Šuolio aukščio kaita esant motorinės sistemos nuovargiui

Varžybų ir pratybų sukeltas fizinis ir psichologinis nuovargis turi įtakos motoriniams sportininkų įgūdžiams (Aune et al., 2008). Nuovargis, atsirandantis dėl per dažnai atliekamų pratybų ir nepakankamų poilsio pertraukų, sukelia persitempimą arba persitreniravimą (Urhausen et al., 1995; Demorest, Landry, 2004; Main et al., 2010; Matos et al, 2010; Winsley, Matos, 2011).

Šiuo metu vis dar nėra tyrimų, kuriuose būtų nagrinėti šuolio aukščio pokyčiai kaip persitempimo būsenos nustatymo kriterijus, nepaisant to, kad vertikalaus šuolio testas yra patikimas ir praktiškas naudoti.
Tyrimo hipotezė: šuolio aukščio kaita rodys fizinį ir psichologinį nuovargį atliekant įvairaus krūvio pratimus.

Tyrimo tikslas: nustatyti šuolio aukščio pokyčius esant periferiniam ir centrinės nervų sistemos nuovargiui bei krepšininkų varžybų ciklo metu. Tyrimo uždaviniai:

1. Nustatyti šuolio aukščio pokyčius esant metaboliniam, CNS nuovargiui ir raumenų pažeidai;
2. Nustatyti krepšininkų šuolio aukščio pokyčius varžybų ciklo metu.

Tyrimo metodika: Darbo rengimo metu buvo atlikti keturi tyrimai, kuriuose dalyvavo sveiki ir fiziškai aktyvūs vyrai (n=43). Tyrimo metu metabolinis nuovargis buvo sukeltas krūviu, kuris nuosekliai didintas veloergometru iki visiško nuovargio. Vėliau buvo testuojamas šuolio aukštis (iš kart po krūvio, praėjus 3 ir 30 min) ir nustatyta kraujo laktato koncentracija (praėjus 5 ir 30 min). Raumenų pažeidą sukėlė 70 kas 20 sek. atliekamų šuolių nuo 50 cm pakylos. Tyrimo metu buvo nustatoma šuolio aukštis, elektrostimuliacijos sukelta ir maksimali valinga jėga (MVJ), CK aktyvumas kraujo plazmoje ir raumenų skausmas. CNS nuovargis buvo sukeltas tiriamiesiems uždraudus miegoti 24 val. Šio eksperimento metu buvo nustatoma šuolio aukštis, elektrostimuliacinė jėga, MVJ, informacijos perdirbimo greitis ir emocinė būklė. LKKA „Atletas” krepšininkų šuolio aukštis buvo registruojamas 9 savaites kiekvienų pratybų pradžioje. Taip pat buvo vertinta kraujo, šlapalo ir magnio koncentracija.

Tyrimo rezultatai: po nuosekliai didinamo krūvio reikšmingai padidėjo laktato koncentracija ir reikšmingai sumažėjo šuolio aukštis. Tyrimo metu nustatyta stipri koreliacija tarp santykinio šuolio aukščio sumažėjimo ir laktato koncentracijos. Šuolis į aukštį reikšmingai sumažėjo ir po raumenų pažeidą sukeliančio krūvio; reikšmingai sumažėjęs jis išliko 48 val.
Sukėlus raumenų pažeidą, reikšmingai padidėjo CK koncentracija kraujo plazmoje, pasireiškė raumenų skausmas. Be to, reikšmingai sumažėjo MVJ bei elektrostimuliacijos sukelta jėga. Sukėlus CNS nuovargį šuolio aukštis reikšmingai nesikeitė, nors žymiai sumažėjo informacijos perdirbimo greitis bei padidėjo subjektyviai pačių tiriamųjų įvertintas nuovargis. Krepšininkų šuolio aukščio rezultatai per tiriamąjį laikotarpį kito reikšmingai. Nustatytas silpnas ir labai silpnas neigiamas koreliacinis ryšys tarp rungtynėse žaisto laiko ir šuolio aukščio kaitos.

Išvados:

1. Šuolio aukščio kaita nėra universalus žmogaus motorinės sistemos nuovargio rodiklis, kadangi jis labai priklauso nuo fizinio krūvio pobūdžio. Esant centrinės kilmės nuovargiui šuolio aukštis gali nesikeisti, o dėl metabolinio nuovargio jis sumažėja labai žymiai, bet neilgam laikui (-30—60 min). Po raumenų pažeidą sukeliančio krūvio šuolio aukštis išlieka sumažėjęs 48 valandas, nors pokytis nuo kontrolinės reikšmės yra reikšmingai mažesnis nei po metabolinio krūvio.
2. 9 savaičių varžybų ciklo metu krepšininkų vidutinis šuolio aukštis kito reikšmingai, tačiau individuali analizė parodė, kad aiškios šuolio aukščio kaitos tendencijos nėra. Nustatytas silpnas koreliacinis ryšys tarp varžybose žaisto laiko ir šuolio aukščio.

Raktiniai žodžiai: metabolinis nuovargis, raumenų pažeida, CNS nuovargis, šuolio aukštis
SUMMARY

Monitoring the jump height as human motor system fatigue marker and in competitive cycle
of basketball players

Competition and training induced physical fatigue, as an outcome of involvement in

sport, has been shown to affect the motor skill execution of athletes (Aune et al., 2008).
There are number of studies showing that fatigue from the frequent training sessions overload and insufficient recovery leads to overreaching and overtraining (Urhausen et al., 1995; Demorest, Landry, 2004; Main et al., 2010; Matos et al, 2010; Winsley, Matos, 2011). There are no studies to investigate jump height changes as a marker of overreaching state despite that vertical jump test is highly reliable and it is practical for use.
Hypothesis: jump height changes will show general physical and mental fatigue

while performing in different conditions.
Aim: to determine jump changes influenced by peripheral and central nervous system fatigue and in competitive cycle of basketball players. Objectives:
1. To determine jump height changes influenced by metabolic, CNS fatigue and muscle damage;
2. To determine jump height changes in competitive cycle of basketball players.

Methods: Four investigations have been made, where healthy and physically active men (n=43) have taken the part. Metabolic fatigue was caused by intermittent increasing cycling exercise untill exhaustion, followed by the measuring of jump height (immediately after the exercise, after 3 and 30 min) and blood lactate concentration (after 5 and 30 min). Muscle damage was caused by 70 drop jumps from 50 cm height platform every 20 seconds, after which the jump height, electrostimulation-induced and maximal voluntary contraction force (MVC), blood CK level and muscle soreness were measured. CNS fatigue was caused by preventing subjects from sleeping for 24 hours. The jump height, electrostimulation-induced and maximal voluntary contraction force (MVC), information processing speed and emotional state were measured in this stage. The jump height of basketball players of LKKA „Atletas” team was measured for 9 weeks at the beginning of each practice. Concentrations of blood urea and magnesium were estimated as well.
Results: blood lactate level increased and jump height decreased significantly after intermittent increasing cycling exercise. There was identified significant strong correlation between relative decrease of jump height and lactate level. Jump height also decreased significantly and remained significantly decreased after 48 hours. CK level in blood increased significantly and muscle soreness appeared. Furthermore, there was a significant decrease of MVC and electrostimulation-induced force. When CNS fatigue occurred jump height didn’t change as there was a significant decrease of information processing speed and an increase of subjectively assessed fatigue by the subjects. The jump height results of basketball players changed significantly in studied period. Weak and very weak negative correlation was established between time played in competitions and change of the jump height.
Conclusions:
1. A change in jump height isn’t universal fatigue index of the human motor system, whereas it depends on the kind of physical load. The jump height can remain stable in the case of central fatigue as the jump height is greatly reduced by the metabolic fatigue, but recovers quickly (-30-60 min). After the load that causes muscle damage jump height recovery lasts 48 hours, although a change is significantly smaller than control value than after metabolic load.
2. The avarage jump height changed significantly in 9 weeks competitive cycle of basketball players, however, individual analysis showed that there is no obvious tendency of change of the jump height. Weak correlation was established between time played in competitions and change of the jump height.

