„Kažin ar atrastume kitą sritį, kitą veiklą, kuri būtų pradedama su tokiomis milžiniškomis viltimis ir lūkesčiais ir kuri taip dažnai žlugtų kaip meilė. Jei tai liestų kurią nors kitą veiklos sritį, žmonėms būtų lengviau suvokti savo nesėkmių priežastis ir išmokti elgtis tinkamiau, – arba jie apskritai atsisakytų tokio užsiėmimo. Tačiau atsisakyti meilės neįmanoma.“ E. Fromas
Apie filmo autorių.
Norint geriau suprasti kūrinį, verta bent šį tą žinoti apie jo autorių. Kaip teigė pats Takeši Titano, „Lėlės“ yra pats atviriausias ir pats asmeniškiausias jo filmas: „Daugelis neteisingai suprato pagrindinę idėją, manydami, kad tai filmas apie meilę. Iš tiesų tai pats žiauriausias ir atviriausias mano filmas, nors čia nesilieja kraujas, neaidi šūviai, nevyksta kruvinas jakudza santykių aiškinimasis. Žudo ne ginklai, greičiau pats likimas, emocijų sprogimas mirtinai sužeidžia veikėjus. Taip nužudoma meilė<...>Kartą, kai aš dar buvau pradedantis komikas ir vaidinau Asakusoje (Tokijo priemiestyje), pamačiau vyrą ir moterį, pririštus vieną prie kito špagato galiuku. Mieste juos vadino „surištais išmaldos prašytojais”. Apie tą porą sklandė daug gandų, tačiau niekas nežinojo kaip jie tapo valkatomis. Surištų valkatų įvaizdis giliai įstrigo mano atmintyje, ir aš jau seniai norėjau sukurti filmą su panašiais veikėjais. Aš nusprendžiau perpinti šį epizodą su dviem kitomis trumpomis istorijomis. Kiekvienos iš šių trijų istorijų idėja yra kilusi man iš realaus gyvenimo – visa tai aš mačiau ar girdėjau kažkada praeityje, be to, tai istorijos, kurios yra labai būdingos Japonijos gyvenime”.
Greičiausiai todėl Takeši Titano nusprendė per filmą nuspėti , kas gali du žmones surištus virvėmis priversti klajoti po pasaulį. Pirmieji filmo veikėjai taip pat mįslingai, tylėdami klaidžioja surišti virve ir kelia aplinkinių nuostabą, juoką ar pasipiktinimą. Juos taip pat apšaukia „ surištais išmaldos prašytojais“. Kitose dejose filmo pasakojimuose taip pat atsispindi tikro gyvenimo faktai. Pasakojimas apie vienišą jakudzų vadeivą: pats Kitano kažkada yra priklausęs šiai japonų mafijos grupuotei, ir , visai tikėtina, asmeniškai patyrė jausmų dramą atsisakydamas savo švelnių ir gražių jausmų vardan pinigų , autoriteto ir valdžios. Trečioje filmo istorijoje garbinama pop dainininkė po avarijos susižaloja savo gražų veidą ir daugiau nebesirodo scenoje. Tai irgi atspindi filmo autorių: jis yra ne tik scenaristas, režisierius, bet ir aktorius, televizijos laidų vedėjas, žinantis įžymybės gyvenimo skonį. Kartą jis taip pat pateko į avariją, po kurios liko pažeista viena veido pusė. Tačiau nepaisant to, jis nenustojo vaidinti ir rodytis visuomenėje. O pop dievaitės liūdesys ir pasitraukimas nuo scenos greičiausiai byloja jog tai buvo itin stipri psichologinė trauma, kuri vos nesužlugdė jo karjeros.
Siužetas
Matsumoto ir Savako buvo laiminga pora ir viskas krypo link laimingų vedybų. Tačiau Matsumoto šeima buvo neturtinga ir jo tėvai privertė jaunuolį priimti tragišką sprendimą: atsisakyti savo meilės ir vesti turtingų tėvų dukterį. Savako neištvėrusi skausmo bando nusižudyti, tačiau lieka gyva ir.. išprotėja. Matsumoto savo vestuvių dieną tai sužinojęs palieka savo nuotaką , tėvus, pasiima Savako iš ligoninės ir pradeda jų klajones .Savako klaidžioja beprasmiškai apstulbusi, tvirtai pririšta prie Matsumoto ilga raudona virve. Taip, iš pirmo žvilgsnio monotoniškai, jie keliauja per keturis metų laikus. Žiemą, apsivilkę į lėlių panašius drabužius jie tarytum tragiškai baigia savo kelionę – netikėtai pakimba virš skardžio ant savo raudonos virvės ir lieka bejėgiškai kabėti. Greta vystosi dar dvi siužeto linijos.
