Nors oficialiai pripažįstama, jog Šaltasis karas baigėsi daugiau nei prieš dešimtmetį, su Sovietų Sąjungos ir sistemos žlugimu, tačiau jo atgarsius, įtampą jaučiame ir šiandien. JAV ir Rusija derindamos tarpusavio santykius, bendradarbiavimo galimybes, akcentuoja šaltojo karo pabaigą, nors kai kur regioniniai konfliktai dar nerimsta. Yra teigiama, jog Šaltasis karas vyko keliais aspektais – tarpvalstybinių santykių lygmeniu, ekonominiu lygmeniu, ideologiniu, kultūriniu lygmeniu. Neretai šaltuoju karu laikoma tarptautinė įtampa, grasinanti žmonijai branduoliniu susinaikinimu. Yra nuomonių, akcentuojančių lemiamą ekonomikos aspektą ir yra nuomonių , įvardijančių kultūrinę – ideologinę šio karo pusę, kaip reikšmingiausią . Šiame darbe į Šaltąjį karą bandysime pažvelgti kaip į dviejų valstybių katinių santykiu vystymąsi netiesioginės konfliktų išraiškos fone ir apžvelgsime dilemas, padiktuotas Šaltojo karo situacijos.
1. Istorinė šaltojo karo apžvalga
Po Vokietijos kapituliacijos karą laimėjusios valstybės susirinko derinti pozicijų ir nustatyti būsimosios pokarinės tvarkos. Vakarų valstybės tikėjosi, jog pavyks savo įtakoje iš laikyti Rytų Europą. Vakarai buvo pasiruošę, kad Lenkijos vyriausybė būtų draugiška Sovietams, tačiau J.Stalinas aiškiai davė suprasti, jog Europoje kiekvienas sąjungininkas turi teisę nustatyti savo tvarką savo okupuotose valstybėse. Labai greitai santykiai tarp sąjungininkų ėmė šalti. Vakarai greitai pamatė, kad SSRS neketina laikytis susitarimų ir nori savo okupuotose valstybėse įvesti sovietų valdžią ir komunistinę diktatūrą. Po truputį vis labiau ėmė didėti pabėgėlių srautas iš sovietų okupuotų Rytų Europos valstybių. 1946m. sovietai sukurstė Irano Azerbaidžano maištą, bei pareikalavo nubausti Turkiją ir atiduoti Sovietų kontrolei Bosforo ir Dardanelų sąsiaurius. Po diplomatinių kovų JTO saugumo taryboje sovietai buvo priversti šių reikalavimų atsisakyti. Irano armija sukilimą numalšino. Sovietai patyrė pirmąjį pralaimėjimą . Taip krypstantys tarptautiniai santykiai leido 1946-jų metų kovą V.Čerčiliui pasakyti savo garsiąją kalbą, kurią daugelis laiko Šaltojo karo paskelbimu. Joje buvos sakoma kad:” nuo Štetino prie Baltijos iki Triesto prie Adrijos nusileidusi geležinė uždanga uždengė visą žemyną. Tokios senosios sostinės kaip :Varšuva, Berlynas, Viena, Praha, Budapeštas, Belgradas, Budapeštas, Sofija, ir kiti miestai bei jų žmonės yra atsidūrę Sovietų įtakoje ir kai kuriais atvejais labai smarkiai įtakojami iš Maskvos” . V.