Paulio Celano (1920-1970) poezija – tikras skaitytojo išbandymas. Šios disertacijos autorė jau prieš pradėdama darbą gerai suvokė užduoties sudėtingumą ir tenkančią atsakomybę. Ne tik svetimžodžių ar jų vertinių, kurie virsta metaforomis, dalykinės kalbos leksikos (botanikos, geologijos, mineralogijos, medicinos), filosofijos, teologijos, psichoanalizės, literatūros istorijos ir teorijos terminų vartojimas Celano kūryboje lemia jos svorį. Sudėtingiausia perprasti jo mąstymo kalbą. Skaitytojui tenka balansuoti ant supratimo / nesupratimo tarpeklio. Celano tekstai daugiareikšmiai ir atviri, tačiau tai nereiškia, kad neegzistuoja interpretacijos ribos. Tekstų sluoksniai, reikšmės pjūviai ir nutylėjimai kelia interpretacinio pertekliaus ir klaidos grėsmę. Skaitant šią poeziją klausiama, kaip funkcionuoja poetinių tekstų apskritai ir šio autoriaus tekstų supratimas, kokias išankstines žinias reikia turėti, kad suprastum. Todėl nuspręsta bandyti skaityti Celaną, remiantis jo paties aiškinimais ir jo dialogo partnerių įžvalgomis.
Darbas skirtas kalbos problemos analizei Paulio Celano kūryboje. Tyrimo objektas – Paulio Celano tekstų metakalbinės ir metapoetinės refleksijos. Darbo tikslas – aptarti kalbos refleksijų aspektus Celano kūryboje.
Atsiųsti pilną paulio-celano
Darbe keliamos problemos.
1. Poetinės kalbos subjektyvumo problema. Kalbančiojo subjekto ir kalbos santykis gvildenamas, atsižvelgiant į balso / rašto, sąmonės / rašto, atminties / užmaršties, tapatybės / skirtumo ambivalencijas. Celano kalbos sampratos savitumas atskleidžiamas, apibendrinant kalbos kaip poezijos rezervuaro ir eilėraščio kaip vienetinio poetinio įvykio santykių problemą. Analizuojamos poetinės kalbos figūros (prozopopėja, antropomorfizmas, katachrezė) kaip prasmės perkėlimo mechanizmai, atsižvelgiama į reikšmės perteklių ir galutinės prasmės neprieinamumą.
2. Kitybės sklaidos problema. Apibrėžiama Celano tekstų suvokimo specifika, tekstų orientacija į skaitytoją. Aptariamas „svetimas žodis” poetiniuose tekstuose, atsižvelgiama į eilėraščio savasties ir svetimybės ryšius jame, „kito” skaitymo / rašymo, citatos baigtinumo / tęstinumo dviprasmybes, „svetimo žodžio” poveikį teksto reikšmių kūrimuisi.
Ginami teiginiai:
1. Kalbos ir poezijos savimonės problemos lemia Paulio Celano kūrybos poetiką;
2. Kalba veikia kaip savo ir kito sąmonės, savo ir kito teksto supratimo priemonė;
3. Kalbai Celano kūryboje suteikiama egzistencinė dimensija, atsiskleidžianti kalbėjimo ir gyvenimo, nebylumo ir mirties analogijomis;
4. Kalba yra kūrybinės raiškos erdvė, reikšmių skleidimosi laukas;
5. Poetinė ir metakalbinė kalbos funkcijos svarbesnės nei kalbos
komunikatyvumas.
Temos pagrindimas. Refleksijų sąvoka temos formuluotėje nurodo darbo kryptis:
1) Analizuojami Celano tekstai, kuriuose apmąstomos kalbos ir kūrybos problemos. 2) domimasi, koks santykis užsimezga tarp kalbos problemos gvildenimo Celano poetologiniuose veikaluose bei poezijos tekstuose ir 20 a. hermeneutikoje bei dekonstrukcijoje plėtojamų kalbos ir rašto sampratų. 3) atsigręžiama į interpretacinio suvokimo reikšmę, skaitymo procese atsiveriančias naujų ištarų galimybes. Refleksijos sąvoka, reiškianti at(si)spindėjimą, svarstymus, gretinimu, palyginimu, nuolatine interpretacinių instrumentų ir rezultatų patikra besivadovaujantį mąstymą, savaime nukreipia į kalbą: literatūros kūriniai yra kalbos artefaktai, o literatūros tekstų tyrimai atliekami kalba. Celano poezijai būdinga savirefleksija: kalbos, rašymo, kūrėjo, kūrybos, skaitytojo klausimai joje keliami eksplicitiškai. Kalba poezijoje yra ir forma, ir turinys. Celano poezijos orientacija į kalbą interpretatoriui iškelia užduotį atkreipti dėmesį į sakinio ir eilutės, žodžio sintagmos ir paradigmos sankirtoje atsirandančius sąveikų ir įtampų laukus. Refleksijos sąvoka skaitymo, supratimo ir aiškinimo strategijoms nusakyti taikoma, atsižvelgiant į keletą jos reikšmių. 1. Analizuojami struktūriškai preciziški, tačiau sudėtingi, daugiareikšmiai, daugiasluoksniai, pakartotinio skaitymo, nuolatinės savo požiūrio patikros reikalaujantys tekstai, tad svarbiausia užduotis tinkamai „atspindėti” interpretuojamus tekstus ir sudaryti sąlygas jų reikšmėms skleistis kiek įmanoma „natūraliau”, t. y. bandyti suvokti, priimti ir perteikti kiekvieno teksto projektuojamas skaitymo perspektyvas. 2. Refleksijos sąvoka tradiciškai nukreipia į subjektą, kuris suvokdamas objektus (poezijos suvokimo atveju tekstus) paverčia juos sąmonės turiniais (sąmonės tekstais), praturtindamas savo patirtį, o aiškindamas pasiektą žinojimą „išverčia” į savo kalbą, suteikia jam kitą funkcionavimo erdvę kitame diskurse. 3. Refleksijos sąvoka gali būti apibrėžiama refleksyvumu, tai yra sau pakankama veikla, – mąstymo mąstymu, sąmonės sąmonėjimu, kalbos kalbėjimu, rašto rašymu. Skaitytojas tampa vertėju, kuriam tenka nepaprastai sunki užduotis – ne tik aprašyti akivaizdžias reikšmes bei paaiškinti numanomas, bet ir pabandyti apčiuopti tai, kas tekstuose ir jų suvokime painu, sunkiai identifikuojama ir neapibrėžiama, dekonstruktyvu, pamėginti išversti į savo kalbą eilėraščio savęs paties rašymą.
Darbo struktūra. Disertaciją sudaro įvadas, trys skyriai, išvados, literatūros sąrašas. Įvade nusakomas disertacijos kontekstas, įvardijama tema. Pirmame skyriuje aprašomi supratimo ir aiškinimo sunkumai, aptariamos kūrybos refleksijos teoriniuose Celano samprotavimuose. Antrame skyriuje analizuojami šie poetinių tekstų savistabos aspektai: monologiškumas, kalbėjimo – nebylumo, balso – rašto santykiai, tiesosakos problema, kalbos ribų problema. Trečiame skyriuje aptariama dialogiškumo problematika, citavimo funkcijos, tekstiniai ryšiai.
Disertacijos turinys. Analizuojama Celano kalboje Der Meridian (1960) pateikiama poezijos teorija. Remiantis į kalbos bei poezijos problematiką orientuotais Martino Heideggerio tekstais, kaip antai Meno kūrinio ištakos (Ursprung des Kunstwerks, 1935/1936), Kalba (Die Sprache, 1950), Eilėraščio kalba (Die Sprache im Gedicht, 1953), Kalbos esmė (Das Wesen der Sprache, 1957), Kelias į kalbą (Der Weg zur Sprache, 1959) rekonstruojamos Celano ir Heideggerio kalbos suvokimo sankirtos, remiamasi Celano kūrybą analizuojančiais teoriniais darbais Jacques’o Derrida Šiboletas, (Schibboleth, 1986), Philippe’o Lacoue-Labarthe’o Poezija kaip patirtis, (La poėsie comme expėrience, 1986), Wernerio Hamacherio Inversijos sekundė (Sekunde der Inversion, 1986). Akcentuojamos kalbos problemos plėtotei svarbios įžvalgos, darbui parankios teorinės nuostatos. Interpretuojami brandžiojo Celano kūrybos periodo rinkinių Sprachgitter (1959), Die Niemandsrose (1963), Die Atemwende (1967) eilėraščiai. Atskleidžiamos egzistencinės, kalbinės bei poetinės savasties dominantės. Analizuojamas subjektyvumas kalboje ir kalbos subjektyvumas kaip tema ir kaip struktūra, pateikiamos „paties” ar „kito”, kaip subjekto ir kaip teksto, suvokimo variacijos. Savastis sietina su savu žodžiu, kūryba. Gvildenama poetinė kitybė ir jos raiška Celano tekstuose. Nagrinėjamos Friedricho Holderlino tekstų reminiscencijos bei citatos. Svetimybė susijusi su svetimžodžiu, kito teksto atkartojimu. Poetinės savasties samprata implikuoja eilėraščio vienetinumą, o „svetimas žodis” žymi „kito” kalbos intarpą poetiniame tekste, sukuria kalbos svetingumo paradigmą. Tai teksto „papildymas”, „tarpas”, „įtrūkis”, „pleištas”. Visa tai leidžia kalbėti apie poezijos atvirumą interpretacijoms, taip pat ir apie interpretacijų aporijas.
Tyrimų medžiaga. Tyrimui pasirinkti tekstai, atskleidžiantys skirtingus kalbos probleminimo aspektus. Tai brandžiojo kūrybos periodo (1955 – 1963) eilėraščiai. Kadangi šiuo metu susiformavo autoriaus kalbinė savimonė, akivaizdus kūrybinis posūkis, buvo sureikšminta kalba kaip tokia. Tuo laiku parašyti svarbūs metakalbiniai ir metapoetiniai dokumentai, atveriantys disesnes poezijos suvokimo galimybes. Pasirinkti eilėraščiai, atskleidžiantys kalbos aspektų įvairovę.
Darbo metodologija. Teorinį darbo pagrindą sudaro hermeneutikos (Martino Heideggerio) ir dekonstrukcijos (Jacques’o Derrida, Paulio de Mano, Philippe’o Lacoue-Labarthe’o, Wernerio Hamacherio) teorijos. Darbe atsižvelgiama į tai, kad šios teorijos, anot jų kūrėjų, veikiau mąstymo būdas, neatitrūkstantis nuo teksto interpretavimo, o ne išbaigtas, į „mokslinę tiesą” pretenduojantis metodas.
Renkantis darbo teorines prieigas buvo svarbūs diskursyviniai Heideggerio, Celano ir Derrida tekstų ryšiai. Biografiškai ir bibliografiškai žinoma, kad Heideggeris vertino Celano kūrybą, tačiau apie ją nėra rašęs. Celano poezijoje ir Meridiane Heideggerio filosofija atpažįstama iš tiesioginių ir netiesioginių ženklų. Celano viešnagė Heideggerio trobelėje Švarcvalde yra eilėraščio Todtnauberg pre-tekstas ir pagrindinis motyvas. Derrida filosofiją Celanas buvo studijavęs, jiedu drauge dėstė aukštojoje Paryžiaus mokykloje Ecole Normale Supėrieure, o artimiau susipažino tarpininkaujant bendram bičiuliui literatūrologui Peteriui Szondi’ui. Celano kūrybai Derrida yra skyręs studiją Schibboleth (1986), straipsnį „Le dialogue ininterrompu: centre deux infinis, le poėme” (2003), keletą straipsnių, paskaitų medžiagos, interviu apie Celaną, kurie išspausdinti rinktinėje Sovereignties in Question: The Poetics of Paul Celan (2005)1.
Tyrimų apžvalga. Paulio Celano kūryba yra susilaukusi didelio pripažinimo ir plačiai tyrinėta vokiškai kalbančiuose kraštuose, pirmiausia Vokietijoje. Savita Celano recepcijos tradicija susiklostė Prancūzijoje, Celano
Jacques Derrida, Schibboleth. Fūr Paul Celan, Wien: Passagen, 2007, Jacques Derrida, „Der ununterbrochene Dialog: zwischen zwei Unendlichkeiten, das Gedicht”, Jacques Derrida, Hans-Georg Gadamer Der ununterbrochene Dialog, Frankfurt a. M.: Suhrkamp, 2004, 7 – 50, Jacques Derrida, Sovereignities in Question: The Poetins of Paul Celan, Thomas Dutoit, Auti Passanen (ed.), New York: Fordam University Press, 2005.
kūryba domimasi Jungtinėse Amerikos Valstijose, Italijoje. Lietuvoje Celano kūryba žinoma iš Sigito Gedos, Vytauto Karaliaus, Antano Gailiaus taip pat Arvydo Makštučio vertimų . Lietuvių kalba pasirodžiusiai eilėraščių rinktinei Aguona ir atmintis recenziją parašė Vytautas Kubilius : joje analizuoti S. Gedos ir V. Karaliaus vertimai. Apie bendradarbiavimą su vertėjais ir knygos redagavimą paskelbtas interviu su knygos redaktore Danute Krištopaite4. Susipažinti su bendromis autoriaus kūrybos tendencijomis galima iš Jadvygos Bajarūnienės straipsnio apie vokiečiakalbę pokario lyriką 20 a. Vakarų literatūros vadovėlyje aukštųjų mokyklų studentams5, iš straipsnio Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje, keleto straipsnių literatūrinėse interneto svetainėse. Rūta Gavėnavičienė yra paskelbusi lingvistinio pobūdžio straipsnį „Eilėraštis ir jo vertimas: semantinių laukų tapatumai bei deformacijos (Paulio Celano „Todesfuge”)6. Išsamiau ir detaliau Celano kūryba Lietuvoje literatūrologų netyrinėta.
Paulis Celanas, Aguona ir atmintis, vertė Sigitas Geda, Vytautas Karalius, Vilnius: Vaga, 1979. Dešimt austrų poetų, sudarė Antanas Gailius. – Vilnius: Vaga, 1991.
Internetinės prieigos: http://www.tekstai.lt/versti-tekstai/428-celan-paul/1455-paul-celan-aguona-ir-atmintis.html http://www.tekstai.lt/versti-tekstai/428-celan-paul/1456-paul-celan-eilerasciai-verte-makstutis.html http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3171&kas=spaudai&st_id=11999
3 Vytautas Kubilius, Problemos ir situacijos, Vilnius: Vaga, 1990.
4 Birutė Jonuškaitė „Žmogus už knygos. Tautodailininkė Danutė Krištopaitė”, Birutė Jonuškaitė, Eksperimentas, Vilnius: Gimtasis žodis, 2005, 161 – 162.
5 Jadvyga Bajarūnienė, „Vokiečių poezijos raidos aspektai (1945 – 1980), XX a. Vakarų literatūra. 1945-1985 (II dalis), Baužytė Galina (ed.), Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1995, 166 – 170.
6 Rūta Gavėnavičienė, „Eilėraštis ir jo vertimas: semantinių laukų tapatumai bei deformacijos (Paulio Celano „Todesfuge”), Profesinės studijos: teorija ir praktika. Mokslinių straipsnių rinkinys, Nr. 5 (2009), Šiauliai: Šiaulių kolegijos leidybos centras, 2009, 26-30.
Kitose šalyse Celano kūrybos tyrimai apima įvairias literatūros istorijos ir teorijos problemas. Paplitusi teminė kritika, tirianti meilės ir erotikos, gamtos, melancholijos, mirties, traumų, gedulo, kelionės, egzilio, žydiškumo, holokausto, istorinės ir individualios atminties, mistikos, mitologijos temas ir motyvus. Neretai pasitaiko kontekstinė kritika, tirianti biografijos, istorijos, kultūros, religijų (ypač judaizmo ir krikščionybės), menų, gamtos mokslų ir poezijos ryšius. Populiarėja tekstų genezės kritika, yra parašyta komparatyvistinių darbų, analizuoti Celano poetiniai vertimai, atlikta Celano kūrybos recepcijos tyrimų.
Kalbos problema kaip viena esminių literatūros problemų ir kaip viena Celano kūrybos ašių, aptariama įvairioms temoms ir problemoms skirtuose darbuose. Filologijai ypač reikšmingi ir išskirtini literatūriškumo paieškas Celano kūryboje akcentuojantys Peterio Szondi’o, Winfriedo Menninghauso, Wernerio Hamacherio darbai. Apie Celaną rašė filosofai Emmanuelis Lėvinas, Hansas-Georgas Gadameris, Otto Poggeleris, Jacques’as Derrida, Maurice’as Blanchot, Philippe’as Lacoue-Labarthe’as8.
Peter Szondi, „IV. Celan Studien”, Peter Szondi Schriften II, Frankfurt a. M.: Suhrkamp, 1978, 321-398. Winfried Menninghaus, Paul Celan. Magie der Form. Frankfurt: Suhrkamp,1980. Werner Hamacher, „Die Sekunde der Inversion. Bewegung einer Figur durch Celans Gedichte”, Werner Hamacher, Winfried Menninghaus (Ed.), Paul Celan. Frankfurt a. M.: Suhrkamp, 1988. 81¬126. Hamacher, Werner, „HAM. Ein Gedicht Celans mit Motiven Benjamins.” Jens Mattern, Gabriel Motzkin, Shimon Sandbank (Ed.), Jūdisches Denken in einer Welt ohne Gott — Festschrift fūr Stėphane Mosės. Berlin: Verlag Vorwerk 8. 2000. 173-197.
8 Emmanuel Lėvinas, „Paul Celan. De l’ėtre a l’autre, Emmanuel Lėvinas, Noms Propes, Paris: Fata morgana, 1976.
Hans-Georg Gadamer, Wer bin Ich und wer bist Du? Ein Kommentar zu Paul Celans Gedichtfolge ‘Atemkristall’, Frankfurt: Suhrkamp, 1986. Hans-Georg Gadamer, „Im Schatten des Nihilismus”, „Sinn und Sinnverhūllung bei Paul Celan”, „Phanomenologischer und semantischer Zugang zu Celan”, Hans-Georg Gadamer, Gesammelte Werke 9. Asthetik und Poetik II Hermeneutik im Vollzug, Tūbingen: Mohr Siebeck, 1999. 367- 382, 452-469. Otto Poggeler, Spur des Worts. Zur Lyrik Paul Celans. Freiburg: Alber, 1986. Otto Poggeler Lyrik als Sprache unserer Zeit?:Paul Celans Gedichtbande, Opladen: Westdeutscher Verlag, 1998. Jacques Derrida, Schibboleth. Fūr Paul Celan, Wien: Passagen, 2007. (Schibboleth. Pour Paul Celan, 1986). Jacques Derrida, „Der ununterbrochene Dialog: zwischen zwei Unendlichkeiten, das Gedicht”, Jacques Derrida, Hans-Georg Gadamer Der ununterbrochene Dialog, Frankfurt a. M.: Suhrkamp, 2004, 7-50. Maurice Blanchot, Der als letzter spricht, Berlin: Gatza, 1993. (Le dernier a parles, 1984) Philippe Lacoue-Labarthe, Dichtung als Erfahrung, Stuttgart: Patricia Schwarz, 1991 (La poėsie comme expėrience, 1986).
Kalbos problemoms gvildenti ir aiškinti skirtus darbus galima suskirstyti pagal nagrinėjamas problemas: 1. Tekstualumo (taip pat ir tropų) tyrimams skirti Gerhardo Neumanno, Marlies Janz, Wernerio Hamacherio,
Gerhard Neumann, „Die ,absolute’ Metapher. Ein Abgrenzungsversuch am Beispiel Stėphane Mallarmės und Paul Celans”, Poetica 3. 1970. 188-225. Marlies Janz, Vom Engagement absoluter Poesie. Zur Lyrik und Asthetik Paul Celans, Konigstein: Athenaum, 1976. Werner Hamacher „Sekunde der Inversion”, op. cit. Christoph Perels „Erhellende Metathesen. Zu einer poetischen Verfahrensweise Paul Celans”, Werner Hamacher, Winfried Menninghaus (Ed.), Paul Celan. Frankfurt a. M.: Suhrkamp, 1988, 127 – 138. Manfred Geier, „Poetisierung der Bedeutung. Zu Struktur und Funktion des sprachlichen Zeichens in einem Gedicht von Paul Celan, ibid., 239-271. Jean Bolack „Paul Celan ūber die Sprache. Das Gedicht Sprachgitter und seine Interpretation”, ibid., 272 – 310. Volker Kaiser, Metaphernreflexionen im modernen deutschen Gedicht: Rilke, Benn, Celan. Baltimore: Hochschulschrift Johns Hopkins Univ. 1989. Christoph Jamme, Otto Poggeler (Ed.), Der glūhende Leertext. Annaherungen zu Paul Celans Dichtung, Mūnchen: Wilhelm Fink, 1993. Astrid Poppenhusen, Durchkreuzung der Tropen: Paul Celans Die Niemandsrose im Licht der traditionellen Metaphorologie und ihrer Dekonstruktion, Heidelberg: Winter, 2001. Anja Lemke, Konstellation ohne Sterne: zur poetischen und geschichtlichen Zasur bei Martin Heidegger und Paul Celan, Mūnchen: Fink, 2002.
10 Hans-Jost Frey „Zwischentextlichkeit von Celans Gedicht. Zwolf Jahre und Auf Reisen”,
Werner Hamacher, Winfried Menninghaus (Ed.), Paul Celan. Frankfurt a. M.: Suhrkamp, 1988, 139-
155, Klaus Reichert „Hebraische Zūge in der Sprache Paul Celans”, ibid. 156-169. Winfried
Menninghaus „Zum Problem des Zitats bei Celan und in der Celan-Philologie, ibid., 170-190. Bernard
Boschenstein „Holderlin und Celan”, ebd. 191-200. Martine Broda „’An niemand gerichtet’ Paul
Celan als Leser von Mandelstamms Gegenūber”, ebd. 209-221. Jean Bollack, Dichtung wider
Dichtung: Paul Celan und die Literatur, Gottingen: Wallstein, 2006. Barnert, Arno, Mit dem fremden
Wort: poetisches Zitieren bei Paul Celan, Frankfurt am Main: Stroemfeld, 2007. Irene Fufll,
„Geschenke an Aufmerksame”: hebraische Intertextualitat und mystische Weltauffassung in der Lyrik
Paul Celans, Tūbingen: Niemeyer, 2008.
11 Levinas ir Gadamer, op.cit., Monika Schmitz-Emans, Poesie als Dialog: vergleichende
Studien zu Paul Celan und seinem literarischen Umfeld Heidelberg: Winter, 1993. Bernard Fassbind,
Poetik des Dialogs: Voraussetzungen dialogischer Poesie bei Paul Celan und Konzepte von
Intersubjektivitat bei Martin Buber, Martin Heidegger und Emmanuel Levinas, Mūnchen: Fink, 1995.
Jean Bollack, Paul Celan. Poetik der Fremdheit, Wien: Paul Zsolnay, 2000. Ewa Borkowska, At the
Christopho Perilso, Manfredo Geierio, Jeano Bollacko, Astridos Poppenhusen, Anjos Lemke’ės darbai.9 2. Intertekstualumo tyrimams skirtos Hanso-Josto Frey’aus, Winfriedo Menninghauso, Klauso Reicherto, Bernardo Boschensteino, Martine Broda’os, Jeano Bollacko, Irene Fufil studijos.10 3. Dialogo problematikai nagrinėti skirti Emmanuelio Lėvinas’o, Hanso-Georgo Gadamerio veikalai ir jų įtakos neišvengę Monikos Schmitz-Emans, Bernardo Fassbindo ir kitų tyrimai.11 4. Celano kitakalbių poetų vertimai ir Celano kūrybos vertimai į kitas kalbas aptariami Jurgeno Lehmanno, Axelio
12
Gellhauso, Christine Ivanovič, Barbaros Wiedemann ir kt. darbai.
Nors Celano tyrimai dažnai traktuojami kaip atskira germanistikos šaka, negalima teigti, jog šio autoriaus kūryba būtų išnagrinėta. Ilgą laiką filologijoje dominavo biografinių ir istorinių siužetų aiškinimu pagrįsti tyrinėjimai. Pirmieji teoriškai svarstę Celano kūrybą – Peteris Szondis, kritikė Marlies Janz, Winfriedas Menninghausas, Werneris Hamacheris – buvo „vieniši” tarp tų, kurie tradiciškai ir istoriškai grindė savo tyrinėjimus. Paskutiniame dvidešimto amžiaus dešimtmetyje atsirado daugiau teorinių, kritiškesnės analizės (ir interpretacinės savianalizės) darbų, besinaudojančių įvairiomis metodologijomis (svarbiausi darbai paminėti anskščiau). Tačiau bet kuri Celano kūrybos problema, kaip ir mums rūpima kalbos refleksijų problema, gali ir turi būti atnaujinta, atskleidus menkai tyrinėtus aspektus, suradus neatrastų panašumų tarp ankščiau nesietų tekstų, pažvelgus iš kitos perspektyvos.
threshold of mystery: poetic encounters with other(ness), Frankfurt am Main: Lang, 2005. Gilda Encarnacao, „Fremde Nahe”: das Dialogische als poetisches und poetologisches Prinzip bei Paul Celan, Wurzburg: Konigshausen & Neumann, 2007. Hadrien France Lanord, Vom Sinn eines Gesprachs, Berlin, Wien: Rombach, 2007.
12 Peter Szondi, op.cit. Jurgen Lehmann, Christine Ivanovič (Ed.) Stationen: Kontinuitat und Entwicklung in Paul Celans Ūbersetzungswerk, Heidelberg: Winter, 1997. Axel Gellhaus (Ed.), „Fremde Nahe” — Celan als Ūbersetzer: eine Ausstellung des Deutschen Literaturarchivs, […] Marbach a. N.: Deutsche Schiller Gesellschaft, 1997. Alfred Bodenheimer (Ed.), Poetik der Transformation: Paul Celan — Ūbersetzer und ūbersetzt, Tubingen: Niemeyer, 1999. Florence Pennone, Paul Celans Ūbersetzungspoetik: Entwickungslinien in seinen Ūbertragungen franzosischer Lyrik, Tubingen: Niemeyer, 2007.
Dėmesys Heideggerio filosofijos ir Celano kūrybos sąsajoms sustiprėja paskutiniais devintojo dešimtmečio metais. Tai sietina su Heideggerio filosofijos tekstų (ne politinių autoriaus pažiūrų) peržiūra. Apie Heideggerio filosofijos ir Celano kūrybos sankirtas užsimenama ne vienoje Celanui skirtoje publikacijoje. Nuodugniau rašė kritikė Sighild Bogumil, taip pat Joelis Golbas,
Bernhardas Fassbindas, Axelis Gellhausas, Hadrienas France Lanord’as . Reikėtų pastebėti, kad Celano kūryba, be jau vardintų iškilių Szondi’io, Hamacherio, Lacoue-Labarthe’o veikalų, beveik netyrinėta dekonstrukcijos požiūriu. Iki 2000 metų tyrinėmų šiuo klausimu vokiečių kritikoje apie Celaną visai nebūta. Keletas jaunesnės kartos filologų, Bernhardas Paha, Martinas Hainzas, Ulrichas Werginas, paskelbė studijas, kuriose svarbią vietą užima Derrida darbų apie Celano kūrybą analizė.14 Kiek mums žinoma, nebūta bandymų sieti Heideggerio hermeneutikos ir Derrida dekonstrukcijos prielaidų Celano poezijai aiškinti. Tikimasi, kad šis darbas pateisins naujų ištarų radimosi lūkestį ir papildys analitinius Celano kūrybos tyrimus.
Sighild Bogumil, „Todtnauberg”, Celan-Jahrbuch 2 (1988), Heidelberg: Winter, 115-130. Joel Golb, „Celan and Heidegger: A Reading of „Todtnauberg”, Seminar : A Journal of Germanic Studies 24 (1988), 255-268. Axel Gellhaus, Enthusiasmos und Kalkūl. Reflexion ūber den Ursprung der Dichtung, Mūnchen: Wilhelm Fink, 1995 Jean Bollack, „Vor dem Gericht der Toten”, Neue Rundschau 109 (1998/1), 127-156. Anja Lemke, op. cit. Hadrien France Lanord, op.cit.
14 Bernhard Paha, Die Spur im Werk Celans — eine ,wiederholte ‘ Lesung Jacąues Derridas,
Marburg: Tectum, 2001. Martin Hainz, Masken der Mehrdeutigkeit, Wien: Wilhelm Braumūller, 2003.
Ulrich Wergin „Sprache und Zeitlichkeit”, Ulrich Wergin, Martin Jorg Schafer (Ed.) Die Zeitlichkeit
des Ethos. Poetologische Aspekte im Schreiben Paul Celans, Wūrzburg: Konigshausen u. Neumann,
2003, 31-88. Michael G. Levine, „Spectral Gatherings Derrida, Celan, and the Covenant of the Word”,
Diacritics, (38, 1/2), The Johns Hopkins University Press, 2008, 64-91.
15 Kęstutis Nastopka, Lietuvių eilėraščio poetika: XX amžius, Vilnius: Vaga, 1985, Kęstutis
Nastopka, Išsprūstanti prasmė, Vilnius: Vaga, 1991, Kęstutis Nastopka, Reikšmių poetika, Vilnius:
Baltos lankos, 2002.
16 Viktorija Daujotytė, Kas tu esi, eilėrašti?, Vilnius: Vaga, 1980, Viktorija Daujotytė,
Tekstas ir kūrinys, Vilnius: Kultūra, 1998.