Senis Hiro – jakudzų bosas. Jis turtingas, apsuptas pagarbos, tačiau vienišas, ligotas ir nujaučia artėjančią mirtį. Truputis pokalbis su jaunu savo parankiniu, manančiu, jog karjera svarbiau nei meilė, nukelia į jo paties jaunystę. Prieš trisdešimt metų jis buvo vargšas fabriko darbininkas, ir mylima mergina kiekvieną šeštadienį atnešdavo jam pusryčius į parką. Tačiau jis ją metė, užvaldytas savo svajonės tapti svarbiu žmogumi. Mergina prižadėjo jo laukti ir, kaip anksčiau, kiekvieną šeštadienį atnešti pusryčius į parką. Praėjus tiek laiko jis aplanko tą pačią vietą „sutartu laiku“ ir ją randa. Ji jo neatpažįsta, o jis neprisistato. Grįžtantį iš parko jį nušauna šūviu į širdį.
Trečioji istorija. Charuna Jamaguči ištisą dieną sėdi tuščiame pliaže, žiūrėdamas į jūrą. Puikus jos veidas pusiau uždengtas raiščiu. Visai neseniai, iki nelaimingo atsitikimo, Charuna buvo pop žvaigždė ir gyveno blizgančiame televizijos šou pasaulyje, pertraukose, tarp kurių ji vos spėdavo dalinti autografus. Nukujis, labiausiai atsidavęs jos gerbėjas, sužinojęs apie jos avarijoje subjaurotą veidą išsiduria sau akis, kad jo atmintyje ji visada liktų tokia pat graži. Ir tik po to šis nelaimėlis gavo progą su ja pabendrauti artimiau. Bet netrukus po to jis žūna partrenktas mašinos.
Šios istorijos susipina vos susiliesdamos — atsitiktinis susitikimas gatvėje arba tuščiame pliaže. Dvi papildomos siužetinės linijos tik papildo pagrindinę liniją apie Matsumoto ir Savako.
Filmo problematika
T. Kitano pasakoja beviltiškos meilės, kurios tikslas — ne laimingos pabaiga, o greičiau senos kaltės išpirkimas, kuris turėtų išvaduoti nuo kančių ir skausmo, istorijas. Vieni herojai, pasiekę savo likimo kulminaciją, žūva, kiti lieka jos laukti. Visos istorijos – tragiškos, ir gal ne dėl aplinkybių, o dėl pačių žmonių-marionečių. Šioms istorijoms bendra tai, jog visose jose išryškėja tam tikro pasirinkimo variacijos, kažkiek panašų į „ kas būtų, jeigu būtų“. Papildomos siužeto linijos greičiau kalba apie kraštutinius variantus, apie skausmingą nebuvimą kartu, o pagrindinė – apie skausmingą buvimą kartu. Kyla klausimas, ar visų porų jausmus galima pavadinti meile. Galbūt tai aistros, praradimo kartėlio ir savotiško bandymo suvokti save mišinys, kuris sprogsta po tragiškų įvykių. Visas poras apjungia tam tikras „ atsibudimas“, atsitokėjimas ir nuoširdesnis savo jausmų, bei slaptų norų įvertinimas po didelių sukrėtimų. Motsumoto suprato, ką padaręs tik tada, kai sužinojo apie mylimosios bandymą nusižudyti. Jakudzų vadas susivokė jog nepaisant turtų, valdžios ir šlovės yra vienišas, nelaimingas ir jau senas, kai pagalvojo apie neišvengiamai artėjančią mintį. Pop žvaigždutės gerbėjas išdrįso labiau prisiartinti ir pabendrauti su savo garbinimo objektu tik tada, kai abu jau buvo susiluošinę. Tai tarytum garsiai neišsakyta filmo kūrėjo mintis apie traumuojančių įvykių naudą, kuomet žmogus gali mobilizuoti savo jėgas bei nuveikti žymiai daugiau nei palankiomis sąlygomis.
