Civilizacijos raida yra susijusi su komunikacinių priemonių revoliucija, su rankraštinės knygos atsiradimu. Šis išradimas atvedė prie naujo pasaulio paveikslo – pasaulio kaip knygos, kaip būties, turinčios pastovų tikslą (Lankin, Grigorjeva, 2009: 79). Techninių informacijos prietaisų, būtent spausdinimo staklių, revoliucija atvedė prie naujo kultūros tipo formavimo, kur spausdinta knyga tapo svarbiausiu komunikacijos įrankiu (Lankin,. Grigorjeva, 2009: 80). Skaitymas yra aktyvus, pažintinis, emocinis procesas, padedantis asmenybei socializuotis, t.y., suprasti ją supančią aplinką, išmokti bendrauti su aplinkiniais, lavinti savo gebėjimus bei fantaziją, taip pat mokytis bei kritiškai mąstyti. Tai yra ne tik atsipalaidavimui skirtas užsiėmimas, bet ir efektyvi mokymąsi skatinanti veikla.

Kadangi skaitymas pasitvirtino kaip vienas iš būdų perduoti ir įsisavinti žinias bei žmonių sukurtas vertybes, knygoms bei periodinei spaudai šiais laikais tenka didelis vaidmuo. Tačiau dabartinėje visuomenėje formuojasi nauja informacinė erdvė, kuriai būdingas pajėgus audiovizualinių informacijos perdavimo priemonių vystymas. Modernėjant pasauliui, modernėja ir technika bei žmonės. Rašytinę knygą dažnas keičia elektroniniu leidiniu arba televizine laida. Daugelis žmonių net nesusimąsto, kad knyga, atsiradusi jau prieš daugybę metų, turi neįkainojamą vertę kultūralizacijos procese. Literatūra ne tik formuoja tautos kalbą ir estetinį skonį, bet ir veikia visuomenės narių bendravimo formas, madas, dorovę, moralę ir etiketą. Skaitydamas literatūros kūrinius, žmogus praplečia pažintines ribas, formuoja savo charakterį, išmoksta suprasti ir užjausti artimą.

Dažnas skaitymą sieja su laisvalaikiu – erdve, kurioje žmogus niekuo nesirūpina, išskyrus savimi. Laisvalaikis – tai laisvas nuo apmokamo darbo laikas, skirtas savirealizacijai, atsipalaidavimui ir poilsiui. Šis laikas yra labai svarbus žmogaus gyvenime, jis yra kiekvieno individo vertybė. Viena pagrindinių laisvalaikio veiklų, ypač prieš kompiuterio bei televizoriaus atsiradimą, buvo, yra ir, tikėkimės, bus skaitymas. Tačiau, kaip bebūtų gaila, pastaraisiais metais skaitymo būklė silpnėja – knygą į rankas žmonės, ypač jaunimas, paima vis rečiau.
Skaitymo problema Lietuvoje nėra nauja. Jau nuo XIX a. pabaigos yra atliekami skaitymo tyrimai, rodantys, kaip kinta skaitymo mastas. Tilžėje ir Ragainėje leistame laikraštyje „Varpas” (1889-1906 m.) buvo analizuojami prenumeratorių sąrašai, sudėtis, skaičius. Atgavus lietuviškąją spaudą ir mokyklą, 1904 m., imta vis labiau domėtis vaikų lektūros klausimais. Bėgant laikui, mokslininkams neužteko vien sausų skaičių, tad pradėta domėtis skaitytojų interesais ir skaitymo pažinimu. Didesnis dėmesys atkreiptinas ir į atskirus visuomenės sluoksnius.
XX – XXI a. skaitymo klausimais domėjosi ne vienas mokslininkas, draugija, bibliotekos. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka nuolat domisi bibliotekų aptarnavimu, jų įvaizdžiu visuomenėje ir pan., taip pat kasmet renka vaikų knygų penketuką. Skaitytojų psichologijos klausimai tirti dar XIX – XX a. Apie tai rašė šie mokslininkai: Ch. Alčevskaja, S. Rapoportas, N. Rubakinas, N. Krupskaja, vėliau – R. Eskapri, E. Henekenas ir kt. Anot jų, skaitymo veiksme svarbiausias ne knygos turinys, o skaitytojo psichologinis pasiruošimas, jo asmenybė bei gyvenimiška patirtis. Individų motyvaciją plačiai nagrinėjo K. Levin (Vokietija), A. Maslow (JAV), S. Morawski (Lenkija), A. Leontjev (Rusija) ir kt.
Skaitymo situaciją, tikslus, lekturos pasirinkimo problemas, moterų, vaikų, jaunimo skaitymo klausimus bei reikšmę jų raidai nagrinėjo G. Raguotienė (1996, 2008). Šia tema taip pat domėjosi D. Šulcienė (2008), V. Daujotytė (2008) ir kt. R. Mulerankaitė (1989) tyrė socialinius demografinius skaitymo veiksnius bei asmenybės įtaką skaitymo mastui ir kryptingumui. Kultūrine veikla laisvalaikio užsiėmimuose domėjosi A. Kličius (1991), F. Laugalys (1997) ir kt. Skaitymo interesų, pažangumo ir domėjimosi klausimais rašė L. Barzdžiukienė (1989) ir kt. 2005 m. 20-yje Lietuvos (Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio ir Šiaulių bei jų rajonų) mokyklų atliktame sociologiniame tyrime „Skaitymo mastas, kryptingumas ir poreikiai” (2005) pateiktas skaitymo dažnumas, motyvacija tarp žmonių, besiskiriančių išsilavinimu, tautybe, gyvenamąja vieta ir kitais kriterijais, taip pat nagrinėti skaitymą įtakojantys veiksniai bei svarstyta, kaip butų galima praplėsti žmonių skaitymo ribas.
Iš visų jau atliktų tyrimų galima teigti, jog daugiausia skaito moterys, vaikai, kuriems vaikystėje tėvai dažnai skaitė, iš turtingesnių šeimų kilę žmonės bei tie, kurių namuose yra bibliotekos. Tačiau nedaug galima spręsti apie universitetuose studijuojantį jaunimą ir jo skaitymo ypatumus, nes tokių tyrimų Lietuvoje stinga. O kadangi dabartinėmis sąlygomis auga laisvų, auštąjį išsilavinimą turinčių, meniškų asmenybių poreikis, tampa butinybe stebėti ir tirti knygų ir skaitymo indėlį į brandžios, intelektualios ir kurybiškos asmenybės formavimąsi.

Darbo tikslas – išnagrinėti VPU akademinio jaunimo skaitymo ypatumus laisvalaikio kontekste.

Darbo uždaviniai:
1. Ištirti ir apibendrinti sociologines laisvalaikio ir skaitymo sampratas;
2. Išanalizuoti jaunimo laisvalaikio praleidimo budus Lietuvoje ir užsienyje;
3. Atskleisti jaunimo skaitymo galimybes, motyvaciją bei lektūros pasirinkimo problemas;
4. Empiriniu būdu ištirti skirtingų VPU studentų specialybių skaitymo ypatumus laisvalaikio metu.
Darbo objektas – skaitymas šiuolaikinio akademinio jaunimo laisvalaikyje.

Tyrimo hipotezės:
1. Į universitetą įstojęs jaunimas laisvalaikiu skaito mažiau nei skaitydavo mokydamiesi mokykloje.
2. Dažniausiai akademinis jaunimas laisvalaikiu skaito romantinę literatūrą ir detektyvus.
3. Moderniojo pasaulio technologinės naujovės (kompiuteris, internetas) neskatina jaunimo skaityti elektronines knygas – dažniausiai jaunimas skaito spausdintas knygas.
4. Humanitarinių mokslų studentai laisvalaikiu skaito ne daugiau nei fizinius mokslus studijuojantis jaunimas.

Tyrimo metodologija. Kalbant apie skaitymą kaip apie akademinio jaunimo laisvalaikio praleidimo būdą, nuo kurio nemaža dalimi priklauso šio jaunimo ateitis, šiame darbe remiamasi kultūrinio kapitalo (P. Bourdieu) ir žmogiškojo kapitalo (A. W. Lewis) koncepcijomis. Šios teorijos yra artimos viena kitai. Ugdydamasis žmogus kuria tiek žmogiškąjį, tiek kultūrinį kapitalus. Šiuolaikinėje, informacinėje, visuomenėje reikalinga išsilavinusi, gabi asmenybė. Tačiau tokia asmenybė neatsiranda iš niekur. Žmogiškasis kapitalas teigia, kad, norint išauginti visuomenei naudingą, daug gebantį individą, į jį reikia nebijoti investuoti nuo pat mažumos, t.y. investuoti į žmogaus ikimokyklinį, mokyklinį bei universitetinį išsilavinimą, sveikatos apsaugą, informacijos apie darbą bei paties darbo paieškas. Ugdymosi bei lavinimosi metu individas pamažu įgyja kultūrinį kapitalą, t.y. jis įgauna išsilavinimą, meninį skonį, kritišką mąstymą, kaupia savyje vertybes, tikėjimus, idėjas, kurios ateity bus reikšmingos darbo paieškose.

Darbo metodai:
1. Mokslinės literatūros analizė;
2. Anketinė studentų apklausa.

Darbo šaltiniai. Šiame darbe naudojamasi įvairių Lietuvos ir užsienio mokslininkų darbais apie laisvalaikį, skaitymą, kultūrinį kapitalą, vertybes: P. Bourdieu (2003); A. Giddens (2005); C. E. Snow, M. S. Burns, P. Griffin (1998); A. Bobrova (2004); A. Stefanovskaja (2009); B. V. Dubin bei N. A. Zorkaja (2009); V. Rimša (1980; 1989); V. Pruskus (2005; 2009); M. Karčiauskienė (1997); G. Raguotienė (1996; 2008); J. Bagdanavičius (2002); A. V. Matulionis, V. Kasparavičienė, E. Kocai (2005); T. Tamošiūnas (2005); A. Čiužas bei V. Ratkevičienė (2005) ir kt.
Pagrindinės sąvokos.
Laisvalaikis – laisvas nuo apmokamo darbo, nuo buitinių ir fiziologinių reikmių tenkinimo laikas, skirtas žmogaus individualiems poreikiams tenkinti (sąvoka sukurta pačios darbo autorės remiantis: Kublickienė, 2001: 35).
Skaitymas – sąmoningas naudojimasis knygomis, laikraščiais, žurnalais ar kitais leidiniais, siekiant gauti informacijos, pailsėti ar kt. (sąvoka sukurta pačios darbo autorės remiantis įvairia literatūra).
Studentai – mokomosios veiklos pagrindu sujungta grupė, kurią jungia panašios gyvenimo sąlygos, bendras demografinis-socialinis statusas (Rimša, 1989: 89).
Kultūrinis kapitalas – kvalifikuotų žmonių turimo specialaus dalykinio pasirengimo, psichologinio ir dvasinio tinkamumo savybių, reikalingų darbo rinkai, profesinei, kultūrinei veiklai, visuma.
Socializacija – socialinės patirties perėmimas ir aktyvus atgaminimas individo veiklos ir bendravimo procese, individo tapimas visuomeniniu žmogumi, socialine būtybe. Plačiąja prasme tai – bendrojo lavinimo ir profesinio mokymo, asmenybės formavimo procesas, rengiant žmogų savarankiškam gyvenimui visuomenėje (Jovaiša, 2007: 271).
Žmogiškasis kapitalas – tai žmonėms priklausantis intelektas, išsilavinimas, įgūdžiai, patirtis, vertybės, pasireiškiantys konkrečiai organizacijai reikalinga kompetencija; tai investicijos į žmogaus vertingumą (sąvoka sukurta pačios darbo autorės remiantis: Bagdanavičius, 2002: 31).
Žinių visuomenė – atvira, išsilavinusi ir visą gyvenimą besimokanti visuomenė (sąvoka sukurta pačios darbo autorės remiantis įvairia literatūra).

