„Šiandien Lietuvoje darbas, o kartu ir žmogus virsta tik priemone praturtėti, kad patenkintų savo augančias, o vartojimo visuomenės vis labiau auginamas materialines reikmes, paaukodamas tam asmenišką bendravimą ir socialumą <..> negatyvi žmonių reakcija nukreipiama į socialinės galios struktūras ir pasireiškia nepasitikėjimu jomis. Krikščioniškosios kultūros paveldas jau nėra mūsų socialinės tapatybės atrama“ .
Gyvename globalizacijos, kultūrinių mainų, vertybinių pokyčių ir ieškojimų laikotarpiu. Tai laikotarpis, kuomet senasis religinis paveldas tarytum nebespėja integruotis į sparčius socialinius pokyčius, tampa vis sunkiau suvokiamas pro naująją materialistinę sampratą. Vakarų ekonominis – politinis įnašas tapo svarbiausiu siekiu, palikdamas nedaug erdvės dvasingumo ir religingumo vystymuisi. Religinėms apeigoms tarytum nebelieka laiko ir norėdama išlikti ji priversta transformuotis: tapti paprastesne, aiškesne, įgauti globalumo atspalvį ir konkurencijos sąlygomis nenuilstamai ieškoti savo nišos. Arba nebandyti taikytis prie šiuolaikinės socialinės situacijos ir kurti savo visiškai radikalų pasaulį tiems, kurie taip pat sunkiai gali būti „ šiuolaikiški“. Katalikų bažnyčia ypač gerbdama ir laikydamasi tradicijų yra labai inertiška, todėl ją spėja aplenkti naujieji religiniai judėjimai. Visuomenėje , o ypač tarp katalikų, šis reiškinys yra vertinamas nevienaprasmiškai ir iškelia daugybę klausimų. Todėl šiame darbe daugiau atsižvelgsime į teorinį pagrindą tam tikrai Katalikų Bažnyčios nuomonei susidaryti.
Šia tema literatūros nėra gausu, daugiausia galima išgirsti ar žiniasklaidos priemonėmis sužinoti gana radikalias ir nevisiškai pagrįstas nuomones, kurios taip pat daugiau skirtos konkrečiam atvejui ar asmeniniams įspūdžiams. Reikšmingesnių tyrimų būtent šia tema taip pat nėra atlikta. Ryškiausi autoriai nagrinėjantys naujųjų religinių judėjimų klausimus yra D. Glodenis ir A. Paškus. Gausiau medžiagos medžiagos galima rasti internete, kur nauja informacija gali greičiau pasiekti besidominčią auditoriją. Daugiausia ir buvo remtasi puslapio www.religija.lt medžiaga.
Naujųjų religinių judėjimų samprata
XX a. pradžioje, kai kurios valstybės dar gynė valstybinės religijos monopolį, tačiau jau galima buvo pastebėti, kad religingumas vakaruose kinta, atsiranda naujų didelę įtaką turinčių jo dalyvių. Kadangi tapo nebeįmanoma nuo erezijos apsisaugoti įstatymiškai, tradicinių konfesijų krikščionys vietoj senojo įvardijimo „erezija“, įvedė naujas sąvokas – „kultas“ ar „sekta“ , kurios netrukus įgijo ryškų menkinantį atspalvį. Tuo siekta parodyti, jog naujesnės religijos yra žalingos visuomenei. Pasirodė ir išpopuliarėjo kontrkultinė, sekuliari antikultinė literatūra, kurioje tvirtinta, jog naujesnės religijos kelia pavojų psichinei sveikatai bei viešajai tvarkai . Septintame bei aštuntame XX amžiaus dešimtmetyje naujoms religijoms dėmesį pradėjo skirti ir socialinių mokslų atstovai. Mokslininkai ėmė ieškoti kitokio kalbėjimo apie šiuolaikinį religingumą būdo. Britų sociologė Eileen Barker išpopuliarino neutralią sąvoką „nauji religiniai judėjimai“, kuri mokslininkams pasirodė kur kas priimtinesnė