Mirties bausmė istorijoje žinoma nuo pačios priešistorės pradžios, nes žmogaus, kaip ir kiekvieno gamtos plėšrūno prigimtyje įsitvirtinęs gebėjimas atimti gyvybę kitam. Teisės sistema per amžių tradicijas turi valstybinį asmenų žudymo mechanizmą- mirties bausmę. Jos esmė- už tam tikras kriminalizuotas veikas valstybė suteikusi sau teisę atimti kaltininkui gyvybę. Kad būtų aiškios darbe minimos sąvokos, išaiškinsime žodį restitucija: tai [lot. restitutio – at(si)statymas, grąžinimas] 1. biol. pažeisto organizmo arba organo atsitaisymas, normalaus pavidalo atgavimas, pvz., regeneracija, reparacija; 2. med. išgijimas; 3. negaliojančio sandorio šalių turtinės padėties, buvusios iki jo sudarymo, visiškas arba dalinis atkūrimas; 4. turto, per karą neteisėtai paimto iš priešo teritorijos, grąžinimas pagal taikos sutartį arba kitą tarptautinės teisės aktą.
Teisės kalboje restitucija suprantama kaip buvusios iki pažeidimo padėties atstatymas į prieš tai (iki pažeidimo) buvusią padėtį, kai visos šalys gražina viena kitai viską, ką buvo gavusios viena iš kitos. Taigi, restitucija bendrąja prasme reiškia atstatymą į anksčiau buvusią padėtį.
Anksčiau buvusi padėtis tai yra iki 1998 m (mirties bausmės panaikinimas Lietuvoje), nes nuo 1998 m. padėtis Lietuvoje laikoma „dabartine” (mirties bausmė panaikinta). Taigi mirties bausmės restitucijos galimybė Lietuvoje reiškia klausimą, ar yra galimybė atstatyti mirties bausmę Lietuvoje?
Šis klausimas gali būti svarstomas tiek tarptautinės teisės lygiu, tiek baudžiamosios politikos, moralės, etikos ir mirties bausmės, kaip bausmės už nusikalstamą veiką, nagrinėjimo požiūriu. Būtent pastaruoju požiūriu labiausiai nagrinėsime mirties bausmės restitucijos galimybes Lietuvoje, tačiau paliesime ir kitus aspektus.
Šiuo metu Lietuvoje mirties bausmė uždrausta, bet kaip ir kiekvienu klausimu, taip ir šiuo, vyksta diskusijos. Ar verta atstatyti mirties bausmę Lietuvoje? Kas trukdo ją atstatyti ir kodėl ji išvis uždrausta?
Šio darbo tikslas yra prisidėti prie mirties bausmės klausimo gvildenimo. Mokslinių darbų mirties bausmės tema yra daug, o šiame darbe bus aptarta, ar verta ir ar galima atstatyti mirties bausmę. Klausimas bus nagrinėjamas vertybiniu klausimu, nes teisės teorijoje moralė , vertybės yra neatsiejamos nuo teisės, kadangi įkūnija vyraujančias vertybes. Darbe bus paliestas ir filosofinis gyvybės, kaip teisės saugomos vertybės, klausimas. Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje bei tarptautinių teismų praktikoje gyvybė vertinama kaip didžiausia vertybė. Bus paliestas ir tarptautinės teisės klausimas, nes mirties bausmės uždraudimas nėra vien nacionalinės politikos reikalas.
Darbe neįmanoma apsiriboti grynai teisine analize neįsigilinant į kitų humanitarinių ir socialinių mokslų (filosofijos, sociologijos, politologijos ir t.t.) sritis. Viso darbo apimtyje dėmesio centre liks teisės saugomo pagrindinio gėrio- gyvybės- teisinės apsaugos apimtis. Juk nėra absoliučių vertybių, užgožiančių kitas vertybes. Todėl net ginant turtą leidžiama savigynos ribose naudoti smurtą (su rizika atimti besikėsinančiam asmeniui gyvybę).
Nagrinėjimo metodai taikomi ne sistemiškai, o kazuistiškai, t.y. kiekvienu atveju gali ir bus panaudoti loginis, istorinis, vertybinis tyrimo metodai. Kadangi darbe nenagrinėjami, o tik pateikiami teisės aktai, tai ir lingvistinis tyrimo metodas nedominuoja, kaip ir kiti tekstų bei teisės aktų nagrinėjimo metodai.
Mirties bausmė Lietuvoje panaikinta nuo 1998 m. Tačiau dėl visuomenės pritarimo mirties bausmei nėra vieningo sutarimo, nes pvz., 2003 m. atliktos apklausos duomenimis, net 78 proc apklaustųjų pasisakė prieš mirties bausmę . Tuo tarpu, R. Drakšo straipsnyje pateikiami Vilniaus universiteto Teisės fakulteto studentų 1996 metais atliktos teisininkų apklausos rezultatai. Anot jų, mirties bausmės šalininkai Lietuvoje tuo metu sudarė absoliučią daugumą – 75,2 nuošimčių visų respondentų.
Visgi mirties bausmės idėjos tikrai gajos. Įvykus rezonansiniams nusikaltimams, ypač nužudymų, gyvybės atėmimų bylose, kai žūna ar nužudomi keli asmenys (Pauliko, Jonaitienės, Klumbio bylos), visuomenėje, elektroninėje spaudoje, dažnai pasigirsta pasipiktinimai, kad Lietuvoje panaikinta mirties bausmė. Todėl galima drąsiai teigti, kad mirties bausmė- tema, kuria gali diskutuoti net ir teisinio išsilavinimo neturintys asmenys.
Problemos aktualumas turi būti suprastas tiesiogiai iš darbo pavadinimo- svarstoma galimybė atstatyti mirties bausmę. Europoje kylant mirties bausmės šalininkų judėjimams Italijoje ir Lenkijoje, tokios pačios mintys bruzda ir mūsų šalies visuomenėje bei tarp politikų, todėl natūralu, kad užduodamas klausimas, „kas trukdo Lietuvai atkurti mirties bausmę”. Vadinasi, problema (noras atkurti mirties bausmę, kai kurių politikų norai tą padaryti, bet realus negalėjimas to įvykdyti dėl darbe aptariamų kliūčių)- aktuali.
2 http://www.mokslai.lt/referatai/kursinis/33593.html
Svarbiausi šaltiniai, naudoti darbe, yra įvairių mokslinių sričių profesionalų publikuoti raštai, publikacijos, viešos nuomonės, moksliniai darbai, statistiniai duomenys.
Remiamasi bent penkiais visuomenės nuomonės tyrimais, darbo rengėjo, įvairių politikų asmeniniais įsitikinimais, pareikštais viešumoje. Naudojamasi ir kitų autoritetingų asmenų viešoje erdvėje išsakytomis mintimis.
Jau minėta, kad problemos vertinimas iš esmės yra vertybinis, o vertybės savo esme dažniausiai ne pragmatinis dalykas, paremtas ne ekonomine logika, o gėrio ir blogio, moralės vertinimu, vyraujančiu visuomenėje .
Todėl darbe „Mirties bausmės restitucijos galimybė Lietuvoje” bus atsakyta į klausimus ar verta atstatyti mirties bausmę Lietuvoje, kas trukdo ją atstatyti ir ar yra galimybė išvis atstatyti mirties bausmę Lietuvoje?
2. Mirties bausmės atstatymo prielaidos 2.1 Istorinis kontekstas
Mirties bausmė, kaip nubaudimas už tam tikrus nusikaltimus Europoje praktikuojama nuo gentinės bendruomenės laikų. Praktiškai už bet kokį deliktą galima buvo susilaukti mirtinų pasekmių ir tik siauras ratas priešingų teisei veikų susilaukdavo alternatyvių bausmių (fizinių bausmių, kalėjimo, baudų ir t.t.). Pavyzdžiui, už vagystę senovės Europos kontinente, buvo taikoma galūnės, su kuria įvykdyta vagystė, nukirtimas, bet dažniausiai vagys patekdavo į kalėjimus. Su amžiais, susiformavus valstybėms, mirties bausmės taikymo laukas buvo siaurinamas, bet vis vien dauguma veikų buvo baudžiamos mirtimi. Plėšimas, brakonieriavimas, dezertyravimas, išdavystė, šnipinėjimas,
Pradedant gentine bendruomene, mirties bausmė nuo pat pradžių buvo bendruomenės teisinės sistemos dalimi. Visgi dėl bendruomenių uždarumo, ir dėl menko nusikalstamumo, mirties bausmė buvo retas reiškinys . Bendruomenės nariai buvo susieti glaudžiais ryšiais, nenorėjo ir vengė sukelti mirtį nusikaltusiam bendruomenės nariui, nes taip kiekybiškai silpnintų bendruomenę.
Dažniausiai mirties sukėlimas kitam bendruomenės nariui buvo eutanazija (nužudymas iš pasigailėjimo). Tai yra, mirtinai susižeidus, susirgus sunkia nepagydoma liga, bendruomenės nariui būdavo sukeliama mirtis ir tai buvo pats dažniausias smurto prieš bendruomenės narį atvejis. Prieš nusikaltusius bendruomenės narius paprastai būdavo panaudojamos tremties, ignoravimo ar kompensacijos bausmės.