Darbo struktūra. Šį darbą sudaro įvadas, dvi teorinės dalys, empirinė dalis, išvados, santrauka lietuvių bei anglų kalbomis, naudotos literatūros sąrašas ir priedai. Darbo įvade pateikiamas temos aktualumas, naujumas, problema, supažindinama su tyrimo tikslu, uždaviniais bei pagrindinėmis sąvokomis, taip pat hipotezėmis, kurios tyrimo metu bus patvirtintos arba paneigtos. Teorinėse dalyse nagrinėjamos laisvalaikio ir skaitymo sampratos, jų reikšmės bei sąveika žmogiškojo ir kultūrinio kapitalo vystymo procese. Empirinėje darbo dalyje tyrinėjami tiriamųjų, Vilniaus pedagoginio universiteto humanitarinių ir tiksliųjų mokslų studentų, skaitymo tyrimo duomenys. Šioje dalyje aiškinamasi, kiek svarbus skaitymas yra šiuolaikiniam akademiniam jaunimui laisvalaikio metu.
LAISVALAIKIO TEORINIAI ASPEKTAI 1.1. Laisvalaikio samprata, struktūra ir funkcijos
Daugeliui laisvalaikis atrodo savaime suprantamas dalykas. Niekam nereikia aiškinti, kas tai yra, tačiau ne vieną reikia mokyti, kaip turiningai ir naudingai jį praleisti. Lietuvių kalboje, priešingai nei anglų ar rusų kalbose, laisvalaikis yra suprantamas siauriau. Pavyzdžiui, anglų kalboje laisvalaikis turi du jį apibūdinančius žodžius: leisure ir free time. Tas pats yra ir rusų kalboje – čia laisvalaikį nusako docye ir ceodočnoe epejun. Pirmieji užsienio kalbų žodžiai (leisure ir čocys) apibūdina laiką, laisvą nuo darbo ir buitinių užsiėmimų ir skirtą atsipalaidavimui, jėgų atgavimui, poilsiui, meniniams ir kultūriniams užsiėmimams, antrieji (free time ir ceodočnoe epejun) – veiklą, užimančią laisvą laiką (Matulionis, Juknevičius, Mitrikas,
2001: 188).
Laisvalaikis yra viena didžiausių individo ir visos visuomenės vertybių, kurią pirmiausia pradėjo tirti sociologijos mokslas. Lietuvoje laisvalaikis yra suprantamas kaip laiko, likusio po apmokamo darbo, buitinių ir fiziologinių poreikių tenkinimo, dalis, kuri yra mažiausiai socialiai ar instituciškai reglamentuota (Kublickienė, 2001: 35). Šis suvokimas atsirado didėjant urbanizacijai ir industrializacijai, t.y. tuomet, kai vystėsi mokslas ir technika bei didėjo darbo pasiekimai. Būtent šiuo laikotarpiu atsirado galimybė ilginti laisvalaikio trukmę. Juk atlikus pagrindinę veiklą, t.y., darbą, individui reikia atstatyti jėgas fiziologiškai ir ugdyti jas dvasiškai. Šiuolaikiniame pasaulyje laisvalaikio metu žmogus turi galimybę pasirūpinti savimi, atkurti ir ugdyti savo jėgas bei gebėjimus. Kitais žodžiais tariant, laisvalaikis gali būti skirtas regeneracijai – nuovargio panaikinimui, arba tam, kad žmogus galėtų vystytis ir įgauti naujų žinių bei įgūdžių, kad vėliau galėtų produktyviai atlikti savo darbą (Buračas, Mitrikas, Trepuila, 1986: 23). Kiekvienoje visuomenėje laisvalaikis yra suvokiamas skirtingai. Taip yra dėl to, kad valstybės ir jų nariai skiriasi savo politika, religinėmis bei kultūrinėmis tradicijomis, industrializacijos laipsniu. Labai aiškiai laisvalaikio vertės kitimas matosi apžvelgus skirtingas civilizacijas.
Senovės Graikijoje laisvalaikis buvo tapatinamas su trimis didžiosiomis vertybėmis: tiesa, gėriu, grožiu, taip pat su pažinimu. Šiame laikotarpyje elitas mėgavosi kūryba, estetine, pilietine ir intelektualine veikla, kol paprasti žmonės privalėjo sunkiai dirbti. Romėnai laisvalaikį laikė rekreaciniu laiku, skirtu tam, kad žmogus galėtų grįžti į darbo vietą ir našiai atlikti savo pareigas (Kublickienė, 2001: 36). Viduramžiais žmogaus laisvalaikis priklausė nuo jo socialinės padėties. Feodalai galėjo sau leisti medžioklės, linksminimosi malonumus, vasalai pasitenkindavo šokiais, sportu, o paprasti žmonės eidavo į bažnyčią, festivalius, religines eisenas. Renesanso laikotarpiu pradėta suprasti, kad laisvalaikis yra būtinas kiekvienam individui. Tuo metu prekybininkai organizuodavosi maskaradus, banketus, eidavo į medžioklę, teatrą, kai tuo tarpu viduriniosios klasės atstovai kiek įstengdami mėgdžiojo aristokratiją, ugdė vaikus, mokydami juos muzikos, literatūros bei meno (Čiužas, Ratkevičienė ir kt., 2005: 161). Pramonės perversmo metu gamyba tapo visų svarbiausia. Miestai augo, technika modernėjo, tad į laisvalaikį vėlgi buvo žiūrima kaip į rekreacinę veiklą, kurios funkcija grynai ekonominė – jo pagalba individai gaudavo išsimokslinimą, tausojo sveikatą ir tokiu būdu tapo produktyvesniais darbuotojais (Kublickienė, 2001: 36).
XX a. vėl grįžtama prie nuostatos, jog laisvalaikis yra būtinas visų sluoksnių individų poreikių tenkinimui (Čiužas, Ratkevičienė ir kt., 2005: 160-162). Šiuolaikinis laisvalaikio supratimas ir turinys atsirado technikos ir mokslo pažangos pagalba. Didėjant darbo produktyvumui ir pragyvenimo lygiui, atsirado galimybė trumpinti darbo valandų per dieną skaičių, leidžiant žmonėms atsikvėpti, atgauti jėgas ir tobulintis. Darbas pamažu tapo priemone pasidžiaugti laisvalaikiu.
Kalbant apie laisvalaikį, svarbu yra ne tik jo kiekybė, bet ir kokybė. Kiekvieno individo laisvalaikis yra labai skirtingas, tačiau net ir vienas žmogus savo laisvalaikį gali praleisti įvairiais būdais. Laisvalaikio kokybė visų pirma priklauso nuo to, kaip žmogus jį leidžia – ar jis visas pasiduoda laisvalaikio veiklai, ar derina jį su kokia nors kita būtina veikla. Nemenkas laisvalaikio kokybiškumo trukdis yra tai, kad daugelis žmonių neturi pastovaus laisvo laiko, o tik kartas nuo karto juo pasidžiaugia.
Palyginus su ankstesniais amžiais, negalima būtų drąsiai teigti, jog šiuolaikinis žmogus turi daugiau laisvo laiko. Juk technologijoms modernėjant, jis turi dirbti ne tik darbo metu, bet, būtinybei atsiradus, ir laisvalaikiu: atsirandant vis naujoms technologijoms, darbdavys darbuotoją gali pasiekti (tiesiogiai ar netiesiogiai) bet kur ir bet kada. Išskiriamos trys pagrindinės laisvalaikio funkcijos:
1. ekonominė/poilsio funkcija, kuri buvo ir yra labai svarbi, nes yra susijusi su žmogaus jėgų atstatymu;
2. kultūrinė/pramogos funkcija, susieta su visuomeninių papročių ir tradicijų išlaikymu ir vertinimu;
3. bei socialinė-psichologinė/vystymosi funkcija, susijusi su psichinės individo būklės atstatymu ir poilsiu; čia žmogus gali rinktis, kaip jis nori praleisti laisvalaikį – vienumoje ar su jam artimais žmonėmis (Eigelienė, 2008: 16).
Šiuolaikiniame pasaulyje laisvalaikio svarba didėja. Taip yra dėl kelių priežasčių. Visų pirma, visuomenė pastaraisiais metais vis labiau tampa vartotojiška. Esame žinių visuomenė, atvira modernioms naujovėms ir siekianti išsilavinimo bei nebijanti mokymosi visą gyvenimą sunkumų. Kiekvienam šiais laikais yra prieinamos rūpimos žinios ar informacija, kiekvienas, tiesiogiai ar netiesiogiai, gali dalyvauti visuomenės valdyme bei politiniame šalies gyvenime. Išsilavinusios žinių visuomenės nariai turi galimybę ir įgūdžius naudotis moderniomis informacinės technologijos priemonėmis. Ši, vartotojiška, visuomenė, vis labiau orientuojasi į laisvalaikį, nes dauguma paslaugų yra teikiamos būtent laisvu nuo darbo laiku (Besivienijanti Europa, 2003: 71).
Augdamas, išsilavinimą įgaudamas bei patirtį plėsdamas žmogus nuolat keičiasi. Kinta jo požiūris į gyvenimą, vertybių reikšmė, motyvacija, gyvenimo stilius ir būdas. Daugiausia žmogaus vystymąsi lemia techninės naujovės bei naujos galimybės, tokios kaip įstojimas į ES, leidžiantis žmogui laisviau keliauti po dalį pasaulio. Žmogaus ir visuomenės tradicijos taip pat keičiasi. Jų kitimą veikia laisvalaikio trukmės bei pasiūlos didėjimas. Nuo laisvalaikio trukmės priklauso, kaip žmogus jį praleis: kuo mažiau laisvo laiko jis turės, tuo neturiningesnis jo laisvalaikis bus. Didelę svarbą laisvalaikio leidimo būdams turi gyvenamoji vieta, amžius, išsimokslinimas, pajamų dydis, metų laikai, lytis ir kt.
Visus šiuos veiksnius, nuo kurių priklauso laisvalaikio trukmė ir pobūdis, A. Buračas, A. Mitrikas ir kt. suskirsto į tris dalis:
1. objektyvūs, „išoriniai”, veiksniai: gyvenamoji vieta, visuomenėje nusistovėjusios tradicijos, papročiai, individo materialinė padėtis ir kt.;
2. žmonėms ir žmonių grupėms būdingi objektyvūs veiksniai – socialinė klasinė padėtis, išsimokslinimo laipsnis, darbo pobūdis, šeiminė padėtis, sveikatos būklė ir kt.;
3. subjektyvūs veiksniai: žmogaus psichinės sveikatos būklė, nuostatos bei vertybinės orientacijos (Buračas, Mitrikas, Trepuila, 1986: 25-26).
Laisvalaikis gali būti skirstomas į užimtą laiką, pvz., laikas, neatskiriamas nuo darbo laiko (pasiruošimas darbui, nuvykimas į darbovietę), laikas, skiriamas buičiai, šeimai, fiziologiniams poreikiams, arba laisvą laiką, kurio metu žmogus gali patenkinti savo protinius, fizinius, dvasinius ar intelektinius poreikius. Taip pat laisvalaikis skirstomas į laiką, skirtą individo fiziniam tobulėjimui, ir laiką, skirtą atstatyti individo jėgas (Čiužas, Ratkevičienė ir kt., 2005: 160). A. Mitrikas laisvalaikį skiria į dvi dalis: viena jų reikalinga asmenybės tobulėjimui ir vystymuisi, kita užleidžia vietą amoraliems poelgiams, dorovinių vertybių sumenkinimui ir žmogaus degradacijai (cituota pagal: Žemaitis, 1984: 93).
Išnagrinėjus tyrimus, susijusius su laisvalaikio praleidimo būdais, galima išskirti šias pagrindines laisvalaikio veiklas: aktyvi kūrybinė/visuomeninė veikla; mokymasis; individuali kultūrinė veikla (į kurią įeina ir mums labai rūpimas skaitymas); fizinė veikla; hobis; susitikimai su artimaisiais ir draugais; pasyvus poilsis; asociali veikla (Čiužas, Ratkevičienė ir kt., 2005:
160-161).
Laisvalaikis yra svarbus ne tik asmenybei, bet ir visai visuomenei, nes laisvalaikio metu mokydamasis ir lavėdamas žmogus kelia bendrą kultūros lygį. Laisvalaikį tyrinėjo ir dabar tiria daugelis mokslininkų: sociologai, ekonomistai, filosofai, etnografai. Žvelgiant ekonominiu požiūriu, laisvalaikis tėra laikas, skirtas žmogaus reprodukcijai po sunkios darbo dienos. Sociologiniu požiūriu jis jau reiškia daugiau – žmogaus tobulėjimą ir vystymąsi, kitaip, anot K. Markso, laisvalaikis yra „laisvės karalystė”, kuri prasideda, kai baigiasi darbas; tai yra turtas -laikas, skirtas malonumams. Laisvalaikis yra nulemtas ne tik atskiro žmogaus, bet ir visos visuomenės išsivystymu. Anot tyrinėtojų L. Gordono ir E. Klopovo, ne tik pats laisvalaikis, bet ir veikla, kuria užsiimama laisvu nuo darbo metu, gali būti laikoma vertybe dėl to, kad ji yra svarbi ne tik dėl rezultato, bet ir dėl pačios jos eigos (cituota pagal: Matulienė, 1985: 6-7).
