LIETUVOS PINIGŲ POLITIKA

Pinigų politika yra viena iš sudedamųjų valstybės ekonominės politikos dalių, todėl labai svarbu suvokti jos esmę ir veikimo dėsningumus.
Pinigų politika – tai gana sudėtingas procesas. Tinkamai vykdoma pinigų politika gali labai pagerinti šalies makroekonominius rodiklius, garantuoti bendrą šalies ekonomikos augimą. Vykdant pinigų politiką, labai svarbu pasirinkti tinkamą strategiją bei laikytis tam tikrų kriterijų, – tik tada ji tampa veiksminga.

Magistratūros baigiamajame darbe yra išskiriami trys pagrindiniai pinigų politikos elementai, tai:
1. siektini tikslai;
2. naudojamos priemonės;
3. gauti rezultatai.

Visi minėti elementai yra vienodai svarbūs ir susiję tarpusavyje. Teoriškai, yra begalė pinigų politikos tikslų ir begalė priemonių jiems pasiekti. Tik aiškiai apibrėžus siektinus pinigų politikos tikslus, yra pasirenkamos naudotinos pinigų politikos priemonės. Pagrindiniai siektini pinigų politikos tikslai gali būti keičiami, priklausomai nuo ekonominės situacijos šalyje, o pasirenkamas pinigų politikos priemones įtakoja aplinkos rizika, pinigų rinkos pokyčiai, banko sistemos likvidumo svyravimai. Be to, reikia atsižvelgti ir į tai, kad siekiami pinigų politikos tikslai gali konfliktuoti tarpusavyje. Apie pinigų politikos tikslų pasiekimo lygi, naudojamų pinigų politikos priemonių efektyvumą galima spręsti analizuojant pagrindinius šalies makroekonominius rodiklius.
Vykdant Lietuvos banko pinigų politiką, siekiama, kad ji lanksti, patikima, pagrįsta aiškia strategija bei sudaranti palankią aplinką verslui plėtoti. Koreguodamas savo politiką, Lietuvos bankas siekia, kad pokyčiai darytų tiesioginę įtaką krašto ekonomikai, finansų sektoriui, investuotojų bei verslininkų sprendimams. Laikotarpiu nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo iki šių dienų šalies pinigų politikoje įvyko daug svarbių permainų – kito ne tik Lietuvos banko vykdomos pinigų politikos tikslai, bet ir priemonės jiems pasiekti. Pinigų politika buvo nuolat tobulinama ir tikslinama.
Pinigų politikos tema rašo nemažai Lietuvos ir užsienio mokslininkų. Pagrindiniai Lietuvos mokslinikai rašantys šia tema yra S. Kropas, R. Kuodis, G. Nausėda, A. Šimėnas, I.Vetlov, B. Visokavičienė, Ž. Žilinskis. Daug informacijos šia tema yra: Lietuvos banko, Užsienio reikalų ministerijos, Finansų ministerijos ir kituose internetiniuose puslapiuose, užsienio autorių darbuose ir tarptautinių organizacijų leidiniuose.
Tyrimo objektas – Lietuvos pinigų politika.
Šio darbo tikslas – įvertinti Lietuvos pinigų politikos tikslų pasiekimo lygį ir numatyti perspektyvas Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą. Darbo uždavinai:
1) ištirti pinigų politikos tikslus, priemones ir rezultatus;
2) nustatyti Lietuvos banko pinigų politikos tikslus, priemones ir rezultatus po nepriklausomybės atkūrimo;
3) nustatyti Lietuvos pinigų politikos tikslus, priemones ir siektinus rezultatus įstojus į ES.
Tyrimo metodai – įstatymų bei įstatyminių aktų, reglamentuojančių Lietuvos banko veiklą analizė, Lietuvos bei užsienio šalių mokslinės literatūros analizė, lyginamoji analizė, loginė analizė ir sintezė, statistinė analizė, grafinis duomenų vaizdavimas.
Tyrimo laikotarpis – yra 1993-2004 m.
1. PINIGŲ POLITIKOS TIKSLAI, PRIEMONĖS IR REZULTATAI

