Tyrimo tikslas – nustatyti didelio meistriškumo jaunimo grupių ir elito slidininkių varžybų krūvio apimtį, struktūrinę sudėtį, specifiškumą iki pagrindinių sezono varžybų ir nustatyti varžybinės veiklos taktinius ypatumus, rezultatyvumą, amžiaus rodiklius ir jų sąsają su sportiniais rezultatais pasaulio slidinėjimo čempionate ir Pasaulio slidinėjimo taurės varžybose.
Tyrimo objektas – didelio meistriškumo jaunimo grupių (iki 20 metų ir iki 23 metų grupės) slidininkių ir elito slidininkių (užimančių 1-10 vietas pasaulio čempionate, Pasaulio slidinėjimo taurės varžybose) dalyvavimo varžybose sistemos ypatumai, varžybinė veikla ir jos rezultatyvumas, veiksniai, turintys įtakos varžybinės veiklos rezultatyvumui.
Tyrimo uždaviniai:
1. Nustatyti jaunimo grupės (iki 23 metų) slidininkių varžybinės veiklos apimtį, struktūrinę sudėtį ir specifiškumą per slidinėjimo sezoną iki startų pasaulio jaunimo čempionate.
2. Ištirti didelio meistriškumo slidininkių varžybinę veiklą per 2008/2009 m. sezoną iki pasaulio slidinėjimo čempionato Liberece.
3. Išnagrinėti didelio meistriškumo slidininkių nuotolių įveikimo taktiką pasaulio slidinėjimo čempionate.
4. Nustatyti didelio meistriškumo slidininkių sportinių rezultatų ir amžiaus sąsają.
5. Išnagrinėti Lietuvos rinktinės slidininkių varžybinės veiklos rodiklius pasaulio jaunimo ir
suaugusiųjų čempionate.
Tyrimo rezultatai.
Tyrimo rezultatai leidžia teigti, kad jaunimo ir elito grupių slidininkių rengimas vyksta trimis kryptimis: rengimas ilgų nuotolių varžyboms; rengimas sprinto varžyboms ir universalusis rengimas – ilgiems nuotoliams ir sprintui, tai pat rengimas klasikiniu stiliumi lenktynėms; rengimas laisvuoju stiliumi lenktynėms ir universalusis rengimas – klasikinėms ir laisvuoju stiliumi. Sėkmingas pasirodymas varžybose susijęs su optimaliais varžybinės veiklos kiekybiniais rodikliais (startų skaičiumi, varžybų krūviu (km), taip pat tinkamai pasirinktos nuotolio įveikimo taktikos. Vyresnės nei 27 metų slidininkės laimi varžybose dažniausiai ir Pasaulio taurės etapo galutinėje įskaitoje reitinge užima aukštesnę poziciją negu jaunos slidininkės.
Jaunimo grupės iki 20 metų ir grupės iki 23 metų slidininkės, per pasaulio jaunimo čempionatą užėmusios 1-10 vietas ilgų nuotolių lenktynėse, iki čempionato pradžios vidutiniškai
8-9 kartus (grupė iki 20 metų) ir 9-10 kartų (grupė iki 23 metų) dalyvavo ilgų nuotolių lenktynėse, jų varžybų krūvio apimtis buvo iki 150 km ir dar šios slidininkės 1-5 kartus (grupė iki 20 metų) ir 1-10 kartų (grupė iki 23 metų) dalyvavo sprinto varžybose.
Jaunimo grupės iki 20 metų slidininkės, per pasaulio jaunimo čempionatą užėmusios 1-10 vietas sprinto lenktynėse, iki čempionato pradžios vidutiniškai 1-5 kartus (grupė iki 20 metų) ir 1¬11 kartų (grupė iki 23 metų) dalyvavo sprinto varžybose ir dar šios slidininkės 3-13 kartų (grupė iki 20 metų) ir 3-15 kartų (grupė iki 23 metų) dalyvavo ilgų nuotolių varžybose, jų varžybų krūvio apimtis buvo iki 155 km (grupė iki 20 metų) ir iki 185 km (grupė iki 23 metų).
Elito slidininkės, per pasaulio slidinėjimo čempionatą užėmusios 1-10 vietas ilgų nuotolių lenktynėse, iki čempionato pradžios vidutiniškai 15-16 kartų dalyvavo ilgų nuotolių lenktynėse, jų varžybų krūvio apimtis buvo nuo 90 iki 175 km ir dar šios slidininkės 2-10 kartų dalyvavo sprinto varžybose. Elito slidininkės, per pasaulio slidinėjimo čempionatą užėmusios 1-10 vietas sprinto lenktynėse, iki čempionato pradžios vidutiniškai 3-10 kartų dalyvavo dalyvavo sprinto varžybose ir dar šios slidininkės 2-15 kartų dalyvavo ilgų nuotolių varžybose, jų varžybų krūvio apimtis buvo nuo 20 iki 180 km.
Pasaulio elito slidininkes pagal jų varžybinės veiklos specifiškumą galima sąlygiškai skirstyti į tris grupes: universalios slidininkės, ilgų nuotolių slidininkės, slidininkės sprinterės. Pagal varžybinės veiklos veiksmingumą šliuožiant skirtingais slydimo būdais galima išskirti: universalias (gerų rezultatų pasiekiančios klasikiniu ir laisvuoju stiliumi), klasikinio stiliaus ir laisvojo stiliaus slidininkes.
2008 m. jaunimo iki 20 ir iki 23 metų grupės slidininkės dar nepajėgios konkuruoti su pasaulio elito slidininkėmis ir užimti aukštų vietų pasaulio slidinėjimo taurės varžybų galutinėje įskaitoje.
Tyrimų medžiaga gali būti naudojama rengiant slidinėjimo teorijos paskaitas kūno kultūros ir sporto specialybių studentams. Pateikta medžiaga galėtų naudotis slidinėjimo treneriai, rengdami individualias slidininkų varžybinės veiklos programas. Tyrimo rezultatai gali būti naudojami rengiant Lietuvos nacionalinės rinktinės slidininkų keturmečio olimpinio ciklo programas.
Raktažodžiai: varžybinė veikla, slidininkių specializacija, taktika, amžius, reitingas.
Summary
Characteristics of contest activities of elite female skiers
Research aim was to establish the scope, structural components and specificity of the contest loads of high-mastery youth group and elite female skiers before the main contest of the season, and to reveal the tactical peculiarities of contest activities, resultativity, age indices and their links with sports results in the World skiing championship and World Cup Skiing Competition.
Research object was the peculiarities of the system of participation in the contest activities of high-mastery youth group (up to 20 years and up to 23 years of age) female skiers and elite female skiers (having taken the 1st – 10th places in the World championship, World Cup Skiing Championship), their contest activities and resultativity, and factors influencing the resultativity of contest activities.
Research objectives:
1. To establish the scope, structural components and specificity of contest activities of youth group (up to 23 years of age) female skiers during the skiing season before the starts in the World Youth Skiing Championship.
2. To study the contest activities of elite female skiers during the season of 2008/2009 before the World Ski Championship in Liberec.
3. To analyze the tactics of covering distances of elite female skiers in the World Skiing Championship.
4. To establish the links between the sports results of elite female skiers and their age.
5. To analyze the indices of contest activities of Lithuanian national team elite female skiers in the World Youth and Adult Championship.
Research results
Our research results suggest that the training of youth and elite female skiers is directed towards three trends: training for long-distance competitions, training for sprint skiing competitions and universal training – for long distances and for sprint, as well as training for classic style races, training for freestyle races and universal training – for classic style and freestyle races. Successful performance in the competition is linked to quantitative indices of optimal contest activities (the number of starts, contest loads (km), as well as successfully chosen tactics of distance covering. Older female skiers (over 27 years of age) win in the contests most often and take the highest positions in ratings compared to younger skiers.
Female skiers who were in the groups up to 20 and up to 23 years of age and who have taken the 1st – 10th places in long-distance skiing in the World championship before the championship participated 8-9 times (the group up to 20 years of age) and 9-10 times (the group up to 23 years of age) on average in long – distance skiing, their contest load was up to 150 km, and they participated 1-5 times (the group up to 20 years of age) and 1-10 times (the group up to 23 years of age) in sprint races. Female skiers who were in the group up to 20 years of age who have taken the 1st – 10th places in sprint races in the World championship before the championship participated 1-5 times (the group up to 20 years of age) and 1-11 times (the group up to 23 years of age) on average in sprint contest, and those female skiers also participated in long-distance races -3-13 times (the group up to 20 years of age) and 3-15 times (the group up to 23 years of age) on average, and their contest load was up to 155 km (the group up to 20 years of age) and up to 185 km (the group up to 23 years of age).
Elite skiers who have taken the 1st – 10th places in long-distance skiing in the World championship before the championship participated 15-16 times on average in the long – distance races, their contest load was from 90 to 175 km, and they also participated 2-10 times in sprint races. Elite skiers who have taken the 1st – 10th places in sprint skiing races in the World championship before the championship participated 3-10 times on average in sprint races; their contest load was from 20 to 180 km.
According to the specificity of their contest activities elite female skiers can be relatively divided into three groups: universal skiers, long – distance skiers and skiers – sprinters. According to the efficacy of contest activities skiing in different styles we can distinguish: universal skiers (achieving high results in classic and free styles), classic style skiers and freestyle skiers.
The youth female skiers of 2008 in the groups up to 20 and up to 23 years of age are still unable to compete with world elite female skiers and take high places in the final credit of the World Cup Ski Competition.
Research materials can be used while preparing theoretical lectures for the students in physical education and sports. The materials can also be useful for coaches in the preparation of individual programs of contest activities for skiers. Research findings could be used in the development of four-year Olympic cycle programs for skiers in the Lithuanian national team.
Keywords: contest activities, specialization of skiers, tactics, age, rating.
Įvadas
Tyrimo problemos aktualumas – didelio meistriškumo slidininkių rengimo valdymas sietinas su prognozavimu, individualiomis sportinio parengtumo modelinėmis charakteristikomis, fizinio išsivystymo duomenų įvertinimu ir optimalių amžiaus ribų nustatymu geriausiems sportiniams rezultatams pasiekti (Andersen, Nymoen, 1991; Ramenskaja, 1993; ranoBaHeB H gp., 2000; XapHTOHOBa H gp., 2005).
Kai kurie elito slidininkai, pasiekia pergalių Pasaulio taurės etapų varžybose, bet negeba pasiekti aukščiausių rezultatų per olimpines žiemos žaidynes arba per pasaulio slidinėjimo čempionatus (Suslovas, 1999; Čepulėnas, 2006a; BjuibGe, 2007).
Reikšminga elito slidininkų šiuolaikinio rengimo kryptis – tai treniravimo vyksmo intensyvinimas per varžybinės veiklos optimizavimą ir individualaus varžybų kalendoriaus sudarymą (EypguHa H gp., 2007; BjuibGe, 2007; EaTanoB H gp., 2007; HernicaiHa, 2008; Čepulėnas, 2009).
Šiuolaikiniame slidinėjimo lenktynių sporte sportinės formos įgijimo valdymas labai susijęs su įvairaus lygio varžybų ir startų skaičiaus skirtingų (pagal įveikimo stilių ir nuotolio ilgį) nuotolių varžybose racionaliu planavimu (EaTanoB H gp., 2007; EypguHa H gp., 2007; BjuibGe, 2007; Čepulėnas, 2006a, 2008, 2009). Tarptautinės slidinėjimo federacijos (FIS) varžybų sistema skatina slidininkus, siekiančius užimti aukštas vietas galutinėje Pasaulio slidinėjimo taurės varžybų įskaitoje, dalyvauti varžybose klasikiniu ir laisvuoju stiliumi, tiek ilgose tiek sprinto lenktynėse.
