Mikotoksinų kaupimasis koncentruotuose pašaruose

Gyvulių sveikatai įtaką daro daugelis veiksnių. Svarbiausi jų – laikymo sąlygos, priežiūra ir pašarai. Pastaruoju metu, pasikeitus ūkininkavimo sąlygoms, suaktyvėjo mikroskopiniai grybai, kurie produkuoja, parazituojant ant augalų, toksiškus gyvuliams ir žmonėms junginius-mikotoksinus. Jie labai neigiamai veikia organizmą: hepatotoksiškai, nefrotoksiškai, imunosupresyviai, citotoksiškai, estrogeniškai, kancerogeniškai, tad vis didesnis dėmesys skiriamas pakenktiems mikroorganizmų grūdams ir pašarams.

Ypač susirūpinta gyvulių pašarų kokybe. Sandėliuojant pašarus būtina laikytis sanitarinių veterinarijos reikalavimų, kadangi grūduose gausu įvairių maisto medžiagų, sudarančių palankias sąlygas daugeliui mikroorganizmų plisti. Pavyzdžiui, dėl mikroskopinių grybų poveikio grūdai gali pradėti gesti. Ypatingai tai aktualu sandėliuojant pašarinius grūdus.

Subrendę varpinių javų grūdai neturi tvirto viršutinio sluoksnio ar tokių cheminių junginių, kurie apsaugotų grūdą nuo pažeidimo. Be to, dėl specifinių savybių ir savitos morfologinės sandaros grūdai labai greitai absorbuoja aplinkos drėgmę. Šie grūdų ypatumai sudaro palankias sąlygas mikroorganizmams santykinai greitai plisti.

Spartų mikroorganizmų dauginimąsi veikia ir palanki aplinkos temperatūra bei drėgmė. Šie abu veiksniai lemia ir grūdų pažeidimo mastą.
Kai kurie grūdus pažeidžiantys mikroskopiniai grybai gamina ir išskiria nuodingąsias medžiagas- mikotoksinus, kurių net mažas kiekis yra labai nuodingas. Mikotoksinų sintezė susijusi su mikroskopinių grybų gebėjimu adaptuotis prie įvairių aplinkos sąlygų ir mitybinių substratų. Plisdami šie grybai naudojasi grūduose esančiomis maisto medžiagomis, o jų išskiriami mikotoksinai trikdo virškinamojo trakto funkcijas. Dėl to pablogėja maisto medžiagų pasisavinimas. Mikotoksinai taip pat gali sukelti žmonių ir gyvulių ligas- mikotoksikozes ar tapti vėžio priežastimi. Šiuo metu yra žinoma daugiau kaip 400 įvairių mikotoksinų, kurie įvairioms žinduolių rūšims turi toksišką poveikį. Dėl jų visuotinio išplitimo jie laikomi vienu iš svarbiausių žmogaus ir gyvulių sveikatos rizikos veiksnių.
Ne visuomet mikroskopiniais grybais užteršti grūdai yra toksiški. Tačiau mikotoksinai išlieka ilgam, nes yra stabilūs, net jei sunaikinamas grybas- producentas. Vienintelis patikimas būdas išvengti maistinių ir pašarinių grūdų užterštumo mikotoksinais- užkirsti kelią mikroskopiniams grybams grūduose daugintis. Šiam tikslui taikomi skirtingi pašarų užterštumo mikroskopiniais grybais ir mikotoksinų kiekio bei toksiškumo nustatymo metodai.

Turi būti taikomos kompleksinės profilaktikos priemonės: tinkamas javų nuėmimo ir grūdų sandėliavimo sąlygos, fizikiniai bei cheminiai grūdų apdorojimo būdai (konservantai, detoksikuojantys preparatai). Tokios higieninės priemonės kaip fungistatiniai ir fungicidiniai preparatai gali veiksmingai nutraukti mikroskopinių grybų invaziją, tačiau jie neturi įtakos mikotoksinų koncentracijai, kuri būna susidariusi dar prieš vartojant fungistatines ar fungicidines priemones.
Apžvelgiant mikroskopinių grybų ir mikotoksinų biologiją, akivaizdu, kad kasdienėje žemės ūkio praktikoje nėra vieningos strategijos, kuri perspėtų apie mikroskopinių grybų invaziją ir jų produkuojamus toksinus.

