Šeimos verslas, jo kapitalo ištekliai ir formos

Šeimos verslas yra vyraujanti įmonių forma visame pasaulyje, tačiau kaip fenomenalus reiškinys, pasaulio šalių mokslininkų pradėtas tyrinėti tik paskutiniais XXa. dešimtmečiais. Kad ir negausių tarptautinių mokslinių atliktų tyrimų dėka, tačiau yra įrodyta šeimos verslo įmonių ekonominio įnašo svarba.

Šeimos verslo forma yra dominuojanti tarp visų verslo formų, todėl galima teigti, kad šeimos verslo įmonių ekonominė reikšmė yra milžiniška. Pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose bei Lotynų Amerikoje tarp 80-90 proc. ir Europoje bei Azijoje virš 80proc. verslų yra šeimos verslai, kurie sukuria daugiau nei 50proc. BVP visame pasaulyje (Poza, 2010). Nepaisant tokio svarbaus indėlio, šio fenomenalaus reiškinio tyrinėjimai Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Europos šalyse suaktyvėjo tik XXI amžiuje, kai anksčiau tyrimų šia tema beveik nebuvo. Svarbu paminėti autorius, tokius kaip, Gersick (1997), Danes (2007, 2008, 2009), Landsberg (1988), Poza (2010). Šių tyrinėtojų susidomėjimas ir svarbiausia šeimos verslo svarbos suvokimas ekonominiam augimui paskatino ir kitus mokslininkus įsitraukti į šeimos verslo įmonių kūrimo ir valdymo ypatumų analizę bei efektyvesnių vystymo modelių ieškojimą.

Šiandieninėje kapitalistinėje ekonomikoje daugelis įmonių savo veiklą pradeda kaip šeimos verslą su savo idėjomis, įsipareigojimais ir verslo investicijomis iš nuosavų ir skolintų pinigų. Sutuoktinių poros sujungia savo santaupas ir pradeda verslą kartu. Broliai ir seserys mokosi iš tėvų verslo, po pamokų dirbdami už prekystalio ar pagelbėdami sukraunant/iškraunant prekes, kad atėjus laikui galėtų perimti tėvų verslą į savo rankas. Taigi svarbu pabrėžti, kad šiandien šeimos verslas yra auganti susidomėjimo sritis tarp mokslininkų, teoretikų, investuotojų, politikų, praktikantų ir daugelio kitų besidominčių. Pastarieji tyrimai rodo, kad šeimos verslas yra „ant bangos”. Koks bebūtų išmatuotas galutinis rezultatas, akcininkų vertės kūrimas ar jų gebėjimas kurti darbo vietas, įrodyta, kad šeimos verslai lyginant su ne šeimos verslo analogu veikia kur kas efektyviau.

Globaliniai neramumai visuomenėje, taip pat paskatino didėjantį supratimą, kad greitis, tvarumas, produktų ir paslaugų kokybė, prekinis ženklas, pirkėjų santykiai, darbuotojų karjera ir kantriai lauktas kapitalas yra autentiškas konkuruojančio pranašumo šaltinis. Šie pranašumai dažnai yra diegiami šeimos valdomų įmonių per ypatingas verslo strategijas, teorijas ir modelius. Tokie autoriai, kaip pavyzdžiui, Stafford et al. (1999, 2010), Glover (2010), Gersick et al. (1997), Danes et al. (2009), išskirsto šeimos verslo pagrindą į tris sektorius: šeima, verslas ir nuosavybė. Šiame moksliniame darbe didžiausias dėmesys yra skiriamas nuosavybės sektoriui, t.y. šeimos verslo įvairių kapitalo formų: finansinio kapitalo, žmogiškojo kapitalo, socialinio kapitalo, kultūrinio kapitalo ir simbolinio kapitalo, vaidmens įtakos įvertinimui. Kapitalas yra viena iš pagrindinių šeimos verslo dedamųjų dalių, todėl būtina žinoti kapitalo vaidmenų įvairiose jo formose esminius principus.
Lietuvoje ši tema yra labai mažai tyrinėta, ir akademiniame lygmenyje nėra kelta net atskirų problemų šia tematika. Lietuvoje šeimos verslo tradicija tik mezgasi. Net teisiškai šeimos verslo forma Lietuvoje neegzistuoja, o šeimos verslai, kurie pagrinde ir sudaro ekonominę rinką sutapatinami su „smulkaus ir vidutinio verslo” (SVV) samprata. Tai nėra visiškai tikslu, nors daugelis kylančių problemų yra identiškos ir reikalauja panašių sprendimo būdų. Šeimos verslo problematika menkai nagrinėjama tiek šalies žiniasklaidoje, tiek akademiniuose sluoksniuose. Todėl tvirtai galima teigti, jog ši tema yra nauja ir labai aktuali mokslui ir praktikai.

Nors šeimos verslai sėkmingai gyvuoja tiek turtingose, tiek besivystančiose valstybėse, tačiau tyrimai atskleidžia, kad šeimos versle kyla daug problemų siekiant šį verslą kurti ir valdyti efektyviai. Pagrindiniai šeimos verslo valdymo trūkumai yra interesų tarp šeimos narių ir verslo suderinamumo stoka bei negebėjimo optimaliai išnaudoti kapitalo formų teikiamą naudą, tam kad pasiekti aukščiausią veiklos efektyvumo lygį. Taigi šiuo darbu siekiama prisijungti prie šeimos verslo fenomeno tyrinėjimų ir prisidėti prie literatūros apie šeimos verslą kūrimo ir valdymo ypatumų. Taip pat siekiama pasiūlyti alternatyvas šeimos verslo valdymo problemoms likviduoti, kad pradėta vykdyti veikla, kartu su verslo tradicija būtų perduodama iš kartos į kartą ir toliau sėkmingai ir efektyviai funkcionuotų.
Kokie kapitalo ištekliai ir formos yra svarbiausi kuriant šeimos verslą? – tai yra pagrindinis klausimas, atspindintis tyrimo problemą.
Darbo pagrindinis tikslas – išanalizuoti šeimos ir verslo teorinius modelius ir nustatyti kapitalo formų įtaką šeimos verslo subalansuotam ir efektyviam valdymui.
Hipotezė: Finansinis (ekonominis) kapitalas yra svarbiausia šeimos verslo kapitalo forma, kuri labiausiai skatina subalansuotą ir efektyvų šeimos verslo valdymą.

Tyrimo objektas – šeimos verslas.

Tyrimo uždaviniai:
1. Pateikti šeimos verslo sampratą bei atskleisti jos esminę prigimtį.
2. Išskirti šeimos ir verslo pagrindinius aspektus: teorijas ir modelius, atskleisti kapitalo vaidmens svarbą šeimos versle.
3. Išsiaiškinti šeimos verslo teigiamus ir neigiamus aspektus.

4. Įvertinti tiriamų šeimos verslo savininkų nuomones apie žmogiškojo, finansinio (ekonominio) ir socialinio kapitalo formų daromą įtaką efektyviam verslo valdymui.
5. Patvirtinti arba paneigti hipotezę: „Finansinis (ekonominis) kapitalas yra svarbiausia šeimos verslo kapitalo forma, kuri labiausiai skatina subalansuotą ir efektyvų šeimos verslo valdymą”.

Rengiant baigiamąjį magistro darbą, taikyti šie moksliniai tyrimo metodai:
1. Mokslinės literatūros analizės metodas taikytas, analizuojant šeimos verslo, jo kapitalo išteklių ir formų teorinius ir metodologinius aspektus.

2. Teisinių aktų analizės metodas taikytas, teorinėje dalyje siekiant apibrėžti šeimos verslo sampratos atitiktį Lietuvoje.
3. Lyginimo, apibendrinimo, modeliavimo metodai taikyti teorijoje, metodologinėje ir praktinėje dalyje baigiamojo magistrinio darbo dalyje.
4. Ekspertinis vertinimas naudotas, siekiant nustatyti kapitalo formas, darančias įtaką šeimos verslo efektyvumui bei subalansuotumui, nustatyti svarbiausią šeimos verslui kapitalo formą bei palyginti analizuojamų įmonių gautus rezultatus tarpusavyje.
5. Matematiniai ir statistiniai duomenų analizės metodai naudoti apdorojant atlikto empirinio tyrimo gautus duomenis bei teorinėje dalyje siekiant išsiaiškinti šeimos verslo paplitimą Lietuvos ir pasauliniu mastu.

Mokslinio darbo struktūra. Baigiamąjį magistrinį darbą sudaro įvadas, teorinė dalis, metodologinė dalis, praktinė dalis, išvados ir siūlymai, literatūros sąrašas (63 šaltiniai), 9 priedai. Darbe pateiktos 9 lentelės ir 34 paveikslai. Darbo apimtis – 114 puslapių.

1. ŠEIMOS IR VERSLO TEORINIAI ASPEKTAI 1.1. Šeimos verslo samprata

Šeimos verslas susideda iš dviejų dalių – šeimos ir verslo. Nors tai visiškai atskiros institucijos, tačiau šiuo atveju šeimos verslas laikomas vienu vienetu, kur tiek šeimos, tiek verslo nariai, tikslai ir vertybės paprasčiausiai susijungia. Taigi šeimos įmonė priklauso nuo šeimos, kaip socialinio vieneto, todėl ribos tarp šeimos ir verslo savitumo neatskiriamos.

Mokslininkai (Glover, Carlocko, Wardo, Stafford, Bhargava, Yilmazer, Schrank, Bourdieu, Danes, Lee, Heck ir kt.) tyrinėję šeimos verslą kruopščiai išanalizavo finansinių ir nefinansinių šeimos ir verslo išteklių sąsajas. Jie nustatė, kad šeima ir verslas egzistuoja dėl visiškai skirtingų priežasčių. Sėkmės kriterijai šeimos versle apima ekonominės sėkmės derinį pasiekti nepiniginių tikslų, tokių kaip rūpinimasis šeimos nariais ir jų puoselėjimas, pasididžiavimas ir asmeninis pasitenkinimas, reputacija ir technikos pasiekimai, o verslo – gaminti prekes ar teikti paslaugas. „Šeimos tikslas yra kiek įmanoma geresnis kiekvieno nario išsivystymas, nepriklausomai nuo sugebėjimų apribojimų ir vienodų galimybių užtikrinimo. Tuo tarpu firmos tikslas yra išlikimas ir pelningumas.” (Bartkus, 2007, p. 80). Kaip tik šie – šeimos ir verslo, interesų skirtumai daro šeimos verslą unikalų.
Tačiau šeimos verslas gali pavirsti ir įtampos šaltiniu, ypatingai krizių laikotarpiu. Nepageidaujamos situacijos gali sukelti stresą, kuris galiausiai gali sukurti įtampą ir konfliktus, turinčius įtakos šeimai ir verslui. Carlocko ir Wardo (2001) teigimu, „per daug dėmesio skiriant verslui griaunami šeimos ryšiai, identifikacija, lojalumas, laikas ir emocijos; kita vertus per daug dėmesio skiriant šeimai griaunami verslo ryšiai, verslo santykiai, našumo įvertinimo, sprendimų priėmimo ir strategijos pasirinkimas” (p. 6-7). Todėl siekiant išvengti krizių ir išlaikyti sėkmingą šeimos verslą yra privalomas šeimos ir verslo tarpusavio harmoningas derinimas bei pakankamas išteklių rezervas, kad būtų galima laiku reaguoti į užklupusią bet kokią krizę.
Ne visos užsienio šalys turi konkretų šeimos verslo sąvokos apibrėžimą, o kartu ir griežtus kriterijus, pagal kuriuos įmonės priskiriamos šių įmonių grupei. Pavyzdžiui, Lietuvoje daugelis šeimos verslų priklauso smulkiam ir vidutiniam verslui (SVV), tačiau nėra aptinkama jokių duomenų, kad Lietuvoje apskritai būtų tokia teisinė verslo forma.
Lietuvoje „šeimos verslo” statusas nėra apibrėžtas. Civilinio kodekso (toliau CK) straipsniuose (3.88, 3.89, 3.91, 3.92, 3.93, 3.96), reglamentuojančiuose bendro sutuoktinių turto teisinį rėžimą tik iš dalies užsimenama apie šeimos verslą, kai kalbama apie individualią įmonę. Pagal CK, jei individuali įmonė įsteigta santuokos metu – tai ji iš esmės yra šeimos verslas. Todėl nors įmonė įregistruota vieno sutuoktinių vardu, pagal CK 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punktą „turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė.” (http://www3.lrs.lt).
SVV įmonių sampratą Lietuvoje apibrėžia 2002 m. spalio 22 d. priimtas Lietuvos Respublikos smulkaus ir vidutinio verslo įstatymas, kuris įsigaliojo nuo 2003 m. sausio 1 d. Šis įstatymas nurodo, jog „smulkaus ir vidutinio verslo subjektai yra vidutinės ir mažos įmonės (tarp jų ir mikro įmonės) bei fiziniai asmenys, įstatymų nustatyta tvarka turintys teisę verstis savarankiška komercine, gamybine arba profesine ir kita panašaus pobūdžio veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą.” (http://www3.lrs.lt).
Taigi pagal tam tikrus kriterijus Lietuvoje yra skiriamos trys pagrindinės įmonių grupės.

