Žmogaus gyvenime vienas įtakingiausių jo socialinių kontekstų yra šeima. Šeimoje žmogus formuoja savo vertybes ir požiūrį į gyvenimą, įgyja vienokius ar kitokius elgsenos modelius. Šeimos nariai, gyvendami drauge, neišvengiamai įtakoji vieni kitus, taip formuodami tarpusavio priklausomybės santykius ir kurdami bendrą šeimos sistemą.
Pastarąją gana išsamiai aprašo National Institute on Alcohol Abuse and Alcoholism (2005). Šeima gali būti apibrėžiama kaip dinamiška sistema, kuri, laikui bėgant, kinta: kai keičiasi nariai, kai keičiasi ir vystosi patys asmenys, kai keičiasi santykiai ir šeimos kontekstas. Šeima gali būti suprantama tik tuomet, kai suprantamas kiekvienas jos komponentas: šeimos nariai, santykiai tarp jų, šeimos santykiai su jos kontekstu, šeimos istorija (kartų istorija ir esamos šeimos patirtis), bei eilė vidinių ir išorinių jėgų, įtakojančių vystimosi pokyčius.
Pagal sisteminį požiūrį į šeimą, šeimai būdingi tokie pagrindiniai kriterijai: National Institute on Alcohol Abuse and Alcoholism (005).
1. Šeima kaip sistema yra daugiau nei atskirų jos dalių suma. Šeima yra sudaryta iš tarpusavyje vienas nuo kito priklausomų narių, kurių sąveikos, dinamikos, taisyklės, ribos ir elgesio ypatumai įtakoja šeimos elgesį. Kiekvienas šeimos narys įtakoja visą šeimos sistemą, ir šeimos sistema įtakoja kiekvieną šeimos narį. Anot Bowen (1974) šeimos sistemoje vieno šeimos nario funkcionavimo pokytis automatiškai sąlygoja kito šeimos nario pokytį.
2. Šeimos sistemą sudaro kelios subsistemos. Dažniausios šeimos subsistemos yra poros subsistema, tėvų-vaikų subsistema, brolių-seserų subsistema. Esama ir kitokių subsistemų: senelių ir vaikų, patėvių ir vaikų ir t.t. Šeimos elgesys įgyvendinamas per subsistemas, o ne per visą šeimos sistemą. Kiekviena subsistema veikia viena kitą tiesiogiai arba netiesiogiai.
3. Šeimos gyvena didesniame socialinės aplinkos kontekste. Šeimos gyvena, yra įtakojamos ir sąveikauja su kitomis socialinėmis sistemomis. Tai reiškia, kad šeimos sistema yra veikiama tų įvykių, kurie vyksta kaimynystėje, bendruomenėje, sveikatos sistemoje, mokykloje, darbe, socialinėje, ekonominėje, istorinėje ir kultūrinėje sistemose.
4. Šeimos yra multigeneracinės. Šeimos sistemos yra įtakojamos jų istorijos, taip pat kaip ir žinių apie ateitį. Šeimoje gali būti trys, keturios kartos. Šeimos nariai yra veikiami paveldimų dalykų, kurių laikėsi ankstesnės kartos.
5. Dar viena šeimos sistemos savybė – pokyčiai šeimos sistemoje sukelia stresą ir Įtampą tarp šeimos narių. Tai tinka bet kokiems pokyčiams, neigiamiems ir teigiamiems, kadangi pokyčiai reikalauja iš šeimos naujų išteklių ir energijos tam, kad būtų galima prisitaikyti prie naujų aplinkybių. Saatcioglu, Erim, Cakmak (2006) nurodo, jog siekdama prisitaikyti prie streso, šeima turi atitinkamai transformuotis. Tačiau šeima gali priešintis pokyčiams; taip pat ji, kaip sistema, gali perorganizuoti save, prisitaikyti ir iš naujo pasiekti stabilumo (homeostazės būsenos).
Visos čia aptartos šeimos kaip sistemos savybės yra vienaip ar kitaip susijusios su sutuoktinio alkoholio vartojimo įpročiais: alkoholį vartojantis šeimos narys įtakoja šeimos sistemą kaip ir šeimos sistema gali įtakoti alkoholio vartojimo įpročius.
1.1.2. Šeimyninių – santuokinių santykių psichologiniai aspektai
Kalbant apie šeimos funkcionavimo psichologinius aspektus, ji tampa ne tiek institutu, kiek maža grupe su būdingomis šiam deriniui grupinių santykių ypatybėmis. Taigi, šeimos psichologinį pagrindą sudaro tik tokie individualūs poreikiai, kurių patenkinti neįmanoma arba nepaprastai sunku juos patenkinti ne šeimoje.
Daugumos užsienio autorių darbuose psichologinės šeimos funkcijos yra vadinamos „psichoterapijos funkcijomis”. Šeima tuo pačiu metu gali suteikti savo šeimos nariams saugumą, priklausomybę grupei, emocionalius ryšius, galimybę saviraiškai, t.y. sukurti aukščiausio lygio poreikių tenkinimo vystymosi ir kūrybinio potencialo bazę (Andrėjava,1980).
Psichologinės šeimos funkcijos yra vykdomos per tarpasmeninius santykius. Perėjimo prie naujo istorinio šeimos tipo tarpasmeninių santykių procese, o tai reiškia, ir socialiniame -psichologiniame šeimos funkcionavime vyksta ryškūs pasikeitimai.
Tradicinis šeimos modelis iš esmės padėdavo patenkinti pirminius psichologinius poreikius: saugumo, priklausomybės, emocionalių ryšių, dalinai (iš esmės moterims) savęs įtvirtinimo ir tik nežymiai galėjo padėti patenkinti savęs aktualizavimo poreikius. Taigi, absoliučia tokios šeimos prerogatyva buvo „žemesni” psichologiniai poreikiai, tampriausiai susiję su jos ekonominiu funkcionavimu.
Su žmogaus individualizacijos augimu ir asmenybės autonomijos principo „įvedimu” į šiuolaikinę šeimą kaip būtiną vystymosi sąlygą ir aukščiausių psichologinių poreikių patenkinimą, o taip pat siejant su lygiagrečiai einančiais socialiniais procesais, silpninančiais išorines šeimos sąveikos normas, visų tipų bazinių psichologinių individo poreikių patenkinimas, apimant ir „aukščiausius”, tampa sudėtingesniu. Tai sudaro šeimai nestabilumo grėsmę. Dėl to kyla reikalavimai šeimai vykdant jos socialines – psichologines funkcijas, tiek apskritai, tiek ir jos skirtingose gyvybinio ciklo stadijose.
Šiuolaikiniuose socialiniuose šeimos tyrimuose išskiriami trys tarpasmeninių santykių komponentai, užtikrinantys psichologinį solidarumą: intymumą (artumą), kooperaciją (tarpusavio pagalbą), ir kognityvinį sutarimą (tarpusavio supratimą). Skirtingi psichologinio solidarumo elementai turi skirtingą „lyginamąjį svorį” viename ar kitame šeimos gyvybinio ciklo etape. Taigi, ikivedybiniame periode ir iki pirmojo vaiko gimimo didžiausią reikšmę turi intymumas. Po pirmojo vaiko gimimo lemiamą vaidmenį pradeda vaidinti kooperacijos lygis ir charakteris: taip dalinai galima paaiškinti pastebėtą tyrimuose šeimyninio gyvenimo „tradicionalizavimą”. Šioje fazėje (vyras laikinai tampa pagrindiniu šeimos maitintoju, ir šeimos santykiai patiria tam tikrus pasikeitimus). Toliau pastoviai didėja indėlis į psichologinį kognityvinio sutarimo solidarumą. Apskritai aukštą psichologinio solidarumo lygį galima laikyti pagrindine sąlyga, sąlygojančia trijų „žemesnių” bazinių asmeninių poreikių patenkinimą, o derinyje su tam tikra šeimos narių autonomija, – ir „aukščiausių” poreikių grupių (savigarba, savęs realizacija ir savęs aktualizavimas) patenkinimas.
Toks „patriarchalinių” ir „egalitarinių” modelių palyginimas priveda prie tikimybės, kad pirmasis nenusileidžia antrajam pagal individo psichologinio komforto lygį. Tradicinei santuokai yra būdingas aukštas kooperacijos lygis (per vaidmenų tarpusavio papildymą), kognityvinis susitarimas (išplaukiantis iš bendrų socialinių normų) ir žemi poreikiai autonomijoje. Nepakankamas intymumo lygis šio tipo šeimoje neveda prie solidarumo sugriovimo apskritai.