Čerčilis siūlė: „kaip aš patyriau karo metais iš Rusijos draugų ir sąjungininkų, kad jie gerbia tik jėgą ir pirmiausia karinę jėgą” .Todėl Europos demokratinės šalys buvo raginamos laikytis drauge ir ginti demokratiją ir laisvą rinką visame pasaulyje. Taip pasaulyje prasidėjo šaltasis karas, pasireiškęs neregėto mąsto ginkluotomis varžybomis, ideologinėmis ir ekonominėmis varžybomis, bei lokaliniais karais. Bent jau Europoje įsivyravo santykinė ramybė, nes nei viena pusė nesiruošė pradėti rimto tarpusavio karo. JAV armijos žvalgyba pranešė jog Stalinas turi labai daug rimtų problemų, todėl negalės pradėti didelio karo su Vakarais. Karo pramonės nuo nuostoliams kompensuoti reikėjo 15 metų, okupuotų teritorijų rezistencijai 5 metų, blogas transporto išvystymas 10, karinis silpnumas Tolimuosiuose Rytuose 15-20.” . Tačiau ir vakarai pradėti naujo karo nesiryžo. JAV dar neturėjo pakankamai atominių bombų, o atsilaikyti prieš SSRS sausumos kariuomenę buvo neįmanoma. Taigi abi pusės (bent jau Europoje) stengėsi silpninti vieną kitą, bet Jaltoje nubrėžtų ribų nedrįsdavo peržengti. Sovietams pradėjus vakarų Berlyno blokadą, Vakarai atsakė oro tiltu, o sovietai nedrįso lėktuvų numušinėti, vakarai nedrįso karinėmis priemonėmis stabdyti sovietų kariuomenės įvedimo į Vengriją ir Čekoslovakiją. Tačiau Azijoje vyko įnirtingos kovos. Pirmiausia konfliktas prasidėjo Kinijoje tarp Godamino partijos šalininkų ir komunistų. Godaminui vadovavo generolas Chan Kashi, komunistams vadovavo Mao Tse Tungas. JAV padėjo godamininkams. „Stalino pozicija buvo ganėtinai aiški: geriau padalinta ir silpna Kinija, negu vieninga, nors ir komunistinė. Kadangi Mao vėliau gali mėginti kėsintis į Sovietų Sąjungos dominuojantį vaidmenį komunistinėje stovykloje. Pradžioje buvo mėginta Konfliktą išspręsti derybomis, tačiau Kovojančios pusės nesusitarė, kas kontroliuos turtingus Manžūrijos rajonus.[…] Tada Godiminas pradėjo puolimą ir Sovietų Sąjunga išvedė savo kariuomenę iš Mandžūrijos ten palikdama visą kapituliavusios japonų armijos ginkluotę. Tai leido komunistams pradėti kontrapuolimą ir įsitvirtinti visoje Kinijoje” . Be karo Kinijoje prasidėjo konfliktas Korėjoje, kai komunistai remiami Sovietų Sąjungos ir Kinijos mėgino okupuoti provakaritiškuosius pietus, kuriuos karine jėga rėmė JAV ir kitos valstybės. Kova buvo permaininga, pasirašius paliaubas demarkacinė linija liko beveik tokia pati kaip ir prieš prasidedant karui (tiesa pietų teritorija nežymiai padidėjo. Vėliau prasidėjo konfliktas Vietname, kur per sukilimą prieš prancūzus komunistams pavyko įsivyrauti Šiaurinėje dalyje iš kurios jie mėgino pajungti savo kontrolei visą Vietnamą. JAV ginklais patarėjai rėmė pietų Vietnamą. Kai to nepakako pasiuntė ten savo ginkluotąsias pajėgas. Deja kariauti su Vietnamo partizanais amerikiečiams nesisekė, todėl jie buvo priversti iš ten pasitraukti. Tačiau vis dar tęsėsi karas Laose ir Kambodžoje.