Kadangi šeimos verslas priklauso smulkiam ir vidutiniam verslui, tai neretai ši sąvoka yra tapatinama su SVV samprata. Nors daugelis kylančių problemų yra visiškai identiškos ir reikalaujančios labai panašių sprendimo būdų, tačiau tarp šių sąvokų galima įžvelgti neatitikimų.
Baršauskas (2003) teigia, kad Lietuvoje galiojančioje SVV įmonių klasifikacijoje „mikro įmonė” dažniausiai sutapatinama su „šeimos įmone”, tačiau šiame įstatyme „šeimos” sąvoka nesutampa su Lietuvos Respublikos civilinio kodekso „šeimos” sąvoka. Autoriaus teigimu sąvoka „mikro įmonė” apibrėžia smulkesnę įmonę nei maža, tačiau įstatyme pateiktas šeimos apibrėžimas – tėvai, vaikai, sutuoktiniai, įtėviai, įvaikiai – nesunkiai gali viršyti mikro įmonės – 9 darbuotojų skaičių. Mikro įmonė gali būti kelis kartus didesnė nei maža. Nors dauguma šeimos verslo organizacijų yra mažos apimties, tačiau nepaisant organizacijoje dirbančių darbuotojų skaičiaus, kai kurios iš jų gauna milijonines metines pajamas, net pirmoje verslo gyvavimo kartoje. Tai rodo, kad šeimos verslo specifikai apibrėžti neužtenka tokių kriterijų kaip darbuotojų skaičius ar metinių pajamų suma, kuriais apibūdinamas SVV. Priklausomai nuo to, kokia vykdoma veikla užsiima šeimos valdoma įmonė, ji gali būti priskiriama įvairiausio pobūdžio ir dydžio įmonių kategorijai. Beje remiantis atliktais tyrimais, iš 500 didžiausių ir sėkmingiausiai veikiančių pasaulio verslo organizacijų – 40 proc. yra priskiriama šeimos verslams, o to tikrai negalima sieti tik su smulkiu ir vidutiniu verslu. (Gersick et al., 1997).
Milijonai smulkių įmonių sukuriama kaip šeimos verslas. Tai puiki galimybė, ypač jaunimui, vietoj to, kad pradėti visiškai naują verslą, pirkti jau veikiančią įmonę ar frančizę, paprasčiau prisijungti prie mamos, tėčio ar kito giminaičio šeimos verslo ir jį pratęsti.
Taigi kas yra tas šeimos verslas? Terminas šeimos verslas yra susijęs su tam tikros rūšies savininko nuosavybe ir įmonių užimtumo struktūromis. Šeimos verslas apibrėžiamas kaip šeimos nariams priklausanti, narių kontroliuojama ir valdoma įmonė. Flemingas (2000) apibrėžia šeimos verslą kaip „bet kokią instanciją, kurioje iš tos pačios šeimos du ar daugiau žmonių dirba kartu versle ir bent vienas iš jų yra įmonės savininkas” (p. 11). O Yilmazeris ir Schrankas (2006) savo tyrimuose šeimos verslą apibrėžė kaip „smulkų verslą, kuriame dirba du ar daugiau šeimos narių ir bent vienas iš jų yra savininkas.” (p. 403).
Anot Lukaševičiaus, Martinkaus (2001) tai tokios „įmonės, kuriose dirba tik savininkas ir jo šeimos nariai (sutuoktiniai, tėvai, įtėviai, vaikai, įvaikiai). Šioms įmonėms daugiausia priklauso amatų ir paslaugų įmonės.” (p. 7-8).
Bartkus (2007) šią sąvoką apibūdina kiek plačiau. „Šeimos verslas, reiškia kad šeima yra įsitraukusi į įmonės funkcionavimą ir gyvenimą. Tokio įsitraukimo pobūdis ir mastas gali būti skirtingas. Šeimos nariai gali dirbti visą darbo dieną ar tik pusę etato. Tarkim, verslininkas gali būti smulkaus restoranėlio savininkas ir vadovas, žmona gali vesti jo įmonės apskaitą, o vaikai dirbti virtuvės darbininkais ar pardavėjais. Šeimos verslas išsiskiria ir tuo, kad jis yra perduodamas iš vienos
kartos į kitą” (p. 79-80).
Šeimos verslą galima apibūdinti kaip „verslo organizaciją, kurios sprendimams turi įtakos šeima, nuosavybė, šeimos narių valdymas, šeimos įsitraukimo į verslą lygis ir verslo perdavimo kitoms kartoms galimybės.” (Niehm L. S. et. al., 2010).
Pasak Pozos (2010) „šeimos verslas sudarytas iš verslumo gamos, kurioje verslo savininkas arba kitas vadovaujantis darbuotojas ar daugiau šeimos narių turi didelę įtaką vadovaujamai įmonei. Jie daro poveikį per savo kaip valdymo organo dalyvavimą versle, jų nuosavybės kontrolę, akcininkų strategines privilegijas, ir kultūros bei vertės šeimos akcininkų perteikimą verslui.” (p. 5).
„Šeimos verslas – dviejų ar daugiau šeimos narių kartu valdoma įmonė, kuri orientuota į šeimos turto augimą ir bendrą gerovės saugojimą tam, kad būtų sukurta atitinkama verslo vertė.” (Berent-Braun, Uhlaner, 2010).
Jaunieji mokslininkai Bakšytė ir Stripeikis (2011) šeimos verslą apibūdina taip – „tai įmonė, kur šeimos nariai yra savininkai, turintys įtakos organizacijos strategijai ir pagrindinei politikai, palaikantys ketinimą išlaikyti verslą šeimoje bei valdantys pagrindinį akcijų paketą, o verslo valdymas perduodamas iš kartos į kartą.” (p. 24).
Atlikus mokslinės literatūros analizę, pastebėta, kad nors įvairūs Lietuvos ir užsienio autoriai skirtingai traktuoja šeimos verslo sąvoką, tačiau apibrėžiant šią sąvoką, autorius būtų galima suskirstyti į dvi grupes. Viena jų (Flemingas, 2000; Yilmazeris, Schrankas, 2006; Lukaševičius, Martinkus, 2001; Poza, 2010; Berent-Braun, Uhlaner, 2010 ) teigia, jog šeimos verslas yra verslas, kuriame specifiškai valdyme dalyvauja šeima (šeimos narių dalyvavimas versle neatsiejamas nuo įmonės valdymo), įmonės vadovas – savininkas arba kitas įmonės darbuotojas, atlieka kontrolės funkciją, turi balsavimo teises ir sprendžiamąjį balsą. Būtina sąlyga yra šeimos dalyvavimas įmonės nuosavame kapitale ir valdomos įmonės kultūros puoselėjimas bei vertės auginimas. Kita grupė (Bartkus, 2007; Niehm L. S. et. al., 2010, Bakšytė ir Stripeikis, 2011) sutinka su prieš tai išsakytais teiginiais tik dar papildomai pabrėžia, jog šeimos verslas neatsiejamas nuo verslo perdavimo iš kartos į kartą. Tokiu atveju šeimos verslo pagrindiniu tikslu tampa nenutrūkstamas kartų dalyvavimas įmonės valdyme.
Apibendrinus autorių nuomones, galima išskirti tris esminius požymius, kurie naudojami siekiant apibrėžti šeimos verslo sąvoką:
> būtinas bent kelių šeimos narių dalyvavimas įmonės valdyme;
> nuosavybės teisės;
> verslo valdymo perdavimas iš kartos į kartą.
Kitame skyriuje aptariami pagrindiniai šeimos verslo raidos istoriniai etapai pasaulyje bei Lietuvoje.

1.2. Šeimos verslo istorinė raida ir tendencijos pasaulyje bei Lietuvoje

Verslo valdymo istorija siejama su XIX amžiumi. Vakarų pasaulyje industrinė revoliucija buvo tik prasidėjusi ir tai lėmė didžiulius pokyčius. Pasikeitimai mašinų ir socialinių – politinių pokyčių sankirtoje davė pradžią naujam ekonominės organizacijos tipui – moderniai verslo veiklai. Gimeno ir kt. (2010) teigimu, Javier Nieto davė puikų vadybos mokslo raidos pagrindą, nuo pat pradžių sutelkęs dėmesį į darbo organizavimą ir našumą (Henry Fayol), žmogiškųjų išteklių valdymą (Frederick Herzberg), verslo administravimą (Herbert Simon), struktūrų kūrimą (Alfred Changler) ir strategijų parengimą (Kenneth Andrews). Ir nors svarbiausios dabartinės valdymo inovacijos ir koncepcijos buvo sukurtos Vokietijoje, tačiau tikrosiomis vadybos mokslo ištakomis laikoma JAV. 1881 m. Joseph Wharton įkurta pirmoji verslo mokykla pasaulyje.
Pasak Gimeno ir kt. (2010) tuo metu tokie faktoriai, kaip kompanijos novatoriškumas, lengvesnis informacijos gavimas apie registruotas įmones, paskatino mokslininkus gilintis į bendrovių pavyzdžius. Beje pirmaujančios korporacijos šioje srityje buvo tos, kurios labiausiai buvo linkusios analizuoti savo vadovavimo praktiką. Taigi, buvo paskelbtas pagrindinis Jungtinių Amerikos Valstijų korporacijų sąrašas, kuris nustatė žaidimo vadybos moksle ribas per motyvacijos valdymą (IBM), organizacinės struktūros kūrimą (General Motors), verslo kolektyvines strategijas (General Electric), prekybos plėtrą (Sears), rinkodarą (Procter & GAmble) ir finansų valdymą (JP Morgan).
Gausybė teorijų buvo sukurta konkrečiai išvardintų didelių kompanijų valdymui. Visoms kitoms bendrovėms tarp jų ir šeimos verslui nebuvo skiriama jokio dėmesio, nes jos buvo mažiau išsivysčiusios įmonės, kurios turėjo plėtotis natūraliai, remiantis išvardintų korporacijų pavyzdžiu.
Mokslas apie šeimos verslą atsirado tuomet, kai mokslininkai, verslo konsultantai pradėjo aprašinėti šeimos įmones. Gimeno ir kt. (2010) paviešina šio mokslo pradininkus – du Harvardo profesoriai Louis Barnes and Simon Hershon, ir teigia, kad 1976 m. šie mokslininkai paskelbė verslo recenziją, kurioje pateikė svarstymus apie tai, jog šeimos įmones būtų galima priskirti išvardytų korporacijų neišsivystymo pakopai. Šie profesoriai jau pradiniame etape nustatė pagrindinę šių bendrovių problemą – paveldėjimą.
„Dar po kelių metų, Jungtinėse Amerikos Valstijose Leon Danco buvo pradėtas vadinti vienu iš pirmųjų šeimos verslo ekspertų, nes jis sudarė šeimos verslo seminarų programą ir išleido dvi pirmąsias knygas apie šeimos verslą. Taip pat vienu iš pirmųjų šeimos verslo ekspertų vadintas jau anksčiau minėtas Peter Davis, kuris 1980 m. Warton’e sudarė pirmąją šeimos verslo akademinę programą. Jo pirmoji knyga buvo pirmasis tyrimų rezultatas, kuris pateikia išsamią svarstomos problemos analizę, turinčią įtakos šeimos įmonių valdymui.” (Gimeno et al., 2010, p. 6).
Per pastaruosius keletą dešimtmečių, valdymo ir organizavimo mokslus tyrinėjantys mokslininkai, naudodami organizacinę elgseną, strategiją, žmogiškųjų išteklių valdymą ir finansus, pradėjo taikyti savo modelius ir mažoms bei privačioms kompanijoms. Šių mokslininkų ir praktikų įnašas, toks pat didelis, kaip ir psichologų, sociologų, ekonomistų, teisininkų, buhalterių, istorikų ir kitų, pradėjusių vienyti šeimos verslą į konceptualų modelį.
Šeimos verslo kaip sistemos tyrimai, pasak Gersick ir kt. (1997), prasidėjo pasirodžius keliems straipsniams 1960 ir 1970 metais. Ši ankstyvoji klasika skyrė dėmesį tipiškoms problemoms, tokioms kaip nepotizmas, kartų ir vaikų konkurencija ir neprofesionalus valdymas. Tuo metu konceptualus modelis šeimos verslą vaizdavo kaip dvi – šeimos ir verslo, persidengiančias posistemes, kur kiekviena iš jų turi savo normas, narystės taisykles, vertės struktūras ir organizacines struktūras. Pastebėta problema, kad tie patys asmenys turi įvykdyti tiek verslo, tiek šeimos „apskritimų” įsipareigojimus, pavyzdžiui, kaip tėvo ir kaip profesionalaus vadybininko. Ši dviejų apskritimų sistema dar ir šiandien naudojama kai kurių tyrėjų ir mokslininkų kaip pagrindas analizuoti organizacinei elgsenai, strategijai, konkurentams, ir šeimos dinamikai.
1980-ųjų pradžioje Tagiuri ir Davis patobulino šį dviejų apskritimų sistemos modelį teigdami, kad siekiant tiksliau atvaizduoti šeimos verslo sistemą, reikalingos trys persidengiančios posistemės: šeima, nuosavybė ir verslas.
Didelį indėlį į šeimos verslo tyrinėjimus įnešė Harvordo verslo mokyklos profesoriai: Gersick, Davis, Hampton, Lansberg, pasidalinę savo tyrinėjimų rezultatais ir patarimais bendroje mokslinėje knygoje „Generation to generation: life cycling of the family business” (1997). Knygoje teigiama, kad daugiau nei 80 procentų visų įmonių pasaulyje yra šeimos verslai – nuo tokių milžiniškų ir gerai žinomų pasaulyje šeimos verslo vardų kaip Ford Motor kompanija iki tūkstančiai mažesnių, nepastebimų, privačiai valdomų šeimos verslų. Remiantis tyrimais, autoriai pabrėžia, kad apie 40 procentų šeimos verslo įmonių patenka tarp 500 pelningiausių pasaulio įmonių.
Kitas autorius, Poza savo knygoje „Family business” (2010) atskleidė, jog šeimos valdomos ir kontroliuojamos įmonės Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur dirba apie 17 mln. žmonių, sudaro apie 90 procentų visų šioje šalyje veikiančių įmonių (įskaitant individualias įmones). Iš 500 sėkmingai veikiančių kompanijų trečdalis yra šeimos kontrolės įtakoje. Knygos autoriaus teigimu Jungtinėse Amerikos Valstijose, šeimos įmonės sukuria 64 procentus bendrojo vidaus produkto arba maždaug 6 trilijonus dolerių ir jose dirba 85 procentai privataus sektoriaus darbuotojų. Šeimos verslas yra populiari verslo forma visame pasaulyje. Štai Vokietijoje, pagal pateiktus duomenis, šeimos įmonės sukuria 66 procentus bendro vidaus produkto ir sudaro apie 80 procentų visų šalyje veikiančių įmonių, o dirba 80 procentų darbingo amžiaus gyventojų. Šeimos verslas Ispanijoje ir Prancūzijoje sudaro apie 80 procentų visų įmonių ir apie 75 procentų šalies darbo jėgos. Ir Italijoje, Indijoje bei Lotynų Amerikos šalyse įverčiai staiga šoktelėjo nuo 90 iki 98 procentų visų šalyje veikiančių įmonių, kurios yra šeimos verslai.

Šeimos verslas yra nepaprastai svarbus tiek Jungtinių Amerikos Valstijų ekonominei gerovei tiek ir visoms kitoms laisvoms pasaulio ekonomikoms. Pozos (2010) teigimu, tarp 80 – 90 procentų Jungtinių Amerikos Valstijų bei Lotynų Amerikos verslo ir virš 80 procentų Europos bei Azijos verslo yra šeimos nuosavybėje ir kontrolėje. Šie verslai: maži ir dideli, ką tik susikūrę ir veikiantys daugelį metų, sukuria daugiau nei 50 procentų BVP visame pasaulyje ir įdarbina daugybę žmonių.
Stebint situaciją Lietuvoje šeimos verslo užuomazgas galima įžvelgti jau tarpukaryje. Anot Gelūno (2005) „kad tarpukario Lietuvoje būta ne vienos šeimos įmonės, rodo jų pavadinimai. Juose -dažniausiai žydiškos arba vokiškos pavardės. Itin sunku rasti patikimų žinių apie tolesnį tų įmonių likimą. Aktualiausias tuometinės atgimusios Lietuvos vadovų ūkio klausimas buvo savo valiutos įsteigimas ir finansų tvarkymas. Tuo metu Lietuvos miestai ir kaimai buvo sunaikinti karo, pramonė ir prekyba sugriauta, o dauguma gyventojų santaupų ir turto prarasta. Kaip žinoma, besikuriančios valstybės ūkiui reikia daug lėšų. Todėl kiekviena prekybos ar pramonės įmonė privalėjo išsipirkti verslo liudijimą. Tarpukariu Lietuvoje, o ypač Kaune pirmavo smulkioji ir mišrioji prekyba. Eksportas ir importas sudarė 40 proc. visos prekybos, veikė nemaža arbatinių, restoranų, viešbučių.” (p. 5-6).
Kaune sėkmingai veikė Br. Timansų ir Ko. metalų dirbtuvės, įsteigtos 1868 m., taip pat Brolių Šmidtų metalo dirbtuvės. Ypač plačiai pagarsėjęs buvo garu varomas Ch. V. Frenkelio odos fabrikas Šiauliuose, kuris įdiegė naują pramonės šaką Lietuvoje – chromo gamybą. Taip pat garsėjo 1898 m. Šiauliuose įsteigta Br. Nūrokų ir 1911 m. Br. Choronžickių odos dirbtuvės. Garsus buvo ir brolių M. ir N. Fainbergų & Ko 1923 m. įsteigtas kartono fabrikas. Savo srityje žymiausias buvo Brolių Salomonų cigarečių fabrikas, įsteigtas 1919 metais. (Gelūnas, 2005, p. 6).

Apibendrinant skyrių galima teigti, kad pasaulyje šeimos verslo tradicijos yra giliai išplėtotos. Jau XIX a. pastebimas aktyvus mokslo apie verslą plėtojimasis, o XX a. pab. atsiranda ir susidomėjimas šeimos verslo problematika, kuris veda tobulo šeimos verslo įgyvendinimo link. Pasaulio praktika, kurioje šeimos verslas jau ne naujiena, rodo, jog šeimos įmonės atlieka labai svarbų vaidmenį nacionalinėje ekonomikoje. Daugybė Jungtinių ir Lotynų Amerikos Valstijų, Europos ir Azijos šeimos verslų, priskaičiuoja daugiau nei 50 proc. bendrojo vidaus produkto visame pasaulyje ir įdarbina daugybę žmonių.
Nueitas ilgas kelias ir įdėta daug pastangų, kuriant šeimos verslo sistemą, ieškant sprendimo būdų proporcingai paskirstyti šeimos kapitalą subalansuotam šeimos verslo vykdymui ir siekiant įteisinti šeimos verslo teisinę formą. Nors tam tikrų šeimos verslo užuomazgų galima įžvelgti jau tarpukaryje, tačiau šeimos verslo tradicija Lietuvoje dar tik mezgasi. Žinių stoka apie šeimos verslo kapitalo sandarą ir jo svarbą bei kitos iškylančios problemos šeimos versle turi tendenciją nustelbti. Šiuo atveju pasaulio diktuojama patirtis yra puikus pavyzdys Lietuvos organizacijoms kaip išvengti problemų susijusių su šeimos verslo valdymu ir patobulinti jį, orientuojantis į šeimos verslo unikalumą.
Taigi koks bebūtų šeimos verslo išmatuotas galutinis rezultatas, ar tai akcininkų vertės kūrimas ar jų gebėjimas kurti darbo vietas, galima teigti, kad šeimos verslai akivaizdžiai veikia geriau lyginant su ne šeimos verslo analogu. Toliau, 1.3 skyriuje, pateikiami šeimos ir verslo pagrindiniai aspektai.