Nors Lietuvos literatūrologai nėra tyrinėję Celano kūrybos, tačiau kalbos problemos tyrimai turi tradicijas. Lietuvių literatūroje, tokių interpretacijų ištakas galima atpažinti Kęstučio Nastopkos veikaluose Lietuvių eilėraščio poetika, Išsprūstanti prasmė, Reikšmių poetika 15 bei Viktorijos Daujotytės darbuose Kas tu esi, eilėrašti?, Tekstas ir kūrinys16. Viktorija Daujotytė paskelbė monografijas apie kalbą: Kalbos kalbėjimas bei Kalba ir jos menas: filologiniai tyrimai ir patyrimai . Viena pirmųjų išsamių kalbos poetologinės refleksijos lietuvių poezijoje studijų yra Dalios Satkauskytės
18
tyrimas Lietuvių poezijos kalbinė savimonė: raidos tendencijos . Loreta Mačianskaitė rašė apie kalbinę ir kūrybinę savimonę lietuvių literatūroje19. Kalbant apie Vakarų Europos literatūros tyrimus, minėtina Indrės Šležaitės disertacija Kalba kaip James Joyce’o pasaulio patirtis (2009). Vilniaus universiteto Kauno humanatiniame fakultete organizuoti filologiniai mokslo renginiai ir jų pagrindu išleistos straipsnių rinktinės: Tekstai ir kontekstai:
20
kalbos judesys bei Kalbinė savimonė meniniuose ir nemeniniuose tekstuose . Teoriniu ir filosofiniu požiūriu kalbos problemą Lietuvoje gvildena daugelis filosofinės hermeneutikos bei postmodernios filosofijos atstovų: Arūnas Sverdiolas, Tomas Sodeika, Vytautas Rubavičius, Arūnas Mickevičius, Mintautas Gutauskas, Audronė Žukauskaitė ir kt.
Viktorija Daujotytė, Kalbos kalbėjimas, Vilnius: Regnum, 1997, Viktorija Daujotytė, Kalba ir jos menas: filologiniai tyrimai ir patyrimai, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2009.
18 Dalia Satkauskytė, Lietuvių poezijos kalbinė savimonė: raidos tendencijos, Vilnius:
Lietuvių literatūros institutas, 1996.
19 Loreta Mačianskaitė, „Kalbos ir pasaulio santykių įtampa literatūriniame diskurse.
Semiotinis požiūris”, Lingvistiniai, literatūriniai, didaktiniai teksto aspektai, Kaunas: VU KHF, 1998,
12-15, Loreta Mačianskaitė, „Škėmos Balta drobulė – romanas apie rašymą?”, Lituanistica, 1997, Nr.
3 (31), p. 99-106 ir kt.
20 Tekstai ir kontekstai— kalbos judesys: mokslinių straipsnių rinkinys, Jadvyga Krūminienė
(ed.), Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2005. Kalbinė savimonė meniniuose ir nemeniniuose
tekstuose: recenzuojamas mokslinių straipsnių rinkinys, Jadvyga Krūminienė (ed.), 2007.
Darbo naujumas ir originalumas. Išsamios ir nuoseklios vėlyvojo vokiečių modernizmo lyrikos kritikos Lietuvoje nėra daug. Pozityvi išimtis -Lauryno Katkaus disertacija Tremties tema Johanneso Bobrowskio ir Alfonso Nykos-Niliūno lyrikoje (2006). Apie Celano kūrybą, be disertacijos autorės, mažai kas lietuviškai yra rašęs. Pasigendama filologinių analizių. Ši disertacija – tokio diskurso pradžia. Disertacijoje nurodomos skaitymo perspektyvos, kurios gali būti pritaikytos ir kitų užsienio ir lietuvių autorių, ypač reflektuojančių kalbą, kūrybai analizuoti.
Metodologijos ir teorijos atžvilgiu Martino Heideggerio filosofijos sąvokų ir interpretavimo principų taikymas literatūros kūriniams analizuoti Lietuvoje nėra naujas. Šiame darbe bandoma apžvelgti kai kuriuos Heideggerio tekstų predekonstrukcinius aspektus. Hermeneutikos ir dekonstrukcijos derinimas padeda iš dviejų teorijų atsirinkti tinkamus instrumentus tekstui analizuoti – tai atveria didesnes tekstų interpretavimo galimybes. Derrida dekonstrukcijos sąvokos ir interpretavimo principai jau gana dažnai aptinkami akademiniame Lietuvos filosofijos, vizualiųjų menų bei literatūros diskurse. Reikšmingas yra Jacques’o Derrida veikalo Apie gramatologiją vertimas į lietuvių kalbą (vertė Nijolė Keršytė). Lietuviškąjai dekonstrukcijos skaidai svarbios studijos – tai Audronės Žukauskaitės Anapus signifikanto principo ir Vytauto Rubavičiaus Postmodernusis diskursas: filosofinė hermeneutika,
22
dekonstrukcija, menas . Literatūroje didžiausias indėlis Birutės Meržvinskaitės, Aušros Jurgutienės ir Asijos Kovtun. Šios mokslininkės paskelbusios straipsnių teoriniais dekonstrukcijos klausimais ir pateikusios literatūros tekstų dekonstrukcinių analizių. Birutė Meržvinskaitė tyrinėjo rašto, tekstualumo, autoriaus problemas Jacques’o Derrida bei Paulio de Mano
23
21 Audronė Žukauskaitė, Anapus signifikanto principo. Dekonstrucija, psichoanalizė,
ideologijos kritika, Vilnius: Aidai, 2001.
22 Vytautas Rubavičius, Postmodernusis diskursas: filosofinė hermeneutika, dekonstrukcija,
menas. – Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2003.
23 Birutė Meržvinskaitė, „Raštas kaip scena Jacques’o Derrida dekonstrukcijoje”, Literatūra.
Mokslo darbai Nr. 46 (5): 2004, 16-23, Birutė Meržvinskaitė, „Autoriaus alegorijos dekonstrukcijoje”.
Literatūra. Mokslo darbai. Nr. 48 (4): 2006, 107-115, Birutė Meržvinskaitė, „Autobiografija kaip
skaitymo ir supratimo figūra Paulio de Mano rekonstrukcijoje”. Literatūra. Mokslo darbai Nr. 50 (2),
74-81.
dekonstrukcijoje . Jos paskaitos ir seminarai Vilniaus universiteto Algirdo Juliaus Greimo studijų centre suteikia galimybę nuosekliai ir giliai pažinti dekonstrukcijos teoriją ir interpretacinę praktiką. Aušra Jurgutienė yra išleidusi aukštųjų mokyklų studentams skirtą mokomąją priemonę apie dekonstrukciją , parašusi skyrių apie dekonstrukciją XX a. literatūros teorijų
vadovėlyje25.
Vokiečių literatūra dekonstrukciniu požiūriu Lietuvoje nėra tyrinėta. Celano kūryba dekonstrukciškai mažai analizuota ir kitur. Kaip jau minėta, netaikytas Heideggerio filosofijos ir dekonstrukcijos derinimas Celano tekstų skaitymui. Toks skaitymas atveria naujo Celano kūrybos perskaitymo galimybes.
Darbo teiginių patvirtinimas. Mokslinėse konferencijose skaityti pranešimai disertacijos tema:
1. 2008 m. rugsėjį tarptautinėje VU konferencijoje Litauische Anglistik und Germanistik im internationalen Dialog: Tradition und Perspektiven. Pranešimo tema: „Vielsprachigkeit des Selbst in Paul Celans Gedichten”.
2. 2008 spalį tarptautinėje VU konferencijoje Tekstai ir kontekstai: interaktyvios perspektyvos. Pranešimo tema: „Identitatsentwūrfe in der Dichtung Paul Celans”.
Mokslo straipsniai disertacijos tema:
Aušra Jurgutienė, Dekonstrukcija. Literatūros teorijų kurso mokymo priemonė vidurinėms ir aukštosioms mokykloms, Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2003.
25 Aušra Jurgutienė, „Dekonstrukcija”, Aušra Jurgutienė (ed.), XX amžiaus literatūros teorijos, Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2006, 204 – 237.
1. „Poezija ir kalba: Heideggeris, Derrida, Celanas”. Respectus philologicus. 13 (18) A /2008, 61-73.
2. „Entwūrfe der Subjektivitat in der Lyrik Paul Celans”, Literatūra. 2010 52 (4), 29 – 45.
1. SUPRATIMAS KAIP VERTIMAS
1.1. Skaitytojas kaip kitas
Atskirai poezijos teorijos Celanas nerašė, tačiau jai prilygsta literatūrinių premijų proga sakytos kalbos, teorinės nuostatos ryškėja iš laiškų, užrašų. Darbe analizuojamas vienas reikšmingiausių Celano poetologinių tekstų – Georgo Būchnerio premijos proga pasakyta kalba Der Meridian (Meridianas, 1960). Poezijos teorijai aptarti pasirinkti Celano kalbos bei poezijos sampratą formavę, glaudų vidinį ryšį liudijantys Martino Heideggerio filosofijos tekstai bei Philippe Lacoue-Labarthe’o, Wernerio Hamacherio Celano kūrybai skirtos arba ja besiremiančios studijos. Remtis šių autorių tekstais, kaip teoriniu pamatu Celano kūrybinei savimonei išskleisti, leidžia artima jų problematika. Poetui ir filosofams svarbi kalbos sampratų destrukcija bei rekonstrukcija.
Supratimo problema neatsietina nuo aiškinimo, kurio paskirtis atskleisti teksto savivoką ir skaitymo metu susiformuojantį teksto supratimą. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog pačioje kalboje esama tiek supratimo, tiek nesupratimo galimybių. Poetinės kūrybos santykis su kalba ypatingas: atitolusi nuo kitos, į komunikaciją orientuotos vartosenos, poezijos kalba priklauso estetikos sričiai. Ji kuria meninę tikrovę, nuolat atsigręždama į skaitytoją ir skaitytojo žvilgsnį kreipdama savęsp. Bremeno premijos įteikimo proga pasakytoje kalboje (Bremerliteraturpreisrede, 1958) Celanas apibrėžė eilėraštį kaip formą, leidžiančią įsikūnyti ir pasirodyti kalbai:
Paul Celan, „Ansprache anlasslich der Entgegennahme des Literaturpreises der Freienhasestadt Bremen”, Paul Celan, Gesammelte Werke in fūnf Banden, Beda Allemann, Stefan Reichert (Ed.) Bd. 3,1983, 186. Celano bei kitus literatūros tekstus pasirinkta cituoti originalo kalba,
Das Gedicht kann, da es ja eine Erscheinungsform der Sprache und seinem Wesen nach dialogisch ist, eine Flaschenpost sein, aufgegeben in dem – gewiss nicht immer hoffnungsstarken -Glauben, sie konnte irgendwo und irgendwann an Land gespūlt zu werden, an Herzland vielleicht. Gedichte sind auch in dieser Weise unterwegs: sie halten auf etwas zu.26
Osipo Mandelštamo „laiško butelyje” metafora Celanas pirmiausia įtvirtina eilėraštį rašte. Eilėraščio, kaip laiško, esmė – jo raštiška prigimtis. Kitaip nei atvirlaiškis, kurį perskaityti gali kiekvienas, kuriam tas tekstas patenka į rankas, laiškas butelyje keliauja, kol pasiekia atsitiktinį, tačiau savo skaitytoją. Šia metafora akcentuojama paties pranešimo reikšmė, – svarbesnis pats tekstas, o ne siuntėjo ir gavėjo komunikacija. Eilėraštis ir forma, ir turiniu, tai yra ir savo „materialumu”, ir „idealialumu” priklauso kalbai ir raštui. Raštas, tarsi butelio kapsulė, suteikia eilėraščiui saugą bei tvermę, leidžia jam „keliauti” istoriniame laike ir supratime nuo vieno supratimo akto prie kito.
„Laiško butelyje” metafora išryškina teksto ir būsimo skaitytojo nuotolį tiek laiko, tiek prasmės atžvilgiu. „Laiškas butelyje” skirtas kiekvienam, kuris moka skaityti. Kalbama apie nežinomą adresatą, jo pasiekimo atsitiktinumą, atidėtą susitikimą. „Susitinkama” ne (kad ir įsivaizduojamame) pokalbyje, o tiesioginės komunikacijos pleištą įtvirtinančiame rašte. Net minimas kalbos dialogiškumas reiškia dvejopą teksto „logiką”. Eilėraščio dia-logiškumu (priešdėliu „dia-” žymimas atskyrimas, atidalinimas, buvimas „tarp”) teigiamas eilėraščio atsisakymas stabilios, vieningos „prasmės” (gr. „logos”) pretenzijos literatūroje. Atsižvelgiant į graikiškų terminų „logos” ir „lexis” bendrą kilmę bei dalinę sinonimiką (abu reiškia „žodį”), reikia pastebėti, jog dia-logiškumo sąvoka implikuoja mintį apie eilėraščio dia-lektiškumą.Vadinasi, eilėraštis, pirma, turi savitą kalbėjimo būdą tarsi „dialektą” (idiomos klausimas), antra, pasižymi „dialektiška”, t.y. vidiniais prieštaravimais grįsta logika. Celano dialogiškumo samprata: eilėraščio nukreiptumas į skaitytoją ima priklausyti vilties ir abejonės („nicht immer hoffnungsstarkem Glauben”) diskursui. Svarstoma, ar kalba pajėgi pasiekti skaitytoją apskritai. Nors tuo abejojama, teigiama, kad eilėraštis rašomas turint viltį susitikti. Meridiane (1960)
idant būtų išvengta semantinių nuostolių ir būtų akivaizdūs aiškinimo žingsniai. Filosofijos ir teorijos tekstai, kurie darbe yra ne medžiaga, o priemonė cituojami lietuviškai. Jei versti ir publikuoti -cituojami nurodant vertėją, jei ne – pateikiami autorės vertimai.
skaitytojas suvokiamas kaip skaitymo procese, interpretacijos erdvėje besisteigiantis „kitas”:
Aber steht das Gedicht nicht gerade dadurch, also schon hier, in der Begegnung – im Geheimnis der Begegnung?
Das Gedicht will zu einem Anderen, es braucht dieses Andere, es braucht ein Gegenuber. Es sucht es auf, es spricht ihm zu.
Jedes Ding, jeder Mensch ist dem Gedicht, das auf das Andere zuhalt, eine Gestalt dieses Anderen.27
„Susitikimas” čia reiškia ne įvykį ar atliktį, o paslaptį. „Susitikimas” galėtų reikšti poeto akistatos su kalba atmintį numatomą teksto ir skaitytojo „susitikimą”. Celanui eilėraštis nėra nei vienprasmiškai monologiškas, nei nepaneigiamai dialogiškas. Eilėraštis trokšta „kito”, „priešais jį esančio” („Gegenuber”) ir yra „susitikime, susitikimo paslaptyje”. „Susitikimą” („Begegnung”) čia reikėtų suprasti ne kaip tiesioginį susitikimą, o kaip buvimą „priešais”, „akistatoje” su „kitu”, kuriam eilėraštis „sakosi”. „Kitas” savo svetimybės akivaizdoje gali pasirodyti artimas, o artimas – dėl pernelyg didelio, nejaukaus priartėjimo – labiausiai nutolęs: „Das Nahe ist gleichzeitig das unendlich Ferne; hat es die Opazitat des Gegenuberstehenden, so hat es auch den Glanz der Ferne”28.
Meridianas čia ir toliau cituojamas iš Bernardo Boschensteino parengto leidimo – Paul Celan, Der Meridian. Endfassung, Vorstufen, Materialien, Hr. von Bernard Boschenstein, Frankfurt a. M.: Suhrkamp, 1999, 9. 28 Ibid., 96.
Bremeno kalboje svarstomas „kito” abstraktumas. Eilėraščio „kitas” nėra griežtai apibrėžtas. Meridiane Celanas teigia, kad „kitas” gali būti „kiekvienas žmogus”, t.y. interpretuojantis „kitas” ir „kiekvienas daiktas”, t.y. estetinis „kitas”, kitas tekstas. Iš „kito” kaip žmogaus ir daikto apibrėžimo tampa akivaizdu: poezijos tekstas yra nukreiptas ir į suvokėjo subjektyvumą (patirtį), ir į suvokimo tekstualumą (artimiausias eilėraščiui atsakas yra jo skaitymo užrašymas). Juodraščiuose Celanas užsimena, kad eilėraščio adresatas, kaip ir jį rašantis, yra nesantis, taigi adresatas gali būti ir „niekas”:
Im Gedicht, und das Gedicht ist, als Schrift, „Sprache eines Abwesenden”, tritt ein Abwesender an dich, den noch Abwesenderen heran.
Der Gedanke, die Begegnung der Abwesenden konnte ausbleiben, liegt nahe.
[…] Das endlich-unendliche Du baut an der Gestalt des Gedichts mit: aus seiner nahen Ferne.
[…] Der Adressat des Gedichts ist niemand. Niemand ist da, wenn das Gedicht zum Gedicht wird. Das Schicksal dieses Niemand auf sich zu nehmen, fuhrt zum Gedicht.29
Šiame nesančio rašytojo / „neegzistuojančio skaitytojo” sampratos horizonte (rašytojas „nustoja egzistuoti” parašęs tekstą, skaitytojas „neegzistuoja” iki skaitymo) dar kartą išryškėja žodžio „susitikimo” ambivalencija „arti yra be galo toli”. Tad „susitikimas” gali būti svarstomas kaip „tarpas”, reiškiąs priartėjimą ir atotrūkį. „Susitikimas” – skirtybių sąveika, dialogo siekis, o ne įvykęs susitikimas. Tarpas pakeičia „susitikimą”. Nesančio rašytojo ir nesančio skaitytojo akivaizdoje vienintelis „esantis” yra eilėraštis. Eilėraščiui susitikimo – supratimo galimybė nėra iš anksto duota, nes nėra iš anksto duoto „kito”, į kurį eilėraštis, kaip kalbinė savastis, kreipiasi. „Abwesend” reiškia „dabar nesantis, nedalyvaujantis”, o ne „nesantis” apskritai. Eilėraščio ryšį su „kitu” „nesančiuoju” galima apibūdinti dviem retorinėmis figūromis – prolepsės, kai nesilaikoma įprastos žodžių tvarkos ir tam tikra sakinio dalis (šiuo atveju „kito” figūra”) akcentuojama sakinio pradžioje, ir elipsės, kai sakinys lieka nebaigtas (numanomas „kitas” lieka neištartas). Ryškėja Celano „susitikimo” kaip „tarpo” samprata: subjekto, rašto, supratimo ryšiai pasirodo esą nestabilūs jau vien dėl to, kad „kitas” neapibrėžtas (kitas – tai būtis, subjektas, kalba, supratimas?).
Ibid., 136-137.
Kalbos patirčiai svarbi ir juslinė patirtis (ji atkuria vaizdinius), ir intelektualinė patirtis (ji atpažįsta idėjas). Eilėraštis, kaip tekstas, provokuoja „kito” atidumą, kuris tam, kad būtų maksimaliai adekvatus tegali būti tekstualus:
Die Aufmerksamkeit, die das Gedicht allem ihm Begegnenden zu widmen versucht, sein scharferer Sinn fūr das Detail, fūr Umrifl, fūr Struktur, fūr Farbe, aber auch fūr die „Zuckungen” und die „Andeutungen”, das alles ist, glaube ich, keine Errungenschaft des mit den taglich perfekteren Apparaten wetteifernden (oder miteifernden) Auges, es ist vielmehr eine aller unserer Daten eingedenk bleibende Konzentration.
„Aufmerksamkeit” erlauben Sie mir hier, nach dem Kafka Essay Walter Benjamins, ein Wort von Malebranche zu zitieren „Aufmerksamkeit ist das natūrliche Gebet der Seele.”
Das Gedicht wird – unter welchen Bedingungen! – zum Gedicht eines – immer noch -Wahrnehmenden, dem Erscheinenden Zugewandten, dieses Erscheinende Befragenden und Ansprechenden; es wird Gesprach – oft ist es ein verzweifeltes Gesprach.
Erst im Raum dieses Gesprachs konstituiert sich das Angesprochene, versammelt es sich um das ansprechende und nennende Ich. Aber in diese Gegenwart bringt das Angesprochene und durch Nennung gleichsam zum Du Gewordene auch sein Anderssein mit. Noch im hier und jetzt des Gedichts – das Gedicht selbst hat ja immer nur diese eine, einmalige, punktuelle Gegenwart – , noch in dieser Unmittelbarkeit und Nahe laflt es ihm, dem Anderen, Eigenste mitsprechen: dessen Zeit.30
Anot Celano, eilėraštis numato skaitytoją kaip klausiantįjį ir užkalbinantį, tačiau skaitytojo ir eilėraščio pokalbis yra „beviltiškas pokalbis”. Vadinasi, eilėraštis pokalbį įgalina, tačiau neužtikrina. Peteris Szondis eilėraščio Engfūhrung analizėje atskleidė, jog skaitytojas nėra kalbinamas poeto, jis nėra eilėraščio objektas, priešingai, skaitytojas perkeliamas į eilėraščio vidų tokiu ypatingu būdu, jog neįmanoma atskirti, to, kuris skaito, nuo to, kas skaitoma. Skaitantysis subjektas tampa skaitomo eilėraščio
31
subjektu .
Paul Celan, DerMeridian, 9-10. Peter Szondi, Schriften II, op cit., 346.
Suvokiančiojo „kito” vieta eilėraštyje – tai riba tarp nepokalbio ir siekiamo pokalbio. Dialektika šiame poeto teiginyje akivaizdi: beviltiškumas siejamas su skaitant ir aiškininant apninkančiomis dvejonėmis. Įsisąmoninus skaitymo sudėtingumą kyla įtampa, jog visuminis prasmės suvokimas ir perteikimas yra neišsprendžiama skaitytojo užduotis.
Garsioji Walterio Benjamino esė Vertėjo užduotis (Aufgabe des Ūbersetzers, 1923) yra vienas pirmų ir iki šiol aktualių XX a. tekstų, traktuojantis supratimą kaip vertimą. Esė autorius kalba apie poezijos vertimą, gvildena prasmės perteikimo ir pažodiškumo vertime dilemas, siekiamos originalo ir vertimo tapatybės bei neįveikiamo jų skirtumo klausimus, iškelia atitikimo „grynajai kalbai” idėją. Anot Benjamino, vertime neįmanoma pažodiškumo ir prasmės perteikimo pusiausvyra, ištikimybė originalui ir vertimo laisvė. Vertimo užduotimi jis laiko pastangas atitikti kalbos esmę, bandymą perkelti gelminę vienos kalbos specifiką į kitą kalbą, siekį išsaugoti verčiamos kalbos savitumą toje kalboje, į kurią verčiama:
Iš tiesų jo [vertėjo – I.B.] užduotis – vertimu subrandinti grynosios kalbos grūdą – atrodo esanti neišsprendžiama ir nepasiekiama jokiais būdais. Juk kai prasmės perteikimas tampa neesminiu dalyku, argi vertėjui neišmušamas pagrindas iš po kojų? […] ištikimybė ir laisvė […] bet kurioje diskusijoje apie vertimą pasenusios sąvokos.32
Benjamino formuluotė apie „grynosios kalbos grūdo subrandinimą” („reine Sprache”) reiškia dėmesio sutelkimą į pačią kalbą, į visus jos lygmenis, neapsiribojant vien turinio, kaip prasmės, perteikimu. Pažodiškumas – tai sutelktis ties reikšmę kuriančia forma, kai verčiama sukeistinant, tačiau kartu bandant atspindėti „kalbos esmę”. „Kalbos esmė”, kaip „grynoji kalba”, nėra apčiuopiama nei originale, nei vertime, bet tiek originalo tekstai, tiek pavykusio vertimo tekstas į ją nurodo, ji veikia tarsi horizontas. Deklaruojamos grynosios kalbos paieškos yra dėmesingumo kalbai išraiška. Nors Benjaminas tradiciškai skiria originalą nuo vertimo, tekstualumo sureikšminimas išsako bene predekonstrukcišką nuostatą apie kalbos autonomiją gyvenimo atžvilgiu:
Vertimuose originalo gyvybė kaskart išsiskleidžia vėlyviausiais ir didžiausiais žiedais.
Walteris Benjaminas, „Vertėjo užduotis”, Walteris Benjaminas, Nušvitimai, vertė Laurynas Katkus, Vilnius: Vaga, 2005, 135.
Šį originalo išsiskleidimą, savitą ir kilnią gyvybės formą, lemia savitas ir kilnus tikslingumas – jų, rodos, akivaizdus ir vis tiek pažinimui beveik neprieinamas ryšys atsiskleidžia tik tada, kai tikslas, kurio link veda visi pavieniai gyvenimo tikslai, bus ieškoma ne gyvenimiškoje, o aukštesnėje sferoje.
Visų tikslingų gyvybės apraiškų, kaip ir paties tikslingumo tikslas galų gale yra ne gyvenimas, o jo esmės išraiška, jo prasmės reprezentacija. Taip ir galutinis vertimo tikslas yra parodyti vidinį vienos kalbos ryšį su kita. Jis pats negali atskleisti ar atstatyti šio paslėpto ryšio, tačiau gali jį reprezentuoti, paversdamas tikrove embrioniniu ar intensyviu būdu. Dėl bandymo perteikti numanomos prasmės embrioną ši reprezentacija įgauna savitą pobūdį, beveik neaptinkamą nebyliosios gyvybės sferoje. Nebylioji gyvybė žino kitus nuorodos būdus – analogiją, ženklą, bet ne intensyvų t.y. anticipuojantį, užsimenantį įgyvendinimą. O minėtas vidinis kalbų ryšys reiškiasi specifiniu jų suartėjimu.33
Vertimo veiklą Benjaminas sieja su reprezentacija, originalo išlikimo įgalinimu bei savitiksliu darbu. Vertimas yra teleologiškas, jo tikslas – pasakyti tai, kas bendra kalboms, ir tai, kas būdinga kalbai kaip tokiai. Vertimas suvokiamas kaip kalbos svetimybės įveikos siekis. Įveikti šią svetimybę – tai perprasti intenciją ne kaip iš anksto numatytą turinį, o kaip manymo būdą. Kalbos svetimumas Benjaminui nėra vieta, kurioje būtų galima vertimu apsistoti. Vertimas – tai judėjimas „tarp”34 originalo ir skaitytojo suvokiamo teksto (analogiška veiksena Heideggerio filosofijoje nusakoma „kelio” metafora, o dekonstrukcijoje – transgresijos sąvoka). Vertime visada yra
35
pleištas tarp turinio (das Gemeinte) ir raiškos (Art des Meinens) . Vertimo branduolys neišverčiamas36, kadangi vertimas kalbiškai skleidžiasi pats iš savęs, iš vertimo kalbos galimybių, patekęs į kitą kalbos sistemą originalo turinys transformuojasi: „[v]ertimas nurodo didingesnę kalbą nei jo paties,
37
todėl jo kalba neatitinka turinio, skelbia jį ir lieka jam svetima” . Dėl vertime
38
esamos kartotės atsiranda aido, rezonanso , kitaip tariant, reminiscencijos galimybė. Benjaminas pateikia pavykusio vertimo sampratą: geras vertimas praturtina gimtąją kalbą ir praplečia jos ribas (kaip antai Holderlino antikos
39
! Ibid, 130. 1 Plg. ibid., 128. ; Plg. ibid., 132. ‘ Plg. ibid., 133. ‘ Ibid., 133. ! Plg. ibid. 134. ‘ Ibid.
tekstų vertimai), jo siekis – atspindėti „tiesos kalbą”39. Toje pačioje esė įvardijamas ir „tiesos kalbos” utopiškumas – tvirtinama, kad ji „nieko nereiškianti” ir „nieko neišreiškianti”40. Etalonu laikomas interlinijinis vertimas, t.y. vertimas tarp eilučių ar paraštėse (tokie istoriškai yra buvę Biblijos vertimai), nes jis leidžia kalboms būti vienai greta kitos.
Benjamino vertimo problemos svarstymas šiame darbe naudingas kaip teoretizavimo principas. Interlinijinio vertimo idėją perėmėme, pasirinkę rašyti darbą lietuvių kalba, tarsi verčiant. Celano tekstai cituojami originalo kalba, kad būtų regimos visos kalbinės tekstų klostės ir nebūtų nusižengta pagrindinei darbo medžiagai – žodžiui. Benjaminas formuoja savitą požiūrį į vertimą: tai supratimo ir kalbos sintezė. Svarbi yra esė įtvirtinama vertimo ir kritikos paralelė41, taip pat kita – vertimo ir teorijos bei filosofijos. Visos šios kalbinės veiklos rūšys tampa tolesnėmis kūrinio gyvavimo formomis. Vertimas
42
suprantamas kaip „pusiaukelė tarp literatūrinės kūrybos ir teorijos” , o filosofijai (taip pat teorijai ir kritikai), kaip ir vertimui, priskiriamas gebėjimas nuotolio dėka sukurti „tikrąją kalbą”43 (wahrhaftige Sprache).
Celanas Meridiano juodraščiuose taip pat yra suformulavęs mintį apie suvokimą, kaip tam tikrą interlinijinį užpildymą:
Jedes Gedicht erheischt also Verstandnis, Verstehenwollen, Verstehenlernen […] Das Gedicht will, wie gesagt, verstanden sein, es bietet sich zur Interlinearversion dar, fordert dazu auf; nicht dafl das Gedicht im Hinblick auf diese Interlinearversion geschrieben ware; viellmehr bringt das Gedicht als Gedicht die Moglichkeit der Interlinearversion mit, realiter und virtualiter; mit andern Worten: das Gedicht ist, auf eine ihm eigene Weise, besetzbar.44
Ibid., 137. Plg. ibid., 133. Ibid., 135. Ibid., 134.
Paul Celan, Der Meridian, 140.
Celanas, į vokiečių kalbą vertęs skirtingų kalbų autorių poeziją, apie vertimo problemas nėra rašęs. Tačiau Celano poezijos ryšys su tų autorių tekstais, jų citavimo, transformavimo, prasminio perkėlimo praktikos primena „vertimą”. Todėl vertimo sąvoka, žvelgiant į Celano kūrybą, pasako labai daug ką. „Vertimas” gali būti suprantamas kaip suvokimo (ir suvokimo užrašymo) metafora. Tokia traktuotė nėra nauja – iš jos išsirutuliojo hermeneutinė suvokimo, kaip vertimo, filosofija. Pirmiausia ji sietina su Martino Heideggerio įžvalgomis apie vertimą, kaip aiškinimo veiklą45, su šios teorijos plėtotėmis Hanso-Georgo Gadamerio ir Paulio Ricoeuro darbuose.46 Jacques’o
47
Derrida dekonstrukcija taip pat aktualizuoja vertimo reikšmę – vertimas čia siejamas su kalbinių bei kultūrinių ribų problemomis. Dekonstrukcijoje (kitaip nei į dialogą orientuotoje Gadamerio bei Ricoeuro hermeneutikoje) vertimo samprata artima Benjamino vertimo, kaip kalbų sanglaudos, koncepcijai, iškėlusiai ir „svetimo” į(si)terpimo į gimtąją kalbą modelį ir tai, kad vertimas laikomas aporišku48. Derrida radikalizuoja „grynosios kalbos” sampratą, kuri, jau Benjamino teorijoje yra ambivalentiška ir teigia, kad gimtosios kalbos „grynumas” yra kalbos priešinimasis vertimui, net jei verčiama iš vienos idiomos į kitą toje pačioje kalboje49. „Grynoji kalba” laikoma utopija.