Darbo tikslas. Atlikti dviejų metų koncentruotųjų pašarų mikotoksikologinių tyrimų analizę, įvertinti cheminio konservanto CALPRONA NC panaudojimo galimybes.

Darbo uždaviniai:
1. Ištirti aflatoksino Bi, zearalenono, T- 2 toksino ir deoksinivalenolo mikotoksinų kiekius pašaruose, panaudojant imunofermentinės analizės (IFA) ir plonasluoksnės chromatografijos metodus.
2. Nustatyti minimalius, maksimalius ir vidutinius lygius ištirtuose koncentruotuose pašaruose ir palyginti su normatyvais.
3. Palyginti dviejų metų mikotoksinų vertes koncentruotuose pašaruose.
4. Ištirti konservanto CALPRONA NC mikostatinį poveikį grūduose po derliaus nuėmimo.
1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1 TRUMPA MIKOTOKSIKOZIŲ TYRIMO ISTORIJA

Terminas mikotoksinas yra kilęs iš graikų kalbos žodžių mykes- grybas ir toxikon- nuodai. Kol nežinota apie mikotoksinus kaip medžiagas, buvo manyta, kad susirgimus sukelia mikroorganizmai, nuodingi augalai.

Istoriniai šaltiniai byloja, kad viduramžiais nuo apsinuodijimo mikroorganizmais, augalų išskiriamomis medžiagomis mirdavo šimtai tūkstančių žmonių. Pirmoji atpažinta ir aprašyta mikotoksikozė buvo ergotizmas, kurį sukelia skalsių alkaloidai. Susirgimas charakterizuojamas kaip nekrotinis, sukeliantis gangreną. Masinis šios ligos protrūkis aprašytas 934 metais Limože (Prancūzija).

Fusarium genties grybai, kaip nežinomos ligos sukėlėjai, taip pat aprašomi viduramžiais.

Kita aprašyta masinė mikotoksikozė, pasireiškusi aktyviau negu ergotizmas, buvo alimentinė toksinė aleukija. Aprašyta daugybė jos simptomų: leukopenija, burnos ertmės, ryklės ir žarnyno pažeidimai, sepsis, hemoraginė diatezė, pakitimai kaulų čiulpuose. Masinis šio susirgimo pasireiškimas užfiksuotas Rusijoje, Antrojo pasaulinio karo metais, vartojant supelijusius grūdus. Apie 60 procentų susirgusiųjų mirdavo. Nustatyta, kad pagrindiniai ligos sukėlėjai buvo Fusarium sporotrichioides, F. poae ir Cladosporium epiphyllum.

