MŪRINĖS ARCHITEKTŪROS PAVELDOTVARKOS TENDENCIJOS SOVIETMEČIU

Kultūros paveldas — gyvas mūsų praeities liudininkas, saugantis gerai žinomų ar seniai pamirštų įvykių pėdsakus. Prisilietę prie kultūros lobių, galime įminti daugybę paslapčių, suprasti kas mes buvome, esame ir kuo tapsime. Architektūros paveldas šiame istorijos pažinimo procese užima išskirtinę vietą, nes šimtmečius skaičiuojantys mūsų senamiesčių pastatai yra atviri nuolatiniam sąlyčiui su visuomene. Ir nors Lietuvos istorinių miestų pastatų architektūra laikui bėgant buvo ne kartą keičiama, daugelyje jų bent iš dalies išliko vertingų kelių šimtmečių senumo fragmentų.

Tyrimo problema

XX a. antrojoje pusėje Lietuvoje prasidėjo pirmieji nuoseklūs kompleksiniai paveldo tvarkymo darbai. Atstatyti Trakų salos pastatai, Biržų pilis, restauruoti Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Kėdainių senamiesčių pastatai atskleidė mūsų architektūros paveldo praeitį. Pašalinus XIX— XX a. pr. susiformavusius sluoksnius, atsidengė senieji architektūros klodai, iš užmaršties buvo prikelta gotikos, renesanso, baroko architektūra. Daugelis sovietmečiu rekonstruotų ir restauruotų pastatų tapo svarbiausiais mūsų senamiesčių akcentais. Monografijoje „Lietuvos architektūros istorija”1 jie pateikiami kaip autentiški gotikos ir renesanso kūriniai. Nors praėjo jau keli dešimtmečiai, minėtieji objektai iki šiol dar nėra išsamiai nagrinėti ir įvertinti restauravimo metodikos požiūriu. Todėl šiandien išryškėja dvi problemos: 1) nėra nustatyta, ar šie chrestomatiniai architektūros pavyzdžiai iš tiesų atkartoja buvusį originalų pavidalą; 2) neįvardytos praeities paveldotvarkos klaidos sudaro prielaidas šioms klaidoms plisti.

Tyrimo objektas

Lietuvos architektūros istorija. Nuo seniausių laikų iki XVII a. vidurio / Ats. Red. Minkevičius J. T.1. Vilnius: Mokslas, 1988. Lietuvos architektūros istorija. Nuo XVIIpradžios iki XIX a. vidurio. / Ats. Red. Jankevičienė A. T.2. Vilnius: Mokslas, 1994.

Rekonstruoti, restauruoti pastatai reprezentuoja Lietuvos XV—XVIII a. architektūrą. Tyrinėdami šiuos objektus, fiziškai ir dvasiškai prisiliečiame prie praeities: architektūros formų kaita atskleidžia kūrybinės minties raidą, gyvenamųjų namų fasadus puošę dekoratyviniai elementai iliustruoja vyravusias estetines pažiūras, liudija ekonominius pakilimus, apdegę plytų fragmentai primena praūžusius karus ir gaisrus. Pastatų sienose galima perskaityti daugybę informacijos, tačiau jos objektyvumas priklausys nuo tyrinėjamos medžiagos autentiškumo. Todėl labai svarbu žinoti, ar restauruoti pastatai atskleidžia mums pirminę informaciją, ir atskirti, kas yra tikra, kas — atkurta, o kas — tik XX a. viduryje sukurta imitacija. Šio mokslo darbo o b j e k t a s yra Lietuvos mūrinės architektūros paveldotvarka sovietmečiu (1950—1990 m.), daugiausia dėmesio skiriama rekonstrukcijos ir restauracijos darbų mokslinio pagrįstumo analizei, atkurtų fragmentų formos autentiškumo tyrimams, istorinės medžiagos (formos ir substancijos) išlikimo nustatymui. Sovietmečio laikotarpis šiame darbe apibrėžiamas kaip prasidedantis nuo 1950 m., nes tais metais prasidėjo nuoseklūs architektūros paveldotvarkos darbai.

Tyrimo aktualumas ir naujumas

Praėjus keliems dešimtmečiams nuo pirmųjų paveldo tvarkymo darbų, reikia atsigręžti atgal ir nuodugniai išanalizuoti bei įvertinti sovietmečiu rekonstruotus, restauruotus objektus, nes iki šiol tai buvo atliekama palyginti fragmentiškai ir paviršutiniškai. Sovietmečiu architektūros paveldotvarka buvo aptariama spaudoje ir mokslinėse konferencijose, tačiau tuomet buvo aptariami tik teigiami atliktųjų darbų aspektai, daug dėmesio skirta statistikos pateikimui, nesigilinta į atliktų darbų mokslinį pagrįstumą, o svarbiausios problemos, susijusios su atkurtos architektūros kompozicijos autentiškumu, originalios substancijos išsaugojimu, buvo nesuvoktos ir neįvardytos. Toks požiūris į architektūros paveldotvarka rodo, kad nebuvo tinkamai suprasta jos reikšmė ir tiesioginis poveikis verčių, glūdinčių architektūros paveldo objektuose, sklaidai.

Šio darbo mokslinis naujumas atsiskleidžia keliais aspektais. Lietuvos menotyroje pirmą kartą visapusiškai tiriami rekonstruoti ir restauruoti architektūros objektai daugiausia dėmesio skiriant atliktų darbų moksliniam pagrįstumui. Pirmą kartą išskiriami, apibrėžiami ir įvertinami trūkstamų architektūros statinio dalių atkūrimo būdai ir vadovaujantis tarptautinėmis architektūros paveldotvarkos nuostatomis įvertinami Lietuvoje sovietmečiu atlikti paveldotvarkos darbai.

Šiuo mokslo darbu siekiama užpildyti iki šiol buvusią tokio pobūdžio tyrimų spragą ir tikimasi, kad atlikta analizė ir pateiktos išvados padės užkirsti kelią galimam iki šiol neįvardytų klaidų plitimui.

Tyrimo tikslas ir uždaviniai

Visi aukščiau išvardyti veiksniai padiktavo šio mokslo darbo t i k s l ą: remiantis šiuolaikinėmis paveldotvarkos teorijomis, įvertinti Lietuvos mūrinės architektūros paveldo rekonstravimą ir restauravimą sovietmečiu.