Key words: metabolic fatigue, muscle damage, CNS fatigue, jump height.
ĮVADAS
Varžybų ir pratybų sukeltas fizinis ir psichologinis nuovargis turi įtakos motoriniams sportininkų įgūdžiams (Aune et al., 2008). Moksliniuose darbuose nuovargis apibūdinamas įvairiai. Vieni autoriai nuovargį apibrėžia kaip sumažėjusį raumenų pajėgumą išvystyti ir palaikyti kuo didesnę jėgą ir galingumą (Gandevia, 1998; Cairns, 2006), kiti jį apibūdina kaip protinės funkcijos sumažėjimą (Enoka, Duchateau, 2008) ar apsaugos mechanizmą, padedantį išvengti traumos ar mirties fizinės veiklos metu (Abbiss, Laursen, 2005; Ratel et al., 2006). Šiuo atveju nuovargis gali būti laikomas veiklą ribojančiu veiksniu, turinčiu įtakos ne tik motorinei veiklai, bet ir suvokimui, kuris yra susijęs su įgūdžių panaudojimu, dalyvaujant aukšto lygio varžybose (McMorris, Graydon,
1997; Royal et al., 2006).
Nuovargis priklauso nuo centrinių ir periferinių mechanizmų (Westerblad et al., 1991; Gandevia et al., 1995). Kraujo apytakos sutrikimas, energijos išsekimas ir metabolitų kaupimasis, taip pat ir elektromechaninio ryšio sutrikdymas bei raumenų pažeida, laikomi pagrindinėmis periferinio nuovargio priežastimis (Bogdanis et al., 1995; Vollestad, Sejersted, 1988; Sahlin et al., 1998; Warren et al., 1999; Byrne et al., 2004). Be to, tyrimais nustatyta, kad centrinės aktyvacijos sumažėjimas mažina motorinės sistemos funkcionalumą (Gandevia et al., 1995; Gandevia et al., 1996). Periferinio ar centrinio nuovargio dominavimas priklauso nuo pratimo tipo, intensyvumo ir poilsio tarp serijų trukmės (Skurvydas et al., 2002; Fowles, Green, 2003).
Nuovargis, atsirandantis dėl per dažnai atliekamų pratybų ir nepakankamo poilsio, sukelia persitempimą arba persitreniravimą (Urhausen et al., 1995; Demorest, Landry, 2004; Main et al., 2010; Matos et al., 2011; Winsley, Matos, 2011). Persitempimas apibūdinamas kaip laikinas, greitai išnykstantis pajėgumo sumažėjimas, dažnai pasireiškiantis kartu su miego ir dėmesio koncentracijos sutrikimais bei pakitusia nuotaika (Nederhof et al., 2007). Jei pajėgumo sumažėjimas yra didelis ir išlieka ilgą laiką, sportininkai patiria persitreniravimo sindromą (Nederhof et al., 2007).
Persitempimo nustatymo metodai labai įvairūs. Dažniausiai naudojami klausimynai apie miego sutrikimus ir nuotaikos būklę kartu su kraujo, reakcijos laiko ir pajėgumo testais, atliekamais iki visiško nuovargio (Urhausen et al., 1995; Urhausen, Kindermann, 2002; Statsenko, Charykova, 2010). Tačiau šiuo metu vis dar nėra tyrimų, kuriuose būtų nagrinėti šuolio aukščio pokyčiai kaip persitempimo būsenos nustatymo kriterijus. Vertikalaus šuolio testas yra patikimas ir praktiškas naudoti, nes, pavyzdžiui, gali būti atliktas krepšininkų komandos per maždaug 6-8 minutes. Be to, yra žinoma, kad nuovargis neigiamai veikia veiksnius, lemiančius šuolio aukštį: greitumą, jėgą ir koordinaciją (Fitts, 2003; Enoka, Duchateau, 2008; Apriantono et al., 2006). Vadinasi, iš labiau nuvargusio sportininko galima tikėtis didesnio šuolio aukščio sumažėjimo. Be to, šuolio aukštis gali būti susijęs su nuovargio suvokimu, kuris priklauso nuo centrinės nervų sistemos ir dažnai pasireiškia kaip bendras nuovargis, atspindimas subjektyviais nusiskundimais, tokiais kaip nuotaikos sutrikimai, sumažėjęs susidomėjimas pratybomis ir varžybomis bei nesugebėjimas koncentruoti dėmesio (Winsley, Matos, 2011). Taigi šiame tyrime keliama hipotezė, kad šuolio aukščio kaita rodys bendros fizinės ir psichologinės būklės nuovargį atliekant įvairaus krūvio pratimus. Tyrimo tikslas – nustatyti šuolio aukščio pokyčius, esant periferiniam ir centrinės nervų sistemos nuovargiui, bei krepšininkų varžybų ciklo metu. Tyrime keliami šie uždaviniai:
1. Nustatyti šuolio aukščio pokyčius esant metaboliniam, CNS nuovargiui ir raumenų pažeidai;
2. Nustatyti krepšininkų šuolio aukščio pokyčius varžybų ciklo metu.
Šis darbas yra reikšmingas ne tik teoriškai, bet ir praktiškai: kad sportininkai pasiektų aukštų rezultatų, reikalingas tikslus ir gerai suplanuotas pasirengimo proceso valdymas. Norint tinkamai valdyti sportinio pasirengimo vyksmą, reikia žinoti ir atsižvelgti į sportininko fizinę būklę ir jos pokyčius. Mūsų tyrimo rezultatai suteiks papildomos informacijos apie šuolio aukščio kaitos informatyvumą vertinant bendrą sportininko būklę ir diagnozuojant pervargimą ir persitreniravimą. Tyrimo rezultatai ypač naudingi sporto šakų treneriams.
1. LITERATŪROS APŽVALGA 1.1. Nuovargis

Nuovargis — tai laikinas organizmo darbingumo mažėjimas dėl pokyčių įvairiose oganizmo sistemose atliekant fizinį darbą. Nuovargį sukeliančios priežastys visada yra konkrečios, t. y. priklauso nuo atliekamo darbo pobūdžio, raumenų darbo režimo intensyvumo. Dažniausiai darbingumas fizinės veiklos metu mažėja dėl CNS (centrinės nervų sistemos), endokrininės sistemos, vegetacinės sistemos ir dirbančių raumenų nuovargio (Milašius, 2005).
Literatūroje nuovargis apibūdinamas įvairiai:
• „Intensyvi raumenų veikla sąlygoja gebėjimo atlikti darbą sumažėjimą, žinomą kaip nuovargis…” (Allen, Westerblad, 2001);
• „Atliekant motorinę užduotį ilgą laiko intervalą skatinamas motorinis nuovargis, kuris apibūdinamas kaip žmogaus sugebėjimo išvystyti jėgą sumažėjimas… ” (Lorist et al., 2002);
• „Kofeino poveikis CNS pailgino bėgimo ant bėgtakio laiką iki nuovargio… ” (Davis et al.,
2003);
• „… varginanti užduotis buvo atliekama kairės rankos raumenimis tol, kol raumenys visiškai
išseko.” (Edgley, Winter, 2004);
• „Nuovargį rodo EMG (elektromiogramos) signalų amplitudės padidėjimas ir spektrinių dažnių sumažėjimas.” (Kallenberg et al., 2007).
Raumenų nuovargis gali būti nusakomas kaip motorikos deficitas, suvokimo ar protinės funkcijos sumažėjimas. Jis gali parodyti laipsniškai mažėjančią raumenų jėgą ar tam tikrą ribą, kai nutraukiama užsitęsusi veikla, ir jis gali būti matuojamas kaip raumenų jėgos sumažėjimas, elektromiografinio aktyvumo pokytis ar kontraktilinių funkcijų pervargimas (Enoka, Duchateau,
2008).
Dauguma mokslininkų remiasi labiau apibendrintu raumenų nuovargio apibūdinimu: fizinių pratimų sukeltas mažėjantis raumenų gebėjimas išvystyti jėgą ar galingumą, ar negalėjimas tęsti darbo (Bigland-Ritchie, Woods, 1984; Sogaard et al., 2006).
Anot Walsh (2000) nuovargį ir visišką išsekimą apibūdina viena esminė sąvoka — kritinė galia (KG). Pagrindinis fiziologinis KG determinantas yra gebėjimas panaudoti deguonį. Intensyvių pratimų metu nuovargis ir su juo susijęs išsekimas atsiranda jei bet kuri iš fiziologinių sistemų pradeda veikti virš savo KG (Walsh, 2000).
Atsižvelgiant į raumenų jėgą, raumenų nuovargis yra svarbus nervinės raumeninės funkcijos komponentas, kuris yra susijęs su silpnumu (Theou et al., 2008).
Raumenų nuovargis yra laikomas kaip „neigiama” fizinės veiklos pasekmė ir kaip „teigiamas” saugos mechanizmas siekiant išvengti traumos ar mirties fizinės veiklos metu (Abbiss, Laursen 2005; Ratel et al., 2006).
Nuovargio pojūčiui įtakos turi daug veiksnių, įskaitant psichologinius (nuotaika, motyvacija, lūkesčiai), periferinius (grįžtamasis ryšys iš sąnarių, raumenų, ir sausgyslių), neurobiologinius (neuromediatorių kiekio pokyčiai įvairiose smegenų struktūrose) (Nybo, Secher, 2004; St Clair Gibson et al., 2003).
Fizinio darbo metu organizmo ar jo sistemų darbingumas dėl nuovargio mažėja laipsniškai, todėl laiko atžvilgiu nuovargį galima nagrinėti kaip procesą ir išskirti keletą fazių: kompensuojamąją, nekompensuojamąją ir visišką. Šių fazių atskyrimo kriterijus — organizmo, kaip visumos, sugebėjimas atlikti norimą darbą, pavyzdžiui, kiek galima ilgiau išlaikyti pasirinktą darbo galingumą (Milašius, 2005; Stasiulis ir kt., 2005).
Nuovargio fazių trukmė priklauso nuo daugelio veiksnių, tarp kurių svarbiausi yra treniruotumas, raumenų darbo režimas, darbo intensyvumas, dirbančio asmens motyvacija, amžius, lytis, išorinės sąlygos (Stasiulis ir kt., 2005).
Raumenų nuovargis yra abiejų, nervų ir raumenų, sistemų veikimo indikatorius, ir šių dviejų sistemų sąveika sąlygoja nuovargio atsiradimą.