Po Antrojo pasaulinio karo Japonijoje buvo labai paplitusi intoksikacija, kurią sukėlė supeliję geltonos spalvos ryžiai. Pastebėta, kad valgant „geltonuosius ryžius”, žmones ištikdavo vėmimo ir traukulių priepuoliai, vėliau- paralyžius. Žmonės mirdavo praėjus 1- 3 dienoms po pirmųjų ligos požymių. Toksinius pokyčius sukėlė Penicillium genties mikroskopinių grybų, dar vadinamų mikromicetų, gaminami toksinai.
Iki šio amžiaus šeštojo dešimtmečio buvo ir daugiau mikotoksikozių pasireiškimo atvejų, dažnai priskiriamų neaiškios kilmės susirgimams. Požiūris į šią problemą labai pasikeitė prasidėjus „kalakutų X susirgimui” Didžiojoje Britanijoje, kai per keletą mėnesių nugaišo daugiau kaip 100 tūkstančių kalakutų ir ančiukų. Buvo pradėta ieškoti ryšio tarp ligos sukėlėjo ir padarinių. Iki tol mikotoksikozės buvo laikomos neaiškios etiologijos infekcinėmis arba medžiagų apykaitos ligomis. Kalti buvo žemės riešutų miltai, kuriuos vartojo kaip baltymų šaltinį, atvežtą į Angliją iš Brazilijos. Iš jų išskirtas mikromicetas Aspergillius flavus ir buvo įrodyta, kad kalakučiukų ir ančiukų gaišimo priežastis buvo mikotoksikozė, vėliau pavadinta aflatoksikoze.
Tyrinėjant aflatoksikozes, nustatyta daugelis kitų mikotoksikozių sukėlėjų. Mikotoksinai sukelia skirtingus pakitimus gyvūnų organizme: ūmų toksiškumą, mutageninius, kancerogeninius, estrogeninius efektus, pakeičia kraujo savybes (Bakutis, 2004).
1.2 GRŪDŲ MIKROBIOLOGINIS UŽTERŠTUMAS

1.2.1 Mikroskopiniai grybai- mikotoksinų producentai

Dėl gyvybinės mikroskopinių grybų veiklos gali susidaryti metabolitai, toksiški žmonėms ir gyvuliams (mikotoksinai), taip pat toksiškos mikroorganizmams medžiagos (antibiotikai). Žinoma apie 250 grybų rūšių, galinčių gaminti mikotoksinus (Bakutis, 2004).
Šiuo metu žinoma apie 400 grybų metabolitų, pasižyminčių toksiniu poveikiu organizmui. Mikotoksikozės- gyvulių, paukščių ir žuvų ligos, kuriomis susergama apsinuodijus pašaru, užterštu toksiškų grybų antriniais medžiagų apykaitos produktais- mikotoksinais. 1 lentelėje surašytos labiausiai paplitusios mikroskopinių grybų rūšys, gaminančios mikotoksinus.

Aspergillus flavus
Aspergillus parasiticus
Penicillium verrucosum
Aspergillus ochraceus
Fusarium sporotrichioides
F. poae, F. avenaceum
F. equiseti, F. moniliformine
F. roseum, F. graminearum ir kt.
F. moniliformine
Claviceps purpurea

Pastaruoju metu Lietuvoje paplitusių mikroskopinių grybų rūšių įvairovė pastebimai prasiplėtė, nes padažnėjo žmonių migracija, pagausėjo maisto, pašarų ir žemės ūkio produktų bei prekių importas.
Mikroskopinių grybų augimo charakteristikos gali ne visai koreliuoti su mikotoksinų gamyba. Kitaip tariant, kolonijų kiekis tam tikrame maisto produkte ar pašare yra patikimas rodiklis higienos kokybei įvertinti, tačiau jis neturi didelės reikšmės vertinant realų užterštumo mikotoksinais mastą (Bakutis, 2004).
1.2.2 Veiksniai, sąlygojantys mikroskopinių grybų augimą ir mikotoksinų gamybą

