Ekonominis šalies augimas, išreiškiamas BVP1 pokyčiu yra dažniausiai statistikoje ir ekonometriniuose tyrimuose naudojamas kaip rodiklis, apibūdinantis ekonomikos būseną ir jos potencialą. Tačiau šis rodiklis nėra pakankamai informatyvus, kad būtų galima įvertinti šalies ekonomikos konkurencingumo būseną ir atskleisti, kaip ir kiek šalies ekonominis augimas įtakoja šalies gyventojų gyvenimo ir gerovės lygį. Dėl šios priežasties šiuolaikinėje ekonomikoje vis didesnę analitinę vertę įgauna įvairūs indeksai, vertinantys ekonomikos vystymosi įtaką tiek visuomenės gerovei, tiek šalies ūkio konkurencingumui. Intensyvėjant šalių integraciniams, globalizacijos procesams ir kintant pačiai ekonominei aplinkai, viešųjų finansų ir mokesčių sistemos neišvengiamai keičiasi, todėl klausimas, kaip kompleksiškai įvertinti ekonominio, mokestinio potencialo ir socialinio lygio dermę atskiros šalies ekonomikos vystymuisi bendrame ES šalių kontekste, tampa aktuali problema, įvertinant, kad valstybės vaidmuo skatinant ekonomiką, išlieka aktualia problema tiek akademiniame, tiek politiniame lygyje.

Temos aktualumas. Valstybės finansų ir fiskalinės politikos2 poveikio šalies konkurencingumui tyrimai dažnai stokoja vertinimo argumentacijos, nes dauguma ekonominių vertinimų grindžiamos tik BVP kitimo tendencijomis, kurios neparodo visuomenės socialinio gyvenimo lygio pokyčių. BVP yra palyginti tikslus ir svarbus šalies ekonomikos funkcionavimo rodiklis, dėl jo negebėjimo vertinti visuomenės gyvenimo gerovės lygio ir ekonomikos konkurencingumo pažangos, yra aktualus kompleksinis analitinis socialinių, ekonominių rodiklių ir indeksų vertinimas, siekiant nustatyti šalies ekonomikos konkurencingumą lemiančių priežastinių veiksnių tendencijas.

Toliau tekste trumpinys „BVP” – Bendrasis Vidaus Produktas.
– Fiskalinė politika (lot. Fiscalis < iždas) - politika susijusi su valstybės biudžetu, mokesčiais, siekiant gauti reikiamas pajamas mokesčių pavidalu. „Tarptautinių žodžių žodynas". III leidimas, Alma litera, Vilnius, 2004; - Fiskalinė politika (fiscal policy - angl.) - apibūdinamas kaip apmokestinimo lygis ir Vyriausybės išlaidų panaudojimas, reguliuojant bendrąjį ekonominės veiklos lygį. „Aiškinamasis Ekonomikos terminų žodynas". Leidykla TEV, Vilnius, 2006. Valstybės/viešieji finansai (public finance - angl.) - vyriausybės veiklos apibūdinimas įplaukų ir išlaidų terminais ir funkcijomis - Paskirstymo, Perskirstymo ir Stabilizavimo, kurios susijusios su valstybės sektoriaus ekonominiais principais ir problemomis. „Aiškinamasis Ekonomikos terminų žodynas". Leidykla TEV, Vilnius, 2006. Akivaizdu, kad 21 a. valstybės finansų sektoriaus vystymosi tendencijos ir fiskalinės politikos kryptys vis dažniau tampa pagrindiniu teoretikų ir praktikų diskusijos objektu. Vyrauja keletas skirtingų valstybės finansų poveikio šalies ekonomikai vertinimo požiūrių, ir nors esminės priešpriešos tarp jų nėra, tačiau skirtingų pirminių (socialinės aplinkos, ekonomikos augimo, konkurencingumo didėjimo) prioritetų nustatymas ir jų vertinimas daro įtaką viešųjų finansų politikos tendencijoms, kurios lemia šalies ekonominį-konkurencinį potencialą ir socialinę visuomenės situaciją. Priežastinių ryšių vertinimas, nustatant ilgalaikes vystymosi strategijas tampa būtinas, siekiant harmoningo ir konkurencingo ekonomikos augimo. Valstybės dalyvavimas ekonomikos procesuose per mokestinių pajamų akumuliavimą, nustatant mokesčių naštos lygį, socialinių garantijų lygį, siekiant užtikrinti norimą visuomenės gerovės lygį, verslo investicijas buvo aktualus nuo valstybės santvarkos atsiradimo, bet ypač aktualus tampa šiuolaikinėje globalioje ekonomikoje. Valstybės finansų valdymui įtaką daro globali finansų aplinka, augantis įsiskolinimas, susijęs su valstybės įsipareigojimais palaikyti socialinės aplinkos lygį ir tuo pačiu skatinti ekonomikos raidą. Analizuojant dabartinius ekonomikos pokyčius globalizacijos sąlygomis, atsiranda prielaidos formuotis naujam požiūriui į fiskalinius-mokestinius santykius ir Valstybės biudžeto formavimo politiką. Tai leistų šalies finansų valdymą padaryti modernesniu ir įvertintų santykį tarp ekonomikos augimo ir socialinių poreikių bei gebėjimo mokėti mokesčius. ES galima vertinti kaip ekonominę visumą, ilgalaikį savanorišką šalių, turinčių istoriškai susiformavusius skirtingus ekonomikos ir finansų sistemos modelius bei skirtingą ekonominio išsivystymo lygį, vienijimosi eksperimentą. ES šalims iš esmės taikomi vieningi reguliavimo principai, bet tuo pačiu šalyse egzistuoja susiklosčiusios istorinės-moralinės aplinkybės, kurios šalių ekonomikos konkurencingumo ir visuomenės gerovės lygį veikia labai skirtingai. Tikėtina, kad ES šalių, turinčių aukštus ekonomikos pasiekimus, gilias jos vystymosi tradicijas ir ilgametę rinkos ekonomikos istoriją, finansų-fiskalinių sistemų patirtys darys vis didesnę įtaką pertvarkant pasaulio finansų sistemas. ES, kaip savarankiškų, savitus ekonomikos vystymosi modelius turinčių šalių ilgamečio vienijimosi pavyzdys, šiuo metu tiksliausiai atspindi bendruosius pasaulinius globalizacijos procesus. Įvertinant skirtingą ES šalių išsivystymo ir patyrimo lygį galima daryti prielaidą, kad politikos vystymosi istorijos ypatumų išskirtys gali kartotis kito ekonominio išsivystymo lygio šalyse tiek ES, tiek už jos ribų. Raktiniai žodžiai: (mokesčių našta, BVP rodiklis, ekonomikos konkurencingumas, socialinės aplinkos lygis, ekonominiai, socialiniai indeksai, biudžeto struktūriniai ir stabilios ekonomikos vystymosi rodikliai). Mokslinė problema šioje disertacijoje yra išreikšta klausimu: kaip įvertinti mokesčių naštos ir ekonomikos konkurencingumo sąveiką socialinės aplinkos kontekste? Vertinant ES šalių ekonomikos, socialinės aplinkos ir fiskalinės politikos raidos tendencijas ir istorinę patirtį, bandoma numatyti kryptingą analizės būdą, leidžiantį siekti konkurencinio pranašumo. Mokslinėje literatūroje pateikiami ir analizuojami įvairūs mokesčių naštos ir BVP raidos vertinimo aspektai, atskleidžiantys priklausomybę tarp valdžios sprendimų ir ilgalaikio ekonomikos konkurencingumo augimo. Vienuose modeliuose akcentuojama liberalizacijos, tarptautinės globalizacijos, laisvo darbo jėgos ir kapitalo judėjimo, bei jų apmokestinimo įtaka ekonomikos vystymuisi, kituose - konkurencijos, socialinės ir teisinės aplinkos bei vyriausybės perskirstomos dalies nacionaliniame produkte aspektai. Mokslinių tyrimų rezultatai rodo skirtingas priklausomybes, pasireiškiančias skirtingais laikotarpiais ir skirtingose visuomeninio-socialinio išsivystymo lygio šalyse. Vyriausybėms, pertvarkančioms mokestines sistemas ir priimančioms mokestinius sprendimus, apibrėžiančius fiskalinę politiką, siekiant ekonomikos augimo, humanizmo ir socialinio teisingumo bei pateisinti vartotojų lūkesčius, mažinti socialinę atskirtį, didinti ekonomikos konkurencingumą, svarbus naujas požiūris į viešųjų finansų struktūrą. Siekiant šio tikslo aktualus tampa kompleksinis ekonomikos konkurencingo vystymosi ir socialinio lygio vertinimo klausimas, siekiant nusakyti tiek ekonomikos, tiek visuomenės raidos pokyčius. Nors yra skirtingos nuomonės dėl valstybės dalyvavimo ekonomikoje ir socialiniame gyvenime, bet visų egzistuojančių mokesčių formavimo modelių patirtys ir mokslinių tyrimų rezultatai yra vertingi sprendžiant mokesčių, biudžeto perskirstymo ir konkurencingo ekonomikos augimo klausimus. Tikėtina, kad išvystytos ekonomikos šalyse (tokiose, kaip ES šalys), kuriose aukštas darbo ir kapitalo produktyvumas, yra daugiau galimybių koreguoti mokesčius ir, vertinant pasiekimus, įvardyti sąlygas, kurios sudaro prielaidas siekti konkurencingo ekonomikos augimo ir atitinkamo socialinės aplinkos lygio. Mokesčių naštos ryšio su rodikliais, charakterizuojančiais ilgalaikį socialinės aplinkos ir ekonominį augimą, nustatymas ir jų tarpusavio ryšių atskleidimas bei įvertinimas yra aktuali problema; moksliniai tyrimai šioje srityje yra gana fragmentiški. Trūksta tiek mokslinės literatūros, tiek mokslininkų siūlomų struktūrinių mokesčių ir konkurencingo ekonomikos augimo įvertinimo modelių, kuriuose būtų vertinamos ekonomikos lygio, mokesčių, biudžeto struktūros rodiklių kitimo, skatinant ilgalaikį konkurencingos ekonomikos augimą, tendencijos. Vertinant mokesčių ir Valstybės dalyvavimo ekonomikoje aspektus, būtina įvertinti mokestines sistemas ir biudžeto struktūras; todėl aktualūs tampa moksliniai tyrimai. Tam naudojamasi pirmaujančių ekonomikų šalių, kuriose BVP augimas, jo potencialo dydis, konkurencingumas yra siektino lygio, patirtimi. Šiuolaikiniuose tyrimuose pasigendama mokesčių naštos dydžio suderinimo su ekonomikos augimo vertinimo modeliais, kuriuose būtų vertinami fiskalinės politikos sistemos kintamųjų dydžiai ir kitimų tendencijos. Disertacijoje sprendžiama mokesčių naštos, BVP, socialinės aplinkos, bei ekonomikos konkurencingumą apibūdinančių veiksnių poveikio kompleksinės tyrimo metodikos nustatymo problema. Siekiama rasti mokslines prielaidas fiskalinio valdymo institucijoms priimti sprendimus, kurie sudarytų prielaidas mokestinių pajamų, transferinių mokėjimų ir biudžeto perskirstymo strategijų veiksmingumui, naudojant socialinių-ekonominių indeksų informaciją vertinti Valstybės biudžeto formavimo ir mokesčių perskirstymo kryptis. Mokslinės problemos ištyrimo lygis. Mokesčių ir Valstybės viešųjų finansų valdymo klausimai atskleidžiami per įvairius skirtingų ekonomikos mokyklų požiūrius. Šalies ekonomikos konkurencingumo veiksnių supratimas, nustatant pagrindinius veiksnius, lemiančius ekonomikos augimą ir atitinkamą Valstybės mokesčių politiką padeda paaiškinti, kodėl kai kurios šalys sėkmingiau nei kitos didina mokestinių pajamų lygį ir savo gyventojų finansines - socialines galimybes. Yra daug veiksnių, lemiančių produktyvumą ir konkurencingumą, o šių veiksnių supratimo procesus jau šimtus metų analizuoja ekonomistai, pradedant nuo A. Smith dėmesio specializacijai ir darbo pasidalijimui iki neoklasikinių ekonomistų dėmesio investicijoms į fizinį kapitalą ir infrastruktūrą, bet tikslios, visa apimančios veiksnių suderinimo schemos nėra atrasta iki šių dienų. Technologinio pasirengimo lygis, fiskalinė drausmė šiandienos globaliame pasaulyje tampa vis svarbesni šalims konkuruoti ir finansiškai stiprėti. Tenka sutikti su Zingales ir Rajan (2009) teiginiu, kad vykdant bet kokias reformas neišvengiamai susiduriama su visuomenės sąmoningumo lygiu, todėl "...mokesčių reformos gali būti sėkmingos tada, kai atsižvelgiama į visuomenės sąmoningumo lygį ir valdžios nustatytas apmokestinimo sąlygas...", nes mokesčių sistema turi būti pagrįsta demokratinės visuomenės poreikiais, kuriuos mokesčių mokėtojai suprastų ir geranoriškai remtų, vykdydami savo įsipareigojimus valstybei. Ekonomistų, analizuojančių fiskalinės politikos ir mokesčių vystymosi problemas ir tendencijas (Easterly, 2007; Levine, 2004; Reinhardt & Rogoff, 2010), teigimu Valstybės viešieji finansų panaudojimas yra svarbus šalies ekonomikos lygiui ir harmoningam visuomenės vystymuisi. Svarbu, kad biudžeto finansavimo - mokesčių struktūra sklandžiai užtikrintų mokestinių pajamų surinkimą ir būtų palanki ekonomikos konkurencingam augimui. Dažniausiai praktikoje remiamasi ir pasinaudojama mokestine praktika ir politika, kuri susiformavusi pirmaujančiose pagal ekonomikos konkurencingumą ir socialinės aplinkos lygį šalyse. Neatitinkantys ekonomikos ciklo mokesčiai, per aukšta mokesčių našta verčia šalies ekonomiką keistis, ir šis priverstinis kitimas mažina BVP augimą (Barro & Lee, 2004), todėl manoma, kad tokia diskretinė fiskalinė politika dažniausiai yra naudojama tik elektorato tikslams pasiekti rinkiminiu periodu. Ekonominėje literatūroje nagrinėta, kaip mokestiniai suvaržymai apsaugo nuo viešųjų lėšų netinkamo naudojimo ir turi skatinantį poveikį ekonomikai, tačiau nuomonės skiriasi, pvz., Bohn & Inman (2002) pasisako už teigiamą požiūrį į fiskalinius apribojimus, Minea & Villieu (2009) už neigiamą, o makroekonominės fiskalinių apribojimų pasekmės, kintant ekonominei padėčiai ir verslo ciklams, nėra tinkamai ištirtos iki galo. Slemrod (2001) biudžetinių lėšų trūkumų problemą aiškino šių lėšų pereikvojimu, kylančiu dėl per didelių socialinių įsipareigojimų, viešųjų išlaidų kontrolės trūkumo, klaidingų investicijų į infrastruktūra, Valstybės valdomų įmonių nuostolingos veiklos ar jų dotavimo. Sorensen (2001), Gali & Perotti (2003), Fatas & Mihov (2003), Lane (2003) analizuodami santykių aspektus tarp mokesčių naštos ir makroekonomikos siekė nuodugniai išmatuoti priklausomybes, kaip mokestiniai pokyčiai keičia verslo ir ekonomikos konkurencingumo makroekonominius kintamuosius ir/arba suteikia jiems draudimus nuo pernelyg didelio valstybės deficito ir konstatavo, kad yra sudėtinga daryti apibendrinimus todėl, kad daugelyje analizuojamų situacijų buvo sunku surasti atvejus, kai mokestiniai apribojimai/lengvatos buvo įvedami pirmą kartą ir anksčiau ekonominėje veikloje nedalyvavo. Šis apribojimas gali būti limituojamas analizuojamu laikotarpiu, kaip ir apribojimai dėl ekonominės suirutės, kai šalies duomenys tipiškiems tyrimams, siekiantiems vertinti santykių sąsajas tarp makroekonomikos ir fiskalinių apribojimų, netinkami. Literatūroje randama daug teiginių, kad ekonominis augimo (vertinant BVP rodikliu), skatinant mokesčių mažinimu/lengvatomis ar dotacijomis, poveikis yra nesudėtingas, o biudžeto perskirstymo poveikis augimui gali būti sudėtingas dėl kintančios socialinės aplinkos finansavimo struktūros. Reinhard (2013) nustatė, kad vidutinis BVP/gyv. augimas ES šalyse per pastarąjį dešimtmetį po didžiųjų krizių buvo 2,1 proc., bet skirtumai tarp šalių buvo didžiuliai - nuo 5,9 proc. augimo iki 4,3 proc. sumažėjimo. Daugelyje tyrimų (Alesina, Perotti ir kt., 1997; Schiantarelli, Ardgana ir kt., 2002; De Soto, 2000; Levine & Easterly, 2001; Lidbom, 2006) šalies ekonominio augimo potencialas siejamas su fiskaline politika, kuri orientuota ilgalaikio ekonominio potencialo kūrimui, biudžeto lėšomis finansuojant inovatyvius projektus. Taip pat akcentuojama, kad biudžeto dydis ir finansavimo galimybės priklauso nuo šalyje sukuriamos pridėtinės vertės ir atitinkamai mokestinių pajamų dydžio. Valstybės dalyvavimas ekonomikoje paremtas mokestiniais ištekliais, kurie gaunami panaudojant mokestinius svertus, o jų dydį riboja tai, kad mokesčių našta neturi neigiamai veikti makroekonomikos stabilumo ir esamo ekonomikos potencialo (Bernanke, Gertler ir kt., 1999). Nuo mokesčių generuojamų pajamų dydžio priklauso socialinių programų finansavimo lygis, todėl negalima vienareikšmiai mažinti mokestinių pajamų, nepertvarkius tiek mokesčių sistemos, tiek valstybės išlaidų, skirtų visuomenės socialiniams poreikiams. Valstybės viešųjų finansų politikos ir ekonomikos augimo ryšį nagrinėjantys finansų, socialinės politikos tyrinėtojai nuolat diskutuoja, kokie kriterijai yra tinkamiausi apibūdinti mokesčių naštos optimumą ir įvertinti šalies tvarios ekonomikos plėtros galimybę. Šios diskusijos tapo ypač svarbios pastaruoju metu, kai pabrėžiama būtinybė mažinti socialinę atskirtį ir ekonominio išsivystymo lygio skirtumus. Dažniausiai šios idėjos įgyvendinimas suponuoja būtinybę didinti per šalies biudžetą perskirstomų mokestinių išteklių dalį, tuo pačiu vis daugiau dėmesio skiriama tyrimams, kurie leistų atsakyti į klausimą, ar valstybė racionaliai valdo viešuosius finansinius išteklius įgyvendindama strateginius ilgalaikius ir trumpalaikius tikslus. Labiausiai paplitę ekonomikos būsenos ir kitimo empirinės analizės atvejai nagrinėja mokesčių naštos, valdžios sektoriaus vartojimo išlaidų bei BVP rodiklio pokyčių tendencijas. Šiais analizės modeliais nėra išsamiai įvertinamas ekonomikos augimo poveikis socialinės aplinkos pokyčiams ir pačiai socialiniai aplinkai. BVP, kaip visuotinai pripažintas ekonominės veiklos rodiklio dydis, ir jo pokytis jau ilgą laiką yra standartinis šalies ekonominės veiklos lygio ar jo pokyčio įvertinimas. Šiuolaikiniame spartaus ekonomikos vystymosi ir globalizacijos laikotarpyje tradiciniai ekonominiai rodikliai nepajėgia tiksliai įvertinti ir įvardinti pagrindinių ekonomikos raidos aspektų ir gali suteikti klaidingus signalus ekonominei politikai. Didėjantis mokestinių lėšų perskirstymo per šalies biudžetą poreikis sąlygoja sparčius mokesčių pokyčius. Siekiant ilgalaikio konkurencingo šalies ekonominio augimo nepakanka vertinti vien tik BVP pokyčius, kurie yra daugiau valstybės biudžeto ir šalies ekonominio augimo bendroji charakteristika, bet, kaip teigė (Roubini, Alesina & Cohen, 2007) taip pat būtina įvertinti mokesčių naštos lygį, vertinant pagal skirtingą šalies ekonominio išsivystymo lygio pajėgumą, transferinių išmokų, pajamų nevienodumo įtaką ekonomikos raidai. BVP rodiklio pokyčiai daugiau atspindi šalies ekonominio aktyvumo pokyčius, bet nesuteikia informacijos apie šalies konkurencingumo ar socialinės aplinkos lygio kitimą. Šios problemos reikšmingumą ir BVP, kaip ekonomikos mato rodiklio abstraktumą, atspindi ekonomistų grupės, vadovaujamos Stigliz (2013) pasiūlymai, kad ekonomikos raidos, orientuotos į gyventojų visuomeninę socialinę gerovę, vertinimui tikslingiau taikyti ne gamybos, o pajamų ir vartojimo rodiklius. Bendrą šalies gerovę reikėtų vertinti iš namų ūkio perspektyvos ir skirti daugiau dėmesio pajamų bei turto paskirstymo mokesčių rodikliams ir jų pagalba vertinti visuomenės gyvenimo kokybės pokyčius. Kintančiomis aplinkybėmis priimti fiskalinius sprendimus reikalingas adaptuotas aplinkybėms ir objektyvus pagrindimo modelis. Subalansuotų, kompleksinių fiskalinės politikos ir konkurencingumo santykių analizės modelių kūrimas nėra baigtinis dėl atsirandančių naujų sąlygų ir aplinkybių, kurios aktualios konkrečiam laikmečiui. Mokslinio tyrimo tikslas. Įvertinti mokesčių naštos ir šalies ekonominės -socialinės aplinkos ryšius ES šalių kontekste. Parengti mokesčių naštos poveikio konkurencingumui vertinimo ekonometrinį modelį, kuris atskleistų ryšius tarp biudžeto rodiklių, transferinių mokėjimų, mokesčių naštos lygio ir šalies ekonominio konkurencingumo lygio socialinės aplinkos kontekste. Tyrimo uždaviniai: 1. Atskleisti mokesčių naštos kitimo tendencijų vertinimą istoriniame ekonomikos vystymosi kontekste, siekiant panaudoti istoriškai pasitvirtinusios mokesčių praktikos patirtį dabartinės konkurencingos ekonomikos ir šiuolaikinio socialinio aplinkos lygio formavimui. 2. Remiantis ES šalių mokestine-socialine patirtimi bei istorinėmis mokesčių naštos raidos teorinėmis prielaidomis, ryšiais tarp konkurencingą ekonomikos raidą vertinančių rodiklių ir socialinių ekonominių indeksų, suformuoti modelį „Mokesčių naštos poveikio ekonomikos konkurencingumui vertinimas socialinės aplinkos kontekste". 3. Atlikti BVP rodiklio, mokesčių naštos (TB)4, transferinių mokėjimų (SB5) rodiklių pokyčių bei socialinių - ekonominių indeksų (HDI6 ir GCI7) ryšių tinkamumo vertinimui teorinę analizę. 4. Identifikuoti ryšius tarp mokestinės naštos, BVP, transferinių mokėjimų rodiklių, socialinių - ekonominių indeksų, vertinant jų vaidmenį konkurencingos ir socialiai subalansuotos ekonomikos augimo perspektyvoms. Taikant statistinius skaičiavimo metodus, nustatyti ryšių poveikio tendencijas tarp analizuojamų rodiklių, lemiančių konkurencingą ekonomikos augimą. 5. Įvertinti ryšius, nustatytus empirinio tyrimo metu, tarp mokesčių struktūros elementų skirtingo ekonominio išsivystymo ES šalių grupėse. Tyrimo metodai: Toliau darbe TB - Tax Burden, % from GDP (anlg.)- Mokestinė našta, % nuo BVP; Toliau darbe SB - Social Benefits, (angl.)- socialinės išmokos/transferiniai mokėjimai; Toliau darbe HDI -Human Develpoment index, (angl.)-Žmogaus socialinės raidos indeksas; Toliau darbe GCI - Global Competitive index, (angl.)- Visuotinis Konkurencingumo indeksas. 1. Teorinių tyrimų logiką sudaro mokslinės mokesčių teorijų literatūros susisteminimas, mokesčių reikšmės viešųjų finansų, verslo, Valstybės įtakos ekonomikos konkurencingumui ir visuotinės socialinės aplinkos augimui atskleidimas. Lietuvos ir užsienio mokslininkų darbų, kuriuose nagrinėjamos ekonomikos konkurencingumo, socialinio kapitalo veiksmingumo, ekonomikos augimo sampratos, mokesčių politikos ir pilietinės visuomenės koncepcijos analizė; 2. Teisinių dokumentų analizė - atliekant tyrimą analizuojami Europos Sąjungos teisės aktai, reglamentuojantys mokesčių ir fiskalinės politikos formavimą, jos įgyvendinimą; 3. Statistinių duomenų analizė - sudarant ir testuojant modelį, analizuojant tyrimo duomenis, kiekybinių ir ranginių duomenų (veiksnių grupių) koreliacinių ryšių nustatymui taikytas Spearman'o koreliacijos koeficientas, veiksnių svorių nustatymui naudota regresija. Grupavimo ir dekompozicinė analizė, analizuojant veiksnių grupes pagal pasireiškiančius panašumus ir skirtumus Duomenys apdorojami Microsoft Excel, SPSS 13.0, 17.0 programiniais paketais. Analizuojant veiksnių grupes pagal panašumus naudojama klasterinė analizė. Tyrimo etapai: 1. Statistinių duomenų, kurie yra praktinio tyrimo objektas, konvertavimas į tinkamas apdoroti programine įranga matricas. BVP, GCI, HDI, SB, TB, Biudžeto struktūrinių ir stabilios ekonomikos vystymosi rodiklių pokyčių statistinės duomenų bazės sudarymas; 2. Ryšių tarp tiriamųjų dydžių - ekonomikos konkurencingumo, BVP, mokestinės naštos, socialinės-ekonominės aplinkos indeksų ir biudžeto struktūrinių rodiklių pokyčių - nustatymas ir vertinimas; 3. Regresijos lygčių koeficientų analizė, šalių sugrupavimas klasterių pagalba pagal jose vyraujančius veiksnių (mokestinės naštos, konkurencingumo, socialinio lygio) panašumus. 4. Prioritetinių šalių grupės mokestinės-socialinės aplinkos vertinimas, analizuojant biudžeto struktūrinius ir stabilios ekonomikos vystymosi rodiklius. Darbo mokslinį naujumą sudaro: 1. Mokesčių naštos, kaip vieno iš pagrindinių Valstybės fiskalinės politikos formavimo įrankių, vaidmens ir reikšmės, siekiant aukštesnio ekonomikos konkurencingumo ir visuomenės socialinio lygio augimo šiuolaikinėje ES aplinkoje, vertinimas, kuri sudaro prielaidas praplėsti konkurencingos ekonomikos sampratą; 2. Modelio, kuriame atskleidžiama bendro valdžios ir visuomenės požiūrio į mokesčių naštos vaidmenį įtaka konkurencingumo augimui socialinės aplinkos kontekste, sudarymas ir analizė ES šalių atveju, nustatant ir įvertinant ryšius tarp mokesčių naštos, ekonomikos, transferinių mokėjimų rodiklių ir socialinių-ekonominių indeksų pokyčių; 3. Išskirtos ekonomikos konkurencingą raidą lemiančios aplinkybės ir nustatyti ryšiai, sąlygojantys mokesčių naštos, biudžeto struktūros ir kitų fiskalinių sistemos veiksnių poveikio kryptį ir svarbą ekonomikos konkurencingumui socialinės aplinkos kontekste; 4. Tyrimo instrumentas, susietas su praktika ir empirine analize, sudaro perspektyvines galimybes atlikti kartotinį procesą kitame lygmenyje, nustatant ir formuojant fiskalinės politikos ir viešųjų finansų kryptis. 1. MOKESČIŲ IR VALSTYBĖS VAIDMUO KONKURENCINGOS EKONOMIKOS ASPEKTU 1.1. Valstybės finansų valdymo raida ir mokesčių pokyčiai ES šalyse Mokslinės diskusijos dėl Valstybės vaidmens ekonomikoje, sprendžiant, kaip vyriausybė turi kontroliuoti ekonominius procesus, kiek pateisinamas Valstybės dalyvavimas ekonominiuose procesuose, ką ir kaip ekonomikos raidoje turi koreguoti mokesčiai, vyksta nuo antikinių laikų. Kintant ekonominėms sąlygoms ir aplinkybėms, materializmą ir orientaciją į materialinius laimėjimus keičia racionalizmas, pagrįstas konkurencingu ekonomikos augimo poreikiu, kartu atsiranda ir socialinės lygybės, humanizmo, tolerancijos, ekonominio stabilumo idėjos. Čia aktualus tampa sisteminis mąstymas, integruojantis kolektyvinius socialinius - ekonominius sinerginius sprendimus, vertinant ankstesnių ekonomikos vystymosi laikotarpių pranašumus ir trūkumus, stengiantis juos sujungti į visumą. Šiuolaikinė ekonomika, ir ypač finansai, aukštų technologijų dėka tapo labai susieti tarp įvairių valstybių ir žemynų, todėl ekonominių problemų atsiradimas vienoje vietoje gali stipriai paveikti globalią finansinę sistemą. Galima teigti, kad pasaulyje, ypač tokioje globalioje aplinkoje, kaip ES šalys, vyksta neišvengiamas ekonomikų susiliejimo procesas, todėl bendroje ekonominėje erdvėje šalys negali likti izoliuotos ir vykdyti tik savarankišką mokestinę politiką. Šiame globalizacijos ir ES integravimosi procese akivaizdu, kad tokio masto ekonomikai reikalinga ne tik savireguliacija, bet ir globalaus lygio fiskalinis valdymas bei naujas konkurencingos ekonomikos vystymosi ir raidos mato vertinimas. Nūdienos ES šalių ekonomines problemas sukėlė ne tik fiskalinės politikos trūkumai, bet ir makroekonominiai disbalansai, skirtingas ekonomikos potencialo dydis ir jos konkurencingumas bei viešųjų finansų perskirstymo lygio skirtingumai. Todėl tolesnis fiskalinės politikos vykdymas ir makroekonominių disbalansų mažinimas negali vadovautis vyraujančia individualistine filosofija, kai ir toliau galvojama, kad holistinį ES projektą galima grįsti individualistiniais veiksmais, siaurai, ir iš dalies dirbtinai, ekonomikos raidą vertinant tik BVP rodiklio pokyčiu. Veiksminga fiskalinė politika ir mokestinių išteklių panaudojimas, susijęs su rinkų liberalizavimu ir globalizacija ES ekonomikos plėtros procese, vėl tampa svarbių mokslinių tyrimų tema. Mokesčių naštos, viešųjų finansų panaudojimo tikslingumas įvairių autorių buvo analizuojama skirtingais būdais, tačiau šis sudėtingas reiškinys vis dar nėra pakankamai plačiai ištirtas, ypač įvertinant valstybės dalyvavimo ekonomikos raidoje pokyčius ir reikšmę konkurencingumo stiprinime, formuojantis naujiems ekonominiams dariniams ir naujoms ekonominės aplinkybėms. Atitinkamai kinta požiūriai ir ekonomikos vertinimo principai globalioje ES šalių ekonominėje erdvėje, jungiančioje skirtingų patirčių ir ekonominio išsivystymo lygio šalis. Nuo 20 a. pradžios daugumos išsivysčiusių Valstybių įtaka ekonominėje politikoje pastoviai didėja. Ši tendencija pasireiškė valstybės išlaidų ir surenkamų mokesčių apimties augimu, nacionalinių pajamų dalies, skirtos socialinėms programoms finansuoti, didėjimu, aktyvesniu ekonomikos teisiniu reguliavimu bei kontroliavimu teigiant, kad taip siekiama konkurencingo augimo. Šių tikslų pasiekimu abejojantys ekonomistai (liberalioji pakraipa) teigia, kad: • didelės valstybės išlaidos - tai ribotų išteklių eikvojimas, kurie produktyviau galėtų būti panaudoti privačiame sektoriuje; • aukšta mokestinė našta riboja verslo lygį; • Valstybės kišimosi į ekonomiką apribojimas labiau paskatintų konkurencingą šalių ekonominį augimą. Aktyvaus Valstybės vaidmens ekonominiuose procesuose ideologijos atstovai teigia, kad nuo praeito amžiaus vidurio bendra tendencija pasaulyje - tai pastovus Valstybės išlaidų dalies BVP augimas. Tai akivaizdžiai parodo 1 lentelėje pateikiami duomenys apie Europos ir kitų didžiųjų pasaulio šalių valstybių išlaidų santykį su BVP rodikliu. Šią tendenciją 19 a. numatė A. Vagneris (Wagner A., 1883), teigdamas, kad valstybės išlaidų dalis BVP pastoviai turi didėti, vystantis šiuolaikinei industrinei visuomenei (Varian, H.; Bergstrom, T. & Blume, L. (2004). Šis teiginys dabar žinomas kaip A. Vagner suformuluotas „Valstybės veiklos plėtros dėsnis"8. Valstybės poveikis ekonomikai