine programa vykdomi jau išmokti judesiai ir žmogus sąmoningai nebefiksuoja dėmesio į atskirus judesių elementus. Atliekant naujus veiksmus, remiamasi sensorine informacija sąmoningai suvokiant ir analizuojant atskirus judesio elementus. Kuo geriau išmoktas veiksmas, tuo didesnę jo dalį valdo motorinė programa.
Pradinė sensorinė informacija yra reikšminga atliekant bet kurį judesį. Sensorinė informacija, tai yra vienas iš būdų, kurį naudoja motorinė sistema judesių valdymo reguliavimui (Schmidt and Lee, 2005). Ši informacija gali nusakyti apie mus supančios aplinkos būklę, apie mūsų kūno padėtį bei apie kūno padėtį aplinkos atžvilgiu. Greitų judesių metu vyraujantį vaidmenį atlieka iš anksto suformuota motorinė programa, vykdoma nuosekliai ir be jokių koregavimų.
Aferentinė sensorinė informacija yra įvertinama tik atlikus judesį. Ji gali būti panaudota tik naujos motorinės programos kūrimui ar senosios koregavimui. Atliekant lėtus judesius ir veiksmus, reikalaujančius judesių tikslumo ar vykstančius nuolat kintančiomis aplinkos sąlygomis, aferentinė sensorinė informacija naudojama nuolat. Tokiu būdu motorinį veiksmą programuojančios struktūros vertina atliekamus veiksmus ir, jei reikia, juos koreguoja. Svarbi sensorinė informacija yra ir palaikant stabilią pozą. Sensorinė informacija tampa ypatingai svarbi pradinėje ir baigiamojoje judesio fazėje – pozos priėmimo ir pusiausvyros praradimo momentu (Schmidt and
Lee, 2005).
Labai apibendrintai teigiant, judesius galima valdyti dviem būdais: valingai (sąmoningai) ir nevalingai. Pirmuoju atveju žmogaus smegenys mąsto inteligentiškai, antruoju automatiškai. Išskirtinis inteligentiško valdymo bruožas yra tas, kad centrinė nervų sistema prognozuoja ir kuria judesius. Automatiškas valdymas (mąstymas) yra pagrįstas anksčiau išmoktų schemų, šablonų, situacijų automatišku atlikimu (Skurvydas, 2008).

1.1.1 Reakcija ir psichomotorinė reakcija
Paprastoji reakcija – tai atsakas į žinomą iš anksto signalą iš anksto žinomu judesiu. Paprastoji reakcija dažniausiai nustatoma miorefleksometru, kai iš anksto nustatytoje vietoje paduodamas šviesos ar garso signalas, o tiriamasis kuo greičiau po signalo turi paspausti mygtuką. Laikas nuo signalo iki jo nutraukimo ir yra paprastosios reakcijos greitis. Paprastosios reakcijos laikas yra apie 150-200 ms. Kai iš anksto nežinoma, kur ir kada pasirodys signalas ir taip pat iš anksto nežinoma, koks turės būti atliekamas judesys – tokia reakcija vadinama psichomotorine. Šiuo atveju žmogus turi įvertinti situaciją, parinkti judesį ir jį atlikti (Muckus, 2003).
Psichomotorinę reakciją sudaro receptoriaus padirginimas, impulsų perdavimas įcentriniais nervais į centrinės nervų sistemos sensorinę zoną, iš čia – į motorinę zoną, o iš šios – išcentriniai nervais į raumenis bei raumenyse vykstantis impulsų priėmimas, o taip pat biocheminės reakcijos raumenyje jo susitraukimo pradžioje.
Daugiausia laiko sugaištama pereinant sujaudinimui iš juntamųjų centrų į motorinius. Psichomotorinės reakcijos trumpėjimas yra susijęs su nervinių ląstelių dirglumu ir funkcinio paslankumo padidėjimo (Skurvydas, 1999). Dėl to, kad gali būti padirginami įvairūs receptoriai, todėl gali skirtis psichomotorinės reakcijos laikas. Sporto praktikoje dažniausiai veikiama po regos ir klausos receptorių padirginimo. Į klausos dirgiklius reaguojama greičiau negu į šviesos.
Fiziniais pratimais galima pagerinti sportininkų psichomotorinės reakcijos laiką, tačiau pažanga nebūna labai didelė, nes daug lemia fenotipinės adaptacijos raida. Psichomotorinės reakcijos laikas susideda iš kelių komponentų: sensorinio arba paprastosios reakcijos laiko, situacijos suvokimo laiko, judesio atlikimo laiko (Muckus ir kt., 1999).
Mūsų tyrime taip pat buvo matuojama paprastoji ir psichomotorinė reakcija. Paprastoji reakcija buvo matuojama – atliekant greitumo užduotį DPA – 1 prietaisu, kada judesio galutinis tikslas žinomas. Psichomotorinė reakcija buvo matuojama – atliekant tikslumo užduotį DPA – 1 prietaisu, kada judesio tikslas nebuvo žinomas.

1.1.2 Judesio greitumo ir tikslumo samprata
Judesiai turi būti atliekami ne tik labai greitai, bet ir tiksliai. Yra sunku suderinti tikslumą su greitumu, nes kuo greičiau atliekamas judesys, tuo labiau nukenčia jo tikslumas. Tai paaiškina tuo, kad greitai atliekant judesį sumažėja jo atlikimo trukmė taigi ir koregavimo galimybė. Labai greitų judesių tikslumas priklauso nuo judėjimo programos tikslumo, nes dėl trumpo laiko nespėjama koreguoti judesio. Judesio tikslumas labai priklauso nuo jo atlikimo trukmės, nei nuo greičio, nes nedidelės amplitudės judesys gali būti atliekamas mažu greičiu, bet trumpai.