„Egalitariniai” santuokai socialinio – normatyvinio kanono išplovimo sąlygomis ir atitinkamai naujo autonomijos reikalavimo atsiradimas kaip asmenybės vystymosi sąlygos „apkrovimas” visiems psichologinio solidarumo elementams yra labai aukštas. Neatsitiktinai kai kurie tyrimai parodo, kad pasitenkinimas šeimyniniu gyvenimu ir santuoka yra didžiausias grynai tradicinėse šeimose, o po to – egalitarinėse ir žemiausias tarpiniuose variantuose. Tas pats atsispindi ir duomenyse apie psichinę sveikatos priklausomybę nuo šeimos tipo: psichiškai stabiliausi pasirodė „tradicionalizmo pasekėjai”, pakankamai sėkmingi – „demokratijos pasekėjai”ir marginalūs psichinės normos požiūriu – tarpiniai tipai. (Beiningeris, 1991).
Pirmajame šeimos tipe („patriarchaliniame”) pagrindiniu psichologinio solidarumo „sutvirtinimu” yra kooperacija, antrajame – intymumas. Pereinamuose tipuose vaidmenų nesuderinamumas – greičiau pasekmė, nei intymumo ir kognityvinio suderinamumo pažeidimai, nors dažnai yra laikoma, kad jis – rudimentinių tradicinių veiksmų normų kaip kognityvinių derinių rezultatas.
Intymumas – mažiausiai pareikalaujantis tradicinio šeimos modelio elementas ir turintis didžiausią reikšmę egalitariniam modeliui. Nieko stebėtino, kad būtent jis yra „silpniausia grandis” pereinant iš pirmojo į antrąjį. Tokie „tarpiniai” modeliai – ne tradicinės, o priešingai -šiuolaikinės šeimos variantai, – tačiau su pažeidimu jos centrinėje grandyje – intymumo, privedančio prie „nukrypimų” socialiniame – psichologiniame funkcionavime. Pavyzdžiu galima laikyti nelaukiamų vaikų problemą (remiantis tyrimų duomenimis, jie sudaro rizikos grupę socialiniame plane), ne kartą paminėtos priklausomybės tarp pasitenkinimo santuoka ir darbo našumo, psichinės ir fizinės žmonių sveikatos (Kovaliovas, 1987).
Plačiai paplitęs yra šeimos santykių „tarpinis”, marginalinis tipas, jų pereinamas charakteris – pagrindinis bruožas, paaiškinantis sunkumus, pagrindinė nepasitenkinimo šeimyniniu gyvenimu, kurį patiria milijonai žmonių, priežastis. Vienus slegia tradicinio vidinių šeimos santykių autoritarizmo neapibrėžtumas, griežta šeimyninė drausmė, priklausoma žmonos ir vaikų padėtis, pasirinkimo laisvės nebuvimas. Iš čia kyla skirtingi protesto tipai: nuo didelio skaičiaus skyrybų moterų iniciatyva iki šimtų kasdienių moterų ir mergaičių susideginimų. Kiti kenčia, priešingai, nuo nesusiformavusio, nesubrendusio vidinio šeimyninio demokratizmo, lydimo neadekvataus atsakingumo ir sukeliančio daugkartines nesėkmes, šeimyninius konfliktus (Bajoriūnas, 2004).
1.1.3. Pasitenkinimo santuoka supratimas ir apibūdinimas
Viena svarbiausių šeimyninių santykių psichologijos problemų yra klausimas dėl santuokos sėkmingumo ir darančių jai įtaką faktorių. Neatsižvelgiant į šį parametrą neįmanoma atlikti nei vieno rimto tyrimo šeimos psichologijos srityje. Nedarant to, sunku nustatyti, kaip sutuoktiniai vertina savo santuoką, ir efektyviai diagnozuoti šeimyninių santykių konsultuojant sutuoktinius. Yra daug pasitenkinimo santuoka apibūdinimų, kurie sąlyginai, mūsų požiūriu, gali būti suskirstyti į du pagrindinius – sociologinį ir psichologinį (Navaitis, 1987).
Pirmajame pakankamu pasitenkinimo šeimyniniais santykiais rodikliu yra laikomas pats santuokos išsaugojimo faktas, t.y. skyrybų išvengimas. Šis apibūdinimas pavadintas santuokos stabilumu ir dažnai naudojamas skirtinguose demografiniuose, sociologiniuose, juridiniuose tyrimuose. Moksliniuose tekstuose naudojamos jo analogijos, pavyzdžiui, šeimos nekontaktavimas ir t.t. (Ancupovas , Šipilovas, 1999).
Šis apibūdinimas turi daug privalumų, čia nėra matavimo problemos, užtenka žinoti, ar išsiskyrę sutuoktiniai. Tačiau yra ir trūkumų. Pirmiausia, dažnas juridinis santuokos išsaugojimas visiškai nereiškia, kad sutuoktiniai iš tikrųjų gyvena kartu ir kuria bendrą ūkį. Yra duomenų, kad tarp realaus šeimos iširimo ir juridinio šio įvykio įteisinimo kartais praeina dveji ar daugiau metų. Be to, psichologiniu požiūriu, tai yra svarbiausia, šeimos išsaugojimo faktas faktiškai nieko nepasako apie tai, kaip sutuoktiniai vertina savo tarpusavio santykius, ar jie laimingi santuokoje ir t.t. ( Porat ,1991).
Psichologinio tyrimo tikslui, o tuo labiau psichologinei korekcijai, labai svarbu pagrindinis akcentas yra žmogaus požiūris į savo santuoką. Labai dažnai konkrečiuose tyrimuose apibūdinimas yra naudojamas kaip sąvoka „pasitenkinimas santuoka” (Ancupovas, Šipilovas, 1999). Yra daug ir kitų parametrų, kurie praktikoje dažniausiai suprantami kaip tie patys, tačiau turi skirtingas reikšmes, – tai sutuoktinių suderinamumas, partnerių adaptacija, santuokos sėkmingumas ir t.t. Juos nustatant, nepakanka žinoti, ar sutuoktiniai išsituokę. Čia būtinos specialios pamatavimo procedūros, kurios padeda tiksliai ir turiningai charakterizuoti sutuoktinių tarpusavio santykius. Žinoma, stabilumas ir pasitenkinimas santuoka nėra priešingos charakteristikos; jos glaudžiai tarpusavyje susijusios, tačiau vienareikšmio atitikimo neturi – stabilioms santuokoms ne visada yra būdinga aukštas sutuoktinių pasitenkinimo lygis ir net santuokos, kuriose sutuoktiniai patenkinti tarpusavio santykiais, kartais gali būti nestabiliomis (Ancupovas , Šipilovas, 1999).
1.1.4. Pasitenkinimo santuoka vertinimo būdai
Yra daug pasitenkinimo santuoka pamatavimo būdų. Jiems galima priskirti, pavyzdžiui, ilgai trunkančių psichologinių interviu panaudojimas, kurių metu tyrėjas, imdamas interviu ir vadovaudamasis implicityviniu supratimu apie tai, kas yra laiminga santuoka, priskiria šią šeimą prie vienos ar kitos kategorijos pagal pasitenkinimo lygį. Natūralu, kad šis būdas turintis savo privalumų, negali būti panaudojamas visiems tiriamiesiems: jo panaudojimas reikalauja daug laiko ir ypatingai aukštos tyrėjo kvalifikacijos, imančio interviu (Ancupovas , Šipilovas,
1999).