turėtų sąlygoti ekonominio augimo didėjimą, socialinės aplinkos augimą, nedarbo lygio kontrolę, t.y. naudojant mokesčių įrankius valstybė turėtų keisti visuminę paklausą pastovaus BVP didėjimo linkme. Ryšys tarp ekonominės plėtros ir vyriausybės tiesiogiai atspindi didesnį Valstybės vaidmenį ekonomikos vystymesi, vertinant viešųjų prekių ir socialinių programų paklausos didėjimą (Musgrave & Peacock, 1999). Tanzi & Zee (2000), analizuodami bendras tendencijas pramoninėse šalyse ir vertindami bendrąsias viešojo sektoriaus išlaidas, kaip BVP procentinės dalies dydį nustatė, kad nuo 1870 m. iki I pasaulinio karo pradžios valdžios sektoriaus išlaidos nuo augo vidutiniškai po 10% kas metus ir buvo skirtos teikti viešąsias prekes, bet augantys socialiniai poreikiai vertė valstybes keisti mokestines politikas ir daugiau prisiimti pajamų bei turto perskirstytojų vaidmenį. Po I pasaulinio karo viešosios išlaidos negrįžo į prieškario lygį ir 1920 m. sudarė maždaug 15% BVP, o prieš II pasaulinį karą, dėl su Didžiąja depresiją susijusių padarinių, siekė apie 20% nuo BVP. Vėliau viešosios išlaidos Europos šalyse toliau pastoviai didėjo dėl socialinių programų plėtros ir augančio valstybių dalyvavimo ekonomikoje lygio - skatinant ekonomikos augimą, užimtumą, plečiant valstybės ekonominę reglamentavimo aplinką. Nuo 1980 iki 2000 m. valstybės išlaidos ES pramoninėse šalyse pasiekė daugiau kaip 40% BVP ir ši dalis turi tendencijas didėti toliau. Tarp ekonomistų nebėra ženklių nesutarimų dėl viešojo sektoriaus įtakos šalies ekonomikai. Ekonominiai tyrimai rodo, kad viešojo sektoriaus dydis daro poveikį ekonomikos vystymosi augimui, o fiskalinė politika skatina konkurencingumo vystymąsi (Lucas & Stokey, 2003). Tyrimai rodo, kad biudžeto dydis teigiamai koreliuoja su socialinės aplinkos lygį lemiančiais viešųjų išlaidų veiksniais (Mendoza &Tesar, 2003). Davies, Anwar & Sampath (1996), savo darbuose analizuodami mokesčių konkurenciją ir vyriausybės, kaip tarpininko ir perskirstytojo funkcijas, teigia, kad valstybės dydis9 šiuolaikinėje ekonominėje aplinkoje nuolat auga. Tai kelia susirūpinimą dėl nevienodų ekonomikų raidos galimybių, nes mokesčių pajamos paprastai yra mažesnės besivystančiose šalyse, nei aukštesnio ekonominio išsivystymo lygio šalyse. Daugelis ekonomistų (Alesina, 1999; Roubini & Sachs, 2009; Blanchard & Perotti, 2002, Barro & Sala-i-Martin, 2004, Sen, 2010) analizuodami statistinius santykius tarp mokesčių ir Valdžios išlaidų kintamųjų ir/arba jų santykius su BVP pokyčiais pateikė įrodymus, kad aukštas biudžeto dydis yra teigiamai susijęs su ekonomikos augimu. Nesugebėjimas įvardyti tinkamų ekonomikos pokyčių vertinimo būdų nestandartiniais atvejais rodo būtinumą naujo, kompleksinio požiūrio į mokesčių naštos ir BVP rodiklio vertinimą, papildant ekonomikos augimo vertinimą rodiklių ir indeksų kompleksu, kurie atspindėtų konkurencingumo galimybes ir socialinės politikos poreikius. Todėl, kaip teigia Perotti (2004), remiantis naujais ekonomikos vertinimo metodais būtina formuoti mokestinę -socialinę praktiką, kuri „...atkurtų ekonomikos augimą bei konkurencingumą ir vykdant reguliuojamą restruktūrizavimą subalansuotų socialinius poreikius, atsižvelgiant į natūralius ekonomikos pokyčius". Viešojo sektoriaus reguliavimo priemonės nebūtinai turi sukelti tiesioginį poveikį ekonomikos augimui, bet jų ekonominė reikšmė gali būti didelė. Problemos nustatant viešojo sektoriaus dydį kyla dėl skirtingos mokesčių sistemos struktūros, ir yra susijusios su apmokestinimo dydžiais, siekiant socialinių tikslų bei atitinkamų investicinių - ekonomių išlaidų pagrindimo. Dėl šių priežasčių bendra mokesčių našta nėra tiesiogiai palyginama tarp skirtingų šalių. Remiantis Romero-Avilaa (2000), Myles (2010), Barro & Sala-i-Martin (2011), Booth, A. (2004) nuomonėmis - mokesčiai veikia bendrą produkcijos lygį ir ekonomikos konkurencingumą, o mokesčių harmonizacija yra tęstinis procesas, kurio tempai priklauso nuo ekonomikos vystymosi etapo ir socialinės aplinkos tikslų. Valstybės dydis - sąvoka, vartojama vertinant valdžios sektoriaus išlaidas, kaip % nuo BVP. „Aiškinamasis Ekonomikos terminų žodynas". Leidykla TEV, Vilnius, 2006. Ankstesni Solow (1970) ir Barro (1990b) technologinio ekonomikos augimo modeliai analizavo augimo tendencijas, neveikiamas viešųjų finansų politikos veiksnių - Valstybės investicijų į technologinę pažangą, socialinio aplinkos lygio ir gyventojų skaičiaus augimo. Šiuose modeliuose (Solow), akcentuojamas tik technologinis produktyvumas (konkurencingumo išraiška), kaip augimą lemiantis veiksnys. Šią teoriją papildo Alesina &Ardagna (1998) teigdami, kad šis produktyvumo modelis neįvertina valstybinių investicijų įtakos ir remiantis Barro (1990a), kuris vienas iš pirmųjų pradėjo analizuoti endogeninius santykius tarp BVP, fiskalinės politikos pokyčių (kaip mokesčių naštos ir apmokestinimo vietos) ir viešųjų išlaidų poveikio technologinei pažangai, tyrimais - kad mokesčių lygis, suderintas su technologiniu lygiu, sudaro prielaidas ilgalaikiam konkurencingumo augimui. Viena vertus, Barro (1991a) endogeninio augimo modelis numato, kad produktyvios viešosios išlaidos ir neiškraipantis gamybos veiksnių apmokestinimas veikia augimą. Kita vertus, fiskalinės politikos tvarumo teorija teigia, kad valdžios sektoriaus išlaidos ir pajamos yra susijusios, siekiant užtikrinti valstybės biudžeto subalansavimą, ir neturi esminio poveikio ekonomikos augimui. Remiantis fiskalinės pusiausvyros teorija ir vyriausybės biudžeto apribojimais galima teigti, kad bet kokios papildomos išlaidos bus finansuojamos mokesčių naštos perviršiu einamuoju momentu, arba didins valstybės įsiskolinimą. Ilgalaikis mokesčių poveikis ekonomikos augimui gali būti vertinamas analizuojant biudžeto pajamas ir išlaidas bei vertinant, ar viešieji finansai turi nuoseklų poveikį augimo ciklui ir veikia augimo tendencijas, nes kaip pabrėžė Widmalm (2001), ne visi mokesčiai turi tą patį poveikį ekonomikos augimui - praktika rodo, kad palyginti maži mokesčiai teikia didesnę ekonominę bei socialinę naudą sparčiai augančių (BVP augimas virš 5% per metus) ir besivystančių (BVP iki 6000 Eurų/gyv.) šalių ekonomikoms. ES šalių atveju, esminis valstybės finansinis poveikis šalies ekonomikai vykdomas per fiskalinę politiką (mokesčiai ir biudžeto formavimas), įvertinant tą aplinkybę, kad monetarinę politiką ES šalyse vykdo ES Centrinis bankas, o šalių bankai atlieka daugiau priežiūros funkcijas, vykdydami Centrinio banko reikalavimus. ES esantis valiutų valdybos modelis praktiškai eliminuoja monetarinio poveikio priemonių taikymo galimybes koreguoti atskiros šalies ekonomikos raidą, todėl pagrindinė šalies valdžios priemonė valstybės finansų valdyme yra mokesčiai. Apibendrintai galima teigti, kad subalansuota mokestinė aplinka užtikrina šalies ekonominę perspektyvą, kaip valstybės ekonominio - socialinio gyvavimo pagrindą. Didėjant ekonomikos, visuomenės ir rinkų globalizacijai atsiranda poreikis derinti vykdomą mokesčių strategiją tarptautiniu lygiu. Šiam tikslui pasiekti reikalingas tikslus socialinis-ekonominis šalies potencialo įvertinimas, kuris atitiktų vertinimo principus atitinkamoje ekonominėje erdvėje. Mokesčių naštos, kaip fiskalinio įrankio, ir konkurencingos ekonomikos raidos pokyčių vertinimui svarbus kompleksinis požiūris. Atitinkama logika suformuoto modelio pagalba būtų galima identifikuoti ir nustatyti šių rodiklių ryšius su ekonomikos (tyrime - BVP/gyv.) pokyčiais, siekiant konkurencingo ekonomikos augimo socialinės aplinkos kontekste. Vertinant paskutiniojo dešimtmečio tyrimus galima konstatuoti, kad mokesčių naštos ir viešųjų paslaugų poreikių pokyčius lėmė ekonominių ciklų nuosmukiai ir mokestinės sistemos pokyčiai, atsiradę dėl globalių ekonominių aplinkybių. Remiantis šiomis tendencijomis, galima daryti išvadą, kad viešųjų išlaidų vaidmuo, priklausomas nuo mokestinės situacijos, ilgalaikei konkurencingos ekonomikos plėtrai įgauną reikšmingą ir vis didėjančią svarbą. Jeigu ankstyvesniuose ekonomikos vystymosi etapuose viešasis sektorius vaidino svarbų vaidmenį kaip darbdavys, investuotojas į infrastruktūrą, žmogiškąjį kapitalą ir viešąsias prekes ar paslaugas, tai dabartiniame etape viešųjų išlaidų sektoriaus vaidmuo tampa svarbus kaip „socialinės apsaugos garanto", „pajamų lygio palaikymo" ir „technologinio konkurencingumo" veiksnys. Vertinant konkurencingumo poveikį ekonomikos raidai, pirmaujančių konkurencingumo reitinguose ES šalių (Vokietija, Prancūzija, Anglija, Skandinavijos šalys) politikai ir ekonomistai jau keletą pastarųjų metų siekia sukurti naujo tipo „Didžiosios visuomenės dalies" kontrolės priemonių mechanizmą, kuris sumažintų politikų įtaką mokesčių ir viešųjų lėšų perskirstymo politikai, o jos kryptys atsispindėtų kompleksiniame išvestiniame GWB10 indekse, kuris, kaip teigia Cameron (2011) - pilnai įvertintų ekonomikos įtaką žmogaus gyvenimui ir technologijų pažangai. Šiems tikslams įgyvendinti aktualus ir svarbus mokesčių naštos faktorius, kaip pagrindinė pajamų akumuliavimo priemonė. 1.2. Mokesčių sistemos formavimosi ir vystymosi ypatumai Istoriškai ekonomikos teorijose išskirtinis dėmesys skiriamas funkcijoms, per kurias atsiskleidžia socialinis-ekonominis mokesčių sistemos vaidmuo. Konkurencingumo reikšmė yra neatsiejama nuo ekonomikos raidos. Vertinant mokesčius, kaip pagrindinį valstybės, kurios reikšmė ekonominiuose procesuose pastoviai auga, pajamų įrankį, mokesčių naštos reikšmė konkurencingumo lygiui yra svarbi. Akivaizdu, kad mokesčių politikos atsiradimas sietinas su valstybės formavimosi pradžia, ir daugiausia ji susijusi su valstybės poreikiais, socialine politika, socialinio teisingumo, vertybių klausimais ir turi atitikti konkurencingumo skatinimo strategiją. 1.2.1. Istorinės mokesčių sistemos vystymosi tendencijos ir jų formavimosi priežastys Istoriškai susiformavusių apmokestinimo principų rėmai bėgant laikui evoliucionavo, suformuodami pagrindines apmokestinimo taisykles, iš esmės aktualias ir tinkančius ir šiandienos ekonomikai. Panaudojant istorinę praeities patirtį, galima vertinti tuos veiksnius, kurių aktualumas išliko iki šių dienų ir tikėtina, kad jų vertinimas bus svarbus ir ateities ekonomikoje. GWB (general well-being index, angl.) - Bendrosios gerovės indeksas, „Aiškinamasis Ekonomikos terminų žodynas". Leidykla TEV, Vilnius, 2006. Senovės Graikijos ekonomikos mokyklos atstovas Platonas (427-347 pr.Kr.) (Roubini, Alesina & Cohen, 2007), manydamas, jog kylantys sunkumai iš dalies priklauso nuo ekonominio augimo, siūlė socialiai orientuotos, kastomis grindžiamos valstybės modelį, kur valdančioji klasė turėtų praktikuoti socialinės gyvensenos modelį. Analizuodamas valstybės ir individo santykius savo veikale „Valstybė" Platonas sukūrė teoriją, kuri teigė, kad valstybė turi atlikti tris pagrindines funkcijas: 1. patenkinti svarbiausius fizinius visuomenės poreikius; 2. sukurti saugos aparatą; 3. valdyti valstybę ir visuomenę. Galima teikti, kad šios normos, socialinio gyvenimo ir „Valstybės" sampratos susiejimas su ekonominiu gyvenimu, davė pradžią formuotis fiskalinės politikos užuomazgoms ir apibrėžė „Valstybės" dalyvavimo ekonomikoje būtinumą, bei bendrą socialinį visuomenės lygio suformavimą ir palaikymą, siekiant nustatytų socialinių normų išlaikymo. Valstybės biudžeto ir fiskalinės politikos pagrindai ir apribojimai, suformuoti senovės Graikijoje, sudarė pamatus valstybės ir mokesčių vaidmeniui ekonominiame šalies gyvenime. Analizuojant senovės valstybės ir ekonomikos vystymąsi galima konstatuoti, kad ekonominiai procesai - mokesčiai, šalies išlaidų finansavimo ir viešųjų prekių sisteminis poreikio tenkinimas - pradėtas praktikuoti jau prieš 6 tūkstančius metų. Bendruomenės socialinio vientisumo ir miesto valstybės sąvokos praranda svarbą vystantis ekonomikos procesui ir įsigalint šalies nukariautojos politinei valdžiai. Tokiu būdu vystantis vieningai rinkai, formavosi vieninga mokesčių sistema tarp atskirų šalių. Įsivyravo Senovės Romos ekonomistų atstovo Cicerono (106-43 pr.Kr.) idėja, kad visuotinė prigimtinė teisė yra pasaulinė konstitucija - valstybė (Respublika) yra visų žmonių viešas reikalas (res publica - lot.), kaip demokratijos rezultatas, sutikimo ir bendrų ekonominių interesų klausimų sprendimo priėmimas. Čia atsiranda mokesčių harmonizacijos, aktualios šių dienų ES šalims, pradmenys. Mokesčių, kaip konkurencingumo ir ekonomikos augimo skatinimo, bei socialinės aplinkos ir saugumo idėjos šiandien įgyja naujas prasmes, bet pagrindinės idėjos buvo aktualios bei svarbios ir senovės laikais. Istorijoje minima daug skirtingų apmokestinimo būdų ir idėjų, bet ilgiausiai naudojami ir populiarūs šiandien - tiesioginiai mokesčiai. Vienas iš šių mokesčių -Visuotinis turto mokestis - buvo įvestas Britanijoje 1577 m., o tik vėliau nustatyti sisteminiai bendri muitų tarifai pagrindinėms eksportuojamoms žaliavoms (1643 m.). Nekilnojamojo turto sistemiškos apmokestinimo ištakos siejamos su 1695 m., kai karalius Viljamas III Anglijos bei Škotijos karalystėse įvedė Langų mokestį, pasižymėjusį tuo, kad jį buvo lengva surinkti ir sunku jo išvengti (Sachs & Warner, 2005). Nekilnojamojo turto mokestis šiame etape buvo alternatyva pajamų mokesčiui, kurio įvedimui didžioji dalis gyventojų aktyviai priešinosi. 15 a. svarbią reikšmę rinkos vystymuisi turėjo valstybinių prievolių pakeitimas į piniginę rentą, kai didžiąją dalį rinkliavų valdžia pradėjo gauti pinigais. Pakeitusi natūrinę rentą pinigine, valdžia reguliavo valstybines prievoles, kūrė kontrolės mechanizmą administratorių veiklos atsakomybei nustatyti. Tokiu būdu formavosi apmokestinimo vertinimo ir skaičiavimo sistema. Dėl statistinės informacijos trūkumo nėra pakankamai išsamios informacijos apie apmokestinimo lygį ir mokesčių įvairovę Europoje iki 17 a. pabaigos. Ekonominę evoliuciją skatino techninės pažangos formuojamas vidinis ekonomikos augimo ir didėjančios konkurencijos procesas. Iki 18 a. pabaigos valstybių ekonomikai trūko tvarkingos viešųjų finansų sistemos ir fiskalinės politikos principų, tinkamos biudžeto struktūros. Vokietijoje 19 a. pradžioje atsirado vieningo biudžeto principai (reikalavimai suderinti surenkamus mokesčius ir daromas išlaidas), pakeitę absoliutizmui būdingą savivalę nustatant mokesčius ir planuojant išlaidas. Šių principų struktūra ir idėjos reiškiasi dabartinėje Mastrichto11 sutartyje, kurioje fiskalinis deficitas, valstybės skola, bei mokesčių konkurencijos valdymas yra tapę pagrindiniais fiskalinės disciplinos klausimais. Viešųjų finansų valdymui didelę įtaką daro Prancūzijoje ir Anglijoje susiformavusios tradicijos. Napoleono viešpatavimo metais susiformavę dideli teritoriniai-ekonominiai dariniai lėmė ir mokesčių bei fiskalinės politikos suvienodinimą, bet išliko skirtumai tarp bendrojo pajamų mokesčio, nes daugelyje teritorijų buvo renkami tiesioginiai nuosavybės pajamų mokesčiai. Suvienodinant mokesčių sistemos struktūras skirtingose valstybėse didelę įtaką turėjo 1891-1893 m. vykdoma reforma, kuri bendruomenėms perdavė tiesioginių mokesčių pajamų perskirstymo teisę ir įvedė patobulintą bendrąjį pajamų mokestį, kuris vėliau tapo pagrindiniu valstybiniu mokesčiu ir atitinka dabartinio PVM mokesčio sampratą (Acemoglu, Johnson & Robinson, 2004). Apibendrinant galima teigti, kad finansų sistemos užuomazgas aptinkamos jau ir viduramžių pabaigoje, daugiausiai miestuose, kur ji reiškėsi kaip bendras ten gyvenusių žmonių reikalas. Mokesčių sistemos formavimosi požiūriu miestai keliais šimtmečiais pralenkė teritorines valstybes, bet esminiai pokyčiai ir nuostatos, tinkančios ir šiandienos gyvenimui, formavosi 19-20 a. pradžioje, ir iki šių dienų vyksta jų tobulinimas bei diskusijos, ieškant optimalios apmokestinimo formos ir turinio, atitinkančio laikmečio keliamus reikalavimus viešosioms prekėms, socialinei aplinkai, konkurencingumo lygio augimui. 1.2.2. Mokesčių naštos ir viešųjų finansų vertinimas skirtingais istoriniais laikotarpiais Siekiant įvertinti mokesčių politiką, kuri apibūdinama kaip apmokestinimo ir viešųjų finansų panaudojimo, reguliuojant bendrąjį ekonomikos veiklos lygį, visuma, analizuojami skirtingų ekonomikos mokyklų požiūriai į šiuos reiškinius. Tikėtina, kad pagrindiniai ekonomistų, analizavusių mokesčių atsiradimo bei jų būtinumo klausimus, apmokestinimo principai ir taisyklės, suformuluoti 17-19 a., aktualūs ir tinkami dabartinių problemų sprendimui. Šiuolaikinė mokestinė politika retai vertinama tokiom filosofinėm sąvokom kaip teisė, atsakomybė ar teisingumas, o remiasi ekonominių ir finansinių instrumentų bei priemonių efektyvumu. Nesutarimus dėl mokesčių naštos kelia pati jos prigimtis, nes ji susijusi su lėšų perskirstymu; todėl daugiau nei keturis šimtmečius mokesčių praktikai ir analitikai siekia atsakyti į pagrindinius klausimus: Mastricht'o sutartis (Maastricht Treaty - angl.), reguliuoja fiskalinę drausmę, papildyta Europos stabilumo ir augimo paktu SAP (European Stability and Growth Pact (SGP, įgyvendinant Stabilumo ir augimo pakto (VO 1466/97 ir 1467/97) dalį, siekiama suvienodinti iš Europos Sąjungos fiskalines - mokestines sistemas, (EC, 2010). 1. kaip užtikrinti užimtumą; 2. kokiu būdu skatinti konkurencingą ekonomikos augimą; 3. kokių ir kiek viešųjų paslaugų turi teikti valstybė; 4. kokia turi būti mokesčių struktūra ir jos naštos pasiskirstymas, norint finansuoti numatytas viešąsias ir socialines išlaidas. Dauguma mokesčių teorijų susiję su fizinių asmenų ir turto apmokestinimu, todėl mokslinės-istorinės mokesčių apžvalgos tikslas yra įvertinti mokesčių naštos reikšmę valstybės finansų valdymo ir socialinės politikos formavimo kontekste, atkreipiant dėmesį į tai, kad mokesčiai atlieka ir socialinio teisingumo funkciją, mažindami socialines įtampas visuomenėje, užtikrina socialinės aplinkos lygio stabilumą. Vienas pirmųjų ekonomistų, pradėjusių nagrinėti mokesčių naštos klausimus, buvo A. Rišeljė (1642)12 kuris teigė, kad „...mokesčiai turi atitikti mokėtojų galimybes, todėl netinka pernelyg apsunkinti mokesčiais, bet taip pat reikalauti mažiau, negu reikalinga valstybei" (Ardagna, 2004a). A. Suli (1640) ir merkantilizmo atstovas Ž. Bodenas (1590), nagrinėdami valstybės fiskalinius interesus, taip pat pritarė mokesčių mažinimui, siekiant liberalizuoti rinką ir tokiu būdu skatinti technologijos pažangą bei ekonomikos konkurencingumą. Akivaizdu, kad socialinių išlaidų klausimai tuo metu nebuvo aktualūs, bet Klasikinės politinės ekonomikos pirmtakas V. Peti (1680) pagrindė valstybės išlaidų ribojimą šalies administraciniam aparatui ir valstybės išlaidų didinimą, siekiant patenkinti augančius visuomenės socialinius poreikius. Jis taip pat nagrinėjo mokesčių naštos perkėlimo tarp darbo ir kapitalo teorijos elementus. Vėlyvųjų viduramžių ekonomistai buvo linkę neigti valstybės dalyvavimą ekonomikoje ir pripažino tik karinėms bei socialinėms išlaidoms skirtas pajamas mokesčių pavidalu. Tai galima paaiškinti tiek mokestinės bazės siaurumu, tiek mokesčių administravimo problemomis. Todėl nuo 18 a. buvo plačiausiai analizuojamos dvi pagrindinės mokesčių sistemos idėjos - visuotinumo ir proporcingumo. i ir toliau darbe cituojami istoriniai duomenys iš leidinio Pearce, D. W. „Macmillan Dictionary of Modern Economics", Leidykla TEV, Vilnius, 2006. Mokesčių visuotinumo ir proporcingumo principų diegimą spartino klasikinės ekonomikos teorijos kūrėjai - Naujųjų amžių ekonominės minties atstovai, kurie vadino mokesčius „neišvengiama blogybe" ir siūlė mažinti valstybės išlaidas. Fiziokratų teorijos atstovas F. Kene siūlė „vienintelio mokesčio teoriją" (visus mokesčius pakeisti žemės mokesčiu), nes tik žemė duoda „grynąjį produktą" (Tabellini & Daveri, 2005). Klasikinės politinės ekonomikos vienas iš atstovų D. Ricardo veikale „The principles of political economy and taxation" („Politinės ekonomikos ir apmokestinimo principai") teigė, kad politinė ekonomika turėtų būti dėsniu, kuris apibrėžia sukurtos šalyje produkcijos pasidalijimą mokesčių pagalba tarp jos kūrime dalyvaujančių klasių. Jo manymu, apmokestinimas ar valstybės skola, kaip einamųjų vyriausybės išlaidų finansavimo priemonė, yra ekvivalentiški poveikiu ekonomikai (vyriausybės išlaidų finansavimas vertinamas būsimųjų mokesčių verte neapibrėžtam laikotarpiui, laikant, kad visi piliečiai vyriausybės išlaidų finansavimą vertina kaip esamus ar būsimus mokesčius dėl neapibrėžto planavimo ar gyvenimo laikotarpio (Ricardo ir vėliau Barro, ekvivalentumo teorema) ir suformulavo teiginį, kad žmogus, prisilaikantis skirtingos nuomones, turi teisę būti įtikintas, tačiau negali būti visuomenės ar bet kokios daugumos verčiamas keisti savo pažiūras (Piketty & Saez, 2006). Be to, D. Ricardo teigimu, mokestinių pajamų perskirstymas yra pramonės produktų pasidalijimo tarp klasių, kurios dalyvauja jį kuriant, būdas ir tampa pajamų išlyginimo tarp šalių išlaidomis, kas iš dalies mažina bendrą visuotinį kapitalo našumą ir produkciją, bet reikalinga socialiniam lygiui palaikyti. Yra nuomonių, kad mokesčių našta turėtų būti paskirstyta ne pagal naudą, kurią asmenys gauna iš viešųjų paslaugų, o pagal „galimybę mokėti". Ši nuomonė glaudžiai susijusi su klasikinėmis lygybės ir teisingumo sąvokomis. J. Bentham teigė, kad iš tam tikros nacionalinių pajamų sumos būtų galima gauti maksimalią naudą didinant visuomenės gerovę, jei pajamos būtų vienodai paskirstomos tarp visuomenės sluoksnių. Šie ekonomistai mokestinius tikslus daugiau siejo su visuomenės socialinių poreikių tenkinimu, o ne su ekonomikos konkurencingumo potencialo didinimu. Vėlesnis jo pasekėjas, klasikinės politinės ekonomikos atstovas J.S. Mill veikale „On liberti" šiomis mintimis grindė mokesčių teoriją, vadinamą „vienodomis naudingumo aukomis", o veikale „Pinciples of political economy" palaikė liberalųjį požiūrį į socializmą, bet konkurenciją laikė „geriausiu kapitalizmo bruožu" (Pearce, 2006). Mill, J.S.13 teigimu, asmenys turi mokėti įvertinti visuomeninių prekių naudingumą, o tam reikalingos tam tikros taisyklės, ir būtų teisinga, jei vyriausybė „ištaisytų nelygybę ir gamtos skriaudas". Jis palaikė progresyviųjų mokesčių idėją, teigdamas, kad taip būtų galima užtikrinti daromos aukos lygybę ir tokiu būdu siekti pajamų išlyginimo principo. J.S. Mill pripažino valstybės vaidmenį, nes „atskirų asmenų veiksmai turi pasekmių, kurios veikia daugiau nei tik juos pačius" ir pastebėjo, kad Vyriausybei reikėtų įsikišti, kad galėtų sutrukdyti ir neleisti atskiriems asmenims daryti žalą visuomenei. „Galimybės sumokėti" principas skatino sudaryti mokesčių dydžius remiantis vienodumo principais. R. Edgeworth (Pearce, 2006) įrodė, kad prekių vartojimo ir gamybos papildomumas gali sukelti paradoksą, kai mokesčiai prabangos dalykams sumažina pačių reikalingiausių prekių paklausą, sumažėjus vartojimui ir vyraujant naujų mokesčių lūkesčiams. A. Bergson, aprašydamas socialinę funkciją, analizavo mokestinių pajamų perskirstymo tikslus ir socialinių indeksų taikymą sąnaudų ir naudos analizėje nustatant mokesčių normas, padedančias optimaliai atlikti perskirstymą (Pearce, 2006). Klasikinės ekonomikos mokyklos atstovai valstybę traktavo panašiai kaip ir privatų sektorių ir manė, kad valstybė atlieka „gamybinį vaidmenį", kuris apibrėžiamas socialinėje valdžios ir visuomenės sutartyje, todėl kaip natūralus istorinio proceso padarinys susiformavo prielaidos didėjančiam valstybės vaidmeniui. Buvo pradėta norus skirstyti į "viešuosius (valstybinius)" ir "privačius", o valstybės biudžetui skirti funkciją - išlaikyti balansą tarp galimybių ir pageidavimų. Maltus, T.R. buvo pirmasis ekonomistas, kuris galutinę apmokestinamąją sritį analizavo taikydamas pasiūlos ir paklausos kreives ir teigė, kad faktinė mokesčių našta dažnai yra didesnė už valstybės surinktas įplaukas, bet biudžeto deficito klausimo paaiškinti negalėjo. Ir toliau darbe cituojami istoriniai duomenys iš leidinio Pearce, D. W. „Macmillan Dictionary of Modern Economics", Leidykla TEV, Vilnius, 2006. R. Ramsey našumo atžvilgiu apibrėžė optimalią mokesčių sistemą, kuri leidžia surinkti tam tikrą įplaukų sumą, o visų prekių gamybą sumažina vienoda dalimi (Pearce, 2006). R. Ramsey numatyto optimalumo sąlygomis visos kainos turi nukrypti nuo bazinių ribinių kaštų, jei aprūpinimas ta preke negali būti finansuojamas per mokesčius, nes suma yra per didelė, kad ją būtų galima sukaupti vienkartiniais mokesčiais. A. Harberger pirmasis pabandė empiriškai matuoti visuotinio ekonominio nuosmukio nuostolius, kurie susidaro dėl įvairių įvedamų mokesčių. Remiantis A. Marshall sukurta vartotojų premijos, kaip paklausos sąlyga sąvoka, P. Diamond ir A. Merlees nustatytu faktu, kad mokesčių naštą būtų galima perkelti nuo vienos vartotojų ar gamintojų kategorijos kitai, kas lemtų gamybos produktyvumo lygio kitimą ir sąlygotų konkurencingumo augimą, jis išvedė optimalaus mokesčių įplaukų paskirstymo, atsižvelgiant į prekių pasiūlą ir paklausą bei gamybos pagrindinių veiksnių kitimo taisyklę. Tai leido vertinti mokesčių struktūrą pagal apmokestinimo vietą ir mokesčių surinkimo lygį, taikant visos ekonomikos arba bendruosius pusiausvyros modelius (Pearce, 2006). Šiuolaikinė pajamų sąvoka atsirado 20 a., kai G. Shanz (1896), apibrėždamas pajamas kaip tam tikrą prieaugį, teigė, kad asmens pajamas galima apibūdinti kaip ekonominio pajėgumo grynojo prieaugio piniginę vertę. Toks apmokestinamų pajamų matas labai tiko būtent mokesčiams, nes šitaip asmens perkamosios galios "grynąjį prieaugį" galima nustatyti pagal įvairius gaunamų pajamų šaltinius. Tapo įmanoma praktiškai suprojektuoti mokesčių sistemas, kurios leistų garantuoti vienodas pajamas gaunančių mokesčių mokėtojų vienodą apmokestinimą (horizontalioji lygybė) ir kartu būtų visuotinis pagrindas nustatant progresyvines mokesčių normas (vertikalioji lygybė). Šitaip apibrėžus pajamas tapo įmanoma praplėsti pajamų mokesčio bazę ir įtraukti įmonių mokesčius, kurie turi tiesioginę reikšmę prekių konkurencingumui. V. Pareto veikale „Manuele di economia politica" buvo kritikuojami socialinių poreikių tenkinimo normatyvai ir pateisinama pajamų nelygybė - nesaistoma etikos normų, remiantis prielaida apie pajamų paskirstymo tarp visuomenės grupių laiko atžvilgiu, nes menkai apmokestintos gyventojų grupės sukaupia dideles piniginių lėšų atsargas, todėl tarpasmeninių naudingumų palyginimo tikslingumas buvo atmetamas, kaip neatitinkantis optimalių mainų sąlygų. Tai sudarė prielaidas progresyvinių mokesčių atsiradimui, siekiant socialinio teisingumo, įvertinant, kad kapitalas gali būti pakeičiamas darbu, kaip teigė Solow, R. (1956) veikale „A contribution of the theory of economic growth", kuriame mokesčiai įtraukti į neoklasikinį ekonominio augimo modelį. (Pearce, 2006) Skirtingos ekonomikos mokyklos formuodavo tam tikrą požiūrį į mokesčių naštos klausimus, kurie dažniausiai buvo tęstinė mintis vieno iš mokyklos įkūrėjo ar tam tikros minties pradininko. Tos teorijos buvo vystomos ir pritaikomos prie ekonomikos laikotarpio, įvertinant vykstančius pokyčius politiniame ir visuomeniniame-socialiniame gyvenime. Klasikinė ekonomikos teorija formavosi 18 a. antroje pusėje ir 19 a. pirmoje pusėje, jos pagrindiniai atstovai buvo Jungtinės Karalystės mokslininkai A. Smith, D. Ricardo, T.R. Malthus, B. Say, J.S. Mill. Šios teorijos mokesčių politikoje buvo nagrinėjama tautų turto kilmė, jo perskirstymas, kintant gamybos veiksniams, verslo konkurencijos sąlygoms ir augant gyventojų skaičiui. Valstybės kišimasis į ekonomiką buvo argumentuojamas pragmatiniais tikslais ir poreikiais, paprastai sutrikus rinkai. 