Vienas svarbiausių Lietuvos švietimo sie¬kių – padėti asmeniui ir visuomenei atsakyti į esminius dabarties iššūkius, padėti kuo plačiau pasinaudoti atsiveriančiomis galimybėmis. Žinių visuomenės sąlygomis kiekvienas žmogus turi išmokti prisitaikyti prie rinkos pokyčių, pasirinkti pers¬pektyvią, individualius ir visuomenės poreikius atitinkančią profesiją.
Valstybinės švietimo strategijos 2003-2012 metams nuostatose pabrėžiama, kad užtikrinant švietimo plėtotės veiksmingumą mokyklos atveriamos darbo rinkai, išplėtojamos socialinės ir kultūrinės funkcijos, taip pat įdiegiama profesinio infor-mavimo ir konsultavimo sistema. Parengti ir patvirtinti strateginiai dokumentai: Europos Tarybos rezoliucija dėl visą gyvenimą prieinamo orientavimo, Nacionalinė Lisabonos strategijos įgyvendinimo programa, Profesinio orientavimo strategija ir planas – numato profesinio orientavimo paslaugas pakreipti taip, kad jos prisidėtų prie visą gyvenimą trunkančių bendrųjų piliečių mokymosi ir karjeros gebėjimų ugdymo, integruoto į mokymo ir studijų programas. Valstybinės švietimo strate¬gijos 2003-2012 metams nuostatose pažymima, kad švietimas turi būti plėtojamas atsižvelgiant į Lietuvos visuomenei tenkančius naujus iššūkius ir atsiveriančias naujas galimybes: demokratijos ir rinkos ūkio plėtrą, globalizaciją, informacijos gausą, sparčią kaitą, visuomenės išsiskaidymą. Švietimas turi padėti asmeniui ir visuomenei atsakyti į šiuos iššūkius ir pasinaudoti naujomis galimybėmis.
Pasirengimas profesinei veiklai yra itin svarbus jauno žmogaus tobulėjimo procesas, kuris reikalauja tam tikrų įgūdžių, gebėjimų bei sąlygų pažinti save, kaupti informaciją apie šiuolaikinį darbinių veiklų pasaulį bei nustatyti santykį su juo. Žymūs mokslo ir technikos pasiekimai, spartūs technologiniai, ekonominiai, socialiniai ir politiniai pokyčiai, lydimi naujų profesijų atsiradimo ir senų išny¬kimo, sąlygoja naują požiūrį į profesijos rinkimosi fenomeną. Profesinės veiklos planavimas paliečia kiekvieną žmogų, siekiantį sėkmingai įsilieti ir įsitvirtinti nuolat kintančiame darbo rinkos pasaulyje, tampa permanentiniu ir neišvengiamu procesu. Todėl, kokybiškai teikiamos profesinio informavimo, konsultavimo bei orientavimo paslaugos yra svarbios tiek švietimo sistemai, tiek darbo rinkai bei jų tarpusavio sąveikai. Šios paslaugos yra sudedamoji aktyvios darbo rinkos politikos dalis bei vienas svarbiausių mokymo ir užimtumo politikos elementų nacionaliniu, regioniniu ir vietos lygmenimis.
Profesinis orientavimas Europos Sąjungos kontekste laikomas vienu iš svar¬biausių veiksnių, skatinančių mokymąsi visą gyvenimą, užimtumą, darbo jėgos prisitaikymą prie rinkos sąlygų, verslumą bei lygias galimybes (Mokymosi visą gyvenimą memorandumas, 2000; Europos užimtumo gairės, 2001). LR Švietimo įstatymo naujojoje redakcijoje, siekiant padidinti švietimo veiksmingumą, yra akcentuojamas pagalbos, taip pat ir informacinės, teikimas bei prieinamumo užti¬krinimas mokiniams, jų tėvams (globėjams, rūpintojams), mokytojams ir švietimo teikėjams (Žin., 2003, Nr. 63-2853). Švietimo ir mokslo ministerija kartu su Sociali¬nės apsaugos ir darbo ministerija, siekdama įgyvendinti ES prioritetus švietimo bei socialinėje srityse, 2003 m. pabaigoje patvirtino Lietuvos profesinio orientavimo strategijos dokumentą (Žin., 2004, Nr. 56-1955). Vadovaujantis šiuo dokumentu pradėta kurti nauja aplinka profesinio orientavimo sistemos plėtotei Lietuvoje. Siekiant užtikrinti, kad profesinio orientavimo paslaugos būtų prieinamos ir ati¬tiktų vartotojų poreikius, Lietuvoje buvo pradėtos steigti profesinio informavimo vietos, o darbo kokybei jose užtikrinti 2003 metų pabaigoje pradėti rengti pirmieji profesijos patarėjai. Sukurtas jų rengimo modelis (inicijuotas Švietimo ir mokslo ministerijos bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir įgyvendintas PHARE projekto dėka) orientuotas į praktinius tokių specialistų poreikius.
Pastaraisiais metais orientacija į kompetencijomis grįstą ugdymą tapo esminiu švietimo sistemos kaitos akcentu: Lietuvos ir ES strateginiuose švietimo dokumen-tuose pabrėžiamas perėjimas nuo žinių perteikimo prie kompetencijų plėtojimo. Vienas esminių aukštojo mokslo kaitos uždavinių yra studijų turinio ir metodų atnaujinimas, orientuotas į besimokantįjį, jo poreikius ir gebėjimus, atliepiančius veiklos pasaulio poreikius. Veiksmingas būdas užtikrinti studijų kokybę yra stu¬dijų programų orientacija į kompetencijomis grįstą modelį (Bolonijos deklaracija, Berlyno ir Bergeno komunikatai).
Profesinio orientavimo kompetenciją turinčių specialistų būtinybė yra akcentuo-jama ir Europos Komisijos strateginiuose dokumentuose, pabrėžiančiuose profesinio orientavimo paslaugų tobulinimo poreikį (Mokymosi visą gyvenimą memorandumas, 2000; Komisijos komunikatas: bendros mokymosi visą gyvenimą erdvės sukūrimas, 2001; Europos užimtumo gairės, 2001). Tokio tipo specialistų rengimas atlieptų ir OECD, ETF, CEDEFOP, Bolonijos proceso rekomendacijas Lietuvos aukštojo mokslo kaitai. Tačiau tiek darbo rinkoje, tiek švietimo sistemoje stokojama specialistų, teikian¬čių profesinio orientavimo paslaugas. Todėl šios paslaugos dažniausiai yra teikiamos asmenims, kurie aktyviai ieško pagalbos, o įvairioms socialinėms grupėms ir bendrojo lavinimo mokyklų mokiniams ši pagalba yra nepakankamai prieinama.
Profesinio orientavimo specialistų rengimo klausimais yra nuolat diskutuojama, tačiau tokie specialistai Lietuvos aukštosiose mokyklose dar nėra rengiami. Atlie¬piant socialinį užsakymą, darbui įvairiose švietimo ir socialinėse institucijose rengia¬mi socialiniai pedagogai, kurie profesinio orientavimo norminiuose dokumentuose (Profesinio informavimo ir konsultavimo paslaugų teikimo aprašas, 2005; Profesinio orientavimo strategija, 2003; Profesinio informavimo standartas, 2007) įvardijami kaip vieni iš profesinio orientavimo paslaugų teikėjų. Šie specialistai ne tik pagerintų profesinio orientavimo paslaugų kokybę bendrojo bei profesinio ugdymo lygmeniu, bet ir užtikrintų, kad būtų teikiama kokybiška pirminė profesinė pagalba (informacijos suteikimas, savęs pažinimas, socialinių įgūdžių ugdymas, problemų identifikavimas, tarpininkavimas tarp mokyklos, tėvų ir profesinio rengimo sistemos bei mokinio) ir, kilus rimtesnėms problemoms, būtų siunčima pas reikiamus specialistus.
Problemos mokslinis aktualumas. Profesijos pasirinkimo, profesinio pašau¬kimo problematika pakankamai plačiai analizuojama Lietuvos edukologų bei psichologų darbuose (Gučas, 1937; Šulcas, 1973; Kontvainas, 1976; Galkytė, 1977; Jovaiša, 1978, 1993, 1999; 2009; Kregždė, 1988, 1998;. Beresnevičienė, 1990; Jatautai-tė, 1991; Žilinskienė, 1994; Petrauskaitė, 1996; Barkauskaitė, 2008; Augienė, 2009). Šiandieniniai Lietuvos mokslininkai šios srities tyrimus tęsia, plėtodami šiuolaikinę profesinės karjeros projektavimo teoriją. Į karjeros ugdymo problematiką gilinasi
D. Garnienė (2003), R. Kučinskienė (2003), Stanišauskienė (2000), karjeros valdymo
procesus tyrinėja Petkevičiūtė (2002, 2006; 2007), Kučinskienė (2003), karjeros
projektavimo procesą – K. Pukelis (2003), A. Pundzienė (2004), J. Ruškus (2008).
Profesinio oreientavimo, karjeros planavimo paslaugas teikiančių specialistų veiklos
ypatumai, jų rengimo problemos analizuojamos K. Pukelio (2006), R. Laužacko
(2005, 2006), A. Pundzienės (2004), D. Garnienės (2006) darbuose.
Įvairiais aspektais profesinio orientavimo ir profesinės karjeros projektavimo teorijas plėtojo šie užsienio šalių tyrėjai: F. Parsons (1909), D. E. Super (1961, 1962), B. S. Jr. Tilinghast (1964), J. Holland (1973), V. Harren (1979), K.B. Hoyt (1979), N. Rubinton (1980) B. Hesketh (1982), Sh. Fukuyama (1980,1982, 1984), E. L. Herr ir S. H. Cramer (1984), Gullekson (1995), Sikora (1998), Bhaerman (1998), Almazov
(2002), Kožusznik (2004) ir kiti.
Lietuvos tyrėjai pastaraisiais metais daug dėmesio skiria kompetencijų, jų ugdymo klausimų analizei ir tyrimams įvairiais aspektais. Bendrojo lavinimo mokyklų pedagogų kompetencijų ugdymo klausimus analizuoja B. Simonaitienė (2001), V. Targamadzė (2001), E. Jurašaitė-Harbison (2004), T. Tamošiūnas (2002), J. Abramauskienė (2004), R. Subotkevičienė (2006), O. Monkevičienė (2007; 2008),
E. Adamkevičienė (2007), L. Šiaučiukėnienė (2007), E. Motiejūnienė (2007), L. Ža-
deikaitė (2007) ir kt. Aukštųjų mokyklų dėstytojų kompetencijas įvairiais aspektais
tiria P. Jucevičienė (2003), B. Stanikūnienė (2003; 2006), A. Juozaitytė (2005), N. Še-
džiuvienė (2005), Mažeikis, 2007; M. Barkauskaitė (2007), I. Zaleskienė (2007), V. Gudžinskienė (2007), L. Žadeikaitė (2007), O. Monkevičienė (2007), N. Mažei¬kienė (2008), D. Loher (2008) ir kt. Į studentų kompetencijų ugdymo klausimus gilinasi K. Pukelis (1998), V. Valatkaitė-Rimienė (1998), M. Teresevičienė (2000), R. Baranauskienė (1999, 2000, 2002), R. Čepukas (2001, 2005), V. Ivanauskienė (2005), N. Liobikienė (2005), G. Mažeikis (2007), R. Makarskaitė Petkevičienė (2006),
A. Žemgulienė (2006), M. Barkauskaitė (2007), P. Pečiuliauskienė (2007), E. Mar-tišauskienė (2007), R. Bubnys (2007); T. Bulajeva (2007), V. Rosinaitė (2009) ir kt.
