Teisinis švietimas kaip pozityvios tėvystės prielaida

Teisinis švietimas, kuris skatintų pozityvią tėvystę, pirmiausia turėtų būti neatsiejamas nuo vaiko teisių apsaugos. Žmogaus teisių stebėjimo instituto tyrimų duomenimis išryškėjo ypač didelės problemos, susijusios su vaiko teisėmis – aukštas vaikų, kaip socialinės grupės, skurdo lygis, be tinkamos priežiūros bei teisių užtikrinimo palikti ekonominių emigrantų vaikai, smurto tarp bendraamžių mokyklose bei šeimose augimas. Patiriamų problemų sprendimą apsunkina nepakankamas psichologinės pagalbos ir valstybės garantuojamos teisinės pagalbos prieinamumas (Žmogaus teisių stebėjimo institutas, 2009). Vis trapesnė tampa šeimos institucija.

Pasak Leliūgienės I., šeima – tai pirmoji ugdymo institucija, kuri labiausia įtakoja visą tolesnį asmens gyvenimą. Būtent šeimoje suteikiami pirmieji dorovingumo pagrindai, formuojasi pagrindinės elgesio normos, atsiveria žmogaus vidinis pasaulis bei individualios asmens savybės. Šeima -pagrindinis socializacijos veiksnys, kurio dėka vaikas įgyja esminių socialinių žinių, susiformuoja įgūdžius bei gebėjimus, perima vertybes ir idealus, taisykles ir normas, būtinas gyvenant jį supančioje visuomenėje (Leliūgienė, 2002).

Pateiktą šeimos apibrėžimą galime gretinti su vis populiarėjančia pozityvia tėvyste. Tai gana naujas reiškinys daugeliui tiek vyresnių, tiek jaunesnių tėvų. „Plačiąja prasme – tai įgyti įgūdžiai, kaip rūpintis savo vaiko sveikata, šeimos gerove, auklėti vaikus” (Kazmaras, 2009). Tam, kad įtvirtintume pozityvios tėvystės dermę mūsų šeimoms bei tėvams, auginantiems vaikus, būtina atsižvelgti į daugelį punktų: tinkamai auklėti, prižiūrėti, rūpintis, apsaugoti savo vaiką, užtikrinti jo teises šeimoje, taip pat būti atsidavusiam ir kitiems šeimoms nariams.

Norint tinkamai įgyvendinti šiuos požymius, reikia nemažai žinių, patirties, taip pat ir vidinių paskatų. Ypač jauniems tėvams kyla nemažai klausimų dėl vaikų auklėjimo bei rūpinimosi. Kol kas mes galime pamatyti tokius projektus, kaip „Augink atsakingai”, kuriuo siekiama pakeisti tėvų požiūrį į vaikų auklėjimą ir paskatinti bendravimą šeimose. Taip pat nuo 2009 metų vykdomas projektas „Vaiko teisių gynimas didinant tėvų ir rūpybos atstovų globėjiškus ir tėvystės įgūdžius” (Bendruomenių kaitos centras). Dar viena priemonė, skatinanti pozityvią tėvystę, – ESF finansuojamas projektas: „Šeimos ir darbo įsipareigojimų derinimas”, kurio uždaviniai siejasi su teisiniu švietimu: rengiami informaciniai ir šviečiamieji seminarai apie šeimos ir darbo įsipareigojimų derinimo priemones bei sistemingos asmeninės teisininkų konsultacijos dirbantiems asmenims (Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Šeimos ir darbo įsipareigojimų derinimas). Lietuvos gyventojų apklausos duomenys (Lietuvos statistikos departamentas. Lietuvos gyventojų teisinės žinios 2009 m.) rodo, kad žmonės pasigenda teisinės informacijos, mažai žino, kur ją gauti, daug klausimų kyla susidūrus su tam tikrom šeimos problemomis. O labiausiai su vaiku susijęs Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas taip pat nėra žinomas ne vienai šeimai, o tuo labiau, kokiu būdu jį reiktų įgyvendinti atsižvelgiant į savo vaiko poreikius.

Šiuo metu didžioji dalis visuomenės pateisina smurto panaudojimą kaip auklėjimo priemonę. Pagrindinė to priežastis – elementarus žinių trūkumas ir bausmės už smurtavimą išvengiamumas (Žmogaus teisių stebėjimo institutas, 2009). Todėl vis labiau plėtojama vaiko teisių kontrolė, apsauga, skatinama atsižvelgti į vaiko teises, jas žinoti ir nepažeidinėti. Požiūris į vaiką yra esminis veiksnys, tiesiogiai susijęs su suaugusiųjų elgesiu su vaiku, jo poreikių patenkinimu, galimybe save realizuoti, o jo teisių įgyvendinimas galimas tik per kitus asmenis, t.y. tėvus (Kairienė, 2007), kurie pirmiausia privalėtų žinoti svarbiausius teisinius šaltinius, apsaugančius vaiką: Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, Vaiko teisių konvencija. Todėl teisinis švietimas, ypač vaiko teisių klausimais, gali būti traktuojama kaip pozityvios tėvystės prielaida.

TEMOS IŠTIRTUMAS

Lietuvoje pozityvios tėvystės reiškimosi ypatybes nagrinėjo J. Jonynienė (Tėvystės įgūdžių lavinimo programų efektyvumo veiksnių apžvalga, 2010 ), R. Jurkuvienė (Pozityvų šeimos įvaizdį ir šeimos savivertę padedantys kurti veiksniai, 2008), prie pozityvios tėvystės skatinimo daug prisidėjo VšĮ „Vaiko namas” direktorius, psichologas E. Karmaza. Jis organizuoja seminarus tėvams ir su šeimomis dirbantiems specialistams apie pozityvios tėvystės principus, moko teigiamai ir be bausmių auklėti savo vaiką panaudojant vaiko elgesio keitimo strategiją.
Apžvelgę pasaulio pasiekimus, pamatytume, kad pozityvi tėvystė plėtojama stipriau. Kuriamos sistemos, kaip tėvams pagelbėti auginant bei auklėjant savo vaiką. Ypač paplitusi Australijoje M. S. Sanderio Trigubos P – pozityvios tėvystės programa (Triple P-Positive Parenting Program), kurios įtaką ir reikšmingumą tyrinėjo šie mokslininkai: Graaf I., Speetjens P., Smit F., Wolff M., Tavecchio L. (Effectiveness of the Triple P Positive Parenting Program on Parenting: A Meta-Analysis, 2008), Nowak Ch., Heinrichs N. (A Comprehensive Meta-Analysis of Triple P-Positive Parenting Program Using Hierarchical Linear Modeling: Effectiveness and Moderating Variables, 2008). Pozityvaus auklėjimo principus pateikia žymus Amerikos filosofijos daktaras John Gray (Vaikai kilę iš dangaus). Teisinio švietimo temomis rašo tokie autoriai: Bulotas R. (2004), Šlapkauskas V. (2004), Vidrinskaitė S., Rowe D. (1996), Starkey H. (1996), Heater D. (1996).
TEMOS PROBLEMA

Gilinantis į temą „Teisinis švietimas kaip pozityvios tėvystės prielaida”, išryškėja nemažai probleminių aspektų. Pastebima, kad šeimoms ir tėvams, auginantiems vaikus, trūksta teisinio švietimo bei teisinių žinių, kurios padėtų atsakyti į nemažai iškylančių klausimų dėl vaiko ir šeimos gerovės. Lietuvos Respublikos kodeksuose, įstatymuose, nutarimuose išdėstytas tekstas yra painus, jį nelengva suprasti eiliniam gyventojui, dažnai net nežinoma, kur galima rasti tinkamos informacijos, susidūrus su teisinės srities problema. Jei tėvai būtų labiau informuoti apie teisinius dalykus, pozityvi tėvystė būtų daug sparčiau plėtojama ir įgyvendinama, nes tai užkirstų kelią smurtui prieš vaikus ir nepriežiūrai, taip pat nekiltų tiek daug klausimų, nesusipratimų susidūrus su teisiniais niuansais. Teisinių žinių stoka tarsi stabdo pozityvios tėvystės galimybes daugumai šeimų. Todėl išryškinami tokie pagrindiniai probleminiai klausimai: Kodėl teisinis švietimas reikšmingas pozityviai tėvystei? Kaip skatinti tėvus domėtis, žinoti ir užtikrinti savo vaiko teises, pareigas šeimoje, mokykloje ir kitoje socialinėje aplinkoje?

TYRIMO OBJEKTAS
Teisinio švietimo raiška ir reikšmė pozityviajai tėvystei. TYRIMO HIPOTEZĖ
Teisinių žinių trūkumas trikdo pozityvios tėvystės plėtrą.

TYRIMO TIKSLAS
Atskleisti teisinio švietimo reikšmę pozityvios tėvystės formavimuisi.

TYRIMO UŽDAVINIAI
1. Aptarti pozityvios tėvystės bei teisinio švietimo sampratas, remiantis teisine bei moksline literatūra.
2. Apžvelgti pozityvios tėvystės apraiškas Lietuvoje ir pasaulyje.
3. Analizuoti teisinio švietimo reikšmingumą ir prieinamumą, remiantis tėvų patirtimi.
4. Išryškinti teisinio švietimo sąsajas su pozityvia tėvyste.

KIEKYBINIO TYRIMO DIZAINAS
Tyrimo imties nustatymas.
Tyrimui parinktas tikimybinis – atsitiktinis imties sudarymo būdas, kuris atstovauja visai generalinei aibei ir rodo, kad iš jos atsitiktinai buvo parinktos reikiamos tiriamos grupės narių skaičius.
Tiriamieji – Druskininkų „Atgimimo” vidurinės mokyklos mokinių tėvai. Imties dydis: 303 respondentai.
Tyrimo metodas
Tyrimui naudojama apklausa raštu. Klausimynas sudarytas siekiant atsakyti į probleminius tyrimo klausimus bei iškeltą hipotezę. Svarbu sužinoti, ką tėvai mano apie teisinį švietimą, ar jaučia jo trūkumą, ar teisinis švietimas būtų kaip pagalbininkas siekiant pozityvios tėvystės.
Duomenų analizė
Atlikus apklausą buvo naudojama aprašomoji statistika – pirminis kiekybinis duomenų apdorojimas išsamiems skaičiavimams (duomenų grupavimas, statistinių charakteristikų skaičiavimas, grafinis stebėjimų skaičiavimas) su kompiuterine Microsoft Excel programa.
I. TEISINIS ŠVIETIMAS 1.1. Teisinio švietimo ir teisinio ugdymo sampratos