Kitas konflikto židinys susidarė Artimuosiuose rytuose, kur SSRS rankomis kariavo arabų valstybės (Egiptas, Sirija, Jordanija), o vakarų pasaulio interesus gynė nauja susikūrusi Izraelio valstybė. Pirmiausia konfliktas artimuosiuose rytuose prasidėjo, kai Egiptas nacionalizavo Sueco kanalą. Gindami savo interesus Anglija, Prancūzija ir Izraelis pradėjo karo veiksmus prieš Egiptą. Tačiau įsikišus JTO konfliktas buvo sustabdytas. Abi pusės nepasitenkino jo rezultatais.” Po Sueco krizės Sovietai atkūrė Egipto armiją, bet JAV pagalba leido Izraeliui sukuti galingiausias karines pajėgas regione. Egiptiečių armija ruošėsi žygiui į prie Arabijos įlankos esantį uostą Elijachu, bet Izraelis užpuolė pirmasis ir po šešių dienų nustūmė Egipto armiją iš Sinajaus pusiasalio už Sueco kanalo, Jordanijos armija- už Jordano, o Sirija neteko Golano aukštumų” . Egiptas ir Sirija užpuolė Izraelį 1973 per Jom Kipuro religinę šventę. Izraeliečiai atsigavę kontratakavo, apsupo Egiptiečių armiją ir visas Egiptas liko atviras. Egipto prezidentas Sadatas mėgino prašyti pagalbos iš Brežnevo. SSRS jau ruošėsi permesti kariuomenę, tačiau Nixonas tai daryti uždraudė” . Labiausiai šiame kare nukentėjo Egiptas, kurio armija buvo tris kart sutriuškinta, o iš Sueco kanalo ilgą laiką nebuvo galima gauti pajamų (juo ėjo fronto linija). Neturėdamas kitos išeities, Egiptas pasirašė su Izraeliu taikos sutartį, kas reiškė, jog jis pereina į vakarų stovyklą. Tiesa konfliktas toli gražiuoju dar nesibaigė, jo pasekmės tebesijaučia ir dabar.
Šaltojo karo apogėjus prasidėjo tada, kai sovietų kariuomenė įžengė į Afganistaną. Pirmą kartą po 1945-ųjų metų Sovietų kariuomenė tiesiogiai pradėjo karo veiksmus. SSRS kariuomenė Užėmė šalį, tačiau Afganistano partizanų būriai tęsė kovą. Juos parėmė JAV, Pakistanas ir kitos vakarų šalys. Numalšinti judėjimo nepavyko ir 1988m. SSRS iš Afganistano pasitraukė.
Istorikai šaltojo karo pabaigą datuoja 1989m. kai M.Gorbačiovas pakeitė šalies kursą. Tuo metu komunistinė sistema merdėjo, Rytų Europoje jau kūrėsi nekomunistinės vyriausybės, o ir Baltijos valstybės griovė SSRS pamatus. Pagrindinė priežastis kodėl šalys buvo priverstos baigti karą yra ekonomika. SSRS susidūrė su didžiulėmis ekonominėmis problemomis. Tačiau karinės išlaidos atsiliepė ir nugalėtojos ekonomikoje :”Išaugo infliacija. Amerikiečių prekės ėmė būti nekonkurentabilios” .
2.NATO – Šaltąjį karą palaikanti ir užbaigianti jėga
Norint išsaugoti demokratinę civilizaciją po Antrojo Pasaulinio karo , Vakarų Europos valstybėms tebuvo vienas kelias – jungtis. 1949 metais balandžio mėnesio 4 dieną 12 šalių iš abiejų Šiaurės Atlanto pusių, siekdamos apsisaugoti nuo pavojaus, kad Sovietų sąjunga išplės savo dominavimą ir į kitas Europos dalis, įkūrė Šiaurės Atlanto Sutarties Organizaciją – NATO. Sutarties preambulėje susitariančios šalys įsipareigojo ginti laisvę, saugoti bendrą civilizaciją, vadovaujantis demokratijos, individo laisvės ir įstatymo viršenybės principais. Jau kūrimosi pradžioje pagrindinis akcentas buvo ne Europos gynyba nuo sovietų agresijos, o demokratijos Vakarų Europoje užtikrinimas. NATO aljansas tapo atrama nuo tiesioginių ir netiesioginių Sovietų sąjungos ekspansionistinių ambicijų. Europoje dislokuotos Amerikos karinės pajėgos padėjo atgrasinti Sovietų sąjungą nuo minties, kad agresija galėtų pasisekti. 5-me Sutarties straipsnyje rašoma, kad pasirašiusios valstybės sutinka, kad ginkluotas vienos ar keleto iš jų užpuolimas būtų vertinamas kaip visų jų užpuolimas. Sujungus Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos gynybines pajėgas, tapo aišku, kad bet koks karinės ar politinės prievartos prieš Vakarų Europą bandymas žlugs. Kartu Aljansas suformavo politinę sistemą, apsaugančią nuo karinio nacionalizmo atgimimo Europoje.
