Teisiniai, socialiniai ir eko¬nominiai visuomenės gyvenimo pokyčiai pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų pasaulio valstybių, lėmė situaciją, kai didžiulei daliai visuomenės narių, dėl sunkios turtinės padėties tampa nebeprieinama ar sunkiai prieinama teisminė pažeistų teisių gynyba. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos nepasiturintiems asmenims įtvirtinimas įstatymuose ir šios pagalbos įgyvendinimą užtikrinančių priemonių bei būdų sukūrimas, nagrinėjant ir sprendžiant civilines bylas neišvengiamai tampa kiekvienos demokratinės vals¬tybės pareiga. Šios pagalbos suteikimas yra vienas iš garantų, užtikrinančių LR Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtintos teisės į teisminę gynybą realizavimą ir padedančių neturtingiems, neišgalintiems sumokėti privatiems teisininkams už teikiamą teisinę pagalbą bei susimokėti kitų bylinėjimosi išlaidų.
Valstybė, drausdama pažeistų teisių savigyną ir nustatydama, kad pažeistos teisės gali būti ginamos tik įstatymo nustatyta tvarka, privalo atsižvelgti į realias asmenų galimybes apginti savo teises teismine tvarka, ir tais atvejais, kai teisės į teisminę gynybą realizavimas priklauso nuo asmens turtinės padėties, privalo su¬teikti valstybės finansuojamą teisinę pagalbą. Teisės viršenybės principas gali būti realiai įgyvendintas tik tuo atveju, jeigu jis yra realizuojamas praktiškai, t.y. sudaroma galimybė kiekvienam asmeniui veiksmingai ginti savo teises ir įstatymais saugomus interesus nuo bet kokio pažeidimo. Todėl teisinėje valsty¬bėje vienas iš svarbiausių ir stabiliausių žmogaus teisių garantų yra galimybės pasinaudoti pačios valstybės sukurtomis teisių gynimo priemonėmis užtikrini¬mas – ubi ius ibi remedium.
Vykstant sparčiai turtinei diferenciacijai visuomenėje formalus šalių procesi¬nis lygiateisiškumas ipso facto nereiškia lygių jų galimybių. Esant nevienodai proceso šalių turtinei padėčiai, viena šalis gali samdytis advokatą, kita – ne, todėl rungimosi principu pagrįstame teismo procese advokatą turinti proceso šalis turi daugiau galimybių laimėti bylą, nei jo neturinčioji. Valstybės garantuojama teisinė pagalba pripažintina svarbia tiek teisminės gynybos prieinamumo, tiek ir kitų fun¬damentaliųjų civilinio proceso principų (rungimosi, dispozityvumo, šalių procesi¬nio lygiateisiškumo, teisės būti išklausytu ir kt.) užtikrinimo garantija. Daugelis autorių pripažįsta, kad teisės į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą užtikri¬nimui turi būti suteikta netgi prioritetinė svarba, priešingu atveju bevertėmis tampa ir asmens teisė į teisingą teismą fair trial) bei visos kitos žmogaus tei-sės . Jeigu valstybės įsipareigojimai teikti teisinę pagalbą tiems, kurie dėl sun¬kios turtinės padėties negali susimokėti bylinėjimosi išlaidų, lieka tik tuščias demagoginis pažadas, visuomenėje atsiranda teisinis netikrumas, nepasitikėji¬mas politinėmis ir teisinėmis institucijomis, abejonės demokratinės santvarkos vertybėmis, vyksta dalies visuomenės išeliminavimo iš socialinio gyvenimo procesai.
Nepaisant Lietuvos pastangų sukurti valstybės garantuojamos teisinės pa¬galbos sistemą, iki šiol mūsų valstybėje, kaip ir daugelyje kitų jurisdikcijų, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos sistema yra viena iš dažniausiai re¬formuojamų sričių. Per pastarąjį dešimtmetį įvykdytos dvi esminės šios siste¬mos reformos, nuolat keičiami ir papildomi šią pagalbą reglamentuojantys tei¬sės aktai, ši pagalba dažnai tampa tiek specialistų, tiek pavienių visuomenės narių kritikos objektu. Tačiau valstybės garantuojamos teisinės pagalbos civili¬nėse bylose problematika Lietuvoje iki šiol nebuvo visapusiškai ir nuodugniai tyrinėta moksliniu lygiu. Už teisės mokslo tyrimo ribų yra palikta egzistuojan¬čią valstybės garantuojamą teisinę pagalbą reglamentuojančių teisės normų sisteminio ryšio, jų santykio ir suderinamumo su kitomis teisminės gynybos prieinamumui užtikrinti valstybės numatytomis priemonėmis, analizė, veiks¬mingumo vertinimai.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos sistemos sukūrimas per se nereiš¬kia, kad yra sudarytos pakankamos galimybės pasinaudoti teise į teisminę gynybą neturtingiems asmenims. Šiandien pripažįstama, jog nei viena valstybė nėra sukūrusi valstybės garantuojamos teisinės pagalbos sistemos, užtikrinančios nepriekaištingą teisės pasinaudoti nemokama teisine pagalba realizavimą, nag¬rinėjant ir sprendžiant bylas civilinio proceso tvarka . Dauguma jurisdikcijų, kuriančių ir reformuojančių valstybės garantuojamas teisinės pagalbos sistemas, susiduria su daugybe panašaus pobūdžio organizacinių ir procesinių problemų: kam pavesti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos administravimą; koks turė¬tų būti pasirinktas teisinės pagalbos teikėjų modelis; kaip užtikrinti teikiamos teisi¬nės pagalbos kokybę; kokie turi būti nustatyti kriterijai valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti; kokios šios pagalbos teikimo apimtys ir pan. M. H. Farago teigimu, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos užtikrinimo srityje nuolat iškyla sunkumai ir problemos. Praktiškai joms visoms yra būdinga viena fun¬damentali priežastis: teoriškai asmuo turi teisę į teisminę gynybą ir advokato pagalbą, bet realiai jis negali šia teise pasinaudoti . D. S. Manningo pastebėji¬mu, tokią problemą lemia tai, kad tiek Jungtinėse Amerikos Valstijose, tiek Europoje valstybės garantuojama teisinė pagalba pritaikoma ne civilinių ar žmogaus teisių sričiai, o beveik išimtinai valstybės ekonominėms sąlygoms . Tokie ir panašūs pastebėjimai patvirtina pasirinktos temos aktualumą bei sąlygoja būtinumą kompleksiškai ištirti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos civili¬nėse bylose organizacinius ir procesinius ypatumus, atskleisti jų reikšmę tei¬sminės gynybos prieinamumui. Lietuvoje mokslinės analizės šioje srityje stoka neabejotinai riboja tiek mūsų šalies valstybės garantuojamos teisinės pagalbos sistemos veiksmingumo vertinimą, trūkumų ir spragų išaiškinimą, tiek pažan¬gos užtikrinant teisminės gynybos prieinamumą neturtingiems asmenis siekimą. Dėl aukščiau minėtų priežasčių disertacinis darbas yra ne tik aktualus, bet ir visiškai naujas Lietuvos teisės moksle. Gausi lyginamoji teisėtyra, nors ir ne¬santi šio darbo tikslas, yra labai reikšminga vertinant Lietuvos valstybės garan¬tuojamos teisinės pagalbos sistemą, padėjo atrasti naujų idėjų ir sprendimų nagrinėtais klausimais.