Plg. Martin Heidegger, Gesamtausgabe, Bd. 53, Frankfurt a. M.: Vittorio Klostermann, 184,
74-81.
46 Plg. Hans Georg Gadamer, Wahrheit und Methode, Gesammelte Werke I, Tūbingen: Mohr
Siebeck, 1990, 387- 393, Plg. Paul Ricoeur, Apie vertimą, vertė Paulius Garbačiauskas, 2010, Vilnius:
Aidai.
47 Jacques Derrida, Die Einsprachigkeit des Anderen oder die ursprūngliche Prothese,
Mūnchen: Wilhelm Fink, 2003. 110-113.
48 Plg. ibid. 113.
49 Ibid., 110.
Benjamino ir Celano kūrybos recepcijos traktuotės pasižymi negatyvumo sąvokos įtraukimu. Benjaminas kalba apie vertėjo užduoties „neišsprendžiamumą”, o Celanas apie eilėraščio ir skaitytojo „pokalbio beviltiškumą”. Skaitymo, kaip pokalbio, „beviltiškumas” sietinas su poetinio teksto sudėtingumu, visada aktualiu išbaigtos formos ir begalinio turinio ambivalencija. Skaitymas reikštų atidumu žodžiui įtvirtinamą sukeistinimą, kuris įvertindamas reikšmės stygiaus ir pertekliaus galimybes, atsisako abstrakčios, į visumiškumą orientuotos prasmės paieškų, bando perteikti eilėraštyje esančias reikšmes kaip savitą, nebūtinai pilnai atsiveriantį
„eilėraščio tiesos” pėdsaką. Perskaityti eilėraštį – mėginti perskaityti tarp žodžių įrašytą informaciją kaip rezonansinį, kitokį paties teksto kalbėjimą. Toks skaitymas neatsietinas nuo siekio pajausti, suprasti ir aprašyti vienkartinį eilėraščio kalbėjimą ir leisti jam atsiskleisti interpretacijoje.
„Vertėjo užduoties” samprata, kaip šio darbo savivokos galimybė, leidžia iš anksto numatyti tai, kad bus neįveikiama, kita vertus, skatina ieškoti būdų „tarsi-išversti” Celano poeziją, kuri, anot Paulio Ricoeuro, „yra visiškai arti neišverčiamybės, tuo pačiu būdama greta neišreiškiamybės, neįvardijamybės pačioje savos kalbos gelmėje ir lygiai taip pat prarajoje tarp dviejų kalbų”50. Celano poeziją Ricoeuras laiko linkusia į „paslaptį, gudrybę, slaptumą, […] nekomunikatyvumą”51 ir reprezentuojančia kalbos neišverčiamumo grėsmę. Pritariant šiai nuostatai, „vertimo užduotis” ir būtų „vertėjo” kompetencijos pratybos: kitoje kalboje išsaugoti ir perteikti poetinės kalbos „nekomunikatyvumą” jo nepažeidžiant, filosofo žodžiais tariant, perteikti paslapties įtampą, neišduodant pačios paslapties. Kita vertus, bet koks skaitymas, kaip rašymas greta, tėra papildymas.
52
Anot Derrida, „vertimas yra kitas neįmanomumo vardas” , kadangi nuolat egzistuoja dviprasmybė „nėra nieko neišverčiamo, [… ] visa yra
53
Paul Ricoeur, Apie vertimą, op. cit. 37.
51 Ibid., 37.
52 Jacques Derrida, Die Einsprachigkeit des Anderen oder die Ursprūngliche Prothese, op. cit.
113.
53 Ibid., 113.
54 Jacques Derrida, „Der ununterbrochene Dialog: zwischen zwei Unendlichkeiten, das
Gedicht”, Jacques Derrida, Hans-Georg Gadamer, Der ununterbrochene Dialog, op.cit. 10-11.
55 Ibid., 11.
neišverčiama” . Eilėraštis ne tik geriausias įrodymas, kad kažkas neišverčiama, bet ir iššūkis versti, kadangi tik verčiant „galima patirti kalbą, su visomis jos idiomatinėmis ypatybėmis, kurios tuo pat metu atsispirdamos vertimui, jo reikalauja” 54. Iš vertimo reikalaujama labai daug: įgyvendinti tai, kas neįgyvendinama, neįmanomybę paversti įmanomybe55.
Kalba ir jos supratimas yra problema. Jacques’as Derrida studijoje Aporijos pateikė sąvokos „problema” interpretaciją. Problemos kėlimas – tai skydas, kuriuo užsidengia suvokėjas kaip subjektas, įraštindamas savo suvokimą ir suvokimo sunkumus:
Problema bendrąja prasme gali reikšti projekciją arba protekciją, tai, kas iškeliama arba apmetama priešais save, projekto projekcija, atliktina užduotis, bet taip pat ir pakaitalo, protezo projekcija, kurį mes pastatome priešakyje tarsi apsauginį skydą (problema reiškia ir skydą […]), už kurio galima išlikti paslėptyje ir saugoje, idant pavaizduotume, pakeistume save, paslėptume nuo savęs kažką neišsakomo. Bet kuri riba šiomis abejomis reikšmėmis problematiška.56
Tarsi šiboletas simboliška ir sudėtinga Celano tekstų sąranga, jo apmąstymuose išryškėjanti teksto ir suvokėjo distancijos problema, patvirtina vertimo būtinybę. Šiame darbe gvildenama tekstų kalba, bandoma ją paaiškinti. Toks „tarsi vertėjo” santykis su poezijos tekstu yra tam tikras metodas skaityti tekstus, griaunančius išankstines metodines nuostatas ir griežtą metodinę laikyseną (ypač tai pasakytina apie pozityvistines interpretacines praktikas). „Verčiama” iš poetinės kalbos į mokslinę, iš vokiečių į lietuvių, iš vieno laikotarpio kalbos į kito laiko kalbą, siekiant perteikti tekstuose atsiveriančias reikšmes ir susiklosčiusius, taip pat skaitymo procese besiklostančius reikšminius santykius. Skaitymo, kaip vertimo, problema, kuri numato vertimo neužbaigiamumą, o dažnai ir neįveikiamumą, sietina su nuolatiniu artėjimu prie teksto ir nutolimu nuo jo, prasmės priartėjimu prie skaitotojo ir išsprūdimu iš suvokimo. Interpretacijos idealas – adekvatumas interpretacijos eigoje
57
56Jacques Derrida, Aporien. Sterben — auf die „Grenzen der Wahrheit” gefafit sein, Munchen: Wilhelm Fink, 1998, 28.
57 Walteris Benjaminas, „Vertėjo užduotis”, op. cit., 136.
atsiskleidžia kaip siekiamybė „atkartoti mąstymo būdą” . Tačiau skaitymas yra paradoksalus veiksmas: skaitant tarsi „pratęsiamas” ir pakartojamas tekstas, kurio – kalbama apie perskaitytą tekstą – iš esmės niekada nebuvo. Tad į adekvatumą ir pažodiškumą, atitikimą be tapatybės orientuota interpretacinė laikysena yra veikiausiai vienintelis būdas sumažinti pirmapradį, neįveikiamą poetinio ir interpretacijos tekstų nuotolį, kuris, anot Benjamino, yra „neišmatuojamos kalbos gelmės”58.
58 Ibid., 138.
59 SPRACHGITTER
Augenrund zwischen den Staben.
Flimmertier Lid rudert nach oben, gibt einen Blick frei.
Iris, Schwimmerin, traumlos und trūb: der Himmel, herzgrau, muss nah sein.
Schrag, in der eisernen Tūlle, der blakende Span. Am Lichtsinn erratst du die Seele.
(War ich wie du. Warst du wie ich. Standen wir nicht unter einem Passat? Wir sind Fremde.)
Die Fliesen. Darauf,
dicht beieinander, die beiden
herzgrauen Lachen:
zwei
Mundvoll Schweigen.
Paul Celan, Die Gedichte, 99-100.
60 Hugo Huppert, Spirituell. Ein Gesprdch mit Paul Celan, Werner Hamacher, Winfried
Menninghaus, Paul Celan, op.cit. 319-20.
61 Plg. Barbaros Wiedeman komentarą kritiniame Celano poezijos leidime, Paul Celan, Die
Gedichte, 652-653.
62 Hugo Huppert, Spirituell. Ein Gesprdch mit Paul Celan, op. cit., 319-20.
Supratimą eilėraščio Sprachgitter59 vaizdiniais Celanas aiškino kaip kalbėjimą per grotas bei „nutolusį supratimą”60. Kalbos grotų vaizdinys yra aliuzija į Jeano Paulio poetinės kalbos palyginimą su kalbėjimo grotomis „Sprechgitter” vienuolyne – jos skiria vienuolį ir jo svečią pasaulietį61. Eilėraštyje inicijuojamą dialogą, kuris suskliaudžiamas, poetas suvokia būtent kaip pokalbio „suskliaudimą”62. Werneris Hamacheris „nutolusį supratimą” komentuoja kaip Celano atliktą savos kūrybos apibendrinimą ir kaip sektiną teorinę laikyseną:
Celanas iš šio beviečio, befigūrio, bemenio kalbos ir supratimo judesio apie savo tekstus padarė išvadas, tinkančias ne vien jo tekstams. 1966 m. gruodžio 26 d. pokalbyje, kalbėdamas apie eilėraštį Kalbos grotos (Sprachgitter), jis tvirtino, kad skaitytoj as j į galįs suprasti tik iš „ nuotolio „: jis negali manęs sučiuopti, jis visada sugriebia tik grotų virbus tarp mūsų (er kann mich nicht in den Griff bekommen, immer greift er nur die Gitterstabe zwischen uns. „) Celano naudojama formuluotė „nutolęs supratimas” („entferntes Verstehn”) pati priklauso „grotų virbams”, kurie šį nuotolį išprovokuoja ir priešinasi apibendrinančios sąvokos sučiupimui (Zugriff). Ji [formuluotė – I.B.] gali būti perskaitoma keletu būdų. „Nutolęs supratimas” gali reikšti, kad supratimas yra iš tolio, tačiau ne ateinantis šiuo toliu ir paliekantis šį tolį už savęs ir galop sugriebiantis (im Griff bekommen) [t.y. ir įvaldantis – I.B.] kito kalbą, tačiau jis atsiveda šį tolį ir leidžia jam būti supratimo tarpininku. „Nutolęs suvokimas” taip pat gali reikšti, jog tai, kas suprantama, kaip bebūtų arti, visada lieka atitolę ir net, kaip jau suprasta, neprisileidžia artyn. Tada „nutolęs supratimas” gali reikšti, kad pats supratimas yra atitolintas, išstumtas, perstumtas arba išvarytas iš pirminės pozicijos, esančios teksto ir žodžio – taip pat ir paties žodžio „supratimas” – artumoje. „Nutolęs supratimas”, vienintelis įmanomas, yra nuotolis kito link, nuotolis yra vienintelis artumas jo [kito – I.B] atžvilgiu, kitokio supratimo ir visai kitko nei supratimas atžvilgiu.63
Nuotolis yra raktinis žodis, apibrėžiantis supratimo veiklą ir būdą. Supratimas veikia supriešintos artumos ir nuotolio sandūroje ir tai lemia siekiančiojo suprasti elgseną ir rezultatą – interpretacijos nepabaigiamumą, papildymo, prierašo, išbraukimo galimybes. Nuotolis reiškia supratimo vėlavimą dėl sąmonės ir rašto (sąmonės kaip rašto) priešybių struktūros. Pasak dekonstrukcijos, visa, ką suprantame, suprantame kaip skirtumą. Kadangi kalboje esama skirtumų, tarpų, prarajos, nuotolio, kalba perskaitoma neadekvačiai.
1.2. Poezijos apibrėžtys
Werner Hamacher, Entferntes Verstehen, Frankfurt a.M.: Suhrkamp, 1998, 48.
Paulio Celano samprotavimai apie kalbą ir kūrybą yra išdėstyti Bremeno literatūrinės premijos proga sakytoje kalboje Bremer Rede (Brėmeno kalba, 1958), Georgo Buchnerio premijos kalboje Der Meridian (Meridianas, 1960) bei radijo laidoje skaitytoje esė Die Dichtung Ossip Mandelstamms (Osipo Mandelštamo poezija, 1960). Įdomus dokumentas yra laiškai leidėjui Hansui Benderiui – juose ryškėja svarbiusios kūrybinės savimonės gaires.
Meridianu pavadinta kalba pasižymi poetiniu tankiu ir vidiniais saitais su poezija. Taigi ją galima pagrįstai laikyti Celano poezijos teorine samprata, papildančiu ir atitinkama linkme pakreipiančiu poezijos suvokimą. Celano poeziją suprasti ne mažiau svarbūs yra Meridiano teksto genezę atspindintys dokumentai – metmenys, juodraščiai ir kitų tekstų medžiaga.64
Yra žinoma, kad Celanas kalbą rašė ilgiau nei metus nuo 1959 m. rudens iki 1960 rudens. Kalba skaityta 1960 spalio 22 d. Darmstadte, pirmą kartą išleista S. Fischerio leidyklos 1961 m. 1999 m. Bernardo Boschensteino ir Heino Schmull su moksliniais bendradarbiais Mechaeliu Schwarzkopfu ir Christiane Wittkop parengtas genetinis teksto leidimas (Paul Celan, Der Meridian. Endfassung, Entwūrfe, Materialien, Tūbinger Ausgabe, Bernard Boschenstein (Ed.), Frankfurt a. M: Suhrkamp, 1999.). Šioje disertacijoje juo remiamasi.
65 Husserlis ir Heideggeris tiesiogiai neminimi Meridiano tekste, tačiau aptinkami
juodraščiuose.
66 Plg. Anja Lemke „Dichtung als Zasur. Zum Zusammenhang von Sprache, Tod und
Geschichte in Celans Būchnerpreisrede und Heideggers Holderlin-Deutung”, Anja Lemke, Martin
Viena iš Meridiano užduočių yra nustatyti savo kūrybos vietą literatūros tradicijoje ir išskleisti individualią kalbos meno sampratą. Georgo Būchnerio dramų Dantons Tod (Dantono mirtis), Woyzeck (Voicekas), Leonce und Lena (Leoncas ir Lena) bei novelės Lenz (Lencas) refleksija yra literatūriniai šio teksto pretekstai. Levo Šestovo ir Pascalio citatomis atskleidžamas ryšys su mąstymu, savo paties eilėraščių citatomis pabrėžiamos poetologijos ir poezijos sąsajos. Atpažįstamos paralelės su Edmundo Husserlio ir Martino Heideggerio filosofija, Emilio Benveniste’o lingvistika leidžia kalbėti apie poetinės kūrybos ir teorijos jungtį Celano poetinėje savimonėje65. Meridianą analizuojantys autoriai linkę išskirti tris pagrindines temines ašis – istoriją, meną ir poeziją. Pavyzdžiui, Anja Lemke lygindama Heideggerio Holderlino interpretaciją su Celano Būchnerio premijos kalba svarsto apie galimą kalbos ir istorijos jungtį cezūros figūra. Autorė remiasi Heideggerio tarpiškumo (das Zwischen) ir cezūros sampratomis ir aptaria kalbos bei istorijos sankirtos lauką. Ji teigia, kad cezūra leidžia egzistuoti kalboje tiems dalykams, kurie iš esmės nėra kalbiški, – istorijai, traumai, mirčiai.66 Laikydamiesi nuostatos, jog tekste nesunkiai atpažįstama istorija nėra esminė šio teksto problema, susitelksime ties meno, poezijos ir kalbos koncepcijomis.
Georgo Buchnerio vardo premija tampa pretekstu Celanui kalbėti apie Buchnerio kūrybą ir ieškoti joje kūrybinės savimonės apraiškų. Buchneris, greta Kafkos, yra vienas iš tų autorių, kurį Celanas tyrinėjo išsamiau -dėstydamas Paryžaus aukštojoje mokykloje, vedė šio rašytojo kūrybai skirtus teminius seminarus. Apie savo kūrybinę savimonę Celanas laikydamasis artumo ir distancijos principų kalba kitų autorių kūrybos fone.
Neatsitiktinai vienas iš pagrindinių Meridiano motyvų yra Buchneriui svarbi meno tema. Meridianas prasideda svarstymais apie meną, iš kurių išsirutulioja klausimas apie poeziją. Remdamasis Buchnerio tekstais, kuriose veikėjai kalbasi apie meną, Celanas iš pradžių teigia meno ir poezijos atskirtį, o vėliau kalba apie poezijos sugrįžimą į meno sferą. Būdama viena iš estetikos sričių poezija priklauso menui, tačiau savo kitoniškumu ji atsiskiria nuo meno visumos. Poezijos / meno takoskyra pasirenkama vardan gebėjimo kalbėti apie poeziją jos atskirybėje. Pagrindinis šio atskyrimo leitmotyvas pagrįstas prieštaravimu – „poezija eina meno keliu”, bet eina „atskirai”.
Die Kunst, das ist, Sie erinnern sich, ein marionettenhaftes, jambisch-funffufliges und – diese Eigenschaft ist auch, durch den Hinweis auf Pygmalion und sein Geschopf, mythologisch belegt -kinderloses Wesen.
[■■■]
Schierbaum (Ed.), In die Hdhe fallen. Grenzgange zwischen Literatur und Philosophie, Wurzburg: Konigshausen & Neumann 2000, 233-255. 67 Paul Celan, Meridian, 2.
Dramos Voicekas pavadinimo rašyba – „Wozzeck” vietoj „Woyzeck” – Celanas nurodo į Albano Bergo operą, tad į Buchnerio skaitymą įtraukia kitą, ekspresionistinę, tradiciją.
Die Kunst kommt wieder. Sie kommt in einer anderen Dichtung Georg Buchners wieder, im „Wozzeck, unter anderen namenlosen Leuten und, wenn ich Wort Moritz Heimanns diesen Weg gehen lassen darf – bei noch „fahlerem Gewitterlicht”. Dieselbe Kunst tritt auch in dieser ganz anderen Zeit, wieder auf den Plan, von einem Marktschreier prasentiert, nicht mehr, wie wahrend jener Unterhaltung, auf die „gluhende”, „brausende” und „leuchtende” Schopfung beziehbar, sondern neben der Kreatur und dem „Nix”, das diese Kreatur „anhat”, – die Kunst erscheint diesmal in Affengestalt, aber es ist dieselbe, an „Rock und Hosen” haben wir sie sogleich wiedererkannt. 67
Celanas cituoja Buchnerio dramos Dantono mirtis antrą veiksmą trečią sceną: „Camille: Ich sage euch, wenn sie nicht alles in holzernen Kopien bekommen, verzettelt in Theatern, Konzerten und Kunstausstellungen, so haben sie weder Augen noch Ohren dafur. Schnitzt einer eine Marionette, wo man den Strick hereinhangen sieht, an dem sie gezerrt wird und deren Gelenke bei jedem Schritt in funffiifligen Jamben krachen, welch ein Charakter, welche Konsequenz! Nimmt einer ein Gefuhlchen, eine Sentenz, einen Begriff und zieht ihm Rock und Hosen an, macht ihm Hande und Fufle, farbt ihm das Gesicht und laflt das Ding sich 3 Akte hindurch herumqualen, bis es sich zuletzt verheiratet oder sich totschieflt – ein Ideal! Fiedelt Einer eine Oper, welche das Schweben und Senken im menschlichen Gemut wiedergibt wie eine Tonpfeife mit Wasser die Nachtigal – ach die Kunst! / Setzt die Leute aus dem Theater auf die Gasse: ach die erbarmliche Wirklichkeit! / Sie vergessen ihren Herrgott uber seinen schlechten Kopisten. Von der Schopfung, die gluhend, brausend und leuchtend, um und in ihnen, sich jeden Augenblick neu gebiert, horen und sehen sie nichts. Sie gehen in’s Theater, lesen Gedichte und Romane, schneiden den Fratzen darin die Gesichter nach und sagen zu Gottesgeschopfen: wie gewohnlich! / Die Griechen wuflten, was sie sagten, wenn sie erzahlten Pygmalions Statue sei wohl lebendig geworden, habe aber keine Kinder bekommen.” – Georg Buchner, Dichtungen, Henri Poschmann (Ed.), Frankfurt a. M.: Insel, 44-45. 69 Paul Celan, Meridian, 2.
Varijuodamas Buchnerio dramos Dantono mirtis reminiscencijomis68 Celanas išskiria pagrindines meno savybes: menas yra „marionetinis”, „jambiškai penkiapėdis”, „bevaikis”. „Marionetinis” – tai nuoroda į meno dirbtinumą, mechaniškumą (perimant žodžio „Kunst” meniškumo ir dirbtinumo reikšmės pasakyme „Kunst und Mechanismus”69). Marionetė -gyvą organizmą imituojantis mechanizmas, kuris „atgyja” tik dalyvaujant kitam, tai dirbinys, veikiantis pagal mechanikos taisykles, gyvybės įspūdį įgaunantis tik judesyje, kurį atlieka aktorius. Marionetės organiškumas priklauso ne gyvybės, gyvenimo, o estetikos, sukuriamos tikslia technika, dėsniams. Estetikos sklaidos erdvė marionečių teatro atveju yra judesys. Pati lėlė neišpildo meno keliamų sąlygų. Nors būdama sukurta marionetė galėtų pretenduoti į meną ar atitikti meną mene (dailė teatre), tačiau Buchnerio tekste ji tėra vienas instrumentų, kuriais kuriamas menas. Be to, marionetė per se veikiau tipažas nei charakteris, ji priklauso technikos / automatizmo sričiai mene ir šitaip paneigia individualumo, jei orientuosimės į veikėją, ir unikalumo, jei orientuosimės į teatro meno poveikį, reikalavimą. Įtraukdamas
Būchnerio sceną, kurioje plėtojama marionetės alegorija, į meno apibrėžimą, Celanas sukuria regimybę, jog marionetės figūra techniškumo ir mechaniškumo savybės priskiriamos menui.
Dėl tam tikro pažodiškumo ankstesnėse Meridiano interpretacijose vyrauja supriešinimu grįstas meno priskyrimas mechanikos, o poezijos -dvasios sričiai. Apie meno ir poezijos skirtį Celano Meridiane yra rašęs Axelis Gellhausas – jis akcentavo meno automatiškumą, mechaniškumą, techniškumą ir žmogaus (kūrėjo) „mechanizavimą”, „pajungimą” menui. Menas, taip pat epas, kaip pasakojimo menas, literatūrologo priskiriamas „mechanė” sričiai. Būtina poezijos sąlyga, anot jo, yra kūrybinė dvasia, kurią jis sieja su
70
„enthousiasmos”. Tačiau, svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog Celanas, kitaip nei Būchneris, meno techniškumui nesuteikia vienareikšmiškai neigiamos konotacijos, kuri numatytų natūralumo pranašumą techniškumo atžvilgiu. Poezija, kaip „poetikė technė”, taip pat yra technika ir Celanas to neatmeta. Galimybė kalbėti apie „dvasios” ir „technikos” skirtį remiasi dvasios, kaip psichinės jėgos, įtraukiančios pasąmonę, neperregimumu. Anot Celano, „pneuma” įsirašo į „gramma”. „Technikos” ir „dvasios” atskirtis yra ne eilėraščio duotis, o proto darbas.
Axel Gellhaus „Polarisierung von Poesie und Kunst bei Paul Celan”, Celan Jahrbuch (6)1995, 51-92, 69, 70,
Be akivaizdžios nuorodos į Georgo Būchnerio tekstus nemažiau svarbi Heinricho von Kleisto esė Ūber das Marionettentheater (Apie marione2i7 teatrą, 1810) reminiscencija. Kleisto esė, parašytoje menamo dialogo forma, pateiktos trys skirtingos istorijos apie estetiką ir estetinę patirtį. Kalbasi du meno mylėtojai. Vienas žavisi šokiu, o kitas – marionečių teatru. Mūsų tyrimui reikšminga Kleisto išryškinta šokėjo, meną kuriančio savo kūnu ir lėlininko, meną kuriančio lėlės kūnu, dialektika. Kleistas priešpriešina gamtą ir kultūrą, taip pat klausdamas kaip sukuriama estetika, kaip funkcionuoja „suvokimas” ir kaip randasi „prasmė”. Kleistas klausia apie galimus sąmonės perkėlimus iš lėlininko į lėlę, o lėlės mediumu į suvokėją. Jis samprotauja, kas padaro meną menu: ar visiška nesąmonybė, lėlės sąmonės neturėjimas, ar radikali, dieviška sąmonė:
Doch so, wie sich der Durchschnitt zweier Linien, auf der einen Seite eines Punkts, nach dem Durchgang durch das Unendliche, plotzlich wieder auf der andern Seite einfindet, oder das Bild des Hohlspiegels, nachdem es sich in das Unendliche entfernt hat, plotzlich wieder dicht vor uns tritt: so findet sich auch, wenn die Erkenntnis gleichsam durch ein Unendliches gegangen ist, die Grazie wieder ein; so, dafl sie, zu gleicher Zeit, in demjenigen menschlichen Korperbau am reinsten erscheint, der entweder gar keins, oder ein unendliches Bewufltsein hat, d. h. in dem Gliedermann, oder in dem Gott.71
Paulio de Mano Kleisto straipsnyje Aesthetic Formalization in Kleist’s „Ūber das Marionettentheater” (Estetinis formalizavimas Kleisto esė „Apie marionečių teatrą”, 1984), išryškinas Kleisto tekste aptariamas ryšys tarp estetinės formos bei suvokimo ir klausiama, kokiais būdais jungiasi meninis pasakojimas ir epistemologinis argumentavimas. Kleisto aptariamą estetinį žavesį de Manas skaito imanentiškai, kaip tekstą, užsimezgantį tarp aktoriaus ir marionetės:
Estetinė jėga nėra įkūnyta nei lėlės, nei lėlininko, ji įkūnijama teksto, kuris užsimezga tarp jų. Šis tekstas yra transformacijų sistema, siūlo anamorfozė, kai siūlui besisukant, sukuriami elipsės, parabolės ir hiperbolės tropai. Tropai yra skaičiais išmatuotos judesio sistemos. Imitacijos ir hermeneutikos neapibrėžtumas čia tapęs matematika ir nebepriklauso nei nuo vaidmenų, nei nuo semantinių intencijų.72
Heinrich von Kleist, „Ūber das Marionettentheater”, Heinrich von Kleist, Samtliche Werke undBriefe, Helmut Sembdner (Ed.). 2 Bande. Mūnchen: dtv 1994, 345.
72 Paul de Man „Asthetische Formalisierung: Kleists Ūber das Marionettentheater”, Paul de Man, Allegorien des Lesens, Frankfurt a. M.: Suhrkamp, 1988, 228. Vertimas, kur nenurodyta kitaip, autorės.
Remiantis de Mano svarstymu, ryškėja meno tekstualumo svarba. Tai leidžia suvokti Celano aptariamą meno ir poezijos takoskyrą ne kaip visišką atskirtį, o veikiau kaip pasirinktą distanciją, bandant formuluoti pasakymus apie poezijos esmę. Apžvelgiant Kleisto minties galimybę Celano tekste, ne mažiau pagrįstai galima būtų teigti: meną ir poeziją sieja savitas tarp meno ir poezijos užsimezgantis tekstinis ryšys.
Celano svarstyme apie meną galima išskirti tris rakursus: samprotavimas apie formą, samprotavimas apie esmę, samprotavimas apie žmogaus-meno santykį. Marionetės vaizdinys nukreipia į figūratyvumo plotmę, nes marionetė savaime yra antropomorfizmas. Orientacija į formą patvirtinama eilėdaros figūros – penkiapėdžio jambo, kuris primena, jog nebūna meno kūrinio be formos. Pėda eilėraštyje – analogiškai kaip marionetė teatre – įkūnija kilimo ir kryčio dermę, ir estetikos, sukuriamos (dis)harmonijos požiūriu gali funkcionuoti kaip atskirai skaitomas tekstas. Penkiapėdis jambas, net jei jis būtų ne moderniame eilėraštyje naudojama sistema, o kartas nuo karto atsiveriantis klasikinės eilėdaros pėdsakas, yra nuoroda į formą pačia bendriausia prasme.
Meridiane Buchnerio citatos „penkiapėdis jambas” transformuojamas į „jambiškai penkiapėdį”. Pasakymas „jambiškai penkiapėdis” įtvirtina meno kitaformiškumą gyvenamo pasaulio, „natūros” atžvilgiu. Celanas kalba ir apie meno teorijai itin svarbų imitacijos klausimą, tai viena iš Meridiano prasminių ašių. Marionetė, būdama žmogaus imitacija, yra antropomorfinė būtybė par excellence, retorinė figūra, priklausanti nuo reikšminės sistemos – teatro kalbos. Menas žmogišką tikrovę iškreipia, sukeistina. „Penkiapėdis” gali būti suvoktas ir tiesiogine prasme, – meno kalbos ar mito logika transformuotas penkiapėdis padaras, orientuojantis skaitytoją į pramanų sferą. Nuoroda į Ovidijaus aprašytą Pigmaliono mitą, kuriame pasakojama apie skulptorių Pigmalioną, įsimylėjusį savo skulptūrą, kuriai Afroditė vėliau suteikė gyvybę, kad tasai galėtų ją vesti73, byloja apie menui atlikimu ar suvokimu suteikiamos „gyvybės” potencialą. Tačiau Celanui, kitaip nei mite, meno kūrinys visada „bevaikis”, vienkartinis, vienetinis.
Ovidijus. Metamorfozės. Vilnius: Vaga, 1990, 208-209.