Teisinis švietimas – pakankamai naujas terminas mūsų visuomenei, todėl norint giliau pažvelgti į jo prasmę, svarbu aptarti šių žodžių atskiras reikšmes: kas yra švietimas ir kas yra teisė, kaip šie terminai apibrėžiami skirtingų autorių įvairiuose šaltiniuose.
Lietuvos Respublikos Švietimo įstatyme (Žin., 2003, Nr. 63-2853) teigiama, kad švietimas -veikla, kuria siekiama suteikti asmeniui visaverčio savarankiško gyvenimo pagrindus ir padėti jam nuolat tobulinti savo gebėjimus. Mokytis – prigimtinė kiekvieno žmogaus teisė. Švietimas – asmens, visuomenės ir valstybės ateities kūrimo būdas. Jis grindžiamas žmogaus nelygstamos vertės, jo pasirinkimo laisvės, dorinės atsakomybės pripažinimu, demokratiniais santykiais, šalies kultūros tradicijomis. Švietimas saugo ir kuria tautos tapatybę, perduoda vertybes, kurios daro žmogaus gyvenimą prasmingą, visuomenės gyvenimą – darnų ir solidarų, valstybės – pažangų ir saugų. Švietimas savo paskirtį geriausiai atlieka, kai jo raida lenkia bendrąją visuomenės raidą. Todėl jis yra prioritetiškai valstybės remiama visuomenės raidos sritis (Žin., 2003, Nr. 63-2853).
Teisės sąvoka spaudoje ir kasdienėje kalboje vartojama įvairiomis prasmėmis (dažnai skaitome ir girdime sakant „asmeninė teisė”, „moralinė teisė” ir kt.). Pasak Dambrauskienės G. (2004) teisine prasme sąvoka „teisė” vartojama kaip asmens elgesio socialinio įvertinimo (teisėto ar neteisėto) matas (kriterijus). Remiantis teisės normomis, nustatoma, kurie asmens poelgiai yra leistini (taigi ir teisėti), kurie – draudžiami (neteisėti) ir kokie galimi neleistino elgesio (teisės pažeidimo) padariniai (sankcijos). Moksliniuose darbuose, atsižvelgiant į teisės, kaip socialinio fenomeno, savybes, teisė paprastai apibrėžiama kaip valstybės nustatytų ar sankcionuotų ir jos saugomų privalomų elgesio taisyklių (normų) visuma. (Dambrauskienė ir kt., 2004).
Pasak Vaišvilos A. (2000), pats teisės terminas nėra vienareikšmis: turime žmogaus teisę, prigimtinę teisę, objektinę teisę (teisės normų sistemą), pozityviąją teisę (sukurtą valstybės), subjektinę teisę (pareigų vykdymu konkretaus asmens susikurtą leistiną elgesį). Teisė yra socialinis interesas, paverstas visuotinai privalomo elgesio taisykle, skirta norminti žmonių elgesį, derinti priešingus interesus (Vaišvila, 2000).
Vansevičius S. (2000) teigia, kad teisė yra laisvės matas, teisingumo norma, visuomenės susitarimo, kompromiso priemonė. Teisės samprata turi padėti nustatyti, teisėtas ar neteisėtas žmonių elgesys ir visi jo padariniai. Teisės normos yra bendrieji formaliai užfiksuoti norminiai valstybės teisėto elgesio kriterijai, nustatantys teisiškai leistiną ir ginamą elgesį ir tokio elgesio ribas. Kaip bendrosios elgesio taisyklės, teisės normos tiesiogiai nereglamentuoja, nenustato žmonių elgesio, o daro tai atsižvelgdamos tik į tam tikras socialinio gyvenimo sritis (Vansevičius, 2000).
„Socialinė teisės paskirtis – būti nuolatiniu patikimu reguliavimo ir gynybos mechanizmu, garantuojančiu visuomeninių santykių dalyviams ir jų kolektyvams teisėto elgesio erdvę greta ekonominių, bendrųjų socialinių ir psichologinių reguliatorių ir stimulų visoje materialiųjų ir dvasinių interesų sistemoje. Būtini du teisės sampratos elementai: 1) norminis teisės pobūdis (teisės buvimas ir paskirtis – būtinai normuoti ir tvarkyti visuomeninius santykius); 2) svarbiausias šio tvarkymo dalykas – įtvirtinti autonomiškos asmenybės laisvę, teisiškai leistino elgesio erdvę” (Vansevičius, 2000).
Taigi apibendrinus šias sąvokas galima teigti, kad švietime svarbiausia padėti asmeniui tobulėti, mokytis, ugdytis, kad jaustųsi pilnaverčiu žmogumi. O teisė – tai tam tikrų normų visuma, kurių privalo laikytis kiekvienas iš mūsų. Todėl apjungus teisę ir švietimą išryškėja tai, kad švietimas, jo turinys, turėtų būti nukreiptas į teisnius dalykus, normas, teisinių žinių įgijimą, nes tai labai svarbu darniam asmenybės vystymuisi bei sėkmingai integracijai į visuomenę.
Teisinis švietimas glaudžiai siejamas su teisiniu ugdymu, todėl įvairiuose šaltiniuose jie pateikiami kaip tapatūs arba labai panašūs dalykai, tačiau skirtumų yra ir svarbu juos apžvelgti.
„ Visuomenės teisinis švietimas – procesas, per kurį asmenims sudaromos galimybės įgyti teisinių žinių ir gebėjimų, kad jie tinkamai naudotųsi savo teisėmis ir laisvėmis teisinėje sistemoje, jas gintų ir atliktų pareigas. Visuomenės teisinis švietimas svarbus siekiant užtikrinti, kad visuomenė geriau prisitaikytų prie nuolat kintančių arba naujų teisės normų, išmanydama savo teises, laisves ir pareigas „(Žin., 2008, Nr. 146-5870). „Teisinis visuomenės švietimas yra glaudžiai susijęs su žmogaus teisių apsauga. Teisės aktai ir teisinės institucijos yra pagrindinės žmonėms prieinamos savo teisių gynimo priemonės. Efektyvus šių priemonių naudojimas, kaip ir pačių priemonių egzistavimas ir kokybė, priklauso nuo teisinio švietimo veiksmingumo” (Žin., 2004, Nr. 188-7015).
Teisinis ugdymas – tai sistemingas, teigiamas poveikis teisinei sąmonei kaip pradiniam teisinės kultūros elementui. (Tidikis, 2003). Pagrindinis teisinio ugdymo tikslas – ne tik teikti teisinę informaciją apie teisėtą elgesį, bet ir ugdyti asmens valią, pasiryžimą elgtis teisėtai bei žadinti teisėtai elgtis palankią asmens motyvaciją. (Vaišvila, 2004). Taip pat teisinis ugdymas – skatina pratinti jaunąją kartą gerbti įstatymus kaip visuomenės normalaus funkcionavimo pagrindą. Teisiniam ugdymui priskiriamas teigiamų nuostatų ir įsitikinimo uždavinys. (Pekauskas, Grigaliūnaitė, 2008).
Trumpai aptarus šias dvi sampratas galima sakyti, kad teisinis ugdymas labiau pritaikytas vaikams, jaunimui, o teisinis švietimas skirtas suaugusiems žmonėms, todėl giliau žvelgiant į teisinio švietimo plėtojimą, būtų naudinga plačiau panagrinėti teisinio ugdymo dermę.
Šlapkausko V. (2004) teigimu teisinis ugdymas žmogų veikia trimis kryptimis: tikslingai, kryptingai socializuoja individą, formuoja jo sugebėjimus atlikti tam tikrus socialinius vaidmenis, elgtis pagal visuomenėje priimtus elgesio modelius tokiu būdu formuodamas asmenybę ir padėdamas jai prisitaikyti gyventi visuomenėje; skatina individą perimti tam tikru vertybių sistemą; padeda individui susiformuoti teisėto elgesio įgūdžius nulemdamas individo teisinės kultūros formavimąsi.
Teisinis auklėjimas – tai sistemingas, teigiamas poveikis teisinei sąmonei kaip pradiniam teisinės kultūros elementui. Jo tikslas – ne tik teikti teisinę informaciją apie teisėtą elgesį, bet ir ugdyti valingą asmens pasiryžimą elgtis teisėtai, diegti teisėtam elgesiui palankią motyvaciją, ugdyti vientisą mintimis ir elgesiu nesusidvejinusią asmenybę. Taigi vien tik teisinių žinių pateikimo ir išaiškinimo bei žinojimo nepakanka tam, kad būtų išugdytas asmenybės gebėjimas gyventi remiantis teisiniais principais. Šlapkauskas V. (2004) nurodo ir tam tikras priemones, kuriomis ir yra įgyvendinamas teisinis ugdymas. Viena iš jų – teisinės informacijos turinys, kita – žodis, kalba, trečioji – veiksmas, ketvirtoji – teisėto elgesio pavyzdys.
Pastebėtina, kad teisinis ugdymas glaudžiai susijęs su doriniu, socialiniu, politiniu, ekonominiu ir pilietiniu auklėjimu taip pat yra demokratinio auklėjimo pamatas. Todėl akivaizdu, kad minėtasis ugdymas susijęs su doriniu, pilietiniu ir ekonominiu ugdymu, ypač glaudžiai susijusiais su asmenybės socializacija, kur ši tiesiog ir yra teisinio ugdymo pagrindas. Teisinio ugdymo turinį čia reprezentuoja šios sritys:
• žmogus: jo prigimtis ir poreikiai, laisvės bei teisės;
• visuomeninė: žmonių veikla ir santykiai, šių santykių reguliavimas teisėtvarka, įstatymai;
• valstybė: samprata, demokratinės vertybės ir principai, pavojai, kurie jiems gali grėsti, įstatymų leidžiamoji, vykdomoji, teisminė valdžia, pilietis kaip valstybės kūrimo ir valdymo dalyvis
(Šlapkauskas, 2004).
Taigi apžvelgę teisinio ugdymo pagrindinius elementus, galime pasigilinti į teisinio švietimo plėtojimosi galimybes. Pagrindiniai teisinio švietimo uždaviniai – formuoti teisinę sąmonę ikimokyklinio, priešmokyklinio ir bendrojo lavinimo programas vykdančiose įstaigose ir neformaliajame suaugusiųjų švietime, sudaryti palankesnes teisinės savišvietos sąlygas, sistemingai informuoti ir konsultuoti socialines visuomenės grupes teisiniais klausimais.
2004-2008 metų teisinio švietimo programoje išskiriami teisinio švietimo metodai: teisinės sąmonės ugdymas, teisinės informacijos teikimas, teisinis konsultavimas. Ir jų taikymas: teisinis informavimas (informacinės kampanijos, konferencijos, informacijos prieigų regionuose steigimas); teisinis konsultavimas (ne tik TM padalinys, bet ir kitos institucijos); savivaldybių administracijų valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis teisinės kompetencijos ugdymas; teisinis informavimas ir teisinės kultūros ugdymas mokyklose (Žin., 2004, Nr. 188-7015).
Rowe D. (1994) teigimu, piliečiai neturi būti teisės specialistai, tačiau jie turi įgyti žinių ir gebėjimų, padedančių įgyvendinti teisės normas, labai svarbu:
• pagrindinių teisės savybių žinojimas;
• esminių teisės sistemos elementų supratimas;
• supratimas, kaip kuriami ir keičiami įstatymai, kokia yra demokratinių procesų esmė;
• žinojimas, kad įstatymai yra pagrįsti vertybėmis ir įsitikinimais, kurių dalis piliečių gali ir nepripažinti;
• supratimas, kad įstatymas ne visada sutampa su teisingumu ir gebėjimu būti kūrybiškai kritiškam dėl įstatymo;
• žinojimas ir gebėjimas sužinoti, kada ir kaip ieškoti specialisto pagalbos ir patarimo.
Hiteris D. (1996) ypač pasisakė už švietimą apie žmogaus teisės, nuo kuo ir turėtų būti pradėtas visuotinis teisinis švietimas. Jo teigimu, žmogaus teisės yra tiek pat etikos, kiek ir teisės reikalas. Pati žmogaus teisių sąvoka kyla iš žmogaus moralinės prigimties ir piliečio santykio su valstybe pripažinimo, o įstatymai, kurie reglamentuoja teisių principus nedviprasmiškai palaiko šią pagrindinę aksiomą, teisinis ir moralinis švietimas atlieka svarbų vaidmenį švietime apie žmogaus teises. Teisinis švietimas tik neseniai tapo sisteminga mokymo programos dalimi ir tai tik kai kuriose šalyse. Tačiau kaip tik teisė praeityje ir dabar apibrėžia teisių ribas ir apimtį (Starkey, 1996).
Listeris J. (1996), tyrinėjęs žmogaus teises, teigė, kad švietimas apie žmogaus teises privalo naudoti naujas, veikla grindžiamas mokymo ir mokymosi formas (darbą grupėse, problemų sprendimo pratimus, socialinę dramą, vaidinimą ir žaidimą), taip pat įprastus metodus dėl šios priežasties: pagrindinės žmogaus teisių vertybės sutampa su pagrindinėmis švietimo apie demokratiją vertybėmis. Šios vertybės apima laisvę, pakantumą, pagarbą įtikinimui (mąstymui, įtikinėjimui) ir tiesai (įrodytiems faktams). Deividas Bridžas (David Bridges), parašęs knygą „Švietimas, demokratija ir diskusija”, išvardina pagrindinius diskusijos grupėje moralinės kultūros principus (Starkey, 1996):
• nuosaikumas; • laisvė;
• taikumas ir tvarkingumas; • lygybė;
• teisingumas; • pagarba asmenims.
Kadangi teisinis švietimas dažniausiai taikomas suaugusiems, suaugusiųjų mokymo įstaigose, seminaruose ar kitokio pobūdžio mokymuose, apžvelgsime, koks turėtų būti teisinių žinių teikimo procesas. Jaager T. ir Irons J. (2006) apibrėžia tokius dalykus apie suaugusiųjų mokymąsi:
• mokymosi procesą suvokia kaipo kelią nuo priklausomybės į savarankiškumą;
• mokymosi metu pasinaudoja turima patirtimi;
• yra pasirengę mokytis, kai pasijunta naujuose vaidmenyse;
• nori spręsti problemas ir įgytas žinias taikyti nedelsiant. Suaugusių mokymas turėtų siekti šių tikslų:
• padėti suaugusiems įgyti brandų savęs supratimą. Suaugusieji turėtų suvokti savo poreikius, motyvaciją, interesus, gabumus bei tikslus;
• padėti suaugusiesiems tobulinti pagarbos, tolerancijos ir meilės aplinkiniams nuostatas;
• padėti suaugusiesiems įgyti dinamišką požiūrį į gyvenimą. Suaugusieji turėtų pripažinti pokyčius ir suvokti save kaip nuolat besikeičiančias asmenybes;
• padėti suaugusiesiems įgyti įgūdžių, reikalingų savo asmenybės potencialui realizuoti. Kiekvienas žmogus turi gabumų, kuriuos realizavus, jis galėtų prisidėti prie savo asmeninės ir visos visuomenės gerovės kūrimo. Šio potencialo realizavimui yra reikalingi įvairūs profesiniai, socialiniai, rekreaciniai, pilietiniai, meniniai ir kt. sugebėjimai bei įgūdžiai;
• padėti suaugusiesiems suvokti pamatines žmogiškąsias vertybes. Suaugusieji turėtų būti susipažinę su kultūriniu ir moksliniu aplinkos, kurioje jie gyvena, paveldu;
• padėti suaugusiesiems suprasti visuomenę bei inicijuoti ir valdyti socialinius pokyčius (Jaager, Irons 2006).