Šiame darbe siekiant platesnio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suvokimo tiriamos tokios pozityviosios teisės sritys, kurios iki šiol visiškai nebuvo nagrinėtos Lietuvoje (teisinės pagalbos teikėjų veikla, teisinės pagalbos kokybė, teisinės pagalbos suteikimo ar atsisakymo ją suteikti kriterijai ir pan.). Tuo siekiama ne tik išplėsti jurisprudencijos pažinimo lauką, tačiau svarbiausia – atskleisti tas problemas, kurias iš dalies galėjo sukelti ribotas valstybės garan-tuojamos teisinės pagalbos esmės suvokimas.
Tyrimo objektas – valstybės garantuojama teisinė pagalba civilinėse by¬lose kaip priemonė, skirta užtikrinti teisminės gynybos prieinamumą.
Atsižvelgiant į tai, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tikslas yra užtikrinti teisminės gynybos prieinamumą labiausiai socialiai pažeidžia¬miems asmenims, disertaciniame darbe kompleksiškai analizuojami tik tie vals¬tybės garantuojamos teisinės pagalbos civilinėse bylose organizavimo ir proce¬siniai ypatumai, kurie gali turėti esminę reikšmę šiam tikslui pasiekti. Todėl disertaciniame darbe nėra atliekama visų valstybės garantuojamą teisinę pagal¬bą reglamentuojančių normų detali analizė.
Šiame darbe valstybės garantuojamos teisinės pagalbos institutas nagrinė¬jamas apsiribojant jo taikymu pačiame civilinės bylos procese, pradedant krei¬pimosi į teismą stadija ir neapima teismo sprendimų vykdymo. Pirminė teisinė pagalba, kuri yra savarankiška valstybės garantuojamos teisinės pagalbos rūšis ir nėra tiesiogiai skirta teisminės gynybos civilinės bylos procese užtikrinimui, yra analizuojama tik tiek, kiek ji sudaro prielaidas antrinės valstybės garantuo¬jamos teisinės pagalbos civilinėse bylose veiksmingam realizavimui.
Darbo tikslas ir uždaviniai. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos reglamentavimo specifika Lietuvoje ir kitose valstybėse lėmė šio darbo tikslus ir uždavinius. Darbo tikslas – kompleksiškai išanalizuoti valstybės garantuoja¬mos teisinės pagalbos civilinėse bylose esmę ir jos teikimo mechanizmą: šios pagalbos organizacinius, skyrimo bei procesinius ypatumus, kurie atskleidžia, ar pozityvioji teisė pasiekia savo tikslą, – ar užtikrina realų teisminės gynybos prieinamumą neturtingiems asmenims, ar nustatytas teisinis reguliavimas nepa¬grįstai neapsunkina tokių asmenų teisės į teisminę gynybą realizavimo. Šiam tikslui pasiekti keliami tokie pagrindiniai uždaviniai:
1. atskleisti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos esmę bei šios pa¬galbos teikimo principus;
2. atskleisti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos istorines prielaidas ir išanalizuoti šios pagalbos organizacinius (teikimo metodų bei administravi¬mo būdo) ypatumus, atskleisti jų reikšmę teisminės gynybos prieinamumo už¬tikrinimui;
3. ištirti Lietuvos teisės aktuose įtvirtintus turtinės padėties ir privalumų kriterijus valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti, jų suteikimo tvarką ir adekvatumą valstybės garantuojamos teisinės pagalbos poreikiams;
4. atskleisti ir išanalizuoti atstovavimo bei atleidimo nuo bylinėjimosi iš¬laidų atlyginimo teikiant valstybės garantuojamą teisinę pagalbą reglamentavi¬mo ypatumus;
5. pateikti konceptualias išvadas ir pasiūlymus įstatymo leidėjui dėl vals¬tybės garantuojamos teisinės pagalbos mechanizmo tobulinimo.
Praktinė darbo reikšmė. Disertaciniame darbe atliekama analizė yra ver¬tinga tiek teoriniu, tiek praktiniu požiūriu. Disertacijoje atlikto tyrimo rezultatai atskleidžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos reglamentavimo trūku¬mus, praktines taikymo problemas bei jas sąlygojančias priežastis. Tyrimo metu paaiškėjo, kad daugelis valstybės garantuojamos teisinės pagalbos klausimų mūsų valstybėje yra nesureguliuoti ar sureguliuoti netinkamai, užtikrinama valstybės garantuojama teisinė pagalba neadekvati jos poreikiui, kai kurios šį institutą reglamentuojančios nuostatos nepagrįstai riboja galimybę naudotis teismine pažeistų teisių gynyba. Todėl atlikto tyrimo rezultatai naudingi įstaty¬mų leidėjui, surandant valstybės garantuojamos teisinės pagalbos civilinėse bylose problemų optimalius sprendimo būdus, ir galėtų būti panaudoti tobuli¬nant Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą bei jį įgyvendinančius teisės aktus, taip pat Civilinio proceso kodeksą. Atliktas tyrimas reikšmingas ir teisės doktrinai vystant valstybės garantuojamos teisinės pagalbos esmės, pa¬skirties, reikšmės ir jos vietos teisinėje sistemoje nustatymo ir vertinimo klau-simus, o taip pat ir teisės studijų studentams gilinant žinias bei formuojant tei¬sinę poziciją šiuo klausimu.
Ginamieji disertacijos teiginiai:
1. Siekiant įgyvendinti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tikslą -užtikrinti teisminės gynybos prieinamumą civilinėse bylose, šios pagalbos su¬teikimo klausimai negali būti išeliminuoti iš bylą, kurioje reikalinga suteikti tokią pagalbą, nagrinėjančio teismo procesinės veiklos. Procesiniame įstatyme būtina įtvirtinti nuostatas, numatančias tokios pagalbos suteikimo garantijas, kai ši pagalba yra būtina teisingumo interesais, nes Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme suformuluoti šios pagalbos suteikimo kriterijai neuž¬tikrina individualaus šios pagalbos poreikio įvertinimo konkrečioje civilinėje byloje.