Visgi prieš ne bendruomenės narius tokios bausmės nebūdavo efektyvios. Bet kokie nusikaltimai ar nusižengimai padaryti svetimšalio, būdavo traktuojami, kaip išpuolis prieš visą bendruomenę. Bausmės svetimšaliams buvo žymiai griežtesnės- nuo sumušimo, įkalinimo, iki mirties bausmės. Kaimyninės gentys vardan bendro sugyvenimo galėjo spręsti ginčus formaliais atsiprašymais, materialinėmis kompensacijomis, arba kraujo kerštu.
Kraujo kerštas, šiandien geriau žinomas pavadinimu vendeta, pradeda veikti, kai tarpkaimininis bendruomenių arbitražas neišspręsdavo problemos arba kai tokių arbitražinių tarimosi mechanizmų tarp kaimynų nebūdavo. „Gebėjimas atkeršyti, rodydavo priešams (ir potencialiems sąjungininkams), kad deliktas prieš nuosavybę, teises ir asmenis, nebus toleruotinas ir bus baudžiamas” Visgi retrospektyviai istorijoje
sunku atskirti karą siekiant nubausti kitos bendruomenės narį už nusikaltimą ir karą vardan užkariavimo.
Istorijos eigoje žinoma dešimtys būdų atimti gyvybę. Dėl bausmės siekiamų tikslų (išgąsdinti, nubausti), mirties bausmės būdai būdavo neretai ypač žiaurūs:
• laužymas ant rato,
• virimas,
• odos lupimas,
• pjaustymas,
• mėsinėjimas,
• nukryžiavimas,
• sodinimas ant kuolo,
• traiškymas (pvz., dramblius naudojant),
• deginimas,
• sudraskymas (pjudymas žvėrims, virvių ir arklių),
• pjaustymas,
• galvos nukirtimas,
• skandinimas,
• ir kiti.
Šiuo metu daugumoje valstybių, kuriose yra mirties bausmė, taikomi tokie mirties bausmės vykdymo būdai, kaip pakorimas, elektros kėdė, sušaudymas ar nunuodijimas . Kuriantis valstybiniams dariniams, suverenai perimdavo teisės vykdymo funkcijas iš bendruomeninių institucijų (šeimyninių, gentinių arbitražų). Teisė, o kartu ir atsakomybė už deliktus, buvo kodifikuota ir monopolizuota suvereno.
Pirmasis to pavyzdys- Hamurabio kodeksas Babilone. Šiame akte buvo skirstoma atsakomybės ir bausmių rūšys pagal nusikaltėlio kilmę, socialinę klasę.
Tora (Žydų įstatymas), dar žinomas, kaip Pantateuchas (pirmos penkios krikščioniškojo Senojo testamento knygos) numato mirties bausmę už nužudymą, pagrobimą, burtavimą, Šabo nesilaikymą, Dievažodžiavimą ir seksualinius nusikaltimus. Visgi rašytiniai šaltiniai nurodo, kad mirties bausmės taikymas būdavo retas dalykas.
Kitas pavyzdys yra Senovės Graikijos įstatymai. Atėnų teisė, kodifikuota 621 m . pr. Kr., buvo vadinama Drako kodeksu. Jame buvo numatyta mirties bausmė už labai platų veikų ratą. Solono reformų metu buvo panaikinta mirties bausmė už visas veikas, buvopaliktas tik skyrius už mirties bausmę dėl nusikaltimų prieš žmogaus gyvybę. Drako kodeksas davė pavadinimą „drakoniškų” įstatymų savokai, kas kilo būtent nuo griežtų bausmių, įskaitant, kaip minėta, platų mirties bausmės taikymą.
Atėjus viduramžiams, plėtėsi kalėjimų sistema. Tačiau mirties bausmė vis tiek liko aukščiausia bausme tarp kitų nubaudimų. 1700 m. Britanijoje buvo 222 nusikalstamos veikos, baustinos mirtimi, pavyzdžiui, neteisėtas medžio kirtimas ar gyvulio vagystė . Atsakomybės ribas ir baustinų mirtimi veikų sąrašą praplėtė „Kruvinasis įstatymas”, dėl kurio 18-19 amžiaus Britanija tapo pavojingiausia Europoje vieta gyventi .
Pavyzdžiui, Michaelis Hommondas ir jo sesuo Ana, kurių amžius atitinkamai buvo 7 ir 11 metų buvo pakarti 1708 m. rugsėjo 28d. už smulkią vagystę. Vietinė spauda nelaikė to vertu dėmesio įvykiu ir neaprašė bausmės laikraščiuose .
Kilus švietėjiškos epochos judėjimui, dauguma filosofų kėlė idėjas apie prigimtines teises ir gamtos duotas laisves. Teisė gyventi buvo viena labiausiai gvildenamų idėjų. Voltero idėjos irgi kėlė neatimamos teisės gyventi idėją. Visgi visuomenės branda dar nebuvo dabartinio lygio, o teisėsaugos sistema negalėjo pasiūlyti efektyvesnio prevencinio ir baudžiamojo efekto vietoj mirties bausmės. Visgi švietėjų pasiekta buvo tai, kad mirties bausmė nuo šiol nebebuvo taikoma už smulkius nusikaltimus, tokius, kaip vagystė.
Atėjus 20 amžiui, iš esmės niekas nesikeitė mirties bausmės taikymo srityje, palyginus su 19 amžiumi. Buvo vienintelis skirtumas- mirties bausmių taikymo mastas. XX amžiuje dėl pasaulinių karų mirties bausmė pasiekė neįsivaizduojamą mastą, nes pasaulinių karų metais (kurie vyko nepaliaujamai vienuose ar kituose taškuose nuo visą amžiaus pirmąją pusę) plačiai buvo taikoma mirties bausmė karinių tribunolų ar tiesiog karo lauko teismų, karo vadų ir paprastų kareivių iniciatyva. Didžiąją dalį egzekucijų sudarė priešo karių egzekucijos. Kita vertus, dauguma kariaujančių šalių įvesdavo karinės disciplinos palaikančiąją priemonę- mirties bausmę saviems kariams. Buvo numatyta mirties bausmė už dezertyravimą, bailumą, nepaklusimą, marodieriavimą, tyčinį susižeidimą ir kitus dažnus karo metų karinės drausmės nusikaltimus.
8 „JSTOR: The Journal of Criminal Law and Criminology (1973-)Vol. 74, No. 3 (Autumn, 1983), pp. 1033-1065″
Dažniausias bausmės įvykdymo būdas būdavo sušaudymo komanda, kai mirties bausmė sušaudant įvykdydavo keli asmenys kolektyviai.
Pasibaigus antrajam pasauliniam karui, kartu su humanizmo banga, buvo imtasi žmogaus teisių įtvirtinimo. Atsirado Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, JTO principai. Visgi šalys ilgai, per kelis dešimtmečius, atsisakinėjo mirties bausmės savo
šalyse .
Savaime suprantama, rytų bloke mirties bausmė buvo palikta, niekas jos nenaikino ir ji buvo taikoma lygiai taip pat plačiai, kaip ir iki II pasaulinio karo. Taip jau susiklostė, kad autoritariniai režimai kaip represijų formą, palaikė mirties bausmės taikymą tiek, kaip būdą susidoroti su oponentais, kiek ir kaip atgrasomąją priemonę demokratiniams judėjimams. Pasaulyje iki šiol nėra nė vieno autoritarinio režimo, netaikančio mirties bausmės represijoms ir įbauginimui šalyje palaikyti.
Europoje mirties bausmių taikymo praktika buvo ne tik rytų bloko šalyse. Mirties bausmių uždraudimas iš karto netapo priimtinu principu visoms šalims. Kai kurios šalys, tokios, kaip Graikija, Ispanija, Portugalija, nors ir buvo laikomos vakarų šalimis, visgi turėjo autoritarinius režimus, kurie vykdė oponentų ir nepritariančiųjų bauginimo politiką. Šios politikos įrankiu, kaip jau minėta, buvo mirties bausmės taikymas. Net ir tapusios demokratinėmis šalimis, minėtos valstybės neatsisakė mirties bausmės taikymo (žr. 1 lentelę). Paprastas sutarimas tarp šalių geru noru atsisakyti mirties bausmės negelbėjo ir ilgas demokratines tradicijas puoselėjančiose šalyse, nes jose vyravo visuomenės pritarimas mirties bausmės taikymui žiauriausioms nusikalstamoms veikoms.
Europos žmogaus teisių konvencija buvo priimta 1950 m. bet nebuvo iš karto ratifikuota kitų šalių. Tarkime, Jungtinė Karalystė numatė mirties bausmę už valstybės išdavystę iki pat 1998 m. Tačiau mirties bausmės taikymas buvo sustabdytas: Williams Joyce buvo paskutinis, kuris nuteistas mirties bausme 1946 m. už išdavystę Didžiojoje Britanijoje.
Prancūzija paskutinioji ratifikavo 13-ąjį protokolą, kuris uždraudžia mirties bausmės taikymą už bet kokias nusikalstamas veikas (visiškas mirties bausmės uždraudimas). Europoje šiuo metu visiško mirties bausmės panaikinimo neįteisinusios tik Latvija, Rusija ir Baltarusija. Latvija tuo tarpu mirties bausmę numato tik karo metu padarytiems tam tikriems nusikaltimams.
Dabartinė situacija pasaulyje.
Sprendžiant mirties bausmės galimą atstatymą Lietuvoje būtina turėti omenyje kitų šalių dabartinę patirtį. Būtina ištirti, kodėl vienos ar kitos šalys laiko mirties bausmę bausmių sistemos dalimi, ją taiko ir neatsisako.