Sportininkai daug kartų atlikdami judesį išmoksta sudaryti labai tikslią judėjimo programą. (Schmidt, 1988 b). Programa leidžia atlikti judesį ir labai greitai ir tiksliai. Kad greitai ir stabiliai susiformuotų motorinis įgūdis, mokymasis turi būti aktyvus, tai yra žmogus turi aktyviai planuoti judesio atlikimą ir stengtis planą įgyvendinti. Prieš atliekant judesį centrinėje nervų sistemoje turi būti būsimo judesio vaizdas, kuris vadinamas „eferentine kopija”. Nuo jos aiškumo priklauso judesio, atliekamo maksimaliu greičiu, tikslumas. Gerai suformuota „eferentinė kopija” sunkiai pažeidžiama dėl nuovargio. Todėl, kuo didesnis nuovargis, tuo didesni judesio valdymo efektyvumo vaidmuo tenka šiai kopijai (Skurvydas, 1999).
Atliekamo judesio tikslumas priklauso ir nuo agonistų antagonistų koaktyvacijos. Tikslių ir greitų judesių atlikimo metu būtinai žadinamas raumuo antagonistas, kuris patikslina judesį. Jo žadinimo laikas priklauso nuo atliekamo judesio trukmės, kuo ilgiau trunka judesys, tuo vėliau žadinamas raumuo antagonistas (Skurvydas, 1999).
Greitai ir tiksliai atliekamus judesius galima suskirstyti pagal atlikimo trukmę į šias kategorijas:
• Judesiai, atliekami greičiau kaip per 100 m/s. Šių judesių efektyvumas priklauso nuo judėjimo programos realizavimo efektyvumo, tai yra nuo judėjimo vienetų sinchronizavimo ir momentinio impulsavimo dažnio.
• Judesiai, kurių trukmė nuo 100 iki 300 m/s. Tokio tipo judesiai nuolat sąmoningai lavinami gali pereiti į pirmos kategorijos judesius. Tokios trukmės judesiai sąmoningai nekoreguojami atlikimo metu, tačiau centrinė nervė sistema, remdamasi „eferentine kopija”, gali atlikti kai kurias pataisas.
• Judesiai trunkantys ilgiau nei 300 m/s, bet trumpiau nei 1 s. Šie judesiai gali būti sąmoningai koreguojami, remiantis judesio metu pastebėtais nesklandumais. Sporte norint gebėti atlikti greitus judesius labai svarbu greita reakcija. Reagavimo greitis priklauso nuo nervinio signalo siuntimo į centrinę nervų sistemą bei jo identifikavimo CNS, ir sprendimo priėmimo. Taip pat motorinės programos sudarymo ir siuntimo į raumenis greičio (Skurvydas, 1999).

1.1.3 Proprioreceptorių įtaka judesių tikslumui
Daugelis moksliniuose tyrimuose gautų rezultatų tik apsvarsto proprioreceptorių įtaką judesių tikslumui. R. Magill (2007) tyrimai parodo, kad beždžionių sugriebimo, paėmimo ir lipimo judesiai buvo grubesni, netikslesni po to, kai jos buvo deaferentuotos. Iš esmės, jos turėjo sunkumų paimant maistą savo letenomis tokioje būsenoje. E. Bizzi ir kt. (1979) tyrimai parodė, kad kai gyvūnai pakeisdavo savo padėtį, pataikymo tikslumas buvo sumažėjęs deaferentuotoje būsenoje. J. A. S. Kelso, ir kt. (1980) tyrimai parodė, kad žmonės su pakeistu sąnariu gali išlaikyti tik padėties tikslumą, bet judėjimas buvo labai suardytas. R. Spencer ir kt. (2005) pagilino judesių atlikimo be proprioreceptorių problemą, įskaitant ir judesius abiem rankom. CNS priima proprioreceptinę informaciją iš aferentinio nervo prasidedančio proprioreceptoriuose, kurie yra juntamieji neuronai išsidėstę raumenyse, sausgyslėse, raiščiuose ir sąnariuose.
Raumeninės verpstės. Proprioreceptoriai vadinami raumenų verpstėmis yra apsupti griaučių raumeninių skaidulų. Proprioreceptorių tipas sudarytas iš grupės plonų raumeninių skaidulų glūdinčių tarp raumeninių skaidulų: reaguoja į raumens ilgio pakitimus. Kaip ir mechanoreceptoriai, juntamieji raumeninių verpsčių receptoriai reaguoja į pakitusį raumens ilgį, kuris sukelia mechaninę receptorių deformaciją ir baigiasi nerviniu impulsu. Valingų judesių valdyme raumeninės verpstės dalyvauja grįžtamojo ryšio mechanizme. Ilgą laiką mokslininkai raumeninėms verpstėms teikė antraeilį vaidmenį numatant judesio atlikimą (Trevoras, 1997).
Goldžio sausgyslinis organas. Proprioreceptorių tipas, esantis griaučių raumenyse, kur raumuo pereina į sausgyslę, reaguoja į raumens tempimą ir jėgos padidėjimą (Trevoras, 1997). Sąnario receptoriai. Įvairių proprioreceptorių tipų rinkinys esantis sąnario kapsulėje ir raiščiuose reaguoja į sąnario judesio pakitimus esant kritiniai ribai (Trevoras, 1997). Proprioreceptoriai yra svarbu grįžtamajam ryšiui. Kai veiksmas yra „uždaros kilpos” valdyme, proprioreceptinė informacija leidžia atlikti korekcijas judesio metu. Tuo tarpu veiksmą atliekant „atviros kilpos” valdymo metu, esant greitam judesiui, proprioreceptinis grįžtamasis ryšys yra pasiekiamas, tačiau judesio korekcija negalima dėl laiko stokos (Magill, 2007). Atliekant lėtus judesius, tikslumas nesant VGI yra įtakojamas propriorecepcinės informacijos, ypač odos grįžtamosios informacijos (Johansson, Birznieks, 2004) ir dar dėl būsimų signalų iš galvos smegenų (Todorov, 2004). Atliktų mokslininkų tyrimų rezultatai parodo, kad sensorinis grįžtamasis ryšys iš proprioreceptorių ir odos receptorių atliekant lėtus susitraukimus pakeičia agonisto ir antagonisto raumens aktyvumo laiką, pagerindamas tikslumą (Todorov, 2004).