K. Marksas laisvalaikį tyrė jį suprasdamas kaip visuomenės vystymosi ir funkcionavimo prielaidą. Jo nuomone, individo pagrindą sudaro visuomeniniai santykiai. Žmogus tampa asmenybe, kai yra sąlygojamas socialinės aplinkos, kultūros ir socialinės-ekonominės raidos. Anot bulgarų tyrinėtojo S. Popovo, socialinė aplinka – tai „asmenybės sąmonės ir elgesio formavimosi pagrindas”, veikiantis žmogų tik jam užsiimant kokia nors veikla (cituota pagal: Matulienė, 1985: 11-15). Šalia socialinės aplinkos didelę įtaką laisvalaikio veiklos pasirinkimui turi ir pats žmogus. Labai svarbu yra tai, kaip jis buvo auklėjamas, kokios vertybės jam buvo diegiamos, kokią patirtį jis yra įgijęs, kaip jis reaguoja į vienokius ar kitokius dalykus ar reiškinius, kokiai socialinei klasei priklauso, su kokiais žmonėmis bendrauja, kokie yra jo gyvenimo tikslai ir kt.
Dažnas susieja darbą su laisvalaikiu, tačiau, kaip teigia prancūzų tyrinėtojas Ž. Diumazedjė, kuo stipresnis atotrūkis bus tarp darbinės veiklos ir laisvalaikio, tuo didesnis bus ekonominis efektas. Taip pat yra mokslininkų, kurie mano, jog laisvalaikis yra veikla, skirta gavimui to, ko negauname darbe (cituota pagal: Matulienė, 1985: 81) Tačiau tada iškyla dilema, kokį laisvalaikį pasirinkti: ar tą, kuris suteikia atstatomąją funkciją, ar tą, kuris teikia ugdomąją funkciją? Tai turi nuspręsti kiekvienas žmogus individualiai, nes jo asmenybę ugdyti gali tik jam reikalingas laisvalaikio praleidimo būdas, ar tai būtų poilsinė veikla, ar ugdomoji.

1.2. Laisvalaikio kaitos tendencijos Lietuvoje ir užsienyje
Gyvenimo būdas – tai individo materialinių ir dvasinių poreikių ir vertybių patenkinimo bei ugdymo, o taip pat ir bendravimo visuma. Jis formuojasi priklausomai nuo socialinių, ekonominių, politinių ir kultūrinių visuomeninių veiksnių. Nuo žmogaus gyvenimo būdo priklauso ne tik jo materialinė padėtis, bet ir laisvalaikio praleidimo formos.
Šiuolaikiniame pasaulyje laisvalaikio reikšmė nuolat auga. Taip yra dėl kelių veiksnių. Visų pirma, dabartinė visuomenė nuolat siekia vis aukštesnių tikslų. Atsirandant naujoms galimybėms, žmonės vis daugiau vartoja ir vis mažiau gamina. Visa tai leidžia šiai visuomenei daugiau dėmesio skirti ne darbui, o laisvalaikiui, kurio metu galima pasinaudoti ypač didele įvairių paslaugų gausa. Antra laisvalaikio populiarumo augimo priežastis yra ta, kad, išrandant vis naujus gamybos būdus ir priemones, darbo žmonės gauna daugiau laisvo laiko, kurį jie gali išnaudoti sau. Žinoma, ši priežastis yra nelabai teigiama, nes turėdami mažiau darbo, žmonės gauna mažesnes algas, o tai reiškia, kad jų laisvalaikis nėra toks produktyvus, koks galėtų būti.
Mūsų šalyje nedarbo laiko praleidimo būdus pirmą kartą aprašė L. Gordonas ir kt. Ištyrus pramonėje dirbančių žmonių laisvalaikį, pastebėta, kad išsiskiria šios žmonių grupės:
1. namisėdos, linkę laisvalaikį būti namuose ir su savo šeima žiūrėti televizorių;
2. pasyvią veiklą ir bendravimą už šeimos ribų mėgstantys individai;
3. žmonės, savo laisvalaikį paskiriantys palyginti protingai veiklai;
4. atsidavę mokslui individai;
5. su draugais laiką leisti mėgstantis jaunimas.
Vyrų tarpe pastebėta, kad daugiausia laiko jie praleido užsiimdami aktyvia fizine veikla, savišvieta, kultūrinėmis pramogomis, kiek mažiau – bendraudami namuose su savo šeimos nariais, užsiimdami buitiniais darbais ar leisdami laisvalaikį neturiningai veiklai. Moterys savo laisvą laiką dažniausiai leido gamtoje, šeimoje, užsiiminėjo aktyvia fizine veikla, rečiau skyrė savo laisvalaikį kultūrinėms pramogoms bei buitiniams darbams (Žemaitis, 1984: 93).
Nuo 1970 m. Lietuvoje laisvalaikio praleidimo tema buvo apklausiami kolūkiečiai, darbuotojų šeimos, kaimų ir miestų gyventojai. Tais laikais buvo pastebėta, jog moterys turėjo mažiau laisvo laiko nei vyrai. Visoms tuomet apklaustųjų amžiaus ir lyties grupėms dažniausiai būdingos buvo trys laisvalaikio praleidimo formos: bendravimas už šeimos ribų, kultūrinės pramogos bei fizinis aktyvumas ir buvimas gamtoje (Buračas, Mitrikas, Trepuila, 1986: 25). Panašiu laikotarpiu Amerikoje atlikus tyrimus pastebėta, jog statistiškai pirmoje klasėje besimokantis vaikas apie 5000 val. praleidžia prie televizoriaus, o 18 m. jaunuolis daugiau laiko praleidžia prie televizoriaus nei mokykloje. Knygų pramonės tyrimų grupė (1984) nustatė, jog skaitymo dažnumas nuo 73 proc. 1978 m. nukrito iki 63 proc. 1983 m. Taip pat ištirta, kad vaikai, nuolatos žiūrintys televizorių, nemėgsta skaityti. Vaikai, kuriems knyga nėra arčiau širdies, renkasi pramoginę literatūrą, o tie, kurie mieliau renkasi knygą, skaito rimtąją literatūrą (Lehr, 1986. Prieiga internetu: http://www.ericdigests.org/pre-924/reading.htm).
XX a. pab. laisvalaikio veiklos ir laiko gausėjimui įtakos turėjo tai, kad vis daugiau gyventojų įgavo išsimokslinimą, jų kultūros lygis bei pajamos kilo, taip pat gerėjo gyvenamosios vietos sąlygos, ilgėjo atostogų trukmė, kito vertybės (Pruskus, Bagdanavičius, Gaižutis, Grigas ir kt., 2009: 196).
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, moksleivių laisvalaikiu domėjosi tokie mokslininkai kaip M. Barkauskaitė, S. Dapkienė, I. Vaitkevičius ir kt. Kiti mokslininkai, tokie kaip J. L. Hemingway, M. Rokeach, R. Rorty ir kt., tyrinėjo laisvalaikio sampratą bei įtaką individo gyvenimui ir gyvenimo kokybei. Studentų laisvalaikiu domėjosi G. Miselis, J. Leonavičius, V. Pruskus, V. Liubinienė ir kt. (Pruskus, Bagdanavičius, Gaižutis, Grigas ir kt., 2009: 191).
XX a. pab. Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, laisvalaikis daugiausia buvo siejamas su draugais ir pažįstamais. Bendravimas žmonėms buvo viena pagrindinių atsipalaidavimo nuo darbo formų. Tačiau kelios šalys šioje vietoje išsiskyrė. Štai, pavyzdžiui, Airijoje ir Šiaurės Airijoje gyventojams svarbiausia buvo šeima, o tik po to – bendravimas su draugais ir pažįstamais bei laisvalaikis (Matulionis, Juknevičius, Mitrikas, 2001: 19). Šiuo laikotarpiu trečdalis visų Europoje apklaustų gyventojų laisvalaikį įvertino kaip „labai svarbų” ir tik trys procentai jį įvertino kaip „visai nesvarbų”. Ypač teigiamai laisvalaikį vertino Švedijos, Olandijos, Didžiosios Britanijos gyventojai (daugiau nei pusę jų laisvalaikį vertina kaip „labai svarbų”). Rusijos, Ukrainos, Latvijos bei Baltarusijos gyventojai, priešingai, laisvalaikį vertino neigiamai (Pruskus, Bagdanavičius, Gaižutis, Grigas ir kt., 2009: 197).
Dėmesio verta yra A. Bobrovos 1960-1970 ir dabartinio jaunimo laisvalaikio praleidimo
lyginamoji analizė. Pastebėta, jog abiejų tirtų grupių laisvalaikio leidimo skirtumai skiriasi
nežymiai. Ankstesniais laikais jaunimas laiką leido daugiau lauke, tuo tarpu dabar paaugliai
nemažą laiko dalį leidžia namie. Šitai galima paaiškinti tuo, kad moderniais laikais žinių
visuomenėje augantys vaikai daug laiko praleidžia prie kompiuterio ar televizoriaus. Pagal
laisvalaikio leidimo būdus A. Bobrova išskyrė šias dabartinio jaunimo grupes: „bendraujantys” –
30 proc., „pramogaujantys” – 25 proc., „socialiai aktyvūs” – 25 proc., „naminiai” žmonės – 12
proc., „dvasingi” – 5 proc. bei „harmoningi” – 4 proc. Pastebėta, jog 61.5 proc. paauglių laisvą
laiką leidžia draugų būryje, 55.4 proc. žiūri televizorių, o 45.6 proc. savo kapitalą kuria
skaitydami knygas. Palyginus su ankstesniais laikais, pastebėta, kad skaitymo populiarumas
auga. Jei 1960-1970 m. tik 29 proc. atsakė, kad mėgsta skaityti knygas, tai dabartiniais laikais šis
skaičius padidėjo iki 75 proc. (Bobrova, 2004. Prieiga internetu:
http://www.art.ioso.ru/seminar2004/projects/bobrova.htm). Atlikus palyginamąją Lenkijos
gyventojų 1976-1996 m. analizę, paaiškėjo, jog per šį laikotarpį sumažėjo laikraščių ir žurnalų
skaitymas laisvalaikio metu – nuo 6.1 iki 4.5 proc., knygų skaitymas – nuo 4.1 iki 2.7 proc.
(Cushman, Veal, Zuzanek, 2004. Prieiga internetu:
http://bookshop.cabi.org/Uploads/Books/PDF/9780851996202/9780851996202.pdf).
Ankstesniais laikais Rusijoje populiariausios buvo fantastinės knygos (65 proc.), periodiniai leidiniai (40 proc.), detektyvai (37 proc.) bei meilės romanai (23 proc.), dabar -nuotykių romanai (48 proc.), klasikiniai veikalai (43 proc.), istoriniai romanai (36 proc.) bei knygos apie karus (27 proc.). Šie skaičiai džiugina, tačiau reikia nepamiršti, jog šiais laikais knygas greitu tempu keičia televizoriai ir kompiuteriai (Bobrova, 2004. Prieiga internetu: http://www.art.ioso.ru/seminar2004/projects/bobrova.htm.). Atsižvelgiant į 1976-1996 m.
Lenkijos gyventojų analizę, matome, kad daugiau žmonių 1996 m. laisvalaikį skyrė televizoriaus
žiūrėjimui bei religijai, atitinkamai ši trukmė pailgėjo nuo 35.8 iki 48.6 proc. ir nuo 3.7 iki 6.2
proc. (Cushman, Veal, Zuzanek, 2004. Prieiga internetu:
http://bookshop.cabi.org/Uploads/Books/PDF/9780851996202/9780851996202.pdf).
