Mikromicetai yra plačiai paplitę gamtoje ir žmogų supančioje aplinkoje. Susidarius palankioms jiems vystytis sąlygoms, grybai gali pažeisti augalines žaliavas, maisto produktus, pašarus ir atnešti didelius nuostolius žemės ūkiui ir maisto pramonei.
Kai kurių rūšių mikromicetai yra kvėpavimo organų ligų, astmos, įvairių alerginių negalavimų, odos ligų priežastis, neretai sukelia įvairių organų gilumines mikozes, o jų išskiriami toksiški antriniai metabolitai – mikotoksinai – ženkliai pablogina maisto kokybę, kelia nuolatinį pavojų jo saugai.
Pasaulyje vis daugiau dėmesio skiriama mikromicetų ir jų produkuojamų mikotoksinų tyrimams. FAO duomenimis beveik 25 proc. pasaulyje surenkamo derliaus užkrėsta mikotoksinais. Dėl to netenkama 1000 milijonų tonų maisto produktų per metus.
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos specialistai vykdo įvežamų maisto produktų valstybinę kontrolę bei siekia užtikrinti, kad būtų importuojami tik kokybiški, pelėsiais ir jų toksinais -aflatoksinais – neužteršti riešutai.
Svarbu ne tik užtikrinti įvežamų riešutų saugą, bet ir sudaryti nepalankias sąlygas mikromicetams vystytis sandėliavimo metu.
Mikotoksinai yra labai atsparūs aplinkos veiksniams. Kai kurie mikotoksinai suyra tik esant 300 – 400oC (Bagdonavičius, 2003).
Darbo tikslas: Ištirti ant Lietuvoje išaugintų ir importuotų riešutų ir saulėgrąžų paplitusių mikromicetų rūšių įvairovę bei įvertinti mikotoksikologinį užterštumą.
Darbo uždaviniai:
• Įvertinti ant riešutų ir saulėgrąžų aptinkamų mikromicetų genčių įvairovę bei Aspergillus genties paplitimą.
• Palyginti iš įvairių vietų įsigytų riešutų ir saulėgrąžų mikologinę taršą.
• Ištirti riešutų bei saulėgrąžų užterštumą aflatoksinais.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Aplinkos veiksniai turintys įtakos mikromicetų vystymuisi
Mikromicetai kaip ekologijos veiksniai Lietuvoje pradėti tirti 1979 m. Tuo metu buvo aprašytos svarbiausios mikromicetų rūšys Lietuvoje: Penicillium notatum, Cladosporium herbarum, Aspergillus niger, Aspergillum flavus, Aureobasidium pullulans, Rhizopus nigrious (Olechnovičienė,
2005).
Mikromicetai yra mikroorganizmai, turintys sudėtingą fermentinę sistemą, kuri jiems leidžia augti įvairiomis pH, temperatūros ir drėgmės sąlygomis (Tabuc, Stefan, 2004).
Nemaža dalis mikromicetų pradeda vystytis ant augančio augalo, o baigia gyvenimo ciklą sandėliuose, kartais sukeldami gedimą. Todėl svarbu išaiškinti žaliavą pažeidžiančius mikromicetus ir ištirti jų savybes (Baliukonienė, 2007).
Žemės ūkio produktuose gali daugintis skirtingų rūšių grybai, kurie skirstomi į dvi pagrindines grupes: lauko ir sandėlio (Bagdonavičius, 2003; Semaškienė, Mankevičienė, 2005; Krasauskas, 2002).
Terminus „lauko ir sandėlio grybai” pirmąsyk nurodė Christensenas 1957 metais, kurie, visuotinai pripažinus, vartojami jau daugiau kaip penkis dešimtmečius, visuomet pabrėžiant, kad šios dvi grupės nėra taksonomiškai patvirtintos ir toks mikromicetų suskirstymas dažniausiai paremtas tik jų poreikiu drėgmės kiekiui substrate (Krasauskas, 2002).