19 a. klasikinės politinės ekonomikos mokykla pasisakė už valstybę su minimaliomis ekonomikos funkcijomis, o „klasikai" ekonomistai teigė, kad vyriausybės vaidmuo turėtų būti apribotas nacionaliniu saugumu ir švietimu, bet valstybės vaidmens pokyčius geriausiai atspindi viešųjų išlaidų kitimas. Nuo 1870 iki 2000 m. jos padidėjo nuo 10 iki beveik 50% BVP (Tanzi & Schuknecht, 2002). Ankstyvųjų klasikinės ekonomikos teorijos atstovų manymu mokesčiai turėjo būti glaudžiai susiję su paslaugomis, gaunamomis iš valdžios ir jie buvo pirmieji teorijos, kad „..mokesčiai - tai kaina už valstybės teikiamas paslaugas" šalininkai. A. Smith, kaip klasikinės politinės ekonomikos pradininkas, neigė nedarbo, kurį sukelia maža bendroji paklausa, galimybę ir teigė, jog rinkos jėgos turi išlaikyti bendrosios paklausos ir ekonomikos augimo pusiausvyrą, o rinkos ekonomika gali būti stabili, esant stabilioms monetarinėms sąlygoms, jei tenkinamos dvi sąlygos: • neturi būti tiesioginio ekonominės veiklos valstybinio reguliavimo, • gamintojų elgesį kontroliuoti ir koreguoti turi tik konkurencija. Šio ekonomisto vienas didžiausių atradimų, mokslininkų nuomone, buvo tai, kad jis įrodė, jog darbas, o ne gamta, yra tikrasis vertės šaltinis ir ekonominiame veikale „Inquiry in to the nature and causes of the Wealth of nations" (1766) nurodė keturias "geros mokesčių sistemos" savybes: • lygybės tarp visuomenės narių, • griežtai fiksuotų mokesčių dydžio, • patogumo mokėti mokesčius, • valstybės mokesčių surinkimo kaštų minimizavimą. A . Smith taip pat teigė, kad „darbo pasiskirstymą apriboja mokesčiai ir rinkos dydis" ir pritarė masto ekonomikos argumentams, nes „...darbo pasiskirstymas didina produktyvumą, skatina tolimesnį produkto pasiskirstymą", bei įvertino, kad augimas nėra begalinis ir įgauna stabilumą, kai atitinka proporcijos tarp gyventojų skaičiaus, mokesčių naštos dydžio ir kapitalo augimo (Pearce, 2006). Jo manymu pagrindinis veiksnys, lemiantis ekonomikos konkurencingumo augimą, yra darbo pasiskirstymas (specializacija) ir progresyvinis darbo jėgos apmokestinimas. Šios idėjos svarbios klasikinio augimo modeliuose, kuriuos koregavo D. Ricardo, K. Marks, J.M. Keynes. Juose išskiriami konkurencingumo augimą skatinantys veiksniai: 1. investicijos, 2. technologinė pažanga, 3. masto ekonomika - specializacija ir darbo pasidalinimas. Apibendrinant ir susisteminant klasikinės politinės ekonomikos pirmtakus V. Peti, P. Buagilber; fiziokratus R.Ž. Tiurgo, F. Kene ir kitų darbus, galima teigti, kad akcentuojamas darbo pasidalijimas ir specializacija bei darbo jėgos apmokestinimas. Techninė pažanga ir kapitalo kaupimas laikomi konkurencingą ekonomikos augimą skatinančiais veiksniais. „Klasikai" didelį dėmesį skyrė valstybės finansams, nagrinėjo apmokestinimo taisykles, išskyrė vyriausybės veiklos tris funkcijas: 1. paskirstymo (vyriausybės pajamų ir išlaidų dalis, kuria siekiama kai kurių prekių ir paslaugų užtikrinimo ekonomikoje, nes jų (visuomeninių prekių) negali teikti privačios rinkos), 2. perskirstymo (skirta pakeisti pajamų ar turto pasiskirstymą visuomenėje), 3. stabilizavimo (fiskalinės ir pinigų politikos priemonių pagalba palaikomas aukštas ir tolygus ekonominės veiklos lygis). Šios funkcijos svarbios ir dabartinėje ekonomikoje, nes mokestinių pajamų akumuliavimo ir paskirstymo tikslas yra palaikyti tvarią ir stabilią šalies ekonomikos plėtrą, skatinant konkurencingumo augimą ir išlaikant bei gerinant socialinės aplinkos lygį. 19 a. pabaigoje Klasikinės ekonomikos teorijos pažiūros (vertė priklauso nuo gamybos kaštų) buvo kritikuojamos ir, remiantis A. Marschal darbų pagrindu, susiformavo naujas „Neoklasikinis požiūris". Pagrindinis skirtumas nuo „klasikų" -produkto vertė priklauso nuo gamybos kaštų (pasiūlos) ir nuo naudingumo (paklausos) ir yra veikiama produkto kūrime pasirinktos apmokestinimo vietos. Neoklasikinės ekonomikos pagrindinė idėja buvo tobulosios konkurencijos ekonomikos pusiausvyra, todėl jos požiūriu vyrauja rinkos jėgos, kurios palaiko visišką užimtumą, kam akivaizdžiai prieštarauja J.M. Keynes mokyklos ekonomistų požiūris. Galima teigti, kad šiuolaikinė neoklasikinė teorija išlaiko daugelį pagrindinių savo pradininkų J.M. Clark, A. Marschal, V. Paret, L. Walras, K. Visksell teiginių, kad subjektyvi kainų nustatymo pagal vertę teorija, pagrįsta pasiūla ir paklausa, pakeičia gamybos kaštų ir ribinio našumo paskirstymo teorijos teiginius bei socialinių veiksnių lemiamus pajamų paskirstymo santykius, suformuodama Harmoningos ekonomikos sistemos vizijas. 19-20 a. įsigalėjus kapitalizmui ir kokybiškai pakilus pragyvenimo lygiui, formavosi naujos valstybės mokesčių sistemos, buvo diskutuojama dėl netiesioginių mokesčių svarbos ir galimybės neapmokestinti pagrindinių maisto produktų (Pearce, 2006). Remiantis Pareto pajamų paskirstymo dėsniu (menkai apmokestintos gyventojų grupės sukaupia dideles piniginių lėšų atsargas) buvo akcentuojami proporciniai/progresiniai mokesčių tarifai skirtingoms gyventojų grupėms, siekiant socialinio vienodumo tikslų. Buvo laikomasi principinės nuostatos, kad kiekvienas žmogus savo pragyvenimui turi gauti pelną ir dalį jo atiduoti valstybei, o mokestinės politikos nuostatos rėmėsi kainų ir galutinės apmokestinimo srities analize. A. Bergson (1938) manymu mokestinių pajamų perskirstymo tikslus galima analizuoti taikant socialinių sąnaudų indeksų ir naudos analizę. Jo įvesta „socialinės aplinkos gerovės" sąvoka įrodė savo naudingumą teorinėje analizėje, siekiant apibrėžti socialinį optimumą14, kaip pažangiausią visuomenės išteklių paskirstymą. A. Marshall (1890), sukurdamas "vartotojo premijos" (pertekliaus) sąvoką, vertino mokesčių įtaką kainodarai ir įvedė paklausos elastingumo sąvoką kainų pokyčiams apibūdinti, atsiradus mokesčiams (Stokey & Rebelo, 1995). Svarstymai apie tai, kas yra gera mokesčio sistema neapsiribojo vien klausimais, ar yra taikytinas „naudos", ar „vienodos aukos" principas. Tokiu būdu formavosi tikslaus apmokestinimo objekto klausimas. Nuo viduramžių iki 19 a. vidurio buvo apmokestinama atsižvelgiant į įvairų turtą (galvijai, langai, karietos) ir tik 19 a. viduryje mokesčiai perėjo nuo turto į pajamas, o mokestinė bazė buvo nustatoma pagal srautus, o ne pagal atsargas. Neoklasikinės Kembridžo mokyklos atstovas A.S. Pigou, A. Marshall mokinys, pratęsęs jo darbus kaštų analizės srityje, analizavo gaunamą ribinę naudą iš pajamų - ar pajamoms didėjant nauda iš jų mažėja. Pigou ir jo tradicijų pasekėjai teigė, kad "naudos", kurią iš savo pajamų gauna įvairios asmenų grupės, tiesiogiai palyginti negalima. Geriausia iš visų Paret'o optimaliųjų būsenų, kai nereikalingi jokie tarpasmeniniai palyginimai. „Aiškinamasis Ekonomikos terminų žodynas". Leidykla TEV, Vilnius, 2006. Privačių ir socialinių kaštų atskyrimas bei pasiūlyti apmokestinimo būdai padėjo išorinių padarinių teorijos pamatus, o jų pašalinimo metodas tapo žinomas kaip Pigou mokestis (mokestis nustatomas taip, kad jį sumokėjus kaštai būtų lygūs veiklos socialiniams kaštams). Savo darbuose „Theory of employment" (1933) ir „Employment and equilibrium" (1941) analizavo pinigų teorijos ir nacionalinių pajamų santykius, kas iš esmės buvo klasikinė užimtumo ir pajamų teorija. Jis pasiūlė būdą pasiekti pilną užimtumą, kai mažėjant mokestinei naštai, nepilno užimtumo sąlygomis, mažėjančios prekių kainos didins laikomų pinigų vertę ir dėl neaiškių ateities lūkesčių sąlygos paklausos didėjimą, todėl tai pradės skatinti užimtumo padidėjimą (realiųjų pinigų balanso poveikis - Pigou reiškinys). Šiame amžiuje teoriją vystė J.R. Hicks, kuris savo knygoje „Theory of wages" (1932) tyrinėdamas mokesčių įtaką darbo užmokesčio nustatymui teigė, kad valstybė įgyvendina politiką atsižvelgdama į gyventojų interesus, už ką jai priklauso tam tikras atlygis, kurį sudaro surenkami mokesčiai (Pearce, 2006). Vienas iš ryškiausių ekonomistų, suformavęs teoriją, apimančią valstybės mokesčių politikos formavimą siekiant pilno užimtumo, įvertinant ekonomikos konkurencingumo kitimo problematiškumą ir siekiant stabilaus vystymosi, buvo J.M. Keynes. Pagrindinė jo teorijos mintis - ekonominiai nuosmukiai susidaro dėl nepakankamų visuminių išlaidų arba dėl nepakankamos visuminės paklausos, todėl visuminės paklausos didinimas, taikant atitinkamą valdžios išlaidų, bei mokesčių politiką, padeda grąžinti visišką užimtumą, nes rinkos ekonomikai nėra būdingas susireguliavimo mechanizmas, o ekonomikos stabiliam augimui reikalingas aktyvus valstybės dalyvavimas, koreguojant mokestines pajamas ir viešąsias išlaidas bei skatinant konkurencingumą (Rosser, 2001). Šios idėjos aktualios dabartinėje ES šalių ekonominėje erdvėje, formuojantis stambiems ekonominiams-teritoriniams dariniams, vykstant spartiems globalizacijos procesams. J.M. Keynes pasisakė už progresinį pajamų apmokestinimą, o kartu tvirtino, kad šalies ūkio ateitis priklauso nuo valstybinių ir privačių investicijų apimties suderinimo, teikiant pirmenybę privačiai iniciatyvai. Monetarizmo Ekonominės minties mokyklos pagrindinis teiginys buvo, kad pagrindinė ekonomikos nestabilumo priežastis yra nesklandumai finansiniame sektoriuje. Pagrindinių atstovų K. Bruner, M. Friedman darbų svarba išaugo dėl J.M. Keynes mokyklos atstovų nesugebėjimo paaiškinti aukšto nedarbo lygio ir infliacijos daugelyje Vakarų valstybių septintajame dešimtmetyje, tokiu būdu menkinant valstybės vaidmenį ekonomikos reguliavime ir suteikiant didesnes teises laisvai rinkai, kuri buvo Racionalių lūkesčių teorijos (valstybės stabilizavimo politika neturi prasmės, o namų ūkiai interpretuoja ekonominius įvykius teigiamai) pagrindas. Šios tezės prieštarauja J.M. Keynes mokyklos ekonomistų politikai, kuri teigia, kad privatus sektorius negali įžvelgti vyriausybės veiksmų dėl trumpalaikio viešųjų finansų poveikio BVP. Friedman (1969) pripažino, kad mokesčiai turi įtakos gamybos apimčiai trumpalaikėje ir kainų lygiui ilgalaikėje perspektyvose. Jis teigė, kad privati ekonomika iš esmės yra nestabili, pastovios mokestinės taisyklės reikalingos izoliuoti netinkamus vyriausybės ekonominius sprendimus, kurie yra dažniausiai tampa nestabilumo šaltiniais dėl nepagrįstų ekonominių ar socialinių investicijų, bei prieštaravo, kad Viešiesiems finansams tradiciškai priskiriamos paskirstymo, perskirstymo ir stabilizavimo funkcijos. Patys radikaliausi ekonomistai, teigiantys, kad individų ir socialinė veikla neturi būti ribojama valdžios dalyvavimo, atstovauja Liberalizmo arba „Laissez-faire" principus, kurie pripažįsta valdžios naudingumą reguliuojant tik tas sritis, kurių individai patys negali veiksmingai tvarkyti. Jie vystė ateities idėją iki kraštutinio kolektyvinės valdžios atskyrimo. Ši idėja remiasi fiziokratų darbais, o jai analitinius pagrindus padėjo A. Smith ir jo klasikinė mokykla, teigdami, kad individai veikiantys vien tik dėl asmeninių paskatų tampa pagrindine pažangos jėga, kuriančia tautos gerovę, todėl valdžios funkcija būtų tik leisti ir užtikrinti tokią veiklą, nes natūralios tvarkos apribojimai mažina turto augimą ir nukreipia išteklius klaidinga kryptimi. (Pearce, 2006). Šios prielaidos leidžia suformuoti hipotezę H.1 -Mokesčių našta stabdo ekonomikos augimo tempus. Siekį formalizuoti valstybės ir ekonomikos santykį lėmė iš esmės pasikeitusi ekonominės veiklos padėtis: vystėsi monopolinės organizacijos, plėtėsi karinė pramonė, kurią valstybės stengėsi kontroliuoti. 30 Šie procesai rodo pokytį, kai nuo ekonomikos, organizuotos liberalizmo teorijos pagrindu (laissez faire), pereinama prie reguliuojamos ekonomikos, kai valstybė prisiima atsakomybę už asmens ekonominės laisvės ir visuomeninio solidarumo derinimą (Lastauskienė, 2013). Analizuojant skirtingoms mokykloms atstovaujančius ekonomistus, priklausomai nuo jų požiūrio į valstybės dalyvavimą ekonomikoje ir konkurencingumo augimą, rinkos suvokimą, ekonomikos priklausomybės vertinimą, galima išskirti teorijas pagal mokesčių poveikį ekonomikos augimui ir visuomenės socialinio gyvenimo lygio vertinimą. Šiuolaikiniai apmokestinimo principai formavosi plėtojant visuotino apmokestinimo teisingumo idėją, kuri atsispindėjo ekonomikos Mokumo teorijoje (ability to pay theory - angl.), nagrinėjusioje mokesčių naštos klausimą ir teigusioje, kad mokesčių našta turi būti paskirstyta mokėtojams pagal pajėgumą juos mokėti. Ši teorija remiasi R.A. Musgrave vienodos aukos idėja, kuri teigė kad kiekvienas mokesčių mokėtojas aukoja vienodą savo pajamų teikiamo naudingumo dydį (vienodų proporcijų, vienodos ribinės naudos, tiesiog lygios) (Pearce, 2006). Naudos principo (benefit principle theory - angl.), tradicinė apmokestinimo teorija teigia, kad mokesčių našta turi būti paskirstyta mokesčių mokėtojams atsižvelgiant į naudą, kurią jie gauna iš teikiamų visuomeninių prekių. Modelio trūkumas yra optimalus viešųjų prekių pasiskirstymo nustatymas. Šis principas plačiai nagrinėjamas Čikagos ir Londono ekonominių santykių instituto ekonomistų darbuose, kuriose nurodomos valstybės išlaidų sritys, kuriose jis gali būti taikomas priverčiant vartotojus sumokėti už visuomenines prekes pagal gaunamą (Pearce, 2006). Tačiau naudos principas tik labai ribotai gali būti taikomas valstybės finansų perskirstymo funkcijai. Čikagos mokyklos teorijai atstovaujantys ekonomistai laikosi pagrindinių keturių nuostatų: 1. ekonomika yra laisva nuo vertybinių nuostatų; 2. neoklasikinė kainų teorija atitinka ir išaiškina ekonomikos veikimo sistema; 3. laisvoji konkurencija užtikrina optimalų išteklių perskirstymą; 4. idėjos atitinka monetarizmo ekonomikos mokyklos nuostatas, todėl jie palaiko ribotą vyriausybės kišimąsi į ekonomikos sistemą. Paskirstymo teorijos (theories of distributions - angl.), kurios susijusios su nacionaliniu pajamų perskirstymu asmenims ar grupėms. Skiriamas funkcinis pajamų paskirstymas kai nacionalinis produktas dalijamas tarp skirtingų gamybos veiksnių savininkų (žemės, darbo, kapitalo) ir asmeninių pajamų paskirstymas nepriklausomai nuo to, kaip pajamos atsirado. Klasikinėje mokykloje, ypač D. Ricardo požiūriu, nagrinėjant pajamų paskirstymą ekonomikoje buvo pabrėžiamas pelno normos ir nuo nustatyto pragyvenimo lygio priklausančio darbo užmokesčio sąryšis. Santykinė kiekvieno veiksnio dalis nustatoma ekonominiais ir socialiniais sąryšiais, išreiškiamais mokesčių dydžių politika. Neoklasikinė ribinio našumo teorema (didesnis užimtumas galimas tik mažinant darbo užmokestį ir su juo susijusius mokesčius) kainą apibrėžia kaip paklausos ir pasiūlos santykį, kuris nusistovi po mokesčių. Šiam, mikroekonominiam požiūriui, prieštaraujantys ekonomistai pabrėžia sociologinių veiksnių vaidmenį BVP produkto perskirstyme. Perskirstymo teorijos vyrauja nuo klasių kovos teorijos, atstovaujamos K. Markso iki J.M. Keynes mokyklos perskirstymo modelių, pabrėžiančių rinkos struktūros vaidmenį ir veiksnius, lemiančius paklausą makroekonominiuose modeliuose, įvertinant funkcinį pajamų paskirstymą ir rinkų netobulumą. Vertės teorija (theory of value - angl.) nagrinėja prekės vidinę vertę, išreikštą pinigų terminais apibrėžiant kainų sąvoką, kurios dalį sudaro mokesčiai, taip atskiriant vartojamosios ir mainomosios verčių sąvokas. Požiūris į teisingos visuomenės problemą kaip paskirstymo įvertinimą, kurį pasiūlė Kahn, (1998) - kaip individai pasirinktų viešąsias paslaugas ir prekes ar jų kiekį, jeigu jų neveiktų grynai asmeniniai interesai. Įvertinant visuomenės pajamų skirtumų nelygybę, visuotinos lygybės principas reikalauja, kad nelygybė nemažintų paskatos darbui ir gamybai ir tai suteiktų garantiją nuo rizikos tapti vargingiausiu visuomenės nariu. Daugelis teorijos šalininkų teigia, kad veiksminga ekonomikos stabilizavimo ir skatinimo priemonė yra pelno mokesčių mažinimas, kas užtikrina kapitalinių įdėjimų didėjimą ir skatina gamybos augimą, siekiant mažinti gamybos kaštus. Analizuojant 19-20 a. Europos šalių ekonomistų teiginius galima konstatuoti, kad didėjantis valstybės vaidmuo yra natūralus istorinio proceso padarinys, siekiant išlaikyti pusiausvyra tarp skirtingų visuomenės norų (Pearce, 2006). Susiformavus 19 a. pabaigoje - 20 a. viduryje „pozityviajai" valstybės išlaidų teorijai (positive economics theory - angl.) ir valstybės išlaidoms pradėta taikyti „naudingumo" sąvoka, įvertinus, kad valstybė veikia visuomenės norų pagrindu (sietina su požiūriu, kad ekonomikos numatymo galia yra nepriklausoma nuo prielaidų, daromų kuriant ekonomikos pagrįstumo modelį, kurio prognozė tiksli, nors nėra svarbu, ar modelio prielaidos buvo teisingos). Kadangi atskirų asmenų norai yra labai skirtingi, didžiausią teigiamą poveikį galima pasiekti, kai kiekvienas asmuo išlaikys ribinio naudingumo ir kainos lygybę. Šis teorijos kriterijus aktualus ir šiandiena. N. Wickel teigimu, norint sužinoti visuomenės poreikį viešosiom prekėms, reikalingas visuomenės balsavimo mechanizmas, kurio metu per politinį procesą išryškėtų daugumos poreikiai, o jo pasekėjas L. Linthal (1920) papildė analizę, pateikdamas modelį, kuris vertina viešųjų ir privačiųjų prekių suderinimą, nustatant visuomeninių gėrybių visumos pusiausvyros kainą (Linthal kaina). Ši kainos pusiausvyra reikalauja iš kiekvieno mokėti mokesčio normą, lygią gautam ribiniam naudingumui. Proliberalioji ekonomikos teorija, remdamasi monetaristų Marshall ir Pigou idėjomis teigia, kad ekonomika turi funkcionuoti susireguliavimo principu ir vyriausybės bandymai spręsti ekonomikos problemą gali padaryti daugiau žalos, negu naudos, bet didžiosios dalies ekonomistų teigimu aktyvi vyriausybės įtaka mažinant nedarbą, bei kontroliuojant infliaciją ir įtakojant vartojimą teigiamai veikia ekonomikos ilgalaikę raidą. Analizuojant mokesčių teorijų raidą, derėtų paminėti „Pasiūlos požiūrio" (Supply-side economics, - angl.) teoriją, kuri remiasi R. Mundel ir A. Laffer darbais. Ši teorija siekia pagerinti gamybos išteklių rinkų lankstumą taip, kad būtų gaunama kuo daugiau produkcijos, atsižvelgiant į esamą bendrą paklausą ir vertinant gamybos išteklių rinkas ir siekiant maksimaliai išnaudoti gamybos produktyvumą, neatsižvelgiant į kitas socialines pasekmes, o tik reguliuojant pasiūlą. Mokesčių našta, iškelianti darbo užmokesčio normas iki lygio, aplenkiančio darbininkų ribinį darbo našumą, apriboja galimą užimtumą, o nepagrįstos socialinio aprūpinimo pašalpų ir progresyvinio apmokestinimo sistemos sukuria „skurdo spąstus", neskatinančius bedarbių imtis mažai apmokamų darbų. Šios teorijos šalininkai teigia, kad mokesčiai į biudžetą didina verslo išlaidas, kurias galiausiai apmoka vartotojai, nes mokesčiai kelia kainos lygį, bei skatina išlaidų sukeltą infliaciją, o mažesni mokesčiai didina darbo patrauklumą ir mažina laisvo laiko alternatyviuosius kaštus, todėl žmonės teiks pirmenybę darbui, o ne poilsiui, kai tuo tarpu valstybės transferinių išmokų politika mažina darbo stimulus (Laffer, 2004). Šios teorijos prielaidos apie našumo reikšmę ekonomikos ir mokesčių ryšiui leidžia suformuoti hipotezę H.2 - Sąlygiškai „žemas" mokesčių lygis nesudaro palankių prielaidų konkurencingumo augimui. Mokesčių mažinimas šiuo atveju yra antiinfliacinė priemonė, bet J.M. Keynes mokyklos teorijos požiūriu mokesčių mažinimas būtent sąlygos biudžeto deficitą, o tai savo ruožtu spartins infliaciją dėl papildomų pinigų kiekio. Apibendrinant ekonomikos mokyklų požiūrius akivaizdu, kad vyrauja kelios pagrindinės tendencijos, lemiančios mokesčių sistemos modelius ir mokesčių naštos lygį: - nežymus valstybės dalyvavimas ekonomikos sistemoje; prekių, paslaugų ir išteklių paskirstymą sprendžia rinka. Teigiama, kad visuomenė labiau suinteresuota dirbti, esant neaukštiems mokesčių tarifams. Ekonomikos sistema, kurioje valstybė dalyvauja neženkliai, mažina monopolijų susidarymo tikimybę ir politinių sprendimų poveikį ekonomikos dalyviams. - Valstybės dalyvavimas ekonomikoje, skatinant inovacinius-technologinius procesus, reguliuojant nedarbo lygį, ypatingą dėmesį skiriant socialinei visuomenės apsaugai, mažinant pajamų nevienodumą, bei siekiant konkurencingumo didinimo. Valstybės vaidmuo reguliuojant ekonominius procesus skirtingų ekonomikos teorijų yra vertinamas prieštaringai (Aghion ir kt., 2004). Požiūris į valstybės valdymo ir mokesčių sistemos funkcijų suderinimo būdą leidžia išskirti dvi įtakingas šiuolaikinės ekonomikos teorijos kryptis: 1. J.M. Keynes mokyklos atstovai pasisako už aktyvų valstybės dalyvavimą investicijų srautų valdyme, socialinių, užimtumo problemų sprendime siekiant ekonominio šalies stabilumo, 2. Ekonominio liberalizmo šalininkai siūlo priskirti valstybei tik tas funkcijas, kurių negali įgyvendinti pati rinka ir kurių tikslas kurti visuomenines gėrybes. Atlikta istorinės mokesčių ir ekonomikos raidos literatūros analizė, vertinant skirtingų ekonomikos teorijų poveikį ekonomikos vystymuisi rodo, kad požiūriai į apmokestinimo naštą ir perskirstymo per biudžetą evoliucionuoja kartu su politiniais ir ekonominiais pokyčiais. Apžvelgti teoriniai tyrimai leidžia teigti, jog optimalios mokesčių sistemos modelio paieškos nebaigtos. Įvairūs autoriai ir ekonomikos mokyklos ieško atsakymo į klausimą, kokiomis savybėmis turi pasižymėti optimalios mokesčių sistemos struktūra, koks optimalus mokesčių naštos lygis sudaro prielaidas konkurencingam ekonomikos augimui. Istoriniu požiūriu analizuojant šalis pagal valstybės ekonomikos reguliavimo laipsnį galima teigti, kad ekonominės skirtingų valstybių reguliavimo pasekmės priklauso nuo istorinio laikotarpio, šalių ekonominio ir socialinio išsivystymo lygio. Aukštesnio ekonomikos konkurencingumo šalyse mokesčių našta turi tendenciją augti, pastoviai augant valstybės ir socialiniams poreikiams. Šios prielaidos leidžia papildyti H2 hipotezę teiginiu: H.2.1. Šalyse, kuriose vyrauja didesnis mokestinių pajamų perskirstymo lygis („aukštesnių" mokesčių šalys), BVP pokyčių tempai yra lėtesni (lyginant su „žemesnių" mokesčių šalimis), bet turi stabilaus augimo tendencijas ilgalaikiame laikotarpyje. Tyrimus šioje srityje ypač stimuliuoja tai, kad 21 a. ekonominę plėtrą pradėjo veikti nauji iššūkiai - visuomenės senėjimo, konkurencingumo augimo poreikis, didėjantys socialiniai įsipareigojimai. Vertinant istorinius mokesčių raidos aspektus galima teigti, kad skirtinguose regionuose skirtingomis ekonominėmis sąlygomis besiformuojančios ekonominės minties teorijos formavo mokesčių sistemų struktūras. Mokslinai tyrimai įžvelgia mokesčių sistemos svarbą ir įtaką vystantiems ekonominiams procesams. Mokestinių pajamų dėka formavosi ir buvo tenkinami viešieji poreikiai. Galima įžvelgti, kad Europos mokesčių sistemos vystymosi centras buvo Vokietija, Prancūzija ir Anglija, ir nors mokesčių sistemų formavimosi pradžia galima sieti su 16 a. Rišelje keltomis idėjomis. Aktyvus pačių mokesčių sistemų vystymasis ir jų sisteminė struktūra pradėjo formuotis ir plėtotis 19 a. gale - 20 a. pradžioje. Tam didelės įtakos turėjo technologinės naujovės, besivystančios viešosios paslaugos ir jų augančios apimtys, kylantis ekonomikos konkurencingumo lygis, finansinių institucijų konkurencija. 