“Tango – tai Argentinos, Urugvajaus kultūros istorijos dalis, stiprus palikimas, kurį paveldėjome. Tango – ne tik šokis, bet ir gyvenimo būdas, kryptis, požiūris. Kai Argentinoje kažkas vadinama tango, tai reiškia liūdną pasakojimą. Tango šokis taip pat turi daug trumpų įvardijimų, pavyzdžiui, “3 minučių romanas”. Šokant tango, rankomis ir kojomis pasakojama liūdna pasaka. Argentinoje stengiamasi dažnai nešokti tango, nesiklausyti jo kiekviena dieną, nes tai – melancholiška muzika.
Šokio istorikai įvairiai aiškina tango šokio kilmę. Prancūzų profesorius Jacques’as Bense teigia, kad tango pradžia – XV amžius, o šokis susijęs su Ispanijos maurais, jų muzika ir dainomis. Vokietis Curtas Sachsas tango kildina iš Ispanijos habaneros. Tačiau daugelis šokio tyrinėtojų įsitikinę, kad tango raida susijusi su Lotynų Amerikos kraštais – Argentina ir kad šis šokis – tai vienas iš kultūrų kolonizavimo pavyzdžių.
Aprimus XIX a. karams, Argentiną užplūdo emigrantai iš Afrikos, Amerikos, Pietų Europos. Buenos Airės, 1865 m. turėjusios 150 000 gyventojų, 1914 m. jau skaičiavo apie pusantro milijono. Ypač daug žmonių spietėsi neturtingųjų emigrantų kvartaluose. Ispanai čia šoko habanerą, vėliau milongą. Nykstant milongai, formavosi argentinietiškasis tango, kuriame atsispindėjo rasių, temperamentų mišinys. Jį dažnai šoko kvartalų jaunimas gatvėse, smuklėse. Nors aukštuomenė šiuos šokius smerkė, smalsūs jaunuoliai vis dažniau atklysdavo į smukles Palermo kvartaluose.
Rašoma, kad tango į Europą atvežė prancūzų šokėjas ir antrepreneris Camille’is de’Rhynalis, 1907 m. Nicoje, o vėliau Paryžiuje pademonstravęs šį šokį pritariant argentiniečių orkestrui. Anglijos aukštuomenė tango pripažino tik tada, kai karalienė Marija viename priėmimų pakvietė svečius pasižiūrėti naujojo šokio. 1920-aisiais šis aistringas, erotiškas šokis užkariavo visą Europą. Ypač tapo populiarios thé tango (“arbatos tango”) popietės, vykdavusios restoranuose. Buvo šokama salės aikštelėse pritariant nedideliems orkestrams. Turtingieji į pobūvius pasikviesdavo argentiniečių pianistų. Europietiškasis tango buvo elegantiškesnis tiek apranga, tiek atlikimu.
1914 m. prasidėjus karui susidomėjimas tango atslūgo; naujoji tango banga prasidėjo 1920-aisiais. Tango garsino ir to meto kino žvaigždė Valentino, šokęs šį šokį filmuose.
Iš pradžių tango buvo šokamas neapsikabinus, vėliau kartais šokdavo vyras su vyru. 1860-1890 m. kaip ir šokant valsą pora pradėjo šokti susiglaudusi. Dešinė vyro ranka ant moters nugaros padėjo moteriai numatyti partnerio judesius, savaip juos improvizuoti. Lėta 2/4 tango muzika leido tarp žingsnių daryti trumpas pauzes.
Šokio pradžioje tango ritmai buvo susiję su Andalūzijos, Afrikos muzika, kai kurių tango melodija pasiskolinta iš italų. Keitėsi ir muzikos instrumentai – pradžioje vyravo fleitos, gitara, smuikas, vėliau atsirado klarnetas, pianinas, akordeonas. Ypač daug atspalvių muzikai suteikė bandoneonas. Šiuo metu tango populiarumą atgaivino kompozitoriaus A.Piazzollos (1912-1992) muzika, kurioje Lotynų Amerikos ritmai ir melodijos persipina su džiazo bei klasikinės muzikos motyvais.
Balete šį šokį pirmasis panaudojo anglų baletmeisteris F.Ashtonas W.Waltono kūrinyje “Fasadas” (1932). Tai buvo trečiojo dešimtmečio populiarių šokių polkos, valso ir tango parodija. 1933 m. baletmeisteris N.Zverevas Valstybės teatre Kaune statydamas V.Bacevičiaus vienaveiksmį baletą “Šokių sūkury” irgi pastatė tango. Iš kitų choreografų pažymėtinas amerikiečio T.Bolenderio baletas “Suvenyrai” (muz. S.Barkerio). Daugelis Vilniaus žiūrovų atsimena Didžiojo Ženevos teatro baleto trupės gastroles ir baletą “Tango”, kurį pastatė argentinietis baletmeisteris Oscaras Araizas.