Filmo dramatiškumas pirmiausiai kyla dėl skirtingų jo veikėjų poreikių ( toliau remsimės E. Fromo poreikių sistema)ir dėl to jog, egoistiškai buvo tų poreikių siekiama, neatsižvelgiant ir neieškant kompromiso su antrąją puse bandant vienas kitam primeta savo valią. Tačiau tai vyksta subtiliai , ne itin aiškiai išreiškiant savo norus. Apie pagrindinę porą. Mergina turi didelį prieraišumo poreikį, jai ypač svarbi meilė, buvimas kartu su mylimuoju, ant šio poreikio kortos tarytum buvo pastatytos visos jos viltys. Praradus artimą žmogų ji tarytum pradado save, savo gyvenimo tikslus, savo pagrindą ir tai buvo tiesiog tolygu mirčiai. Nors kita vertus, bandymas žudytis, kaip neretai atsitinka, tėra kraštutinė priemonė kontroliuoti kitą žmogų apeliuojant į giliausius jo jausmus. Galima teigti, jog Savako manipuliacija ( jeigu tai buvo taip) buvo sėkminga. Jos mylimasis pirmiausia juto pareigą šeimai, kaip ir reikalauja japonų tradicijos: savo tėvų ir vyresniųjų privaloma besąlygiškai klausyti. Jis jautė, jog gali padėti savo šeimai išbristi iš skurdo .Tai įsitvirtinimo poreikis – jaustis nepakeičiamam ir reikalingam savo šeimai – sumišęs su orientacinės sistemos poreikiu – šeima yra kaip svarbiausias atskaitos taškas jo gyvenime. Dėl šių poreikių galima buvo atsisakyti net ir savo meilės mylimai merginai ir vesti kitą „iš išskaičiavimo“. Po mylimosios bandymo nusižudyti stebėtinai staiga apsivertė jo vertybių ir poreikių skalė ir tai, kas anksčiau buvo svarbiausia lemiančiąja jėga, nebeteko prasmės. Galima įžvelgti transcendentiškumo
Poreikio išryškėjimą – galime manyti, Motsumoto suprato, jog nėra pats savo gynimo kūrėjas ir lėmėjas, už jį tai daro kiti. Jis stebėtinai greitai sugebėjo išsiveržti iš tokios egzistencijos pasyvumo – palikti nuotaka tiesiog su vestuvine suknele, draugus, šeimą ir apsiimti globoti savo sunegalavusią mylimąją. Tačiau lieka nevisiškai neaišku kas stipresnis buvo ar meilės, ar kaltės jausmas. Pagaliau pats Motsumoto tampa vedančiąją poros jėga, nes jo mylimoji po bandymo nusižudyti tampa apatiška, ir paklūsta kiekvienam jo sprendimui, išskyrus bandymus atimti jos mielus žaisliukus.
Ji tarytum atsisako savo pražūtingų norų ir tiek pati nuo savęs, tiek nuo aplinkinio pasaulio pasislepia po abejingumo kiautu. Ir greičiausiai laukia, kol jos mylimasis savo kantrumu, rūpestingu bei nuolatiniu buvimu šalia ją išgydys. Šis tą ir daro, net save pririša, o tiksliau ją pririša prie savęs raudona virve – japonų kultūroj raudonu siūlu surišti žmonės simbolizuoja , jog jie yra skirti vienas kitam. Taip Motsumoto vėl išpildo netiesioginį savo mylimosios reikalavimą. Galima teigti, jog dabar vėl, tik subtilesniame lygmenyje jis aukoja savo gyvenimą kažkam, tik dabar žymiai reikšmingesniam. Tik tokie poelgiai parastai jau neapibudinami savanaudiškumo sąvokomis, o priskiriami prie pasiaukojimo, kilnumo ir ne protu suvokiamų dalykų.
Ir čia nėra taip trokštamos laimingos pabaigos, visų porų likimai tragiški – baisiausia, kad mirtis juos pasiima, kai po visų vargų viskas jiems klostosi į gerąją pusę.
Simbolika
Filme yra daugybė simbolinių elemtų, daugiau ar mažiau suvokiamų mūsų vakarietiškai kultūrai. Pabandysime aptarti pačius reikšmingiausius, kuriuos galima būtų laikyti tiek japonų kultūros, tiek apskritai žmonijos archetipais.
Per visą Takeshi Kitano filmą „Lėlės“ Matsumoto ir Savako eina susirišę virve – pakankamai palaida, kad nekliudytų vienas kito judesiams, ir pakankamai tvirtai surišta, kad visuomet būtų kartu. Japonai nuo seno tiki egzistuojant Akai Iko – raudoną siūlą, susiejantį vienas kitam likimo skirtus žmones. Šis „siūlas“ matomas tik pas pirmąją pora, kuri nusprendė likti kartu, o galbūt tik išgyvenus prisilietimą prie mirties ši pora gavo tokią teisę. Kitos poros „ susiprato“ per vėlai, o gal ši raudono siūlo metafora tėra aliuzija į lemties neišvengiamumą.