Bandyta nustatyti pasitenkinimo santuoka lygį remiantis semantiniu diferencialu, neužbaigtų sakinių testais ir projektinėmis metodikomis. Paprasčiausias ir daugiausiai naudojamas yra pasitenkinimo santuoka testas, kurį parengė V. V. Stolinas, T. L. Romanova ir
G. P. Butenko, yra skirta pasitenkinimo – nepasitenkinimo santuoka lygmens, diagnostikai (Stolinas, 1984)
Remiantis atliktais tyrimais šiuolaikinėje šeimos psichologijoje yra išskiriama daugybė charakteristikų, gerai diferencijuojančių laimingas ir nelaimingas santuokas. Labiausia susistemintos jos pateikiamos sukurtame amerikiečių tyrinėtojų R. A. Levisono ir Dž. B. Slanisomo santuokos kokybės modelyje (Kovaliovas, 1987). Turėdami galvoje santuokos sąvoką, šie autoriai sujungė visus konkrečiuose tyrimuose naudojamus sėkmingų ir nesėkmingų santuokų diferenciacijos parametrus – stabilumą, pasitenkinimą santuoka ir kt. Remdamiesi daugiau kaip 200 darbų apžvalga, jie išskyrė 47 charakteristikas, labiausiai susijusias su aukšta santuokos kokybe. Visos jos suskirstytos į tris grupes: ikivedybiniai, socialiniai – ekonominiai ir vidiniai šeimos santykių faktoriai. Daugiau kaip 2/3 jų išvardintų konkrečių parametrų, darančių santuokai pozityvią įtaką, yra psichologinio pobūdžio. Natūralu, kad sudarant pasitenkinimo šeima testą, visų jų panaudoti neįmanoma ne tik todėl, kad respondento apklausa pagal daugiau nei 30 jo tarpasmeninių santykių su sutuoktiniu parametrų – ilgai trunka, bet ir todėl, kad dauguma jų yra sudėtingo charakterio, pavyzdžiui, požiūrių arba tarpusavio supratimo sutapimas, todėl kiekvieno nagrinėjimui praktiškai reikalingas specialaus testo sudarymas (Kovaliovas, 1987).
Atlikti darbo tiriamąją analizę pasirinkome Pasitenkinimo santuoka testą – apklausą, kurią parengė V. V. Stolinas, T. L. Romanova ir G. P. Butenko, (Stolinas, 1984) jis yra skirtas pasitenkinimo – nepasitenkinimo santuoka lygmens, o taip pat vienos ar kitos socialinės grupės pasitenkinimo santuoka suderinamumo – nesuderinamumo lygmens ekspres – diagnostikai.
v
1.2. Šeima ir alkoholio vartojimas
Ankstesniame skyriuje išvardintos šeimos kaip sistemos savybės leidžia manyti, kad girtaujantis sutuoktinis savo elgesiu paveikia visus šeimos narius. Taip pat kitų šeimos narių elgesys gali paskatinti arba slopinti alkoholio vartojimo įpročius (pagal pirmą savybę: kiekvienas šeimos narys įtakoja kitus šeimos narius). Beje, šeimos sistema nėra izoliuota. Vadinasi, vienam sutuoktiniui girtaujant kitas sutuoktinis ar kiti šeimos nariai gali ieškoti pagalbos išorėje, šeimos kontekste veikiančiose organizacijose. Jei alkoholio nevartojantys šeimos nariai ieško pagalbos, tai gauta ir priimta pagalba neabejotinai turėtų įtakoti šeimos narių savijautą ir elgesį tiek savęs, tiek girtaujančio sutuoktinio ar kitų šeimos narių atžvilgiu. O, remiantis pirmąją ir antrąją šeimos sistemai būdinga savybe, galima tikėtis, jog pasikeitęs šeimos narių elgesys turi įtakoti ir girtaujančiojo elgesį.
1.2.1. Santuoka ir alkoholio vartojimas
Mokslininkų ir praktikų dėmesį šeimai, kaip sistemai, kuri įtakoja alkoholio vartojimo įpročius, skatina tai, kad esama įsitikinimo, jog susituokę žmonės vartoja mažiau alkoholio nei gyvenantys atskirai. Santuoka gali būti traktuojama kaip tam tikra ilgalaikių socialinių santykių forma, o, anot Hughes, Gove (1981), artimi asmens socialiniai ryšiai yra itin svarbūs asmens gerovei ir vystimuisi. Tačiau tokie santykiai gali būti ne tik pasitenkinimo, bet ir frustracijos šaltinis. Hughes ir Gove Hughes, Gove (1981) nurodo, kad socialiniai santykiai apdovanoja socialiai per paskatinimus ir suteiktas gyvenimo prasmes, taip pat tokie santykiai reguliuoja elgesį kelių priemonių pagalba: socialinis apribojimas, įsipareigojimas, atsakomybė. Būtent pastarosios priemonės turi būti naudojamos subalansuotai ir tinkamai, priešingu atveju dėl pernelyg griežtai ar gausiai taikomų kontrolės mechanizmų artimi socialiniai santykiai gali tapti psichologinio distreso šaltiniu. Taigi, nors šeimos santykiai gali suteikti pasitenkinimo, socialinių apdovanojimų, stabilumo, pagrindą identitetui, socialinę paramą, šeimos santykius palaikantys žmonės taip pat gali patirti frustraciją, priešiškumą, užgniaužtą pyktį, stresą. O pastarosios emocinės būsenos dažnai siejamos su padidėjusiu alkoholio vartojimu. Nepaisant to, įvairūs tyrėjai vis tiek gauna tokius rezultatus, kurie rodo, kad susituokę vyrai ir moterys susiduria su mažesne rizika piktnaudžiauti alkoholiu, palyginus su viengungiais Kearns-Bodkin, Leonard, (2005). Power, Rodgers, Hope, (1999) nustatė, jog susituokę vyrai ir moterys susiduria su mažesne rizika piktnaudžiauti alkoholiu palyginus su tais, kurie yra išsiskyrę, o viengungiai, savo ruožtu, suvartoja daugiau alkoholio nei išsiskyrę asmenys (atmetus tuos, kurie visai neseniai patyrė skyrybas (iškart po skyrybų staigiai šokteli suvartojamo alkoholio kiekiai, kurie ilgainiui sumažėja)). Vadinasi, remiantis tokiais Power, Rodgers ir Hope rezultatais, santuokoje gyvenantys žmonės mažiau piktnaudžiauja alkoholiu nei viengungiai. Panašius rezultatus savo tyrime gavo Thundal, Allebeck (1998), kurie tyrė moterų alkoholio vartojimo įpročius. Buvo gauta, kad niekada netekėjusios moterys dažniau piktnaudžiauja alkoholiu nei ištekėjusios moterys. Tai, jog ištekėjusios moterys turi mažiau su alkoholiu susijusių problemų, patvirtina ir Horwitz, White, Howell-White (1996) tyrimas. Kearns-Bodkin ir Leonard (2005) tokius įvairių tyrimų rezultatus dar papildo informacija apie tai, kad viengungiai kur kas dažniau piktnaudžiauja alkoholiu nei santuokoje gyvenantys asmenys, netgi tuomet, kai atsižvelgiama į tokius kriterijus kaip amžius, lytis ar socialinis-ekonominis statusas.
Anot autorių Kearns-Bodkin ir Leonard (2005), tai leidžia manyti, kad santuokoje yra tokių veiksnių, kurie apsaugo asmenį nuo piktnaudžiavimo alkoholiu. Taigi, kyla klausimas, kokiomis savo savybėmis šeima ypatinga kaip sistema, slopinanti alkoholio
14
vartojimo įpročius? Kokie šeimos veiksniai skatina žmones vartoti mažiau alkoholio? Hughes, Gove (1981) mano, kad tai yra šeimoje naudojami elgesio reguliavimo mechanizmai: apribojimai, įsipareigojimai – būtent jie sumažina problematiško, žalingo elgesio apraiškas. Tačiau esama ir kitokių nuomonių. Štai Horwitz, White, Howell-White (1996) mano, kad šiuo atveju svarbiausias kintamasis yra partnerių ryšio kokybė. Panašiai mano ir Kearns-Bodkin, Leonard (2005), kurių tyrimo rezultatai rodo, jog alkoholio vartojimas ir vedybinio gyvenimo kokybė yra susiję tarpusavyje. Tačiau niekas aiškiai neįvardija, kas būtent sudaro tą santykių kokybę. Kearns-Bodkin ir Leonard (2005) tik trumpai pristato klausimyną, kuriuo remiantis jie matavo vedybinio gyvenimo kokybę. Remiantis jų aprašymais, galima sakyti, kad vedybinio gyvenimo kokybę sudaro tokie kintamieji kaip bendras pasitenkinimas santuoka, nesutarimai tam tikrais klausimais, šių nesutarimų pasekmės, laiko, praleisto su sutuoktiniu, kiekis, jausmai, kuriuos asmuo patiria dėl savo kaip vedusio/ištekėjusios statuso. Tačiau lieka neaišku ar šie kintamieji yra visi, kurie sudaro vedybinio gyvenimo kokybe. O gal dark kas nors liko nepaminėta? Pavyzdžiui, sutuoktinių komunikacijos kokybė.Trumpai apibendrinant, galima pasakyti, kad santuoka, kaip žmogui svarbūs artimi socialiniai santykiai, gali susilpninti asmens alkoholio vartojimo įpročius. Taip pat ta pati santuoka šiuos įpročius gali ir sustiprinti .Deja, visiškai aiškaus šio ryšio mechanizmo vis dar nėra. Kalbama tiek apie partnerių tarpusavio santykio kokybę, tiek apie konkrečias vieno partnerio kitam taikomas elgesio reguliavimo strategijas.