XXI a. laisvalaikio veikla yra suvokiama kaip rekreacinė arba gebėjimus lavinanti. LŽŪU Ekonomikos ir vadybos fakultete 2005 m. atlikto tyrimo metu pastebėta, jog dauguma apklaustųjų laisvalaikį laiko didžia vertybe, jei jis yra praleidžiamas turiningai. Jų nuomone, šiuolaikinis jaunimas dažnai laisvalaikį praleidžia su draugais, o tai reiškia, kad jie nesiekia tobulumo ir teigiamo vystymosi. Toks žmonių elgesys neretai priveda juos prie antisocialumo ar netgi degradacijos, nes kaip žmogaus vystymosi veiksnys laisvalaikis pasireiškia tuomet, kai individas daugumą ar net visą savo laisvalaikį praleidžia užsiimdamas intelektine, kultūrine ar dvasine veikla (Čiužas, Ratkevičienė ir kt., 2005: 162-163).
Studentų laisvalaikio leidimo tyrimas, atliktas 2001 m. Honkonge, parodė, kad kaip ir kitose valstybėse dažniausiai jaunimas žiūri televizorių ar sėdi prie kompiuterio. Tačiau ir 2002 m. Gdansko, ir Liublino medicinos universitetų studentų tyrime matome, kad televizoriaus žiūrėjimas čia nėra populiariausia veikla. Gdansko medicinos universiteto studentai dažniausiai užsiima sportu, skaito knygas arba miega (Wojdak-Hassa, Zarzeczna-Baran, Pegiel-Kamrat, 2002. Prieiga internetu: http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/15002303), o Liublino medicinos universiteto vaistininkystės fakulteto studentai dažniausiai miega, studijuoja, klausosi muzikos arba bendrauja su draugais (Czabak-Garbacz, Skibniewska, Mazurkiewicz, Gdula, 2002. Prieiga internetu: http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/12898931). Honkonge knygų skaitymui skiriama nedaug laiko. Skaitantis jaunimas dažniausiai čia renkasi apsakymus, komiksus, pasakas, anekdotus, iš elektroninių – leidinius apie pramogų pasaulį bei kasdienius įvykius (Survey on the Reading Habits of Students in Hong Kong. 2011. Prieiga internetu: http://www.edb.gov.hk/filemanager/en/content_691/p0102e.PDF).
Netgi tarp labiausiai išprususių ir pažengusių Rusijos skaitytojų šiandien yra aiškios orientacijos į pasyviai-adaptuojantį kultūrinio elgesio ir poreikių tipą. Dauguma rusų nebeleidžia laisvo laiko už namų ribų, retai užsiima kitokia nei namų ruoša veikla, išskyrus susitikimus su draugais ar giminėmis. 73 proc. apklaustųjų bent kartą į mėnesį eina į svečius, pasikviečia pas save draugus arba su pastaraisiais išeina į kiną, teatrą, parodas, koncertus, sporto klubus. Beveik visi rusai žiūri televizorių, gana didelė dalis pastoviai klausosi radijo (Dubin, Zorkaja, 2009: 68).
2004-2008 m. Amerikos tyrimų palyginamojoje analizėje pastebima, jog 15-49 m. žmonės laisvalaikiu džiaugiasi apie 3.7 val. per dieną (American Time Use Survey. 2011. Prieiga internetu: http://www.bls.gov/tus/charts/students.htm). 2008 m. tyrimai atskleidė, kad daugiausia laiko kaip ir Lietuvoje, Estijoje, Maskvoje ar Lenkijoje amerikiečiai praleidžia priešais televizorių – net 2.8 val. per dieną, kai, tuo tarpu, kitoms veikloms skiria ne daugiau nei po 20 minučių per dieną (išskyrus bendravimą, kuris užima 38 min. viso laisvo dienos laiko) (Leisure Time on an Average Day. Prieiga internetu: http://www.bls.gov/tus/charts/chart9.pdf).
Šiais, modernių technologijų, laikais atrodytų, jog laisvalaikiu gali tenkintis visi vienodai. Tačiau, kaip pažymi apklaustieji, kaimo žmonės neturi tiek galimybių kiek gyvenantys didmiesčiuose. Mažuose miesteliuose ar kaimuose nei jaunimas, nei vyresnio amžiaus žmonės neturi labai daug galimybių tobulėti. Pagrinde jie gali eiti į bibliotekas, žiūrėti televizorių arba susitikinėti su draugais, kas dažnai, kaip jau buvo minėta, priveda prie asocialumo (Čiužas, Ratkevičienė ir kt., 2005: 164). Lygiai taip pat skiriasi gyvenimo stilius ir pagal socialines klases. Aukštesniosios ir viduriniosios klasės atstovai daugiau laiko ir dėmesio laisvalaikiu skiria šeimai, vaikams bei televizijai ir radijui, kol žemiausiosios klasės nariai pagrinde laiką leidžia tvarkydamiesi, taip pat žiūrėdami televizorių ar klausydamiesi radijo (Lietuvos socialinė struktūra, 2005: 62).
S. Žigelienės, V. Pruskaus ir V. Senkaus atliktame VPU studentų tyrime paaiškėjo, jog dauguma studentų (net 55.6 proc.) tvirtino neturintys pakankamai laisvo laiko (Pruskus, Bagdanavičius, Gaižutis, Grigas ir kt., 2009: 195). Estijoje, priešingai, 2010 m. atlikus gyventojų tyrimą, pastebėta, jog dabar žmonės turi daugiau laisvo laiko nei prieš dešimt metų – per dieną laisvu laiku jie džiaugiasi apie penkias su puse valandos, t.y. 40 min. daugiau nei 2000 m. (Leisure Time on an Average Day. Prieiga internetu: http://www.bls.gov/tus/charts/chart9.pdf). VPU studentai laisvalaikio metu daugiausia užsiima pagalba artimiesiems, televizijos žiūrėjimu (beje, ši veikla yra populiariausia Estijoje – šioje šalyje jaunimas prie televizoriaus praleidžia apie dvi su puse valandos per dieną), mokymusi, skaitymu arba linksminimusi. Kiek mažiau tiriamųjų teigė, kad laisvalaikio metu dažniausiai lankosi kino teatruose, dirba arba keliauja. Dar mažesnė dalis savo laisvą laiką skiria sportui ar visuomeninės veiklos vykdymui (Pruskus, Bagdanavičius, Gaižutis, Grigas ir kt., 2009: 197). Panašūs rezultatai gauti ir Oregono universitete, kur mokslininkai apklausė jaunimą ir pastebėjo, kad dažniausias laisvalaikio leidimo būdas yra muzikos klausymas ir televizoriaus žiūrėjimas. Skaitymas, tuo tarpu, yra visų pomėgių lentelės viduryje (Cuthbertson. Prieiga internetu: http://ezinearticles.com/?Reading-For-Leisure-Aids-Language-Development&id=1262494). Paklausus VPU studentų, ar jie mano, jog laisvalaikį praleidžia prasmingai, net 53,4 proc. atsakė neigiamai, ir tik trečdalis yra įsitikinę, kad jų veikla yra prasminga tolesniam jų vystymuisi. Tarp skirtingų vertybių, tokių kaip darbas, šeima, meilė, draugai, studijos, laisvė ir kt., laisvalaikis užima daugmaž vidutinę vietą šių studentų tarpe – jis yra aukščiau už politiką, religiją, darbą, karjerą bei pripažinimą (Bagdanavičius, Gaižutis, Grigas ir kt., 2009: 198-199).
Tais pačiais, 2009, metais Vilniaus pedagoginiame universitete buvo atliktas dar vienas
tyrimas tema „Miestietiškos gyvensenos įtaka akademinio jaunimo laisvalaikiui”. Jo metu
išsiaiškinta, jog dauguma studentų laisvalaikį laiko svarbiu savo gyvenime (4.2 balai 5 balų
sistemoje). Laisvalaikį šie studentai supranta kaip laiką atgauti jėgas, galimybę papramogauti bei
patirti malonių išgyvenimų. Kiek mažiau manančių, kad tai laikas, skirtas pomėgiams bei juos
dominančios informacijos gavimui. Būdami Vilniuje, VPU studentai laisvalaikį dažniausiai
leidžia žiūrėdami televizorių, naršydami internete, mokydamiesi ar dirbdami, kiek mažiau – pas
draugus, baruose, skaitydami ar nueidami į bažnyčią. Laisvalaikį praleisdami gimtuosiuose
miesteliuose ar kaimuose, studentai taip pat daugiausia laiko žiūri televizorių ar naršo internete,
mokosi ar eina pas draugus, kiek mažiau – skaito, sportuoja, eina į gamtą ar bažnyčią (Babičius,
2009. Prieiga internetu: http://vddb.laba.lt/fedora/get/LT-eLABa-
0001:E.02~2009~D_20090630_094439-75721/DS.005.0.02.ETD).
J. P. Stankevičiaus aprašytas studentų vertybių tyrimas lyg ir apibendrina visus anksčiau paminėtus tyrimus. Jo gautais rezultatais, daugiausia laisvalaikio jaunimas praleidžia bendraudamas su draugais, sportuodamas ar skaitydamas grožinę literatūrą (Stankevičius, 2004: 143. Prieiga internetu: www.ceeol.com).
2. SKAITYMO VIETA KULTŪRINĖJE ŽMOGAUS ELGSENOJE 2.1. Sociologinė skaitymo samprata ir funkcijos
Visuomenės skaitymo ir informavimo problema yra labai sena. Tobulėjant raštui skaitytojas nuolat keitėsi. Egiptiečiai, norėdami perskaityti papiruso ritinį, turėjo jį išvynioti, o vėliau suvynioti atgal. Norėdami perskaityti dar kartą, jie turėdavo jį vėl išvynioti, tad skaitymas nebuvo labai paprastas laiko leidimo būdas. Jie turėjo tradiciją – kartu su mumija egiptiečiai į kapą įdėdavo numirėlio knygas. Tai rodo, kad knyga šiuo laikotarpiu buvo laikoma svarbia visuomenine vertybe. Viduramžiais skaitytojų daug nebuvo, skaitė pagrinde dvasininkai, nes tuo laikotarpiu bendravimas daugiausia buvo grįstas vaizdu, o ne raštu. Augant universitetams, daugėjo ir skaitytojų. Knyga buvo laikoma dideliu turtu. Renesanso epochoje į knygą žmonės pradėjo žiūrėti kaip į žinių šaltinį. Apie XVII a. vid. įvyko vadinamoji skaitymo revoliucija. Biblijas, pamokslus, kelionių aprašymus pakeitė grožinė literatūra, žurnalai, laikraščiai. Šiame amžiuje skaityti pradėjo visi visuomenės sluoksniai, kūrėsi skaitymo draugijos, kurios daugiausia siekė lavintis ir lavinti visuomenę. XVIII a., išplitus skaitymui, vienas gydytojas bandė įrodyti, kad skaitymas sukelia daugelį žinomų ligų, tokių kaip galvos skausmas, astma, viduriavimas, nervų sutrikimas, migrena ir kt. Tačiau tai nepaveikė knygų plitimo ir susidomėjimo jomis
(Užtupas, 1976: 46-49).
Lietuvių spaudos ir mokyklos draudimo metais (1864-1904) Lietuvoje visais būdais buvo mėginama išsaugoti knygos vertę ir skaitymo malonumą. Lietuvių knygnešiai ir daraktoriai, nepaisydami persekiojimų ir gresiančių bausmių, platino užsienyje leidžiamas knygas bei periodinius leidinius, taip pat mokė lietuvius skaityti ir rašyti (Raguotienė, 1996: 106). Skaitymas šiuo laikotarpiu buvo lyg didžiausias siekis, galintis padėti žmogui išsilavinti ir būti intelektualiam. Jau šiais metais pradedama suprasti, kad geriausiai formuoti savo asmenybę bei ugdyti savišvietą galima skaitant.
Šiuolaikinėje visuomenėje skaitymas turi ne vieną apibrėžimą. Anot W. S. Grigg, M. C. Daane ir kt., skaitymas daugeliui yra kelias į galimybių pasaulį (Grigg, Daane, Jin, Campbell, 2003: 1. Prieiga internetu: http://nces.ed.gov/nationsreportcard/pdf/main2002/2003521.pdf). C. E. Snow, M. S. Burns ir P. Griffin skaitymą apibrėžia kaip sudėtingą išbandymą, susijusį su dėmesiu, atmintimi, kalba bei motyvacija. Jų nuomone, skaitymas yra ne tik pažintinė psicholingvistinė veikla, bet ir socialinis užsiėmimas (Snow, Burns, Griffin, 1998: 15. Prieiga internetu: http://books.nap.edu/openbook.php?record_id=6023&page=15). Skaitydamas žmogus mokosi abstrakčiai, logiškai mąstyti, suprasti simbolius ir suteikti jiems prasmę (Raguotienė,
2008: 75).