1.2.4. Mokesčių teorijos raidos ir valstybės dalyvavimo ekonomikos raidoje istorinė apžvalga Atlikta istorine mokesčių raidos ir skirtingų ekonomistų bei ekonomikos mokesčių teorijų analize galima atskleisti šiuos mokesčių sistemos formavimosi ir vystymosi etapus: • Pirmas etapas. Iki 16 a. mokesčių sistemos formavimosi užuomazgos, susijusios su valstybės išlaidomis šalies valdymui ir saugumui; pirmosios normatyvų nustatymo ištakos; • Antrasis etapas. Nuo 16 iki 17 a., įvykus ekonominei evoliucijai, formavosi mokesčių sistemos, didėjanti mokesčių reikšmė visuomeniniame gyvenime, didėjant valstybės vaidmeniui tiekiant viešąsias prekes. • Trečias etapas. Nuo 17 iki 20 a. pirmos pusės - mokesčių sistemos formavimasis sąlygojamas technologinės revoliucijos, aktyvios viešųjų finansų sistemos plėtros ir didėjančio valdžios vaidmens šalies ekonominiame gyvenime, veikiant ekonominį augimą. • Ketvirtas etapas. Nuo 20 a. antros puses - technologinėmis inovacijomis paremtas ekonomikos konkurencingumas, sąlygotas didėjančios vartotojų galios, spartus viešųjų paslaugų vystymasis bei augantis socialinis poreikis visuomeninėms gėrybėms. Pastarojo etapo pradžioje, sparčiai kintant ekonominėms sąlygoms, buvo pradėta plačiai nagrinėti mokesčių naštos įtaką įmonių ir asmenų sprendimams, bet nebuvo plačiai analizuojama mokesčių struktūros poveikį bendram ekonomikos vystymuisi. Šio etapo analizė aktuali ir šiandienos laikotarpiui, įvertinant skirtingas nuomones dėl valstybės dalyvavimo ekonomikoje, konkurencingumo, viešųjų prekių tiekimo lygio, socialinės aplinkos ir transferinių išmokų politikos. Istoriškai neoklasikai M. Friedman (1943) darbe „Taxing to prevent inflation" ir R. Solow (1956) darbe „Technical change and the production function" laikė ekonomiką save reguliuojančia ir technologiškai besivystančia, todėl valstybė turėtų tik nustatyti mokesčius, kurie skatintų gamybos augimą, bei paklausos ir pasiūlos subalansavimą. Vertinant R. Solow požiūrį - ekonomikos technologinės pažangos augimas tiesiog priklauso nuo galimybės akumuliuoti kapitalą ir darbą, kurie sudaro sąlygas technologiniam ekonomikos augimui. Naujesnė, endogeninio augimo literatūra teigia, kad išoriniai ekonomikos veiksniai, skatinami valstybės investicijų, vaidina svarbų vaidmenį, aiškinant ilgalaikio ekonominio augimo perspektyvas. Bellettini & Ceroni (2004), teigimu pakankamai yra įrodymų, kad socialinė grąža nuo investicijų į technologines inovacijas (MTP15) yra daug didesnė, negu nuo kitų tipų kapitalo grąžos. Tai leidžia papildyti suformuluotą H.2 hipotezę teiginiu - H.2.2 „Aukštesnių" mokesčių lygio šalyse ekonomikos ir konkurencingumo lygio augimas yra ženklesnis. Samuelson (1961) knygoje „Economic" valstybės finansų srityje nagrinėdamas valstybės išlaidų teoriją, apibrėžė optimalų išteklių paskirstymą tarp privačiųjų ir visuomeninių prekių ir teigė, kad būtina derinti nacionalinių pajamų paskirstymą su optimalias privačiais ir valstybiniais tarpusavio interesais ilgalaikėje perspektyvoje - mažiausiai 10 m. ir atkreipė dėmesį į visuomeninių gėrybių nedalomumą ir jų bendro vartojimo visuomenės poreikiams prigimtį bei apibūdino optimalų viešųjų ir privačių prekių derinį - „palaimos tašką", kurioje vartotojas patiria visišką socialinę sotį (būsena, kai turimas pakankamas prekių kiekis ir papildomas prekės vienetas neteikia naudingumo) vartojimo prekėms, kai šis taškas tenkina biudžeto apribojimą. Siekiant plačiau įvertinti toki būsenos lygį aktualu naudoti indeksus, kurie išsamiai apibūdintų ir įvertintų socialinės aplinkos būseną, bei konkurencingumo lygį, kuris užtikrintų pakankamas mokestines įplaukas. Šiame konkurencingumo augimo ir spartaus ekonomikos vystymosi laikotarpyje, ekonomistų darbuose didelis dėmesys skiriamas nustatant visuomeninių gėrybių teikimo našumą, kuris padėtų spręsti rinkos netobulumo ir didėjančias socialinės atskirties problemas, performuojant mokesčių ir valstybės dalyvavimo ekonomikoje strategijas. Toliau darbe MTP - Mokslinė- techninė pažanga. Literatūros analizė rodo, kad mokesčių raidą sąlygojo skirtinga ekonominė patirtis, skirtingas viešųjų finansų poreikis socialiniams poreikiams bei ekonomikos potencialas, priklausantis nuo konkurencingumo lygio atskirose šalyse. Šie faktoriai atitinkamai reikalavo valstybės dalyvavimo ekonomikoje pastangų, kurios buvo paremtos mokestinių lėšų perskirstymo galimybėmis, ypač apmokestinant pagrindinius išteklius - darbą ir kapitalą, bei atitinkamai nuolat augantis viešųjų finansų poreikis, bei augantis ekonomikos mastas (BVP dydis). Šios aplinkybės atitinkamai formavo prielaidas augančioms viešųjų prekių, švietimo, sveikatos sistemos išlaidoms. Didėjantis valstybės vaidmuo ekonomikos stabilumui ir augimui, besiplėtojantys prekybiniai santykiai ir technologinė pažanga, skirtingas šalių ekonominio išsivystymo ir konkurencingumo lygis, sudaro prielaidas formuotis skirtingoms mokesčių strategijoms, neatsiejant jų nuo šalyje vykstančių ekonominių procesų. Šiuo metu plačiausiai aptarinėjamos ir dabartiniu metu mokslinėje literatūroje akcentuojamos trys ekonomikos augimo teorijų grupės: • Pirma, neoklasikinė, pagrįsta Solow (1956) teorija, kurioje akcentuojama, jog augimas yra pagrindinių gamybos veiksnių ir technologijos pažangos rezultatas. Pagal šią teoriją investicijos į fizinį ir žmogišką kapitalą sąlygoja ekonominį augimą, o ekonomika stabili iš prigimties su pilnu užimtumu, kuriai nebūdingas valstybės aktyvus dalyvavimas ekonominiuose -socialiniuose procesuose; • Antra teorija, plėtota Sadmo (2005), Sala-i-Martin (1996), akcentuoja geografines ir gyvenamos vietos sąlygas. Pagal šią teoriją, ignoruojama mokestinės politikos svarba, o esminis dėmesys skiriamas klimato sąlygoms, gamtos resursams ir ryšiui su pasaulinėmis rinkomis, kas lemia ekonominį augimą. • Trečia teorija, vadinama „endogenine" ar „naująja" augimo teorija, akcentuojanti institucinės ir politinės aplinkos svarbą, priklausanti J.M. Keynes ir naujajai Keynes ekonomikos mokyklai, traktuoja ekonomiką kaip nestabilią, balansuojančią ant pusiausvyros ribos tarp ekonominio ir nedarbo stabilumo, kur valstybė užima ženklų vaidmenį šalies ekonominiame gyvenime, perskirstant biudžeto lėšas ir paveikiant ekonomikos vystymąsi. Toliau plėtotos teoretikų North (1999), Hayek (1982), Barro (1997), Barro & Sala-i-Martin (2004), Sen (2000) augimo teorijos, kaip papildomus kintamuosius įtraukia gamtinių išteklių ribotumą, kas turi skatinti technologinius pokyčius, o pastarieji sąlygos išteklių apsaugą. Akcentuojama institucinė aplinka, palanki sklandžiam rinkos funkcionavimui. Šios augimo teorijos logiškai neprieštarauja viena kitai. Iš kitos pusės, sąlyga, kad ekonominė laisvė lemia ekonominį augimą, priklauso institucionalizmo teorijos mokyklai. J.M. Keynes mokyklos požiūriu, didesni mokesčiai mažina žmonių perkamąjį pajėgumą ir yra stabdančio arba antiinfliacinio pobūdžio, kas apsprendžia ir visuomenės socialinių išlaidų poreikį. Ši teorija iš principo ekonomiką laiko nestabilia (nėra garantuotos augimo normos - „knife-edge" („peilio ašmenų") problema), todėl pusiausviros sąlygos turi priklausyti nuo valstybės vaidmens ekonomikoje. Neoklasikinėje teorijoje ekonomikai suteikiama stabilumo ir pilno gamybos veiksnių panaudojimo nuostatos, manant, kad kainų lankstumas užtikrins ekonomikos augimą (Tobulosios konkurencijos prielaida), o tai sunkiai pasiteisina šiuolaikinėje ekonomikoje. Racionalių lūkesčių teorijai atstovaujančių ekonomistų nuomone ateities lūkesčiai yra svarbūs darbo užmokesčio lygiui, kuris priklauso nuo šalies konkurencingumo pozicijų, kas lemia ir mokestinių pajamų dydį. Racionalių lūkesčių modelis plačiau taikytinas laisvesnės konkurencijos rinkose, teigiant, kad valstybėje vykdoma diskretinė fiskalinė politika gali didinti, o ne mažinti ekonomikos nestabilumą. Istoriškai, didėjant vyriausybės vaidmeniui šalies ekonomikoje, orientavimąsi į įplaukas pakeitė į orientavimasis į rezultatų siekimą ir kontrolę, konkurencingumo skatinimą ir valstybės mokestinių pajamų valdymą, ką Musgrave (2008) apibrėžė, kaip „valdžios įtaka valstybės piliečių gyvenimo kokybei, kai valstybės finansai yra vienas iš pagrindinių būdų darančių įtaką visuomeninio socialinio gyvenimo pokyčiams". Daugelio vyriausybių fiskalinės politikos klaida 19 a. pabaigoje buvo jų tikėjimas, kad valstybinis veiklos apribojimas yra politinės išminties viršūnė ir klausimas, kaip valstybė naudojasi savo galiomis, nekelia ekonominių problemų. Siekiant rasti objektyvų apmokestinimo metodą Mises (1996), (Austrijos ekonomikos mokykla, kuri plėtojo subjektyvią vertės teoriją, grindžiamą ribiniu naudingumu ir prieštaraujančią darbo vertės teorijoje vyraujančiam gamybos išlaidų požiūriui), teigė, kad „neutralus apmokestinimo metodas yra įsivaizduojamas toks, kuris nenukreiptų rinkos nuo tos krypties, kuria ji vystytųsi, nesant jokio apmokestinimo (Klein & Olivei, 2001). Liberalų teigimu, mažai tikėtina, kad žmonės, kurie rinkose elgiasi savanaudiškai, gali būti altruistais politiniame gyvenime. Vis aukštesni gyvenimo standartai yra technologinio vystymosi, inovacinių produktų, arba pigesnių gamybos metodų rezultatas. 1.3. Viešųjų finansų ir ekonominio konkurencingumo ryšio formavimosi ir vertinimo tendencijos Analizuojant istorinę mokesčių teorijos raidą, mokesčių reikšmę ekonomikos konkurencingumo ir socialinės aplinkai galima apibrėžti penkias svarbiausias viešųjų finansų ir fiskalinės politikos sritis, nagrinėjamas santykyje su ekonomikos lygio pokyčio rodikliu - BVP: • valstybės dalyvavimas ekonomikoje; • mokesčių našta; • viešosios išlaidos; • išlaidos socialinei aplinkai; • išlaidos technologinėms inovacijoms; Šie veiksniai liečia plačius įvairių sričių visuomenės požiūrius ir alternatyvas, bet turi ženklią reikšmę ekonomikos konkurencingumui. Valstybės dalyvavimas ekonomikoje, formuojant mokestinę aplinką ir išlaidas, visuomenės socialiniai poreikiai ir būtinosios viešosios išlaidos - šiame kontekste sudėtinga įvertinti Rational-expertations hypotesis (angl.). Verslo įmonės ir asmenys, turėdami svarbią informaciją tuo laiku, kai priimamas sprendimas, objektyviai numato ateities įvykius. „Aiškinamasis Ekonomikos terminų žodynas". Leidykla TEV, Vilnius, 2006. politikos poveikį ir daryti bendras išvadas naudojant tik atskirų rodiklių koreliacijos koeficientus ar kokios nors kitos statistikos priemonių asociacijas. 1.3.1. Valstybės dalyvavimo ekonomikos procesuose vertinimas Aktuali mokslinių tyrimų tema per pastaruosius du dešimtmečius yra klausimas, ar vyriausybės politika gali padidinti arba sulėtinti ilgalaikį ekonomikos augimą. Tačiau, atsižvelgiant į daug būdų, kuriais valdžios politika gali daryti įtaką ekonomikai, nėra nuostabu, kad nėra pasiekto bendro sutarimo šiuo klausimu. Plačiai paplitęs požiūris, kad yra mažai patikimų apibendrinimų Vyriausybės politikoje ir ypač tradicinėje fiskalinėje politikoje. Tyrimai šiuo klausimu pakilo į naują mokslinių tyrimų lygį nuo devintojo dešimtmečio atsiradus endogeninio ekonomikos (vidinių priežasčių) augimo modeliams, kuriuos analizavo Rogoff (2012); Luintel & Khan (2000), bei jiems pradinį impulsą davė Barro (1991a), Aghion & Howitt (1994) tyrimai. Teorinės endogeninio augimo hipotezės dėl fiskalinės politikos ilgalaikio augimo poveikio paprastai išbandomos empiriškai, tačiau gauti regresinio tipo rezultatai dažnai būna neaiškus, arba bent ginčytini (diskusijos tarp Folster & Henrekson, 2005); Agell, Lindh & Ohlsson, 2005). Folster & Henrekson rado įrodymus, kad tarp valstybės išlaidų santykis su ekonomikos augimą yra neigiamas (turtingų šalių atveju), o Agell ir kt. teigimu šie rezultatai turi esminių ekonometrinių trūkumų17 Nors pakankamai aiškūs šalių ekonomikos ir socialinės politikos raidos apribojimai mokesčių politikos parinkimo klausimais (Temple & Johnson, 2005), bet daugybė empirinių tyrimų pavyzdžių rodo šios problemos aktualumą, analizuojant vyriausybės vaidmenį ekonominio vystymosi procese, ypač esant ekonominio nuosmukio laikotarpiams (Solow, 2005; Agell, Lindh & Ohlsson, 2007; Glomm & Ravikumar, 2007; Tanzi, 2000; Easterly & Rebelo, 1999; Easterly, 2005). Mokesčių poveikis ekonomikos augimui analizuojamas vertinant susijusius statistinius įvairių rodiklių ir išvestinių indeksų duomenis. Slemrod, Roger & Kalambokidis (2004) analizuodamas Easterly & Rebelo (1996) tyrimo išvadas, vertino ryšių tarp mokesčių normų ir mokesčių pajamų problematiką ir nustatė, kad daugelis fiskalinės politikos tyrimų susiję su darbo jėgos apmokestinimo problematiką. Tuo tarpu mokesčių tarifų poveikis kapitalo kaupimui, jo mobilumui ir investicijoms buvo analizuojamas mažiau. Nors pagrindinės teorijos susijusios su ilgalaikiu ekonominiu augimu, tikslaus periodo, kada tarp ekonomikos augimo ir jo veiksnių vyksta esminiai pokyčiai, nėra gerai apibrėžta. Empirinė ekonominių klausimų analizė reikalauja rūpestingai atsižvelgti į ekonometrinius kintamuosius ir veiksnius, nes priešingu atveju būtų galima nesunkiai gauti prieštaringus rezultatus. 17 Netinkamos endogoniškumo ir vienalaikiškumo kontrolės, o viešojo sektoriaus augimo poveikis iš tikrųjų nėra statistiniu požiūriui reikšmingas. (Aghion & Howitt, 2004). Apibendrinant įvairių laikotarpių ekonomistų ir ekonomikos mokyklų požiūrį į mokesčių raidą, jų dydį, apmokestinimo objektą galima pastebėti, kad nuo Platono „Valstybės" sampratos iki šių dienų mokesčiai, kaip pagrindinis valstybės ekonominio poveikio įrankis, įgauna vis didesnę ir sudėtingesnę reikšmę. Mokesčių sistemos tyrimai neatsiejami nuo ekonomikos konkurencingumo ir šalies ūkio našumo lygio. Valstybės dalyvavimas ekonomikoje, siekiant socialinių ir ekonominių tikslų pastoviai didėja ir nuo sėkmingo valstybės vaidmens fiskalinėje ir ekonominėje politikoje priklauso ekonominės raidos sėkmė. Augantys visuomenės poreikiai reikalauja socialinių pokyčių tiek viešųjų prekių tiekime, tiek socialinio teisingumo prasme, todėl mokesčių sistema turi atitikti galimybių ir poreikių balansą. Mokesčių raida ir jos tikslus įvertinimas reikalauja kompleksinio požiūrio, analizuojant skirtingus ekonomikos aspektus (raida, konkurencingumas), kintančią socialinę aplinką (transferiniai mokėjimai, viešosios prekės), bei valstybės vaidmenį (biudžeto struktūra, valstybės investicijos). Dabartinis mokesčių politikos vertinimas turi būti analizuojamas atsižvelgiant į mokesčių naštos lygį, valdžios išlaidas socialinėms ir investicinėms reikmėms, nes kaip teigia Turnovsky (1996) -„...konkurencingumo laipsnis yra mokesčių politikos sprendimų masto rezultatas, kai kritinis veiksnys yra optimali mokesčių našta". Be to, pagal Blanchard & Perotti, (2002) - „...taikomos įvairios ekonominės, socialinės ir teisinės priemonės kyla iš politinio proceso, lemiančio viešųjų išlaidų perskirstymo tendencijas". Vertinat mokestinius pokyčius reikia įvertinti tai, kad mokesčių politikos naujovių poveikis realiame ekonominiame gyvenime dažniausiai pasireiškia nedideliais pokyčiais ir ne visais atvejais gali būti tikimasi J.M. Keynes tipo reakcijos18. Tai paaiškinama tuo, kad J.M. Keynes fiskalinio sureguliavimo poveikis yra mažesnis, nei bendra monetarinės-fiskalinės politikos įtaka ekonomikai (Bloug, 1999; Colander, 2005). Mokesčių naštos lygio ir valdžios išlaidų poveikio ekonomikos raidai klausimas ypač aktualus dabartiniame laikotarpyje šalies ir tarptautiniu lygiu, formuojantis stambiems ekonominiams dariniams, kaip ES, BRICS, NVS šalių sąjungoms ar blokams, kuriose siekiama ekonominių tikslų, o kaip viena iš esminių ekonominių priemonių, siekiant ekonominio konkurencingumo ir lyderiavimo -naudojama mokesčių politika. Įvertinant, kad ryšys tarp ekonomikos augimo ir mokesčių politikos pakankamai tiesinis (Barro, 1991b; Turnovsky & Fischer, 1995), įvairialypiai empiriniai tyrimai taip daug dėmesio skiria skirtingų viešojo sektoriaus išlaidų komponentų poveikio konkurencingo augimo analizei ir įvairių mokesčių priemonių sugretinimo galimybėms, analizuojant išlaidų visumos poveikį ekonomikos augimui. Vertinant ekonomikos raidą, kuri dažniausiai apibrėžiama BVP rodikliu paskutiniajame dešimtmetyje, ekonomikos nuosmukio ir jos kilimo tendencijas, mokesčių ir valstybės dalyvavimo ekonomikoje reikšmingumo klausimas yra aktualus ir reikalauja naujo požiūrio, kuris sudarytų galimybes konkurencingai ilgalaikei ekonomikos plėtrai. 1.3.2. Augantis valstybės ir mokesčių naštos lygio vaidmuo dabartiniuose ekonominiuose procesuose Valstybės papildomų išlaidų naujovės, nebūtinai padidins ekonomikos produktyvumą, o teigiamas pajamų impulsas nebūtinai sukels gamybos apimties sumažėjimą. (Alesina & Tabellini, 2003) Pagrindiniu teoriniu šiuolaikinės fiskalinės politikos pagrindu daugelyje šalių ekonomikos politikoje laikoma J.M. Keynes darbai ir jo idėjos apie valstybės biudžetą bei valstybės institucijos vaidmenį, siekiant švelninti ekonomikos svyravimus ir skatinti jos augimą. Ši, makroekonominė-fiskalinė politikos teorija, suformuota daugiau nei prieš 70 m. tampa aktuali ekonominio nuosmukio metu, kai susiduriama su ekonomikos ir užimtumo mažėjimo reiškiniais, kuriems suvaldyti, ekonomikai esant tokio nuosmukio fazėje ir tradicinei monetarinei politikai išnaudojus savo limitus, pagalbos ieškoma naudojant fiskalinės politikos priemones, bei aktyviai valdant valstybės finansus. Keynes teorijos aktualumas šiuolaikinėje ekonomikoje svarbus ir dėl augančių valstybės išlaidų ir jos aktyvaus dalyvavimo ekonominiame šalies gyvenime. Galima teigti, kad valstybė, esant ir rinkos sąlygoms, turi ženklų vaidmenį BVP kūrime. Tai nėra nauja ar netikėta, nes vertinant dabartinius socialinius visuomenės poreikius, valstybinis požiūris ekonomikoje yra būtinas. Nežiūrint tradicinės pinigų politikos pastangų skatinti ekonomiką mažinant palūkanų normas (dažnai tai nepaveikia ekonomikos atsigavimo taip sparčiai, kaip to tikimasi), vieno iš dabartinių J.M. Keynes idėjų plėtotojų De Long (2008) teigimu, dabartinėje globalioje finansinėje aplinkoje vyriausybė privalo viešosiomis išlaidomis ir investicijomis skatinti stringančią ekonomiką. Pagrindinis klausimas, kai tradicinė pinigų politika tampa neveiksni - ar fiskalinė politika, mažinant mokesčius, paveiks vartojimą, ar atvirkščiai, didėjančios viešosios išlaidos paskatins ekonomikos vystymąsi. Keynes J.M. idėjoms prieštaraujantys ekonomistai teigia, kad vyriausybės išlaidų didinimas neveda į ilgalaikį konkurencingą ekonomikos atsigavimą, o poveikio padarinys bus didesnė mokestinė našta, siekiant finansuoti naujas išlaidas (Zingales, 2009). Mokestinė politika turėjo deramą ir reikšmingą vaidmenį kovoje su ekonomikos nuosmukiu Didžiosios depresijos metu naudojant valstybės išlaidas, bet Barro & Redlick, (2009) nuomone, pasaulis pasikeitė nuo 1930 m., kai J.M. Keynes teorija pasitvirtino, o tai neduoda garantijos, kad dabartinė ekonomika reaguotą taip pat, nors Prescott (2009) ir Fama & French (2012) teigimu, didžiulės vyriausybės išlaidos bet kokiu atveju skatina ekonomikos atsigavimą, jeigu lėšos, kuriomis finansuojamos išaugusios vyriausybės išlaidos „nesugeria" santaupų, kurios galėtų patekti į aukštesnio konkurencingumo privačias investicijas ir tokiu būdu prisidėtų prie bendro konkurencingo ekonomikos augimo. Šių ekonomistų argumentai atitinka Say19(1819) dėsnio ekonomikai logiką (pasiūla sukuria paklausą ir rinkoje kainos yra tokios, kad pagamintų prekių vertė yra lygi visų išlaidų prekėms dydžiui), bet tam nepritaria J.M. Keynes teorijos mokyklos šalininkai (sprendimai didinti išlaidas, nežiūrint pinigų kilmės, negali paskatinti ekonomikos užimtumo ir produkcijos lygio, kadangi paklausa turi būti sukurta pasiūlos ir didėjant vyriausybės išlaidoms kažkas jas turi apriboti). Say, Jean Baptise (1830) - dėsnio interpretacija - pasiūla sukuria paklausą ir rinkoje kainos yra tokios, kad pagamintų prekių vertė yra lygi visų išlaidų prekėms dydžiui, „Aiškinamasis Ekonomikos terminų žodynas". Leidykla TEV, Vilnius, 2006. Keynes mokyklos atstovai (Clarke, 1999) teigia, kad iš principo šis dėsnis neteisingas, nes išlaidos bet kokiu atveju skatina ekonomikos raidą ir vyriausybė, turėdama fiskalinės politikos svertus, gali sugeneruoti dideles pajamų sumas ir paskirstyti išlaidas taip, kad jos skatinančiai veiktų ekonomiką, mažintų bedarbystę ir socialinių išlaidų poreikį (Roberts, 1998). Jeigu Say dėsnis ir nėra teisingas pilnai, dalis tiesos yra todėl, kad jeigu vyriausybės pradės didinti išlaidas, tai Fama (2009) žodžiais tariant „...konsoliduotos vyriausybės skolos augimas ir papildomas įsiskolinimas surinks laisvus pinigus, kurie galėtų būti ir privačiose investicijose ir tuo būdu šie ištekliai papuola nuo vieno investavimo būdo į kitą, o staigus vyriausybės išlaidų padidėjimas gali būti palūkanų normų padidėjimo priežastimi, kas gali išstumti ir kitas galimas privačias investicijas". Kai kurie ekonomistai, pavyzdžiui M. Friedman laikui bėgant ir kintant ekonominėms aplinkybėms keičia nuomonę apie valstybės vaidmenį ekonomikoje -1995 m. teigė, kad ekonomika iš nuosmukio gali būti išvesta tik aktyviai dalyvaujant valstybei, o devintajame dešimtmetyje išleistoje knygoje „Laisvė pasirinkti" skyriuje „Krizės anatomija" jis jau teigė, kad J.M. Keynes teorija tik aprūpino leidimu vyriausybes kištis į ekonomikos vystymąsi. Su tuo dalinai galima sutikti, nes valstybės investicijos turi atitikti pelno arba savybių pagerinimo tikslus, todėl didžiulis skirtumas tarp Keynes idėjų trečiajame dešimtmetyje ir dabartinio laikotarpio yra tai, kad tuo metu pinigai buvo investuojami į infrastruktūros pagerinimą, taip sukuriant darbo vietas ir naudą visai šaliai, o šiuo metu šie sprendimai logiška ir ekonomine prasme nebūtų racionalūs ir vargiai skatintų ekonomikos konkurencingumą (Sala-i-Martin, Blanke & Paua, 2010). Bet kokiu atveju, prieš 70 m. suformuluotiems teiginiams reikalingas naujas mąstymas ir požiūris iš šiuolaikinio ekonomikos būsenos taško, bet neabejotinai ji būtų aktuali ir dabartinėje ekonomikoje nuosmukio metu. Todėl įvertinant istorinę patirtį ir prisimenant Harold Wilson mintį kad: „...tie kas ignoruoja istoriją yra pasmerkti ją pakartoti", galima manyti, kad Keynes fiskalinės politikos teorija su šiuolaikinių pinigų reguliavimu turi turėti pasisekimą skatinant ekonomikos konkurencingą augimą. Svarbu įvertinti laiko tarpą, skiriantį J.M. Keynes teorijos atsiradimą ir dabartį, nes ekonomikos globalizacijos procesas, fiskalinės ir monetarinės politikos valdymo įrankiai ir jų efektyvumo lygis turi skirtingą įtaką. Keynes teorijos traktavimas gali būti laikomas esmine klasikine ekonomikos doktrina paskutinius 7 dešimtmečius, todėl galima manyti, kad visi žmogaus santykiai su valdžia bus nuspręsti anksčiau, negu bus reikalinga ekonomikai įtakoti, nes juk debatai tarp individualios laisvos nuomonės ir kolektyvinio veiksmo idėjos buvo ir yra diskutuojami jau nuo Platono ir Aristotelio laikų. Bendra išvada, kylanti iš skirtingų mokyklų atstovų, kad bet kokiu atveju valstybės dalyvavimas ekonomikoje tik didės. Išsamūs literatūros ir empiriniai tyrimai, susiję su ekspansine fiskaline konsolidacija, analizuojant Europos šalių valstybių ekonomikas, randama Hemming, Kell &Mahfouz (2002); Ardagna (2004) darbuose. Pastaraisiais metais vis plačiau analizuojama trumpalaikė mokesčių politikos pokyčių įtaka ekonomikos kitimui, ypač vertinant vartojimo ir socialinių išmokų veiksnius (Besley & Smart, 2007). Šiuose tyrimuose daugiausia dėmesio skiriama valdžios sektoriaus išlaidų mažinimo poveikiui, o jų išvados leidžia manyti, kad, priešingai tradicinei Keynes teorijos nuomonei, mokesčių išlaidų griežtinimo politika gali stimuliuoti ekonominę veiklą trumpalaikiame periode20. Apskritai, mokslinėje literatūroje vyrauja įvairios nuomonės dėl ekspansinės biudžeto konsolidavimo politikos poveikio, sietino su aukštu valstybės skolos lygiui ar mokesčių pokyčiais. Teoriniai pagrindimai vadinamojo „non-Keynesian" poveikio valdžios sektoriaus išlaidų sumažinimui buvo plačiai analizuojami ekonominėje literatūroje ir pagrindinis paaiškinimas grindžiamas numanomu poveikiu vartojimui: sumažintos mokesčių išlaidos gali įtakoti būsimų mokesčių mažinimo ir pajamų pakilimą, taigi ir nuolatines didesnes pajamas iš namų ūkių dalies vartojimo, kurie skatintų visuotinį privatų vartojimą ir tuo pačiu gamybos produktyvumą ir konkurencingą ekonomikos augimą. (Giavazzi & Pagano, 2002; Cordes, 1999; Alesina & Carloni, 2011; Perotti & Volpin, 2005; Ardagna, Caselli & Lane, 2005). Analizuojant pajamomis pagrįstą fiskalinio konsolidavimo vaidmenį, Booth, (2004) pažymi, kad padidėję mokesčiai taip pat gali turėti ekspansinį poveikį ekonominei veiklai, jeigu jie sukurs lūkesčius mažiau dramatiško mokesčių didėjimo, arba net mokesčių sumažėjimo ateityje. Nobelio premijos laureato Stiglitz (2010) nuomone, 2008-2009 metų krizė rodo, kad J.M. Keynes teorija pasiteisino ir kaip teigiama jo veikale „Bendroji užimtumo, palūkanų ir pinigų teorija" (1936), kad „...ilgalaikio nedarbo priežastis - mažėjantis kapitalo pelningumas", ypač pasitvirtina šiame laikotarpyje, nes greičiausiai ir ateityje kapitalo pelningumas, technologinio konkurencingumo augimo tempai dėl įvairių priežasčių bus gerokai mažesni nei 20 a., todėl bedarbystės lygio klausimas taps vienu iš mokesčių ir socialinės politikos prioritetų. Tai tiesiogiai susiję su konkurencingumo klausimu, todėl akivaizdu, kad ekonomikos kitimas, vertinamas BVP rodiklio pokyčiu neatspindi tikrosios situacijos ir ekonomikos raida reikalauja strategiškai kompleksinio naujo vertinimo požiūrio. Daugelio ekonomistų teiginiai papildomi įspėjimu, kad reiškinys pasikartoja „kitoms sąlygoms esančioms tokioms pačioms", tai yra „esant analogiškoms aplinkybėms", todėl ar galima teiginį laikyti teisingu arba ne, priklauso nuo to, kokios aplinkybės buvo laikomos tinkamomis arba ne. Tokiu būdu kartais J.M. Keynes teorija priartėja prie darbų, skatinančių ekonomikos augimą, bet tam tikrais laikotarpiais sukuriančių žalingus padarinius. J.M. Keynes teorija pasiteisino nuo 1930 iki 1970 m., kol nepageidaujamos pasekmės iššaukė infliaciją ir tik monetarinė kontrolė ją suvaldė 1980 m., bet 2008 m. visuotinis ekonomikos nuosmukis siejamas su monetarinės politikos klaidomis, ypač centrinių bankų ir tai reikalauja J.M. Keynes politikos įsikišimo. Dauguma J.M. Keynes oponentų turi būdingą liberalų ydą: teigia kad visi vyriausybės investiciniai sprendimai yra blogi. Siekiant Keynes teorijos efektyvumo, būtina pagrįsti ekonominius sprendimus, kurie turėtų lemti konkurencingos ekonomikos augimą. Keynes J.M. buvo už valstybės biudžeto deficitą esant tik gilioje depresijoje. De Long (2009) pripažino, kad mokesčių mažinimas gali būti priemone skatinti ekonomiką, o išlaidos padidėjusios dėl mokesčio sumažinimo „tikriausiai yra aukštesnės kokybės", nes teikia žmonėms stimulą veikti, mažina socialinių išmokų lygį. Nors J.M. Keynes politikos esmė ir yra neskatinti didelio biudžeto deficito, o naudoti biudžeto lėšas kaip balansą, prieš tai buvusių perteklinių biudžetų, siekiant palaikyti stabilų nominalių išlaidų kiekį (Upchurch, 2007), bet viena iš pagrindinių šiuolaikinės ekonomikos problema yra ta, kad ignoruojamas ekonominis ciklas ir spartaus augimo laikotarpiais nesukuriama reikiama aplinka - „aukštesnių mokesčių dydžių kurie sąlygotų ir aukštas įplaukas" (Gordon & Li, 2010), todėl pilnai neužbaigiamas ekonominis ciklas, kurio pabaigoje reikia turėti pakankamai lėšų finansuoti visuomenės poreikius recesijos metu. Tiek J.M. Keynes teorijos pasekėjai, tiek jo kritikai yra ganėtinai teisingi, įvertinant, kad jie atstovauja skirtingų pažiūrų ekonomikos mokyklas, todėl galima manyti, kad šioje diskusijoje bręsta naujas ekonomikos etapo supratimas. Šiame etape sudėtinga tiksliai įvertinti naujas makroekonomines aplinkybes, susijusias su šiuolaikinėmis ekonomikos augimo tendencijomis ir jų problematika. Tai sąlygoja galimybes atsirasti naujai ekonominei minčiai, kuri sugebėtų nauju požiūriu paaiškint ir įvertint šiuolaikinius ekonominius pakilimus ir nuosmukius. Svarbu įvertinti naujos ekonomines prigimties būdus ir rūšis, siekiant nustatyti konkurencingos ekonomikos vystymosi ir plėtojimo eigą ir sąsajas su socialinės aplinkos vystymusi. Pagrindinis dabartinių ekonomistų diskusijos objektas dėl fiskalinių priemonių parinkimo, tinkamų recesijos metu - yra privalomas viešųjų išlaidų didinimas ar mokesčių mažinimas, bei galimo fiskalinio deficito ekonominio nuosmukio ribos nustatymas, įvertinant, kad socialinio lygio palaikymo klausimas lieka atviras. Ekonomistų tikslas yra surasti geriausia kelią iš ekonominio nuosmukio, siekiant ekonomikos atsigavimo ir konkurencingumo augimo, naudojant išlaidų programas, tinkamas recesijos laikmečiui. Teiginys, kad griežta fiskalinė politika ūkiui patekus į depresiją dar labiau sumažins privačias investicijas, nėra hipotetinis - taip jau buvo 1937 m., kai F. D.Roosevelt padarė klaidą smarkiai sumažindamas vyriausybės išlaidas ir padidino mokesčius, ko pasėkoje - didžiulė recesija ir privačių investicijų netekimas. Antrą kartą tokia situacija pasikartojo Japonijoje 1997 m., kai šalies vyriausybė bandė subalansuoti valstybės biudžetą mažindama išlaidas ir didindama mokesčius, o šalies ūkis atsidūrė gilioje recesijoje. Ne visada sumažintas biudžeto deficitas neigiamai veikia ekonomiką - 1990 m. JAV valstybės išlaidų sugriežtinimas paskatino investicijų augimą, kas leido atsigauti gamybai. Skirtumai, tarp paminėtų atvejų, atsirado dėl skirtingo ekonomikos ciklo būsenų - nesėkmės atveju ekonomika funkcionavo žemiau savo galimybių ribos, nors finansų institucijos sumažino palūkanas iki minimumo, todėl fiskaliniai veiksmai, stabilizuojant biudžetą buvo pavėluoti. Esant tokiai situacijai mažėja gyventojų išlaidos -vartotojai atrado taupymo privalumus tuo metu, kai verslui tai yra nepalankiausias metas ir jis riboja investicijas. Bet kokiu atveju, masinis taupymas dabartinėje situacijoje mažėja, tačiau kol tai įvyks, prisiimti atsakomybę už verslo nuosmukį tenka vyriausybei, neteisingai parinkusiai fiskaliniu įrankius recesijos metu. (Lachman, 2012). Pagal Krugman (2010) - „ ...net ir tie, kurie gerai atsimena praeitį, linkę kartoti jos klaidas", nes „...analizuojant ekonomines naujienas svarbu prisiminti, kad tų trumpalaikių, dažnai optimistiškų pokyčių, tačiau nieko nereiškiančių, pasitaiko net ir tada, kai ekonomika patiria ilgalaikį nuosmukį". Šiuolaikiniame ekonomikos nuosmukio etape aktualus valstybės dalyvavimas, siekiant stabilizuoti neigiamus recesijos padarinius. Lachman, D. (2012) teigimu - „Jeigu bus nutraukiamas aktyvus valstybių dalyvavimas ekonomikos stabilizavime ir augimo skatinime, kartosis didžioji 1937 metų klaida21". Ekonominių nuosmukių laikotarpiais turi atsirasti valstybės remiami procesai ar darbai, leidžiantys bedarbiams nepriprasti prie minties, kad jo išlaikymas yra ne jo paties, o valstybės biudžeto reikalas. „Sistema, priklausanti nuo nuolat mažėjančio mokesčių mokėtojų skaičiaus ir didėjančio valstybės išlaikomų gyventojų skaičiaus, yra pasmerkta žlugti", - Roubini (2008), nes Europos šalių socialinės politikos nesudaro prielaidų visuomenės norui aktyviai dalyvauti darbo rinkoje. Valstybės dalyvavimo ekonomikoje klausimas kėlė ir tikėtina kels visada diskusijas, apie valstybės įtaką ekonomikos tvarumui ir rinkos formavimuisi. Dabartiniame pasaulyje, kuriame valstybės finansų valdymas tampa esminiu konkurencingos ekonomikos formavimosi ir socialinio stabilumo veiksniu -valstybės vaidmuo turės tik augantį ir pastoviai didėjantį vaidmenį ekonomikoje. Akivaizdu, kad tam reikšmingą įtaką turi valstybės istorinės, ekonominės ir socialinės aplinkybės, kurių įtaką, ryšį ir tarpusavio priklausomybes aktualu įvertinti, formuojant valstybės viešųjų finansų valdymo politiką. 