1.2.2. Alkoholio vartojimo poveikis pasitenkinimui santuoka
Ne visada alkoholio vartojimas sukelia neigiamų padarinių šeimai. Visai tikėtina, kad saikingas alkoholio vartojimas neturėtų neigiamai paveikti šeimos sistemos, nes tokiu atveju šeimos poreikių patenkinimas vis dar yra svarbesnis nei alkoholis. Taip pat vedybinio, šeimos gyvenimo problemų greičiausiai nekyla tuomet, kai partnerių alkoholio girtavimo įpročiai sutampa – tokiu atveju jie vienodai suvokia vedybinio gyvenimo kokybę Kearns-Bodkin ir Leonard, (2005). Bent jau tol, kol alkoholiu nepradedama piktnaudžiauti.
Alkoholio vartojimas daugiausiai neigiamų pasekmių šeimai sukelia tuomet, kai juo pradedama piktnaudžiauti. Kaip žinia, didelės alkoholio dozės pakeičia žmogaus elgesį, ir šie pokyčiai ne visada prognozuojami. Alkoholį vartojantis šeimos narys gali visiškai atsiriboti nuo bet kokių santykių su šeima arba gali elgtis kaip ryški dominuojanti asmenybė, kuri siekia monopolizuoti visą kito sutuoktinio dėmesį (APAS (a), žiūrėta 2008 m. balandžio mėn. 4 d.). Pasak APAS, kai kurie girtaujantys asmenys gali elgtis įvairiai ir demonstruoti visus paminėtus elgesius skirtingais girtavimo epizodais: kartais jie tampa sentimentalūs ir gailisi savęs, o kartais jie tampa verbaliai ar fiziškai agresyvūs. Draugų kompanijoje jie gali būti žavūs ir įdomūs, linksmi, o namie – grėsmingi, manipuliuojantys ar kandūs. Nenuspėjamas alkoholiu piktnaudžiaujančio sutuoktinio elgesys įneša daug nerimo, streso ir įtampos į kasdienį šeimos gyvenimą. Situaciją apsunkina tai, kad ilgainiui alkoholiu piktnaudžiaujantis asmuo pradeda nebesirūpinti šeimos poreikiais. Šeimai stabilumą išlaikyti padeda ritualai ir kasdienė rutina -tai kertinis šeimos struktūros ir stabilumo akmuo (Haugland, 2005). Alkoholiu piktnaudžiaujantis asmuo pažeidžia šiuos ritualus ir rutiną. Tokiu būdu jis įneša nestabilumo į šeimos gyvenimą, sutrikdo šeimos pusiausvyros būseną. Įprasto šeimos gyvenimo sutrikdymas, įprastos dienos režimo sugriovimas kelia grėsmę šeimos homeostazės būsenai. Tokie pokyčiai reiškia papildomą stresą ir papildomus resursus pusiausvyrai ir stabilumui atkurti.
Vieno sutuoktinio piktnaudžiavimas alkoholiu stipriai paveikia tarpusavio komunikaciją. (National Institute on Alcohol Abuse and Alcoholism, 2005) nurodo, jog komunikacijoje, kai šeimoje gyvena alkoholiu piktnaudžiaujantis asmuo, paprastai yra daug kritikos, priekabiavimo, išankstinių nuostatų, nusiskundimų ir kaltės. Konfliktai tarp partnerių, kai vienas jų girtauja, sunkiai išsprendžiami arba išvis nesprendžiami. Racionalias diskusijas pakeičia užsisklendimas ir atsisakymas aptarti svarbius šeimos klausimus; arba kai kurie dalykai gali būti pasakomi agresyviai ir su pykčiu (APAS (a), žiūrėta 2008 m. balandžio mėn. 4 d.). National Healthy Marriage Resource Center (2006) išskiria šiuos aspektus, parodančius kaip piktnaudžiavimas alkoholiu kenkia partnerių tarpusavio komunikacijai:
• Sumažėja partnerių tarpusavio supratimas. Piktnaudžiavimas alkoholiu apsunkina žmogaus galimybes suprasti, ką sako kitas žmogus.
• Komunikacija tampa neigiamesnė. Atsiranda daugiau pykčio, partnerių tarpusavio santykyje lieka mažiau šilumos.
• Problemos nesprendžiamos arba sprendžiamos labai sunkiai
Taigi, vieno sutuoktinio girtavimas gali stipriai apsunkinti kitų šeimos narių gyvenimą. Daugiausiai neigiamų pasekmių kyla dėl asmens, kuris piktnaudžiauja alkoholiu, neprognozuojamo elgesio kitų šeimos narių atžvilgiu bei dėl to, kad šis asmuo apleidžia savo įprastas pareigas šeimoje ir nebeatlieka arba atlieka nereguliariai jam priskirtas funkcijas. Tokią susidariusią nepalankią situaciją šeimoje (įtampa, nerimas, stresas, konfliktai) dar apsunkina tai, kad partnerių tarpusavio komunikacija tampa labai neigiama ir ribota – jiems sunku suprasti vienas kitą, rasti bendrą kalbą ir rasti jų nepalankiai situacijai tinkamus sprendimus.
v
1.2.3. Šeimos sistemos poveikis alkoholio vartojimui
Šeimos konteksto ir sutuoktinių alkoholio vartojimo sąsajos yra ne vienpusės. Čia ne tik sutuoktinio alkoholio vartojimas įtakoją šeimos gyvenimą, bet ir šeimos gyvenimo aplinkybės gali įtakoti poros narių girtavimo įpročius. Kaip buvo minėta, šeima gali ne tik teikti pasitenkinimo, bet būti ir streso šaltiniu. Visai įmanoma, kad santuokoje nelaimingi asmenys suvartoja alkoholio daugiau, nes girtavimas padeda sumažinti neigiamas emocijas ir psichologinį stresą, kuris kyla iš vedybinio gyvenimo (Kearns-Bodkin, Leonard 2005).
Ankstesniuose skyriuose aptarėme neigiamas pasekmės, kurias šeimai sukelia vienas alkoholiu piktnaudžiaujantis sutuoktinis. (National Institute on Alcohol Abuse and Alcoholism 2005) duomenimis, dauguma alkoholiu piktnaudžiaujančių asmenų kalba apie šeimos ginčus, prastą šeimos komunikaciją, netinkamą šeimos problemų sprendimą, priekabiavimą – šie dalykai veikia kaip skatinantys ir palaikantys girtavimą. Taigi, šeimos nariai tyčia ar netyčia gali savo elgesiu paskatinti ar bausti girtuokliavimą, sukeldami pasekmes, kurios padidina arba sumažina tolimesnių girtavimo situacijų tikimybę. National Institute on Alcohol Abuse and Alcoholism pateikia kelis galimus paaiškinimus, kaip šeima gali palaikyti piktnaudžiavimo alkoholiu įpročius:
• Šeimos sistemos modeliuose sutuoktinio piktnaudžiavimas alkoholiu aiškinamas netinkamu šeimos kaip sistemos funkcionavimu. Tai reiškia, kad piktnaudžiavimas alkoholiu čia suvokiamas kaip šeimos nestabilumo, disfunkcijos atspindys (Saatcioglu, Erim, Cakmak, 2006). Šiuo atveju alkoholiu piktnaudžiaujantis sutuoktiniai atlieka šeimos prisitaikymo funkciją. Pavyzdžiui, šeima tokiu atveju turi galimybę nukreipti savo dėmesį į girtuokliaujančio nario elgesį ir išvengti netgi labiau jai grėsmingų klausimų (pvz. konfliktų šaltinis, keliantis grėsmę visos sistemos vientisumui). Beje, girtuokliaujantis šeimos narys priverčia kitus šeimos narius susikurti savo emocines ribas bei naudoti kitokius išgyvenimo mechanizmus. Vadinasi, vienam sutuoktiniui pradėjus piktnaudžiauti alkoholiu, kiti šeimos nariai atranda naujus mechanizmus, strategijas, taktikas, kurios padeda prisitaikyti. Šių naujų priemonių pagalba šeimoje atkuriama tam tikra pusiausvyra. Kai girtuokliaujantis asmuo nustoja girtuokliauti ir siekia grįžti į šeimą, šeimos sistema susiduria su taip sunkiai pasiektos pusiausvyros išardymo grėsme. Prisitaikymo elgsena, kuri buvo tinkama šeimos nariui girtuokliaujant, pastarajam nustojus gerti tampa nebetinkama, ir tokiu atveju šeima siekia išlaikyti pusiausvyrą skatindama grįžimą prie girtavimo arba atsisakydama priimti pasikeitusį asmenį, kuris stengiasi įsitraukti į šeimą ir susigrąžinti anksčiau turėtus vaidmenis.