Jau lauko sąlygomis varpinių javų grūdai yra pažeidžiami mikroorganizmų. Užterštumo lygis tiesiogiai priklauso nuo oro sąlygų brendimo metu. Javai dažniausiai užkrečiami Fusarium, Alternaria, Cladosporium, Aspergillus ir Penicillium mikroskopinių grybų gentimis (Harazim ir kt., 1998). Augalai yra jautresni mikroskopinių grybų invazijai. Veiksniai, didinantys augalų jautrumą yra stresas, kurį sukelia skersvėjai, pernelyg intensyvus laistymas, vabzdžių ir pasticidų poveikis. Gamtoje grybus- patogenus gali išplatinti vėjas, vanduo, vabzdžiai ir paukščiai. Kai kurie mikroskopiniai grybai savo sporas skleidžia didesniais kiekiais dienos metu, kai vėjas yra stipresnis ir oro temperatūra aukštesnė (Fitt ir kt., 1989). Antras svarbus patogeninių grybų išplitimo būdas yra vanduo. Mikroskopiniai grybai plinta vėjo nešamais lietaus lašeliais. Sporos vėjuotą lietingą dieną gali būti nuneštos apytikriai 7 metrus (Pedersen ir kt., 1994). Didžiuliai vandens lašai sujungia daug sporų ir tokiu būdu sąlygoja mikroskopinių grybų išplitimą. Kai lietaus lašai krenta ant žemės, jie suskyla į mažus lašelius ir jų judėjimo greitis tiesiogiai proporcingas jų dydžiui, kuriuose sporų skaičius lyginamas su santykiniu aukščio ir atstumo nuotoliu nuo natūralaus vandens šaltinio (Jenkinson ir kt., 1994; Pedersen ir kt., 1994). Fusarium rūšys yra tipiškas pavyzdys grybų patogenų, plintančių vandeniu (Fitt ir kt., 1989).
Augalų patogenai gali būti taip pat išnešiojami vabzdžių, erkių. Vabzdžiai gali išnešioti grybų sporas ant augalų, o taip pat nuo vieno augalo ant kito. Dažnai lipnios grybų sporos prilimpa prie vabzdžių, kai jie juda užkrėstu augalu (Agrios, 1997). Kanadiečių mokslininkai aptiko F. sporotrichioides, F. culumorum, F. graminearum ir kitas Fusarium rūšių sporas ant vikšrų, rastų dirvožemyje ant augalų šaknų (Diabotrica spp.), boružių (Epilachna spp.) ir spragių (Glisochrochlius quadrisignatus) (Miller ir kt., 1998).
Mikroskopinių grybų plitimo intensyvumas priklauso nuo dirvožemio pH bei sudėties. Labiau Fusarium grybais užsikrečiama, kai dirvožemio pH yra 5- 6 ir kai dirvožemyje yra daugiau kalio, rečiau- derlingose žemumose, prie upių (Bakutis, 2004).