1.2. Visuomenės teisinio švietimo ypatumai Lietuvoje

Įdėmiau visuomenės teisiniu švietimu Lietuvoje pradėta domėtis visiškai neseniai. Pirmasis žingsnis tai – įsitraukimas į teisinio švietimo projektą „Street law” 1998 m. „Street Law” projekto idėja atsirado ir pirmą kartą pradėta įgyvendinti JAV Džordžtauno universitete (Vašingtone) 1971 m., kai teisės studentai ėmė dėstyti teisės pagrindus Kolumbijos apygardos bendrojo lavinimo mokyklų vyresniųjų klasių moksleiviams, pataisos įstaigų auklėtiniams, atskiroms žmonių grupėms per nevyriausybines organizacijas.
Šio projekto esmė ir svarbiausias principas – supažindinti su praktine teise, t.y. su tokia teise, su kuria žmogus susiduria kasdieniniame gyvenime, išaiškinti, kaip valstybėje galiojantys įstatymai įtakoja žmonių kasdieninį gyvenimą (pvz., kai žmogus ką nors perka, nuomoja butą, sudaro santuoką ar skiriasi, kaltinamas nusikaltimo ar teisės pažeidimo padarymu ir pan.) Siekiama duoti žmonėms atsakymą į daugelį su teise susijusių klausimų: kokias teises ir laisves asmuo turi, kaip jomis tinkamai naudotis, kur kreiptis konkrečių teisių ir laisvių pažeidimo atveju? Kaip valstybėje egzistuojanti teisinė sistema ir įstatymai gali apsaugoti juos, jų teises ir interesus? Kaip žmogus turi elgtis konkrečiose gyvenimo situacijose, pavyzdžiui, jei tampa nusikaltimo auka, yra sulaikomas, suimamas, kaip elgtis, kad netaptume nusikaltimo auka (Vidrinskaitė, Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centras, Teisinio švietimo („Street Law”) programa).
Ir tik 2001 m. spalio 4 d. nutarimu Nr. 1196 (Žin., 2001, Nr. 86-3015), Lietuvoje įtvirtintas tikslas valstybiniu lygmeniu skatinti visuomenės teisinį švietimą, ištirti teisinių žinių poreikį visuomenėje, sukurti ir įgyvendinti programas ir priemones, taip pat užtikrinti prieigą prie teisės aktų ir teisės aktų projektų. Tačiau iki 2004 metų Lietuvoje nebuvo bendros visuomenės teisinio švietimo sistemos, kurios įgyvendinimo metu būtų ugdoma piliečių teisinė sąmonė, sistemiškai teikiama teisinė informacija ir konsultacijos.
Bendra ir nuosekli visuomenės teisinio švietimo sistema pradėta formuoti Teisingumo ministerijai parengus Visuomenės teisinio švietimo programą (toliau vadinama 2004-2008 metų programa), patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. 1675 (Žin., 2004, Nr. 188-7015). Šia programa įgyvendinamas Teisingumo ministerijos strateginis tikslas -sudaryti galimybes asmenims įgyti žinių ir gebėjimų, padedančių tinkamai naudotis savo teisėmis ir laisvėmis teisinėje sistemoje, ginti savo teises ir vykdyti pareigas.
Tai prioritetinė Teisingumo ministerijos programa. Šia programa bus siekiama kelti gyventojų teisinių žinių lygį, sudarant jiems galimybes geriau ginti savo teises, padidinti teisinės informacijos prieinamumą visuomenei ir sukurti ilgalaikį pagrindą teisinei sąmonei ugdyti. Šios programos pagrindas – Teisingumo ministerijos bendradarbiavimas su Jungtinių Tautų vystymo programa.
Programa buvo įgyvendinama skleidžiant informaciją visuomenei įvairiais kanalais – televizija, radiju, leidybinė veikla; remiant įvairius jaunimo teisinio švietimo projektus ir konkursus, viktorinas; plečiant teisinės informacijos prieigas rajonuose; teikiant teisinę informaciją visuomenei internete; skatinant ir remiant teisės pagrindų disciplinos dėstymą vidurinių mokyklų moksleiviams; parengiant pedagogus dėstyti teisės pagrindų discipliną mokyklose ir pan. Teisingumo ministerija organizavo įvairius renginius, susijusius su visuomenės teisiniu švietimu: nuo 2007 metų dvejus metus organizuota visuotinė akcija „Lietuvos Respublikos Konstitucijos egzaminas”, regionuose rengti konsultaciniai seminarai teisės klausimais (Teisingumo ministerija, 2007).
Šios programos metu buvo išleista knyga „Teisė kiekvienam” (2007), kurios tikslas padės įgyti reikalingų teisinių žinių bei patobulinti kasdieniniame gyvenime praverčiančius gebėjimus. „Teisė kiekvienam” – adaptuota suaugusiems teisinio švietimo programa, paremta aktyvaus mokymosi metodais, praktinių situacijų analize, padedanti įgyti ne tik teisinių žinių, bet ir gebėjimų, daug dėmesio kreipiama į žmogaus teises ir į jų įgyvendinimo galimybes (Ažubalytė, Letukienė, 2007).
Šiuo metu prasidėjo naujos visuomenės teisinio švietimo 2009-2012 metų programos įgyvendinimas. „Jos pagrindiniai uždaviniai – gerinti visuomenės informuotumą apie Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, jų apsaugą ir pareigų vykdymą; parengti ir įgyvendinti teisinio informavimo ir mokymo priemones ikimokyklinio, priešmokyklinio ir bendrojo lavinimo programas vykdančiose įstaigose ir neformaliojo suaugusiųjų švietimo procese; sudaryti palankesnes teisinio konsultavimo ir teisinės savišvietos sąlygas” (Žin., 2008, Nr. 146-5870). Verta pabrėžti tai, kad tėvai, auginantys vaikus nėra išskiriami kaip atskira grupė, kuriai teisinis švietimas būtų svarbus veiksnys, tačiau juos būtų galima priskirti prie suaugusiųjų neformaliojo švietimo, o gautas žinias galėtų panaudoti susidūrus su problemomis vaiko auginimo metu. Išskirtini tokie punktai, pagal kuriuos įgyvendinant programą atitiktų tėvų poreikius: • piliečių visuotinio aktyvumo, visuomenei dalyvaujant teisėkūroje, prisidedant prie teisės sistemos
tobulinimo ar teisės veiksmingumo didinimo, skatinimo akcijų skaičius;
• projektų, kurių vykdymo metu, bendradarbiaujant su nevalstybinėmis organizacijomis ir teisininkus rengiančiomis aukštosiomis mokyklomis, teikiamos nemokamo teisinio konsultavimo paslaugos Lietuvos Respublikos piliečiams, skaičius;
• informacinių kampanijų žiniasklaidoje teisės tematika skaičius. Vienos informacinės kampanijos metu turi būti išspausdintas 1 straipsnis nacionalinėje ir 2 straipsniai – regioninėje spaudoje, parengta ir transliuota televizijos arba radijo laida, internete paskelbtas informacinis pranešimas arba interaktyvi reklamjuostė;
• interaktyvių mokomųjų priemonių, skirtų teisės žinioms plėtoti, skaičius;
• teisinio turinio informavimo priemonių, skirtų visuomenei supažindinti su pagrindinėmis piliečių teisėmis, laisvėmis ir teisinių procedūrų procesais, skaičius ir kt. (Žin., 2008, Nr. 146-5870). Pagal Valstybės garantuojamą teisinės pagalbos įstatymą (Žin. 2005-02-08, Nr. 18-572) su
teisinėmis problemomis susidūrusiam žmogui gali būti teikiama pirminė ir antrinė teisinė pagalba, todėl ir dauguma pozityvios tėvystės siekiantys tėvai ir turintys tam tikrų problemų gali kreiptis pagalbos, o jos suteikimas gali būti prilyginamas teisiniam švietimui. Lietuvos Respublikos teisinės pagalbos įstatyme teigiama, kad pirminė teisinė pagalba tai teisinė informacija, teisinės konsultacijos ir teisinio pobūdžio dokumentų, skirtų valstybės ir savivaldybių institucijoms, išskyrus procesinius dokumentus, rengimas. Ši teisinė pagalba taip pat apima patarimus dėl ginčo išsprendimo ne teismo tvarka, veiksmus dėl taikaus ginčo išsprendimo bei taikos sutarties parengimą.
Valstybės garantuojama teisinė pagalba teikiama remiantis šiais principais: lygiateisiškumo ir visų asmenų teisių bei įstatymų saugomų interesų apsaugos; valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kokybės, efektyvumo ir ekonomiškumo; taikaus ginčų sprendimo prioriteto; draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis (Žin. 2005-02¬08, Nr. 18-572).
Darniam asmenybės vystymuisi bei sėkmingai integracijai į visuomenę būtinas teisinis švietimas ir teisinis ugdymas tiek suaugusiam, tiek vaikui. O ypač suaugusieji turėtų domėtis savo teisėmis, kad apgintų, apsaugotų savo vaikus, kurie dar nėra savarankiški ir silpnai orientuojasi teisiniuose dalykuose. Vaikystė – laikotarpis, kai kiekvienas asmuo ypatingai greitai keičiasi ir pajusdamas įvairius gyvenimo potyrius tobulėja. Būdami fiziškai silpni, nesubrendę bei nepatyrę šiuo laikotarpiu vaikai yra visiškai arba iš dalies priklausomi nuo aplinkinių suaugusiųjų. Jų gyvenimas ir augimas priklauso nuo atsakingų už juos žmonių rūpesčio bei pastangų. Vaikams būtina pastogė, maistas, mokslas, gydymas, meilė bei apsauga nuo prievartos, aplaidumo ir kt. Vaikai atsižvelgiant į jų amžių ir brandumą privalo turėti galimybę naudotis savo civilinėmis, politinėmis ar kitomis teisėmis šeimoje, bendruomenėje, valstybėje. (Prakapas, 2008)
Sakalauskas G. (2000) teigia, kad siekdama užtikrinti laimingą vaikystę taip, jog kiekvienas vaikas savo paties bei visuomenės labui naudotųsi numatytomis teisėmis ir laisvėmis žmonių bendrija šiandien ragina tėvus, mokytojus, savanoriškas organizacijas, vietos valdžios institucijas ir nacionalines vyriausybes pripažinti vaiko teises ir jas ginti teisinėmis ir kitomis priemonėmis. Akivaizdu, kad minėta pareiga ir atsakomybė tenka kiekvienam asmeniui, ne vien valdžios ir valdymo institucijoms, nevyriausybinėms organizacijoms, kurių veiksmai bei sprendimai gali turėti įtakos vaiko interesams, jo laimingai vaikystei bei visam gyvenimui, todėl toliau analizuosime, kas yra pozityvi tėvystė ir kaip ji siejama su teisinėmis žiniomis (Sakalauskas, 2000).