2. Valstybės garantuojamą teisinę pagalbą administruojantiems subjektams suteikiamų įgalinimų apimtys turi įtakos užtikrinant teisminės gynybos priei¬namumą šią pagalbą gaunantiems asmenims.
3. Atstovavimo teikiant valstybės garantuojamą teisinę pagalbą reglamen¬tavimas nepagrįstai riboja ją gaunančių asmenų teisę pasirinkti atstovą (advoka¬tą) bei perduoti jam atstovavimo apimtis patvirtinančius įgalinimus. Šios pagal¬bos teikimo sąlygos prieštarauja advokato profesinės veiklos principams, nes¬katina teisinės pagalbos kokybės, o nuolat teisinę pagalbą teikiančio advokato modelis yra nepagrįstas ir finansiškai.
4. Nenuoseklus ir prieštaringas bylinėjimosi išlaidų teikiant valstybės ga¬rantuojamą teisinę pagalbą reglamentavimas apsunkina šią pagalbą gaunančių asmenų atleidimą nuo bylinėjimosi išlaidų ir neužtikrina racionalaus valstybės lėšų panaudojimo šios pagalbos finansavimui.
Tyrimo rezultatų aprobavimas. Darbas apsvarstytas Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Civilinio proceso katedroje. Disertacijoje nagrinė¬tais klausimais yra publikuoti moksliniai straipsniai bei skaityti pranešimai mokslinėse konferencijose.
Tyrimų apžvalga. Pasirinktas tyrimo objektas yra novatoriškas ir komp¬leksiškai moksliniu lygiu Lietuvoje nebuvo tirtas. Lietuvos procesualistai iki šiol tik fragmentiškai analizavo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kai kuriuos klausimus atskirų civilinio proceso teisės institutų tyrimų ribose. Vals¬tybės garantuojamos teisinės pagalbos, kaip vieno iš bylinėjimosi finansavimo būdų Lietuvoje ir lyginamuoju aspektu, klausimus analizavo R. Simaitis, atsto¬vavimo teisinį santykį – I. Žalėnienė. Kaip ir įprasta, nuodugniau neanalizuo¬jant ir nedarant apibendrinančių išvadų, dogmatinio pobūdžio žinias apie šią pagalbą Lietuvos civilinio proceso teisės vadovėliuose pateikia V. Nekrošius, A. Driukas ir V. Valančius. Rašant šį darbą didelę reikšmę turėjo Viešojo inte¬reso teisės iniciatyvos grupės, Tarptautinio žmogaus teisių gynimo centro (Inte-rights), Bulgarijos Helsinkio komiteto ir Lenkijos Helsinkio teisių gynimo fon¬do parengti pranešimų, straipsnių bei dokumentų rinkiniai, skirti teisminės gy¬nybos prieinamumo ir valstybės garantuojamos teisinės pagalbos problemoms bei įvairių jurisdikcijų patirčiai šioje srityje atskleisti. Istorines valstybės garan-tuojamos teisinės pagalbos prielaidas bei vertingą lyginamąją analizę atliko M. Cappellettis, B. Garthas. Skirtingų valstybių patirtį lyginamuoju aspektu analizavo ir D. S. Manningas, J. Floodas ir A. Whiteas, F. Reganas, E. Reko-shas, K. A. Buchko, V. Terzieva, K. Malleson, N. Hriptievschi. Valstybės ga¬rantuojamos teisinės pagalbos sistemų problemoms suprasti reikšmingi yra atskirų jurisdikcijų šią pagalbą nagrinėjančių autorių R. Smitho (Anglija ir Vel¬sas), M. Hacoheno (Izraelis), D. McQuoid-Masono (Pietų Afrika), T. Goriely (Olandija), M. Buckley ir E. Johnsono (JAV) ir kt. darbai. Jie padeda ne tik atskleisti nuoseklų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos reguliavimo ir problematikos vaizdą, tačiau yra aktualūs tuo požiūriu, kad būtent šių autorių nagrinėtų valstybių patirtimi buvo vadovaujamasi kuriant ir Lietuvos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos sistemą. Todėl šie šaltiniai suteikė ne tik nau¬dingos informacijos apie pozityviąją kai kurių užsienio valstybių teisę, bet ir vertingų žinių apie valstybės garantuojamos teisinės pagalbos reguliavimo ir teisės praktikos tose valstybėse problemas, reformavimo priežastingumą bei priemones.
Reikšmingi tyrimui yra ir autorių, nagrinėjančių teisinės pagalbos kokybės bei šios pagalbos teikėjų veiklos organizavimo aspektus, darbai, nes Lietuvoje šie klausimai palikti už teisės mokslo tyrimų ribų. Prie šiuos klausimus analiza¬vusių autorių priskirtini E. M. Berlinas, M. Gramatikovas, M. V. Kratenko, A. Patersonas ir A. Sheeras, L.Bridgeas, E. Capeas ir R. Moorheadas, A. Klij-nas, N. V. Kozlova. Koncentruota įvairių jurisdikcijų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kokybės klausimų analizė pateikiama ir Viešojo intereso tei¬sės instituto bei Jungtinės Karalystės Konstitucijos reikalų departamento pa¬rengtuose leidiniuose. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kriterijų nag-rinėjimui vertingi ir D. Moreno, M. J. Mossman, K. Schucherio, C. Schmeingo, I. Burnso, J. T. Johnseno darbai.
Atskleidžiant valstybės pareigas užtikrinant aptariamą pagalbą bei formu¬luojant šios pagalbos principus, kurie turėtų būti įtvirtinti ir nacionalinėje teisė¬je, buvo remiamasi šiuos klausimus reglamentuojančiais Europos Tarybos, Jungtinių Tautų Organizacijos dokumentais, precedentine Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija.
Medžiagą valstybės garantuojamos teisinės pagalbos sistemos moksliniam tyrimui autorė rinko Lietuvoje, taip pat dalyvaudama tarptautiniuose renginiuo¬se: mokymuose „Viešųjų advokatų kontorų darbo organizavimas” 2001, 2002, 2003 ir 2004 m. (Lietuva); Tarptautinio Baudžiamojo Teismo (International Criminal Court) mokymuose ‘ICC Project for defence lawyers on the Interna¬tional Criminal Court’, vykusiuose Europos teisės akademijoje (Academy of European Law), 2003-2005 m. (Vokietija, Trier); Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos sistemų pristatymuose 2005-2006 (Olandija, Amsterdamas; Anglija, Londonas).