Buchnerio tekstuose sureikšminama gamta, kūniškumas, taip polemizuojama su vokiečių klasikais, idealizavusiais meną. Celanui bu dalykai
Celano ypač vertintas istorinis Jacobo ir Wilhelmo Grimmų žodynas pateikia daugybę pavyzdžių iš klasikinės vokiečių literatūros, kur žodis „Geschopf (lot. „creatura”) gali reikšti: 1) sukūrimą ir paskirtį, 2) pasaulio sukūrimą, 3) Dievo sukurtą gyvybę – augalą, gyvūną, žmogų, 4) žmogaus rankų sukurtą dirbinį ar kūrinį 5) figūrą, formą. Plg. prieiga internetu: http://germazope.uni-trier.de/Projects/WBB/woerterbuecher/woerterbuecher/dwb/wbgui?word=Sch%C3%B6pfung&wb=G &mode=hierarchy&lemmode=lemmasearch&lemid=GG10582&textsize=600&onlist=&query_start=1 &totalhits=0&textword=&locpattern=&textpattern=&lemmapattern=&verspattern=
Dabartinėje vokiečių kalboje tiek žodis „Geschopf, tiek žodis „Kreatur” koncentruoja dvi reikšmes 1) (Dievo) kūrinį, tvarinį, 2) (pasigailėjimo vertą, atgrasų) sutvėrimą. Plg. Duden. Deutschen Universalworterbuch, Manheim Leipzig Wien Zurich: Dudenverlag, 1996, 598, 895.
75 Beždžionės figūra yra aliuzija į dramos Voicekas trečią sceną turguje: „Meine Herren, Meine Damen, hier sind zu sehn das astronomische Pferd und die kleine Kanaillevogele, sind Liebling von alle Potentate Europas und Mitglied von alle gelehrte Sozietat; weissage de Leute Alles, wie alt, wie viel Kinder, was fur Krankheit, schieflt Pistol los, stellt sich auf ein Bein. Alles Erziehung, haben eine viehische Vernunft, oder vielmehr eine ganze vernunftige Viehigkeit, ist kei viehdummes Individuum wie viel Person, das verehrlichte Publikum abgerechnet. H(erein!) Es wird sein die raprasentation, das commencement vom commencement wird sogleich nehm sein Anfang. / Meine
svarbūs, šioms kategorijoms jis leidžia sąveikauti, suteikdamas pirmenybę kūrybiškumui. Meno kūrinys apibūdinamas keletu nevienareikšmių žodžių „Geschopf”, „Kreatur”, kurie atitinka lietuviškuosius „kūrinį”, „tvarinį”, „padarą”, „būtybę”, „pabaisą”74. Žodžiai „Geschopf” ir „Kreatur” neatsietini nuo dieviškumo, žmogiškumo, padariškumo reikšmės, kurios dėl semantinio artumo tarp žodžių „Geschopf”, „Schopfung”, „schopferisch” / „Kreatur”, „Kreation”, „kreativ” perkeliamos į meno apibrėžimą. Buchnerio veikėjų lūpomis išsakyta meno kritika, Celano panaudota poezijai apibrėžti. Formuluodamas individualų poetinį pranešimą, perimtas Buchnerio citatas jis pakreipia savaip. Išdėstydamas skirtingas meną ir meniškumą reflektuojančias Buchnerio tekstų ištraukas vienoje gretoje, Celanas tarsi „suspaudžia” Buchnerio raštus, realizuoja menui būdingą koncentraciją, reikšmių susiliejimą, priešingybių sutapimą. Vokiška mintis formos talpai ir reikšmių kondensacijai išreikšti turi terminą „Verdichtung” (giminingą poezijos -„Dichtung” – sąvokai, bet kartu nurodantį į Celanui svarbią Freudo psichoanalizę). Taip greta marionetės, perimtos iš Dantono mirties, atsiranda dramos Voicekas beždžionės figūra75 bei automatai, kuriais muzikuojama kūrinyje Leoncas ir Lena („zwei Weltberuhmte Automaten sind angekommen” und ein Mensch, der von sich kundigt, dafi er „vielleicht der dritte und merkwurdigste von den beiden” sei”76).
Beždžionės figūra svarbi dviem aspektais: evoliucijos bei istorijos raidos ir gebėjimo imituoti. Buchnerio tekste taip kuriama jusliškumo, evoliucijos, sudvasinto istorizmo parodija. Celanas, naudodamas šią figūrą, netiesiogiai nurodo į Franzo Kafkos novelę Ein Bericht fūr eine Akademie (Pranešimas akademijai, 1917), kurioje pagrindinė figūra buvusi beždžionė mokslininkų tarybai pateikia ataskaitą apie savo žmogišką buvimą ir buitį. Novelė prasideda sakiniais: „Hohe Herren von der Akademie! / Sie erweisen mir Ehre, mich aufzufordern, einen Bericht uber mein affisches Leben einzureichen.”77 Celanui, be abejonės, svarbus ir Kafkos pasirinktas „pranešimo” žanras, kadangi Meridianas žanriniu požiūriu taip pat „pranešimas”, ironizuojamas kalbėjimas ne poezijos tekstais, o apie poeziją.
Celanas atitolsta nuo kūrybos istoriškumo sampratos. Jis atkreipia dėmesį į Buchnerio kūryboje ryškėjančias natūralizmo užuomazgas78, tam kad „atsiplėštų” nuo meno istorijos. Celanui rūpi poezija „šiandien”, suvokiant „šiandien” pirmiausia kaip eilėraščio laiką:
Herren! Meine Herren! Sehn Sie die Kreatur, wie sie Gott gemacht, nix, gar nix. Sehn Sie jetzt die Kunst, geht aufrecht, hat Rock und Hosen, hat ein Sabel! / Sehn Sie die Fortschritte der Zivilisation. Alles schreitet fort, ei Pferd, ei Aff, ei Kanaillevogel. Der Aff ist schon ei Soldat, s’ist noch nit viel, unterst Stuf von menschliche Geschlecht! / Die raprasentation anfangen! Man mackt Anfang von Anfang.” Georg Buchner, Dichtungen, 149- 150.
76 Paul Celan, DerMeridian, 2., Plg. Georg Buchner, Dichtungen, op. cit. 122-129.
77 Franz Kafka Samtliche Erzahlungen, Frankfurt am Main: Fischer, 1994, 147. Lietuviškai:
Francas Kafka, Procesas, Pilis, novelės, Vilnius. Vaga: 1995, 528.
78 Plg. Paul Celan, Der Meridian, 4.
„[A]ch die Kunst!” ich bin, Sie sehen es, an diesem Wort Camilles hangengeblieben. Man kann, ich bin mir dessen durchaus bewuflt, dieses Wort so oder so lesen, man kann verschiedene Akzente setzen: den Akut des Heutigen, den Gravis des Historischen – auch Literarhistorischen -, den
Zirkumflex – ein Dehnungszeichen – des Ewigen. / Ich setze – mir bleibt keine andere Wahl -, ich setze den Akut.79
Cituodamas 18 a. prancūzų rašytojo Louiso-Sėbastiano Mercier žodžius „ellargissez l’Art”, kurių pirminė prasmė – įrašyti „gyvenimą” į meną, Celanas deklaruoja kitą plėtros galimybę – meno gebėjimą transformuotis ir transformuojantis peržengti laiko suvokimą. Transformuodamasis menas, anot Celano, visuomet yra esantis: „Die Kunst – „ach, die Kunst”: sie besitzt, neben ihrer Verwandlungsfahigkeit, auch die Gabe der Ubiquitat.”80
Meno, kaip kūrybinės veiklos ir estetinės patirties, suvokimas plėtojamas remiantis Būchnerio apsakymo „Lencas” ištraukomis. Jose kalbama apie natūralumo išlaikymo meno kūrinyje galimybes bei su kūrėjo veikla siejamas natūralumo transformacijas. Tai tolesnė imitacijos ir kūriniškumo klausimų plėtotė.
Meno esatis Būchneriui neatsietina nuo gyvybės įkūnijimo mene. Į pasakojimą įterpdamas veikėjų pokalbius apie gebėjimą meno dėka pažinti natūralumą kaip natūralų, Būchneris susieja natūralumą ir kūriniškumą, o kartu klausia, ar menas pajėgus atkartoti gamtą ir prigimtį, išsaugodamas joms būdingą grožį. Būchneris teigia, jog gamta yra graži ir nėra būtinas menas, idant galėtų būti suvoktas jos grožis. Jo teigime įsirašo tradicinė nuostata, kad menas imituoja gamtą ir prigimtį. Apie tai, jog mene būtų sukuriamas vidinius kūrinio dėsnius atitinkantis natūralumas ar kad kūrinyje imtų rastis nuo gamtiško natūralumo atitrūkusi raiškos forma, kuri leistų skleistis natūralumo esmei, Būchneris nekalba. Celanui tai pasirodo klaustina. Jis suabejoja Būchnerio imitavimo, kaip reprodukcijos veiksmo, suprantamumu, kadangi jam imitacija – tai imituojamų dalykų transformacija, nesvarbu, ar meno kūrinyje savitai atkartojama gamta bei prigimtis, ar kiti meno kūriniai.
Paul Celan, DerMeridian, 4. Paul Celan, Der Meridian, 4.
Ich suche es auch hier, im „Lenz”, – ich erlaube mir, Sie darauf hinzuweisen.
Lenz, also Būchner, hat, „ach, die Kunst”, sehr verachtliche Worte fūr den „Idealismus” und dessen Holzpuppen. Er setzt ihnen, und hier folgen die unvergesslichen Zeilen ūber das „Leben des Geringsten”, die „Zuckungen”, die „Andeutungen”, das „ganz feine, kaum bemerkte Mienenspiel”, -er setzt ihnen das Natūrliche und Kreatūrliche entgegen. Und diese Auffassung von der Kunst illustriert er nun an Hand eines Erlebnisses:
„Wie ich gestern neben am Tal hinaufging, sah ich auf einem Steine zwei Madchen sitzen: die eine band ihr Haar auf, die andre half ihr; und das goldne Haar hing herab, und ein ernstes bleiches Gesicht, und doch so jung, und die schwarze Tracht, und die andre so sorgsam bemūht. Die schonsten, innigsten Bilder der altdeutschen Schule geben kaum eine Ahnung davon. Man mochte manchmal ein Medusenhaupt sein, um so eine Gruppe in Stein verwandeln zu konnen, und den Leuten zurufen.81
Skirtumas tarp Būchnerio ir Celano natūralumo-meniškumo sampratų atsiveria skirtingų perspektyvų pasirinkimu – Būchneris kalba apie kūrybos procesą, o Celanas perkelia natūralumo ir meniškumo diskusiją į suvokimo plotmę.Teigiama, jog natūralumo ir meniškumo skirtis padiktuota suvokimo.
Paul Celan, Der Meridian, 4-5. Ovidijus. Metamorfozės. Op. cit. 81-82.
„Medūzos galvos” vaizdinys – tai nuoroda į skirtingus šaltinius – į graikų mitą, literatūrinę tradiciją (pvz., Ovidijaus Metamorfozes82), ir vaizduojamąjį meną (pvz. Rubenso ar Schwabe’s paveikslus Medūzos tema), į cituojamą Būchnerį. Tai reiškia, tokie pasakymai kaip „medūzos galva” yra to, kas sukurta, imitacija. Celano skaityme galime įžvelgti literatūrinę Būchnerio dekonstrukciją: imitacija tampa klaidinimu, nes menas Celanui nėra tik atpažįstamas, išgyvenamas, atskleidžiamas natūralumas, į kurį apeliuoja Būchnerio Lencas. Medūza, kadaise buvusi graži, tačiau virtusi baisia, baimę keliančia, sparnuota būtybe arba jūros pabaisa su besiraitančiomis gyvatėmis vietoj plaukų (mito versijos), ne tik yra patyrusi metamorfozę, ji pati (anot mito, turėdama galią savo žvilgsniu gyvuosius paversti akmenimis) -transformuoja. Mite apie Medūzą galima įžvelgti Pigmaliono mito inversiją (Pigmalionas nejautrią dramblio kaulo materiją verčia gyvybe, medūza gyvybę keičia negyva uoliena). Medūzos figūra sukeistina „natūralizmo” intenciją ir parodo, jog natūralumas, grynasis gamtiškumas mene neįmanomas. Tad Pigmaliono ir Medūzos figūros, Būchnerio tekstuose veikiančios kaip meno alegorijos, Celano Meridiane nukreipia ne į stabilias alegorines reikšmes, o reikšmių kaitą.
Anot Peterio Szondi, Celano tekstai neatsisako tekstualumo, poetiškumo fikcijos vardan tikrovės reprezentacijos. Tekstas nesutinka tarnauti tikrovei ir atlikti Aristotelio jai priskirtą funkciją. Poezija jau nebėra mimezis, reprezentacija: ji virsta realybe, poetine realybe. Tekstas neseka tikrove, bet
83
pats save projektuoja ir grindžia kaip realybę .
Philippe Lacoue-Labarte’as taip pat aptaria imitacijos svarbą Meridiane. Rašydamas apie vieną iš pagrindinių estetikos sąvokų imitaciją arba mimezį, filosofas dekonstrukciškai perskaito Aristotelio Poetiką ir teigia: imitacija – tai ir kalbos, ir kūrybos mėgdžiojimas. Jo imitatyvumo interpretacija grįsta įsitikinimu, kad tiesioginis gyvenimo realybės perkėlimas į meno kūrinį yra neįmanomas. Kalba čia suvokiama ne kaip priemonė, būdas imituoti daiktus ir veiksmus, bet ir kaip pačios imitacijos objektas bei subjektas. Imitaciją Meridiane jis traktuoja kaip tekstinę praktiką: Celano tekstas imituodamas „įtraukia” į save ir kitus tekstus.
83 Peter Szondi, Schriften II, op. cit., 348 – 349.
84 Aristotelis „Poetika”, Poetika ir literatūros estetika, vertė Marcelinas Ročka, Vilnius: Vaga,
1978, 36-79, 37.
Vertėtų atkreipti dėmesį į keletą Aristotelio Poetikos teiginių, kurie yra svarbūs norint suprasti, kaip imitacijos sąvoką aiškina Lacoue-Labarte’as ir kokią reikšmę tai turi Celano teksto aiškinimui. Aristotelis mimezio sąvoką vartoja literatūros fenomeno aiškinimui (poezija, gr. poiesis). Aristotelis išskiria dvi kalbos funkcijas – informuoti, pranešti ir kurti meną. Menininkas kuria kaip gamta, nes pamėgdžiojimas (mimezis) įgimtas visiems. Ir menininkas kurdamas mėgdžioja gamtą iš prigimties. Mėgžiodamas jis mokosi pažinti, ugdo protą ir patiria estetinį malonumą. Kalbėdamas apie žmogaus veiksmų imitavimą kalbinėmis priemonėmis, Aristotelis teigia, kad „menininkai imituoja įvairius objektus […] ritmu, kalba, melodija, pasinaudodami arba vienu iš šių elementų arba jų deriniu”84. Tai, ką literatūra imituoja, nėra duota kaip tikrovė, o sukuriama imitacijos veiksmu, kadangi literatūra, anot Aristotelio, rasdamasi iš žmogui įgimtos imitacinės veiklos, yra kūrybinė raiška85. Imitacijos neįmanoma suvokti vien kaip jau esamo pakartojimo, kopijavimo veiksmu atliekamo perkėlimo iš tikrovės į kūrinį, net jei ir mimetinė technika literatūroje grindžiama tikrovės ir fikcijos analogija, o kūrinyje vaizduojami dalykai skaitytojo atpažįstami kaip tikroviški. Imitacija reikštų ne tik „gyvenimiškų dalykų” reprezentaciją, bet ir pavaizdavimą, tikrovę „kaip literatūrinę figūrą”86 (Ericho Auerbacho formuluotė). Tai, kad imitacija yra vaizdavimas arba vaizdavimo galimybė, ryškėja iš Poetikos skyrių apie fabulą – juose Aristotelis harmoningos Homero kūrybos pavyzdžiu kelia reikalavimą apjungti padrikus vaizduojamos istorijos įvykius į darnią
87
seką bei prieina prie išvados, kad „tikrasis poeto uždavinys nėra tik papasakoti apie tai, kas įvyko iš tikrųjų, bet apie tai, kas galėtų įvykti ir kas yra galima pagal tikimybę arba būtinybę”88. Akivaizdu, kad filosofas pateikdamas poetiką kaip kūrybos orientyrą kalba apie imitacijos galimybę, tačiau ne būtinybę. Mimezis kaip raiškos būdas nėra kategoriškas, nei griežtai būtinas, nei griežtai atsitiktinis. Tačiau teigiama, kad poetinės kūrybos pagrindas yra gebėjimas imituoti.
85 Plg. ibid., 39.
86 Plg. Erich Auerbach, Mimezis. Tikrovės vaizdavimas Vakarų pasaulio literatūroje, Vilnius,
Baltos lankos, 2003, 80.
87 Aristotelis „Poetika”, op.cit. 45.
88 Ibid., 46.
89 Plg. ibid., 59-60.
90 Plg. Wolfgang Iser, Fiktyvumas ir įsivaizdavimas, Vertė Laimantas Jonušys, Vilnius, Aidai,
2002, 251-263.
Aristotelio kalbėjime apie stilių ir kalbą netiesiogiai užsimenama apie kalbos pamėgdžiojimą89. Poetikoje, kaip teoriniame veikale, aprašančiame literatūros kūrimą, funkcionavimą, poveikį bei nurodančiame gaires ateities kūrėjams, mimezis gali reikšti paties imitavimo teoretizavimą.90 Stilius ir kalba atitolina imitaciją nuo kopijavimo. Išryškėja vaizduotės ir išmonės svarba. Aristoteliui svarbus poetų gebėjimas persikūnyti, įsivaizduoti, kaip galėtų ar turėtų būti. Svarbi tikroviškumo iliuzija (pvz., Aristotelis giria Homerą, kad šis pamokė poetus reikalui esant pameluoti).
Lacoue-Labarte’as vartoja lotyniškąjį „imitatio” terminą, tekste jį išskiria kursyvu ir vietomis skliausteliuose įterpia „mimezis”. Taip nutoldamas nuo prancūzų mimezio kaip „reprezentacijos” vertimo tradicijos91. Reprezentacijos sąvoka, kuria reiškiamas vaizdavimas, pavaizdavimas, atvaizdavimas, taip pat esaties pakartojimas bei pakaitalas, užimantis vaizduojamojo dalyko vietą, Lacoue-Labarte’o ignoruojama kaip nevykusi, nes remiasi tradicine kalbos ir gyvenimo skirtimi. Lacoue-Labarte’as, kaip dekonstrukcionistas, neigia prielaidą apie gyvenimo įraštinimą ir parodo, kad poetinė kūryba egzistuoja tik kaip raštas ir jos neįmanu perkelti į nekalbišką, neraštišką tikrovę, kaip kad neįmanu neženkliškos tikrovės transformuoti į ženklų sistemas ir laikosi iš Heideggerio perimtos nuostatos, kad kalba bei
92
raštas nėra išraiška („Ausdruck” ). Teoretikas atkreipia dėmesį ir į mimezio reikšmes, kurias šiai sąvokai suteikė Platonas – „reprezentacija, reprodukcija, analogija arba klaidinimas – imitatio”. Skirtingos reikšmės kelia prasminį „triukšmą”, kurį, pasak Lacoue-Labarte’o Celanas išgirstąs, „tam kad pakartotų
93
91 Ši tradicija aprašyta Gėrard Dessons, Poetikos įvadas, Vilnius: Baltos lankos, 2005. 29.
92 Paminėtina, kad kalbos kaip išraiškos (Ausdruck) neigimas siejasi su Heideggerio atotrūkiu
nuo Husserlio fenomenologijos. Kitas Lacoue-Labarte’o atramos taškas būtų Derrida Husserlio
filosofijos studija Balsas ir fenomenas (La Voix et le phėnomėne, 1967), grindžiama „Ausdruck”
kritika. Jacques Derrida, Die Stimme und das Phanomen, Frankfurt, a. M.: Suhrkamp, 2003.
93 Philippe Lacoue-Labarte, „Katastrophe”, op. cit. 31 – 60, 36.
senąjį baugulį ir senąjį prakeikimą mimeziui” . Teoretikas apibendrina, jog ypač atsižvelgiant į Celano deklaruojamą eilėraščio atvertį begalybei leistina mąstyti poeziją kaip meno, tai yra pamėgdžiojimo (mimezio) pertrūkį. Poetinis veiksmas yra suvokimas (perception), o ne vaizdavimas (reprėsentation). Tik tai, kas jau-esti, remiantis senosiomis mimezių teorijomis, gali būti pavaizduota. Tačiau poezijoje dalykai pasirodo juos suvokiant, suvokiant jų pasirodymą (pasirodymas ir pasirodymo suvokimas vienalaikiai). Todėl filosofas siūlo permąstyti vaizdavimo sąvoką. Teigiama, kad poezijoje vaizdavimas – iš to, ką būtų galima apibrėžti kaip „ontinį palyginimą”, t.y. jau-esančiojo su jau-esančiuoju palyginimą. Iš tokio palyginimo randasi visos figūros ir vaizdiniai, „visi tropai ir metaforos”, visi pasakymai, kurie leidžia tam tikrą kalbos vartojimą apibrėžti kaip poetinį. Tačiau Lacoue-Labarte „ontinis palyginimas” reiškia ne Heideggerišką būtiškumą, o esamumą „dabar ir čia”. Klasikinė literatūrinio pamėgdžiojimo traktuotė užklausiama ne todėl, kad modernūs meno kūriniai būtų a priori aklinai hermetiški ir „nepralaidūs būčiai”, o dėl to, kad būtis kaip tokia negali būti pavaizduojama: „Nėra nieko, su kuo galėtų būti palyginama būtis: būtis yra yra pats nepavaizduojamumas”94.
94 Ibid. 55.
Poezija Celano apibrėžiama remiantis poezijos / meno, meno / gyvenimo skirtimis. Vienas svarbiausių klausimų – mimezių klausimas. Samprotaujama, kad poezija, kaip ir menas, labiau linkus imituoti toposus, figūras, tekstus nei realybę kaip tokią. Tai, kas sukuriama kaip tikrovės imitacija, tėra tikroviškumo fikcija. Gyvenimo atkartojimas neįmanomas, tačiau įmanomos gyveniškumo, reprodukcijos.
1.3. Nejaukos kalba
Celanas remiasi novelės ištrauka, kurioje pagrindinis veikėjas Lencas samprotauja apie meną. (Būchnerio veikėjo istorinis prototipas – Audros ir veržimosi rašytojas Reinholdas Lenzas): „Ich verlange in allem Leben, Moglichkeit des Daseins, und dann ist’s gut; wir haben dann nicht zu fragen, ob es schon, oder hafllich ist, das Gefūhl, dafl was geschaffen sei, das Leben habe, stehe ūber diesen Beiden, und sei das einzige Kriterium in Kunstsachen. Ūbrigens begegne uns nur selten, in Shakespeare finden wir es und in den Volksliedern tont es einem ganz, in Gothe manchmal entgegen. Alles Ūbrige kann man ins Feuer werfen. Die Leute konnen auch keinen Hundsstall zeichnen. Da wolle man idealistische Gestallten, aber alles, was ich davon gesehen, sind Holzpuppen. Dieser Idealismus ist wie schmahlichste Verachtung der menschlichen Natur. Man versuche es einmal und senke sich in das Leben des Geringsten und gebe es wieder, in den Zuckungen, den Andeutungen, dem ganzen feinen Mienenspiel; er hatte dergleichen versucht im „Hofmeister” und den „Soldaten”. Es sind die prosaischen Menschen unter der Sonne; aber die Gefūhlsader ist in fast allen Menschen gleich, nur ist die Hūlle mehr oder weniger dicht, durch die sie brechen mufl. Man mufl nur den Aug und Ohren dafūr haben. Wie ich gestern neben am Tal hinaufging, sah ich auf einem Steine zwei Madchen sitzen: die eine band ihr Haar auf, die andre half ihr; und das goldne Haar hing herab, und ein ernstes bleiches Gesicht, und doch so jung, und die schwarze Tracht, und die andre so sorgsam bemūht. Die schonsten, innigsten Bilder der altdeutschen Schule geben kaum eine Ahnung davon. Man mochte manchmal ein Medusenhaupt sein, um so eine Gruppe in Stein verwandeln zu konnen, und den Leuten zurufen. Sie standen auf und die schone Gruppe war zerstort; aber wie sie so hinabstiegen, zwischen den Felsen war es wieder ein anderes Bild. Die schonsten Bilder, die schwellenden Tone, gruppieren, losen sich auf. Nur eins bleibt, eine unendliche Schonheit, die aus einer Form in die andere tritt, ewig aufgeblattert, verandert, man kann sie aber freilich nicht immer festhalten und in Museen stellen und auf Noten ziehen und dann Alt und Jung herbeirufen, und die Buben und Alten darūber radotieren und sich entzūcken lassen. Man mufl die Menschheit lieben, um in das eigentūmliche Wesen jenes einzudringen, es darf einem keiner zu gering, keiner zu hasslich sein, erst dann kann man sie verstehen; das unbedeutendste Gesicht macht einen tiefern Eindruck als die blole Empfindung des Schonen, und man kann die Gestalten aus sich heraustreten lassen, ohne etwas vom Aufleren hinein zu kopieren, wo einem kein Leben, keine Muskeln, kein Puls entgegen schwillt und pocht. Kaufmann warf mir vor, dass er in der Wirklichkeit doch keine Typen fūr Apoll von Belvedere oder eine Raphaelische Madonna finden wūrde. Was liegt daran, versetze er, ich mufl gestehen, ich fūhle mich dabei sehr tot, wenn ich in mir arbeite, kann ich auch wohl was dabei fūhlen, aber ich tue das Beste daran. Der Dichter und der Bildende ist mir der Liebste, der mir die Natur am Wirklichsten gibt, so dafl ich ūber seinem Gebild fūhle, Alles Ūbrige stort mich.” Georg Būchner, Dichtungen, op.cit. 234-235.
Būchnerio novelėje Lencas95 kaip atsvarą klasikos ir romantizmo idealizmui iškeltą natūralumą Celanas papildo Holderlino, Freudo, Heideggerio interpretacijomis ir teigia: menas yra padariškas ir kūrybiškas
(kreatūrlich). Meniškumo sampratai plėtoti Celanas pasitelkia kultūriškai „talpią” nejaukos („Unheimliches”) sąvoką – „die Kunst bewahrt […] etwas Unheimliches.”96 Nejauka yra vienas iš esminių žodžių meno apibrėžime, jis priskirtinas ir kasdieninės patirties, ir estetikos sričiai, ir leidžia joms savaip viekti viena kitą. Žodis „unheimlich” vokiečių kalboje reiškia nejaukų, baisų, keliantį baimę, keistą, svetimą, stebinantį svetimumu ir nurodo dalykus, kurie buvę paslėptyje (pabrėžtinas „unheimlich” ryšys su „heimlich” – „slaptas” ir „Geheimnis” – „paslaptis”) nelauktai iškyla į paviršių, pasirodo97.
Plg. Grimmų žodyną. Prieiga: http://germazope.uni-trier.de:8080/Projekte/WBB2009/DWB/wbgui_py?lemid=
Numanoma Celano nuoroda į Freudo straipsnį Das Unheimliche, (Nejauka 1919), skirtą E.T.A. Hoffmanno novelės Der Sandmann, (Smėlinis 1817) analizei. Freudas straipsnyje iškelia nejaukos patirties svarbą žmogaus psichikoje ir estetikos srityje. Nejaukos temos svarstymas susijęs su Freudo psichoanalizėje minimų mirties ir malonumo varų dichotomija, lemiančia subjekto, „ego” struktūrą. Nejauka – tai baimės, baugulio sfera, kada netikėtai grįžta tai, kas iš sąmonės buvo išstumta arba kai atsinaujina įveiktas tikrovės pojūtis. Freudas atskleidžia, jog savistaba kaip psichoanalitinė veiksena sukuria save analizuojančiojo susvetimėjimą, leidžiantį svarstyti apie nejaukos dalyvavimą analizėje ir plėtoti mintį apie nejauką kaip literatūrinio bei analitinio veikimo būdą, – savivaizdą. Šis Freudo tekstas, skirtas sąmonės ir nesąmoningumo sferos santykio revizijos aprašymui, Meridiano aptarimui svarbus tuo, jog Freudas nejauką priskiria estetikos sferai ir demonstruoja dėmesį kalbai. Nejaukos teoriją jis grindžia semantiniu svarstymu apie vokiškus būdvardžius „heimlich” ir „unheimlich”, parodydamas, jog negatyvi reikšmės dalis glūdi jau pačiame žodyje „heimlich”:
Slaptas (heimlich) yra toks žodis, kuris plėtoja savo reikšmę pagal jam būdingą ambivalenciją tol, kol sutampa su savo priešybe: nejaukumas (unheimlich) kartu yra ir tam tikras slaptumo (heimlich) variantas98
Freudas išryškina nejaukumo dviprasmiškumą, siedamas būdvardį „unheimlich” su „heimlich”, iš kurio jis sudarytas pridėjus neiginį „un-” ir su kitu tą pačią šaknį turinčiu būdvardžiu „heimisch”, „heimelig”, reiškiančiu vietinį, čionykštį bei nurodantį į namus, tėvynę, jaukumą ir saugumą. Žodyje „unheimlich” susipina žodžių „heimich” („slaptas”) ir „heimisch” („namų”) reikšmės, kurios leidžia „un-heimlich” perskaityti kaip „nesantį paslėptyje”, „atvirą”, priešingai nuostatai, jog nejauka yra tai, kas „paslėpta” („verborgen”). Priešdėliu „un-” identifikuojama stoka. Freudas atkreipia dėmesį į tai, kad visuose šiuose žodžiuose šaknis „Heim” kartojasi, tai lemia reikšminę ambivalenciją net konkretaus vartojimo atveju:
Slapta (das Heimliche) priklauso dviems įsivaizdavimo sferoms, kurios nebūdamos prieštaringos, vis dėlto viena kitai visiškai svetimos, – tai pažįstamo, jaukaus ir paslėpto, buvusio paslėptyje sferos.99
Sigmund Freud, „Das Unheimliche”, Sigmund Freud, Studienausgabe, Bd. IV, Frankfurt am Main, 1982, 250.