1.3.3. Valstybės vaidmuo šiuolaikinėje ekonomikoje socialinės aplinkos kontekste, vertinant mokesčių naštos poveikį ekonomikos konkurencingumui Literatūros apžvalga leidžia daryti išvadas, kad mokesčiai turi poveikį ilgalaikiam konkurencingam ekonomikos augimui, kryptingai dalyvaujant valstybės finansams. Aktualus klausimas yra socialinių investicijų grąžos norma. Socialinė grąža, viršijanti privataus kapitalo grąžos normas atspindės valdžios investicijų ir mokesčių finansavimo paskatas technologinės pažangos raidai ir investicijoms. Empiriniai darbai rodo, kad mokestiniai motyvai turi ženklų poveikį racionaliems visuomenės lūkesčiams (Roubini, 2008; Barro & Sala-i-Martin, 2004a; Aghion & Howitt, 2005). Fiskalinės konsolidacijos, paremtos išlaidų mažinimu, ypač transferinių, dažniausiai būna sėkmingos ir turi teigiamą poveikį ekonomikos konkurencingumo augimui aukšto ekonominio išsivystymo lygio šalyse. Nors šie teiginiai prieštarauja tradicinei J.M. Keynes teorijai, kad biudžeto deficito mažinimas mažins visuminę paklausą ir lėtins ekonomikos augimą, bet šiuolaikinėje ekonomikoje deficito sumažinimas gali ir teigiamai paveikti lūkesčius, kurie kompensuos tikėtiną J.M. Keynes teorijos efektą. Tai įrodo Danijos, Airijos, 1996 m. ar JAV 2002 m. mokestinė praktika, kai šios šalys praktiškai patvirtino teiginį, kad mokestinis sumažinimas tam tikrais ekonomikos raidos momentais gali lemti konkurencingą ekonominį augimą. Tai grindžiama prielaida, kad šiose šalyse ryžtingi veiksmai mažinant socialines išmokas, siekiant palaikyti konkurencingą ekonomikos atsigavimą, palūkanų normos mažėjimas skatino investavimą, o lūkesčiai dėl mažėsiančių mokestinių prievolių skatino vartojimą. Viešųjų finansų principai įpareigoja paskirstyti mokesčių naštą įvairiems laikotarpiais/kartoms, todėl fiskalinių apribojimų naudojimas yra naudingas ribojant fiskalinės politikos kintamumą, kas formuoja teigiamus ekonomikos augimo lūkesčius (Fatas & Mihov, 2003). Ekonomistų tyrimai patvirtina reikšmingą Valstybės vaidmenį akumuliuojant ir paskirstant šalies mokestines pajamas. Įvertinant, kad valstybė analizuojamoje ES šalių aplinkoje yra esminis veiksnys, lemiantis socialinį ir ekonominį stabilumą, todėl analizuojant valstybės vaidmenį ekonomikos konkurencingumo augimui, šiam vaidmeniui vertinti svarbūs du matmenys - dydžio (mokesčių naštos lygis) ir kokybės (valstybės investicijų ir socialinių išlaidų kokybė). „Dydžio" matmuo vertinamas kaip viešųjų išlaidų ir investicijų lygis, buvo plačiai analizuojamas skirtingų ekonomistų darbuose Barro (1991), Barro &Sala-i- 44 Martin (2004), Easterly & Rebelo (2001), Devarajan, Vinaya & Heng-fu (1996). Daug mažiau dėmesio buvo skiriama „kokybės" matmeniui - mokestinių lėšų panaudojimui, formuojant biudžetą ir ypač teikiant viešąsias prekes/paslaugas. Šis, viešojo kapitalo veiksmingumo ekonomikos augimo procese klausimas buvo nagrinėjamas Dodson (2008) ir Aschauer (2000) darbuose. Šie tyrimai skyrėsi nuo kitų tyrimų tuo, kad vyriausybės kokybės tyrimai buvo matuojami sudėtinių indeksų pagalba. Empiriniai įrodymai apie teigiamą ryšį tarp ekonomikos augimo ir valstybės išlaidų/investicijų buvo nustatyti Barro (1991), Beck & Levine (2001) tyrimuose. Analizuodami skirtingą viešųjų išlaidų poveikį ekonomikos augimui galima teigti, kad šis poveikis pasireiškia priklausomai nuo šalies ekonominio išsivystymo lygio ir besivystančios ekonomikos šalyse, kai kurios išlaidos gali būti neproduktyvios dėl netinkamos jų panaudojimo srities. Nagrinėdami viešųjų išlaidų kiekio poveikį konkurencingam ekonominiam augimui teigia, kad abu šie veiksniai lemia didėjantį produkcijos (BVP) kiekį vienam gyventojui. Easterly (1999) nustatė teigiamą ryšį tarp viešųjų investicijų ir ekonominio augimo. Šiuose tyrimuose akcentuojama, kad valstybės mokestinės politikos pasirinkimo ir biudžeto pajamų išlaidų tipas įtakoja ekonomikos konkurencingumo ilgalaikio augimo tempus. Mokesčių dėka akumuliuojami dideli piniginiai srautai, kurie gaunami bet kuriuo atveju iš šalies gamybos ir vartojimo apmokestinimo, todėl šių veiksnių analizė yra aktuali, siekiant vertinti mokesčių įtaką šalies konkurencingumo ir BVP, kaip tiesioginiam ekonomikos matui. Teoriniuose tyrimuose šalies ekonominis augimas apibrėžiamas trimis pagrindiniais veiksniais - fiziniu kapitalu, žmogiškuoju kapitalu, viešosiomis (neproduktyviosiomis/socialinėmis) išlaidomis. Šių veiksnių apmokestinimo proporcijos ir mokestinių pajamų paskirstymas veikia ekonomikos konkurencingumo lygį per investicijų į mokslinį - technologinį potencialą, produktyvumo, socialinės aplinkos lygius. 22 Modelis teigia, kad nors kapitalas gali būti pakeičiamas darbu, taip išvengiant „peilio ašmenų" problemų ir sistemiškai užtikrintai pastovaus augimo galimybes, bet santaupos ir investicijos neturi įtakos augimui, nes apibrėžia kapitalo ir darbo santykį bei produkcijos lygį/gyv., bet ne konkurencingumo augimą. Augimą lemią techninė pažanga ir tik kapitalas, naudojamas technologinio našumo didinime, įtakoja konkurencingą ekonomikos augimą. Vertinant ekonomikos augimą, kaip gamybos funkciją, priklausančią nuo valstybės išlaidų dydžio ir kokybės kaip pagrindas šiame darbe naudojamas Mankiw-Romer-Weil (MRW) papildytas Solow22 modelis (Romer, 1990). Barro (1991), remdamasis šiuo modeliu ir analizuodamas viešųjų finansų kategorijas: produktyvios (investicinės), neproduktyvios (transferiniai mokėjimai) viešosios išlaidos, darbo, kapitalo apmokestinimo lygis - nustatė ryšį tarp mokestinės politikos ir ekonominio augimo. Šis modelis yra aktualus, vertinant apmokestinimo ir išlaidų pusiausvyrą. Barro (1991) modelis remiasi Cobb-Douglas funkcijos prielaida, kad viešosioms paslaugoms teikti ir finansuoti kitus biudžeto poreikius, naudojamos gamybos įmonių sukuriama pridėtinės vertės dalis, kai įmonių technologinio produktyvumo lygis atitinka Cobb-Douglas funkcijos formą , ir šį modelį modifikuojant, laikant, kad produktyvumo funkcija atitinka ekonomikos konkurencingumo lygio išraišką ir atitinkamai įtakojama valstybės biudžeto dydžio ir mokesčių politikos kokybės. Dabartinė daugelio šalių mokestinė politika reikalauja ne tik naujų fiskalinės konsolidacijos ir harmonizacijos priemonių, tačiau ir struktūrinių biudžeto reformų, kurios skatintų produktyvumą ir konkurencingumo didėjimą, nes kitu atveju, kaip teigia Roubini (2006), šalies viešosios investicijos gali tapti „...trumpalaikių išlaidų be ilgalaikės naudos programa". Empiriniai tyrimai rodo, kad didesnės (sukuriamo BVP dydžio atžvilgiu) valstybės laikosi lėtesnio mokesčių koordinavimo lygio, negu mažesnės šalys, dėl viešojo sektoriaus dydžio skirtumų, bei mažesnių pajamų svyravimų. Poot (2000), analizuodamas fiskalinės politikos harmonizavimo ir makroekonominio koordinavimo ekonominio poveikio tarp šalių priežastingumo ryšius, atsirandant dideliems ekonominiams junginiams (EU) ir fiskalinės politikos koordinavimą bendrame darinyje ir nustatė, kad nesuderintos fiskalinės politikos sukelia ypatingų problemų, kai šalys nėra simetriškos ekonominiu, geografiniu ir demografiniu atžvilgiu. Galima teigti kad mokestinis harmonizavimas ir/ar bendradarbiavimas yra įvairialypis, todėl papildomi moksliniai tyrimai yra būtini, ypač įvertinant sparčiai kintančias globalias ekonomines sąlygas ir parinkti vertinimo metodikas, atitinkančias kintančias globalizacijos įtakoje sąlygas. Istorinė fiskalinės politikos integracijos patirtis rodo (Davies, 1999; Thurow, 1998, Fatas & Mihov, 2001), kad pasitvirtina J.M. Keynes politikos požiūris į savaimes fiskalines stabilizavimo priemones, o biudžeto dydis yra labai svarbus faktorius, lemiantis stabilizuojantį fiskalinės politikos poveikį. (Ruccio, 1998). Šis faktas patvirtina, kad didesnės valstybės lėčiau siekia harmonizavimo, negu mažesnės šalys. Sen (2006) pabrėžė, kad ekonomikos našumo nepastovumas paprastai yra didesnis mažose ir greitai augančios ekonomikos šalyse, todėl empiriniai teiginiai, kad mažesnės šalys yra labiau pajėgios dalyvauti fiskaliniame harmonizavime ir jų vyriausybės yra labiau linkusios tai padaryti, pasitvirtina praktikoje. Prielaidos, naudojamas liberaliosios pakraipos ekonomistų, kad vyriausybės biudžeto dydis turi neigiamą poveikį ekonomikos našumo svyravimams iki šiol nėra pilnai tirtas ekonomikos teorijoje. Šį reiškinį iš dalies galima paaiškinti tuo, kad didesnėse šalys gali turėti didesnę ekonominę ir politinę įtaką - t. y. didesnė automatinių stabilizatorių įtaka, kurie įtakoja šalies reputaciją ir tokiu būdu lemia fiskalinį jos elgesį. Intuityviai aišku, kad nesutarimai, siekiant vykdyti fiskalinę politiką, trukdo harmonizacijos procesams, nes didesnė ir konservatyvesnės šalis stipriau laikosi nusistovėjusių fiskalinių taisyklių, todėl turi mažesnes paskatas koordinavimui, lyginti su mažesnių biudžetų šalimis, tas pats pasakytina ir apie kitą aspektą - fiskalinės politikos taisyklių homogeniškumą (Fatas & Mihov, 2001a). Ekonominė integracija ir globalizacija didina prekių, kapitalo ir žmonių mobilumą, todėl auga nacionalinės fiskalinės politikos reikšmė, nes šalys stengiasi išplėsti savo individualias mokesčių bazės ir tokiu būdus pirmauti mokesčių konkurencijoje (Zodrow, 2004). Būtent šios tendencijos išdavoje apmokestinimo lygiai dažnai nustatomi mažesni už minimalius optimalius mokesčių tarifus, kas turi lemiamą reikšme ir valstybės išlaidų lygiui. Mintz & Tulkens (2001) nurodė, kad mokesčių konkurencija gali lemti „per daug" žemus mokesčių tarifus, todėl mokesčių harmonizavimo politika aktuali, siekiant išvengti fiskalinio našumo mažėjimo. Nors ES zonoje vyrauja bendras politinis sutarimas, kad fiskalinis disbalansas27 kenkia ekonomikos augimui ir makroekonomikos stabilumui, nėra aiškaus bendro sutarimo dėl fiskalinio konsolidavimo pobūdžio, ribojant mokesčių normų intervalus, nors atsižvelgiant į nuostatas dėl fiskalinio konsolidavimo įtakos ilgalaikei naudai įrodyta, kad išlaidos ir konsolidavimo priemonės pajamų pagrindu, turi ekonomiškai reikšmingą poveikį makroekonominiams rodikliams, palūkanų normai ir grynosioms užsienio investicijoms, dėl mažėjančios valstybės skolos (Gravelle, 2002). Giavazzi, Japelli & Pagano (2000) analizuodami ES šalių fiskalinę situaciją teigė, kad mokesčių mažėjimo nauda gali lemiamai įtakoti BVP kitimui ir jo kokybei, ženkliai sumažindama tolimesnę įtaką ekonomikos augimui. Huizinga & Laeven (2006) teigė, kad iki mokestinės naudos elastingumas ES šalims yra rimta problema, todėl turi būti analizuojamas kartu su socialinio lygiu. Todėl Kaufmann, (2004) teigimu mokesčio lenktyniavimo era baigėsi ir vyrauja mokesčių „susiliejimo" hipotezės. Šie pastebėjimai patvirtina politikos raidos vertinimo svarbą, kam reikalinga naujas požiūris, metodika ir indeksai, kurie kompleksiškai įvertintų ekonomikos ir fiskalinės politikos pokyčių raidą, siekiant konkurencingo, subalansuoto ekonomikos augimo, dažniausiai vertinamo BVP rodikliu. Atkreipiamas dėmesys į tam tikrus fundamentalius tikslus, kurie kyla formuojant šalių mokestinę politiką, siekiant apibendrinti daugiataučių grupių konsoliduotą naudą ES ribose: 1. Nustatyti mokesčių politikos formavimo ribas, atsižvelgiant į ES ir šalių individualias problemas; 2. Nustatyti pagrindiniu ekonominių parametrų sąlygas, kurių ribose būtų randami atsakymai į iškilusias problemas - ekonomikos konkurencingumo augimą, atitinkamą socialinio lygio palaikymą; 3. Fiskalinio parametrų praktiškumą vertinti vieningų biudžeto struktūrinių rodiklių pagalba. Fiskalinis disbalansas - Valdžios sektoriaus skolos perviršio santykis su BVP. „Aiškinamasis Ekonomikos terminų žodynas". Leidykla TEV, Vilnius, 2006 Mokesčių ryšio su BVP klausimai plačiai nagrinėti Devereux, Griffith & Klemm, 2004; Correia, 2010) darbuose, ES šalyse Ganelli (2007), Fuente & Domenech, (2006); Atkinson & Piketty, (2007) vyrauja bendra nuomonė, kad mokesčių politika įtakoja ir kitų šalių ekonomikos vystymą ir būtina atsižvelgti į šį reiškinį, vykdant mokesčių politiką, kai mokesčių tarifų mažėjimas yra susijęs su mažėjančiu ekonomikos augimu. Šios mintys patvirtina mokesčių lygio aktualumą, vertinant, kad ES yra ekonominis derinys, kuris turi suderinti ir bendras konkurencingumo, socialinio lygio, pajamų vienodumo klausimus, todėl mokesčių politikos ir ekonomikos raidos modeliai reikalauja ypač sudėtingo ir plataus įvertinimo, norint nustatyti bendras šių klausimų gaires. Daugelis ekonomistų (Roubini & Sala-i-Martin, 2002; Alesino & Wacziarg, 2004) analizuodami koreliacinius santykius tarp mokesčių naštos ir Valdžios sektoriaus išlaidų kintamųjų ir/arba jų santykius su BVP pateikė įrodymus, kad egzistuoja ciklai ir siekiant nustatyti dėsningumus, būtina analizuoti laikotarpį, kuris apimtų daugiau nei vieno ciklo laikotarpį. Ryškūs mokesčių skirtumai, vertinant pagal šalių ekonomikos išsivystymo lygį Mendoza, Razin & Tesar (2004), Perotti (2005) darbuose leidžia manyti, kad besivystančių šalių fiskalinės politikos yra prociklinės (mokesčių tarifai didėja recesijos metu ir mažėja ekonomikos kilimo laikotarpiu (neigiama mokesčių naštos ir verslo ciklo koreliacija), todėl mokesčių pokyčiai linkę stiprinti verslo ciklą. Lygiai taip pat, prociklinis valdžios sektoriaus vartojimo bus didesnis ekonomikos pakilimo laikotarpiu ir mažės nuosmukio laikotarpiais (teigiama koreliacija tarp vyriausybės vartojimo ir verslo ciklo). Mokesčių politika, kai viešųjų finansų poreikis didėja, mokesčių našta mažėjo augimo metu, o infliacija yra žema augimo laikotarpyje ir auga per recesiją iš esmės skiriasi nuo pirmaujančių pagal konkurencingumo lygį ir būdinga tik žemesnį konkurencingumo indeksą turinčiose šalyse. Tai aiškinama tuo, kad mokesčių bazės pokyčiai yra gerokai didesni aukštesnio ekonominio konkurencingumo lygio šalyse, todėl mokesčių subalansavimas reikštų biudžeto perteklių pakilimo ir didelį biudžeto deficitą recesijos metu. Tai leidžia papildyti H.2 hipotezę teiginiu H.2.3 ES šalys, turinčios aukštesnį biudžeto surinkimo (mokesčių) lygį, užima aukštesnes ekonomikos konkurencingumo pozicijas. Dabartiniame ekonomikos raidos etape, kai galutinio vartotojo būseną įtakoja valstybės biudžeto deficitas, kaip visuotinos gerovės turto dalis, pusiausvyra pasiekiama didėjant valstybės skolai, bet ne lėčiau nei realios palūkanų normos, tai reiškia, kad, analizuojant BVP struktūrinių parametrus, kaip santykį su valstybės išlaidų dydžiu, mokesčių našta, realios palūkanų normos bus pastoviai didėjančios, siekiant užtikrinti fiskalinį pajėgumą. Manant, kad biudžeto apribojimo reikalavimai ES ekonomikoje, vertinant valstybės skolos ir BVP pusiausvyros santykį yra 60%, šiame kontekste, analizuojant fiskalinės politikos įtaką dinaminiam ekonomikos stabilumui, įtakojančio galutinio vartotojo gyvenimą, didėjant valstybės skolai, ji turi augti lėčiau nei reali palūkanų norma (tai reiškia, kad valstybės išlaidų dalis BVP, mokesčių lygis ir realios palūkanų normos auga, siekiant užtikrinti fiskalinį mokumą). (EC, 2010) Pagrindas tokiai pusiausvyrai išlaikyti yra konsoliduota mokestinė politika, harmonizuojant mokesčių sistemas, nes vieninga bendra monetarinė politikos negali užtikrinti mokesčių mokumą, egzistuojant kelioms nepriklausomoms fiskalinėms politikos kryptims (Roubini, 2008). Empiriniai tyrimai rodo, kad palanki ateities kartoms vyriausybė naudos mokesčių pajamas finansuoti viešąsias investicijas bent jau laikotarpiui t+1 metų. Analizuojant subalansuotos dinaminės ekonominės sistemos reikšmes, reikia turėti omenyje neapibrėžtumo ir nestabilumo būsenas, kurios atsiranda, kai monetarinė ir fiskalinė politiką yra nesuderinamos ir nestabilios - vieno politikos pasyvumas turi įpareigoti kitos aktyvią veiklą. Monetarinė ir valdžios išlaidų politika ES šalyse veikia viena kitą kaip papildiniai - vyriausybės išlaidos sumažėja po ribojančios monetarinės politikos naujovių, todėl svarbiausias klausimas susijęs su valstybės išlaidų ir apmokestinimo priežastinio ryšio buvimu. Šio klausimo priežastinius ryšius galima formuluoti kaip „apmokestink ir išleisk", lyginant su formuluote „išleisti ir apmokestint" - mokestinių pajamų pokyčiai sukelia valstybės išlaidų pokyčius, nes keičiasi vyriausybės išlaidų prisitaikymas, kad atitiktų finansavimo poreikių pokyčius. Ferrer-i-Carbonell (2005) tyrė šio priežastinio ryšio poveikį ir nustatė, kad valdžios sektoriaus pajamų impulsas eina kartu su padidėjusiomis valdžios sektoriaus išlaidomis, bet galioja apribojimai, kad ilgalaikiai inovatyvūs išlaidų pokyčiai neegzistuoja, bet vyrauja ilgalaikių mokesčių pokyčių tendencijos. Kaip pastebėjo Gali & Perotti (2003), „...būtinas atramos taškas, atsižvelgiant į bendros monetarinės ir fiskalinės politikos ES vertinimą", be to įvairios šalys turi skirtingus fiskalinio elgesio kriterijus, todėl bendro modelio naudojimas bendros ekonominės erdvės šalyse savo kainą, įvertinant šalių skirtingo fiskalinio elgesio parametrus, atsižvelgiant į galimą atskirų šalių ekonominio potencialo vertinimo šališkumą. Kitaip tariant, daryti išvadas apie Monetarinės ir fiskalinės politikos poveikio pokyčius atskirose šalyse, remiantis tik bendrais šalių grupės ekonomikos rezultatais, nėra tikslu. Myles (2010) analizė keletu mokestinių aspektų pagal - aplinkos, turto mokesčių (Bovenberg ir Smulders, 1996; Cremer ir Gahvari, 2004), pelno, pajamų mokesčių (Brock, ir kt., 2001), o pagrindinis skirtumas tarp šių modelių yra tai, kad šiame modelyje vyriausybė gali nustatyti įmokas ir privatiems asmenims sudaryti galimybes prisidėti prie visuomenės gerovės. Dėl Valdžios sektoriaus pajamų ir išlaidų sąveikų vyrauja „apmokestinti ir išleisti" hipotezė (Belgija, Vokietija, Airija, Italija, Nyderlandai ir Portugalija), kur pajamų naujoves didina skaidrios valdžios sektoriaus išlaidas (EC, 2010). Danijoje, Jungtinė Karalystė vyrauja „išleisti ir apmokestinti" hipotezė, kai teigiamas pajamų pokytis sukelia valdžios sektoriaus išlaidų didėjimą. Analizuojant monetarinę ir fiskalinę politiką ir jos sąveiką tarp valstybės išlaidų ir pajamų, bei finansų rinkų vaidmens, tiek ES bendrai ekonomikai ir atskirų šalių. Kaip ir bet kurios optimalios politikos problema, perskirstymo būdas, pasirinktas vyriausybės turi būti įgyvendinamas kaip konkurencinė pusiausvyra - tai standartinis atvejis, dažniausiai nagrinėjamas optimalaus apmokestinimo literatūroje (Barro, 1991; Lucas & Stokey, 1989). Tyrimas dėl optimalaus apmokestinimo pagal Myles (2010) modelį rodo, kad optimalūs mokesčių tarifai gali būti skirstomi į Ramsey ir Pigouvian korekcinius komponentus28. Reikėtų pažymėti, kad savarankiški visuomenės gerovės modeliai sukelia painius konceptualius klausimus dėl normatyvinių gerovės įvertinimo kriterijų, nes mokesčiai akcentuoja socialinio teisingumo principą mokesčių sistemoje (Moffatt, 2008; Fisher & Burnside, 2003), bet egzistuoja kritika, kad tokia sistema mažina efektyvumą ir yra riba kai prarandami stimulai didinti pajamas („Skurdo spąstai") (Floden, 2004), Furman & Stiglitz, 1998), bet daugelis mokslininkų sutinka kad vien tik dideli mokesčių tarifai negarantuoja aukštų biudžeto pajamų. (Cremer, Gahvari & Ladoux, 2004; Auerbach, 2001), nes mokesčių sistema turi būti pagrįsta demokratiškais visuomeniniais poreikiais ir mokesčių mokėjimo prievole, vykdant įsipareigojimus valstybei (Bleys, 2008; Blanchard, Amighini & Giavazz, 2010). Dauguma mokslininkų įvairiais požiūriais analizuodami mokesčių, BVP ir socialinių-ekonominių indeksų sąveikas bei vystymosi tendencijas akcentuoja išvystytos ekonomikos šalių patirtį formuojant mokesčių sistemos struktūros tipą, kai vyrauja į aktyvų valstybės dalyvavimą orientuota valstybės biudžeto struktūra. Literatūroje, nagrinėjančioje valdžios vaidmenį ekonomikos augimo ir socialinio vystymosi tyrime, siekiant įvertinti struktūrinius pokyčius, naudojama įvairaus ekonominio išsivystymo šalių statistinius duomenis, siekiant nustatyti koreliacinius ryšius tarp valstybės išlaidų, fiskalinio valdymo ir ekonomikos augimo. Archibugi & Coco (2004) teigimu, analizuojant skirtingų šalių duomenis, būtina vertinti grupės šalių išsivystymo lygį, siekiant įvertinti šalių nevienalytiškumo ribas ir atrankoje šalis grupuoti pagal pajamų pasiskirstymą. Valstybės viešųjų finansų, mokesčių raidą skirtingose ekonomikos būsenose ir valstybių santvarkose teoretikai nagrinėja įvairiais pjūviais. Apbendrinti ryšius, charakterizuojančius valstybės ir visuomenės finansinius ryšius bei analizuojamų ES šalių ekonominio ir finansinio stabilumo prioritetą galima apibūdinti kaip socialinės valstybės doktriną, kurios pagrindus 1885 m. suformulavo ekonomistas L. voni Stein. Jos pagrindus sudaro sukurta politinė ir mokestinė sistema, kurios dėka materialinės vertybės perskirstomos remiantis socialinio teisingumo principais, kai visi piliečiai turi pasiekti nustatytą visuotinio socialinės aplinkos lygio minimumą, o valstybė maksimaliai stengiasi transferinių mokėjimų ir viešųjų prekių tiekimo mažinti socialinę atskirtį. Šios tendencijos, schematiškai pavaizduotos 1 pav., atitinka „naujos socialinės rinkos" ekonomikos formavimąsi dabartiniu laikotarpiu, kaip kapitalizmo ir socialinės gerovės sintezė - naujas ekonomikos, kaip socialinės valstybės vertinimas ir jos raidos įvertinimas kompleksiniu rodikliu. Siekiant įvertinti valstybės ir ekonomikos sąveikos ribas, reikia apibrėžti šalies ekonominio-socialinio potencialo sąvokas ir rodiklius, tinkamus jų vertinimui. Nuo potencialų suvokimo ir jų reikšmės išgryninimo priklauso vykdoma mokestinė politika ir socialinės perskirstymo strategijos, jų išlaidų pobūdis ir lygis. Šios, pavaizduotos (1 pav.) sistemos, dalys analizuojant ekonominiu požiūriu, dalyvauja bendrame mokestinų pajamų kūrime ir šių pajamų vartojime skirtingu laiko atžvilgiu. Pirmosios dvi iš jų - Socialinė ir Valstybinė sistema naudoja perskirstomas mokestines lėšas socialiniams, infrastruktūros, poreikiams, siekiant šalies konkurencingumo ir subalansuoto ekonomikos augimo. 1. Socialinės aplinkos potencialas - gebėjimas konstruktyviai spręsti kylančias socialines problemas. Stipri kultūros komponento įtaką turi, nustatanti socialinę darną ir visuomenės tarpusavio santykius. Apima tokius aspektus, kaip sąžiningumas, socialinis teisingumas, mokesčių mokėjimo kultūra, pasitikėjimas visuomene, valdžios kompetencija, jos veiksmų. 2. Valstybinė aplinka - (valdžios efektyvumas - mokesčiai ir biudžetas, organizacinis potencialas), kuris svarbus siekiant veiksmingo mokestinių išteklių panaudojimo, ekonomikos resursų valdymo efektyvumo, valdžios standartų, verslo ir vadybos panaudojimo, siekiant konkurencingo ekonomikos augimo: • Infrastruktūros potencialas (valstybės dalyvavimas ekonomikoje - biudžeto struktūra), kuris išreiškiamas išvystyta infrastruktūra, kuri būtina ekonominei ir socialinei veiklai; • Gamybos potencialo (ekonomikos produktyvumas / gamybos konkurencingumo lygis), kuris vertinamas kaip ekonominės sistemos dalis ir apima gamybos, platinimo, inovacijų ir marketingo sąvokas, siekiant konkurencingumo augimo; • Natūrinis potencialas įvertina atsinaujinančių ir neatsinaujinančių išteklių, energijos ir bio-sistemų racionalų naudojimą, atliekų absorbcijos ir regeneracijos galimybes. Ši sistema turi geografinių sąlygų apribojimus dėl aktualios išliekamosios vertės jos naudojimas ekonominiams tikslams turi būti pagrįstas. Šios trys posistemės atitinka kapitalo skirtingų kategorijų sudedamąsias, kuris yra dažnai naudojamas analizuojant bendros ekonominės sistemos kapitalo potencialias dalis: • Žmogiškasis kapitalas, • Šalies ekonominio potencialo kapitalas, • Gamtos išteklių kapitalas. Vyriausybė, pasirinkdama fiskalinės politikos modelį (keisdama mokesčių naštą, jų perskirstymo per biudžetą struktūrą ir dydį, socialinių išmokų lygį, valstybės dalyvavimas ekonomikoje išreiškiamas - G lygiu) lemia viešųjų finansų struktūros įtaką visuomenės gerovės funkcijai. Šis modelis papildo optimalaus apmokestinimo Myles (2010) bei Sandmo (1999) modelius, nes vyriausybės surinkti mokesčiai biudžeto pagalba finansuoja ir transferinius mokėjimus R, ir atskirai kitas viešąsias išlaidas Go. Visos posistemės - Žmogiškasis kapitalas, ekonominis potencialas ir gamtos išteklių kapitalas ekonominiame gyvenime sąveikauja finansinių srautų, gaunamų mokesčių pavidalu, dėka. Aktualus jų lygio ir santykio balanso nustatymas. Palankios investicijoms sąlygos į žinias ir įgūdžius lemia šalies technologinį lygį, kuris siejamas su ekonominiu augimo viršutine riba ir kartu su žinių plėtra sąlygoja konkurencinį pranašumą. Tai rodo, kad mokesčių sistema turi potencialias galimybes skatinti ekonomikos augimą, tikslingai nukreipiant lėšas į inovacines investicijas, skatinant darbo našumo lygį ir atitinkamai užtikrinant augančius poreikius viešosioms gėrybėms. Todėl naujai aktuali tampa mokesčių ir BVP pokyčių priklausomybės vertinimo svarba, kuri turėtų ir įvertinti ekonomikos potencialo pokyčius socialinės aplinkos kontekste. Įvertinant skirtingų šalių ekonomikos ir socialinio gyvenimo vystymosi istorinę patirtį ir dabartines tendencijas, didėjančius socialinius poreikius, ekonomikos augimas turi atitikti tam tikrus konkurencingumo augimo kriterijus, todėl vertinant ir lyginant įvairių šalių ekonominių rodiklių kitimą, kitimo greitį, bei galima analizuoti įvairias rodiklių ryšių priklausomybes, lyginant jas su turimomis BVP reikšmėmis, įvertinant skirtingų ekonomistų požiūrius į valstybės vaidmenį ekonomikoje. 