Šiuolaikiniame slidinėjimo lenktynių sporte vis daugiau pasireiškia didelio meistriškumo slidininkų rengimo intensyvinimas per varžybinės veiklos krūvio didinimą. Mokslo publikacijose, skirtose slidininkių varžybinei veiklai (EaTanoB H gp., 1993; Gregory et al., 1994; OOMHH H gp., 2000; PaMeHCKaa, 2000), nagrinėjama nuotolio įveikimo taktika, slydimo greičio kaita nuotolyje per varžybas, sąveika tarp varžybų nuotolio ilgio, judėjimo greičio ir širdies susitraukimo dažnio. Dar nepakankamai nagrinėjama elito slidininkų varžybų krūvio dydis ir specifiškumas, individualių varžybų sistemų modeliavimo kryptys. Tampa aktuali elito slidininkų universalumo ir specializavimosi problema: specializacija pagal slidinėjimo stilius, specializacija pagal tradicinius nuotolius, sprinto lenktynių specializacija, mišriųjų lenktynių specializacija.
Elito slidininkių dalyvavimo varžybose individualios sistemos kūrimas atsižvelgiant į slidininkių individualius gebėjimus ir sportinį parengtumą yra aktuali mokslinė problema.
Tyrimo tikslas – nustatyti didelio meistriškumo jaunimo grupių ir elito slidininkių varžybų krūvio apimtį, struktūrinius komponentus, specifiškumą iki pagrindinių sezono varžybų ir nustatyti varžybinės veiklos taktinius ypatumus, rezultatyvumą, amžiaus rodiklius ir jų sąsają su sportiniais rezultatais pasaulio slidinėjimo čempionate ir Pasaulio slidinėjimo taurės varžybose.
Tyrimo uždaviniai:
1. Nustatyti jaunimo grupės (iki 23 metų) slidininkių varžybinės veiklos apimtį, struktūrinę sandarą ir specifiškumą per slidinėjimo sezoną iki startų pasaulio jaunimo čempionate.
2. Ištirti didelio meistriškumo slidininkių varžybinę veiklą per 2008-2009 m. sezoną iki pasaulio slidinėjimo čempionato Liberece.
3. Išnagrinėti didelio meistriškumo slidininkių nuotolių įveikimo taktiką pasaulio slidinėjimo čempionate.
4. Nustatyti didelio meistriškumo slidininkių sportinių rezultatų ir amžiaus sąsają.
5. Išnagrinėti Lietuvos rinktinės slidininkių varžybinės veiklos rodiklius pasaulio jaunimo ir
suaugusiųjų čempionate.
Tyrimo hipotezė: didelio meistriškumo slidininkių rengimas vyksta pagal pasirinktą specializaciją, pagal nuotolio ilgį ir slydimo stilių; sėkmingas pasirodymas varžybose susijęs su optimaliais varžybinės veiklos kiekybiniais rodikliais (startų skaičiumi, varžybinės veiklos apimtimi (km)), tinkamai pasirinkta nuotolio įveikimo taktika; vyresnio amžiaus slidininkės varžybose pasiekia geresnių rezultatų negu jaunesnės slidininkės.
Tyrimo metodai – literatūros šaltinių studija, dokumentų analizė, lyginamoji analizė,
matematinė statistika: aritmetinis vidurkis (x), standartinis nuokrypis (±SD), variacijos koeficientas (%), rodiklių koreliacija (r), regresinė analizė. Gauti duomenys apdoroti Microsoft Excel 2003 programa ir specializuota statistine programa SPSS 12.0 for Windows.
Darbo naujumas – nustatyti pajėgiausiųjų pasaulio jaunimo grupės (iki 23 metų) ir suaugusių slidininkių individualios varžybinės sistemos kiekybiniai ir kokybiniai rodikliai. Ištirta tiesioginio rengimo pagrindinėms varžyboms struktūra, jos sudedamosios dalys, išreikštos varžybinės veiklos krūviu parametrais. Išnagrinėta ir nustatyta sąsaja tarp sėkmingo slidininkių pasirodymo pasaulio slidinėjimo čempionate, rodiklių, startų skaičiaus ir sportinių rezultatų Pasaulio taurės etapų varžybose. Nustatytos optimalios amžiaus ribos aukščiausiems rezultatams pasiekti svarbiausiose varžybose. Nustatyti pasaulio elito slidininkių dažniausiai naudojami nuotolio įveikimo taktikos variantai aukščiausio lygio varžybose.
Darbo praktinė reikšmė. Surinkta ir apibūdinta faktinė medžiaga apie pajėgiausiųjų pasaulio jaunimo grupių (iki 23 metų) ir suaugusiųjų slidininkių varžybinę veiklą (individualią slidininkių specializaciją, varžybinės veiklos parametrus iki pagrindinio starto, sportinių rezultatų sąsaja su startų skaičiumi iki pagrindinių varžybų, pasaulio elito slidininkių amžiaus ir sportinių rezultatų sąveika. Tyrimų medžiaga gali būti naudojama rengiant slidinėjimo teorines paskaitas kūno kultūros ir sporto specialybių studentams. Pateikta medžiaga galėtų naudotis slidinėjimo treneriai, rengdami individualias slidininkų varžybinės veiklos programas. Tyrimo rezultatai gali padėti rengti Lietuvos nacionalinės rinktinės slidininkių keturmečio olimpinio ciklo programas.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Bendrieji sportininkų varžybinės veiklos dėsningumai
Varžybinė veikla – svarbiausias viso sportininko rengimo vyksmo rezultatų rodiklis. Bet kokia sporto šaka, neturinti varžybinės veiklos, netenka prasmės kaip sportas. Norint valdyti aukščiausio sportinio rezultato siekimo procesą, reikia turėti integruotą varžybinės veiklos supratimą (KnenmeB, 2006).
Aptarti didelio meistriškumo slidininkų varžybinę veiklą galima pagal skirtingus rodiklius (varžybinių dienų skaičius, startų skaičius; žaidimų, turnyrų, bėgimų) (KanecoB H gp., 1999). Sportininkų startų skaičius per sezoną labai skiriasi ir priklauso nuo:
• sportininko orientacinio tikslo konkrečiu rengimosi etapu;
• individualių sportinio rengimo vyksmo ypatumų;
• išorės veiksnių įtakos (traumos, persitreniravimas, atsigavimas).
Pavyzdžiui, maratono bėgikai per metus turi nuo 3 iki 6 varžybų dienų ir tiek pat startų, o stalo teniso žaidėjai gali turėti 62-80 varžybų dienų ir net 360-412 startų.
Olimpinių sporto šakų varžybų (turnyrų) skaičius per metinį ciklą bokse svyruoja nuo 5 iki 7, imtynių sporte nuo 20 iki 30, dviračių sporte (trekas) iki 190 (CVCJIOB, 2002).
Kiekvienos sporto šakos varžybinio krūvio apimtis procentais nuo bendro darbo krūvio skiriasi: imtynių sporte bendras laikas, praleistas oficialiose varžybose, yra apie 3 proc., irklavimo ir bėgimo rungčių varžybinis kilometražo tūris yra apie 1-2 proc., dviračių sporte 30-40 proc. ir daugiau (CVCJIOB, 1995).
Pastaraisiais metais labai padidėjo tarptautinio lygio startų skaičius ir sumažėjo šalies startų. Dėl šios priežasties ne visi sportininkai sėkmingai startuoja olimpinėse žaidynėse, pasaulio čempionatuose, Pasaulio taurės ir Grand Prix varžybose. Individualių sporto šakų sportininkai sunkiai geba sėkmingai startuoti visose varžybose, o jei ir startuoja, tai prieš pagrindines varžybas dažnai praranda savo gerą sportinę formą ir nepasiekia gerų rezultatų. Tai dažnai atsitinka tokiose sporto šakose kaip slidinėjimo lenktynės, greitasis čiuožimas, biatlonas, šuoliai nuo tramplyno, šiaurės dvikovė ir kalnų slidinėjimas. Dažnai šiose sporto šakose olimpinių žaidynių ar Pasaulio čempionais tampa sportininkai, kurie nebuvo laimėtojai Pasaulio taurės ar Grand prix varžybose, dauguma iš jų dalyvavo varžybose pasirinktinai, turėdami tikslą per šias varžybas pasirengti pagrindiniams startams (CyciOB, 1995; IXJICITOHOB, 1997, 1998; MaTBeeB, 2001).
Varžybų laikotarpio viduryje, kada vyksta pagrindinės sezono varžybos (olimpinės žaidynės, pasaulio čempionatai), beveik visiškai išnaudojami organizmo ištekliai. Paprastai biatlono, lengvosios atletikos, plaukimo, slidinėjimo lenktynėse tarp varžybų, turnyrų ar tarp startų būna labai trumpos (tik 2-4 dienų) pertraukos (CVCJIOB, 1995).
1.2. Ciklinių sporto šakų sportininkių varžybinę veiklą lemiantys veiksniai
Norint įvertinti ciklinių sporto šakų varžybinę veiklą, reikia nagrinėti greičio, spartos, žingsnio ilgio rodiklius. Šie rodikliai yra reikšmingi sporto pratyboms. Pagrindiniai veiksniai, nuo kurių priklauso judesių sparta ir žingsnio ilgis, yra sportininko fizinės galios ir judamųjų gebėjimų ypatumai, sportinio rengimo struktūra (KnenmeB, 2006).
Norint įvertinti greičio ir spartos kaitą, pildomi specialūs protokolai, kuriami sąveikos tarp judėjimo greičio ir judesių spartos, žingsnio ilgio modeliai (Keskinen & Komi, 1993).
Kai kurie autoriai (Mason & Cossor, 2000; Pyne & Trewin, 2001; KnenmeB, 2005) siūlo nustatyti sportininko rezultatų priklausomumą nuo žingsnio ilgio ir spartos per varžybas. Ciklinių sporto šakų sportininkų rezultatus varžybose galima įsivaizduoti kaip skirtingų nuotolio dalių įveikimo laiko sumą (pvz., slidinėjimo lenktynėse tai startavimo ir finišavimo greitis, vidutinis nuotolio greitis).
Plaukimo, akademinio irklavimo informaciniai rodikliai, apibūdinantys sportinį rezultatą, skirstomi į dvi grupes (KnenmeB, 2006):
1. Informatyvūs rodikliai, turintys sąveiką su sportiniu rezultatu:
• judesių spartos;
• žingsnis (judėjimas per vieną ciklą – plaukiko, valties judėjimas per vieno yrio ciklą -irklavime);
• sparta (judesių ciklų kiekis per minutę).
2. Informatyvūs rodikliai, turintys statistinį priklausomumą su pirmos grupės rodikliais:
• informaciniai rodikliai, kurie turi ryšį su vidutiniu nuotolio greičiu: o nuotolio dalių greitis atkarpose (startas ir finišas);
o greičio variacijos nuotolyje;
o judėjimo greičio atskirose nuotolio dalyse ryšiai;
o vidutinis greitis ir jo variacijos per vieną judėjimo ciklą;
• informaciniai rodikliai, susiję su žingsnio ypatumais: o mechaninio darbo raiškos rodiklis cikle;
o pastangos vidutinei ir didžiausiai jėgai pasiekti per ciklą; o pastangų, galingumo, greičio skirstinio struktūra cikle; o antropometriniai sportininko duomenys;
• informaciniai rodikliai, susiję su judesių sparta:
o funkcinio pajėgumo rodikliai ir energijos galimybių mechanizmų būklė;
o judesių spartos variacijos nuotolio dalyse;
o sportininko greičio kaitos rodikliai;
o sportininko psichomotorinių funkcijų rodikliai.
Kad varžybose pasiektų gerą rezultatą, sportininkas turi turėti varžybų taktikos planą ir sukaupti informaciją apie varžovų ir laimėtojų taktikos ypatumus, sportininko taktinį rengimą (KnenmeB, KnenmeB, 2006).