II. POZITYVI TĖVYSTĖ

2.1. Pozityvios tėvystės samprata

Pasak Karmazo E. (2009) pozityvi tėvystė – naujai vartojama sąvoka, tai įgyti įgūdžiai, kaip rūpintis vaiko sveikata, šeimos gerove, auklėti vaikus. Norint plačiau ir detaliau analizuoti šią sąvoką, svarbu aptarti pagrindinius pozityvios tėvystės komponentus: vaiko sveikata, vaiko auklėjimas, šeimos gerovė.
Vaiko sveikata
„Sveikata formuojasi ir auga nuo gyvybės užsimezgimo ir žmogui būtina per visą jo gyvenimą. Sveiko gyvenimo būdo formavimas nuo vaikystės yra labai svarbi sveikatos stiprinimo priemonė. Augantis žmogus imlus ir lengvai pažeidžiamas, todėl vaikui reikia žinių, gerų pavyzdžių ir įgūdžių, kad sugebėtų įvertinti negatyvius reiškinius, išsiugdytų teigiamas nuostatas, pajustų atsakomybę dėl savo ir kitų sveikatos. Sveikas vaikas yra laimingas, veiklus ir kūrybingas. Didžiausią poveikį sveikatai turi žmogaus gyvenimo būdas, jo pastangos gyventi sveikai. Žmogaus gyvensena priklauso nuo biologinių, socialinių bei kultūrinių veiksnių ir formuojasi veikiama socialines aplinkos, bendraujant su tėvais ir kitais šeimos nariais, aplinkiniais žmonėmis” (PPRC. Sveika gyvensena nuo pat vaikystės).
Vaiko auklėjimas
„Vaikų auklėjimas šeimoje – sudėtingas ir dažnai problemiškas socialinis – pedagoginis procesas. Jo rezultatyvumas priklauso nuo šeimos, dorovingumo, dvasingumo mikroklimato, tėvų pedagoginės kultūros, bendravimo stiliaus, asmeninio pavyzdžio ir kt.” (Bajoriūnas, 1997). Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijoje valstybėms narėms dėl pozityvios vaikų auklėjimo strategijos teigiama, kad vaikų auklėjimas – reiškia visus tėvams, kurie rūpinasi vaikais ir juos augina, tenkančius vaidmenis. Vaikų auklėjimas koncentruojasi į tėvų ir vaikų bendravimą ir apima teises ir pareigas, susijusias su vaiko vystymusi ir savęs realizavimu. Šiandieninėje visuomenėje vis labiau siekiama pozityvaus vaikų auklėjimo, kuris labiausiai siejamas su pozityvia tėvyste.
Pozityvus vaikų auklėjimas reiškia tėvų elgesį, pagrįstą vaiko interesais, t.y. puoselėjimą, galių suteikimą, nesmurtavimą, pripažinimą ir nukreipimą, įskaitant ribų nustatymą, siekiant visaverčio vaiko vystymosi (ET Ministrų Komiteto Rekomendacija Rec (2006)19 valstybėms narėms dėl pozityvaus vaikų auklėjimo strategijos). „Tai yra holistinė koncepcija, sukoncentruota į svarbiausius vaiko interesus ir jų vystymąsi, pagarbą vaiko teisėms ir atsižvelgianti į „tėvų poreikius ir išteklius”. Pozityvus vaikų auklėjimas yra sąveikaujantis. Kokybiškai kartu leisdami laiką, vaikai ir tėvai įtakoja vieni kitų požiūrius ir elgesį. Pozityvus vaikų auklėjimas sudaro prielaidą aplinkai be smurto, kur tėvai nenaudoja fizinių ar psichologiškai žeminančių bausmių siekiant išspręsti konfliktus ar mokant drausmės ir pagarbos” (Europos Tarybos informacijos biuras. Fizinių bausmių vaikams uždraudimas). E. Karmazas (2009) išskiria pagrindines pozityvios tėvystės taisykles:
• tiki, kad vaikai nori su jais bendrauti;
• klausosi vaikų;
• aptarinėja, ką darys vaikai;
• aiškiai aptaria, ko nori tėvai, kad darytų vaikai;
• nustato aiškias ribas ir leidimus;
• yra nuoseklūs ir „tvirti” sutarimų atžvilgiu;
• nekeičia savo nuomonės, taisyklių be sutarimo;
• nesutarimus su vaikais vertina kaip galimybę mokyti vaikus spręsti problemas ir priimti sprendimus.
Pagrindinės pozityvios tėvystės sąvokos:
• Netinkamo elgesio šalinimas: fizinių bausmių netaikymas; „pertraukėlės”; atitraukimas; priežasčių nustatymas; pasekmių nustatymas; žodinės bausmės („mandagus barimas”).
• Tinkamo elgesio formavimas: mokymasis; pagyrimai ir apdovanojimai; modeliavimas.

Žinomas Nyderlandų Pedagoginių inovacijų instituto psichologas Han Spanjaard, remdamasis Gerald Patterson ir Mario Forgatch iš Oregonos valstijų socialinio mokymo centro patirtimi, sukūrė tėvystės patarimų metodiką. Ji sudaryta iš keturių pagrindinių punktų: paskatinimas, nurodymų davimas, atskyrimas, nuobaudos. (Tėvystės patarimai pagal Han Spanjaard).
Paskatinimas. Mokytis pozityvios tėvystės įgūdžių reikia pradėti nuo sugebėjimų paskatinti vaiką, jeigu tėvai nemoka paskatinti vaikų, nėra prasmės mokytis nustatyti vaiko elgsenos ribų. O kaip tinkamai skatinti vaiką? Pagirkite už teigiamą elgesį iš karto. Pagirkite, kai paprašote tinkamai elgtis. Pagirkite besąlygiškai. Negirkite vaiko už blogą elgesį. Būkite sąžiningi ir nuoširdūs.
Nurodymų davimas. Kai jau mokame vaiką paskatinti, galime pradėti mokytis ir ribų nustatymo. Pradėti pirmiausiai reikėtų nuo nurodymų davimo. Duokite vaikui aiškius ir girdimus nurodymus. Kalbėkite draugiškai, užtikrintu tonu. Duokite vaikui pakankamai laiko įvykdyti jūsų nurodymą. Nurodymą duokite tik du kartus (jei vaikas neklauso, padarykite minutės pertraukėlę).
Atskyrimas. Jei vaikas neklauso, naudokitės vadinamąja „minutės pertraukėlės” metodika. Tuoj po to, (per 20 sek.) kai vaikas pademonstruoja nepageidaujamą elgesį, kad eitų minutės pertraukėlei. Minučių skaičius priklauso nuo vaiko amžiaus. Vieta turi būti rami, nuobodi ir saugi. Ilgai nediskutuokite, kai vaikus atskiriate. Išlikite ramūs, neperimkite vaiko emocijų. Laiką pradedate skaičiuoti nuo tada, kai vaikas nusiramina. Daugiau nekalbėkite apie netinkamą elgesį, tik pasakykite, ką vaikas turi daryti dabar.
Nuobaudos. Jeigu prisireikia vaikui skirti nuobaudą, jos privalo būti tik prasmingos. Atimkite malonų objektą arba nutraukite malonią veiklą. Trumpai paaiškinkite, nesivelkite į diskusijas. Bausmė turi būti proporcinga netinkamam elgesiui ir vaiko amžiui. Jei pradedate bausmę būkite nuoseklūs ir tęskite. Negrasinkite sankcijomis. Kai nubaudėte, pasakykite vaikui, ką jis turi daryti toliau, pasistenkite, kad vaikas turėtų galimybę kaip galima greičiau parodyti gerą elgesį ir pagirkite vaiką. Bauskite kaip galima mažiau (Augink atsakingai).
Amerikiečių psichologas John Gray, knygoje „Vaikai kilę iš dangaus” pateikė penkis svarbiausius pozityvaus auklėjimo principus. Pasak autoriaus, naujausi auklėjimo metodai yra grindžiami tokiais teiginiais, kuriuos svarbu pasakyti savo vaikui:
• Gali būti kitoks nei visi.
• Gali klysti.
• Gali rodyti neigiamas emocijas.
• Gali daug norėti.
• Gali prieštarauti, bet nepamiršk, kad tėtis ir mama yra šeimininkai (Gray, 2005). Leidimas būti kitokiam suteikia vaikams galimybę atrasti, branginti ir ugdyti nepakartojamą
vidinį savo potencialą. Leidimas klysti suteikia vaikams galimybę pasitaisyti, mokytis iš klaidų ir siekti didesnės sėkmės. Leidimas reikšti neigiamas emocijas suteikia vaikams galimybę išmokti valdyti ir suvokti savo jausmus; tuomet jie labiau pasitiki savimi, moka atjausti kitus ir būna paslaugūs. Leidimas daug norėti padeda vaikams išsiugdyti sveiką savo vertės jutimą ir mokėjimą laukti atpildo. Jie išmoksta norėti daugiau, bet pajėgia džiaugtis ir tuo, ką turi. Leidimas prieštarauti padeda vaikams stiprinti valią ir tikrąją, pozityvią asmenybę. Jis stiprina vaikų protą, jausmus bei valią ir ugdo sugebėjimą suvokti savo norus, jausmus ir mintis. Leidimas priešintis autoritetui yra visų pozityvaus auklėjimo metodų pagrindas (Gray, 2005).
Pozityviai tėvystei didelės reikšmės turi ir tai, kokį tėvai pasirenka auklėjimo stilių. Daugiausia auklėjant vaiką išryškėja trys stiliai: autoritarinis, liberalus ir demokratinis.
Autoritarinis vaiko auklėjimo stilius. Tėvų žodis vaikams yra neginčytinas įstatymas. Pasak Bajoriūno Z. autoritarinėje šeimoje vaikas žino teises ir pareigas, suvokia, ko jam negalima daryti ir ką galima, tačiau kraštutinis autoritarinis vaiko auklėjimo stilius riboja vaiko savarankiškumą ir iniciatyvą
(Bajoriūnas, 1997). Tokioje šeimoje vaikai yra griežtai baudžiami, o tėvai atrodo nutolę nuo savo vaikų, bijo jiems parodyti švelnumą ar apdovanoti.
Liberalus vaiko auklėjimo stilius (viską leidžiantis). Tėvai pateikia vaikams iškart keletą reikalavimų ir neverčia jų laikytis slėpdami nekantrumą. Tokioje šeimoje nėra disciplinos, dažnai vyrauja anarchija. Pasak Bajoriūno Z. vaikui duodama visiška laisvė, sudaromos tinkamos sąlygos, jis yra mylimas, jautriai su juo elgiamasi. Į vaiko gyvenimą tėvai kišasi tik tada, kai jis drastiškai pažeidžia visuomenės elgesio normas (Bajoriūnas, 1997). Pastebėtina, kad tokių tėvų dukterys ir sūnūs dažniausiai socializuojasi pavėluotai.
Demokratinis vaiko auklėjimo stilius. Šis stilius palankus vaiko asmenybės vystymuisi. Būdingas šio auklėjimo stiliaus bruožas – vaiko įtraukimas į kasdienius šeimos reikalus, palaikant jo iniciatyvą ir savarankiškumą. Vaikas žino savo pareigas, bet jos jam nėra primestos. Pastebėtina, kad tėvai iš dalies panašūs į autoritarinius tėvus, nes jie taip pat nustato tam tikras elgesio ribas ir taisykles, tačiau, skirtingai nuo autoritarinio stiliaus tėvų, jie linkę jautriai išklausyti ir atsižvelgti į savo vaiko prašymus ir klausimus.
Bajoriūno Z. teigimu aptartieji vaiko auklėjimo stiliai neegzistuoja gryni, tačiau vienas iš jų visada vyrauja, kurdamas savitą šeimos gyvenimo atmosferą (Bajoriūnas, 1997). Todėl teigtina, kad vienas ar kitas vaiko auklėjimo šeimoje stilius nėra vienintelis vaiko asmenybę lemiantis veiksnys, nes jis įgyja tam tikrą reikšmę kartu su bendruoju tėvų elgesiu, emociniais šeimos narių ryšiais ir bendra jo gyvenimo atmosfera, tačiau tik vienintelis demokratinis vaiko auklėjimo stilius labiausiai tėvus priartina prie pozityvios tėvystės. Šiuo stiliumi tėvai auklėdami vaikus dažniausiai tinkamai išugdo ir vaiko savigarbos jausmą, kuris ypač svarbus tolimesniems vaiko santykiams su tėvais ir kitais jį supančiais žmonėmis. „Savo vertės jausmas padeda pamatus vaiko ateičiai, kai jis pats ima vertinti naujus dalykus. Savigarba kyla iš priklausymo pojūčio, supratimo, kad esam pajėgūs, ir žinojimo, kad mūsų pagalba yra vertinga ir naudinga” (Henry, 2010).
Šeimos gerovė
Kaip teigiama Lietuvos Respublikos Seimo nutarime dėl valstybinės šeimos politikos koncepcijos patvirtinimo (Žin., 2008, Nr. X-1569) darni šeima pati savaime yra gėris, nes atitinka prigimtinius asmens poreikius ir socialumą ir leidžia visiškai juos išreikšti:
• būti besąlygiškai mylimam ir priimamam, nepaisant galių, gabumų ir pasiekimų, nes kiekvienas asmuo yra unikalus ir savaime vertingas;
• būti atviram kitam asmeniui, pasitikėti ir dalytis gyvenimu su juo (bendrauti ir bendradarbiauti);
• turėti tėvus kaip autoritetą, kuriais pasitikima, iš jų mokomasi, lygiuojamasi kaip į vyro ir moters tarpusavio santykių pavyzdį, taip atskleidžiant ir įtvirtinant savo tapatybę (Žin., 2008, Nr. X-
1569).
2.1.1. Pozityvioji disciplina
Su pozityvia tėvyste siejamas pozityvios disciplinos reiškinys, jis neatsiejamas nuo pozityvaus auklėjimo ir vaiko teisių žinojimo. „Pozityvioji disciplina – tai toks auklėjimo būdas, kuris moko vaiką ir „vadovauja” jo elgesiui ir tuo pat metu skatina sveiką vaiko vystymąsi, apsaugo jį nuo smurto ir dalyvauja jo mokymosi procese. Pozityvioji tėvystė nereiškia, kad turime leisti vaikams daryti bet ką, elgtis taip, kaip jie užsimano. O disciplina nereiškia fizinių bausmių. Tai sprendimai, kurie turi ilgalaikį poveikį, kurie ugdo vaikų vidinę discipliną, savikontrolę ir formuoja vaikų ilgalaikius gyvenimiškus įgūdžius. Pozityvioji disciplina – tai vaiko nesmurtinio elgesio, savigarbos ir pagarbos kitiems ugdymas” (Durran, 2010).