99 Ibid., 249.
100 Paul Celan, Der Meridian, 11.
Celano Meridiane svarbios abi reikšmės, kadangi meno kūrinyje nejauka atstovauja estetikos sričiai ir kalbai. Poetui rūpi riba, kuri peržengiama, kai estetinėje plotmėje tekstualumu atsiveria erdvė subjektiškumui, psichikai, nesąmoningumui, jusliškumui. Teiginiu, kad kūrybos kelias visuomet yra „tam tikras grįžimas namo” („eine Art Heimkehr”100), artikuliuojamas kūrybos bandymas grįžti prie ištakų, tad kartu ir prie pamatinių žmogaus jausmų, tarp jų – ir baimės. Namų vaizdinys pirmiausia nusako nuotolio perspektyvą, kadangi namų ilgesys galimas tik tuomet, kai namuose nesama. Namai nelauktai tampa siekiama kitybe. Kaip yra pastebėjęs Werneris Hamacheris, analizuodamas vieną iš Celano vėlyvųjų eilėraščių Aus dem Moorboden, namų vaizdinys visuomet reiškia kitokį, pakeistą, svetimą, svetimkalbį, pacituotą buvimą namuose tarsi egzilyje.101 Celanas, pabrėždamas semantinį ryšį tarp to, kas sava, kas primena namus, tėvynę ir to, kas svetima, keista, nejauku, nusako ribinę meno poziciją tarp savasties ir kitybės, tarp kitybės ir kitybės, tarp susvetimėjusios savasties ir sava tampančios kitybės. Šiame meno judėjime tarp besikeičiančių savo / svetimo, natūralaus / dirbtinio formų atsiveria erdvė nejaukai ir baimei.
Nejauką, besireiškiančią mene, Celanas tapatina su viena esminių modernaus meno ypatybių, kurią būtų galima įvardinti kaip siekį įtvirtinti stoką. Freudas nejauką, kaip baimės atvejį, aiškina Oidipo kompleksu, priskirdamas E.T.A. Hoffmanno novelės Smėlinis personažui Nathanieliui kastracijos baimę, kuri išauga į baimę apskritai. Celano Meridiane baimė neįvardijama tiesiogiai (nejauka veikia kaip baimės metonimija), ji randasi iš konfrontacijos su netektimi, su mirtimi. Celanas grindžia literatūros radimąsi ir literatūros supratimą mirties akivaizdoje Būchnerio drama Dantons Tod: „Ein Problem, das einem Sterblichen, Camille und einem nur von seinem Tode her zu verstehenden, Danton, Worte und Worte aneinanderzureihen erlaubt. Von der Kunst ist gut reden.”102). Išstumdama aktyviai išgyvenamą baimę, nejauka yra neištartos, atidėtos, išstumtos stokos artikuliacija kūryboje, o mirtis tampa logiškai nepaaiškinamos nejaukos įvaizdžiu. Šitaip nejauka perkeliama į įsivaizdavimo, kūrybos sferą. Ji išgyvenama estetiškai, kyla iš estetinės patirties ir yra estetinio teksto reikšmių struktūroje.
Atpažįstamas Celano ir Heideggerio nejaukos apmąstymų panašumas. Celano žodžio „unheimlich” ryšį su Heideggerio Sofoklio Antigonės analize yra pastebėjęs ir analizavęs Philippe Lacoue-Labarte’as. Remdamasis žodžių „unheimlich” ir „ungeheuer” sinonimika, Lacoue-Labarte’as atkuria sąsajas tarp Celano vartotos sąvokos „unheimlich” ir Holderlino bei vėliau Heideggerio vartotos sąvokos „ungeheuer”. „Ungeheuer”, pasak jo, yra
Werner Hamacher, „HAM. Ein Gedicht Celans mit Motiven Benjamins.”, op. cit. 180. Paul Celan, Der Meridian, 2.
pirmiausiai Holderlino, vėliau Heideggerio graikiškojo „deinos” vertimui pasirinktas žodis, kuriuo Sofoklio „Antigonėje” pasakoma „technė” esmė. Heideggerui ir menas, ir meno kūrinys vienodai nejaukūs (unheimlich). Lacoue-Labarte’as atkreipia dėmesį į Celano ir Heideggerio minties sąsają, jog kūrybos technika į meno kūrinį įrašoma nejauka dalyvauja bet kokio modernaus meno kūrinio tekstualume. Nejaukos motyvu užmezgamas santykis su tradicija. Kartu šis motyvas, kaip filosofinis matmuo, suteikia galimybę pažvelgti į meną kitaip – būtent per nejaukos sąvokos istorijos ir nejaukos estetikos fone.
Philippe Lacoue-Labarte, „Katastrophe”, op. cit. 31 – 60, 34.
104 Tai, kad rašant Meridianą Heideggerio Sein und Zeit tekstas turėtas „po ranka”, yra
užfiksuota bibliografiniuose užrašuose. Žr. Paul Celan, DerMeridian, 210.
105 Heideggerio filosofijos „Befindlichkeit” sąvoka dėl prasmės daugiareikšmiškumo ir
nuorodų daugiakryptiškumo lietuvių kalboje kaip ir kai kuriose kitose kalbose neturi vieno
nusistovėjusio, prigijusio atitikmens. Arūnas Sverdiolas šią sąvoką verčia: „padėtis / išsidėstymas štai-
būties erdvėje”, – Arūnas Sverdiolas, Būti ir klausti, Vilnius: Strofa, 2002, 99. Tomas Kačerauskas
„Befindlichkeit” verčia žodžiu „jautra”, – Tomas Kačerauskas, „Filosofija kaip gyvenimo menas”,
Filosofija, sociologija, 2007. T 18, Nr. 3, 68. Prieiga:
images.katalogas.lt/maleidykla/Fil73/fil_064_072.pdf. Rita Šerpytytė nepasiūlo konkretaus šio termino
vertimo, daugeliu atvejų laikydamasi neišverčiamumo nuostatos, o kartais tiesiog paaiškina, jog
„[p]ažodžiui jis reikštų „rastis”, vienaip ar kitaip „jaustis” ir kad juo „Heideggeris aprašo ontologinį
mūsų nuotaikų (Stimmungen) įšaknytumą.” – Rita Šerpytytė, „Tragedijos tragedija, arba – ar įmanoma
išeiti anapus nihilizmo?”, Žmogus ir Žodis, 2001, IV, 44. Prieiga:
http://www.senoji.vpu.lt/zmogusirzodis/PDF/filosofija/2001/serp40-48.pdf
Kita svarbi paralelė – tai Celano Meridiane įtvirtinamos nejaukos ir Heideggerio baimės mąstymo, besiskleidžiančio veikale Sein und Zeit (Būtis ir laikas, 1926)704. Tekstus sieja nejaukumo įvardijimas tuo pačiu žodžiu „unheimlich”. Būties ir laiko pirmos dalies šeštajame skirsnyje baimė – tai pamatinės egzistencinės jausenos arba būsenos (Grundbefindlichkeit105) kategorija, kuri determinuoja būtį (Sein bestimmt). Baimę Heideggeris sieja su būtyje besireiškiančia „man” beasmeniškumo sfera, taip pat nuopuoliu (Verfallen) bei su „štai-būties bėgimu (Flucht) nuo savęs pačios kaip tikrojo gebėjimo būti savimi pačia (Selbst-sein-konnen).”106 Pasak Heideggerio, šiame bėgime „štai-būčiai” nepavyksta visiškai „išsprūsti” iš savęs pačios, kadangi baimė (Angst), skirtingai nei būgštavimas (Furcht), yra stiprus jausmas ir jai iš esmės nebūdingas bėgimas. Atsižadėjimas, nusigręžimas nuo ko nors (Abkehr), atitikdamas nuopuolio prigimtį, veda anapus „štai-būties” (weg vom Dasein).107 Baimė šiuo atveju reikštų pačioje egzistencijoje glūdintį nusigręžimo būdą, kuris neblokuoja suvokimo, o leidžia pasauliui atsiverti („Die Angst erschliefit als Modus der Befindlichkeit allererst die Welt als Welt”108). „Befindlichkeit” Heideggeris aiškina kaip atvertį, kuri parodo, „kaip kam nors yra”, o tai sietina ir su nejauka, apie kurią drauge su Heideggeriu samprotauja ir Celanas. Heideggeris teigia:
Baimėje žmogui yra „nejauku” („unheimlich”). Tuo pirmiausiai išreiškiamas esminis neapibrėžtumas to, dėl ko štai-būtis bijo (sich in der Angst befindet): Niekis ir Niekur. Nejauka taip pat reiškia ir nebuvimą-namuose (Nicht-zuhause-sein). Pirmiau, nurodant į fenomenalią pamatinės štai-būties būseną / sąrangą (Grundverfassung) ir aiškinant būties-kame (In-Sein) egzistencinę reikšmę kaip priešpriešą kategorinei „vidujybės” („Inwendigkeit”) reikšmei, būtis-kame buvo apibrėžta kaip „gyvenimas pas…” (Wohnen bei), „artimumas kam” (Vertrautsein mit). Šis būties-kame pobūdis buvo konkrečiau iliustruotas kasdieniu „das Man” atvirumu, kuris ramų pasitikėjimą savimi (Selbstsicherheit), savaime suprantamą „buvimą namuose” perkelia į įprastinę štai-būties kasdienybę. Tuo tarpu baimė grąžina būtį iš žlugdančio susiliejimo (verfallendes Aufgehen) „pasaulyje”. Kasdieninis orientavimasis (Vertrautheit) sužlunga. Štai-būtis atsiskiria, tačiau kartu ji yra būtis pasaulyje (In-der-Welt-sein). Būtis-kame patenka į egzistencinį ne-namuose (Un-zuhause) modusą.109
Martin Heidegger, Sein und Zeit, Tubingen: Max Niemeyer Verlag, 2006, 184. Ibid., 184, 185. Ibid., 187. Ibid., 188-189.
Nejauka ir baimė Heideggerio Būtyje ir laike mąstoma kaip Niekio ar nesaties atsivėrimas būtyje, autoreflektyvus krypsnis, leidžiantis subjektui atsigręžti į save ir savo būtį. Jis numato ir jausminę, ir konstitucinę plotmes, t.y. lemia ir būseną, ir struktūrą. Baimę ir ją lydintį nejaukumą Heideggeris aiškina ir kaip buvimo, ir kaip būties suvokimo modusus. Filosofas samprotauja apie nejauka pasireiškiančią baimę per se, jis neklausia, kas sukelia baimę, nekalba apie baimės pasireiškimo lauką, o svarsto, kaip baimė grindžia subjekto santykį su būtimi: nejauka yra suvokiama, o jos suvokimas atveria būties prieigas.
Būties suvokimas Celano kūryboje komplikuotas. Tai atsiskleidžia subjekto problematizavime. Kalbėdamas apie meną Būchnerio kūryboje, Celanas atskirai atkreipia dėmesį į „man”, kuriame atpažįstama Heideggerio „man” mąstymo paradigma. „Man” kategorija Meridiano tekste randasi iš subjektyvumo klausimo baimės ir nejaukos artumoje plėtotės:
Meine Damen und Herren, beachten Sie, bitte: „Man mOchte ein Medusenhaupt” sein, um … das Natūrliche als das Natūrliche mittels der Kunst zu erfassen! / Man mochte heiflt es hier freilich, nicht: ich mochte.110
Paul Celan, Der Meridian, 5.
Beasmeniu įvardžiu „man”, priešpriešinamu įvardžiui „aš”, nusakoma subjektyvume atsirandanti distancija, abstraktusis „man” leidžia subjektui „aš” atsiriboti nuo savęs. Vokiečių kalboje „man” (skirtingai nei „es”, reiškiantis „tai”) visada nurodo: sakinio veikėjas – žmogus. Tačiau „man”, būdamas abstraktus, sakinyje neidentifikuoja veikiančiojo kaip konkretaus asmens. Tokia pozicija naikina subjekto valią ir leidžia jam likti išorišku savo paties atžvilgiu, būti savęs nuošalėje. Būtų galima tarti, jog Heideggerio nejaukumo samprata Celanui rūpi kaip galimybė galvoti apie subjektyvumo ribas. Heideggeris Būtyje ir laike nejaukumo jauseną aiškina kaip atvejį, leidžiantį apčiuopti būtį, o meno temos negvildena. Šiame tekste Celanui pasaulis rūpi tiek, kiek jį įtraukus galima mąstyti kūrybos ištakas ir nuostatas. Be to, Meridiane Heideggerio filosofija remiamasi kompleksiškai, atsižvelgiama taip pat į meno problemą nagrinėjančius Heideggerio tekstus. Vėlesnėje Heideggerio filosofijoje nejaukos motyvas iškyla gvildenant meno bei kalbos temas.
Subjekto kritikos aspektu atpažįstama Celano teksto paralelė su posūkį Heideggerio filosofijoje žyminčiu laišku Ūber den Humanismus, (Apie humanizmą, 1945).
[Ž]mogus esti savo esmėje tik tada, kai jis būna būties užkalbinamas. Tik šis užkalbinimas leidžia jam atrasti, kur gyvena jo esmė. Tik šis gyvenimas duoda jam „kalbą” kaip pastogę, užtikrinančiai jo esmei ekstatiškumą. Stovėjimą būties prošvaistėje aš vadinu žmogaus ek-sistencija (Ek-sistenz). Tik žmogui būdingas toks būties būdas.111
Laiške Apie humanizmą Heideggeris „demontuoja” egzistencijos sąvoką, papildydamas ir pakeisdamas ją ek-sistencijos sąvoka, kuri apibūdina žmogaus buvimą kaip ekstatišką, t.y. sau išorišką, išsprūdusį iš savasties. Būtis, anot Heideggerio, į žmogų kreipiasi kalba. Kalba, nors ir teikia žmogui „pastogę”, nėra jam pavaldi. Heideggeris suteikia pagrindą, suvokti kalbą kaip „kitą” žmogaus atžvilgiu. Kalbėdamas žmogus patenka į kalbos sferą, tačiau pats nėra kalba. Tad kalba Heideggerio mąstyme, kitaip nei kliše tapusioje Heideggerio filosofijos interpretacijoje, nėra saugūs būties namai, – priešingai, ji įtraukia nejaukumą ir nuotolį kaip būtiną sąlygą. Ši dviprasmybė, besirandanti dviejų semantinių laukų („namų” ir „nejaukos”) sąlytyje, lemia žmogaus „švytavimą” tarp buvimo „kame” ir buvimo „anapus”. „Stovėjimas būties prošvaistėje” nėra tapatus stovėjimui būtyje. Tad čia išryškėja subjekto ir būties atskirtis, kuri veikia kaip benamystė. Būties suvokimas pavaldus kalbai, kalba suvokiama kaip subjekto ir būties susikalbėjimo galimybe.
Norint suprasti Laiške apie Humanizmą suformuluotą kalbos kaip būties namų apibrėžtį, derėtų atsižvelgti į Heideggerio to paties periodo Holderlino interpretaciją, kurioje mąstymo esmė kildinama iš kalbos, o kalbos esmė – iš
112 113
Martynas Heidegeris, „Apie humanizmą”, Gėrio kontūrai. Iš XX amžiaus užsienio etikos, vertė Arūnas Sverdiolas, Vilnius: Mintis, 1989, 148. Cituojama pagal pakeistą vertimą, žr. Arūnas Sverdiolas, Būti ir klausti, op. cit. 149.
112 Plg. Martin Heidegger, Erlduterungen zu Holderlins Dichtung, Frankfurt am Main: Vittorio Klostermnn, 1996. 43.
poezijos . Žmogus suvokiamas kaip turintis teigti savo pavaldumą kalbai .
Holderlino interpretacijoje ryškėja ir Heideggerio „kalbos namų” koncepcijos ambivalentiškumas, neleidžiantis „kalbos namų” sampratą Laiške apie Humanizmą interpretuoti vienareikšmiškai pozityviai ir suprasti kalbą tik kaip egzistencinę žmogaus priebėgą, jos dėka įgaunamą tvirtybę ir saugumą. Heideggeris interpretuoja Holderlino svarstymus apie kalbos kilmę 1800 metų fragmente. Holderlinas kalbą suvokia kaip vieną pavojingiausių žmogaus turtų, kuria jis „kuria, griauna, žlunga ir vėl sugrįžta”:
Aber in Hutten wohnet der Mensch und hullet sich ein ins verschamte Gewand, denn inniger ist, achtsamer auch und dass er bewahre den Geist, wie die Priesterin die himmlische Flamme, dies ist sein Verstand. Und darum ist die Willkur ihm und hohere Macht zu fehlen und zu vollbringen, dem Gotterahnlichen, der Guter Gefahrlichstes, die Sprache dem Menschen gegeben, damit er schaffend, zerstorend, und untergehend, und wiederkehrend zur ewig lebenden, zur Meisterin und Mutter, damit er zeuge, was er sei, geerbet zu haben, gelernt von ihr, ihr Gottlichstes, die allerhaltende Liebe.114
Heideggerio teigimu, kalba yra visų pavojų pavojus, tik ja sukuriama pavojaus galimybė. Kalboje grėsmė nukreipta į ją pačią, kadangi kalba išsakoma ne tik paslėptis (das Verborgene) ir grynuma (das Reine), bet ir painuma (das Verworrene) ir niekingumas (das Gemeine).115
Būties ir kalbos priešpriešoje atsiradęs egzistencinės „benamystės” pleištas aktualus visai Celano kūrybai. Beasmeniškumas, nesubjektiškumas, atitolimas nuo būties Meridiane siejamas su menu. Analizuodamas Buchnerį Celanas daro išvadą, jog menas yra vienas iš būdų būti anapus savasties:
113 Plg. ibid. 36.
114 Friedrich Holderlin, Samtliche Werke. Historisch-kritische Ausgabe, hrsg. Norbert von
Hellingrath, Friedrich Seebass und Ludwig von Piginot, Berlin: Propylaen, 1923, 1943, Bd. V, 246.
Cituota iš Heideggerio Erlauterungen zu Holderlins Dichtung, 35.
115 Martin Heidegger, Erlauterungen zu Holderlins Dichtung, 36 – 37.
Das ist ein Hinaustreten aus dem Menschlichen, ein Sichhinausbegeben in einen dem Menschlichen zugewandten und unheimlichen Bereich – denselben, in dem die Affengestalt, die Automaten und damit … ach, auch die Kunst zuhause zu sein scheinen.
So spricht nicht der historische Lenz, so spricht der Būchnersche, hier haben wir Būchners Stimme gehort: die Kunst bewahrt fūr ihn auch hier etwas Unheimliches.116
Menas Celanui nėra žmogaus „prieglobstis”, tai – nejaukumo sritis, kurioje nėra žmogaus. Celanas šiose pastraipose net nevartoja žodžio „žmogus” („Mensch”), jis rašo – „tai, kas žmogiška” („das Menschliche”), nukreipdamas mintį ta linkme, jog žmogiškumas kaip savybė, kaip objektas, pasakantis bendrybę, gali cirkuliuoti mene, tačiau ne žmogus kaip subjektas. Menas „panaikina arba sugrąžina žmogiškumą pagal poreikius”. Jei žmogiškumas poezijos atveju ir egzistuoja, tai tik tekste ir kaip tekstas.
Menas Celano suvokiamas kaip žmogui svetima sfera, o susvetimėjimo tema Meridiane plėtojama kaip žmogaus (suvokiančiojo) ir meno (suvokiamo kūrinio) sąlyčio išdava:
Lenz hatte lange gesprochen, „bald lachend, bald ernst”. Und jetzt, nachdem das Gesprach zu Ende ist, heiflt es von ihm, also von dem mit Fragen der Kunst Beschaftigten, aber zugleich auch von dem Kūnstler Lenz: „Er hatte sich ganz vergessen.”
[…]
Wer Kunst vor Augen und im Sinn hat, der ist – ich bin hier bei Lenz-Erzahlung der ist selbstvergessen. Kunst schafft Ich-Ferne. Kunst fordert hier in einer bestimmten Richtung eine bestimmte Distanz, einen bestimmten Weg.117
Paul Celan, Der Meridian, 5. Paul Celan, Der Meridian, 6.
Pasakymu „užmiršęs save” („selbstvergessen”) apibūdinamas meno poveikis: menas sukuria reginčiosios ir mąstančiosios „savasties” užmarštį. „Selbstvergessen” koreliuoja su pasakymu „Aš – tolis” („Ich-Ferne”), o „selbst” – „pats”, ir „ich” – „aš” šioje reikšmių sanklodoje veikia kaip sinonimai. „Savimarša” reikštų, kad menas įtraukia į savo reikalus ir išplečia savo sritį subjekto sąmonėje, subjektą atidėdamas. „Distancija” įtvirtina tarpą tarp meno kūrinio, kuris funkcionuoja nejaukoje, ir subjekto, kuris kurdamas arba suvokdamas meną atsiduria savimaršos būsenoje. „Aš” nuotolis reikštų tam tikrą patikrą: „Aš” savimonė suskliaudžiama tada, kai mąstymas apie meną pareikalauja atsiribojimo nuo savęs. Savimonės atidėjimas reiškia, jog „aš” netapatus kuriamam menui. Atidėta savivoka sukuria tarpą, meno sferoje nesisteigia nauja, kita „aš” tapatybė. Savasties atsižadėjimas būtinas, kad atsirastų vieta ir sąlygos skleistis meno kūriniui.
Lacoue-Labarte’as savęs užmarštį kildina iš nejaukos ir sieja su kalba teigdamas, kad nejauka kaip sukeistinantis atitolinimas (Befremden) „sukrečia ir nutikrovina egzistenciją”:
Nejauka (das Unheimliche) iš esmės atitinka kalbiškumą. Kalba yra nejaukos vieta – su sąlyga, kad apskritai egzistuoja vieta. Kitaip tariant: kalba yra tai, kas padaro žmogiškumą stebinančiai, nemaloniai keistu („befremdet”). Ne todėl, kad ji „per definitionem” atvertų prieigą prie bendrybės (tai senas ir dažnas taip vadinamų egzistencijos filosofų argumentas118) ar reikštų ypatingą praradimą ar užmarštį, bet todėl, kad „užmiršęs save” („selbstvergessen”) reiškia: kalbėjimą, buvimą įtrauktam ir nublokštam šnekos (Rede), savęs patikėjimą kalbai (Sprache), pasitenkinimą vien tik jos vartojimu a limine, arba tiesiog atsidavimą jai. Kalba nėra nejauka, nors tik ji turi nejaukos galimybę. Tačiau nejaukai atsirandant kalboje, o ji, be abejo, visada yra kalboje, – žmoguje ima suktis kažkas, kas atitolina jo žmogiškumą, galbūt netgi tai, kas jame apsiverčia ar apsisuka, nubloškia jį anapus žmogiškumo, – pasirenka mimetišką arba, jei norime, „artistinę” laikyseną. Tai yra „natūraliausia” laikysena, kokia tik gali būti kalboje, kol ji mąstoma arba iš anksto suvokiama (vor-verstehen) kaip mimema. Šiame begaliniame „artistiškumo” ir „natūralumo” vienas kito užbraukime, šiame buvime-pasiklydus-kalboje iš esmės nejaukus yra minties nebuvimas: kalbančiojo užmarštis, jei tai esu aš, kuris kalba, ir būtinai, užmarštis to, į kurį aš kalbėdamas kreipiuosi ir klausančiojo užmarštis, jei aš tas, į kurį kreipiamasi. Ir dar – čia būtinai patenka užmarštis to, apie ką kalbama.
Šiame išsiblaškymo ir inversijos motyve paaiškėja, jog nejauka kalboje yra žmogiškumo katastrofa. Todėl poezija – arba tai, ką Celanas pavadina poezija […]- „vėl ir vėl” pertraukia kalbą […].119
Pastebėtina, jog Philippe Lacoue-Labarte’o ironija egzistencijos filosofų atžvilgiu akivaizdžiai neturi omenyje Martino Heideggerio. 119 Philippe Lacoue-Labarte, op. cit. 38.
Lacoue-Labarthe’o Celano skaitymas išryškina kalbos ir nejaukos ryšį ir jų įtaką žmogaus, tikrovės, egzistencijos atmetimui. Nejaukumas filosofui yra kalbinis dalykas, jis skleidžiasi kalboje, tačiau nėra jai tapatus. Persmelkdama kalbą nejauka „žmogiškumą” pakeičia kalbiškumu. Celano žodžiai „savimarša” bei „išsilaisvinimas” perskaitomi kaip poezijos priklausomybė nuo nejaukos kalboje ir kalbos nejaukos. Remdamasis Celano „žmogiškumo pašalinimu” filosofas diagnozuoja „žmogiškumo katastrofą”120.
Paminėtina Derrida įtaka Lacoue-Labarthe’o „žmogiškumo katastrofos” Celano kūryboje konstatavimui. Lacoue-Labarthe’o „Žmogiškumo katastrofa” (ibid, 38) ir „poetiškumo destrukcija” (ibid, 50), susijusi su Derrida tekstu „Finis hominis” (1968), skirtu Heideggerio „žmogiškumo” sampratos interpretacijai. Philippe Lacoue-Labarte’as Celaną skaito remdamasis Heideggeriu, tačiau ne „ortodoksiškai”, o dekonstrukciškai.
„Finis hominis” išeities taškas – nuostata, jog Heideggeris labiausiai į žmogaus problemą orientuotuose veikaluose Būtyje ir laike bei Laiške apie humanizmą išvengė žmogiškumo apibrėžties, kurią Derrida siūlo savo tekstu „surinkti”. Jam tai reiškia atkurti ryšį tarp „žmogaus žmogiškumo ir būties, humanizmo ir būties tiesos mąstymo” (146). Rašymo strategija Derrida pasirenka Heideggerio „artumo” („Nahe”) sampratos aptarimą. Derrida pakartoja Heideggerį teigdamas, jog „žmogaus kaip savasties mąstymas neatsietinas nuo būties klausimo arba būties tiesos” (146), tačiau kartu užklausia štai-būties, tad kartu su ja ir esančiojo, žmogaus, prasmę. Heideggerio humanizmo traktuotėje jis įžvelgia „humanizmo paneigimą ir iškėlimą”(155) (Derrida žaidžia pranc. žodžio „relėve” giminyste su reljefu, pranc. „relief”, kuriame lieka žmogus, klausimo apie žmogų svarba (pranc. „relevant”), taip pat turi omenyje filosofiškai talpią vokišką sąvoką „Aufhebung” (plg. 156), dabartinėje vokiečių kalboje reiškiančią likvidavimą, panaikinimą, paneigimą, tačiau etimologiškai ir Hegelio filosofijoje taip pat reiškusią pakėlimą, pakylėjimą, išsaugojimą, pvz., atmintyje). Derrida rašo: „Būties mąstymas, būties tiesos mąstymas, kurio vardu Heideggeris de-liminuoja humanizmą ir metafiziką, išlieka žmogaus mąstymas. Būties klausime, kuris iškeliamas metafizikai, žmogus ir žmogaus vardas nėra išstumiami. Juo labiau jie nepradingsta. Priešingai, kalbama apie tam tikrą naują arba pakartotinį žmogaus esmės ir orumo vertinimą” (150-151). Heideggerio kalbėjimas apie žmogų, anot Derrida, nėra kalbėjimas apie realų ar nerealų žmogų, tačiau apie „žmogaus esmę” (plg. 151). Iškeliamas žmogus kartu eliminuojamas, kadangi jo iškėlimas („eschatologija”, 144) vyksta Heideggeriui sukuriant artumos metaforiką, kuri „redukuoja”: „Ontologinis štai-būties nuotolis nuo to, kas yra eksistencija, nuotolis nuo „būties” „štai”, iš pradžių besireiškęs kaip ontinis artumas, turi būti redukuojamas būties tiesos mąstymu. Todėl Heideggerio diskurse įsipina išplėsta artumo bei paprastos ir netarpiškos […] esaties metaforika” (152). Derrida siūlo atkreipti dėmesį į tai, kad Heideggerio akcentuojamas žmogaus ir kalbos artumas „nėra ontinis, o tiesiog ontologinis artimo ir svetimo minties pakartojimas” ir kad Heideggerio žmogaus esaties mąstymas „metaforizuoja kalbą, kuri ją [esatį] dekonstruoja” (153). -Jacques Derrida, „Finis hominis”, Jacques Derrida, Randgange der Philosophie, Wien: Passagen, 133¬159.
Er: der wahre, die Buchnersche Gestalt, die Person, die wir auf der ersten Seite der Erzahlung wahrnehmen konnten, der Lenz, der „den 20. Janner durchs Gebirg ging”, er – nicht der Kunstler und mit Fragen der Kunst Beschaftigte, er als ein Ich.
Finden wir jetzt vielleicht den Ort, wo das Fremde war, den Ort, wo die Person sich freizusetzen vermochte, als ein – befremdetes – Ich? Finden wir einen solchen Ort, einen solchen Schritt?121
„… nur war es ihm manchmal unangenehm, dafl er nicht auf dem Kopf gehn konnte.” – Das ist er, Lenz. Das ist, glaube ich, er und sein Schritt, er und sein „Es lebe der Konig”. 122
Paul Celan, Der Meridian, 7.
122 Paul Celan, Der Meridian, 7.
123 Meridiano rankraščiuose ne vienoje vietoje aptinkami Celano užrašai, nurodantys į
prancūzų lingvistą Emilį Benvenistą, gvildenusį subjektyvumo kalboje problematiką. Plg. Paul Celan,
Der Meridian, 198, 209.