Ciklinėse sporto šakose labai svarbus varžybines veiklos įvertinimo komponentas yra žinojimas, kiek reikia atlikti startų varžybų laikotarpiu, koks varžybinės veiklos kilometražas, taip pat tinkamai visa tai paskirstyti varžybų laikotarpiu (rengimosi pagrindinėms varžyboms) per mezociklą (Verchoshanskij, 1992; Bompa, 1999).
Tiriant varžybų krūvius, išskiriama išorinė krūvio pusė (startų skaičius per varžybas ir įveiktų kilometrų skaičius) ir vidinė (fiziologinė) krūvio pusė, rodanti fiziologinius slidininko organizmo pokyčius per varžybas ir po jų. Varžybų laikotarpiu dalyvavimas varžybose (varžybų krūvis) gerina organizmo prisitaikymą varžybinei veiklai (Kennep, nnaTOHOB, 1993; BynaTOBa, 1997). Pagrindiniai startai, siekiant pergalės arba įmanomo rezultato, reikalauja daug nervinės įtampos (Suslovas, 1999). Po tokių startų poilsio pertraukos tarp varžybų ilgesnės. Kai kuriose ciklinėse sporto šakose pagrindinių startų krūvis siekia apie 20 proc. startų per visą sezoną.
Didelio meistriškumo slidininkai (nacionalinių rinktinių nariai) dalyvauja beveik visuose Pasaulio taurės varžybų etapuose, nes kovoja dėl taškų ir vietų bendroje taurės varžybų įskaitoje. Be Pasaulio taurės varžybų etapų, slidininkai dalyvauja savo šalių čempionatuose, atrankos varžybose, tarptautinėse varžybose, taigi varžybų krūvis per sezoną yra didelis.
Varžybų krūviai tampa pagrindiniais specialiojo rengimo krūviais varžybų laikotarpiu (CycnoB, 1995). Ciklinių ištvermės šakų praktikoje vyrauja trys dalyvavimo varžybose sistemos: 1) daug startų; 2) mažai startų, pabrėžiamas rengimasis pagrindiniams startams; 3) mišrusis rengimasis – serija dažnų startų, po jų rengimosi etapas ir vėl startai (Suslovas, 1999).
Suslovas (1999) nustatė, kad elito sportininkai paskutinėse oficialiose atrankos varžybose dalyvauja iki olimpinių žaidynių likus 14 dienų. Per likusį iki olimpinių žaidynių laiką jie nedalyvauja nei varžybose, nei kontrolinėse pratybose. Kad gerai pasirengtų pagrindinėms slidinėjimo sezono varžyboms, slidininkai turi iki pagrindinių varžybų 10-12 kartų startuoti oficialiose varžybose.
A. Čepulėnas (Čepulėnas, 2009) nustatė, kad 2007 m. pasaulio slidinėjimo čempionate aštuonios slidininkės laimėjo 12 medalių individualiose lenktynėse. Laimėjusios medaliusslidininkės iki 2007 m. pasaulio čempionato 10-12 kartų startavo ilguosiuose nuotoliuose, tai sudarė 95-135 km, ir po 1-6 kartus startavo sprinto varžybose nuo 1 iki 24 lenktynių. Per visą varžybų 2006-2007 m. laikotarpį slidininkės laimėtojos ilguosiuose nuotoliuose startavo po 15-18 kartų, o sprinto lenktynėse – po 3-40 kartų. Per šį sezoną slidininkių varžybų krūvis buvo nuo 155 iki 260 km ilguosiuose nuotoliuose. Slidininkės, kurios per 2006-2007 m. sezoną užėmė 1-10 vietas Pasaulio taurės varžybų galutinėje įskaitoje, nuo 16 iki 21 karto startavo ilguosiuose nuotoliuose, kur krūvis buvo nuo 175 iki 285 km, ir sprinto varžybose nuo 3 iki 10 kartų, per kurias startavo nuo 5 iki 40 kartų (Čepulėnas, 2009).
1.3. Slidininkių lenktynininkių varžybinę veiklą lemiantys veiksniai
Slidininkių sportinius rezultatus lemia nuotolio įveikimo greitis, priklausantis nuo fizinio parengtumo, funkcinio pajėgumo, varžybinės veiklos taktikos, techninio, ir psichinio parengtumo (1
pav.).
Slidininko varžybinė veikla – tai jo veikla per slidinėjimo lenktynes: visuma slidinėjimo lenktynėms būdingų technikos veiksmų, jų derinių, savo organizmo galių atskleidimas siekiant sportinio rezultato per varžybas. Sportinis rezultatas yra sportininko atlikto fizinio krūvio per pratybas padarinys, jis rodo organizmo darbingumą, psichines ypatybes, fizinės ir protinės veiklos darną (Čepulėnas, 2001).
Varžybose slidininkas siekia ne tik greičiau įveikti nuotolį, bet ir kovoja su varžovais dėl pergalės arba dėl geresnės vietos. Slidinėjimo lenktynėse slidininkai pasirenka slydimo būdus ir sportinės kovos būdus, atsižvelgdami į nuotolio reljefą, slydimo sąlygas, nuovargio laipsnį, oro sąlygas, savo ir varžovų slydimo greitį nuotolyje. Didelio meistriškumo slidininkų fizinis, techninis, psichinis parengtumas yra beveik vienodo lygio, todėl varžybose pergalę dažnai lemia tinkamai, sumaniai pasirinkta nuotolio įveikimo taktika (Skernevičius ir kt., 2005).
Kiekviena slidinėjimo rungtis kelia specifinius reikalavimus slidininkių organizmui prisitaikyti prie varžybinės veiklos krūvio (EaTauoB, 2000; PaMeHcxaa, 2000; Rusko, 2003).
Nuotolių įveikimo taktika startuojant pavieniu ir bendruoju startais skirtinga, taip pat taktika priklauso nuo nuotolio ilgio. Tų pačių slidininkių organizmo prisitaikymo prie varžybinio krūvio rodikliai slystant skirtingais slydimo būdais taip pat skiriasi (Stoggl et al., 2006; Watts et al., 2006).
Slidininkių geras varžybinis rezultatas ir taktika laimėti varžybas daug priklauso nuo prisitaikymo prie psichologinių ir fizinių krūvių ypatumų skirtingose energijos gamybos zonose (Hoffman, 1992; Saltin, 1997; Millet, 2003; Rusko, 2003; Holmberg et al., 2006).
Sportinės formos įgijimo valdymas susijęs su sportininkui tinkamai parinktų startų skaičiumi ir jų paskirstymu varžybų laikotarpio mezociklais (BepxomaHCKHH, 1998; Suslovas, 1999; rbiaTOHOB, 2004). Didėjant sportininkių meistriškumui, didėja ir varžybinės veiklos krūvis (Bompa, 1999; ITnaTOHOB, 2004; Karoblis, 2006). Autoriai (EaTanoB H gp, 1993; Gregory et al., 1994; OOMHH H gp., 2000; PaMeHCKaa, 2000; Čepulėnas, 2004), nagrinėjantys slidininkų varžybinę veiklą, aptaria nuotolio įveikimo taktiką, slydimo greičio kaitą nuotolyje, varžybų nuotolio ilgio ir judėjimo greičio sąveiką.
Slidininko taktinis parengtumas tobulėja kartu su fiziniu, techniniu, funkciniu, psichologiniu parengtumu. Pagerėjus specialiajai ištvermei, slidininkas, rinkdamasis varžybų taktiką, gali dažniau kaitalioti greitį. Vieni slidininkai geriau pakelia trumpesnes intensyvias greitumo ištvermės pratybas, o kiti – ilgiau trunkančias aerobinio darbo ištvermės pratybas. Todėl tokių slidininkų varžybų taktika yra skirtinga. Pratybose reikia nuolat tobulinti ir slidininko taktinį parengtumą, mokyti paskirstyti jėgas nuotolyje, išbandyti įvairius nuotolio įveikimo taktikos variantus
(Čepulėnas, 2001).
Slidininko varžybinės veiklos taktika – tikslingas slidinėjimo būdų taikymas, atsižvelgiant į trasos reljefą ir slydimo sąlygas, jėgų pasiskirstymas ir slydimo greičio kaita per varžybas, sportinės kovos būdai varžybų uždaviniui įgyvendinti, atsižvelgiant į sportininko parengtumą, varžybų taisykles (Čepulėnas, 2001).
Lygiaverčių varžovų taktika yra lemiamas veiksnys siekiant pergalės. Tarp vienodo meistriškumo slidininkių dažniausiai laimi ta, kurį geriau suplanuoja sportinės kovos būdus, tikslingiau įgyvendina iš anksto numatytą taktinį planą, geriau įvertina varžybose susiklosčiusias aplinkybes. Slidinėjimo lenktynių taktikos uždavinys – racionaliai išnaudoti slidininko fizines, funkcines, technines galias, psichines ypatybes bei tinkamiausiai naudoti slydimo būdus siekiant pergalės arba kuo geresnio rezultato lenktynėse. Slidinėjimo rungtyje vidutiniam greičiui išvystyti turi įtakos judesių ekonomiškumas, o kadangi geriausių slidininkių energinės galimybės yra labai panašios, tai ilgų nuotolių varžybose ekonomiškumas yra pagrindinis optimalios taktikos kriterijus.
V. Platonovas, V. Sirenko ir kt. (HnaTOHOB, 1997; Cupemco H gp., 1998) nustatė, kad per pastaruosius metus sportininkai priima tokius taktinius sprendimus, kurie labai skiriasi, palyginti su tais, kurie buvo naudojami ankščiau. Pastaruoju metų pastebima padidėjusi greičio kaita įveikiant nuotolį. Slydimas didžiuliais vis besikartojančiais greičio svyravimais neefektyvus. Rezultatas blogėja kaitaliojant intensyvumą, o energinė darbo kaina didėja. Slydimas, kai smarkiai kinta darbo intensyvumas ir greitis, neefektyvus. Dažnai slidininkės lenktynes pradeda per dideliu greičiu ir greitai nuvargsta arba kartais per daug taupo jėgas ir baigia nuotolį, turėdamos didelę jų atsargą (ILiaTOHOB, 1997; Cupemco H gp., 1998).
Slydimo rezultatas
Funkcinės galios
Varžybinės veiklos rezultatyvumas
1 pav. Veiksniai, lemiantys slidininko varžybinę veiklą (parengta pagal Skernevičiaus ir kt. (2005), Čepulėno (2001) publikacijas)
Elito slidininkai nuotolį pradeda pasirinktu optimaliu greičiu. Jau per pirmus nuotolio kilometrus užima pirmas pozicijas ir jas dažnai išlaiko iki nuotolio pabaigos. Nuotolio tarpuose užimtos vietos lenktynių pradžioje ir finišavus yra tos pačios arba mažai skiriasi. Tokios taktikos laikosi labai didelio meistriškumo puikios sportinės formos slidininkės, aiškios varžybų lyderės (Skernevičius ir kt., 2005).
Dažnai pasitaikantys didelio meistriškumo slidininkų varžybinės veiklos taktikos variantai (Skernevičius ir kt., 2005):
1. Visas nuotolis įveikiamas gana tolygiai.
2. Slidininkai nuotolio pradžioje šiek tiek pralaimi varžovams, antroje nuotolio pusėje ir ypač baigdami nuotolį priartėja ir lenkia varžovus.
3. Slidininkai nuotolio pradžioje taupydami jėgas šiek tiek pralaimi varžovams arba slysta kartu, bet tolygiai didina greitį.