1.3. Šeimos verslo teorijos ir modeliai

Daugelis šeimos verslo įmonių nesugeba reaguoti į sparčiai besikeičiančią aplinką dėl skirtingų šeimos ir verslo tikslų. Todėl įvairūs autoriai (Gersick et al., 1997; Stafford et al., 1999; Danes et al., 2009; Glover, 2010; Stafford et al., 2010) siekdami išvengti šių posistemių nesuderinamumo nesklandumų šeimos versle ėmė kurti skirtingas teorijas ir modelius tam, kad vienas kitam prieštaraujantys šeimos ir verslo tikslai būtų kuo labiau suderinti. Glover (2010), pasiūlė trijų apskritimų šeimos verslo modelį, kuris sudarytas iš trijų šeimos verslo modelio posistemių: > šeimos, apimančios visus šeimos narius;
^ verslo – visi žmonės, kurie dalyvauja versle (įskaitant ir šeimos ir ne šeimos narius); ^ nuosavybės – savininkai ir išoriniai tarpininkai, pavyzdžiui, klientai, tiekėjai, akcininkai bankai ir kitos institucijos. Trijų apskritimų modelis vaizduoja šeimos verslo sistemą, kaip tris nepriklausomas, tačiau persidengiančias posistemes.

Gersick ir kt. (1997) pabrėžia, kad kiekvienas šeimos verslo dalyvis gali būti priskirtas tik prie vieno iš septynių sektorių, kuriuos suformuoja persidengiančių apskritimų posistemės. Pavyzdžiui, visi savininkai (partneriai ir akcininkai), ir tik savininkai, bus viršutiniame apskritime. Šeimos nariai bus apačioje, kairiajame apskritime, ir visi darbuotojai – apačioje, dešinėje. Asmuo, kuris turi tik vieną ryšį su įmone, bus viename iš išorinių sektorių – 1, 2 arba 3. Pavyzdžiui, akcininkas, kuris nėra šeimos narys ir nėra darbuotojas priklausys 2 sektoriui, kuris yra nuosavybės apskritime. Šeimos narys, kuris nėra nei savininkas, nei darbuotojas priklausys 1 sektoriui .
Asmenys, kurie turi daugiau nei vieną prisijungimą prie verslo, priklauso vienam iš sektorių, kur posistemės sutampa. Savininkas, kuris yra šeimos narys, bet ne darbuotojas priklauso 4 sektoriui (sutampanti nuosavybės ir šeimos apskritimo zona). Savininkas, kuris dirba įmonėje, tačiau yra ne šeimos narys priklauso sektoriui 5. Galiausiai, savininkas, kuris yra ir šeimos narys, ir darbuotojas priskiriamas sektoriui 7, kuris yra visų apskritimų susikirtimo zonoje. Kiekvienas šeimos verslo sistemos narys šiame modelyje turi vieną atitinkamą vietą (Gersick et al., 1997).
Trijų apskritimų modelis yra didžiulis mokslininkų įnašas šeimos verslo teorijoje. Tai labai naudinga priemonė, padedanti suprasti tarpasmeninius konfliktus, vaidmens dilemas, sudėlioti prioritetus ir nustatyti šeimos įmonių ribas. Apibrėžti skirtingi vaidmenys ir posistemės padeda analizuoti šeimos verslo sudėtingas sąveikas ir lengviau pamatyti, kas iš tikrųjų ir kodėl vyksta. Tačiau kad ir koks šio modelio didžiulis įnašas mokslo labui bebūtų, šis trijų apskritimų šeimos verslo modelis nepakankamai detaliai paaiškina šeimos verslo subalansuotumo būtinybę.
Subalansuotos šeimos verslo principai palengvina suvokimo supratimą, nukreipdami ilgalaikį šeimos verslo subalansuotumo sudėtingumą per šeimos, verslo ir abiejų šių komponentų drauge tarpusavio ryšių išsidėstymą šeimos įmonėje bendruomenės kontekste. Ši teorija akcentuoja žmogiškojo, finansinio ir socialinio kapitalo apjungimo būtinumą, tarpasmeninius, išteklių pastovius ir kintančius sandorius, šeimos ir verslo pasiekimų matavimą ir šių ilgalaikio subalansuotumo visų komponentų poveikį drauge (Stafford et al., 2010).
Apibendrinant galima teigti, kad šeimos ir verslo tikslai yra visiškai skirtingi. Šeimos pamatas -supratimas, meilė ir pripažinimas, verslo – atskaitomybė, efektyvumas, ambicija. Todėl būtina gerai pasiruošti, kad šis susidūrimas netaptų katastrofa. Dėl šios priežasties mokslininkai sukūrė įvairiausių teorijų ir modelių tam, kad verslas šeimos įmonėse būtų valdomas kuo efektyviau. Pasitelkiama ir šeimos verslo praktika įvairioms situacijos analizuoti. Visi šie modeliai yra skirtingi ir drauge turi labai daug bendro. Visuose juose išskiriami: šeimos, verslo ir nuosavybės vaidmenys. Taigi šeimos verslo pagrindą ir sudaro šie trys pagrindiniai sektoriai.
Šiame moksliniame darbe didžiausias dėmesys yra skiriamas nuosavybės sektoriui, t.y. šeimos verslo įvairių kapitalo formų panaudojimo analizei. Kapitalas yra viena iš pagrindinių šeimos verslo dedamųjų dalių, todėl svarbu susipažinti su kapitalo vaidmeniu įvairiose jo formose.
Kitame skyriuje aptariamas skirtingų kapitalo formų vaidmuo šeimos versle.

1.4. Kapitalo išteklių vaidmuo šeimos versle

Anksčiau, literatūroje apie šeimos verslą, daugiausia dėmesio buvo skiriama šeimos narių santykių analizei versle ir labai mažai – šeimos išteklių ir verslo nuosavybės valdymui. Kapitalo ištekliai ir gebėjimas juos valdyti šiandien yra vienas iš svarbiausių uždavinių šeimos versle.
Vienas iš mokslininkų, įnešusių pagrindinį kapitalo teorinį indėlį – Bourdieu. Šio mokslininko sukurta ir jo vardu pavadinta kapitalo teorija buvo konceptualus ” įrankis” tam, kad paskatinti kitus mokslininkus imtis empirinių tyrimų. Bourdieu (1986) teigė, „kad neįmanoma suprasti socialinio pasaulio nesusipažinus su kapitalo vaidmeniu visose jo formose. Ekonomikos teorijoje egzistuoja ne viena kapitalo forma” (p. 422). Šiame skyriuje ir apžvelgsime šeimos versle naudojamas įvairias kapitalo formas.
Kapitalas yra ekonominis išteklių terminas. „Kapitalas (lot. capitalis – „pagrindinis”) – vertė, duodanti jos savininkui, kapitalistui, samdomosios darbo jėgos sukuriamą pridedamąją vertę pramoninio arba prekybinio pelno, palūkanų arba rentos pavidalu” (http://lt.wikipedia.org). Kitaip tariant kapitalo terminas ekonomikoje reiškia sukauptą pinigų sumą, kuri gali būti investuota į tikimąsi ateities pelną. Jis šeimos versle į įmonę gali būti įnešamas tiesiogiai arba netiesiogiai. Svarbu paminėti, kad kapitalas pasireiškia įvairiomis formomis, pagal tai jis yra skirstomas į pagrindinį (pastovų) ir į apyvartinį (kintamąjį) kapitalą. Pagrindinis (pastovus) kapitalas yra suprantamas plačiai ir įvairiai. Tačiau bendriausiu atveju galima interpretuoti, kaip kapitalo investicijas būtinas įmonei funkcionuoti. Taip pat galima pasakyti, kad tai turto dalis, kuri kuria pajamas. Apyvartinis (kintamas) kapitalas – „tai turtas, kuris naudojamas vykdyti savo kasdieninę veiklą. Niekur nėra griežtai nurodyti, ką priskirti prie apyvartinio kapitalo. Mažoje įmonėje tai bus pinigai algoms, prekėms ir paslaugoms apmokėti, medžiagos” (http://lt.wikipedia.org). Pasak skirtingų autorių (Danes et. al., 2008; Dyer, Jr., 2006) šeimos kapitalas, atsižvelgiant į aplinkybes, tuo pačiu metu gali turėti teigiamą arba neigiamą poveikį įmonės veiklos rezultatams. Nesėkmių ir krizių laikotarpiu, turimas kapitalo kiekis versle, nustato galimas alternatyvių procesų ir strategijų ribas.
Ekonominis kapitalas, nepaisant jo apčiuopiamumo, nėra vienintelė svarbi kapitalo forma. Pastaraisiais metais kapitalo samprata gerokai išsiplėtė ir „plačiąja prasme apima ne tik materialines, finansines vertybes, tai taip pat yra visų pirma jo gebėjimai (analizuoti, ieškoti, organizuoti, logiškai mąstyti, tiksliai skaičiuoti bei puikiai orientuotis), žinios, informacija, dalykiniai bei kt. ryšiai, patirtis bei kiti veiksniai” (http://lt.wikipedia.org). Pasak autorių (Stafford et al., 2010; Haynes et al., 2008), ekonominis kapitalas sudarytas iš žmogiškojo, socialinio ir finansinio kapitalo. Bourdieu kapitalo teorija, kuri remiasi įvairių mokslininkų (Becker, 1964; Bourdieu, 1986; Coleman, 1990; Putnam, 2000) darbais, finansinį kapitala sutapatina su ekonominiu kapitalu ir prie išvardintų kapitalo formų dar papildomai priskiria kultūrinį kapitalą bei simbolinį kapitalą (Glover, 2010). Taigi Bordieu padarė prielaidą, kad ekonominis kapitalas yra visų kitų kapitalo rūšių pagrindas, nes lengvai gali būti konvertuojamas į socialinį, kultūrinį ir simbolinį kapitalą, bet ne atvirkščiai (Bourdieu, 1986).
„Kai kurie ekonomistai (Richard Zweigenhalftas), apskritai abejoja, ar Įmanoma kapitalą skirstyti (graduoti) į rūšis (kultūrinis, socialinis ir kt.), tuo labiau laipsniuoti siekiant nustatyti jo vertingumą. Be to, negalimo griežtos paralelės tarp kultūrinio, socialinio ir žmogiškojo kapitalo, nes jie niekada nėra užbaigti – žmonės nuolat įgyja naujos informacijos ir žinių.

Kapitalą galima sukaupti per tam tikrą laiką ir jis turi potencialą duoti pelną. Taip pat jis turi potencialą atsistatyti iki pradinės investicijos arba net išaugti (Bourdieu, 1986). Dėl šios priežasties šeimos verslas gali veikti kaip visų kapitalo formų „sandėlys”. Verslo įmonės, sukaupusios solidžias ekonominio kapitalo atsargas, turėtų susimąstyti, kaip užtikrinti, kad augtų ir jų kultūrinis, socialinis, žmogiškasis bei simbolinis kapitalai. Išvados daugiau nei akivaizdžios – organizacijos sėkmė, stiprybė ir ekonominis kapitalas šiandien priklauso būtent nuo sukaupto finansinio, žmogiškojo, kultūrinio, socialinio bei simbolinio kapitalų drauge.
Literatūra apie šeimos verslo finansus pabrėžia, kad verslo kapitalas smulkiame versle dažnai persipina su šeimos kapitalu. Anot Stafford ir kt. (2010), šeimos kapitalas subalansuotoje šeimos verslo teorijoje, apibrėžiamas kaip bendras šeimos nariams priklausantis išteklių paketas. Šeimos kapitalas reiškia kur kas daugiau nei atskirų asmenų kapitalo įnašų sumą, nes kapitalas gali būti kombinuojamas įvairiais būdais, įvairiomis aplinkybėmis (Oughton, Wheelock, 2003). Kapitalo atsargų grupė suteikia šeimai galimybę prisitaikyti prie sutrikimų (Danes et al., 2008). Nustatyta, kad šeimos kapitalo tipai skirtingai įtakoja verslo kintamumą ir subalansuotumą (Danes et al., 2009).
Verslo kapitalą kaip ir šeimos kapitalą sudaro tokie pat komponentai (Stafford et al., 2010). Jeigu įmonė organizuojama kaip individuali įmonė, ji yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo ir valdo visą įmonės kapitalą, o jei kaip bendrovė – ribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo ir valdo dalį arba visą įmonės kapitalą. Šeimos įmonėms veiksmingiau turėti ir valdyti visą įmonės kapitalą. Informacijos apie kapitalą suteikia ir įmonėje dirbančių darbuotojų skaičius. Pasak Danes ir kt. (2007), tai viena iš įmonės žmogiškojo kapitalo priemonių, daranti teigiamą įtaką subalansuotumui.
Išvada, kapitalas yra viena svarbiausių šeimos verslo sudedamųjų dalių. Šeimos verslo kapitalą sudaro penkios kapitalo formos: finansinis (ekonominis), žmogiškasis, socialinis, kultūrinis ir simbolinis kapitalai. Daugumos verslininkų kapitalo ištekliai iš šeimos narių ar draugų bei pažystamų yra nematerialios formos, pavyzdžiui emocinė parama, žinios arba veikia kaip naujų idėjų ar pan. skleidėjas. Materiali parama pasireiškia rečiau. Aišku, „savininko ištekliai” iš dalies yra finansiniai, bet jie taip pat aprėpia žmogiškąjį, socialinį, kultūrinį bei simbolinį kapitalą.
Apibendrinant galima teigti, kad tie šeimos verslai, kurie turi santykinai aukštą ekonominį ir kultūrinį kapitalo lygį, paprastai turi ir aukštą socialinio kapitalo lygį, nors subordinuotos grupės, turinčios stiprų socialinį kapitalą kaip visumą, gali klestėti ir neturėdamos ekonominio bei kultūrinio kapitalo. Siekiant suprasti šiuos ryšius būtina apžvelgti kiekvieną kapitalo formą atskirai. 1.4.1. poskyryje aprašomas žmogiškasis kapitalas.