Socialinių pedagogų kompetencijos, jų ugdymo problematika analizuojama J. Vait-kevičiaus (1988; 1995), B. Bitino (2001), G. Kvieskienės (2001; 2003; 2005), I. Leliū-gienės (2001; 2002; 2003), I. Jonutytės (2007), L. Rupšienės (2006), E. Giedraitienės (2006), D. Alifanovienės (2003; 2004; 2005), V. Indrašienės (2007; 2008), R. Čepuko
(2001), J. Kašalynienės (2003), L. Majauskienės (2001; 2003), Baršauskienės, 2003; A. Kepalaitės (2005), J. Vyšniaukytės-Rimienės (2007), R. Malinausko (1996) ir kt. darbuose. Įvairiais aspektais socialinių darbuotojų kompetencijų klausimas analizuojamas P. Jucevičienės (2001), A. Bagdono (2001), V. Ivanauskienės (2003;
2005), L. Varžinskienės (2003), R. Jurkuvienės (2003), V. Kavaliauskienės (2000), N. Liobikienės (2005), N. Večkienės (2005), S. Povilaikaitės (2005), I. Dirgėlienės (2008), B. Švedaitės (2005), L. Gvaldaitės (2007) ir kt. darbuose.
Nepaisant gausių pedagogų ir socialinės pedagoginės pagalbos specialistų kom-petencijų ir jų ugdymo tyrimų, pasigendama tyrimų, analizuojančių profesinio orientavimo paslaugų teikėjų kompetencijų, jų ugdymo aspektus bei atskleidžiančių tokių kompetencijų ugdymo integravimo į socialinių mokslų srities (edukologijos) studijų programas galimybes.
Tyrimo objektas – socialinių pedagogų rengimas.
Nagrinėjant šį objektą sprendžiama tyrimo problema – socialinio pedagogo kaip profesijos patarėjo rengimas, kuri konkretizuojama probleminiais klausimais:
• Kokios socialinio pedagogo kaip profesijos patarėjo veiklos charakteristikos ir šiai veiklai būtinos kompetencijos?
• Kokia turėtų būti socialinės pedagogikos studijų programos, skirtos profesijos patarėjo kompetencijoms ugdyti, struktūra, kad būtų užtikrinta sąveika tarp visų studijų programos parametrų ir būtų sudarytos prielaidos rengti specia-listą, gebantį teikti profesinio orientavimo paslaugas?
• Kokie socialinės pedagogikos studijų programos, skirtos profesijos patarėjo kompetencijoms ugdyti, realizavimo veiksniai lemia kompetencijų įgijimą?
Tyrimo tikslas – socialinės pedagogikos studijų programos pagrindu teoriškai ir empiriškai pagrįsti profesijos patarėjo kompetencijų ugdymo modelį. tyrimo uždaviniai:
1. Teoriškai pagrįsti socialinio pedagogo rengimo profesijos patarėjo veiklai prielaidas.
2. Remiantis mokslinės literatūros analize ir socialinių pedagogų apklausos rezultatais identifikuoti socialinio pedagogo kaip profesijos patarėjo funkcijas, veiklos ypatumus ir kompetencijas.
3. Sukonstruoti socialinės pedagogikos studijų programą, orientuotą į profesijos patarėjo kompetencijų ugdymą.
4. Empiriškai patikrinti socialinių pedagogų kaip profesijos patarėjų rengimo turinį ir įgyjamų kompetencijų raišką.
teorinį darbo reikšmingumą apibūdina pasiekti rezultatai:
• Atskleistos ir pagrįstos socialinių pedagogų rengimo profesijos patarėjo veiklai teorinės prielaidos.
• Išskirtos ir pagrįstos socialinio pedagogo kaip profesijos patarėjo veiklos charakteristikos ir kompetencijos.
• Sukurtas ir mokslinės analizės pagrindu bei empiriniais duomenimis pa¬grįstas teorinis studijų programos alternatyviai pasirenkamos dalies turinio konstravimo modelis.
• Nustatyti studijų programos realizavimo veiksniai, laiduojantys kompetencijų
įgijimą.
• Atskleista ir nuolatine refleksija, savęs vertinimu ir grįžtamuoju ryšiu pagrįsta kompetencijų vertinimo ir įvertinimo metodika, atliepianti į besimokantįjį orientuotos mokymosi koncepcijos nuostatas.
Praktinė darbo reikšmė:
• Socialinės pedagogikos studijų programos, skirtos profesijos patarėjo kom-petencijoms ugdyti, konstravimo teorinis modelis praktiškai pritaikomas kuriant ir atnaujinant studijų programas.
• Refleksijos metodas kaip instrumentas praktiškai pritaikomas ne tik kom-petencijų pasiekimui vertinti ir įsivertinti, bet ir studijų programos turinio ir realizavimo proceso analizei.
• Atlikta mokslinė analizė ir empiriniai duomenys naudingi: aukštosioms mokykloms, tobulinant studijų programas; pedagogus rengiančioms aukš-tosioms mokykloms atnaujinant ir papildant studijų programas profesinio orientavimo dalykais.
• Sukurta teorinė empirinė bazė parengti naują bakalauro studijų programą
„Karjeros projektavimas”. Disertacinio tyrimo rezultatų aprobavimas.
Pranešimai disertacijos tema:
1. Railienė A. Development of career planing competence in social educator’s training. Tarptautinė Socialinio darbo ir mokslo akademijos (TiSSA) dok¬torantų konferencija „Serving Citizens. Sustaining Civil Society and Social Work Issue”, 2006 m. rugpjūčio 24-30 d.
2. Railienė A. Socialinio pedagogo kaip profesinio informavimo konsultanto funkcijos ugdymo institucijoje. Tarptautinė konferencija „Vaikų socialinės atskirties prevencija: realijos ir perspektyvos”, 2006 m. lapkričio 23-24 d.
3. Railienė A. Work peculiarities of social pedagogues as vocational advisers at comprehensive school. Tarptautinė Socialinio darbo ir mokslo akademijos (TiSSA) doktorantų konferencija „Politics – Power – Practice: Advancing Social Work Agenda in Times of Uncertainty”, 2008 m. rugpjūčio 18-20 d.
Pagrindiniai disertacijos teiginiai paskelbti Lietuvos mokslo tarybos reikalavimus atitinkančiuose leidiniuose:
1. Railienė A. Mokinių požiūris į profesinio informavimo organizavimą ben¬drojo lavinimo mokykloje // Pedagogika: mokslo darbai. – T. 88 (2007), p. 50-57 (ISSN 1392-0340);
2. Žadeikaitė L., Railienė A. Socialinio pedagogo kaip profesijos patarėjo veikla profesinio informavimo sistemoje// Socialinis ugdymas. Nr.5 (16) (2008), p. 8-19 (ISSN 1392-9569);
3. Žadeikaitė L., Railienė A. Work Opportunities of Social Educator within the Vocational Information System. Socialinis ugdymas. Nr. 5 (16) (2008), p. 124-132 (ISSN 139-9569);
4. Žadeikaitė L., Railienė A. Socialinio pedagogo kaip profesijos patarėjo veiklos funkcijos ir kompetencijos: teorinės prielaidos // Socialinis ugdymas. Nr. 8 (19) (2009), p. 35-47 (ISSN 139-9569);
5. Žadeikaitė L., Railienė A. Functions and Competencies of a Social Educator as a Vocational Adviser: Theoretical Assumptions // Socialinis ugdymas. Nr. 8 (19) (2009), p. 107-120 (ISSN 139-9569).
Kituose recenzuojamuose mokslo žurnaluose ir leidiniuose:
1. Indrašienė V., Railienė A. Possibilities to Encourage Community Unit in
Higher Education establishment // Social education: Volume 11. 2005, p.
82-89 (ISSN 1392-9569);
2. Railienė A. Socialinio pedagogo kaip profesijos patarėjo veikla ugdymo insti-tucijose // Socialinis ugdymas: 9 dalis. 2005, p.124 – 153 (ISSN 1392-9569);
3. Railienė A. Development of career planing competence in social educator’s training // Serving Citizens. Sustaining Civil Society and Social Work Issue, 4th annual TiSSA meeting. – Kaunas, 2006, p. 91 (Prieiga per internetą
4. Žadeikaitė L., Railienė A. Socialinio pedagogo veiklos galimybės profesinio informavimo sistemoje// Tiltai. T 3 (40) (2007), p.119 – 128 (ISSN 1392¬3137);
5. Railienė A. Work peculiarities of social pedagogues as vocational advisers at comprehensive school // Politics – Power – Practice: Advancing Social Work Agenda in Times of Uncertainty, 6th annual TiSSA meeting. – Riga, 2008, p. 61-62 (Prieiga per internetą
Parengtose metodinėse ir mokomosiose priemonėse:
1. Ruibienė R., Railienė A. Socialinės pedagoginės praktikos vadovas [metodinė priemonė]. – Vilnius: VPU leidykla, 2006. – 42 p.
2. Murinienė J., Bagdonavičiūtė A., Railienė A. Kritinio mąstymo ugdymas sė-kmingai ateities karjerai: specializuota karjeros ugdymo programa pagrindi¬nei mokyklai – Vilnius: ŠMM Švietimo aprūpinimo centras, 2006. – 132p.
3. Penkauskienė D., Baltrėnienė Z., Railienė A. ir kt. Kritinio mąstymo ug¬dymas sėkmingai ateities karjerai: integruota karjeros ugdymo programa bendrojo lavinimo mokyklai – Vilnius : ŠMM Švietimo aprūpinimo centras,
2006. – 142p.
4. Merfeldaitė O., Railienė A. Prevencinio darbo grupės veikla bendrojo lavini-
mo mokykloje [mokomoji knyga]. – Kaunas: Arx Baltica, 2007. 95 p. (ISBN
978-9955-478-07-2).
disertacijos struktūra: įvadas, trys skyriai, išvados, rekomendacijos, literatūros sąrašas ir priedai.
Pirmajame skyriuje nagrinėjamos profesijos patarėjo kompetencijų ugdymo rengiant socialinius pedagogus teorinės prielaidos: atskleidžiami profesijos patarėjų veiklos profesinio orientavimo sistemoje ypatumai, socialinio pedagogo kaip pro-fesijos patarėjo veiklos charakteristikos, profesijos patarėjo kompetencijoms ugdyti skirtos socialinės pedagogikos studijų programos konstravimo teorinės įžvalgos.
Antrajame skyriuje pateikiama profesijos patarėjo kompetencijų ugdymo rengiant socialinius pedagogus metodika ir tyrimo metodologija.
Trečiajame skyriuje analizuojami profesijos patarėjo kompetencijų ugdymo ren-giant socialinius pedagogus ypatumai. Remiantis žvalgomojo kiekybinio tyrimo rezultatais ir ekspertinio vertinimo rezultatais konstruojamas socialinės pedagogi¬kos studijų programos turinys, skirtas profesijos patarėjo kompetencijoms ugdyti, pateikiami jo realizavimo konkrečioje ugdymo aplinkoje rezultatai.
Disertacijoje pateikta 12 lentelių ir 31 paveikslas. Panaudoti 296 literatūros šaltiniai lietuvių, rusų, anglų ir lenkų kalbomis. Prieduose (14 priedų) pateikiami tyrimų instrumentai, lentelės.