4. Nuotolis pradedamas dideliu greičiu.
5. Nuotolyje smarkiai keičiasi slydimo intensyvumas ir greitis.
Tyrimais nustatyta, kokios įtakos techniniai ir taktiniai judėjimo gebėjimai turi varžybų rezultatui. Tyrimai (OOMHH H gp., 2000) rodo, kad didelio meistriškumo slidininkių startinis greitis 13-16 proc. didesnis negu mažo meistriškumo slidininkių. Startinio greitėjimo duomenys turi atvirkštinį priklausomumą su nuotolio ilgiu. 5 km nuotolyje startinis greitėjimas 180-200 m; 10 ir 15 km nuotoliuose – 160-180 m ir 20 km, 30 km nuotoliuose – 120-140 m. greitėjimas. Slidininkės, per varžybas įveikdamos nuotolį, startinio greitėjimo metu šliuoždavo 4-6 proc. greičiau už savo vidutinį greitį. Slidininkių greitėjimai finišuojant apie 800-1200 m, 15 km, 20 km nuotolyje ir 30 km lenktynėse finišo greitėjimai apie 1300-2500 m (OOMHH H gp., 2000).
Pastaruoju metu ypač pagerėjo slidininkių techninis ir taktinis parengtumas. Techninio ir taktinio parengtumo veiksnys yra gebėjimas operatyviai vertinti nuotolio įveikimo sąlygas, savo savijautą, funkcinius gebėjimus. Svarbu išmokti optimaliai išnaudoti savo organizmo galias įveikiant slidinėjimo trasas, slidininkėms svarbu pasirinkti ir keisti savo judėjimo greitį atsižvelgiant į: trasų specifiką, slidžių, slidžių vėžių paruošimą, savo fizinius ir psichinius gebėjimus (OOMHH H gp., 2000).
Specialios ištvermės, techninių ir taktinių gebėjimų nustatyta sąsaja rodo, kad slidinėjimo lenktynėse svarbūs tokie rodikliai: varžybų greičio kaita – 43 proc., žingsnio ilgis ir dažnis -30 proc., pasirinkti slydimo būdai – 17 proc., vidutinis greitis įvairiuose nuotolio ruožuose – 7 proc. (OOMHH H gp., 2000).
Norint slidinėjimo lenktynėse kuo geriau realizuoti savo varžybinį potencialą, svarbu optimaliai pasiskirstyti savo jėgas nuotolyje. Optimalumo įvertinimas gali būti vidutinio greičio kaita nuotolio ruožuose (ratuose, kilpose) (OOMHH H gp., 2000).
Elito slidininkių taktikai per didelio rango varžybas parinkti reikia nustatyti šiuos parametrus (XpaMOB H gp., 2007):
• vidutinį greitį kiekviename nuotolio ruože,
• vidutinį varžybinį nuotolio greitį skirtingose varžybose,
• nuotolio ruožuose nustatyti procentais greičio nuokrypius nuo vidutinio varžybinio greičio.
Ilgėjant nuotoliui greitis paprastai mažėja. Slidinėjimo lyderėms būdinga pradinio didelio greitėjimo taktika, kai greitis nuosekliai mažėja. Greičio mažėjimas iki vidutinio nuotolio varžybinio greičio pasiekiamas praėjus apie 60 proc. nuotolio. Masiniu starto varžybose slidininkių judėjimo greičio kaitą lemia taktikos veiksmai tiesiogiai atsižvelgiant į varžoves (XpaMoB H gp., 2007).
Ištirta įvairaus starto varžybinė greičio kaita 10-30 km nuotolyje ir nustatyta: jeigu pirmame varžybų nuotolio ruože slidininkės greitis didesnis negu vidutinis varžybinis, tada paskutiniame nuotolio ruože greitis mažesnis negu vidutinis varžybinis (XpaMoB H gp., 2007).
Ramenskaja (PaMeHcxaa, 2007), analizuodama slidinėjimo sprinto varžybas, nustatė, kad daugelis slidininkių, kurios pateko į finalines lenktynes, didžiausiu greičiu slydo per kvalifikacijos lenktynes; buvo ir tokių slidininkių, kurios greičiausiai slydo ketvirtfinalio lenktynėse; beveik nebuvo slidininkių, kurios savo didžiausią slydimo greitį pasiekė pusfinalio lenktynėse. Individualūs slydimo greičio skirtumai etapinėse sprinto lenktynėse susiję su skirtingais slidininkių uždaviniais: vienoms svarbiausias tikslas buvo patekti į finalinę varžybų dalį, kitos turėjo tikslą užimti prizinę vietą lenktynėse. Duatlono varžybose pastebimas tolygus greičio mažėjimas iki Pit Stopo (vieta, kur reikia keisti slides ir lazdas), po Pit Stopo slidininkių slydimo greitis staiga didėja ir laikosi iki varžybų pabaigos (PaMeHcxaa, 2007).
1.4. Varžybos – slidininkių rengimo svarbi struktūrinė dalis
Sėkmingas sportininkų ar komandų pasirodymas pagrindinėse varžybose (olimpiadoje ar pasaulio čempionate) yra kol kas pagrindinis tikslas didelio meistriškumo sportininkų rengimo sistemoje (CycioB, 2002). Varžybos – tai galingas stimulas sportininko organizmo funkcinėms galioms sutelkti, organizmo prisitaikymo prie varžybinės veiklos reakcijoms stimuliuoti, taktiniams įgūdžiams tobulinti. Tai ypač pasireiškia rengiant didelio meistriškumo sportininkus, jų didžiausių galių pasiekimo etapu (Bompa, 1999; HnaTOHoB, 2004). Varžybos yra pagrindinis vientisas sportininko veiklos komponentas, kur daugiausia pasireiškia visos teigiamos ir neigiamos sportininko rengimo pusės (KueniHeB, KnenmeB, 2006).
Varžybų krūvis – tai fizinis krūvis, kurį pakelia sportininkas per varžybas, ir varžybų, kuriose dalyvauja sportininkas, skaičius (Karoblis, 2005). Planuojant sportininko rengimą varžybų laikotarpiu, būtina tinkamai suderinti treniravimo vyksmą su dalyvavimu varžybose (Suslovas, 1999, CycioB, 2002; Karoblis, 2005). Varžybos, atsižvelgiant į atsakingų varžybų terminus, padeda įgyti sportinę formą (Suslovas, 1999).
Slidininko varžybų krūvis suprantamas kaip jo dalyvavimas varžybose, startų skaičius ir per varžybas įveiktų kilometrų kiekis tam tikru sportinio rengimo etapu. Sportininkių rengimo sistemoje varžybos yra ne tik sportinio parengtumo patikrinimas, sportinių rezultatų demonstravimas ir nugalėtojų nustatymas, tai kartu svarbi priemonė treniruotumui ir sportiniam meistriškumui gerinti (Suslovas, 1999; IlnaTOHOB, 2004; Karoblis, 2006). Sporto varžybos yra ne tik sportininkų parengtumo palyginimo, bet ir veiksmingo sportinio rengimo priemonė (Karoblis, 2005). Viena vertus, sportininko pasirodymas varžybose yra vienas iš sportininko rengimo tikslų, kita vertus – varžybas galima vertinti ir kaip treniravimo formą, modeliuojančią varžybų sąlygas (MenneHGepr, CaHgxy:scHH, 1994; BepxomaHCKHH, 1998; Suslovas, 1999).
Siekimas didžiąją sezono dalį rodyti puikius rezultatus skatina per daug forsuoti ir specializuoti krūvius, keisti bendrojo ir specialiojo rengimo priemonių tarpusavio santykį, o tada dažnai pastebimas rezultatų nestabilumas, padidėjusi nesėkmių tikimybė per svarbiausias varžybas (Suslovas, 1999). D ėl didelio startų skaičiaus ir treniravimuisi skirto laiko sumažėjimo neretai prastėja sportininkų parengtumas ir varžybinės veiklos kokybė (Suslovas, 1999; PyGuH, 1999; HlyCTHH, 2003).
Varžybinė veikla rengimosi svarbiausiems startams etapu turi parengti sportininko organizmą specifiniam didelio galingumo darbui, išugdyti gebėjimą efektyviai realizuoti savo judamuosius gebėjimus per varžybas (BepxomaHCKHH, 1998). Per varžybas įveikiami skirtingo ilgio nuotoliai ir todėl varžybinės veiklos bioenergetika skiriasi. Per sprinto (0,8-1,5 km) lenktynes 50 proc. energijos gaminama aerobinėmis ir 50 proc. – anaerobinėmis reakcijomis (Rusko, 2003). Per 5-10 km lenktynes 80-90 proc. energijos gaminama aerobiniu ir 20-10 proc. – anaerobiniu būdu, laktato koncentracija kraujyje siekia 14-12 mmol/l; 15 km lenktynėse 90-95 proc. energijos gaminama aerobiniu ir 10-5 proc. – anaerobiniu būdu, laktato koncentracija kraujyje būna 12-10 mmol/l; 30 km lenktynėse 95-98 proc. energijos gaminama aerobiniu ir 5-2 proc. – anaerobiniu būdu, laktato koncentracija kraujyje siekia 8-4 mmol/l (Neumann, 1998).
Varžybos ne tik sintezuoja sporto treniruotės rezultatus, patikrina treniruotės vyksmo veiksmingumą, bet kartu yra sportinio meistriškumo tobulinimo priemonė (CycnoB, 1995; Kennep, 1995; IlnaTOHOB, 1997; Suslovas, 1999). Slidininkams pasiekus didelį specialųjį treniruotumą, įprastos pratybos nebegali priversti organizmo peržengti jau pasiektą darbingumo lygį ir varžybos tampa pagrindine priemone specialiam varžybinės veiklos darbingumui gerinti, valiai ugdyti, psichologiniam parengtumui tobulinti. Didžiausio meistriškumo pasiekiama lavinant judamuosius gebėjimus, ugdant organizmo funkcinį pajėgumą, tobulinant slydimo būdų įgūdžius varžybų sąlygomis ir varžybų krūviais (TonoBaneB H gp., 1999; rpynuH H gp., 1998).
Slidinėjimo varžybos – svarbi sudedamoji slidininkų ugdymo dalis. Labai geras sportinis parengtumas ir treniruotumas pasiekiamas ir palaikomas nuolat treniruojantis ir dalyvaujant varžybose. Reguliarios pratybos ir dalyvavimas varžybose pagal tinkamai sudarytą varžybų kalendorių ir individualiai suplanuotos varžybos laiduoja nuoseklų slidininko organizmo funkcinio pajėgumo ir sportinio darbingumo gerėjimą, gerą sportinę formą prieš pagrindines varžybas (KonecoB H gp., 1999).
Nuo varžybų kalendoriaus priklauso treniruotės vyksmo organizavimas, taip pat jos metinio ciklo struktūra. Žiūrint į varžybas, kaip į veiklą, kuri nukreipta pasiekti geriausiems sportiniams rezultatams, šią veiklą sąlygiškai galima suskirstyti į dvi grupes: 1) varžybos – tai sportinio rengimo tikslas, šiai veiklai priklauso pagrindinės ir pačios atsakingiausios varžybos; 2) varžybos – tai sportinio rengimo priemonė, šiai veiklai priklauso parengiamosios (treniravimo), atrankinės, modelinės, kontrolinės varžybos (KonecoB H gp., 1999).
Pagrindinės ir pačios atsakingiausios varžybos. Šiose varžybose (olimpinės žaidynės, pasaulio čempionatai, Pasaulio taurės varžybos, Europos taurės varžybos, universiados) slidininkai turėtų pasiekti geriausių savo rezultatų ir turėtų būti įgiję gerą sportinę formą. Pagrindinėms varžyboms slidininkai turėtų kiek įmanoma susitelkti ir visiškai atskleisti savo fizinio, funkcinio, techninio, taktinio ir psichinio parengtumo galimybes. Šių varžybų rezultatas – tai ilgo treniruotės laikotarpio rengimosi įvertinimas. Viso metinio treniruotės ciklo programa turėtų būti nukreipta siekti geriausių sportinių rezultatų per pagrindines varžybas. Tokios varžybos – tai galingiausia priemonė sportininko treniruotumui didinti (KonecoB H gp., 1999).
