Daugelis su smalsumu tyrinėja pasyvią arba nevalingą vaizduotę, kuri pasireiškia tada, kai žmogus neturi tikslo kurti vaizdinių, neketina jų realizuoti kūriniuose, nededa sąmoningų pastangų, o nauji vaizdiniai formuojami lyg savaime. Pasyviai vaizduotei priklauso vaizdiniai, besiformuojantys prieš užmiegant ar tik nubudus (hipnogoniniai vaizdiniai), haliucinacijų, fobijų metu iškylantys nesančių objektų vaizdiniai. Ypač svarbią vietą pasyvios vaizduotės veikloje užima sapnai, kurie ir bus apžvelgti.

Atskleisti žmogaus gyvenimo stilių ir taip pažinti pačią asmenybę, jos spichiką – tai vienas svarbiausių psichoterapinių uždavinių. Tai padeda ankstyvieji vaikystės prisiminimai, sapnai, emocijos patirtos sapne.
Sapnai – tai patys paslaptingiausi vaizduotės reiškiniai, kurie vyksta žmogui miegant ir sąmonei nedalyvaujant. Tai tokia būsena, kai išorinis pasaulis tampa antraeiliu planu. Tada, atrodo, kad biologinė miego paskirtis yra poilsis, o jo psichologinis požymis – išnykęs dėmesys pasauliui. Dažniausiai sapnuojama kasdieninio gyvenimo atsitikimai, pavyzdžiui, susitikimą darbe ar egzaminą. Tačiau šešerius savo gyvenimo metus mes praleidžiame sapnuodami sapnus, kurių dauguma nėra malonūs: žmonės dažnai sapnuoja, kad nesugeba kažko padaryti, kad juos puola, persekioja ar atstumia, kad jie patiria nesėkmę.
Šiandieniniai fiziologai ir psichologai sapnų turinį bando susieti su žmogaus asmenine patirtimi. Mokslininkų nuomone, sapnuose atsispindi įsisąmoninti ir neįsisąmoninti procesai, turiniu susiję su išorinio pasaulio reiškiniais bei psichofiziologiniais žmogaus organizmo procesais, poreikiais ir pan. Labiausiai sapnų turinys yra įtakojamas praeityje įvykusių įvykių, išgyvenimų ir pasąmonėje glūdinčios informacijos.