Mirties bausmė taikoma ne vien trečiojo pasaulio šalimis laikomose Libijoje, Afganistane, Etiopijoje, Zimbabvėje Šiaurės Korėjoje ir pan. Mirties bausmė taikoma ir tokiose pažangiose šalyse, kaip Japonijoje, JAV, JAE, Kuveite, Katare, Singapūre, Taivane, Bahamuose. Pastarosios šalys pagal BVP vienam gyventojui laikomos pažangiausiomis, iš išvardintųjų šešios šalys laikomos demokratinėmis valstybėmis su pripažįstamomis tarptautinėje bendruomenėje vyriausybėmis. Apie kai kurias iš jų:
Japonija 1975 m. šioje šalyje mirties bausmė buvo įvykdyta 17 žmonių. Iki šiol šis skaičius nemažėja, o tam tikrais metais didėja. Padidėjęs mirties bausmių skaičius pastaraisiais metais buvo nulemtas to, kad visuomenėje kilo kritika, jog nuteistieji mirties bausmės laukdavo dešimtmečius, o kalinių išlaikymas kainuoja brangiai (darbe bus pateiktas palyginimas) . Japonijoje mirties bausmė įvykdoma pakariant. Pagal dabar galiojančią tvarką, egzekucija Japonijoje vykdoma slaptai ir kalinys nežino datos, kada bus nuvestas į kartuves. Dažniausiai pasmerktasis sužino apie mirties bausmės įvykdymą tos pačios dienos ryte, o jo šeimos nariai- jau įvykdžius bausmę .
Šiuo metu eilėje į kartuves laukia 100 asmenų. Galima teigti, kad visuomenės pasipiktinimas ilgu pasmerktųjų kalinimu kyla vien dėl išlaikymo kaštų, taigi požiūris į mirtininkus yra kaip į nereikalingą daiktą. Tokią prielaidą patvirtina Amnesty International generalinis sekretorius Japonijoje Makoto Teranka: „Valdžia net nesistengė išklausyti argumentų, kad toks elgesys yra nehumaniškas. Ne tik pati bausmės forma, bet ir elgesys su nuteistaisiais myriop.”
JAV
Pats įdomiausias ir pragmatiškiausias mirties bausmės pagrindimas yra šioje šalyje. Japonijoje, kaip matyti, pagrinde laikomasi tradicijų suformuoto požiūrio į mirties bausmę. Tuo tarpu didžiausioje vakarų šalyje, turinčioje 200 metų nepertraukiamosdemokratijos tradicijų, mirties bausmė grindžiama ekonominiais bei statistiniais skaičiavimais .
2008 metais Jav buvo įvykdytos 42 mirties bausmės. Iš viso nuo 1976 m, kai buvo leista vėl vykdyti mirties bausmes po Aukščiausiojo teismo moratoriumo, jau yra įvykdytos 1099 mirties bausmės .
2007 m. rugsėjį Aukščiausiasis teismas vėl buvo sustabdęs mirties bausmių vykdymą naudojant trijų komponentų nuodų injekciją. Šią nuodų injekciją, kurią taiko trys dešimtys JAV valstijų, sudaro narkotinė medžiaga, raumenų paralyžių sukelianti substancija ir chemikalai, sustabdantys širdies plakimą.
Skundžiantys šį metodą mirtininkai teigė, kad trečioji substancija sukelia didžiulius skausmus, jei nesuveikia narkotinė medžiaga. Tačiau balandžio mėnesį, po 7 mėnesių pertraukos, JAV Aukščiausiasis teismas vėl leido naudoti šį metodą. Taigi, JAV buvo keliami labiau humaniškos bausmės klausimai, nei mirties bausmės, kaip tokios, tikslingumas ar humaniškumas.
Nuo 1976 metų jau 34 valstijos JAV yra įvykdžiusios nors kartą mirties bausmę. Tuo tarpu tik 13 valstijų sudaro aboliucionistų (mirties bausmės priešininkų) bloką .
Retencionistus JAV stipriai palaiko ir mokslininkai. Nobelio premijos ekonomikos srityje (1992) laureatas Gary Beckeris pareiškė esąs įsitikinęs, kad budelis -veiksmingas atgrasymo nuo žmogžudysčių faktorius ir patvirtino remiąs mirties bausmę. O du Pepperdine universiteto Kalifornijoje rinkodaros ir kiekybinių tyrimų profesoriai Royus Adleris ir Michaelis Summersas dienraštyje „The Wall Street Journal” neseniai pristatė savo atlikto tyrimo rezultatus.
Jie liudija, kad mirties nuosprendžiai tikrovėje gelbsti žmonių gyvybes, nes sulaiko potencialius nusikaltėlius nuo žudymo. „Po kiekvienos mirties bausmės kitais metais įvykdoma vidutiniškai 74 žmogžudystėmis mažiau”, – tvirtina Adleris ir Summersas, primindami, kad paskutinįjį praėjusio amžiaus dešimtmetį mirties nuosprendžių JAV buvo paskelbta daugiau (ypač Teksase, kai šios valstijos gubernatoriumi buvo George’as Bushas). Tuo pat metu nužudymų skaičius Amerikoje buvo smarkiai sumažėjęs. Ir priešingai: mirties bausmę pradėjus vykdyti kur kas rečiau (pradedant 2001 metais)
žmogžudžių aukų skaičius išaugo.
Politiniai, etiniai, socialiniai aspektai
Kitas argumentas, mirties bausmės egzistavimo klausimu, yra etiniai, moraliniai, socialiniai aspektai. Lietuva krikščioniškas kraštas, o Europoje vyrauja humanizmo tendencijos.
Nepaisant to, visuomenėje gajos ir retencionistinės idėjos, kurios išplaukia į paviršių ir didelių nelaimių, rezonansinių nusikaltimų metu. Šias visuomenės nuotaikas tiek Lietuvoje, tiek Europoje pasigauna politikai. Todėl Italijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje kalbama apie mirties bausmės atstatymą. Kalbant apie mirties bausmės atstatymą, restituciją, būtina suvokti prielaidas, kurios skatina žengti žingsnį atgal, link mirties bausmės.
Politikai, visuomeniniai lyderiai kelia idėjas, kurios vyrauja plačiojoje visuomenėje. Visuomenėje ir nevyrautų mirties bausmės restitucijos idėjos, jeigu valstybių teisinės sistemos galėtų pasiūlyti alternatyvų efektyvų teisingumo įvykdymo metodą. Už ypatingai žiaurius nusikaltimus nusikaltėliai dažnai sulaukia kalėjimo metų.
Europos valstybių kodeksai ir baudžiamoji politika eina tuo keliu, kad ir žiauriausius nusikaltėlius sodina į kalėjimus iki gyvos galvos, arba, kaip kad Lietuvoje, maksimaliam
20
20 metų kalėjimo laikotarpiui . Baudžiamoji politika, paveikta ekonomiškumo, kalėjimų perpildymo, recidyvo problemų, dažnai sudaro sąlygas nuteisti tokį asmenį ne maksimaliam terminui.
Be to, dažnai malonės prašymai, amnestijos aktai leidžia tokiems nusikaltėliams tikėtis paleidimo anksčiau laiko. 2003 m. pritaikius Seimo aktą „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį taikymo (netaikymo)” laisvės atėmimo bausmės buvo sutrumpintos 3000 nuteistųjų, atsisakyta suteikti malonę vos 257 asmenims.
Atlikę bausmę, nuteistieji grįžta į visuomenę, o teisinė sistema nenumato jokių kontrolės priemonių buvusiems kaliniams prižiūrėti. Tai savaime suprantama, sukelia nepasitenkinimą ir nesaugumo jausmą nusikaltimų aukų artimiesiems.
Teisinės sistemos trūkumai kelia į paviršių kalbas apie visų su nusikaltėlių egzistavimu susijusių problemų sprendimą- mirties bausmę. Atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje, Lietuvos Respublikoje iki 1996 metų spalio 1 dienos mirties bausme buvo nubausta 16 asmenų. Septyniems iš jų nuosprendis įvykdytas, kiti nuteistieji mirties bausme yra parašę malonės prašymus ir laikomi Vilniaus tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Pažymėtina, kad 1992-1995 metais daugiau kaip 25 asmenims mirties bausmė buvo pakeista įkalinimu iki gyvos galvos, o nuo 1996 metų liepos mėnesio mirties bausmės nuosprendžiai Lietuvoje nebuvo vykdomi .
Darbe leisime polemiką už ir prieš mirties bausmę. Nors darbo tikslas nėra nuspręsti, kas geriau, bet tai puikiai atskleis,kodėl ir kuo remiantis egzisuoja dvi stovyklos šiuo klausimu. Argumentų už buvimas ir grindžia mirties bausmės atstatymo galimybę.
Argumentams už mirties bausmę pasirodžius įtikinamiems ir svariems, mirties bausmės restitucijos galimybė tampa reali ir apie ją imama kalbėti kaip apie visai racionalią galimybę, nepaisant argumentų prieš mirties bausmės restituciją.
Ar mirties bausmės klausimas tarp politikų aktualus, rodo vien aukštų Europos šalių politikų reiškiamos simpatijos mirties bausmės atstatymui.
Ypač aktyviai šiuo klausimu reiškiasi Lenkijos dešinieji su dabartiniu Lenkijos Prezidentu Lechu Alexandru Kačinskiu priešakyje.