1 pav. pozityvioji disciplina

Šaltinis: Pozityvioji disciplina – kas tai ir kaip tą daryti? Parengta pagal: Save the Children Sweden ir Global Initiative to End All Corporal Punishment of Children medžiagą: „Interview with the author: Joan E. Durrant, Ph. D.” http://www.augink.lt/index.php?page=pozityvioji-disciplina-kas-tai-ir-kaip-ta-daryti-2

Pasak Durran E. J., pozityvioji disciplina susideda iš 4 elementų:
1. Nustatyti ilgalaikius vaiko auklėjimo tikslus.
Būtina pagalvoti, kokius žmones norime išugdyti iš mūsų vaikų. Kai tą sau įvardysime, galėsime nustatyti mūsų ilgalaikius auklėjimo tikslus. Tada mūsų trumpalaikius iššūkius sugebėsime paversti galimybe siekti ilgalaikių tikslų, mokydami vaikus, kaip susidoroti su stresu, pagarbiai bendrauti su kitais, spręsti konfliktus nesimušant, suprasti ir gerbti kitų žmonių jausmus ir pasiekti savo tikslus, nežalojant kitų fiziškai arba emociškai.
2. Suteikti vaikui šilumos ir struktūros.
Tėvai suteikia šilumą savo vaikams parodydami jiems, kad vaikai yra mylimi, netgi ir tada, kai pasielgia netinkamai; paguosdami vaikus, kai jiems skauda arba jie jaučia baimę; klausydamiesi vaikų; bandydami pažvelgti į situaciją vaiko akimis; žaisdami su vaikais; paremdami vaikus, kai jie susiduria su gyvenimo iššūkiais; padrąsindami, kai jie susiduria su sunkumais; pasakydami vaikams, kad tėvai jais tiki ir pasitiki; pastebėdami vaikų pastangas ir pasiekimus. Tėvai suteikia vaikams struktūrą tuo atveju, kai patys yra tinkamas pavyzdys vaikams ir kai vadovauja vaikui paaiškindami taisykles ir priežastis, dėl kurių nustatytos tokios taisyklės, įtraukdami vaikus į namų taisyklių kūrimą, išklausydami vaikų nuomonę, padėdami jiems rasti sprendimus, kaip ištaisyti padarytas klaidas, tokiu būdu, kuris vaikus moko, mokydami vaikus, kokį poveikį jų poelgiai turi kitiems žmonėms; dažnai kalbėdamiesi su vaikais, būdami sąžiningi ir lankstūs, kontroliuodami savo pyktį ir vengdami grasinimų.
3. Suprasti, kaip vaikai galvoja ir jaučia.
Mūsų santykiai su vaikais prasideda tada, kai jie gimsta. Nuo pačių ankstyviausių mėnesių mes formuojame mūsų vaikų pasitikėjimą mumis ir tam tikrą prisirišimą, kuris tampa tolesnių mūsų santykių pagrindu. Kai vaikai pradeda daugiau suprasti juos supantį pasaulį, galime pradėti taikyti tam tikrą struktūrą, kuri remiasi emociniu saugumu. Visgi turime matyti kiekvieną situaciją vaiko akimis, kad galėtume į vaiko elgesį atsakyti konstruktyviai. Turime stengtis suprasti, ką vaikas nori mums pasakyti, kai jis verkia, kai sako „Ne!” ar kai trypia kojomis. Mūsų užduotis yra parodyti vaikams, kaip išreikšti savo jausmus ir kaip spręsti konfliktus be smurto.
4. Spręsti problemas.
Jei aiškiai įvardijote savo ilgalaikį auklėjimo tikslą, suprantate, kad šilumos ir struktūros suteikimas yra be galo svarbus norint pasiekti nustatytą tikslą, ir jei stengiatės suprasti, kaip galvoja ir jaučia Jūsų vaikai skirtingais amžiaus tarpsniais, visa tai galite panaudoti, kad į vaiko elgesį atsakytumėte pasitelkę pozityviąją discipliną.
Pozityvioji disciplina reiškia, kad suteikiame vaikui šilumą ir nurodymus, kurie atitinka vaiko vystymosi poreikius ir moko juos to, ko jiems ilgainiui reikės. Tai nėra susiję su bausmėmis, o su tinkamu problemų sprendimu. Tačiau tai reikalauja sugebėjimo mąstyti, keisti požiūrį ir praktikos
(Durran, 2010).
Spręsti problemas
Suprasti, kaip vaikai galvoja ir
jaučia
Suteikti vaikui Suteikti vaikui
šilumos struktūros
Nustatyti ilgalaikius auklėjimo
tikslus

2 pav. pagrindiniai pozityviosios disciplinos elementai

Pozityvus vaikų auklėjimas padeda vaikams patiems tapti pozityviais tėvais. Tėvai, kurie geriau sutaria su vaikais, yra pozityvesni ir nuoseklesni, daugiau pasitiki savimi kaip tėvais, ne tokie įsitempę ir depresuoti, su savo vaikais elgiasi apgalvočiau ir jiems mažiau gresia rizika naudoti smurtą prieš vaikus. Jie sugeba geriau suderinti savo pareigas šeimoje ir darbe, mažiau konfliktuoja su savo partneriais. Skatinti pageidaujamą elgesį ir sumažinti nepageidaujamą geriausiai sekasi tėvams, kuriuos gerbia jų vaikai. Todėl svarbu, kad patys tėvai suvoktų ir pripažintų savo klaidas, prisiimdami atsakomybę už savo elgesį auklėjant vaikus ir santykių su savo vaikais kokybę (Europos Tarybos informacijos biuras. Fizinių bausmių vaikams uždraudimas).

2.2. Europos Taryba kaip pozityvios tėvystės skleidėja

Ypač pozityviu auklėjimu susidomėjusi Europos Tarybos Ministrų Komitetas. Jau anksčiau paminėtoje rekomendacijoje dėl pozityvaus auklėjimo strategijos (2006), teigiama, kad vaikų auklėjimas – nors siejamas su šeimos privatumu – turėtų būti įvardintas kaip viešosios politikos sritis ir kad reikėtų imtis visų būtinų priemonių vaikų auklėjimui remti ir kurti pozityviam vaikų auklėjimui reikalingas sąlygas. Taip pat rekomenduojama valstybių narių vyriausybėms: pripažinti pagrindinę šeimos prigimtį bei tėvų vaidmenį ir sukurti būtinas sąlygas pozityviam vaikų auklėjimui, atsižvelgiant į vaiko interesus; imtis visų tinkamų teisinių, administracinių, finansinių ir kitų priemonių, užtikrinančių, kad bus laikomasi šios rekomendacijos priede nustatytų principų.
Ministrų komiteto teigimu vyriausybės turėtų organizuoti savo pozityvaus vaikų auklėjimo politiką ir programas taip, kad pasiektų šių trijų rūšių tikslų:
• sukurti pozityvaus vaikų auklėjimo sąlygas, užtikrinant, kad visi vaikus auginantys asmenys gautų tinkamo lygio ir įvairovės išteklių (materialinių, psichologinių, socialinių ir kultūrinių) ir kad vaikus auginančių šeimų ir tėvų poreikiai taptų plačių socialinių požiūrių ir dominuojančios gyvenimo tvarkos dalis;
• pašalinti pozityvaus vaikų auklėjimo kliūtis, nepriklausomai nuo jų kilmės. Užimtumo politikos srityje šeimos gyvenimas turi būti geriau derinamas su darbu;
• skatinti pozityvų vaikų auklėjimą, labiau jį nušviečiant ir imantis visų būtinų priemonių jam įgyvendinti. Siekiant veiksmingos vaikų auklėjimo rėmimo politikos, valdžia turėtų skatinti iniciatyvas, kurių tikslas – supažindinti žmones su pozityvaus vaikų auklėjimo reikšme ir svarba. Vyriausybės turėtų imtis iniciatyvos ir pačios šviesti vaikų auklėjimo klausimais, o dalyvavimą vaikų auklėjimo programose paversti įprasta praktika. Teikiama informacija turi parodyti skirtingus vaikų auklėjimo paveikslus, siekiant išvengti gėdingų skirtumų.
Taip pat pateikiami ir siūlymai kaip skatinti švietimą apie vaikų teises ir pozityvų vaikų auklėjimą. Kaip teigiama rekomendacijoje: tėvus reikia skatinti labiau suprasti savo vaidmenį (ir kaip jis kinta), vaiko teises, taip pat su jų ir savo teisėmis susijusią atsakomybę ir pareigas; vyriausybės turi parengti kompleksines gaires ir konkrečias programas, pagal kurias šeimoms būtų teikiama pagalba patekus į sunkią gyvenimo situaciją, sprendžiant konfliktus, siekiant valdyti pyktį be smurto ir taikant tarpininkavimo metodus; turi būti skatinamos prevencijos programos, užkertančios kelią įvairioms blogo elgesio su vaikais formoms, o tėvus reikia informuoti apie šią rimtą problemą ir jos pasekmes vaiko vystymuisi; vaikus taip pat reikia mokyti apie savo teises ir pareigas, siekiant supažindinti juos su pozityviojo vaikų auklėjimo koncepcija ir jo reikšme.
Pozityvų auklėjimą bei pozityvią tėvystę siejant su teisiniu švietimu, svarbu paminėti aptariamos strategijos principus, kuriuos norint įgyvendinti reiktų pasitelkti teisinį švietimą šeimoms bei tėvams, auginantiems vaikus.
Valstybė turėtų:
• pasirinkti teisėmis pagrįstą požiūrį – tai reiškia, kad vaikus ir tėvus reikia traktuoti, kaip turinčius teisių ir pareigų;
• pripažinti, kad tėvams tenka svarbiausia atsakomybė už vaiką, ginant jo interesus;
• laikyti tėvus ir vaikus partneriais, kurie atitinkamai dalijasi su jais susijusių priemonių kūrimu ir įgyvendinimu;
• turi būti pagrįsti lygiu tėvų dalyvavimu ir pagarba savitarpio papildomumui;
• turi užtikrinti lygias galimybes vaikams, nepriklausomai nuo jų lyties, statuso, gebėjimų ar padėties šeimoje;
• turi tėvų ir pagrindinių vaikų priežiūros, sveikatos priežiūros, ugdymo ir socialines pareigas vykdančių dalyvių dėmesį sukoncentruoti į vaiką ir užtikrinti, kad jie vadovautųsi pozityvaus vaikų auklėjimo principais; (ET Ministrų Komiteto Rekomendacija Rec (2006)19 valstybėms narėms dėl pozityvaus vaikų auklėjimo strategijos).
Daug dėmesio pozityvios tėvystės sklaidai ET Ministrų komitetas skyrė fizinių bausmių vaikams draudimui. Vienas iš jos tikslų – priimti įstatymus, kurie tvirtai uždraustų fizines bausmes ir gintų vaikus nuo bet kokio smurto, įskaitant ir šeimoje. Fizinių bausmių prieš vaikus panaikinimui reikia detalios įstatymų reformos ir kitų, pirmiausia auklėjamųjų, priemonių, kad visuomenė nepritartų fizinėms ir žeminančioms bausmėms. Uždrausti bausmes įstatymais yra esminis, bet ne veiksmingas žingsnis ginant vaikų teises. Tėvai ir visa visuomenė turi būti informuota apie įstatymą ir vaiko teisę į apsaugą. Reikia skatinti pozityvius, nesmurtinius santykius su vaikais šeimoje ir kitoje aplinkoje (Europos Tarybos informacijos biuras. Fizinių bausmių vaikams uždraudimas).
Kad vaikas pilnai pajustų savo galimybes, tėvai turi vaikams suteikti:
• auklėjimą ar atsaką į vaiko meilės ir saugumo poreikius;
• sistemą ir vadovavimą. Tai liečia standartų suformavimą ir jų laikymąsi – koks yra tinkamas elgesys ir koks ne – bei tėvų prisiimtą vaidmenį. Vaikai turi žinoti ribas ir gaires, kad užsitikrintų sau saugumą ir tobulintų savo gebėjimus;
• pripažinimą. Vaikai turi būti pamatyti, išgirsti ir įvertinti kaip asmenybės. Tėvai privalo parodyti savo susidomėjimą vaikų kasdieniniais išgyvenimais, išklausyti juos ir stengtis suprasti jų požiūrį.
• įgaliojimus. Tai reiškia stiprinti vaiko sugebėjimų, savikontrolės, gebėjimo paveikti kitų požiūrį ir elgesį.
Siekdami padėti vaikams išmokti pozityvaus elgesio, tėvai gali:
• teikti pastovų, pozityvų dėmesį bet kurio amžiaus vaikams. Vaikams augant, reikia suvokti jų bendraamžių santykius ir įvykius jų mokykloje bei tuo domėtis;
• padėti jiems suprasti jų pasirinkimo galimas pasekmes;
• skatinti gerą elgesį dėmesiu ir pagyrimu ir ignoruoti nereikšmingą netinkamą elgesį;
• elgtis taip, kaip jie norėtų, kad elgtųsi jų vaikai, su jais bendrauti pagarbiai bei parodyti, kaip konstruktyviai spręsti konfliktus (Europos Tarybos informacijos biuras. Fizinių bausmių vaikams uždraudimas).
2.3. Pozityvios tėvystės sąsajos su vaikų – tėvų teisėmis ir pareigomis