NATO užtikrintas saugumas padėjo pagrindus Europos ekonominiam bendradarbiavimui ir suklestėjimui. Jis taip pat paruošė dirvą šaltojo karo ir Europos pasidalijimo žlugimui dvidešimtojo amžiaus pabaigoje. 1990 m. NATO ir Varšuvos pakto lyderiams pasirašius Sutartį dėl įprastinės ginkluotės Europoje sumažinimo, buvo padėtas dar vienas šaltojo karo pabaigos akcentas. Suirus Sovietų sąjungai kai kam atrodė, kad NATO jau nebereikalingas ir ginkluotosios pajėgos turi būti sumažintos. Tačiau viltys dėl visuotinės taikos pasirodė esančios per ankstyvos.
3. Šaltojo karo pabaigos išraiška mūsų dienomis
Rusijai palaikant draugiškus santykius su Vakarais, ir buvusioms komunistinėms Rytų ir Vidurio Europos valstybėms beveik tuo pačiu metu jungiantis prie NATO ir ES, daugiau nei pusę šimtmečio trukęs šaltasis karas grimzta į praeitį.
NATO anksčiau veikė tik euroatlantiniame regione, bet rugsėjo 11-osios atakos Jungtinėse Valstijose, kurias įvykdė su Afganistanu susiję savižudžiai, „nutraukė debatus” dėl veiksmų už šio regiono ribų. Skelbdama, kad šaltasis karas baigėsi dar kartą, NATO 2002 metų pavasarį užmezgė naujus santykius su buvusia priešininke Rusija – partnerystę dėl kovos su terorizmu, ginklų kontrolės ir krizių valdymo
NATO generalinis sekretorius Džordžas Robertsonas pradėdamas Aljanso užsienio reikalų ministrų susitikimą Reikjavike sakė: „Šalys, kurios keturis dešimtmečius žvelgė viena į kitą per neapykantos ir baimės sieną, dabar turi galimybę kartu transformuoti euroatlantinį saugumą į geresnę pusę“. Šiame susitikime buvo susitarta dėl iš esmės naujos institucijos -NATO ir Rusijos tarybos – principų, procedūrų ir darbo programos. Aljansas teigė, jog NATO pajėgos turi sugebėti greitai nuvykti į bet kurią vietą, kur jų reikia, kad galėtų kovoti su naujomis terorizmo ir masinio naikinimo ginklų grėsmėmis. Šis susitarimas simbolizuoja įtampos tarp abiejų šalių eros pabaigą. Žymus JAV politologas Zbignevas Brzezinskis atsakydamas į laikraščio „Novaja gazeta” klausimus, pareiškė: „Nemanau, kad pasaulis laukia šaltojo karo sugrįžimo dėl tos paprastos priežasties, kad šiandien Rusija to paprasčiausiai neištvertų. Šaltasis karas buvo rimtos dviejų supervalstybių varžybos. Jeigu Rusija pradės pati save izoliuoti, vesdama žalingą vidaus ir tarptautinę politiką, ji pasmerkta degradavimui, o ne varžyboms. Degradavimas neišvengiamas, netgi jeigu Rusija kuriam laikui taps kvazifašistine naftos valstybe. Ilgainiui jai gresia nuopuolis, nes, ji, pavyzdžiui, gali pradėti prarasti savo Tolimųjų rytų teritorijų kontrolę.“