Darbo metodologija. Darbe kompleksiškai naudojami tradiciniai teoriniai bei empiriniai jurisprudencijos metodai. Darbo pobūdis sąlygojo, kad plačiau¬siai taikyti dokumentų analizės bei lyginamosios teisėtyros metodai. Išvados bei apibendrinimai daromi taikant abstrakcijos, sisteminės analizės bei teleolo-gijos metodus.
Darbo tikslas ir uždaviniai sąlygojo būtinybę naudotis lyginamosios teisė-tyros metodu. Šio metodo taikymas leido atskleisti kitų šalių (Anglijos, Olandi¬jos, Suomijos, Pietų Afrikos, Izraelio, Prancūzijos, JAV ir kt.) valstybės garan¬tuojamos teisinės pagalbos sistemų ypatumus, o istorinės kitų valstybių regla¬mentavimo patirtis nagrinėjamais klausimais analizė sudarė prielaidas įvertinti Lietuvos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos sistemą, atskleisti jos pro-blemas bei reglamentavimo trūkumus, tendencijas, pagrįsti konceptualius pa¬siūlymus šios sistemos tobulinimui ir esamų bei galimų problemų sprendimui.
Taikant sisteminės analizės metodą disertaciniame darbe analizuojamos valstybės garantuojamą teisinę pagalbą reglamentuojančios Lietuvos, kitų vals¬tybių bei tarptautinės teisės normos, jų turinys, tarpusavio santykis bei taikymas pozityviojoje teisėje. Remiantis sisteminiu metodu valstybės garantuojama teisinė pagalba buvo nagrinėjama ir kaip teisminės gynybos prieinamumo už-tikrinimo priemonė, atskleidžiant ją reglamentuojančių teisės normų santykį ir suderinamumą su tokiai priemonei keliamais tikslais bei kitomis pozityviosios teisės normomis, skirtomis teisminės gynybos prieinamumo ar su juo susiju¬siems klausimams reglamentuoti. Disertacijos tyrimų objektui priskirtų klausi¬mų analizė bei kompleksinis požiūris į tyrimo objektą leido kritiškai įvertinti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo organizavimo, suteikimo kriterijų tinkamumo bei su šios pagalbos teikimu susijusius procesinius klausi¬mus.
Sociologinio tyrimo kiekybinės analizės bei analitinis- kritinis metodai tai¬kyti analizuojant Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo ad¬ministracinio teismo praktiką, sprendžiant valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo ir atsisakymo ją suteikti klausimus.
Kaip susiklostė prielaidos kurti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos sistemą, kaip ši sistema vystėsi, kokie tikslai buvo keliami aptariamai pagalbai Lietuvoje ir kitose valstybėse, atskleisti padėjo istorinės analizės ir teleologinis metodai.
Greta paminėtų įprastų teisės moksle naudojamų metodų, kai kuriose dar¬bo dalyse taikyti ir netradiciniai – ekonominės analizės bei hipotetinis metodai.
Teisės ekonominės analizės metodas naudojamas siekiant įvertinti finansi¬nį Lietuvoje pasirinktų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikėjų mo¬delių pagrįstumą, taip pat vertinant, ar in toto nustatyti turtinės padėties kriteri¬jai valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti realiai atitinka šios pagalbos poreikį ir yra tinkami bei veiksmingi užtikrinant teisminės gynybos prieinamu¬mą nepasiturintiems asmenims.
Hipotetinio modeliavimo metodas taikomas analizuojant valstybės garan¬tuojamos teisinės pagalbos sistemos administravimo ir teikimo modelius, šios pagalbos suteikimo kriterijus, atleidimo nuo bylinėjimosi išlaidų taisykles. Remiantis analogija bei indukcija pagrindžiamos šios analizės išvados bei tei¬kiamų pasiūlymų galimos pasekmės.
DARBO STRUKTŪRA
Tyrimo objektas, jo tikslai ir uždaviniai lėmė darbo struktūrą. Jį sudaro įvadas, tyrimų apžvalga, darbo metodologija, keturios dėstymo dalys, išvados ir pasiūlymai, santrauka, naudotos literatūros sąrašas bei autorės mokslinių publi¬kacijų disertacijos tema sąrašas.
Pirmojoje darbo dalyje ,,Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos civi¬linėse bylose esmė, samprata ir suteikimo principai” atskleidžiama valstybės garantuojamos teisinės pagalbos samprata. Šioje darbo dalyje pateikiama ben¬dro pobūdžio koncepcija apie valstybės garantuojamos teisinės pagalbos reikš¬mę užtikrinant teisminės gynybos prieinamumą, ir koks turėtų būti sukurtas šios pagalbos užtikrinimo mechanizmas, kad ji realiai galėtų atitikti jai keliamą tikslą. Šioje darbo dalyje analizuojama, ar valstybės garantuojama teisinė pa¬galba, būdama atskirta nuo teismo procesinės veiklos ir nenumačius jokių pro¬cesinių jos suteikimo garantijų, gali užtikrinti teisės į teisminę gynybą realiza¬vimą asmenims, kuriems tokia pagalba reikalinga. Aptariami tarptautiniai teisės aktai, apibrėžiantys valstybės pareigą užtikrinti nemokamą teisinę pagalbą ne¬pasiturintiems asmenims, analizuojami šių aktų bei Europos Žmogaus Teisių Teismo formuluojami valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principai, kurie turėtų būti įtvirtinti kuriant nacionalines valstybės garantuojamos teisinės pagalbos sistemas: 1) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos užtikrinimas, kai ji yra būtina nagrinėjant konkrečią civilinę bylą; 2) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos savalaikiškumo užtikrinamas visose bylos proceso stadijose bei ikiteisminėse ir neteisminėse procedūrose; 3) valstybės garantuojamos tei¬sinės pagalbos veiksmingumas; 4) galimybės laisvai pasirinkti teisinę pagalbą teikiantį advokatą užtikrinimas.
Pirmoji darbo dalis yra pagrindas atliekant tyrimą tolesnėse darbo dalyse, nes tik tinkamai suvokus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos esmę bei jos principus galima įvertinti šios pagalbos organizacinę struktūrą, jos skyrimo ir teikimo procesinius ypatumus.