Šiam tikslui pasiekti iškelti pagrindiniai u ž d a v i n i a i:

1)    apžvelgti ir įvertinti Europos paveldotvarkos raidą bei tarptautinius dokumentus,
reglamentuojančius paveldotvarkos darbus;

2)  aptarti paveldotvarkos padėtį tarpukario Lietuvoje;

3)    ištyrinėti ir įvertinti sovietmečiu (1950—1990 m.) Lietuvoje paskelbtus teorinius
paveldotvarkos darbus;

4)  suklasifikuoti objektus pagal paveldotvarkos darbų tipus ir juos išnagrinėti;

5)  išskirti ir įvertinti architektūros statinio dalių atkūrimo būdus bei išanalizuoti jiems
priskiriamus pavyzdžius;

6)  įvertinti sovietmečiu atliktus paveldotvarkos darbus;

7) išaiškinti ir įvardyti istorines, kultūrines, politines priežastis, lėmusias to laikmečio architektūros paveldotvarką. Tyrimo metodai

Šio mokslo darbo tema lėmė įvairių mokslinių tyrimų metodų taikymą. Aptariant Europos paveldotvarkos raidą, pasitelkti istorinis ir analitinis metodai, padedantys atskleisti chronologinę esminių idėjų ir sampratos kaitą bei išskirti šio proceso priežastinius ryšius. Taikant šiuos metodus, apžvelgiama ir Lietuvos paveldotvarkos padėtis tarpukariu, ieškoma priežasčių, lėmusių specifinę paveldo traktavimo ir tvarkymo būklę sovietmečiu. Analizuojant Lietuvos mūrinės architektūros paveldotvarkos darbų, atliktų sovietmečiu, mokslinį pagrįstumą ir apimtis, taikomi analitinis, empirinis ir lyginamasis metodai. Paveldotvarkos darbų teigiami ir neigiami aspektai atskleidžiami analizuojant, apibendrinant ir lyginant sukauptus archyvinius duomenis bei empirinių tyrimų medžiagą. Gauti rezultatai įvertinami tarptautinių paveldotvarkos nuostatų kontekste. Restauravimo ir rekonstravimo pasekmės (pastatų tūrinės-erdvinės sandaros ir / ar architektūros kompozicijos pasikeitimai) atskleidžiamos pasitelkus formaliosios analizės metodą. Taip pat taikomas autorės sukurtas metodas, sąlyginai pavadintas formaliuoju-rekonstrukciniu: rekonstruota (visiškai atstatyta) ar restauruota architektūros kompozicija lyginama su architektūrinių ir ikonografinių tyrimų duomenimis, pagrindinį dėmesį skiriant moksliniam atkuriamų pastato dalių ir detalių pagrįstumui. Šis metodas padeda atskleisti, kiek paveldotvarkos invaziją patyrusioje architektūroje yra likę autentiškos informacijos (statybinės medžiagos, architektūros elementų ir t. t.) ir nustatyti atkurtojo vaizdo artimumą buvusiam autentiškam vaizdui. Darbe taikomas lyginamasis metodas padeda įvertinti Lietuvos paveldotvarkos metodikos ir praktikos padėtį Europos kontekste.

Iš viso buvo peržiūrėta 380 vienetų Kultūros paveldo centro ir Vilniaus apskrities apygardos archyvuose saugomų sovietmečio paveldotvarkos darbais susijusių bylų.

 

Atliekant tyrimą, architektūros paveldo objektų atrankos procesas vyko trimis etapais. Visų pirma buvo susipažinta su įvairius tvarkymo darbus patyrusių pastatų architektūros tyrimų, projektavimo ir atliktų darbų ataskaitų medžiaga2. Taip buvo atskleisti paveldotvarkos darbų skaičiai ir geografinis paplitimas, o pagal konkrečiuose objektuose atliktų darbų apimtis buvo nustatyti sovietmečiu taikytų paveldotvarkos metodų tipai. Tolesniam tyrimui buvo atrinkti pastatai, kuriuose atlikti rekonstravimo ir restauravimo darbai. Šiame etape išryškėjo sovietmečiu naudoti kompoziciškai svarbių architektūros dalių bei detalių atkūrimo problemų sprendimo būdai. Tęsiant tyrimą, buvo atrinkti tipiškiausi, geriausiai sovietmečio paveldotvarkos tendencijas atspindintys objektai.

Literatūra ir šaltiniai

Šiame darbe, toliau tyrinėjant Lietuvos architektūros paveldo tvarkymą sovietmečiu, buvo remiamasi archyviniais dokumentais, mokslinėmis monografijomis, straipsniais ir kita literatūra. Visą naudotą literatūrą ir šaltinius galima suskirstyti į keturias grupes:

1)    šaltiniai ir literatūra, pristatantys Lietuvoje sovietmečiu atliktus rekonstravimo ir
restauravimo darbus;

  • tarptautiniai teisės dokumentai ir leidiniai, reglamentuojantys paveldotvarkos darbus;
  • užsienio specialistų architektūros paveldotvarkos mokslinės studijos;
  • literatūra, atskleidžianti kultūros paveldo sampratos raidą Lietuvoje.
3 Glemža, Jonas. — DieiVDKa, HoHac. Memodmecuue HanpaeMenun pa6om no pecmaepaųuu naMHniHUKoe KaMeuuoū apxumexmypu Jlumoecuoū CCCP. ABTopeįepaT. MocKBa, 1974.4 Glemža, Jonas. Paminklotvarkos darbų metodikos klausimu. In: Architektūros paminklai. T. 3. Vilnius, 1975, p. 3—11.

5 Riaubienė, Edita. Lietuvos architektūros paveldosauga (1918—2000): teisinės galimybės ir tvarkymo rezultatai: hum. m. dr. disertacija. VGTU. Vilnius, 2003.

6 Čepaitienė, Rasa. Kultūros sampratos Lietuvoje XX amžiuje: hum. m. dr. disertacija. VU. Vilnius, 2003.

7 Čepaitienė, Rasa. Laikas ir akmenys. Kultūros paveldo samprata modernioje Lietuvoje. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2005.

 