4. Šaltojo karo dilemos pagal Barry Buzan
B. Buzan knygoje „Žmonės, valstybės ir baimė“ nagrinėdamas karinės valstybių sąveikos dinamiką, pirmiausiai aptaria karines technologijas. Jėgos naudojimas ar grasinimas ją panaudoti, pasak jo, yra gerai suprastas charakteringas anarchiškų tarptautinių santykių bruožas. Pagrindinis tvarkos instrumentas – ginkluotosios pajėgos – taip pat yra ir pagrindinis grėsmės saugumui šaltinis. Anarchijos būsenoje valstybėms reikia karinės jėgos tiek jų pačių gynybai, tiek platesniems sistemos valdymo tikslams. Tačiau, kai tik karinė galia pasiekiama, ji savaime tampa priešingos saugumui dinamikos , kuri kelia grėsmę tiek atskiroms valstybėms, tiek visos sistemos šaltiniui. Pasak R. Osgood , jėga turi vaidinti tokį esminį vaidmenį tarptautinei politikai anarchijos būklėje, kokį rinkimai vaidina vidaus politikoje organizuotos demokratijos sąlygomis. Iš šio požiūrio plaukia mintis, jog tarptautinei tvarkai trūksta taikių pokyčių mechanizmo ir ji akivaizdžiai priklauso nuo karo. M. Hovardas apjungia šiuos svarstymus, teigdamas, kad jėga yra neatskiriama tarptautinių santykių dalis, ir ne dėl kokio nors paties žmogaus prigimtinio bruožo, bet todėl, kad egzistuoja galimybė ją naudoti. O galiausiai, tas, kuris nesinaudoja jėga, atsiduria tų, kurie ja naudojasi malonėje.
Valstybėms naudojant karines priemones, kyla du grėsmės tipai: dėl pačių ginklų ir dėl to, kad ginklai yra priešininko rankose. Pirma grėsmė, iš esmės, yra susinaikinimo grėsmė, tačiau čia svarbi ir galimybės apsiginti kaina, net ir tada, kai ginklai nenaudojami. Čia kyla gynybos dilema – prieštaravimai tarp karinės gynybos ir nacionalinio saugumo. Antra grėsmė yra pralaimėjimo grėsmė. Ji sąlygoja galios – saugumo dilemą .
4.1. Grėsmių daugiaprasmiškumas
Dauguma grėsmių tarptautinėje arenoje jungia savyje daugybę sudėtingų veiksnių, kurie tiek tiesioginį jų poveikį, tiek ir plačias jų pasekmes paverčia labai neapibrėžtomis. Šis sudėtingumas didėja, kai grėsmės pradeda sąveikauti su priemonėmis, skirtomis toms grėsmėms atremti. Akivaizdūs pavyzdžiai – ginklavimosi varžybos ir prekybiniai karai. Sovietų Sąjungai tam tikro mąsto grėsmę galėjo sukelti maisto ir šiuolaikinių technologijų eksporto embargas, JAV grėsmę galėjo sukelti naftos eksporto apribojimai arba pokyčiai užsienio kapitalo įplaukų srautuose. Kadangi tarpusavio priklausomybė didėjo visoje sistemoje, tokios ekonominės grėsmės kaip pašalinimas iš rinkų ir pagrindinių importuojamų prekių atsisakymas galėjo įgauti pagreitį ir poveikį, kuris anksčiau asocijuodavosi tik su karinėmis grėsmėmis .