Viskas prasideda, kai miegame…

Miegas – tai žmogaus fiziologinis poreikis, kurį žmogus būtinai turi tenkinti, nes kitaip, galima sulaukti liūdnų pasekmių (išskyrus unikalius atvejus, kai miegas žmogui nereikalingas). Miego trukmė yra skirtinga kiekvienam žmogui, ji priklauso nuo tokių veiksnių kaip amžius, užsiėmimas, metų laikas ir kt. Vidutiniškai miegas tęsiasi apie 6 – 8 valandos.
Miego metu įvairios žmogaus organų sistemos funkcionuoja nevienodai: tuo metu, kai atramos ir judėjimo organų sistema atpalaiduota, t.y. pasyvioje būsenoje, centrinės nervų sistemos dalies – galvos smegenų – veikla tampa labai aktyvi. Miegant, galvos smegenų laukia milžiniškas „darbas” – per visą sąmoningo periodo (arba būdravimo) tarpsnį surinktos informacijos analizė, rūšiavimas, įsiminimas, kartu koordinuojant beilsinčio organizmo gyvybinę veiklą.
Laboratoriniai tyrimai parodė, jog ryškiausi ir vaizdingiausi sapnai yra matomi REM („Rapid Eye Movement“ angl.) miego tipo metu. Tuomet galvos smegenys yra ypač aktyvios, o užmerktos akys labai greitai juda įvairiomis kryptimis. REM miego fazė kartojasi kas 90 – 100 minučių, 3 – 4 kartus per naktį ir, miego trukmei ilgėjant, fazės trukmė tampa vis ilgesnė. Paskutinė REM miego fazė gali siekti 45 minutes.
Sapnuoja visi žmonės, tačiau ne visi sapnus prisimena. Ar sapnai išlieka atmintyje, priklauso nuo daugelio dalykų. Vienas iš jų – pabudimo laikas. Čia ypač svarbus laikotarpis tarp REM miego fazės ir nubudimo. Taip pat kaip nubundama (greitai, lėtai) ir būsenos tik ką pabudus (žvalus ar apsnūdęs). Visa, kas patiriama per penkias minutes iki mums užmiegant irgi paprastai neprisimenama. Taigi tai padeda paaiškinti, kodėl iš ryto dažniausiai neprisimename sapnų, kurie mus staiga pažadina naktį.
Visa gyvenimo ir sapnų informacija yra „perfiltruojama” keliais būdais:
a) jei informacija gauta su intencija, kad ji bus reikalinga tam tikru laikotarpiu, tai ši informacija fiksuojama žmogaus operatyvinėje atmintyje. Naujausiais tyrimų rezultatais teigiama, jog šio proceso metu vyksta neuronų DNR ir RNR molekulių struktūriniai pakitimai;
b) jeigu informacija individui yra neaktuali ar gauta atsitiktinai, ji dingsta iš operatyviosios atminties ir išlieka tik pasąmonės „lobynuose“. Žinoma, jeigu subjektyviai nereikšminga individui informacija padaro didelį įspūdį vaizdo, garso, kvapo, skonio ar lytėjimo pavidalu, ji yra fiksuojama operatyvinėje atmintyje.
Froidas įrodinėjo, kad sapnas yra tarsi psichikos apsauginis vožtuvas, kuris nekenksmingai išleidžia nepriimtinus jausmus. O akivaizdus sapno turinys yra tik simbolinė, cenzūruota slaptojo turinio, kuris susideda iš tiesiogiai grėsmingų potraukių ir troškimų, atmaina. Nors daugumai sapnų nebūdingi akivaizdūs seksualiniai vaizdai, Froidas įsitikinęs, kad suaugusiųjų sapnų kilmę galima paaiškinti „erotiniais troškimais”. Taigi jis tikina, kad sapnuojamas šautuvas, galėtų būti užmaskuotas varpos vaizdas.