Parengiamosios varžybos padeda gerinti slidininkų organizmo prisitaikymą prie varžybinės veiklos, pratina prie sportinės kovos su varžovais, ugdo valią ir kitas psichines ypatybes, reikalingas geriems sportiniams rezultatams pasiekti. Parengiamosios varžybos yra kartu ir treniruotės priemonė, integruojanti visus sportinio parengtumo komponentus į visumą. Parengiamosiose varžybose slidininkai dalyvauja parengiamojo laikotarpio specialiojo rengimosi ant sniego pabaigoje, varžybų laikotarpio pradžioje. Per šias varžybas nesiekiama geriausių sportinių rezultatų (KonecoB H gp., 1999).
Modelinėse varžybose dalyvaujama artėjant pagrindinėms. Jos vykdomos pagrindinių varžybų arba panašiose trasose. Tokiose varžybose išbandomas nuotolio ruožų įveikimo greitis, jėgų paskirstymo nuotolyje variantai, prisitaikoma prie varžybų vietovės, aplinkos, ugdomas psichologinis pasitikėjimas savo parengtumu. Kaip modelinės gali būti specialiai organizuotos ir oficialios, tačiau slidininkui nereikšmingos varžybos. Modelinėse varžybose reikia iš anksto numatyti konkrečius uždavinius, taip pat nuotolio įveikimo taktiką. Kitaip tariant, šiose varžybose yra modeliuojami (kompleksu arba atskirais fragmentais, dalimis) svarbiausi būsimų pagrindinių varžybų dalykai (parametrai, sąlygos, reglamentas) (KonecoB H gp., 1999).
Atrankos varžybos – tai oficialios varžybos, pagal kurių rezultatus sudaromos komandos dalyvauti aukštesnio lygio varžybose, arba pavieniai slidininkai pagal pasiektus rezultatus gauna teisę dalyvauti kitose varžybose. Šios varžybos yra ypač svarbios slidininkams, pretenduojantiems patekti į rinktines, komandas ar tolesnes varžybas (KonecoB H gp., 1999).
Įvairių varžybų uždaviniai ir reikšmė sportinio rengimosi sistemoje priklauso nuo slidininko sportinio meistriškumo, daugiamečio rengimosi etapo, varžybų paskirstymo treniruotės vyksmo planuose. Varžybos, sportinė kova yra išskirtinis slidininkų organizmo funkcinių ypatybių mobilizavimo veiksnys, padedantis organizmui prisitaikyti. Varžybos ugdo valią, psichinį pastovumą, pratina prie įtemptos veiklos įvairiomis sąlygomis. Sportinį rengimą reikia planuoti taip, kad slidininkas savo didžiausias galias galėtų atskleisti pagrindinėse ir atrankos varžybose
(Čepulėnas, 2001).
Tikslinga varžybas įtraukti į rengimo sistemą tik tiek, kiek jos gali užtikrinti sportininko gerą parengtumą. Rengiant jaunus ir aukštos kvalifikacijos sportininkus, būtina atitinkamai individualizuoti varžybų programas (Suslovas, 1999).
1.5. Aukščiausiojo lygio slidinėjimo lenktynių varžybų programų
kaitos kryptys
Pirmųjų žiemos olimpinių žaidynių, įvykusių 1924 m. Šamoni (Prancūzija), programoje buvo šios slidinėjimo rungtys: 18 km ir 50 km vyrų slidinėjimo lenktynės. 1936 m. vykusių ketvirtųjų žiemos olimpinių žaidynių sportinę programą papildė vyrų 4 x 10 km slidinėjimo estafetės lenktynės. Šeštųjų žiemos olimpinių žaidynių, vykusių 1952 m. Osle (Norvegijoje), sportinė programa vėl pasikeitė: pirmą kartą buvo surengtos moterų 10 km slidinėjimo lenktynės. 1956 m. septintosiose žiemos olimpinėse žaidynėse (Italijoje) moterys pirmą kartą dalyvavo slidinėjimo estafetės 3 x 5 km varžybose. 1964 m. devintosiose žiemos olimpinėse žaidynėse (Austrijoje) į slidinėjimo programą buvo įtrauktos moterų 5 km lenktynės (Skernevičius ir kt., 2005). 1969 m. buvo pradėtos vykdyti moterų slidinėjimo sprinto 500 m lenktynės (Čepulėnas, 2006 c).
1976 m. dvyliktosiose žiemos olimpinėse žaidynėse Austrijoje moterų estafetę 3 x 5 km pakeitė estafetė 4 x 5 km. 1988 m. penkioliktosiose olimpinėse žaidynėse, vykusiose Kalgaryje (Kanada), pirmą kartą slidinėjimo lenktynės vyko atskirai klasikiniais ir čiuožimo būdais. Moterys 5 km ir 10 km nuotoliuose lenktyniavo klasikiniais būdais ir 20 km – čiuožimo būdais. 1992 m. šešioliktosiose žiemos olimpinėse žaidynėse Prancūzijoje sportinė programa labai pasikeitė. Pirmą kartą vyko moterų 15 km lenktynės klasikiniais ir 30 km (vietoje 20 km) čiuožimo būdais, pirmą kartą surengtos moterų 10 km čiuožimo būdais persekiojimo lenktynės (Skernevičius ir kt., 2005).
1996 m. pirmą kartą Pasaulio taurės etape Reit im Vinkle (Vokietija) buvo suorganizuotos sprinto lenktynės. Pasaulio čempionate 2001 m. Lahti (Suomija) pirmą kartą vyko sprinto varžybos laisvuoju stiliumi, o 2005 m. Oberstdorfe (Vokietija) – klasikiniu stiliumi. 2002 m. devynioliktosiose žiemos olimpinėse žaidynėse (JAV) pirmą kartą vyko trumpų nuotolių (sprinto) slidinėjimo varžybos čiuožimo būdais ir slidinėjimo lenktynių dvikovė: pirma rungtis – moterų 5 km lenktynės klasikiniais būdais ir po 2,5 val. pertraukos antra rungtis – moterų 5 km persekiojimo lenktynės čiuožimo būdais (Čepulėnas, 2006 c).
Dar viena nauja slidinėjimo rungtis – mišriosios lenktynės (duatlonas). Moterys įveikia pusę varžybų nuotolio klasikiniais būdais 7,5 km, keičia slides ir toliau kitus 7,5 km slysta čiuožimo būdais (Skernevičius ir kt., 2005).
Pasaulio slidinėjimo 2005 m. čempionate buvo rungtyniaujama naujoje sprinto estafečių rungtyje, kur du komandos nariai pakaitomis tris kartus įveikia tą patį nuotolį (Čepulėnas, 2006c).
Dabartinėje slidinėjimo programoje galima išskirti 14 varžybų, kurios vykdomos per Pasaulio taurės varžybas, rūšių ir 6 varžybų, vykdomų per olimpines žiemos žaidynes ir pasaulio čempionatus, rūšis (EypguHa H gp., 2007).
Per olimpines žiemos žaidynes ir pasaulio čempionatus moterų programoje vykdomos tokios lenktynės: individualus sprintas 1,2 km (į finalą patenka 30 slidininkių); komandinis sprintas – estafetė (į finalą patenka 10 komandų); persekiojimo lenktynės (pursuitas) 15 km (7,5 km laisvuoju stiliumi + 7,5 km klasikiniu stiliumi) masiniu startų; estafetė 4 x 5 km (pirmas ir antras etapas slydimo klasika, o trečias ir ketvirtas etapas laisvuoju stiliumi); individualios lenktynės 10 km pradedant atskiru startu; maratonas 30 km pradedant masiniu startu. Per olimpines žiemos žaidynes ir pasaulio čempionatus varžybų stilius kiekvieną kartą kaitaliojasi (BypguHa H gp., 2007).
2006-2007 m. į Pasaulio slidinėjimo taurės varžybų kalendorių pirmą kartą įtrauktos daugiadienės aštuonių dienų lenktynės, kai slidininkės startuoja kiekvieną dieną skirtingais slydimo būdais ir įveikia skirtingus nuotolius.
Šiuolaikinei didžiojo sporto raidai būdingos profesionalizacijos ir komercializacijos kryptys, kurios pasireiškia tarptautinių varžybų, Pasaulio taurės varžybų kalendoriaus didesne apimtimi (Suslovas, 1999; CycioB, 2002; HIVCTHH, 2003).
1.6. Slidininkių sportinio meistriškumo reitingavimo bei vertinimo kriterijai
Slidininkių sportiniams rezultatams vertinti varžybose yra taikoma speciali rezultato vertinimo taškais sistema. Šie taškai vadinami FIS taškais. FIS taškai – tai vertinimo rodiklis, apibendrinantis slidininkių sportinį meistriškumą ir sportinių rezultatų įvairovę (Čepulėnas, 2001).
Pasibaigus slidinėjimo sezonui, Tarptautinė slidinėjimo federacija (FIS) pagal tradicinių nuotolių (ilgų ir vidutinių nuotolių) ir atskirai sprinto nuotolių FIS baudos taškų vidurkį sudaro pasaulio slidininkų reitingo sąrašą. FIS taškai, gaunami varžybose, yra sumuojami ir pagal patvirtintas FIS taisykles išvedamas gautų taškų vidurkis. FIS baudos taškų negauna olimpinių žaidynių, pasaulio čempionatų, Pasaulio taurės varžybų nugalėtojai. Kuo daugiau pagal laiką slidininkas pralaimi nugalėtojui, tuo daugiau baudos taškų gauna (Cross country7).
Pats svarbiausias slidininkų įvertinimo reitingas yra sudaromas pagal viso žiemos sezono
rezultatus Pasaulio slidinėjimo taurės varžybose. Pasaulio slidinėjimo taurės reitinguose slidininkai
taškus gauna tik už užimtas vietas pirmame trisdešimtuke skirtingų nuotolių lenktynėse. Taškai
skiriami taip: 1 vieta – 100 taškų, 2 vieta – 80 taškų, 3 vieta – 60 taškų, 4 vieta – 50 taškų, 5 vieta –
45 taškai , 30 vieta – 1 taškas (Cross country7).
Bendroje Pasaulio slidinėjimo taurės varžybų įskaitoje trijų tipų slidininkų užimtos vietos nustatomos pagal šiuos kriterijus (Cross country7):
• tik pagal tradicinių nuotolių (nuo 5 km iki 30 km) ir sprinto lenktynių rezultatų bendrą taškų sumą;
• tik pagal tradicinių nuotolių rezultatų taškus;
• tik pagal sprinto nuotolių rezultatų taškus.
Dar yra slidininkių reitingas pagal slidinėjimo maratono (> 30 km) rezultatus. Ši rungtis yra įtraukta į FIS slidinėjimo varžybų sąrašą.
Lietuvos slidininkė I. Terentjeva per 2006 m. slidinėjimo sezoną bendroje Pasaulio slidinėjimo taurės varžybų įskaitoje pagal taškų sumą už tradicinių nuotolių rezultatus užėmė 111 vietą iš 128, tik pagal taškus už tradicinių nuotolių rezultatus užėmė 80 vietą iš 94, o Pasaulio slidinėjimo taurės varžybų sprinto įskaitoje ji taškų neturėjo (Cross country4).
Patekimas į pasaulio čempionatus, Pasaulio taurės varžybas, olimpines žaidynes priklauso nuo FIS taškų turėjimo. Pajėgiausi slidininkai (raudonoji grupė 30 slidininkų) sudaroma pagal Pasaulio taurės taškus (Cross country7).