Kitano „Lėlėse“ daug tylos. Išskirtinai daug tylos. Tai tik žolės šlamėjimas, drugelių sparnų plazdėjimas, krintančių žiedlapių, gelstančių lapų, garsai objektyvo horizonte. Jau seniai pastebėta: kuo gilesni jausmai ir mintys, tuo didingesnė tyla ir susikaupimas, nes jiems nereikia nei žodžių, nei garsų.
Pavadinimą filmui suteikė tradicinio japonų lėlių teatro bunraku motyvai. Paprastai jame vaidinamos tragedijos apie nelaimingą meilę, lydimos pasakotojo, atliekančio visus vaidmenis, balso. Teatro lėlės paverčiamos šiuolaikiniais personažais. Sąsajų su lėlėmis galima rasti tame, jog visi personažai yra „ vedami“ tarytum aukštesnių, stipresnių jėgų – meilės, aistros, nenoro atsisakyti savo vilčių bei poreikių. Tarsi norima pasakyti, jog žmogus neretai neprisiima atsakomybės už savo gyvenimą, sprendimus ir veiksmus, jie yra labiau apspręsti sunkiai protu suvokiamų vidinių jėgų. Verta akcentuoti ir tai, jog Japonijoje nuo seno tikima, kad lėlėse gyvena žmonių sielos. Filmas prasideda lėlių teatro spektaklio metu, o kai pasirodymas pasibaigia, lėlės lieka vienos ir ima pasakoti istorijas. Filmo veikėjų net kostiumai nėra realistiški, tarytum užuomina į tai, jog čia veikia ne žmonės, o lėlės. Pabaigoje pagrindinė pora po truputi vėl tampa lėlėmis. Čia aiškiai galime įžvelgti, kaip subtiliai mistifikuota rytų kultūra, net ir šiandien, logiškame technologijos amžiuje yra išsaugojusi kultūros elementus bei griežtai neapriboja tikrovės suvokimo.
Nevisai tikroviški atrodo ir nuostabiai spalvingi bei dekoratyvūs peizažai primenantys dekoracijas.
Kai kurie objektai gražiausiai atrodo būtent tada, kai yra ant mirties slenksčio – kaip vyšnios žiedai, kurie pilnai išsiskleidžia vos minutė prieš tai, kai nukrenta, arba japoniškų klevų lapai, kurie įgauna savo sodrų raudonumą tam, kad po akimirkos sudžiūtų ir nukristų. Peizažų žiaurumas pabrėžiamas juose patalpintų veikėjų, kurie taip pat yra ant mirties slenksčio. Filmo pabaigoje , monotoniškai klajojanti pora netikėtai nusirita nuo kalno. Kad prieš mirtį akimirkai „ pražystų“ , juos rišanti raudona virvė užkliūna už uoloje augančio medžio ir jie pakimba mėnesienoje virš uolų. Tai archetipas per visą filmą subtiliai besikartojęs , o pačioje pabaigoje itin išryškėja. Svarbiausi ir reikšmingiausi dalykai reikalauja daug pastangų, daug laiko, todėl gali būti sunku pasiryžti ilgam ir varginančiam darbui. Motsumoto tam pasiryžo, pasirinkęs būtent pagal savo, o ne iš šalies primetamus reikalavimus ar tinkamo gyvenimo normas. Ir nors iš šalies poros gyvenimas gali atrodyti kaip nieko neveikimas, ar tiesiog pabėgimas nuo skausmą kėlusių aplinkybių, tačiau toje tyloje buvo nuveiktas didelis vidinis darbas. Nemažai drąsos bei rizikos reikalauja prisirišimas prie kito žmogaus: tai gali būti ir palaikymas, ir nuopuolis drauge bei reikalavimas atsisakyti savo grynai egoistinių tikslų. Šios poros viso kelio ir darbo pasiekimas , viena vertus, buvo jų prarasti gyvenimai, pavirtę valkatavimu, o ,kita vertus, didelėmis pastangomis išsaugotas juos jungiantis mistiškas ryšys. Kai šis ryšys atlaikęs daugybę išbandymų, kliūčių atlaikė paskutinį tvirtumo išbandymą, tapo dar vienu archetipo „ gražiausio prieš mirtį“ įsikūnijimu. Tokie personažai yra verti išlikti žmonių atmintyje ilgam ir tapti taip gerbiamo lėlių teatro personažais, t.y., įsikūnyti lėlėse.