Jis taip pat teigė, kad sapno medžiaga paverčiama siužetu, kuris yra veikiamas keleto mechanizmų:
a) sutirštinimas:
Elementas ar tema kartojasi įvairiose asociacijų grandinėse, tai jų susikirtimo taškas. Sutirštinimas padeda apeiti cenzorių – sapno siužetas tampa sutrumpintu paslėpto turinio vertimu;
b) perkėlimas:
Svarbaus vaizdinio reikšmė perkeliama į kitą, ne tokį svarbų vaizdinį. Reikšmingus įvykius užgožia nereikšmingi, sapnas atrodo keistas;
c) sapnų siužetiškumas:
Sapno išraišką sąlygoja tam tikri dėsningumai. Mintys sapne dažniausiai vizualizuojamos. Kai kurios mintys išlaiko savo formą ir sapno siužete;
d) simboliai:
Mintys sapne pateikiamos per simbolius. Simboliai laikomi netiesiogine vaizdavimo forma. Simbolių naudojama nedaug, svarbiausieji susiję su kūnu, tėvais, giminaičiais, gimimu, mirtimi, nuogybe ir, ypač dažnai su seksualumu. Nors Froidas manė, kad sapnas – tai raktas vidiniams konfliktams suprasti, jo kritikai teigia, kad sapnų aiškinimas veda į aklavietę. Kai kurie iš jų svarsto: jeigu sapnai ir turi simbolinę prasmę, tai jie gali būti išaiškinti beveik taip, kaip jam norisi. Kiti tvirtina, kad nieko užslėpto sapnuose nėra ir sapnas apie šautuvą – tiesiog yra sapnas apie šautuvą. Net Froidas, kuris mėgo rūkyti cigarus, pripažino, kad „kartais cigaras kartais yra tiesiog cigaras“.
e) apdorojimas:
Deformuoti vaizdai sujungiami į tvarkingą visumą.
O sapnų turinys sąlygojamas šių veiksnių:
1. dėl individo pasąmonėje sukauptos informacijos (sąmoningai arba nesąmoningai buvo užfiksuota esant pašaliniams dirgikliams: vaizdui, garsui, skoniui, kvapui ar lytėjimo organams ir kt.);
2. dėl organizme vykstančių fiziologinių procesų (virškinimas ir kt., bei bendra organizmo sveikatos būklė);
3. dėl sapnuojančiojo fizinės bei energetinės aplinkos (temperatūra, drėgmė, šviesa, įvairių elektromagnetinių laukų poveikis, triukšmas ir kt.)
4. dėl sapnuojančiojo psichinės bei fiziologinės būsenos (tai individo mintys, siekiai, troškimai, emocijos, vertybių sistema ir kt., tai bene svarbiausias tiesiogiai sapnų turinį veikiantis veiksnys; fiziologinė būsena – tai individo nuovargio ar poilsio laipsnis ir kt.).
Na, o Jungas tvirtino, kad sapnai turi dvi šaknis:
1. suprantamos ar suvokiamos sudėties (sąmoningi) – praėjusios dienos įspūdžiai ir pan.
2. nesuprantamos – žvaigždžių sandaros (nesąmoningi) – papildomas dar dviem kitomis kategorijomis:
a) žvaigždžių sandaros (žvaigždėti, bet turi pagrindo būti suvoktais);
b) sudarytas lyg iš žvaigždynų (atsiradusių išradingumo proceso metu – nesąmoningai).