Atskirą šaltinių ir literatūros grupę sudaro kultūros paveldo saugojimo ir tvarkymo Lietuvoje tyrimai. Kaip jau minėta, nuo paveldotvarkos darbų pradžios Lietuvoje praėjo penki dešimtmečiai, tačiau jie iki šiol nėra išsamiai išanalizuoti ir įvertinti. Retkarčiais visuomenei būdavo pateikiama paveldotvarkos darbų (tik teigiamų) apžvalga, šiek tiek daugiau kritikos sulaukdavo atliktų darbų ir medžiagų kokybė, tačiau beveik visai nesigilinta į paveldotvarkos darbų mokslinį pagrįstumą. Atkurtų architektūros kompozicijų autentiškumo ir originalios substancijos išsaugojimo problemos taip pat liko nuošalyje. Svarbiausias ir bene vienintelis sovietmečio laikotarpio mokslo darbas, skirtas architektūros paveldotvarkai, — tai Jono Glemžos 1974 m. Maskvoje apginta disertacija „Lietuvos TSR mūrinės architektūros restauravimo darbų metodinės kryptys”3 ir jos pagrindu parašytas mokslinis straipsnis „Paminklotvarkos darbų metodikos klausimu”4. J. Glemžos disertacijoje teoriškai apibrėžti visi architektūros paveldo objektų tvarkymo metodai, apibūdinti tik keli tipiškiausi Lietuvos gynybinės, visuomeninės ir gyvenamosios architektūros paveldo restauravimo pavyzdžiai, pateikti trumpi, dažnai prieštaraujantys šiuolaikinei paveldotvarkos sampratai vertinimai. Paveldotvarkos ir paveldosaugos tyrimų padėtis šiek tiek pagerėjo Nepriklausomybės laikotarpiu. Prieš keletą metų Edita Riaubienė parašė mokslo darbą „Lietuvos architektūros paveldosauga (1918—2000): teisinės galimybės ir tvarkymo rezultatai”5, kuriame gilinosi į tuo metu galiojusius įstatymus, paveldosaugos institucinę sistemą, pateikė kiekybinę paveldotvarkos darbų analizę ir keliuose architektūros paveldo objektuose atliktų darbų apžvalgą. 2003 m. buvo apginta Rasos Čepaitienės disertacija „Kultūros sampratos Lietuvoje XX amžiuje”6, jos pagrindu 2005 m. buvo išleista knyga „Laikas ir akmenys. Kultūros paveldo samprata modernioje Lietuvoje”7. R. Čepaitienė savo tyrimuose daugiausia dėmesio skiria kultūros paveldo ir jo apsaugos sampratos kilmės ir raidos Lietuvoje analizei instituciniu, administraciniu, juridiniu, ideologiniu ir istorinės sąmonės aspektais ir atskleidžia, kaip ta samprata skirtingais laikotarpiais skleidėsi tarp specialistų ir visuomenėje.

KPCA. F. 5, ap. 1, b. 428. Kauno miesto architektūrinių paminklų restauravimas ir pritaikymas nūdienos poreikiams. Perkūno namai Kaune. Ataskaita. D. Zareckienė. Kaunas, 1973; KPCA. F. 5. Ap. 1, b. 424. Kauno miesto architektūrinių paminklų restauravimas ir pritaikymas nūdienos poreikiams. Gyvenamas namas Vilniaus g. Nr. 20. Ataskaita. D. Zareckienė. Kaunas, 1973. KPCA; F. 5, ap. 1, b. 443. Kauno miesto architektūrinių paminklų restauravimas ir pritaikymas nūdienos poreikiams. Gyv. namas Rotušės a. 29. Ataskaita. D. Zareckienė, 1970; KPCA. F. 5, ap. 1, b. 425. Kauno miesto architektūrinių paminklų restauravimas ir pritaikymas nūdienos poreikiams. Gyvenamo namo Kaune Rotušės a. 10 ataskaita. D. Zareckienė, 1973.9  VAA. F. 5, b. 3049. VVU Kolonų salė. B. Sruogos Nr. 10. Autorinės priežiūros mokslinė ataskaita. T. Meilūnas. Vilnius, 1982; VAA. F. 5, b. 3073. B. Sruogos Nr. 10. VVU pagrindinio įėjimo ir salių korpuso restauracijos autorinės priežiūros mokslinė ataskaita. V. Stepulienė. Vilnius, 1982; VAA. F. 5, b. 2169. Buv. Vilniaus Alumnato rūmų Universiteto g. 4 rekonstrukcijos — restauracijos autorinės priežiūros ataskaita; E. Urbonienė. Vilnius, 1979. VAA. F. 5, b. 2922. VVU praėjimo iš Sarbievijaus į Didįjį kiemą rekonstrukcijos — restauracijos autorinės priežiūros ataskaita. 1978— 1979 m. J. Kriukelis. Vilnius, 1982; VAA. F. 5, b. 28293. VVU Universiteto 7, 9. Rekonstrukcijos — restauracijos autorinės priežiūros ataskaita. 1977—1979 m. J. Kriukelis. Vilnius, 1982.

10 KPCA. F. 5. Ap. 1, b. 3835. Trakų salos pilis. Ataskaita už tyrinėjimo, projektavimo — restauravimo darbus 1950 —
1973 m. laikotarpyje.
T. 1. S. Mikulionis, 1989; KPCA. F. 5. Ap. 1, b. 863. Trakų salos pilis. Ataskaita už tyrimo
projektavimo ir gamybos darbus 1975.
S. Mikulionis. Vilnius, 1975—1976; KPCA. F. 5. Ap. 1, b. 910. Trakų salos pilis.
Ataskaita už tyrimo projektavimo ir gamybos darbus 1976.
S. Mikulionis. Vilnius, 1977; ir kt.

 

Pirmajai literatūros ir šaltinių grupei taip pat priklauso pirminė ir svarbiausia medžiaga apie Lietuvoje sovietmečiu vykusius rekonstravimo ir restauravimo darbus, sutelkta Vilniaus apskrities ir Kultūros paveldo centro archyvuose. Tačiau informacijos kiekio požiūriu padėtis nėra gera. Tik nedidelė dalis atliktų rekonstrukcijos ir restauracijos darbų aprašyta mokslinėse ataskaitose. Išsamiausiai ir aiškiausiai architektūros tyrimai ir paveldotvarkos darbai apibūdinti Dalijos Zareckienės rengtose ataskaitose8. Dauguma kitų autorių daugiausia dėmesio dažnai skyrė ne nuosekliam architektūros tyrimų ir paveldotvarkos procesų charakterizavimui, bet chronologiniam vykusių darbų aprašymui, dažnai visiškai nenurodydavo, kuo remiantis buvo atkurtos architektūros detalės ar ištisos kompozicijos. Tokių neinformatyvių pavyzdžių yra nemažai. Jiems priklauso ir dauguma Vilniaus universiteto pastatų restauravimo ataskaitų9. Atkurtų detalių analizės atžvilgiu ne visada pakankamai išsami ir Trakų salos rekonstrukcijos darbų medžiaga10. Mokslinių ataskaitų kokybę lėmė daug įvairių veiksnių. Labai dažnai visus darbus apibendrinantys dokumentai buvo rašomi praėjus keleriems, o Trakų salos pilies atveju — net keliolikai metų, architektai-restauratoriai lygiagrečiai dirbdavo su keliais objektais, aprašomieji darbų procesai jau buvo pradėję grimzti užmarštin. Už šį moksliškai svarbios dokumentacijos rengimą buvo labai mažai arba kartais ir visai nemokama, jam nebuvo skiriama papildomai laiko. Didelių problemų kilo tyrinėjant tuos pastatus, kurių rekonstravimo, restauravimo darbai visai neaprašyti. Tokiais atvejais buvo analizuojama architektūros tyrimų informacija, gauti duomenys lyginami su rekonstravimo, restauravimo projektais ir natūros medžiaga. Tačiau sudėtingiausia nagrinėti objektus, kurių architektūros tyrimų duomenys liko neapibendrinti ir neišleisti atskiromis bylomis. Vienas iš tokių yra Biržų pilis: moksliniai dokumentai, pagrindžiantys jos atstatymą, — neparengti, architektūrinių tyrimų duomenys — nesusisteminti, išlikusioje istorinių tyrimų ir projektinėje medžiagoje nepaaiškintas ir nepagrįstas tokio svarbaus architektūros elemento, kaip pagrindinio fasado pirmojo aukšto arkada, pastatymas (atkūrimas). Panaši yra ir Kauno Rotušės aikštės pastatų nr. 2, 3, Raudonės pilies ir kai kurių kitų objektų, apie kurių atkūrimą nėra jokių duomenų, padėtis. Šie faktai rodo, kad tuometinėse architektūros paveldo apsaugą ir tvarkymą vykdžiusios įstaigose nebuvo suvokta atliktų darbų dokumentavimo svarba ir dėl to ateities kartos prarado galimybę sužinoti apie kai kurių objektų atkūrimo pagrįstumą, juo labiau kad dažnai paveldotvarkos darbų metu autentiška substancija buvo ardoma ir jos vietą užimdavo naujadarai.