Taip pat mikroskopinių grybų išplitimui įtakoja besikeičiančios agrocheminės technologijos: sėjomainų nepaisymas, užsitęsusi sėja, šiaudų smulkinimas ir palikimas laukuose, dirvos įdirbimo pasikeitimas, augimo reguliatorių panaudojimas, padidintas tręšimas azotu ir t. t. (Baterman ir kt., 1998; Dill- Macky ir kt., 2000; Henriksen, 1999; Henriksen, 2000). Kviečių varpų fuzariozės laipsnis yra didesnis lyginant su miežių, jeigu kviečiai yra sėjami po kviečių ir yra mažesnis, jeigu kviečiai sėjami po sojos pupelių (Dill- Macky ir kt., 2000). Piktžolių kontrolė sumažina javų užterštumą Fusarium genties mikroskopiniais grybais. Tai geriausiai pasiekiama, nors plačiai paplitusios piktžolės ir dobilai yra kaip alternatyva daugybės Fusarium rūšių išplitimui, kuris sukelia javų šaknų puvinį ir varpų fuzariozę (Horberg ir kt., 2000).
Italų mokslininkai nurodė, kad Fusarium konidijų kiekis augalų viduje ir išorėje padidėja, esant didesniam lietingų dienų skaičiui (Rossi ir kt., 2000). Kai javai apdulkinimo metu veikiami drėgmės ar kritulių, dažniausiai padidėja varpų užsikrėtimas F. culumorum ir F. avenaceum (Parry ir kt., 1995; Henriksen ir kt., 2000).
Ant augalo mikroskopinių grybų rūšių išsidėstymas yra skirtingas: F. poae daugiausiai išskiriamas iš varpos ir aukštesniųjų augalų dalių ir tik kelis kartus aptiktas ant stiebo pagrindo ir lapų (Polley ir kt., 1995; Jennings ir kt., 2000). F. culumorum ir F. avenaceum aptinkamas ant augalų viršūnių, kai anksti pavasarį užkrečiamas stiebo pagrindas, augalams augant, kyla aukštyn ir užkrečia varpą žydėjimo metu (Polley ir kt., 1995; Hall ir kt., 1998; Henriksen ir kt., 2000). Pirmiausiai užsikrečia apatiniai lapai, o vėliau, augalui augant, kyla užkratas aukštyn (Zinkernagel ir kt., 1997).
Viename grame ką tik iškultų grūdų gali būti iki 6000 tūkstančių bakterijų ir iki 80 tūkstančių mikroskopinių grybų sporų. Gamtoje (dirvoje, vandenyje, mėšle) išplitusios įvairios bakterijos. E. coli, Cl. Perfinges, Salmonella spp. randamos ir ant augalų ( Bakutis ir kt., 2000).
Sandėliuojant grūdus pradeda vystytis taip vadinama sandėlių mikroflora. Ima vyrauti Aspergillus, Penicillium, Rhizopus, Mucor genčių grybai (Langseth ir kt., 1996). Susidarius palankioms sąlygoms grybai ir bakterijos gali vystytis ir bloginti grūdų kokybę
(Abramson, 1997).
Pagrindiniai veiksniai, darantys įtaką mikroskopinių grybų augimui, yra temperatūra, substrato savybės (vandens aktyvumas, cheminė sudėtis), pH, šviesa, klimato sąlygos
(Abramson, 1997).
Daugelio tyrimų duomenimis įrodyta, kad mikromicetų augimui ir toksinų produkavimui įtakoja substrato cheminė sudėtis. Įtakai įrodyti sukurta nemažai sintetinių ir pusiau sintetinių terpių. Labai svarbus terpėje yra anglies (C) ir azoto (N) santykis. Šiuos mikotoksinų produkavimo veiksnius pateikė Hohenheimo universiteto profesorius W. Drochner.