Lauko grybams priklauso daugelis mikromicetų genčių tokių kaip: Alternaria, Cladosporium, Fusarium ir Drechslera. Šių genčių mikromicetai augalą pažeidžia prieš arba po derliaus nuėmimo. Grybai vystosi derliuje jam esant 20% drėgnumo. Sandėliavimo metu neretai išnyksta (Chelkowski,
1991).
Tačiau yra sunku nubrėžti aiškią ribą tarp lauko ir sandėlio grybų. Kartais kai kurie Fusarium genties mikromicetai gali būti randami sandėliuose, kai tuo tarpu tipiški sandėlio grybai kaip Aspergillus ir Penicillium gali būti aptinkami prieš derliaus nuėmimą, ypač šilto ir drėgno klimato regionuose (Chelkowski, 1991).
Naujas derlius būna užterštas tiek lauko, tiek sandėlių mikromicetų sporomis. Taršos lygis priklauso nuo temperatūros ir vandens aktyvumo (Chelkowski, 1991).
Mikromicetų kiekis ir įvairovė kinta derliaus nuėmimo metu, transportuojant (Baliukonienė,
2007).
Mikroskopinių grybų kiekio didėjimą augalinės produkcijos auginimo metu gali nulemti taikomos žemdirbystės sistemos, azoto trąšų kiekis, ypač lietingais metais, fungicidų naudojimas, augalų genotipas, užsitęsęs derliaus nuėmimas, meteorologinės sąlygos ir žaliavos drėgnis (Mankevičienė ir kt., 2007).
Išskiriamų mikotoksinų kiekiai ir proporcijos priklauso ne tik nuo grybų rūšių, bet ir nuo substrato (ardomo produkto) cheminės sudėties, aplinkos sąlygų visumos (Baliukonienė, 2007).
Mikromicetų pradai, kurių visada gausu aplinkoje, ima vystytis, kai tik susidaro palankios drėgmės ir temperatūros sąlygos (Lugauskas ir kt., 2004).
Drėgmė ir temperatūra yra svarbiausi veiksniai įtakojantys mikromicetų vystymąsi (Lugauskas ir kt., 2004; Lacey, Magan, 1991; Arora, 2004).
1.1.1. Drėgmė
Pagal drėgmės poreikį mikromicetai skirstomi:
1. kserofilai (nereiklūs drėgmei);
2. mezofilai (vidutiniškai reiklūs);
3. higrofilai (vystosi tik labai drėgnoje terpėje).
Mikromicetai daugiausia yra mezofilai ir kserofilai. Jų normaliai veiklai reikia nedaug drėgmės ir neaukštos temperatūros (Kuzmienė ir kt., 1999).
Kai kurie mikromicetai pradeda vystytis kai substrato santykinė drėgmė pasiekia 67-70%. Literatūros šaltiniuose vietoj santykinės substrato drėgmės, nurodytos procentais, dažnai pateikiamas kitas drėgmės rodiklis – aktyviojo vandens kiekis arba tiesiog vandens aktyvumas – aw (Lacey,
Magan, 1991; Lugauskas ir kt., 2004).
Vandens aktyvumas (aw), kaip fizikinis – cheminis rodiklis, pradėtas naudoti mikrobiologo Scott (1957). Jis įrodė, kad aw turi reikšmės tarp drėgmės maiste ir mikroorganizmų galimybės daugintis ir vystytis jame (Pitt, Hocking, 1999).
Vandens aktyvumas (aw) yra santykinis vandens garų slėgis, maisto vandens garų slėgis, švarus vanduo ir tomis pačiomis sąlygomis išreiškiamas trupmena. Padauginus šį santykį iš 100 gaunamas pusiausvyros santykinis drėgnumas, kurį maisto produktas pagamintų jei būtų apsuptas oru sandariame konteineryje pastovioje temperatūroje. Taigi maistas su vandens aktyvumu (aw) 0,7 atitinka 70% pusiausvyros santykinį drėgnumą (Whitfried, 1998).
Vandens aktyvumo skalė yra nuo 0 iki 1,0 (grynas vanduo). Tačiau maiste dažniausiai pasitaikantis vandens aktyvumas būna nuo 0,2 (labai sausuose produktuose) iki 0,99 (šviežiame maiste). Mikroskopiniai grybai auga, kai aw yra nuo 0,62 iki 1 (Whitfried, 1998).