nei „kultai“ ar „sektos“. Vėliau „naujų religijų“ terminas pradėtas vartoti ir kalbant apie didžiausius bei labiausiai tarp naujesniųjų religijų, kurių daugelio šaknys siekia XIX a. ( pvz., mormonų ar Jehovos liudytojų) įsitvirtinusius tikėjimus. Mokslininkai šį terminą priėmė palankiai ir, norėdami išvengti užgaulių žodžių „kultai“ ar „sektos“, vieningai pradėjo vartoti „naujojo religinio judėjimo“ sąvoką. Tačiau nebuvo tiksliai susitarta dėl šiuolaikinio religingumo sąvokų ir jų vartojimo ribų. Kai kas „naujųjų religinių judėjimų“ sąvoką vartoja kalbant tik apie XX a. atsiradusias grupes, kiti šią sąvoką taiko ir XIX a. kilusioms grupėms. Vieni mokslininkai vadovaujasi vien tik chronologiniais kriterijais, kiti – doktrininėmis paradigmomis, o „naujų religinių judėjimų“ klausimą kelia tada, kai judėjimo teologija rodo ryškų atsitraukimą nuo tradicinės krikščionybės arba nuo dar sunkiau apibrėžiamų tradicinio judaizmo, islamo, induizmo ar budizmo. Na, o štai XXI a. radosi nuomonių, raginančių nebevartoti ir terminų „nauji religiniai judėjimai“ ar „naujos religijos“, o veikiau šnekėti apie religijų „šeimas“ ir dvasingumo grupes .
Tačiau šiame darbe, vis dėlto, yra vartojama „ naujųjų religinių judėjimų“ sąvoka, kaip pakankamai aiški ir neturinti ypatingo emocinio atspalvio.
Naujųjų religinių judėjimų klasifikacija
Pratęsiant mintį apie religijų „ šeimas“, dvasingumo grupes, kaip „ naujųjų religinių judėjimų“ sinonimus, galima būtų pateikti nors sąlyginę šių judėjimų klasifikaciją. Tai padėtų aiškiau suprasti Katalikų Bažnyčios pozicijas, kurios yra nevienaprasmiškos naujųjų religinių judėjimų atžvilgiu. Čia pateiksime tik Lietuvoje registruotų judėjimų klasifikaciją:
Krikščioniškos kilmės judėjimai:
Armėnų apaštališkoji bažnyčia, Išganymo armija, Jehovos liudytojai, Kristaus bažnyčios, Metodistai, Naujoji apaštalų bažnyčia, Nedenominacinės krikščionių bažnyčios, Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčia (mormonai), Pasaulietinis namų misionierinis judėjimas, Rumunų ortodoksai, Sekmininkai, Septintos dienos adventistai, Suvienijimo judėjimas (munistai)
Islamo ir islamiškos krypties judėjimai:
Achmadijos Džamalo musulmonai, Neislamiškojo sufizmo bendruomenės
Induistinės krypties judėjimai:
Krišnos sąmonės organizacija (ISKCON)
Budizmo ir budistinės krypties judėjimai:
Japonijos budizmo bendruomenės, Laoso budizmo bendruomenės, Tibeto budizmo bendruomenės, Zen Budizmo bendruomenės
Kitos religinės kryptys:
Basajai, Pagonys
Kaip galime matyti iš registruotų netradicinių religinių judėjimų sąrašo, daugiausia Lietuvoje yra krikščioniškos pakraipos judėjimų ( tiksliau, kilusių krikščionybės pagrindu). Na, o kalbant apie naujumą, nekrikščioniškų krypčių judėjimai nauji greičiau Lietuvoje, bet ne savo kilmės šalyje, kuriose turi ilgametes tradicijas ir patirtį ( ypač budistiniai judėjimai.)
Alternatyvų tradicinei religijai atsiradimas byloja apie savotiškos religinės ar pasekėjų traukos konkurencijos atsiradimą. Gausiausias krikščioniškos krypties „konkurencingų“ judėjimų atsiradimas leidžia daryti prielaidas greičiau apie tradicinės religijos vystymo , o ne radikalių naujovių poreikį.