Anksčiau manyta, kad grybai yra aerobai. Pastaruoju metu nustatyta, kad grybai gali augti
net anaerobinėmis sąlygomis. Jų augimas priklauso ir nuo aplinkos dujų sudėties. .
Mikroorganizmų kiekis grūduose priklauso nuo pradinio aruodų užterštumo, deguonies ir anglies dvideginio santykio aruode, konservavimo, džiovinimo, temperatūros, santykinės drėgmės, saugojimo laiko, grūdų ventiliacijos, saugyklos higienos bei grūdų kokybės.

Vienu iš labai aktyvių biocenozių komponentų yra mikroskopiniai grybai, kurie įeina į kiekvienos ekosistemos heterotrofinį bloką, todėl jie plačiai paplitę. Jie lengvai prisitaiko prie kintančių aplinkos sąlygų, kolonizuoja bei asimiliuoja daugel substratų (Lugauskas, 2002).
Kai grūdai būna užteršti mikroskopiniais grybais, ant grūdų matomas micelis ar tamsios dėmės. Labai svarbu nustatyti pašarų arba maisto produktų užterštumą mikroskopiniais grybais, nustatyti jų kiekį, rūšinę sudėtį. Pagal tai galima orientuotis, kokie mikotoksinai galėtų būti randami tiriamajame objekte. Tai palengvina brangiai kainuojančią mikotoksinų nustatymo diagnostiką (Eriksen, 1998).
Tradicinis mikroskopinių grybų išskyrimas ir identifikavimas yra atliekamas auginant išskirtus mikroskopinius grybus ant skirtingų dirbtinių terpių, identifikuojant pagal specifinius morfologinius požymius ir taip pat laukuose aptinkant juos ant augalų. Greičiausiai mikotoksinai nustatomi polimerazine grandinine reakcija (PGR) (Schilling, 1996; Parry ir kt., 1996).
Bendrai nustatant mikroskopinių grybų kolonijų ypatumus, vertinamas jų dydis, išvaizda, paviršiaus lygumas, micelio tankumas, spalva, zoniškumas, kvapas, kolonijos apatinės pusės spalva ir t. t. Mikroskopuojant analizuojama ne tik grybo struktūra, bet pagal hifų bei micelio fragmentus galima spręsti apie grybo rūšį (Lugauskas ir kt., 1997; Samson ir kt., 1988).
Kiekybinį pašarų užsikrėtimą mikroskopiniais grybais galimas nustatyti skiedimo metodu (KypacoBa, 1971).
Siekiant išaiškinti grūdų paviršiuje esančius mikroskopinius grybus ir nustatyti jų pradų kiekį, naudojamas modifikuotas nuoplovų fiziologiniu tirpalu metodas (CMnpHOBa, 1989).
Pirmi sėklų užsikrėtimo požymiai yra įvairūs pakenkimai ant sėklų paviršiaus, įtakojantys augalų augimo sulėtėjimą ir galiausiai augalų žūtį. Išgyvenus javų daigams, jie būna sulipę, apraizgyti grybų miceliu (ypač Fusarium), ant jų vėliau pradeda vystytis dėmėtasis puvinys. Puvinio požymiai yra pakenkimai ant stiebo pagrindo, kuris gali tapti juodas ar negyvas. Šie požymiai yra ne specifiniai rūšims ir gali būti klaidinami Bipolaris sorokiniana, Drechslera teres, D. tritici- repentis, Pseudocercosporella herpotrichoides (Rossi ir kt., 2000). Ant lapų, jų prisegimo vietose, pastebimos tamsios dėmės (Parry ir kt., 1994). Kai liga progresuoja, lapai tampa tamsūs ir galiausiai žūva (Henriksen ir kt., 2000).
Jeigu mikroskopinių grybų sporos patenka ant javų varpų, grybai gali toliau vystytis. Varpų užsikrėtimą parodo mažos dėmės, kurios susidaro šalia sporų. Tai infekcijos metu varpos lieka tuščios ar grūdai būna maži, raukšlėti (Parry kt., 1994).
Mikroskopiniai grybai yra heterotrofiniai organizmai, kurie skirstomi į saprofitus ir patogenus. Saprofitai mitybai naudoja nesudėtingas organines medžiagas ir gali gyventi be gyvo organizmo. Patogeniniai grybai savo gyvybiniams poreikiams naudoja gyvo organizmo maisto medžiagas. Tačiau toks skirstymas yra sąlyginis. Esant atitinkamoms sąlygoms, kai kurios saprofitų rūšys gali tapti patogeninėmis ir pažeisti gyvą organizmą (Baliukonienė, 2005).
Pagal šiuolaikinę klasifikaciją (Lugauskas ir kt., 2002) dauguma toksiškų ir patogeniškų rūšių grybų priskiriami mitosporiniams grybams (Deuteromycotina, Deuteromyces, Fungi imerfecti, nelytiniu- vegetatyviniu būdu besidauginantys grybai.

1.2.4 Svarbiausios mikotoksinų grupės, jų charakteristika, paplitimas

Šiuo metu yra žinoma virš 400 įvairių mikotoksinų, kurie toksiškai veikia įvairias gyvūnų rūšis. Dėl visuotinio paplitimo jie laikomi vienu iš svarbiausių žmogaus ir gyvulių sveikatos rizikos veiksnių (PSO 1998/1999).
Kadangi mikotoksinų įvairovė didelė, nagrinėjant jų poveikį organizmui išskiriamos pavojingiausių ir labiausiai išplitusių mikotoksinų grupės. Vidurio ir Šiaurės Europos kraštų pašaruose ir maisto produktuose labiausiai paplitę šie mikotoksinai: trichotecenai, zearalenonas, fumozinai, ochratoksinai, aflatoksinai.
Mikotoksinai traktuojami kaip antriniai mikroskopinių grybų medžiagų apykaitos metabolitai. Mikotoksinai trikdo žmonių sveikatą, sukelia gyvulių ligas arba sumažina jų produktyvumą, todėl gyvulininkystė patiria ekonominių nuostolių (Baliukonienė, 2005).