Sapnas – kas tai?

Tai mūsų gyvenimo dalis, lygiai taip, kaip ir bet kurie kiti neatsiejami nuo žmogaus jausmai ir išgyvenimai, lydintys mus viso gyvenimo kelyje. Sapnai ne tik gali mums padėti suprasti pačius save, kas mes tokie esame; suprasti ir gebėti pateisinti mus supančius žmones, įvykių eiliškumą ir tokias kartais dramatiškas gyvenimo situacijas, kuriuose neretai atsiduriame lyg aklavietėje pripažindami, kad daug ko nebesuprantam arba negebam paaiškint.
Sapnų esama labai įvairių: trumpų, kuriuos sudaro vienas ar keli vaizdiniai, viena mintis ar net vienas žodis; kiti būna nepaprastai turtingi, pateikia ištisus romanus. Pasitaiko sapnų, ryškumu nenusileidžiančių realiems išgyvenimams – tokių ryškių, kad net pabundant neišsyk suvokiama, kad tai sapnas; kiti yra nenusakomai blankūs, migloti; net tame pačiame sapne labai ryškius epizodus gali keisti vos apčiuopiami, neaiškūs. Sapnai gali būti prasmingi ar bent rišlūs; kiti būna padriki, absurdiški. Yra tokių sapnų, kurie visiškai nejaudina, kiti sukelia optimalius afektus: skausmą, net apsiverkimą, nuostabą, susižavėjimą ir t.t. Taip pat sapnas gali pasirodyti vienintelį kartą ir niekada daugiau nesugrįžti arba nuolat kartotis visiškai toks pat ar nedaug tepakitęs.
Taigi galima prieiti prie išvados, kad sapnas yra psichinis fenomenas – afektai ir emocinės pozicijos atspindi sapno tikrą reikšmę ir todėl svarbu skirti akivaizdų ir paslėptą sapno turinį. Pastarąjį galima atsekti per asociacijas, prisiminimus, emocines nuostatas. Sapnai nėra izoliuoti dvasiniai reiškiniai, jie turi daug bendro su svajonėmis, fantazijomis ir kitomis būdravimo būsenomis. Žmonės sapnuoja tai, kas patvirtina jų įsivaizdavimą apie save. Sąmonė ir pasąmonė ne kovoja tarpusavyje, o vieningai ieško galimybių, kaip realybėje užsibrėžtus tikslus įgyvendinti. Visa, kas tam vaizdiniui kelia grėsmę yra nuvertinama. Tokia pasipriešinimo forma pasireiškia ir sapne.
Taigi, esant šioms funkcijoms, mūsų vaizduotė gali atkurti patirtus įspūdžius. Bet dažnai sapnuose visa tai pasireiškia iškreiptomis formomis, simboliniais ženklais ir simboline kalba. Yra tipiniai (archetipiniai) ir asmeniniai simboliai.
Tipiniai simboliai dažnai yra universalūs tam tikroje kultūrinėje plotmėje ir yra bendri tam tikrai bendruomenei. Tačiau nereikia pamiršti, kad sapnai atvaizduoja sapnuojančiojo mintis, jausmus, pergyvenimus, siekius ir pan., todėl kiekvienas individas, priklausomai nuo savo išsilavinimo, aplinkos, pomėgių gali turėti savitą „ženklų kalbą” – tai savo pasąmonės simboliką.
Sapno kalba, atrodo, arba per daug kompleksuota, sudėtinga, arba per daug kvaila racionaliam protui įsisamoninti. Vis dėlto sapnai yra prisodrinti vaizdiniais ir simbolika, kurie paaiškina mūsų egzistenciją tokia informacijos forma. Čia labai svarbu pažymėti tai, kad sapnų tyrimai, gali įnešti nemažą pokyčių kasdieninėje gyvenimo sampratoje. Todėl neabejojant galima plaukti šiuo paslaptingu laivu ir leistis į kelionę – į asmenybės gydymo sąmoningo transformavimo (tyrimo metu) link.
Sapno kalba yra nuostabi, reikšminga, poetiška ir tyra. Tokie vaizdiniai dažniausiai yra veiksmų ar net psichikos treniruotė, lyg pasiruošimas prieš tam tikrus būsimus įvykius. Dauguma atvejų, kiekvienas sapno simbolis tarnauja lyg metafora didesnei idėjai – sakė Jungas.
Ženklai gali atspindėti ir tokias žmogaus pasąmonės skilteles, apie kurių egzistavimą kartais nesuvokiama. Jie funkcionuoja dvejopai:
1. Tarnauja, kaip pranešėjas ar pernešėjas tos svarbios informacijos apie dabartinę padėtį ir net numatomos ateities aplinkybes.
2. Tarnauja kaip atspindys (reflektorius) dabartinio ar esamo gyvenimo etapo.