1.2 Temperatūros poveikis

1.2.1 Temperatūros poveikis žmogaus organizmui
Hipertermija (Hyperthermia – perkaitimas) yra charakterizuojama padidėjusia žmogaus kūno temperatūra, esant nesutrikusiai termoreguliacijai, kai organizmas pats nepajėgia pašalinti šilumos iš organizmo esant karštam, drėgnam orui ir sunkiai dirbant fiziškai. (Gonzalez – Alonso et al., 1999). Nustatyta, kad hipertermija padidina viso kūno fiziologinę įtampą, padidina fizinio aktyvumo mažėjimo dydį, kuris proporcingas nuovargio atsiradimui, šiluminę traumą ar net mirtį (Cheung and Sleivert, 2004).
Kiekvieno žmogaus svarbus organizmo požymis — gebėjimas prisitaikyti prie įvairių aplinkos sąlygų bei dirgiklių (Bennet, 1990). Padidėjus šerdinei kūno temperatūrai iki 38,7 °C (vidutinio fizinio aktyvumo asmenų), ar 39,2°C (didelio meistriškumo asmenų), žmogus patiria kūno perkaitimą, pasireiškia valingų pastangų nuovargis (Cheung, McLellan, 1998). Hipertermijos sąlygomis fizinis darbingumas sumažėja dėl ašinės temperatūros padidėjimo iki kritinės ribos, kuriai esant suaktyvinamos termoreguliacijos ir širdies kraujagyslių sistemos (Rowell, 1974).
Kurį laiką buvo manoma, kad mechanizmas, paaiškinantis neuroraumeninį nuovargį, hipertermijos sąlygomis gali kilti tiek dėl centrinės, tiek dėl periferinės nervų sistemos pokyčių (Kent – Braun, 1999). Tačiau M. M. Thomas ir kt. (2006) atliktu tyrimu įrodė, kad hipertermija sumažino neuroraumeninį darbingumą, ir tai priklausė nuo centrinės nervų sistemos negalėjimo gerai aktyvuoti raumens, o periferijos pokyčiai tam tiesioginės įtakos neturėjo. Nustatyta, kad kūno šerdinės temperatūros padidėjimas iki 39°C yra kritinis centrinės nervų sistemos nuovargiui (Todd
et al. 2005).
Esant žemesnei raumens bei organizmo vidaus temperatūrai didelės trukmės submaksimalaus intensyvumo fizinio krūvio metu, glikogeno atsargos gali būti naudojamos daug lėčiau, todėl atitolinamas nuovargis (Gonzalez-Alonso et al., 1999). Tačiau kiti moksliniai tyrimai rodo, kad kūno temperatūros sumažinimas prieš fizinį krūvį turi mažai įtakos organizmo medžiagų apykaitos produktų kaupimuisi (Booth et al., 2001).
Raumenų šaldymas pablogina labai intensyviai atliekamų pratimų rezultatus. Žemėjant odos temperatūrai mažėja izokinetinio susitraukimo jėga, kad ir kokia būtų kūno temperatūra (Cheung,
Sleivert, 2004).
Didžiausias jėgos momento sumažėjimas nustatytas šaldant odą. Jis panašus į matuojant pastebėtą didžiausią izokinetinį jėgos momentą po 40 minučių pasyvaus buvimo ore 10° ir 5°C temperatūroje (Comeau et al., 2003), taip pat į didžiausios jėgos sumažėjimą, pastebėtą panardinus koją į šaltą vandenį (Sargeant, 1987). Raumenų funkciją gali greitai pabloginti odos šaldymas netgi tada, kai padidėjusi kūno temperatūra (Cheung, Robinson, 2004).
Raumens šaldymas sumažina raumens jėgą, galingumą, padidina susitraukimo ir atsipalaidavimo trukmę (De Ruiter et al., 1999), tačiau tikslumo reikalaujančiais judesiais galima labiau kontroliuoti jėgą, kartu sumažinti fiziologinį drebulį (Geurts et al., 2004). Pašaldyto raumens susitraukimo, sukelto stimuliuojant 10 Hz dažnio elektros impulsais, trukmė, taip pat atsipalaidavimo trukmė, pailgėjo, o susitraukimo jėga stimuliuojant 10 Hz dažniu po šaldymo procedūros padidėjo. Tokio raumens tetaninio susitraukimo jėga paprastai padidėja, nes dėl ilgesnės atsipalaidavimo trukmės labiau sumuojasi atskirų susitraukimų jėga (Geurts et al., 2004). Mažas stimuliavimo dažnis yra panašus į motorinio vieneto impulsų dažnį, būdingą atliekant valingus judesius nedidele jėga (Suzuki et al., 2002). Lakie ir kt. (1995) atliko šaudymo iš pistoleto tyrimus, prieš šaudymo pratimus atšaldę ranką, ir tyrinėjo fiziologinį drebulį — didelio dažnio ir mažos amplitudės virpėjimą. Didžiausias virpesių dažnis šio tyrimo metu buvo nuo 7 iki 11 Hz. Nustatyta, kad dilbio šaldymas smarkiai sumažino drebulį ir pagerino šaudymo tikslumą.