Pasak Skujienės G., Steponienės A. (2007), vieną svarbiausių vaidmenų formuojant žmonių dorovę šeimos gyvenime atlieka įstatymai. Jei įstatymai netobuli, žmonės dar labiau nepasitiki valdžia, atsiranda neigiamas požiūris į teisėtvarką. Poreikiai lemia ne tik pačių šeimos narių, bet ir šeimos ir visuomenės santykius. Buitinis šeimos, kaip socialinės sistemos, gyvenimas priklauso nuo ekonominio, socialinio, teisino, dorovinio, psichologinio, estetinio aspekto. Ekonomiškai stipri, turinti aukštą kultūrą, gerbianti žmogaus teises valstybė sudaro visas prielaidas klestėti šeimos gerovei.
Analizuojant tėvystės sampratą iš teisinės pusės, pirmiausia ją galima gretinti su pareiga, nes pareigų įgyvendinimas garantuoja kitų žmonių teises. Šeimos santykių esmę parodo pagrindinis Lietuvos Respublikos dokumentas – Konstitucija. 38 straipsnyje teigiama, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu. Valstybė registruoja santuoką, gimimą ir mirtį. Valstybė pripažįsta ir bažnytinę santuokos registraciją. Sutuoktinių teisės šeimoje lygios. Tėvų teisė ir pareiga -auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti. Vaikų pareiga – gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą. 39 straipsnyje sakoma – valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia joms paramą. Dirbančioms motinoms įstatymas numato mokamas atostogas iki gimdymo ir po jo, palankias darbo sąlygas ir kitas lengvatas. Nepilnamečius vaikus gina įstatymas (LR Konstitucija).
Lietuvos Respublikos Civiliniame Kodekse dar plačiau išdėstytos tėvų teisės bei pareigos savo vaikams. 3.155 straipsnyje teigiama: vaikai iki pilnametystės ar emancipacijos yra tėvų prižiūrimi. Tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje. 3.156 straipsnis teigia -tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios. Tėvai turi lygias teises ir lygias pareigas savo vaikams, nesvarbu, ar vaikas gimė susituokusiems ar nesusituokusiems tėvams, jiems santuoką nutraukus, teismui pripažinus ją negaliojančia ar tėvams gyvenant skyrium. 3.165 straipsnyje rašoma -tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus ir yra atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymą, privalo rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu. Tėvai atlikdami šias pareigas turi pirmumo teisę prieš kitus asmenis. Tėvai privalo sudaryti sąlygas savo vaikams mokytis iki įstatymuose nustatyto amžiaus. Visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu. Jeigu tėvai nesusitaria, ginčijamą klausimą sprendžia teismas (CK).
Taigi pozityvios tėvystės apraiškų galime įžvelgti būtent teisiniuose šaltiniuose, kurių žinojimas nėra prieinamas eilinei Lietuvos šeimai, kas rodo prastą šeimyninę situaciją, vaiko teisių pažeidinėjimą šeimose. Tėvų ir vaikų santykius, teises, pareigas reglamentuoja ir kiti Lietuvos bei tarptautiniai dokumentai. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija (Žin. 2006-06-17, Nr. 68-2497), kurioje vaikai atskirai neišskiriami, bet prilyginami suaugusiems, nes jie yra pilnaverčiai žmonės. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija (Žin. 1995-07-21 Nr. 60-1501), kuri vadinama išsamiausia šiuolaikinė tarptautinė vaiko iki 18 metų išraiška. Konvencija aprėpia visą žmogaus teisių – civilinių, politinių, ekonominių, socialinių ir kultūrinių – spektrą. Be to, joje reikalaujama užtikrinti pilnavertį vaiko kaip individo augimą laisvės, orumo ir teisingumo sąlygomis. (Bulotas, 2003). LR vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (Žin. 1996-04-12 Nr. 33-807) paskirtis – gerinti vaikų teisinę apsaugą šalyje, nustatant suderintus su Lietuvos Respublikos Konstitucija ir tarptautinės teisės normomis bei principais vaiko teisių ir laisvių gynimo pagrindus.
Pasak Buloto R. (2003), vaiko teisės yra paprasčiausiai žmogaus teisės. Tai ir vaiko kaip individo apsauga, ir aplinkos, kurioje visiems vaikams užtikrinamas pilnavertis vystymasis, kūrimas. Vaiko teisės rodo universalų bei ypatingą vaikystės statusą. Vaikystė – laikotarpis, per kurį vaikai greitai keičiasi ir vystosi, taip pat patiria įvairių nuoskaudų bei neigiamą suaugusiųjų poveikį.
Nors šių pastarųjų dokumentų idėja – ginti bei užtikrinti vaiko teises, tačiau pažeidimų yra ir ypač daug jų pasireiškia šeimose. Dar vis labai populiaru yra naudoti fizinį smurtą vaikams kaip auklėjamąją priemonę. Žiaurus elgesys ir bausmė šeimoje yra įprastas reiškinys tiek civilizuotose, tiek besivystančiose šalyse.
Miškinis K. (2003) išryškina tokius pagrindinius fizinių bausmių bruožus: fizinė bausmė efektyvi tik jos vartojimo metu, t.y. kol skauda; fizinė bausmė tik prislopina nepageidaujamą elgesį, bet jo nepanaikina; po fizinių bausmių vaikai gali keršyti tėvams; primuštas vaikas gali skriausti kitus – silpnesnius. Taip pat Miškinis K. (2003) apibendrina žymaus pedagogo Geniušo J. mintis apie fizines bausmes šeimoje:
1. Mušimas ugdo vaikų žiaurumą. Mušami vaikai ateityje patys bus žiaurūs – kas buvo mušamas, tas visuomet turės norą mušti kitus. Praktika rodo, kad daugelį žiaurių nusikaltėlių vaikystėje ir jaunystėje mušė tėvai.
2. Mušimas žemina vaiką, slopina jo žmoniškumą ir aukštesniuosius jausmus. Mušimu slopinama vaiko savigarba, o kaip tik ji neleidžia blogai elgtis.
3. Mušimas žemina ne tik mušamąjį, bet ir mušantįjį. Tėvai gerbia tėvus ne dėl to, kad jie fiziškai stiprūs. Vaikai norėtų turėti protingus, gerus, kilnius tėvus. Mušimas rodo tik tai, kad suaugusieji yra pikti, neteisingi ir daug stipresni už vaiką. Mušdami vaiką tėvai griauna ir savo autoritetą. Labai blogai, kad muša susinervinę, pikti ar girti.
4. Mušimas nepadeda auklėti, nepašalina vaiko ydų. Mušimas sukelia baimę, o ji nėra gera auklėjimo priemonė. Baime negalima įkvėpti kilnių minčių, gėrio, grožio, tiesos. Tikrai klysta tie tėvai, kurie muša vaiką už nesimokymą, tinginiavimą, nes tai gali būti tam tikros ligos forma ar psichinis negalavimas. 5. Mušimas labai neigiamai veikia nervingą vaiką. Su tokiu vaiku reikia elgtis itin atsargiai. Mušimas galutinai išderina nervingo vaiko nervų sistemą, daro jį neurotiku. Vaikų nervų sistemai labai žalinga pati mušimo procedūra (Miškinis, 2003).