Autoriai išskiria tokias pagrindines raumenų nuovargio priežastis: 1. ATP hidrolizės ir resintezės intensyvumo sumažėjimas (Edman et al., 1990; Fitts, 1994);

2. metabolitų koncentracijos padidėjimas (ADP, neorganinio fosfato, AMP ir kt.) (Donaldson et al., 1978; Edman et al., 1990);
3. acidozė (pH sumažėjimas raumeninėje skaiduloje, kas sukelia raumeninio audinio parūgštėjimą) (Fitts, 1994; Metzger, Moss, 1987);
4. elektrinio signalo perdavimo raumeninių skaidulų struktūromis sutrikimas (nervų sistemos veiklos pablogėjimas);
5. raumeninių skaidulų susitraukimo mechanizmo sutrikimai (raumeninių skaidulų sarkomerų, citoskeleto irimų, mechaniniai sutrikimai) (Armstrong et al., 1991; Dedrick et al., 1990;
Jones et al., 1989).
Šie mechanizmai gali būti tarpusavyje susiję, pvz., dėl acidozės sumažėja ATP hidrolizės ir resintezės greitis. Priklausomai nuo atliekamo darbo pobūdžio ir specifikos (darbo intensyvumo, trukmės, darbo ir poilsio santykio, raumens susitraukimo tipo) nuovargio mechanizmai gali pasireikšti daugelyje raumeninės skaidulos lokalizuotų vietų (Fitts, 1994).
Nuovargio pasireiškimo specifiškumas priklauso nuo kelių fiziologinių procesų, dėl kurių sutrinka kontraktilinių baltymų savybė generuoti jėgą. Nuovargio dydis priklauso nuo atliekamos užduoties. Šis efektas yra žinomas kaip raumenų nuovargio priklausomybės nuo atliktos užduoties principas (Bigland-Ritchie et al., 1995). Pasak šio principo, nėra vienos priežasties, atsakingos už raumenų nuovargį, o dominuojantis mechanizmas yra specifinis tiems procesams, kurie yra veikiami atliekant varginantį pratimą (Cairns et al., 2005).