1. PROFESIJOS PATARĖJO KOMPETENCIJŲ UGDYMO RENGIANT SOCIALINIUS PEDAGOGUS TEORINĖS
PRIELAIDOS
1.1. Profesijos patarėjo veiklos profesinio orientavimo sistemoje
prielaidos
Profesinio orientavimo samprata. Profesinį orientavimą kaip mokslinę problemą pagrindė Lietuvos mokslininkai S. Kregždė (1975, 1985, 1988), S. Jankevičius (1974, 1976), L. Jovaiša (1981, 1996, 1999, 2007, 2009). Mokslinėje pedagoginėje – psicho-loginėje literatūroje profesinis orientavimas (angl. vocational guidance) įvardijamas kaip nuoseklus ir kryptingas asmens parengimas profesijos pasirinkimui bendrojo lavinimo, profesinio informavimo ir konsultavimo priemonėmis, kurios padeda įvairaus amžiaus asmenims pasirinkti savąjį kelią švietimo, mokymo bei užimtumo srityse bei aktyviai kurti savo profesinę karjerą. Tai procesas kurio metu padedama asmeniui vystytis ir įsisąmoninti visuminį ir adekvatų savęs ir savo asmens darbo pasaulyje vaizdą, įgyjant būtinų žinių ir gebėjimų sąmoningam ir brandžiam profesijos pasirinkimui. (Psichologijos žodynas, 1993, p. 223; 3eep, 2005; Jovaiša, 2007, 2009; Beresnevičienė, 1990, 2003; Laužackas, 2005).
Profesinis orientavimas apibūdinamas kaip socialinių mokslų sritis, integruojanti sociologijos, ekonomikos, psichologijos, edukologijos, didaktikos mokslo šakas (Jo-vaiša, 1993, 1999, 2007, 2009; Šernas, 1998). Taigi profesinis orientavimas – tai tam tikra psichosocialinė teorija ir praktika, kurios paskirtis – vadovauti asmenybei jos profesinio mokymosi ir profesinės veiklos procese.
Tiek Lietuvoje, tiek Europos Sąjungoje yra vartojamos skirtingos profesinio orientavimo sąvokų apibrėžtys. Šalia profesinio orientavimo, informavimo ir kon-sultavimo sąvokų dažnai vartojamos karjeros projektavimo, karjeros planavimo, karjeros vystymo ir kitos sąvokos, kurioms suteikiama labai panaši prasmė. Karje¬ros projektavimas apibrėžiamas kaip nuolatinės asmens pastangos įžvelgti būsimas darbo rinkos kaitos tendencijas ir numatomų pokyčių kontekste tirti bei planuoti savo profesinę perspektyvą, taip pat planuoti profesinės kvalifikacijos tobulinimosi poreikius, siekiant realizuoti savo prigimtinius gabumus bei sėkmingai konkuruoti nuolat kintančioje darbo rinkoje (Laužackas, 2005; Pukelis, 2003, 2006). Mokslininkų nuomone, profesinio orientavimo sąvoka yra kritikuotina, todėl siūloma jos atsisakyti.
Tokio neigiamo požiūrio į profesinio orientavimo sąvoką priežastis gali būti tarybiniais metais gyvavusi neigiama praktika – mokinių priverstinis „profesinis orientavimas” į profesines mokyklas siekiant patenkinti planinės ekonomikos poreikius (Sokolova, Stanišauskienė, 2007).
Karjeros planavimo, karjeros valdymo sąvokomis siekiama akcentuoti reiškinio procesualumą. Karjeros planavimas/karjeros valdymas apibrėžiamas kaip visą gyveni-mą trunkantis procesas, susijęs su asmens pažintinės ir profesinės veiklos sprendimų išdėstymu laike siekiant profesinio tobulėjimo tikslų bei numatant būtinus išteklius ir aplinkybes. Šis procesas apima savęs pažinimą ir vertinimą, darbo pasaulio tyrimus ir sprendimų priėmimą. Kuo anksčiau individas įsitraukia į šį procesą, tuo sėkmin¬gesnis jo karjeros apsisprendimas. (Laužackas, 2005, p. 17; Sikora, 1998; Bhaerman, 1988; Kožusznik, 2004; Petkevičiūtė, 2006; Gullekson, 1995; Bhaerman, 1998; Sakalas, Šalčius, 1997; Stankevičienė, Lobanova, 2006). Ugdymas karjerai apibrėžiamas kaip sistemingas ir kryptingas procesas, kuriuo mokiniui padedama pasirinkti profesiją ir įgyti karjeros projektavimo gebėjimų. Tai bendros sistemingos ugdymo institucijų, tėvų ir bendruomenės pastangos susieti ugdymą ir darbą padedant individams įgyti ir panaudoti nuostatas, žinias ir gebėjimus, kad darbas būtų prasminga, produktyvi ir pasitenkinimą teikianti kiekvieno individo gyvenimo dalis (Kučinskienė, 2003,
2005; Pukelis, 2003; Garnienė, 2006).
Taigi, Lietuvoje profesinio orientavimo sąvoka daugiau vartojama mokslininkų (L. Jovaiša, S. Kregždė, V. Šernas ir kt.) darbuose, analizuojančiuose šį reiškinį kaip tam tikrą asmens ugdymo proceso komponentą bei norminiuose švietimo dokumentuose (orientuojantis į bendrojo lavinimo segmentą, kartu įjungiant profesinį informavimą bei konsultavimą). Siekiant pabrėžti profesinio apsisprendimo permanentiškumą, jo sąsajas su visu individo gyvenimu ir/arba analizuojant suaugusiojo galimybes rea-lizuojant profesinį pasirinkimą, lietuvių edukologų moksliniuose darbuose (R. Ku-činskienė, R. Laužackas, K. Pukelis, R. Adamonienė, V. Stanišauskienė) vis dažniau analizuojama karjeros projektavimo sąvoka. Skirtingos profesinio orientavimo sąvokų apibrėžtys ir jų vartojimas rodo šio reiškinio kompleksiškumą. Moksliniuose tyri¬muose dažniausiai orientuojamasi į tam tikrą sudėtinį profesinio orientavimo kaip paslaugos elementą ir aptariamos tik šiam elementui svarbios sąvokos.
Šiame darbe vartojamas terminas „profesinis orientavimas” (angl. guidance), kuris apibrėžiamas kaip veikla, suteikianti galimybę bet kokio amžiaus individams, bet kokiu jų amžiaus tarpsniu (per visą gyvenimą) nustatyti jų gebėjimus, kompetencijas ir interesus, siekiant priimti prasmingus sprendimus dėl lavinimosi, mokymosi bei profesijos ir pasirinkti savo individualų kelią mokymosi, darbo ir kitoje aplinkoje, kurioje šių gebėjimų bei kompetencijų yra išmokstama arba jie pritaikomi įvairiose gyvenimo srityse. Tokios veiklos pavyzdžiai galėtų būti informacijos suteikimas ir patarimai, konsultavimas, kompetencijos įvertinimas, vadovavimas, palaikymas ir mokymas, padedantis įgyti įgūdžių, kaip priimti sprendimus bei valdyti savo karjerą. Šis procesas įvardijamas kaip kryžkelė, kurioje susiduria trijų sistemų segmentai: švietimo sistemos, darbo rinkos sistemos ir asmenybinis (asmenybė, kaip švietimo ir darbo rinkos segmentų subjektas). (Visą gyvenimą trunkančio profesinio orientavi¬mo politikos ir sistemų tobulinimas. Europos Sąjungos rekomendacinės priemonės, 2007; p. 12; Career guidance and Councelling. Theory and practice for 21st century,
2000).
Kaip sudėtiniai profesinio orientavimo komponentai išskiriami profesinis in-formavimas ir profesinis konsultavimas. Profesinis informavimas apibrėžiamas kaip sistemingas informacijos teikimas profesinio mokymo, kvalifikacijų paklausos darbo rinkoje ir profesijos pasirinkimo klausimais, kaip veikla, apimanti žinių apie švietimo sistemą (priėmimo taisykles ir mokymosi sąlygas, studijų ir mokymo pro¬gramas, jų turinį, trukmę, formas ir kt.), specialybių ir profesijų turinį, ypatumus ir reikalavimus, kvalifikacijas, kvalifikacijos įgijimo, tobulinimo ir persikvalifikavimo galimybes ir tvarką, darbo rinką (profesijų pasaulį, darbo jėgos paklausą ir pasiūlą bei kt.) ir profesinės karjeros galimybes teikimą (Žin., 2005, Nr. 60-2132; Žin., 2007, Nr. 43-1627). Taigi, profesinis informavimas – švietimo institucijų veikla, susijusi su išsamios informacijos teikimu apie profesijų, kvalifikacijų sistemas, jų įgijimą ir vykdančias institucijas.
Profesinis konsultavimas (angl. vocational counselling) – pagalba moksleiviui ren-kantis profesinio mokymo specialybę ar darbą, ištyrus asmenybės profesinį kryptin-gumą, pažangumą, sugebėjimus ir charakterį, nustačius jo tinkamumą profesiniam mokymuisi ir darbui (Jovaiša, 1999, 2007; 2009). Tai veikla, skatinanti asmenį opti-maliai panaudoti savo jėgas kvalifikacijai įgyti ir dirbti, pagalba asmenims renkantis ar keičiant profesiją, atsižvelgiant į jo individualias savybes (interesus, gebėjimus, polinkius), konkrečių profesijų ypatumus bei mokymosi, studijų ir darbo galimybes (Dailidienė, Navickienė, 2006).
Profesijos patarėjo veiklos prielaidos. Remiantis B. Bitino (2002) ugdymo realybės nagrinėjimo principais ir ugdymo lygmenų teorija bei autorių (Leichteris, Stumbrytė, 2008; Valiulienė, 2007; p. 244; Targamadzė, 1999), pritaikiusių šią teoriją konkrečių ugdymo reiškinių analizei, profesijos patarėjo veiklos profesinio orientavimo sistemoje prielaidos nagrinėtinos šiais lygmenimis: societariniu, akcentuojant teisines norma¬tyvines prielaidas, socialiniu edukaciniu – atskleidžiant profesinio orientavimo kaip sistemos funkcionavimą; instituciniu, kuris siejamas su profesinio orientavimo paslaugas teikiančiomis institucijomis, jų veikla; interpersonaliniu – profesijos patarėjo veiklos prielaidos analizuotinos profesinio orientavimo paslaugų teikėjų aspektu; ir intraper-sonaliniu lygmeniu, akcentuojant profesinio orientavimo paslaugų gavėjo motyvaciją ir aktyvų jo dalyvavimą profesinio orientavimo sistemoje (Targamadzė, 1999, p. 16-19; Bitinas, 2000; p.120-121; Valiulienė, 2007; p. 244; Leichteris, Stumbrytė, 2008).
Societarinis lygmuo. Profesijos patarėjo kompetencijų ugdymo rengiant socialinius pedagogus societarinio lygmens prielaidos yra pateikiamos strateginiuose ES ir Lie¬tuvos švietimo bei socialinės politikos dokumentuose, akcentuojančiuose profesinio orientavimo sistemos įgyvendinimo kokybės ir tęstinumo, profesinio rengimo bei užimtumo suderinamumo svarbą.