1.4.1. Žmogiškasis kapitalas

Žmogiškasis kapitalas (žmogiškieji ištekliai) – tai žmogiškieji „turtai” ir ištekliai. O ekonomikoje jie apibūdinami kaip esminis ekonomikos, ekonominės veiklos veiksnys. „ Tai žmonių išsilavinimas, profesija ir patyrimas, kuris yra gamybos pagrindas; tai mokymusi ir praktiniu patyrimu sukauptos žinios bei meistriškumas, didinantys žmonių veiklini našumą bei verslumą. Žmogiškasis kapitalas, pasak prof. Juozo Bagdanavičiaus – vertingiausias šiuolaikinės visuomenės išteklius, svarbesnis už gamtos išteklius, materialinį turtą. Pasak D. Greison „būtent žmogiškasis kapitalas, o ne fabrikai, įrengimai ir gamybinės atsargos yra konkurencingumo, ekonominio augimo ir efektyvumo kertinis akmuo” (http://lt.wikipedia.org). Danes ir kt. (2008) žmogiškąjį kapitalą apibrėžia kaip šeimos narių ir darbuotojų įgūdžius, gebėjimus, nuostatas ir vertybes. Pasak Bagdanavičiaus (2002), žmogaus sugebėjimus, gabumus, žinias ir įgūdžius reikėtų pripažinti ypatinga kapitalo forma, nes jie: > yra neatskiriamas asmeninis kiekvieno individo turtas,
> užtikrina savo savininkui didesnes pajamas ateityje,
> reikalauja savo formavimui ženklių visuomenės išlaidų,
> kaupiasi ir galima laikyti juos tam tikromis atsargomis.
Atsižvelgiant į tai, galima teigti, kad žmogiškasis kapitalas – tai ne tik įgūdžių, žinių, gabumų, kuriais disponuoja žmogus, visuma (žr. 9 priedą). Visų pirma, tai sukauptų įgūdžių, žinių, gabumų atsargos. Antra, tai tokios įgūdžių, žinių ir gabumų atsargos, kurios yra tikslingai žmogaus naudojamos vienoje ar kitoje visuomeninės reprodukcijos sferoje ir skatinančios darbo našumo bei gamybos augimą. Trečia, tikslingas šių atsargų panaudojimas nulemia ne tik šeimos verslo darbininkų darbo užmokesčio (pajamų) augimą, bet ir paties verslo vertės augimą. Ketvirta, pajamų augimas skatina investicijas į išsilavinimą. Tuo pagrindu kaupiamos naujų žinių, įgūdžių ir motyvacijos atsargos, kurios ateityje bus efektyviai naudojamos. Motyvacija yra labai svarbi ir neatsiejam nuo žmogiškojo kapitalo proceso, nes suteikia procesui užbaigtumo pavidalą (Bagdanavičius, 2002).
Nuo tada, kai žmogiškojo kapitalo teorija atskleidė teigiamą ryšį tarp žmogiškojo kapitalo ir produktyvumo, turimi tiek teigiami tiek neigiami žmogiškojo kapitalo bruožai sustiprino žmogiškojo kapitalo valdymo svarbą siekiant sėkmės įmonėje (Astrachan, Kolenko, 1994). Dėl nesėkmių šeimos versle ir gebėjimo jį išsaugoti buvo įrodytas skirtingas poveikis įmonei, kai ją valdo vyras ir kai ją valdo moteris. Lytis yra vienas iš tiesiogiai susijusių žmogiškojo kapitalo išteklių, todėl labai svarbu atkreipti dėmesį į sudėtingą lyčių socializaciją tiriant gebėjimą prisitaikyti, atsparumo ir įmonės subalansuotumo ilguoju laikotarpiu procesus (Bird, Brush, 2002; Chan, 2010).
Yoon ir kt. (2006) nuomone, daugelyje šeimos valdomų įmonių, moterys paprastai yra nematomos arba atlieka antraeilį vaidmenį, ir jos nėra vertinamos taip kaip vyrai verslo viduje ir už jo ribų. Moterų nematomumas dažnai pasireiškia šeimos versle, kurį sudaro vyras ir žmona. Partneris vyras yra vertinamas kaip verslininkas, tai „jo” verslas. O partnerė moteris, pirmiausia yra siejama su šeimos ir tik po to su verslo reikalų tvarkymu. Tačiau kai kurie šeimos verslo konsultantai mano, kad moterys dirbančio šeimos versle turi daugybę privalumų: lankstų darbo grafiką, galimybę užimti poziciją pramonės šakoje, į kurią tradiciškai dominuoja vyrai, darbo saugą ir profesionalius asmeninio augimo iššūkius bei galimybes. Tačiau istoriškai taip jau susiklostė, kad moterų darbo pareigos ne namuose buvo antrinis jų įsipareigojimas valdyti ir organizuoti šeimos vidinį, emocinį ir socialinį gyvenimą. Vyrai paprastai organizavo savo darbo poreikių tenkinimą. Todėl net ir šiandien, moterys gali sumenkinti jų įnašus šeimos įmonėse, nes labai dažnai darbas, kurį moteris daro dėl šeimos verslo, būna nepripažįstamas, neapmokamas ir atliekamas neužimant konkrečių darbe pareigų. Tačiau kaip bebūtų, nesvarbu, ar moterys užima lyderės vaidmenį ar ne, jos vistiek yra gyvybiškai svarbios ir šeimos ir verslo funkcionavime.
Apžvelgus žmogiškojo kapitalo subtilybes, būtina paanalizuoti ir socialinį kapitalą. Kitame poskyryje aprašomas socialinis kapitalas.

1.4.2. Socialinis kapitalas

Skirtingai nuo žmogiškojo kapitalo, socialinis kapitalas nėra asmeninis turtas. Bourdieu (1986) socialinį kapitalą apibrėžia kaip „faktinių ar potencialių išteklių visumą, kuri yra susijusi su ryšių ilgaamžiškumu, abipusiais pažinties ir pripažinimo įsigalėjusiais santykiais” (p. 248). Šio filosofo -sociologo nusakomas socialinis kapitalas yra socialinių santykių ir ryšių tinklas, kurį turi ir kuriuo naudojasi individas. Tačiau Bourdieu yra ne vienintelis mokslininkas domėjęsis socialiniu kapitalu. Kiti mokslininkai pasidalino savo supratimu ir teigė, kad socialinis kapitalas susideda iš socialinių santykių ir socialinės struktūros išteklių bei priklauso nuo procese dalyvaujančių žmonių socialinio susiformavimo ir socialinių aplinkybių. Pasak Lin (2001), socialinis kapitalas yra dalinė investicija į veikiantį asmenį tam, kad padidinti sėkmės galimybę tikslingame veikime. Coleman (1990) suvokia socialinį kapitalą kaip išteklius, būdingus šeimos santykiams ir bendruomenės socialinei organizacijai, naudingus pažinčiai arba socialiniam vaiko vystymuisi. O Putnam (2000) išskiria socialinį kapitalą kaip ryšius, tarp individualių ir ištyrinėtų religinių, profesinių ir pilietinių rolių, dalyvaujančius socialinio kapitalo lygmenyje. Anot šio autoriaus, socialinis kapitalas – tai ryšiai tarp žmonių: socialiniai tinklai ir iš jų kylančios abipusiškumo normos bei pasitikėjimas ir patikimumas. Putnam teigia, kad socialinis kapitalas teikia ypatingos naudos individams ir bendruomenėms. „Visuomenė, kurioje daug dorų, bet izoliuotų asmenų turi mažai socialinio kapitalo. Visuomenė, kurioje paplitęs pasitikėjimas, yra efektyvesnė už nepasitikėjimo persmelktą visuomenę” (Matonytė, 2004, p. 23).
Pasak Putnam (2000) dalyvavimas visuomeninėse organizacijose ir savanoriškose veiklose atlieka šias labai svarbias funkcijas: skatina gerą demokratišką valdymą ir skatina bei palaiko ekonominį augimą, plėtrą, pasitikėjimą. Bourdieu požiūris kiek kitoks. Nors socialinis kapitalas išplaukia iš šeimos santykių, jis mato jų tipą ir turinį kaip neišvengiamai turinčią formą medžiagą, kultūrinę ir simbolinę individų ir šeimos susidomėjimo būseną. Be to svarbu pabrėžti, kad, anot šio sociologo, kad ryšiai ir tinklai patys savaime nedaro individo turtingesniu arba skurdesniu. Šiuo atveju svarbus klausimas, kas valdo šiuos socialinius santykius ar ryšius (Bourdieu, 1986). Socialinio kapitalo sąvoka, šiandien plačiai ir įvairiai vartojama socialiniuose moksluose. Į mokslo terminiją ją įtraukė jau minėtas prancūzų filosofas ir sociologas P. Bourdieu, o ypač išpopuliarino amerikiečių politologas R. D. Putnamas.
Paprastai tariant socialinis kapitalas yra įmonės reputacija tarp šeimos verslo narių ir tarp verslo šeimų, jų įmonių ir bendruomenės. Skirtingai nuo žmogiškojo kapitalo, apimančio asmenis, socialinis kapitalas formuoja ryšius tarp žmonių ir formalios socialinės institucijos. Socialinis kapitalas teikia informaciją, technologines žinias, patekimą į rinką ir vienas kitą papildančius išteklius. Socialinio kapitalo procesų pagrindinis dėmesys į tai, kaip socialinių santykių kokybė, kiekis ir struktūra daro poveikį kitų išteklių srautams ir palengvina subalansuotumą (Salvato, Melin, 2008). Autoriai Danes ir kt. (2009) pabrėžia, kad šeimos socialinis kapitalas, siekiant suprasti ilgalaikį subalansuotumą, prisidėjo daugiausiai lyginant su kitų rūšių kapitalais.
Apžvelgus žmogiškojo ir socialinio kapitalo aspektus, reikalinga apžvelgti ir finansinį kapitalą (žr. 1.4.3. poskyrį).

1.4.3. Finansinis kapitalas

Finansinis kapitalas yra sudarytas iš pinigų ir fizinio šeimos narių arba įmonės valdomo turto. Bourdieu (1986) ir Stafford ir kt. (2010) apie finansinį kapitalą kalba panašiais terminais – tai grynieji pinigai ir jų ekvivalentai arba turtas (prekės – materialus produktas), lengvai konvertuojamas į grynuosius pinigus, pavyzdžiui, vertybiniai popieriai (akcijos, obligacijos ir kt.). Jie apima bendrus verslininko, paties verslo ir šeimos pinigus, taip pat fondus iš finansinių institucijų, skirtus realiojo kapitalo įsigijimui. Realusis kapitalas – tai fizinis kapitalas, kuris sukuriamas žmonių prekėms gaminti bei paslaugoms teikti. Šis kapitalas įkūnytas daiktiniuose aktyvuose. Tai ūkinėje veikloje naudojami gamyklų pastatai, įrengimai, įrankiai, žaliavos ar kitos ekonominės gėrybės, kurios yra ankstesnės gamybos rezultatas; tai kapitalo ištekliai, nes jie dabar gali būti naudojami kitų prekių arba paslaugų
gamyboje.
Yilmazer, Schrank (2010) atskleidžia, kad savininko ar šeimos į verslą investuoti pinigų srautai ir jų ekvivalentai literatūroje apie finansus apibūdinami kaip „savininko ištekliai”. Šis terminas nėra atitikmuo „šeimos ištekliai”, nes šie ištekliai susideda iš vidinių ir išorinių išteklių, tokių kaip savininko šeimos narių, asmeninio bei draugų ir pažystamų turto, banko paskolų bei palūkanų. Vis dėlto tikėtina, kad daugeliu atvejų, didžiausią šeimos turto dalį sudaro savininko vidiniai – tai šeimos narių bei asmeniniai ištekliai. Tačiau įmonės subalansuotumui užtikrinti vien finansinio kapitalo nepakanka. Tam kad jis būtų užtikrintas, finansinį kapitalą būtina derinti su žmogiškuoju, socialiniu, kultūriniu bei simboliniu kapitalu.
Kitame poskyryje aptariamas kultūrinis kapitalas.

1.4.4. Kultūrinis kapitalas

Sociologine kultūrinio kapitalo koncepcija labai domėjosi ir bene išsamiausiai ją išplėtojo gerai žinomas kultūros sociologas P. Bourdieu. Jo (1986) teigimu, kultūrinis kapitalas, gali egzistuoti trijose formose. Pirma, ilgalaikio žinojimo formoje įgytoje iš šeimos arba vadovaujantis asmenine patirtimi, pvz. manieros. Taigi ši forma egzistuoja įsikūnijusiu pavidalu – egzistuojančiu individų galvose (idėjos, nuostatos). Antroji egzistuoja nešališku objektyviu pavidalu sudaiktintoje būsenoje ¬kultūros vertybių, knygų, žodynų, dokumentų ir t.t. formoje; įtraukiant ekspozicinę naudą gautą per kultūrinę patirtį lankantis muziejuose, meno galerijose ir teatruose. Galiausiai trečioji, pasireiškia institualizuotu pavidalu (įsitvirtinusio būsenoje) – kai įkūnytos kultūrinės vertybės yra pripažįstamos tam tikra forma (pavyzdžiui, asmeniui suteikiamas akademinis kreditavimas – pripažįstamas asmens „ įsikūnijimo” lygis suteikiant akademinį pripažinimą ir pan.). Iš esmės, Bourdieu įžvelgia kultūrinį kapitalą kaip savitas žinias, kompetencijas ir patirtį, gautas iš vienos socialinės kilmės ir svarbiausia kultūrine vertybe išskiria egzistuojančią įsikūnijusiu pavidalu. Pasak kultūros sociologo, būtent ji priverčia individą siekti, kad ir aplinkiniai tai suprastų kaip vertybę ir veiktų atitinkama linkme.
Kultūrinį kapitalą yra problematiška griežtai ir aiškiai apibrėžti. Tačiau net nekyla abejonių, kad kultūrinis kapitalas yra turtas, kuris padeda kurti tiek kultūrines, tiek ekonomines vertybes. Pasak Pruskaus (2005), „…kultūrinį kapitalą galima įsivaizduoti kaip medį – kamieną su šaknimis. Kultūrinio kapitalo kamienas išreiškia daugybę tuo laiku egzistuojančių kapitalų (kultūros produktų), kuriuos galima išmatuoti kiekybiškai arba įvertinti kaip visumą (nustatyti jų kainą). Sis kapitalo kamienas nuolat maitina šakas – teikiamas visuomenei konkrečias kultūrines paslaugas, kurios gali būti naudojamos kitoms paslaugoms ar turtui (pvz., materialinėms gėrybėms) kurti ” (p. 49). Taigi galima teigti, kad tam tikra prasme kultūra daro poveikį ekonomikai bei yra svarbus jos plėtros veiksnys. Kita vertus, kultūrinis kapitalas skatina žmonių supratimo ir mąstymo kaitą, taip pat ir ekologinį požiūrį.
Subalansuotam verslo valdymui reikalingas ir socialinis kapitalas, kuris apžvelgtinas 1.4.5.
poskyryje.

1.4.5. Simbolinis kapitalas

Simbolinis kapitalas parodo simbolinių išteklių nuosavybę. Bourdieu (1986) simbolinius išteklius apibrėžia kaip ekonominio, kultūrinio ar socialinio kapitalo ar keleto jo rūšių kombinaciją. Jis teigia, kad socialinis gyvenimas gali būti suvokiamas kaip daug erdvesnė žaidimo būsena (per kurią vyksta kovos dėl valdžios); pagal kurią asmenybės sutelkia ekonominius, socialinius ir kultūrinius išteklius tam, kad galėtų konkuruoti dėl padėties visuomenėje (Anderson, Miller, 2003). Simbolinis kapitalas tokiu būdu susideda iš „prestižo ir žinomumo prijungiant jį prie šeimos ir vardo” (Bourdieu, 1986, p. 179). Pasak Bourdieu (1986), simbolinis kapitalo kaupimas turbūt yra labiausiai vertinama kapitalo forma visuomenėje.
Simbolinis kapitalas dažniausiai yra vienintelis teisėtas būdas kaupti išteklius, tačiau jie, t.y. simboliniai ištekliai, gali būti patys panaudoti, tam kad būtų pasiekta ekonominė nauda. Simbolinis kapitalas visada atitinka idėjines funkcijas (Joppke, 1986). Todėl galima teigti, kad simbolinis kapitalas egzistuoja tik kitų akyse, kai tuo tarpu kitos kapitalo formos turi nepriklausomą fizinio daikto abstrakciją kaip pinigai, nuosavybė (namai, žemė, pastatai, gyvuliai, technika ir t.t.) arba elgesio nuostata ir dispozicija. Pagal Bourdieu (1986), šeimos turi skirtingo dydžio simbolinius ir materialinius išteklius, kurie leidžia jiems įgyti pranašumą prieš savo partnerius. Iš esmės, šeimos versle, verslas turi simbolinę vertę ir svarbiausia jaučiamas moralinis spaudimą jį tęsti, perduodant iš kartos į kitą.
Kitame skyriuje aprašomi šeimos verslo išgyvenimą lemiantys tiek teigiami, tiek ir neigiami faktoriai.