Kad pagrįstų savo simpatiją mirties bausmės atgaivinimui, Lenkijos Prezidentas remiasi visuomenės nuomonės rezultatais, kurie teigia, jog 63 proc. gyventojų lenkų pritaria mirties bausmės atgaivinimui. Šitokioms dabartinio prezidento mintims opozicionavo Katalikų bažnyčia, buvę prezidentai Lech Valensa ir Aleksandr Kwasniewski. Kaip atsakas, buvo atlikta Angus Reil Global Monro apklausa, kuri parodė, kad lenkų pritarimas mirties bausmei sudaro 46 proc., o prieštaraujančių mirties bausmei- 52 proc. Taigi, pagal pastarąją apklausą, nelieka pagrindinio mirties bausmės atgaivinimo argumento- gyventojų nuomonė. Tačiau lieka neaišku, kurios apklausos rezultatais verta tikėti.
Lietuvoje nebuvo atliktų išsamių ir patikimų tyrimų dėl visuomenės nusistatymo, nuomonių tyrimo. Visgi yra atlikta mažesnių tyrimų dėl visuomenės nusistatymo mirties bausmės atžvilgiu. 2003 m. buvo atliktas Lietuvos teisės universiteto studentų kriminologinis tyrimas, kartu buvo pateiktas ir visuomenės apklausos rezultatas. Pagal jį, mirties bausmei iš 60 respondentų pritarė 39 (75 proc.), į klausimą, ar mirties bausmė suderinama su demokratinės valstybės principais teigiamai atsakė 35 respondentai iš 60
22
21 R. Drakšo straipsnis „MIRTIES BAUSMĖS RAIDA LIETUVOJE” Teisė, 1998, Nr. 32, p. 18-31.
22 www3. mruni.lt/~akiskis/geriausi/mirties-bausme.ppt
22. Patvirtinant šio tyrimo rezultatus, europarlamentarės Laimos Andrikienės internetinėje svetainėje irgi buvo pateiktas klausimas, „ar pritariate mirties bausmės grąžinimui visame pasaulyje”. Teigiamai atsakė 62 proc. Visgi respondentų buvo tik 29, todėl rezultatų objektyvumas yra abejotinas. Visgi nepaisant to, apklausa rodo tendenciją lietuvių pritarimo mirties bausmei.
Vienas iš argumentų už mirties bausmę yra ekonominis. Teigiama, kad kalinio laikymas įkalinus kainuoja brangiau, nei mirties bausmės įvykdymas. Kalinio
23
išlaikymas Lietuvoje sudaro 37 lt per dieną, 13 600 lt per metus , tuo tarpu, pvz., Ohajo valstijoje mirties bausmės įvykdymas suleidžiant mirtiną nuodų injekciją kainuoja apie 16 000 JAV dolerių (43 200 lt.) . Taigi, trejų metų įkalinimas kainuoja tiek pat, kiek vienas mirties bausmės įvykdymas (jei preziumuotume, kad mirties injekcijos kaštai Lietuvoje tokie patys kaip ir JAV). Visuomenei kyla klausimas- kodėl visuomenė iš mokamų mokesčių turi išlaikyti ypač pavojingus kalinius metų metus, jeigu pigiau yra įvykdyti jiems mirties bausmę?
Žurnalas TIME savo 1994 m. liepos mėnesio numeryje publikavo palyginamąją analizę. Jame buvo pateikti skaičiavimai, kuriuose metinis kalinio laikymas griežto saugumo kameroje JAV kainuoja 75 000 JAV dolerių per metus. Įskaičiuotas ir teismo proceso, apeliacijos, skundų kaštai. Taip pat JAV 1973-1984 metais mirtininkų eilėje (laukiantys mirties bausmės įvykdymo) laukimas tęsdavosi 8 metus vidutiniškai. Tuo tarpu kalėjimas iki gyvos galvos tęsėsi 20-50 metų. Bendroje sumoje tyrime pateikta, kad mirties bausmės įvykdymas JAV kainuoja 500 000 JAV dolerių pigiau, nei kalinimas iki gyvos galvos. Suma nėra įspūdinga, bet pats faktas, kad mirties bausmės įvykdymas yra pigesnis, retencionistiškai nusiteikusiems asmenims yra svarbus argumentas.
Moralinis aspektas. Mirties bausmės priešininkai teigia, kad mirties bausmė-nehumaniškas poelgis, kad humaniškiau pačius pavojingiausius nusikaltėlius uždaryti į laisvės atėmimo vietas iki gyvos galvos.
Žmogaus uždarymas visam gyvenimui į kalėjimą sukelia milžiniškus išgyvenimus, stresą ir ilgalaikę depresiją. Psichologas Vilniaus Bernardinų parapijos klebonas Arūnas Peškaitis, bendraujantis su Lukiškių kalėjime kalinčiais asmenimis, teigia, kad iki gyvos galvos nuteisti kaliniai, būdami izoliuoti, „priversti būti patys su savimi, neturi galimybių užsimiršti, prablaškyti savo minčių, todėl nusikalstama praeitis, ir (supratimas, kad visam likusiam gyvenimui bus uždaryti – autoriaus pastaba), verčia juos kankintis” .
Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centro duomenys, Dr. A. Kiškis http://www.nplc.lt/vz/vz10/vz10.htm
1999 metų rugpjūčio 21 dieną dienraštyje „Lietuvos Rytas” paskelbtas straipsnis „Nuteistieji iki gyvos galvos – tarp depresijos ir menkų vilčių.” Straipsnyje rašoma apie asmenis, kalinamus laisvės atėmimu iki gyvos galvos. Remiantis atliktaispsichologiniais testais, straipsnio autoriai teigia, kad nemaža dalis nuteistųjų laisvės atėmimu iki gyvos galvos, nebematydami ateities perspektyvų, praranda poreikį bendrauti, jie tarsi netenka savojo „aš”. Keliama prielaida, kad anksčiau ar vėliau tokių žmonių psichika sutriks. Lėtas asmenybės degradavimas prilyginamas pačiam žiauriausiam kankinimui, kas yra ne geriau nei mirties bausmė. Egidijus Bičkauskas minėtame straipsnyje „Argumentai „už” ir „prieš” mirties bausmę” rašė – net jeigu tokie asmenys kada nors išeis, kita jų apgyvendinimo vieta pirmiausia bus psichiatrinė
i. . -26
ligoninė .
Taigi straipsnio mintis yra, kad kalinimas iki gyvos galvos yra tikrų tikriausia kankinanti bausmė, nukreipta ne į fizinių kančių kėlimą, bet į dvasinės kančios kėlimą be jokių galimybių ją nutraukti. Deja, nekeliamas klausimas, ar didesnė blogybė yra iki gyvos galvos žmogų kankinti, ar užbaigti jo kančias vienu ryžtingu, įstatymo numatytu
27
veiksmu .
Boguslavas Volnievičius rašo – „Teisminėje sistemoje svarbiausia bausmė turi išimtinę reikšmę, bet ne dėl to, jog yra griežčiausia. Mirtis – tai ne baisiausia, kas gali atsitikti žmogui. Būtų klaidinga manyti, kad ši bausmė yra paskutinė pakopa galimų bausmių eilėje pagal griežtumą. Svarbiausia bausmė visiškai nepriklauso šiai eilei, tai kitokios rūšies bausmė. Kitos bausmės savo pasekmėmis neišeina už šio pasaulio ribų, po jų įvykdymo žmogus pasilieka jame. Svarbiausia bausmė priverčia iškeliauti į kitą pasaulį ir gesina bet kokią viltį ar kančią. Jos išimtinė svarba susijusi su išimtine vieta,
28
kurią žmogaus gyvenime užima mirtis. Pagrindinė bausmė yra metafizinė ”
Taigi realiai Boguslavas Volnievičius antrina tai nuomonei, kad anaiptol ne mirties bausmė yra žiauri. Ir labiau krypsta į apmąstymus apie bausmės esmę.
26 Nuteistieji iki gyvos galvos – tarp depresijos ir menkų vilčių. Lietuvos rytas. 1999 m. rugpjūčio 21 d.,
Nr. 194
Boguslavas Voinevičius taip pat pažymi: „Aboliucionistai kelia visai nevykusius argumentus. Štai vienas dažnai sutinkamas: ne bausmės žiaurumas, bet jos neišvengiamumas gali atbaidyti nusikaltėlį. Kitaip tariant ne plotis apskaičiuoja stačiakampio lauką, bet ilgis. Atbaidymo efektas pasiekiamas tuo atveju, kai bausmė yra ir griežta ir neišvengiama. Čia kažkas panašaus į daugybą: kai kažkuris veiksnys mažėja, mažėja ir visas efektas, o kada siekia nulio – darosi nuliu. Didelis griežtumas prie žemo išaiškinamumo naudos neduos, tačiau nepadės ir aukštas išaiškinamumo rodiklis prie mažo bausmės griežtumo.”29
Iš tiesų, argumentas pripažįstamas, ir priimtinas net ir aboliucionistams. Antai A. Bekeris irgi svarstė dėl to, kas turi didesnę įtaką nusikaltėlių įbauginimui: išaiškinimo tikimybė ar bausmės dydis? Visgi pati argumento esmė lieka nepakitus, bausmės griežtumas neabejotinai yra vienas elementų siekiant efektyvinti baudžiamosios teisės poveikį.
Kai kurie aboliucionistai į Vonievičiaus argumentą atsako klausimu, kodėl būtent mirties bausmė laikoma griežta bausme? Visgi, ar mirties bausmė griežta bausmė, galima palikti atvirą, nes manau, šiuo klausimu be abejo galima diskutuoti, bet daugumos nuomonė palaikys poziciją, kad mirties bausmė- griežta bausmė.