Antroji darbo dalis „Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos instituto istorinė raida” skirta valstybės garantuojamos teisinės pagalbos civilinėse bylo¬se atsiradimo prielaidų bei vystymosi tendencijų apžvalgai. Trumpa užsienio valstybių (JAV, Prancūzijos, Anglijos, Olandijos, Švedijos, Izraelio ir kt.) ga¬rantuojamos teisinės pagalbos instituto civilinėse bylose raidos istorinė analizė leidžia atskleisti pagrindines problemas, su kuriomis jos susidūrė kurdamos ir reformuodamos šią pagalbą turinčius užtikrinti teisinius mechanizmus. Toliau apžvelgiamos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos civilinėse bylose Lie¬tuvoje ištakos, siekiančios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus, vėliau, galiojant carinės Rusijos įstatymams bei būnant TSRS sudėtyje. Didesnis dė¬mesys skiriamas Lietuvos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos sistemos istorinėms prielaidoms ir raidai po Nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais, kadangi jos pagrindu buvo formuojama šiuo metu galiojanti valstybės garantuo-jamos teisinės pagalbos sistema. Kaip ir daugelis užsienio valstybių, Lietuva, kurdama ir reformuodama šią sistemą, susidūrė su trejopo pobūdžio problemo¬mis, kurias privalėjo išspręsti: 1) sistemos administravimo, turėjusio užtikrinti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos statistinių duomenų kaupimą, biu¬džeto lėšų naudojimo planavimą, teikiamos pagalbos kokybės reikalavimų lai¬kymąsi; 2) finansinio pobūdžio, siekiant nustatyti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos poreikį atitinkančius turtinės padėties adekvačius kriterijus bei adekvačius užmokesčio už šios pagalbos teikimą dydžius; 3) procedūrinio pobūdžio, siekiant užtikrinti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos sutei¬kimą dar iki kreipimosi į teismą bei kuo paprastesnę valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo tvarką. Taip pat šioje dalyje analizuojamos iki 2005 metais įvykdytos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos sistemos reformos galiojusios kai kurios pozityvios šios pagalbos suteikimo tvarką reglamentavu¬sios nuostatos, kurių netikslingai buvo atsisakyta.
Trečiojoje darbo dalyje „Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos or¬ganizaciniai ypatumai” yra atskleidžiami valstybės garantuojamos teisinės pa¬galbos teikimo ir administravimo ypatumai bei atliekami vertinimai – kokią reikšmę turi pasirinkti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos sistemos ad¬ministravimo būdai bei šios pagalbos teikimo modeliai užtikrinant teisminės gynybos prieinamumą. Atliekant tyrimą nemažas dėmesys skiriamas lyginama¬jai teisėtyrai, nes dabartinė Lietuvos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos sistema sukurta remiantis daugelio užsienio valstybių patirtimi .
Šioje darbo dalyje aptariami pagrindiniai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo modeliai – privačių advokatų (judicare) ir etatinių advokatų (staff attorneys), analizuojami šių modelių privalumai bei trūkumai, atsklei¬džiamos priežastys, lemiančios vieno ar kito metodo pasirinkimą įvairiose ju¬risdikcijose. Toliau šioje dalyje apžvelgiami įvairiose valstybėse taikomi apta¬riamos pagalbos administravimo būdai: įsteigiant tarpininkaujančią instituciją; šią funkciją perduodant teismams ir advokatų savivaldos institucijoms. Atsi¬žvelgiant į tai, kad Lietuva yra pasirinkusi „britiškąjį”, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos administravimo būdą, įsteigiant plačius įgalinimus turinčią tarpininkaujančią instituciją – Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tar¬nybą, pateikiami detalesni šio administravimo būdo vertinimai.
Toliau darbe kompleksiškai nagrinėjami Lietuvoje taikomų valstybės ga¬rantuojamos teisinės pagalbos teikimo metodų bei šios pagalbos administravi¬mo būdų suderinamumo su teisinės pagalbos teikėjų (advokatų) pagrindiniais profesinės veiklos principais klausimai bei atskleidžiama, kokią įtaką tai turi teisminės gynybos prieinamumui. Atskleidžiama advokato veiklos nepriklau¬somumo, profesinės paslapties ir visiško kliento pasitikėjimo užtikrinimo svar¬ba, pagrindžiama būtinybė mažinti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą ad¬ministruojančių subjektų (Tarnybų) įgalinimus, galinčius įtakoti advokato ir jo atstovaujamo asmens santykius.
Taip pat darbe atskleidžiama teisinės pagalbos kokybės kriterijų nustaty¬mo problema. Kokybės užtikrinimo teikiant valstybės garantuojamą teisinę pagalbą klausimai analizuojami dviem aspektais: 1) nagrinėjama, kokius kvali¬fikacinius reikalavimus turi atitikti teisinės pagalbos teikėjai; 2) nagrinėjami teisinės pagalbos teikimo proceso kokybės vertinimo klausimai: kokią reikšmę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančių advokatų profesinės veiklos organizavimo specifika turi teisinės pagalbos kokybei; apžvelgiami įvairiose jurisdikcijose taikomi teisinės pagalbos kokybės vertinimo metodai (kolegia¬laus vertinimo, bylos dosjė vertinimo, klientų pasitenkinimo, menamo kliento, savęs vertinimo, pageidautino teikėjo, kokybės ženklo) bei aptariamos jų tai¬kymo problemos; analizuojama, kokiam subjektui turėtų būti pavestas teisinės pagalbos kokybės vertinimas.
Ši darbo dalis baigiama trumpa pirminės ir antrinės teisinės pagalbos tar¬pusavio ryšio analize, taip pat atskleidžiama, kokią įtaką pirminės teisinės pa¬galbos organizavimo ypatumai gali turėti užtikrinant teisminės gynybos priei¬namumą.
Ketvirtojoje darbo dalyje „Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo ir teikimo procesiniai ypatumai” atliekama valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo kriterijų ir konkrečių šios pagalbos rūšių analizė. Šioje dalyje nagrinėjami Lietuvos teisės aktuose nustatyti turtinės padėties, kuriuos atitinkantys asmenys turi teisę gauti aptariamą pagalbą ir privalumų, kuriuos nustačius ši pagalba neteikiama, kriterijai, vertinama, ar jie atitinka valstybės garantuojamos teisinės pagalbos poreikį, aptariamos šių kriterijų tai-kymo problemos. Daromos išvados, kad kategoriški turtinės padėties kriterijai patvirtina tik asmens turtinės padėties formalų atitikimą teisės aktų nustatytam lygiui, o ne jo faktines galimybes pakelti bylinėjimosi išlaidų naštą konkrečioje nagrinėjamoje civilinėje byloje. Pagrindžiama būtinybė įvesti teisingumo inte¬resų kriterijų, kurį taikant būtų sudaryta galimybė (kompleksiškai įvertinus, ar asmuo pagal turtinę padėtį, atsižvelgiant į bylinėjimosi išlaidų konkrečioje byloje dydį, bylos sudėtingumą, bylos rezultatų įtaką ir reikšmingumą asmens interesams) nuspręsti, ar konkrečioje byloje yra būtina suteikti valstybės garan-tuojamą teisinę pagalbą. Darbe pateikiamas kritiškas mūsų valstybėje nustatytų privalumų kriterijų ir jų taikymo procedūrų vertinimas. Išskiriama, kurie iš jų, kurie galėtų būti laikomi savarankiškais privalumų kriterijais, o kurie – tik juos galinčiomis patvirtinti aplinkybėmis. Nagrinėjant kriterijų taikymo klausimus atskleidžiama būtinybė bylą nagrinėjančiam teismui suteikti įgalinimus juos taikyti konkrečioje civilinėje byloje.