Žmogiškumo atitolinimas plėtojasi atitolinimo ir keistos nuostabos („befremden”) procesualume. Asmens sąvokoje telpa ir istorinės asmenybės (Lencas), ir autoriaus (Būchneris), ir figūros (Būchnerio Lencas), ir gramatinio asmens (jis kaip tekste dalyvaujantis „aš” 123) reikšmės. Celano kalbėjime apie išlaisvinamą / atšaukiamą asmeniškumą reikšmingas pasakymas „Person als ein – befremdetes – Ich” (Amuo, kaip – nutolintas – Aš”). Pats žodis „befremden” reikalauja paaiškinimo. „Befremden” reiškia keistai, savotiškai, nemaloniai (pa)veikti, nustebinti. Šis žodis yra giminingas susvetimėjimą reiškiančiam „entfremden” ir literatūrinio sukeistinimo veikseną reiškiančiam „verfremden” (Brechto terminas). Jis nukreipia į kitybės, keistumo, nepažinumo erdvę. Celano pasakymas „befremdetes Ich” nėra vienareikšmis. Teiginiu „wo die Person sich freizusetzen vermochte” („kur gebėtų išsilaisvinti asmuo”) tarsi nurodoma į „asmens” tapsmą „aš”, išsilaisvinimą ir įtvirtinimą savęs kaip „aš” kalbinės identifikacijos veiksmu. Tačiau junginiu „befremdetes Ich” teigiama, jog „aš” yra paženklintas svetimybės, lemiančios buvimo poezijoje būdą. Be to, išlieka ir žiūros klausimas: kieno požiūriu „aš” yra stebinamai keistas: ar kitos, užtekstinės savasties, ar literatūros tekste esančios. Antrasis atvejis yra sudėtingesnis, nes kalba nesuteikia stabilaus pagrindo „aš” identifikacijai. Svarbus užsimezgantis sinoniminis ryšys tarp išsilaisvinimą, atidėjimą reiškiančio žodžio „Freisetzen” Meridiane ir „Freilegung” Meridiano juodraščiuose: „Freilegung – Entdeckung – des Abgrunds zwischen Zeichen und Bezeichnetem.” (Išsilaisvinimas – prarajos tarp ženklo ir žyminio atradimas)124 Prarajos tarp ženklo ir žyminio deklaravimas Celano užrašuose yra E. Benveniste’o pradėtos lingvistinės diskusijos apie signifikanto ir signifikato neadekvatumą atspindys. „Aš” išsilaisvinimas Benvenisto subjekto teorijos kontekste reikštų kalbinio „aš” emancipaciją iš egzistencinio „aš” įtakos. „Aš” tekste yra tas, kuris sako „aš”125. Celanas radikalizuoja (ne)adekvatumo, tikrovės (ne)atitikimo problemą: net tas, kuris literatūros kūrinyje suteiktas Lenco vardas ir kompetencija kalbėti kaip „aš” nėra „aš”. Celanas pabrėžia, jog „aš” kalbėdamas savo vardu, kalba ir kito vardu.
124 Ibid., 93.
125 Plg. BeHBeHHCT E. „O cy6teccTHBHOCTH B fl3ticce”, OGiųan jumeucmuKa, MocKBa:
nporpecc, 1974, 292 – 293.
Intensyvias Celano Benveniste’o (ypač tropų teorijos) studijas byloja ir Meridiano užrašuose randamos citatos. – Paul Celan, Der Meridian, 104, 105, 159, 198, 843.
126 Paul Celan, Der Meridian, 3.
Kita problema – poezijos ir meno santykio yra daugialypumas: poezija sutampa su menu, poezija artėja meno link, poezija pranoksta meną. Poezijos „kryptis” („Richtung”) ir „lemtis” („Schicksal”)126 yra „svetimybė”, ji juda ta kryptimi kartu su „save užmirštančiu aš”, o jos siekis yra „galbūt išsilaisvinti” („sich freisetzen”). Poezijai būdinga meno svetimybė, kaip imanentinis dalykas. Celano „save užmirštantis aš”, kaip poezijos „pakeleivis”, gali būti priskirtas poezijai, – tai poezijos „aš”. Pasakyme „Vielleicht geht die Dichtung, wie die Kunst, mit einem selbstvergessenen Ich zu jenem Unheimlichen und Fremden” „aš” nėra atsietas nuo poezijos, išoriškas, jis (t.y „aš”) gali būti kalboje ir reikšti ne tik konkrečios savasties, subjekto, bet taip pat ir kalbos -save mąstančios kalbos – „aš” savimaršą. Poezija kurdamasi visada yra nukreipta į save kaip objektą, tad „selbstvergessen” galėtų reikšti tarpą, kuris leidžia priimti svetimybę, menui būdingą kitoniškumą į poezijos erdvę kaip „savęs kitoniškumą”. Patekimas savimaršon ir reikštų savaiminį poezijos judėjimą kelyje, kuriame „nėra sustojimo”, kuriame ji mus „pralenkia”. Savimarša nėra nuolatinė poetinės kalbos būsena, o momentinis, net jei ir pasikartojantis, iškrytis, kitoniškumo, keistumo, svetimumo ar tuštumos intarpas kalbėjime, išstumiantis savimonę.
Vykstant nuolat besimainančiam poezijos ir meno atskyrimo ir tapatinimo aktui Celano Meridiane, svetimybės sąvoka tarsi nustoja priklausyti vienai kuriai sričiai. Todėl pasakymas „poezijos išsilaisvinimas” („sich freisetzen”) galėtų būti perskaitytas įtariai: „freisetzen” greta įprastinės išlaisvinimo reikšmės, reiškia ir atlaisvinimą, atpalaidavimą to, kas surišta, susieta, atleidimą iš pareigų, išsiuntimą, taigi kartu perkėlimą bei pašalinimą. Pašalinimas neturėtų būti suprastas kaip vidinė poezijos savigriova. Tai galimybė suprasti „freisetzen” kaip prieštaringą, – reiškiantį ir išsilaisvinimą, ir atšaukimą. „Freisetzen” reiškia poezijos gebėjimą išsprūsti iš meno, kultūros, literatūros istorijos apibrėžimų, iš jų priskiriamos reikšmės, numanomos prasmės, iš kritikos primestų struktūrinių ir semantinių dėsningumų, kurie turėtų galioti visai kūrybai ar identifikuoti nekintančią kūrybinę savastį. Tačiau šis išlaisvinimas numato ne tik poezijos santykį su išoriniais dalykais, kaip, pavyzdžiui, istorija ar kritika, bet pirmiausia nusako imanentinį iškrytį, -paradoksalų veiksmą, savimaršą vardan savisteigos. Aptarta žmogaus suvokimo ir suvokiamo meno skirtis funkcionuoja kaip „atrodžiusio jaukiu” ir staiga „tapusio nejaukiu” žaismė.
Hansas-Georgas Gadameris Celano Atemkristall rinktinio komentare akcentavo „aš” ir „tu” neapibrėžtumą:
Akivaizdu, kad labai neaišku, kas šiuose Celano eilėraščiuose yra Aš ir Tu, ir vis dėlto nereikėtų to klausti poeto. Ar tai meilės lyrika? Ar tai religinė lyrika? Ar tai sielos pokalbis su savimi? Poetas to nežino. […] Todėl nesitikiu, kad Paulio Celano eilėraščių atveju žanrų teorijos išmanymas padėtų atsakyti į klausimą, kas yra Aš ir kas yra Tu. Visas supratimas iš anksto numato atsakymą į šį klausimą, arba, tiksliau tariant, už šį klausimą pranašesnę išankstinę įžvalgą.
Kas skaito lyrinį eilėraštį, tam tikra prasme jau iš anksto žino, kas jame yra Aš. Ir žino ne tik trivialiu žinojimu, jog visada kalba tik poetas, o ne jo įvestas kalbantis asmuo. Dar daugiau, jis žino, kas išties yra poeto – Aš. Nes Aš, pasakomas lyriniu eilėraščiu, nesileidžia siejamas išskirtinai su poeto Aš, kuris būtų kitas nei aš-sakančio skaitytojo Aš. Net jei poetas save „sveria figūromis” ir atssiskiria nuo masės, ją tarytum „pašiepdamas”, iš tiesų, jis lygtai neturėdamas omeny savęs įtraukia skaitytoją į savo aš-figūrą ir taip jį taip pat atskiria nuo minios, kaip kad atskyrė save. Ir ypač čia, Celano kūryboje, kur visiškai nutylint, šešėliškai-neapibrėžtai ir nuolat kintamai sakoma „aš”, „tu”, „mes”. Šis Aš yra ne tik poetas, bet veikiau tasai „atskirasis” („jener Einzelne”), įvardintas Kierkegaardo, kuris yra kiekvienas iš mūsų.127
Filosofas atkreipia dėmesį į „aš” užpildomumo vis kita subjektyvybe galimybę, kuri veikia eilėraščiuose. Šios jo pozicijos nederėtų suprasti kaip siūlymo skaitytojui identifikuotis su eilėraščio „aš”, o reikėtų vertinti kaip brėžiamas skaitymo gaires, kurių esmė prasminių eilėraščio tarpų užpildymas iš eilėraščio išgryninamais ir su skaitytojo išankstiniu ir skaitymo metu pasiektu žinojimu susietais skaitymo turiniais. Problemiška yra mintis apie „išankstinį žinojimą” bei „išankstinį supratimą” bei jo perkėlimą į konkretaus teksto supratimo aktą. Celano tekstai išbando skaitytoją, privesdami jį prie savo supratimo bedugnės ir laužydami hermeneutines pastangas, įtraukti „išankstinį žinojimą”, „išankstinį supratimą”, „skaitytojo lūkesčius” kaip aiškinimo instrumentus bei strategijas. Gadamerio suponuojamas „lūkesčių horizonto susiliejimas”, pasiekiamas interpretacija, komplikuotas, nes susilieti gali tik identiškos formos, o horizontai pasižymi tuo, jog jie niekada nėra identiški ir priklausomai nuo perspektyvos, gali pasislinkti. Be to, kiekviename Celano eilėraštyje įrašytas skirtumo pleištas, neleidžiantis susiformuoti išbaigtos tapatybės, o juo labiau identifikuoti eilėraščio su jo skaitymais. Celano kūryba nesukuria tokios erdvės, kurioje galėtų steigtis ir klestėti sau ir eilėraščiui tapatus žinojimas, besirandantis kaip horizontų susiliejimas. Jacques Derrida polemizuodamas su Gadamerio Celano eilėraščio Grofie, Glūhende Wolbung interpretacija teigia:
Hans-Georgo Gadamerio Wer bin ich und wer bist Du, op.cit. 11. Jacques Derrida, Hans Georg Gadamer, Der Unterbrochene Dialog
Eilėraštis man lieka vienkartinės patirties vieta. Tai, kas numatoma ir nenumatoma ne tik, kad susipina į kito kalbą, bet ir į kito, duodančio man praeitį ir ateitį kaip atsakomą ženklą (kokia abejotina dovana), svetimkalbę: neperskaitomumas daugiau jau nebeprieštarauja perskaitomumui. Būdamas neperskaitomu jis atmeta begalines skaitymo galimybes ir įslaptina jas, tame pačiame korpuse(Corpus). 128
Tad subjektyvumo klausimas Celano kūryboje skaidosi į daugiau klausimų. Vienas jų autoriaus įsirašymo į tekstą klausimas, – jau įsirašymo metu, parašytas „aš” tampa teksto žodžiu ir teksto figūra, kurios identifikacija galima arba negalima tik paties teksto ribose.
Celanas kalbėdamas apie subjektyvumą eilėraštyje, orientuojasi į tekstinį subjektyvumą ir subjektyvumą tekste. Meridiano užrašuose poetas
129
nurodo, jog „Aš”-„tu” nėra „fiksuotas ryšys” ir numato jų vieno kitu pakeitimą:
Ich spreche abwechselnd in der ersten und in der zweiten Person; ich meine indem ich bald das eine, bald das andere nenne, dasselbe. Auch in der Du-Finsternis bleibt die Moglichkeit der Selbstbegegnung bestehen.130.
Subjektyvumo raiška yra daugialypė. Pačiame Meridiano tekste poetas atkreipė dėmesį į tai, kad ir „jis” gali veikti kaip „aš”, o „aš kaip sukeistinas
131
„aš” („er als ein ich”, ich als „befremdetes Ich”) . Eilėraščio „tu” yra pavaldus nebaigtiniam ir neapibrėžtam „aš” – „tu” santykiui, kuriame „tu”
132
niekada neatsako, net jei eilėraštyje ir yra pažodinis jo atsakas . „Tu” forma, priskiriamos eilėraštyje besirandantiems tarpams, kurie gali būti užpildyti skaitytojo kaip „kito”:
Paul Celan, Der Meridian, 143. Paul Celan, Der Meridian, 142. Paul Celan, Der Meridian, 7 Paul Celan, Der Meridian, 143. Paul Celan, Der Meridian, 142.
Im Gedicht wird etwas gesagt, doch faktisch so, dafl das Gesagte so lange ungesagt bleibt, als derjenige, der es liest, es sich nicht gesagt sein laflt. Mit anderen Worten: das Gedicht ist nicht aktuell, sondern aktualisierbar. Das ist, auch zeitlich, die „Besetzbarkeit” des Gedichts: das Du, an das es gerichtet ist, ist ihm mitgegeben, auf dem Weg zu diesem Du. Das Du ist, noch ehe es gekommen ist, da. (Auch das ist Daseinsentwurf.)133
Pasakymu „Besetzbarkeit des Gedichts” įvardintas eilėraščio atvirumas, siejasi ne tik su eilėraščiu sukuriamu skaitytojo lūkesčiu, bet ir su poeto lūkesčiu nukreiptu į eilėraštį: „Besetzbarkeit / Die Form – Leer[Hohl-]form -des Gedichts, ist das auf das Gedicht wartende Herz des Dichters.”134 Asmeniniais įvardžiais reiškiamas subjektyvumas, pasirodo kaip neturintis stabilios formos ir nekintamos reikšmės.
Poetinei kalbai būdingas daugiareikšmiškumas, neįveikiama distancija tarp formos ir turinio, signifikanto ir signifikato, ženklo ir to, kas juo žymima
135
134 Paul Celan, Der Meridian, 144.
135 Ibid., 93.
(„Entdeckung – des Abgrunds zwischen Zeichen und Bezeichnetem” ). Žodžiui priskiriamas reikšmės pliuralumas, taip pat poetinėje kalboje nuolat aktualus žodžio ir daikto neatitikimas neišvengiamai paliečia ir subjektyvumo raišką tekste. Susiklosčius atitinkamoms semantinėms aplinkybėmis „aš” gali imti reikšti ir „ego”, ir „alter ego”, ir „man” ir „es”. Svarbu yra kritiškai įvertinti įprastinių analizės įrankių naudojimo adekvatumą Celano eilėraščių analizei. Jo eilėraščių subjektas negali būti niveliuotas iki vadinamojo „lyrinio aš” – kalbėtojo instancija jo tekstuose dažnai yra įgavusi daug platesnius parametrus, atskiruose eilėraščiuose „aš” gali funkcionuoti kaip ne-aš.
2. SAVAS ŽODIS
2.1. Nebylus žodis: Heimkehr
Celano poetinė kalba pasižymi sukeistinimo mechanizmais, į ją įsirašo nejauka, eilėraščio kalbėjimas suvokiamas kaip išstumiantis kalbantįjį subjektą. Rinkinio Sprachgitter eilėraštis Heimkehr (Grįžimas namo, 1955) yra kalbinės nejaukos ir subjekto išstūmimo į nebylumo sferą pavyzdys. Kadangi subjektas skirtinguose eilėraščiuose neįkūnija tapatumo136, eilėraščių interpretacijai tenka užduotis rekonstruoti subjektyvumo formas, atsižvelgiant į kiekvieno eilėraščio vienkartinį subjektyvumą. Šis eilėraštis ypatingas tuo, kad pateikia subjektą kaip kalbos figūrą, kuri neįpareigoja, kad anapus žodžio būtų ir žmogus. Tariamai į subjektą anapus teksto orientuotas pasakymas tekste reikškiasi kaip idėe fixe arba žodžio fantomas, tenurodantis į save patį.
Reikėtų paminėti, jog Celanas kaip poeta doctus buvo gerai susipažinęs su pasikeitusia subjekto samprata dvidešimtojo amžiaus filosofijoje ir kituose moksluose (lingvistikoje, psichoanalizėje, kultūros teorijose). Ypač svarbi šių autorių recepcija: F. Nietzsche, S. Freudas, M. Heideggeris, J. Lacan, E. Benveniste, J. Derrida, M. Blanchot, M. Foucault. Paminėtini šie aspektai: pokyčiai subjekto suvokime, kuomet jis perkeliamas iš būties ir mąstymo centro į tam tikrą periferinę žaidimo erdvę ir imamas suvokti kaip nuolatinės perspektyvų kaitos veikėjas (Nietzsche’s darbuose). Psichoanalizės pasiekta subjekto sampratos transformacija, kuomet užklausiamas racionaliai autonomiškas subjektas ir iškeliamas jo priklausomybės klausimas, o pats subjektas imamas suvokti kaip (nuolat) formuojamas kalbinių ir ideologinių veiksenų, poststruktūralistinių teorijų plėtotas substancialaus subjekto bei substancialiai suvokiamo subjektyvumo užklausimas ir subjekto lingvistinės determinacijos išryškinimas.
Eilėraštyje ryškėja takoskyra tarp subjekto, kuris eilėraščio tikrovėje įvietinamas kaip fenomenų pasaulio figūra, bei subjekto, kaip kalbos objekto ir funkcijos. Pirmoji perspektyva susijusi su prielaida, kad suvokiant kūrinį kalba sukurti vaizdiniai skaitytojo sąmonėje kalbos įtaigos ir suvokėjo vaizduotės galia tampa pamatytais, išgirstais, pajaustais. Antroji perspektyva siejasi su kalbos savirefleksija, subjektą traktuojančia kaip kalbinį bei rašytinį. Šios dvi subjekto suvokimo galimybės skaitymo metu sąveikauja, kai kalba projektuojamas, įtvirtinamas arba paneigiamas subjekto kaip esančiojo buvimas. Eilėraštyje kalba atskiriama nuo būties. Tai, kad kalba kaip tokia niekada nėra būtis, paaiškėjo ankstesniuose Celano poezijos teorijos svarstymuose. Subjektas kalboje iš esmės yra nesantis subjektas. Žodis savo žodiškumu nepatvirtina subjekto kaip „dvasios” ir „kūno” egzistencijos. Kalba pavadina, diferencijuoja, sukeistina, net eliminuoja esantįjį.
Klasikiniame Vakarų mąstyme subjektas suvokiamas kaip sąmonė, atmintis, kūrybinė dvasia, kvėpavimu, balsu, kalba apdovanota būtybė, subjektas kaip substancija, o moderniame ir postmoderniame – kaip gelminis,
137
suskilęs, išsiskaidęs, žlungantis, išcentrintas ir nulemtas kalbos. Net jei ir atskirame eilėraštyje eksplikuojamas žmogaus ir pasaulio santykis (reikia atkreipti dėmesį į tai, jog „žmogus” ir „kalba” taip pat žodžiai), tai interpretuojant užsimezgantis ryšys yra pirmiausia dviejų tekstų ryšys -meninio ir interpretacinio (net neparašyta interpretacija būtų sąmonės tekstas). Ambivalencija subjekto suvokime leidžia kalbėti apie neįveikiamą dvilypumą, kuris suintensyvėja reikšmių apyvartoje, o suvokimo procese reikalauja dviejų pagrindinių veiksenų – identifikacijos ir skirties.
HEIMKEHR
Schneefall, dichter und dichter, taubenfarben, wie gestern, Schneefall, als schliefst du auch jetzt noch.
Weithin gelagertes Weifl. 5 Drūberhin, endlos,
die Schlittenspur des Verlornen.
Darunter, geborgen, stūlpt sich empor, was den Augen so weh tut, 10 Hūgel um Hūgel, unsichtbar.
Apie subjekto supratimo peržiūrą modernizme ir postmodernizme žr. – Peter V. Zima, Theorie des Subjekts, Tūbingen, Basel: A. Francke, 2007, 86-90, 170-183, 206 – 216.
Aufjedem,
heimgeholt in sein Heute, ein ins Stumme entglittenes Ich: 15 holzern ein Pflock.
Dort ein Gefūhl, vom Eiswind herūberweht, das sein tauben-, sein schnee-farbenes Fahnentuch festmacht.
Heimkehr (iš rinkinio Kalbos grotos) – tai eilėraštis, reflektuojantis kalbą „aš” nebylumu. Į subjektyvumo plotmę tariamai nukreipiantis įvardis „aš” konkrečioje šio eilėraščio situacijoje reiškia ne-subjektą, o pati eilėraščio kalba funkcionuoja kaip negrįžtamai prarasto pėdsakas. Kelio motyvas leidžia svarstyti apie nueitą kelią savęsp ir kalbos kalbėjimą nebylumo link.
Heimkehr – tai eilėraštis, steigiantis save iš tylos. Sudurtinis žodis Heimkehr, reiškiantis grįžimą namo, susideda iš dviejų šaknų „Heim” ir „Kehr”. Su žodžiu „Heim” siejasi namų, slaptumo, saugumo, o kartu ir išsprūdimo iš jaukumo sferos semantika – esama ne namų erdvėje, namai tolima siekiamybė. Žodis „Kehre” reiškia kelio posūkį, vingį. Eilėraštyje kalbama apie sąmonės posūkį – sąmonės, kuri eilėraštyje nėra pavadinta ir negali būti skaitymo veiksmu išskirta kaip vienareikšmiškai identifikuojama savastis. Reikėtų atsižvelgti ir į žodžio „Kehre” istorinį daugiareikšmiškumą, kuris leidžia atskleisti, kad žodis buvo siejamas su sąmoningu žmogaus judesiu (apsisukimu ariant vagą bei kelyje), ir su savaiminiu reiškiniu (kelyje esančiu posūkiu, kuris pakreipia žmogų ir priverčia jį pasukti į tam tikrą pusę), paties žmogaus virtimu posūkiu (kai jis grįžta arba bėga tolyn), su kalbos figūromis
(kaip gr. „trope” atitikmuo), su likimo posūkiais ir poetiniais formos principais
139
(strofą, gr. „strope”).
Greta vokiečių kalboje nusistovėjusių žodžio „Kehre” reikšmių eilėraščio suvokimui ne mažiau svarbus yra šio žodžio kaip talpios metaforos naudojimas Martino Heideggerio filosofijoje ir jam suteikiama papildoma reikšminė įkrova. Heideggeris traktate Die Technik und die Kehre (Technika ir grįžtis, 1953) posūkiui suteikia įžvalgos („Einblitz”, „Eraugnis”) funkciją, kurios priedermė yra tikrumo išlaikymas („Wahrnis”), leidžiantis išvengti užverties ir paslėpties, kuri gali rastis kaip stovo (das Gestell), siejamo su technikos problema, pasekmė. Anot Heideggerio, posūkis leidžia atsiverti paslėpčiai pačioje paslėptyje ir prisideda prie to, jog atsiveria užmaršties esmė pačioje užmarštyje, kas platesniame Heideggerio idėjų lauke reiškia būties epochos pradžią, ir technikos įveiką:
„Stovo (das Gestell) esmė yra pavojus. Būtis kaip pavojus pasisuka (kehrt sich) savo esmės užmarštyje tolyn nuo šios esmės ir tuo pačiu įsuka į savo esmės tiesą. Pavojuje viešpatauja šis dar neapmąstytas pasisukimas (Sich-kehren). Todėl pavojaus esmėje slypi grįžties (Kehre) galimybė, dėl kurios būties esmės užmarštis pakrypsta taip, jog šia grįžtimi būties esmės tiesa savaip įsuka į esinio / buvinio (das Seinde) būtį.
Veikiausiai ši grįžtis, kuri yra būties esmės užmarštis būties esmės išsaugojimui, įvyksta tik tada, kai su savo esme permainingas (kehrig) pavojus pasirodo kaip išties esantis pavojus.”
„Jžvalga (Einblick) į tai, kas yra – šis pavadinimas dabar pavadina įvykio grįžtį būtyje, grįžtį atmetatant esmę savo išsaugojimo (Wahrnis) link. […] Įžvalga į tai, kas yra (was ist), – pavadina būties esmėje susiklosčiusią padėtį (Konstallation). Ši padėtis yra dimensija, kurioje būtis esti (west) kaip pavojus.”
139 Vlg http://germazope.uni-
trier.de/Projects/WBB/woerterbuecher/woerterbuecher/dwb/wbgui
Celano eilėraštis tematizuoja grįžimą kaip posūkį, atmintį išsaugojančią užmarštį (atsimenama, kad užmiršta). „Aš” nebylume (14 eil.) atsiveria erdvė
142
prarasčiai. Prarastis veikia kaip prarasta, tačiau sugrįžtanti atmintimi142.
Rinkinyje Spachgitter po eilėraščio Heimkehr eina eilėraščiai Unten ir Heute und morgen, kuriuose atpažįstamos šio eilėraščio „metastazės”. Eilėraštyje Unten skiemuo po skiemens grįžtama iš svetingo (mylinčiųjų) akių pokalbio į užmaršties namus, iš (savo) kalbos pertekliaus į („tavo”) tylėjimą:
UNTEN
Heimgefūhrt ins Vergessen das Gast-Gesprach unsrer langsamen Augen.
Heimgefūhrt Silbe um Silbe, verteilt auf die tagblinden Wūrfel, nach denen die spielende Hand greift, grofi, im Erwachen.
Und das Zuviel meiner Rede: angelagert dem kleinen Kristall in der Tracht deines Schweigens. – Paul Celan, Die Gedichte, 95.
Eilėraštyje Heute und morgen kalbama apie klaidžiojimą su „kitu” („tavimi”) po tolius, kalbančiojo suakmenėjimą tolių akivaizdoje ir atsakomybę jiems, tamsybės įžvalgą, tylos „kalimą” ir laipto pakopą, ant kurios tupi tai, kas atminta, balsą iš kurio pasisemiama (gyvybės? atminties?) gėrimo:
HEUTE UND MORGEN So steh ich, steinern, zur Ferne, in die ich dich fūhrte:
Vom Flugsand ausgewaschen die beiden Hdhlen am untern Stirnsaum. Eraugtes Dunkel darin.
Durchpocht
von schweigsam geschwungenen Hammern die Stelle,
wo mich das Flūgelaug streifte.
Eilėraštyje rašymu „surenkamas” paslėptyje rusenantis kentėjimas, kurio pėdsakai ima staiga atsiverti. „Aš”, kuris įprastai eilėraštyje galėtų būti traktuojamas kaip subjektas, čia virsta to, kas prarasta pėdsaku („Schlittenspur des Verlornen”, 6 eil). Eilėraštyje praradimas tai praradimas par excelance, jis nėra konkretizuojamas ar suobjektinamas. Leidimasis į atminties vietovės paieškas reziumuojamas tik pavadinime (Heimkehr) esančiu žodžiu „namai”. Praradimo gedulas išsisėmęs, jis neapraudamas, o atsiveria kaip minties ir jausmo kripta, įgalinanti išgrynintą, nuo seno kentėjimo atsietą, jau melancholišką skaudėjimą.
Pavadinimo žodis „Heimkehr”, įvardija eilėraščio situaciją: grįžtama namo. Šis žodis reiškia ir posūkio veiksmą, ir kelionės įvykį, ir nueito kelio įvardijimą. Grįžime namo suskamba ir žodžiai „posūkis”, grįžtis” („Kehre”), ir „sugrįžimas” („Rūckkehr”), ir „pasikartojimas” („Wiederkehr”). Grįžtama į tam tikrą pradžios erdvę, žyminčią ne dabarties laiką. Eilėraštis išsirutulioja posūkio judesiu: tam, kad būtų galima sugrįžti, reikia apsisukti. Ar posūkis atliekamas sąmoningai, ar yra tiesiog nulemtas vingio – kalbos, sakinių, eilučių, strofų – kelyje, lieka neaišku. Tačiau kas kryptinga išties įvyksta – tai yra posūkis laike. Prarastas laikas „prasimuša” ir tam tikra atminties forma grįžta ištartuoju antrosios eilutės „vakar”. Žodis „Schneefall”, reiškiantis sniego kritimą, kartu pažadina „mintį” („Einfall”). „Sniego kritimas” daro įtaką eilėraštyje tiesiogiai neįvardintai mąstančiai ir jaučiančiai sąmonei: išorinė šiandiena persijungia į vidinę vakardieną (čia svarbus vokiško
Dahinter,
ausgespart in der Wand, die Stufe,
drauf das Erinnerte hockt. Hierher
sickert, von Nachten beschenkt, eine Stimme,
aus der du den Trunk schopfst. Ibid. 95.
žodžio „Erinnerung”, atsiminimas sąryšis su vidumi „Inneres”). Pirmos strofos paskutinioji eilutė „Als schliefst du auch jetzt noch” („tarsi ir dabar tebemiegotum”) yra vakarykščio „tu” perkėlimas į dabartinį „tu”, miegančio „tu” – į atmintyje prabudusį „tu”: „Tu” būdrauja savo miege ir žadina atmintį. Šis „tu” gali būti suvoktas kaip išorinio „tu” tapsmas atsimenančiojo vidiniu „tu”. Tai grįžimas namo iš nepasakomos sferos prie įvardinto „tu”, galinčio atstovauti tolimus, tekste neištartus namus. Sniegingas ir apledėjęs vietovaizdis nėra tikrieji namai, kur būtų galima sugrįžti. Ieškoma vieta ir laikas reiškia kitokią nei ta, iš kurios grįžtama, svetimybę. Todėl „tu” – tai ir perėjimo nuo numanomo „savęs” prie kadaise artimo „kito” artikuliacija. „Kitas” – tai „to paties” nesąmoningas kitoniškumas, svetimumas sau. Pirmosios eilėraščio eilutės žodžius „Schnefall, dichter und dichter” („sniego krytis, tankesnis vis tankesnis”) perskaičius kaip „Dichter” („poeto”) homonimą, galima manyti, kad eilėraštis – tai poeto atliekamas praradimo atminties sutankinimas, sutirštinimas, paties poeto ženklų „užpustymas”. Atsiminimas čia veikia kaip „kito” įrašymas į eilėraštį kaip (asmeninės, nebeasmeninės?) atminties tekstą ir išlaikymas jame (5, 6, 16, 18 eil.).
Atsiminimas galėtų reikšti begarsį „iškrytį” („Ausfall”) sielos gyvenime, sietiną su atotrūkiu nuo kasdienybės ir įprastumo: tirštame „karvelių pilkumo” sniege („taubenfarben” 1 eil., 18, 19 eil.), „baltumos begalybėje” (4 eil.) atsiveria „prarasto vėžė” (6 eil.). Žodžiai „Schlittenspur” („rogių vėžės”), kurio sandaroje yra ir žodis „pėdsakas” („Spur”), ir „entglitten” („nuslydęs”, „išsprūdęs” 14 eil.), kuriame figūruoja žodžio „leiden” („kentėti”), būtasis laikas „litten”, taip pat jungia kelionės ir kančios motyvus. Grįžimo judesyje ir skausmas gali būti suvoktas kaip pasikartojantis – nebe tas pats, tačiau atpažįstamas, anų dienų skausmas. Tai, kas prarasta grįžta stokos skausmo pavidalu. Šis suvokimas yra paradoksali akistata: praradimą įmanu suvokti kaip konkretaus praradimo pėdsaką, tačiau praradimo priežastis ir prarastas objektas lieka neatskleistas. Prarastis yra tai, kas kieno nors atžvilgiu ne(be)egzistuoja. Ši ne-be-egzistencija eilėraštyje veikia kaip poetinis nesančiojo ar net niekio įtvirtinimas.