1.1.1. Metabolinis nuovargis

Metabolinis nuovargis atsiranda dirbant maksimaliu ar submaksimaliu intensyvumu, kol nebeįmanoma atlikti darbo. Susikaupę metabolitai stabdo miozino skersinių tiltelių darbą, dėl to mažėja raumens susitraukimo jėga ir atsipalaidavimo greitis.
Raumeninių skaidulų (raumeninių ląstelių) susitraukimų energetinis šaltinis yra adenozino trifosfatas (ATP) (Lehninger, 1971; Murray, 1995). Raumenų ląstelėse pagrindinis ATP gamybos būdas vyksta 3 būdais:
1. Greita ATP gamyba iš sarkoplazminių kreatinfosfato atsargų;
2. Šiek tiek lėtesnė gamyba anaerobinės glikolizės būdu;
3. Lėtesnė, bet labai efektyvi ATP gamyba aerobinės glikolizės būdu ir skaidant riebalus mitochondrijose (Murray, 1995).
Nesvarbu, kuris iš šių ATP gamybos būdų būtų dominuojantys, raumenų susitraukimai visada bus susiję su adenozindifosfato (ADP) padidėjimu ir neorganinio fosfato (Pi) gamyba. Intensyviai dirbant, Pi kaupimasis gali būti nustatomas pasitelkus branduolinę magnetinio rezonanso
14 spektroskopiją (Chance et al., 1981; Minotti et al., 1989; Molė et al., 1985; Sapega et al., 1987). Anaerobinė glikolizė sukelia H+ jonų kaupimąsi ir žymiai sumažina pH ląstelėje ir už jos ribų. Šių trijų metabolitų (ADP, Pi, H+) koncentracija ypatingai padidėja atliekant didelės jėgos ir galingumo reikalaujančias užduotis, ir jie visi turi tiesioginį poveikį skersinių tiltelių sukibimo efektyvumui. Skersinių tiltelių sukibimo efektyvumas vertinamas pagal 2 faktorius:
1. Aktino ir miozino filamentų sukibimo-atsipalaidavimo trukmę 1 ciklo metu;
2. 1 sukibimo-atsipalaidavimo ciklo greitį.
H+ jonų susikaupimas sumažina izometrinio susitraukimo jėgą (Lamb, Stephenson, 1997) ir sumažina filamentų sukibimo laiką (Potma et al., 1994). Cooke et al. (1998) nustatė susitraukimo greičio mažėjimą didėjant H+ koncentracijai.
Acidozės vietoje neorganinis fosfatas (Pi) yra pagrindinis nuovargį sukeliantis veiksnys (Westerblad et al., 2002). Intensyvių raumenų susitraukimų metu Pi kaupiasi skylant PCr
(fosfokreatinui) (Gladden, 2004).
Ament ir Verkerke (2009) apžvelgė nuovargio atsiradimo priežastis. Periferins nuovargis kyla dėl šių priežasčių:
• Veiklos sukelti pokyčiai vidinėje aplinkoje. Fizinių krūvių, viršijančių padidėjusį kraujo laktato kaupimąsi, metu, vidinėje aplinkoje įvyksta pokyčiai (kraujyje, tarpląsteliniame skystyje) taip pat įtraukiant:
1. Kaupiasi laktatas (La) ir vandenilio jonai (protonai). H+ kaupimasis yra iš dalies blokuojamas, padidėja CO2 išlaisvinimas iš hidrokarbonato. Todėl, kaip rezultatas, didėja kvėpavimo koeficientas;
2. Didėja amoniako koncentracija;
3. Didėja šiluma, todėl padidėja prakaito išsiskyrimas. Vandens praradimas gali sukelti dehidrataciją;
• Fizinės veiklos sukelti pokyčiai raumeninėse skaidulose:
1. Sarkoplazmoje kaupiasi Pi (neorganinis fosfatas), versdamas mažėti susitraukimo jėgą dėl aktino-miozino tiltelių sąveikos slopinimo;
2. Sarkoplazmoje kaupiasi H+ jonai, taip pat sukeldami jėgos mažėjimą dėl aktino-miozino tiltelių sąveikos slopinimo. Be to, H+ kaupimasis gali sukelti kalcio reabsorbcijos sulėtėjimą sarkoplazminiame retikulume. Tai gali būti pagrindinė ilgesnės atsipalaidavomo trukmės priežastis po varginančių raumenų susitraukimų;
3. Mg2+ jonų kaupimasis sarkoplazmoje. Mg2+ neleidžia Ca2+ išeiti iš sarkoplazminio retikulumo;
4. Pi (neorganinio fosfato) koncentracijos didėjimas slopina Ca2+ atsipalaidavimą iš sarkoplazminio retikulumo. Ca2+ atsipalaidavimas yra slopinamas nusodinant kalcio fosfatą sarkoplazminio retikulumo spindyje ir fosforilinant Ca2+ išėjimo kanalus;
5. Mažėja glikogeno atsargos ir, kraštutiniais atvejais, gliukozės kiekis kraujyje. Net trumpalaikis gliukozės kiekio kraujyje sumažėjimas gali rimtai sutrikdyti CNS funkcijas. Glikogeno atsargų išeikvojimas didina raumenų nuovargį;
6. Sumažėja veikimo potencialų laidumo grietis išilgai sarkolemos, galimai dėl su fizine veikla susijusių biocheminių pokyčių skaiduloje ir jos išorėje. Laidumo griečio sumažėjimas atsispindi EMG (pasikeičia signalų dažnis), tačiau neturi jokio žinomo tiesioginio poveikio raumenų jėgos išvystymui;
7. Padidėja kalio jonų (K+) išėjimas iš raumeninių skaidulų. Kalio jonų koncentracijos padidėjimas T vamzdelių (lot. „ t-tubuli”) spindyje gali lemti vamzdelinio veikimo potencialo blokavimą ir, vadinasi, mažesnę jėgą dėl sumažėjusio sužadinimo-susitraukimo mechanizmo veikimo;
8. Nervinis raumeninis sinapsinis perdavimas gali būti užblokuotas; tačiau tai dažniausiai pasireiškia dėl ligos (pvz., sunkiosios miastenijos; lot. „myasthenia gravis”).
Didėjant darbo intensyvumui laktatas kaupiasi dėl šių priežasčių (Gladden, 2004): I. Suintensyvėja glikolizės procesai:
1. a. La- gamyba priklauso nuo piruvato ir NADH konkurencijos tarp LDH (laktato
dehidrogenazės) ir NADH šaudyklių (malato-aspartato ir glicerolio fosfato) ir piruvato
tranportavimo (Gladden, 1996).
b. Didelio LDH aktyvumo ir piruvato virsmo į laktatą reakcijos garantuoja HLa gamybą, ypatingai didėjančios kartu su didėjančiu glikolitiniu greičiu (Brooks, 1998; Brooks et al., 1999 a,b).
2. a. La- gamyba priklauso nuo pusiausvyros tarp Phos (fosforilazės) ir PFK
(fosfofruktokinazės) veiklos ir PDH aktyvumo (Parolin et al., 1999).
b. Phos aktyvuojama padidėjusio darbo tempo, dėl f [Ca2+], f [Pi] ir f [AMP]; tai
padidina glikolitinį greitį, todėl f La- gamyba (Spriet, 1992; Parolin et al., 1999; Rush,
Spriet, 2001).
c. Didėjant pratimo intensyvumui [ATP] Į, [ADP] f, [AMP] f, [Pi] f, [amoniakas] f, o
šie savo ruožtu skatina PFK aktyvaciją ir f La- gamybą (Spriet, 1991).
d. Didėjant fiziniam krūviui, padidėja simpatoadrenalinis aktyvumas; Adrenalinas
skatina Phos ir todėl didėja glikolizė ir La- gamyba (Drummond et al., 1969; Spriet,
1992; Parolin et al., 1999).
e. f [Ca2+] gali veikti toliau aktyvuodamas Phos ir PFK, nepriklausomai nuo metabolinio grįžtamojo ryšio (Parolin et al., 1999).
II. Nuo O2 priklausoma medžiagų apykaita:
Didėjant darbo intensyvumui, smarkiai mažėja raumenų PO2 ties -60 % VO2max riba. Oksidacinis fosforilinimas tampa priklausomas nuo O2 (tačiau ne ribotas) ir siekiant išlaikyti vienodą oksidacinio fosforilinimo greitį, padidėja ([ADP][Pi]/[ATP]). ([ADP][Pi]/[ATP]) padidėjimas yra potencialus glikolizę skatinantis veiksnys, įtakojantis La- gamybą (Gladden, 1996).
III. Laktato likvidavimas:
1. Simpatoadrenalinis aktyvumas sukelia vazokonstrikciją ir Į kraujo tekėjimą į kepenis,
inkstus ir neaktyvius raumenis, o tai sumažina La- oksidaciją ir likvidavimą (Nielsen et
al., 2002).
2. Laktato pašalinimą taip pat riboja adrenalinas dirbančiuose raumenyse ir raumenyse, esančiuose ramybės būsenoje (Hamann et al., 2001).
3. Padidėjęs anksčiau įtrauktų į darbą raumeninių skaidulų stimuliavimo dažnis skatina La-gamybą daugumoje skaidulų, vietoj to, kad jį šalintų.
4. Kai La- gamyba viršija jo likvidavimo greitį, f raumenų ir kraujo [La-] (Brooks, 1985).
IV. Greitųjų raumeninių skaidulų sužadinimas. Didėjant pratimo intensyvumui į darbą
įtraukiama vis daugiau greitųjų raumeninių skaidulų. Šios skaidulos yra tinkamesnės La-
gamybai (Armstrong, 1988).
Laktato rūgštis daugiau nei 99 % skyla į La- anijonus ir protonus (H+) esant fiziologiniam pH. Fizinio darbo metu raumenims susitraukinėjant, raumenų ir kraujo [La-] ir [H+] gali pakilti iki labai aukšto lygio (Fitts, 2003; Sahlin et al., 1976). Dauguma mokslininkų teigė, kad žalingas HLa poveikis raumenims ir fizinio darbo atlikimui yra labiau įtakojamas H+ nei La- (Fitts, 2003).
Fitts (2003) pareiškė, kad padidėjęs raumenų [H+] gali neigiamai paveikti raumenų funkciją tokiais būdais:
1. Pablogina skersinių tiltelių persiskirstymą iš žemos į didelės jėgos būseną;
2. Sumažina maksimalų susitraukimo greitį;
3. Slopina miofibrilių ATP-azę;
4. Mažina glikolitinį greitį;
5. Sumažina skersinių tiltelių aktyvavimą, nes kliudo Ca2+ jungtis su troponinu C, o tai sumažina Ca2+ reabsorbciją dėl sarkoplazmos ATP-azės slopinimo (todėl sumažėja vėlesnis Ca2+ išsiskyrimas).
Kaip ilgai raumenų aktyvacija gali trukti iki išsekimo priklauso nuo ADP refosforilinimo atgal į ATP greičio. Siekiant padidinti refoforilinimo greitį, Pi, kreatino, kreatinfosfato, ATP, ADP,

O2 metabolinis gradientas turi padidėti, kad padidėtų šių substratų pernašos greitis į jų panaudojimo
vietas (Walsh, 2000).