Antrajame šios darbo dalies skyriuje nagrinėjama atstovavimo teisinio santykio, susiklostančio teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą civilinėse bylose, specifika, pateikiami jo atitikimo šio instituto paskirčiai ver¬tinimai. Taip pat analizuojama, ar sprendimas suteikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą yra tinkamas dokumentas, patvirtinantis įgalinimus atstovauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą gaunančio asmens interesams, kas ir kokius įgalinimus atstovui perduoda, kaip patvirtinamos įgalinimų apimtys.
Paskutinis šios dalies skyrius skirtas atleidimo nuo bylinėjimosi išlaidų teikiant valstybės garantuojamą teisinę pagalbą analizei. Išskiriamos konkrečios bylinėjimosi išlaidų, nuo kurių šią pagalbą gaunantys asmenys yra atleidžiami, rūšys. Aptariamos tiek įstatyme numatytos išlaidų, nuo kurių mokėjimo asme¬nys yra atleidžiami, rūšys, tiek tos, kurias faktiškai patiria valstybė, tačiau jos neišskiriamos kaip savarankiška išlaidų rūšis (valstybės garantuojamos teisinės pagalbos administravimo išlaidos). Taip pat aptariama atleidimo nuo konkrečių bylinėjimosi išlaidų bei jų atlyginimo ir paskirstymo problematika.
IŠVADOS IR PASIŪLYMAI
Formuluojamos išvados patvirtina ginamuosius teiginius. Atsižvelgiant į atlikto tyrimo rezultatus yra teikiami konceptualaus pobūdžio pasiūlymai, kurie galėtų būti naudingi įstatymų leidėjui optimizuojant ar net reformuojant valsty¬bės garantuojamos teisinės pagalbos sistemą Lietuvoje ir būtų pagrindas iš esmės peržiūrėti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą reglamentuojančias LR CPK, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo ir Advokatūros įsta¬tymo bei poįstatyminių aktų nuostatas.
1. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tikslas – užtikrinti teisminės gynybos prieinamumą nepasiturintiems asmenims, kad jie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus. Šis tikslas gali būti pasiektas tik sukūrus adekvatų šios pagalbos teikimo mechanizmą ir šios pagalbos suteikimo garantijas įtvirtinus ne tik materialinės teisės aktuose, bet ir procesiniame įstatyme.
2. Siekiant sudaryti realias prielaidas teisminės gynybos prieinamumui, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos sistema turi būti grindžiama šiais principais: 1) valstybės garantuojama teisinė pagalba turi būti suteikta visais atvejais, kai ji yra būtina nagrinėjant konkrečią civilinę bylą; 2) valstybės ga¬rantuojama teisinė pagalba turi būti savalaikė ir užtikrinama visose bylos pro¬ceso stadijose bei ikiteisminėse ir neteisminėse procedūrose; 3) valstybės ga¬rantuojama teisinė pagalba turi būti veiksminga; 4) teikiant valstybės garantuo¬jamą teisinę pagalbą, ją gaunančiam asmeniui turi būti užtikrinta galimybė laisvai pasirinkti teisinę pagalbą teikiantį advokatą.
3. Aplinkybė, kad valstybės garantuojama teisinė pagalba apmokama iš valstybė biudžeto lėšų, neturi suteikti valstybei ar jos įgaliotoms institucijoms teisės įtakoti šios teisės realizavimo procesą. Todėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos administravimo mechanizmas turi būti organizuojamas taip, kad šią pagalbą administruojanti institucija būtų visiškai nepriklausoma nuo valstybinės valdžios ir valdymo institucijų.
4. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos sistemos veiksmingumas priklauso nuo to, kokie subjektai įtraukiami į šios pagalbos organizavimo si¬stemą, ir tinkamo įgalinimų tarp jų paskirstymo. Siekiant užtikrinti teisminės gynybos prieinamumą, įgalinimai tarp šių subjektų turi būti paskirstyti taip, kad visa sistemos veikla būtų orientuota į kiekvieną individualų asmenį, siekiantį gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą konkrečioje byloje, ir būtų išveng¬ta teisinės pagalbos teikėjų veiklos principų pažeidimų.
5. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimas Lietuvoje, kaip ir daugelyje jurisdikcijų, organizuojamas taikant prireikus šią pagalbą teikiančių privačių advokatų modelį ir nuolat šią pagalbą teikiančių – etatinių advokatų modelį.
Pagrindiniu kriterijumi, sąlygojančiu valstybės garantuojamos teisinės pa¬galbos modelio pasirinkimą, laikytinas teisminės gynybos prieinamumo užtik¬rinimas. Papildomi kriterijai, kurių visuma turėtų sąlygoti modelio pasirinkimą konkrečioje valstybėje, yra ekonomiškumas, racionalus išlaidų planavimas ir apskaita, visuomenės pasitikėjimas, teisinių paslaugų kokybės užtikrinimas, bendradarbiavimas su teisinės pagalbos teikėjų savivaldos institucijomis.
6. Advokato pagalbos teikiant valstybės garantuojamą teisinę pagalbą su-
teikimas savaime nereiškia teisminės gynybos prieinamumo užtikrinimo, tokia
pagalba turi būti kokybiška. Esminiais veiksniais, sudarančiais prielaidas užtik-
rinti teisinės pagalbos kokybę, pripažintini: tinkami advokato profesijai keliami
reikalavimai ir veiksmingas teisinės pagalbos teikimo proceso kokybės verti-
nimo mechanizmas.
Teikiamos teisinės pagalbos kokybei didelę reikšmę turi ir šios pagalbos teikimo modelis. Taikant etatinių advokatų teisinės pagalbos teikimo modelį, teisinės pagalbos teikėjai nėra skatinami siekti aukštesnės teisinės pagalbos kokybės.