Renkant informaciją rūpima tema, buvo išnagrinėta nemažai sovietmečiu rengtų paveldotvarkai skirtų konferencijų pranešimų, tačiau šios konferencijos buvo praktinio pobūdžio, jų metu nebuvo gilinamasi į bendras problemas, o tik paviršutiniškai apžvelgiami atskiri darbai11. Tą patį galima pasakyti ir apie daugumą paveldotvarkai skirtų to meto straipsnių12. Sąlyginai daugiau dėmesio sulaukė kai kurių Kauno architektūros paveldo objektų restauravimas. Architektė-restauratorė D. Zareckienė savo straipsniuose pateikė namo, esančio Vilniaus g. nr. 1113, Senosios klebonijos (klaidingai vadintos Karališkąja karčema)14, Perkūno namo15 ir pastato, esančio Rotušės a. nr. 2916, architektūros tyrimų duomenis bei trumpą pastarųjų dviejų pastatų restauravimo darbų aprašą.

„Muziejai ir paminklai. Vilnius, 1968, p. 76—118; Kultūros paminklų restauravimo darbų praktika. Konferencijos medžiaga. Kaunas, 1979; Kultūros paminklų tyrimo ir restauravimo problemos. Konferencijos medžiaga. Vilnius, 1977.12  Glemža, Jonas. Istoriniai centrai — miestų puošmena. In: Statyba ir architektūra. 1973. Nr.10, p. 4—7; Glemža, Jonas.
Kultūros paminklai ir jų apsauga. In: Kultūros barai. 1976. Nr. 9. p. 17—19; Glemža, Jonas. Dabarčiai ir ateities kartoms.
In: Kultūros barai. 1977. Nr. 9. p. 17—21; ir kt.

13  Jankevičienė, Algė; Zareckienė, Dalija. Kai kurie Lietuvos gotiškų gyvenamųjų namų architektūros bruožai. In:
Architektūros paminklai. T. 3. Vilnius, 1975, p. 49.

14  Zareckienė, Dalija. Gyvenamasis namas Kaune, Vilniaus g. Nr. 20. In: Architektūros paminklai. T. 1. Vilnius, 1970,

p. 95—102.

15  Zareckienė, Dalija. Perkūno namas Kaune. In: Architektūros paminklai. T. 2. Vilnius, 1972, p. 105—124.

16  Zareckienė, Dalija. Architektūrinis kompleksas Kaune, Rotušės a. Nr. 29. In: Architektūros paminklai. T. 6. Vilnius,

1980, p. 3—15.

17  DieiVDKa, HoHac. Memodmecuue HanpaejeHun pa6om no pecmaepaųuu naMHniHUKoe KūMeuuoū apxumexmypu
JIumoecKoū CCCP
. ABTopeįepaT. MocKBa, 1974. CTp. 5.

 

Antrąją bibliografijos grupę sudaro tarptautiniai paveldotvarką reglamentuojantys dokumentai ir literatūra. Specialiai atsiribota nuo sovietmečiu galiojusių taisyklių ir instrukcijų — siekta kuo objektyviau įvertinti atliktus darbus, atskleisti pasiektus teigiamus ir neigiamus rezultatus remiantis šiuolaikine paveldotvarkos darbų samprata. Nors architektūros paveldotvarkos darbai Lietuvoje prasidėjo 1950 m., kai buvo įsteigta Mokslinė restauracinė gamybinė dirbtuvė, net iki 1974 m. nebuvo bendros metodikos, apibrėžiančios paveldotvarkos darbus17. Vėliau sovietmečiu įsigalioję architektūros paveldotvarkos (tuo metu buvo vartojamas paminklotvarkos terminas) metodiniai nurodymai ne visada sutapdavo su Venecijos chartija ir kitais tarptautiniais dokumentais,   reglamentuojančiais elgesio su   architektūros   paveldu   būdus.   Metodika sekė praktikos įkandin, ją koregavo praktinių darbų metu išryškėjusios klaidos (ši problema plačiau nagrinėjama pirmajame mokslinio darbo skyriuje).

Moksliniame darbe, formuojant mūrinės architektūros paveldo restauravimo ir rekonstravimo darbų vertinimo kriterijus, remtasi Tarptautinės paminklų ir istorinių vietų tarybos (ICOMOS)18 paveldotvarkos darbus reglamentuojančiais dokumentais: Venecijos chartija19, Istorinių miestų apsaugos chartija20, Europos architektūros paveldo chartija21, Burra chartija, Naujosios Zelandijos chartija, Nara autentiškumo dokumentu22. Taip pat naudotasi Tarptautinio kultūros turtų konservavimo ir restauravimo centro (ICCROM)23 apibrėžtais ir leidinyje „Pasaulio kultūros paveldo vietų bei vietovių priežiūros gairės” išdėstytais šiuolaikiniais elgesio su architektūros paveldu ir autentiškumo kriterijais24. Knygoje apibūdinama šiuolaikinė kultūros paveldo samprata, išsamiai apibrėžiami paveldotvarkos darbai, atskleidžiamas jų santykis su objekto autentiškumo išsaugojimu, pateikiamos vertės grupės, lemiančios paveldo išsaugojimą. Plačiau su techniniais paveldotvarkos proceso aspektais padėjo susipažinti Bernardo M. Feildeno knyga „Conservation of Historic Buildings”25. Čia pateikiamos istorinių pastatų struktūrų tvarkymo priemonės, aptariamos svarbiausios gamtinės ir žmogiškosios kilmės priežastys, sukeliančios pastatų irimą, nurodomos priemonės, padedančios išvengti ar pristabdyti įvardytus nykimo / naikinimo procesus, nuosekliai nagrinėjamos architektų-restauratorių darbo sudedamosios dalys. Šioje knygoje aptariama ir architektūros paveldotvarkos darbų samprata.