1.4. Valstybės vaidmuo ir jos viešųjų finansų įtaka šalies ekonomikos lygiui ir socialinei aplinkai Klausimas dėl tinkamo valstybės biudžeto lygio ir jo struktūros bei mokesčių naštos lygio yra ilgamečių mokslininkų diskusijų objektas, kuriame dalyvauja tiek ekonomistai, politikos mokslų atstovai, tiek ir filosofai. Musgrave (1985) apibendrino kai kuriuos požiūrius apie vyriausybės vaidmenį ekonomikoje ir fiskalinės politikos teorijas nuo 18 a. ir padarė išvadas, kad nors bendrai sutariama, kad vyriausybės poveikis turi būti ne didesnis nei būtina atlikti joms deleguotą vaidmenį, visuomenė gali pasirinkti skirtingus savo vyriausybių vaidmenis ir sąlygas, kuriomis egzistuojant šalyje gali būti nustatytos skirtingo lygio pastangos, atliekat tą patį vaidmenį. Daugelis ekonomistų, analizuodami ilgalaikio biudžeto augimo priežastis ir ateities tendencijas, tyrimuose naudojo bendrąsias valdžios sektoriaus išlaidos, kaip biudžeto dydžio įvertinimo matą. Fatas ir Mihov (2003) nustatė, kad vyriausybės biudžeto dydis gali būti vertinamas kaip ekonominės veiklos stabilizatorius ekonomikos nuosmukio ciklo metu, nes tyrimai apie bendrąsias išlaidas ir mokesčius, paremia hipotezę, kad didesnis biudžetas suvienodins ekonominės veiklos svyravimus, nes jo programos bus stabilios ir esant ekonomikos trumpalaikiam nuosmukiui. Tačiau reikėtų pažymėti, kad šio laikotarpio poveikis gali būti pakankamai ilgalaikis. Barro ir Sala-i-Martin, (1995) apskaičiavo, kad jis gali trukti iki 25-35 metų, nes augimo tipas priklauso tik nuo išorinių technologinių pokyčių, nepalikdamas vaidmens fiskalinei politikai besikeičiančioje ekonomikoje, keičiant ilgalaikius ekonomikos augimo tempus. Daugumos išsivysčiusių šalių bendruomenių nuomone mokestinių pajamų perskirstymas yra naudingas, bet perskirstymo lygis ir dydis priklauso nuo toje šalyje egzistuojančių filosofinių, etikos ir ekonominių - politinių procesų. Daugelis tyrimų, analizuojančių ekonomines paskatas, sukuriamas viešųjų programų pagrindu, linkę savo išvadas aiškinti remiantis tradiciniu Solow modeliu, kai didėjant mokesčiams, taip pat didėja taupymas ir technologinės investicijos, o ekonomika juda link naujos, pereinamojo laikotarpio aukštesnės pusiausvyros29. Tuo tarpu, sparčiai didėjant konkurencingumo ir produktyvumo įtakai ekonomikos augimui, vertinant, kad ekonomika turi nuolat teikti darbuotojams daugiau naujų priemonių, didinti našumą, naudojant žmogiškuosius išteklius ir žinių kapitalą galima teigti, kad dabartinės ekonomikos augimo varomoji jėga yra finansų ir žinių akumuliacija, bei sąmoningas privačių investicijų kaupimas, siekiant motyvuoto pelno rezultato (Perotti, 2006; Romer, 200/8). Solow (1993) taip pat Barro (1991), empiriniai tyrimai apie ekonomikos augimą lemiančius veiksnius, teigia, kad didelės viešosios išlaidos turi augimą stabdantį poveikį išsivysčiusių šalių atveju. Slemrod (2004) teigimu, ekonometriniuose klausimuose daugiausia dėmesio skiriama mokesčių ir augimą skatinančių išlaidų įtakos ekonomikos augimui vertinti, bet ignoruojant galimą neigiamą įtaką, todėl būtina atsižvelgti į turtingų ir neturtingų (vertinant BVP/gyv.) šalių galimą viešųjų išlaidų poveikį augimui, siekiant išspręsti prieštaringus klausimus dėl viešųjų išlaidų poveikio augimui. Stiprus teigiamas koreliacinis ryšis tarp fizinių asmenų taupymo ir investicijų yra patvirtintas tyrimais Li (2014), kurie rodo, kad šalyse, kuriose dideli mokesčiai ir plačios transferinių mokėjimų programos, paprastai būna mažesnės namų ūkių santaupos ir mažesnis nuosavu verslu užsiimančiu gyventojų skaičius. Empiriniai tyrimai, vertindami įvairių rūšių išlaidų poveikį augimui Barro ir Sala-i-Martin (2004a) nustatė, jei valstybės išlaidos vis daugiau susijusios su transferiniais mokėjimais, proporcingai didėjant mokestinėms pajamoms, yra teorinių priežasčių manyti, kad yra lūžio taškas, nuo kurios didesnės valstybės išlaidos pradeda turėti neigiamą poveikį ekonomikos augimui. Teisingumo principą nuodugniau galima realizuoti, taikant tiesioginius, nei netiesioginius mokesčius ir priešingai, ekonominio efektyvumo principui įgyvendinti, parankesni netiesioginiai mokesčiai. Šios idėjos sudaro prielaidas suformuoti hipotezę H.3 Netiesioginių mokesčių vaidmuo ekonomikos vystymuisi turi mažiausiai stabdantį poveikį (lyginant su kitais mokesčių struktūros elementais), Apmokestinimo objektai ir socialinio saugumo lygis gal būt ir nėra svarbiausias veiksnys, renkantis kur dirbti, ar kur investuoti, bet kadangi daugelis kitų sąlygų šalyse yra labai panašios, tai tampa vienu iš lemiančiųjų veiksniu. Mokesčių poveikis, mažinantis ekonominių svyravimų amplitudę be tiesioginių vyriausybės veiksmų - pvz. progresinis apmokestinimas veikia taupymą ir įtakoja bendrąją paklausą. Norint įvertinti fiskalinės sistemos vaidmenį, apmokestinimo pasiskirstymą tarp tiesioginių ir netiesioginių mokesčių ir numatyti būtinų reformų kontūrus (mokesčių kiekybinį ir kokybinį santykį), reikia analizuoti mokesčių naštos lygį, šalies viduje esančias kainas ir palyginti su panašioje ekonomine situacijoje esančiomis šalimis. Įvairių socialinių mokslų atstovai svarsto, kaip turėtų atrodyti "tobula" mokesčių (ir bendra valstybės pajamų) sistema. Daugumoje tyrimų ignoruojama mokesčių poveikis ilgalaikiam augimui, o pagrindinė endogeninių fiskalinės politikos augimo modelių mintis - didesni mokesčiai vienareikšmiškai mažina ekonomikos našumo apimtis ir patiriami nuostoliai gali būti kompensuojami naudojant produktyvių išlaidų srityse gaunamomis pajamomis. Šios mintys (Barro, & Lee, 2000) argumentuojamos tuo, kad papildomos valdžios sektoriaus išlaidos skatindamos ekonomikos našumą ir augimą tokiose šalyse kaip Portugalija ir Ispanija 1990 - 2000 m. laikotarpyje turėjo gana skirtingą poveikį biudžetui, nei Prancūzijoje, Vokietijoje ar Belgijoje, nes vertinant nominalia verte laikinasis paklausos poveikis fiskalinei politikai yra didesnis, nei pasiūlos ilgalaikis poveikis. Tai reiškia, kad dabartiniuose modeliuose mažėja fiskalinės iliuzijos aspektas (kai vyriausybės išlaidų naudą aiškiai suvokia gavėjai, tačiau kaštai nėra suvokiami dėl jų plataus pasiskirstymo laike ir visuomenės grupėse). Yra daug įrodymų, kad ES šalių vyriausybės sistemingai stabdydavo automatinių stabilizatorių30 veikimą (Lane & Perotti, 2003), todėl fiskalinė politika, kuri sulaiko nuo išlaidų ar mokesčių manipuliavimo kiekviename ekonomikos sukrėtimų etape, apsaugo ekonomiką nuo tolimesnių sukrėtimų, nes tuo atveju sutelkiamas dėmesys į ilgalaikius padarinius ir leidžia laipsniškai suderinti pastangų kiekį pagal nepalankias ekonomines sąlygas tiek laiko, kiek konsolidavimas būtų toliau vykdomas ekonomikos pakilimo laikotarpiu, tuo garantuojant ilgalaikį viešųjų finansų tvarumą (Barro, 2001). Literatūros analizė, siejanti ekonomikos teorijas ir ekonomikos vystymosi raidą su mokesčių sistemos ir valstybinių institucijų evoliucija rodo, kad mokesčių sistema evoliucionuoja kartu su kiekvienos šalies ekonominiais socialiniais ir politiniais pokyčiais. Šie procesai susiję, bet apibrėžti šio ryšio stiprumą yra pakankamai sudėtinga, nes analizuojant mokesčių sistemos ir ekonomikos (BVP) augimą svarbų vaidmenį atlieka socialinė politika, šalių konkurencingumas, bendras ekonominis išsivystymo lygis. Mokslinėje literatūroje (Zingales & Rajan, 2003; Devereux, Griffith, Klemm, 2002; Lockwood, 2000; Edwards & Keen, 1996; Feldstein, 2002), tiriant mokesčių sektoriaus ir ekonomikos vystymosi priklausomybės, akcentuojama skirtingose ekonomikos regionuose susiformavusios mokesčių sistemos struktūros skirtumai, priklausantys nuo tos šalies socialinių išlaidų ir valstybės dalyvavimo ekonomikoje politikos, norint suformuoti „gerosios" mokestinės praktikos principus, bendrai tinkančius šalims, esančioms panašioje ekonominėje aplinkoje. Vertinant skirtingų šalių ekonomikas, ekonominiai rodikliai gali turėti dvejopas reikšmes, lyginant ekonomiškai stiprias ir besivystančios ekonomikos šalis (besivystanti šalis apibūdinama, kaip dedanti pastangas gerinant ekonomiką, bei kurios BVP pajamos gyventojui būtu ne mažiau kaip 6960 Euro, 2002/2004 metais, (Kaufmann, Kraay & Mastruzzi, 2006), todėl analizei šalys grupuojamos pagal BVP dalį tenkančią vienam gyventojui. Pastaruoju metu tampa ženklus mokesčių socialinis vaidmuo, reguliuojant socialinių gyventojų grupių pajamas, siekiant mažinti socialinę atskirtį, todėl galima teigti, kad mokesčiai reikšmingai įtakoja pajamų ir turto perskirstymą visuomenėje. Monetarinės ir fiskalinės politikos poveikis ilgalaikiam ekonomikos augimui yra ginčijamas klausimas makroekonomikos teorijoje, bet mokesčiais įtakojamas viešųjų išlaidų finansavimo poveikis ilgalaikiam ekonomikos augimo dabartinių ekonomistų yra laikomas neginčijamu. Standartiniai endogeninio augimo modeliai, analizuojantys mokesčius rodo, kad egzistuoja mokesčių naštos ir ilgalaikio augimo santykio riba. Remiantis Barro R. (1991) optimalaus apmokestinimo modeliu, turime tikėtis fiskalinio deficito didėjimo, kai vyriausybės išlaidos yra laikinai didelės arba kai našumas yra laikinai mažas. Todėl, tiek viešosios išlaidos, tiek ekonomikos ciklą iškraipantys mokesčiai gali paveikti ilgalaikį ekonomikos apimties augimą ir didesnė viešųjų išlaidų dalis socialinėms išmokoms lėtins ekonomikos augimą, o didesnės valstybės išlaidų dalis kapitalui ir „nonwage" prekėms, bei paslaugoms skatins ją. Finansuojant viešąsias išlaidas iš žemų mokesčių tarifų, o aukštesnio mokesčių normos mažinant ribines grynąsias mokesčių pajamas, gaunamas iš privataus kapitalo, papildomomis lėšos galima didinti viešąsias išlaidas, kurios didins privataus kapitalo našumą ateityje. (Barro, 1990). Tikėtina, kad galima rasti mokestinės normos lygį, kuris sprendžia šį kompromisą užtikrina ilgalaikį ekonomikos augimą. Daugumoje tyrimų, vertinant valstybės viešąsias investicijas, vyrauja teigiamas investicijų efektas, didinant bendrą šalies gamybos apimtį. Pagrindinis ilgalaikio išteklių paskirstymo veiksmingumo reikalavimas, yra tai, kad viešosios investicijos turėtų būti vykdomos, jeigu ribinė socialinės grąžos norma yra lygi, arba ne mažesnė, kaip ribinių socialinių galimybių kaina (Roubini, 2008a), Easterly & Rebelo, 1999). Elmeskov, Scarpetta & Martin (2004) tirdami viešųjų investicijų efektyvumo ir augimo procesus nustatė, kad empiriniais įrodymai apie ekonomikos augimo ir viešųjų išlaidų yra gana įvairialypiai. Barro (1991), analizuodamas 98 išsivysčiusias ir besivystančias šalys nustatė teigiamą poveikį ekonomikos augimui, kai tuo tarpu Garrett & Mitchell (2001) rado neigiamą poveikį tarp viešųjų investicijų kapitalo dalies ir ekonomikos augimo besivystančių ekonomikų šalių grupėje. Galima teigti, kad teoriniai rezultatai patvirtinama, kad egzistuoja ekonomikos augimą didinanti valstybės viešųjų išlaidų strategija. Įvairiais sprendimais galima nustatyti bendras mokestines ir transferinių mokėjimų ribas, kurios gaunamos remiantis istoriniais duomenimis apskaičiuojant ekonomikos augimo galimybes (remiantis mokesčių normų vidurkiais, infliacijos augimo tempais, biudžeto struktūros sandara, BVP, išvestiniais indeksais). Apibendrinant teorinių tyrimų medžiagą, darytina prielaida, kad mokesčiai gali turėti įtakos ilgalaikio ir trumpalaikio augimo normoms, įtakodami privatų sektorių, formuojant žmogiškąjį ir fizinį kapitalą konkurencijos didinimui. Nors liberalus požiūris suteikia daugiau laisvės privačiai iniciatyvai, ES šalyse vyrauja valstybės vaidmens didinimo strategija, kuri pasireiškia socialinių paslaugų, viešųjų prekių poreikio tenkinimo lygiu. Daug empirinių tyrimų suteikia įrodymų, kad vyriausybės investicijos į viešosios infrastruktūros sritį sukelia teigiamą poveikį produktyvumui ir konkurencingam našumo augimui išsivysčiusiose industrinių šalių ekonomikoms (Carneiro, 2008; Gali, Lopez-Salido & Valles, 2007), nors bendras viešųjų išlaidų poveikis produktyvumo augimo dydžiui ir kelia kai kurias diskusijas (Gemmel & Kneller, 2001), nes egzistuoja akivaizdūs skirtumai, vertinant šalių skirtingas politikas ir patirtį. Kai kurie tyrimai rodo neigiamą viešųjų išlaidų poveikį ekonomikos augimui, kai besivystančių šalių investicijos yra naudojamos neracionaliai dėl netiksliai įvertinto poreikio (Barro, 1996; Ganelli, 2007). Įvairaus ekonominio išsivystymo šalių analizė gali rodyti skirtingą ryšį tarp viešųjų išlaidų ir ekonomikos augimo. Ganghof & Genschel (2008), analizuodamas daugiau kaip 80 ekonometrinių tyrimų šia tema nuo 1979 m. nustatė, kad didesnė mokesčių našta asocijuojasi su didesniu ekonomikos augimu, bet vyrauja empirinė parama hipotezei, kad didesni mokesčiai mažina augimą (bendra tikimybė 60%), kai analizuojami ribiniai, o ne vidutiniai mokesčių tarifai. Analizuojant valdžios investicijų į infrastruktūras poveikį ekonomikos augimui, akivaizdus teigiamas poveikis, kuris buvo patvirtintas apie 72% studijų. Romero-Avilaa (2008) vertindamas viešųjų investicijų teigiamą ir reikšmingą poveikį ekonomikos augimui - 10% padidėjus valstybės viešajam kapitalui, BVP vienam gyventojui išauga 1,7%. Šis įvertinimas atliekamas skaidant valdžios sektoriaus išlaidas sveikatos apsaugos, švietimo ir karinėms išlaidoms. Išlaidos sveikatos draudimui daro teigiamą ir reikšmingą poveikį ekonomikos augimui ilgalaikiame laikotarpyje, o išlaidos šalies gynybai, turi mažesnį poveikį, nei sveikatos išlaidos ekonomikos augimui, bet priešingai negu tikėtasi, valstybės išlaidos švietimui neturi ženklios įtakos ekonomikos augimui. Tai gali būti sietina su aukštu visuomenės išsilavinimu lygio ES šalyse. Jei švietimo išlaidos nėra susijusioms su ekonomikos augimu, tai nebūtinai reiškia, kad švietimo išlaidos neturi įtakos ekonomikos našumui, o lėtai augančios ekonomikos turi daugiau lėšų skirti MTP tyrimams, spartinti technologinį konkurencingą ekonomikos augimą. Dauguma tyrimų analizuoja valdžios biudžeto dydžio, socialinių išlaidų, BVP ir mokesčių kokybinį poveikį ekonomikos augimui, jas grupuojant pagal pajamų lygį. Ekonometrinių tyrimų rezultatai rodo, kad jei besivystančių šalių ekonomikose, siekiant atitikti bendrus ekonominės aplinkos šalių reikalavimus nustatomas netinkamai didelis socialinės aplinkos lygis, ekonomikos konkurencingumas negali pagerinti augimo rezultatų be papildomų investicinių paskatų, todėl tokios struktūros tolesnis biudžeto didėjimas gali trukdyti ekonomikos augimui dėl neigiamo mokesčių kilimo tendencijų sukelto poveikio ir atitinka Shah, (2004) išvadas, kad viešųjų išlaidų gerinimas sukelia didesnį ekonomikos augimą, nei socialinio lygio palaikymas. Tai papildo H.2 hipotezę H.2.1 Šalyse, kuriose vyrauja didesnis mokestiniu pajamų perskirstymo lygis („aukštesniu" mokesčiu šalys), BVP pokyčiu tempai yra lėtesni (lyginant su „žemesniu" mokesčių šalimis), bet turi stabilaus augimo tendencijas ilgalaikiame laikotarpyje. Siekiant įvertinti mokesčių ir valstybės išlaidų poveikį ekonomikos ir socialinės raidos pokyčiams reikalinga platesnė socialinių-ekonominių analizė, mokestinio reguliavimo tvarumui ir viešųjų išlaidų sudėties perorientavimui link „produktyvių" išlaidų kategorijų. Atlikta mokslinės literatūros analizė rodo, kad moksliniuose empiriniuose tyrimuose, analizuojančiuose ekonomikos augimo priežastinius ryšius ir jų sąveiką įtakojančius veiksnius akcentuojamas šalių ekonominio išsivystymo lygis, socialinė aplinka ir tiriamo laikotarpio ciklo etapas. Tyrimuose dažniausiai analizuojamos šalys atstovaujančios panašų geografinį regioną, bet vertinant akcentuojamas ekonominio-socialinio išsivystymo lygio skirtumai. ES šalyse ekonomikos vystymosi ypatybių priklausomybės gali būti aktualios analizuojant ir vertinant bendras pasaulines ekonomikos plėtros tendencijas. Analizuodami fiskalinės politikos ir ekonomikos augimo priklausomybes tyrimams naudojamas laikotarpis nuo 10 m. iki beveik 150 m., bet vidutiniškai apima 5 - 20 m. ekonomikos ciklo laikotarpį. Istoriniai ir ekonominiai raidos skirtumai kiekvienoje šalyje lemia ryšį tarp mokesčių, išlaidų ir ekonomikos augimo. Moksliniai tyrimai šioje srityje (Griffit & Klemm, 2004; Bruce & Schuetze, 2004; De Long & Summers, 2006) rodo, kad mokesčiai įtakoja konkurencingą ekonomikos augimą todėl galimas mokesčių-ekonomikos augimo priežastinio ryšio nustatymas. Konkurencingo ekonomikos augimo ir mokesčių naštos poveikio tyrimo loginė schema pateikiama 2 pav. Ši loginė schema padeda suvokti, kurie elementai svarbūs ir bus vertinama jų pokyčiai parinktais rodikliais modelyje. Kuriant tyrimo koncepciją aktualu suvokti analizuojamų ir vertinamų rodiklių kitimo teorinius ryšius, kurie evoliucionuoja laike. Loginė schema sudaro galimybę apibrėžti nagrinėjamų rodiklių parinkimo ir naudojimo logiką bei nurodoma, kuriais kriterijais ir aspektais buvo vadovaujamasi, parenkant ir vertinant rodiklius. Pirmojoje dalyje plačiai analizuojama ir vertinama mokesčių naštos lygio ir Valstybės dalyvavimo ekonomikoje reikšmė skirtingais istoriniais laikotarpiais. Vertinant mokesčių ir jų naštos vaidmenį dabartiniu laikmečiu aktuali skirtinga mokestinė šalių patirtis, ypač esančių panašioje geografinėje aplinkoje. Šiuolaikinė mokestinė aplinka, vertinant jos poveikį ekonomikai ir socialinei aplinkai, turi sudėtingą kompleksinį poveikį ekonomikos ir socialinio gyvenimo lygio kokybei, todėl evoliucionuodama įgyja naujus bruožus, principus, tikslus, požiūrius ir idėjas. Mokesčių raidos istorinis evoliucijos suvokimas rodo, kad esminiai principai, suformuluoti senovėje, iš dalies tinka ir dabarties mokesčių naštos paskirstymo principams. Analizuojant skirtingų istorinių laikotarpių ir pakraipų ekonomistų požiūrius į mokesčių naštos lygį ir jos dydį bei vaidmenį valstybės viešiesiems finansams, juos susisteminant pagal skirtingų ekonomikos mokyklų požiūrius į mokesčių rolę ekonomikoje ir jos konkurencingumo lygiui, siekiant nustatyti mokesčių vaidmenį ir rolę ekonomikoje, leidžia manyti, kad optimalaus mokesčių naštos lygio paieškos nėra baigtos. Kiekviename ekonomikos etape, skirtingo ekonominio išsivystymo lygio šalyse mokesčių našta nevienareikšmiai įtakoja ekonomikos ir viešųjų finansų elgseną, todėl aukščiausius pasiekimus ekonomikos ir socialinio gyvenimo srityse pasiekusių šalių mokestinių savybių išskyrimas ir kompleksinis požiūris į skirtingo ekonominio lygio ir mokestinės aplinkos šalių patirtis leistų išskirti tas mokestinės aplinkos savybes, kurios palankiausiai veikia ilgalaikę konkurencingą ekonomikos raidą. Remiantis teorinėmis prielaidomis formuojama tyrimo logika ir sekančioje darbo dalyje siekiama nustatyti, kokiais statistiniais instrumentais ir būdais būtų galima pagrįstai ir patikimai apdoroti tiriamų rodiklių istorinius statistinius duomenis. 2. MOKESČIŲ NAŠTOS POVEIKIO EKONOMIKOS KONKURENCINGUMUI SOCIALINĖS APLINKOS KONTEKSTE MODELIO KONCEPCIJA Augant valstybės vaidmeniui ekonominiame ir socialiniame gyvenime, mokesčių naštos vaidmuo tai pat didėja ir turi reikšmingą poveikį ekonomikos konkurencingumui. Mokesčiai, kaip pagrindinis fiskalinis įrankis, veikia ekonomikos raidą, todėl fiskalinės politikos pagrindinis uždavinys - sudaryti teigimas prielaidas skatinti ekonomikos konkurencingumą. Šiai prielaidai nagrinėti aktualus koncepcinis, skirtingus mokesčių naštos, ekonomikos raidos, socialinio gyvenimo kokybės lygio dydžius charakterizuojantis, leidžiantis įvertinti ryšius ir sujungti šiuos veiksnius, modelis. Modelio formavimo tikslas - nustatyti ryšius, egzistuojančius tarp skirtingų rodiklių skirtingo ekonominio išsivystymo lygio aplinkose. Parenkant ir įvardijant įrankius, kuriais bus vertinami ryšiai, aktualu, kad rodikliai gebėtų apjungti ekonomikos ir socialinės aplinkos pokyčius aspektais, kurie aktualūs subalansuotai ir harmoningai ekonomikos raidai socialinės aplinkos kontekste: • ekonomikos konkurencingo pokyčiai; • ekonomikos raidos pokyčiai; • socialinės aplinkos lygio pokyčiai. Šių aspektų vertinimui parenkami rodikliai ir indeksai, vertinantys ekonomikos ir socialinio gyvenimo pokyčius, kurie išreiškiami kiekybiniais matais ir tinka argumentacijai. Rodikliai parenkami laikantis logikos, kad jie tiktų kompleksiškai vertinti ekonomikos, jos konkurencingumo, mokesčių naštos lygio ir socialinių - transferinių išlaidų lygio pokyčius. Šioje darbo dalyje atliekamas mokesčių naštos poveikio konkurencingos ekonomikos raidai rodiklių parinkimas ir pagrindimas bei modelio, siekiant išskirti ryšius, veikiančius ekonomikos konkurencingumą, įvertinant socialinę aplinką, suformavimas. Įvertinus tradicinių ekonominių rodiklių ribotas šiuolaikinės informacijos vertinimo galimybes, tyrime naudojami išvestiniai socialiniai ir ekonominiai indeksai. Sudarytas modelis turėtų analizuoti ir parinktais rodikliais bei indeksais įvertinti prioritetinius požiūrius pagal šiuos aspektus: 3. Ekonominį - BVP rodikliai, mokesčių našta. 4. Ekonomikos konkurencingumo - Visuotinis Konkurencingumo indeksas (GCI). 5. Socialinės aplinkos lygio - Žmogaus socialinės raidos indeksas (HDI), transferiniai mokėjimai). Ryšių atskleidimas tarp šių skirtingų rodiklių leis kompleksiniu požiūriu išskirti aktualias pirmenybės, vertinant sąsajas tarp ekonomikos vystymosi ir socialinės aplinkos pokyčių, įvertinant mokesčių naštos ir valstybės vaidmenį šalies ekonomikoje, prioritetu laikant ilgalaikį konkurencingą ekonomikos augimą. Manant, kad dabartiniame ekonomikos išsivystymo etape dažniausiai naudojama BVP rodiklio suteikiama informacija yra nepakankamai informatyvi ir pakankama vertinti šiuolaikinius ekonomikos pokyčius socialinėje aplinkoje, bus siekiama, kompleksiškai derinant skirtingų rodiklių ir indeksų suteikiamas vertinimo galimybes, atskleisti vykstančius ekonomikos konkurencingumo kitimo procesus. Socialinė aplinka atspindi visuomenės charakteristikų poveikį ekonomikos procesams. Mokslinėje literatūroje nėra vieningos nuomonės išskiriant socialinės aplinkos rodiklius. Šių rodiklių parinkimas priklauso nuo srities, kurioje siekiama įvertinti socialinės aplinkos pokyčius. Vertinant kintančius gyventojų įpročius, vertybes, fizinius ir moralinius poreikius. Fukuda-Parr, (2003) teigia, kad socialinę aplinką reikia vertinti pagal reiškinius, kurie būtini ir reikalingi šeimos poreikių procese pagal institucijų, dalyvaujančių socialinės aplinkos formavime sritis. Šie procesai, pagal (Costantini & Salvatore, 2005) tyrimus turi būti vertinami bendrame visuomenės poreikių kontekste. Analizuojant socialinės aplankos kontekstą ekonominėje aplinkoje pagal Dasgupta (2001) aktualūs ir išskiriami tokie rodikliai, kaip gyventojų skaičius, BVP/gyv., gyventojų sveikata ir ilgaamžiškumas, gimstamumas, išsilavinimo lygis, bedarbystė, išsilavinimo lygio, pragyvenimo indeksas, matuojamas vienam gyventojui pagal perkamosios galios paritetą, sveikatos priežiūros lygį, moterų bei vyrų lygybė. Dauguma šių rodiklių yra įtraukta į Žmogaus socialinės raidos indekso (HDI) apskaičiavimo metodiką. Galima manyti, kad vertinant transferinių mokėjimų pobūdį biudžeto rodiklių pagalba ir analizuojant Žmogaus socialinės raidos indekso (HDI) pokyčius galima vertinti socialinės aplinkos kitimą tyrime naudojamais rodikliais. Indeksai, išvesti analizuojant konkurencingumo ir ekonomikos raidos tendencijas, socialinės aplinkos ryšio apklausų rezultatus, iš skirtingų pozicijų įvertina santykius tarp ekonomikos vystymosi, dažniausiai išreiškiamo BVP rodikliu, mokesčių naštos, viešųjų finansų ir socialinių visuomenės poreikių lygio. Indeksų apskaičiavimą ir jų pritaikymą ekonometriniuose modeliuose daugiausia nulemia kokybiniai veiksniai, tokie kaip ekonomikos konkurencingumo pokyčiai, žmogiškųjų išteklių panaudojimas, mokslo-inovacinių naujovių komercializavimas. Iš dalies šis požiūris reiškia naują ekonomistų-psichologų vaidmenį ateities ekonominėje politikoje (Moffatt, 2008). Egzistuoja sudėtinga sąveika tarp ekonominių ir fiskalinių pokyčių, turinčių įtakos pajamų pasiskirstymui ir socialinei aplinkai šalyje, kas rodo, kad tinkamas mokesčių naštos nustatymas yra sudėtingas ir ilgalaikis procesas dėl skirtingos įtakos įvairioms visuomenėms grupėms. Tai lemia skirtingos išlaidų ir pajamų instrumentų panaudojimų galimybės; dauguma empirinių tyrimų sutelkia dėmesį į bendrą išlaidų arba pajamų analizę ir nustato teigiamą valstybės išlaidų poveikį vartojimui, bet neigiamą aukštesnio ilgalaikio apmokestinimo normos poveikį vartojimui ir būsimoms ekonominėms perspektyvoms (Morris, Shan & Sun, 2004). Dažnai teigiama, kad didelė mokesčių našta ir didelis viešojo sektoriaus dydis sulėtina ekonomikos augimą, nors efektyvumo argumentas teigia, kad didėjant mokesčių naštai, nacionalinės ekonomikos nuostoliai augs sparčiau nei mokesčio našta. Daugelis ekonomistų sutaria, kad viešasis sektorius turi svarbų poveikį šalies ekonomikai ir todėl kuo atidžiau turi būti nagrinėjamos šalys, kuriose didelė viešojo sektoriaus dalis darė teigiamą poveikį ekonomikos augimui; bendra nuostata yra būtent tokio tipo ekonomikos politikos vykdymui. Mokesčių našta, tyrime vertinama kaip pagrindinis kintamasis veiksnys, veikiantis ekonomikos konkurencingą augimą ir kaip socialinės aplinkos garantas, gali veikti netiesiogiai, per poveikį investicijų elgsenai, inovacijoms, mobilumui ir t.t., todėl šie veiksniai turėtų būti vertinami bendroje lygtyje. 2.1. Mokesčių naštos ir ekonomikos rezultatų vertinimo galimybių analizė Šiuolaikinėje ekonomikos teorijoje plačiai diskutuojama, kokiu kriterijų rinkiniu galima įvertinti mokesčių sistemos poveikį, kuriant šalies konkurencingumą ir palankią aplinką žmogaus raidai. Aukštas neapibrėžtumo lygmuo, analizuojant fiskalinės politikos kryptis ir valstybės vaidmenį dabartinėje ekonomikoje pripažintas daugelyje studijų, todėl yra aktuali ekonomikos konkurencingumo analizė, kaip strateginis fiskalinės politikos tikslas ir ekonomikos harmonizuoto augimo įgyvendinimo priemonė. Norint apibūdinti esamą ekonominę situaciją, ekonomikos augimo tempus ir jų ryšius su konkurencingumo lygiu, reikia parinkti tokius rodiklius, kurie aiškiai ir išsamiai apibūdintų tam tikros analizuojamos srities kokybinius pokyčius. Valstybės viešųjų finansų įtaka ekonomikos raidai nėra abejojama, todėl šiuolaikinėje aplinkoje problematiškumas kyla dėl parametrų, apibūdinančių ekonomikos įtaką skirtingiems socialinius-ekonominius reiškinius veikiantiems veiksniams, ir jų vertinimo kriterijų nustatymo. Akcentuojant mokesčių naštos vaidmenį ekonomikos augimui (BVP/gyv.) ir palankios žmogaus raidai aplinkos (HDI) formavimui atsispindi Sala-i-Martin, Stewart, Ranis & Samman, 2005), Artadi (2004), Barro (2001) darbuose. Remiantis Grimm & Kennethl, 2008), Krugman (2008), De Long (2009) darbais, vertinant ilgalaikes ekonominio augimo perspektyvas teigiama, kad esminis ir lemiamas ekonomikoje tampa ūkio konkurencingumo veiksnys. Šiame kontekste būtinas detalesnis veiksnių, turinčių įtaką ekonomikos pokyčiams analizavimas - mokestinės įplaukos (mokestinės naštos lygis), bendrosios biudžeto išlaidos kartu su jų ekonominėmis subkategorijomis - tiesioginiai mokesčiai, socialinio draudimo įmokos, kurie at netiesioginiai mokesčiai, biudžeto struktūriniai ir stabilios ekonomikos vystymosi rodikliai, BVP pokytis. Kintanti socialinė aplinka, ekonomikos konkurencingumo lygis veikia ekonomikos kitimą, kas sukelia naujus pokyčius valstybės išlaidų lygyje. Formuojant modelio sudarymo logiką remiamasi šiame kontekste ekonometriniuose tyrimuose skirtingų mokslininkų nagrinėtais veiksniais, veikiančiais ekonomikos konkurencingumo raidą socialinės aplinkos kontekste: • Fatas & Mihov (2001a) tirdami priežastinio ryšio poveikį, nustatant apribojimus pajamų ir išlaidų pokyčiams, vertino: > valstybės investicijas ir skolos lygį (% nuo BVP),
> viešųjų finansų balansą (viešųjų lėšų skirtumas tarp pajamų ir išlaidų).
• Favarra & Giovanni (2003), analizuodami mokestinių pajamų reikšmę ekonomikos vystymuisi, tyrė du kintamus parametrus, veikiančius ekonomikos augimo tendencijas:
> ekonomikos išsivystymo lygį (BVP/gyv);
> gamybos produktyvumą, (kaip konkurencingumo tikslą).
• Zingales & Rajan (2003), Clark, Kahn & Ofek (1999), pirmieji ekonomikos išsivystymo lygį ir viešąsias išlaidas vertino pagal šalių BVP lygį, kuris priklauso nuo šalies gyventojų skaičiaus:
> suformavo keturias skirtingas šalių grupes pagal BVP santykį vienam
gyventojui.
• Barro (1991a), optimalaus apmokestinimo modelyje analizavo kintamuosius:
> ekonomikos produktyvumą, remiantis technologinio išsivystymo lygiu,
> valstybės viešąsias išlaidas, veikiančias ekonomikos produktyvumo
funkciją.