7. Turtinės padėties lygio valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti
nustatymas patvirtina tik asmens turtinės padėties atitikimą in toto teisės aktų
nustatytam lygiui, o ne šios pagalbos poreikį konkrečiu atveju. Siekiant užtik-
rinti teisminės gynybos prieinamumą, valstybės garantuojamos teisinės pagal-
bos suteikimą turi lemti ne asmens turtinės padėties atitikimas teisės aktų nusta-
tytam turtinės padėties lygiui, o įvertinimas, ar asmuo pajėgus pakelti bylinėji-
mosi išlaidų naštą konkrečioje nagrinėjamoje byloje. Todėl pagrindas suteikti
valstybės garantuojamą teisinę pagalbą konkrečioje civilinėje byloje turi būti ne
tik atitikimo teisės aktais apibrėžtam fiksuotam asmens pajamų ir turto lygiui
nustatymas, bet ir „teisingumo interesai”.
Ar konkrečioje byloje teisingumo interesai reikalauja užtikrinti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, parodo asmens pajamų ir turtinės padėties, byli¬nėjimosi išlaidų konkrečioje byloje, bylos sudėtingumo, asmeninių suinteresuo¬to asmens savybių, bylos rezultatų įtakos ir reikšmingumo asmens interesams, kitų, galinčių lemti šios pagalbos poreikį, aplinkybių visumos įvertinimas.
8. Pagal pobūdį bei taikymo specifiką išskirtini šie privalumų kriterijai, kuriuos nustačius valstybės garantuojama teisinė pagalba gali būti nesuteikia¬ma: 1) bylos perspektyvumo; 2) valstybės išlaidų ir bylos rezultato adekvatu-mo; 3) draudimo piktnaudžiauti arba ,,protingo asmens”; 4) viešojo intereso. Kiti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme išvardinti šios pagalbos neteikimo atvejai laikytini tik aplinkybėmis, kurios gali patvirtinti vieno ar kito kriterijaus egzistavimą. Įstatyme netikslinga numatyti baigtinio tokių aplinky¬bių sąrašo, kadangi kriterijaus, esančio pagrindu atsisakyti suteikti aptariamą pagalbą, konstatavimui gali turėti reikšmės ne tik įstatyme nurodytos, bet ir kitos aplinkybės.
9. Atstovavimo santykiams teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą turėtų būti taikomi savanoriškojo atstovavimo principai. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba nėra nei vidinio, nei išorinio atstova¬vimo teisinio santykio, susiklostančio teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą civilinėse bylose, subjektas, todėl Tarnybų sprendimas negali būti laikomas pavedimu suteikti antrinę teisinę pagalbą bei įgalinimus patvirti¬nančiu dokumentu. Ribojimai valstybės garantuojamą teisinę pagalbą gaunan¬čiam asmeniui laisvai pasirinkti teisinės pagalbos teikėją ir perduoti įgalinimus yra nesuderinami su veiksnaus asmens atstovavimo civilinėse bylose prigimti¬mi. Advokato paskyrimo teikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą procedū¬ra, iš jos išeliminuojant paties advokato dalyvavimą ir administracinius įgali¬nimus turinčiam subjektui numatant teisę spręsti apie advokato galimybes teikti teisinę pagalbą konkrečioje byloje, nesuderinami su advokatų veiklos princi¬pais, skirtais tinkamo tokios pagalbos teikėjų funkcijų vykdymo užtikrinimui.
10. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nuostatos, regla¬mentuojančios bylinėjimosi išlaidų rūšis, nuo kurių mokėjimo aptariamą pagal¬bą gaunantys asmenys yra atleidžiami, stokoja sistemiškumo ir nuoseklumo. Atleidimo nuo šių išlaidų mokėjimo ir jų apmokėjimo, taip pat priteisimo ir paskirstymo tvarkos nebuvimas, nesuderinamas su racionaliu valstybės lėšų naudojimu ir ekonomiškai pagrįsto ginčo dalyvių elgesio skatinimu bei lemia teisės į bylinėjimosi išlaidų apmokėjimą realizavimo apimties neapibrėžtumą.
Atsižvelgiant į 1-10 išvadas, disertacinio darbo tyrimo pagrindu Lietuvos įstatymų leidėjui teikiami šie pasiūlymai valstybės garantuojamos teisinės pa¬galbos organizavimo ir skyrimo tobulinimo klausimais:
1. LR CPK įtvirtinti procesines garantijas, užtikrinančias valstybės garan¬tuojamos teisinės pagalbos suteikimą arba jos teikimo nutraukimą tais atvejais, kai tai yra būtina teisingumo interesais. Šio kriterijaus taikymą priskirti civilinę bylą, kurioje prašoma suteikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, nagrinė¬jančio teismo kompetencijai.
2. Panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyboms antri¬nės teisinės pagalbos teikimo organizavimo, šios pagalbos teikimo kontrolės, šią pagalbą teikiančių advokatų atrankos bei paskyrimo teikti pagalbą funkcijas ir perduoti jas Lietuvos advokatūrai. Tarnybų kompetencijai palikti spręsti tik pareiškėjų turtinės padėties nustatymo ir atlyginimo už suteiktą antrinę teisinę pagalbą teisės aktais nustatyta tvarka išmokėjimo, statistinių duomenų kaupimo ir apdorojimo, biudžeto planavimo, visuomenės informavimo bei panašius su valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo organizavimu nesusijusius klausimus.
3. Atsisakyti nuolat valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančių ad¬vokatų modelio, nes jis yra finansiškai nepagrįstas, taip pat toks teisinės pagal¬bos teikėjų (advokatų) veiklos organizavimas nėra suderinamas su jų veiklą reglamentuojančių teisės aktų principais bei neskatina siekti geresnės teisinės pagalbos kokybės.
4. Panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nuosta¬tas, numatančias Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyboms teisę spręsti konkretaus advokato parinkimo teisinės pagalbos teikimui klausimus, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą gaunantiems asmenims numatyti teisę patiems pasirinkti jų interesus atstovausiantį advokatą, o kai to jie patys neį¬stengia padaryti, advokato parinkimo klausimo sprendimą perduoti advokatų savivaldos institucijai.
5. Numatyti, kad įgalinimus patvirtinančiu dokumentu teikiant valstybės garantuojamą teisinę pagalbą yra rašytinė advokato ir šią pagalbą gaunančio asmens sutartis ar jos išrašas, o Tarnybos priimamas sprendimas yra pareiškėjo atitikimą įstatyme nustatytam turtinės padėties kriterijui, jo atleidimą nuo byli¬nėjimosi išlaidų ir advokatui apmokėjimą už suteiktą teisinę pagalbą patvirti¬nantis dokumentas.
6. Visas bylinėjimosi išlaidų rūšis, nuo kurių mokėjimo asmenys yra atlei¬džiami, ir kurios sudaro valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, siūloma išvardinti toje pačioje teisės normoje, nes bylinėjimosi išlaidų, nuo kurių mokėjimo suinteresuoti asmenys yra atleidžiami, sutampa su valstybės patiriamomis išlaidomis tokiai pagalbai apmokėti. Todėl Valstybės garantuo¬jamos teisinės pagalbos įstatyme visiškai netikslinga atskirai reglamentuoti valstybės teisinės pagalbos išlaidas ir išlaidas, nuo kurių šią pagalbą gaunantys asmenys, yra atleidžiami.