Tarp nuteistųjų iki gyvos galvos apie 16 proc. turi emocinių problemų, kurias galėtų išspręsti šeimos psichoterapija (Navaitis, 2001). Vilniaus Lukiškių tardymo izoliatoriuje- kalėjime pagal galiojančias vidaus taisykles, naujiems kaliniams, kuriems paskirta įkalinimo bausmė, turi būti skirtas ypatingas stebėjimas pirmąsias kalinimo dienas, nes praktika parodė milžinišką savižudybės tikimybę.
Psichoterapijos praktika pažymi, kad pirmaisiais įkalinimo iki gyvos galvos metais, kalinius užklumpa suvokimas, kad iki gyvos galvos jie nematys laisvės. Tas suvokimas sukelia dvasines kančias, padidina savižudybės tikimybę, polinkį į savižudybę, depresiją.
Galima numanyti ir vertinti, ar tokių sąlygų sudarymas žmogui yra humaniškas. Tikėtina, kad kalinimas iki gyvos galvos atima norą gyventi, stumia kalinį pakelti ranką prieš save. Ne visi asmenys pasiryžta tokiam žingsniui, tad priversti kankintis. Tie, kurie drįsta baigti gyvenimą savižudybe, neretai elgiasi prieš savo religinius, etinius ir savisaugos instinktus (Lietuvoje vyraujančioje krikščioniškoje pasaulėjautoje savižudybė netoleruojama ir smerkiama).
Savižudybės bandymai gali baigtis nesėkme su didele susiluošinimo tikimybe (nesėkmingai nuodijantis sutrinka organų veikla, išgyvenus po šuolio iš didelio aukščio-lūžta kaulai, stuburas, tikėtinas paralyžius). Tuomet žmogus dar ir savo noru, nors ir per
. P. Bartula. Kara Smierci – powracający dylemat., Krakov 1998
neatsargumą, atima sau paskutinę veiksmų laisvės galimybę- fizinį įgalumą. Supratimas, kad savo veiksmais sukėlė sau neįgalumą žmogui kelia dar didesnes dvasines kančias.
Įdomus faktas, kad apklausus kelis nuteistuosius, kuriems mirties bausmė
30
pakeista įkalinimu iki gyvos galvos , net šeši iš devynių nuteistųjų mirties bausme, pripažino, kad gauti kulką į pakaušį kur kas lengviau, negu kalėti visą gyvenimą kalėjime . Sis faktas kartais aboliucionistų naudojamas, kaip argumentas, jog mirties bausmė- per lengva išeitis nusikaltėliams, kad jie neva labiau linkę susilaukti mirties bausmės, o ne įkalinimo iki gyvos galvos.
Literatūroje aprašoma, kad ilgalaikis kalinimas sukelia psichikos sutrikimus, kartais psicinės ligos tapdavo tokios sunkios, kad kalinti nuteistuosius būdavo
32
netikslinga. Nors fiziškai sveiki, nuteistieji įvardijami kaip „dvasiškai mirę” . Akcentuojama, kad dvasinės kančios kildavo ne dėl išgyvenimų dėl padarytų nusikaltimų, o dėl paties kalinimo sukeliamų kančių.
Sudarant žmogui tokias sąlygas, pastarasis kankinasi, ir tikrai nelogiška įkalinimą iki gyvos galvos užuot sudarius sąlygas pasitraukti iš gyvenimo su valstybės pagalba, pavadinti humanišku elgesiu.
Krikščioniška moralė yra dar vienas aboliucionistų teiginys kovoje prieš mirties bausmę. Naudojamas dešimties Dievo įsakymų vienas iš nurodymų „nežudyk”. Anglų kalboje nurodymas „nežudyk” skamba „thus shall not kill”, kas reiškia, „neatimk gyvybės”, bet tikslus pažodinis ir prasminis vertimas iš hebrajų kalbos skambėtų „thus
33
shall not murder” , kas reiškia „nenužudyk, neužmušk”, kas glaustai siejasi su kriminalinės veiklos- gyvybės atėmimo- draudimu. Be to, testamento Išėjimo knygoje „book of Exodus” yra epizodas apie Mozės įsakymų lenteles, kuriose buvo numatyta mirties bausmė už daugumą nusikaltimų, tame tarpe ir už žmogžudystę (už ją – mirtis be pasigailėjimo).
R. Drakšas, Mirties bausmė:situacija ir perspektyvos, Vilnius, 2002, p.116 31 A. Kutkevičius. Kalėti visą gyvenimą sunkiau, negu gauti kulką į pakaušį. Respublika, 1998 m. gruodžio 12 d.
Prigimtinės teisės yra kitas argumentas kovoje trap retencionistų ir aboliucionistų. Teigiama, kad valstybė neturi jokios teisės į prigimtinių žmogaus teisių apimtį. Prigimtinės teisės (į gyvybę, sveikatą, garbę ir orumą) neatimamos ir turi būti gerbiamos. Sakoma, kad ne valstybė suteikė žmogui gyvybę, todėl ne ji ir įgaliota ją atimti.
Bet juk prigimtinė teisė į gyvybę nėra absoliuti. Teisėje numatytas ir būtinosios ginties institutas, kuris yra lyg ir išimtis, kai atėmęs gyvybę kitam, nebūsi baudžiamas baudžiamąja tvarka. Taip pat ir su karu, juk neatkreipiama dėmesio, kad valstybė turi neatimamą teisę vykdyti karo veiksmus savigynos tikslais, o po šiais žodžiais slepiasi tai, kad valstybei pripažįstama teisė naikinti priešiškos valstybės (agresorės) gyvąją karinę jėgą (žudyti žmones).
Jei prigimtinės teisės yra neatimamos jokiais būdais ir jokiomis aplinkybėmis, tai keistai atrodo leidimas valstybei žudyti priešininko žmones.
Karo teisė yra likusi iš tradicijų, nors karo metodais spręsti tarptautines problemas irgi laikoma necivilizuota. Tačiau nė viena tarptautinė organizacija nesugebėjo visiškai uždrausti karinių veiksmų.
Taigi, karo metu žudomi žmonės irgi yra naikinami valstybės. Skiriasi tik pagrindas, nes karinio konflikto atveju žudoma ne vien ginantis nuo puolančiųjų, bet ir puolant pačiam prevencinio karo atveju ar tiesiog vykstant karo veiksmams (net ir ginantis nuo puolamojo karo tenka pulti, net kai aktyvus puolimas mūšio lauke iš agresoriaus pusės sustojęs, nevyksta.
Klasikinės savigynos fizinių asmenų atveju, aktyvūs veiksmai, nukreipti į besikėsinančiojo asmenį privalo būti nutraukti, vos tik dingsta grėsmė besiginančiojo asmeniui.
Todėl logiška manyti, kad prigimtinės teisės saugo gyvybę ne visa apimtimi, ir būtinoji gintis nėra vienintelis atvejis, kai gyvybės atėmimas yra pateisinamas. Atvejų, kai gyvybės atėmimas yra pateisinamas, yra ir karinis konfliktas, eutanazija, abortas, specialiųjų tarnybų veikla, kai atliekant slaptas užduotis eliminuojami tam tikri asmenys bei kiti atvejai. Beje, būtinoji gintis buvo ir yra pripažįstama prigimtine žmogaus teise34. Maža to, Būtinosios ginties, kaip prigimtinės teisės varžyti niekas (net valstybė) neturi galių35. Kas sako, kad tarp šių negalima įrašti ir valstybės teisę nužudyti pavojingą nusikaltėlį, idant eliminuoti jį iš visuomenės? Valstybės pareiga vykdyti teisingumą
Be to, istoriškai susiklostė, kad suprasdama keršto instituto reikšmę žmogaus prigimtyje, bet nenorėdama paleisti iš rankų socialinės pusiausvyros kontrolės, suvereno
34
E. Samson. Strafrect. Frankfurt a/M, 1988
35 V.Pavilionis, R. Merkevičius, Būtinoji gintis. Vilnius, 1999, p. 29.
valdytoja valstybė (valdovas) centralizavo gyvybės atėmimo teisę savo rankose. Suprasdama nuskriaustųjų ir nukentėjusiųjų teisę į kerštą, valstybė taikė mirties bausmę norėdama palaikyti rimtį valstybėje (nežudyk, už tave tai padarysiu aš- taip, kaip turi
būti).
2002 metų liepos 2-ąją virš Vokietijos susidūrė Baškirijos oro linijų lėktuvas ir laineris „Boing 757″. Vokietijos duomenimis, 71 žmogus žuvo, tarp jų – 52 vaikai. Tyrimo eigoje paaškėjo, kad kalti yra Šveicarų oro dispečeriai. Po kurio laiko žuvusiųjų vaikų tėvai ėmė grasinti šveicarų dispečeriams susidorojimu, o vienas grasinimas buvo įgyvendintas. Buvo nužudytas oro dispečeris, įtartas nusikalstamu aplaidumu reguliuojant oro erdvę, kas galimai nulėmė katastrofą. Tai yra pavyzdys, kai valstybė negali įgyvendinti reikalaujamo atitinkamo keršto didelio nusikaltimo kaltininkams, ir kad tokiu atveju aukų artimieji gali būti priversti taisyti teisės klaidas savo rankomis.