ES strateginiuose dokumentuose profesinis orientavimas įvardijamas kaip plataus spektro veikla, įgalinanti bet kokio amžiaus pilietį bet kuriuo savo gyvenimo laiko-tarpiu nustatyti savo gebėjimus, kompetencijas ir interesus, priimti sprendimus dėl mokymosi, tobulinimosi ir užimtumo (Europos socialinė chartija, 2001; Nutarimas dėl Politikos, sistemų ir praktikos stiprinimo Europoje orientavimo visą gyvenimą srityje, 2004). Taigi, akcentuojama profesinio orientavimo, kaip pagalbos asmeniui pasirinkti profesiją, atitinkančią jo asmeninius sugebėjimus ir interesus, prieinamumo svarba. Kita svarbi nuostata, akcentuojama ES norminiuose dokumentuose – profesinio orien¬tavimo, kaip vieno esminių pagalbos elementų, siekiant didinti individo užimtumo galias, jo konkurentabilumą darbo rinkoje, įvardijimas (Tarptautinės darbo organi¬zacijos konvencija Nr.142 „Dėl profesinio orientavimo ir profesinio rengimo ugdant žmogaus išgales”, 1996; Mokymosi visą gyvenimą memorandumas, 2001). Europos Sąjungos dokumentuose išryškinama būtinybė stiprinti švietimo ir darbo rinkos sąveiką, didinti mokymosi visą gyvenimą prieinamumą. Šiame kontekste profesinis orientavimas apibrėžiamas kaip vienas svarbiausių elementų kuriant atvirą, patrau¬klią ir prieinamą mokymosi aplinką, siekiant paremti mokymąsi įvairiame amžiuje ir įvairioje aplinkoje, įgalinti piliečius valdyti savo mokymąsi ir darbą (Lisabonos deklaracija, 2000; Kopenhagos deklaracija, 2002; Europos Tarybos nutarimas dėl atviros mokymosi aplinkos mokyklose sukūrimo, 2003; Švietimas ir mokymas 2010 m.: Lisabonos strategijos sėkmė priklauso nuo skubių reformų, 2004)
Taigi, ES norminiuose dokumentuose profesinis orientavimas įvardijamas kaip vienas ašinių elementų, kuriant konkurencingą aplinką, pagrįstą inovacijomis, žinio-mis ir socialine sanglauda. Efektyviai teikiamos profesinio orientavimo paslaugos yra vienas veiksnių, skatinančių mokymąsi visą gyvenimą, užimtumą, darbo jėgos prisitaikymą prie rinkos sąlygų, verslumą.
Įgyvendinant strategines Europos Sąjungos švietimo ir socialinės politikos nuostatas, priimti Lietuvos Respublikos dokumentai. Valstybės ilgalaikės raidos strategijoje (Žin., 2002, Nr. 113-5029) akcentuojamas darnios, veiksmingos ir visoms gyventojų kategorijoms prieinamos švietimo sistemos, sudarančios sąlygas Lietuvos gyventojams mokytis visą gyvenimą, įgyti visuomeninę ir dalykinę kompetenciją, užtikrinant optimalią valstybės raidą didėjančios pasaulinės konkurencijos sąly¬gomis, sukūrimas, išsilavinimo struktūros ir turinio atitikimo ūkio poreikiams, darbo jėgos mobilumo svarba. Siekiant įgyvendinti šias nuostatas dokumentuose įtvirtinama būtinybė sukurti efektyvią profesinio informavimo, orientavimo ir konsultavimo sistemą, didinti jaunimo ir suaugusiųjų profesinio informavimo ir konsultavimo paslaugų prieinamumą, sukurti naujas informavimo ir konsultavimo paslaugas, teikiamas elektroniniu būdu (LR skurdo mažinimo strategijos įgyvendi¬nimo 2002 – 2004 m. programa, 2002; Lietuvos užimtumo politikos prioritetų įver¬tinimo dokumentas, 2004; Dėl užimtumo rėmimo politiką įgyvendinančių įstaigų prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2007 metų veiklos tikslų ir uždavinių bei jiems pasiekti rodiklių nustatymo, 2007). Profesinis informavimas, konsultavi¬mas ir orientavimas įvardijami kaip esminės užimtumo rėmimo paslaugos, kurių tikslas – siekti visiško gyventojų užimtumo, mažinti jų socialinę atskirtį ir stiprinti socialinę sanglaudą (LR Užimtumo rėmimo įstatymas, 2006; LR Užimtumo rėmimo įstatymo pakeitimo įstatymas, 2009).
Vienas iš svarbiausių Lietuvos švietimo siekių – padėti asmeniui ir visuomenei atsakyti į esminius dabarties iššūkius, padėti kuo plačiau pasinaudoti atsiverian¬čiomis galimybėmis. Žinių visuomenės sąlygomis kiekvienas žmogus turi išmokti prisitaikyti prie rinkos pokyčių, pasirinkti perspektyvią, individualius ir visuomenės poreikius atitinkančią profesiją. Lietuvos valstybinės švietimo strategijos 2003-2012 metų nuostatose pabrėžiama, kad užtikrinant švietimo plėtotės veiksmingumą mokyklos atveriamos darbo rinkai, išplėtojamos socialinės ir kultūrinės funkcijos, taip pat įdiegiama profesinio informavimo ir konsultavimo sistema (Žin., 2003, Nr. 71-3216). Profesinis orientavimas apibrėžimas kaip veiksnys, kokybiškai keičiantis visų švietimo grandžių – bendrojo ugdymo, profesinio mokymo ir aukštojo mokslo bei darbo rinkos tarpusavio sąveiką.
Profesinis orientavimas mokymosi visą gyvenimą aspektu įvardijamas kaip vienas svarbiausių pagalbos elementų, užtikrinančių individo konkurentabilumą nuolat besikeičiančioje darbo rinkoje (Mokymosi visą gyvenimą užtikrinimo strategija, 2004; Nacionalinė Lisabonos strategijos įgyvendinimo programa, 2005). Profesinio informa¬vimo ir konsultavimo paslaugos įvardijamos kaip švietimo pagalbos komponentai ir viena iš profesinio mokymo sistemos dalių (LR Švietimo įstatymas, 2003; Profesinio mokymo įstatymas, 2007).
Įgyvendinant įstatymų nuostatas, buvo patvirtinti svarbūs poįstatyminiai teisės aktai, reglamentuojantys profesinio orientavimo sistemos ir paslaugų plėtotę. Doku-mentuose pabrėžiama profesinio orientavimo sistemos sukūrimo svarba, o profesinio informavimo, konsultavimo ir orientavimo paslaugos priskiriamos paslaugų sričiai, padedančiai asmenims neatsižvelgiant į jų amžių ir gyvenimo etapą pasirinkti savo kelią švietimo, mokymo bei užimtumo srityse ir aktyviai kurti savo profesinę karje¬rą, bei pabrėžiama šių paslaugų prieinamumo svarba tiek asmenims, kurie dar nėra pradėję profesinės karjeros, tiek tiems, kurie ieško darbo ir/ar jau dirba (Profesinio orientavimo strategija, 2004). Svarbus žingsnis didinant profesinio orientavimo paslaugų prieinamumą – profesinio orientavimo paslaugų teikėjų, jų funkcijų ir at-sakomybių švietimo ir darbo rinkos institucijose reglamentavimas, jų kompetencijų ir rengimo principų apibrėžimas (Profesinio informavimo ir konsultavimo paslaugų teikimo tvarkos reikalavimų aprašas, 2005; Profesijos informavimo standartas, 2007; Profesijos konsultanto profesijos standartas, 2008; Profesijos konsultanto rengimo standartas, 2008).
Įgyvendinant norminiuose dokumentuose numatytas nuostatas 2005 – 2008 metais Lietuvoje buvo vykdomi du nacionaliniai Europos Sąjungos struktūrinių fondų para-mos projektai: „Atviros informavimo, konsultavimo ir orientavimo sistemos (AIKOS) sukūrimas ir plėtojimas” bei „Profesinio orientavimo sistemos sukūrimas ir diegimas”, skirti profesinio orientavimo sistemos, kurią sudarytų profesinio informavimo ir pro-fesinio konsultavimo posistemės, leidžiančios plėtoti profesinio orientavimo paslaugas, atsižvelgiant į šalies ekonominės bei socialinės raidos perspektyvas ir individualius kiekvieno visuomenės nario poreikius, sukūrimas ir diegimas. Įgyvendinant projektus buvo sukurta kompiuterizuota profesinio informavimo, konsultavimo ir orientavimo informacinė sistema (AIKOS), institucijų, teikiančių profesinio informavimo paslaugas, tinklas, sukurtos profesinio informavimo ir profesinio konsultavimo mokymo pro¬gramos, metodų ir priemonių aprašai (Profesinio informavimo A metodika; Profesinio informavimo B metodika; Profesinio informavimo C metodika; Profesinės karjeros pla¬navimo gebėjimų ugdymo mokymo programa; Profesinio informavimo ir konsultavimo darbo vadovo I-III dalys).
Profesinio orientavimo paslaugų plėtra ir efektyvumo didinimas kaip valstybi¬nis prioritetas numatytas ir Lietuvos 2007-2013 m. Europos Sąjungos struktūrinės paramos panaudojimo strategijoje (2006) bei Nacionalinėje profesinio orientavimo švietimo sistemoje programoje (2007). Dokumentuose numatyta toliau plėtoti ir modernizuoti profesinio orientavimo infrastruktūrą, užtikrinti jos vientisumą ir nuoseklumą pereinant iš bendrojo lavinimo mokyklos į profesines ar aukštąsias, profesinio orientavimo paslaugų įvairovę, aukštą kokybę ir prieinamumą visiems švietimo sistemos dalyviams, profesinio orientavimo priemonių kūrimą ir specialistų rengimą, socialinių partnerių ir kitų suinteresuotų grupių dalyvavimą profesinio orientavimo paslaugų plėtotėje.
Taigi, atliepiant strateginių dokumentų nuostatas, Lietuvoje kuriama nauja aplin¬ka profesinio orientavimo sistemos plėtotei, užtikrinant galimybes kiekvienam bet kokio amžiaus asmeniui patekti į švietimo sistemą, rinktis įvairių pakopų studijas, mokytis visą gyvenimą. Teigtina, kad sociotariniu lygmeniu yra sudarytos prielaidos nuosekliai plėtoti profesinio informavimo, konsultavimo ir orientavimo paslaugas siekiant didinti jų efektyvumą ir prieinamumą, orientuojantis į profesinio orienta¬vimo paslaugų infrastruktūros tobulinimą ir plėtrą visais švietimo lygmenimis bei ypatingą dėmesį kreipiant į profesinio orientavimo specialistų rengimą ir jų kvalifi¬kacijos tobulinimą.
Socialinis edukacinis lygmuo. Analizuojant profesijos patarėjo veiklos prielaidas socialiniu edukaciniu lygmeniu, daugiausia dėmesio šiame darbe skiriama profesinio orientavimo sistemai pristatyti. Pateikta norminių dokumentų analizė atskleidė, kad Lietuvoje yra sudarytos prielaidos profesinio orientavimo, kaip sudėtinės švietimo ir socialinės politikos segmento, sistemos vientisumui.
Remiantis norminiais dokumentais ir profesinio orientavimo sąvokos teorine analize, profesinio orientavimo sistemą galima skaidyti į du komponentus, dvi po-sistemes: profesinio informavimo ir profesinio konsultavimo (1 priedas). Profesinio informavimo posistemės pagrindinė veikla apima profesinio informavimo, konsul-tavimo ir karjeros planavimo paslaugų teikimą ir kokybės užtikrinimą švietimo sistemoje. Kaip šių paslaugų teikėjai įvardijami profesijos patarėjai, mokytojai, klasių auklėtojai, profesijų mokytojai, socialiniai pedagogai ir psichologai. Šios paslaugos skiriamos tokioms tikslinėms grupėms: bendrojo lavinimo ir profesinių mokyklų mokiniams, aukštųjų mokyklų studentams. Profesinio konsultavimo posistemės pagrindinė veikla yra profesinio informavimo, konsultavimo ir karjeros planavimo paslaugų teikimas ir kokybės užtikrinimas darbo rinkos segmente. Kaip šių paslaugų teikėjai šiame segmente įvardintini profesijos konsultantai, socialiniai darbuotojai, psichologai, karjeros konsultantai. Paslaugos skiriamos šiomas tikslinėms grupėms: dirbantiesiems ir bedarbiams, nedalyvaujantiems švietimo segmento veikloje. Už numatytų siekių įgyvendinimą profesinio konsultavimo posistemėje atsakinga ir koordinuojančią funkciją vykdo LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
Taigi, socialiniu edukaciniu lygmeniu šiuo metu veikianti bazė sudaro teorines prielaidas profesinio orientavimo sistemai efektyviai funkcionuoti.