Trečioje strofoje skausmo atmintis virsta skausmo regėjimu: „Darunter, geborgen, / stiilpt sich empor, / was den Augen so weh tut, / Hiigel um Hiigel, / unsichtbar.” Sniego pusnys (die Wehen) ir pamatyto skausmas („weh tun”, 9 eil.) suauga į atmintį užsklendžiančias neregimybės „kalvas” (10 eil.).
Mąstyti, kentėti, išsaugoti atmintį -turėtų subjektas, tačiau jis neįvardintas. Tas, kuris mąsto, jaučia, atmena, tekste pasirodo lyg pro beasmeniškumo šydą (krintantį sniegą) – ištarti veiksmai, o veikėjas nutylėtas. Tam tikras „aš” kaip savastis, galėtų būti numanomas (antrosios strofos „tu” suponuoja „aš buvimą), tačiau eilėraštis tokį mąstymo vingį paneigia: eilėraščio „tu” nėra dialogo situacijoje atsiveriantis „tu”. Priešingai, tai tariamas „tu” (sakinys, kuriame jis veikia – tariamosios nuosakos). Eilėraštyje nėra ir pirmuoju vienaskaitos asmeniu, iš savo perspektyvos kalbančiojo, save kaip „aš”, išreiškiančio subjekto. Niekas nekalba šiame eilėraštyje apie save, kaip save. Tačiau egzistuoja perspektyva, besiskleidžianti kaip optika, kalbinė koncentracija, požiūris: egzistuoja nutylėta savastis. Kalbančiojo „aš”, kurį projektuoja skaitytojo lūkestis, atsitraukimas iš eilėraščio išlaiko vietą kitam, ketvirtos strofos „į nebylumą nuslydusiam aš” („ein ins Stumme entglittenes Ich”, 14 eil.). Šis vienintelį kartą visame eilėraštyje ištartas „aš” yra atitolintas, sudaiktavardintas „aš”,ne-įvardis nei tiesiogine, nei etimologine prasmėmis, -jis neatstovauja vardo143. „Aš” tuo pačiu sakiniu ir ištariamas ir panaikinamas –
Vardo / bevardiškumo problema yra vienas Celano kūrybos leitmotyvų. Rinkinio Die Niemandsrose eilėraštyje Hinausgekront „aš” žvaigždėtą naktį mintimis pina Berenikės plaukus, kurie susipina su mirusios mylimosios plaukų atmintimi, su prakeiksmu ir malda, vardu ir sėkla einama atminti „geto rožės”: „[K]omm ich und komm ich. Zu dir, / Geliebte. // Auch mit fluch und Gebet. Auch mit jeder der iiber- mich hin-/ schwirrenden Keulen: auch sie in eins / geschmolzen, auch sie / phallisch gebundelt zu dir, / Garbe- und Wort. // Mit Namen, getrankt von Exil. / Mit Namen und Samen, mit Namen, getaucht / in alle / Kelche, die vollstehn mit deinem / Konigsblut, Mensch, – in alle / Kelche der groflen / Ghetto-Rose, aus der / du uns ansiehst, unsterblich von soviel auf Morgenwegen gestorbenen Toden.” – Paul Celan, Die Gedichte, 154.
To paties rinkinio eilėraštyje Chymisch vardo (ir žmogaus) sudeginimas išsakomas eilutėmis „Schweigen wie Gold gekocht / in verkohlten / Handen. // Grofle, raue, / wie alles Verlorene nahe / Schwestergestalt: // alle Namen, alle die mit-/ verbrannten Namen. Soviel zu segnende Asche.” – Ibid. 134.
būdamas be balso, jis yra ir be savasties, kadangi negali įvardinti savęs kaip „aš”. Nuo kalbos vėžės „nuslydusio aš” (14. eil.) nebylumas veikia kaip jo išorinės identifikacijos bruožas, bet nereiškia jo veiklios sąmonės. Šią vietą laikytume eilėraščio posūkiu. „Aš” priskiriamas kalbos duoties bei egzistencijos praradimas: negalėdamas pasakyti „aš”, jis nėra nei asmuo, nei subjektas. Šiai minčiai artimas ir Meridiano užrašuose Celano iškeltas klausimas apie subjektyvumo esatį ir nesatį bei svarstymas apie subjekto savęs paties atsisakymą poezijoje („Selbstaufgebung des Subjekts”), pagrįstas prielaida, kad subjektas „ne visai žmogus” („nicht der ganze Mensch” ).
Maurice’as Blanchot esė Le dernier a paries (Tas, kuris kalba paskutinis 1984), skirto Celano Kalbos grotoms, paraštėje cituodamas eilėraščio eilutę „die Schlittenspur des Verlornen” („prarasto vėžė”), subjektą laiko tarpu, kuris nepaisant jam būdingos tuštumos, savyje talpina pilnatvę, besisemiančią iš tylėjimą, kaip „neverbalų griežtumą”, įtvirtinančios kalbos:
„Aš” bevardiškumas tematizuojamas ir to paties laikotarpio į rikinį neįėjusiame eilėraštyje, publikuotame po autoriaus mirties Mitternacht: „Ich habe keinen Namen. (Der fault im Menschenmoor.) / Ich habe keinen Namen und nur die eine Hand. / (Die andre liegt beim Namen – sie knospt. / Mit hundert Fingern knospt sie: der Name fault und fault.) – Ibid. 460.
„Niemandzeugtfūr den Zeugen („niekas neliudija už liudininką”). [Citata iš Celano eilėraščio Aschenglorie – I.B.] […] Kur ieškoti liudininko, kuris neturi liudininko? Tai, kas čia į mus kalba, pasiekia mus ypatinga kalbine įtampa ir koncentracija, būtinybe laikytis žodžių, kurie susaistyti su kažkuo kitu, nei jų prasmė, kurie krypsta tik į kažką kita ir vis dėlto siejasi tarpusavyje, būtinybe sujungti juos vieną su kitu į visumą, kuri nėra vienovė. Ir kas iš šių, dažniausiai labai trumpų eilėraščių, kuriuose sąvokos ir sakiniai savo neapibrėžto trumpumo ritmu tarsi apgaubtos baltumos į mus kalba, yra tai, kad ši baltuma, šis laikymas viduje, šis tylėjimas nėra pauzės ar intervalai, leidžiančios atsikvėpti skaitant, bet kad šie dalykai priklauso tam pačiam, tik menką atsipalaidavimą leidžiančiam griežtumui, ne-verbaliniam griežtumui, kurio paskirtis nėra būti prasmės nešėju, tarsi tuštuma labiau reikštų pripildymą nei trūkumą, – tuštuma prisodrinta tuštumos. Tačiau galbūt tai kalba, pirmiausiai krintanti man į akis, kalba, kuri dažnai yra tokia kieta (kaip kai kuriuose vėlyvuosiuose Holderlino eilėraščiuose) – ne, ne kieta, o ryški bei skardi, ir esanti anapus to, iš ko gali kilti giesmė, ir vis dėlto niekad neištarianti prievartos žodžio, niekada neužsimojanti smūgiui, neįkvėpta jokio agresyvaus ar griaunančio ketinimo: tarsi savinaika, dėl kurios būtų apsaugotas bet kuris kitas, jau būtųįvykusi arba „dafi bewahrt sei ein durchs Dunkel getragenes Zeichen („kad liktų išlaikytas tamsuma nešamas ženklas”) [Citata iš Celano eilėraščio Schliere – I.B.].
Blanchot kalba apie eilėraščio subjektą kaip liudininką, kurio nėra, ir apie tai, kad kalba perima liudininko vaidmenį. Kalba, anot filosofo, įkūnija išsakytus ir nutylėtus turinius. Kalbinis nuoseklumas ir detalumas steigia neverbalinį griežtumą, kuris tekstuose leidžia būti tam, ko išties nėra. Tarpo ar tuštumos perteikimas tampa galimas. Blanchot formuluotė „tuštuma prisodrinta tuštumos” nėra tiesiog tautologija, ji reiškia tekste esančią radikalią tuštumą, kuri netrukdo greta būti žodžiui, sakiniui ir neišardo teksto, tačiau leidžia suabejoti „prasme”. Nesantis liudininkas ir kalbėjimas pačia kalbos koncentracija reiškia subjekto keitimą kalba. Svarbi su analizuojamu eilėraščiu sietina ištara: iš tylėjimo gimsta sakymas, ir tuštuma, ir spengianti tyla yra pripildytos sakymo. To, kas nutylėta ir kas ištarta žodžiu „tyla”, vienovė, lemia prieigas prie neįvardijamumo.
Subjekto egzistencijos praradimą įtvirtina ketvirtos strofos pasakymas: „Auf jedem [Hūgel] […] holzern ein Pflock” (ant kiekvienos [kalvos] po medinį kuolą, 12, 15 eil.). Žodžių išsidėstymas atveria daugiaplanį skaitymą. Į kiekvieną kalvą įkaltas kuolas būtų antkapinio paminklo ar kenotafo atitikmuo. Metapoetiniame lygmenyje tai reikštų, jog pats eilėraštis – kenotafas, mirusiųjų atminties saugojimo erdvė. Pasakymu „Ein ins Stumme entglittenes Ich: […] holzern ein Pflock” (14, 15 eil.) patvirtinamas „aš” egzistencijos praradimas (dvitaškis gali būti perskaitytas kaip „yra”: „aš” yra į kalvą įkaltas medinis „kuolas”). Čia atsiveria dvi skaitymo galimybės: arba „aš” visame eilėraštyje atsisako būties, o ketvirtoji strofa veikia kaip grįžimas į sąmoningą ne-būties suvokimą, arba „aš” praranda save iškarto ir galutinai savo sąstingio ir nebylumo ištaroje. Palyginimu su kuolu „aš” priskiriamas antropomorfiškam daiktui, neturinčiam savyje žmogiškumo savybių. Antropomorfizmas,atsižvelgiant į jo etimologiją, veikia pažodiškai – kaip žmogaus formos suteikimas. Čia paranki būtų Paulio de Mano antropomorfizmo apibrėžtis, kurioje antropomorfizmo tropas apibūdinamas kaip figūra, kuri savyje išsaugo kito daikto kitoniškumą ir suteikia iliuziją, jog turinti savyje kažką išankstinio, ko niekada šios figūros ištakose nebuvo ir kas atsiranda tik jai susikuriant:
„Antropomorfizmas nėra paprastas tropas, o identifikacija substancijos lygmenyje. Jis vieną daiktą laiko kitu taip implikuodamas tam tikrų daiktų konstituciją dar prieš jų panaudojimą, jis priima vieną dalyką už kitą, kurį vėliau gali teigti kaip duotą'”
Tai leidžia galvoti, kad eilėraščio „aš”, dvitaškiu patikslintas kaip antropomorfinė „sustingusio kuolo” figūra yra substancija be subjekto. Eilėraštyje sudaroma pirmapradiškumo prielaida, tarsi tai būtų kažkada buvęs, kvėpavęs, kalbėjęs žmogus, tik dabarties situacijoje transformuotas į sustingusį „kuolą”. Tačiau eilėraščio erdvėje „aš” ir steigiasi kaip nutilęs ir sustingęs, regis, eilėraštyje jis neturi priešistorės. Antropomorfizmu sukuriamas jau įvykusios transformacijos įspūdis: „aš” pakeitęs formą mirties akivaizdoje, kurios buvimo tekste nuojauta stiprėja, veikiant antropomorfizmui.
Tai, kas eilėraštyje, šaižiai suskamba iš savo užslaptinančio nebylumo, yra į antropomorfizme išsakytą iliuzorinę priešistorę kreipianti mirtis. Eilėraštis išsako save iš mirties perspektyvos ir kartu byloja apie tam tikrą laiko atsitraukimą. Mirtis, kuri kiekvienam sava ir vienkartinė , ir kartu niekad nesava , eilėraštyje sugrįžta suvokta praradimo refleksijos dėka.
Mirtis, kuri, kaip ir subjektas, eilėraštyje tiesiogiai neišsakyta, veikia kaip žodį nutraukianti jėga. Daugybė nutylėjimų atsleidžia, kad mirtis (ir jau numirusio mirties pakartojimas patirties peržiūra) vyksta kaip kalbos katastrofa: „aš” „išslysta” iš savasties ir „grąžinamas namo” (heimgeholt, 13. eil.) į savo nejaukią „šiandieną”, į savo buvimą be savasties ir į savo nebuvimą, kuris reiškiasi nebylumu, priklausančiu paties eilėraščio kalbai. Šioje radikalioje atskirtyje bei sukeistinime eilėraštis išlaiko nutolimus, kurie nepriklauso tiesioginiam eilėraščio kalbėjimui. „Kitas” yra ne tik mirtis, kitas yra ir „aš pats”. Tai siejasi su šio „aš” identiteto steigtimi: „aš” konstatuojamas nebylumo ištara bei jo paskelbimu nebyliu. Tai nutinka ne kalbančiojo kalbėjimo akto metu, bet skirtumų sąveikos procese, sudarančiame šio „aš” pamatą. Nebylumas sukuria vidinį skirtumą „aš” savastyje taip, kad beveik neįmanu nubrėžti ribos tarp to, kas jame „jis pats”, ir to, kas jame „kitas”. Šis skirtumas yra „paties” dalis, kuri leidžia užmiršti tikrąją savastį mirtyje, o dominuojantis skirtumas „aš” paverčia „kitu”. Visa tai priklauso sukeistinimo veikimo laukui.
„To paties” ir „kito” neapibrėžtumas leidžia svarstyti apie eilėraštyje nutylėtą „aš” kaip tam tikrą pirmosios strofos „tu” formą, kurioje „tu” veikia kaip nepasakyto aš atspindys. Tačiau įmanu galvoti ir tai, kad pirmosios strofos „tu” transformavosi į nebylų, mirusį ketvirtosios strofos „aš”. Jei eilėraštis išties randasi iš perspektyvos, kurią būtų galima įvardinti kaip „trečiojo” perspektyvą (pvz., poeto signatūra žodyje „dichter”), tai negali būti atmesta ir šio „trečiojo” identifikacija su ketvirtosios strofos nebyliuoju „aš”: „trečiasis” skelbia savo identifikaciją su „aš”, leisdamas tam „aš” būti eilėraštyje. Identifikacija su juo, atsižvelgiant į eilėraščio visumą, gali reikšti identifikaciją su visais nutilusiaisiais: reikėtų skaityti: „aš nutyliu save kaip kalbantįjį ir savo tylėjimu priskiriu save nebyliesiems”. Iš subjektyvumo tarpų, nutylėjimųprasiveržia pačios kalbos bylojimas. Kalbantis „trečiasis” – tai kalba. Jei ir kalba nutiltų – nebūtų eilėraščio.
Sakinys „Auf jedem [Hugel] […] ein ins Stumme entglittenes Ich” galėtų reikšti, ir tai, kad „ant kiekvienos kalvos stūkso po vieną į nebylumą nuslydusį „aš” . Šis kalbiškai konkretus „aš” pars pro toto principu atstovauja visą „į nebylumą nuslydusiųjų” gausybę. Šis perėjimas nuo vienetinio prie daugybiškai vienetinio mąstymo yra neredukuojamą semantinį perteklių sukuriantis prasminis perkėlimas (šiam pertekliui priklausytų ir vėjo pučiamo pilko tarsi karveliai sniego analogija su plaikstomais vėjyje pelenais, – vienu Celano kūrybos leitmotyvų). Subjektyvumas yra paneigtas gyvybės nebuvimu, tačiau jis nėra paneigtas pirmapradiškai, kaip niekad nebuvęs, -antropomorfizmo veikimo lauke jis išskaidomas ir pasirodo esantis išsišakajontis savo nesamybėje, kadangi neigimas suponuoja ir teigimą.
Paskutinėje strofoje kyla „jausmas” („ein Gefuhl, […] das sein tauben-, sein schnee-/ farbenes Fahnentuch festmacht”,16, 18, 19 eil.). Kelionė namo vista įžengimu į naujas žemes, įtvirtinamu vėliavėlės įsmeigimu (19 eil.). Naujų žemių atradimas gali būti siejamas su pokyčiais patyrime. Jausmas siejamas ne tik su vizualine, bet ir su garsine bei lytėjimo patirtimi. Čia svarbus žodžio „taubenfarben” daugiareikšmiškumas. Sudurtinio žodžio „tauben-farben” („karvelių pilkumo”) segmentas „taube-” („balandis”, „karvelis”), turi ir homonimą – „der Taube”, reiškiantį kurčiąjį, ir „taub”, kurčią, nejautrų (pvz., idiomoje „taubes Gefuhl” nusakomas pojūtis, kai nutirpsta kuri nors kūno dalis). Taigi metafora „tauben-farben” gali reikšti pilkas kaip karvelis”, „apkurtusios spalvos”, „nublankusios spalvos”. „Taub” („kurčias”) susijęs su ketvirtos strofos „stumm” („nebylus”) – tai pakartota nejautra. Tuo tarpu artikuliuotas „jausmas”, kuris tekste negali būti priskirtas jokiam subjektui, veikia kaip aidas išjausto, nuo jaučiančiojo atitrūkusio jausmo ir leidžia suvoktijį kaip tokį. Jausmas šiame eilėraštyje tampa žodžiu, kuris, besimainančių vaizdinių kaitoje išlieka stabilus („festmacht”, 19 eil.). Jausmo įtvirtinimas keistas – jis „nepritvirtintas” prie konkretaus jaučiančiojo. „Benamis” jausmas leidžia būti subjektui kaip nesančiam, tam, kuris nepasakomas ir pačiam nepasakomumui.
2.2. Eilėraščio monologiškumas
Subjekto neigimo struktūros eilėraštyje Heimkehr atskleidė Celanui svarbią paties eilėraščio kalbėjimo sampratą. Kelio įvaizdis žymi svarbias minties perėjas nuo subjektyvumo prie kalbiškumo. Ši problema atskleidžiama taip pat ir Meridiane:
Das Gedicht ist einsam. Es ist einsam und unterwegs.
Eilėraščio, kaip vienišo keliautojo, personifikacija nusakoma eilėraščio savivoka. Eilėraščio kelias – tai kalbos kelias. Pasak Celano, eilėraštis kalba iš jam būdingos vienumos. Vienišumą galima laikyti nuoroda į monologiškumą.
Paul Celan, Der Meridian, 8. Paul Celan, Der Meridian, 8.
Požiūris, kad eilėraštis yra vienišas ir kalbantis iš vienatvės pozicijos, būtų poeto atsakas tradicijai, traktuojančiai lyriką kaip monologišką literatūros formą. Tradicinis lyrikos kaip monologiškos literatūros rūšies apibrėžimas siejamas su orientacija į kalbantįjį subjektą ir eilėraščio perspektyvos formavimą, atsižvelgiant į tai, kad klasikiniuose ar klasikinę tradiciją tęsiančiuose eilėraščiuose subjektas, dažniausiai kalbantis vienaskaitos pirmuoju asmeniu ir apie save, suteikia kalbėjimui monologo formą. Tačiau Celano „eilėraščio vienišumas” kitoks: vienišumas, tai paties eilėraščio vienatvė. Jei eilėraštis vienišas tai jis monologiškas, kalbantis iš savęs paties ir savo kalbėjimu save įtvirtinantis („das Gedicht behauptet sich” , „Gewu3, es spricht immer nur in seiner eigenen, allereigensten Sache” ). Galima manyti,kad Celanas vienišo eilėraščio vaizdiniu sujungia Heideggerio vienišo kūrinio (Der Ursprung des Kunstwerkes) ir vienišos, iš savęs kalbančios kalbos koncepcijas (Unterwegs zur Sprache) .
Heideggerio Meno kūrinio ištakos įtaka Celano Meridianui akivaizdi. Pagrindiniai aspektai, siejantys šiuos tekstus, yra kūrinio nejaukos, kūrinio vienišumo ir kūrinio tiesos motyvai. Meno kūrinio ištakoje nejauka yra ir estetinė strategija, ir pats meno kūrinio poveikis (sukeliama nuostaba). „Kūrinio tiesa” ir „kūrinio esmė”, anot Heideggerio, atsiveria nejaukos akivaizdoje. Nejauka suprantama kaip priartėjimo galimybė suvokėjo bei meno kūrinio atskirtyje:
Kuo vienišesnis stovi savy kūrinys, įtvirtintas į pavidalą, kuo švariau jis, rodos, nutraukia visus saitus su žmogumi, tuo paprasčiau postūmis, kad šis kūrinys yra, įžengia į atvertį ir tuo esmiškiau susiduriama su nejaukumu (das Ungeheure), apverčiančiu tai, kas atrodė jauku (das bislang geheuer Scheinende). Tačiau šis daugialypis postūmis yra neprievartingas; nes kuo švariau pats kūrinys yra pastūmėtas į per save patį atvertą buvimo atvertį, tuo paprasčiau jis įstumia mus į šią atvertį ir kartu išstumia mus iš įprastumo. Leistis įstumiamiems reiškia nusigręžti nuo įprastų santykių su pasauliu ir žeme ir nuo šios akimirkos visus įprastus darbus ir vertinimus, žinias ir požiūrius užgniaužti savy, kad būtų įmanoma užsibūti kūrinyje vykstančioje tiesoje. Tik šio užsibuvimo užtęstumas (die Verhaltenheit dieses Verweilens) leidžia tam, kas sukurta, būti kūriniu – tuo, kas jis yra. Šį leidimą kūriniui būti kūriniu vadiname kūrinio išsaugojimu. Tik tokiam išsaugojimui atiduoda save kūrinys savo sukurtume kaip tikras, o dabar tai reiškia kaip kūriniškai esamasis.
Heideggerio skelbiama kūrinio vienatvė nėra jo uždarumas. Vienatvė sietina su kūrinio atvirumu bei „užsibuvimo užtęstumu”, kuris suponuodamas suvokėjo („mes”) laiką, kartu neįsileidžia jo į save, o išlaiko greta kaip artimą-tolimą „kitą”. Distancija kūrinio atžvilgiu yra būtina jo suvokimo sąlyga. Tokia distancija reiškia nuostatą, kad kūrinio suvokimas negali remtis įprasta patirtimi, gerai žinomų modelių pritaikymu, o kūrinio suvokimo būdų reikia ieškoti pačiame kūrinyje. Heideggerio aptariamas į „kūrinio tiesą” įstumiamas suvokėjas nenaikina kūrinio vienatvės, o, priešingai, ją suvokdamas leidžia jai atsiverti. Tokia atvertis daro suprantamą tiesą apie kūriniui būdingą ir būtiną vienišumą, kaip jo savarankiškumą, saviveiksmiškumą, savitiksliškumą, savaimingumą. Suvokėjas nepašalina vienišumo kaip esminės „eilėraščio” ypatybės, kuri siejasi tiek su „tiesa”, tiek su „neišsakomybe” .
„Der Weg zur Sprache” („Kelias į kalbą”, 1959) – tai vienas vėlyvosios Heideggerio filosofijos tekstų, patekusių į rinktinę Unterwegs zur Sprache
157
157 Yra žinoma, kad šiuos tekstus kaip pranešimų konspektus Celanas buvo nuodugniai
išstudijavęs dar prieš jų publikavimą ir vėliau jau publikuotus.
(Pakeliui į kalbą, 1959), skirtą kalbai . Meno kūrinio ištakoje su kūrinio specifika sietas „vienišumo” motyvas pranešime „Kelias į kalbą” naudojamas kalbos sampratos sklaidai. Remdamasis Novalis’io svarstymo apie monologą sakiniu „Gerade das Eigentumliche der Sprache, dafl sie sich blofl um sich selbst bekummert, weifl keiner” , Heideggeris suformuluoja dvi pastarajai studijai pagrindines tezes apie kalbą. Pirma, kalba yra monologiška, tad viena ir vieniša („einzig und einsam” ), antra, kalba suvokiama kaip trikdanti, nejaukiai atitolinanti („befremdend anmutet” ). Kalbos vienatvės metaforą Heideggeris laiko teoriniu pagrindu, leidžiančiu „iš šalies” pažvelgti į kalbą. Ši metafora nusako pačios kalbos specifiką: kalba filosofui nėra pokalbis įprastine prasme, ji kalba iš savęs pačios ir iš suvokėjo tereikalauja atsidėjimo -„klausymo” . Toks požiūris akivaizdus kalbos, kaip sakmės („Sage”) ir rodmės („Zeige”), koncepcijoje . Nors filosofas ir neatmeta kalbos ryšio su žmogaus kalbėjimu , kalbos esmė, anot jo, atitolusi nuo konkretaus kalbėjimo. Archajišką žodį „sakmė” jis vartoja kaip kalbos esmės ekvivalentą. Svarstydamas, kokiu būdu kalba gali kalbėti, Heideggeris argumentuoja: ji kalba, „sekdama kalbėjimo esiniu (das Wesende) – sakymu (das Sagen). Kalbakalba sakydama, t.y. rodydama.” Rodymas (Zeigen) suprantamas kaip gestas, iš kurio randasi visi ženklai (Zeichen) , t.y. rodymas įtraukiamas į ženklų ir ženklinimo sistemas. Kalbos sakymas kyla iš kažkada sakytos, tačiau neišsakytos sakmės, kuri ir yra kalbos esmė . Žmogaus santykis su sakme galimas jam atsisakius savo esmės ir priimant sakmės savastį (das Eigentumliche). Anot Heideggerio, keliui į kalbą priklauso kalbos esmė, nes pats „kelias yra įvykį iššaukiantis (ereignend)” . Teigiama, kad kalbos įvykis (Ereignis) kaip įsisavinimas (Er-eignen) žmogų, panaudoja sau . Kalbos monologiškumas Heideggeriui reiškia du dalykus: kad vien kalba kalba, ir kad ji kalba iš vienatvės pozicijos. Tačiau vienišas tegalįs būti tas, kuris nėra vienas, t.y. ne toks, kuris atsiskyręs ar praradęs bet kokius saitus. Vienišajam trūksta bendrybės, kaip siejančio ryšio, ir rodančioji sakmė (kuri yra „nebyli sakmė” ) veda kalbą žmogaus kalbėjimo link. Tačiau žmogus tegali kalbėti, kai klausydamas sakmės ją atliepia. Sakmės pakartojimas randasi ne iš ryšio, o
170
iš ryšio stokos, – vienatvės pagrindo . Ryšio stoką Heideggeris laiko produktyvia, o ryšio paieškas apibūdina naudodamas „kelio” vaizdinį. (Nebylios) sakmės įkalbinimo funkciją atlieka du kalbėjimo būdai – poezija ir filosofija.
170 Ibid., 265-266.
Heideggerio „Kelio į kalbą” filosofinis siekis išsakomas sakiniu „Die Sprache als die Sprache zur Sprache bringen” , kuris gali būti verčiamas keleriopai: „išsakyti kalbą kaip kalbą” arba „leisti kalbai kaip kalbai kalbėti”. Atsižvelgiant į straipsnyje vartojamą kelio metaforą – „pavedėti kalbą kaip kalbą kalbėjimo link”. Kelio būtinumą Heideggeris grindžia paradoksu, kad kalba žmogui yra prigimtinė, bet, kita vertus, jam nepaklūstanti. Mąstymas ir
kalbėjimas veikia tarsi kelio tiesimas (bahnen) ir rodymas kitiems. Rodymas siejasi su kelio tiesimo judesiu (Be-wegung), kuriuo sakmė paverčiama kalba . Kelio metafora naudojama mąstymo eigai ir metodui nusakyti . Ši mintis plėtota ir kitame rinktinės tekste „Das Wesen der Sprache” („Kalbos esmė”, 1957), kuriame kelias apibrėžiamas kaip „kalbos patirtis” („Erfahrung
174
der Sprache”) , priklausanti ir mąstymui, ir kūrybai. „Patirti”, pasak
175
Heideggerio, „reiškia būti pakeliui, nueitu keliu kažką pasiekti” . Šis sakinys suformuluotas remiantis vokiško žodžio „erfahren” etimologija („erfahren”: „keliauti”, „pervažiuoti”, „pasiekti”, „ištirti”, „pažinti”, „patirti”), ir graikiško žodžio „mėthodos” etimologija (gr. „meta”, – „po”, „paskui”, „hodos” -„kelias”, tad metodas – „sekimas kuo”, „ėjimas iš paskos”) . Sakymas, kaip
177
kelių kalboje tiesimas („Be-wegen: die Gegend mit Wegen versehen” ), vienija poeziją ir mąstymą . Mąstymas „tekstams pavymui”, anot Heideggerio, – tai alternatyva metodą sureikšminančiai mokslinei veiklai. Mąstymas yra kas kita nei mokslas, jis neturi nei visa apimančios temos, nei
179
universalaus metodo, tačiau leidžia tam, kas mąstoma, įvykti. Todėl kalba įvyksta ja ir ją mąstant arba ja ir ją kuriant. Heideggerio kalbos problematikai skirtus tekstus vienija teiginys apie mąstymo ir poetinės kūrybos giminystę, įtvirtinamą imperatyvu: suprask mąstymo esmę iš kalbos esmės, o kalbos esmę – iš poezijos esmės.
174 Martin Heidegger, „Das Wesen der Sprache”, Martin Heidegger, Unterwegs zur Sprache,
op.cit. 177.
175 Ibid., 177.
177 Ibid., 198.
179 Ibid., 178-179.
Poezijos (Dichtung) kūrinio sritis yra kalba. Todėl poezijos esmę reikia suprasti iš kalbos esmės. […] Poezija yra steigiantis (stiftend) būties ir visų daiktų esmės pavadinimas, – ne bet koks sakymas, o toks, kuriuo visa, ką vėliau aptariame kasdienine kalba, patenka į atvirumą. Todėl poezijaniekad nesinaudoja kalba kaip esama (vorhanden) medžiaga, tačiau tik pati poezija padaro galima kalbą. […] Tad kalbos esmė turi būti mąstoma iš poezijos esmės.”