T. Hobesas teigė, kad bausmė tėra priemonė monarchui pasiekti neribotą valdžią pavaldinių atžvilgiu; be mirties bausmės monarchas rarastų valdžią36. Tai irgi teisinga mintis, nors šiais laikais nėra aktualu, nes nors monarchai ir naudojosi mirties bausme, kaip būdu pašalinti oponentus (pvz., Anglijos karalienė Elžbieta prieš Škotijos karalienę Mariją), bet šiais moderniosios demokratijos laikais neįmanomas toks susidorojimas be neigiamos visuomenės ir tarptautinės bendruomenės nuomonės.
G. H. Sabine, Th. L. Thorson. Politinių teorijų istorija. Vilnius, 1995, p. 469-470.
2.5 Mirties bausmės pažangumo klausimas
Konstitucijos 1 straipsnyje nustatyta, jog Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika. Vienas svarbiausių sprendimų priėmimo demokratinių principų yra daugumos atstovavimo principas.
Šis principas atsispindi Konstitucijoje nustatant Seimo, kitų atstovaujančiųjų institucijų veiklos, įstatymų priėmimo procedūras ir nustatant kitus klausimus. Konstitucijoje taip pat yra nurodyta, kad suverenitetas priklauso Tautai (2 straipsnis). Suverenitetą piliečiai įgyvendina dalyvaudami valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus (33 straipsnis).
Piliečių tiesioginis dalyvavimas valdant šalį yra esminė aukščiausios suverenios galios išraiška, todėl per referendumą turi būti nustatyta tikroji Tautos valia. Visi iki šiol Lietuvos Respublikoje vykę referendumai, tarp jų ir tie, kurių metu buvo priimta dabartinė Lietuvos Respublikos Konstitucija bei konstitucinė nuostata „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika”, buvo organizuoti vadovaujantis šiuo principu ir Lietuvos valstybės demokratine teisine tradicija. Rinkdami savo atstovus piliečiai tikisi, kad jų nuomonės bus paisoma svarbiausiais šalies gyvenimo klausimais. Numoti ranka į piliečių valią ir vadinti politikus, klausančius visuomenės nuomonės, populistais, yra nepriimtina ir prieštarautų Konstitucijai.
„Įvairių tyrimų duomenimis, apie 70 nuošimčių apklaustųjų pritaria mirties bausmei. Pavyzdžiui, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto studentai dar 1996 metais atlikę teisininkų apklausą sužinojo, kad mirties bausmės šalininkai sudaro absoliučią daugumą
37
– 75,2 nuošimčių visų respondentų” .
Savo straipsnyje Dr. R Drakšas įvardija norą atimti sunkiam nusikaltėliui gyvybę satisfakciniu: „Atpildo arba retribucijos idėja remiasi gerai žinomu principu „akis už akį”. Kritikai teisingai pastebi, jog Taliono principas jau morališkai paseno. Juk tokiu primityviu principu remiantis padegėjui turėtų būti sudeginamas jo turtas, sulaužiusiam
38
koją ar ranką taip pat sulaužoma ranka” . Dr. R. Drakšas teigia, kad visuomenė turi įvairių galimybių parodyti neigiamą požiūrį į nusikaltimą ir nusikaltėlį, netaikydama pačios žiauriausios – mirties bausmės.
37 R. Drakšo straipsnis „mirties bausmės panaikinimo kritika Lietuvoje” Teisė, 2000, Nr. 35, p. 5-16.
Visgi galima teigti, kad visuomenė neabsoliutina retribucinio elemento teisėje. Praktika rodo, kad dėl ilgalaikio kalėjimų bausmės taikymo visuomenės sąmonėje įsitvirtino laisvės atėmimo bausmė, kaip bausmė už daugumą nusikalstamų veikų. Taigiįkalinimo bausmė net ir už sunkius nusikaltimus visuomenei yra savaime suprantamas dalykas. Tačiau už sunkiausius, žiauriausius ir smerktiniausius nusikaltimus visuomenė iš karto reikalauja retribucijos, nepaisydama nusistovėjusios laisvės atėmimo bausmių
39
skyrimo praktikos . Vadinasi, nepaisant įsitvirtinusios laisvės atėmimo bausmės praktikos, už sunkiausius nusikaltimus visuomenė vis dar pasiryžusi taikyti griežčiausias poveikio priemones.
Nors šiuolaikinėje teisėje kiekviena proga akcentuojama, jog bausmės tikslas nėra nubausti, priversti kentėti, bet tai greičiau yra dirbtinė civilizacijos pažangos pasekmė, ir ji nėra natūraliai biologiškai evoliucionavusi individo vystymosi eigoje.
Liberalioji filosofija teigia, kad individas yra protingas, o masė, individų sambūris yra kvailas, pavojingas ir tamsus darinys. Pasitelkus loginę analizę ir preziumuojant, kad:
1. individas yra protingas, o masė, individų sambūris yra kvailas, pavojingas ir tamsus darinys
2. mirties bausmė- atgyvena ir jai pritarti gali tik tamsūs žmonės
tai, keistai atrodytų tam tikrų išsilavinusių žmonių pritariamos mintys mirties bausmei :
Pavyzdžiui, Seimo narys, rašytojas Jonas Avyžius teigė – „Dar per anksti naikinti mirties bausmę. Reikia palaukti, kol gerokai sumažės nusikalstamumas, kada žmonės jaustųsi saugūs. Vis dėlto žmogus, kuris yra nužudomas, taip pat turi prigimtinę teisę, o tas, kuris pasikėsino, turi atsakyti. Čia nėra kerštas, bet – teisingumas. Abejoju, ar mirties bausmė neturi įtakos nusikalstamumo mažėjimui. Šiaip ar taip, nusikaltėlius veiktų pati atmosfera, kad jie gali būti nubausti mirtimi” .
Preziumuojant priešingai- kad:
1. individas kvailas
2. tik visuomenės santalka, bendras kolektyvinis protas, sutelkęs intelektualine pastangas gali priimti teisingus ir pažangius sprendimus,
taip pat keistai atrodo platus visuomenės, sutelktų šalies intelektualinių jėgų pritarimas mirties bausmės atkūrimui, kaip nepažangiai idėjai (kaip minėta aukščiau, visuomenėje gajos mirties bausmės atkūrimo idėjos, o visuomenėsapklausos leidžia spėti, kad mirties bausmei gali pritarti gana didelis visuomenės ratas).
Peršasi prielaida, kad mirties bausmė, kaip retribucijos idėja, nėra nei pažangi, nei nepažangi, nes loginis nagrinėjimo būdas, aprašytas aukščiau, neleidžia daryti tokios kategoriškos išvados.
Pavyzdžiu galima imti JAV jurisprudenciją ir teisinę doktriną. JAV konstitucijos aštuntoji pataisa draudžia „žiaurias ir neįprastas” bausmes. Terminas „žiaurios ir neįprastos” nebuvo apibrėžta ir smulkiau paaiškinta, visgi klausimas dėl mirties bausmės atitikimo JAV konstitucijai ir apskritai dėl jos pažangumo, buvo keliamas.
Byloje Trop v. Dulles teisėjas Earl Warren pasakė: „nesigilinant į argumentus prieš mirties bausmę (jiems esant pagrįstais moraliniais ir kitais argumentais), ir nepaisant mirties bausmės įgyvendinimo būdų, mirties bausmė įsitvirtino per ilgą istorinį laikotarpį, ir kol ji yra priimtina daugumai, tol negalima teigti, kad ji turi žiaurumo požymių” .
Buvęs Kalifornijos aukščiausiojo teismo teisėjas Marshall McComb 1972 metais
rašė :
„mano nuomone, mirties bausmė yra teisėta, konstitucionali, ir būtent dėl to, kad tai yra ne jurisdikcinės, teisminės sistemos klausimas, o įstatymo leidžiamosios valdžios prerogatyva. Taigi mirties bausmės panaikinimo klausimas gali būti keliamas tik piliečių įstatymo inicijavimo tvarka, ne teismams spręsti šį klausimą” .
Publicistas Jeff Jacoby taip pateikė mirties bausmę poetiškai, bet atskleisdamas jos esmę Amerikos bausmių politikoje:
„ Č ia tik teisė gali kalbėti su skerdynes neišgyvenusiųjų artimaisiais sakydama jiems: mes, visuomenė, priimame tavo praradimą su visu rimtumu. Suprantame, kad esi kupinas pykčio ir skausmo. Žinome, kad šauki keršto, kad norėtum žmogžudį pasmaugti savo rankomis, ir tu esi teisus šitaip jausdamasis. Bet tu neteisus taip elgdamasis. Kaip nuosaiki ir teisinga visuomenė, mes tai padarysime už tave. Teisingai. Ir po teisingo proceso, ir atidavę nusikaltėlį teismui .”
Dėl pažangumo keliami tokie teiginiai, į kuriuos galima atitinkamai ir atsakyti. Aboliucionistų dažniausi teiginiai (A) ir retencionistiniai atsakymai (B):
A: Bet koks žudymas yra blogai
R: Abortai dar ir dabar legalūs daugumoje „pažangių” valstybių. A:Kiekviena gyvybė yra brangi
R: Kiekvieno žmogžudžio gyvybė brangi,o jų aukų ne tokia brangi?
A: Atėmus gyvybę žmogžudžiui, aukos neprikelsi R: o įkalinus iki gyvos galvos ar prikelsi?
A: reikia suteikti šansą žmogžudžiui pasitaisyti
R: ir priimti riziką, kad vėl bus nužudytas kas nors, tai patys ir priimkite jį į namus?