1.5. Šeimos verslo išgyvenimas

Įmonės privalo išgyventi dėl sėkmės. Tačiau įmonės išlikimas ir sėkmė yra skirtingi verslo komponentai. Išgyvenimas – ne paprastai šiurkšti sėkmės priemonė. Išlikimo požymiai yra nebūtinai tie patys kaip sėkmės. Pavyzdžiui, daug didesnė tikimybė, kad išgyvens didelės įmonės, tačiau mažos įmonės lyginant su gigantėmis paprastai dirba pelningiau. Literatūroje pastebimas trūkumas apie šeimos įmonės nesėkmes lyginant su literatūros kiekiu apie šeimos įmonė išlikimą ir sėkmę. Gaskill et al. ištyrė, kad „mažiems prekybininkams JAV valstijoje nepavyko išsaugoti verslo dėl keturių priežasčių: prasto valdymo ir planavimo funkcijų, nepakankamo apyvartinio kapitalo, konkurencinės aplinkos ir per didelės plėtros. Šeimos verslas buvo uždarytas dėl asmeninių ar šeimyninių priežasčių.” (Stafford et al., 2010).
Verslo išgyvenimas yra siejamas su šeimos parama ir dalyvavimu versle. Išlikimo galimybė didėja, kai šeimos nariai padeda versle ir suteikia emocinę paramą savininkui. Sorenson et al. nustatė, kad „šeimos dalyvavimas ir kontrolė versle buvo susijusi su ilgesniu įmonės gyvavimu” (Stafford K. et
al., 2010).
Šeimos ir įmonės struktūra įtakoja sutrikimų versle procesus. Skirtingų pramonės šakų įmonės turi skirtingas struktūras. Tam tikra pramonės šaka ir nesėkmės vyraujančios įmonėje gali veikti viena kitą, turėti įtakos įmonės atitinkamam subalansuotumui. Daugelis literatūros šaltinių, kuriuose rašoma apie šeimos verslo nesėkmes, pateikia pavyzdžius, kuriuose nelaimės paliečia asmenis, namų ūkius, bendruomenę ir visuomenines organizacijas: gaisrinę, policiją bei greitąją pagalbą, bet labai mažai skiria dėmesio, kaip tuos privataus sektoriaus subjektus paruošti reaguoti ir po stichinių nelaimių kuo greičiau atsigauti. Esant ekonominiam pakilimui tokios sferos kaip naftos plėtra, žvejyba ar turizmas gali gauti periodiškai dideles pajamas, bet kai ateina sunkmetis arba kai vieną iš šių pramonės šakų ištinka katastrofa, jų ekonominis atsparumas mažėja ir prabėga nemažai laiko, kol ekonomika atsigauna. Kita vertus, keletas autorių, pavyzdžiui, Dahlhamer, Tierney (1998) teigia, kad tam tikros įmonės reaguoja atvirkščiai – po nesėkmių staiga ima klestėti.
Tokie sutrikimai kaip stichinės nelaimės daro milžinišką poveikį įmonėms. Paprastai šeimos ir įmonės imasi veiksmų tik tada, kai nelaimę suvokia kaip rimtą grėsmę. Keletas autorių, pavyzdžiui, Landau (2007) aptaria net grėsmės nustatymo ribas, t.y. kurios nelaimės yra vertinamos kaip darančios didžiausią grėsmę bendruomenei. Svarbu pabrėžti, kad labai dažnai žmonės nėra linkę suprasti skirtumo tarp rizikos ir tikimybės, kad ji įvyks. Taigi žmonių rizikos suvokimas yra įtakojamas to, ką jie gerai prisimena apie pastaruosius įvykius lyginant su ankstesniais. Šiandien yra galimybė apskaičiuoti mažų nesėkmių įmonėje riziką gana tiksliai, tačiau numatyti didelių stichinių nelaimių -neįmanoma. Nuosavybės praradimas dėl nesėkmių, gali turėti didžiulį poveikį šeimos įmonėms, tačiau dažnai besikartojant tiems patiems įvykiams, žmonės pradeda juos suprasti ir valdyti kaip kasdieninį funkcionavimą ir net padidina gebėjimą prisitaikyti ir greičiau atsigauti (Gallopin, 2006; Pech, Oakley,
1993).
Procesai, vadovaujantis subalansuota šeimos verslo teorija, išteklius iš trumpalaikių ir subalansuotų pasiekimų paverčia į ilgalaikius, nustato struktūrą ir apribojimus (žr 2 pav.). Trumpalaikiame laikotarpyje, procesai naudoja kapitalą sukurti kitam kapitalui arba didinti ir sustiprinti jau turimą kapitalą. Trumpalaikiai procesai lemia kapitalo srautus ir rezultatus, transformuotus į pagrindinį kapitalą, kurie bus prieinami ištekliai ateinančiais laikotarpių procesais. Šeimos ir įmonės yra veikiamos aplinkos ir struktūrinių pokyčių. Įvairūs procesai šioje sistemoje vyksta per stabilius periodus ir pasikeitimus. Autoriai Danes ir kt. (2008) padarė išvadą, kad sugebėjimo greitai atsigauti procesams turėtų būti daug svarbiau pasiekimai ir stabilumas nei kapitalo prieinamumas. Subalansuotoje šeimos verslo teorijoje plėtojasi stresas, kai iškyla pavojus prarasti išteklius arba manoma, kad jie bus nestabilūs, arba jei žmonės nemato kelio, kaip paskatinti ir apsaugoti išteklius, taikant bendras arba individualias pastangas (Hobfoll, 2001).
Šeimos įmonės pasiekimai – tai einamųjų metų rezultatas: pajamos, pelnas, pagamintos prekės ir suteiktos paslaugos, suvokiama sėkmė, sukurtos naujos darbo vietos ir pan. (Stafford et.al., 2010). Kitaip tariant šeimos įmonės pasiekimų rezultatas per einamuosius metus yra visų aptartų dalykų įgyvendinimas. Pasiekimų yra daug ir įvairių, todėl jie turi būti išmatuoti tam, kad būtų galima įvertinti bendrą rezultatą. Finansiniai rezultatai – tai tradiciniai pasiekimai įmonėje ir ekonominiai literatūroje. Kasmetiniai rezultatai skatina geresnį supratimą apie savininkų investicijų atsipirkimą (Danes et.al., 2007).
Šeimos įmonės subalansuotumas yra kasmetinis įgyvendinimo rezultatas ir taip pat yra išmatuojamas ir įvertinamas tam tikrais matmenimis. Pasak Danes ir kt. (2009), stichinės nelaimės atveju, subalansuotumas yra gebėjimas „toleruoti žalą, sumažinusią produktyvumą ir pabloginusią gyvenimo kokybę dėl ekstremalių įvykių eliminuojant išorinę paramą”. Rizikos dažnis prisideda prie subalansuoto veikimo byrėjimo, nes menkai nustato pavojus, tokius kaip sausros ir pan., kai kurių autorių dar vadinamus stresoriais. Menkai nustatomi atsitikimai šeimos įmonėje sistemoms sudaro sąlygas įvykus kokiam tai įvykiui modifikuoti savo elgesį.
Subalansuotoje šeimos verslo teorijoje bendruomenės sąvoka skiriasi nuo grupės sąvokos, nors abi jos turi keletą bendrų savybių. Anot Kulig (2000) bendruomenė subalansuotoje šeimos verslo teorijoje apibrėžiama kaip kolektyvinė sąveika. Cutter ir kt. (2003) pridėjo geografinės ribos komponentą ir bendruomenę apibrėžia, kaip socialinę sąveiką tam tikrose geografinėse vietose palengvinančią veikimą. Subalansuota šeimos verslo teorija taip pat remiasi Landau (2007) šeimos pagrindu, kuris jungia bendruomenes, asmenis bei įmones ir skatina juos veikti efektyviai.
Literatūroje pažymima, kad bendruomenės charakteristikos taip pat turi įtakos verslo išlikimui ir sėkmei. Webb ir kt. nustatė, kad „vietinės rinkos verslai yra linkę rečiau išgyventi, o fizinis nuostolis, kuris daro bendruomenei žalą, yra mažai susijęs su išgyvenimu” (Stafford ir kt., 2010). Taigi, nepaisant nesėkmių, galima teigti, kad kuo daugiau verslų žlunga bendruomenėje, tuo trumpesnis išgyvenamumo laikas savisamdai.
Egzistuojantis teigiamas sinergizmas tarp šeimos įmonės kultūrų ir bendruomenės stabiliu laikotarpiu yra potencialus bendruomenės gebėjimas prisitaikyti. Pasak Stafford ir kt. (2010) teigimu, firmos sėkmė priklauso nuo to, ar įmonė yra valdoma derinant su vietos bendruomenės kultūra, kuri yra ypatingai svarbi kaimo vietovėse, kur įmonės yra pagrindiniai kaimo plėtros ištekliai. Kaimo bendruomenės gerovė yra susijusi su vietinių šeimos įmonių sveikata, nes šios įmonės kuria savininkams ar darbuotojams pajamas / vertę, teikia pilietinę lyderystę ir kuria finansinį bei žmogiškąjį kapitalo įnašą į bendruomenes, ypač į labiau ekonomiškai pažeidžiamas sritis.
Pastebima, kad su verslo išlikimu taip pat yra susijusios nesėkmių charakteristikos. Mokslininkai siekia rasti nesėkmių židinius versle ir juos kuo greičiau pašalinti, nes kuo daugiau verslo sutrikimų užfiksuojama versle, tuo mažesnė tikimybė, kad jis išgyvens. Mokslininkai Dahlhamer, Tierney (1998) nustatė, kad po nesėkmių šalinimo buvo pastebimas neigiamas ryšys su atsigavimu. Atsigavimas šiose situacijose buvo matuojamas naudojant verslo savininkų subjektyvų ir retrospektyvų po nesėkmės verslo finansinės būklės įvertinimą.
Įmonės išlikimas apskritai, ir įmonės išlikimas po natūralios nesėkmės buvo teigiamai susijęs su įmonės charakteristikomis. Dydis, pramonė, gyvavimo laikas ir pelningumas teigiamai susiję su išlikimu. Pasak Stafford ir kt. (2010) didesnės ir ilgiau veikiančios gamybos įmonės buvo labiau linkusios išgyventi. Ilgiau išgyveno ir įmonės užsiimančios žemės ūkiu ir remonto paslaugų pramone. Šis mokslininkas nustatė, įmonės dydžio ir pelningumo augimo išgyvenamumo trukmę, Dahlhamer, Tierney (1998) – kad verslo dydis buvo geriausias prognozuoti nelaimėms.
Pasak Sorenson ir kt., „verslo išlikimas apskritai ir po nesėkmių taip pat buvo neigiamai susijęs su įmonės savybėmis tokiomis kaip augimas, finansinė būklė, pramonės šaka ir dydis. Verslo augimas buvo susijęs su sutrumpintu išgyvenimo laiku (Stafford et al., 2010). Dahlhamer, Tierney (1998) teigė, kad verslas, kuris jau nežymiai gyvavo prieš nesėkmę buvo mažiau linkęs atsigauti po nesėkmės. Tačiau ir nesėkmės išgyvenimo atveju retrospektyvus tyrimas parodė, kad įmonėms, kurios turėjo geresnę finansinę būklę prieš nelaimę buvo labiau linkusios atsigauti po 5-erių ir daugiau metų (Stafford et al., 2010). Taigi verslo išgyvenimas buvo teigiamai susijęs su elgesiu ir keletu savininko charakteristikų.
Tačiau verslo išlikimas buvo neigiamai susijęs su kitomis savininko savybėmis ir elgesiu, pavyzdžiui patirtimi, amžiumi ir planavimo praktika. Stafford ir kt. (2010) nustatė, kad „kuo daugiau patirties savininkai turėjo darbo rinkoje, tuo labiau tikėtina buvo, kad savininkai paliks savo įkurtas nuosavas įmones ir sugrįš į darbo rinką.” Taip pat nustatyta, kad jaunesnių savininkų verslas išgyveno trumpesnį laiką dėl dviejų dalykų, t.y. nes jų savininkai galėjo rasti geresnes užimtumo galimybes ir dėl to, kad įmonės pačios buvo labiau linkusios žlugti. Įsitraukimas į formalų planavimą ir turėjimas verslo orientaciją buvo susiję su sutrumpintu išgyvenimu. Be to, Gimeno (2010) teigė, kad šeimos įmonės nariai privalo sutikti su įkūrėjo vertybėmis, tokiomis kaip verslo tikslas – finansinis arba nefinansinis, ir jis egzistuoja pirmiausia kaip šeimos pajamų šaltinis arba jis egzistuoja kaip gyvenimo būdas, kuris gali aprūpinti šeimą. Šios verslo savininkų vertybinių orientacijos, kurios yra perduotos į šeimos įmones, atspindi būdą, kuriame šeimos verslo pozicijos laiku stabilizuojamos ir atsikuriamas gebėjimas tam, kad būtų galima panaudoti tuo metu vidaus ir išorės sutrikimams.
Nesėkmės versle stipriai pažeidžia šeimos verslo subalansuotą veikimą. Paprastai darbuotojai nesuvokia tos milžiniškos grėsmės verslui ir neskuba imtis atitinkamų veiksmų verslo išsaugojimui. Tačiau nuolat besikartojant tiems patiems įvykiams verslo dalyviai pradeda juos suvokti ir valdyti kaip kasdieninį funkcionavimą ir net padidina gebėjimą prisitaikyti bei kuo greičiau atsigauti. Ar įmonė išgyvens ir toliau sėkmingai vykdys savo veiklą ar bus priversta pasitraukti iš rinkos priklauso nuo kelėtos faktorių tokių kaip: šeimos dalyvavimo ir kontrolės versle, šeimos ir įmonės struktūros, bendruomenės charakteristikos, įmonės charakteristikos, nesėkmių charakteristikos, savininko savybių ir ar įmonė yra valdoma derinant su vietos bendruomenės kultūra.
Taigi įmonių atsigavimas iš esmės priklauso ne dėl jų tiesioginio fizinio palūžimo, bet nuo to, kaip artimiausios apylinkės, svarbios infrastruktūros ir koks bendruomenės mastas buvo paveiktos nelaimių.
Viename „Family Business” žurnale nurodomi principai, kuriais vadovavosi seniausios Amerikos šeimų kompanijos, siekdamos išgyventi krizės laikotarpiu ir išlaikyti ilgalaikę sėkmę (Gelūnas, 2005):
1. „Išlikite maži. Pusėje aukščiausias pozicijas užimančių šeimos kompanijų dirba mažiau nei 15 žmonių, o daugelyje – mažiau nei 10.
2. Neišviešinkite akcijų. Viešas akcijų pardavimas gali padidinti kapitalą, tačiau tai suteikia daugiau galimybių ir kitiems rinkos žaidėjams.
3. Venkite didmiesčių. Tik 27iš 102 seniausių kompanijų yra centrinėse šalies teritorijose ir tik 7 iš 50yra Įkurtos pagrindinėse miesto zonose.
4. Išlikite šeimoje. Paprastai šeimos pergyvena tautas, korporacijas ir kitas organizacijas. Taigi nenuostabu, kad šeimų kompanijos iš esmės pergyvena ne šeimų Įmones” (p. 6).
Toliau 1.4. skyriuje apžvelgtinos šeimos dalyvavimo versle teigiamos ir neigiamos pusės.
1.6. Šeimos dalyvavimo versle privalumai ir trūkumai

Šeimos verslo sėkmę lyginant su ne šeimos verslo įmonėmis lemia daugybė dalykų: pasitikėjimas ir altruizmas, įsipareigojimai, ilgalaikiai tikslai ir prisirišimas prie verslo. Paprastai tarp šeimos narių esantį entuziazmą ir paternalizmą, siekiama perteikti samdomiems darbuotojams tam, kad sukurti vykdomos veiklos prasmę, stabilumo ir bendrų jėgų sutelkimo atsiradimą, tačiau šeimos ir verslo sunkiai suderinami skirtingi tikslai, dažnai nekvalifikuoti ir nekompetentingi versle dirbantys šeimos nariai gali greitai sugriauti tą sėkmingos šeimos verslo idilę. Todėl siekiant pradėti šeimos verslą būtina apžvelgti visus šeimos verslo už ir prieš. Šeimos verslo privalumai ir trūkumai pateikti 2 lentelėje.
PRIVALUMAI. Šeimos verslą tyrinėję mokslininkai ir specialistai įžvelgia daug privataus šeimos verslo privalumų. Vienas iš jų – šeimos santykių tvirtybė. Pasitikėjimas tarp šeimos narių yra svarbus veiksnys, įtakojantis šeimos verslą, suteikiantis konkurencinį pranašumą prieš ne šeimos verslo įmones. Pasak Bartkaus, Pikčio (2008), „į verslą šeimos nariai ateina dėl tarpusavio ryšių ir stengiasi išlaikyti tą verslą net pačiomis sunkiausiomis sąlygomis. Verslo pelningumo smukimas gali paskatinti vadovą viską mesti ir išeiti kitur, tuo tarpu sūnus ar dukra niekada taip nepasielgs.” (p. 80¬81). Šeimos nariams paveldėtojams dirbantiems versle labai svarbu išlaikyti gerą šeimos vardą, kurti vertę ir kaupti šeimos turtus. Taip pat gyvybiškai svarbu susikurti nepriekaištingą asmeninę reputaciją šeimos akivaizdoje. Kaipgi jis, būdamas šeimos verslo paveldėtoju, negali išlaikyti verslo, kurį pradėjo dar jo senelis?