International Council on Monuments and Site.19 Venecijos chartija. In: Feilden, Bernard M.; Jokilehto, Jukka. Pasaulio kultūros paveldo vietų bei vietovių priežiūros
gairės.
Vilnius: Savastis, 1998, p. 116.

20 Istorinių miestų apsaugos chartija. In: Kultūros paveldo apsauga. Reglamentuojančių dokumentų rinkinys. Vilnius:
Savastis, 1997, p. 246—248.

21 Europos architektūros paveldo chartija. In: Kultūros paveldo apsauga. Reglamentuojančių dokumentų rinkinys. Vilnius:
Savastis, 1997, p. 114—118.

22

www.icomos.org.

23 International Centre for the Study of Preservation and Restoration of Cultural Property.

24 Feilden, Bernard M.; Jokilehto, Jukka. Pasaulio kultūros paveldo vietų bei vietovių priežiūros gairės. Vilnius: Savastis,

1998.

25 Feilden, B. Conservation of the Historic Buildings. Oxford: Butterworth Heinemann: 1994.

26 Jokilehto, Jukka. A History of Architectural conservation Theories. D. Phil. Thesis. University of York, 1986, p. 410—
412. Prieiga internetu: http://www.iccrom.org/ENG/e-docs/ICCROM_05HistoryofConservation.pdf [žiūrėta 2005
m. rugsėjo 20 d.].

27 Earl, John. Building Conservation Philosophy. Shatesbury: Donhead, 2006, 223 p.

28 Vinas, Salvador Munoz. Contemporary Theory of Conservation. Oxford: Elsevier Buterworth Heineman, 2005,

239 p.

 

Trečiajai grupei priskiriama literatūra, skirta architektūros paveldo rekonstrukcijos, restauravimo ir konservavimo sampratos užsienyje istorinei raidai. Tai Jukkos Jokilehto26, Johano Earlo27, Salvadoro Munoz Vinas28 darbai. Paveldotvarkos specialistas J. Jokilehtas mokslinėje studijoje išsamiai apžvelgė Europos architektūros paveldotvarkos teorijos ir praktikos raidą. Ankstyviausių pastatų išsaugojimo darbų paiešką autorius pradeda nuo renesanso ir keliaudamas per šimtmečius iki XX a. antrosios pusės nuosekliai atskleidžia architektūros objektų išsaugojimo ir tvarkymo sampratos kaitą. Daugiausia dėmesio skiriama XIX a., kai Europoje buvo formuojami pamatiniai paveldotvarkos metodai ir principai. Svarbu paminėti, kad J. Jokilehtas ne tik pateikė restauratorių teorinių minčių, bet ir aptarė jų įgyvendintus projektus atskleisdamas dažną minties ir veiksmų neatitikimą. J. Jokilehto tyrimą papildo paveldotvarkos specialistai J. Earlas ir S. M. Vinas. Abu autoriai pateikia svarbiausius paveldotvarkos raidos momentus ir kritiškai juos vertina šiandieniniame kontekste. S. M. Vinas daugiausia dėmesio skiria XX a. viduryje susiklosčiusios klasikinės paveldotvarkos analizei, išskiria ne tik teigiamus, bet ir neigiamus jos aspektus, analizuoja neigiamų reiškinių priežastis ir pasekmes, ieško būdų padėčiai gerinti. Autorius daug dėmesio skiria autentiškumo sampratos kaitai atskleisti ir nurodo problemas, kylančias dėl neteisingo šio labai svarbaus koncepto suvokimo. Taip pat atskleidžia šiuolaikinės paveldotvarkos prioritetus ir aptaria priemones jiems įgyvendinti. J. Earlas savo knygoje per filosofijos prizmę žvelgia į istorinių pastatų sampratą, apžvelgia architektūros paveldo saugojimą ir tvarkymą inspiruojančias priežastis, analizuoja paveldotvarkos darbų poveikį architektūros objektų reikšmei ir vertei, apibūdina ir įvertina konkrečias restauravimo priemones, svarsto paveldo saugojimo ir tvarkymo metu kylančių skirtingų interesų suderinimo galimybes.

Markevičienė, Jūratė. Kultūros paveldas vabzdžio žvilgsniu. In: Literatūra ir menas. 1992, sausio 18, p. 8—9; Markevičienė, Jūratė. Kultūros paveldo samprata Lietuvoje: žvilgsnis į prabėgusį dešimtmetį. In: Archiforma. 1998. Nr. 2, p. 38; Markevičienė, Jūratė. Kuo restauratorius skiriasi nuo architekto novatoriaus. In: Kultūros barai. 1992. Nr. 9—10, p.9—12.

30 Glemža, Jonas. Lietuvos paminklotvarkos raida ir architektūrinis konsensusas In: Archiforma. 1998. Nr. 2, p. 74—80.

31 Glinskis, Rimvydas. Samprotavimai apie architektūros restauraciją. In: Archiforma. 2000. Nr. 3, p. 59—63.

32 Jurkštas, Vytautas. Senamiesčių regeneracija. Architektūros harmonizavimo problema. Vilnius: Technika, 1994.

 

Ketvirtą bibliografijos grupę sudaro literatūra, atskleidžianti kultūros paveldo sampratos raidą Lietuvoje. Siekiant atkurti kuo visapusiškesnį ir objektyvesnį kultūros paveldo suvokimo, vertinimo, saugojimo vaizdą sovietmečiu, informacija kaupta naudojantis įvairiais archyviniais šaltiniais ir literatūra. Sovietmečiu susiklostęs institucijų ir specialistų požiūris į kultūros paveldą tyrinėtas minėtoje R. Čepaitienės knygoje „Laikas ir akmenys”. Šią problemą savo straipsniuose aptaria ir Jūratė Markevičienė,29 Jonas Glemža30, Rimvydas Glinskis31. Vytauto Jurkšto monografijos dėka atsiveria sovietmečiu gyvavusi architektūros objektų verčių identifikavimo sistema. Jos pagrindu tapo senamiesčio pastatų vertinimo metodika, parengta XX a. septintąjį— aštuntąjį dešimtmečiais sudarant senamiesčių regeneracijos projektus. Šią metodiką suformavo Kazimieras Šešelgis, o išplėtojo V. Jurkštas32. Pastarasis architektas mokslo darbo nespėjo apginti, tačiau praktikoje išbandyti vertinimo kriterijai išsamiai aprašyti po autoriaus mirties išleistoje minėtoje monografijoje. Daug vertingos informacijos rasta Vilniaus apygardos ir Kultūros paveldo centro archyvuose saugomose įvairiose rekonstrukcijos ir restauravimo darbus aprašančiose bylose. Motyvuotų teiginių apie Lietuvos paveldotvarkos nesėkmių priežastis esama Dangiro Mačiulio knygoje „Valstybės kultūros politika Lietuvoje 1927—1940 metais”33. Susisteminus visus duomenis, atsivėrė sovietmečiu egzistavusi architektūros paveldo būklės panorama.