• Bihevioristiniame šeimos modelyje laikomos prielaidos, kad alkoholio vartojimo įpročiai įgyjami ir palaikomi per santykius su socialine aplinka. Tai apima mokymąsi
18 stebint (pvz. stebimų modelių imitavimas), operantinį mokymąsi (pvz. elgesys yra stiprinamas arba silpninimas skatinant arba baudžiant pasekmes) ir aplinkos teikiamų galimybių buvimą arba nebuvimą. Šiame kontekste šeima kaip alkoholio vartojimą skatinantis ir palaikantis kontekstas yra svarbi dėl kelių priežasčių: o Šeimos narių elgesys gali veikti kaip stimulas girtavimui;
o Šeimos nariai veikia kaip modeliai, demonstruojantys su alkoholiu susijusį elgesį, galimas įveikos strategijas (pvz. gėrimas siekiant sumažinti stresą ar įtampą: jei vienas sutuoktinis, susidūręs su stresu vartoja alkoholį, tikėtina, kad ilgainiui ir antrasis gali įsisavinti šį elgesio modelį);
o Šeimos narių reakcijos gali skatinti arba bausti girtaujančio asmens pastangas, kurias jis demonstruoja blaivumo, abstinencijos laikotarpiais ar siekdamas sumažinti suvartojamo alkoholiu kiekius;
o Šeimos nariai gali sutrukdyti girtaujančiam asmeniui pajusti savo elgesio neigiamas pasekmes, ir tokia apsauga palaiko girtavimą.
Tokia trumpa kelių požiūrių į šeimą, kaip alkoholio vartojimą palaikančią ar slopinančią sistemą, apžvalga rodo, kad šeimos nariai savo elgesiu, reakcijomis į sutuoktinio girtavimo epizodus gali paveikti alkoholio vartojimo įpročius. Jei kuris nors sutuoktinis vartoja per daug alkoholio arba tai daro pernelyg dažnai, kitam sutuoktiniui verta atsigręžti ne tik į girtaujantį partnerį, bet ir atlikti savo elgesio savianalizę.
1.2.4. Sutuoktinio naudojamos poveikio strategijos
Atsižvelgiant į tai, kad darbo temoje akcentuojamas sutuoktinio girtavimas, o ne tėvo ar mamos, daugiau dėmesio reikėtų skirti vienai šeimos subsistemai – porai. Tikėtina, kad būtent suaugęs ir sąmoningas sutuoktinis, gyvenantis su alkoholį vartojančiu partneriu, galėtų stipriausiai įtakoti alkoholio vartojimo įpročius: savo įsitikinimais, elgesiu, kuriamu santykiu ir atmosfera šeimoje (vaikai yra tie šeimos nariai, kurie greičiau nukenčia nuo girtaujančio sutuoktinio negu gali kaip nors pakeisti jo elgesį). Tad vienas šio darbo skyrius yra skiriamas sutuoktinio poveikio strategijoms, kuriomis jis gali skatinti arba slopinti kito sutuoktinio alkoholio vartojimo įpročius, aptarti.
Kaip jau buvo minėta, sutuoktinių poroje gali būti taikomos tam tikros poveikio priemonės, kuriomis vienas partneris gali siekti pakeisti kito partnerio elgesį. Tai – socialinė kontrolė. Pastarąją gana išsamiai aprašė (Tucker, Mueller 2000), kurie studijavo, kokias socialinės kontrolės strategijas naudoja partneriai, norėdami sukelti pageidaujamus kito partnerio elgesio pokyčius, bei kurios vieno partnerio naudojamos socialinės kontrolės priemonės kito partnerio yra suvokiamos kaip efektyvios. Nors autoriai analizavo visas strategijas, kurias sutuoktiniai taiko, siekdami pakeisti bet kokį kito partnerio sveikatai žalingą elgesį, jų samprotavimai ir rezultatai yra artimi ir šio darbo temai. Juk, kaip žinia, alkoholio vartojimas yra viena sveikatai žalingų elgsenų.
Taigi, (Tucker, Mueller 2000) skiria dvi socialinės kontrolės formas: tiesioginę ir netiesioginę. Netiesioginė socialinė kontrolė reiškia įsipareigojimo ir atsakomybės kitam žmogui jausmus. Tiesioginės socialinės kontrolės atveju dėmesys sutelkiamas ties įvairiais kito asmens raginimais: reikalavimai, priminimai, apdovanojimai (paskatinimai) ar grasinimai. Šių autorių nuomone socialinės kontrolės priemonės turi būti taikomos gana atsargiai: jei poveikio subjektas šias priemones suvokia kaip pernelyg kontroliuojančias, galimas priešingas efektas nei kontroliuojantysis tikisi. Tuomet, kai žmonės jaučia, jog kažkas kelia grėsmę jų laisvei, jie linkę elgtis taip, kad apsaugotų savo nepriklausomybę (Tucker, Mueller 2000). Šio darbo kontekste tai reiškia, kad alkoholio vartojimo atveju pernelyg stipri ir akivaizdi kontrolė greičiau jau paskatins žmogų vartoti dar daugiau alkoholio taip parodant, kad jis yra nepriklausomas, nei nuslopins alkoholio vartojimą. Kitaip sakant, pernelyg stipriai ir akivaizdžiai kontroliuojamas sutuoktinis, kuris vartoja alkoholį, tikėtina, demonstruos tokį elgesį, kurį kažkas siekia suvaržyti – būtent, alkoholio vartojimą.
Tucker, Mueller (2000) savo tyrimo metu išskyrė tokias socialinio poveikio priemones, kurias vyrai ir moterys taiko, siekdami pakeisti partnerio sveikatai žalingo elgesio įpročius:
• Siekia drauge įsitraukti į sveikatai naudingą veiklą. Tai reiškia, jog partneris kviečia kitą partnerį prisijungti prie sveikatai naudingos veiklos praktikavimo.
• Sveikatai naudingo elgesio modeliavimas. Tai reiškia, jog partneris, demonstruodamas sveikatai naudingą veiklą, drauge kitam sutuoktiniui rodo pageidaujamo elgesio pavyzdžius.
• Palengvinančio elgesio taikymas. Tai reiškia, jog vienas partneris elgiasi taip, kad tiesiogiai palengvintų kito partnerio sveikatai naudingo elgesio įsisavinimą apribojant to sutuoktinio pasirinkimo galimybes (pvz. jei norima, kad partneris valgytų sveikiau, reikėtų gaminti tik sveikesnį maistą).
• Sveikatos klausimų su partneriu aptarimas. Tai apima informacijos sveikatos klausimais partneriui pateikimą arba diskutavimą (pvz. su sveikata susijusių įvykių arba turimų sveikų-nesveikų įpročių aptarimas).
• Bandymai pakeisti partnerio požiūrį. Tai apima iš anksto apgalvotas ir atviras pastangas pakeisti partnerio su sveikata susijusius požiūrius.
• Užuominos. Apima toką veiklą, kaip anekdotai, sarkazmas ir neverbalūs ženklai (pvz. žvilgsnis ar šypsena).
• Teigiamas paskatinimas reiškia, kad partneriui pasiūlomas apdovanojimas, paskatinimas už pageidaujamo elgesio demonstravimą.
• Nepadedančio elgesio vengimas. Tai kontroliuojančiojo partnerio pastangos vengti elgesio, kuris sumažintų kito partnerio norą, motyvaciją demonstruoti sveikatai naudingą elgesį (pvz. „Aš nekritikuoju savo žmonos, kai ji pamiršta pasimankštinti”).
• Prašymai, kad partneris elgtusi sveikatai naudingu būdu apima tiesioginį partnerio raginimą arba prašymą elgtis sveikatai naudingu būdu (apimant ir pasikartojančius reikalavimus).
• Emocinės paramos suteikimas – eilė įvairiausių strategijų, kurios apima pokalbius apie padrąsinimą, susidomėjimą, rūpinimąsi ir nerimą dėl partnerio.