1.7. Slidininkių varžybinės veiklos krūviai
Sėkmingas pasirodymas žiemos olimpinėse žaidynėse ir pasaulio slidinėjimo čempionatuose reikalauja tokio treniruočių pratybų ir varžybų išdėstymo, kuris užtikrintų sportininkėms galimybę pasiekti geriausią savo sportinio parengtumo būseną varžybų laikotarpiu per pagrindines varžybas. Sportinės formos valdymas visada siejasi su tam tikrų, racionaliausių slidininkės lenktynininkės startų skaičiumi, su didžiausių savo organizmo galių sutelktumu startams ir su racionaliu parengtumu pagrindiniams startams. Svarbu sportininkų rengimo šiuolaikinėje sistemoje tinkamai sudaryti didelio meistriškumo sportininkų startų individualų kalendorių metinio rengimo ciklo struktūroje (InaToHoB, 2004).
Dabar elito slidininkių varžybų laikotarpis trunka 5-5,5 mėnesio. Pirmi startai Pasaulio taurės varžybose būna spalio pabaigoje ir lapkričio pradžioje, o baigiasi varžybinis kalendorius kovo pabaigoje-balandžio pradžioje. Per slidinėjimo sezoną vykdoma 17-19 Pasaulio taurės etapų, kuriuose būna 20-27 startų individualiose lenktynėse ir 4 estafečių startai skirtinguose nuotoliuose, skirtingu slydimo būdu, bendru ar pavieniu startų. Per olimpines žaidynes ar pasaulio čempionatus būna 5-6 startai. Didžiausią psichologinę ir fizinę įtampą sukelia varžybos per olimpines žaidynes, Pasaulio čempionatą ir atrankines varžybas (BjuibGe, 2007).
Kasmetinį tarptautinio varžybinio kalendoriaus nestabilumą sukelia besikeičiantis Pasaulio taurės etapų vykdymo reglamentas. Iki šio momento Tarptautinė slidinėjimo federacija dar neapsisprendė dėl Pasaulio taurės etapų programos, bet galima pastebėti kai kurias slidinėjimo plėtojimo kryptis per pastaruosius dešimtmečius (BjuibGe, 2007).
Pirma kryptis: per pastaruosius 15 metų Pasaulio taurės etapų daugėjo nuo 9 iki 19; individualių nuotolių nuo 9 iki 27, o trukmė pailgėjo nuo 98 iki 147 dienų. Nuo 1999 m. į Pasaulio taurės etapų programą buvo įtraukti sprinto nuotoliai, taip varžybos išsiplėtė iki 27 startų (BjuibGe,
2007).
Antra kryptis: nuo 4-5 iki 21 padaugėjo startų Pasaulio slidinėjimo taurės varžybų etapuose, kurie vyksta iki olimpinių žaidynių ir iki pasaulio čempionatų, dėl to varžybų laikotarpis pasidarė glaustesnis: laikotarpis tarp Pasaulio taurės etapų, skirtas pasirengti olimpinėms žaidynėms ar pasaulio čempionatui, sutrumpėjo nuo 48 iki 20 dienų (BjuibGe, 2007).
Trečia kryptis: olimpinės žaidynės ir pasaulio čempionatai vyksta 12-14 dienų po paskutinio Pasaulio taurės etapo ir slidininkams lieka mažai laiko pasirengti pagrindiniam startui ir atsigauti po treniruočių krūvių (BjuibGe, 2007).
Varžybų kalendoriaus analizė (BjuibGe, 2007) rodo, kad intervalas tarp paskutinių Pasaulio taurės etapų ir pirmų startų olimpinėse žaidynėse sumažėjo nuo 28-34 iki 4-7 dienų.
Tarptautinė slidinėjimo federacija visą varžybų kalendorių dalija į keturis laikotarpius: pirmas laikotarpis pats ilgiausias ir jį sudaro septyni Pasaulio taurės etapai; antrą laikotarpį sudaro keturi Pasaulio taurės etapai ir pasaulio čempionatas; trečią laikotarpį sudaro vienas ar du Pasaulio taurės etapai ir olimpinės žaidynės arba pasaulio čempionatas; ketvirtą laikotarpį sudaro keturi Pasaulio taurės etapai. Tarp pirmo ir antro laikotarpio yra dviejų savaičių intervalas, o tarp trečio ir ketvirto – savaitės (BjuibGe, 2007).
Per visą varžybų laikotarpį slidininkams rekomenduojama startuoti 27-65 varžybose arba 30-40 dienų (ILiaToHoB, 2004).
Svarbus individualaus slidininkų rengimo parametras yra startų skaičius iki pagrindinių varžybų (olimpinių žaidynių, pasaulio čempionato), siūloma nuo 12 iki 20 varžybų startų (EaTauoB H gp., 2007).
A. Čepulėnas (2007) tyrė 2004-2005 m. sezono stipriausiųjų slidininkių varžybinę veiklą iki pasaulio čempionato ir per jį. Per 2004-2005 m. sezoną iki pasaulio slidinėjimo čempionato pradžios slidininkės medalių laimėtojos vidutinių ir ilgų nuotolių lenktynėse po 7-12 kartų dalyvavo Pasaulio slidinėjimo taurės ir FIS kategorijos individualiose vidutinių ir ilgų nuotolių lenktynėse, jų varžybinis krūvis buvo 80-135 km. Medalių laimėtojos sprinto 0,9 km lenktynėse iki pasaulio čempionato po 4-6 kartus dalyvavo sprinto varžybose ir šios varžybinės veiklos krūvis buvo 14-21 sprinto lenktynės. Šios grupės slidininkės iki pasaulio slidinėjimo čempionato po 4-9 kartus dalyvavo ir vidutinių nuotolių lenktynėse, šios varžybinės veiklos krūvis buvo 40-105 km.
Per 2006 m. Turino žiemos olimpiadą slidinėjimo individualiose vidutinių, ilgų nuotolių ir sprinto varžybose medalius laimėjo 10 slidininkių. Vidutinių ir ilgų nuotolių varžybose medalius laimėjusios slidininkės iki žiemos olimpinių žaidynių pradžios 6-11 kartų dalyvavo Pasaulio slidinėjimo taurės ir FIS kategorijos varžybose, o varžybinis krūvis pagal šiuos nuotolius buvo nuo 65 iki 150 km. Šios grupės slidininkės per olimpinį 2005-2006 m. sezoną nuo 11 iki 17 kartų dalyvavo pasaulio ir FIS kategorijos vidutinių ir ilgų nuotolių varžybose, o varžybinis krūvis buvo 160-275 km. Pajėgiausios pasaulio slidininkės per 2005-2006 m. slidinėjimo sezoną individualiose sprinto varžybose dalyvavo nuo 6 iki 14 kartų, o vidutinių ir ilgų nuotolių varžybose nuo 6 iki 16 kartų, jų varžybinės veiklos krūvis, įveikiant vidutinius ir ilgus nuotolius, buvo nuo 90 iki 204 km
(Čepulėnas, 2007).
Čepulėnas (2009) išanalizavo 2006-2007 m. sezono stipriausių slidininkių varžybinę veiklą iki pasaulio čempionato Sapore ir po jo. Slidininkės, kurios laimėjo medalius pasaulio čempionate, iki jo pradžios startavo nuo 10 iki 12 kartų ilguose nuotoliuose ir tai sudarė 95-135 km, o sprinto varžybose dalyvavo nuo 1 iki 6 kartų ir startavo nuo 3 iki 24 kartų. Slidininkės, kurios užėmė 1-10 vietą Pasaulio taurės etapų galutinėje įskaitoje, per 2006-2007 m. žiemos sezoną dalyvavo ilguose nuotoliuose nuo 16 iki 21 kartų ir tai sudarė 175-285 km, o sprinto varžybose dalyvavo nuo 3 iki 10 kartų ir startavo nuo 5 iki 40 kartų (Čepulėnas, 2009).
20 a. septinto dešimtmečio stipriausios slidininkės varžybose turėjo apie 50 startų, aštunto ir devinto dešimtmečio – apie 30 startų per metus (BjuibGe, 2007).
Vialbė (BjuibGe, 2007) analizavo penkias olimpiadas (1992 m., 1994 m., 1998 m., 2002 m., 2006 m.) ir nustatė, kad keturiasdešimt dvejose individualiose lenktynėse olimpinėmis čempionėmis tapo 16 slidininkių (be estafetės rungčių). Iki olimpinių žaidynių vidutiniškai vienai olimpinei čempionei teko 9,5 starto. Sėkmingas dalyvavimas Pasaulio taurės varžybų etapuose, ypač pirmuose, negali garantuoti sėkmingo pasirodymo olimpinėse žaidynėse arba pasaulio čempionate. Daugelis slidininkių čempionių neturėjo tikslo laimėti lenktynių būtent Pasaulio taurės etapuose, jos turėjo tikslą dalyvauti šiose varžybose kaip serijoje lenktynių, kad geriau pasirengtų olimpinėms žaidynėms (BjuibGe, 2007).
Skiriasi jaunų ir vyresnio amžiaus slidininkių individualaus rengimosi varžyboms sistema. Kuo jaunesnė slidininkė, tuo ji turi daugiau startų varžybų laikotarpiu per metinį rengimo ciklą (Banb6e, 2007).
Dažniausiai Pasaulio taurės etapo varžybose elito slidininkės paskutinį kartą startuoja likus 7-12 dienų iki pagrindinių savo varžybų arba šiose varžybose visai nestartuoja (Bjuib6e, 2007).
1.8. Slidininkių specializacijos pagal slidinėjimo stilių ir nuotolius ypatumai
Slidinėjimo, priešingai negu kitų sporto šakų, lenktynėse slidininkės pasiekia gerų rezultatų įveikdamos įvairaus ilgio nuotolius. Slidinėjimo lenktynių varžybų nuotoliai santykiškai skirstomi į sprinto – 0,4-1,8 km, vidutinius – 5-15 km, ilgus – 30 km, 50 km ir labai ilgus (daugiau kaip 50 km) (supermaratono) nuotolius (Čepulėnas, 2001). Kai kurios slidininkės pasiekia gerų rezultatų, slysdamos klasikinio stiliaus būdais ir laisvuoju stiliumi (dažniausiai čiuožimo žingsniais). Slidinėjimo lenktynių greičio skirtumai įveikiant skirtingo ilgumo nuotolius mažesni negu kitų ciklinių sporto šakų.
Slidinėjimo lenktynės priskiriamos kintamų varžybų sąlygų sporto šakoms (nnaTOHOB, 1997). Lenktynininkai per varžybas slysta raižyta vietove ir jų slydimo įvairiais nuotolio ruožais greitis skirtingas. Didelio meistriškumo slidininkų pradmės ir baigmės greitis yra glaudžiai susijęs su vidutiniu nuotolio greičiu (OOMHH H gp., 2000) Rengimasis varžyboms pasidarė sudėtingesnis, pradėjus slidinėjimo lenktynes rengti atskirai klasikiniu (K) ir laisvuoju (L) stiliumi. Slidinėjimo specialistai ir mokslininkai (BaTanoB H gp., 1995; HLnoxoH, 1995; PaMeHCKaa, 1995) diskutuoja dėl lenktynininkų trumpų ir ilgų nuotolių, klasikinio ir laisvojo stiliaus specializacijos.
Nagano olimpinėse žiemos žaidynėse (1998 m.) slidininkai santykiškai pasiskirstė į klasikinio ir laisvojo stiliaus atstovus, o elito slidininkai pasirodė labai universalūs – puikiai įvaldę klasikinį ir čiuožimo stilių, jie pasiekia labai gerų rezultatų tiek klasikinio, tiek laisvojo stiliaus varžybose (Čepulėnas, 1998).
Kiekviena slidinėjimo rungtis kelia specifinių reikalavimų slidininko organizmui prisitaikyti prie varžybinės veiklos, dėl to slidininkės pasirenka sau tinkamą slidinėjimo būdą ir rungtis, kur jiems sekėsi geriau (Hoffman, 1992; PaMeHCKaa, 2000; Millet et al., 2003; Holmberg et al., 2006; Stoggl et al., 2007). Slidininkams vis sunkiau pasiekti aukščiausio lygio sportinių rezultatų lenktynėse klasikiniu ir laisvuoju stiliumi. Pastebimas toks polinkis: slidininkai daugiau specializuojasi klasikinio arba laisvojo stiliaus, trumpųjų arba ilgųjų nuotolių lenktynių srityje (IIJIOXOH, 1995; Čepulėnas, 1998; PaMeHCKaa, 2000).