7. Numatyti, kad bylinėjimosi išlaidomis, nuo kurių valstybės garantuoja¬mą teisinę pagalbą gaunantys asmenys yra atleidžiami, ir kurias patiria valsty¬bė, yra ir valstybės garantuojamos teisinės pagalbos administravimo išlaidos.
8. Teisės aktais reglamentuoti kiekvienos bylinėjimosi išlaidų rūšies, nuo kurios mokėjimo yra atleidžiami valstybės garantuojamą teisinę pagalbą gau¬nantys asmenys, apskaičiavimo, apmokėjimo bei atlyginimo sąlygas ir tvarką.
9. Sukurti vieningą pirminės ir antrinės teisinės pagalbos mechanizmą, numatant, kad pirminę teisinę pagalbą suteikęs teisinės pagalbos teikėjas toliau teiktų ir antrinę teisinę pagalbą. Pirminę teisinę pagalbą tikslinga perduoti teikti advokatams, nes tai padėtų pašalinti ir interesų konfliktus bei abejones dėl šios sistemos skaidrumo tais atvejais, kai teisinė pagalba reikalinga siekiant ginti pažeistas ar ginčijamas asmenų teises ar teisėtus interesus dėl administracinių subjektų veiksmų.
MOKSLINIŲ PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS
1. Montvydienė, I. Asmens turtinės padėties kriterijus suteikiant valstybės garantuojamą teisinę pagalbą civilinio proceso tvarka nagrinėjamose bylose. Jurisprudencija. 2007, 5(95): 64-70.
2. Montvydienė, I. Pacta de quota litis, kaip alternatyva valstybės garan¬tuojamai teisinei pagalbai užtikrinti civilinėse bylose. Jurisprudencija. 2008, 7(109): 85-91.
KITOS AUTORĖS PUBLIKACIJOS DISERTACIJOS TEMA
1. Žalėnienė, I.; Montvydienė, I. Niedoplatna pomoc prawna w Respublice Litewskiej. Rejent: miesięcznik notariatu polskiego. 2007, Rok 17, 6 (194): 131-147.
2. Montvydienė, I. Atstovavimo teisinio santykio ypatumai teikiant valsty¬bės garantuojamą teisinę pagalbą civilinėse bylose. Tarptautinės mokslinės-praktinės konferencijos „Teisė į teisminę gynybą ir jos realizavimo praktiniai aspektai”, vykusios 2006 08 14 – 15 Vilniuje, mokslinių straipsnių rinkinys. Mykolo Romerio Universitetas, Vilnius: Visus plenus. 2006, p. 113-123.
3. Montvydienė, I. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įgyvendi¬nimo problemos užtikrinant teisminės gynybos prieinamumą civilinėse bylose. Tarptautinės mokslinės-praktinės konferencijos „Šiuolaikinės civilinio proceso teisės paskirtis”, skirtos profesoriaus dr. Stasio Vėlyvio 70 metų jubiliejui pa¬minėti, vykusios 2008 06 05 – 06, Vilniuje, mokslinių straipsnių rinkinys. Vil¬nius: VĮ Registrų centro Teisinės informacijos departamentas, 2008, p. 218¬236.
4. Montvydienė, I. Advokatų kvalifikacijos įtaka teisinių paslaugų koky¬bei. Lietuvos advokatūra. 2009, 3(32): 3-5.
5. Montvydienė, I. Advokatų teisinės garantijos. Lietuvos advokatūra. 2010, 1(34): 2-3.
6. Montvydienė, I. Advokato atlyginimo, priklausančio nuo bylos rezultato
(pacta de quota litis ir pacta in forma pauperis), reglamentavimo ir priteisimo teoriniai ir praktiniai aspektai. Lietuvos advokatūra. 2007, 3 (24): 2-3; 13;
2007, 4(25): 2-4.
7. Montvydiene, I. Kriterii predostavlenija garantiruemoj gosudarstvom pravovoj pomoshhi v grazhdanskikh delakh [Means Tests for Legal Aid in Civil Cases]. Nauchnyje trudy 6, tom 2. Moskva: Jurist, 2006, s. 1025-1028.
8. Montvydiene, I. Garantiruemaja gosudarstvosm pravovaja pomoshh v grazhdanskikh delakh [State Guaranteed Legal Aid in Civil Cases]. Materialy mezhdunarodnoj nauchno-prakticheskoj konferencii ,,Aktualnyje problemy sovershenstvovanija zakonodatelstva i pravoprimenitelnoj praktiki na sovre-mennom ehtape”, 17 janvarja 2004. Kaliningrad: Izd. KGU. 2004, s. 131-136.
GYVENIMO APRAŠYMAS
Asmeniniai duomenys:Ingrida Montvydienė, gim. 1970 m. rugpjūčio 6 d. Telšiuose
Išsilavinimas:
1977-1988 Telšių 5-oji vidurinė mokykla
1988-1993 Vilniaus universitetas, Teisės fakultetas, teisininko diplomas (vienpakopės teisės studijos)
Kontaktai: i.montvydiene@advoco.lt
Darbo patirtis:
1991-1993 LR Aplinkos apsaugos departamentas (dabar – Aplinkos minis¬terija), teisininkė
1995-1998 Lietuvos advokatūra, advokato padėjėja 1995- iki šiol Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Civilinio pro¬ceso teisės katedros lektorė
1998- iki šiol Advokatės Ingridos Montvydienės kontora, advokatė 1998-2008 Lietuvos advokatūros advokatų tarybos konsultantė 2008- iki šiol Lietuvos advokatūros advokatų tarybos pirmininko pavaduo¬toja
Kita patirtis:Dalyvavimas teisės aktų rengimo darbo grupėse, pranešimų advokatų veiklos bei valstybės garantuojamos teisinės pagalbos klausimais skaitymas konferencijose ir seminaruose, Lietuvos advokatūros atstovavimas CCBE (Europos advokatūrų ir teisininkų draugijų taryba) ir IBA (Tarptautinė advokatų asociacija)
Stažuotės:
2003-2005 Tarptautinio baudžiamojo teismo (ICC) organizuotuose mo¬kymuose advokatams Europos teisės akademijoje (Tryras, Vokietija)
2005-2006 Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos sistemų pristaty¬muose (Olandija, Amsterdamas; Anglija, Londonas)
Atsiųsti pilną teisine pagalba