• Neigiamų emocijų reiškimas – kontroliuojančiojo partnerio neigiamų jausmų išreiškimas (pvz. pyktis ar nusivylimas) kitam partneriui, siekiant sukelti pastarajam neigiamus jausmus, emocijas (pvz. kaltę), naudojant baimės kupinus prašymus (pvz. „Tu mirsi jei nemesi rūkyti”) ar sukeliant neigiamas pasekmes (pvz. partnerio baudimas, jei šis elgiasi nepageidaujamu būdu).
Kai kurios šių strategijų, kaip bus aprašyta kiek vėliau, yra labai populiarios tarp sutuoktinių, kurių vienas vartoja alkoholį. Paprastai tai yra siekimas, kad alkoholį vartojantis partneris pasijaustų kaltas dėl savo elgesio, arba nuolatiniai prašymai, kad partneris negertų, apie tai kalbant arba tiesiogiai, arba savo nepasitenkinimą parodant įvairiomis neverbalinėmis užuominomis. Deja, šios populiariosios strategijos nėra efektyvios. (Tucker, Mueller 2000) tyrimo rezultatai rodo, kad vyrai ir žmonos neefektyviausia laiko tą poveikio strategiją, kai sveikatai žalingą elgesį demonstruojančio partnerio tiesiogiai prašoma elgtis sveikatai naudingesniu būdu. Efektyviausiomis tarp vyrų ir tarp žmonų laikomos šios strategijos: sveikatai naudingo elgesio taikymas drauge; palengvinančio elgesio taikymas; emocinės paramos teikimas. 2 pav. pateiksime partnerio taikomas strategijas sutuoktinio alkoholio vartojimui slopinti.
Deja, sutuoktiniai, kitam partneriui piktnaudžiaujant alkoholiu, paprastai taiko ne efektyviausias, bet neefektyviausias socialinės kontrolės priemones. Arba išvis netaiko jokių priemonių, o paprasčiausiai susitaiko su savo padėtimi, ir savo bei šeimos poreikius aukoja piktnaudžiaujančiojo alkoholiu poreikių vardan. Ir vienu, ir kitu atveju alkoholio vartojimas ne slopinamas, bet palaikomas (Buddy, 2006).
Skiriami trys pagrindiniai sutuoktinio vaidmenys, apibūdinantys populiarias partnerio reakcijas į kito partnerio piktnaudžiavimą alkoholiu (Buddy, 2006):
• Gelbėtojas. Partneris, kuris prisiima gelbėtojo vaidmenį, neleidžia, kad kito sutuoktinio
girtavimas taptų problema. Tai reiškia, kad vieno sutuoktinio girtavimą, tokio girtavimo
pasekmes negeriantis sutuoktinis bando visaip užglaistyti, kad alkoholiu
piktnaudžiaujantis sutuoktinis nenukentėtų, o draugai ir kaimynai nieko nesužinotų.
Tokiu atveju žmona ar vyras girtuokliaujantį sutuoktinį saugo ir gina nuo viso pasaulio,
prisiima jo atsakomybes, vykdo jo pažadus.
• Provokuotojas. Šio vaidmens skiriamasis bruožas – siekis atkeršyti alkoholio padauginusiam sutuoktiniui. Tokiu atveju alkoholiu piktnaudžiaujantis sutuoktinis koneveikiamas, menkinamas, iš jo tyčiojamasi. Šiam vaidmeniui būdingos pastangos pranešti visiems aplinkiniams, koks netikęs yra alkoholį vartojantys vyras ar žmona. Pykstama. Atsiranda grasinimai skirtis, kurie nerealizuojami. Provokuotojas visko taip lengvai nepalieka. Jis neleidžia alkoholiu piktnaudžiaujančiam partneriui pamiršti padarytų nusižengimų, kurie nuolat prisimenami ir, pasitaikius bet kokiai tinkamai progai, išnaudojami prieš girtaujantį partnerį po mėnesio ar net metų.
• Kentėtojas. Tokį vaidmenį prisiėmusiam partneriui gėda dėl alkoholiu piktnaudžiaujančio sutuoktinio. Ir ši gėda parodoma tiek veiksmais, tiek žodžiais. Taip siekiama girtaujantį partnerį priversti jaustis kaltu.
Anot Buddy (2006), visi šie vaidmenys yra netinkamos reakcijos į sutuoktinio piktnaudžiavimą alkoholiu pavyzdžiai. Visais šiais atvejais alkoholiu piktnaudžiaujantis sutuoktinis išvengia savo elgesio analizės.
Gelbėtojo atveju, girtaujančiam sutuoktiniui tiesiog neleidžiama susidurti su savo veiksmų pasekmėmis. Partneris juo pasirūpina, apgina prieš kaimynus, draugus ir bendradarbius, jam pačiam nereikia spręsti dėl alkoholio padauginimo iškilusių problemų. Vadinasi, nėra priežasties apriboto alkoholio vartojimą, kadangi šalia yra žmogus, kuris visuomet juo pasirūpins ir išgelbės sunkioje situacijoje.
Kitų dviejų vaidmenų atveju alkoholio vartojimo įpročiai palaikomi kiek kitokio principo. Provokuotojo ir kentėtojo reakcija į sutuoktinio girtavimą alkoholiu piktnaudžiaujančiam sutuoktiniui taip pat leidžia išvengti savo elgesio savianalizės. Tik šiuo atveju tai padaroma nukreipiant dėmesį į provokuotojo ar kentėtojo reakciją (Buddy, 2006). Dėl visko kaltas lieka „provokuojantis” ar „kenčiantis” partneris, tik ne alkoholiu piktnaudžiaujantis sutuoktinis. Beje, girtaujančio partnerio menkinimas, tyčiojimasis iš jo ar bandymai sukelti kaltės jausmus yra priešprieša emocinei paramai, kuri laikoma viena efektyviausių socialinės kontrolės strategijų, siekiant pakeisti sutuoktinio elgesį. Tiesa yra ta, kad žeminimas, priekaištavimas, gėdinimas nesukelia alkoholiu piktnaudžiaujančiam sutuoktiniui teigiamų emocijų. Greičiau jau priešingai. Minėtas partnerio elgesys sukelia tik neigiamas emocijas. Pastarosios dažnai yra siejamos su padidėjusiu alkoholio vartojimu. Taip pat „provokuojančio” ar „kenčiančio” partnerio elgesys alkoholiu piktnaudžiaujančio sutuoktinio suvokiamas kaip spaudimas ar traktuojamas kaip šeimyninės problemos. Pastarieji veiksniai (noras pamiršti problemas, noras įveikti šeimos spaudimą) dažnai įvardijami kaip priežastys, skatinančios vartoti alkoholį (APAS (b), žiūrėta 2008 m. balandžio mėn. 4d.).
Taigi, kyla klausimas, kaip turi elgtis partneris, kuris nori, kad sutuoktinis vartotų mažiau alkoholio. Visų pirma, žinoma, svarbi savo elgesio savianalizė ir keitimas. Ankstesnis aptarimas parodo, kokios negirtaujančio partnerio elgesio, strategijos tikrai neduoda pageidaujamo efekto, tad jų taikymas yra ne tik netikslingas, bet tik dar labiau apsunkinantis situaciją. Anot Buddy (2006), geriausia yra išvis nereaguoti į alkoholiu piktnaudžiaujančio sutuoktinio girtavimo situacijas: neskubėti jam padėti, išvaduoti iš iškilusios keblios situacijos, neužsipulti su priekaištais, nesityčioti, nemenkinti, nerėkti, negėdinti, negrasinti, nemaldauti, -visa tai neveiksminga, nes leidžia girtaujančiam sutuoktiniui išvengti savo gėdos ir skausmo, kurie kylą dėl alkoholio vartojimo.
Tikėtina, kad sutuoktinio alkoholio vartojimo priežasčių analizė taip pat gali būti veiksmingas būdas siekiant atrasti efektyviausias poveikio priemones. Tucker, Mueller (2000), analizuodami tai, kurios sutuoktinių naudojamos socialinės kontrolės strategijos yra suvokiamos kaip efektyvios arba kaip neefektyvios, negalėjo išskirti nei vienos strategijos, kuri visų tyrimo dalyvių būtų suvokta kaip efektyvi arba neefektyvi. Nors ir galima išskirti strategijas, kurios dažniausiai yra efektyvios arba neefektyvios, galima sakyti, kad kiekvienos strategijos efektyvumas priklauso nuo tam tikrų aplinkybių, kurioms esant arba nesant konkreti strategija bus efektyvi arba neefektyvi. Žinojimas apie tai, kas skatina sutuoktinį vartoti alkoholį, turėtų būti naudingas nusprendžiant koks elgesio modelis yra efektyviausias siekiant susilpninti alkoholio vartojimą.