S. S. Cheung ir kt. (2003) pastebėjo, kad net trumpą laiką, t. y. 2 – 5 min., plaštaką ir dilbį laikant panardintus į šaltą (10°C) vandenį, staiga žymiai sumažėja rankos temperatūra ir smulkiųjų judesių miklumas. Tai rodo tarp rankos bei jos pirštų temperatūros glaudžią sąsają su rankos funkcionavimu (Heus et al., 1995). Kai nukrinta rankos temperatūra, sumažėja raumens susitraukimo ir atsipalaidavimo greitis (Geurts et al., 2005). Šaldant plaštaką ir pirštus, sparčiai mažėja lytėjimo jautrumas, todėl didėja pirštų griebimo jėga, kurios reikia iš anksto suplanuotiems pirštų judesiams atlikti (Nowak, Hermsdorfer, 2003).
Žinoma, kad juo žemesnė temperatūra, tuo mažesnis nervinių impulsų perdavimo greitis (De Jong et al., 1966). Sinapsinis perdavimas ir neuroraumeninės sandūros taip pat yra jautrios temperatūrai (Rutkove, 2001). Šaldant lėčiau išsiskiria acetilcholinas, o tai veikia sinapsinį perdavimą.
Viršutinės kūno dalies šaldymas prieš varžybas tampa vis populiaresne ergogenine priemone, naudojama prieš tam tikras sporto šakų varžybas, pvz.: irkluotojai vilki ledo liemenes, kurios apšilimo metu mažina šilumos sulaikymą kūne (Marino, 2002). Nustatyta, kad kojų atšaldymas prieš sprintą neigiamai veikia sportinius rezultatus (Sleivert et al., 2001).
Dėl didesnės kojos raumenų temperatūros gali veiksmingai padidėti jėga — tą nurodo A. J. Sargeant (1987), atlikęs vietinio kojos šildymo ir šaldymo procedūras prieš sprintą, taip pat D. Stewart ir kt. (2003) aktyviais apšilimo pratimais pakėlęs kojos temperatūrą 3°C prieš šuolius su įtūpstais — taigi idealus šaldymo prieš kartotinius sprinto pratimus protokolas turėtų būti sudaromas derinant viršutinės kūno dalies šaldymo procedūras su pasyviu arba pratimų sukeltu raumenų šildymu (Cheung, Robinson, 2004).

1.2.2 Temperatūros poveikis griaučių raumenų kraujotakai
Pradinė kraujagyslių reakcija į šaltį yra kraujagyslių susitraukimas ir sulėtėjusi kraujotaka (Leftheriotis et al., 1990). Po kelių susitraukimo minučių prasideda paradoksalus kraujagyslių išsiplėtimo ir susitraukimo ciklas. Ši šalčio sukelta kraujagyslių išsiplėtimo (angl. cold-induced vasodilatation) arba paieškos reakcija paprastai būdinga galūnėms, t. y. nuo šalčio išsiplečia kraujagyslės (Chen et al., 1996; Daanen et al., 1997).
Kraujagyslių išsiplėtimo reakcijos metu kraujo srautui būdingi virpamieji pokyčiai, panašūs į rankos piršto odos temperatūros svyravimus, tik kraujo srauto pokyčiai vyksta apytiksliai 2 minutėmis anksčiau už odos temperatūros pokyčius (Daanen, Ducharme, 1999).
T. Lewis (1930) pastebėjo, kad iškart panardinto į ledinį vandenį piršto temperatūra smarkiai sumažėjo. Po 8 – 16 minučių piršto temperatūra keletą laipsnių padidėjo. Šį neritmišką 2 – 6°C svyravimą (sumažėjimą ir padidėjimą), tyrėjas pavadino paieškos reakcija. Kito bandymo metu T. Lewis šiuos temperatūros svyravimus priskyrė prie šaldymo sukelto kraujagyslių išsiplėtimo. Jis pastebėjo, kad ištraukto iš vandens atšaldyto piršto temperatūra staigiai padidėjo daug daugiau laipsnių negu kontrolinio (nepašaldyto) piršto. Mokslininko nuomone, vėlesnis šaldymo poveikis tikrai yra kraujagyslių išsiplėtimas.

1.2.3 Temperatūros poveikis nervų funkcijai
Neuroraumeninė funkcija priklauso nuo temperatūros (De Ruiter et al., 1999). Kai nervas ir jį supantys audiniai šaldomi, vieni nerviniai kanalai stimuliuojami, kiti — slopinami (Knight, 1995). Sinapsinis perdavimas ir neuroraumeninės jungtys yra jautrios temperatūrai (Rutkove, 2001). Šalčio receptorių šaldymas didina nervinių skaidulų, kurios perneša impulsus iš šalčio receptorių į didesnius centrus (pagumburį), perdavimo dažnį (pirmiausia A delta ir C skaidulos), (Yarnitsky, Ochoa, 1991; Knight, 1995). Periferinio motorinio nervo laidumo greitis mažėja, kai mažėja audinio temperatūra (Halar et al., 1983). Padidinus raumens temperatūrą vos 1° C, neuroraumeninė funkcija labai pagerėja (Geurts et al., 2005 b). Krintant temperatūrai, sensorinio nervo impulsų perdavimo greitis palengva mažėja, kol laidumas galutinai blokuojamas (Halar et al., 1983).
Motorinės skaidulos paveikiamos aukštesnėje temperatūroje negu sensorinės ir praranda daugiau funkcijų toje temperatūroje. Sensorinės skaidulos funkcijos atsigauna greičiau nei motorinės (Knight, 1995). Padidėjusi nervo veikimo potencialo trukmė po šalčio procedūros yra pailgėjusių refrakterinių laikotarpių padarinys. Taigi šaldymas mažina nervo membranų srovę, todėl ilgėja refrakteriniai laikotarpiai, didėja nervo veikimo potencialų trukmė ir mažėja impulsų perdavimo dažnis (Knight, 1995).
Trumpalaikis (20 minučių) galūnių šaldymas neturi įtakos propriocepcijai (Evans, 1994; LaReviere, Osternig, 1994).