Lauko mikromicetams priskiriami higrofilai. Šiai grupei priklauso Alternaria, Cladosporium, Fusarium ir kitų genčių grybai, kurie retai auga mažesniame kaip 0,90 aw. Tuo tarpu dauguma Aspergillus, kai kurios Penicillium rūšys mažiau reiklios drėgmei ir priskiriamos kserofilams (Lugauskas ir kt., 2004, Chelkowski, 1991).
J. Lacey, N. Magan (1991) teigė, kad minimalus aw kiekis įtakoja Penicillium genties mikromicetų sporų susidarymą ir augimo temperatūrą. Didėjant vandens aktyvumui (aw) reikalinga ir aukštesnė temperatūra, pvz. 0,81 – 0,83 aw reikalinga 160 C, o tuo tarpu 0,83 – 0,86 aw reikalinga 300 C temperatūra. Minimalus vandens aktyvumas, lauko ir sandėlio mikromicetų, dviejų: vystymosi ir augimo fazių, esant 250 C temperatūrai.
IŠVADOS
1. Tyrimų metu, iš tirtų riešutų ir saulėgrąžų buvo išskirti ir identifikuoti 27 genčių
mikromicetai.
1.1. Identifikuotos Aspergillus genties mikromicetų rūšys: Aspergillus candidus, A. chevalieri, A. clavatus, A. fisher, A. flavus, A. fumigatus, A. niger, A. ochraceus, A. oryzae, A. sydowii, A. terreus, A. ustus, A. versicolor.
1.2. Ištyrus riešutus bei saulėgrąžas nustatytos vyraujančios mikromicetų gentys: Penicillium – 51,98% ir Aspergillus – 14,55% visų mėginių taršos, tuo tarpu atsitiktinės mikromicetų gentys -Acremonium, Botrytis, Mycelia sterilia, Scopulariopsis, Ulocladium, Wallemia tarša siekė po – 0,04%.
2. Atlikus įvairių riešutų ir saulėgrąžų mikologinius tyrimus nustatytas bendras
mikromicetų pradų skaičius ant importuotų riešutų ir saulėgrąžų nuo 10,00 iki 1848,67 KSV/g.
2.1. Bendras mikromicetų pradų skaičius ant lietuviškų riešutų svyravo nuo 3,33 iki 833,33 KSV/g. Lietuviškuose riešutuose 2010 m. pavasarį tarša svyravo nuo 3,33 KSV/g iki 613,33 KSV/g. Lazdynų riešutuose iš Alytaus raj. ir graikiniuose riešutuose iš Šakių raj. neaptikta mikromicetų pradų. Lietuvoje užaugintų lazdyno riešutų ištirtų 2010 m. rudenį mikromicetų pradų skaičius vidutiniškai svyravo nuo 83,33KSV/g iki 833,33KSV/g. Lietuvoje užaugintų graikinių riešutų ištirtų 2010 m. rudenį mikromicetų pradų skaičius svyravo nuo 6,66KSV/g iki 340,00KSV/g. Tirtų lazdynų riešutų iš Alytaus raj. ir Kauno (5 mėginyje) neaptikta mikromicetų sporų.
3. Tyrimų laikotarpiu tirtuose skirtingos kilmės riešutų mėginiuose aflatoksinų (bendrai)
nustatyta nuo 0 iki 60 ug /kg.
3.1. Riešutuose ir saulėgrąžose įsigytose iš prekybos centrų tarša aflatoksinais svyravo tarp 0,1 ir 46,0 ug/kg. Aflatoksinų nebuvo nustatyta prekybos centruose įsigytuose bertoletijų riešutuose ištirtuose rudenį bei pavasarį, taip pat rudenį ištirtuose migdolų, bei negliaudytuose žemės riešutuose.