APAS (b) (žiūrėta 2008 m. balandžio mėn. 4 d.) nurodo tokias dažniausias alkoholio vartojimo priežastis:
• Alkoholis padeda atsipalaiduoti
• Alkoholis suteikia pasitikėjimo savimi
• Padeda užmigti
• Sumažina nerimą
• Padeda pamiršti problemas
• Padeda įveikti stresą
• Nes žmogus yra nusiminęs, prislėgtas
• Alkoholis padeda prisitaikyti gyvenime, darbe
• Palengvina susitaikymą su netektimis, santykių nutrūkimu
• Nuobodulys
• Įprotis
• Nes taip įprasta visuomenėje, artimiausioje aplinkoje (šeimoje, draugų ar bendradarbių kompanijoje).
Tikėtina, jog tuomet, kai alkoholis vartojamas tam, kad būtų jaučiama mažiau nerimo ar streso, kai gyvenime netenkama kažko svarbaus, emocinė parama būtų efektyvesnė nei kitos strategijos. O štai tuo atveju, kai alkoholio vartojimas laikomas norma pačioje šeimoje, efektyviausia strategija greičiausiai būtų abiejų sutuoktinių įsitraukimas į sveikatai naudingesnį elgesį. Thundal, Allebeck (1998) bei Kearns-Bodkin, Leonard (2005) tyrimų duomenys rodo, jog vyro girtavimas padidina žmonos piktnaudžiavimo alkoholiu riziką, kai vyrui apribojus suvartojamo alkoholio kiekius, mažiau alkoholio pradeda vartoti ir žmona. Vadinasi, vieno sutuoktinio alkoholio vartojimo įpročiai yra susiję su kito sutuoktinio alkoholio vartojimo įpročiais. Tai nėra problema tol, kol alkoholiu nepradedama piktnaudžiauti arba kol saikingos alkoholio dozės vienodai veikia abu sutuoktinius. Deja, alkoholis skirtingus žmones veikia skirtingai. Ta pati alkoholio dozė vienam žmogui reiškia tik vakarėlio pradžią, kai kitam ta pati dozė – vakarėlio pabaigą. Paprasčiausiai kai kuriems žmonėms dėl alkoholio kyla daugiau sunkumų, nes (APAS (b), žiūrėta 2008 m. balandžio mėn. 4 d.):
• Dėl savo biologinės konstitucijos jie yra jautresni, pažeidžiamesni alkoholio
• Jie negali kontroliuoti alkoholio vartojimo proceso, ir todėl pradėję gerti sunkiai sustoja
• Alkoholis sukelia tokius jų asmenybės ir elgesio pokyčius, kurie yra nepageidaujami aplinkinių žmonių
• Kai jie pasigeria, jie būtinai įsivelia į muštynes ar padaro nusikaltimą
• Jie negali gerti taip pat dažnai kaip ir kiti jų aplinkoje esantys žmonės
Taigi, jei partneris nori įtakoti kito sutuoktinio alkoholio vartojimo įpročius, svarbu atsižvelgi ir į savo alkoholio vartojimo įpročius: visai tikėtina, kad vienam partneriui pradėjus rečiau vartoti alkoholį, kitas partneris paseks pirmojo pavyzdžiu.
2. SUTUOKTINIŲ PASITENKINIMO SANTUOKA IR ALKOHOLIO VARTOJIMO SĄSAJOS
2.1 Tyrimo metodika. Tiriamieji.
Sprendžiant uždavinius, iškeltus darbo tiksle, buvo taikyti metodai: psichologinės, sociologinės, metodinės literatūros studijavimas pasirinkto problemos aspektu ir duomenų analizė. Anketinė apklausa, statistinė duomenų analizė ir interpretacija.
Tyrimo metodika. Tyrimo metodas – anoniminė anketinė apklausa. Apklausa buvo atliekama Kauno mieste, 95 sutuoktinių poros buvo pasirenkamos patogiosios atrankos tvarka.
1) Naudotas ,,Pasitenkinimo santuoka testas” – kurį parengė V. V. Stolinas, T. L. Romanova ir G. P. Butenko, yra skirta pasitenkinimo – nepasitenkinimo santuoka įvertinimui.
Testą sudaro vienmatė skalė, susidedanti iš 24 teiginių, priskiriamų skirtingoms sferoms: savęs ir partnerio suvokimas, nuomonės, vertinimai, orientacijos ir t.t. Kiekvienam teiginiui pateikiami trys atsakymo variantai: a)teisingai, b)sunku pasakyti, c) neteisingai.
Jeigu tiriamojo pasirinktas atsakymo variantas (a, b arba c) sutampa su raktu pateiktu šaltinyje (Stolinas 1984), tai skaičiuojami 2 balai; jeigu tarpinis (b) – tai 1 balas; už atsakymą, nesutampantį su pateiktais, – 0 balų. Kuo aukštesnis balas tuo pasitenkinimas santuoka didesnis. 1 lentelėje pateikiama testo statistinė analizė.
Atlikus pasitenkinimo skalės statistinę analizę gavome, kad skalės patikimumas (Cronbach’o alpha) yra 0,643 – tai rodo, kad skalė yra patikima ir naudojimui tinkama.
2)Alkoholio vartojimo įvertinimui taikyta anketinė apklausa. Anketa sudaryta iš keturių dalių: 37 klausimai (žr.1 priedą) apie „Priklausomybę sukeliančių medžiagų vartojimą”, kurioje panaudoti keli klausimai iš klausimyno (A. Goštautas, 1999) apie alkoholio vartojimo ypatybes. Taip pat klausimai apie tiriamųjų amžių, išsimokslinimą, lytį, šeimyninę padėtį. Anketa parengta 2007 m. VDU Teorinės psichologijos katedroje kartu su darbo vadove doc. dr. I. Pilkauskiene.
3) Informacija apie suaugusiųjų pasirengimą alkoholinių gėrimų vartojimo pokyčiams, buvo renkama naudojant paciento pasirengimo pokyčiams nustatymo anketą (Fleming, Murray,
1999). Ją sudaro 12 klausimų, iš kurių kiekvienas vertinamas 5 balų skale: nuo „visiškai sutinku” iki „visiškai nesutinku”. Skalę sudaro 3 subskalės matuojančios tiriamųjų priklausymą vienai iš nesusimąstymo, mąstymo apie permainas ar veiksmo stadijų. Tiriamasis surinkęs daugiausia taškų vienoje iš kategorijų ir bus priskiriamas būtent šiai pokyčių stadijai.
Siekiant išsiaiškinti, ar tiriamųjų pasitenkinimas santuoka bei alkoholio vartojimo sąsajos priklauso nuo apklausoje dalyvavusių asmenų išsilavinimo, respondentų buvo klausiama apie turimą išsilavinimą. Aukštąjį išsilavinimą turi – 22% respondentai, aukštesnyji – 21%, vidurinę ir spec. vidurinę mokyklą baigusių yra – 42%, profesinį -12%, nebaigta vidurinį -2%. Respondentai pagal išsilavinimą pasiskirstę aukštąjį ir aukštesnejį išsilavinimą turi 44% , o kitą 56%. Analizuojant vyrus ir moteris atskirai: moterys aukštajį išsilavinimą turi 31%, o vyrai -15%. Aukštesnyji išsilavinimą turi vyrai – 20%, o moterys 22%. Vidurinį išsilavinimą ir spec. vidurinį išsilavinimą turi moterys 35% ,o vyrų 50%. Profesinį moterys 8%, vyrai 16% ir nebaigtą vidurinį moterys 3%, o vyrai 0%.
TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS
Šio darbo tikslas – nustatyti sutuoktinio pasitenkinimo santuoka ir alkoholio vartojimo sąsajas. Šeima – maža grupė, kurioje natūraliai yra patenkinami svarbiausi žmogaus asmeniniai poreikiai. Čia jis įgyja būtiniausius socialinius įgūdžius, įsisavina pagrindinius (bazinius) elgesio stereotipus ir kultūros normas, realizuoja savo emocijas, gauna psichologinį palaikymą ir saugumą, išvengia stresų ir apkrovimų, atsirandančių kontaktuojant su aplinkiniu pasauliu. Visų šių poreikių patenkinimas sudaro psichologinių ir socialinių – kultūrinių (socializuojančių) šeimos funkcijų esmę (Buddy, Games Alcoholic Families Pla_y, 2003).