Slidinėjimo lenktynėse bendruoju startu slidininkų vietų sklaidai daug įtakos turi slydimo greitis finišuojant, o dažniausiai – slidinėjimo greitis stadione. Ilgųjų nuotolių slidininkams reikia ne tik ištvermės, bet ir gebėjimo pasiekti didelį didžiausiąjį slydimo greitį. Dėl to ilgų nuotolių slidininkai dalyvauja ir sprinto lenktynėse. Mišriosios lenktynės skatina slidininkų universalumą, nes šiose lenktynėse gerų rezultatų gali pasiekti tik gebantys puikiai šliuožti klasikiniais ir čiuožiamaisiais slydimo būdais Pagal elito slidininkių varžybinės veiklos pobūdį ir rezultatyvumą santykiškai galima išskirti universalias, klasikinio ir čiuožiamojo stiliaus slidininkes (Čepulėnas,
2006 c).
Elito slidininkės per pagrindines varžybas (olimpines žaidynes) dalyvauja 2-4 nuotolių lenktynėse (tarp jų ir estafečių lenktynėse) (Čepulėnas, 2006a).
Elito slidininkes pagal jų varžybinės veiklos specifiką galima skirstyti į slidininkės stajeres, slidininkes sprinteres ir universaliąsias. Pagal varžybinės veiklos veiksmingumą šliuožiant skirtingais slydimo stiliais santykiškai skiriamos universaliosios, klasikinio ir čiuožiamojo stiliaus slidininkės. Ilgųjų nuotolių slidininkės rengimosi svarbiausioms varžyboms etapu dalyvauja ir sprinto lenktynėse (Čepulėnas, 2006a).
Pasaulio elito slidininkės pasiekia puikių rezultatų tiek vidutinių ir ilgų nuotolių, tiek sprinto varžybose. Slidininkės, užimančios 1-30 vietą daugiaetapėse Pasaulio slidinėjimo taurės varžybose, bendroje įskaitoje turi įskaitinių taškų už ilgų nuotolių lenktynes (2004-2005 m. 93,33 proc. – 28 slidininkės; 2005-2006 m. 90 proc. – 27 slidininkės) ir už sprinto lenktynes (26 slidininkės – 86,67 proc.) (Čepulėnas, 2007).
Elito slidininkių varžybinės veiklos parametrai skirtingi ir jie priklauso nuo individualaus rengimosi planavimo strategijos ir asmeninio sportinio parengtumo ypatumų (KonepriiHa, AxMeTOB, 2006). Atliekami slidininkių fizinių gebėjimų sąveikos su jų genetiniu tipu tyrimai
(KoneprHHa, AxMeToB, 2006) leidžia daryti prielaidą, kad slidininkių rengimas įvairaus ilgio nuotolių varžyboms ateityje bus programuojamas pagal jų individualų genetinį tipą.
Pasaulio elito slidininkes pagal jų varžybinės veiklos specifiškumą ir pasiektus rezultatus varžybose galima sąlygiškai skirstyti į tris grupes (Čepulėnas, 2007):
1. Universaliosios slidininkės, kurios pasiekia puikių rezultatų vidutinių, ilgų nuotolių ir sprinto lenktynėse. Šios grupės slidininkės užima aukštas vietas Pasaulio slidinėjimo taurės varžybų galutinėje įskaitoje pagal rezultatus vidutinių ir ilgų nuotolių varžybose ir pagal sprinto rezultatus.
2. Slidininkės, pasiekiančios geriausių rezultatų vidutinių ir ilgų nuotolių lenktynėse (10 km, 15 km, 30 km), retai dalyvaujančios arba visai nedalyvaujančios sprinto varžybose.
3. Slidininkės sprinterės, užimančios aukštas vietas sprinto varžybose, mažai dalyvaujančios vidutinių ir ilgų nuotolių varžybose, neturinčios arba turinčios mažai įskaitinių taškų Pasaulio slidinėjimo taurės varžybų įskaitoje už rezultatus vidutinių ir ilgų nuotolių varžybose (Čepulėnas,
2007).
Nors slidininkės startuoja įvairių nuotolių varžybose, vis dėlto net įžymiausios pasaulio slidininkės daugiau laimėjimų varžybose pasiekia įveikdamos arba trumpesnius (sprintas, 5 km, 10 km ar 15 km), arba ilgus (30 km, 50 km) nuotolius. Ypač talentingos, puikiai treniruotos slidininkės pasiekia laimėjimų, įveikdamos įvairius nuotolius – nuo sprinto iki maratono. Dabar daug slidininkių, užimančių aukštas vietas pasaulio slidininkių klasifikacijos sąrašuose, dalyvauja ilgų nuotolių (5-30 km) ir sprinto varžybose. Tarptautinė slidinėjimo federacija Pasaulio slidinėjimo taurės varžybose slidininkes skirsto taip: pagal ilgų nuotolių ir sprinto susumuotus rezultatus, taip pat atskirai pagal rezultatus, pasiektus įveikiant ilgus nuotolius, ir atskirai pagal sprinto rezultatus. Ryškėja polinkis, kad vis daugiau aukštų vietų sprinte užima slidininkės, kurios specialiai rengiasi sprinto varžyboms. Slidinėjimo sporto šakoje pirmaujančių šalių – Norvegijos, Švedijos, Suomijos, Italijos – nacionalinėse rinktinėse yra sprinterių grupės. Įdomu, kad slidininkės – Pasaulio taurės lyderės bendroje įskaitoje dalyvauja ilgų nuotolių ir sprinto lenktynėse (Čepulėnas, 2006a).
Mokslininkai (Stoggl et al., 2009) išanalizavo slidininkių dalyvavimą sprinto ir ilgų nuotolių rungčių varžybose per 2006-2007 m. ir 2007-2008 m. žiemos slidinėjimo sezoną ir nustatė stiprią dalyvavimo sprinto ir ilgų nuotolių (nuo 10 iki 50 km) lenktynėse koreliaciją. Tai rodo, kad daugeliui slidininkių būdinga universalumo specializacija.
A. Čepulėnas (2006c) ištyrė ir nustatė, kad 2002 m. Solt Leik Sičio olimpinėse žaidynėse 31,03 proc. slidininkių, sprinto varžybų dalyvių, kituose nuotoliuose nestartavo. 2003 m. per pasaulio slidinėjimo čempionatą Val di Fieme (Italija) 29,82 proc. sprinto rungtyje startavusių slidininkių kituose nuotoliuose nestartavo.
1.9. Slidininkių nuotolių įveikimo greičių kaitos ypatumai paskutiniu
dešimtmečiu
Aukščiausio lygio (olimpinių žaidynių, pasaulio čempionatų, Pasaulio taurės etapų) slidinėjimo lenktynių rezultatai rodo, kaip sparčiai didėja elitinio meistriškumo slidininkių konkurencija, dėl to didėja trasos įveikimo greičiai. Trasos įveikimo greičiai pastaraisiais dešimtmečiais padidėjo dėl naujų metodikų taikymo slidininkėms rengiantis varžyboms, dėl naujų technikos elementų taikymo, dėl tinkamos taktikos parinkimo, dar dėl inventoriaus ir aprangos kokybės ir funkcinių savybių pagerėjimo, dėl parafinavimo ir slidžių tepimo kokybės, dėl geresnio trasų įrengimo varžyboms (Holmberg et al., 2005; Stoggl et al., 2008; 2009).
Slidininkių didžiausio greičio ir vidutinio nuotolio įveikimo greičiai keičiasi, jie nuolat didėja ir per nuotolį kinta. Priklausomai nuo trasos reljefo, slydimo sąlygų slidininkai sprinto lenktynėse pasiekia nuo 5,5-5,6 m/s iki 10 m/s didžiausią greitį (Hoffman et al., 1995; Millet et al., 1998; Nilsson et al., 2004; Holmberg et al., 2005; Stoggl et al., 2008).
L. Stoggl (Stoggl et al., 2009) ištyrė elito slidininkių greičio kaitą per 2000-2008 m. slidinėjimo sezonus skirtingose FIS kategorijos varžybose. Elito slidininkių varžybinis klasikinio sprinto greitis per šį laikotarpį padidėjo vidutiniškai nuo 7,6 m/s iki 7,93 m/s; sprinto lenktynėse laisvuoju stiliumi greitis padidėjo vidutiniškai nuo 8 m/s iki 9,43 m/s; ilguose nuotoliuose klasikiniu stiliumi greitis sumažėjo vidutiniškai nuo 6,6 iki 6,36 m/s, tai susiję su trasos pasunkinimais, nes varžybos klasikiniu stiliumi pradėtos vykdyti daugiau kalnuotu reljefu; laisvuoju stiliumi ilguose nuotoliuose greitis padidėjo vidutiniškai nuo 6,85 m/s iki 7 m/s. Vidutinis greitis per 2000-2008 m. laikotarpį skirtingose FIS kategorijos varžybose elito slidininkių klasikiniame sprinte buvo 6,8 m/s; ilguose nuotoliuose klasikiniu stiliumi 6,3 m/s; sprinto lenktynėse laisvuoju stiliumi vidutinis greitis 8m/s; ilguose nuotoliuose laisvuoju stiliumi 6,6 m/s. Per 2001-2002 m. slidinėjimo sezoną elito slidininkių vidutiniai varžybiniai greičiai klasikiniu stiliumi buvo 6,95 m/s, laisvuoju stiliumi 7,07 m/s. Per 2007-2008 m. slidinėjimo sezoną vidutiniai greičiai per varžybas buvo: klasikiniu stiliumi 7,07 m/s, laisvuoju stiliumi 7,93 m/s. Per 2001-2002 m. slidinėjimo sezono varžybas pirmo trisdešimtuko slidininkių atsilikimas nuo laimėjusios slidininkės sudarė vidutiniškai klasikiniu stiliumi 19 s arba 9 proc., laisvuoju stiliumi 17,6 s arba 8,4 proc. O per 2007-2008 m. slidinėjimo sezoną šis atsilikimas sudarė: vidutiniškai klasikinių nuotolių 7,8 sek. arba 4,7 proc., laisvuoju stiliumi 6,4 sek. arba 4,3 proc. (Stoggl et al., 2009).
1.10. Elito slidininkių varžybinės veiklos modeliavimas
Treniruotės vyksmo valdymas yra susijęs su modeliavimu – modelių taikymu numatant sportinio ugdymo tikslus ir uždavinius, sportinio parengtumo ir rengimo vyksmo struktūrinių dalių charakteristikas, priemones ir metodus, treniruotės krūvius tiems tikslams įgyvendinti (Karoblis,
1994; Čepulėnas, 1996).
Modelis sporte – visuma įvairių rodiklių, apibendrinančių ir laiduojančių tam tikrą sportininko parengtumą ir prognozuojamų rezultatų pasiekimą (Sporto terminų žodynas, 1996).
Modeliavimas – sporto treniruotės vyksmo ir varžybinės veiklos modelių kūrimas, leidžiantis vertinti esamą sportinio rengimo vyksmą ir numatyti ateities treniruotės ir sportininko pavyzdį (Sporto terminų žodynas, 1996).