Vienas iš pagrindinių privalumų, kurį Yoon ir kt. (2006) identifikavo nuosavame versle ir priskyrė ypatingai moterims, yra lankstumas, „nes savisamda pasireiškia šeimos valdyme ir skatina dirbti daug efektyviau, nei dirbant kur kitur” (p. 524). Šeimos verslo įmonių lankstumas leidžia sėkmingai įvykdyti net ir individualius klientų užsakymus, o tai yra žymus konkurencinis pranašumas lyginant su stambiomis įmonėmis. Ekonominės krizės laikotarpiu, didesnė tikimybė, jog šeimos verslo įmonės pasinaudojusios lankstumo savybe, greičiau reaguos ir duos atsaką susidariusiai naujai situacijai. Tai gelbsti siekiant išlaikyti pusiausvyrą darbo rinkoje ir subalansuotumą ekonomikoje.
Šeimos versle, esant tarp šeimos ir verslo interesų balansui, bene didžiausias šeimos verslo privalumas – greiti ir koncentruoti sprendimai. Šerėnaitės (2008) teigimu, „toks verslas gali būti labai dinamiškas, savininkai aiškūs, sprendimų nereikia su kažkuo atskirai suderinti. Taip pat svarbu, kad šeimos nariai yra itin suinteresuoti įmonės plėtra, konkretaus tikslo siekimu.” Dažnokai tokie šeimos versle priimti intuityvūs savininkų sprendimai duoda geresnį rezultatą, negu sudėtingi ir ilgi ekspertų paruošti alternatyvūs projektai.
Aukščiau paminėti šeimos verslo bruožai labai svarbūs siekiant sėkmės ir išlikimo versle, bet tam, kad būtų išnaudotas visas potencialas, šeimos verslai gali suformuluoti išskirtinių pranašumų, pavyzdžiui, darbo vietos humaniškumo išlaikymas. „Šeimos verslai paprastai daug labiau rūpinasi dirbančiais asmenimis nei tradicinės kompanijos” (Bartkus 2007, p. 81). Paprastai šeimos verslo savininkai daug dėmesio skiria šeimos narių – darbuotojų sveikatos tausojimui (sveikatingumo kompleksai, galimybė pasirinkti tinkamesnį atostogų laiką ir pan.), ergonomiškai darbo vietai (saugi darbo įranga ir individualiai sureguliuoti biuro baldai, pvz. kėdės, stalo aukštis), įvairiausių darbinių poreikių tenkinimui ir pan. Taigi šiuo atveju pastebimas verslo savininko akivaizdžiai didesnis rūpinimasis savo šeimos nariais lyginant su ne šeimos įmonių darbuotojais.
Orientacija į ilgalaikę perspektyvą, tai dar viena šeimos verslo stiprioji pusė. Tik pradėjusi nuosavą verslą, šeimyna į jį žiūri ne kaip į investiciją ar savaime vertingą objektą, kurį būtų galima ateityje parduoti ar perinvestuoti. Visų pirma, šeimai verslas simbolizuoja šeimos tapatumą, tradicijas bei paveldimumą. Šeimos akcininkai pirmiausiai galvoja apie verslo perdavimą kitai šeimos kartai. Pasak Bartkaus (2007, p. 81) „šeimos versle daug lengviau įdiegiamas ilgalaikis požiūris nei įprastoje įmonėje, kur vadovai kasmet vertinami pagal jų darbo rezultatus.” Didelis dėmesys skiriamas strateginiam planavimui bei nuolat žvelgiama į ateities perspektyvą. Tuo tarpu ne šeimos valdomose įmonėse, visų pirma siekiama momentinės naudos ir pelno, greitų rezultatų, kad būtų galima kuo greičiau įvertinti laimėjimus ir realią naudą.
Kitas nemažiau svarbus aspektas verčiantis šeimos verslo įmones žvelgti į ilgalaikę perspektyvą, o ne greitai gaunamą momentinį pelną, yra šeimos reputacijos visuomenėje tiesioginė sąsaja su įmonės reputacija (Bourdieu, 1986). Šį argumentą ypač sustiprina tai, kad šeimos įmonių pavadinimuose dažnai atsispindi šeimos pavardė (pvz., Levi Strauss, Michelin, D&G, Mars, Heineken, Peugeot ir daug kitų įmonių). Šiuo atveju pagrindiniu veiksniu tampa psichologinis aspektas, kada įmonės sėkmės ar nesėkmės tiesiogiai įtakoja šeimos vardą ir reputaciją. Būtent dėl šių motyvų šeimos įmonės ir nėra suinteresuotos trumpalaikiais rezultatais.
Pasak Bartkaus (2007), kokybės akcentavimas taip pat yra vienas iš šeimos verslo pliusų. Jis teigia, kad „šeimos verslas paprastai turi ilgametes tradicijas vartotojams teikti kokybę ir vertę” (p. 81). Labai svarbus simetriškas altruizmas tarp šeimos narių, kurie dirba drauge, nes mažina moralinių problemų tarp tėvo ar motinos (savininko) ir vaiko (darbuotojo) atsiradimo tikimybę bei didina vaikų pastangas dirbti. Pastarieji faktoriai kuria įmonės pridėtinę vertę ir tiesiogiai skatina produkcijos ar paslaugos kokybės gerinimą. Žinojimas, kad po tėvų pasitraukimo, verslas, paveldėjimo teisėmis, atiteks vaikams, skatina juos atkakliau dirbti, o tai didina darbo našumą ir akcentuoja jo kokybę.
Teigiamas šeimos verslo faktorius yra tai, jog šeimos versle paprastai išsiverčiama su mažesniu personalo kiekiu, kada ir patys šeimos nariai dirba, todėl sutaupomas darbo užmokesčio rezervas, o likę pinigai ar gautas pelnas investuojami į verslą, jo plėtojimą. Dažnai šeimos nariai yra linkę paaukoti pajamas, taip reikalingas verslui. „Vietoj to, kad pasiskirstytų sau didelius dividendus arba atlyginimus, jie tas lėšas skiria, kad patenkintų dabartinius įmonės poreikius. Šeimos ilgą laiką atsisako naujų baldų arba neperka naujo automobilio tik tam, kad jų verslas „ įsisuktų” ir išgyventų finansinių sunkumų laikotarpį.” (Bartkus, Piktys, 2008, p. 81).
Pasak Lukaševičiaus, Martinkaus (2001), šeimos verslo įmonės sudaro sąlygas reikštis savininko iniciatyvai. „Privati nuosavybė – svarbus akstinas plėsti ir piginti gamybą, diegti mokslo ir technikos naujoves. Be to, tokią įmonę paprasčiau įregistruoti, neprivalomi specialūs valdymo organai, galima paprastesnė apskaita, mažesni pajamų mokesčiai, tarifai” (p. 22). „Individualioje įmonėje apskaitą veda pats savininkas, mažoje uždaroje akcinėje bendrovėje privalo būti bent vienas finansininkas ar buhalteris, o didelėje įmonėje apskaitos sistema gali būti gana sudėtinga, tuo užsiima specialus skyrius – buhalterija” (Bagdonas, Kazlauskienė, 2000, p. 165).
Dar vienas šeimos verslo privalumas tai, kad kitais gali pasikliauti taip, kaip pats savimi. Pasitikėjimas yra socialinių santykių bruožas, savybė, kuri nepriklauso asmenims, o randasi ir yra juos apčiuopiančioje socialinėje erdvėje, šiuo atveju šeimos versle. Įmonės klientai paprastai pasitiki vadovo šeimos nariu labiau nei samdytu darbuotoju. Elementarus pavyzdys, šeimos verslo vadovas/savininkas suserga. Tuo metu kažkas privalo perimti jo verslo reikalus, nes verslas nestovi vietoje ir nelaukia. Tokiu atveju bendradarbiavimą su klientais palengvintų verslo „vadeles” į savo rankas perėmęs kitas šeimos narys – sūnus/dukra ar žmona, o ne samdytas darbuotojas. Vien tas faktas, kad tenka bendradarbiauti ir verslo paslaptimis dalintis su šeimos nariu, o ne svetimu verslo vadovui/savininkui asmeniu suteikia pasitikėjimo (Šerėnaitė, 2008). Be to samdomas darbuotojas/vadovas niekada nebus toks motyvuotas ir skatinamas dirbti atsakingiau kaip savo šeimos verslą valdantis žmogus. Šeimos versle veikiančių narių asmeninis suinteresuotumas kur kas didesnis.
Čia ir atsiskleidžia dar vienas šeimos verslo pliusas.
Pastebėta, kad šeimos nariai turi ypatingai stiprią motyvaciją konkretaus tikslo siekimu lyginant su ne šeimos nariais. „Samdomas vadovas niekada nebus toks motyvuotas, kaip savo šeimos verslą valdantis žmogus” (Šerėnaitė, 2008). Stipri šeimos nario motyvacija dirbti stiprina šeimos įmonių prekių ir paslaugų savitumą, kuris tiesiogiai įtakoja įmonės vystymąsi ir pelningumą. Tokiu atveju verslo sėkmę galima prilyginti šeimos sėkmei.
TRŪKUMAI. Tačiau šalia stipriųjų šeimos verslo pusių privalu išskirti ir silpnąsias puses, kurios gali pasireikšti šeimos versle kaip neigiami faktoriai. Šeimos narių tarpusavio santykiai šeimoje iš privalumo nesunkiai gali pavirsti neigiamu šeimos verslo bruožu. Užsiimant šeimos verslu paprastai verslo sprendimai tampa ir šeimos sprendimais, todėl tenka tartis su šeimos nariais. Kai kurie psichologai aiškina, kad su šeimos nariu dažnai lengviau susitarti. Tačiau kiti, pavyzdžiui, VDU Psichologijos katedros lektorius dr. Visvaldas Legkauskas tokį susitarimą traktuoja kaip išnaudojimą ir sako, kad „šeimos narius yra lengviau išnaudoti. Svetimas žmogus už kiekvieną žingsnį į šalį, papildomą darbą jau reikalaus papildomo atlyginimo, o šeimos nariui galima pasakyti, kad tai yra mūsų verslas ir todėl turime dirbti neskaičiuodami valandų. Šeimos versle yra ir šeimyninio autoriteto pagrindas, o ne tik formali tiesioginio pavaldumo struktūra ir finansiniai atlygiai” (Gelūnas, 2005, p.
4).
Šeimos versle gali dalyvauti ne tik šeimos nariai, bet ir darbuotojai, nepriklausantys šeimos ratui. Tačiau įmonės darbuotojai ne šeimos nariai gali būti netikėtai nustebinti, kaip šeimos interesai daro įtaką verslo sprendimams. Lansberg (1988) teigimu, šeimos versle šeimos ir verslo sferos yra taip supainiotos, kad emocijos yra neišvengiamos. Tokiu atveju šeimyniniai santykiai paveikia net ir tuos darbuotojus, kurie šeimai nepriklauso. Pavyzdžiui, siekiant perduoti vadovo pareigas, didesnė tikimybė, kad jas gaus nors ir mažiau žinių ir įgūdžių turintis, tačiau šeimos narys, o ne didelę vadovavimo patirtį ir žinių bagažą turintis darbuotojas – ne šeimos narys. „Tokie sprendimai, kai veiklos efektyvumas yra aukojamas vardan šeimyninių interesų, gali labai nesunkiai sunaikinti šeimyninio verslo valdymo gyvybingumą” (Bartkus 2007, p. 88). Todėl siekiant šeimos verslo išlikimo ir tolesnio sėkmingo gyvavimo, šeimos ir verslo interesus reikėtų teisingai ir tinkamai suderinti. Priešingu atveju rezultatai netenkins nei šeimos, nei verslo.
Taip pat vienas iš šeimos verslų trūkumų yra žema šeimos narių valdymo kompetencija. Šeimos nariai užima svarbias pozicijas įmonėje, pavyzdžiui, vadovo, buhalterio, vadybininko ir pan., tačiau turi nepakankamai žinių ir įgūdžių atlikti jiems pavestus darbus. Tokiu atveju jie užima šiuos svarbius postus vien dėl to, kad priklauso šeimos ratui. Pasak, p. Lepeškos, ne visada palikuonys turi tokią kompetenciją ir motyvaciją, kokią turėjo ir jo pirmtakas. Jo teigimu, verslą sukūręs asmuo greičiausiai žino, kaip ta daryti, kokius sprendimus geriausia priimti, o šio asmens sūnus ar dukra tokių gebėjimų gali ir neturėti (Šerėnaitė, 2008). O tai gali sukelti tam tikrų problemų ir klaidingų sprendimų personalo valdymo srityje. Kita vertus šeimos įmonės beveik neturi galimybės samdytis labai kvalifikuotus specialistus, nes jie labai brangūs.
Be to, nesutapus interesams ar nepateisinus vienas kito lūkesčių, gali nutikti ir nemalonių situacijų, kai šeimos nariai ima konfliktuoti. Nesutarimai ir ginčai tarp šeimos narių gali daryti ypatingai neigiamą įtaką šeimos verslo sėkmingam funkcionavimui. Šie faktoriai gali sukelti nepasitikėjimą šeimos, darbuotojų ir klientų rate. Taip pat gali apsunkinti bei komplikuoti šeimos verslo valdymo procesą ir netgi tapti rimta priežastimi tolesnio verslo egzistavimui. Pavyzdžiui, skyrybų ar kitokių šeimos problemų finansavimas dažniausiai priverčia verslo savininką gautą pelno dalį panaudoti problemų sprendimui, o ne reinvesticijai į verslą.
Paveldimą šeimos turtą būtų galima priskirti prie teigiamų šeimos verslo savybių, nes vienam sutuoktiniui mirus kito sutuoktinio paveldimas turtas yra neapmokestinamas, taip pat kaip ir neapmokestinamas vaikų (įvaikių), tėvų (įtėvių), globėjų (rūpintojų), globotinių (rūpintinių), senelių, vaikaičių, brolių, seserų paveldimas turtas. Tačiau esant tam tikroms sąlygoms paveldėtas šeimos verslas dėl mokesčių naštos greitai gali virsti opia problema. Čia ir išryškėja dar vienas šeimos verslo trūkumas – paveldimo turto mokesčių našta. Remiantis Lietuvos Respublikos paveldimo turto mokesčio įstatymu mokesčio tarifas Lietuvoje svyruoja nuo 5 iki 10 procentų, priklausomai nuo paveldimo turto apmokestinamosios vertės dydžio (http://www3.lrs.lt). Būtina pabrėžti, kad asmuo dažnai paveldi ne tik turtą, bet ir mirusio asmens įsiskolinimus tretiesiems asmenims. Tokiu atveju gresia prarasti darbo vietas, kapitalą, investicijas tolimesnei veiklai plėtoti. Taip pat svarbu pažymėti, kad apskaičiuojant apmokestinamąją vertę į paveldimus įsiskolinimus neatsižvelgiama, ir apmokestinamoji vertė nustatoma tik pagal paveldimo turto vertę, jos nemažinant įsiskolinimų suma.
Lietuvoje šeimos verslas neturi teisinės formos (aptarta 1.1. skyriuje), todėl paprastai steigiamas individualios įmonės pagrindu. O individualios įmonės savininko atsakomybė yra neribota. Tai reiškia, kad nesėkmės atveju savininkas atsako visu savo turtu. Čia Lukaševičius, Martinkus (2001) įžvelgia dar vieną šeimos minusą – asmuo (įmonės savinikas) sukūręs šeimos verslą rizikuoja ne tik verslu, bet ir savo asmeniniu turtu. Turtas individualiai įmonei priklauso nuosavybės teise.
Taigi kuriant šeimos verslą kyla įvairiausių pavojų. Paminėtinas ir šis – jog šeimos verslo nesėkmės atveju pažeidžiami tampa visi artimieji. Neveltui šeimos verslo įmonės pavadintos šeimos verslais. Jose dirba šeimos nariai, giminaičiai, draugai. Kai kuriais atvejais nedidelę dalį darbuotojų sudaro asmenys ne iš šeimos rato. Taigi verslui nepasisekus nukenčia visa šeima.
Ponas Lepeška atkreipia dėmesį, kad nesklandumų gali kilti ne tik šeimos verslu užsiimantiems asmenims, bet ir pačiai įmonei. Pasak jo, toks verslas, į kurį kojos neįkelia nauji investuotojai, turi ribotas galimybes plėstis (Šerėnaitė, 2008). Be to būtina pabrėžti, kad šeimos įmonių nedidelės veiklos apimtys apriboja masinę gamybą, todėl gaminama nedideliais kiekiais ir nevykdoma masto ekonomika. To pasekmė, išaugusi prekės ar paslaugos kaina (t.y. didesnės sąnaudos). Užsakius nedidelį prekių kiekį, atsiskaitant tenka mokėti daugiau negu perkant urmu. Be to verslai, negalintys pasiūlyti prekės ar paslaugos mažesne kaina – susiduria su sunkumais užkariauti kainai jautrios rinkos
dalį.
Šeimos verslo sėkmė slypi šeimos narių sąmoningame identiteto su įmone suvokime, tačiau šio identiteto praradimas gali pakenkti verslo išraiškai. Taip nutikus, pavyzdžiui, gautą pelną kitos šeimos kartos yra linkusios panaudoti tiesiog asmeniniams tikslams, vietoj to, kad reinvestuoti į verslą. P. Lepeška pritaria, kad tai yra dar vienas didelis šeimos verslo trūkumas, nes palikuonis nebūtinai turi tokią pat kompetenciją ir motyvaciją, kokią turėjo jo pirmtakas. „Kitaip tariant, verslą sukūręs tėvas greičiausiai žino, kaip tai daryti, kokius spendimus geriausia priimti, o sūnus ar dukra tokių gebėjimų gali ir neturėti” (Šerėnaitė, 2008). Vis dėlto, kiek kliūčių tokiame darbe pasitaikys, labiausiai priklauso nuo žmonių bei jų tarpusavio santykių ir vertybių. Kai kuriems tiesiog pasiseka išvengti didesnių nesutarimų.
Laikas bėga, žmonės sensta, todėl iškyla verslo perdavimo problema. Verslo perdavimas yra sudėtingas procesas ir labai dažnai jis nepasiseka ne dėl to, kad pats verslas yra neperspektyvus, bet vien tik dėl perdavimo problemų. Tyrimai rodo, kad „daugelis šeimos verslų (apie 67 procentai) neišgyvena po pirmos kūrėjų kartos ir tik apie 12 procentų visų šeimos verslo įmonių išsilaiko trečiojoje kartoje” (Poza, 2010, p. 1).
Šeimos verslo perdavimas stiprina verslo dvasią visuomenėje. Apskritai, ilgalaikis šeimos verslas yra svarbus mūsų ekonomikos stabilumo elementas ir daugybės tikrosios korporacinės socialinės atsakomybės tradicijų šaltinis. Anksčiau šeimos verslo perdavimas šeimos nariui nesudarydavo didesnių problemų – būdavo dažniausiai sėkmingas. O dabar, Bakšytės ir Stripeikio (2011) teigimu, „jei sekančios kartos neparodo susidomėjimo tolimesniu bendru įmonės ir turto valdymu, prieinama išvados, kad reikia mažinti šeimos įsipareigojimus šio verslo atžvilgiu. Daug šeimos verslo įmonių yra parduodamos ar žlunga dėl to, kad nėra tinkamo paveldėtojo, kuris galėtų toliau vadovauti įmonei. Dėl šios priežasties vis dažniau į įmonės valdymą ir į šeimos ratą priimami asmenys ne iš šeimos rato, kad būtų išsaugota įmonės veikla ir tęstinumas.” (p. 26).
Be to, šiandien dėl geresnių sąlygų įgyti išsilavinimą jaunoji karta turi daugiau pasirinkimo galimybių nei tęsti šeimos verslą. Dar vienas veiksnys – susilaukiama mažiau vaikų, todėl verslininkams sunkiau rasti paveldėtojų tarp šeimos narių, ypač dėl to, kad padidėjusi konkurencija reikalauja geresnių vadybos ir verslo įgūdžių. Tokiomis aplinkybėmis ypatingą rūpestį kelia ir tai, kad verslininkai (paprastai vyrai) vis dar gana dažnai neįvertina dukrų kaip galimų verslo paveldėtojų.
Išvada, su šeimos verslu susijusios problemos: konfliktai, galimybės nebuvimas samdyti labai kvalifikuotus specialistus, palikuonių motyvacijos stoka, nenorą perimti verslą ir kt., – nesunkiai gali apakinti žmones ir jie nepastebės šeimos verslo teikiamų privalumų. Tačiau šeimos verslas turi ir daugybę teigiamų savybių, pliusų susijusių su šeimos dalyvavimu versle, t.y. greiti ir koncentruoti