Gilinantis į istorinį Lietuvos paveldotvarkos kontekstą, pasitelkta J. Glemžos knyga „Nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga ir tvarkymas”34, kurioje nemažai dėmesio skirta architektūros paveldo apsaugos ir tvarkymo darbų istorinei raidai. Geriau suprasti tarpukariu susiklosčiusią kultūros paveldo padėtį padėjo Algirdo Mošinskio, Pauliaus Galaunės straipsniai35. Daug vertingos informacijos apie šį laikotarpį rasta ir Nastazijos Keršytės darbuose36.

Skirtingas naudojamų šaltinių ir literatūros pobūdis padėjo kompleksiškiau ir objektyviau atskleisti Lietuvos paveldotvarkos tendencijas.

 

Terminai

Disertacijoje vartojant kai kuriuos teminus, atsiribota nuo sovietmečio terminologijos ir nuo kai kurių 2005 m. priimtame LR Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme apibrėžtų sąvokų. Per penkis dešimtmečius Lietuvoje ne kartą kito daugelis kultūros paveldo ir jo apsaugą bei tvarkymą apibrėžiančių terminų. Kaitos procesą lėmė Lietuvoje vykę politiniai, kultūriniai pokyčiai, kurių dėka susidarė galimybė įteisinti kokybiškai naują kultūros paveldo sampratą.

33   Mačiulis, Dangiras. Valstybės kultūros politika Lietuvoje 1927 — 1940 metais Vilnius: Lietuvos istorijos institutoleidykla, 2005.

34 Glemža, Jonas. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga ir tvarkymas. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla,

2002.

35 Mošinskis, Algirdas. Dėl Lietuvos kultūros turtų. In: Naujoji Romuva. 1938. Nr. 11, p. 273; Galaunė, Paulius. Dėl
Jėzuitų bažnyčios remonto.
In: Lietuva, 1924, kovo 31, Nr. 75; Galaunė, Paulius. Dėl mūsų praeities paminklų likimo In:
Lietuvis. 1926, rugsėjo 10, Nr. 36, p. 7—9; spalio 1, Nr.39, p. 10—12. Galaunė, Paulius. Paruoštas senovės paminklų
apsaugos įstatymas.
In: Lietuvos aidas. 1938, kovo 31, Nr. 144.

36 Keršytė, Nastazija. Valstybės archeologijos komisija. In: Baltų archeologija. 1996. Nr. 2, p. 27; Keršytė, Nastazija.
Kultūros paminklų apsaugos įstaiga Lietuvoje. In: Kultūros paminklai. 2001. Nr. 8, p. 77—90.

37 Bučas, Jurgis. Lietuvos kraštovaizdžio saugotinų kultūros vertybių sistemos formavimo ir apsaugos metodologiniai
pagrindai.
Kaunas: Architektūros ir statybos instituto rotoprintas, 1993, p. 23.

38 Ibid, p. 23.

 

Sąvokų ir terminų kaitą lemia požiūrio į paveldo reikšmę ir vertę raida. Sovietmečiu galiojusių Kultūros paminklų apsaugos (priimtas 1967 m.) ir Lietuvos TSR Istorijos ir kultūros paminklų apsaugos ir naudojimo (priimtas 1977 m.) įstatymų pavadinimuose vartojama formuluotė kultūros paminklas. Ši sąvoka žymi praeities kultūros liekaną, ir oficialus jos įteisinimas lėmė tai, kad vienu iš svarbiausių vertės kriterijų tapo objekto amžius37. Akivaizdu, kad gyvuojant tokiai nuostatai, susidarė palankios sąlygos naikinti palyginti „jauną” (XVIII a. pab. — XX a. pr.) palikimą. Žodis paminklas ilgainiui tapo suvokiamas kaip nuoroda į ekspozicinę, estetinę, meninę vertę turintį reginį38. Šio termino vartojimas implikavo estetiniais kriterijais paremtą saugomų objektų atranką. Kita vertus, ir žodis kultūra dažnai vartojamas siaurąja prasme, atkreipiant dėmesį tik į elitinius reiškinius. Apibendrinant galima teigti, kad terminas kultūros paminklai užprogramavo išskirtinių senumo ir meninę vertę turinčių objektų apsaugą. Tačiau lieka nenustatyta, ar analizuojamoji elitarinė formuluotė kultūros paminklas lėmė požiūrį į kultūros palikimą, ar vyravusios nuostatos lėmė šios formuluotės pasirinkimą.

XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje pastebima kokybinė kultūros palikimo sampratos transformacija. Vis dažniau pradėta vartoti liberalesnė kultūros paveldo sąvoka. Žodis paveldas žymi perimtą palikimą ir neapima senumo, meninio išskirtinumo reikšmių. Siekiant išskirti įstatymų saugomus kultūros paveldo objektus, pradėtas vartoti kultūros vertybių terminas, šis žodžių junginys vartojamas ir 1994 bei 1997 m. priimtuose įstatymų pavadinimuose39, kultūros paminklo statusas suteikiamas tik reikšmingiausioms kultūros vertybėms. Tokia padėtis buvo pakankamai aiški, nes apibendrinantis terminas kultūros paveldas aprėpė tiek teisiškai saugomus, tiek nesaugomus objektus, o kultūros vertybėmis vadinti į Registrą įtraukti (valstybės teisiškai saugojami) objektai. Tačiau 2005 m. priimtame naujame LR Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme šios dvi formuluotės sutapatintos. Aiškinant pagrindines įstatymo sąvokas, kultūros paveldas apibrėžiamas kaip „karta iš kartos paveldimos /…/ kultūros vertybės, svarbios istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriu”40. Tokiu būdu panaikinama plati frazės kultūros paveldas prasmė, ir dvi iki tol buvusios skirtingos formuluotės tampa kone sinonimais.

 

  1. Vakarų Europoje paveldotvarkos teorija pradėjo formuotis XIX a. pradžioje. Išplėtojus
    paveldotvarkos tyrinėtojo Salvador Munas Vinas skirstymą žmogaus (subjekto) ir architektūros
    paveldo (objekto) tarpusavio santykių aspektu, du šimtus metų trukusią paveldotvarkos teorijos
    raidą galima padalyti į tris etapus:

1)  Ankstyvojo etapo (XIX a. I pusė — XX a. I pusė) pagrindinė teorijos ašis — romantizuotas
subjekto požiūris į objektą. Išryškėja dvi pagrindinės restauravimo ir konservavimo koncepcijos,
apibrėžiančios paveldotvarkos darbus.