Nors sapnuojantysis nesupranta paslėptos sapno prasmės, jis gali išgyventi jausmus perkeltus iš realios gyvenimo situacijos, nekeisdamas gyvenimo stiliaus ir neprarasdamas vertės jausmo. A. Adleris teigė, kad sapne treniruojamasi spręsti problemas taip, kaip diktuoja asmeninė logika. Kuo ši logika artimesnė realybei ir sveikam protui, tuo mažiau bereikia sapnų, kaip „nesuprastų afektų“. A.Adleris nepritarė sapnų interpretacijai remiantis griežtai apibrėžtomis simbolių reikšmėmis. Jis sakė, kad visi aiškinimai yra tikimybinio pobūdžio ir visada susiję su asmenine sapnuojančiojo patirtimi. „Vieno žmogaus simboliai niekada nereikš to paties, ką ir kito“.
Vis tik vėliau ir pats A. Adleris pateikė universalių simbolių reikšmes, tuo pats sau prieštaraudamas. Kritimas sapne dažnai atspindi baimę prarasti prestižą; skrydis – norą būti pranašesnis; sukaustymas ar sustingimas „įspėja“ apie subjektyvios problemos neišsprendžiamumą; nepilna apranga (nuogumas) sapne gali reikšti netobulumo ir kritikos baimę.
Kadangi sapną A.Adleris mato nukreiptą ne tiek į praeitį, kiek į ateitį, jis vadina sapną tiltu iš šios dienos į kitą. Sapne žmogus mėgina spręsti jam aktualią problemą, gyvenimo užduotį išlaikydamas vertės jausmo balansą. Labiausiai gyvenimo stilių atspindi pasikartojantys sapnai ir ilgai prisimenami sapnai. Čia tinkamai išsakyta A. Adlerio nuomonė apie ilgus sapnus: „Labai ilgus ar komplikuotus sapnus sapnuoja pacientai, kurie gyvenime dėl perdėto saugumo poreikio ieško labai daug aplinkinių kelių arba savo problemoms numato kelis sprendimus. Tokie sapnai liudija delsimą ir rodo, kad pacientas puoselėja norą pasirinkti savo apgaulingą sprendimą“.
Atskleisti žmogaus gyvenimo stilių ir taip pažinti pačią asmenybę, jos psichiką – tai vienas svarbiausių psichoterapinių uždavinių. Tai padeda ankstyvieji vaikystės prisiminimai, sapnai, emocijos, patirtos sapne.
Iš pradžių gyvenimo stilių A.Adleris vadino žmogaus judėjimo dėsniu. Judėjimas vyksta iš „-“ į „+“, t.y. iš menkavertiškumo, kuris natūralus vaiko gyvenime, į pranašumą. Pagal vaikystės gyvenimo pavyzdžius susidaroma nuomonė apie save, apie kitus žmones, pasaulį, siektinus tikslus ir tam tinkamiausias priemones. Gyvenimo stilius atpažįstamas iš trijų elementų – vertės jausmo, tikslo ir vietos bendruomenėje – dialektinio santykio. Šie elementai svarbūs ir sapne, stebime jų kaitą įvairiose sapno scenose. Sapno prasmė gali būti išsiaiškinta tik dialoge su sapno autoriumi. Nors sapnuojantysis nesupranta, bet žino paslėptą sapno mintį.
Taip pat C.G. Jungas jautė, kad pasąmonėje yra sukaupta, o tiksliau sakant susluoksniuota žmonijos raidos informacija, kurios dalis ir yra kolektyvinėje pasąmonėje. Savo tikėjimą jis grindė tokiu fakto pagrindu, kad tam tikri simboliai yra visatos naudojami – visame pasaulyje. Kaip po tokio tikėjimo sudėtine dalimi ar net kaip įrodymo dalelytė buvo besikartojanti simbolika jo pacientų sapnuose ir jų piešiniuose. Jungas tikėjo, kad kolektyvinės pasąmonės branduolyje egzistuoja tam tikras skaičius pirmapradžių ar pirmykščių vaizdinių prototipai – intuityvios nuojautos formoje arba netgi visapusiškame supratime. Jis manė, kad šiems prototipiniams vaizdiniams patogiausias raiškos laikas yra miego metu, nes būtent tuo metu, sąmonė “nebebudi”, o yra lyg “išjungta”. O tai reiškia, kad tiems prototipams paliekamas niekieno nesaugomas įėjimas.
Dar šis psichologas pridūrė, kad kai kurie ženklai yra paveldimi iš šeimos narių ir net iš tolimų giminaičių, perduodami iš kartos į kartą, gal net žmogui nežinant. Kai kurie tų ženklų pasirodo tiesiogiai – tai tam tikros asmeninės istorijos. Pavyzdžiui, jei vaikystėje asmuo vos liko gyvas, nes nukrito nuo arklio, tai arklys gali tapti šio žmogaus asmeniniu ženklu, kuris apsaugos nuo gresiamų pavojų. Kitaip tariant, bet kurio būsimo pavojaus metu vidinė nuojauta gali tai išreikti arklio vaizdiniu, kaip viena iš įspėjimo galimybių. Kai tuo tarpu, bet kuriam kitam toks vaizdinys tikriausiai asocijuotųsi su stiprybe, laisve , palankiu ženklu.