Daugelyje šių tyrimų teigiama, kad Vyriausybės mokestinė politika yra esminis veiksnys, lemiantis socialinį ir politinį šalies stabilumą, todėl analizuojant jos vaidmenį ekonominiam augimui ir papildant neoklasikinės gamybos funkciją vyriausybės sąvoka (Neoklasikiniame gamybos modelyje ji neegzistuoja) bei remiantis Barro ir Cobb-Douglas’ modeliais aktualu analizuoti vyriausybės politiką charakterizuojančius veiksnius:
• biudžeto dydžio dimensiją (vertinama mokesčių ir viešųjų išlaidų pagrindu),
• kokybės dimensiją (valstybės išlaidos, tiesiogiai neįtakojančios ekonomikos
produktyvumo),
• mokesčių naštos lygį (% nuo BVP);
• socialinės politikos kokybę (didėjant ribiniam naudingumui, pagal dabartinio
suvartojimo lygį ir lyginant su dabartiniu laisvalaikiu ir vartojimu ateityje, aukštesnio lygio valdžios sektoriaus išlaidos turi skatinti didesnį vartojimą -aukštas viešųjų išlaidų lygis turėtų būti vertinamas, kaip teigiama mokesčių išraiška).
Šie tyrimai rodo, kad mokesčių ir ekonomikos istorinė raida nėra išvystyta pakankami, siekiant atsakyti į dominančius klausimus – kokiu būdų ir kaip valstybės dalyvavimas ekonomikoje, formuojant mokesčių ir socialinę aplinką gali būti įvertintas. Skirtingi tyrimai rodo, kad daug kintamųjų veikia ekonomikos pokyčius, todėl kompleksinis tyrimas būtų tinkamas, naudojant šiems tikslams tinkamus instrumentus – rodiklius, kurie būtų išreikšti kiekybiniais matais ir tinkami argumentacijai.

Vidutinio ekonomikos išsivystymo lygio šalyse (BVP/gyv. ne mažiau kaip 6960 Euro, 2002/2004 m., Economic Indicators, 2010) dažnai nustatoma teigiama koreliacija tarp pajamų ir socialinės aplinkos pokyčių. Dideles pajamas turinčiose šalyse, BVP augimas nėra tiesiogiai susijęs su socialinės aplinkos augimu („Slenksčio-ribinės kainos” hipotezė). Tyrimai rodo, kad socialinės aplinkos lygis nekinta aukšto ekonominio išsivystymo šalių atveju, nepaisant BVP augimo vienam gyventojui. Tai nestebina, žinant, kad šių šalių gyventojų pagrindiniai socialiniai poreikiai yra patenkinti, šiose šalyse vartotojai daugiausia dalyvauja ekonomikoje prisitaikydami prie naujų ekonominių pokyčių ir vyksta „nulinės sumos” varžybos tarp pajamų ir vartojimo statuso, nors ekonomikos raida, vertinama BVP rodikliu yra

teigiama. BVP rodiklio augimas besivystančių ekonomikos šalių atveju turi aukštą koreliaciją su socialinio lygio pokyčiu (Ganghof & Genschel, 2008). Tradiciškai, augant BVP, proporcingai didėja visuomenės dvasinis pasitenkinimas, bet formuojasi nuomonė, kad dabartiname laikotarpyje BVP augimas yra būtina, bet nepakankama ekonominė pažangos sąlyga (Roubini, 2008; Alesina & Carloni, 2011).
Galima manyti, kad papildžius BVP rodiklio suteikiamą informaciją, kontroliuojančią ekonominę pažangą ir viešuosius finansus, būsimi sprendimai ir pokyčiai labiau atitiktų žmonių gerovės vertinimo poreikius. Didelė dalis ekonomistų (Buti. & Noord, 2007), Zingales (2009a), Fama (2012), Roubini (2008a), vertindami mokesčių sistemų vaidmenį dabartinėje ekonomikoje aplinkoje, yra linkę pritarti aktyviam valstybės dalyvavimui perskirstant mokestines lėšas ir viešųjų finansų dalyvavimui ekonomikos augime. Tuo pačiu argumentuojama, kad negalima vienareikšmiai perskirstyti mokestinių pajamų, neįvertinus valstybės išlaidų, skirtų visuomenės socialiniams poreikiams, kitimo – De Long (2009), Sen (2006), Sala-i-Martin (2006). Ganghof (2005) akcentuoja būtent mokesčių poveikį šalies konkurencingumui ir palankios žmogaus raidai aplinkos formavimui bei pažymi, kad šalys, vykdančios atitinkančią šalies finansines galimybes valstybės fiskalinę politiką, sėkmingiau nei kitos didina pajamų lygį ir savo gyventojų finansines – socialines galimybes. Tai atitinka istorinius Klasikinės mokyklos ir ypač D. Ricardo požiūrius, kad nagrinėjant pajamų paskirstymą ekonomikoje svarbus santykis tarp pelno normos ir nuo nustatyto pragyvenimo lygio priklausančio darbo užmokesčio. Santykinė dalis nustatoma ekonominiais ir socialiniais sąryšiais, kurie pasireiškia per mokesčių politiką, sąlygojančią ir pajamų nevienodumo lygį, todėl socialinių veiksnių vaidmuo BVP produkto perskirstyme yra ženklus ir reikšmingas.
2.2. Ekonominių rodiklių ir indeksų, naudojamų kuriant modelį, pagrindinių savybių apibūdinimas
Atlikus literatūros, nagrinėjančios mokesčių naštos, valstybės vaidmens ekonomikoje, konkurencingumo ir BVP, kaip ekonomikos mato, tarpusavio ryšius, analizę nustatyta, kad nėra aiškių vienareikšmių išvadų, kurios apibūdintų ryšius tarp mokesčių raidos ir ekonomikos perspektyvų.
Daugelio ekonomistų nuomone naudinga sujungti skirtingus požiūrius, analizuojant valstybės viešųjų išlaidų vaidmenį makroekonominiu aspektu:
– įprastinį ekonominių parametrų vertinimą (Stiglitz, 1999),
– investicijas į inovacijas ir produktyvumą (Barro & Sala-I-Martin, 2004a),
– investicijas į infrastruktūrą, kaip šalies ekonomikos konkurencingumo lygio didinimą (Calderon & Serven, 2004),
– investicijas į socialinę ekonomiką (Starbatty ir kt., 2003),
– viešųjų finansų dalyvavimą darbo rinkoje ir švietimo sistemoje (Krueger ir kt., 1998; Fukuda-Parr, 2003) bei bendrame socialinės aplinkos formavime ir palaikyme.
Šios kryptys rodo, kad biudžeto išlaidų struktūra yra sudėtinga ir kompleksinis biudžeto struktūros rodiklių vertinimas yra aktualus, vertinant potencialias mokestines galimybes. Atliekant fiskalinę politiką ir makroekonomiką
69
charakterizuojančių rodiklių ar indeksų priklausomybių tyrimą aktualu išskirti rodiklius ir indeksus, kurie atitinkamai tiksliai charakterizuotų mokesčių naštos ir socialinės aplinkos harmonizacijos reikšmę, valstybės dalyvavimą ekonomikos konkurencingumo skatinime ir jos vaidmenį skirtingose ekonomikos srityse ir etapuose ilgalaikiu laikotarpiu.
Ekonomikos raidai ir jos pokyčiams vertinti atrinkti ir tyrime naudojami rodikliai:
1. BVP dydžio pokytis gyventojui (ABVP/gyv.) (BVP, tenkantis vienam
gyventojui (GDP per Capita), vertinė išraiška naudojama įvertinti
ekonomikos išsivystymo lygio skirtumus)
BVP/gyv. rodiklio naudojimas pagrįstas tuo, kad jis rodo nacionalinės ekonomikos lygį. Šis rodiklis naudojamas daugiausia kaip priemonė, nusakanti nacionalinės ekonomikos išsivystymo lygį einamuoju metu. BVP/gyv. rodiklis plačiai naudojamas, siekiant išmatuoti ekonomikos išsivystymo lygį tarp skirtingų šalių ekonomikų, vertinti jų kitimo tendencijas. BVP/gyv. rodiklis nėra pilnai tinkamas vertinti bendrą ekonomikos pažangą, dėl jo ribotumo vertinant informaciją apie socialinę-ekonominę realybę. BVP rodiklio informacija turi didelį psichologinį poveikį visuomenės ir privatiems sprendimams.
2. BVP rodiklio pokytis (ABVP pokytis) (BVP kitimas pagal jo vertinę
išraišką, pokyčiai ir tendencijos, vertinamos BVP pokyčio santykiu tarp
esamo ir buvusio rezultato. BVP skaičiuojamas pajamų metodu (visų
galutinių prekių ir paslaugų sukurtų ir pagamintų šalyje per metus rinkos
kainų suma)).
Makroekonomikos ir ypač ekonominio augimo teorija yra susijusi su dinaminiais aspektais visai ekonomikai, todėl dinaminis BVP vertinimas aktualus priimant ekonominius sprendimus, vertinant esamų ir būsimų pokyčių tendencijas. Nuo BVP atsiradimo, ši ekonomikos raidos įvertinimo priemonė yra standartinis rodiklis, nusakantis ekonominės veiklos lygio pokyčius, analizuojant bendros gamybos, investavimo, vartojimo lygį, darbo vietų kitimą. Kremer (1998) teigimu pagal gana griežtus apribojimus BVP rodiklio pokytis gali būti naudojamas analizuojant grynosios dabartinės vertės ateityje srautus. BVP pokyčio pagrindinis trūkumas – vertinama pokyčių dinamika (augimas, mažėjimas), bet nėra ryšio su šios dinamikos absoliutine išraiška, todėl informacija nėra išsami, vertinant šalių ekonominį lygį. Pavienis, nors ir labai svarus šis rodiklis negali užfiksuoti visų gyvybiškai svarbių darnaus ekonomikos vystymosi aspektų ir jo informacinė nauda gaunama lyginant jo dinamiką su kitais dinaminiais rodikliais.
3. Mokesčių naštos lygio pokytis (A.TB)
(Mokesčių pajamų ir BVP santykis yra vertinamas kaip pagrindinis rodiklis, naudojamas matuoti bendrą mokesčių naštą. Šis rodiklis kaip palyginamoji priemonė turi apribojimus dėl skirtingo mokesčių naštos lygio ir vyriausybių vaidmens ekonomikoje skirtumų šalyse ir dėl ekonomikos ciklų).
Mokesčiai yra neišvengiama priemonė, formuojant valstybės finansines pajamas, todėl jos santykis su BVP, bei perskirstomas per biudžetą pajamų dydis
charakterizuoja fiskalinės politikos vystymosi tendencijas. Mokesčių našta reikšminga ekonomikos vystymuisi ir biudžeto formavimo kontekste, kadangi lemia vyriausybės išlaidų ir finansavimo sprendimus, bei turi poveikį trumpalaikių ekonominių veiklos svyravimų amplitudėms. Kalbant apie jos įtaką ilgalaikiams skirtumams reikia atskirti biudžeto dydžio ir vyriausybės išlaidų tipų rūšis. Empiriniai tyrimai liudija, kad ekonomiškai sėkmingesnės šalys, turinčios didesnį valstybės išlaidų ir BVP santykį31. Aukštas BVP perskirstymo per biudžetą lygis lemia atitinkamai didelį mokestinės naštos lygį, kuris atsispindi socialinėse programose, visuomenės saugumo lygyje, lėšomis, skiriamomis sveikatos priežiūrai, švietimui – tai iš dalies centralizuotai valdoma ekonomika, kur biudžetas tampa pagrindiniu nacionaliniu ekonomikos komponentu dėl didelių perskirstomų pajamų dydžių (Perotti ir kt., 2002. Mokesčių svarba ir vaidmuo, taip pat kaip ir išorės reiškinių savybių įvertinimas atspindi dvi pagrindines mokesčių funkcijas – fiskalinę ir reguliuojamąją (Moffatt, 2008), todėl tiek dalinai centralizuotoje, tiek liberalioje mokestinėje politikoje svarbu pasiekti pusiausvyrą tarp galimybės mokėti ir naudoti. 4. Transferinių mokėjimų lygio pokytis (ASB – pokytis) (apibūdina šalyje
egzistuojančią socialinę politiką, perskirstant mokestines lėšas socialiniams
poreikiams).
Yra manoma, kad mokesčių naštos lygis gali būti apribojimas verslo plėtrai, o spartus BVP augimo tempas galimas esant tik mažesnėms mokesčių normos, bet mokesčių sistemos efektyvumas ir jų dydis turėtų būti vertinamas greta su egzistuojančia socialine sistema ir jos poreikiais. Mokestinė politika turi būti vertinama skirtingais indeksais, iš kurių privalomai būtų įvertinamas ir socialinės aplinkos lygis. Ekonomikos vystymasis turi mažinti pajamų nevienodumą visuomenėje, siejant mokesčių politiką su pajamų ir ekonominių galimybių paskirstymu tarp skirtingų ekonomikos segmentų. Mokesčių įtaka pajamų perskirstymui veikia socialinės aplinkos pokyčių vėlesnę kompensaciją, todėl mokesčių našta turėtų būti vertinama atsižvelgiant į pasiskirstymo poveikį, o ne tik į bendrą jos veiksmingumą.

Vienas pirmųjų konkurencingumo aspektą pradėjo analizuoti Schumpeter, J. (1943) ir teigė, kad tai nėra tik kainų konkurencija, kaip numatyta tradicinėse teorijose, tačiau konkurencija paslėpta „…inovaciniame produkte, naujose technologijose, naujo tipo organizacijose, kai atsiranda išlaidų ar kokybės pranašumas”. Naujausios teorijos šiuo klausimu remiasi teiginiais, kad konkurencingumo perspektyvomis laikomos naujovės ir naujų technologinių žinių skleidimas, o ne (Fizinio) kapitalo kaupimas (kaip tradiciniame neklasikiniame ekonomikos augimo modelyje). Tradiciškai, ekonomistai teigė, kad ekonomikos augimo rezultatas yra fizinio kapitalo kaupimasis (Solow, 1956), todėl tik 1980 m. Schumpeter idėjos sutelkti ekonomistai pradėjo analizuoti ekonomikos augimą kaip naujovių ir mokslo pažangos sklaidą (Aghion & Howitt, 2004; De Long, 2006), o fizinio kapitalo kaupimas tapo vienu iš endogeninių kintamųjų (Zingales, Desai &
Dyck, 2005). Dauguma ekonomistų (Krugman, 1998; Krogstrup, 2007; Lane & Perotti, 2003) sutinka, kad konkurencingumo struktūros analizė sudaro galimybes koordinuoti produkcijos ir technologijos srautus, susikuriant klasteriams arba aglomeruojant veikas, taip gaunant galimybes naujai produkcijai ar inovaciniams sprendimams ir leidžia nacionalinei ekonomikai realizuoti arba sukurti konkurencingą pirmenybę.
Analizuojant konkurencingumą lemiančius veiksnius, jie apibrėžia skirtingus ekonomiką veikiančius kintamuosius – darbo jėgą, inovacijas, kapitalo kiekį, bet jie skirtingai veikia ekonomikos procesą dėl skirtingo šalių ekonominio, socialinio išsivystymo lygio. Pastaruoju metu vis daugiau ekonominį pranašumą lemia MTP pažanga ir vyrauja empiriniai įrodymai, kad kapitalo kaupimo vaidmuo, lyginant su technologijas skatinančiu besivystančiose šalyse, yra mažiau reikšmingas (Sala-i-
Martin, 2001; Lopez-Claros, Blanke, Drzeniek & Zahidi, 2008). Tiek Griffith &
Klemm, (2004) bei Schuller, (2008) remia teiginius, kad MTP ir inovacijos yra labai svarbus veiksnys, ypač besivystančiai ekonomikai. Svarbų vaidmenį ekonomikos augime lemia išsimokslinimo lygis (arba žmogiškasis kapitalas) (Barro, 1995), tačiau naujausi tyrimai rodo, kad tarp išsimokslinimo ir ekonomikos augimo ryšys gali būti netiesinis (Mc Neill, 2007) ir priklauso nuo šalies ekonominio išsivystymo lygio (Perotti, 1999). Empiriniai tyrimai rodo, kad egzistuoja glaudus ryšys (įvairiais aspektais) tarp vyriausybės vykdomos fiskalinės politikos ir ekonomikos augimo rodiklių, sietinų su specializacijos vaidmeniu, nes „…aukštos technologijų vertės produktų specializacija prisideda prie ekonomikos augimo”, (Rogoff, 2011) ir įrodyta technologijų svarba pajėgumų ir paklausos konkurencingumo ekonomikos augimui (Schuller, 2004). Šios mintys rodo, kad konkurencingumas yra sudėtingas kompleksinis reiškinys, kurį lemia eilė tarpusavyje susijusių veiksnių – technologinė pažanga, darbo jėgos potencialas.
Tinkamai parinkti konkurencingumą veikiantys rodikliai – BVP/gyv., mokesčių našta, visuomenės socialinė aplinka – leidžia apibrėžti kontrolines gaires nacionalinės ekonomikos vystymuisi. Tinkama šalių konkurencingumo analizė reikalauja, kad būtų aiškesni ir informatyvesni plėtros rodikliai, negu yra tradiciškai naudojami, kai yra siejami tik su BVP rodiklio pokyčiais. Naujas ryšio tarp ekonomikos augimo ir šalies konkurencingumo sąveikos supratimas, taikant sisteminį požiūrį į ekonominį konkurencingumą ir ekonomikos augimą, atskiria technologinį (GCI) – ekonominį sistemos branduolį ir socialinę (HDI) – institucinę aplinką, kuri turi palaikyti „pagrindines” ekonominės veiklos sąlygas. GCI indekso apskaičiavimo modelis taip pat yra išvestas iš statistinių apskaičiavimų, vertinant BVP gyventojui lygį.
5. Visuotinio konkurencingumo indekso pokytis (AGCI)
Konkurencingumo (GCI) indeksas leidžia analizuoti šalies nacionalinės ekonomikos būseną ir atrinkti geriausią ekonomikos vystymosi kelią. Konkurencingumo indekso užuomazgos siekia 1979 m., kai Pasaulio Ekonomikos Forumo (WEF) buvo pateikta naujas ekonomikos raidos vertinimo matas, pateikiantis lyginamosios analizės įrankius vertinti nacionalinių ekonomikų tvarų augimą siekiant ilgalaikio augimo. Nuo 2000 m., kai Sachs, J., remiantis akademine endogenine ekonominio augimo teorija, suformulavo dabartinę GCI indekso versiją, šis indeksas tapo visuotinai pripažintu šalių reitingo indeksu, nusakančiu šalies konkurencingumą, ir priemone, lyginančia šalies stipriąsias ekonomikos vystymosi puses, bei jos trūkumus pasauliniu lygmeniu. Sala-i-Martin (2003) patobulino konkurencingumo indekso (GCI) sąvoką ir jo skaičiavimo modelį bei apibrėžė vertinamų makroekonominių ir mikroekonominių veiksnių, lemiančių nacionalinės ekonomikos produktyvumo lygio augimą ir kokybines savybes. Šis indeksas apibendrina ilgalaikes ekonomistų pastangas analizuojant ir stengiantis išryškinti veiksnius, lemiančius skirtingus tautų produktyvumo, pradedant nuo A. Smith’o dėmesio darbo specializacijai, neoklasikų ekonomistų investicijų į kapitalą ir infrastruktūrą akcentavimo svarbą, kai tuo tarpu šiuolaikiniai ekonomistai didžiausią dėmesį atkreipia į palūkanas ir kitus veiksnius, tokius kaip švietimas ir mokymas, technologijų pažanga, makroekonominis stabilumas, geras valstybės teisinės bazės valdymas, finansinės-fiskalinės politikos skaidrumas ir stabilumas.
Šiuo metu GCI indeksas nustatomas remiantis šių faktorių analize:
• Institucinis. Institucinę aplinką sudaro pagrindinių įstaigų visuma, per kurią asmenys, įmonės ir vyriausybės sąveikauja kurdamos pajamas ir turtą šalies ekonomikoje. Institucinė struktūra turi stiprią įtaką konkurencingumui ir ekonomikos augimui.
• Infrastruktūros. Plati ir veiksminga infrastruktūra yra esminė sąlyga, skatinanti šalies konkurencingumą, nes ji užtikrina veiksmingą ekonomikos funkcionavimą, nustato ekonominės veiklos vykdymo vietą ir veiklos rūšis arba sektorius, kurie gali susikurti esant tam tikriems ekonomikos faktoriams.
• Makroekonomikos stabilumo. Makroekonominės aplinkos stabilumas svarbus verslo vystymuisi ir daro reikšmingą įtaka bendram šalies konkurencingumui. Nors vien makroekonominis stabilumas negali padidinti šalies produktyvumo lygio, bet jo nebuvimas ženkliai kenkia ekonomikos vystymuisi.
• Sveikatos ir išsilavinimo lygio. Kokybiškas aukštasis mokslas ir praktika yra veiksnys, lemiantis šalies ekonomikos kilimą, naudojant pažangiausias technologijas, kurios leidžia pirmauti konkurencinėje aplinkoje.
• Technologinio pasirengimo ir inovacijų. Dabartinėje globalioje aplinkoje šiuolaikinės technologijos yra būtina sąlyga, siekiant gerinti produktyvumą ir tampa svarbiu elementu įmonėms konkuruoti ir klestėti. Nors didelę naudą galima gauti gerinant institucijų veiklą, infrastruktūrą, mažinant makroekonomikos nestabilumą ar gerinant žmogiškąjį šalies gyventojų kapitalą, visi šie veiksniai galų gale negarantuos ilgalaikio ekonomikos augimo, kuris turi būti palaikomas su technologinėmis naujovėmis.
GCI indeksas leidžia atskirti gerovę ir produktyvumą, o ne bendrą produktyvumą ir išteklių gausą. Būtent šias savybes ir norima išryškinti modelyje, vertinant kitus rodiklius kaip kintamuosius, kurie turėtų sudaryti prielaidas konkurencingumo augimui. Paramos ir dotacijos gali turėti netiesioginės įtakos konkurencingumui, jei tai skatina konkrečios politikos pasirinkimą, veikiantį makroekonomikos rezultatus. Mokslinėje literatūroje taip pat nagrinėjamas šalies dydis, kuris gali būti laikomas privalumu, nes didesnės šalys lengviau pritraukia investicijas dėl jų vietos rinkos potencialo, net jei ji nėra konkurencingesnė. Dydis taip pat gali skatinti masto ekonomiką tokiose srityse kaip naujų technologijų kūrimas ir įdiegimas (MTP). Remiantis šiuo indeksu nagrinėjamos šalys gali būti gana tiksliai ranguojamos, ką patvirtina eilės mokslininkų nuomonė (Fatas & Mihov, 2002; Balassone & Franco, 2000; Gasper, 2002), kadangi šis indeksas apibrėžiamas kaip tam tikros srities kiekybinio ar kokybinio vertinimo dirbtinai sukurtas instrumentas, kurį sudaro subindikatoriai, tiksliai įvertinantys analizuojamų sričių statistinius duomenis. Pabrėžtina, kad indeksu tikslingiausia vertinti daugiakriterijines koncepcijas (pvz. konkurencingumą, industrializaciją, darnumą, rinkų integraciją, žinių visuomenės plėtrą ir kt.), kurios negali būti įvertintos vienu rodikliu. Būtina remtis ir praktiškai atliktų ekonominių ir socialinių tyrimų, nagrinėjančių konkurencingumo veiksnių tarpusavio koreliaciją ir įtaką bendram konkurencingumui, rezultatais. Pritardami Hemming, Kell & Mahfouz (2002) teiginiams, Zingales & Rajan (2004) pabrėžė, kad konkurencingumo vertinimo tikslumas tiesiogiai priklauso nuo identifikuotų ir skaičiavime naudojamų konkurencingumo veiksnių, todėl siūlo prieš konkurencingumo vertinimą atlikti išsamią konkurencingumo veiksnių analizę, nes ekonomiškai stiprios šalys, kurioms tradiciškai būdingas aukštas našumas ir ekonomikos augimo tempas, mažas nedarbas ir nuolat auganti eksporto apimtis, nebūtinai gali būti konkurencingos tarptautiniu mastu.
Gerėjantys šalies ekonomikos rodikliai gali būti susiję su unikaliais šalies konkurencingumo veiksniais, todėl užsitęsęs šalių konkurencingumo vertinimas ekonomikos ciklo etape ir tarpusavio lyginimas gali būti netikslingas ir iškreipiantis realybę, jei šalių ar regionų ekonomikos smunka ir konkurencija mažėja. Šiai problemai spręsti Hines (2006) siūlė konkurencingumo vertinime (indekse) naudoti kintamuosius, kurie kiek galima mažiau priklausytų nuo ekonomikos ciklo svyravimų ir konkurencijos iškreipimo. Reikia sutikti su Sachs & Warner (2005) teigimu, kad vertinant konkurencingumą, tikslinga atsižvelgti į atskirų šalių grupių specifiką ir išskirti specifinius konkurencingumo veiksnius ir nustatyti skirtingų dydžių svorio koeficientus veiksniams ar jų grupėms.
Derinant įvairias metodikas ir skirtingus ekonominius-socialinius vertinimo rodiklius, tokius kaip BVP, mokesčių našta, transferniai mokėjimai, modelyje siekiama įvertinti ir atskleisti kompleksinę įtaką, kuri susiformuoja tarp mokesčių naštos, ekonomikos kitimo, konkurencingumo ir socialinės aplinkos, ir kuri iš principo turėtų būti prioritetu, formuojant ekonomikos raidos strategiją. Norint įvertinti socialinės aplinkos būseną naudojamas HDI indeksas.
6. Žmogaus (Visuomenės) socialinės raidos vystymosi indekso pokytis (AHDI)
BVP rodiklis, vertinant socialinio gyvenimo standartų kitimą, žmonių gerovės ir pažangos pokyčius, nesuteikia aiškiosios informacijos. Neišsami BVP informacija gali lemti klaidingus ūkio subjektų sprendimus, vertinant iš socialinės aplinkos perspektyvų ir ilgainiui dėl akumuliacinio poveikio ir struktūriškai nepilnos informacijos gali pasireikšti socialiai nepageidaujamų krypčių investicijos/inovacijos. Išvengti BVP teikiamos informacijos trūkumų formuojant socialinę aplinką ir „…gauti papildomą visuomenės dėmesį buvo aiški HDI indekso tikslo dalis, kai bandoma parodyti per daug sureikšminta BVP vienam gyventojui rodiklio priemonė, kuri dažnai naudojama kaip vienintelis rodiklis, vertinantis ekonomikos ar socialinius pokyčius….”, teigia Sen (2003). Šiuo metu vienas žinomesnių socialinės aplinkos kompozicinių indeksų, jungiančių rodiklius, kurie laikomi svarbiausi visuomeninei žmonių gerovei, yra Žmogaus socialinės raidos indeksas (HDI), kuris vertina ir sumuoja šiuos pagrindinius rodiklius:
1. BVP/gyv.,
2. Vidutinę tikėtiną gyvenimo trukmę,
3. Suaugusiųjų raštingumo lygio ir bendro siekiančiųjų pradinio, vidurinio ir aukštojo išsilavinimo rodiklius.
HDI indeksas, pagal Sen & Anand (1999) apibūdina žmonijos išsivystymą „…kaip pasiektą ir dinamišką procesą, kai stabilus vystymasis gali būti apibrėžtas kaip išsivystymas, kuris atitinka dabarties poreikius, nestatydamas į pavojų ateinančių kartų gebėjimo tenkinti jų norus”. HDI indekso pagalba siekiama įvertinti du skirtingus aspektus:
1. Atitikimą tipiniams efektyvaus mato pajėgumams;
2. Skirtingo ekonominio išsivystymo šalių teisingo įvertinimo iš nuoseklaus vystymosi požiūrio taško (Costantini & Salvatore, 2005).
Visuomenės vystymosi paradigmoje aplinka ir natūralūs ištekliai turi sudaryti priemones siekti aukštesnio gyvenimo lygio standarto, taip kaip didėjančios socialinės išlaidos – kelti visuomenės gyvenimo būtį lygį (Guvenen, Kuruscu & Ozkan, 2010). Nagrinėjant stabilios ekonomikos vystymosi kryptis įvertinimui naudojama metodologija, kuri vertina ateinančių kartų galimybę pasiekti bent jau tą patį pragyvenimo lygmenį ekonominiu aspektu, todėl siekiant ekonomikos augimo būtina atsižvelgti į etinį ir moralinį įsipareigojimą palikti ateičiai pagrindinį kapitalą bent jau tokio dydžio, koks yra paveldėtas iš praeities (Solow, 1970). Modelyje naudojant ir lyginant HDI indeksą su jau egzistuojančiais tradiciniais ekonomikos indikatoriais, tokiais kaip BVP gauname platesnę fiskalinės politikos analizę. BVP/gyv. rodiklio įtraukimas į HDI atspindi didžiausią pajamų ribą, mažėjantį pajamų ribinį naudingumą, vertina pajamų nelygybę, kas yra aktualu ypač besivystančioms šalims, siekiant aiškiai įvertinti padėtį ir svarbiausių kriterijų pokyčius (Dasgupta, 2001).
HDI indeksas įvertina raštingumo ir gyvenimo trukmės dydžius, kas yra svarbus visuomeninis patobulinimas, tačiau negali panaikinti pagrindinių suvestinių rodiklių trūkumų, nes duomenų agregavimas gali slėpti trūkumus dėl duomenų kiekio, jų nustatymo ir parinkimo sektoriuose, kuriose netikslumai kelia grėsmę bendram sistemos įvertinimui. Svarbi sąlyga HDI indekso nustatymui yra statistinių duomenų tinkamumas ir patikimumas, todėl šis indeksas tiksliausiai atsispindi tendencijas Europos šalyse, kuriose yra sukaupta pakankamas kiekis statistinės informacijos (Sen, 2000). Sudarant HDI indeksą buvo laikomasi trijų pagrindinių matmenų:
1. Gamtos išteklių tausojimo,
2. Ilgo, sveiko visuomenės gyvenimo galimybių ir teisės į išsilavinimą,
3. Gamtos išteklių ir aplinkos apsaugos.

Analizuojant išteklių klausimą vietoj palyginimo su BVP/gyv. rodikliu naudojama bendrųjų nacionalinių pajamų elementai: natūralaus kapitalo nuvertėjimas (energijos ir mineralinių žaliavų, išteklių), natūralios gamtinės aplinkos ekonominis pakenkimas ir fiksuoto ekonominio kapitalo vartojimas. Išsilavinimo klausimas pagal Sen (2000a), priklauso nuo individualių gabumų ir gali būti skirtingo lygio pagal skirtingus prioritetus, vietas ir laiką. Socialiniame stabilume bedarbystės lygis duoda labiau realistinį socialinį žmogaus būsenos pavaizdavimą, negu sanitarinės sveikatos apsauga, kadangi pastarosios lygis ES yra daugmaž panašus. Būtent šios indekso savybės modelyje atspindimos kartu su Biudžeto ir stabilios ekonomikos raidos rodikliais atskleidžia biudžeto perskirstymo problematiką.
Apibendrinant analizuotus tarptautinių organizacijų indeksus, pastebėtina, kad indeksai yra svarbūs valstybės strategams, mokslininkams bei potencialiems investuotojams, kadangi nurodo šalies ūkio raidos kryptis bei tendencijas. Indeksų reikšmė identifikuoja tam tikros šalies institucinės aplinkos silpnąsias ir taisytinas vietas. Vadinasi, veiksnių vertinimai atspindi tas institucinės aplinkos silpnąsias vietas, kurios turėtų būti reformuojamos, siekiant užtikrinti geresnes sąlygas ekonomikos vystymuisi.
Valstybės dalyvavimo socialiniuose procesuose svarba yra aktuali dėl to, kad privačias rinkas, teikiančias socialines paslaugas, užtikrinančias visuomenės poreikius (medicina, pensinis draudimas) gali ištikti nesėkmė ir makroekonomine prasme privačios rinkos gali neužtikrinti ribinės naudos ir ribinių sąnaudų lygybės dėl pakitusių paslaugų pobūdžio, paslaugos teikimo sąnaudų ir per didelio siūlomų paslaugų santykio su egzistuojančiu poreikiu, ar tikėtino naudos iš viešosios prekės pasiskirstymo (Archibugi & Coco, 2004). Svarbus priežastinis ryšis egzistuoja tarp ekonomikos ir HDI pasiekimų, tačiau šie ryšiai yra ne automatiški, o priklauso nuo daugelio veiksnių, įskaitant ekonomikos struktūrą, turto paskirstymą, fiskalinius ir politinius sprendimus. Analizuojamieji rodikliai turi loginį tarpusavio ryšį ir atskirus vertinimo objektus, todėl jų tarpusavio ryšių žinojimas sudaro galimybę pilnai įvertinti ekonomikos kitimą socialine-ekonomine prasme.
Apjungiantis makroekonominius rodiklius ir išvestinius indeksus „Mokesčių poveikio ekonomikos konkurencingumui vertinimo socialinės aplinkos kontekste” modelis gali būti įrankis, kurio pagalba bus galima įvertinti mokesčių, transferinių mokėjimų, ir biudžeto prioritetines sritis, siekiant subalansuoto ekonomikos konkurencingumo augimo. Tradiciniai ekonominiai rodikliai šiuolaikiniame spartaus ekonomikos vystymosi ir globalizacijos laikotarpyje nepakankamai tiksliai fiksuoja ir įvertina pagrindinius ekonomikos ir socialinius aspektus, kas suteikia klaidingus signalus. Informacija, gaunama vertinant ekonominius-socialinius rodiklius kompleksiškai, suteikia platų ekonominės sistemos lygio apibūdinimą.