2.4.Pozityvios tėvystės apraiškos Lietuvoje bei pasaulyje

Lietuvoje dar nėra pakankamai ištirtos pozityvios tėvystės apraiškos, tačiau tyrimai vykdomi. Dr. Ramunė Jurkuvienė atliko tyrimą pozityvų šeimos įvaizdį skatinantys veiksniai. Kaip teigiama tyrime, valstybės politika šeimos atžvilgiu yra chaotiška, nėra valstybinės politikos. Pagrindinis dėmesys skiriamas išmokų ir pašalpų dalijimui, tokiu būdu yra kuriamas išlaikytinių mentalitetas. „Žiniasklaidoje vis dar kuriamas neigiamas šeimos įvaizdis ir žeminama šeimos vertė. Lietuvoje matoma per mažai pastangų atspindėti teigiamas šeimos puses, todėl reikalingas sistemingas šeimos įvaizdžio stiprinimo darbas. Todėl pagrindinė tyrimo problema – negatyvus šeimos įvaizdis ir žema šeimų savivertė. O tyrimo tikslas – išsiaiškinti, apibūdinti, išanalizuoti ir empiriškai pagrįsti, kokie veiksniai, gali padėti kurti pozityvų šeimos įvaizdį ir didini šeimos savivertę” (Jurkuvienė, 2009).
Atlikus tyrimą išaiškėjo tokios aktualiausios spręstinos šeimos politikos sritys: būsto įsigijimo problema. Dalis šeimų neturi galimybės pasinaudoti nei teikiamomis paskolomis būstui , nei gauti socialinį būstą. Psichosocialinių paslaugų šeimai stoka. Nėra užtikrinama paslaugų įvairovė ir kokybė. Neadekvati finansinė parama šeimai. Tėvų požiūriu, šiuo metu šeimai teikiama finansinė parama yra neatitinkanti šeimų poreikių ir esamos ekonominės situacijos. Informacijos stoka sąlygoja sumažėjusias šeimų galimybes pasinaudoti šeimos politikos resursais (Jurkuvienė, 2009).
Taip pat išryškėjo šie veiksniai, kurie skatintų šeimos pozityvumą: galimybė šeimai turėti atskirą būstą – sutvarkyta būstų nuomos sistema respublikoje, galimybė kiekvienai šeimai nepatirti skurdo: ne tik užtikrinant egzistencinį minimumą, pagrindines reikmes, bet ir apsaugant nuo socialinės atskirties -tobulinama socialinės paramos sistema, kuri po transferų išmokėjimo ženkliai keičia šeimų, išgyvenančių skurdo riziką, situaciją. Galimybė kiekvienai šeimai gauti poreikius atitinkančias socialines paslaugas – tobulinama socialinių paslaugų sistema, kuri realiai decentralizuota ir suteikia poreikiams adekvačias paslaugas ne galutinėse, bet pirmosiose priklausomybių ar kitų problemų sprendimo stadijose (Jurkuvienė, 2009).
Pasirodė pirmasis internetinis portalas šeimoms mususeima.lt, kuriame galima rasti visą reikalingą teisinę informaciją, skirtą vaikus auginantiems tėvams, taip pat aptariami ir kiti klausimai bei problemos, kylančios auginant vaikus: auklėjimas, neformalus vaikų ugdymas ir kt. Pozityvią tėvystę skatina iniciatyva „Augink atsakingai”, ji siekia pakeisti požiūrį į vaikų auklėjimą ir paskatinti bendravimą šeimose, nes tik taip užauginsime kūrybingas ir iniciatyvias asmenybes, kartu tapsime laimingesne ir pažangesne visuomene. „Augink atsakingai” taip pat pradėjo nacionalinę šeimų ugdymo programą ir įkūrė Šeimų universitetą, kurio tikslas – padėti Lietuvos tėvams stiprinti tarpusavio santykius, kad jie, jų vaikai ir visa šeima taptų laimingesni. Mokymai yra paremti atvejų analizės metodika tėvai analizuoja kasdienes šeimos situacijas asmeniškai, vėliau diskutuoja apie tai grupėse su kitomis šeimomis, dalijasi savo patirtimis, nuomonėmis ir taip tobulėja. Tokiu būdu tėvai mokosi išklausyti bei suprasti vienas kitą, tampa vieningesni, abu lygiaverčiai įsitraukia į vaikų auklėjimą ir tą patirtį perduoda savo vaikams (Šeimų universitetas). Populiarėja įvairūs mokami kursai, paskaitos, kaip tapti geresniems tėvams, tobulinami tėvystės įgūdžiai, tačiau tai nėra prieinama daugeliui tėvų. Kuriasi tokios asociacijos kaip Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija, kurios misija šeimai palankios aplinkos puoselėjimas. Aplinka suprantama kaip šeimai palankūs įstatymai, žiniasklaida, švietimas, visuomenės nuostatos, psichosocialinės paslaugos, sveikatos apsauga. Veiklos tikslai:
• vienyti šeimų, tėvų bei šeimomis besirūpinančias formalias ir neformalias nevyriausybines organizacijas, religines bendruomenes, koordinuoti Asociacijos narių veiklą, sprendžiant šeimos ir tėvų interesų gynimo bei atstovavimo klausimus;
• atstovauti ir ginti Asociacijos narių interesus valstybės institucijose ir kitose organizacijose;
• analizuoti, skleisti ir keistis informacija apie šeimos ir tėvų problemas šalies viduje ir užsienyje;
• dalyvauti rengiant ir svarstant naujus Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų projektus, reglamentuojančius šeimos gyvenimo, asociacijos ir jos narių veiklą, kad Lietuvos Respublikoje būtų formuojama šeimai ir tėvams palanki politika.
Rengiami pasitarimai – diskusijos: 2008 m. lapkričio 11 d. VUVL filiale Vaiko raidos centre įvyko tarpžinybinis pasitarimas – diskusija „Tėvystės įgūdžių mokymas Lietuvoje ir Europoje”. Jovita Petrulytė pristatė, jog tėvystės įgūdžių mokymas Europoje sietinas su Jungtinių Tautų Vaikų teisių konvencija (1989), kuri stipriai prisidėjo prie požiūrio į tėvystės kaitą (VPSC. Tėvystės įgūdžių mokymas Lietuvoje ir Europoje), renkamos darniausios šeimos. Tačiau su teisinių žinių pateikimu šeimoms kol kas pasižymi tik vienintelis portalas – mususeima.lt.
Kaip matome, Lietuvoje gana intensyviai plėtojama ir skatinama pozityvi tėvystė, tačiau dar negreit bus pasiektas užsienyje sukurtų ir naudojamų programų lygis. Dauguma užsienyje atliktų tyrimų rodo, kad šeima turi didelę įtaką vaiko psichologinei, fizinei, socialinei ir ekonominei gerovei. Daug svarbių psichinės sveikatos, socialinių ir ekonominių problemų yra susijusios su šeimos funkcionavimu, o prasta tėvystė stipriai įtakoja vaiko vystymąsi. Trūkumas šiltų, pozityvių santykių su tėvais, nesaugus prieraišumas, šiurkšti ir nesuderinta disciplina – tai svarbūs veiksniai, kurie daro įtaką vaiko elgesio ir emocinėms problemoms, polinkiui į alkoholį ir kitas svaiginančias medžiagas, gali pasižymėti asocialiu elgesiu ar nepilnamečių nusikalstamumu. Tai reiškia, kad stiprinant tėvystės kompetencijas ir gerinant disfunkcinius tėvystės stilius turėtų pozityvios įtakos vaiko gerovei ir mažintų elgesio problemas. Veiksminga tėvystės intervencija gerina tėvų suvokimą ir tėvystės įgūdžius. Tam naudojama populiari Trigubos P pozityvios tėvystės programa, kuri siekia išmokyti tėvus veiksmingesnio tėvystės vaidmens. Tai daugiapakopė programa tėvams, kuri padeda užkirsti kelią vaikų emocinėms ir raidos problemoms, arba siūlo gydymą esant rimtesniems sutrikimams. (Graaf, Speetjens, Smit, Wolff, Tavecchio, 2008).
Programa sukurta tėvystės ir šeimos paramos centre, Queenslando universitete Brisbane, Australijoje. Ją sukūrė Sanders M. S. ir kolegos: Markie – Dadds, Tully, Bor. Programa apima penkis lygius, kaip užkirsti kelią vaikų problemoms plėtotis.
1. Pirmasis lygis. Tai universali prevencija, kurios metu suteikiama psichoedukacinė informacija tėvystės įgūdžiams gerinti.
2. Antras lygis. Trumpa informacija sudaryta iš vienos, dviejų sesijų tėvams, kurių vaikai turi lengvų elgesio problemų.
3. Trečią lygį sudaro keturios intervencijos sesijos tėvams, kurių vaikai turi lengvas ir vidutines elgesio problemas.
4. Šis lygis apima prevencines sesijas, kurios skirtos tėvams, turintiems vaikus su aukšto lygio elgesio problemomis, agresyvumu. Tėvai mokomi, kaip su vaiku elgtis namuose ir tarp žmonių. Kursai vyksta grupėmis, individualiai, tėvams siūlomi savireguliacijos, savirefleksijos pratimai,
5. Penktas lygis skirtas tėvams, kurių vaikai turi ypač sunkių problemų ir kuriems nepadėjo žemesnių lygių paskaitos. Šis lygis praplečia intervencijos ribas, orientuojamasi į šeimyninį bendravimą, nuotaikų valdymą, streso išgyvenimą. (Graaf, Speetjens, Smit, Wolff, Tavecchio,
2008).
Triguba P tikslas mažinti riziką faktorių, susijusių su sunkiu vaiko ir paauglio elgesiu ir emocinėmis problemomis, naudojant socialinio išmokimo modelius tarp tėvų ir vaikų sąveikų. Programa moko pozityvaus vaikų valdymo įgūdžių, aiškiai parodo naudą dirbant su pavojingo elgesio vaikais. Jos pagrindiniai uždaviniai:
• pakeisti tėvų žinias, įgūdžius, pasitikėjimą, savarankiškumą ir sumanumą bendraujant su vaiku;
• pagelbėti, apsaugoti, sudominti vaikus nenaudojant prievartos;
• skatinti vaikų socialines, emocines, kalbines, intelektines ir elgesio kompetencijas per pozityvios tėvystės praktiką;
Programos turinys apima:
• socialinio mokymosi modelius tėvų ir vaikų sąveikoje. Šis modelis pasižymi pozityvios tėvystės skatinimu, moko tėvus teigiamo vaiko elgesio valdymo;
• vaiko ir šeimos elgesio terapija ir analizė. Tikslas pertvarkyti elgesio problemas, įtraukiant kuo daugiau teigiamų emocijų;
• raidos tyrimai kasdieniniame kontekste. Programa apima vaikų kompetencijų vertinimą, jų natūralioje aplinkoje. Vaikų neigiamo elgesio ir emocinės problemos sumažėja mokant tėvus sąveikos su vaiku natūralioje aplinkoje: kalbos gebėjimų, socialinių įgūdžių, vystymosi kompetencijų mokymasis;
• socialinės informacijos apdorojimo modelis. Moko tėvus kaip padėti vaikui išmokti teisingų sprendimų priėmimo, elgesio keitimo;
• psichologinio vystymosi tyrimai. Konfliktai šeimoje, blogas auklėjimas yra didelis veiksnys vaikų psichopatalogijoms. Programa skatina tėvų bendravimą su darbuotojais, kurie padeda stiprinti vyro ir žmonos santykius per vaikų auklėjimą;
• visuomenės sveikatos perspektyva šeimų santykių intervencijoje.
Pagrindiniai pozityvios tėvystės principai: saugumo garantija, saugios aplinkos kūrimas, pozityvios mokymosi aplinkos kūrimas, drausmės naudojimas, atsižvelgimas į realius lūkesčius, pačių tėvų rūpinimasis savimi. Taip pat svarbi trigubos P programoje savireguliacija: jos metu mokoma keisti savo elgesį, nusistatyti tolimesnius gyvenimo tikslus. Savireguliacija apima: savarankiškumą, tėvų savivaldos veiksmingumą, savęs valdymas, asmeninių savybių analizė (Sanders, 1999).
Apžvelgę tyrimus apie pozityvios tėvystės programą bei jos efektyvumą, matome, kad daug dirbama bandant taisyti netinkama vaiko elgesį. Tėvai yra šviečiami visų sričių klausimais, susijusiais su vaiko auklėjimu, sveikata, raida. Tačiau teisinis švietimas nėra išskiriamas kaip atskiras dalykas, jis prijungiamas prie bendrų temų, skirtų tėvystės įgūdžių gerinimui.
Tėvų švietimas bet kuriomis temomis, apskritai užsienyje yra labai populiarus, nes dauguma tėvų nežino kaip tinkamai ugdyti vaiko socialines kompetencijas ir jų gebėjimą mokytis. Tėvų švietimas apima: žinių stiprinimą apie tuos veiksnius, kurie ypač paveikia vaiko raidą ir vystymąsi, įgūdžių diegimą ir tobulinimą, kaip auginti sveikus vaikus ir parengti mokymuisi.
Tėvų švietimas artimai siejasi su tėvų parama. Abi šios sąvokos reiškia panašius dalykus: padeda tėvams gerinti jų kompetencijas ir pasitikėjimą. Tačiau yra pažymimi tokie skirtumai:
Tėvų švietimas – specialios žinios ir įgūdžiai tėvams ir globėjams.
Tėvų parama – padėti tėvams ir globėjams galimybe pasinaudoti psichologine ar materialine pagalba.
Yra išskiriamos grupės, kurioms ypač reikalingas tėvų švietimas ir parama: tėvai auginantys specialiųjų poreikių vaikus, nepilnamečiai tėvai, seneliai, įtėviai, tėvai.
Svarbu paminėti ir tai, kaip stengiamasi plėsti tėvų švietimą, kokios strategijos bei planai kuriami:
• Remtis partneryste, sukuriant daugiasluoksnę koaliciją norint identifikuoti tėvystės stipriąsias puses ir poreikius.
• Kurti strateginį planą, kur pagrindinis dėmesys būtų sutelktas į tinkamą vaiko raidą. Skatinti suaugusiųjų švietimą, platinti literatūrą.
• Ieškoti didesnio finansavimo tėvų švitimo skatinimui ir naudotis profesionale marketingo strategija.
• Nustatyti standartus ir efektyvumo priemones.
• Stiprinti tėvų švietimo programas ir darbo jėgą šioms programoms įgyvendinti.
• Skatinti pediatrų konsultavimo įstaigų kūrimąsi (Zepeda, Varela, Morales, 2004).