Infantilūs sapnai

Patys paprasčiausi yra infantilūs vaikų sapnai – tai trumpi, aiškūs, rišlūs, lengvai suprantami, nedviprasmiški. Tačiau ne visada, nes sapnų iškraipymas atsiranda ankstyvoje vaikystėje; yra užfiksuota 5 – 8 metų vaikų sapnų pasižyminčių beveik visomis vėlesnių sapnų ypatybėmis. Vis dėlto ir suaugusieji tam tikromis aplinkybėmis sapnuoja sapnus, prilygstančius tipiškai infantiliems.
Norint suprasti šiuos sapnus nereikia analizės ir jokios technikos. Nereikia klausinėti sapną pasakojančio vaiko. Tereikia prie jo sapno pridurti truputį žinių iš vaiko gyvenimo – taip bus paaiškintas koks nors ankstesnės dienos įvykis ar išgyvenimas. Šiuo atveju galima pateikti pavyzdį.
Trejų metukų mergaitė pirmą kartą plukdoma valtimi po ežerą. Kai reikia lipti iš valties, ji atsisako ir graudžiai apsiverkia. Jei atrodo, kad laikas beplaukiojant per greitai prabėgo. Kitą rytą mergaitė sako: „Šiąnakt aš plaukiojau po ežerą”.
Akivaizdu, kad šiame sapne nėra iškraipymo – tai tiesiog reakcija į dienos išgyvenimą, sukėlusį apgailestavimą, troškimą, pakilusį neįgyvendintą norą. Sapnas tiesiogiai, atvirai išpildo šitą norą. Tokiuose vaikų sapnuose neaptinkame jokios užuominos į somatinius dirginimus. Vadinasi, sapnas netrikdo miego, kaip įprasta manyti, bet saugo jį, šalina miego trikdžius. Nors daugelis mano, kad būtų geriau miegojęs, jei ne būtų buvę sapno – bet tai netiesa, jeigu ne sapnas – iš viso neužmigtume.
Pagrindinė tokio sapno ypatybė yra ta, kad jį sukelia noras, o jo turinį sudaro šio noro išgyvenimas. Tačiau sapnas ne tiesiogiai išreiškia mintį, bet kaip haliucinacinis išgyvenimas vaizduoja, kad noras išsipildė. „Aš norėčiau plaukioti po ežerą”, – tai yra sapną sukėlęs noras. Sapno turinys: „Aš plaukioju ežere”.
Nepaneigiama ir antroji sapno ypatybė: sapnas ne tiesiog pakartoja dirginimą, bet nutraukia jį, pašalina, leisdamas savotiškai jį išgyventi. Beje, yra dar viena grupė neiškraipytų sapnų, kuriuose nesunku įžvelgti noro išpildymą. Tai tokie sapnai, kuriuos visą gyvenimą sukelia imperatyvūs kūno poreikiai: alkis, troškulys, seksualinis poreikis ir kt.

Telepatiniai sapnai

Ši sapnų rūšis dar nėra giliai išnagrinėta. Daugiau remiamasi jutimu ir bioenergijos teorijomis. Bet visiškai paneigti šių sapnų taip pat negalima, juk vis dėlto žmogaus pasąmonė labiau pažengusi negu sąmonė, t.y. protas.
Tai sapnai, kurių negalima paaiškinti konkretaus žmogaus (sapnuojančiojo) patyrimu, aplinkoje bei to žmogaus organizme vykstančiais gyvybiniais procesais. Jų susidarymo pagrindas yra telepatijos reiškinys, t.y. sapnuojant pasąmonė fiksuoja kryptingas arba atsitiktines kito žmogaus ar vėlės mintis.
Vienas garsiausių sapnų tyrinėtojų, Bruklino Maimondo ligoninės psichiatras po ilgų tyrinėjimų bei eksperimentų įrodė, jog telepatijos būdu į sapnus įmanoma įterpti kitų žmonių mintis, vaizdinius, išgyvenimus. Tik telepatija galima paaiškinti sapnus, kuriuose regimi tuo pat metu kitur vykstantys įvykiai bei bendravimas su mirusiaisiais.
Šitokią minties energetiką galima paaiškinti pasakų, mitų, padavimų ir kt., kurie išreikšdavo minties ar žodžio galią. Šiuo atveju mintį ir žodį galima sulyginti, nes žodis yra minties tęsinys, jos verbalinė reiškimo priemonė.
Psichologai taip pat iškėlė telepatinių sapnų susidarymo mechanizmo hipotezę: vienas žmogus sąmoningai arba nesąmoningai pagalvoja apie kitą žmogų, tada pirmojo mintys patenka į antrojo pasąmonę, kurios miegant ir „išlenda“ sapno pavidalu. Pagal tokį scenarijų dažniausiai sapnuojami sapnai, kurie nuspėja arba išpranašauja netikėtą kito žmogaus atvykimą, skambutį, laišką ir pan., t.y. žmogus susapnuoja pažįstamą žmogų, kurio galbūt seniai nematė, ir kitą dieną su juo susitinka. Kai kurie žmonės, turintys stipresnių telepatinių sugebėjimų, sugeba pagauti sąmoningai arba nesąmoningai siunčiamą signalą ir būdravimo, t.y. sąmoningoje, būsenoje.