A: Nuteistasis mirties bausmei X yra protinga sir talentingas tapytojas. R: Puiki priežastis atleisti jam visas žmogžudystes
A: vakar įvykdyta mirties bausmė sukėlė nuteistajam dideles kančias prieš mirtį R: Nuteistasis porą kartų sukosėjo, o jo kankinta auka merdėjo 5 valandas
Taigi JAV mirties bausmė laikoma normalia bausmės forma, aišku ir šioje šalyje aboliucionizmas, apeliuodamas į žmogiškumą ir užuojautą ragina atsisakyti mirties bausmės. Kartais aboliucionistai manipuliuoja statistiniais duomenimis, ekonominiais rodikliais dėl mirties bausmės brangumo. Tačiau tokie manipuliavimai neranda patvirtinimo, yra labai spekuliatyvūs. Taip pat ir visuomenės nuomonės tyrimai yra pateikiami įvairūs. Visgi rimtų pripažintų tyrimų kompanijų (kaip Gallup) teikiami tyrimai rodo visiškai priešingus nuomonės tyrimo rezultatus, nei kad pavieniai aboliucionistų teikiami tyrimai. Pastarieji , galima sakyti, yra nepatikimi, nes kardinaliai skiriasi nuo Gallup kompanijos pateikiamų duomenų.
Be to, mirties bausmės priešininkų pateikiami visuomenės nuomonės tyrimai yra atlikti jų pačių, jų pačių lėšomis ir jėgomis. Gallup tuo tarpu yra objektyvi, nesuinteresuota mirties bausmės buvimu ar nebuvimu kompanija, kurios tikslas yra ne propaguoti ar neigti mirties bausmę, o atlikinėti tyrimus. Tuo tarpu suinteresuoto asmens atlikti tyrimai, kurių rezultatai skiriasi nuo objektyvių Gallup pateiktų rezultatų, verčia įtarti pirmųjų (aboliucionistinių organizacijų) šališkumu.
Tai nieko keisto, nes tarkime, apklausos, atliktos teminėje svetainėje rezultatai dažnai būna absoliučiai neobjektyvūs.. Pavyzdžiui, galima numanyti, kokie rezultatai būtų Kuklusklano organizacijos nariams skirtoje interneto svetainėje apklausos „ar mėgstate negrus?”. Absoliuti dauguma atsakymų būtų „Ne” ir tai anaiptol neatspindėtų JAV nuomonės apie afroamerikiečius.
Visa tai leidžia teigti, kad mirties bausmės pažangumo klausimas bent jau JAV net nekyla. Tai yra vertybinis klausimas, kur teigiama, kad negalima žudyti nusikaltėlių, bet nesakoma, kad tai yra atgyvena ir viduramžiškas elgesys.
2.6 Mirties bausmės panaikinimas Lietuvoje, apžvalga
Šiuo metu mirties bausmė yra uždrausta Lietuvoje tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teisės aktų pagrindu.
Nuo 1994 m. Europos Taryba kiekvienai valstybei, stojančiai į Europos Tarybą, kelia reikalavimą įsipareigoti panaikinti mirties bausmę. Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos Rezoliucija 1044 (1994) nustato, kad noras pasirašyti ir ratifikuoti Konvencijos Šeštąjį protokolą ir įvesti moratoriumą mirties bausmei įstojus į Europos Sąjungą yra sąlyga, kurią Asamblėja kelia valstybių narystei Europos Taryboje. Dėl to visos naujos Europos Tarybos narės pareiškė, kad įvykdys šį reikalavimą. 1997 m. įvykęs Europos Tarybos valstybių narių vadovų susitikimas paragino visuotinai panaikinti mirties bausmę, o iki tol išlaikyti Europoje galiojantį moratoriumą mirties egzekucijoms.
Mirties bausmės panaikinimas yra ir narystės Europos Sąjungoje sąlyga, nors joks Europos Sąjungos teisės aktas tokios formalios sąlygos kol kas nenustato. 1997 m. lapkričio 10 d. Europos Sąjungos valstybių konferencijoje, kurioje buvo priimta Amsterdamo Sutartis, modifikuojanti Europos Sąjungos Sutartį ir Europos Bendrijų steigimo sutartis bei kai kuriuos su jomis susijusius aktus, taip pat buvo priimta Deklaracija dėl mirties bausmės panaikinimo.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos institucijų jurisprudencijoje ryškėja tendencija pripažinti, kad mirties bausmės taikymas gali būti kvalifikuotas kaip nežmoniška ir žmogaus orumą žeminanti bausmė.
1998 metų sausio 15 dieną Seimo narių grupė kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 105 straipsnio sankcija, numatanti mirties bausmę, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas kreipėsi įvairių sričių ekspertų nuomonės ir savo nutarime pasirėmė jų išsakytais argumentais.
Tarptautinės teisės specialistas habil. dr. V. Vadapalas pažymėjo, kad Lietuvos Respublika yra prisijungusi prie kai kurių tarptautinių sutarčių, nustatančių tam tikrus mirties bausmės taikymo apribojimus, t. y. prie Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto, 1949 m. Ženevos konvencijos dėl elgesio su karo belaisviais ir 1949 m. Ženevos konvencijos dėl civilių gyventojų apsaugos karo metu.
Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „šalyse, kur nepanaikinta mirties bausmė, mirties nuosprendžiai gali būti priimami tik už sunkiausius nusikaltimus, kurie galiojo tuo momentu, kai buvopadarytas nusikaltimas, ir kurie neturi prieštarauti Pakto ir Konvencijos dėl genocido nusikaltimui kelio užkirtimo ir baudimo už jį nuostatoms.
Ši bausmė gali būti įvykdyta tik pagal kompetentingo teismo priimtą galutinį nuosprendį”. Šio straipsnio 5 dalis skelbia, kad „mirties nuosprendis negali būti priimtas už nusikaltimus, kuriuos padarė jaunesni kaip aštuoniolikos metų asmenys, ir negali būti vykdomas nėščioms moterims” .
V. Vadapalo nuomone, Lietuvos Respublika, būdama Europos Tarybos narė ir Europos žmogaus teisių konvencijos dalyvė, privalo panaikinti mirties bausmę bent taikos metu.
Mirties bausmės vykdymas Lietuvos Respublikoje gali būti vertinamas kaip prieštaraujantis Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalies ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio nuostatoms.
Konstituciniam Teismui pasisakė Teisės instituto direktorius A. Dapšys, kuris savo paaiškinime nurodė, kad BK numato bausmės paskirtį. Mirties bausmė sunkiai derinasi su BK 21 straipsnio nuostatomis, nes galimybė nuteistajam daryti naujus nusikaltimus yra visiškai atimama. Todėl mirties bausmė nėra bausmė. Tai yra dar viena legalizuota gyvybės atėmimo arba nusikaltėlio fizinio sunaikinimo priemonė, kurią šiuo atveju vykdo valstybė.(KT nutarimas). .
Būtina pakomentuoti A. Dapšio išsakytų argumentų pagrįstumą. Tai, kad nusikaltėliui atimama galimybė daryti nusikaltimus, suvokiama kaip neigiamas aspektas, kuris
48
formaliai neatitinka bausmės tikslų, nors pagal galiojantį BPK , vienas iš bausmių tikslų yra atimti nusikaltėliams galimybę daryti priešingus teisei veiksmus.
Tai, kad mirties bausmė maksimizuoja šio tikslo efektyvumą, turėtų būti vertintina, kaip teigiamas privalumas, suprantant ir neigiamą pasiekto tikslo pusę. Tačiau teigiamą privalumą naudoti ir pateikti kaip trūkumą yra visiškai alogiška, ir tikrai nepagrįstai yra naudojamas Konstituciniame teisme.
Dar labiau keistas atrodo Konstitucinio teismo valia panaudoti tokį išvirkščią argumentą pagrindžiant mirties bausmės prieštaringumą Konstitucijai. Visgi esminės reikšmės Konstitucinio teismo sprendimui šio argumento nepanaudojimas nebūtų turėjęs, nes mirties bausmė buvo panaikinta ne tiek dėl humanistinių idėjų vyravimo, kaip kad buvo Europoje, o dėl Europos struktūrų, institucijų ir teisinės bazės reikalavimų ir normų.
Konstituciniame teisme pasisakė ir Lietuvos teisės akademijos dekanas dr. K. Stungys, kuris paaiškino, kad, „be išvardytų Konstitucijos straipsnių, yra kitų norminių aktų, užtikrinančių žmogaus teisę į gyvybę. Visi šie aktai nustato visuomenės ir atskirų jos individų įpareigojimą gerbti ir saugoti žmogaus gyvybę. Žmonės, darantys sunkius nusikaltimus, sąmoningai, piktybiškai žudantys žmones, nėra apsaugoti minėtų teisės normų, reguliuojančių normalius santykius. Kategoriškai pasisakyti prieš mirties bausmę – tai reiškia privilegijuoti žudiką aukos požiūriu”( tas pats KT nutarimas).
Galima daryti loginę išvadą, kad sprendimas uždrausti mirties bausmę buvo grynai politinis, siekiant įsilieti į Europines struktūras. Tokiu atveju vieša paslaptis yra, kad Konstitucinis teismas nutarimą priėmė politiškai „teisingą”, neatsižvelgdamas į vyraujančią visuomenės nuomonę, teisinės sistemos pažangą, teisinės sąmonės brandą, kriminogeninę padėtį bei kitų visuomenės narių teisę į saugią aplinką, gyvybę nuo pavojingų asmenų, linkusių nusikalsti.