Teisinis švietimas kaip pozityvios tėvystės prielaida nauja ir mažai tyrinėta tema. Visuomenės teisinis švietimas – procesas, per kurį asmenims sudaromos galimybės įgyti teisinių žinių ir gebėjimų, kad jie tinkamai naudotųsi savo teisėmis ir laisvėmis teisinėje sistemoje, jas gintų ir atliktų pareigas. Visuomenės teisinis švietimas svarbus siekiant užtikrinti, kad visuomenė geriau prisitaikytų prie nuolat kintančių arba naujų teisės normų, išmanydama savo teises, laisves ir pareigas (Žin., 2008, Nr. 146¬5870). O pozityvi tėvystė apibrėžiama kaip įgyti įgūdžiai, kaip rūpintis vaiko sveikata, šeimos gerove, auklėti vaikus (Karmaza, 2009). Teisinis švietimas, kuris skatintų pozityvią tėvystę, pirmiausia turėtų prasidėti nuo vaiko teisių, jų užtikrinimo šeimoje, ypač akcentuojant fizinių bausmių žąlą vaikams.
Daug dėmesio tam skyrė Europos Tarybos Ministrų komitetas, jų teigimu pozityvus vaikų auklėjimas – reiškia tėvų elgesį, pagrįstą vaiko interesais, t.y. puoselėjimas, galių suteikimas, nesmurtavimas, pripažinimas ir nukreipimas, įskaitant ribų nustatymą, siekiant visaverčio vaiko vystymosi (ET Ministrų Komiteto Rekomendacija Rec (2006)19 valstybėms narėms dėl pozityvaus vaikų auklėjimo strategijos). Pozityvus vaikų auklėjimas yra sąveikaujantis. Kokybiškai kartu leisdami laiką, vaikai ir tėvai įtakoja vieni kitų požiūrius ir elgesį. Pozityvus vaikų auklėjimas sudaro prielaidą aplinkai be smurto, kur tėvai nenaudoja fizinių ar psichologiškai žeminančių bausmių siekiant išspręsti konfliktus ar mokant drausmės ir pagarbos (Europos Tarybos informacijos biuras. Fizinių bausmių vaikams uždraudimas).
Tačiau prie pozityvaus auklėjimo turi prisidėti valstybė bei institucijos, dirbančios šeimos labui, pripažindamos pagrindinę šeimos prigimtį bei tėvų vaidmenį ir kurdamos būtinas sąlygas pozityviam vaikų auklėjimui, atsižvelgiant į vaiko interesus; taip pat valstybė turi imtis visų tinkamų teisinių, administracinių, finansinių ir kitų priemonių, užtikrinančių pozityvios tėvystės reiškimąsi.
Kol kas Lietuvoje nėra atskirai teikiamas teisinis švietimas tėvams, kurie augina vaikus. Teisiniai dalykai dažniausiai integruojami į kito pobūdžio programas. Nuo 2004 metų bandoma įtvirtinti visuomenės teisinio švietimo programą. Šiuo metu vykdomas visuomenės teisinio švietimo 2009-2012 metų programos įgyvendinimas. Jos pagrindiniai uždaviniai: gerinti visuomenės informuotumą apie Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, jų apsaugą ir pareigų vykdymą; parengti ir įgyvendinti teisinio informavimo ir mokymo priemones ikimokyklinio, priešmokyklinio ir bendrojo lavinimo programas vykdančiose įstaigose ir neformaliojo suaugusiųjų švietimo procese; sudaryti palankesnes teisinio konsultavimo ir teisinės savišvietos sąlygas (Žin., 2008, Nr. 146-5870). Verta pabrėžti tai, kad tėvai, auginantys vaikus nėra išskiriami kaip atskira grupė, kuriai teisinis švietimas būtų svarbus veiksnys, tačiau visa pateikta informacija gali būti naudinga sprendžiant šeimynines ir vaiko auklėjimo problemas.
Pozityvios tėvystės apraiškos daug plačiau žinomos pasaulyje, Lietuvoje tai dar gana naujas vaikų auklėjimo būdas. M. S. Sanders iš Australijos sukūrė Trigubos P pozityvios tėvystės programą, kuria siekiama išmokyti tėvus veiksmingesnio tėvystės vaidmens ir pozityvių vaikų auklėjimo būdų. Tačiau užsiėmimai vedami pasitelkiant daugiau psichologinėmis ir pedagoginėmis žiniomis, teisinis švietimas yra integruojamas tik į specialias temas.

Taigi remiantis teisine bei moksline literatūra, galima teigti, kad teisinis švietimas yra naudingas ir svarbus tėvams, siekiantiems pozityviai auklėti savo vaiką. Teisinės žinios leidžia kitaip pažiūrėti į tarpusavio santykius su vaiku ir skatina daugiau dėmesio kreipti į vaiko teisių užtikrinimą šeimoje. Kaip teigia Europos Tarybos Ministrų komitetas, smurtas prieš vaikus yra viena dažniausių teisių pažeidimų, o teisinis švietimas turi galimybių sumažinti šia problemą.

IŠVADOS
1. Remiantis moksline bei teisine literatūra buvo aptartos teisinio švietimo bei pozityvios tėvystės sampratos. Pirmajame skyriuje analizuotas teisinis švietimas atskleidė, kad tai – procesas, per kurį asmenims sudaromos galimybės įgyti teisinių žinių ir gebėjimų. Teisinis švietimas neatskiriamas nuo teisinio ugdymo, tačiau teisinis švietimas skirtas suaugusiems, taip pat ir tėvams, o teisinis ugdymas – moksleiviams. Teisinis švietimas gali būti teikiamas ir pirminės teisinės pagalbos metu, nes tai traktuojamas kaip teisinė informacija ar teisinės konsultacijos. Šiuo metu Lietuvoje teisinis švietimas plėtojamas ir skatinamas pagal 2009-2012 metų visuomenės teisinio švietimo programą. Antrajame skyriuje nagrinėta pozityvios tėvystės samprata parodė, kad tai trijų komponentų derinys arba įgūdžiai, kaip rūpintis vaiko sveikata, šeimos gerove, auklėti vaikus. Ypač akcentuota vaiko auklėjimo svarba, atkreipiamas dėmesys, kad pozityvus auklėjimas – tai pirmiausia auklėjimas nenaudojant fizinių bausmių. Pozityvus vaikų auklėjimas reiškia tėvų elgesį, pagrįstą vaiko interesais, t.y. puoselėjimas, galių suteikimas, nesmurtavimas, pripažinimas ir nukreipimas, įskaitant ribų nustatymą, siekiant visaverčio vaiko vystymosi.
2. Remiantis moksliniais tyrimais bei internetinėmis svetainėmis, kurios skleidžia pozityvios tėvystės idėjas, buvo analizuojamos pozityvios tėvystės apraiškos Lietuvoje ir pasaulyje. Apžvalga leidžia teigti, kad Lietuvoje dar nėra plačiai žinomas toks vaiko auklėjimo būdas. Kol kas populiariausia pozityvią tėvystę skatinanti iniciatyva – „Augink atsakingai”. Ji siekia pakeisti požiūrį į vaikų auklėjimą ir paskatinti bendravimą šeimose. „Augink atsakingai” taip pat pradėjo nacionalinę šeimų ugdymo programą ir įkūrė Šeimų universitetą, kurio tikslas -padėti Lietuvos tėvams stiprinti tarpusavio santykius, kad jie, jų vaikai ir visa šeima taptų laimingesni. Analizuojant užsienyje atliktus tyrimus, susijusius su pozityvia tėvyste, paaiškėjo, kad viena populiariausių yra trigubos P pozityvios tėvystės daugiapakopė programa, kuri siekia išmokyti tėvus veiksmingesnio tėvystės vaidmens.
3. Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad dauguma tėvų jaučia teisinių žinių trūkumą, susidūrę su teisinio pobūdžio klausimu ar problema, respondentai pirmiausia informacijos bandytų ieškoti per informacines priemones, kiti kreiptųsi į teisininką ar Juridinį skyrių. Daugiausia teisinės informacijos tėvai norėtų gauti apie socialinės paramos įstatymus, vaiko bei šeimos teises, tačiau patys nėra linkę teisiškai šviestis. 55 proc. apklaustųjų norėtų dalyvauti teisinio švietimo programose, susijusiose su šeimos santykiais. Tie, kurie jau buvo dalyvavę tokios srities programose, mažiau jaučia teisinių žinių trūkumą, be to jiems ypač svarbu užtikrinti vaiko teises šeimoje. Tyrimo duomenys leidžia teigti, kad teisinės žinios, kurios padėtų auklėjant vaiką, labai reikalingos, tačiau dar nėra pakankamai galimybių tai plėtoti, ne visi tėvai nori įsipareigoti tam tikroms programoms, daug laiko atima darbas, be to, yra manančių, kad tai neatneš naudos.

4. Tyrimo analizė rodo, kad teisinis švietimas siejasi su pozityvia tėvyste, taip mano 60 proc. apklaustųjų. Dauguma tėvų pažymi, kad didesnis teisinių žinių srautas palengvintų ir paskatintų pozityviai auklėti vaiką. Taip pat respondentai teigia, kad jiems svarbu atsižvelgti į vaiko teises šeimoje, ypač jiems svarbu užtikrinti vaiko teisę būti apsaugotam nuo visų rūšių smurto, kas patvirtina teisinio švietimo kaip pozityvios tėvystės prielaidą, nes teisinių ir kitokių žinių trūkumas – dažna smurtavimo prieš vaikus priežastis.

Hipotezė – teisinės žinios būtinos tėvams plėtojant pozityvią tėvystę – iš dalies pasitvirtino. Ne visi tėvai sutinka su tuo, kad teisinis švietimas gali atnešti naudos siekiant pozityvios tėvystės ir auklėjant vaiką. Atvirame klausime, kur prašoma pasakyti savo komentarą, teisinis švietimas kaip pozityvios tėvystės prielaida tema, dalis sutiko, kad tai teisinga, bet nemažai tėvų teigė, kad ne teisinės žinios gelbsti auklėjant vaiką, o meilė ir kantrybė, taip pat siekiant tapti pozityviai auklėjančiais tėvais ypač praverstų ne tik teisinis švietimas, bet ir psichologinis, pedagoginis.

REKOMENDACIJOS IR PASIŪLYMAI
1. Pozityvios tėvystės reiškinys Lietuvoje yra dar gana naujas. Pati pradžia jau yra: vykdomos įvairios pozityvų auklėjimą skatinančios iniciatyvos, vedami seminarai ar paskaitos, tačiau jose dalyvauja tik ypač vaiko auginimu suinteresuoti tėvai, turintys pakankamai lėšų, nes tai dažniausiai yra mokama. Norint išspręsti tokią situaciją reikia daugiau skleisti informacijos televizijos, radijo, interneto kanalais, mokyklose susirinkimų metu, net klasių vadovai galėtų būti specialiai apmokyti, kaip padėti tėvams siekti pozityvios tėvystės.
2. Teisinis švietimas reikalingas kiekvienam, taip pat ir tėvams, kurie augina vaikus. Turėtų būti sukurta speciali veiksminga teisinio švietimo programa, skatinanti pozityvų vaikų auklėjimą, kurios pagrindinė veikla – seminarai ir individualios konsultacijos, kur tėvai gautų informacijos apie vaikų – tėvų teises bei pareigas, ypač akcentuojant auklėjimą be smurto. Į programos dalyvavimą įtraukus kuo daugiau tėvų, smurtą patiriančių vaikų skaičius sumažėtų, būtų labiau paisoma vaiko teisių. Taip pat būtų naudingos internetinės svetainės, kuriose tėvai reikiamos informacijos gautų paprastai ir lengvai, o ne skaitydami sunkiai suprantamus įstatymus bei teisės aktus. Konkrečios situacijos aprašymas, susijęs su tam tikru teisės aktu, būtų daug naudingesnis negu pateikta citata.
3. Dalis tėvų, kurie teigia, kad teisinis švietimas neatneštų naudos auklėjant vaikus klysta, nes teisinis švietimas veikia tikslingai, kryptingai socializuoja individą, formuoja jo sugebėjimus atlikti tam tikrus vaidmenis. Šiuo atveju tėvai, įgavę daugiau teisinių žinių ir supratimo, galės kryptingai auklėti savo vaikus, tapti jiems autoritetu. Tėvams reikia pateikti daugiau informacijos, kaip būtų naudinga, kad jie auklėdami vaiką pastudijuotų ir teisinius dalykus, nes tai duotų sėkmingo auklėjimo rezultatų. Kadangi su tėvais daugiausia kontaktuoja mokyklų mokytojai bei darželių auklėtojai, būtent šios institucijos galėtų skleisti informaciją apie teisinio švietimo naudą.

Darbo autorius: A. ALEKSONYTĖ
Atsiųsti pilną darbą teisinis-svietimas

Moku.lt

Teisinis švietimas kaip pozityvios tėvystės prielaida

Mokslo darbai ir informacija