1.2.4 Temperatūros poveikis raumenų funkcijai
Dėl pakilusios kūno temperatūros didėja organizmo nuovargis (Walters et al., 2000; Nybo, Nielsen 2001; 2003; Morrisonet al., 2004). Pakilusi raumenų temperatūra krūvio metu greitina raumenų glikogenolizę, glikolizę ir fosfatų skilimą (Starkie et al., 1999). Kai atliekami mažos trukmės pratimai dideliu intensyvumu, pakilusi raumenų temperatūra padidina galingumą, pavyzdžiui važiuojant dviračiu trumpus nuotolius (Ball et al., 1999).
Daugeliu gyvenimo atvejų (tiek sporte tiek kasdieninėje veikloje), griaučių raumenų funkciją veikia temperatūra (De Ruiter et al., 1999; De Ruiter and De Haan, 2001). Lokaliai pašildžius raumenį (pvz., kai raumenų temperatūra padidėja apie 3°C) padidėja jo galingumas, dėl pagreitėjusios ATP hidrolizės spartėja raumens atsipalaidavimas, dėl pagreitėjusio Ca2+ pernešimo į sarkoplazminį tinklą padidėja raumens susitraukimo greitis, nes raumens skersiniai tilteliai po šildymo geba daugiau kartų sukibti (Ichihara, 1998).
Ankstesni tyrimai parodė, kad maksimalusis galingumas neabejotinai susijęs su raumens temperatūra (Davies et al., 1975; Asmussen et al., 1976) ir kad raumenų išugdomas greitis priklauso nuo temperatūros pokyčių (Sargeant, 1987). Pašildytas raumuo yra mažiau atsparus nuovargiui, nes padidėjusi temperatūra skatina greitesnį ATP, KP ir glikogeno panaudojimą, kur padidėja priklausomybė ATP hidrolizei, miozino ATPazės aktyvumui ir Ca2+ pernešimui (Rall and Woledge, 1990). Tačiau lokalus raumens temperatūros padidėjimas nebūtinai įtakoja kūno šerdinės temperatūros padidėjimą. Naujausi tyrimo duomenys rodo, kad motorinė žievė sumažina aktyvumą anksčiau nei kūno šerdinė temperatūra pasiekia 39°C ir daugiau (Cheung and Sleivert, 2004).
Padidinus raumens temperatūrą 2,7°C, reikšmingai padidėjo raumens nevalingo susitraukimo jėga, atsipalaidavimo greitis, o maksimalioji valinga jėga išlieka nepakitusi (Bružas ir kt., 2003), padidėja šuolio aukštis (Kandratavičius ir kt., 2003).
Nustatyta, kad 10°C padidėjus vidinei raumens temperatūrai energijos panaudojimas padidėja tris kartus, ir tai iš dalies siejasi su padidėjusiu stimuliacijos dažniu reikalingu jėgos intensyvumui palaikyti (Segal et al., 1986). Šildytame raumenyje ATP reikalingumas gerokai padidėja abiejose srityse, tiek nervų stimuliacijos tiek ir raumens sukibimui įvykti (Thornley et al.,
2003). ATP suvartojimo ir reikalingumo padidėjimas yra siejamas su padidėjusia metabolitų koncentracija iš suintensyvėjusios ATP hidrolizės (Thornley et al., 2003), kur šildytame raumenyje paankstėja nuovargis (Thornley et al., 2003; Brazaitis ir kt., 2004).
Manoma, kad raumens atsipalaidavimo trukmę lemia aktino ir miozino skersinių tiltelių suardymo (aktino ir miozino siūlų atkibimo) greitis, o pastarasis priklauso nuo adenozintrifosfato (ATP) ir Ca2+ koncentracijos (Westerblad et al., 2002 b). Krintant raumens temperatūrai, mažėja ATP-azės aktyvumas (Stienen et al., 1996). Mažėjant temperatūrai Ca2+ lėčiau sugrąžinami į sarkoplazminį tinklą ir išmetami į sarkoplazmą (Ichihara, 1998). Ca2+ pašalinimas iš sarkoplazmos, atsiskyrimas nuo troponino ir skersinių tiltelių suardymo greitis tiesiogiai priklauso nuo temperatūros kitimo raumenyje (De Ruiter et al., 1999).
Temperatūrai nukritus 10° C, biologinių procesų apykaita sulėtėja 1/2—2/3 karto (Bennett, 1984). Dėl sumažėjusios temperatūros silpnėja aktyvumas kalcio jonų siurblio (Ca2+ — ATP-azės), reguliuojančio Ca2+ sugrąžinimo į sarkoplazminį tinklą greitį, o tada padidėja laisvųjų Ca2+ koncentracija sarkoplazmoje (Hicks et al., 1997; Ichihara, 1998). Tropomiozinas lėčiau blokuoja aktyviąsias aktino vietas, miofibrilėms trūksta ATP. Kai raumens temperatūra mažėja, dėl lėtesnio Ca2+ šalinimo iš sarkoplazmos ir atsiskyrimo nuo troponino, taip pat dėl lėtesnės skersinių tiltelių atkibimo spartos, lėčiau atsipalaiduoja raumuo (De Ruiter et al., 1999).
Raumens susitraukimo jėga bei trukmė priklauso nuo aktino ir miozino skersinių tiltelių sukibimo greičio (Fitts, 1994), o tai priklauso nuo Ca2+, pašalinamų iš sarkoplazminio tinklo, kiekio ir greičio. Pašaldyto raumens susitraukimo trukmė pailgėja, o valingoji ir nevalingoji jėga sumažėja (Ranatunga et al., 1987; Faulkner, Brooks, 1990; Rall, Woledge, 1990). Tokius raumens susitraukimo jėgos ir susitraukimo trukmės pokyčius veikia sumažėjusi raumens temperatūra. Kintant temperatūrai, mažėja kalcio jonų siurblio aktyvumas, taip pat Ca2+ kiekis sarkoplazmoje ir Ca2+ lėčiau išmetami iš sarkoplazminio tinklo (Tanaka, 1997; Nomura et al., 2002). Dėl šių pokyčių sumažėja sukibusių aktino ir miozino skersinių tiltelių skaičius ir miozino sukibimo su aktinu jėga (Goldman et al., 1987; De Ruiter et al., 1999). Pašaldyto raumens maksimaliosios jėgos pasiekimo greitis sumažėja, nes sulėtėja Ca2+ pašalinimo iš sarkoplazminio tinklo ir skersinių tiltelių sukibimo
greitis (De Ruiter et al., 1999).