A. Platonovas (InaToHoB, 1997) nurodo tris modeliavimo lygius: varžybų, specialiojo parengtumo ir organizmo pagrindinių sistemų, nuo kurių daug priklauso sportinis rezultatas, veiklos. Sporto praktikoje pirmiausia prognozuojamas rezultatas, paskui – specialiųjų ypatybių išugdymo lygiai, daugiausia lemiantys varžybų rezultatus, organizmo funkcinių sistemų branda, techninio ir taktinio parengtumo reikalavimai, morfologiniai rodikliai ir visa tai turi atitikti prognozuojamo rezultato reikalavimus (BepxomaHCKHH, 1991). Sudarant įvairių lygių modelines charakteristikas, remiamasi kiekybiniais rodikliais, kurių diapazonas gali svyruoti nuo mažiausių iki didžiausių tam tikru rengimosi etapu. Mažo meistriškumo slidininkų specialiojo fizinio parengtumo charakteristikų kaitumas siekia 40-50 proc., o didelio meistriškumo slidininkų – 5-15 proc.
(Čepulėnas, 2001).
Pasak A. Batalovo (BaTanoB, 2000), siekiant gerai parengti sportininkę varžyboms galima modeliuoti varžybinę veiklą skirtingomis kryptimis:
• Modeliuoti išorinės varžybinės veiklos parametrus: modeliuoti slidinėjimo trasos, kur vyks pagrindinės varžybos, reljefo ypatumus, varžybinės veiklos techniką (slidinėjimo stilių pasirinkimą), taip pat jėgų pasiskirstymą ir taktiką.
• Modeliuoti varžybinės veiklos fiziologinius parametrus: energinių sistemų dalyvavimą per tam tikras varžybas, deguonies suvartojimo rodiklius (anaerobinis slenkstis).
• Modeliuoti treniruočių proceso turinį ir struktūrą (taip pat priemones, metodus ir krūvio dinamiką).
Daugiausia varžybinė veikla modeliuojama per pirmus varžybinio laikotarpio mėnesius: sausio mėnesį modeliavimas sudaro apie 20 proc. viso slidininkės treniruočių krūvio (BaTanoB,
2000).
Dalyvavimas varžybose per metinį rengimo ciklą turi būti tinkamai suplanuotas ir nukreiptas pagrindiniam strateginiam tikslui – pasiekti geriausių rezultatų per pagrindines varžybas (IHycTHH, 2003). Olimpiniais metais varžybinės veiklos struktūra, optimalus startų skaičius turi būti planuojamas atsižvelgiant į sportininkų organizmo prisitaikymo prie varžybinių krūvių galias ir atsigavimo trukmę po varžybinės veikos krūvių (Suslovas, 2002; IHycTHH, 2003). Sportinės formos įgijimo valdymas susijęs su tam tikru sportininkui tinkamiausių startų skaičiumi ir jų paskirstymu varžybų laikotarpio mezociklais (BepxomaHcKHH, 1998; Suslovas, 1999). Sportininkų varžybinės veiklos optimizavimas per olimpinių metų ciklą – svarbus sėkmingo rengimo veiksnys.
Treniravimo formos, varžybų modeliavimo sąlygos ir pačios varžybos sukuria užuomazgas, reikalingas geriems rezultatams pasiekti. Neturėdamos užtektinai galimybių dalyvauti varžybose, sportininkės negali visiškai prisitaikyti varžybinei veiklai ir jos veiksniams, taigi sumažėja varžybinės veiklos efektyvumas (niaToHoB, 1998; MaTBeeB, 2001; CycioB, 2002). Planuojant sportininkių rengimąsi varžybų laikotarpiu, labai svarbu palaikyti varžybų ir treniruočių krūvio optimalų santykį (Pfutzner et al., 2002; Rusco, 2003; Kindinger et al., 2004; Wilber, 2005).
Didelio meistriškumo slidininkių rengimas reikalauja, kad būtų sukurta individuali, efektyvi varžybinės veiklos sistema, kuri yra svarbus veiksnys, valdantis sporto treniruotės procesą, padedantis reglamentuoti sportinės formos įgijimą atsižvelgiant į sporto varžybų kalendorių ir programą. Didelė varžybinės veiklos įvairovė, skirtingi nuotolio įveikimo būdai, skirtingi kinematiniai slydimo ypatumai, skirtinga fiziologinė ir psichinė įtampa, skirtingas biocheminis raumenų energinis aprūpinimas, taip pat technikos ir taktikos ypatumai nulemia varžybų veiklos rezultatyvumą. Reikia pasirinkti konkrečias varžybų programas. Tikslingas rengimasis pagal konkrečias programas leidžia panaudoti visas sportininkės galias. Slidininkių rengimą, atsižvelgiant į individualius gebėjimus, lemia individualaus rengimo vyksmas (EypguHa H gp., 2007).
M. Burdina (EypguHa H gp., 2007) nagrinėjo Turino 2006 m. olimpinių čempionių 2005¬2006 m. rengimosi olimpinėms žaidynėms ciklą ir nustatė esmines sportinio rengimo kryptis. Pastebėta, kad atsakingu startų Pasaulio taurės etapuose buvo nedaug. Tikslingas pasirengimas buvo toms lenktynėms, kuriose slidininkės galėjo pasiekti geriausių rezultatų. Galima išsiskirti dvi tris startų serijas varžybinio sezono mezociklo pradžioje ir mezociklo viduryje. Per paskutinius Pasaulio taurės etapus, apytiksliai likus 3-4 savaitėms iki olimpinių žaidynių ar pasaulio čempionato, slidininkės, olimpinių varžybų Turine 2006 m. laimėtojos (Šmigun, Krauford, Neumanova), nustojo dalyvauti atsakingose varžybose. Toks modelis paskatino teigiamą sportinio rezultato kaitą (BypguHa H gp., 2007).
Elito slidininkių (Bjorgen, Čepalova) individualaus dalyvavimo varžybose sistemos skiriasi nuo modelio, kurį pasirinko Šmigun, Krauford, Neumanova. Pastebėta, kad Bjorgen, Čepalova dažnai dalyvavo skirtingo masto varžybose ir jų varžybinė veikla nukreipta į universalumą. Šių slidininkių pasirengimo modelis duoda neigiamą sportinio rezultato kaitą Pasaulio taurės etapuose ir olimpinėse žaidynėse (EaTanoB H gp., 2007).
Rengimosi olimpinėms žaidynėms ar Pasaulio čempionatui laikotarpiu individuali modelinė varžybinė veikla turi būti tikslinga. Pagrindiniai modelinio rengimosi atsakingoms varžyboms rodikliai yra šie (EaTanoB H gp., 2007):
• stipriausių slidininkių sportinio pasirengimo ypatumai: slidinėjimo stilius, nuotolio ilgis, varžybų krūvis;
• dalyvavimas Pasaulio taurės etapuose turi būti apribotas 6-7 startais (apie 40 proc. bendro Pasaulio taurės etapų skaičiaus olimpiniame ar pasaulio čempionato cikle). Išsiskiria dvi trys startų serijos varžybinio sezono mezociklo pradžioje ir mezociklo viduryje po 8 dienos;
• varžybinė veiklą per Pasaulio taurės etapus specializuojama atitinkamai pagal slidinėjimo stilių, nuotolio ilgį ir startų skaičių;
• pagrindiniu rengimosi atsakingoms varžyboms etapu vidutiniškai prieš 3-4 savaites slidininkės nebedalyvauja varžybose, tai leidžia sportininkėms planingai gerinti sportinį parengtumą ir dalyvauti varžybose, kurioms tikslingai buvo rengiamasi;
• sportinė forma įgyjama dalyvaujant Pasaulio taurės etapų varžybose ir jos kaita turi būti teigiama.
E. Vialbė (BjuibGe, 2007) teigia, kad norėdami gerai pasirodyti atsakingose varžybose sportininkai ir jų treneriai varžybiniu pasirengimo laikotarpiu naudojo keletą modelių, kaip antai: ilgą dvylikos ir daugiau savaičių rengimo modelį, vidutinį – 5-8 savaičių, trumpalaikį – 2-4 savaičių. Kiekvienas modelis turi savo ypatumų, susijusių su slidininkės specializacija, su varžybų vieta (Europa, Azija, Amerika). Elito slidininkių trumpas rengimosi pagrindinėms varžyboms modelio etapas tęsiasi 3-3,5 savaites. Šiuo laikotarpiu vyksta skirtingos varžybos, bet dauguma slidininkių jose nedalyvauja, o jei ir dalyvauja, tai prieš 1-1,5 savaitės, arba prieš 7-12 dienų, iki atsakingų varžybų. Taigi pagrindinis modelinis rengimosi etapas sutampa su trečiu Pasaulio taurės etapu. Per šį etapą slidininkės arba nestartuoja, arba startuoja du kartus. Apie 70 proc. būsimųjų čempionių arba prizinių vietų laimėtojų panaudoja šiuos startus treniruočių tikslams įgyvendinti (BjuibGe, 2007). Naudojant tokį rengimosi pagrindinėms varžyboms modelį elito slidininkių sportiniai rezultatai gerėja apie 1-1,5 proc. (EaTanoB, 2000).
2. TYRIMO OBJEKTAS IR METODIKA
Tyrimo objektas – didelio meistriškumo jaunimo grupių (iki 20 ir iki 23 metų grupės) slidininkių ir elito slidininkių, užimančių 1-10 vietas pasaulio čempionate, Pasaulio slidinėjimo taurės varžybose, dalyvavimo varžybose sistemos ypatumai, varžybinė veikla ir jos rezultatyvumas, veiksniai, turintys įtakos varžybinės veiklos rezultatyvumui. Tyrimo metodika
Buvo taikomi šie tyrimo metodai: literatūros šaltinių studija, dokumentų analizė, individualios slidininkių varžybinės veiklos duomenų analizė, lyginamoji analizė, matematinė statistika. Duomenys gauti iš Tarptautinės slidinėjimo federacijos oficialių dokumentų: biografinės medžiagos apie elito slidininkių dalyvavimą varžybose, Pasaulio slidinėjimo taurės etapinių varžybų protokolų, daugiadienių lenktynių Tour de Ski varžybų protokolų, Pasaulio slidinėjimo taurės varžybų galutinės įskaitos dokumentų, Pasaulio jaunimo ir suaugusiųjų slidinėjimo čempionato varžybų protokolų, duomenys apie slidininkių amžių ir reitingą 2008-2009 m. slidinėjimo sezonu (Cross country1, 2 3 4 5 6 8 ,9; interneto prieiga: http://www.fis-ski.com/cross-country). Išanalizuota slidininkių, užėmusių 1-10 vietą individualiose slidinėjimo lenktynėse per 2008 m. pasaulio jaunimo slidinėjimo čempionatą ir per pasaulio slidinėjimo čempionatą 2009 m. Liberece varžybinės veiklos rodikliai: startų skaičius ir varžybų krūvio apimtis FIS kategorijos varžybose iki pasaulio slidinėjimo čempionato pradžios, slidininkių įskaitiniai taškai ir užimtos vietos pasaulio slidinėjimo taurės varžybų galutinėje įskaitoje ir Tour de Ski varžybose. Iš varžybų rezultatų protokolų buvo apskaičiuota dalyvių slydimo greičio kaita įveikiant skirtingus nuotolius pasaulio čempionate Liberece. Išnagrinėta, kaip keičiasi elito slidininkių užimamos vietos ir slydimo greitis nuo starto iki finišo. Nustatytas amžiaus ir slidininkių vietų, užimtų Pasaulio taurės varžybų galutinėje įskaitoje, priklausomumas. Nustatytas priklausomumas tarp varžybinės veiklos rodiklių iki pasaulio čempionatų pradžios ir pasiektų rezultatų per pasaulio slidinėjimo čempionatą.
Buvo apskaičiuota: aritmetinis vidurkis (x), aritmetinio vidurkio standartinis nuokrypis (±SD), variacijos koeficientas (V (proc.), koreliacijos koeficientas (r), atlikta regresinė duomenų analizė. Duomenys apdoroti programa Microsoft Excel 2003 ir specializuota statistine programa SPSS 12.0 for Windows.
Atsiųsti pilną varzybine-veikla