1. Šeinius buvo jautrus. Jis jautriai išgyveno Lietuvos nepriklausomybės praradimą, vėliau savo pergyvenimus ir politinius įvykius atvaizdavo knygoje Raudonasis tvanas.

2. Šeinius mokejo kovotis už save. Ignui anksti teko susidurti su ponų valdžia. Tai lėmė, jog jis ėmė naudoti kandžius, geliančius žodžius.
3. Jis gabus kalboms. Prireikus greit išmoksta net ir švedų kalbą.
4. Mylėjo savo darbą. 1935-1939 metais mano tėvas su didžiuliu užsidegimu ir entuziazmu darbuojasi Klaipėdos apskrityje. Jis paskiriamas gubernatoriaus patarėju kultūriniams klausimams. Tai pareigybė, tinkanti jam neįtikėtai puikiai. Jis, būdamas ištikimas lietuvis tarp lietuvių ir Memelio vokiečių, mėgina suderinti senus ir naujus prieštaravimus. O tai nėra lengva
5. Realistas. Ketvirtajame dešimtmetyje Pabaltijys vis labiau auga tiek ekonomiškai, tiek socialiai bei kultūriškai. Nepaisant griausmų ir audrų, vis dar tebėra optimistų, tikinčių geresne ateitimi. Ignas Šeinius realistas. Anksti įtaria būsimą blogį. Tačiau ir toliau nori tarnauti savo šaliai namie – dirbdamas vyriausybės laikraščio “Lietuvos aidas” redaktoriumi 1933-1935 metais. Taip pat dirbdamas teatro direktoriumi bei toliau kurdamas, kaip kad darė visą laiką. Žmonių mėgstama knyga “Kuprelis” dar sykį išspausdinama Lietuvoje 1932 metais.
6. Iš tėvo paveldėjo užsidegima ir entuziazma reikštis įvairiose srityse. Tai diplomatija, buvo aktyvus visuomenės veikėjas, rašytojas kaip ir tėvas. Irvis Šeinius gimė 1922 m. Švedijoje, Stokholme, rašytojo, diplomato, visuomenės veikėjo Igno Šeiniaus ir švedės Gertrudos Sydoff šeimoje.
7. Ignas Šeinius žinojo, ką reiškia būti diplomatu ir ką reiškia diplomatija. Tiek gerąsias, tiek blogąsias to puses. Pažinojo didelių bei mažų šalių diplomatinę veiklą. Ponai rudais ir juodais auliniais batais jau artinasi. Jie tampa vis rėksmingesni ir nori patys vieni spręsti apie šį bei tą, apie gyvenimą ir mirtį. Vienas toks ponas, Hitleris, išvargęs nuo jūros ligos ir piktas, 1939 m. kovo 22-ąją išlipo į Klaipėdos uostą ir nuo teatro balkono pareiškė, kad jis išgelbėjęs Mėmelį ir grąžinęs jį į Reichą. Mano tėvas skubiai susirinko daiktus ir išvažiavo į dar neužimtą Lietuvos dalį. Mudu su motina Stokholme gavome raminančią telegramą. Ir daugiau lietuvių patraukė tuo pačiu keliu su savo prisiminimais ir nerimu.
8. Mėgo ramybę. Jis dažnai rašė lauke, šiltose, ramybę teikiančiose Neringos kopose.
9. Mylėjo tėvynę. Jo knygos pasakoja apie meilę gimtinei ir jos žmonėms bei apie tėvus. “Kas tu esi, Lietuvi?” pasirodo 1938 metais Irvio Gedainio pseudonimu. “Aš dar kartą grįžtu” 1937 ir “Tėviškės dangus” 1938 metais
10. Impresionistas. Lietuvių literatūroje pirmu nuosekliu impresionistu laikomas Ignas Šeinius. Nebuvo konservativių pažiūrų. Rašytojas impresionistas greta vieno vaizdo deda antrą, trečią, ketvirtą, Jų sujungti nesistengia, kaip tų spalvų. Iš tokių pusiau palaidų vaizdų sudaromas visas veikalas. Juos dažnai jungia tik bendra nuotaika. Dėl to veiksmas atrodo neįtemptas.Impresionistų žmonės gyvena momentais. Jie rodo daugiausia jausmus, nuotaikas.Kaip ir natūralizmas, impresionizmas nesidomi antgamtiniu gyvenimu. Jų interesai koncentruojasi materialiame pasaulyje. Daugelis artėja į panteizmą.Tačiau pasaulio reiškinius impresionistas gali matyti savaip; daiktas jo akyse tuo momentu gali atrodyti kitoks nei jo kaimynui (reliatyvizmas), dėl to į veikalą įpinama kiek subjektyvaus elemento.

11. Mylėjo savo šeimą. Tas trumpas laisvas valandėles, kurias pasitaiko nuvogti, jis, žinoma, kuria. Išradingai sumeistrauja gramofoną. Su sūnumi slidinėja. Drauge su šeima leidžia nuostabias vasaras Švedijoje ir Lietuvoje.

12. Įkvėpimo savo kūrybai jis ieško gamtoje. Savo kūriniuose Šeinius dažnai minėdavo gamtą, gynūnus. Jo kūryba buvo neatsiejama nuo gamtos pasaulio.

Rašau, galvoju. Skraidau tolimam, plačiam neregėtų vaizdų pasaulyje. Mėlyni pavasario rūkai jį šiandien dengia; mėlynuose rūkuose jis nuskendęs. Ir regimi laukai, ir žalios pievos, ir vėsios girios ten nuskendę. Girios tylios, ramios stovi. Klausos tik, kaip žolė ir javai aplinkui auga. Blyksterės, žybtelės mintis ir vėl išnyksta. Sugauti neįstengiu. Ramu šiandien visur.“ Taip Ignasėlis kalba prieš pradėdamas rašyti, rinkdamas savo netvarkingas mintis.