Institucinis lygmuo. Profesijos patarėjo veiklos prielaidos instituciniu lygmeniu apima profesinio orientavimo paslaugų teikėjų – institucijų – struktūras, procesus, strategijas, kompetencijas, tarpinstitucinius santykius (žr. 2 priedas). Profesinio infor-mavimo posistemėje profesinio orientavimo strateginį įgyvendinimą, kokybę ir plėtrą švietimo sistemoje koordinuoja Švietimo ir mokslo ministerija. Už prielaidų profesinio informavimo ir karjeros planavimo veiklos rūšims švietimo institucijose sudarymą ir tų veiklos rūšių organizavimą atsakingas Lietuvos mokinių informavimo ir techninės kūrybos centro (LMITKC) Karjeros planavimo skyrius. PIT’ai – tai institucijos, teikian¬čios profesinio informavimo, konsultavimo ir karjeros planavimo gebėjimų ugdymo paslaugas regioniniu, savivaldos ir instituciniu lygmeniu. Šiuose centruose bendrojo lavinimo mokyklų mokiniams, jų tėvams bei mokytojams teikiama informacija iš in-ternetinių profesinio orientavimo duomenų bazių, taip pat klientai supažindinami su kompiuterinėse laikmenose, vaizdajuostėse ir spaudiniuose sukaupta informacija.
Bendrojo lavinimo ir profesinės mokyklos planuoja profesinio informavimo veiklą, pagal Švietimo ir mokslo ministro patvirtintas karjeros ugdymo programos gaires: rengia karjeros planavimo ugdymo programas ir jas integruoja į ugdymo turinį, už¬tikrina prieigą prie AIKOS interneto svetainės. Jeigu bendrojo lavinimo mokykloje įsteigtas Profesinio informavimo taškas, tai mokykla užtikrina šio taško veiklą ir profesinio informavimo paslaugų teikimo kokybę bei siekia šio profesinio informa-vimo taško akreditavimo (Profesinio informavimo A metodika, 2008).
Suformuotas profesinio konsultavimo posistemės institucijų tinklas: Socialinės apsaugos ir darbo ministerija koordinuoja profesinio informavimo veiklą Lietuvos darbo biržoje ir Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyboje bei jų teritoriniuose padaliniuose. Profesinio orientavimo centrai (POC) visiems gyventojams teikia informaciją, rengia bei vykdo prevencines, korekcines bei reabilitacines programas, taiko psichodiagnostinį testavimą, konsultuoja profesinio kryptingumo, tinkamumo, profesinės karjeros planavimo klausimais bei teikia gyventojams informaciją apie mokymąsi, studijas ar darbo paklausą ir pasiūlą, rengia bei vykdo specializuotas įgūdžių lavinimo, motyvacijos didinimo programas, skatinančias priimti motyvuo¬tus sprendimus dėl profesijos pasirinkimo, mokymosi, studijų ar darbo (Karjeros projektavimo vadovas, 2005).
Apibendrinant teigtina, kad sukurtasis institucijų, atsakingų už profesinio orientavimo paslaugų teikimą, tinklas atliepia šių paslaugų teikimo prieinamumo ir kokybės reikalavimus.
Interpersonalinis lygmuo. Interpersonaliniu lygmeniu profesijos patarėjo veiklos prielaidos analizuotinos profesinio orientavimo funkcijų vykdytojų aspektu. Nor-miniai dokumentai, reglamentuojantys profesinio orientavimo paslaugas Lietuvos švietimo sistemoje (Profesinio orientavimo strategija, 2003; Profesinio informavimo standartas, 2007; Profesinio informavimo ir konsultavimo paslaugų teikimo tvarkos aprašas, 2005), kaip pagrindinius profesinio orientavimo paslaugų teikėjus profesinio informavimo posistemėje, šalia kitų specialistų (bendrojo lavinimo mokytojai, klasių auklėtojai, profesijos mokytojai, socialiniai pedagogai), įvardija profesijos patarėjus. Kaip jau minėta, šiame darbe yra orientuojamasi į švietimo segmento analizę, todėl profesinio orientavimo paslaugų teikėjai profesinio konsultavimo posistemėje nebus plačiau aptariami.
Profesijos patarėjo samprata. Profesijos patarėjo sąvoka yra sudurtinė, susidedanti iš dviejų sąvokų „profesija” ir „patarėjas”. Profesijos sąvoka mokslinėje literatūroje apibūdinama kaip dinamiškų, nuolat kintančių veiklos rūšių kombinacijos, grįstos atitinkamomis žiniomis ir gebėjimais, sukuriančios prielaidas atskiriems asmenims ar jų grupėms kurti materialines ir dvasines vertybes, siekiant patenkinti jų savi¬saugos ir profesinės saviraiškos poreikius bei lūkesčius bei sudarančios aktyvaus įstraukimo į visuomeninio gyvenimo struktūras prielaidas (Adamonienė ir kt., 2001, p. 28; Adamonienė ir kt., 2003, p. 191; Laužackas, 2005, p. 34; Šernas, 1995, p. 13; Kvieskienė, 2003; ApeįmeB, 2005; Jovaiša, 2007, p. 234; repųeH, 2005; The Oxford English reference dictionary, 1996, p. 1005). Remiantis įvairiuose mokslinės literatūros šaltiniuose pateikiamais sąvokos profesija apibrėžimais, galima teigti, kad profesija yra specializuota ir kvalifikuota darbo rūšis, kuriai reikia specialaus pasirengimo, kuri yra pragyvenimo šaltinis bei padeda žmogui tenkinti savisaugos ir saviraiškos poreikius ir lūkesčius. „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne” (2000) žodis patarti api¬būdinamas taip: pamokyti, pasakyti kaip elgtis, ką daryti. W. Stewart (2005) patarimą apibūdina kaip vieną iš konsultavimo proceso sudedamųjų elementų, kurio tikslas suteikti tam tikrą informaciją klientams, kuriems ji yra būtina. Autorius pabrėžia, kad patarti psichosocialinio konsultavimo kontekste yra ne pasakyti, ką klientas turi ar privalo daryti, bet padėti numatyti problemos sprendimo kryptis, implikuoti kliento pasirinkimo laisvę (Stewart, 2005; p. 6-7). Patarėjas (angl. adviser) apibūdinamas kaip
(a) specialistas ar firma, kuri teikia klientams oficialius arba profesinius patarimus;
(b) pedagogas patariantis besimokantiems mokymosi ar asmeniniais klausimais (Dic-tioary.com http://dictionary.reference.com/browse/ adviser). Mokslinėje ir praktinėje užsienio šalių literatūroje aptinkami du profesijos patarėjo (angl. vocational/career adviser) sampratos aiškinimai:
– siauresnis (angl. vocational adviser), vartojamas JAV, profesijos patarėju įvar-dijantis specialistą, teikiantį informaciją apie konkrečią profesiją (pvz., finansų patarėjas ir pan.), ir sietinas su profesiniu rengimu.
– platesnis (angl. career adviser), vartojamas Didžiojoje Britanijoje, Lenkijoje, Australijoje, JAV, traktuojantis profesijos patarėją kaip fasilitatorių, kurio vei-kla skirta paslaugoms, susijusioms su pagalba priimant karjeros sprendimus ir integracija darbo rinkoje, teikiamoms besimokantiesiems (mokiniai, studentai), jų tėvams bei ieškantiems darbo asmenims (One-to-one support for mental health recoverers, 2009; The profile of vocational counsellor in Poland, 2009; National Academic Advising Association, JAV; Career Advisers Association of New South Wales, 2004). Vadovaujantis šiuo požiūriu, profesijos/karjeros pa-tarėjo veiklos tikslas yra teikti informacinę-patariamąją pagalbą (informacijos paieška, analizė, tikslinė atranka) klientams (mokiniai, studentai, dirbantys ir bedarbiai) karjeros, taip pat ir profesinės, planavimo klausimais. Tokią pagalbą gali teikti asmenys, neturintys bazinio psichologinio išsilavinimo ir neįgiję konsultanto kvalifikacijos (Gordon V. N.,2006, Career Advising: An Academic Advisors Guide, 2008). Profesijos/karjeros patarėjo veiklos pagrindas – ug-domasis informavimas (angl. developmental advising), skirtas kliento savęs pažinimui ugdyti mokymosi ir profesinių sprendimų priėmimo procesuose ir susijęs su jo gyvenimo ir karjeros tikslų numatymu (Lynne, 2008).
Lietuvoje profesijos patarėjas įvardijamas kaip kvalifikuotas specialistas, teikian-tis žinių profesinio informavimo tikslinėms grupėms ar atskiriems klientams apie švietimo institucijas, mokymo ir studijų programas, profesijas, kvalifikacijas, jų įgi-jimo sąlygas, darbo rinką, įsidarbinimo ir profesinės karjeros galimybes ir dirbantis profesinio informavimo taške (Žin., 2007, Nr. 32-1169).
Taigi, profesijos patarėjo veiklos tikslas apibūdintinas kaip patariamosios pagalbos asmenims pasirenkant savo kelią švietimo, mokymo bei užimtumo srityse ir aktyviai kuriant savo profesinę karjerą teikimas.
Profesijos patarėjo veiklos turinys. Profesijos patarėjo sampratos teorinė analizė leidžia teigti, kad jo veiklos pagrindas – profesinio informavimo paslaugų teikimas. Profesinis informavimas apima tą prevencinės veiklos dalį, kuri skirta visuomenės informuotumui apie profesijas ir jų pasirinkimą bei karjeros plėtrą, siekiant užkirsti kelią nedarbui, ir užimtumui didinti. Socialinėje, pedagoginėje, psichologinėje litera-tūroje profesinis informavimas įvardijamas kaip informacijos apie profesijas, jų turinį ir ypatumus, pasirengimo joms būdus teikimas siekiant padėti asmeniui pasirinkti karjeros kelią (Jovaiša, 1993; Pukelis, 2003; Laužackas, 2005). Kaip teigiama Europos
Komisijos pranešime „Mokslas ir profesinis orientavimas Europos bendruomenėje”, profesinis informavimas apima tikslingą ir savalaikį informacijos pateikimą apie profesijos pasirinkimą, mokymosi ir studijų galimybes, mokymo ir studijų programas bei laisvas darbo vietas (Mapping the Future: Young People and Career Guidance, 1996). Remiantis moksliniuose darbuose bei normatyviniuose dokumentuose patei-kiamais apibrėžimais, galima teigti, kad profesinis informavimas yra informacijos apie profesijas, jų turinį, keliamus reikalavimus asmenybei (fizinius, psichologinius) bei pačios profesijos įgijimą pateikimas. Profesinio informavimo tikslas – padėti žmogui susidaryti tikslų ir išsamų vaizdą apie būsimą profesiją.
