Aristoteliui, geriausiam Platono mokyklos mokiniui, ben¬dra Platono filosofijos linkmė nekėlė abejonių. Jam buvo nepriimtina tik viena idėjų teorijos išvada — idėjų hiposta-zavimas, jų pavertimas atskiru pasauliu, jų visiškas atskyri¬mas nuo daiktų ir reiškinių pasaulio, kurį jos turėtų paaiš¬kinti. Į tai iš esmės ir buvo nukreipta idėjų teorijos kritika. Pasak Aristotelio, jeigu idėjose surandama daiktų esmė, tai klaidinga daiktus ir esmes atriboti ir priskirti dviem skirtin¬giems pasauliams, nes tada vienas iš jų jau negali nei pa¬grįsti, nei paaiškinti kito. Todėl būtina sutikti su tuo, kad suvokiamas daiktas ir idealus jo turinys neegzistuoja atskirai, vadinasi, filosofija savo išeities tašku turi laikyti jų vienybę.Aristotelis manė, kad Platono idėjų teoriją galima ir reikia suderinti su kasdieniu žmogaus patyrimu, su sveiku protu.
Tatai atrodė tiktai kaip šiek tiek kitokia Platono teorijos interpretacija, kaip tam tikras jos patikslinimas, ir taip, ma¬tyt, savo poziciją suprato ir pats Aristotelis. Tačiau iš tik¬rųjų ši pataisa palietė gyvybinį visos idėjų teorijos nervą, r Aristotelis, nenorėdamas ir negalėdamas atmesti visos teo¬rijos, šią pataisą turėjo paremti vis naujomis mintinėmis konstrukcijomis, iš kurių išaugo jo metafizikos sistema, kuri yra pernelyg didelė, kad galėtų būti vientisa. Tokia Aristotelio pažiūra į Platono idėjas ir lėmė prieštaringus abiejų filosofų santykius. Štai kodėl Aristotelio filosofija, kurios pradinis motyvas yra Platono idėjų teorijos kritika, vis dėl-to lieka susijusi su jo mokytojo filosofija nepertraukiamais aitais ir, tiesą sakant, yra nesuprantama be jos. Tokia šių dviejų mąstytojų sąsaja vėliau savaip atsikartojo tame platonizmo ir aristotelizmo dialoge bei ginče, kuris yra visos viduramžių pasaulėžiūros varomasis motyvas. Pagaliau iš tos pačios šaknies yra išaugęs ir tas perdėtas dėmesys abiejų filosofų asmeniniams santykiams, kuris atsirado vėlesniais laikais, sukeldamas daugybę visokiausių prasimanymų, nors visa tai, ką mes iš tikrųjų žinome apie šių didžių filosofų asmeninius santykius, rodos, neduoda paskaloms jokio pagrindo.
Aristotelis, atmesdamas Platono dviejų pasaulių koncep-ciją, tarytum mėgina įveikti jo filosofijos dualizmą, tačiau pastarasis atsigręžia kaip tik prieš jo paties monistinę intenciją. Reikalas tas, kad Platono dualizmas labai savotiškas.
Idėjas laikydamas daiktų esme, Platonas pateikė gana vien tisą pasaulio aiškinimą. Jo idėjų pasaulis ne tik vienintelis tikras, bet ir vienintelis vertingas. Dualizmas yra tiktai ša¬lutinis tokio Platono idealistinio radikalizmo produktas. Jis atsiranda dėl to, kad juslinė tikrovė, kuri Platono filosofijoje tampa iš esmės nereikalinga, sukyla ir keršija už visišką jos nepripažinimą ir ignoravimą. Aristotelis ištaiso šitą Platone klaidą, jis reabilituoja nepagrįstai užmirštą daiktų pasaulį kurio pažinimą laiko bene svarbiausia filosofijos paskirtimi Bet kaip tik dėl to abu Platono pasauliai Įėjo į Aristotelio filosofiją, keldami nuolatinę dualizmo grėsmę; jo Aristoteliui nepaisant visų pastangų, taip ir nepavyko įveikti. Platone idėja konfliktuoja su išoriniais reiškiniais, Aristotelio pirmi¬nė esmė — idėjos (formos) ir materijos junginys, — kaip mes vėliau pamatysime, nuolat dvejinasi, t. y. konfliktuoja pati su savimi.
Lemiamą reikšmę visai Aristotelio filosofijai turi jos in¬tencija — remiantis Platono idėjų teorija, paaiškinti reiškinių pasaulį. Tokia intencija savaip sumenkino idėjų pasaulį, nes idėjoms nejučiomis buvo priskiriama tarytum pažinimo prie¬monės reikšmė. Tačiau tuo akivaizdžiai pažeidžiama vertybi¬nė esmių ir reiškinių subordinacija. Idėjomis beprasmiška aiškinti reiškinius, nes juos aiškinti galima tiktai pakilus virš jiems būdingos regimybės į idealių esmių pasaulį, o tai reiš¬kia, kad idėjos ir yra galutinis pažinimo rezultatas. Bet čia paaiškėja, kad Aristoteliui šis rezultatas visai nėra galutinis Priešingai, juo remdamasis Aristotelis nori grįžti atgal ir suprasti tą netikrą reiškinių pasaulį, kurį įveikdamos idėjos ir įgyja tikrumą bei vertingumą. Jau pats tokio filosofijos uždavinio kėlimas (nesvarbu, kokios priežastys būtų tam pas¬katinusios) reiškia, kad suvokiamasis daiktų ir reiškinių pa¬saulis, kuris Platonui buvo tik regimybė ir kurio atžvilgiu buvo galima tik nuomonė, o ne žinojimas, Aristoteliui turėjo įgyti kitokią prasmę: turėjo būti pripažinta tam tikra jo paties esmė, nes tik dėl jos daiktai gali tapti pažinti vertu ir pažinti įmanomu dalyku. Tačiau esmę daiktams galėjo su¬teikti tiktai idėjos. Todėl natūralu, kad reabilituotas domėji¬masis reiškinių pasauliu Aristotelio filosofijoje galėjo būti pateisintas ir pagrįstas tik sujungus daiktus ir idėjas.