Objektyviai nedideli įvykiai, tokie, kaip sovietiniai apribojimai įvažiuoti į Vakarų Berlyną, gali įtakoti lemiamą priešiškumo įžvelgimą tarp JAV ir Sovietų Sąjungos, na o tuo tarpu objektyviai milžiniškos grėsmės ( pvz., globalinio klimato pasikeitimo grėsmė) gali būti nustumtos į prioritetų sąrašo pabaigą. Biurokratinės tradicijos, inercija ir darbo pasidalijimas taip pat susiduria su šiuo procesu. Dauguma valstybių yra biurokratiškai kur kas geriau aprūpintos tam, kad galėtų reaguoti į karines grėsmes negu į grėsmes aplinkai. O prie šių problemų prisideda polinkis apsidrausti mąstant apie blogiausią atvejį .
4.2.Gynybos dilema
Gynybos dilema pirmiausiai kyla iš karinių priemonių prigimties – kiek jas valstybės išplėtoja ir paruošia naudoti, o tik po to iš tarpvalstybinių santykių dinamikos.
„Mokslinė ir technologinė pažanga kyla riek iš civilinių, tiek iš karinių šaltinių. Išskyrus tokius specializuotus dalykus kaip supersudėtingi reaktyviniai naikintuvai, karinė ir civilinė technologija yra taip susisijusios, kad bandymas jas atskirti atrodo abejotinas. Civilinės aviacijos technologija leido atsirasti bombonešiams taip pat, kaip buldozeriai leido atsirasti tankams.“ Todėl industrializuotos visuomenės negali išvengti karinio technologinio progreso pasekmių. Tačiau, aišku, jog naujų technologijų vystymasis karine linkme bus didesnis esant didesnei tarptautinei įtampai, o kartu lemia ir šios įtampos laipsnį. Taigi, pasak Buzan, karinis dominuojančios technologijos potencialas vadina svarbų vaidmenį tarptautiniuose santykiuose, ir tai gali daryti nepriklausomai nuo kitų veiksnių, įtakojančių valstybių draugiškumą ar priešiškumą .
Gynybos dilema kyla dėl prieštaravimo tarp karinės gynybos ir nacionalinio saugumo. Nors neįmanoma patikrinti teiginio, kad karinė galia tiesiogiai susijusi su nacionaliniu saugumu, tačiau dviem akivaizdžiais būdais gynyba ir saugumas gali veikti vienas prieš kitą. Viena vertus, pernelyg dideli saugumo kaštai stato pavojun kitus saugumo tikslus, kita vertus, gynimosi rizika gali praaugti tą grėsmę, kurią gynyba turėtų neutralizuoti. Svarbu paminėti ir tai, jog ten, kur valstybių ekonominiai ir politiniai interesai plėtoti tarptautinę ekonomiką yra didžiausi, daugelio jų karinė jėga efektyviai apginti negali, pvz., aplinkos saugumas – čia karinės priemonės nėra tikslingos. „Gynybos dilemos kaštai susiję su atvirkštine priklausomybe tarp skirtų gynybai ir kitokioms saugumo reikmėms tenkinti resursų. “ Štai Sovietų Sąjungoje sėkmingas gynybos dilemos sprendimas buvo perestroikos metu : pernelyg dideli resursai iš karinio sektoriaus buvo perkelti į civilinį. Tačiau ilgą laiką kariniui saugumui skyrusi proporcingai daugiau resursų, apleido kitas sritis ir iki šios patiria politinę, bei ekonominę krizę. Keturiasdešimt Šaltojo karo metų JAV praleido nors panašiomis, bet daug švelnesnėmis sąlygomis .
„Daug rimtesnės gynybos dilemos atsiranda tada, kai lariniai pasirengimai dėl gynybos patys kelia grėsmę valstybės išlikimui . Akivaizdžiausia šios dilemos forma yra nepriimtina žala, kuria padaro pati sau valstybė arba kuri atsiranda kaip pavojinga atvirai vykdomos politikos santykiuose su kita valstybe dalis. Pačios valstybės sau padarytos žalos pavyzdys būtų balistinių raketų gynybos sistema, kuri numato nedidelės galios branduolinių sprogimų galimybę ginamoje teritorijoje“
Branduolinio atgrąsinimo sistema – tai gynybos politika, kuri savaime kelia grėsmę. Šie ginklai suteikia galimybę padaryti valstybei didelę žalą ir ją nugalėti , neįsitraukiant į karą ir net gi neatsižvelgiant į tradicinę gynybą. „ Kai dvi valstybės turi branduolinį ginklą ir nusiteikusios laikyti juos viena prieš kitą, vienintelė logiška karinė strategija išlieka jų „ gynybos politiką“ remti garantuoto atpildo galimybe“ .