1.2.5 Temperatūros poveikio praktinis pritaikymas
Šaldymas mažina metabolinį aktyvumą, ląstelių deguonies pareikalavimą. Paviršiniuose ir giliuosiuose audiniuose susitraukia kraujagyslės ir sumažėja kraujo pratekėjimas.
Šalčio aplikacijos veikia ir nervų sistemą. Iš pradžių juntamas intensyvus šaltis. Jį seka geliantis šaltis, jaučiamas adatėlių badymas ir galiausiai nutirpimo jausmas. Po kelių šaldymo minučių sumažėja jautrumas, nes sumažėjus laidumui, impulsai neperduodami iš periferijos į jutiminę žievę. Atsiradęs nutirpimas yra vienas iš pirmųjų reabilitacijos tikslų – skausmo sumažėjimas. Be to kad mažintų skausmą ir pralaužtų skausmo – spazmo ciklą, šaltis mažina raumens spazmą tiesiogiai veikdamas raumenų verpstes. Raumens verpstės reaguoja į raumens ištempimą. Verpstės įnervuojamos gama eferentinėm skaidulom, tai leidžia verpstei prisitaikyti prie raumens ilgio. Kai atsiranda trauma, kūno atsakas – refleksinis aplinkinių raumenų susitraukimas. Šie nevalingi susitraukimai ar spazmai tarsi įtveria traumuotą plotą ir užkerta kelią tolesniam pažeidimui. Taigi, spazmas sustabdo kraujoplūdį ir apsunkina skausmo – spazmo ciklą. Šalčio aplikacijos sumažina spazmą tiesiogiai ir per refleksinius mechanizmus. Kai šaldoma, raumenų verpstės tampa mažiau jautrios, taip raumuo atsipalaiduoja ir spazmas išnyksta.
Klinikiniai stebėjimai ir tyrimai parodo, kad šaltis sumažina antrinį pažeidimą. H. Knight ir kt. (1995) atriniam pažeidimui priskyrė ląstelių žuvimą dėl hipoksijos. Jis teigė, kad ūmaus uždegimo metu suyra kapiliarai, atsiranda edema, tai sumažina sveikų ląstelių oksidavimą ir atsiranda audinio pažeidimai. Audinių šaldymas mažina audinių metabolizmą ir taip sumažina deguonies trūkumą. Kai deguonies trūkumas sumažinamas, hipoksijos periodu išlieka daugiau ląstelių. Jei išlieka daugiau ląstelių, vadinasi mažesnis bendras pažeidimas, greičiau praeina ūmaus uždegimo simptomai ir požymiai, atsistatymas būna geresnis (Craig, 2000).
Praktikoje šildymas taikomas 20 – 30 min. Klinikiniai stebėjimai rodo, kad trumpesni periodai neduoda norimo rezultato. Pastebėta, kad šildymas sukelia raminantį poveikį. Tai patvirtina pastarajį, šilumos nuskausminantį poveikį paaiškinantį mechanizmą.
Mechanizmai, paaiškinantys šilumos antispazminį poveikį, taip pat diskutuotini. Vienas paaiškinimas, kad šildymas pralaužia skausmo – spazmo ciklą, sumažindamas skausmą. Tačiau gali veikti ir kiti faktoriai. Kai taikoma šiluma, raumens verpsčių jautrumas sumažėja, net jei pačios verpstės temperatūra nepakito. Taigi, šildymas gali veikti raumens verpsčių aktyvumą per spinalinius refleksus. Nors ir diskutuotinas, tai kol kas geriausias su šildymu susijusių verpsčių jautrumo sumažėjimo ir spazmo išnykimo paaiškinimas.
Kiti fiziologiniai pokyčiai susiję su šildymu, kaip kad padidėjas metabolinis aktyvumas, pagreitėjusi apykaita, padidėjas uždegimas, padidėjas audinių elastingumas ir sumažėjas klapumas
(Craig, 2000).
Šilumos ir šalčio poveikis giliesiems jungiamiesiems audiniams turi būti atsargiai interpretuojamas. Šie veiksniai padeda taikant nuolatinį tempimą, dėl savo gebėjimo sumažinti raumenų tonusą ir skausmą (Prentice, 1982). Taigi šildymas skatina raumens atsipalaidavimą, kuris palengvina tamprumo jėgų koncentraciją sutrumpėjusiuose jungiamuosiuose audiniuose. Viskoelastinis sausgyslių elgesys, taikant tempimą, gali pakisti audinių temperatūrai esant 37 -40°C. Atsiranda stresinis atsipalaidavimas ir lėtas audinių pailgėjimas. Kai temperatūra pakyla 40°C audiniai tampa elastingesni, išvengiama pažeidimų, nes reikalinga mažesnė tempimo jėga.

TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS

Tyrimo duomenys parodė, kad šildydami ranką, įmerkiant ją į vandenį 45 minutėms, kur vandens temperatūra buvo 44±1°C žasto trigalvio raumens temperatūra padidėjo 2,3°C. Tuo tarpu šaldydami ranką, įmerkiant ją į vandenį 30 minučių, kur vandens temperatūra buvo 11±1°C žasto trigalvio raumens temperatūra sumažėjo 9,4°C. Analogišką šildymo ir šaldymo procedurą atliko I. Ramanauskienė ir kt., (2008) skirtumas tas, kad jie šildė ir šaldė kojas, ir matavo šlaunies keturgalvio raumens temperatūrą, kuri po šaldymo sumažėjo 4,3°C, o po šildymo padidėjo 2,6°C.