1.1.2. Raumenų pažeida

Raumenų pažeidą sukelia intesyvūs ar labai ilgai trunkantys, ypač ekscentriniai, pratimai (Skurvydas, 1998). Pasak Nosaka (2007), raumenų pažeida atsiranda, kai raumuo patiria per didelį fizinį, cheminį ir biologinį stimulą. Raumenų pažeida gali pasireikšti kaip raumenų skausmas, patinimas, silpnumas, sumažėjusi raumenų jėga (Sayers, Clarkson, 2002). Prie šių simptomų galima priskirti ir sumažėjusią raumenų amplitudę (Clarkson et al., 1992).
Pirmiausia pažeida įvyksta sarkomerų lygyje, pažeidžiama plazminė membrana, dėl kurios sutrinka elektromechaninio ryšio mechanizmo veikla, ir tai yra pagrindinė raumenų funkcijos pablogėjimo priežastis, o sutrikdyta Ca2+ reguliacija raumeninėse skaidulose sukelia baltymų ir membranų įtrūkimus, dėl kurių prasideda uždegiminės reakcijos (Armstrong et al., 1991; Proske,
Morgan, 2001).
Raumenų pažeida gali būti priklausoma nuo lyties, raumenų darbo režimo, fizinių pratimų intensyvumo ir trukmės, treniruotumo, genetinio polinkio, raumeninių skaidulų tipo ir pasiskirstymo raumenyse (Heled et al., 2007; Lee, Clarkson, 2003; Tesch et al., 1985; Yamin et al.,
2007).
Raumenų pažeida gali būti vertinama pagal raumenų specifinių baltymų kiekį kraujyje, tokių kaip kreatinkinazė (CK) ar mioglobinas (Clarkson et al., 1992).
Daugelis tyrimų rodo, kad ekscentrinių pratimų rezultatas — kraujo serume didėjančios CK lygis 24-48 valandas po pratimo ir gali išlikti 4-7 dienas (Clarkson et al., 1992). CK yra viduraumeninis baltymas atsakingas už pastovaus ATP lygio palaikymą raumenų sutraukimo metu (Friden, Lieber 20016). Suaugusio žmogaus kraujo plazmoje normalus CK aktyvumas yra < 190 U/L. CK aktyvumas ekscentrinių pratimų metu gali padidėti keliolika kartų iki 1000 ar net 10 000 U/L (Clarkson et al., 1992), o kai pratimo atlikimo metu dirba didelės raumenų grupės — net iki 25 000 U/L (Jones et al., 1987). Clarkson et al. (2006) nustatė, kad ekscentriniai pratimai sukelia CK-MM padidėjimą. Šis padidėjimas gali išlikti progresuojantis 3, 4 ar 5 dienas po ekscentrinės veiklos (Nosaka et al., 1991). Senel ir Akyūz (2010) ištyrę futbolininkus nustatė, kad CK-MM koncentracija piką pasiekia praėjus 24 val. po futbolo varžybų ir išlieka reikšmingai padidėjusi iki 72 val. lyginant su pradinėmis reikšmėmis. CK savo didžiausią koncentraciją pasiekia po 1-5 dienų po fizinio pratimo (Staron, Hikita, 2000; Schneider et al., 1995; Vincent, Vincent, 1997; Clarkson et al., 1986; Newham, Jones, 1986). 18 Kituose tyrimuose, autoriai teigia, kad CK koncentracija pasiekia piką po 3-4 dienų, kojomis atlikus ekscentrinius pratimus su svoriais (Vincent, Vincent, 1997; Clarkson et al., 1986). Ištyrus maratono bėgikų CK po varžybų, CK koncentracija buvo 21 kartą didesnė nei ramybėje, o tapo normali po 4 dienų (Schneider et al., 1995). Friden et al. (1983) nustatė, kad po ekscentrinių pratimų II tipo raumeninių skaidulų miofibrilių pažeida buvo didesnė. II tipo raumeninės skaidulos labiau linkusios į raumenų pažeidą nei I tipo skaidulos, be to, kai pratimai altiekami vyraujant II tipo skaiduloms, tai sukelia didesnį CK aktyvumą (Jansson, Sylven, 1985; Tesch et al., 1985; Thorstensson, 1976). Epstein et al. (2006) neseniai nustatė, jog egzituoja stipri koreliacija (r=0,72) tarp anaerobinio darbo ir kreatinkinazės aktyvumo po ištvermės pratimų. Autoriai taip pat nustatė netiesioginį ryšį tarp kreatinkinazės aktyvumo ir II tipo raumeninių skaidulų % raumenyse. Tuo tarpu Magal et al. (2010) išsiaiškino, kad kreatinkinazės aktyvumas nepriklauso nuo raumeninių skaidulų tipo, ypač kai pratimo intensyvumas yra mažesnis už tam tikrą slenkstinę ribą. Raumenų skausmas. Skausmo pojūtis yra subjektyvus ir individualus, todėl įvertinti jo kiekybę yra sudėtinga (Nosaka et al., 2002a). Raumenų skausmas suskirstytas į 3 tipus (Safran et al., 1989): 1. raumenų skausmas, pasireiškinatis 24-48 valandų laikotarpyje po neįprastos fizinės veiklos, dažnai yra vadinamas vėluojančiu raumenų skausmu (DOMS); 2. ūmus kaustantis skausmas nuo raumens pažeidimo, pradedant nuo kelių raumeninių skaidulų sutrūkinėjimo, esant nepažeistai fascijai, iki visiško raumens ir fascijos plyšimo; 3. iškart po fizinio pratimo kylantis raumenų skausmas ar mėšlungis. Gali būti, kad uždelstas raumenų skausmas yra antrinis atsakas į pažeidimą. Nuo 4 valandų iki 4 dienų po ekscentrinio fizinio krūvio raumenyse padidėja fagocitų aktyvumas — tai rodo raumens uždegimą (Stauber, 1989). Kai padidėja vidinis raumens spaudimas, prasideda jungiamojo audinio pažeidimas. Tuomet per pažeistas ląsteles lėtai išsiskiriančios medžiagos (bradikininas, histaminas ir prostaglandinai) padidina skausmo receptorių jautrumą (Miles, Clarkson, 1994). Raumenų skausmas, praėjus 48 val. po raumenų pažeidą sukeliančios fizinės veiklos, yra potencialus anaerobinio pajėgumo ir raumeninių skaidulų tipo prognozavimo rodiklis. Individai, pasižymintys didesniu raumenų skausmu po fizinės veiklos gali turėti didesnį % II tipo raumeninių skaidulų ir pasižymi didesniu anerobiniu pajėgumu (Magal et al., 2010). Ekscentriniai pratimai ne visada sukelia raumenų pažeidą. Jos mastas vėlesniuose treniravimosi etapuose, atliekant tuos pačius ekscentrinius pratimus, yra reikšmingai mažesnis, palyginus su pradiniais etapais (Clarkson et al., 1992; Nosaka et al., 20026). 1.1.3. Centrinės nervų sistemos nuovargis Raumenų nuovargis yra sudėtingas reiškinys, turintis tiek centrinę, tiek periferinę kilmę (Meeusen et al., 2006; Nybo, Secher, 2004). Centrinis nuovargis yra palaipsniui mažėjanti raumenų aktyvacija dėl nervų sistemos sumažėjusios funkcijos (Nybo, Secher, 2004). Centrinis nuovargis gali būti paaiškintas neurotransmiterių kiekio ir aktyvumo pokyčių įvairiose smegenų struktūrose ir nepakankamo O2 tiekimo į smegenis (sunkaus fizinio darbo metu), dėl kurio sumažėja motorinių vienetų kiekio rekrutavimas ir gebėjimas išlaikyti motorinę aktyvaciją (Meeusen et al., 2006). Periferinis nuovargis yra susijęs su pokyčiais nervinėse raumeninėse jungtyse ir raumenų audiniuose, kurie nėra susiję su centrine nervų sistema (Nybo, Secher, 2004). Ament ir Verkerke (2009) aptarė tokias centrinio nuovargio galimas priežastis: 1. Aksonų veikimo potencialų laidumas gali būti blokuojamas aksonų šakojimosi vietose, todėl pablogėja raumeninės skaidulos aktyvacija. Šio veiksnio santykinė svarba yra nežinoma; 2. Motoneuronų veikla gali būti paveikta raumenų aferentų reflekso. Taigi, centrinio nuovargio efektas, tam tikru mastu, gali būti kompensuojamas mechanoreceptorių refleksų (IA ir II tipai iš raumenų verpščių; IB iš Goldžio sausgyslės organų); 3. III ir IV nervų grupių stimuliacija sukelia motoneuronų signalų dažnio sumažėjimą ir signalo sklidimo slopinimą motorinėje žievėje; 4. Transkranijinės magnetinės stimuliacijos metu buvo išsiaiškinta, kad smegenų motorinio kortekso ląstelių jaudrumas gali kisti palaikomų motorinių užduočių eigos metu; 5. Serotoninerginių neuronų sinapsių veikimas gali sustiprėti, sukeldamas padidėjusį silpnumo ar „nuovargio" jausmą. Tai gali atsitikti dėl padidėjusio serotonino pirmtako triptofano (TRP) patekimo į smegenis. Ilgos fizinės veiklos metu toks padidėjęs TRP srautas į smegenis yra dėl fizininių pratimų sukelto šakotųjų aminorūgšių (BCAA) koncentracijos