Išvados

1. Miegas yra natūralus ir būtinas fiziologinis procesas, kurio metu sapnuojama. Miego trukmė yra skirtinga kiekvienam žmogui, ji priklauso nuo tokių veiksnių kaip amžius, užsiėmimas, metų laikas ir kt. Vidutiniškai miegas tęsiasi apie 6 – 8 valandos. Miego metu įvairios žmogaus organų sistemos funkcionuoja nevienodai: tuo metu, kai atramos ir judėjimo organų sistema atpalaiduota, t.y. pasyvioje būsenoje, centrinės nervų sistemos dalies – galvos smegenų – veikla tampa labai aktyvi. Laboratoriniai tyrimai parodė, jog ryškiausi ir vaizdingiausi sapnai yra matomi REM („Rapid Eye Movement“ angl.) miego tipo metu.
2. Sapnuoja visi žmonės, tačiau ne visi sapnus prisimena. Ar sapnai išlieka atmintyje, priklauso nuo pabudimo laiko (čia ypač svarbus laikotarpis tarp REM miego fazės ir nubudimo), kaip nubundama (greitai, lėtai) ir būsenos tik ką pabudus (žvalus ar apsnūdęs). Visa, kas patiriama per penkias minutes iki mums užmiegant irgi paprastai neprisimenama.
3. Sapnai ne tik gali mums padėti suprasti pačius save, kas mes tokie esame, suprasti ir gebėti pateisinti mus supančius žmones, įvykių eiliškumą ir tokias kartais dramatiškas gyvenimo situacijas, kuriuose neretai atsiduriame lyg aklavietėje pripažindami, kad daug ko nebesuprantam arba negebam paaiškint.
4. Sapno medžiaga paverčiama siužetu veikiant šiems mechanizmams: apdorojimui, sutirštinimui, perkėlimui, sapnų siužetiškumui, simboliams.
5. Sapnų turinys sąlygojamas šių veiksnių: a) dėl individo pasąmonėje sukauptos informacijos; b) dėl organizme vykstančių fiziologinių procesų; c) dėl sapnuojančiojo fizinės bei energetinės aplinkos; d) dėl sapnuojančiojo psichinės bei fiziologinės būsenos.
6. Sapnas yra tarsi psichikos apsauginis vožtuvas, kuris nekenksmingai išleidžia nepriimtinus jausmus. O akivaizdus sapno turinys yra tik simbolinė, cenzūruota reikšmė, kuri susideda iš potraukių ir troškimų. Suaugusiųjų sapnų kilmę galima paaiškinti erotiniais troškimais.
7. Visus sapnus galima suklasifikuoti į infantilius ir telepatinius. Infantilių sapnų susidarymo mechanizmas remiasi eiliniais fiziologiniais bei psichofiziologiniais žmogaus organizme vykstančiais procesais. Telepatinių sapnų susidarymo mechanizmas remiasi telepatijos, t.y. minčių perdavimo per atstumą, reiškiniu.
8. Taigi galima prieiti prie išvados, kad sapnas yra psichinis fenomenas – afektai ir emocinės pozicijos atspindi sapno tikrą reikšmę ir todėl svarbu skirti akivaizdų ir paslėptą sapno turinį. Pastarąjį galima atsekti per asociacijas, prisiminimus, emocines nuostatas. Sapnai nėra izoliuoti dvasiniai reiškiniai, jie turi daug bendro su svajonėmis, fantazijomis ir kitomis būdravimo būsenomis. Žmonės sapnuoja tai, kas patvirtina jų įsivaizdavimą apie save. Nors sapnuojantysis nesupranta paslėptos sapno prasmės, jis gali išgyventi jausmus perkeltus iš realios gyvenimo situacijos, nekeisdamas gyvenimo stiliaus ir neprarasdamas vertės jausmo. A. Adleris teigė, kad sapne treniruojamasi spręsti problemas taip, kaip diktuoja asmeninė logika.

NAUDOTA LITARATŪRA

1. A. Adleris “Sapnai”, Vilnius, 1983
2. Montvilienė “Burtai, papročiai, sapnai, horoskopai”, Vilnius, 1995
3. Z. Froidas “Sapnų aiškinimas”, Vilnius, 1998
4. C. G. Jungas “Psichoanalizė ir filosofija”, Vilnius, 1999
5. “Sveikatos žinynas”, Vilnius, 1998
6. Žurnalas “Psichologija tau”, 2003 lapkritis