Skaitymas, kaip ir bet kuri kita asmenybę ugdanti veikla, atlieka savo funkcijas: mnemoninę – leidžia išsaugoti visuomeninę ir žmogiškąją patirtį bei perduoti ją tolimesnėms kartoms;
komunikacinę – stiprina žmogaus sugebėjimą bendrauti, pažinti pasaulį, emocijas; edukacinę – skaitydamas žmogus įgauna naujų žinių; • gnostinę/episteminę – skaitymas gilina pasaulio supratimą, plečia žmogaus sąmonę, veiklos galimybes, vysto emocijas, fantaziją;
bei rekreacinę – padeda turiningai praleisti laisvalaikį (Raguotienė, 2008: 76-77).
Skaitymas taip pat suvokiamas kaip sudėtingas ir naudingas sociokultūrinis, pažintinis ir kalbinis procesas, kurio metu skaitytojai naudoja savo kalbėjimo ir rašymo, teksto tematikos bei kultūrines žinias. Būti išsilavinusiu šiais laikais reiškia būti aktyviu, kūrybingu bei gebančiu kritiškai mąstyti. Mokslininkai skaitymą analizuoja keliais požiūriais: pedagogikos – žmogaus lavinimas ir auklėjimas; psichologijos – skaitymo ir knygos suvokimas, knygos įtaka žmogaus vystymuisi; sociologijos – knygos vaidmuo visuomenėje, ypač žmogaus socializacijos procese; informacijos – knyga kaip masinės informacijos priemonė; etinio – knygos vaidmuo formuojant moralines vertybes; estetinio – knygos įtaka kaupiant kultūrines žinias bei tenkinant estetinius poreikius (Mulerenkaitė, 1989: 88).
Nuo 1905 m. yra iškeliami praktiniai skaitymo tikslai. Suvokta, kad skaitant galima tobulintis savo amate, suprasti, kaip galima nugalėti iškilusius sunkumus. Pabrėžiama skaitymo kultūrinė, švietėjiška paskirtis (Raguotienė, 1996: 106). Pritarta, kad skaitymas yra susijęs su proto, mąstymo, jausmų ir vaizduotės ugdymu, kurių pastaruosius lavinti ypač padeda grožinė literatūra. Grožinė literatūra, pasak M. Gorskio, yra individo pažinimo, supratimo mokslas. Jo nuomone, skaitydami užsienio šalių kūrinius, žmonės susipažįsta su jų kultūra, tradicijomis, papročiais, istorija (Šimkus, 1956: 112). Grožinės literatūros tikslas – perduoti individui kasdienybės suvokimą, o gyvenimišką patirtį pavaizduoti tokiu būdu, kad skaitytojas galėtų patirti estetinių išgyvenimų. (Šventickas, Šventickienė, 2006: 154. Prieiga internetu: http://www.biblioteka.vpu.lt/pedagogika/PDF/2006/83/sventickaitesventickas.pdf). Taip pat XX a. suprasta, kad skaitydamas individas formuoja ir ugdo savo asmenybę, žadina jausmus ir vaizduotę. Tad bet koks spaudinys laikytas tinkama priemone visuomenei tobulėti, atsikratyti netinkamų įpročių bei lavinti bendravimo sugebėjimus (Raguotienė, 2008: 108).
Apie pastarąją skaitymo naudą nemažai kalbėjo rusų mokslininkai. B. V. Dubin ir N. A. Zorkaja išskyrė du bendravimo, susijusio su knyga ir skaitymu, atvejus: 1. šeiminis, įskaitant visas kartas, ir 2. draugiškas, įskaitant bendramokslius ir bendradarbius. Perskaitytas knygas dažniausiai aptaria žmonės, kurie namuose turi savas knygų bibliotekas – jie jas aptaria tiek su šeimos nariais, tiek su bendradarbiais. Knyginės ir skaitomosios kultūros komunikacijos silpnėjimą ar nebuvimą galima pastebėti vyrų, neišsilavinusių ar nepasiturinčių žmonių bendravime. Tarp tokių grupių dažniausiai pasitaiko tie individai, kuriems tėvai neskaitė vaikystėje, kuriems apie perskaitytas knygas nepasakoja vaikai arba kurie patys nepasakoja savo vaikams apie perskaitytas knygas (Dubin, Zorkaja, 2009: 75-77). N. A. Stefanovskaja Rusijoje atliko tyrimą, norėdama sužinoti, ar rusams skaitymas yra intymus procesas, ar jis jiems yra svarbus kaip dvasinis bendravimas. Paaiškėjo, kad 40.5 proc. apklaustųjų skaitymą apibūdina kaip įsigilinimo į save, į savo mintis, t.y., autokumunikacijos, bendravimo su savimi būdą; 34.9 proc. mano, kad skaitymas, tai – bendravimas su kitais žmonėmis teksto pagalba; 13.3 proc. žmonių skaitymas reiškia bendravimą ir su savimi, ir su kitais. Beveik 80 proc. apklaustųjų sutinka su mintimi, kad skaitydamas žmogus niekada nebūna vienas, nes skaityme susiduria kelių asmenybių dvasios (Stefanovskaja, 2009: 116).
Grožinė ir mokslinė literatūra, laikraščiai, žurnalai, radijas ir kitos masinės informacijos perdavimo priemonės suteikia visuomenės kultūrai aktyvumo ir gyvybingumo. Jos formuoja individų sąmonę bei supažindina su pagrindinėmis visuomeninėmis vertybėmis (Šnipas, 2009: 27). Tačiau ne visos literatūros rūšys teigiamai įtakoja žmogaus vidinį pasaulį. Pramoginė literatūra ir kiti lengvi skaitiniai skaitytojui atskleidžia ir taip visiems pažįstamą pasaulio suvokimą, kai tuo tarpu „rimtoji literatūra” parodo tikrąjį pasaulio nesibaigiantį sudėtingumą ir nusako virš tikrovės esančias aukštesniąsias vertybes. Kitais žodžiais tariant, „rimtoji literatūra” turtina ir tobulina asmenybę, o pramoginė ją skurdina (Matulienė, 1985: 17-18).
Yra žmonių, kurie tas pačias knygas skaito po kelis ar net keliolika kartų. Tačiau kyla klausimas, kodėl jie taip dažnai grįžta prie mėgiamų kūrinių? 47 proc. apklaustųjų Rusijoje mano, kad dėl to, jog žmonėms patinka galvoti apie tai, kas yra rašoma knygose; 32.7 proc. -kad pakartotinis skaitymas stiprina dvasinę pusiausvyrą, suteikia noro gyventi; 26.4 proc. mano, kad tas pačias knygas dažnai skaitantiems žmonėms patinka nepaaiškinamas laiko pojūtis, galimybė persikelti į kitą pasaulį ir pabendrauti su jau mirusiais autoriais; 19 proc. teigia, kad tokiems žmonėms tiesiog patinka pabėgti nuo dabartinio gyvenimo; 13.3 proc. – skaitydami tas pačias knygas žmonės jaučia nostalgiją pirmam tos knygos perkaitytam kartui; 12.4 proc. -patinka jau perskaitytos knygos pakartotinis skaitymo procesas; 10.6 proc. teigia, kad pakartotinis skaitymas, tai – ramybės įgijimo ritualas; 6.9 proc. – šiems žmonėms patinka autoriaus ir skaitytojo asmenybių formavimas. Nemažiau svarbu už patį skaitymą yra perskaityto teksto aptarimas su kitais skaitytojais. Daugeliui respondentų (66.8 proc.) patinka aptarti knygas su giminėmis ar draugais, pasidalinti savo nuomone, išgirsti kitų mintis, aptikti bendraminčių arba įsitikinti savo teksto suvokimo unikalumu. Tokiu būdu aplinkiniai žmonės, su kuriais viskas yra aptariama, tampa individui lyg veidrodis, atspindintis individualius įspūdžius (Stefanovskaja,
2009: 117).
Literatūra formuoja skaitytojų estetinį skonį, pasaulėžiūrą bei pasaulėjautą, veikia jų bendravimo formas, etiketą, moralę, dorovę, moko, kaip elgtis vienokioje ar kitokioje situacijoje. Ji netgi gali tapti vaistu nuo ligų. Literatūrą ir meną panaudoti gydymo tikslais rekomendavo Pitagoras. Aristotelis taip pat teigiamai žiūrėjo į skaitymą. Jo nuomone, poezija panaikina baimės jausmą, skausmą ir kančias. Nors apie skaitymo gydomąją galią kalbėta jau nuo seno, biblioterapijos terminas atsirado tik XX a. pradžioje. Vis daugiau nagrinėjant šią skaitymo naudą, pastebėta, kad skaitantys ligoniai lengviau kovoja su stresu, vienatve, depresija ar psichologinėmis įtampomis. Taip pat skaitymas sustiprina individo pasitikėjimą savimi, pakelia nuotaiką, leidžia atsikvėpti nuo kasdienių rūpesčių ir minčių. Pasaulyje veikia ne viena ligonių biblioteka, Lietuvoje jų yra 30, kurių centru laikoma Lietuvos medicinos biblioteka (Raguotienė,
2008: 94-96).
Literatūros kūriniais siekiama leisti žmonėms pajausti ir išgyventi žmogiškąsias vertybes. Be viso ko, literatūra turi pažintinę, auklėjamąją ir ideologinę funkcijas. Parodydama skaitytojams skirtingus žmonių charakterius, elgesio motyvus ir sąlygas, kurios lemia jų likimus, literatūra praplečia skaitytojo pažinimo ribas, padeda jam įsijausti į pagrindinio veikėjo vaidmenį ir jį suprasti. Tokiu būdu literatūra ugdo skaitytojo psichologiją, įžvalgumą, pakantumą bei užuojautą kitiems (Zaborskaitė, 1978: 52).

2.2. Skaitymo poveikis asmenybės genezei
Apžvelgus žmonijos ilgus amžius siektą pažangumą, drąsiai galima teigti, kad dabartiniais laikais švietimas ir ekonomika yra dvi viena nuo kitos priklausančios individo ir visuomenės teigiamo vystymosi dalys. Šiuolaikinėje visuomenėje intelekto vystymui ir švietimui yra skiriama labai daug dėmesio. Prancūzų sociologas P. Bourdieu teigia, kad pagrindinis švietimo sistemos tikslas yra įrodyti liaudžiai, kad „aukštesnieji” mus valdo ne dėl savo ryšių ar kilmės, o dėl to, kad yra išsilavinę ir kvalifikuoti (cituota pagal: Leonavičius, Norkus, Tereškinas, 2005: 377). Nusistovi nuomonė, jog neskaitantis ir nesimokantis individas ne tik pats nesilavina, bet ir lėtina visos visuomenės pažangą. Amerikos, Japonijos ir kitų valstybių mokslininkų nuomone, visuomenės skaitymo būklė yra stipriai susijusi su tos visuomenės intelekto vystymusi, ateities pažanga ir prestižu (Bagdonas, Dautaras ir kt., 1997: 5).
Kai kurie XXI a. mokslininkai laikosi nuomonės, kad žmonės į socialines klases turėtų būti skirstomi ne pagal užimtumą ar pajamas, bet ir pagal sąryšį su kultūriniais veiksniais, pvz., gyvenimo būdu ar vartojimo modeliais. Ši mintis atrodo teisinga, nes žemesniosios klasės atstovai, kurių ekonominis ir politinis kapitalas yra menki, gali pasižymėti aukštu kultūriniu ar žmogiškuoju kapitalu. Mes gyvename laikotarpyje, kuriame labai svarbūs yra įvairūs su vartojimu susiję ženklai. Žmogus save kuria atsižvelgdamas į gyvenimo būdą – aprangą, maisto pomėgį, atsipalaidavimo būdus, o ne į dirbamo darbo pobūdį. Pasak P. Bourdieu, žmonės save iš kitų išskiria ne ekonominiais ar užimtumo veiksniais, o gyvenimo skoniais ir laisvalaikio praleidimo būdais. Tai yra išskirtinė galia, kapitalas, kuris užtikrina žmonėms vystymąsi, prestižą ir autoritetą kitų žmonių tarpe. Labai svarbi to kapitalo dalis yra kultūrinis kapitalas, kurį sudaro individo skonis, išsilavinimas, vartojimo įpročiai. P. Bourdieu aprašytas kultūrinis kapitalas žymi „estetinių vertybių gamybą, realizavimą ir kaupimą” ir yra gaminamas meno ir kultūros institucijose: muziejuose, kino, dailės ar šokių mokyklose, knygų leidyklose, kultūros ministerijose ir kt. (cituota pagal: Pocevičius, 2010. Prieiga internetu: http://www.eretikai.lt/pierre%E2%80%99o-bourdieu-teorijos-pradmenys-kaip-veikia-kulturinis-kapitalizmas/). Kultūrinis kapitalas yra svarbus visuomenės raidai, nes jis egzistuoja kaip kultūros produktų ir paslaugų šaltinis, teikiantis tuos produktus ir paslaugas visuomenės nariams
(Pruskus, 2005: 54).