sumažėjimo kraujyje; 6. Dėl sukelto fizinio krūvio atsipalaiduoja citokinai. IL-6 skatina nuovargio pojūtį, o IL-1 sukelia gyvūnų liguistą elgesį. Daugelio ligų atveju padidėja šių citokinų gamyba. Cirkuliuojančių aminorūgščių pokyčiai plazmos koncentracijoje gali sukelti didelį poveikį smegenų funkcijų matavimams ir daryti įtaką apetitui, miegui, hormoninei funkcijai, kraujo spaudimui, protinei veiklai ir fizinei ištvermei (Femstrom, 2005; Farris, 1998). Nuovargis, kylantis dėl ilgai trunkančios fizinės veiklos, gali būti apibūdinamas laipsniško krūvio sukelto raumenų išvystomo galingumo ar jėgos sumažėjimo (Edwards, 1981; Gandevia, 2001; Nybo, Secher, 2004), dėl kurio nebesugebama palaikyti reikiamo galingumo, todėl mažėja 20 fizinis darbingumas. Originalią centrinio nuovargio hipotezę pasiūlė Newsholme et al. (1987), kuri buvo grindžiama prielaida, kad centrinių monoaminų sintezė ir metabolizmas, ypač 5-HT, pakitinta dėl fizinės veiklos sukeltų aminorūgščių pokyčių periferijoje. Atsižvelgiant į 5-HT poveikį nuovargiui ir mieguistumo jausmui, padidėjęs smegenų serotonerginis aktyvumas buvo nustatytas kaip energijos netekimo ir motorinių vienetų įtraukimo į darbą sumažėjimo determinantas, tokiu būdu darydamas poveikį sportininkų fizinės ir psichinės veiklos efektyvumui. Vėliau ši hipotezė buvo pakeista, nes duomenys rodo, kad ketacholaminai neurotransmiteriai (dopaminas ir noradrenalinas) gali taip pat vaidinti labai svarbų vaidmenį atsirandant nuovargiui (Meussen, Watson, 2007). Minima, kad serotonerginė sistema atsakinga už nuotaikos, emocijų, miego ir apetito pokyčius, tuo pačiu yra susijusi ir su daugelio elgsenos ir fiziologinių funkcijų kontrole (Cooper et al., 2003). Yra galima ir kita priežastis, vaidinanti svarbų vaidmenį nuovargio pasireiškime, tai sąveika tarp smegenų 5-HT ir dopamino (DA) (Davis, Bailey, 1997). Ekstraląstelinės koncentracijos santykio tarp 5-HT ir DA padidėjimas yra susijęs su mieguistumo ir nuovargio pojūčiais, paspartindami nuovargio atsiradimą, kadangi mažesnis santykio skirtumas yra palankesnis darbingumui, palaikydamas motyvaciją ir sujaudinimą (Davis, Bailey, 1997). Amžiaus skirtumai. Baudry et al. (2007) ištyrė amžiaus įtaką vargstamumui. Jis išmatavo jėgos momento sumažėjimą, kai jauni (vidutinis amžius ± standartinis nuokrypis; 30,5 ± 2,5 metai) ir seni (77,2 ± 1,4 metai) vyrai ir moterys atliko maksimalius ekscentrinius ir koncentrinius pėdos lenkiamųjų raumenų susitraukimus. Užduotis buvo atliekama darant 5 serijas po 30 maksimalių susitraukimų (vieno susitraukimo laikas 3,5 s), o kiekvieno susitraukimo judesio amplitudė 30°, greitis 50°s-1. Maksimalaus jėgos momento sumažėjimas abiejų užduočių metu buvo didesnis vyresnių tiriamųjų. Galutinio maksimalaus jėgos momento rodikliai atlikus koncentrinę užduotį sumažėjo 27,1 % jaunesniųjų ir 42,1 % vyresniųjų suaugusiųjų tarpe, o sumažėjimas po 150 maksimalių ekscentrinių susitraukimų buvo 40,9 % jaunesnių ir 50,2 % vyresnių tarpe. Galutinio maksimalaus jėgos momento mažėjimas po kiekvienos 30 maksimalių susitraukimų serijos buvo didesnis taip pat vyresnių suagusiųjų tiriamųjų tarpe atliktose užduotyse. Nuovargis, pasireiškęs abiejose grupėse, buvo susietas su elektromechaninio ryšio pokyčiais, dėl Ca2+, ir nervų-raumenų sutrikusios veiklos, tik vyresniems suaugusiems (Enoka, Duchateau, 2008). Kitas nuovargio atsiradimų specifiškumo pavyzdys siejasi su jėgos mažėjimu, dėl nervų sistemos potencialaus raumenų aktyvavimo pablogėjimo. Aktyvavimo deficitas nustatomas normalizuojant jėgos prieaugio amplitudę jėgai, kurią gali sukelti vienodas stimulas, kai raumuo būna ramybės būsenoje; koeficientas yra išreiškiamas kaip valingos aktyvacijos indeksas (Kent-Braun, Le Blanc, 1996). Šis valingos aktyvacijos sumažėjimas, ilgai trunkančių pratimų metu, gali lemti nuovargio atsiradimą (Enoka, Duchateau, 2008). Gandevia et al. (1996) išsiaiškino, kad jėga sumažėjo iki 74,1 ± 8,6 %, nes 10 % sumažėjo žasto dvigalvio raumens valinga aktyvacija. Baubalt et al. (2006) nustatė valingos aktyvacijos sumažėjimą, kai tiriamieji atliko kelio tiesiamųjų raumenų maksimalius izometrinius ir ekscentrinius susitraukimus. Trys maksimalių ekscentrinių susitraukimų serijos sumažino MVJ 59,0 ± 8,1 % ir valingą aktyvaciją 26,5 ± 2,1 %, tuo tarpu, atlikus 3 vienodus izometrinius susitraukimus buvo pastebėtas MVJ sumažėjimas 57,9 ± 8,6 % ir valingos aktyvacijos — 35,7 ± 3,8 %. S0gaard et al. (2006) padarė išvadą, kad laikant alkūnės lenkiamuosius raumenis izometriniu režimu (25 % MVJ) 43 min, MVJ sumažėja 41,4 ± 13,2 %, o valinga aktyvacija, išmatuota stimuliuojant motorinius nervus, 27 % (nuo 98,0 ± 5,1 % pradžioje iki 71,9 ± 38,9 % užduoties pabaigoje). Šie tyrimai tik patvirtina, kad dirbant dinaminiu režimu maksimaliu intensyvumu ir izometriniu režimu ilgai trunkančiu submaksimaliu intensyvumu, nuovargis gali būtį sąlygojamas nervų sistemos raumenų sumažėjusios aktyvacijos (Enoka, Duchateau, 2008). Be to, aktyvacijos sumažėjimą gali įtakoti kraujo gliukozės kiekio sumažėjimas ar pratimo atlikimas karštoje aplinkoje (Nybo, Nielsen, 2001; Nybo, 2003; Todd et al., 2005). Dar viena nuovargio pasireiškimo priežastis glūdi pačiuose raumenyse. Raumenų ištvermingumas, bent gyvūnų tarpe, ištyrus juos elektrostimuliacijos pagalba, priklauso nuo raumeninių skaidulų tipų santykio raumenyse (Cairns et al., 2005). Yra įrodymų, rodančių, kad CNS didelį poveikį gali daryti ir hipertermija, pradedant tyrimais, rodančiais žymius smegenų veiklos pokyčius, sumažėjusią valingą raumenų aktyvaciją, padidėjusį įtampos jausmą, kai kūno temperatūra yra padidėjusi (Nielsen, Nybo, 2003). Mittleman et al. (1998) pateikė papildomų įrodymų apie 5-HT vaidmenį pasireiškiant nuovargiui treniruojantis karštyje. Autoriai nustatė, kad pajėgumas atlikti mažo intensyvumo (40 % VO2max) pratimus šiltoje aplinkoje (-34°C) padidėja 14 % po BCAA papildų vartojimo, lyginant su placebo grupe. Priešingai, kiti tyrimai parodė, kad BCAA papildų vartojimas neturi jokio poveikio atliekamam pratimui karštyje (Cheuvront et al., 2004; Watson et al., 2004). Kiti mokslininkai ištyrė (Nybo, Nielson, 2001; Morrison et al., 2004; Vadopalas et al., 2007) ir nustatė hipertermijos įtaką raumenų nuovargiui. Nustatyta, kad nuovargio atsiradimas tiesiogiai susijęs su šerdinės temperatūros padidėjimu iki kritinės ribos — 39,5°C, t. y. kai pastebimas neuroraumeninės aktyvacijos sumažėjimas (Nybo, Nielson, 2001). Taip pat yra nustatyta, kad padidinus raumenų temperatūrą 2,7°C, reikšmingai padidėja raumenų nevalingo susitraukimo jėga, atsipalaidavimo greitis, padidėja šuolio aukštis (Kandratavičius ir kt., 2003), o maksimalioji valinga jėga išlieka nepakitusi (Bružas ir kt., 2003). Millet et al. (2009) savo tyrimų išvadoje teigė, kad, nepriklausomai nuo raumenų darbo, hipoksija turi tiesioginį efektą motoriniam raumenų aktyvavimui. 