Kitas argumentas, naudotas Konstitucinio teismo argumentacijoje, yra tas, kad dalis žmogžudžių po jų įvykdyto nužudymo, tampa nebepavojingi visuomenei, nes išnyksta realus nusikaltimo motyvas (auka mirus?), taigi taikyti mirties bausmę tokiems nusikaltėliams- beprasmiška (pvz., kerštas) .
Toks argumentavimas irgi sunkiai suprantamas. Ar Konstitucinis teismas norėjo pasakyti, jog reikia atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, kai žmogžudys keršydamas nužudo auką, jos nebėra, todėl jis daugiau nebežudys? Tokiu atveju, atkeršijus, jis, neva, tampa nepavojingu visuomenei, nes tikslas įvykdytas, „daugiau taip nedarysiu”?.
Konstitucinis teismas pripažįsta galimybę tokį nusikaltėlį vertu atleidimo už savo veiklą pagal BK reikalavimus (veikai praradus pavojingumą).
Absoliučiai nepagrįsta tokia idėja, kad atkeršijus, įvykdžius nusikalstamą sumanymą, asmuo tampa nebepavojingas visuomenei. Juk jei kartą ryžosi keršydamas pažeisti įstatymus, tai kokia garantija, kad toks asmuo vėl nepakartos savo veiksmų prieš kitą objektą? Toks asmuo kaip tik liudija savo pavojingumą visuomenei, jei ryžosi pažeisti įstatymus siekdamas savo tikslų. Todėl šioje sferoje Konstitucinio teismo sprendimo motyvacija labai silpna ir netgi ciniška.
Konstitucinis Teismas toliau argumentacijoje nurodo: „atlikti tyrimai rodo, kad dalį nužudymų, už kurių padarymą sunkinančiomis aplinkybėmis BK numato mirties bausmę, padaro riboto pakaltinamumo ar ties jo riba esantys asmenys. Tai reiškia,jog šiuo metu Lietuvoje yra pavojus, kad mirti gali būti pasmerkiami psichiškai ne visai sveiki asmenys. Nuteisus žmogų mirtimi ir įvykdžius šią bausmę, klaidos, kurių, kaip rodo istorija, pasitaiko, yra nebepataisomos. Tokios klaidos auka gali būti visiškai nekaltas žmogus”.
Ar Konstitucinis Teismas norėjo pasakyti, jog pusiau pakaltinamo asmens nederėtų bausti? Pagal Lietuvos įstatymus atsako pakaltinami ar ribotai pakaltinami asmenys. Šis kriterijus labiau medicininis, ir tik psichinės sveikatos specialistai nustatė, kad ribotai pakaltinami asmenys supranta savo veiksmų padarinius, kontroliuoja juos, nors ir yra sudėtingoje psichinėje būklėje.
Tad abejojimas, ar etiška bausti mirties bausme pusiau pakaltinamą asmenį, yra labiau medikų diskusijų objektas, o ne teisininkų. Be to, į psichinę būklę teismas įpareigotas atsižvelgti, nustatydamas kaltės rūšį. Be to, įstatymais galima buvo numatyti draudimą taikyti mirties bausmę ribotai pakaltinamiems asmenims.
Kita argumentavimo dalis buvo ta, kad įvykdžius mirties nuosprendį nekaltam žmogui, klaidos neįmanoma atitaisyti. Tačiau ar įmanoma atitaisyti per klaidą nekaltą asmenį nuteisus ilgiems kalėjimo metams ir tik po ilgo laiko pastebėjus klaidą?
Prarasti metai, psichinė trauma, sulaužyti likimai nėra atitaisomi, nors grynai techniškai ir atstatoma padėtis iki klaidos- žmogus paleidžiamas, jam priteisiama kompensacija ir atsiprašoma .
Vien tiktai galimybė techniškai atstatyti padėtį iki klaidos skiria mirties bausmę nuo kitų bausmių. Realiai, bet kokia klaida bausmės skyrime ir asmens nuteisime yra neatitaisoma ir teismai visiškai neturėtų labiau atsipalaiduoti skirdami nuteistajam laisvės atėmimo bausmės (jeigu suklydome, paleisime po kurio laiko, juk ne mirties bausmę skiriame).
Taigi realiai mirties bausmės atšaukimas Konstitucinio teismo nutartyje nebuvo pagrįstas nei visuomenės teisine branda, nei pragmatiškais argumentais, o tie argumentai, kurie buvo naudojami Konstitucinio teismo nutarime, buvo, kaip matome, silpni, pritempti, o kartais net klaidingi, grynai aboliucionistinės retorikos iškarpos.
Atkreiptinas dėmesys, kad tarptautinės teisės reikalavimas panaikinti mirties bausmę buvo neakcentuojamas, neva nevisai svarbus, nors istoriškai vertinant, buvo vienintelis svarbus argumentas už mirties bausmės panaikinimą. Kodėl svarbiausias argumentas nebuvo panaudotas?
Matyt, vengiant kaltinimų Konstituciniam teismui vykdant politinę valią. Taip pat figūruoti galėjo ir noras Europos institucijoms bei pasaulinei bendruomenei parodyti, kad Lietuva mirties bausmę naikina ne vien iš pragmatinių priežasčių, bet ir dėl bendrų europinių vertybių, kurios neva Lietuvai irgi besąlygiškai priimtinos.
Tai, kad mirties bausmės panaikinimas buvo paskirtas Konstituciniam teismui, o ne įstatymų leidėjui, yra žalinga praktika, kuria Konstitucinis teismas tiesiog buvo įpareigotas įvykdyti politinę valią (parlamentarū norą panaikinti mirties bausmę).
Vien tokio pavedimo teismui padarymas vertintinas kaip netinkamas, pastatymas Konstitucinį teismą į nepatogią padėtį, diskredituojant valdžių atskyrimo principus.
Manytina, kad tinkamesnis būdas būtų buvęs Seimo valia panaikinti mirties bausmę. Visgi matyt dėl Seimo narių didelio skaičiaus, politikų pritarimas ir visuomenės nuomonės paisymas, populistinės nuotaikos, nebūtų leidusios Seime daugumos balsu priimti įstatyminiams ir Konstituciniams pataisymams dėl mirties bausmės panaikinimo.
Taigi, buvo pasirinktas techninis būdas apeiti seimo narių retencionistinius nusistatymus. Daug paprasčiau tikėtis, kad teisininkai Konstituciniame teisme paprasčiau supras būtinybę panaikinti mirties bausmę.
Tokia praktika neigiama, nes sukuria prielaidas, kad galima apeiti visuomenės norus grynai techniniais būdais.
Kas galėtų paneigti , kad ateityje toks techninis Seimo nuomonės ignoravimas gali tapti landa priimti Lietuvos valstybingumui žalingus įstatymus? Taip kartą jau atsitiko 1940 m., kai dėl Konstitucijos landos Lietuva tapo tarybine respublika ir buvo nubalsuota dėl Lietuvos prisijungimo prie TSRS nesant pakankamam Seimo narių skaičiui, o konstitucijai nereikalaujant tam skaičiui būti balsuojant dėl konstitucinių įstatymų.
Be to, galima prisiminti aukščiau aprašytą JAV teisėjo Marshall McComb nuomonę, kad mirties bausmės panaikinimas ar jos konstitucingumo klausimo sprendimas teisme nėra teisminės valdžios kompetencija. Lietuva gi žengė kitu žingsniu ir politinį, suvereno turėtojo klausimą nusprendė neturėdama kompetencijos, arba ne tiek neturėdama jos, kiek kišdamasi į įstatymų leidžiamosios valdžios kompetencijos sritį.
Dėl Konstitucinio teismo sprendimo panašią nuomonė išsakė ir tuometinio Seimo narys R. J. Dagys, išreikšdamas apgailestavimą, jog mirties bausmę panaikino ne Seimas, o Konstitucinis Teismas. Kiti Seimo nariai ( S. Buškevičius, R. Smetona) antrino, sakydami, jog Konstitucinis Teismas priėmė ne teisinį, o politinį sprendimą .
Buvo mamnančių, kad mirties bausmės panaikinimo klausimo negali spręsti nei Konstitucinis Teismas, nei Seimas, o tik Lietuvos piliečiai visuotiniu referendumu .
Aišku viena, kad Konstitucinis teismas nusprendė pakeisti įstatyminę padėtį ne įstatymo kūrimo ir naikinimo keliu, o grynai išimtiniu teismų teisėkūros būdu (nukreipdami konstitucinio teismo įstatymo naikinamąją galią prieš Baudžiamojo kodekso nuostatas)
Pagrindimas mirties bausmės atsisakymo yra grynai humanistinis, vertybinis. Kaip matėme iš argumentų UŽ mirties bausmę, pragmatiniu požiūriu mirties bausmė yra naudingesnė, ekonomiškesnė dėl kalinių išlaikymo ir vienkartinių bausmės įvykdymo kaštų, todėl ne veltui tik išsivysčiusios teisinės sistemos, pažangesnės demokratijos gali sau leisti mirties bausmės uždraudimą, nors ši priemonė neliudija pačios savęs, kaip pažangaus sprendimo, o yra tik kaip „karūna” visuomenei, pati savaime neduodanti jokios naudos, o kai kuriais (pvz., ekonominiu atžvilgiu) nuostolinga.