  • Klasikiniam etapui (XX a. ketvirtasis—dešimtasis dešimtmečiai) būdingas objekte glūdinčios objektyvios informacijos atskleidimas. Į paveldotvarkos teoriją įtraukiami tikslieji mokslai.
  • Šiuolaikinis etapas prasideda nuo XX a. dešimtojo dešimtmečio. Pagrindinė šio laikotarpio teorijos ašis — subjektų grupės santykis su objektu. Pradedama taikyti socialinių ir aplinkosaugos mokslų suformuota tvarios raidos

 

  1. Lietuvoje paveldotvarkos metodika suformuota tik XX a. antroje pusėje (sovietmečiu).
    Ji iš esmės atitinka svarbiausią restauravimo darbus reglamentuojantį tarptautinį dokumentą —
    Venecijos chartiją, yra gimininga tuo metu Italijoje paplitusiai estetinei teorijai, turi nemažai
    klasikinei (mokslinei ir estetinei) paveldosaugai būdingų bruožų. Aštriausiai su tarptautinėms
    nuostatomis konfliktuoja oficialiai įteisintas XIX a. sampratos reliktas — vadovavimasis
    analogijomis Paveldo objektų vertinimo teorija glaudžiai susijusi ir su klasikinei teorijai
    priskiriama estetine teorija, kuri rekomenduoja daugiausia dėmesio skirti objekto meninėms
    savybėms. Estetinės vertės sureikšminimas pražūčiai pasmerkė nemažą architektūrinio paveldo dalį..
  1. Pirmieji paveldotvarkos darbai Lietuvoje pradėti XX a. pirmąjį dešimtmetį Vilniuje — iš
    Lenkijos pakviesti architektai, remdamiesi moksliniu pagrindu, restauravo Šv. Onos bažnyčią.
    Netrukus susikūrusioje Nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje šiuo pavyzdžiu nebuvo sekama:
    per du Nepriklausomybės dešimtmečius valdžios institucijoms ir didžiajai daliai visuomenės
    architektūros paveldas buvo svetimas, jo reikšmė ir vertė nebuvo suvoktos, todėl senieji pastatai
    buvo remontuojami ir perstatomi neatlikus jokių tyrimų, naikinant istorinę autentišką informaciją,
    o konservavimo ir restauravimo darbai beveik nevyko. Tuo metu Lenkijos užimtame Vilniaus
    krašte buvo restauruojami ir konservuojami pavieniai objektai (Gedimino pilis, Vilniaus
    universiteto pastatai, Trakų salos pilis ir kt.).
  2. Sovietmečiu, 1950 metais, Lietuvoje prasidėjo pirmieji valdžios institucijų inicijuoti architektūros paveldotvarkos darbai. Laikui bėgant, per keturis dešimtmečius susiklostė paveldotvarkos darbų tipai ir būdai. Paveldotvarkos darbų tipai atitinka tarptautines nuostatas — tai yra atstatymas, restauravimas ir konservavimas, tačiau jų parinkimą lemdavo ne autentiškos medžiagos kiekis, o nesąlygiškas noras atkurti kuo pilnesnę ir menine prasme baigtą kompoziciją. Taip, trūkstant informacijos, buvo rekonstruota Trakų salos pilis, restauruoti namai, esantys Kaune, Rotušės a. nr. 2 ir nr. 10. Kita vertus, siekis atkurti kuo senesnę pastato architektūrą lėmė ir teigiamai vertinamus restauravimo darbus — tokiais pavyzdžiais laikytini Kauno Perkūno namai, Vilniuje, Aušros vartų g. nr. 6, Karmelitų g. nr. 3 esantys namai ir kt. Ištyrus bendrąsias architektūros paveldotvarkos tendencijas, paaiškėjo, kad kiekvieno pastato atstatymo ir restauravimo darbus reikia vertinti atskirai, atsižvelgiant į teigiamas ir neigiamas jų ypatybes.
  3. Sovietmečiu rekonstruojant ir restauruojant architektūros paveldo objektus, trūkstamos architektūros detalės atkuriamos remiantis keliais būdais: 1) mokslinių tyrimų informacija; 2) mokslinių tyrimų inspiruota logine interpretacija; 3) mokslinių tyrimų ir kūrybinio interpretavimo deriniu; 4) kūrybine interpretacija. Konkretaus būdo pasirinkimą lemdavo turimas mokslinės informacijos, ikonografinių duomenų kiekis ir pastato tvarkymo metodika. Naudojant šiuos paveldotvarkos būdus gauti skirtingi rezultatai:

 

  • Moksliniais tyrimais pagrįsti atstatymai padėjo atskleisti prarastą autentišką vaizdą pakartojančią architektūrinę kompoziciją, o galimi nukrypimai nuo buvusio originalo — nežymūs. Tokiu būdu atstatyti Šiaulių Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios ir Raudonės pilies bokštai, Kauno Perkūno ir Napoleono namų, Kėdainiuose, Didžiojoje g. nr. 6, esančio namo, frontonai neabejotinai yra vertingi, atskleidžiantys objektyvią informaciją.
  • Mokslinių tyrimų ir loginės interpretacijos sintezės pagrindu atstatytų architektūros fragmentų negalima vertinti vienareikšmiškai. Tokio atkūrimo patikimumą lemia mokslinių duomenų kiekis: kuo daugiau būta autentiškos informacijos, tuo restauruotas fragmentas artimesnis sunykusiajam. Trakų salos pilies rezidencinių rūmų sienų aukštis, pietinių kazematų sienų aukštis ir stogas atkurti remiantis nemenka autentiška informacija ir pagal ją atliktais skaičiavimais, todėl šie fragmentai yra labai artimi pirminiams. Tačiau turint nedaug išlikusių duomenų, didesnė dalis pietvakarinio ir šiaurės vakarų bokšto atkurta remiantis logine interpretacija. Tokiu principu atstatytos pastatų dalys tik numanomai pakartoja pirminį vaizdą.
  • Mokslinių tyrimų ir kūrybinio interpretavimo derinio būdui priskiriami keli skirtingi trūkstamų dalių atkūrimo būdai: a) rėmimasis ikonografija (dailės kūriniais), b) mokslinės informacijos inspiruota restauratorių kūryba ir c) analogijų iš to paties ar kitų objektų parinkimas.