Verta į religinius judėjimus pažvelgti ir „kiekybiškai“.
Religinių organizacijų statistika
Lietuvoje juridinio asmens teisės yra įformintos 967 tradicinėms religinėms organizacijoms.
Tai lotynų apeigų katalikų, graikų apeigų katalikų, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų, stačiatikių, sentikių, judėjų, musulmonų sunitų, karaimų religinės organizacijos. Tačiau visas Lietuvoje įregistruotas religines, bendruomenes, bendrijas ir kitas religines organizacijas galima suskirstyti net į 33 religines kryptis . Taip pat yra įsikūrusios ar dar tik pradeda kurtis daugiau ar mažiau žinomos religinio pobūdžio organizacijos, kurios siekia įsiregistruoti, sulaukti viešo pripažinimo ir net neturėdamos teisėtumo statuso tęsia savo veiklą, pritraukia vis daugiau pasekėjų. Apytikriais skaičiavimais, Lietuvoje veikia apie 300 religinių bendruomenių ir grupių, kurios nepriklauso tradicinių religinių bendruomenių kategorijai. Šias grupes labai apytiksliai galima suskirstyti į maždaug 60 religinių judėjimų. Didžioji šių bendruomenių ir grupių dalis yra įvairios krikščioniškos pakraipos (pvz., baptistai, sekmininkai, septintosios dienos adventistai, Tikėjimo žodžio bendruomenės) .
Remiantis 2001 m. gyventojų surašymo duomenimis , 79 proc., gyventojų save priskiria Romos katalikams, kitos religinės sroves sudaro po kelis procentus, na, o naujieji religiniai judėjimai tesudaro po 0,01proc. Tačiau kyla klausimas, kiek iš tų 79 procentų katalikų yra giliai tikintys ir praktikuojantys? Kiek iš jų priklausydami katalikams domisi ar yra bent įdomumo dėlei įsitraukę naujus religinius judėjimus? O kiek iš jų yra nusivylę savo religija ir bando dvasinio peno ieškoti Bažnyčios draudžiamais keliais? Ar naujųjų religinių judėjimų atstovai taip pat traktuoja savo religiją? Tai yra klausimai, kurių atsakymai greičiausiai bylotų katalikų Bažnyčios nenaudai.
Katalikybė santykyje su kitomis religijomis
Remdamiesi Katalikų bažnyčios katekizmu pabandysime išskirti teorinį teologinį požiūrį į kitas religijas.
Biblinis Bažnyčios terminas [ ekklesia] reiškia „ sušaukimą“, surinkimą draugėn tų, kuriuos Dievo Žodis sušaukia, kad sudarytų Dievo tautą. Bažnyčia drauge yra ir regima ir dvasiška, hierarchinė visuomenė ir mistinis Kristaus Kūnas. Į Dievo tautą įsijungiama per tikėjimą ir Krikštą. „ Visi žmonės yra pašaukti į naująją Dievo tautą“, kad Kristuje „ sudarytų vieną šeimą ir vieną Dievo tautą“. Bažnyčia yra viena, nes jos šaltinis, jos Steigėjas yra vienas .
Tačiau nuo pat pradžių ta viena Bažnyčia pasirodė esanti labai įvairi, nes Dievo tautos vienybėn suburtos įvairiausios tautos ir kultūros. Taigi, Bažnyčios bendrijoje teisėtai gyvuoja dalinės Bažnyčios su savomis tradicijomis. Ši labai turtinga įvairovė neprieštarauja bažnyčios vienybei.
Bažnyčios vienybę užtikrina ir regimi bendrumo ryšiai:
– to paties, apaštalų perduodamo tikėjimo išpažinimas;
– bendras dieviškosios Liturgijos, ypač sakramentų, šventimas;
– brolišką Dievo šeimos sutarimą išlaikanti apaštalų įpėdinystė, perduodama Šventimų
( Kunigystės) sakramentu.