sprendimai, sąlygos reikštis savininko iniciatyvai, šeimos santykių tvirtybė, galimybė kitais pasikliauti taip, kaip pats savimi, mažesni pajamų mokesčių tarifai ir pan., ir reikia visas jas pastebėti bei išnaudoti.
Šeimos verslas labai daug naudos gauna iš tvirto šeimos narių įsipareigojimo verslo gerovei, ir iš sugebėjimo valdyti firmą, koncentruojantis į žmogiškąjį potencialą, kokybę ir ilgo laikotarpio sprendimus. Potencialiai silpna vieta yra polinkis šeimos interesus iškelti aukščiau už verslo.

2. METODOLOGINĖ DALIS

2.1. Apklausos metodo samprata socialiniuose moksluose

Įvairioje literatūroje metodologijos sąvoka apibrėžiama savotiškai. Plačiąja prasme, pasak Kardelio (2005), metodologiją galima apibrėžti kaip bendriausius pažinimo principus. Tidikis (2003) metodologiją apibrėžia siauresne prasme ir teigia, kad metodologija – „mokslas, aiškinantis mokslinio tyrimo metodus, bendrų mokslo metodų teoriją” (p. 190). Tačiau daug svarbiau yra ne sąvokos traktavimo skirtingumas, o tinkamo metodo pasirinkimas. Pabrėžtina, kad kiekviena mokslo kryptis, nepaisant bendrų, turi ir savitus tyrimo metodus, nusakančius konceptualias tyrimų idėjas, tikslus, objektus bei pastarųjų pažinimo metodus. Kaip apibūdina Tidikis (2003), „metodas – priedermių, rekomendacijų, perspėjimų, pavyzdžių, ir kitų nuostatų sistema, nurodanti, kaip sąmoningai naudoti vienus ar kitus veikimo būdus” (p. 167). Teisingas tinkamo metodo pasirinkimas palengvina tyrimą ir lemia darbo rezultatus bei paties tyrimo sėkmę.
Patys tyrimo metodai, kaip ir apskritai tyrimai, gali būti klasifikuojami įvairiai. Paprastai daugelis autorių (Valackienė, 2004; Kardelis, 2005; Bitinas ir kt., 2008; Tidikis, 2003; Rupšienė, 2007 ir kt.) tyrimo metodus skirsto į kiekybinius ir kokybinius. „Kokybinis tyrimas – toks empirinis tyrimas, kai duomenys nėra pateikiami kiekybine išraiška – skaičiais” (Valackienė, 2004, p. 31). Pasak autorės tokie tyrimai labai naudingi siekiant išsiaiškinti esamą (požiūrio, elgsenos) kokybę ir nustatyti ją ne išoriškai (kaip atrodo), o tarsi iš vidaus – per žmogaus asmeninio santykio su tuo reiškiniu prizmę. Beje, svarbu paminėti, kad tokio pobūdžio tyrimai yra rekomenduotini, kai tyrimui pasirenkama mažai tirta sritis.
Kokybinių duomenų rinkimo būdų yra gausybė. Tai stebėjimas, žodinės istorijos, biografijos, vaizdo medžiaga, dokumentų analizė, įvairios apklausos, formalizuoti ir neformalizuoti interviu, grupinės diskusijos metodas ir kt. Pasak Guščinskienę (2002), dažniausiai taikomi trys pagrindiniai informacijos rinkimo būdai:
> dokumentų analizė (tradicinė dokumentų analizė, (kontent) analizė);
> apklausa (anketinė apklausa, interviu, eksperimentinė apklausa, sociometrinė apklausa, testavimas);
> socialinis stebėjimas (įskaitant eksperimentą kaip stebėjimą dirbtinai sudarytose
sąlygose).
Valackienės (2004) teigimu, „labiausiai paplitęs pirminės sociologinės informacijos rinkimo metodas yra apklausa” (p. 78). „Apklausa – tai tokia duomenų rinkimo technika, kai respondentai iš esmės tuo pačiu (arba artimu jam) metu atsakinėja į raštu (anketoje) ar žodžiu (interviuerio) pateiktus klausimus” (Luobikienė, 2002, p. 73). Valackienė (2004) išskiria tokias pagrindines apklausos metodo rūšis: anketinė apklausa, socialinis interviu, testas.
Bitino ir kt. (2008) teigimu, „šiuo metu visuotinai pripažįstama, kad interviu yra pagrindinis duomenų rinkimo metodas, nepriklausomai nuo pasirinktos tyrimo strategijos”. Apie 90 proc. tyrimo duomenų yra surenkama pasitelkiant interviu metodą. „Interviu naudojamas tyrimui reikalingai informacijai gauti betarpišku kryptingu interviuotojo pokalbiu su respondentu. Šio pokalbio iniciatorius yra interviuotojas, jis veda pokalbį, o respondentas yra informacijos šaltinis. Interviuotojas, operuodamas klausimais, veda pokalbį” (Valackienė, 2004, p. 101). Pasak Rupšienės (2007), šis duomenų rinkimo metodas padeda suvokti informantų patirtį, sužinoti nuomones tiriamuoju klausimu, kurias jie išsako savais žodžiais. Kardelis (2005) pabrėžia, kad interviu, kaip tyrimo metodas, gali būti skirstomas į daugelį įvairių variantų (žr. 6 pav.), pradedant formalizuotų (standartizuotų) interviu, kai užduodami tik tie klausimai, kurie buvo apgalvoti iš anksto, iki neformalių (nestandartizuotų) interviu, kur klausimų eiliškumas ir jų formalizavimas yra spontaniškas, visiškai laisvo pobūdžio.

Visgi dauguma interviu nepriskiriami šioms išvardintoms kraštutinėms kategorijoms: griežtai formalizuotų arba visiškai neformalizuotų. Pasak Bitino ir kt. (2008), yra ir tarpinis interviu variantas, kai keli klausimai numatomi iš anksto, o likusieji kyla spontaniškai, t.y. interviu metu. Kai kurie metodologai tokius interviu vadina iš dalies struktūruotais (iš dalies standartizuotais) interviu, o kai kurie pusiau standartizuotais interviu. Pusiau standartizuotas interviu – tai toks interviu, kai „iš anksto numatomi būtini ir galimi klausimai. Pusiau standartizuoto interviu procedūra ir klausimai standartizuojami tik iš dalies” (Tidikis, 2003, p. 467). Šio metodo rūšis patogi tuo, kad griežtai neformalizuojamas pašnekesys ir tarp interviuotojo su informantu būna laisvesnė atmosfera. Be to, interviu procedūros dalinis standartizavimas palengvina tyrėjo apklausos sąlygų ir eigos kontroliavimą, gautų rezultatų gretinimą, palyginimą.
Darbo autorė dėl interviu tinkamumo tyrimui pasirinko būtent pusiau standartizuoto interviu metodą kapitalo vaidmens įtakos ir jo formų įtakos išlikimui bei efektyvumui šeimos versle vertinimui
tirti.
Apklausos (interviu) sudarymo struktūra aprašyta 2.2 skyriuje.

2.2. Tyrimo instrumento rengimo metodologija

Tyrimo tikslas – remiantis šeimos įmonių savininkų nuomone, įvertinti žmogiškojo, finansinio (ekonominio) ir socialinio kapitalo formų įtaką efektyvumui ir subalansuotumui, nustatyti svarbiausią šeimos verslui kapitalo formą bei palyginti analizuojamų įmonių gautus rezultatus tarpusavyje.

Didžiausią laiko dalį baigiamajame darbe užėmė mokslinės literatūros analizė. Ji tęsėsi visą laikotarpį nuo darbo rašymo pradžios iki pabaigos. Atliekant tyrimą buvo taikomas pusiau standartizuotas interviu metodas. Tyrimo imtis buvo pasirinkta vadovaujantis Rupšienės (2007) knyga „Kokybinio tyrimo duomenų rinkimo metodologija”. Pasak jos, kokybinių tyrimų metodologijoje siūloma daugybė kokybinio tyrimo imties sudarymo būdų, pavyzdžiui, tipinių atvejų atranka,intensyvių atvejų atranka, patogioji atranka, maksimaliai įvairių atvejų atranka, kritinė atranka ir daug kitų. Šiam tyrimui pasirinkta maksimaliai įvairių atvejų atranka, nes siekiama, kad tyrimo apimtis apimtų kuo įvairesnius tiriamo reiškinio atvejus. Tyrimo metu siekiama nustatyti bendrus bruožus, būdingus visiems tiriamiems atvejams. Vadovaujantis J. Nielsien (2003) siūlymu , tyrimui atlikti konkrečiai pasirinkti penki šeimos verslai: UAB „Tavijuta” UAB „DeModa”, IĮ „Hama”, UAB „Bodendorf” ir UAB „X” (pastarosios prašymu bendrovės pavadinimas neviešinamas), veikiantys skirtingose geografinėse vietovėse (dideliuose miestuose ir mažuose miesteliuose – Vilniuje, Panevėžyje, Mažeikiuose), užsiimantys skirtinga veikla (pramonė; didmeninė ir mažmeninė prekyba; nekilnojamas turtas, nuoma) bei pasižymintys personalo skaičiaus įvairumu (nuo 2 iki 72 darbuotojų) (plačiau apie šiuos šeimos verslus skaitykite 3.1. skyriuje).
Apklausa aukščiau išvardintose šeimos įmonėse buvo atlikta 2012 m. sausio 16 – sausio 31 dienomis. Paruošus pusiau standartizuotą interviu, su trejomis šeimos įmonėmis – UAB „Tavijuta”, UAB „DeModa” ir IĮ „Hama”, susitikimo laikas ir vieta buvo suderinti telefonu ir vėliau bendraujama tiesiogiai – „akis į akį”. O su likusiomis dviem įmonėms, t.y. UAB „Bodendorf” ir UAB „X”, buvo bendraujama telefonu, prieš tai, susipažinimo ir laiko taupymo tikslais, apklausos anketą nusiuntus elektroniniu paštu. Interviu buvo vykdomas su šių šeimos įmonių savininkais, pasitelkiant pusiau standartizuoto interviu sudarytais klausimais, o esant poreikiui gauti išsamesnių duomenų užduodant ir papildomus klausimus.
Kaip jau minėta, tyrimui atlikti buvo paruošta apklausa, kuri susideda iš instrukcinio ir diagnostinio klausimų blokų. Apklausos pavyzdys pateiktas 1 priede.
Instrukcinis blokas pateiktas tam, kad informantai išvengtų neaiškumų ir geriau susipažintų su apklausa. Apklausos tituliniame lape apibrėžiama interesantų kategorija, t.y. šeimos įmonės savininkai, pateikiamas apklausos tikslas, rezultatų panaudojimo galimybės, nurodoma, kas atlieka tyrimą.
Diagnostinis klausimyno blokas skirtas išsiaiškinti interesantų nuomonę apie žmogiškojo, finansinio (ekonominio) ir socialinio kapitalo formų įtaką efektyvumui, subalansuotumui ir svarbiausią kapitalo formą šeimos versle.
Diagnostinis blokas rengtas remiantis teorine darbo dalimi. Darbo autorės parengtas klausimynas remiasi Danes et al., Bourdieu, Stafford et al., Putnam, Bagdanavičiu, Vasiliauskaite. Dalis klausimyno remiasi Haynes et al. (2008) ir Stafford et al. (2010) ekonominio kapitalo formų klasifikacijos principu. Taip pat buvo remtasi Bourdieu kapitalo teorija, kuri kapitalą išskirsto į penkias kapitalo formas: žmogiškąjį, socialinį, finansinį (ekonominį), kultūrinį bei simbolinį kapitalą. Šias penkias kapitalo formas šeimos verslo savininkai turėjo suranguoti eilės tvarka, nuo aktualiausios iki mažiausiai aktualios. Diagnostinių klausimų bloką sudarė 2 dalys: finansinio, žmogiškojo ir socialinio kapitalo vertinimas bei remiantis Bourdieu teorija kapitalo formų svarbumas.