3.2. Riešutuose ir saulėgrąžose įsigytuose iš Prekybos miestelio „Urmas” tarša mikotoksinais svyravo tarp 0,1 ir 60,0 ug/kg. Aflatoksinų nebuvo nustatyta bertoletijų riešutuose ištirtuose rudenį ir pavasarį bei rudenį ištirtose saulėgrąžose, pavasarį įsigytuose migdolų, blanširuotuose žemės riešutuose ir pistacijose.
3.3. Aflatoksinų skaičius lietuviškuose lazdyno riešutuose tirtuose 2010 m. pavasarį – 2011 m. rudenį svyravo tarp 0,6 ug/kg – 17,6 ug/kg. Lazdynų riešutų iš: Šalčininkų, Kaišiadorių, Alytaus ir 2 mėginio iš Marijampolės tarša aflatoksinais (bendrai) neaptikta.
3.4. Aflatoksinų skaičius Lietuvoje užaugintuose graikiniuose riešutuose ištirtuose 2010 m. pavasarį – 2011 m. rudenį svyravo tarp 6,10 (g/kg – 49,80 (g/kg.
LIETATŪRA
1. Adebajo L. O., Diyaolu S. A. Mycology and spoilage of retail cashew nuts. African Journal of Biotechnology. 2003. T. 2 (10). P. 369-373.
2. Arora D. K. Fungal Biotechnology in Agricultural Food and Environmental Applications. New York, 2004. P. 312 – 314.
3. Bagdonavičius A. Mikotoksinų pavojus neperdėtas. Mano ūkis. http://www.manoukis.lt/index.php?m=1&s=214&z=14. Prieiga per internetą 2010 12 15.
4. Bakutis B. Mikotoksinai gyvulių pašaruose. Kaunas. Terra Publica. 2004. P. 6-55.
5. Baliukonienė V. Mikotoksinų kaupimosi pašaruose dėsningumai bei jų poveikis organizmui. Daktaro disertacija. Kaunas. 2007. 5- 30 p.
6. Baliukonienė V., Bakutis B., Lugauskas A. Mikotoksinai augalinės kilmės maisto žaliavose ir produktuose. 2010.
7. Barkai – Golan R., Paster N. Mycotoxins in Fruits and Vegetables. JAV. Academic press. 2008. P. 116 – 189.
8. Bennet J. W., Klich M. Mycotoxins. Clinical Microbiology Reviews. New Orleans, Louisiana. 2003. T. 16. P. 497-516.
9. Bozoglu F. Different mycotoxin inactivation applications and their inactivation mechanisms. Zbornik Matice srpske za prirodne nauke. Turkey. 2009. 117 P. 27—35.
10. Bukelskienė V., Baltriukienė D. Study of health risks associated with Aspergillus amstelodami and its mycotoxic effects. Vilnius . Ekologija. 2006. Nr. 3. P. 42-47.
11. Chelkowski J. Cereal grain mycotoxins. Fungi and quality in drying and storage. Amsterdam,
London, New York, Tokyo, 1991. P. 77 – 187.
12. Chum H. S., Kim H. J., Ok E. H., Hwangand J., Chung D. Determination of aflatoxin in nuts and their products consumed is South Korea. Food Chemistry. Korea, 2006, T. 102 (1). P. 385-391.
13. Cornell University. Department of animal science. Aflatoxins : Occurrence and Health Risks. http://www.ansci.cornell.edu/plants/toxicagents/aflatoxin/aflatoxin.html. Prieiga per internetą 2011 04
03.
14. Černauskas A. Mikotoksinų poveikis gyvulių sveikatai. Mano ūkis.
http://www.manoukis.lt/print forms/print st z.php?s=864&z=40. Prieiga per internetą 2010 12 15.
15. Dabkevičius Z., Sirvydas P. A. Sinkevičienė J. Šaluchaitė A. Vasiliauskaitė I. Fizinių veiksnių ir cheminių priemonių svarba išvengiant vasarinių miežių ligų. Žemės ūkio mokslai. 2008. T. 15 (4). P. 28-34.
16. Danilčenko H. Jarienė E. Paulauskienė, A. Augalinių maisto produktų kokybė ir sauga. Kaunas.
2007. P. 89 – 90.
17. Dijksterhuis J. Samson R. A. Food Mycology: A Multifaced Approach to Fungi and Food. CRC Press. UK. 2007. P. 140-201.