Tačiau „jau nuo pat pradžių šitoje vienoje ir vienintelėje Dievo Bažnyčioje buvo skilimų, kurie yra Apaštalų smerkiami ir griežtai peikiami. Vėlesniais šimtmečiais kilo didenių nesutarimų, ir gana gausios bendruomenės prarado visišką vienybę su katalikų Bažnyčia, kartais ne be kaltės iš abiejų pusių“ . Kristaus Kūno vienybę pažeidžiantys skilimai ( erezijos, apostazijos, skizmos) neįvyksta be žmonių nuodėmių, nes kur nuodėme, ten ir skirtumai, nesutarimai; o kur dora, ten sutarimas, vienybė ir ten tikintieji yra vienas kūnas ir siela. „Tie žmonės, kurie gimsta dėl tokių skilimų atsiradusiose bendruomenėse ir gyvena tikėdami Kristų, negali būti kaltinami atsiskyrimo nuodėme; Katalikų bažnyčia juos pasitinka su broliška meile ir pagarba“ .
Žodis „ katalikiška“ reiškia „visuotinis“ totalumo arba integralumo prasme. Bažnyčia yra visuotinė dėl to, kad joje gyvena Kristus ( kur Kristus, ten ir Katalikų Bažnyčia). Bažnyčia yra visuotinė dar ir dėl to, kad yra Kristaus siunčiama pas visų tautų žmones, kurie vykdydami Dievo valią turėtų prisijungti .
„ Į Dievo tautą įvairiasi būdais yra kreipiami tie žmonės, kurie dar nėra priėmę Evangelijos“ .
Yra įvardijamas santykis su kitomis didžiosiomis religijomis.
Bažnyčios santykis su žydų tauta.
„Senosios sandoros Dievo tauta ir Naujoji Dievo tauta, žvelgdamos į ateitį, siekia panašių tikslų: laukia mesijo atėjimo arba grįžimo. Tačiau vieni laukia grįžtant mirusio ir prisikėlusio Mesijo, pripažinto Viešpačiu ir Dievo sūnumi, o kiti laukia Mesijo, kurio bruožai lieka paslėpti ir kuris turi ateiti laikų pabaigoje. Šį laukimą lydi Jėzaus Kristaus nepažinimo ir nepripažinimo drama.“
Bažnyčios santykis su musulmonais
„ Išganymo planas apima ir išpažįstančiuosius Kūrėją, pirmiausiai musulmonus, kurie skelbia tikį, kaip Abraomas ir drauge su mumis garbina vienatinį, gailestingąjį Dievą, ateisiantį žmonių teisti paskutiniąją dieną. “
Bažnyčios santykis su nekrikščioniškomis religijomis
Bažnyčią su nekrikščionių religijomis riša pirmiausia bendra žmonijos kilmė ir bendras tikslas. „Bažnyčia pripažįsta, kad kitos religijos dar „šešėliuose ir atvaizduose“ tebeieško nežinomo, bet artimo Dievo, kuris duoda visiems gyvybę, dvasią ir visa kita bei nori, kad vis žmonės būtų išgelbėti. Tad visa tai, kas kitose religijose yra gera ir tikra, bažnyčia vertina kaip pasirengimą evangelijai ir dovaną to, kuris apšviečia kiekvieną žmogų, idant jis pagaliau turėtų gyvenimą“
Katalikybė taip pat yra prilyginama Nojaus arkai, kaip vienintelei patikimai galimybei išsigelbėti .
Nauji religiniai judėjimai kaip iššūkis tradicinėms bažnyčioms
Žinoma, naujas(is) (kitoks, netradicinis) religingumas negali būti laikomas išskirtinai šiandienos reiškiniu – jį galima rasti įvairiuose epochose ir įvairiose visuomenėse, ypač patiriančiose socialinius ir kultūrinius lūžius.