Spartus paslaugų ekonomikos, pramogų ir laisvalaikio pramonės plėtimasis patvirtina, kad visuomenė tampa vartotojiška, orientuota į materialias gėrybes. Šioje visuomenėje lyg ir nebelieka stiprios klasių atskirties – visi gali vaikščioti tomis pačiomis gatvėmis, žiūrėti tas pačias laidas, valgyti tą patį maistą, skaityti tas pačias knygas (Giddens, 2005: 293). Kultūrinio kapitalo įgijimas yra glaudžiai susijęs su ekonominėmis individų galimybėmis, tačiau reikia nepamiršti, kad jam teikiamas prioritetas gali skirtis ir tarp žmonių, kurių materialinė padėtis yra daugmaž vienoda, bei priklausyti nuo tų žmonių vertybinių orientacijų.
Anot P. Bourdieu, kultūrinis kapitalas glaudžiai siejasi su žmogiškuoju kapitalu, t.y. su individų išsilavinimu, sveikata, aktyvumu ir gebėjimais, leidžiantiems žmonėms užimti geresnę padėtį visuomenėje. Visi žinome, jog kiekvienos visuomenės pagrindinis turtas yra žmonės, tad į juos nuolat reikia investuoti, norint, kad jų kapitalas būtų gausus. Reikia nebijoti nuo mažens vaiką tobulinti ir lavinti: skaityti jam knygas ir mokyti tai daryti pačiam, pažindinti su gyvenimu ir jo įvairovėmis ir taip kurti jo kapitalą, kuris ateityje jam padės socializuotis ir būti naudinga visuomenei asmenybe.
Žmogiškojo kapitalo sąvoką galima apibūdinti kaip investiciją į žmogiškuosius išteklius. Tyrimai rodo, kad tos šalys, kurios neinvestuoja į žmogų, atsilieka nuo kitų šalių. Žmogiškojo kapitalo naudojimas darbo metu didina atliekamo darbo produktyvumą ir pajamų augimą bei užtikrina poreikių patenkinimą (Bagdanavičius, 2009: 5). Yra išskiriamos šios investicijos į žmogiškąjį kapitalą: sveikatos priežiūros išlaidos, išsilavinimo įgijimas, išlaidos, susijusios su darbo paieška, vaikų auginimu ir auklėjimu, migracija ir kt. Anot K. Makkonelio ir S. Briuso, „investicijos į žmogiškąjį kapitalą – tai bet koks veiksmas, kuris didina darbuotojų kvalifikaciją ir sugebėjimus, tuo pačiu jų darbo našumą” (cituota pagal: Bagdanavičius, 2009: 37). Investicijų į žmogiškąjį kapitalą našumas priklauso nuo darbingumo trukmės – kuo anksčiau pradedama investuoti į žmogų, tuo anksčiau tos investicijos duoda pelną (Bagdanavičius, 2009: 38). Siekiant kuo veiksmingesnių investicijų į žmogiškąjį kapitalą, būtina tobulinti švietimo ir mokymo sistemą, kad valstybėje augtų kuo daugiau išprususių, apsiskaičiusių ir išsimokslinusių asmenybių. Juk kuo visuomenės narys daugiau skaito ir turi aukštesnį išsilavinimą, tuo gausesnis jo žmogiškasis kapitalas ir tuo geriau jis laikosi gamybos reikalavimų. 2007 m. Vašingtone ištirta, kad daugiau nei 60 proc. įgudusių skaitytojų įsidarbino administraciniame, verslo ar finansiniame skyriuose, kur vyrauja didžiausias atlygis už atliktą darbą (Sullivan, Nichols, Bradshaw, Rogowski, 2007: 83. Prieiga internetu: http://www.nea.gov/research/toread.pdf). Reikia nepamiršti, kad skaitymas svarbus ne tik dėl to, kad jis gausina asmens žmogiškąjį kapitalą, bet ir nulemia jo socialinį statusą, t.y. pasiskirstymą valstybėje pagal socialinius sluoksnius ir grupes.
Žmogiškojo kapitalo pagrindas yra individo išsimokslinimas (Bagdanavičius, 2009: 6). Pastaraisiais metais visuomenė tampa žinių, informacine visuomene, kurioje sparčiai didėja informacijos, žinių ir naujovių plėtra. Šioje visuomenėje žmogus iš „ekonominio” individo tampa asmenybe, lemiančia kūrybinius veiksnius. Naujos technologijos į aukštumas kelia žinias ir informaciją, kurių įgijimas leis žmonijai įveikti ekonomines problemas. Informacija yra naudinga tuo, kad dažnai naudojama ji nesusidėvi, o, priešingai, nuolatos gausėja ir tobulėja (Bagdanavičius, 2009: 8). Informacija pakeitė fizinį kapitalą ir gamtinius išteklius bei tokiu būdu tapo pagrindiniu ekonomikos augimo veiksniu. Tam, kad būtų užtikrinta ekonomika, turi būti užtikrintos informacijos atsargos. O tam, kad pastarosios neišblėstų, reikalinga išsimokslinusi, apsiskaičiusi asmenybė. Tad XX a. pab. – XXI a. išsimokslinęs, kūrybingas, sugebantis sukurti ir pagaminti naujas technologijas, paslaugas ar prekes žmogus tampa valstybės pagrindu (Bagdanavičius, 2009: 10). Ypač svarbi yra ta asmenybė, kuri sugeba dirbti protinį darbą. Informacinėje visuomenėje yra būtinas ne tik ikimokyklinis, mokyklinis ir universitetinis ugdymasis, bet ir mokymasis visą gyvenimą (Bagdanavičius, 2009: 11). Šiuolaikinis individas tam, kad kokybiškai atliktų savo darbą ir pasiektų vis aukštesnės karjeros, privalo įgyti išsilavinimą ir būti kvalifikuotas savo srityje. Kuo aukštesnis žmogaus išsilavinimas, tuo lengviau jis prisitaiko prie darbo reikalavimų ir rinkos poreikių. Tiesa, čia yra svarbi ir žmogaus sveikata, nes sveikas žmogus dirba produktyviau bei ilgiau ir atneša didesnį pelną sau ir valstybei (Bagdanavičius, 2009: 13). Geresnė sveikata neretai padeda individui gyventi ilgiau, o ilgesnė gyvenimo trukmė padeda įgyti geresnį išsilavinimą ir tokiu būdu gauti didesnes pajamas. Žmogiškasis kapitalas yra neatskiriamas nuo žmogaus asmenybės – žmogus pats nusprendžia, koks turi būti jo išsilavinimo lygis ir kaip našiai jis panaudos savo žinias bei įgūdžius. Žmogiškasis kapitalas yra vertingesnis net už gamtos bei materialinius turtus. Gerinant švietimo ir sveikatos apsaugos sąlygas, gerėja ne tik visuomenės ekonominė padėtis, bet tuo pačiu metu mažėja atskirtis tarp socialinių sluoksnių. Ekonomikoje išaugo paslaugų sfera, kurios plėtra yra neatskiriama nuo dvasinės ir intelektualinės gerovės, ir kuri skatina informaciją teikiančios technikos ir technologijų vystymąsi. Visuomenė į aukštumas iškelia žinias ir informaciją, kurių nuolatos didėja. Informacija nuteka ir per knygas, kurias pastoviai skaito begalės žmonių.
Lietuvos Respublikos Vyriausybėje 2006 m. buvo patvirtinta skaitymo skatinimo programa, kurios tikslas – skatinti jaunimą ir vyresnio amžiaus žmones daugiau skaityti, gerinti jų skaitymo įgūdžius, tokiu būdu ugdant kūrybišką, kritiškai mąstyti gebančią, pilietiškai atsakingą asmenybę. Skaitymas gali padėti neįgaliesiems ir kitiems, socialiai atskirtiems, asmenims integruotis į visuomenę. Tai yra individo ir visos visuomenės pažinimo galimybė bei dvasinio tobulėjimo būtinybė, tačiau šiais, modernių technologijų pilnais laikais, skaitymas nublanksta prieš televizorių ar kompiuterį.
Lietuvoje, tam, kad būtų išsaugotas skaitymas ir jo reikšmė, kasmet yra rengiama tarptautinė Vilniaus knygų mugė. 2008 m. Lietuvoje paskelbti skaitymo metais. Per šiuos metus įvyko apie 270 renginių, skirtų atkreipti visų amžiaus žmonių dėmesį į skaitymo reikšmingumą ir paskatinti juos skaityti daugiau. Mūsų kaimynės, Estija, Latvija ir kitos Šiaurės Europos valstybės, turi senesnes skaitymo ir skaitymo skatinimo programų tradicijas. Skandinavijos šalyse skaitymas laikomas prestižiniu laisvalaikio praleidimo būdu (Skaitymo metai eina į pabaigą, 2008. Prieiga internetu: http://kauno.diena.lt/naujienos/svietimas-ir-mokslas/skaitymo-metai-eina-i-pabaiga-192132).
Kaip bebūtų gaila, T. Tamošiūno pastebėjimu, tik didžiuosiuose Lietuvos miestuose knyga atgyja kaip socialinio prestižo požymis, t.y., žmonės skaito, kad sustiprintų savo socialinį statusą (Trečdalis Lietuvos neskaito knygų, du trečdaliai – laikraščių, rodo tyrimas, 2005. Prieiga internetu: http://www.politika.lt/index.php?cid=9274&new_id=1280).

2.3. Lietuvos ir užsienio jaunimo skaitymo ypatumai
Nors skaitytojų psichologijos klausimais buvo domėtasi jau Platono ir Aristotelio laikais (4-3 a. p. m. e.), Lietuvoje šie tyrimai pradėti tik XIX a. antroje pusėje. Šiuo laikotarpiu mūsų šalyje atsirado pirmieji tyrimai, susiję su gyventojų poreikio spaudai pažinimu. Užsienyje leidžiamo laikraščio „Varpas” (1889-1905 m.) leidiniuose buvo spausdinami prenumeratorių skaičiaus, sudėties, amžiaus sąrašai. Šiame leidinyje pedagogas P. Mašiotas daug dėmesio skyrė vaikų skaitymo klausimams (Rimša, 1980: 11). XX a. pr. skaitymas, skaitytojas ir jo poreikiai tapo labai svarbūs ne tik sociologams, bet ir politikams, kurių atskiros partijos kovojo už skaitytoją ir jo lektūrą (Rimša, 1980: 12).
Rimčiau skaitymo ypatumais pradėta domėtis XX a. 1972 m. Kauno Antano Sniečkaus politechnikos institute pradėti studentų santykio su knyga tyrimai. Viename atliktame tyrime paaiškėjo, kad 70.6 proc. respondentų aktyviai domisi literatūra, o net 74 proc. atsakė, kad sutinka su teiginiu, jog grožinė literatūra įtakoja individo gyvenimą (Barzdžiukienė, 1989: 92). Ypač jį įtakoja mokslinės-fantastinės knygos, knygos apie įžymius žmones, meilę ar draugystę (Barzdžiukienė, 1989: 93). Pagal tai, kuo nori būti užaugę, apklaustieji apibūdino literatūros poveikį: būsimieji gamybininkai vertino literatūrą kaip žmonių pažinimo priemonę, mokslininkai – jos įtaką vaizduotei ir kūrybingumui, pedagogai – poveikį estetiniam lavinimui, o visuomeninį darbą dirbti norintys – poveikį kultūrinio akiračio plėtimui (Barzdžiukienė, 1989: 97). Pagrindiniai grožinės literatūros skaitymo motyvai, paskatinę tuometinę visuomenę skaityti, buvo: pažintiniai (suteikė žinių apie žmones, gyvenimą, lavino kalbą, plėtė žodyną; 57.7 proc.), estetiniai (36.2 proc.), saviauklos (formavo jausmus, pasaulėžiūrą, moralę; 50.2 proc.), saviugdos (ugdė vaizduotę; 19.4 proc.); bendravimo (25.9 proc.). 18.3 proc. teigė, kad tai įdomi ir naudinga laisvalaikio praleidimo forma (Barzdžiukienė, 1989: 98).