Profesinio informavimo paslaugos. Profesinis informavimas yra būtina paslauga mokiniams, kitiems asmenims, ieškantiems darbo, norintiems persikvalifikuoti, kelti kvalifikaciją ir pan. Profesinio informavimo ir konsultavimo tikslas – padėti asmenims pasirinkti savo kelią švietimo, mokymo bei užimtumo srityse ir aktyviai kurti savo profesinę karjerą (Žin., 2005, Nr. 60-2132). Kalbant apie mokinius, šios paslaugos tikslas yra padėti mokiniui susidaryti tikslų ir išsamų vaizdą apie būsimą profesiją (Urbonavičienė, 2002). Informavimo, konsultavimo ir orientavimo paslaugos priklauso paslaugų sričiai, kuri padeda asmenims nepriklausomai nuo jų amžiaus bei gyvenimo etapo pasirinkti savo kelią švietimo, mokymo bei užimtumo srityse bei aktyviai dalyvauti formuojant savo profesinę karjerą. Šios paslaugos skiriamos tiems, kurie dar nėra pradėję profesinės karjeros, kurie ieško darbo, ir tiems, kurie jau dirba. Išskiriamos šios profesinio informavimo tikslinės grupės: vaikai ir jaunimas, besimokantieji bendrojo lavinimo mokyklose; jaunimas ir suaugusieji, besimokantieji profesinio rengimo institucijose; dirbantys asmenys; jaunimas be profesinio pasiren-gimo; bedarbiai; ilgalaikiai bedarbiai; jaunimas ir suaugusieji, priskiriami socialiai pažeidžiamoms grupėms (Žin., 2004, Nr. 56-1955; Žin., 2005, Nr. 60-2132). Kiekvie¬na tikslinė grupė skiriasi specifiniais profesinio informavimo poreikiais. Siekiant suteikti visoms tikslinėms grupėms efektyvias ir savalaikes profesinio informavimo paslaugas, yra išskiriami trys šios veiklos tipai: prevencinė, reabilitacinė ir korekcinė veikla. Prevencinė profesinio informavimo veikla skiriama asmenims, dalyvaujan¬tiems mokymo ar darbo rinkos sistemose. Šios veiklos tikslas yra padėti klientams išsiaiškinti savo profesinius polinkius, profesinį kryptingumą bei tinkamumą, nusi-statyti pritaikymo sritis ir profesinės karjeros tobulinimo galimybes. Reabilitacinė ir korekcinė veikla skirta asmenims, laikinai nedalyvaujantiems mokymo ir darbo rinkos sistemose. Veiklos tipų tikslas yra padėti įgyti profesiją bei tobulinti kvalifikaciją ar persikvalifikuoti ir/ar susirasti darbą (Žin., 2004, Nr. 56-1955). Profesinio informavimo paslaugos turinį sudaro 3 turininiai blokai: (1) informacija apie profesijas, jų turinį;
(2) informacija profesinio rengimo, kvalifikacijos įgijimo klausimais; (3) informacija integracijos darbo rinkoje klausimais.
Siekiant profesinio informavimo kokybės ir efektyvumo užtikrinimo, ši informa-cija turi būti teikiama atsižvelgiant į kliento amžių, išsilavinimą, poreikius.
Profesijos, jų turinys ir grupavimas. Vienas iš profesinio informavimo aspektų yra informacijos apie profesijas, jų turinį suteikimas. Profesijų klasifikacija – realių ir bū-dingų žmonių veiklos kombinacijų (profesijų) sistemingas ir tikslingas sugrupavimas pagal tam tikrus požymius (Laužackas, 2005). Profesijų klasifikatorius naudojamas renkant, apdorojant, analizuojant, perduodant ir pateikiant darbo rinkos situacijos duomenis bei stebint pokyčius, taip pat klasifikuojant darbus, profesijas registruose, duomenų bazėse bei atliekant statistinius tyrimus (Kindurienė, Andriuškevičienė, 2004; LR Profesijų klasifikatorius, 2002). Svarbus aspektas, susijęs su profesijų pa-žinumu, yra profesijų turinys, kurį pažinti padeda profesijų charakteristikos, dar vadinamos profesiogramomis. Profesijų charakteristika – tai labai detalus, komplek-sinis profesijų (darbo veiksmų, pareigų ir sąlygų) aprašymas ir vertinimas, remiantis psichologinių, sociologinių, medicininių, ekonominių tyrimų duomenimis (Jovaiša, 1999, p. 79; Jovaiša, 2007). Tiek profesijų grupavimo, tiek jų turinio aprašymo vie¬nas iš tikslų – kaip galima labiau priartinti šią informaciją prie vartotojo poreikių ir galimybių.
Informacijaprofesinio rengimo, kvalifikacijos įgijimo klausimais. Profesinis rengi-mas išreiškia nuolatinį žmogaus, kaip asmenybės, ugdomųjų vertybių, svarbių jo pro-fesinei veiklai, įgijimą. Profesinio ugdymo moksle sąvoka profesinis rengimas reiškia nepertraukiamą žmonių ugdymo procesą, kurio tikslas – suteikti ir nuolat palaikyti jiems tinkamas ir visuomenei reikalingas profesines kvalifikacijas. Rengdamasis pro-fesijai, žmogus įvairiomis mokymo ir mokymosi formomis siekia įgyti atitinkamas kompetencijas ar kvalifikacijas. Taigi, sąvoka profesinis rengimas išreiškia nuolatinį žmogaus kaip asmenybės ugdomųjų vertybių įgijimą ir apibūdintina kaip ugdymo procesas, susidedantis iš trijų nuoseklių, per visą gyvenimą besitęsiančių etapų: ikipro-fesinio ugdymo, pirminio profesinio mokymo, profesinės kvalifikacijos tobulinimo. (Laužackas, 1999; 2005; 2008; Jovaiša, 1993; 2007; Adamonienė ir kt., 2001). Ikiprofe-sinis ugdymas yra integruotas į pagrindinio ir vidurinio ugdymo procesą ir susijęs su gebėjimų planuoti savo profesinį pasirinkimą ugdymu (Laužackas, 1999; Jovaiša, 2007, p. 92; Pagrindinio ugdymo bendrosios programos, 2008). Pirminio profesinio rengimo metu yra sistemingai pasirengiama tam tikrai savarankiškai profesinei veiklai: įgyja¬ma pirmoji specialybė, kvalifikacija konkrečios profesijos darbui. (Laužackas, 2005; Adamonienė ir kt., 2001). Edukologinėje literatūroje specialybė apibrėžiama kaip žinių, gebėjimų ir įgūdžių, įgytų specialiojo parengimo metu (būdu) bei būtinų tam tikrai veiklai atlikti, visuma, t.y. įgyta kvalifikacija. Mokslininkai pabrėžia, kad specialybė dažniausiai sutampa su mokymo/studijų programa (ApeįmeB, 2005; Laužackas, 2005, p. 45; Adamonienė ir kt., 2003, p. 193). Per kvalifikacijos tobulinimą yra išplečiama, pagilinama ar atnaujinama anksčiau įgyta profesinė kvalifikacija (Laužackas, 1999). Siekiant Lietuvoje įgyto profesinio išsilavinimo tarptautinio pripažinimo, turi būti suderintos profesinio rengimo ir akademinės kvalifikacijos, laiduotas pereinamumas iš vienos profesijos į kitą ar iš vieno kvalifikacinio lygmens į kitą. Taigi, profesinio rengimo sistemos, jos keliamų reikalavimų išmanymas įgalina individą, atsiribojus nuo visuomenėje vyraujančių stereotipinių nuostatų, tinkamai apsispręsti dėl profe¬sinio mokymo ir rengimo institucijos pasirinkimo.
Informacija apie darbo rinką. Darbo rinka apibūdinama kaip santykis tarp indi-vidualių žmonių tikslų ir realiai tam tikru momentu esančios darbo vietų pasiūlos (konkrečias kvalifikacijas turinčių ir dirbančių, taip pat darbo ieškančių žmonių) ir paklausos (visų darbo vietų, kuriose dirbama, taip pat laisvų, neužimtų). Darbo vietų pasiūlą sąlygoja veiklos sistema, kuri formuoja jai reikiamų kvalifikacijų poreikį. Šį poreikį turi patenkinti švietimo sistema, rengianti kvalifikaciją turinčius žmones. Darbo rinkos informacija yra būtina ne tik karjeros specialistams, darbdaviams, profesinio rengimo atstovams, bet ir karjerą planuojančiam asmeniui, siekiant priimti efektyvesnius tiek profesinius, tiek darbo vietos paieškos sprendimus (Jovaiša, 2007, p. 50; Profesinės karjeros vadovas, 1998; Human Resources and social development
Canada, 2007).
Profesijos patarėjo kompetencijos. Euroguidance tinklo duomenimis, daugelis ES šalių neturi patvirtintų profesinio orientavimo specialistų rengimo standartų. Profesinio orientavimo sistemų ir OECD (Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija) ekspertų išvadų analizė atskleidė, kad profesinio orientavimo specialistų rengimas ES šalyse vykdomas trimis kryptimis: integruojamas į pirmosios pakopos universitetines studijas kaip savarankiška pedagoginių/švietimo studijų programa arba kaip dalis tam tikros edukologinių studijų programos (Čekija, Švedija), inte¬gruojamas į antrosios pakopos universitetines studijas (Suomija) ir kaip kvalifika-cijos kėlimo kursai (Rumunija, Vokietija, Didžioji Britanija). Pabrėžtina, kad visose ES šalyse profesinio orientavimo paslaugų teikėjas yra specialistas, turintis bazinį pedagoginį, psichologinį arba humanitarinį išsilavinimą.
Remiantis profesinio informavimo standartu (Žin., 2007, Nr. 32-1169), profesijos patarėjo kompetencijas galima įvardinti kaip specialisto žinias, gebėjimus, įgūdžius teikti efektyvias profesinio informavimo paslaugas. Šių kompetencijų matais galima laikyti kliento poreikių identifikavimo ir (į)vertinimo, informacijos kaupimo, anali-zavimo, informacinių technologijų taikymo, tikslinės informacijos teikimo gebėjimų visumą. Minėtame dokumente apibrėžta ir profesijos patarėjų kvalifikacijos suteikimo tvarka: „Profesijos patarėjais gali dirbti asmenys įgiję išsilavinimą pagal Lietuvos Res¬publikos aukštojo mokslo įstatymo nustatyta tvarka įregistruotas programas, pagal kurias įgyjamos standarte nurodytos kompetencijos; profesijos patarėjais taip pat gali dirbti asmenys, įgiję aukštąjį išsilavinimą ir baigę profesijos patarėjų kvalifikacijos tobulinimo programą. Besimokančiojo kvalifikacijos įgijimo faktą patvirtina kvalifi-kacijos tobulinimo programą vykdančios institucijos vertinimo komisija. Gavusiems teigiamą baigiamąjį įvertinimą asmenims išduodamas pažymėjimas, liudijantis apie įgytas kompetencijas”.
Taigi, interpersonalinio lygmens profesijos patarėjo veiklos pagrindinė prielaida yra profesinio orientavimo paslaugų teikėjų, analizuotinu atveju profesijos patarėjų, veiklos turinys ir šiai veiklai vykdyti būtinos kompetencijos. Nuo specialistų kva-lifikacijos ir jų veiklos priklauso profesinio orientavimo veiklos kryptys, teikiamų paslaugų kokybė ir pagalbos veiksmingumas.
Intrapersonalinis lygmuo. Intrapersonalinio lygmens profesijos patarėjų veiklos prielaida yra profesinio orientavimo paslaugų gavėjo (šiame darbe yra toliau abs-trahuojamasi nuo profesinio konsultavimo posistemės ir akcentuojamas švietimo segmentas) motyvacija ir aktyvus jo dalyvavimas profesinio orientavimo sistemoje. Individas traktuotinas kaip aktyvus orientavimo proceso dalyvis, o ne pasyvus paslau-gos gavėjas, t.y. profesinio orientavimo paslaugos skirtos padėti žmonėms patiems kurti savo profesinę karjerą. Tinkamas, optimalus profesijos pasirinkimas turi didelę įtaką sėkmingai asmens socializacijai. Profesinis pasirinkimas traktuotinas kaip dvipusė aktyvios asmenybės ir besikeičiančios aplinkos sąveika. Žmogaus sąveika su nuolat besikeičiančiu veiklos pasauliu prasideda tuomet, kai jis pradeda atskirti konkrečias veiklos operacijas, suvokti jų prasmę ir bando jas atlikti. Šie iš pradžių dažniausiai atsitiktiniai kontaktai nuolat intensyvėja, įgauna pomėgių, polinkių pastovesnes ir tvirtesnes charakteristikas, nulemiančias vėlesnio profesinio kelio pasirinkimą. Profesinio orientavimo paslaugų prieinamumas ir efektyvumas intrapersonaliniu lygmeniu sudaro prielaidas sėkmingai individo integracijai darbo rinkoje (Laužackas,
2005; Kučinskienė, 2003).