Tai hermeneutinis siūlymas poezija suprasti kalbą. Poezija analizuojama kalba, o kalba analizuojama poezija. Supratimo ir aiškinimo struktūrą lemia dalies ir visumos santykis. Poezija yra kalbos dalis, kalbos vartojimo atvejis, kalbos reprezentacijos būdas. Kalbos esmės mąstymas iš poezijos esmės numato kitą požiūrį į kalbą arba kitą kalbos supratimą, arba supratimą kaip kitą kalbą. Tai siejasi taip pat ir su Celano kūrybai suprasti svarbiais klausimais. Galbūt tik poezija įsisteigia kalba? Ar galima manyti, kad kalba, kaip „kalbos esmė” ir „esmės kalba”, egzistuoja dar prieš poeziją? Jei tik poezija įsisteigia kalba, tai veikiausiai ta kalba, kuri yra prieš poeziją, yra ne ta kalba. Ir kas yra „kalbos esmė” bei „poezijos esmė”? Heideggeris skiria kalbos esmę nuo poezijos esmės. Tai reiškia, kad šios esmės, nors ir suprantamos viena iš kitos ir tam tikrais atvejais sutampančios, vis dėlto turi akivaizdų skirtumą: ne visa kalba yra poezija. Kalba – taip pat ir poezijos kalba – yra supratimo sąlyga. Heideggeriui įsiklausymas į poezijos kalbėjimą reikškia galimybę suprasti pačią kalbą.
Celano Meridiane kelio leitmotyvas struktūruoja tekstą. Kelias – tai būdas svarstyti apie poeziją, poezijos santykį su menu, poezijos esmę, eilėraščio atsiradimą ir suvokimą. Kelias tai poezijos atsiskyrimas nuo meno ir grįžimas į jo sferą:
Kunst fordert hier in einer bestimmten Richtung eine bestimmte Distanz, einen bestimmten Weg. // Und die Dichtung? Dichtung, die doch den Weg der Kunst zu gehen hat? Dann ware hier ja wirklich der Weg zu Medusenhaupt und Automat gegeben! // Ich suche jetzt keinen Ausweg, ich frage nur, in derselben Richtung, und, so glaube ich, auch in der mit dem Lenz-Fragment gegebenen Richtung weiter. / Vielleicht – ich frage nur -, vielleicht geht die Dichtung, wie die Kunst, mit einem selbstvergessenen Ich zu jenem Unheimlichen und Fremden, und setzt sich – doch wo? doch an welchem Ort? doch wohin? doch als was? – wieder frei? / Dann ware die Kunst der von der Dichtungzuruckgelegene Weg – nicht weniger und nicht mehr. // Ich weifl, es gibt andere, kurzere Wege. Aber
181
auch die Dichtung eilt uns ja manchmal voraus. La poesie, elle aussi, brūle nos ėtapes.
Poezijos kelias – smelktis iki kalbos esmės, tai nusakoma kvėpavimo posūkio metafora:
Dichtung: das kann eine Atemwende bedeuten. / Wer weifl, vielleicht legt die Dichtung den Weg […] um einer solchen Atemwende willen zuriick?
Kelio metafora vartojama ir eilėraščio sukūrimo, ir jo akistatai su suvokėju apibrėžti:
Geht man also, wenn man Gedichte denkt, geht man mit Gedichten solche Wege? Sind diese Wege nur Umwege von dir zu dir? Aber es sind ja zugleich auch, unter wie vielen anderen Wegen, Wege einer Stimme zu einem wahrnehmenden Du, kreatirliche Wege, Daseinsentwirfe vielleicht, ein Sichvorausschicken zu sich selbst, auf der Suche zu sich selbst … Eine Art Heimkehr.
Kelio, eilėraščio „vietos” paieškos reiškia susidūrimą su u-topija, kaip ne-vieta:
181 Paul Celan, Der Meridian, 6.
184 Ibid. 12.
Von hier aus […], im Lichte der Utopie, unternehme ich – jetzt – Toposforschung: / Ich suche die Gegend, aus der Reinhold Lenz und Karl Emil Franzos […] kommen. Ich suche auch, denn ich bin ja wieder da, wo ich begonnen habe, den Ort meiner eigenen Herkunft. Ich suche das alles mit wohl sehr ungenauem Finger auf der Landkarte – auf einer Kinder-Landkarte, wie ich gleich gestehen mufl. / Keiner dieser Orte ist zu finden, es gibt sie nicht, aber ich weifl, wo es sie, zumal jetzt, geben miiflte, und . ich finde etwas! // Meine Damen und Herren, ich finde etwas, das mich auch ein wenig dariber hinwegtrostet, in Ihrer Gegenwart diesen unmoglichen Weg, diesen Weg des Unmoglichen gegangen zu sein. / Ich finde das Verbindende und wie das Gedicht zur Begegnung Fiihrende. / Ich finde etwas -wie die Sprache – Immaterielles, aber Irdisches, Terrestrisches, etwas Kreisformiges, iber die beiden Pole in sich selbst Zurickkehrendes und dabei – heitererweise – sogar die Tropen Durchkreuzendes – : ich finde … einenMeridian.lSĄ.
Celano samprotavimai, nors primenantys Heideggerio argumentus, saviti: tai tarsi rinkinio Schneepart eilėraščio Largo neologizmas „heidegangerisch”, žaidžiantis pasivaikščiojimo laukyme vaizdiniu ir Heideggerio pavardės etimologija, ėjimu Heideggerio pramintais mąstymo takais . Kalbama apie eilėraščio kelią, buvimą pakeliui, poezijos ėjimą meno keliu ir pasukimą savo keliu, apie posūkį, nusakantį poezijos esmę, aplinkkelius, galop meridianą (dienovidį), į save sugrįžtantį kelią, nurodantį, kad bet koks kalbėjimas apie poeziją išauga iš pačios poezijos ir į ją sugrįžta. Kelias, kuriuo eina vieniša poezija veda į susitikimą su skaitytoju. Celano esančio pakeliui eilėraščio samprata įauga į filosofinį kelio mąstymo, o kartu ir į hermeneutinį supratimo ir aiškinimo rato kontekstą.
Meridiane ryškėja vienatvės motyvas: kalbai būtina vienatvė, kalba numato „kitą”, bet vis tiek lieka „vieniša”. Vienišumo akcentavimas leidžia suprasti eilėraštį kaip monologišką, mono-logiškumą traktuojant ne kaip hermetinei poezijai būdingą užsisklendimą, bet konkrečiam eilėraščiui būdingą „logiką”. Eilėraščio mono – logika Celano atveju reikškia ne vientisumą irnuoseklumą, ir ne į racionalumą orientuotą rašymą, o vienišumą, kaip vienkartiškumą, nepakartojamumą:
[D]as Gedicht ist […] einmalig und unwiederholbar, irreversibel jenseits oder diesseits aller Esoterik, Hermetik etc.
Eilėraščio vienkartiškumą reikia suprasti kaip poezijos apibrėžtį. Eilėraštis yra vienatinis, tačiau kartu atstovauja poezijai. Tokią sampratą pateikė Heideggeris Georgo Traklio eilėraščio interpretacijos „Die Sprache im Gedicht” („Eilėraščio kalba”, 1953) pradžioje:
Kiekvienas didis rašytojas kuria tik iš vienintelio eilėraščio. Jo dydis išmatuojamas tuo, kaip gerai jis pažįsta tąjį vienintelį, kad gebėtų visą savo poetinį sakymą išlaikyti jame.
Poeto eilėraštis lieka neištartas. Nė vienas iš eilėraščių, net jų visuma nepasako visko. Tačiau kiekviena poezija kalba iš vieno eilėraščio visumos ir kiekvieną kartą ją sako. Iš eilėraščio vietos kyla banga, kuri kiekvieną sakymą išjudina kaip poetinį sakymą.”
Meridiane eilėraščio ir poezijos santykis yra meno ir kūrinio, abstrakcijos ir konkretybės, bendrybės ir atskirybės, santykis. Eilėraštis patenka į poezijos visumą, tačiau išlaiko savo unikalumą. Celanas pastebi, kad teorinis kalbėjimas apie eilėraštį kaip tokį, eilėraštį kaip atstovaujantį visiems eilėraščiams, nevalingai veda prie eilėraščio suabstraktinimo, todėl jis užkerta kelią tokiam minties posūkiui teigdamas, kad abstraktus eilėraštis neegzistuoja, tačiau kiekviename eilėraštyje egzistuoja absoliutumo siekis:
Meine Damen und Herren, wovon spreche ich denn eigentlich, wenn ich aus dieser Richtung, in dieser Richtung, mit diesen Worten vom Gedicht – nein von dem Gedicht spreche? Ich spreche ja von dem Gedicht, das es nicht gibt!
Das absolute Gedicht – nein, das gibt es gewifl nicht, das kann es nicht geben! Aber es gibt wohl, mit jedem wirklichen Gedicht, es gibt, mit dem anspruchlosesten Gedicht, diese unabweisbare Frage, diesen unerhorten Anspruch.
Eilėraščio unikalumas sietinas su Celano sureikšmintomis datos ir individuacijos problemomis: „Es bleibt seiner Daten eingedenk” , „unter dem Zeichen […] der […] eingedenk bleibenden Individuation” . Ryškėja kalbos bei kalbos patirties ryšys. Teigiama, kad eilėraštis byloja atmindamas datą / datas, kurią / kurias tematizuoja ir kuria / kuriomis jis parašytas.
Datos svarbos išryškinimas Meridiane įtraukia autobiografinio įrašo problemą, nukreipiančią į kultūrines skaitymo / rašymo patirtis, kontekstus, istorines, teorines, lingvistines, filosofines pozicijas. Tokiu būdu randasi vienetinumo (singuliarumo) / bendrumo (totalybės) žaismė, sukurianti homogeniškų vienetinumo / bendrumo apibrėžčių komplikacijas. Vertėtų atkreipti dėmesį į Jacques’o Derrida vienetinumo / bendrybės klausimų interpretacijas, kurios yra svarbios Celano tekstui suprasti. Singuliarumo problema yra viena svarbiausių Derrida literatūrinių tekstų analizių paradigmų. Interviu „Cette ėtrange institution qu’on appele la litėrature” („Ši keista institucija, vadinama literatūra”, 1989) filosofas išryškina vienkartiškumo mąstymui svarbią kontradikciją: nėra istorijos be pakartojimo / literatūros kūrinys įvietina istorijos anachronizmą. Literatūros kūrinys yra vienintelis kaip toks, tačiau nevienintelis tarp literatūros kūrinių. Derrida rūpi absoliutaus vienetinumo ir absoliutaus vienatinumo stokos sąveika, kurią jis apibūdina kaip pakartojimo žaidimą idiomos vienatinume. Hermeneutinėje tradicijoje literatūros kūrinio vienkartiškumas priešinamas su interpretacijų daugybiškumu. Derrida teigia, kad interpretacijai taip pat gali būti taikoma
192
1992, 65., (Lietuviškas vertimas: „Ta keista institucija, vadinama literatūra”. Jacques’ą Derrida kalbiną Derrekas Attridge’as. Vertė Lina Perkauskytė. Baltos lankos Nr. 33, 2010, 86 – 128.)
vienatinumo samprata, nes interpretacijos darbas visada vienetinis . Istorija, kontekstas, žanras yra įtraukiami datos įrašymu, pasirašant, tačiau istorija,kontekstas, žanras neprieštarauja atlikto darbo (teksto) vienatinumui . Skaitymo metu vyksta skaitymo ir rašymo singuliarumų „dvikova”, pasirašydamas interpretatorius pakartoja ir pagerbia kito parašą, įterpia kitą parašą kaip paskirą vienkartiškumą . Interpretacijoje paliekamas ne vienas parašas. Vienatinumo ir parašo klausimai siejami su svarbiomis interpretacinėmis strategijomis – orientavimusi į tekstualumą ir atmintį. Literatūrą traktuodamas kaip kalbos galimybę kalbos sistemoje (du langage et de la langue), filosofas teigia, kad kalbėjimas apie literatūrą reiškia kalbėjimą apie tekstualumą bei literatūros atminties rašymą .
193 Ibid., 67
197 Jacques Derrida, „Che cos’e la poesia? – Was ist Dichtung”, Jacques Derrida,
Auslassungspunkte, Wien: Passagen, 1998, 299.
Derrida esė „Che cos’e la poesia?” galima skaityti kaip rašymą Celano Meridiano ir Heideggerio Unterwegs zur Sprache tekstų paraštėse: kalbama apie poezijos vienatvę, naudojamas kelio motyvas, samprotaujama gamtos, kultūros, atminties, technikos temomis, keliama suvokimo problema. Alegorijos forma parašytoje esė naujai svarstomas klasikinis poetikos klausimas „kas yra poezija?”. Tariamai atmetant išankstinį kultūrinį žinojimą konstruojamas tekstas, įvardinantis poezijos ir jos suvokimo santykį. Suvokti poeziją, anot Derrida, – vadinasi paklusti jos diktatui, išmokti atmintinai, persirašyti sau, stebėti ir išlaikyti, žiūrėti į parašytą, klausyti diktuojamą bei išsaugoti nuo užmaršties . Svarstymuose apie poeziją derinamos loginė ir retorinė argumentavimo plotmės. Retorinėje plotmėje poezija pavadinama vienišu ežiu (nurodoma į itališką žodį „istrice”, reiškiantį dygliakiaulę, mizantropą), esančiu kalbos autostradoje (svarbi „autostrados”, kaip „paties kelio”, etimologija) katastrofos akivaizdoje (svarbi „kastrofos”, kaipdramatinės baigties, ir poetinio posūkio nuo strofos prie strofos skaitymo galimybė):
Ji [poezija-I.B.] įsako ir atsakymas privalo būti poetiškas. Ji turi į kažką kreiptis, ypač į Tave, tačiau kaip į anonimiškume pasimetusią būtybę, tarp miesto ir gamtos, ji, pasidalinta paslaptis, vienu metu ir vieša ir intymi, būtinai ir viena, ir kita, ištarta iš išorės ir iš vidaus, nei viena, nei kita, tik į gatvę išmestas gyvis, būtinai vienišas, šalia savęs susisukęs į kamuoliuką. Ji, ežys, istrice , gali leistis teisėtai, ir būtent dėl to, pervažiuojama.”
Rašančiojo „įsirašymo į eilėraštį” problemą Derrida apibrėžia žymos (marque) sąvoka (ir cituoja Heideggerio filosofinį vaizdinį „Wegmarken”), kuri kitaip nei kalbos ženklai (signe) sietini su žymėjimu gyvenime. Tokia vienkartinė rašymo akto žymė, esanti rašte, perauga į parašo terminą, tekste veikia kaip įsteigianti skaitytoją . Tačiau eilėraštis „prisako” skaitytojui
202
padaryti šių žymų (marque) kilmę neišaiškinamą arba nepastebimą , t.y.
203
201 Ibid., 300.
202 Ibid., 301.
203 Ibid., 303.
interpretacija ištrinti rašytojo ir skaitytojo „vienatinės žymos kaip parašo” ribas. Interpretacija suvoktina kaip eilėraščio katastrofa, viena vertus, pažeidžianti tekstą (alegoriškai skaitytina kaip prievartinis iš žmogaus baimės susisukusio į kamuoliuką ežio išvyniojimas), kita vertus „sužeidžianti” skaitytoją (interpretacija yra sąmonės ir širdies darbas, kurį Derrida
išskleidžia išmokimo atmintinai palyginimu, prancūzų posakis „par coeur”, anglų „by heart” – tai paklusti diktatui įsidėti dygliuotą padarą, mizantropą į
205
širdį), t.y. veikianti kaip „kompetencijos ir tiesos tragedija” . Derrida teiginys „nėra eilėraščio, kuris neatsivertų kaip žaizda”206 gali būti skaitomas kaip Celano eilėraščio Dein vom Wachen, skelbto rinkinyje Atemwende, reminiscencija:
Die in der senk-Rechten, schmalen Tagsschlucht nach oben Stakende Fahre:
Sie setzt
Wundgelesenes ūber.207
Celano eilėraštis baigiasi prasmine slinktimi – „keltas perkelia” tai, kas „skaityta iki žaizdos” („Wundgelesenes”). Derrida kalba apie interpretacinį perkėlimą (translation), suardantį ženklą. Perkėlimas neišpildo interpretatoriaus absoliutaus eilėraščio geismo, pasireiškiančio kaip signifikato / signifikanto nedalomybės troškimas. Interpretacija perkelia rašto ženklą ir taip sulaužo eilėraščio neperkeliamumo siekį, paties eilėraščio pasipriešinimą rašto ženklo perkėlimui. Tiek interpretacinis perkėlimas, tiek įsidėjimas atmintin (vok. „auswendig”) kaip ir maldos kalbėjimo atveju (Derrida pasitelktą maldos motyvą galima lyginti su Celano Meridiane cituojama Walterio Benjamino esė apie Kafką „Aufmerksamkeit ist das natūrliche Gebet der Seele”208 bei Meridiano užrašuose išreikštą mintį apie eilėraštį, kaip vigiliją, – „das Gedicht als Vigilie”209) veikia kaip mechanizmas, išorybės automatas, technika
Jacques Derrida, Jacques Derrida, „This Srange Institution called Literature”, op. cit. 65. Jacques Derrida, „Che cos’e la poesia? – Was ist Dichtung”, 302. Paul Celan, Die Gedichte, 178-179. Paul Celan, Der Meridian, 9.
(retorinėje esė plotmėje pavartojamas ir žodis „automobilis” , nukreipiantis į savitikslę interpretacijos techniką). Eilėraštis, kaip „kito” palaiminimas, dovana, egzistuoja dar prieš jo „sukūrimą” (gr. poiesis, poiein). Nei įkvėpimo, nei poetinės technikos, kurių „kryžkelėje” yra eilėraštis, neįmanoma atšaukti, todėl katastrofa neišvengiama: eilėraštis nėra nei „grynoji poezija”, nei
211
„grynoji retorika”, nei „grynoji kalba”, nei „tiesos pavertimas kūriniu”. „Duotis”, „palaiminimas” neturi ženklo ir pavadinimo, skaitytoją „užklumpa nelauktai, atima žadą, nutraukia saitus su diskursyviąja, o ypač su literatūriškąja, poezija. Šios genealogijos pelenuose. Ne feniksas, ne erelis, o ežys, visai žemai, beveik ant žemės. Nei pakylėtas, nei bekūnis, galbūt
212
angeliškas, ir ilgam laikui” . Įkvėpimo, kaip autobiografinio įrašo, liekana / neišlikimas įvardijama žodžiu „pelenai”, akivaizdžiai rezonuojančiu su Celano poezija ir paties Derrida Celano skaitymu, pasirenkančio pelenus kaip vieną
213
pagrindinių poeto motyvų , atskleidžiančio jo rašymą mirties akivaizdoje ir
214
mirusiesiems – tiems, kurie neskaitys . „Amžiaus neturintis”, belytis eilėraštis-ežys besiartinančios katastrofos ir mirties akivaizdoje gali poeziją reflektuoti, gali ją deklamuoti, tačiau niekada nenurodo vien į save patį, nejuda automatiškai kaip tos „mirtį nešančios [interpretacinės] mašinos”, todėl jam neįmanoma, skirtingai nei teigia Heideggeris savo Traklio ir Georgės eilėraščių
215
210 Jacques Derrida, „Che cos’e la poesia? – Was ist Dichtung”, 302.
211 Ibid., 303.
212 Ibid., 303.
213 Plg. Jacques Derrida, Schibboleth. Fur Paul Celan, 22, 46, 47, 48, 80-87, 97-108 ir t.t.
214 Plg. S0reno Kierkegaardo „Baimės ir drebėjimo” juodraščiuose esantį imperatyvą: „Rašyk
mirusiesiems, tiems iš priešistorės, kuriuos tu myli. – Ar jie mane skaitys? – Ne.” – S0ren Kierkegaard,
Papirer, Bind IV, K0benhavn: Gyldendal, 1968, 244, cituota pagal Werner Hamacher, Entferntes
Verstehen, op.cit. 25.
215 Jacques Derrida, „Che cos’e la poesia? – Was ist Dichtung”, 303.
analizėse, „susirinkti”, jo lemtis yra veikiau „pasimesti” bei „išsibarstyti” . Reikšmių, tarsi varpų, rinkimas, atpažįstamas iš žodžio „šiboletas” etimologijos, eilėraštyje Engfuhrung virsta reikšmių tarsi pelenų išsibarstymu (54 – 62 eil.):
Kam, kam.
Kam ein Wort, kam,
kam durch die Nacht,
wollt leuchten, wollt leuchten.
Asche.
Asche, Asche. Nacht.
Nacht- und Nacht. […]
Eilėraščio, kaip retorinės figūros katachrezės, supratimu Derrida
217
grindžia mintį apie eilėraštį kaip „raštą sau” . Eilėraščio ir jį rašančiojo / pasirašančiojo santykis yra ne subjekto – rašto santykis, o rašto – rašto: rašo ir
218
pasirašo „kitas ženklas” . Interpretatorius pasirašo ne po eilėraščiu, o po
219
interpretacija, o tai jau nebe poezija.
Derrida studija Schibboleth: pour Paul Celan, (Šiboletas. Pauliui Celanui 1986) skirta datos, datų, datavimo kaip tam tikros istorinės akimirkos vienkartiškumo ir pakartojamumo (kalendorinės datos), kartu ir parašo,
220
signatūros, paties eilėraščio, kaip datos užrašymo, problemai . Celano eilėraščių Schibboleth bei In eins „šiboletas” filosofo tekste tampa pagrindine figūra, leidžiančia šiboletą (slaptažodį, kurio ištarimu atskiriamas savas nuo svetimšalio), taip pat datą, parašą, eilėraščio vienatinumą sieti su simboliu (Derrida žaidžia hebrajiško žodžio „schibboleth” ir graikiško žodžio
221
217 Jacques Derrida „Che cos’e la poesia? – Was ist Dichtung”, 304.
218 Ibid., 303.
219 Ibid., 303.
220 Plačiau apie datos reikšmę Derrida Celano recepcijoje žr. Martino Hainzo išskirtine
interpretacine precizika pasižyminčioje lyginimojoje Adorno, Szondi ir Derrida Celano recepcijos
studijoje, Martin Hainz, Masken derMehrdeutigkeit, 65- 132.
221 Jacques Derrida, Schibboleth, op.cit. 65.
„symbolon” ortografiniu panašumu dėl sutampančių priebalsių s, b, l” ),žymėjimu to, kas sužeista ir kam nėra „absoliutaus liudininko” , atvėrimu to, kas neatvira, kas šifruotai vienkartiška, nesugrąžinama, nekildinama iš
223
sąvokos, žinojimo, istorijos, tradicijos . Celano teigtą „eilėraščio kalbėjimą” filosofas radikalizuoja iki eilėraščio šiboletiškumo. Eilėraščio kalbėjimu kreipinys visada įvyksta, net jei ir nėra jokio ryšio su tuo, į kurį jis kreipiasi, ar net jei nėra paties „kito”, kuriam eilėraščio kalba sako, kad į jį kalba: „Kalboje,
224
poetiniame kalbos rašyme nėra nieko kito, tik šiboletai.”
Vienetinumo ir pakartojamumo problemą Derrida aptinka ir Celano Meridiane. Jis sieja poetinio teksto ir tiesos vienkartiškumą:
Eilėraštis yra „pavidalu virtusi atskiro žmogaus (der Einzelne) kalba”. Nepakartojamumas, bet taip pat ir vienišumas reiškia, kad atskirasis egzistuoja, ir kad eilėraštis yra „vienišas”. Ir iš pačios savo vienatvės esmės jis yra „pakeliui”, savo „giliausia esme” („seinem innersten Wesen”) siekiantis „dabarties ir esamybės”. Ir jei vienišasis, eilėraštis, sustotų „susitikimo paslaptyje”, tai būtent kaip
. .v . 225
vienišasis.”
Pasakymo tiesą reikia suprasti ne kaip anapusinio „kito” būties atspindį, ne kaip diskurso supanašėjimą su savo objektu, tačiau kaip ankstesnių teksto įvykių efektą. To, kas pasakyta, įvykiai ir kalbėjimo aktų poveikiai tiriami pozityviai ir iš išorinės pusės, kur nėra „vidinių paslapčių”, „surenkančio logos”, „proto teleologijos”. Autobiografiniu įrašu, signatūra, data tekste ima žiojėti plyšys, per kurį „išsprūsta” tiesa. Tarpais pasakoma tai, kas turėtų būti nutylėta, jie saugo „užmiršto atmintį” ir „užmiršto tiesą” .
222 Ibid., 66.
223 Ibid., 68.
224 Ibid., 68.
225 Jacques Derrida, Schibboleth, op. cit. 18-19.
Celanui kalbos – tiesos santykio problema buvo labai aktuali. Tiesos klausimas skatino atsakymų ieškoti Heideggerio filosofijoje . Heideggeris, poetinę kūrybą laikydamas meninės kūrybos kvintesencija, o poeziją
228
meniškumo esmės ištara, „tiesos” atvertį priskiria poezijai . Poezijos, kaip „tikrosios” kalbos, samprata, priešinama kalbos, kaip susikalbėjimo priemonės ar mąstymo ištarmės, sampratai , leidžia suvokti kalbos ir poezijos sanglaudą Heideggerio mąstyme. „Tiesos” atsivėrimas, jo teigimu, – tai poetinio sakymo galia. Poezija aktualizuoja sunkumus, sietinus su kalbos esme, su esmės kalba . Esmės kalba, kitaip tariant, reiškia tiesosaką. Tiesos ir tiesosakos skirtis – tai kalbos ir nekalbos skirtis.
228 Martin Heidegger, Meno kūrinio ištaka, 70 – 71.
Celanas, kaip ir Heideggeris, tiesą laikydamas kūrybos pamatu, nelaiko jos savaiminiu dalyku. Kūryba poeto suvokiama kaip tam tikras kelias tiesos link. Ši pozicija artima Heideggerio esančios, tačiau užsklęstos tiesos, patenkančios į neišsakomybės lauką, sampratai. Poetinis kalbėjimas yra ir tiesosaka, ir tiesos neišsakomybės sakymas. „Tiesos” kriterijus, Celano kūryboje svarbesnis už „grožio” kriterijų. Tradicinė, į harmoniją orientuota grožio samprata, taip pat estetika dėl estetikos Celano atrodo neprasminga. Celano laiške leidyklai „Librairie Flinker” (1958), kuriame poetas atsako į leidyklos rašytojams pateiktus klausimus, apibrėžiama tiesos svarba:
Die deutsche Lyrik geht glaube ich andere Wege als franzosische. Dūsterstes im Gedachtnis, Fragwūrdigstes um sich her, kann sie bei aller Vergegenwartigung der Tradition, in der sie steht, nicht mehr die Sprache sprechen, die manches geneigte Ohr immer noch von ihr zu erwarten scheint. Ihre Sprache ist nūchterner, faktischer geworden, sie mifltraut dem „Schonen”, sie versucht, wahr zu sein. Es ist also, wenn ich das Polychrome des scheinbar Aktuellen im Auge behaltend, im Bereich des Visuellen nach einem Wort suchen darf, eine „grauere” Sprache, die unter anderem auch ihre „Musikalitat” an einem Ort angesiedelt wissen will, wo sie nichts mehr mit jedem „Wohlklang” gemein hat, der noch mit und neben dem Furchtbarsten mehr oder minder unbekūmmert einhertonte.
Dieser Sprache geht es, bei aller unabdingbaren Vielstelligkeit des Ausdrucks, um Prazision. Sie verklart nicht, „poetisiert” nicht, sie nennt und setzt, sie versucht, den Bereich des Gegebenen und des Moglichen auszumessen. Freilich ist hier niemals die Sprache selbst, die Sprache schlechthin am Werk, sondern immer nur ein unter dem besonderen Neigungswinkel seiner Existenz sprechendes Ich, dem es um Kontur und Orientierung geht. Wirklichkeit ist nicht, Wirklichkeit will gesucht und gewonnen sein.
Tai, kas Celano pavadinama „nepasitikėjimu grožiu”, tampa kitokio -„nykios atminties”, „klaustinumo”, „blaivios kalbos”, „nemalonaus skambesio”, „tikslaus”, „nenuskaidrinančio”, „nepoetizuojančio”, „pavadinančio” ir „tikrovę laiminčio” – grožio kūrimą. Grožio neigimas funkcionuoja kaip poetnė destrukcija. Lacoue-Labarte’as, įžvelgdamas poeto kūrybos dekonstrukcinę prigimtį teigia, kad poetiškumo destrukcija, vykstanti poezijai siekiant išsivaduoti iš gražumo, kovojant su tradicine grožio kaip sklandumo samprata švokštimo, mikčiojimo, vapėjimo motyvais, prilygsta poetiškumo sukūrimui. Kalboje, anot teoretiko, nuolat išnyra tai, „kas nevalingai poetiška” ir gražu. Būtent gražumas eilėraščiui keliąs grėsmę, nes kiekvienas eilėraštis, net ir Celano, esąs pernelyg gražus.
Tiesos reikšmės sklaidos Meridiane supratimui parankios pasirodo Derrida atliktos Heideggerio ir Celano interpretacijos. Skaitydamas Heideggerį Derrida teigia, kad tiesa steigiasi ženklų sistemose, o kartu yra kalbossuardoma . Ardymo apmąstymus Derrida pateikia kaip alternatyvą tekstams, teigiantiems „logos” viešpatavimą bei pretenduojantiems į neginčijamos, dažnai užtekstinės, tiesos ir prasmės ištarą, kai kalbai suteikiamas instrumento ar mediumo statusas – dažniausiai tai nutinka filosofijos, mokslo, politikos veikaluose. Celano poezija, tiesą kurianti, įprastinės kalbos sampratos ardymu, Derrida samprotavimuose nepatenka tarp diskursų, paneigiančių savo deklaruojamas „tiesas”, „idėjas”, „prasmę”. Derrida, kuriam „tiesa” filosofinių tekstų skaitymuose tėra „sintaksės tiesa” , Celano kūryboje reiškia „eilėraščio tiesą” kaip jo singuliarumą. Poetiniai tekstai, demontuodami tiesaus, sklandaus kalbėjimo apie tiesą galimybes, įtvirtina tiesą ne kaip jau sukurtą prasmės visetą, o kaip teksto tiesos valią ir šios valios išlaikymą.