Mikotoksinų poveikis žmonėms ir gyvuliams gali būti tiesioginis ir netiesioginis. Tiesioginis pasireiškia tada, kai mitybos grandinėje dalyvauja produktas, kuriame vyksta mikotoksinų gamyba: sulėtėja augimas, susilpnėja imunitetas, sumažėja atsparumas infekcijai, sumažėja produktyvumas, randasi augliai ir pan. Ūmiu mikotoksikozės atveju, suvartojus didelį mikotoksinų kiekį, gyvuliai ar paukščiai neretai nugaišta.
Netiesioginis mikotoksinų poveikis pasireiškia tada, kai valgoma mikotoksinais užkrėstą maistą (pieną, mėsą, kiaušinius). Kitaip tariant, mikotoksinai gaunami per tarpinius organizmus.
Gyvulių jautrumas mikotoksinams priklauso nuo amžiaus, lyties ir mitybos. Įvairūs toksinų kiekiai skirtingai veikia organizmą. Poveikis priklauso nuo daugelio rizikos veiksnių: toksinų kiekio, pašaro laikymo sąlygų, patalpų mikroklimato ir kt. (Pavilionis ir kt., 2000).
Tačiau neįmanoma reikalauti, kad žemės ūkio produktuose visiškai nebūtų mikotoksinų, kadangi žaliavos gali būti užterštos augalams augant, derliaus nuėmimo metu, juos transportuojant. Didelis žemės ūkio žaliavų užterštumas stebimas tose šalyse, kur nėra pakankamai išvystyta augalų auginimo sistema ir derliaus apdorojimo technologijos, kurios apsaugo nuo mikroskopinių grybų augimo ir mikotoksinų gamybos (Smith ir kt., 1994).
Pietų ir Vidurio Europoje išaugintuose grūduose vyrauja Fusarium genties produkuojami toksinai. Trichotecenai vyrauja grūduose- kviečiuose, miežiuose, avižose, kukurūzuose. Deoksinivalenolas (DON) yra dažniausiai aptinkamas mikotoksinas pasaulyje. Juo užteršti grūdai (apie 50 %) randami Europoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Pietų Afrikoje ir Naujojoje Zelandijoje. Šio toksino kiekis siekia 1- 67000 ug/kg (5 lentelė) (Placinta ir kt., 1999).

Iš atliktų tyrimų galima spręsti, kad fuzariotoksinų daugiausia randama Vidurio Europoje išaugintuose javuose. Daugiausia buvo rasta DON, todėl manoma, kad Vidurio Europos sąlygoms pavojingiausias būtent šis fuzariotoksinas.
Mikotoksinai Lietuvoje naudojamuose pašaruose detaliai tyrinėti tik paskutinį dešimtmetį. Iki tol neturėta duomenų apie jų išplitimą ir gausą. Dažniausiai aptinkami ochratoksinai ir fuzariotoksinai, ypač dažnai- trichotecenai, zearalenonas. Mūsų šalyje mikotoksinų tyrimai atliekami nustatant jų kiekį paruoštuose pašaruose ir pašarų žaliavose. 2000- 2002 metais tirtas mikotoksinų (DON, zearalenono, aflatoksinų) kiekis kombinuotuose pašaruose, žieminių ir vasarinių kultūrų grūduose- atskirais atvejais (6 lentelė) (Bakutis, 2004).