Nors profesijos pasirinkimas – vienas esmingiausių ir atsakingiausių jauno žmogaus žingsnių, tyrimai (Ramanauskaitė ir kt., 2004; Juraitė, Laužackas, Pukelis, 2003; Pukelis, Garnienė, 2003; Ramanauskaitė, Laužackas, Targamadzė, Indrašienė, Statauskienė, Bukantaitė 2004; Kalinauskaitė, Adaškevičienė, Tarnauskas, Žvirdaus-kas, 2005; Indrašienė, Rimkevičienė, Gaigalienė, Railienė, Grinytė, 2006; Garnienė, 2006) atskleidžia, kad mokiniai baigiamosiose klasėse dažnai dar neapsisprendę dėl būsimos profesijos, nesiorientuoja profesijų bei profesinės veiklos specifikoje, o esminis profesinio apsisprendimo kriterijus yra profesinio rengimo institucijos ir/ar pačios profesijos prestižas visuomenėje. Mokinio apsisprendimą dėl profesinių ketinimų sunkina profesinio orientavimo paslaugų mokykloje chaotiškumas ir stichiškumas. Mokytojai, mokykloje dirbantys specialistai dėl laiko, didelio darbo krūvio ar kom¬petencijų stokos ne visada geba suteikti mokiniams efektyvią pagalbą sprendžiant jų profesijos pasirinkimo problemas.
Taigi, profesijos patarėjo veiklos prielaidų analizė intrapersonaliniu lygmeniu leidžia teigti, kad profesinio orientavimo paslaugų efektyvumas ir kokybė išlieka aktuali problema.
Apibendrinant galima teigti, kad profesijos patarėjo veikla profesinio orientavimo sistemoje yra pačios sistemos ir jos struktūrinių elementų sąveikos rezultatas, t.y. profesijos patarėjo veiklą profesinio orientavimo sistemoje lemia išorinės (societa-rinio ir socialinio edukacinio lygmens) ir vidinės (institucinio, interpersonalinio ir intrapersonalinio lygmens) prielaidos.
1.2. Socialinio pedagogo kaip profesijos patarėjo veiklos
charakteristika
Socialinio pedagogo veiklos turinys, funkcijos. Socialinės pedagogikos reikšmė išryškėjo XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje, sparčios mokslo ir technikos pažangos, didelių socialinių permainų laikotarpiu. Susiformavo socialinės pedago¬gikos, kaip atskiros pedagogikos šakos, koncepcija, perėmusi kai kurias klasikinės pedagogikos tradicijas ir labiau išryškinusi ugdymo institucijos ryšių su gyvenimu reikšmę, jaunimo socializavimo mokykloje prasmę (Vaitkevičius, 1995; Leliūgienė, 2002; Kvieskienė, Šimaitis, 2005; Kvieskienė, 2003, 2005). Stabilios socialinės apsaugos bei socialinių problemų prevencijos modelių kūrimą Lietuvoje lėmė esminiai socia¬liniai ir ekonominiai pokyčiai, prasidėję atkūrus Nepriklausomybę. Perėjimas prie rinkos ekonomikos sukėlė socialinių problemų (skurdą, nedarbą, būsto stygių, lygių galimybių disbalansą), kurios tiesiogiai paveikė pažeidžiamiausias visuomenės grupes, t.y. senus ir pagyvenusius, neįgaliuosius, daugiavaikes šeimas, rizikos grupių šeimų vaikus. Silpnas socialinių struktūrų tinklo plėtojimas ir socialinių paslaugų neefekty¬vumas negalėjo atliepti to laikotarpio žmonių socialinių poreikių. Įvertinant tai, kad profesionalus socialinis darbas kitose šalyse galėjo atlikti tokias svarbias funkcijas, kaip susilpnėjusių galių atkūrimas, individualių ir socialinių resursų aprūpinimas, žmonių socialinio disfunkcionalumo prevencija, išryškėjo naujų specialistų – socia¬linių darbuotojų ir socialinių pedagogų poreikis Lietuvoje (Leliūgienė ir kt. 2006).
Socialinė pedagogika apibrėžiama kaip edukologijos mokslų šaka, nagrinėjanti vaikų socialinį ugdymą, tai yra jų sėkmingos socializacijos proceso organizavimą bei valdymą. Tai pedagogikos šaka, nagrinėjanti visų amžiaus ir socialinių grupių žmonių socialinį ugdymą tiek švietimo įstaigose, tiek įvairiose organizacijose, ku¬riose ugdymas gali būti nepagrindinė funkcija. Socialinis pedagogas apibrėžiamas kaip asmuo, dirbantis socialinėse institucijose, turintis pedagoginį išsilavinimą ir gebantis sudaryti sąlygas vaiko socializacijai, ankstyvajai prevencijai bei socialinei pedagoginei reabilitacijai. Skirtingose šalyse šios srities profesionalai vadinami skir-tingai: Vokietijoje, Danijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Rusijoje šie specialistai vadinami socialiniais pedagogais, tačiau JAV ir Kanadoje – socialiniais darbuotojais mokykloje, Prancūzijoje ir Belgijoje – socialiniais asistentais, Jungtinėje Karalystėje – jaunimo darbuotojais. Nepaisant pavadinimų skirtumų, šių specialistų veikla yra skirta vai¬ko politikai tinkamai vykdyti, vaiko ir jaunuolio gerovei užtikrinti, suinteresuotų specialistų bendradarbiavimo tinklui kurti bei profesionaliai negatyvių socialinių reiškinių prevencijai vykdyti. Svarbiausios socialinio pedagogo funkcijos: visuomenės sukauptos socialinės patirties apibendrinimas; žmogaus pasirengimas gyventi realio¬mis sąlygomis (atsižvelgiant į atskirų visuomenės grupių gyvenimiškus poreikius). Socialinis pedagogas atkreipia dėmesį į keletą dalykų: 1) į vaiko vertybines orientacijas, kurias formuoja šeima, mokykla, aplinka, taip pat ir pati asmenybė, siekianti save tobulinti ir keisti aplinką; 2) į asmenybės, kuri savarankiškai veikia, yra dorovinga bei geba atsakingai pasirinkti savo gyvenimo kelią, kūrybingai panaudoja savo ga¬bumus, siekia darnių santykių su žmonėmis, gamta, darbu, šeima, sveikata, dorove, ugdymą; 3) į adaptavimąsi sociokultūrinėje aplinkoje bei saugios aplinkos kūrimą; 4) tarpininkavimą asmenybei kritinių ir ekstremalių situacijų metu (Bitinas, 2000; 2004; Vaitkevičius, 1988, 1995; Kvieskienė, 2003, 2005; Leliūgienė, 1997, 2002, 2003; Jovaiša, 2007; Čepukas, 2005). Socialinio pedagogo pareiginėje instrukcijoje (Žin., 2002, Nr. 24-896) nurodomos socialinio pedagogo funkcijos, skirtos vaiko gerovei ir saugumui užtikrinti: įvertinimo (informacijos rinkimas, analizavimas, išvadų dary¬mas); konsultacinė (patarimų davimas, pagalba, konsultavimas); korekcinė (skatinimas, įgalinimas, pagalba adaptuojantis, mobilizavimas); vadybinė (organizavimas, telkimas, planavimas, sprendimų priėmimas); šviečiamoji (informavimas, aiškinimas); koordi¬navimo (ryšių palaikymas, informacijos perdavimas); prevencinė (neigiamų reiškinių ir poelgių numatymas bei pagalba siekiant jų išvengti); teisinė (atstovavimas, vaiko interesų gynimas); socialinis ugdymas. Apibendrinant galima teigti, kad išskirtąsias socialinio pedagogo funkcijas galima sugrupuoti į du blokus: 1)socialinio pedagogo funkcijos orientuotos į veiklą su individu; 2) socialinio pedagogo funkcijos, orientuo¬tos į veiklą su individą supančia aplinka. Remiantis socialinio pedagogo pareiginėje instrukcijoje (Žin., 2002, Nr. 24-896) apibrėžiamomis funkcijomis, išskirtinos socia¬liniam pedagogui būtinos kompetencijos, sąlygojančios tinkamą numatytų funkcijų atlikimą. Socialinis pedagogas turi: gebėti rinkti reikiamą informaciją, ją analizuoti bei daryti išvadas, kurios leistų tinkamai įvertinti esamą situaciją; turėti pakankamai žinių ir įgūdžių, būtinų konsultuoti bei socialinei pedagoginei pagalbai teikti, sie¬kiant teigiamų rezultatų; gebėti skatinti, įgalinti bei padėti adaptuotis, mobilizuotis; gebėti organizuoti ir planuoti veiklą, telkti kolegas bendram tikslui siekti, priimti savarankiškus sprendimus; turėti pakankamai žinių, siekiant vykdyti šviečiamąją veiklą; gebėti palaikyti ryšius ir perduoti informaciją; gebėti numatyti neigiamus reiškinius ir poelgius, imtis reikiamų priemonių siekiant jų išvengti; turėti pakan¬kamai žinių ir gebėjimų, kurios būtinos siekiant tinkamai atstovauti ugdytiniui ir ginti jo interesus. Išvardintąsias kompetencijas socialinis pedagogas turėtų įgyti siekdamas vykdyti jam priskiriamas funkcijas. 2006 metais priimtas „Subjektų, vykdančių vaikų ir jaunimo socializaciją, socialinės, edukacinės ir teisinės kom¬petencijos aprašas” (Žin., 2006, Nr. 2-27), skirtas švietimo įstaigose dirbantiems pedagogams, socialiniams pedagogams, psichologams praplečia socialinio pedagogo kompetencijas. Šiame kompetencijų apraše išskiriami 3 pagrindiniai kompetencijų blokai: socialinės kompetencijos, kurias sudaro savęs pažinimo ir saviugdos kom¬petencija, ugdytinių pažinimo kompetencija, socializacijos problemų įvertinimo kompetencija, socialinės pedagoginės, psichologinės, informacinės, specialiosios pedagoginės ir specialiosios pagalbos vaikams ir jaunimui užtikrinimo kompe¬tencija, komandinio darbo kompetencija, sociokultūrinė kompetencija; edukacinės kompetencijos, kurioms priskirtinos tiriamosios veiklos kompetencija, komunikacinė kompetencija, edukacinių idėjų ir technologijų taikymo kompetencija, ugdytinių paramos ir motyvavimo kompetencija; teisinės kompetencijos, kurias sudaro vaiko teisių apsaugos įgyvendinimo kompetencija, prevencinės veiklos vaiko teisių apsaugos klausimais organizavimo kompetencija, suinteresuotų asmenų bei institucijų veiklos koordinavimo kompetencija. Socialinis pedagogas, siekdamas maksimalių darbo rezultatų, turėtų būti įgijęs visus reikiamus gebėjimus, žinias, įgūdžius ir kt., kurių visuma įgalintų jį realizuoti dokumentuose (Subjektų, vykdančių vaikų ir jaunimo socializaciją, socialinės, edukacinės ir teisinės kompetencijos aprašas, 2006 ir kt.) numatomas kompetencijas.