1.2. Pervargimas, persitempimas, persitreniravimas Mažesni nei optimaliais laikomi treniravimosi krūviai nesukelia norimo adaptacijos laipsnio (pavyzdžiui, rezultatų prieaugio), tuo tarpu, didesni nei optimalūs treniravimosi krūviai gali sukelti būklę, dažnai vadinamą „persitreniravimo sindromu", „pervagimu" ar „perdegimu" (Kentta, Hassmėn, 1998). Pervargimas — tai sunki organizmo būklė po didelio vienkartinio fizinio krūvio arba jų komplekso, kai atsigavimas vyksta labai ilgai, tenka panaudoti fiziologines, biologines atsigavimo priemones. Atsigavimo laikotarpis po pervargimo turi būti ilgas, todėl sutrinka planingas treniruočių darbas. Tik visiškai atsigavus galima vėl pradėti nuosekliai didinti krūvius, sistemingai treniruotis (Milašius, 2005). Persitempimas — tai atskirų organų ar sistemų veiklos sutrikimas po vienkartinių fizinių krūvių treniruočių ar varžybų. Tai dažniau atsitinka sportininkams, kurie dėl įvairių priežasčių (ligos, traumos) ilgą laiką reguliariai nesitreniravo, o vėl pradėję, būdami valingi, atlieka didžiulius fizinius krūvius, neatitinkančius jų organų ir sistemų funkcinių gebėjimų. Persitempimas gali pasireikšti skausmais širdies plote, kepenų skausmo sindromu, atskirų raumenų grupių skausmu, pulso padažnėjimu ramybės būklėje, didele reakcija į fizinius krūvius, padidėjusiu kraujospūdžiu, kitais funkciniais sutrikimais (Milašius, 2005). Persitreniravimas — patologinė sportininko būsena, ryškus organizmo darbingumo sumažėjimas, psichinės depresijos, neigiamų pokyčių funkcinėse sistemose atsiradimas, sportinių rezultatų blogėjimas nuo per didelių arba monotoniškų fizinių ir psichinių krūvių, nepakankamo poilsio (Stonkus, 2002). Autoriai (Fry, 1994; Mackinnon, 1994) yra išskyrę šiuos persitreniravimo simptomus: 1. Prastesni rezultatai; 2. Nuolatinis nuovargis; 3. Raumenų skausmas; 4. Atsirandančios traumos; 5. Sumažėjęs apetitas; 6. Miego sutrikimai; 7. Nuotaikos sutrikimai; 8. Pablogėjusi imuninė sistema; 9. Sunku sutelkti dėmesį (susikoncentruoti); 10. Sumažėjęs pasitikėjimas savimi ir motyvacijos stoka (Winsley, Matos, 2011). Fry et al. (1991) persitreniravimo simptomus suskirstė į 4 kategorijas: 1. Fizioliginiai simptomai; 2. Psichologiniai simptomai; 3. Biocheminiai simptomai; 4. Imunologiniai simptomai. Žinoma, kad persitreniravimas atsiranda dėl fizinio krūvio ir atsigavimo disbalanso, t. y. esant per dideliam krūviui ir mažam atsigavimui. Hoffman et al. (1999) teigė, kad geriausi sportiniai rezultatai priklauso nuo tinkamo treniruočių intensyvumo ir apimties manipuliavimo tiek pat, kiek nuo adekvataus poilsio ir atsigavimo tarp treniruočių. Persitempimas ir persitreniravimas gali turėti (laikiną) neigiamą įtaką veiklos atlikimui, nuovargiui ir kitiems sutrikimams, tokiems kaip pablogėjęs apetitas ir miegas, koncentracijos problemos ir pakitusi nuotaika. Jei ši įtaka pradingsta per gana trumpą laiką, tokia būklė yra vadinama funkciniu persitempimu (FP). Atletas neturi didelių nusiskundimų ir atsigauna per kelias dienas ar savaites. Jei atsigavimo trukmė būna ilgesnė nei tikimasi, tuomet tokia būklė vadinama ne funkciniu persitempimu (NFP). Ir tik esant dideliai persitreniravimo neigiamai įtakai vartojama persitreniravimo sindromo (PTS) sąvoka. Atsigavimas nuo PTS užtrunka nuo kelių mėnesių iki metų (Nederhof et al., 2006). Pablogėjusi nuotaikos būklė yra krūvio ir atsigavimo pusiausvyros sutrikimo simptomas (Nederhof et al., 2008). Kita šio sutrikimo pasekmė gali būti informacijos perdirbimo smegenyse sutrikimas. Nederhof et al. (2006) teigė, kad sportininkai su NFP ar PTS gali parodyti psichomotorinį sulėtėjimą. Psichomotorinis sulėtėjimas gali būti išmatuotas kompiuterizuotomis reakcijos laiko užduotimis. Rietjens et al. (2005) palygino reakcijos laikus prieš ir po didelio intensyvumo ir apimties treniruotes su kontrolinės grupės laikais. Jie nustatė reikšmingą reakcijos laiko padidėjimą net jei nebuvo rasta jokio nuovargio. Sporto psichologijoje, sprendžiant ryšį tarp persitreniravimo ir nuotaikos, dažniausiai tyrimams pasitelkiama Nuotaikos profilio skalę (NPS, angl. Profile of Mood State - POMS) (McNair et al., 1992). Morgan et al. (1987) tyrinėjo plaukikų nuotaikos kaitą sezono metu. Jų tyrimas parodė, kad ankstyvame sezone plaukikai pademonstravo „aisbergo" profilį. Šis profilis yra apibūdinamas bendru sveikatos jausmu, kuris yra susijęs su pagerėjusiu atlikimu. Kaip persitreniravimo rezultatas pablogėjo sportininkų nuotaika, kuri buvo susijusi su sumažėjusia psichine sveikata. Plaukikai pademonstravo „aisbergo" profilį dar kartą po to, kai buvo reikšmingai sumažintas treniruočių stresas. Raglin (1993) savo apžvalginiam straipsnyje apžvelgė ryšio tarp treniravimosi kiekio ir sportininko nuotaikos egzistavimą. Šis, taip vadinamas, „dozės-atsako" ryšys rodo, kad padidėjusi treniravimosi apimtis turi neigiamą poveikį sportininkų nuotaikai. Sportininkų nuotaikos pagerėjimas tiesiogiai koreliuoja su treniruočių apimties sumažėjimu (Martin et al., 2000). 1.3. Šuolio aukštį lemiantys veiksniai ir jo matavimas Šoklumas svarbus daugelio sportininkų (krepšininkų, tinklininkų, rankininkų, futbolininkų ir kt.) fizinis gebėjimas. Šoklumas, kaip žmogaus fizinis gebėjimas, yra apibūdinamas labai įvairiai: „Šoklumas — gebėjimas, kuriuo pasižymi žmonės ir kai kurios gyvūnų rūšys. Tai procesas, kurio metu žmogus ar gyvūnas trumpam atkelia savo kūną nuo Žemės paviršiaus naudodami tik savo jėgas. Paprastai šokdamas individas stumia save aukštyn sulenkdamas ir valingai ištiesdamas kojas." (Enciklopedinis žodynas, 2011). Sporto terminų žodyne (Stonkus, 2002) šoklumas apibūdinamas kaip gebėjimas atsispyrimo jėga pakylėti save aukštyn, tolyn. Šoklumas yra vienas svarbiausių sportininko kompleksinių gebėjimų, priklausantis nuo kojų raumenų susitraukimo greičio ir judesių koordinacijos (rankų mosto). Vertikalus ir horizontalus šuolis yra galingumo reikalaujanti veikla. Norint pagerinti šuolį, pirmiausia reikia sustiprinti specifines raumenų grupes, dalyvaujančias judesyje. Pavyzdžiui, blauzdos, pakinklio, sėdmens ir keturgalvis šlaunies raumenys yra pagrindiniai atsakingi už vertikalaus šuolio aukštį (stiprūs pilvo ir apatinės nugaros dalies raumenys taip pat yra labai svarbūs) (National Basketball Conditioning Coaches Association, 1997). Žaidžiant krepšinį, šuolių rezultatai priklauso nuo daugelio faktorių: specifinių griaučių raumenų funkcinių savybių, raumenų kompozicijos, antropometrinių duomenų, treniruotumo, elastinės ir mioelektrinės sukauptos energijos panaudojimo, raumenų sausgyslių prisitvirtinimo, nervų raumenų adaptacijos fiziniam kruviui specifikos, nuo kojų ir rankų darbo koordinacijos ir kt. (Ball, 1989; Balčiūnas, 2005). Vienas iš pagrindinių veiksnių, nulemiančių šuolio iš vietos į aukštį efektyvumą yra tinkamas reikiamų raumenų (daugiausia apatinės kūno dalies) darbas. Svarbu ne vien pakankamai išvystyti reikiamus raumenis bet ir priversti juos susitraukti reikiamu momentu (Čižauskas, 2009). Žmogaus šoklumas yra integralus fizinis gebėjimas, priklausantis nuo kitų — jėgos, greitumo, koordinacijos (Aragon-Vargas, Gross, 1997; Kollias et al., 2001; Tomioka et al., 2001). Pagal Fitts et al. (1991), raumens susitraukimo jėgos rodikliai priklauso nuo daugelio faktorių: nuo raumeninės skaidulos ir raumens storio bei ilgio (jei aktino ir miozino tiltelių tankis vienodas, tai raumens susitraukimo jėga gali tiesiogiai priklausyti nuo jo masės); raumens „architektūros", t. y. raumeninių skaidulų išsidėstymo sausgyslės atžvilgiu kampo bei raumens ir raumeninių skaidulų ilgio santykio; lygiagrečiai išsidėsčiusių aktino ir miozino