Mokslinės informacijos kiekis ir restauratorių pasirinktas trūkstamos informacijos sprendimo būdas lėmė skirtingus rezultatus:

  1. a) Atliktas tyrimas parodė, kad ikonografinė dailės medžiaga dažnai pateikia subjektyvią
    autoriaus interpretaciją ir negali būti a priori vertinama kaip patikima informacija. Nustatyta, kad
    pagal T. Makovskio graviūras atstatyti Kauno Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčios
    bokštas ir Trakų salos pilies donžonas yra nutolę nuo pirminės savo išvaizdos. Tačiau namo,
    esančio Kaune, Rotušės a. 28, vakarinis frontonas, atstatytas pagal M. Barvickio piešinį, gali būti
    artimas sunaikintam originalui.
  2. b) Mokslinės informacijos inspiruotose restauratorių laisvai interpretuotose
    architektūrinėse detalėse buvęs pirminis vaizdas neatkartojamas, o autentiškos informacijos kiekis
    — minimalus. Tokiu būdu sukurti Kauno Perkūno namo pietinio fasado laiptai, namo, esančio
    Rotušės a. 28, frontonas, Trakų salos pilies vakarinių kazematų stogas ir kt.
  3. c) Remiantis trūkstamų detalių analogijomis, nukopijuotomis iš to paties pastato, atkurtas
    vaizdas gali būti artimas pirminiam. Taip spręstas Kauno Senosios klebonijos ir namo, esančio
    Rotušės a. nr. 29, sunaikintų frontonų atstatymas. Kopijuojant trūkstamas architektūros detales iš
    kitų pastatų (tokiu būdu atstatytas namo, esančio Kaune, Rotušės a. nr. 3, antrasis aukštas, namo,
    esančio Rotušės a. nr. 10, karnizas), implikuojama klaidinga nuomonė, kad istoriniu laikotarpiu
    (gotikos, renesanso) architektūros detalės tiražuojamos.

Šie atkūrimo būdai, išskyrus rėmimąsi ikonografine medžiaga, prieštarauja tarptautinės paveldotvarkos normoms.

4) Siekiant kuo geriau atkurti pirminį architektūros objekto vaizdą, kai kada trūkstami fragmentai, neturint apie juos jokių duomenų, buvo sukurti. Pvz., Trakų salos pilies rezidencinių rūmų stogas ir parapetai, trikampių kazematų gynybinis bokštelis ir kai kurios kitos trūkstamos dalys buvo sukurtos. Tokie pirminį vaizdą imituojantys dariniai prieštarauja tarptautinės paveldotvarkos principams.

Visiems šiems restauravimo būdams buvo naudotas restauracinis mūras, todėl be specialių tyrimų negalima nustatyti, pagal kurį principą atkurta konkreti pastato dalis. Negalėjimas natūroje nustatyti, kas restauruotame pastate atkuria buvusį vaizdą, o kas sukurta XX a. antrojoje pusėje, yra viena iš didžiausių sovietmečio paveldotvarkos darbų klaidų.

 

  1. Sovietmečiu atliktus rekonstravimo darbus išimties tvarka galima vertinti teigiamai. Trakų salos pilies atkūrimas sovietinę okupaciją kenčiančiai tautai buvo labai svarbi savojo identiteto išsaugojimo prielaida. Atstačius Trakų salos pilies pastatus ir Biržų pilies rezidencinius rūmus, sustiprėjo jų tapatumo ir istorinė vertės, atsiskleidė meninė-techninė, švietimo, socialinių ryšių ir ekonominė vertės. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad atstatant šiuos objektus naudoti paveldotvarkos nuostatų neatitinkantys atkūrimo būdai, reikia pabrėžti, kad tokios rekonstrukcijos nėra sektinas pavyzdys.
  2. Tyrimas parodė, kad sovietmečiu restauruojant pastatus beveik visada stengtasi atkurti kuo senesnę architektūros kompoziciją neatsižvelgiant į informacijos trūkumą. Viena vertus, tai vertinama neigiamai, nes atkuriant pirmines architektūrines kompozicijas buvo suardyti autentiški XVIII a. pab. — XIX a. sluoksniai, tačiau, kita vertus, restauravimo dėka atkurtos gotikos ir renesanso kompozicijos atskleidė XV amžių siekiančią mūrinės gyvenamosios architektūros kilmę. Restauravus pastatus, atsiskleidė jų tapatumo, meninė-techninė, pažintinė vertės.
  3. Sovietmečiu Lietuvoje nebuvo vertinama autentiška substancija ir architektūros detalės. Autentiškumo konceptas klaidingai buvo tapatinamas su pirminiu, todėl vėlyvesni sluoksniai, autentiška substancija nelaikyti vertingais. Rekonstruojant ir restauruojant pastatus, dažnai buvo ardomas autentiškas mūras (tokiais pavyzdžiais laikytini Trakų salos pilis, namai, esantys Vilniuje, Pilies g. nr. 11, Kaune, Rotušės a. nr. 2, nr. 10, nr. 24), restauruojant šalinamos daugumos pastatų XVIII—XIX a. perdangos, durys.
  4. Sovietmečio paveldotvarkos klaidų priežastis galėjo lemti keletas veiksnių:

 

  • Šimtametės svetimų valstybių priespaudos subrandintas simbolinis kultūros paveldo suvokimas lėmė požiūrio, nepripažįstančio visų pastato laikmečių kaip vienodai svarbių ir vertinančio objektus pagal amžiaus cenzą, susiklostymą. Laikantis šio požiūrio, autentiški objektai yra nereikalingi, juos galima pakeisti sukurtais simboliais, todėl svarbi tampa tiktai forma, o trūkstamos jos detalės sukuriamos.
  • Restauratoriai, siekdami atkurti kuo senesnius architektūrinius sluoksnius, demonstravo savitą pasyvios kultūrinės rezistencijos formą.
  • Paveldotvarkos informacijos stygius ir tradicijų nebuvimas lėmė kai kurių klaidų, būdingų Europos XIX a. paveldotvarkai (kūrybinės interpretacijos, rėmimosi analogijomis, autentiškos substancijos nesaugojimo), kartojimą.
  1. Sovietmečiu įtvirtinti elgesio su paveldu stereotipai išliko gajūs ir po 1990 metų.
    Tyrimas parodė, kad plėtojamos ir teigiamos, ir neigiamos paveldotvarkos tendencijos.
    Pavyzdžiui, Šv. Gertrūdos bažnyčios restauravimas buvo atliktas laikantis tarptautinių nuostatų,
    surinkus pakankamai mokslinės medžiagos, restauruojant buvo saugoma autentiška substancija,
    taigi atkurta gotikinė bažnyčios kompozicija yra artima pirminei. Tačiau Vilniaus Žemutinės pilies
    Valdovų rūmų ir Siesikų rezidencinių rūmų paveldotvarkos darbų mokslinis pagrįstumas yra
    nepakankamas. Nemažai naudojamų atkūrimo būdų prieštarauja esminėms paveldotvarkos
    nuostatoms.

R. BUTKEVIČIENĖ
VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS ARCHITEKTŪROS IR STATYBOS INSTITUTAS