Šiuo darbu buvo siekiama parodyti, kad pasitenkinimo santuoka ir alkoholio vartojimo sąsajos, sudaro galimybę tinkamai išspręsti problemą, o netinkamai pasirinkti sprendimo būdai pagilina šeimynines krizes, kurios įtvirtina neigiamą bendravimo patirtį šeimoje, kaupia neigiamas emocijas bei sukelia psichines traumas.
Vidutinio girtumo stadija būna į organizmą patekus 50 – 100 g alkoholio. Sujaudinti smegenų žievės neuronai nebereguliuoja žemiau esančių požievio skyrių, pasikeičia emocinis imlumas. Žmogaus elgesys tuo metu priklauso nuo jo charakterio ir temperamento: jis gali būti neramus, pernelyg linksmas, įtarus, irzlus, agresyvus. Dažnai pradedami slopinti judėjimo centrai, žmogus negali koncentruoti savo raumenų veiklos. Lengvo girtumo stadija prasideda, kai į organizmą patenka 30 – 40 g alkoholio pradedami slopinti elgseną valdantys smegenų centrai (atsiranda be priežasties pakili nuotaika, nedidelis jaudrumas, kūne jaučiama šiluma) (National Institute on Alcohol Abuse and Alcoholism, 2005). Rezultatai parodė, kad gerėjant moterų pasitenkinimui santuoka mažėja mažų skardinių alaus, sidro ir kitų silpnų gėrimų išgertam kiekiui per kartą.
Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad tiek vyrai, tiek moterys panašiai vertina pasitenkinimą santuoka. Buvo nustatyta, kad moterų pasitenkinimo santuoka vertinimas nėra susijęs su alkoholio vartojimu, o vyrų pasitenkinimas santuoka yra susijęs su alkoholio vartojimu, t.y., vyrai, kuo dažniau vartoja alkoholį tuo blogiau vertina pasitenkinimą santuoka.
Santuokoje, pasak sistemos modelio atstovų, kiekvienas narys yra susijęs su kitais nariais. Šeimos nariai įtakoja vieni kitus. Remiantis šeimos kaip sistemos savybėmis galima tikėtis, kad alkoholį pradėjęs vartoti sutuoktinis neišvengiamai paveikia kitų šeimos narių gyvenimą. Taip pat galima tikėtis, jog alkoholio nevartojančio ar tai saikingai darančio partnerio pasikeitęs požiūris ir elgesys į save bei alkoholį vartojantį sutuoktinį turėtų įtakoti (sustiprinti arba susilpninti) girtaujančio šeimos nario alkoholio vartojimo įpročius. Vieno sutuoktinio alkoholio vartojimas daugiausiai skaudžių pasekmių šeimai sukelia tuomet, kai alkoholiu piktnaudžiaujama. Piktnaudžiavimas alkoholiu veda prie to, kad alkoholį
38 vartojančiam sutuoktiniui jo alkoholio vartojimo poreikiai tampa svarbesni nei šeima. Dažnas ar gausus alkoholio vartojimas stipriai pakenkia santuokai: silpnėja tarpusavio supratimas, bendravimas tampa neigiamesnis, sumažėja pasitenkinimas santuoka.
Sutuoktiniai, gyvendami drauge, siekia kontroliuoti vienas kito elgesį, ir tam jie naudoja įvairias socialinės kontrolės strategijas. Kiekviena strategija yra efektyvi tik tam tikroje situacijoje. Alkoholio vartojimo atveju taip pat vienos socialinės kontrolės strategijos gali padėti, o kitos, priešingai, netgi pakenkti ir paskatinti dar intensyvesnį alkoholio vartojimą.
Šeimos konteksto ir sutuoktinių alkoholio vartojimo sąsajos yra ne vienpusės. Čia ne tik sutuoktinio alkoholio vartojimas įtakoją šeimos gyvenimą, bet ir šeimos gyvenimo aplinkybės gali įtakoti poros narių girtavimo įpročius. Šeima gali ne tik teikti pasitenkinimo, bet buti ir streso šaltiniu. Visai įmanoma, kad santuokoje nelaimingi asmenys suvartoja alkoholio daugiau, nes girtavimas padeda sumažinti neigiamas emocijas ir psichologinį stresą, kuris kyla iš vedybinio gyvenimo (Kearns-Bodkin, Leonard 2005). Įprastos elgsenos, kurias vienas sutuoktinis naudoja siekdamas, kad kitas sutuoktinis mažiau ar rečiau vartotų alkoholį, yra grasinimai, pyktis, priekaištai, menkinimas, žeminimas, bandymai sukelti gėdos ir kaltės jausmus,- visa tai neefektyvu ir neskatina alkoholį vartojančio sutuoktinio keisti nepriimtiną elgesį.
Atlikto tyrimo metu buvo nustatyta, kad didžiausias pasitenkinimas santuoka egzistuoja tose šeimose, kuriose negeria žmona, o mažiausias pasitenkinimas santuoka nustatytas, tose šeimose, kuriose geria žmona. Vyrai, kurių žmonos linkę vartoti alkoholį, stipriai paveikia tarpusavio komunikaciją, kai šeimoje gyvena alkoholiu piktnaudžiaujanti moteris, paprastai yra daug kritikos, priekabiavimo, išankstinių nuostatų, nusiskundimų ir kaltės. Konfliktai tarp partnerių, kai moteris girtauja, sunkiai išsprendžiami arba išvis nesprendžiami. Gauti tyrimo rezultatai parodė, kad moterys, kurių vyrai metė gerti geriau vertina pasitenkinimą santuoka nei moterys, kurių vyrai vartoja arba nevartoja alkoholio.
Šiame tyrime gauti rezultatai rodo, kad sutuoktiniai, moterys ir vyrai, labiausiai patenkinti santuoka, kai nesusimąsto apie alkoholio vartojimo permainas. Sutuoktiniai, kitam partneriui piktnaudžiaujant alkoholiu, paprastai taiko ne efektyviausias socialinės kontrolės priemones. Arba išvis netaiko jokių priemonių, o paprasčiausiai susitaiko su savo padėtimi, ir savo bei šeimos poreikius aukoja piktnaudžiaujančiojo alkoholiu poreikių vardan. Ir vienu, ir kitu atveju alkoholio vartojimas ne slopinamas, bet palaikomas (Buddy, 2006). Girtaujančiam sutuoktiniui tiesiog neleidžiama susidurti su savo veiksmų pasekmėmis. Partneris juo pasirupina, apgina prieš kaimynus, draugus ir bendradarbius, jam pačiam nereikia spręsti dėl alkoholio padauginimo iškilusių problemų. Vadinasi, nėra priežasties apriboto alkoholio
vartojimą, kadangi šalia yra žmogus, kuris visuomet juo pasirūpins ir išgelbės sunkioje situacijoje.
Sutuoktiniui norint įtakoti kito sutuoktinio alkoholio vartojimo įpročius, svarbu atsižvelgi ir į savo alkoholio vartojimo įpročius: visai tikėtina, kad vienam partneriui pradėjus rečiau vartoti alkoholį, kitas partneris paseks pirmojo pavyzdžiu.
IŠVADOS
1. Moterų pasitenkinimas santuoka nėra susijęs su alkoholio vartojimo dažnumu ir kiekiu, o vyrų pasitenkinimas santuoka yra susijęs su jų alkoholio vartojimo dažnumu ir kiekiu: didėjant alkoholio vartojimo dažniui pasitenkinimas santuoka blogėja.
2. Sutuoktinių, vyrų ir moterų, pasitenkinimas santuoka susijęs su žmonos – vyro alkoholio vartojimo įpročiais:
2.1.Vyrai labiau patenkinti santuoka, kai žmona nevartoja alkoholinius gėrimus ir mažiau patenkinti, kai žmona vartoja alkoholinius gėrimus.
2.2. Moterys labiau patenkintos santuoka, kai vyrai nustoja vartoti alkoholinius gėrimus ir mažiau patenkintos santuoka, kai vyrai vartoja arba visai nevartoja alkoholinius gėrimus.
3. Vyrų pasitenkinimas santuoka nėra susijęs su alkoholio vartojimo elgesio keitimu, o moterys, tos, kurios keičia alkoholio vartojimo įpročius ir nemąstančios apie keitimą geriau patenkintos santuoka.
4. Sutuoktinių pasitenkinimas santuoka ir moters girtumas nėra susijęs, o vyrų grupėje dažnesnis vyro girtumas susijęs su geresniu pasitenkinimu santuoka.
Darbo autorius: I. Bartkevičienė
Atsisiųsti pilną darbą sutuoktiniu-pasitenkinimas