18. Doster M. A., Michailides T. J. Aspergillus Moulds and Aflatoxins in Pistachio Nuts in California. Postharvest Pathology and Mycotoxins. California. 1994. T. 84 (6). P. 583 – 590.
19. Drochner, W. Mycotoxine – die unsichtbare Gefahr Top Agar. 1998. 8 – 9 p.
20. Europos Sąjungos oficialusis leidinys. Komisijos reglamentas (ES) Nr. 165/2010. Europos
Komisija. 2010 2 27. 8 – 12.
21. Europos Komisija.
http: //ec. europa. eu/food/food/chemicalsafety/contaminants/guidance-2010 lt. pdf Prieiga per internetą 2011 03 03.
22. Food Science Australia. Australia: Water activity in food. http://www.foodscience.afisc.csiro.au/water fs.htm. Prieiga per internetą 2009 11 26.
23. Freire F., Kozakiewicz Z., Paterson R. Mycoflora and mycotoxins in Brazilian black pepper, white pepper and Brazil nuts. Mycopathologia. Brazil. 2000. T. 149(1). P. 13-9.
24. Freire F., Kozakiewicz Z., Paterson R. Mycoflora and mycotoxins of Brazilian cashew kernels. Mycopathologia. Brazil. 1999. T. 145(2). P. 95-103.
25. Yazdanpanah H., Mohammadi T., Abouhossain G., Cheraghali A. M. Effect of roasting on degradation of Aflatoxins in contaminated pistachio nuts. Food and Chemical Toxicology. Iran. 2005.
T. 43 (7). P. 1135-1139.
26. Yousef M. S., El – Magharaby O.M.O., Ibrahim Y. M. Mycobiota and Mycotoxins of Egyptian Peanut (Arachis hypogeae L.) Seeds. International Journal of Botany. Asian. 2008.
27. Jimenez M., Mateo R., Querol A., Huerta T., Hernandez E. Mycotoxins and mycotoxigenic moulds in nuts and sunflower seeds for human consumption. Mycopathologia Spain. 1990. T. 115 (2).
P. 121 – 127.
28. Juodeikienė G., Kunigėlis V., Vidnamtienė D., Koe W., J. Acoustic screening method for the determination of deoxynivalenol (DON) in wheat. Veterinarija ir zootechnika. Kaunas. 2004. T. 25 (47) P. 52 – 59.
29. Juozaitienė V., Kerzienė S. Biometrija ir kompiuterinė duomenų analizė. Kaunas. 2001. P. 114.
30. Kazlauskaitė G. Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Apsvarstyti riešutų ir juos vedančių augalų pavadinimai. Vilnius. 2003. http://www.vlkk.lt/lit/nauiienos/nauiiena.72.html. Prieiga per internetą 2010 08 09.
31. Khayria M., Zohri A. Fungal flora and mycotoxins of six kinds of nut seeds for human consumption in Saudi Arabia. Mycopathologia. Egypt. 1993. T. 124 (1). P. 55-64.
32. Khosravi A. R., Shokri H., Ziglari T. Evaluation of Fungal Flora in Some Important Nut Products (Pistachio, Peanut, Hazelnut and Almond) in Tehran, Iran. Pakistan Journal of Nutrition
Tehran. 2007. T. 6 ( 5). P. 460-462.
33. Krasauskas A. Maistinius ir pašarinius grūdus pažeidžiantys mikromicetai ir jų biologiniai ypatumai. Daktaro disertacijos santrauka. Kaunas. 2002. 3 p.
34. Kuzmienė G., Pažarauskienė J., Sirtautaitė S. Augalininkystės produktų laikymas ir perdirbimas. Vilnius. 1999. 78 p.
35. Lacey, J., Magan N. 1991. Fungi in cereal grain: their occurrence and water and temperature relationships. In: Cereal Grain: Mycotoxins, Fungi and Quality in Drying and Storage (J. Chelkowski, ed.). Amsterdam: Elsevier. P. 77-118.
