Petras Cvirka gimė 1909 metų kovo 12 dieną senoviniame Klangių kaime ant aukšto Nemuno skardžio į rytus nuo Veliuonos. Petras buvo vyriausias nemažame Cvirkiukų būryje. Greičiausiai iš tėvo – Kazimiero Cvirkos, Petras paveldėjo meninius gabumus. O būdą Petras paveldėjo iš mamos. Marija Cvirkienė buvo minkštaširdė. Pirmuosius ryškius įapūdžius į būsimojo rašytojo vaikystę atnešė pirmas pasaulinis karas.
1918 metų rudenį pirmą kartą atsisėdo į mokyklos suolą. veliuonos pradinėje. Mokėsi lengvai, bet išsiskyrė piešiniais. 1922 m. rudenį trylikametis Cvirka paliko gimtąją pastogę, pradėjo mokytis Vilkijos progimnazijoje. Vilkijoje jis žengė pirmuosius literatūros kūrybos žingsnius. Mokytis sekėsi neblogai.
1928 metais „Raidės“ buvo išspauzdinta knyga. Nors po kurio laiko uždrausta platinti buvo. Rašyti Cvirka skatino ir jo paties išgyvenimai. Jis buvo labai jautrus gamtai. Jauno žmogaus širdis ypač jautri skriaudai. Cvirka aktyviai dalyvavo leidžiant „Trečią frontą“ žurnale spauzdino geriausius savo eilėraščius ir apsakymus. 1930 metais išėjo pirmas Cvirkos apsakymų rinkinys „saulėlydis Nykos valsčiuje“ 1931 metų rudenį Cvirka išvažiuoja į Paryžių mokytis, ten įsimyli studentę Mariją Račkauskaitę. 1935 metų vasarą sukuria šeimą. 1938 m. išleido naują apsakymų rinkinį „kasdieninės istorijos“. Poetas daug kūrė ir mažiesiems – vaikams. 1945 metais gegužės 2 dieną Cvirka staiga mirė. Netikėta rašytojo mirtis sukrėtė visus šeimos narius, tiek ir visus jo pažįstamus.
Cvirkos apsakymai/ baltos lankos
„Mano nuotaka“
Iš visų perskaitytų kūrinių šis man patiko labiausiai. Šiame kūrinyje be galo daug romantikos kartu ir kasdienybės. Dažna situacija, kai mergaitė yra labai turtinga ir neleidžia jai tėvai draugauti su ne jos luomo žmonėmis. Nors yra nuoširdžių žmonių kaip mergaičiukė Stasytė. Jai patiko berniuko piemenėlio draugija, nors ji verkdavo, kartais berniukas labai stengdavosi ją pralinksminti
pokštais. Šiame gražiame kūrinyje yra ir vaikiška meilė, ir meilės žaidimai. Mergaitė su berniuku sugalvoja vesti vienas kitą ir mylėti, nes matė, kaip jų kaime taip darė kita pora. Šiame kūrinyje galima paskaityti įdomių ir juokingų įvykių. Pastebėjau ir nelaimingų epizodų. Piemenėlis jausdamas, kad Stasytę praranda, sako, kad velnias paims jo dūšią ir duos už tai daug brangenybių. Vis dėl to Stasytė sunerimo, ar jam skaudės, bet jis nusijuokė ir išsikvietė velnią. Po kelių minučių piemenėlis suklumpa ant kelių. Tada Stasytė labai išsigąsta: jai jau nereikia brangių dovanų, o tik, kad piemenėliui neskaudėtų. stasytė surinka „gryšk“, bet jis spėja ištarti Stass..y…y,,t!
Piemenėlis norėdamas gero, padaro labai blogai. Dabar Stasytė neturės gero draugo, su kuriuo būtų labai linksma, su kuriuo ji galėtų pažaisti. Nors jis norėjo Stasytei įrodyti, kad viską gali dėl jos padaryti, net parduoti velniui dūšią.
Šiais laikais tokių kaip piemenukas rastume mažai, ne kiekvienas nori paaukoti gyvenimą mylimam žmogui. Šį Petro Cvirkos kūrinį „Mano nuotaka“ patarčiau skaityti tiems žmonėms, kurie nemėgsta pasakų su laiminga pabaiga, tiems, kuriems patinka vaikiški juokai ir tuo pačiu kasdieninis gyvenimas, kuriame yra ir džiaugsmo, ir skausmo. Šis Petro Cvirkos kūrinys moko mus būti draugiškesniais, paslaugiasniais ir moko labiau mylėti tą ką turime, nes, kai prarandame, jau būna per vėlu.
Naudota literatūra:
Juozas Jasaitis. Gyvenimas ir kūryba.
Petras Cvirka Saulėlydis Nykos valsčiuje. Apsakymai /baltos lankos.