Taip pat šiame amžiuje, o tiksliau – 1995 m., Briuselyje buvo priimtas projektas, pagal kurį būtų sukurta globali elektroninė biblioteka, muziejai, galerijos, kurios būtų prieinamos kiekviename pasaulio kampe (Lankin, Grigorjeva, 2009: 78).
Dabartiniais laikais, kai pasaulyje vos ne kasdien mokslininkai išranda ką nors naujo, o informacinė visuomenė trokšta tik žinių ir patirties, knygoms, o tarp jų ir grožinei literatūrai atitenka nemažas vaidmuo. Tad labai svarbu yra nuolat tirti, kaip kinta visuomenės, o ypač jaunimo, skaitymo ypatumai. Kai kurie mokslininkai pastebi, kad visuomenės skaitymo tyrimai šiandien yra labai populiarūs ir siejasi su bibliotekininkyste, informatika, kalbotyra, pedagogika, sociologija, psichologija ir kitais mokslais. Kai kuriose visuomenėse tokiems tyrimams yra suburiami atskiri institutai, pvz., Lenkija turi Knygos ir skaitymo institutą, Vokietija – Jaunimo literatūros ir skaitymo tyrimo institutą. Daugiausia šiuolaikinės visuomenės skaitymo klausimais rūpinasi 1956 m. Amerikoje įsteigta Tarptautinė skaitymo asociacija (IRA), kuri ruošia įvairius tyrimus, leidžia šia tema knygas, periodinius leidinius, organizuoja skaitybos konferencijas, rengia skaitymo plėtros programas (Bagdonas, Dautaras, 1997: 7-8). Verta dėmesio yra tai, kad nuo 1992 m. ir Lietuva yra šios asociacijos komiteto narė.
Nors knygų skaitymas moderniame pasaulyje yra stumiamas kitų veiksnių, pagrinde tokių kaip televizorius ar kompiuteris, ne visi užmiršta knygą ir jos teikiamą malonumą bei reikšmingumą. 1985-1986 m. atliktame tyrime grožinės literatūros teikiamą naudą teigiamai įvertino net 68.4 % parengiamųjų kursų klausytojų. Iš čia matyti, kad grožinė literatūra vaidina gana svarbų vaidmenį asmens tobulėjimo ir socializacijos procese, padėdama jam kurti tiek žmogiškąjį, tiek kultūrinį kapitalą.
Skaitymą įtakoja daugybė vidinių ir išorinių veiksnių: socialiniai-demografiniai veiksniai (amžius, lytis, išsilavinimas, socialinė kilmė), asmenybės savybės, įgyta patirtis. Įtakos žmogaus, ypač vaiko, skaitymui, turi visa jį supanti aplinka: šeima, draugai, gyvenamoji vieta, bibliotekų, knygynų skaičius, pomėgiai, tėvų skaitymo įgūdžiai. Skaitymo ypatumai labai priklauso ir nuo požiūrio į savo skaitymą. Mokiniai su neigiamu požiūriu žemiau vertina ir savo skaitymo greitį, sugebėjimą prisiminti, suprasti tekstą. Pasak R. Bernso, jaunimo skaitymas priklauso ir nuo su mokymusi nesusijusių faktorių: atmosferos šeimoje, mąstymo stiliaus, asmenybės savybių, auklėjimo metodų, socialinės aplinkos (cituota pagal: Barzdžiukeinė, 1989: 74).
2002 m. buvo apklausti LŽŪU Ekonomikos ir vadybos fakulteto studentai, norint sužinoti jų skaitymo ypatumus. Pastebėta, kad iš laikraščių daugiausia yra skaitomas „Lietuvos ryto” savaitraštis. Taip pat skaitomesni yra „Kauno dienos”, „Respublikos” ir „Lietuvos žinių” laikraščiai. Iš žurnalų merginų tarpe labiausiai paplitę šie: „Cosmopolitan”, „Panelė”, „Laima”, „Ji”; tarp vaikinų: „Automoto”, „Keturi ratai”, „Krepšelis” ir kt. Norėdami paskaityti grožinės literatūros kūrinių, studentai renkasi S. Nėries, E. Malūko, V. Mykolaičio-Putino, J. Ivanauskaitės, E. M. Remarko, A. Diuma, A. Kristi ir kitų autorių knygas. Daugiau nei 16 proc. apklaustųjų nurodė, kad grožinės literatūros beveik neskaito (Čiužas, Ratkevičienė ir kt., 2005:
174).
Lietuvos vartotojų instituto užsakymu 2008 m. atliktas Lietuvos gyventojų „Suaugusiųjų skaitymo įpročių” tyrimas. Ištirta, kad daugiau ar mažiau skaityti mėgsta 65 proc. apklaustųjų, tarp kurių daugiausia – moterys, aukštas pajamas gaunantys, aukštesnį išsilavinimą įgiję, didžiuosiuose miestuose gyvenantys, specialisto, tarnautojo ar vadovo pareigas einantys asmenys. Daugiausia laiko skaitymui skiria moterys, pensininkai ir jaunimas iki 25 m. Tiriamieji nurodė dvi pagrindines priežastis, dėl kurių jie skaito knygas: norą atsipalaiduoti ir norą praturtinti savo žinias. Vyresnio amžiaus žmonės dažniausiai skaito norėdami nuvyti nuobodulį. Dažniausiai Lietuvos gyventojai renkasi romantinę literatūrą, detektyvus, praktinio pobūdžio knygas, profesinę bei fantastinę literatūrą. Mažiausiai skaitomos knygos apie meną, esė bei poezija. Iš kitų informacijos gavimo leidinių dažniausiai žmonės renkasi respublikinius ar regioninius/vietinius dienraščius ir savaitraščius, naujienų portalus internete, kiek mažiau -spausdintus žurnalus, dar mažiau – elektroninius žurnalus bei laikraščius. 4 proc. teigia iš viso neskaitantys laikraščių ir žurnalų. Įdomus atsakiusiųjų pasiskirstymas pagal laiką: apie penktadalis respondentų teigia, kad 1 -2 val per savaitę praleidžia skaitydami knygas. Daugiau nei 6 val. per savaitę knygas skaito moterys ir jaunimas iki 25 m. Apie 39 proc. atsakiusiųjų knygoms savo laisvalaikio neskiria. Beveik 33 proc. laisvalaikį daugiausia (daugiau nei 6 val.) leidžia žiūrėdami televizorių. Knygų, laikraščių ir žurnalų žmonės daugiausia neskaito dėl to, kad jiems trūksta laiko, pinigų arba dėl to, kad gyvenime jie mato geresnių užsiėmimų, tokių kaip televizoriaus žiūrėjimas, naršymas internete ir kt. (Suaugusiųjų skaitymo įpročiai, 2008. Prieiga internetu: http://suaugusiems.skaitymometai.lt/index.php?-371837548). Šis pasiskirstymas yra labai panašus į Malaizijos, kur, atsižvelgiant į 1996 m. atliktus tyrimus, paaiškėjo, jog vidutiniškai vienas žmogus ten per metus perskaito dvi knygas (Kaur, Thiyagarajah, 1999. Prieiga internetu: http://ultibase.rmit.edu.au/Articles/may00/thiyag1.htm). Knygų pasirinkimas didele dalimi priklauso nuo jų temos, kainos, autoriaus, pavadinimo, leidėjo, apimties ar grafikos.
Per pirmuosius XXI a. metus skaitymo tradicijos liko daugmaž vienodos. Štai, 2005 m.
Lietuvos suaugusiųjų švietimo ir informavimo centro atlikti tyrimai atskleidė, kad 35 proc. 16-74
m. Lietuvos gyventojų neperskaitė nė vienos knygos per pusę metų. O 2003 m. Estijoje atlikto
tyrimo metu nustatyta, kad tokių žmonių buvo tik 12 proc. (Raguotienė, 2008: 105). 2009 m.
Delfi portalo užsakyto Lietuvos gyventojų skaitymo ypatumų tyrime paaiškėjo, kad
neskaitančiųjų skaičius nepakito – knygas skaito tik 2/3 tautiečių. Per metus kokį nors spaudos
leidinį prenumeruoja 26.6 proc. gyventojų. Iki penkių knygų nusiperka 28 proc., iki dešimties –
9.3 proc. žmonių. 13.6 proc. teigia knygas pasiskolinantys, o 16.1 – skaitantys bibliotekose.
Beveik trečdalis apklaustųjų, 29.9 proc., atsakė, kad knygų iš viso neskaito (Dauguma Lietuvos
gyventojų skaito knygas. Prieiga internetu:
http://www.spinter.lt/site/lt/vidinis/menutop/9/home/publish/Nzk7OTs7MA==).
Rusijoje skaitymo situacija irgi nėra tobula. Nors knygų bei laikraščių leidyba per 1990¬2007 m. padidėjo 2.6 karto, skaitančiųjų apimtis gerokai sumažėjo. 2003 m. Rusijoje pastoviai knygas skaitė 26 proc., laikraščius – 43 proc., žurnalus – 21 proc.; niekada neskaitė: knygų – 34 proc., laikraščių – 14, žurnalų – 21 proc. Tačiau 2008 m. pastoviai skaitančių žmonių ženkliai sumažėjo – pastoviai knygas skaitė 16 proc., laikraščius – 21 proc., o žurnalus tik 9 proc. skaitytojų (Dubin, Zorkaja, 2009: 63). 2005 m. Oregono universitete atlikto tyrimo duomenimis, skaitymui jaunimas dažniausiai pasirenka žurnalus ir komiksus, grožinė literatūra šiuo atveju yra nepopuliari (Cuthbertson, 2008. Prieiga internetu: http://ezinearticles.com/?Reading-For-Leisure-Aids-Language-Development&id=1262494).
37 proc. suaugusiųjų Rusijoje šiandien laikraščių iš viso neskaito. Daugiausia juos skaito vyresnio amžiaus, aukštąjį išsilavinimą turintys žmonės, neskaito – jaunimas. Laikraščiams abejingi pagrinde yra Maskvoje gyvenantys žmonės (42 proc.) ir net vidurinio išsilavinimo neturintys rusai. Žurnalų neskaito dar didesnė Rusijos gyventojų dalis – 54 proc. Nuolat juos skaito moterys (11 proc.), 18-24 m. žmonės (12 proc.), asmenys su aukštuoju išsilavinimu (12 proc.), didžiųjų miestų, išskyrus Maskvos, gyventojai (12 proc.), žmonės su aukštais poreikiais (16 proc.). Panaši padėtis yra ir su knygų skaitymu. Jų neskaito 46 proc. visų Rusijos piliečių. Dažniausiai jas skaito moterys (19 proc.), aukštąjį išsilavinimą turintys žmonės (25 proc.), didžiųjų ir vidutinių miestų gyventojai (20 proc.), maskviečiai (19 proc.). 64 proc. rusų mano, kad per 1980-1990 m. domėjimasis knygomis ir jų skaitymas sumažėjo. Daugiausia taip teigia jaunimas (54 proc.), aukštų poreikių turintys rusai (54 proc.), maskviečiai (48 proc.). Grožinės literatūros skaityme įvyko pastebimų pasikeitimų. Jei 1980 m. pab. labiausiai jautėsi tokių žanrų kaip detektyvų, knygų apie karą, meilę, nuotykinės literatūros, istorinės, biografinės žinomų žmonių literatūros trūkumas, tai šiandien galima kalbėti apie „santykinį masinio intereso knyginį prisotinimą”. Esant žanrų pasikeitimui, per tris metus grožinės literatūros neskaitančių žmonių sumažėjo (Dubin, Zorkaja, 2009: 64-66).