36. Lawley R., Aflatoxins. Food Safety Watch. http://www.foodsafetywatch.com/public/482.cfm. Prieiga per internetą 2011 02 26.
37. Lee H. B., Magan N. Environmental factors and nutritional utilization patterns affect niche overlap indices between Aspergillus ochraceus and other spoilage fungi. Letters in applied microbiology. UK, 1999. T. 28(4). P. 300-4.
38. Loiveke H., Ilumae E., Laimatmm H. Microfungi in grain and grain feeds and their potential toxicity. Agronomy Research. Estonia. 2004. T. 2 (2). P. 195 – 205.
39. Lokman A. Inhibitory effect of essential oil on aflatoxin activities. African Journal of Biotechnology. 2010. T. 9(17). P. 2474-2481.
40. Lubna S. N. Prevention and Control of Fungi Contaminated Stored Pistachio Nuts Imported to Saudi Arabia. The Official Journal of the Saudi Biological Society. Saudi Arabia. 2008. T. 15 (1) P. 105-112.
41. Lugauskas A. Mikotoksinų kaupimosi maiste dėsningumai ir prevencinių saugos priemonių paieška. Maisto chemija ir technologija. Vilnius. 2006. T. 40 (2). P. 16 – 27.
42. Lugauskas A. Mikotoksinų kaupimosi maiste dėsningumai ir prevencinių saugos priemonių paieška. Maisto chemija ir technologija. Vilnius. 2006. T. 40 (2). P. 16 – 27.
43. Lugauskas A., Nivinskienė O., Selskienė A., Grigucevičienė A. Dulkės pavojingas maisto žaliavos ir produktų taršos ekologinis veiksnys. Maisto chemija ir technologija. Vilnius.2007. T. 42 (1).
P. 27 – 35.
44. Lugauskas A., Krasauskas A., Repečkienė J. Ekologiniai veiksniai, lemiantys mikromicetų paplitimą ant javų grudų ir sojų sėklų. Lietuvos mokslų akademija. Vilnius. 2004. T. 2. P. 21 – 32.
45. Lugauskas A., Raudonienė V., Varnatė R., Dirginčiūtė V., Baliukonienė V., Bakutis B. Ecological and sanitary significance of micromycetes brought from abroad with various foodstuffs of floral origin. Ekologija. T. 3. P. 28-41.
46. Lugauskas A., Selskienė A., Butkienė R., Kemzūraitė A., Railienė M., Zvicevičius E. Mikromicetai grūduose ir jų perdirbimo produktuose. Maisto chemija ir technologija. 2009. T. 43 ( 2). P. 57 – 65.
47. Lugauskas A., Stakėnienė J. Mikromicetai, paplitę ant sandėliuose ir prekyboje esančių vaisių ir
uogų. Ekologija. Vilnius. 2001. T. 1. P. 3 – 11.
48. Mankevičienė A., Auškalnienė O. Kukurūzų grūdų užterštumas toksiškais pelėsiniais grybais ir mikotoksinais. Gyvulininkystė. 2004. T. 45. P. 58-70.
49. Mankevičienė A., Dabkevičius Z., Supronienė S., Mačkinaitė R. Mikroskopinių grybų plitimo ir mikotoksinų kiekio žieminių kviečių grūduose priklausomumas nuo jų nuėmimo laiko. Žemdirbystė. 2007. T. 94 ( 3) P. 162-175.
50. Mickienė R., Šiugždaitė J., Bakutis B. Eterinių aliejų poveikis mikromicetams, išskirtiems iš paukštynų oro. Veterinarija ir zootechnika. Kaunas. 2007. T. 40 (62). P. 49 – 54.
51. Mubatanhema W., Wilson D. M. Detection, control and management of mycotoxins in southern Africa. Detection, Control and Management of Mycotoxins in Southern Africa. USA. 2001
psl 20 – 31.
52. Olechnovičienė J. Ekologinių veiksnių įtakos žmogaus sveikatai tyrimai. Ekologija. 2005. T. 1.
P. 27-30.
53. Paškevičius A., Marčiukaitienė I., Lauraitis J. Mentax (Butenafino hidrochlorido) fungicidinio
poveikio dažniausiai Lietuvoje išskiriamiems mikozių sukėlėjams įvertinimas. Gydymo menas. 2004.