Šiluminio dešinės rankos pojūčio vertinimo rezultatai parodė, kad šaldant ranką per pirmąsias 5 minutes, vidutiniškai tiriamieji jautė „labai šaltą” pojūtį. Tačiau per paskutines 5 minutes šaldymo tiriamieji jautė „neutralų” pojūtį savo rankai. Vertinant gautus rezultatus, galima teigti, kad tiriamieji priprato prie šalto vandens sukeliančio šiluminio streso. Šiluminio rankos pojūčio vertinimai šildant ranką parodė, kad per 5 pirmąsias minutes, vidutiniškai tiriamieji jautė „karštą” pojūtį, tačiau per paskutines 5 minutes šildymo tiriamieji jautė „šiek tiek šilta” pojūtį savo rankai. Tai parodo, kad tiriamieji priprato 45 min laikotarpyje, prie 44±1°C vandens temperatūros. Lyginant šiluminio pojūčio sumažėjimą balais, tarp šaldymo ir šildymo pojūčių, šaldymo metu šiluminiai pojūčiai sumažėjo 4 balais, o šildymo metu sumažėjo 3 balais.
Tyrimo rezultatai parodė, kad atliekant judesius (N) nešaldyta ir (Š) šaldyta ranka, skirtumas tarp reakcijos laiko rodiklių buvo reikšmingas (p<0,05). Po šaldymo judesių reakcijos laikas pailgėjo, tiek atliekant reakcijos tiek dinaminę užduotį. Palyginus tiriamųjų reakcijos ir dinaminės užduočių reakcijos laiko rezultatus pastebėta, jog dinaminės užduoties judesių reakcijos laikas, tiek (N) rankos, tiek ir (Š) rankos buvo ilgesnis, nei reakcijos užduoties (p<0,05). Taigi remiantis tyrimo rezultatais, galima teigti, kad užduoties sudėtingumas paveikė tiek (N), tiek ir (Š) rankos judesių reakcijos laiko reikšmes. Išanalizavus tiriamųjų judesių reakcijos laiko rezultatus, atliekant reakcijos ir dinaminę užduotį tarp reakcijos laiko (P) nešildyta ir (H) šildyta ranka nustatytas reikšmingas skirtumas (p<0,05). Po šildymo judesių reakcijos laikas pailgėjo, tiek atliekant reakcijos tiek dinaminę užduotį. Tačiau palyginus tiriamųjų reakcijos ir dinaminės užduočių reakcijos laiko rezultatus, pastebėta, jog dinaminės užduoties judesių reakcijos laikas tiek (P) rankos, tiek ir (H) rankos buvo ilgesnis, nei reakcijos užduoties (p<0,05). Temperatūra yra vienas iš įtakingiausių veiksnių galinčių paveikti reakcijos laiką. Žema temperatūra lėtina nervinių signalų plitimą iš smegenų į ranką, tokiu būdu lėtindama reakcijos laiką (Ashcroft, 2000). T. H. Rammasayer ir kt. (1995) atliko tyrimą norėdami išsiaiškinti kūno temperatūros poveikį žmogaus informacijos apdorojimo procesams, panaudojant žmogaus reakcijos laiką tai įvertinti. Jie išsiaiškino, kad sumažėjus kūno temperatūrai 1°F reakcijos laikas reikšmingai padidėja. Šie gauti rezultatai koreliavo su kito J. J. Pilcher ir kt. (2002) atlikto tyrimo rezultatais. Išanalizavus tiriamųjų dešinės rankos judesių reakcijos laiko kaitą atliekant dvi skirtingo sudėtingumo užduotis gauti rezultatai parodė, jog (N), (Š) ir (P), (H) rankos judesių reakcijos laikas buvo ilgesnis atliekant sudėtingesnę užduotį, t.y., dinaminę. Galima teigti, kad užduoties sudėtingumas turėjo įtakos (N), (Š) ir (P), (H) rankos judesių reakcijos laikui. Tai iš esmės patvirtina Hiko dėsnį, kuris teigia, kad kuo sudėtingesnis judesys, tuo reakcijos laikas ilgesnis (Schmidt and Lee, 2005). Pastebėta, kad judesio planavimo laikas, kurį rodo reakcijos laikas nuo dirgiklio pradžios iki judesio pradžios, yra tuo ilgesnis, kuo sudėtingesnį judesį reikia planuoti (Skurvydas, 2008). Išanalizavus tiriamųjų judesių greičio rezultatus nustatyta, kad atliekant greitumo užduotį po šaldymo judesių greitis reikšmingai sumažėjo (p<0,05), tiek atliekant greitumo tiek dinaminę užduotis. Tačiau palyginus judesių greičio rezultatus, atliekant dinaminę užduotį tarp judesių atlikimo (N) ir (Š) ranka reikšmingas skirtumas nenustatytas (p>0,05). Palyginus tiriamųjų greitumo ir dinaminės užduočių judesių greičio rezultatus, reikšmingas skirtumas taip pat nenustatytas
(p>0,05).
Išanalizavus tiriamųjų judesių greičio rezultatus nustatyta, kad atliekant greitumo užduotį po šildymo judesių greitis reikšmingai padidėjo (p<0,05), tiek atliekant greitumo tiek dinaminę užduotis. Tačiau palyginus judesių greičio rezultatus, atliekant dinaminę užduotį tarp judesių atlikimo (P) ir (H) ranka reikšmingas skirtumas nenustatytas (p>0,05). Taip pat reikšmingas skirtumas nenustatytas tarp skirtingų sudėtingumo užduočių – greitumo ir dinaminės, vertinant judesių greitį (p>0,05).