Norėdami perskaityti knygą, Rusijos gyventojai dažniausiai jas nusiperka arba pasiskolina pas draugus. Knygas perka aukštąjį išsilavinimą turintys, Maskvoje gyvenantys, pasiturintys, socialinėse-profesinėse „aukštumose” esantys žmonės. Iš draugų ar pažįstamų knygas skolinasi visų socialinių grupių atstovai. 17 proc. gyventojų knygas ima iš viešųjų bibliotekų, daugmaž trečdalis – iš namų bibliotekos. 2-3 proc. knygas perka internetu. 55 proc. žmonių iš viso neperka knygų (2003 m. – 52 proc.). Knygas rečiau perka vyrai (62 proc.), mažiau – išsimokslinę žmonės (68 proc.) (Dubin, Zorkaja, 2009: 72-73). Ištirta, jog 1996 m. Rusijos bibliotekose lankėsi 72.2 proc. moterų ir 27.8 proc. vyrų, 2006 m. – 77 ir 23 proc. Daugmaž 1/3 – studentai ir besimokantieji iki 20 m. Daugiau nei 70 proc. respondentų į bibliotekas eina ilgiau kaip 5 m. (Stefanovskaja, 2009: 110).
Paklausti, kaip apibūdintų skaitymą, daugiausia rusų atsakė, jog skaitymas – tai žinios, savęs lavinimas (27.1 proc.). Taip pat, tiriamųjų nuomone, skaitymas – tai poilsis, atsipalaidavimas, atotrūkis nuo problemų (9.5 proc.), galų gale tai – malonumas (5 proc.) (Stefanovskaja, 2009: 112). 40.5 proc. apklaustųjų Rusijoje mano, kad skaitymas – tai bendravimas su savimi, su savo mintimis, 34.9 proc. – tai bendravimas su kitais žmonėmis per tekstą (Stefanovskaja, 2009: 116). Mėgstamas knygas žmonės skaito dėl to, kad: patinka galvoti apie tai, kas yra parašyta knygoje (47 proc.), jos atstato sielos jėgas, suteikia noro gyventi (32.7 proc.), patinka nekasdieniškai pajusti laiką, kitą pasaulį, bendrauti su autoriais (26.4 proc.), patinka išeities iš įprasto gyvenimo būklė (19 proc.), pajustų malonumą nuo vidinio knygos vaizdo (13.3 proc.), patinka pats skaitymo procesas (12.4 proc.), tai ramybės įgijimo ritualas (10.6 proc.), patinka bendrumo tarp autoriaus ir skaitytojo asmenybių formavimo jausmas (6.9 proc.) (Stefanovskaja, 2009: 117).
2009 m. Singapūre atliktas skaitymo tyrimas parodė, kad daugiau nei pusė apklaustųjų skaito nuolatos. Kiti neskaito arba skaito mažai dėl to, kad jiems trūksta laiko arba turi įdomesnių laisvalaikio praleidimo būdų. 73 proc. apklaustųjų dažniausiai skaito laikraščius. Iš knygų žmonės daugiau renkasi grožinę literatūrą nei mokslinę Daugiau nei 51 proc. renkasi detektyvus, 46 proc. – jumoristinio tipo knygas, 43 proc. – fantastiką. Vyrai skaito fantastinę literatūrą, detektyvus, nuotykines istorijas, moterys – detektyvus ir jumoristinio pobūdžio literatūrą (Low, Chadhry, 2009: 206. Prieiga internetu: http://www.slis.tsukuba.ac.jp/~atsushi/a-liep/proceedings/Papers/a24.pdf).
Yra ištirta, jog statistiškai pirmoje klasėje besimokantis vaikas apie 5000 val. praleidžia prie televizoriaus, o 18 m. vaikas daugiau laiko praleidžia prie televizoriaus nei mokykloje. Knygų pramonės tyrimų grupė (1984) nustatė, kad skaitymo dažnumas nuo 73 proc. 1978 m. nukrito iki 63 proc. 1983 m. S. Neuman ir P. Prowda, surinkę informaciją apie 8000 Konektikuto ketvirtos, aštuntos ir vienuoliktos klasės mokinių skaitymo ypatumus, išaiškino, kad mokiniai, kurie mėgsta skaityti, skaito rimtąją literatūrą, o tie, kuriems svarbesnės yra televizijos laidos ar filmai, skaito tik pramoginę (cituota pagal: Lehr, 1986. Prieiga internetu: http://www.ericdigests.org/pre-924/reading.htm).
Nacionalinių tyrimų kompanija (The Office for National Statistics Omnibus) 2002 m. ištyrė, jog Anglijoje:
per pastaruosius metus daugmaž pusė visų paauglių perskaitė bent penkias knygas; ketvirtadalis paauglių per tuos pačius metus neperskaitė nei vienos knygos; šiame ketvirtadalyje daugiausia yra 16-24 m. vaikinų;
96 proc. tiriamųjų atsakė, kad per pastarąsias septynias dienas skaitė knygą, laikraštį,
žurnalą ar kitokį tekstinį leidinį: 70 proc. 16-24 m. ir 59 proc. 55-64 m. amžiaus žmonių
skaitė žurnalus, 33 proc. 16-24 m. bei 43 proc. 55-64 m. amžiaus žmonių – grožinę
literatūrą. (Useful Reading Statistics. Prieiga internetu:
http://www.wikireadia.org.uk/index.php?title=Useful_reading_statistics). XXI a. Amerikoje tik mažiau nei pusė paauglių skaito knygas. Nuo XX a. pab. skaitančiųjų jaunimo tarpe sumažėjo 7 proc. Patvirtinta, kad kuo aukštesnis yra žmogaus išsilavinimo lygis, tuo dažniau jis skaito knygas (Bradshaw, Nichols, 2004: 9. Prieiga internetu: http://www.nea.gov/pub/ReadingAtRisk.pdf). 1982 m. 49.1 proc. vyrų ir 36 proc. moterų skaitė, 1992 m. atitinkamai – 47.4 proc. ir 60.3 proc., 2002 m. – 37.6 proc. ir 55.1 proc. (Bradshaw, Nichols, 2004: 23. Prieiga internetu: http://www.nea.gov/pub/ReadingAtRisk.pdf) 1982 m. skaitė 59.8 proc. 18-24 m. žmonių, 1992 – 53.3 proc., 2002 – 42.8 proc. (Bradshaw, Nichols, 2004: 26. Prieiga internetu: http://www.nea.gov/pub/ReadingAtRisk.pdf).
2010 m. Estijoje knygas skaitė trečdalis gyventojų. Priešingai nei Amerikoje, per pastarąjį dešimtmetį knygų skaitymas šioje šalyje padidėjo dešimtadaliu. Estijos laiko biudžeto statistinių tyrimų organizacijos duomenimis, 23 proc. estų skaito knygas darbinių ar ugdomųjų veiksnių vedini, 52 proc. – dėl kitų priežasčių. Ketvirtadalis gyventojų, deja, knygų neskaito visai. 20-64 m. Estijos gyventojų 2010 m. perskaitė 1 -3 knygas. Apie 19 proc. žmonių perskaitė 4-7 knygas, 12 proc. – iki 12 knygų, 23 proc. – virš 12 knygų. 89 proc. skaito prozą, 51 proc. -poeziją. Rečiausiai skaitomos religinio pobūdžio knygos. 4 proc. estų (daugiau nei 40000) dalyvauja kultūriniuose renginiuose, skaitymo susitikimuose bei susitikimuose su rašytojais. 44 proc. kasdien skaito laikraščius, 9 proc. – žurnalus. Verta dėmesio yra tai, kad, Eurobarometro duomenimis, 2007 m. Estija ir Latvija atitinkamai užėmė penktą ir šeštą vietas dažniausiai skaitančiųjų (daugiau nei 5 knygas per metus) tyrimo apklausoje. Švedija, Danija, Nyderlandai ir Didžioji Britanija užima pirmąsias vietas (Kommel, 2010. Prieiga internetu: http://www.stat.ee/50479).
Kalbant apie skaitymą, reikia nepamiršti, kad svarbu yra ne tik tai, kiek žmonės skaito, bet ir tai, ką ir kaip jie skaito. Skaitymo kokybę neretai lemia asmenybės psichologinis tipas. Intravertai daugiau mėgsta psichologinius, filosofinius veikalus, kur reikia daug mąstyti, o ekstravertai – romantiškas, humoristines, satyrines knygas, kur aprašomi emociniai išgyvenimai, konfliktai, veiksmas (Raguotienė, 2008: 71). Austrų tyrinėtojas R. Bambergeris jaunus skaitytojus suskirstė į 4 tipus: 1. romantikus, mėgstančius nuotykius, pasakas, fantastinę literatūrą, 2. realistus, besidominčius aplinkiniu pasauliu ir žmonių tarpusavio santykiais; 3. intelektualus, vertinančius pažintinę literatūrą; ir 4. estetus, propaguojančius poeziją, eilėraščius (cituota pagal: Raguotienė, 2008: 72).
Atskirų visuomenės socialinių sluoksnių skaitymas ir poreikiai yra opi socialinė
problema, kuri siejasi su visuomenės socialiniu, ekonominiu ir kultūriniu vystymusi, švietimo,
mokslo ir technikos raida, politikos, auklėjimo bei gamybos uždaviniais (Rimša, 1980: 77). A.
Tvardovskio nuomone, „bendravimas su knyga – tobuliausia ir nepakeičiama intelektualinio
žmogaus lavėjimo forma”. Tačiau moderniais laikais, kai atsiranda naujos informaciją
teikiančios technologijos, skaitymas yra nustumiamas į šalį. 2006 m. vykusioje konferencijoje
„Skaitymo skatinimas ir kalbos įgūdžių ugdymas” pastebėta, kad žmonės moka skaityti ir kad
knygų pasirinkimas yra platus, tačiau žmonėms dingsta noras leisti laiką prie knygų (Šventickas,
Šventickienė, 2006: 154. Prieiga internetu:
http://www.biblioteka.vpu.lt/pedagogika/PDF/2006/83/sventickaitesventickas.pdf).
Pasak sociologės S. N. Plotnikovos, skaitymas – tai specialus kultūrą formuojantis mechanizmas, būdas ugdyti ypatingas žmogaus vertybes. 43 proc. apklaustųjų Rusijos gyventojų mano, kad daug skaitantis žmogus negali būti nei piktadarys, nei absoliutus pesimistas, 18 proc. – kad mėgavimasis skaitymu „neatsiliepia” doroviniam individo gymiui, 19.4 proc. – kad skaitymo aktyvumas neveikia žmogaus charakterio. 70.5 proc. laikosi nuomonės, jog skaitantys žmonės yra laimingesni, taikesni ir geresni (Stefanovskaja, 2009: 115).
Kalbant apie knygų ir skaitymo ateitį, prognozės nėra labai teigiamos: 53.5 proc teigia, kad internetas ir televizorius artimiausiu metu „išstums” skaitymą, 35.9 proc. – kad skaitymo prestižas smuks, 18.4 proc. – kad skaitys tik vargingi žmonės, 13.2 proc. – kad visi skaitys mažiau. Tačiau yra ir žmonių, manančių, kad ateityje skaitymas bus labai svarbus: 16.5 proc.
mano, kad žmonės skaitys daugiau, 23.9 proc. – kad skaitymo prestižas augs, 11.6 proc. – jog skaitys tik elito atstovai. 3.6 proc. žmonių mano, kad viskas ateityje bus lygiai taip pat kaip yra dabar (Stefanovskaja, 2009: 111).
Apžvelgus tyrimus, pastebima, jog skaitymo įpročiai nebėra tokie stiprūs kaip ankstesniais metais. Šiuolaikinė visuomenė yra žinių visuomenė, tačiau tai nereiškia, kad jai rūpi tik skaitymas. Plėtojantis technologijoms, jaunimas vis labiau pasiduoda jų potraukiui ir pamiršta, kad yra toks naudingas laisvalaikio praleidimo būdas kaip skaitymas. Ir nors skaitymo prognozės nėra labai optimistiškos, reikia tikėtis, kad atitinkamų žmonių ir organizacijų dėka skaitymas nebus užmirštas, o, priešingai, bus išaukštintas kaip ypač svarbi priemonė žmogaus socializacijos procese bei žmogiškojo ir kultūrinio kapitalo formavime.

Atsiųsti pilną skaitymas kaip laisvalaikis