Mikotoksikozių ir bakterinio užterštumo profilaktikos priemonės turėtų būti taikomos visuose etapuose. Javus reikia tinkamai užauginti, konservuoti nuimtą derlių, įvertinti mikotoksikologiniu ir sanitariniu požiūriu, jei reikia- nukenksminti.
Grūdų mikologinio ir bakterinio užterštumo prevencijos priemones galima suskirstyti į du etapus: priemones iki derliaus nuėmimo ir priemones po derliaus nuėmimo. Mikroskopinių grybų sporos, kai kurie mikroorganizmai laikosi dirvoje. Javai apsikrečia jais vegetacijos metu. Šiame etape prevencijai siūlomos agrocheminės priemonės (sėjomainos, tinkamas dirvos įdirbimas ir
kt.).
Grūdų saugyklose reikia sudaryti tinkamas sandėliavimo sąlygas (temperatūra ir kt.)
(Bakutis ir kt., 2000).
Skirtingi fizikiniai, cheminiai ir biologiniai metodai naudojami mikotoksinų toksiškumo sumažinimui užterštuose javuose ir pašaruose. Taikomi tokie fizikiniai metodai: valymas ir plovimas, lukštenimas, malimas, atskyrimas užterštų grūdų nuo neužterštų ir įvairios kaitinimo formos. Be to, šių metodų efektyvumas priklauso nuo užterštumo ir mikotoksino išplitimo laipsnio. Po kviečių pramoninio apdirbimo DON sumažėjo 40 % (Kupier- Goodman, 1994).
Cheminiai būdai detoksikuojant cheminiais reagentais- rūgštimis yra paremti oksidinimu, redukavimu, chloravimu (dezinfekavimu). Daugelis chemikalų pasižymi nedideliu poveikiu ar neturi jokio poveikio trichotecenų koncentracijoms. Be to, cheminis poveikis mažina grūdų maistines medžiagas. Pastaraisiais metais toksinų biologinė detoksikacija pasiekė teigiamų rezultatų (Shima ir kt., 1997; Karlovsky, 1999). Esant skirtingiems mikotoksinų šaltiniams su skirtingomis cheminėmis charakteristikomis, sunku rasti kiekvienam toksinui dekontaminacijos būdą grūduose.

IŠVADOS IR PASIŪLYMAI

1. Tirti koncentruotieji pašarai yra užteršti mikroskopiniais grybais ir jų produkuojamais mikotoksinais: deoksinivalenolu (DON), zearalenonu, T- 2 toksinu ir aflatoksinu B1.
2. Koncentruotuose pašaruose didžiausi kiekiai (mg/kg arba ppm) yra randami deoksinivalenolo (DON) mikotoksino (0,095 ppm), lyginant su zearalenono (ZON) ir aflatoksino B1 kiekiais koncentruotuose pašaruose (0,003 ppm ir 0,001 ppm).
3. Kombinuotuose pašaruose kaupiasi daugiau mikotoksinų nei miežiuose ar kviečiuose-zearalenono 62, 6 proc., aflatoksino B1 71, 4 proc., deoksinivalenolo 14, 3 proc. daugiau.
4. Mikotoksinų kiekiai koncentruotuose pašaruose, lyginant 2003 metus ir 2004 metus, mažai yra pakitę. Nustatytas nepatikimas skirtumas (p<0,5). 5. Mikroskopinių grybų pradų skaičius (kolonijas sudarančių vienetų skaičius viename grame pašaro) kviečiuose ir miežiuose, panaudojus konservantą CALPRONA NC, sumažėja 10 kartų. 6. Konservantas CALPRONA NC neturi didelės įtakos mikotoksinų kiekių kitimui koncentruotuose pašaruose tiriamuoju laikotarpiu. Norint detaliau išnagrinėti mikrobiologinį, mikologinį ir mikotoksikologinį koncentruotųjų pašarų užterštumą, būtina atlikti tyrimus javams dar augant, bręstant bei derliaus nuėmimo metu. Suvežus grūdus, kaip galima greičiau nustatyti veiksnius, kurie skatina koncentruotųjų pašarų užterštumą. Kuo greičiau atlikti fizikinį arba cheminį konservavimą. Nesant galimybės efektyviai atlikti fizikinio konservavimo, rekomenduojama naudoti cheminį konservavimo būdą, pvz., su preparatu CALPRONA NC. Autorius: E. Lebedevaitė Atsisiųsti pilną darbą mikotoksinai