Socialinio pedagogo kaip profesijos patarėjo veiklos funkcijos. Siekiant užti¬krinti profesinio informavimo ir konsultavimo paslaugų prieinamumą ir kokybę, atliepiant LR Švietimo įstatymo naujos redakcijos nuostatas, į karjeros planavimo gebėjimų ugdymo, profesinio informavimo ir profesinio konsultavimo paslaugų teikimo procesą bendrojo ir profesinio ugdymo lygmeniu įtraukiami ir socialiniai pedagogai, kuriems priskiriama mokinių karjeros planavimo gebėjimų ugdymo veikla (Žin., 2005, Nr.60-2132). Karjeros planavimo gebėjimai įvardijami kaip kom¬pleksiniai gebėjimai, kurie įgalina individą kurti ir įgyvendinti savo karjeros stra¬tegijas, organizuoti, valdyti ir kontroliuoti savo karjeros eigą. Išskirtini dviejų tipų karjeros planavimo gebėjimai: bendrieji karjeros planavimo gebėjimai, įgalinantys individą planuoti, kritiškai analizuoti bei vertinti savo karjerą (asmeniniai, sociali¬niai, mokymosi gebėjimai) ir specialieji karjeros planavimo gebėjimai, įgalinantys veikti ir tobulėti konkrečioje profesinėje srityje (darbo rinkos pažinimo ir tam tikros konkrečios profesijos specifiniai gebėjimai) (Pukelis, 2003, 2006; Laužackas, 2005; Kučinskienė, 2003; Stanišauskienė, 2000; A/iMa30B M gp., 2002; Pukelis, Garnienė, 2003; Chmiel, 2005; Garnienė, 2006). Karjeros planavimo gebėjimų ugdymas nėra įmanomas be glaudaus mokyklos, mokinio, šeimos, kitų institucijų bendradarbiavi¬mo. Karjeros planavimo gebėjimų ugdymas yra neatskiriama ugdymo turinio dalis. Mokymo dalykų pasirinkimo galimybių didinimas, karjeros ugdymo programų įgy¬vendinimas, sudarymas sąlygų išbandyti save praktinėje veikloje atliekant profesinius bandymus padeda mokiniams susidaryti tikslesnį savivaizdį, siejamą su profesine veikla, bei susipažinti su karjeros galimybėmis (Stanišauskienė, 2000; Kučinskienė,
2003; Garnienė, 2006).
Dokumentuose, apibrėžiančiuose socialinio pedagogo funkcijas ir joms vykdyti būtinas kompetencijas, karjeros planavimo gebėjimų ugdymo bei profesinio infor-mavimo ir konsultavimo funkcijos konkrečiai neįvardijamos. (Socialinio pedagogo pareiginė instrukcija, 2002; Subjektų, vykdančių vaikų ir jaunimo socializaciją, socialinės, edukacinės ir teisinės kompetencijos aprašas, 2006). Remiantis sociali¬nio pedagogo veiklos ir socializacijos termino analitine analize (Kvieskienė, 2005), darytina prielaida, kad asmens karjeros planavimo gebėjimų ugdymas, profesinių galimybių atskleidimas bei tobulėjimas šioje srityje yra jo socializacijos sudedamoji dalis. Taigi, socialiniams pedagogams kaip profesijos patarėjams ugdymo instituci¬jose priskirtinos funkcijos, praplečiančios ir papildančios jau vykdomos socialinės pedagoginės veiklos kontekstą
Daugelyje ES šalių (Čekija, Švedija, Suomija, Vokietija, Nyderlandai, Rumunija, Didžioji Britanija) profesinio informavimo, konsultavimo, karjeros planavimo pas-laugų teikimas švietimo sistemos bendrojo lavinimo lygmeniu priskiriamas švieti-mo/mokyklos konsultantams (angl. educational/school counsellors).
Apibendrinant socialinio pedagogo kaip profesijos patarėjo veiklos funkcijų analizę ir remiantis ES šalių patirtimi, galima teigti, kad socialinis pedagogas, vykdydamas profesijos patarėjo funkcijas, praplečia šios veiklos turinį ir vykdomas funkcijas, to¬dėl socialinio pedagogo kaip profesijos patarėjo veikla įvardintina karjeros patarėjo veikla.
Socialinių pedagogų kaip profesijos patarėjų kompetencijos. Užsienio ir Lietu¬vos mokslinėje literatūroje sąvoka kompetencija dažniausiai apibrėžiama kaip gebė¬jimai atlikti tam tikrą veiklą, kurie yra grindžiami individo žiniomis, mokėjimais, įgūdžiais, požiūriais, patirtimi, polinkiais, asmenybės savybėmis ir vertybėmis. Tai yra žmogaus kvalifikacijos bei gebėjimo veikti išraiška, sąlygota individo savybių, vertybių bei jo įgytų žinių, mokėjimų, įgūdžių, požiūrio į darbą. Tai funkcinis gebėjimas adekvačiai atlikti tam tikrą veiklą (Jovaiša, 2007; Barker, 1995; Lepaitė, 1997; Jucevičienė, Lepaitė, 2000; Lepaitė, 2001; Key, 2004; Laužackas, 1997, 2005; Pečiuliauskienė, 2007; Rodzevičiūtė, 2006; Vaitkevičiūtė, 2001; Laužackas, Pukelis 2000; Laužackas, Dienys, 2004; Juozaitis, 2008; Laužackas, Teresevičienė, Stasiū-naitienė, 2005). Edukologai (Jucevičienė, Lepaitė, 2000; Žydžiūnaitė, 2003) sutinka, kad asmens kompetenciją nulemia ją sudarančių „elementų rinkinio”, t.y. žinių, ver¬tybių, įgūdžių ir požiūrių, įvaldymas bei panaudojimas įvairiomis kombinacijomis skirtingų darbinių užduočių vykdymo kontekste. Šiuo atveju gebėjimai tampa ne sudedamąja kompetencijos dalimi, o grandimi, jungiančia įgūdžius ir kompetenciją. Įgūdžiai savaime nesąlygoja darbo efektyvumo, tačiau vykdomos veiklos kontekste plėtojami gebėjimai apima įgūdžių realizavimą ir remiasi sąmoningų bei adekvačių sprendimų priėmimu, o ne rutininės veiklos idėja, paremta autonominiais specia¬lizuotais įgūdžiais (Barnett, 1992, 1997; Žydžiūnaitė, 2003).
Kompetencija yra hierarchinis struktūrinis, nuolat kintantis darinys, todėl skirtingo sudėtingumo lygio veiklai atlikti būtina atitinkama kompetencija (Lau-žackas,1999, 2005; Jucevičienė, Lepaitė, 2000; Jucevičienė, 2007).
Mokslinėje literatūroje aptinkama kompetencijų grupavimo įvairovė (Bowden, Marton, 1998; Anužienė, 2003; Žydžiūnaitė, 2003, Troter, Ellison, 2001; Jucevi¬čienė, Lepaitė, 2000; Rodzevičiūtė, 2006). Vieni autoriai (Pikūnas, 1994; Bitinas, 2000) kompetencijų rūšių skirstymą grindžia bendrosiomis jų charakteristikomis, kiti – remiantis individo gebėjimais ir profesinio veiklumo skirtumais (Mertens, 1974; Laura-Ernst, 1990; Laužackas, 2005; Reetz, 1990; Parry, 1996; Barnett, 1992; Stankevičienė, Lobanova, 2006), treti – individo profesine elgsena (Trotter, Elli-son, 2001; Žydžiūnaitė, 2003), ketvirtieji pabrėžia kompetencijos holistinę idėją, akcentuojančią žmogaus savybes ir vertybes, požiūrį į save kaip profesionalą, kas suteikia galimybę veikti neapibrėžtose situacijose (Otter, 1992; Boden, Marton, 1998; Jucevičienė, Lepaitė, 2000). Siekiant kompetencijos sąvokos aptarties visapusišku¬mo, svarbu apibrėžti kompetentingumo sąvoką, kuri neretai tapatinama su kom¬petencija. Kompetentingumas reiškiasi tam tikrais veiklos rezultatais, sugebėjimu atlikti veiksmus, efektyviai panaudoti savo pastangas, įgalina veikti ir konkrečiame kontekste spręsti profesines problemas, integruotai sutelkiant įvairius kognityvinius bei praktinius individo šaltinius (Lepaitė, 2001; Anužienė, 2005). Kompetentingumo sąvoka akcentuoja gebėjimų, suvokimo, supratimo demonstravimą, leidžiantį spręsti apie tam tikrų kompetencijų turėjimą. Svarbiausi potencialaus kompetentingumo kriterijai, jo pagrindas yra kvalifikacija ir kompetencija (Laužackas, Dienys, 2004; Laužackas, 2005; Laužackas ir kt., 2005; Rodzevičiūtė, 2006).
Siekiant daryti kryptingą ir sąmoningą poveikį asmens profesionalumui, kompetencijos formuluojamos, akcentuojant galutinę besimokančiojo elgseną po mokymo, aiškiai nurodant, kokiomis sąlygomis ši elgsena pasireiškia (Juozaitis, 2008; Laužackas, Dienys, 2004; Laužackas, 2008). Kompetencijos yra besimokan¬čiojo elgsenos vertinimo kriterijus (Laužackas, Dienys, 2004, p. 17), taigi jos yra vertinamos. Vadinasi, siekiant įvertinti kompetencijas, reikia išskirti gebėjimus ir juos aprašyti įvardinant konkrečias elgsenas (Adomaitienė, Teresevičienė, 2002).
Atlikta socialinio pedagogo kaip profesijos patarėjo veiklos funkcinė analizė lei-džia daryti prielaidą, kad socialinis pedagogas kaip profesijos patarėjas savo veikloje integruoja ne tik profesijos patarėjo, bet ir profesijos konsultanto veiklos funkcijas. Remiantis atlikta socialinio pedagogo kaip profesijos patarėjo veiklos funkcijų, socialinio pedagogo ir profesijos patarėjo veiklą reglamentuojančių dokumentų ir kompetencijos sampratos analize bei profesinio orientavimo kaip interdimensinės paslaugos samprata (profesinio orientavimas kaip švietimo ir darbo rinkos/veiklos segmentas), išskirtinos bendrosios, pažintinės ir funkcinės socialinio pedagogo kaip profesijos patarėjo kompetencijos (kompetencijų grupavimas atliktas remiantis S. Otter (1992), J. Boden, F. Marton (1998), P. Jucevičienės, D. Lepaitės (2000), P. Ju-cevičienės (2005) koncepcijomis) (1 pav.). Bendrosios (perkeliamosios) kompetenci-jos – tai žinios, įgūdžiai, gebėjimai, vertybinės nuostatos, kitos asmeninės savybės, reikalingos bet kuriai žmogaus veiklai, ir galimos perkelti iš vienos veiklos rūšies į kitą (Jucevičienė, 2005; Laužackas, 2005). Šiai kompetencijų grupei priskirtinos socialinio pedagogo kaip profesijos patarėjo socialinė kompetencija; mokymosi kompetencija; efektyvios veiklos kompetencija; komunikacinė kompetencija; infor-macijos valdymo kompetencija; projektų valdymo kompetencija; pokyčių valdymo kompetencija; tiriamosios veiklos kompetencija. Funkcinės kompetencijos – tai kompetencijos, būtinos atlikti tam tikrai konkrečiai veiklai (Jovaiša, Shaw, 1998; Laužackas, 2005) ir priskirtinos užduočiai tiesiogiai įvykdyti. Analizuojamame kontekste funkcinėmis kompetencijomis laikomos kompetencijos, orientuotos į socialinio pedagogo kaip profesijos patarėjo praktinę veiklą, ir atliepiančios kon-krečios praktinės veiklos reikalavimus.
Atsisiųsti darbą profesijos-patarejas