Modelio empirinio tyrimo praktinio pritaikymo sritys
Rodiklių ir indeksų kompleksinio tyrimo rezultatai – nustatyti koreliaciniai ryšiai ir regresijos koeficientai tarp atskirų ES šalių grupių leidžia manyti, kad vyrauja bendras mokesčių struktūros tipas ir fiskalinės politikos principai, kurie būtų palankiausi bendrai visoms ES šalims. Nors rezultatai tarp atskirų grupių yra prieštaringi ir priklausomybės skiriasi tiek dydžiu, tiek kryptimis, bet galima teigti kad teigiamos bendrosios fiskalinės praktikos tendencijos pasireikš ateityje, šalims pasiekus atitinkamus konkurencingumo ir ekonomikos išsivystymo lygius. Skirtingo ekonominio lygio šalims nėra vienodo sprendimo ir būtina naudoti individualius požiūrius, bet bendros tendencijos, vertinant jas parinktu svertų kompleksu, turi atitikti „gerosios” fiskalinės politikos tendencijas ir kriterijus.
Įvertinant bendros ekonominės erdvės ir globalizacijos poveikį galima teigti, kad „Etaloninių” šalių ekonomika sudaro prielaidas manyti, kad šiose šalyse egzistuojanti fiskalinės – socialinės politikos praktika, užtikrina ilgalaikį, stabilų konkurencingos ekonomikos ir socialinį visuomenės gyvenimo kokybės augimą, todėl galima vertinti, kokie biudžeto struktūros, mokesčių surinkimo ar perskirstymo kanalai aktualūs, norint keisti vertinamų veiksnių – konkurencingumo, Socialinės aplinkos atitinkamas sritis. „Etaloninių” šalių fiskalinė, kaip „patyrimo” politika gali sudaryti pageidaujamo tikslo regimybę ir nurodyti mokesčių sistemos raidos pozicijas ir kryptis, kurios, remiantis jų patirtimi, tikėtina, turėtų suteikti prioritetus konkurencingam, socialiai atsakingam ekonomikos augimui.
Įvertinant, kad ES šalys, iš principo, yra pakankamai aukšto išsivystymo lygio ir esminių ekonomikos raidos skirtumų tarp jų nėra, vertinant geografiniu, ekonominiu, darbo našumo ar technologiniu požiūriu, todėl prioritetinės fiskalinės politikos formavimas tampa dar sudėtingesnis ir turi būti tikslesnis, tam būtina kintamųjų rodiklių tęstinumas, įvertinant, kad daugelis ekonominių reiškinių turi tendencijas kartotis įvairių ciklų metu. Analizuojama „Etaloninių” šalių mokesčių struktūra leidžia manyti, kad netiesioginiais mokesčiais pagrįsta mokestinė sistema garantuoja stabilumą įvairiais ekonomikos ciklo etapais ir formuoja ilgalaikį ekonomikos konkurencingumą. Tai patvirtina H.3 hipotezę, kad Netiesioginių mokesčių vaidmuo ekonomikos vystymuisi turi mažiausiai stabdantį poveikį (lyginant su kitais mokesčių struktūros elementais). Reikėtų įvertinti, ar mokesčių sistema yra draugiška ekonomikos augimui ir darbo vietų kūrimui, ar yra tam tikrų trukdžių būtent šiems tikslams ir žiūrint per šią prizmę apsispręsti, kokia tokia mokesčių sistema būtų optimali konkrečiai šaliai. Akivaizdu, kad bet kokiu atveju reikia daryti mokesčių sistemą progresyvesne ir be išankstinio nusistatymo vertinti, kokia mokestinė sistema yra tinkamiausia konkrečioje valstybėje.
Empiriniai mokesčių tyrimai patvirtina iškeltas hipotezes dėl išlaidas lemiančių rodiklių reikšmingumo, permanentinių tyrimų poreikio ir siūlomų analizės, bei kriterijų reikšmingumo vertinimo, siekiant sudaryti advekatumo praktikos reikmėms prielaidas. Koreguojant mokesčių praktikas ir biudžeto perskirstymo principus, laipsniškai pasiekti pageidautinas ekonomines – socialines būsenas, o formuojant integruotas statistines duomenų bazes, kurių dėka būtų galimybės formuoti ir analizuoti mokesčių pokyčius ir jų raidą, kas užtikrintų formavimo proceso tęstinumą. Nėra vienareikšmio apibrėžimo ir individualaus priežasčių derinio, kuriame galima išskirti svarbiausias mokesčių sistemos ydas ar neigiamus netikėtumus, kuriuos sukelia parinkti mokesčių dydžiai ar ribos. Dažnai mokestinių reformų rezultatų priskiriami tam tikram laikotarpiui palankūs veiksnių, dažnai ciklinių, pokyčiai ir pakankamai retai vertinimų rezultatai išgryninami ir sprendžiama tik pagal atskirų rodiklių pokytį, nesiekiant kompleksiškumo ir bendrumo.
Analizuojant sėkmingos mokestinės patirties perėmimo galimybes, suformuojant mokesčių įtakos ekonomikos konkurencingam augimui struktūros dėsningumus, suformuotas modelis leidžia įvertinti ir panaudoti pagrindinius viešųjų finansų valdymo „gerosios” praktikos požymius.
Įvertinant, kad biudžeto formavimas yra ne tik ekonomikos raidos skatinimo, bet ir sudaro prielaidas vykdyti valstybės ekonomines – socialines funkcijas, finansuojant jų lėšų poreikį, todėl biudžeto struktūra turi atitikti globalios aplinkos įtaką (ES fiskalines taisykles).
Bendrosios mokestinės metodologijos pripažinimas ir platesnio ekonomikos raidos, vertinant ne tik BVP/gyv. rodikliu, taikymas yra aktualus ne tik ES šalyse.
Valdymo srityje visuotinai pripažįstamas mechaninio pažangos patirties perkėlimo neperspektyvumas, jeigu perkeliama tik poveikio patirtis. Kiekvienu atveju būtinas reformas derinti prie šalies nacionalinio fono, todėl globalios ekonomikos veiksnys šiuolaikinėje ekonomikoje tampa ženkliai svarbus ir akivaizdu, kad kūrybinio elemento vaidmuo, esant suformuotoms kitimo riboms yra būtinas, formuojant mokestinę darną, finansinių išteklių perskirstymą ir jų efektyvų panaudojimą. Tik turint vienodus kriterijus ir jų taikymo taisykles, atsiranda objektyvumo prielaidos priimti sprendimus, įvertinant jų poveikio kryptis ir reikšmingumo lygius.
Ilgalaikius augimo sprendimus lemia modelyje įvardintų veiksnių atitinkantis santykis, siekiant numatytų konkurencingo augimo tikslų, tuo pačiu, įvertiname globalizacijos veiksnių reikšmingumą modeliavimui (kapitalo apmokestinimo, socialinių išmokų tendencijos, visuomenės senėjimas).
Principiniu požiūriu, viešųjų finansų rinkos globalizacijos veiksniai yra specifiniai ir sunkiai kiekybiškai įvertinami ir išmatuojami dėl statistinės informacijos bei ateities nuspėjamumo sunkumų dėl šioje rinkoje vykstančių spekuliatyvių veiksmų. Tarptautinių organizacijų ir bendrų, išvestinių indeksų vaidmuo valstybės finansų valdyme ir jo tobulinime bus vis didesnis ir skatins tokias reformas, kurios apims platų socialinių – ekonominių indeksų spektrą ir remsis pažangios patirties skleidimu, siekiant, kad egzistuojantys priežastiniai ryšiai būtų perkeliami į savitas nacionalines terpes, išlaikant bendruosius principus ir siekiamybes. Iš apibendrinamojo tyrimo statistinių rezultatų galima teigti, kad sudarytas modelis ir į jį įtraukti kintamieji rodikliai turi reikšmingą įtaką ekonomikos konkurencingam augimui, vertinant jos raidą socialiniu aspektu.
Planuojant ir formuojant mokestines (ES atveju) struktūras ir bendrą naštos lygį, nustatant valstybės dalyvavimo ekonomikoje lygį (biudžeto perskirstymo tendencijos ES), pokyčiai vertinami modeliuojant pasirenkant „geriausių” šalių fiskalinę patirtį ir biudžeto rodiklių reikšmių ryšių lygius, kurie leistų, nustatyti viešųjų finansų politiką, kuri būtų optimali, atsižvelgiant į ateities laikotarpių laukiamų veiksnių ir priklausančių nuo jų rezultatų neapibrėžtumą, todėl optimalus uždavinys – suformuoti subalansuotos mokesčių ir biudžeto struktūros formavimo kriterijus, atsižvelgiant į viešųjų finansų poveikį socialiniam – ekonominiam visuomenės gerbūviui, kuris užtikrintų konkurencingą ekonomikos vystymosi perspektyvą.
Tyrimai rodo, kad pasikeitus reikšminiam veiksniui, naudojantis modeliu suteikta galimybė reaguoti į pakitusias sąlygas ir parinkti šias sąlygas atitinkančią mokestinę politiką arba koreguoti biudžeto struktūrą pagal darbe nagrinėtų rodiklių logiką, siekiant, kad fiskalinės politikos poveikis ekonomikai per mokesčių naštos svertą būtų sisteminis.
Akivaizdu, kad negalima taikyti vienodų fiskalinių sąlygų skirtingo ekonominio išsivystymo ir mokestinio patyrimo šalims. Jeigu Vokietijos, Olandijos ar Švedijos ekonomikoms biudžeto griežtumo politika yra priimtina ir nestabdo ekonomikos vystymosi, tai šalyse, kuriose fiskalinė drausmė buvo ne tokia tobula ar ekonomikos augimas analizuojamu laikotarpiu buvo skatinamas monetarinėmis priemonėmis, per griežtos fiskalinės taisyklės stabdys ekonomikos raidą ir pažangą. Naujas požiūris į visuomenės gerovę reikalauja suvokimo, kad gerovės valstybė gali ir turi būti kuriama nesiremiant prielaida, jog BVP/gyv. turi nuolat sparčiai augti. Analizuojant mokesčių politikos prioritetus ir būsimų laikotarpių prognozes aktualu, vertinti „Etaloninių” šalių fiskalinę patirtį, kuriose viešųjų išlaidų politika grindžiama fiskaline drausme ir principu – taupymas yra tinkamiausias būdas valstybės finansų problemoms spręsti.
Istoriškai akivaizdu, kas rinkos savireguliacija tokiose ekonominės aplinkos deriniuose, kaip ES šalys ir esant socialinio lygio augimo tendencijoms, neprilygs valstybiniam reguliavimui. Tvarus ekonomikos augimo tendencijos, susiejant pragyvenimo lygį su konkurencingumu ir dabartinai pokyčiai mokesčių naštos formavime rodo, kad didėjant konkurenciniam spaudimui valstybės vis didesnį dėmesį teikia ilgesnio laikotarpio perspektyvoms ir tinkamų paskatų gyventojams sudarymui.
Remiantis teoriniais elementais bei atliktais empiriniais tyrimais, suformuotas fiskalinę ir biudžeto perskirstymo politiką lemiančių veiksnių nustatymo ir vertinimo modelis, kurio pagrindu atliktas ES šalių mokesčių sistemos ir mokestinių lėšų perskirstymo įtakos socialiniams – ekonominiams veiksniams tyrimas, leidžiantis nustatyti prioritetinius tikslus, pasirenkant iždo formavimo politiką.
Apibendrinant tyrimo rezultatus teoriniame ir empiriniame lygmenyje svarbu įvertinti, kad pateiktas modelis galioja tik tyrimo metu galiojusiomis sąlygomis, todėl rezultatai turi būti vertinami su tam tikromis išlygomis, atsižvelgiant į galimus galutinių tikslų pokyčius, pakitus pradinėms sąlygoms. Kai kalbama apie mokesčių reformą, reikia suprasti, kad nėra mokesčių, kurių didinimas neturėtų jokios neigiamos įtakos, tačiau kiekvienos šalies ekonomika turi rasti tą mokesčių derinį, kuris bendru atveju, atitikdamas „Etaloninių” šalių ekonomikos dėsnius labiausiai atskleistų jos potencialą, orientuojantis į sisteminę mokesčių politikos reformą, didinant pajamas iš kapitalo ir mažinant darbo jėgos mokesčius, o mokesčių koregavimas turi būti susijęs su „Etaloninių” šalių esančios mokesčių naštos formavimo praktika, siekiant įgyvendinti nacionalinius tikslus, siekiant šalies gyventojų socialinio teisingumo, realių prielaidų konkurencingos ekonomikos ir darbo rinkos atsigavimo.
„MOKESČIŲ NAŠTOS POVEIKIO EKONOMIKOS
KONKURENCINGUMUI VERTINIMO SOCIALINĖS APLINKOS KOTEKSTE” modelis sudarytas, vadovaujantis teorinėmis, istorinėmis ir praktinėmis mokesčių naštos kitimo, įtakos ekonomikos, konkurencingumo, visuomenės gerovės lygio raidai ir valstybės dalyvavimo ekonominėje veikloje vertinimo koncepcijų nuostatomis, yra teoriškai argumentuotas instrumentas, tinkamas vertinti mokesčių naštos vaidmenį ekonomikos konkurencingumo formavime socialinės aplinkos kontekste.
Sudarytu modeliu gali naudotis mokesčių ir socialinės sistemų dalyvių grupės:
1. Analitikai ir ekspertai, kurie savo įžvalgomis, komentarais ir pasiūlymais formuoja mokestinę – socialinę šalies ar regiono politiką, sąlygotą visuomenės poreikių ir šalies ekonominių galimybių. Šis modelis gali padėti įvertinti mokesčių naštos ir ekonomikos raidos, sąlygotos socialinės aplinkos formavimo veiksnių, biudžeto formavimo santykius ir tarpusavio priklausomybes. Tai padės atsakingiau formuoti ir skleisti požiūrį mokesčių naštos pokyčių reikšmę socialinės aplinkos kontekste.
2. Politikai, kurie atsakingi už mokesčių ir biudžeto pajamų – išlaidų formavimą šalyje, bei mokslinės ir praktinės patirties panaudojimą, siekiant ekonomikos konkurencingumo augimo ir atsakingos socialinės politikos formavimo. Modelis gali tarnauti kaip įrankis, kuris leidžia nustatyti ribas ir proporcijas, vertinant darbe nagrinėtus rodiklius ir motyvus bei būti pritaikytas lengviau priimant apmokestinimo pokyčių sprendimus formuojant ekonomikos ar socialinės politikos pokyčius.
3. Mokslininkai, kurie dėstomuose dalykuose ir mokslinėje veikloje nagrinėja viešųjų finansų, mokesčių, ekonomikos konkurencingumo klausimus ir ieško kiekybinių argumentų.
4. Mokesčių mokėtojai – fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie dalyvauja mokesčių mokėjimo ir jų perskirstymo procese ir išreškia pilietišką požiūrį ir elgesį mokesčių sistemos ir valstybės atžvilgiu. Modelis gali suteikti platesnį ir informatyvesnį požiūrį į mokesčių naštos, kaip fiskalinės politikos įrankį visuomenės gerovės ir ekonomikos konkurencingumo formavimo kontekste.
Naudojamų skirtingų šaltinių statistinių duomenų apie mokesčių naštos pokyčius, ekonomikos vystymosi tempus, ekonomikos potencialo ir socialinio lygio kitimą subendrinimas, įvertinant, kad darbe analizuoti indeksai turi skaičiavimo metodikas, kurios vertinamą sritį vertina skirtingais aspektais, leis sudaryti galimybes įvertinti faktą, kad nepaisant to, kad mokesčių naštos ir ekonomikos augimo ar stabilizavimo teoriniai tyrimai nepateikia aiškių įrodymų, kad mokesčių našta galėtų pakenkti ekonomikos augimui ilguoju laikotarpiu, bendra ekonominė ES šalių sąjunga verčia ir skatina ieškoti naujų ekonominių ir ypač mokestinių solidarumo formų, įvertinant egzistuojančius šalių socialinio ir ekonominio išsivystymo lygio skirtumus. Skirtingų rodiklių integravimas modelyje sudaro galimybes išsamiau įvertinti skirtingas sritis, siekiant kompleksinio sprendinio, kuris suteiktų prielaidas vertinti ir numatyti konkurencingos ekonomikos augimo aplinkybes, kurios tuo pačiu sąlygotų socialiai orientuotą ekonomikos augimą. Įvertinant analizuojamo laikotarpio fiskalinę problematiką ir ES šalių ateities ekonomikos raidos strategiją, fiskalinių problemų sprendimo galimybės siejamos su transferinių mokėjimų detalesne analize, vertinant jų poveikį ekonomikos konkurencingumui.

IŠVADOS
1. Atlikti mokesčių naštos lygio ir jos reikšmės ekonomikos aplinkos pokyčiams tyrimo rezultatai rodo, kad mokesčiai yra svarbus ekonomikos vystymosi veiksnys, kuris šiuolaikinėje aplinkoje turi būti vertinama plačiau, ne tik valstybės dalyvavimo ekonomikoje lygio aspektu. Mokestinės naštos poveikį aktualu įvertinti šalies ekonominio potencialo, ekonomikos konkurencingumo, socialinės aplinkos lygio ir viešųjų išlaidų poreikio kontekste. Kompleksinis mokesčių naštos vertinimo principas leidžia atskleisti mokesčių naštos poveikį ne tik ekonomikos pokyčiams, bet parodo ir mokestinių pajamų perskirstymo vaidmenį ekonomikos konkurencingumo ir socialinės aplinkos lygio kitime.
2. Dažniausiai pateikiamas ekonomikos būsenos vertinimas BVP rodikliu nepilnai atspindi šiuolaikinės ekonomikos ir visuomenės elgsenos ryšius bei tendencijas. BVP rodiklis neteikia informacijos apie socialinės aplinkos ar ekonomikos potencialo lygio kitimą, nors BVP rodiklio rezultatai dažnai pristatomi kaip valstybės gerovės lygio patvirtinimo rezultatas. Visuotinio konkurencingumo ir Žmogaus socialinės raidos indeksai teikia papildomos informacijos apie makroekonominius ir socialinius procesus, todėl jų integravimas į tyrimą suteikia vertinimui universalumo, konkrečiau įvertinant ekonomikos raidos pokyčių įtaką socialinės aplinkos ir ekonomikos konkurencingumo lygiui.
3. Valdžios finansinis veiksmingumas, fiskalinio reguliavimo kokybė ypač aktuali tampa siekiant ekonominio stabilumo ar pageidautino socialinės aplinkos lygmens, todėl mokesčių naštos, kaip pagrindinio fiskalinio įrankio, svarba šiuolaikinėje ekonomikoje yra ypač aktuali. Skirtingų ekonomikos mokyklų atstovų požiūriai į apmokestinimo naštą ir mokestinių pajamų perskirstymo per biudžetą lygį evoliucionuoja kartu su politiniais ir ekonominiais pokyčiais, kuriuos lydi nuolatiniai mokesčių sistemos tobulinimo ieškojimai. Argumentų kryptys leidžia išskirti pagrindines mokesčių tikslo funkcijas:

• Mokestinių lėšų perskirstymas kaip socialinio teisingumo vykdymas ir socialinės politikos įgyvendinimas, pasireiškiantis skirtingu mokesčių mokėtojų grupių apmokestinimu;
• Valstybės ekonominio gyvenimo reguliavimas, ekonomikos konkurencingumo skatinimas, visuomeninių gėrybių teikimas;
Antroji funkcija, aktualizuojanti valstybės dalyvavimo ekonomikoje vaidmenį, yra ryškėjanti pastarojo laikmečio mokesčių formavimosi kryptis, kai dėmesys sutelkiamas konkurencingumo principais paremtam ekonomikos augimui, atsakingai vertinant augančius visuomenės socialinius poreikius.
4. Analizė, taikant vieną pjūvį ar vieną metodą neleidžia įvertinti pokyčių
dinamikos skirtingais aspektais. Klasterinė analizė pagal skirtingus kriterijus leidžia
išskirti pasiekimus ir panašumus bei specifiškai pasikartojančius dėsningumus tarp
ES šalių skirtingose klasterio grupėse. Tyrimas, šalis grupuojant į grupes pagal
skirtingus kriterijus, leidžia analizuoti rodiklių įtaką skirtingais pjūviais ir išskirti,
kokiais požymiais pasižyminčiose šalyse reiškiasi tiriamų rodiklių charakteristikų
atitinkamos tendencijos. Analizuojant šalis, esančias skirtingose klasterio grupėse, įvertinant šalių pasiskirstymą ir susigrupavimą pagal ekonomikos potencialo (BVP/gyv.), socialinės aplinkos, mokesčių naštos lygį, bei susiformavusių klasterio grupėse šalių sudėtį, atitinkamai lyginant su kitomis klasterio grupėmis, atskleidžiami ir išskiriami pasireiškiantys analizuojamų rodiklių dėsningi panašumai ar išskirtinumai, kurie parodo stipriąsias ar silpnąsias tų šalių ekonominės -socialinės politikos pasekmės. Toje pačioje grupėje esančios šalys turi tikimybę susidurti su panašaus pobūdžio raidos problemomis. Įvertinant pokyčių tendencijas tarp klasterių grupių, galima prognozuoti mokesčių naštos, konkurencingumo lygio, transferinių mokėjimų rodiklių pokyčių kryptis, kurios gali pasireikšti atitinkamoje klasterio grupėje esančiose šalyse.
5. Hipotezė dėl aukštesnio mokesčių naštos lygio neigiamo poveikio ekonomikos raidai, tiriamu laikotarpiu ES šalių erdvėje nepasitvirtina. Gauti tyrimo rezultatai neįrodo neigiamo mokesčių naštos poveikio ekonomikos konkurencingumui socialinės aplinkos kontekste ES šalių atveju, todėl dažnai reiškiama nuomonė, kad augantis mokesčių naštos lygis stabdo ekonomikos vystymąsi, neturi palaikymo šio tyrimo atveju.
6. Stiprūs ir priešingų krypčių koreliaciniai ryšiai tarp konkurencingumo bei mokesčių naštos lygio pokyčių rodo, kad ekonomikos (BVP/gyv.) ir mokestinių pajamų augimas nėra tiesioginė konkurencingumo didėjimo sąlyga ES šalyse analizuojamu laikotarpiu. Tai patvirtina iškeltą hipotezę, kad analizuojamoje ES šalių erdvėje sąlygiškai „žemų” mokesčių lygis nesudaro teigiamų prielaidų konkurencingumo augimui, todėl kitų veiksnių poveikio svarba konkurencingumo augimui tampa svarbi. Aukšto ekonominio išsivystymo lygio ES šalyse, kuriose BVP/gyv. lygis yra aukštesnis už ES šalių vidurkį, vidutinio stiprumo ir tos pačios krypties koreliaciniai ryšiai rodo, kad šalyse, kurios užima aukštas pozicijas pagal konkurencingumo lygį, mokesčių naštos ir ekonomikos raidos priklausomybė mažėja ir patvirtina hipotezes, kad šalyse, kuriose vyrauja didesnis mokestinių pajamų perskirstymo lygis, BVP pokyčių tempai yra lėtesni, bet turi stabilaus ekonomikos (BVP) augimo tendencijas ilgalaikiu laikotarpiu ir šalys atitinkamai užima aukštesnes ekonomikos konkurencingumo pozicijas.
7. Teigiamo poveikio stiprus koreliacinis ryšys tarp mokesčių naštos ir ekonomikos (BVP/gyv.) pokyčių bei stipraus teigiamo poveikio regresijos koeficiento reikšmė regresijos konkurencingumo lygtyje atitinka didėjančio mokestinių pajamų perskirstymo tendencijas ES šalių atveju, kas patvirtina Vagnerio dėsnį (augant ekonomikai didės valstybės išlaidų dalis Bendrajame nacionaliniame produkte), aukšto ekonominio (BVP/gyv. aukštesnis už ES šalių vidurkį) išsivystymo ES šalių atveju. Priešingo poveikio krypties koreliaciniai ryšiai ir neigiamas vidutinio lygio regresijos koeficientas kitų ES šalių atveju rodo, kad mokesčių naštos mažinimo strategija, naudojama skatinti ekonomikos (BVP/gyv.) augimą, nėra perspektyvi ilgalaikio ekonomikos konkurencingumo požiūriu.
8. Teigiama BVP/gyv. rodiklio regresijos koeficiento reikšmė ekonomikos konkurencingumo lygtyje leidžia manyti, kad žemesnio (už vidutinį BVP/gyv. vidurkį ES šalyse) ekonominio išsivystymo šalyse ekonomikos (BVP/gyv.) pokyčiai teigiamai įtakoja konkurencingumo lygio pokyčius. Šiose šalyse konkurencingumo lygis, vertinant ES šalių aplinkoje, nėra aukštas, todėl teigiami ekonomikos pokyčiai turi greitesnį pozityvų poveikį konkurencingumo lygio pokyčiui.
9. Koreliaciniai skirtingo stiprumo lygio ryšiai tarp transferinių mokėjimų ir ekonomikos (BVP/gyv.) pokyčių rodo, kad viešosios išlaidos turi skirtingą poveikį ekonomikos vystymuisi, vertinant socialinių išlaidų aspektu ir priklauso nuo šalies ekonominio išsivystymo lygio ir išlaidų tipo. Transferinės išlaidos, mažinančios socialinę atskirtį ir motyvuojančios dalyvauti ekonomikos procesuose, teigiamai veikia ekonomikos (BVP/gyv.) augimą. Silpnesnio lygio koreliaciniai koeficientai tarp transferinių mokėjimų ir ekonomikos (BVP/gyv.) pokyčių ES šalyse, kurios yra pasiekusios aukštą ekonomikos (BVP/gyv.) ir konkurencingumo lygį, rodo, kad transferinės išmokos neturi ekonomikos augimą skatinančio poveikio. Dominuojanti ekonomikos konkurencingumo regresijos lygtyje priešinga transferinių išmokų (ASB) koeficiento reikšmė rodo, kad ekonomikos konkurencingumui mokesčių perskirstymo lygis socialinėms reikmėms turi didelę įtaką žemesnio (už vidutinį BVP/gyv. vidurkį ES šalyse) ekonominio išsivystymo ES šalyse. Tyrime nustatyta neigiamo poveikio transferinių išmokų (ASB) regresijos koeficiento reikšmė ekonomikos konkurencingumo lygtyje, kuri nesutampa su konkurencingumo augimu nereiškia, kad transferinius mokėjimus reikia vertinti kaip trikdį, kurių pašalinimas arba mažinimas suteiktų teigimas prielaidas konkurencingumo didėjimui.
10. Tyrime gauti rezultatai rodo, kad transferiniai mokėjimai priklauso prie tų veiksnių, kurie reikšmingai įtakoja ir didele dalimi lemia ekonomikos konkurencingumo pokyčius, todėl socialinės politikos sprendiniai turi būti suderinti su šalies ekonomikos potencialo galimybėmis ir atitikti konkurencingumo lygį analizuojamoje šalių aplinkoje. ES šalių grupėje, kurioje BVP/gyv. rodiklio lygis panašus ES šalių vidurkiui (Ispanija, Italija, Portugalija, Kipras, Graikija) dominuojantys teigiami regresiniai koeficientai tarp transferinių išmokų ir konkurencingumo pokyčių leidžia manyti, kad šiose šalyse analizuojamu laikotarpiu transferinių išmokų lygis turėjo teigiamą trumpalaikį poveikį konkurencingumo lygio, bet ne ekonomikos augimo (BVP/gyv.) pokyčiams.
11. Aukšto ekonominio išsivystymo (BVP/gyv. lygis aukštesnis už ES šalių vidurkį) ES šalyse – mokesčių naštos teigiamo; ekonomikos raidos (BVP/gyv.) ir transferinių mokėjimų neigiamo poveikio konkurencingumui regresijos koeficientai rodo, kad ilgalaikėje perspektyvoje, vyraujant aukštam konkurencingumo ir socialinės aplinkos lygiui, ekonomikos (BVP/gyv.) augimas nėra esminė konkurencingumo sąlyga, prioritetai teikiami suderintai su ekonomikos konkurencingumo lygiu mokestinei ir socialinei politikai;
12. Dominuojantys pozityvūs transferinių mokėjimų regresiniai koeficientai ekonomikos konkurencingumo lygtyje Aukšto ekonominio išsivystymo lygio ES šalyse patvirtina, kad socialinės aplinkos lygis ilgalaikiame laikotarpyje turi teigiamą poveikį ekonomikos augimui dėl potencialiai stipraus žmogiškojo kapitalo susiformavimo, pajamų nevienodumo mažėjimas teigiamai veikia ekonomikos (BVP/gyv.) augimo lygį.
13. Socialiniams, ekonominiams reiškiniams būdingas inertiškumas, todėl šiose srityje egzistuoja dažniausiai vienintelė galima pageidautinos evoliucinės būsenos siekimo kryptis. Tyrime analizuoti mokesčių naštos, ekonomikos (BVP/gyv.), socialinės aplinkos ir konkurencingumo lygio rodikliai tinkamai apibūdina kintančias socialines ir ekonomines sąlygas, kurios neatsiejamos nuo politinių sprendimų perskirstant mokestines lėšas ir nustatant mokestinės naštos lygį. Darbe analizuojamas rodiklių kompleksas tinkamas atskleisti šalių fiskalinę praktiką, nustatant kriterijus ir ryšius, kurie sudarytų pagrįstas prielaidas siekti pageidautino ekonominės ir socialinės būsenos lygio.
14. Tyrimo rezultatai rodo, kad modelyje naudojami rodikliai yra tinkami identifikuoti ryšius tarp ekonomikos, mokesčių naštos ir ekonomikos konkurencingumo socialinės aplinkos kontekste. Nustatyti koreliaciniai ryšiai ir regresijos koeficientai tarp atskirų ES šalių ir grupių rodo, kad egzistuoja grupė šalių, kurių pasiekimai ekonominiame ir socialiniame lygyje gali būti laikomi pavyzdiniais. Šioje šalių grupėje egzistuojančios fiskalinės ir socialinės politikos kryptys, kurios pasireiškia atitinkamu mokesčių naštos ir mokesčių struktūros tipu ir socialinės politikos principais, būtų palankiausios ES šalių erdvėje siekiant ekonomikos konkurencingumo augimo. Rezultatai tarp skirtingo ekonominio išsivystymo šalių grupių yra prieštaringi, priklausomybės skiriasi tiek dydžiu, tiek kryptimis, todėl pozityvios praktikos panaudojimas sudarytų bendras prielaidas ar kriterijus šalims siekti pageidautinų tikslų ekonomikos konkurencingumo ar socialinės aplinkos kontekste. Dekompozicijos analizės būdu, naudojant įvairių kriterijų rinkinius, pasireiškiančius skirtingais aspektais ir atskleidžiančius skirtingo pobūdžio pasireiškiančius ryšius tarp analizuojamų rodiklių, išskirtos kaip pozityvios praktikos ES šalių grupės, nustatyti ryšiai ir priklausomybės tarp darbe analizuojamų rodiklių ir indeksų sudaro prielaidas manyti, kad:

• Egzistuojanti šioje šalių grupėje, kurios analizuojamu laikotarpiu turi aukštus ir pageidautinus pasiekimus analizuojamose srityse, fiskalinės-socialinės politikos praktika sudaro sąlygas ilgalaikiam, stabiliam konkurencingos ekonomikos ir socialiniam visuomenės gyvenimo kokybės palaikymui ir augimui;
• Išskirtoje grupėje egzistuojančių mokesčių sistemos struktūrų analizė rodo, kad netiesioginiais mokesčiais pagrįsta mokestinė sistema užtikrina stabilesnes mokestines pajamas įvairiais ekonomikos ciklo etapais, sumažindama neigiamą ekonomikos ciklų poveikį ekonomikos konkurencingumo lygiui.
15. Naujas požiūris į ekonomikos raidą ir visuomenės gerovę reikalauja
suvokimo, kad gerovės valstybė gali ir turi būti kuriama nesiremiant prielaida, jog
tik ekonomikos lygio (BVP) augimas sudarys teigiamas paskatas socialinės
aplinkos teigiamiems pokyčiams. BVP rodiklio išraiška yra aktuali vertinant ekonomikos pasiekimus, bet tai nėra tas rodiklis, kurio teikiama informacija apie ekonomikos ir socialinės aplinkos vystymosi tendencijas būtų išsami ir tinkama vertinimui socialinės aplinkos kontekste. Atlikto empirinio tyrimo rezultatai rodo, kad modelyje naudojamas rodiklių kompleksas yra tinkamas kompleksiškai vertinti ES šalių ekonomikos raidą konkurencingumo ir socialinės aplinkos kontekste, siekiant nustatyti ir įvertinti mokesčių naštos raidos tendencijas ir kryptis, kintant makroekonominei aplinkai, siekiant konkurencingo ekonomikos augimo;
16. Prognozuoti ekonominius ir socialinius pokyčius sudėtinga ne tik dėl teorijų ir metodų gausos, bet ir dėl visuomenės elgsenos. Vertinant ekonomines perspektyvas, reikalinga atsižvelgti į visuomeninius-socialinius procesus ir valstybėje priimamų ekonominių ir mokestinų sprendimų efektyvumą. Būsimuose ES šalių mokesčių sistemos pokyčiuose ryškės neigiamo mokesčių netikėtumo aspektas, kuris pasireikš mokesčių naštos automatiniu perskirstymu tarp skirtingų visuomenės socialinių grupių, kintant socialinės nelygybės lygiui.

Darbo autorius: E. STANKEVIČIUS
Atsiųsti pilną darbą mokesciu-nasta