Naujasis religingumas pasižymi ypatingu religinio apsisprendimo vaidmeniu – apsisprendimo, kuris yra asmeniškas, nesaistomas išankstinės priklausomybės kokiai nors religijai. Kitas svarbus dalykas – naujojo religingumo paieškos ir atradimai vyksta bendruomenėse, paprastai naujose konvertitų bendruomenėse. Dėl to naujajam religingumui, lyginant jį su tradiciniu, būdinga keletas specifinių bruožų: izoliuotumas, radikalumas, netgi fanatizmas, oponavimas tradiciniam religingumui. Sekuliarioje visuomenėje naujasis religingumas priimamas gan sunkiai, tuo tarpu tradicinis religingumas vis dar priimamas kaip saugotinas kultūrinis fenomenas, palankiai vertinamas muziejinis eksponatas, savo esme negalintis pakenkti. Aišku, naujojo religingumo apraiškos jokiu būdu nėra apribotos naujomis konvertitų bendruomenėmis, tuo labiau – naujaisiais religiniais judėjimais (NRJ), tačiau būtent čia jos itin aiškiai pasireiškia, tad nuo šiol kalbėsiu tik apie naująjį religingumą, kuris reiškiasi naujuosiuose religiniuose judėjimuose.
Kadangi naujasis religingumas, ir ypač NRJ yra už tradicinių religijų ribų, jis dažnai suvokiamas kaip grėsmė tradicinei religijai ir visuomenėje nusistovėjusiai “normalaus gyvenimo” sampratai
„Manyčiau, kad tradicinėms bažnyčioms naujieji religiniai judėjimai yra veikiau jau iššūkis nei grėsmė. Galbūt net teigiamas iššūkis, neleidžiantis tradicinėms religijoms sustabarėti, nuolat skatinantis atsinaujinti. Esant tinkamoms aplinkybėms, tradicija yra tradicinių religijų stiprybė, ji suteikia žmogui dvasinio saugumo bei komforto – dažnas naujasis religinis judėjimas negali to suteikti. Todėl nelabai tikėtina, kad tradicinės religijos išnyks ar jų įtaka smarkiai sumažės dėl naujųjų religinių bendruomenių veiklos“ .
Išvados
1. Daugiausia painiavos ir neaiškumų požiūryje į naujus religinius judėjimus sudaro tai, kad dauguma šių judėjimų yra pačios krikščionybės ir neretai katalikybės pagrindu, o kaip teigiama Katalikų Katekizme, „ kur Kristus, ten ir Katalikų Bažnyčia“. Tačiau, nors šie naujieji judėjimai ir veikia tuo pačiu pagrindu, tačiau registruojasi ir veikia kaip atskiros religinės bendruomenės.
2. Kadangi katalikų Bažnyčia yra visuotinė, ir turi būti visuotinė, t.y., išpažįstamos tos pačios vertybės, toks pats tikėjimas, bendri ritualai ir kiti vienijantys veiksniai. Na o nesutarimai, skilimai traktuojami kaip nuodėmės, neištikimybės visuotinei religijai ženklas. Šiuo aspektu, nauji religiniai judėjimai, susikūrę tikėjimo Kristaus išpažinimo pagrindu, neturėtų ieškoti skirtumų ir veikti atskirai nuo Katalikų Bažnyčios.
3. Nors, kaip galime įžvelgti, Katalikų bažnyčia Labai griežtai ir kategoriškai neneigia giminingų kitatikių, ir pagal savo religijos principus bando dalintis savo broliška meile, tačiau savoji religija yra traktuojama kaip „ aukštesnio lygio“, geresnė, tobulesnė ir yra užsimenama, kad kitatikius reikia atversti į savąjį tikėjimą – visi turėtų išpažinti Kristų.
4. Kadangi nevisi naujieji religiniai judėjimai yra „ nauji “ pasaulyje, ir galutinai nėra aiškus to „ naujumo“ apibrėžimas, sunku atskirti katalikų bažnyčios požiūrį į šiuos naujus judėjimus, nuo požiūrio į apskritai kitatikius.
5. Nauji religiniai judėjimai galbūt yra teigiamas iššūkis katalikų bažnyčiai, neleidžiantis sustabarėti, nuolat skatinantis atsinaujinti, tačiau nekeliantis realaus pavojaus išnykimui.
6. Ši problema Lietuvoje dar nauja, taigi ir mažai pažinta, ir čia atsiveria dideli plotai tyrimams.