IŠVADOS IR SIŪLYMAI

1. Įvairūs Lietuvos ir užsienio autoriai skirtingai traktuoja šeimos verslo sąvoką. Bendrai galima
pasakyti, jog šeimos verslas yra verslas, kuriame specifiškai dalyvauja šeima. Tokiame versle
persidengia verslo interesai ir šeimyniniai interesai. Apibendrinus autorių nuomones, galima išskirti
tris esminius požymius, kurie naudojami siekiant apibrėžti šeimos verslo sąvoką:
> būtinas bent kelių šeimos narių dalyvavimas įmonės valdyme;
> nuosavybės teisės;
> verslo valdymo perdavimas iš kartos į kartą.
Šeimos verslo terminas Lietuvoje yra pakankamai naujas bei retai sutinkamas tiek literatūros šaltiniuose, tiek ir žiniasklaidoje, nes Lietuvoje šeimos verslo tradicija tik mezgasi. Tuo tarpu šeimos verslas kaip fenomenalus reiškinys, pasaulio šalių mokslininkų pradėtas tyrinėti jau XX a. paskutiniais dešimtmečiais. Šeimos verslas pasaulyje yra dominuojanti verslo forma. Statistiniai duomenys atskleidžia, jog daugiau nei 50 proc. BVP visame pasaulyje sukuriama šeimos verslų pagalba ir įdarbina daigybę žmonių, todėl galima teigti, kad nacionalinėje ekonomikoje šeimos įmonės atlieka labai svarbų vaidmenį.
2. Dėl skirtingų šeimos ir verslo tikslų, daugelis šeimos verslo įmonių nesugeba reaguoti į
sparčiai besikeičiančią aplinką bei efektyviai vykdyti savo veiklą. Todėl mokslininkai siekdami
išvengti šių sistemų nesuderinamumo nesklandumų šeimos versle ėmė kurti skirtingas teorijas ir
modelius tam, kad vienas kitam prieštaraujantys šeimos ir verslo tikslai būtų kuo labiau suderinti. Įdėta
daug pastangų, kuriant šeimos verslo sistemą, ieškant sprendimo būdų proporcingai paskirstyti šeimos
kapitalą subalansuotam šeimos verslo vykdymui. Pasitelkta ir šeimos verslo praktika įvairioms
situacijos analizuoti. Visi sukurti modeliai yra skirtingi, tačiau drauge turi ir labai daug bendro.
Visuose juose išskiriami: šeimos, verslo ir nuosavybės vaidmenys. O tai ir sudaro šeimos verslo
pagrindą.
Nuosavybė yra viena iš trijų šeimos verslo sudedamųjų dalių, kurioje ypatingai svarbų vaidmenį vaidina kapitalas. Ekonominis kapitalas, nepaisant jo apčiuopiamumo, nėra vienintelė svarbi kapitalo forma. Remiantis Bourdieu kapitalo teorija, kapitalą sudaro: žmogiškasis, finansinis, dar kitų autorių įvardijamas kaip ekonominis, socialinis, kultūrinis bei simbolinis kapitalas. Tačiau daugelis autorių, kaip pagrindines ir labiausiai didinančias veiklini našumą bei verslumą, išskiria tris kapitalo formas: žmogiškąjį kapitalą (išsilavinimas, profesija, patirtis, sukauptos žinios bei meistriškumas), finansinį (ekonominį) kapitalą (pinigai, fizinis šeimos narių ar įmonės valdomas turtas) ir socialinį kapitalą (socialiniai tinklai, iš jų kylančios abipusiškumo normos bei pasitikėjimas).
3. Su šeimos verslu susijusios problemos dažnai apakina jaunus žmones ir jie nepastebi šeimos
verslo teikiamų privalumų. Šeimos verslas labai daug naudos gauna iš tvirto šeimos narių
įsipareigojimo verslo gerovei, šeimos santykių tvirtybės, labiau motyvuotų šeimos narių, nei samdomų darbuotojų, iš sugebėjimo valdyti firmą, koncentruojantis į žmogiškąjį potencialą, kokybę ir ilgo laikotarpio greitus ir koncentruotus sprendimus. Potencialiai silpna šeimos verslo vieta yra polinkis šeimos interesus iškelti aukščiau už verslo interesus. Pagrindiniai šeimos verslo trūkumai – kylantys konfliktai tarp šeimos narių, šeimos verslo palikuonių motyvacijos stoka lyginant su jų pirmtakais, neturėjimas galimybės samdyti labai kvalifikuotus specialistus bei nesėkmės atveju pažeidžiami tampa visi artimieji dirbantys šeimos versle.
4. Atlikto tyrimo duomenys parodė, kad tiriamuose šeimos versluose: UAB „Tavijuta”, UAB „DeModa”, IĮ „Hama”, UAB „Bodendorf” ir UAB „X”,- tiek žmogiškasis, tiek finansis (ekonominis), tiek ir socialinis kapitalai įtakoja šeimos verslo valdymo efektyvumą ir subalansuotumą. Vertinant duomenis pastebėta, kad UAB „Tavijuta” labai išsiskiria iš likusių šeimos verslų savo dydžiu ir šeimos verslą sudarančių žmonių procentiniu dydžiu. Remiantis tuo, nuspręsta šią bendrovę tyrime lyginti su likusiomis mažomis šeimos įmonėmis.
5. Lyginant UAB „Tavijuta” ir kitų mažų šeimos verslo darbuotojų išsilavinimą ir siekiant įvertinti žmogiškojo kapitalo įtaką pastebėta, kad mažuose šeimos versluose dirba aukštesnį išsilavinimo lygį turintys darbuotojai bei juose yra skiriama didesnė procentinė metinė pajamų dalis darbuotojų mokymams. Tačiau nepaisant to, kad mažieji šeimos verslai turi kiek mažesnį sukauptą žinių „bagažą” efektyvumo, darbo laiko nuostolių mažinimo ir konkurencingumo klausimais tarp tiriamų šeimos verslo įmonių visi šeimos verslo savininkai daugiau ar mažiau žino apie žmogiškojo kapitalo įtakos svarbą darbo efektyvumui, todėl suteikia galimybę ir skatina darbuotojus mokytis bei kelti kvalifikacijos laipsnį. Didžiausias skirtumas tarp UAB „Tavijuta” ir likusių šeimos verslo įmonių pastbėtas vertinant teiginį „Gaunamas atlyginimas tinkamai įvertina darbuotojų užimamas pareigas šeimos įmonėje”. Čia daugelyje mažų šeimos verslų atlyginimas yra neadekvatus užimamoms pareigoms. Tuo tarpu UAB „Tavijuta” savininko teigimu, jų įmonėje ši problema nekyla. Tokį nuomonių pasiskirstymą galėjo įtakoti dažna šeimos verslo problema – šeimos interesai aukščiau už verslo interesus, kurie ir stabdo efektyvios veiklos vystymą.
6. Ištirta, kad mažiems šeimos verslams didesnę įtaką turi žmogiškasis kapitalas, o didžiąjam -finansinis kapitalas. Tai sustiprina abejonę dėl šios įmonės, save vadinančios „šeimos verslu”, verslo formos. Empirinio tyrimo metu nustatyta, kad visos šeimos verslo įmonės tiek pradėdamos savo verslus, tiek ir dabar, savo kapitalą paskirsto efektyviai, t.y. visas arba daugiau nei pusė turto yra savininkų nuosavybė, tačiau savo turimą turtą vertinima – tik kiek geriau nei vidutiniškai. Tam įtakos galėjo turėti ekonominis sunkmetis, kuris ir apribojo įmonių veikimo efektyvumą skatindamas susitelti ties svarbesniu – išgyvenimo klausimu. Lyginant mažųjų šeimos verslų rezultatus su UAB „Tavijuta” rezultatais pastebėta, kad pastaroji per abu paskutinius veiklos metus gavo pelną. Tačiau nors ir ne visi tyrime dalyvavę šeimos verslai per pastaruosius 2 metus dirbo pelningai, tačiau turto vertės pasikeitimai per šiuos metus įmonėse neblogėjo, o išliko panašūs arba net pagerėjo. Be to, nustatyta, kad dauguma šeimos verslo savininkų prisiima atsakomybę už šeimos verslo turto didinimą ir yra pasiruošę daug nuveikti įmonės labui. Todėl galima teigti, kad verslų savininkai tinkamai išnaudoja finansinio kapitalo teikiamą naudą, kad sukurti subalansuotą bei efektyviai veikiantį verslą.
7. Įvertinus savininkų nuomones apie socialinį kapitalą galima daryti išvadą, kad šeimos verslai nėra linkę kurti plačių socialinių tinklų ir labiau juos palaiko įmonės viduje: bendraudami su darbuotojais, kurie kartu yra ir šeimos nariai arba draugai, bei patikimiausiais verslo partneriais. UAB „Tavijuta” lyginant su kitomis įmonėmis pastebėtas aukščiausias socialinių tinklų lygio išsivystymas, kuris didina šeimos verslo socialinio kapitalo vertės augimą, nes ši bendrovė skiria didžiausią savo darbo laiko dalį dalyvaudama įvairiausiose konferencijose, parodose, labdaros renginiuose ir pan. Vertinant ryškiausią socialinio kapitalo įtaką tarp visų penkių tiriamų šeimos verslų, nustatyta, jog IĮ „Hama” daugiausiai rūpinasi, rodo norą padėti, pasitiki, sutaupo laiko bei palaiko ryšius su darbuotojais, kurie kartu yra ir šeimos nariai, draugai ar pan. O UAB „Tavijuta” – su verslo bei savanoriškų organizacijų partneriais. Tai rodo optimalų socialinio kapitalo išnaudojimą, kurį kurti ir palaikyti beveik nieko nekainuoja, tačiau atneša didžiulę naudą ne tik individui, bet ir visai organizacijai.
8. Šeimos verslo savininkams yra svarbus bei efektyvumui įtakos turi ir finansinis (ekonominis), ir socialinis kapitalas. Vis dėlto atlikti tyrimai rodo, kad prasidėjus globalizacijos ir naujų technologijų amžiui didžiausias efektyvumą šeimos versle įtakojantis veiksnys yra švietimasis, t.y. mokymasis ir sukauptos žinios, nes daugiausia savininkų žmogiškąjį kapitalą įvardijo kaip pačią aktualiausią kapitalo formą. O mažiausiai svarbia kapitalo forma laiko simbolinį kapitalą. Taigi atliktame tyrime kapitalo formų rangavimas paneigė mokslinio darbo pradžioje išsikeltą hipotezę, kad finansinis (ekonominis) kapitalas yra svarbiausia šeimos verslo kapitalo forma, kuri labiausiai skatina subalansuotą ir efektyvų šeimos verslo valdymą.
9. Visos įmonės, dalyvavusios tyrime, save vadina „šeimos verslais”. Tačiau tyrimo metu pastebėta, kad UAB „Tavijuta” kardinaliai išsiskiria iš kitų tiriamųjų savo milžinišku darbuotojų skaičiumi, metinėmis pajamomis, maža dirbančių šeimos narių procentine dalimi, didele pelno dalimi skiriama finansiniam kapitalui ir t.t. UAB „Tavijuta” neatitinka Lietuvoje galiojančioje SVV įmonių klasifikacijoje „mikro įmonės” apibrėžties, todėl siūloma įmonei save priskirti ne „šeimos verslui”, o tiesiog vidutinių įmonių kategorijai.
10. UAB „Tavijuta” kaip svarbiausią šeimos verslo kapitalo formą, kuri labiausiai skatina
subalansuotą ir efektyvų šeimos verslo valdymą, laiko žmogiškąjį kapitalą. Tačiau vienus iš žemiausių,
tarp tiriamų įmonių, išsilavinimo lygius turintiems darbuotojams šviestis skiria vos tik 1 proc.
gaunamų metinių pajamų. Be to bendrovė paskutinius 2 metus dirbo pelningai, todėl remiantis tuo,
rekomenduojama skirti didesnę metinių pajamų sumą savo darbuotojų kvalifikacijos laipsnio kėlimui,
kuris atneštų naudos ne tik individui, bet ir visai organizacijai.
11. Pastebėta, kad ne visuose mažuose šeimos versluose gaunamas atlyginimas tinkamai įvertina darbuotojų užimamas pareigas. Čia pasireiškia viena iš pagrindinių šeimos verslo problemų – šeimos interesų išaukštinimas lyginant su verslo interesais, o tai sukelia kitų darbuotojų (dažniausiai ne šeimos narių) nepasitenkinimą ir skatina įmonėje konfliktinę situaciją. Todėl siekiant šeimos verslo tolesnio efektyvaus gyvavimo UAB „DeModa” ir UAB „X” siūloma kiek įmanoma atskirti šeimos ir verslo interesus. Arba bent jau teisingai ir tinkamai juos suderinti. Verslo reikalus reikėtų spręsti darbe apsiribojant darbe nustatytomis taisyklėmis, nuostatomis, o šeimos emocijas ir bėdas palikti namuose. Priešingu atveju rezultatai netenkins nei šeimos, nei verslo.
12. Socialinis kapitalas kuria efektyvų valdymą tik tada, kai yra užmezgami nauji ir palaikomi šilti socialiniai santykiai jau su esamais socialiniais tinklais. Mažieji šeimos verslai labiau linkę palaikyti socialinius ryšius įmonės viduje ir ne visi stengiasi kurti naujus socialinius ryšius. Todėl mažosioms šeimos verslo įmonėms, ypatingai: UAB „DeModa”, IĮ „Hama” ir UAB „X” siūloma pamėginti dalyvauti savanoriškų verslininkus vienijančių asociacijų veikloje, įvairiuose susirinkimuose, parodose, konferencijose ir mugėse, labdaros renginiuose bei bendraminčius vienijančių savanoriškų organizacijų veikloje. Tokiu būdu būtų kuriami nauji socialiniai tinklai, kurie paskatintų šeimos verslo socialinio kapitalo vertės augimą ir tuo pačiu prisidėtų prie efektyvesnio verslo kūrimo.

Darbo autorius: V. ŠEMETAITĖ
Atsiųsti pilną darbą seimos-verslas