T. 2(22). P. 15-18.
54. Požėlienė A., Lynikienė S. Efektyvių elektromagnetinės prigimties veiksnių, mažinančių sėklų užterštumą mikrobiota, nustatymas. Žemės ūkio inžinerija. 2006. T. 38(1). P. 105-117.
55. Punam K. S., Shukla A. N. Survey of mycoflora counts, aflatoxin production and induced biochemical changes in walnut kernels. Journal of Stored Products Research. India. 2007. T. 44 (2). P.
169-172.
56. Pupinis G., Plieskis K. Bevandenio amoniako įtaka pašarinių grūdų džiovinimui. Žemės ūkio mokslai. Kaunas. 2007. T. 14. (1). P. 26-31.
57. Qazi J. I., Fayyaz Z. Aflatoxin contaminated foods and health risk perspective for Pakistani
population. Mycopath. Pakistan . 2006. T. 4(2). P. 27-34.
58. Raudonienė V., Lugauskas A. Micromycetes on imported fruit and vegetables. Botanica Lithuanica.Vilnius. 2005. T. 7. P. 55-64.
59. Semaškienė R., Mankevičienė A. Toksinus išskiriantys grybai užteršia produkciją. Mano ūkis. http://www.manoukis.lt/print forms/print st z.php?s=601&z=29. Prieiga per internetą 2010 08 13.
60. Shahnaz D., Ghaffar A. 1991a. Detection of seed-borne mycoflora of sunflower. Paistan.
T.23(2): 173-178.
61. Skurdenienė I., Ribikauskas V., Bakutis B. Ekologinio ūkio privalumai gyvulininkystėje.
Kaunas. 2007. P. 78 – 80.
62. Skurdenienė I., Ribikauskas V., Vaičionis G., Benediktavičiūtė-Kiškienė A. Kalakutidžių mikrobiologinio užterštumo tyrimai. Gyvulininkystė. 2004. T. 44. P. 76-85.
63. Stakėnienė J. Mikromicetai ant augalinės kilmės maisto produktų ir jų toksiškumo įvertinimas. Daktaro disertacijos santrauka. Kaunas. 2003. 3 p.
64. Steponavičienė A. Aplinkos veiksnių įtaka grūdų užterštumui popjūtinio apdorojimo technologijose. Daktaro disertacija. Kaunas. 2007. 98 p.
T. 4(4). P. 349 – 360.
65. Tabuc C., Stefan G. Assessment of mycologic and mycotoxicologic contamination of soybean, sunflower and rape seeds and meals during 2002 – 2004. Balotesti, 2004. T. 8. P. 51 – 56.
66. Tajik H., Rohami S. M. R., Moradi M. Detection of Anatoxin Ml in Raw and Commercial Pasteurized Milk in Urmia, Iran. Pakistan Journal of Biological Sciences. Iran.2007.T. 10 (22). P.
4103-4107.
67. Tarasevičienė Ž., Daiginamų sėklų cheminės sudėties, biologinio aktyvumo ir maistinės vertės kitimas. Daktaro disertacija. Kaunas. 2007. 6- 26 p.
68. Toronto Research Chemicals. http://www.trc-canada.com/index.php. Preiga per internetą 2011
05 05.
69. Veršilovskis A, Mikelsone V. Reduction of Aflatoxin B and B in Pistachio Nuts by Extraction
1 2
with Ethanol and Ethanol-Water Solutions. Maisto chemija ir technologija. 2006. T. 40 (2). P. 64 – 68.
70. Watanable T. Pictorial atlas of soil and seed fungi: morphologies of cultured fungi and key to species. Japan, 2002. 6 – 500.
71. Whitfrield F. Microbiology of food taints. International Journal of Food Science and Technology. Australia. 1998. T. 33(1). P. 31-51.
Darbo autorius: E. OKUNYTĖ
Atsiųsti pilną darbą tarsa-riesutuose