Pavienio judesio pavyzdžiais gali būti tinklininko puolamasis smūgis, padavimas, boksininko smūgiai, fechtuotojo dūriai, rankininko metimai ir panašiai. Pavienio judesio greitis priklauso ir nuo dinaminės, ir nuo statinės (didžiausiosios izometrinio susitraukimo) jėgos (Muckus, 2001). Šiame tyrime mes taip pat tyrėme pavienius judesius, o jų greičiui nustatyti fiksavome dešinės rankos judesių greitį. Po šildymo rankos judesių greitis padidėjo, o po šaldymo rankos judesių greitis sumažėjo, tiek atliekant greitumo tiek dinaminę užduotį. S. S. Cheung ir kt. (2006) tyrinėjo maksimalios valingos raumenų jėgos priklausomybę nuo temperatūros. Tyrimo rezulatai parodė, kad šaldymas padidino maksimalią valingą jėgą kai bendroji kūno temperatūra buvo sumažinta 1°C, tačiau šildymas ją sumažino, kai kūno temperatūra buvo pakelta 2°C.
Tyrimo rezultatai parodė, kad atliekant judesius (N) ir (Š) ranka, skirtumas tarp rankos judesio kelio rodiklių buvo reikšmingas (p<0,05). Po šaldymo judesių kelias buvo ilgesnis, tiek atliekant standartinę tiek dinaminę užduotis. Palyginus tiriamųjų standartinės ir dinaminės užduočių judesių kelio rezultatus, pastebėta, jog dinaminės užduoties judesių kelias tiek (N) rankos, tiek (Š) rankos buvo ilgesnis, nei standartinės užduoties (p<0,05). Vertinant judesio kelio rezultatus, atliekant judesius (P) ir (H) ranka, skirtumas tarp judesio kelio rodiklių buvo reikšmingas (p<0,05). Po šildymo judesių kelias buvo trumpesnis, tiek atliekant standartinę tiek dinaminę užduotis. Palyginus tiriamųjų standartinės ir dinaminės užduočių judesio kelio rezultatus, pastebėta, kad dinaminės užduoties judesių kelias tiek (P) rankos, tiek (H) rankos buvo ilgesnis, nei standartinės užduoties (p<0,05). Atliekamo judesio tikslumas priklauso nuo agonistų ir antagonistų koaktyvacijos. Tikslių ir greitų judesių atlikimo metu būtinai žadinamas raumuo antagonistas, kuris patikslina judesį. Jo žadinimo laikas priklauso nuo atliekamo judesio trukmės, kuo ilgiau trunka judesys, tuo vėliau žadinamas raumuo (Skurvydas, 2008). Taigi judesių tikslumas priklauso ir nuo raumenų sąveikos, mūsų tyrime judesių tikslumo rodiklis buvo judesio kelias (S). Tyrimo rezultatai parodė judesio kelio pokyčius prie skirtingos raumens temperatūros. Todėl manome, kad raumens temperatūros kitimas turi įtakos judesių tikslumui. G. Havenith ir kt. (1992) atliko tyrimą, kuriame šaldė (15°C) ir šildė (40°C) temperatūroje ranką 30 min. Rezultatai parodė rankos raumenų darbingumo sumažėjimą 50% po šaldymo, tačiau šildymas tyrimo rezultatams poveikio neturėjo. S. S. Cheung ir kt. (2006) atliktas tyrimas, kuriame šaldoma ranka 8°C temperatūroje. Po šaldymo rankos neuroraumeninė funkcija pablogėjo. Tyrimo rezultatai parodė, kad rašant trumpąją žinutę po šaldymo trumposios žinutės rašymo laikas buvo reikšmingai ilgesnis (p<0,05). Tačiau po šildymo trumposios žinutės rašymo laikas buvo reikšmingai trumpesnis (p<0,05). Gauti rezultatai parodė, kad sumažėjusi rankos raumenų temperatūra turėjo neigiamą poveikį dešinės rankos pirštų judesių miklumui, tuo tarpu pašildę ranką, pastebėjome, kad rankos šildymas turėjo teigiamą poveikį dešinės rankos pirštų judesių miklumui. S. S. Cheung ir kt. (2006) tyrė rankos pirštų judesių miklumą po šaldymo 8°C temperatūroje, rezultatai parodė rankos pirštų judesių miklumo pablogėjimą. Z. Zander ir kt. (2008) atliko tyrimą, kuriame buvo šaldoma ranka 4°C temperatūroje. Tiriama narų rankos pirštų judesių miklumas, kuris pablogėjo sumažėjus pirštų odos temperatūrai. S. S. Cheung ir kt. (2003) pastebėjo, kad net trumpą laiką, t. y. 2 - 5 min., plaštaką ir dilbį laikant panardintus į šaltą 10°C vandenį, staiga žymiai sumažėja rankos temperatūra ir smulkiųjų judesių miklumas. Pagal gautus rezultatus galime teigti, kad tyrimo hipotezę patvirtinome. Dešinės rankos reakcijos laikas, judesių miklumas, greitumas, ir tikslumas pakito, kintant raumens temperatūrai. IŠVADOS 1. Reakcijos laikas, atliekant „reakcijos" ir „dinaminę" užduotis po šaldymo ir po šildymo buvo ilgesnis (p<0,05). 2. Judesių greitis, atliekant „greitumo" ir „dinaminę" užduotis po šaldymo buvo mažesnis, o po šildymo didesnis. 3. Judesio kelias, atliekant „standartinę" ir „dinaminę" užduotis po šaldymo buvo ilgesnis, tačiau po šildymo judesio kelias buvo trumpesnis (p<0,05). 4. Po šaldymo „Trumposios žinutės" rašymo laikas buvo ilgesnis, o po šildymo trumpesnis (p<0,05). Dešinės rankos pirštų judesiai po šildymo miklesni, negu po šaldymo. Darbo autorius: M. MALINAUSKAS Atsiųsti pilną darbą ranku-judesiai