tiltelių kiekio bei jų jėgos; raumenų jėgos įgyjimo greičio (jėgos gradiento); raumenų jėgos priklausomybės nuo Ca2+ koncentracijos, t. y. raumenų susitraukimo mechanizmo jautrumo Ca2+ jonams; raumenų „kompozicijos", t. y. skirtingo tipo raumeninių skaidulų santykio dydžio; maksimalaus raumenų susitraukimo greičio ir raumenų susitraukimo jėgos ir greičio priklausomybės pobūdžio. Gebėjimas kaip galima labiau suaktyvinti raumenis taip pat turi įtakos šuolio aukščiui. Čižauskas (2009) savo atliktais tyrimais įrodė, kad šlaunies raumens aktyvumas bei vidurinio dvilypio blauzdos raumens aktyvumas yra iki 50 % didesnis atliekant greitus šuolius, o šoninio dvilypio blauzdos raumens aktyvumas yra iki 40 % didesnis atliekant aukštus šuolius. Atliekant šuolius labiau išnaudojamos raumenų elastinės ir refleksinės savybės. Šoklumas priklauso ne tik nuo raumenų susitraukimo galingumo, bet ir nuo raumens bei sausgyslės elastingumo. Kuo elastingesnis raumuo ir sausgyslė, tuo geresnis šoklumas atliekant amortizuojamo tūptelėjimo šuolius. Taigi norint įvertinti raumens struktūros ypatybes, reikia analizuoti šuolio atlikimo kaitos rodiklius (Caseroti et al., 2001; Kubo et al., 2002). Nervinė programa gali ne tik reguliuoti raumenų susitraukimo galingumą, bet ir optimizuoti kūno pozą (statinę padėtį) prieš šuolį ir jį atliekant (Stanislovaitis, 1998). Nustatyta, kad dėl nervinės motorinės programos gali būti skatinami įvairūs reflektoriniai mechanizmai, kurie taip pat gali optimizuoti raumenų susitraukimo galingumą (Dyhre-Poulsen et al., 1991). Pavyzdžiui, yra nustatyta, jog lavinant šoklumą gali pagerėti tempimo reflekso jautrumas, o dėl jo ir šuolio aukštis (Komi, 1992; Kyrolainen, Komi, 1995). Be to iki atliekant šuolį gali būti padidinamas raumenų tonusas, nuo kurio priklauso šoklumo efektyvumas (Kyrolainen, Komi, 1995). Greitojo tipo raumeninėse skaidulose (RS) yra daugiau elastinių komponentų nei lėtojo tipo RS (Kyrolainen, Komi, 1995). Pavyzdžiui, nustatyta, kad su amortizuojančiu tūptelėjimu atliekamo šuolio aukštis priklauso nuo sugebėjimo panaudoti raumeninio audinio elastinę energiją bei tempimo refleksą (Bosco et al., 1982a; Bosco et al., 1983a). Tai priklauso nuo raumenų kompozicijos ypatumų — greiti sportininkai geriau panaudoja elastinę energiją greitai bei trumpai amortizuojamai pritūpdami, o „lėtų" sporto šakų atstovai - lėtai bei giliai tūptelėję (Bosco et al., 1982b; Bosco et al., 1983b). Be to, manoma, kad atliekant šuolius į gylį (nuo paaukštinimo) greitu amortizuojamu pritūpimu, labiau panaudojama elsatinė raumenų sukaupta energija nei tempimo refleksas (Bosco et al., 1983a). Yra nustatyta, kad suaktyvėjus III ir IV raumenų aferentams, jie gali slopinti tempimo refleksą (Garland, 1991), kuris gali turėti įtakos raumenų aktyvumui ir kuris turi reikšmės sportininkų šoklumui. Manoma, kad dėl raumenų ir sausgyslių elastingumo, šoklumo savybės gali pagerėti apie 15-40 proc. (Bosco et al., 1983c). Taip pat šoklumui įtakos turi ir greitųjų raumeninių skaidulų santykis raumenyse. Pavyzdžiui, nustatyta, kad kuo didesnis greito susitraukimo tipo raumeninių skaidulų kiekis raumenyse, tuo geresni šoklumo rodikliai (Bosco et al., 1979). Siekiant padidinti šuolį, būtina taikyti specifinius treniravimo metodus. Dėl nuosekliai taikomų krūvių gali pagerėti raumenų nervinio valdymo efektyvumas, o efektyvesnė šuolio nervinė programa leidžia geriau koordinuoti raumenis šuolio metu (Dietz, 1992). Nustatyta, kad raumenų gebėjimas ugdyti jėgą priklauso nuo lyties. Nustatyta, kad vyrų jėga didesnė negu moterų dėl didesnės jų raumenų masės, jėgos, galingumo, vyraujančių greitųjų raumeninių skaidulų (Hunter, Enoka, 2001). Autoriai, tyrinėjantys šoklumą, teigia, kad šuolio aukštis priklauso nuo staigiosios jėgos (Haguenauer et al., 2005; Rudas ir Skurvydas, 2005). Vieni autoriai savo tyrimuose atskleidžia stiprų koreliacinį ryšį tarp staigiosios jėgos ir šuolio aukščio (Young et al., 1999; Paasuke et al., 2001), kiti — priešingai, randa, kad šuolio aukštis visiškai nekoreliuoja su kojų raumenų staigiąja jėga (Young, Bilby, 1993; Kollias et al., 2001). Remiantis eksperimentiniais tyrimais ir teoriniais skaičiavimais buvo įrodyta, kad nuo staigiosios jėgos priklauso atsispyrimo trukmė, tačiau ne šuolio aukštis (Čižauskas et al., 2006; Muckus ir Čižauskas, 2006). Nustatyta, kad kūno masės centro pakilimo aukštis geriausiai koreliuoja su pradiniu greičiu ir atsispyrimo trukme — atitinkamai r=0,78; p<0,001 ir r=0,62; p<0,001 (Čižauskas, 2009). Atsižvelgiant į tai, kad gebėjimas aukštai pašokti ir greitai pašokti yra dvi kokybiškai skirtingos šoklumo ypatybės, šoklumas turėtų būti vertinamas šuolio aukščiu ir šuolio trukme. Tačiau šoklumą bendrai galima vertinti vienu integraliu rodikliu — santykine šuolio galia (Muckus ir Krušinskienė, 2008). Sportininko šoklumui nustatyti ir įvertinti yra sukurta ne viena metodika, tačiau įvairių sporto šakų atstovų (krepšininkų, rankininkų, tinklininkų, gimnastų ir kt.) šoklumo vertinimui dažnai taikomas šuolio aukštyn iš vietos testas (Muckus, 2006; Paasuke et al., 2001). Yra nemažai šio testo variantų: 1. šuolis iš pradinės padėties stovint su pritūpimu, kai rankos ant klubų; 2. šuolis iš pradinės padėties stovint su pritūpimu ir rankų mostu; 3. šuolis iš pradinės padėties pritūpus; 4. šuolis nuo pakylos; 5. kartotiniai šuoliai ant kontaktinės plokštės ar jėgos platformos ir kt. Visi šie testai yra tinkami, ir jie yra naudingi įvertinant tam tikras žmogaus gebas. Kiekvienas šių testų turi atitinkamas taikymo sritis. Pavyzdžiui, konkaktinė plokštė „Ergojump" skirta apytikriam anaerobinio darbingumo vertinimui treniruotėse (Čižauskas, 2009). Šuolio aukštį galima nustatyti keliais būdais: a) filmuojant sportininką, atliekantį šuolį, b) naudojant specialią įrangą šuolio aukščiui matuoti, c) registruojant žemės reakcijos jėgos kreivę (dinamogramą) šuolio metu ir atliekant skaičiavimus, d) atliekant skaičiavimus iš šuolio trukmės (Čižauskas, 2009). Nors šoklumas testuojamas įvariais būdais, tačiau visais atvejais šoklumas vertinamas tik šuolio aukščiu, nekreipiant dėmesio į šuolio trukmę. Dauguma autorių, tyrinėjančių šoklumą, matuoja maksimalaus šuolio aukštį teigdami, kad šuolio aukštis priklauso nuo dinaminės (staigiosios) jėgos (Haguenauer et al., 2005; Rudas ir Skurvydas, 2005). IŠVADOS 1. Šuolio aukščio kaita nėra universalus žmogaus motorinės sistemos nuovargio, atsigavimo ir pervargimo rodiklis, kadangi jis labai priklauso nuo fizinio krūvio pobūdžio. Esant centrinės kilmės nuovargiui šuolio aukštis gali nesikeisti, o dėl metabolinio nuovargio jis sumažėja labai žymiai, bet neilgam laikui (-30-60 min). Po raumenų pažeidą sukeliančio krūvio šuolio aukštis išlieka sumažėjęs 48 valandas, nors pokytis nuo kontrolinės reikšmės yra reikšmingai mažesnis nei po metabolinio krūvio. 2. 9 savaičių varžybų ciklo metu vidutinis krepšininkų šuolio aukštis kito reikšmingai, tačiau individuali analizė parodė, kad aiškios šuolio aukščio kaitos tendencijos nėra. Nustatytas silpnas koreliacinis ryšys tarp varžybose žaisto laiko ir šuolio aukščio, todėl pagal šuolio kaitą tiktai dalinai galima nustatyti povaržybinę žaidėjų būseną. Darbo autorius A. BOLEVIČIUS Atsiųsti pilną darbą suolio-aukstis