4.3.Galios – saugumo dilema
Kaip gynybos dilema kyla dėl karo baimės, kurią skatina karinių priemonių prigimtis, taip galios – saugumo dilema dėl pralaimėjimo baimės, kurią skatina karinių priemonių, esančių kitų rankose panaudojimo tikimybė.
„Tarptautinę sistemą retai kada galima charakterizuoti tik galios arba tik saugumo modeliais, todėl supainiojamos galios varžybų ir saugumo varžybų tipai atskiriant politines ir karines problemas.
Visas Jungtinių Valstijų ir Sovietų Sąjungos varžymosi laikotarpis nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos kentėjo dėl šio neaiškumo. Kai kurie stebėtojai jų santykiuose akcentuoja galios varžybų aspektą, o kiti – įtrauktų į saugumo varžybas subjektų nepagrįstą vienas kito terorizavimą . Atsiradęs neaiškumas sąlygojo nepaliaujamus debatus dėl konfrontacinės politikos, nuo susitaikymo iki susitaikymo.“
Dar painu yra dar ir todėl, kad šios varžybos gali sėkmingai vykti vienu metu, o švelnios galios varžybos lengvai gali sukelti atkaklias ir viską užgožiančias saugumo varžybas . Tokiu būdu vyko Šaltasis karas aštuntame dešimtmetyje ir devintojo dešimtmečio pradžioje .
6. Išvados
1. Komunistinės sistemoje saugumas buvo suvokiamas tik pagal karinę dimensiją, pagal kurią SSRS atrodė kaip stipri valstybė. Tačiau SSRS būdama stipri galybė buvo silpna valstybė: nors buvo nelabai pažeidžiama karinių grėsmių ji nebuvo atspari politinėms ir socialinėms grėsmėms. Čia atsiskleidžia prastesni, nei JAV gynybos bei galios saugumo dilemų sprendimai ( nors ir turint minty nepalankesnes sąlygas), kitoks sąlyginis šių dilemų įžvelgimas, o kartu ir šio karo pralaimėjimo pagrindas.
2. Ginklavimosi varžybos baigėsi tuo , kad tradicinė gynybinė laikysena nebeteko ankstesnės prasmės. Branduolinio ginklo sukūrimas lėmė tai, kad gynybinė politika virto atgrasinimo politika, su grėsme ir sau patiems..
3. Svarbiausios karinės dilemos Šaltajame kare kilo dėl karinių priemonių prigimties, kuri įveda į uždarą gynybos ratą, bei dėl pralaimėjimo baimės, kurią skatina karinių priemonių priešo rankose panaudojimo galimybė, kuri savo ruožtu, skatina varžytis balansuojant tarp galios ir saugumo.
4. Šaltojo karo pasekmė: valstybės buvo paskatintos biurokratiškai kur kas geriau aprūpinti tam, kad galėtų reaguoti į karines grėsmes labiau negu į grėsmes aplinkai. O prie šių problemų prisidėjo polinkis apsidrausti mąstant apie blogiausią atvejį.
7. Literatūros sąrašas
1. Buzan Barry. Žmonės, valstybės ir baimė. Eugrimas, Vilnius, 1997
2. http://europa.eu.int
3. http://www.omni.lt
4. http://stud.fh-wedel.de
5. http://www.natocentras.lt
6. http://www.tslk.lt
7. La Feber W. America Rusia and Cold war 1945-1990. N.Y., 1992