1.1. Pinigų politikos tikslai

Paprastai pinigų politika laikoma vienu iš svarbiausių instrumentų vyriausybės rankose, kuriuo galima paveikti šalies ekonomiką. Kontroliuodama pinigų pasiūlą ir paklausą vyriausybė gali pasiekti ne tik ekonominius, bet ir politinius tikslus. Tačiau pagrindiniu tikslu yra laikomas makroekonominis stabilumas – t.y. žemas nedarbo lygis, ekonomikos augimas, mokėjimų balansas. Pinigų politika yra sudėtingas procesas, todėl ir įvairūs autoriai ją suvokia bei apibūdina skirtingai. Štai tik keletas jos apibrėžimų:
Monetaristinė politika – valstybės rengiamų bei realizuojamų priemonių ir veiksmų visuma, siekiant reguliuoti ekonominius procesus pinigų masės ir palūkanų normos kontrolės būdu [2].
Monetarinė politika – centrinio banko politika, reguliuojanti pinigų masės didėjimo tempus ir palūkanų normos pokyčius [10].
Pinigų politika – tai visuma veiksmų, pinigų reguliavimo priemonėmis užtikrinančių stabilų nacionalinės valiutos (pinigų) kursą (santykį) kitų valiutų atžvilgiu [30, p 35].
Apibendrinus galima teigti, kad pinigų politika – tai valstybės rengiamos ir įgyvendinamos priemonės ir veiksmai, kuriais siekiama reguliuoti ekonominius procesus, kontroliuojant pinigų masę ir palūkanų normą.
Kaip jau minėta, pinigų politika yra gana sudėtingas procesas. B. Povilaitis [33, p 94] teigia, kad formuojant šalies pinigų poliką reikia ne tik „suformuoti” banką ir jo vykdomą pinigų politiką, bet nemažiau svarbus ir kitas uždavinys – „įaugti” į sudėtingą pasaulinį centrinės bankininkystės mechanizmą.
Paprastai centrinio banko pagrindinė koncepcija yra prisidėti prie stabilios ir dinamiškos ekonomikos plėtojimo, sukuriant svarbiausią jos prielaidą – stabilius pinigus. Suprantama, jog pasirinkus tokią pinigų politikos strategiją daugiau atsakomybės, šalinant makroekonominius disbalansus, tenka fiskalinei ir pajamų politikai [29, p 4].
Galimas dvejopas pinigų stabilumo pobūdis: vidinis ir išorinis. Vidinis stabilumas reiškia pinigų perkamosios galios stabilumą arba palyginti stabilias kainas, o išorinis stabilumas yra tvirtas piniginio vieneto kursas stiprių užsienio valiutų atžvilgiu. Orientuojantis į išorinį piniginio vieneto stabilumą ir jį siejant su visuotinai pripažįstamomis užsienio valiutomis, galima veiksmingai stabilizuoti kainas, kadangi valiutos kurso fiksavimas leidžia iš išsivysčiusių užsienio valstybių „importuoti” mažesnę infliaciją.
Fiksuoto kurso sąlygomis bendrą palūkanų lygį lemia fundamentalūs ir nefundamentalūs veiksniai. Centrinis bankas negali ir neturi kontroliuoti išvestinių dydžių -pinigų pasiūlos ir bendro palūkanų lygio. Pinigų politikos priemonėmis siekiama riboti nefundamentalių veiksnių poveikį finansų rinkai, padedant išlaikyti arba greičiau pasiekti fundamentalių veiksnių lemiamą pusiausvyrą.
Prie fundamentalių veiksnių priskiriami:
1) mokėj imų balanso būklė;
2) bendroji ekonomikos konjunktūra (bendrojo vidaus produkto, infliacijos ir nedarbo dinamika bei prognozės);
3) šalies rizika;
4) bazinės valiutos (valiutų) palūkanų lygis ir jo kitimo tendencijos;
5) tarptautinių finansų rinkų tendencijos, darančios įtaką investicijų į kylančias rinkas, kurioms priklauso ir Lietuva, srautams;
6) kiti veiksniai, kurie lemia ekonomikos pusiausvyrą ar jos atkūrimą ir kurių dėl šios priežasties neįmanoma ir netikslinga atsverti pinigų politikos priemonėmis. Nefundamentaliais veiksniais laikytini veiksniai, sukeliantys laikinus finansų rinkos
nuokrypius nuo pusiausvyros (pavyzdžiui, stambūs pavieniai lėšų pervedimai į bankų sistemą vykdant Lietuvos Respublikos gyventojų santaupų atkūrimo įstatymą, Valstybės iždo sąskaitos perkėlimas į Lietuvos banką, pavieniai dideli finansiniai sandoriai, stambių užsienio paskolų gavimas arba grąžinimas ir kt).
Galutinis ir svarbiausias pinigų politikos tikslas visada išlieka panašus: pasiekti ir išlaikyti kainų stabilumą. Tik aukštas, be įtampos ir kiek galima labiau pamatuotas kainų stabilumo lygis laikomas sveiku ekonominio augimo ir pakankamo užimtumo lygio užtikrinimo pagrindu. Šio tikslo negalima pasiekti per trumpą laikotarpį, tačiau per vidutinį laikotarpį – įmanoma.
Siekiant tikslų visada lemiamą vaidmenį vaidina ir strategijos pasirinkimas. Tačiau kad ir kokią strategiją centrinis bankas pasirinktų, tam, kad pinigų politika būtų veiksminga, privalu laikytis tam tikrų kriterijų. Svarbiausi kriterijai yra šie:
1) pinigų politikos srategija turi būti suderinta su galutiniu kainų stabilumo tikslu. Ji turi būti nustatyta taip, kad kainų stabilumas būtų apsaugotas, kreipiant dėmesį į specifines šalies finansų sistemos aplinkybes ir į politikos perdavimo realiajai ekonomikai mechanizmą;
2) pinigų politikos strartegija turi būti skaidri ir suptrantama visuomenei, t.y. nepriklausomas centrinis bankas privalo nuolat įtikinamai paaiškinti savo veiksmus;
3) pinigų politikos strategija turi būti ilgalaikė, t.y. centrinis bankas turi laikytis
išmėgintų metodų, o tai raminančiai veiks finansų ir ekonomikos realųjį sektorius.
Strategija, kuri atitinka šiuos reikalavimus, užtikrins, kad visuomenei būtų priimtina centrinio banko pinigų politika, ji skatintų ir palaikytų pasitikėjimą finansų sistema ir taip padėtų siekiant galutinio tikslo – kainų stabilumo [18, p.48-49].
Egzistuoja ir kiti pinigų politikos tikslai:
1) skatinti finansų rinkos plėtrąj
2) spartinti integraciją į tarptautines organizacijas, derinant pinigų politikos priemones reikalavimais;
3) užtikrinti, kad visi banko įsipareigojimai bus padengti centriniame banke laikomomis aukso ir konvertuojamosios užsienio valiutos atsargomis, atėmus įsipareigojimus užsienio valiuta [20].
A. Jakutis, VI. Petraškevičius [10; 43] teigia, kad pagrindiniai pinigų politikos tikslai yra skatinti nacionalinio produkto gamybą bei užkirsti kelią nedarbo augimui ir infliacijai.
Tarp daugybės pinigų politikos tikslų, galima būtų išskirti keturis pagrindinius, kurių pasiekimui ir yra orientuota centrinio banko vykdoma pinigų politika. Jie pateikiami 1 paveiksle:

Pagrindiniai pinigų politikos tikslai

r

Tinkamas valiutos kursas
(išorinis pinigų stabilumas)
J

Spartus ekonomikos kilimas
J
\
Didelis užimtumas
J
c Stabilios kainos \
(vidinis pinigų stabilumas)
J

1 pav. Pinigų politikos tikslai

Centrinis bankas paprastai pasirenka vieną pagrindinį tikslą, o kiti tikslai yra tarpiniai. Kaip rodo ekonominė patirtis, centrinio banko iškeltus tikslus pasiekti vienu ir tuo pačiu metu yra sunku. Viena iš priežasčių yra ta, kad šie tikslai dažnai vienas kitam prieštarauja. Todėl centrinis bankas, siekdamas savo tikslų, susiduria su tam tikrais pavojais, kurie varžo jo veiksmus:
1) finansinės panikos sukėlimas;
2) per daug nestabilių palūkanų normų egzistavimas;
3) per didelė tam tikrų ekonomikos sektorių ribojimo našta;
4) užsienio investitorių pasitikėjimo praradimas.
Finansinė panika ir ją lydintis ekonomikos nuosmukis sukelia didelį nedarbą, todėl galima teigti, kad kelio užkirtimas finansinei panikai – tai didelio užimtumo tikslo dalis. Neleisti kilti finansinei panikai yra esminis centrinio banko rūpestis [27].
Centrinis bankas neskelbia pranešimų, atskleidžiančių, kokios yra jo įvairių tikslų alternatyvos. Jis nėra linkęs parodyti trumpalaikių konfliktų tarp siekiamų tikslų ir kartais teigia, kad reikia pasiekti vieną kurį tikslą, kad galima būtų siekti kitų. Toks nenoras atskleisti savo pasirinkimo nestebina, nes tikslai dažnai kinta priklausomai nuo situacijos. Be to, jei centrinis bankas pasakytų, jog atsisako vieno tikslo dėl kitų, tai šio tikslo šalininkai reaguotų priešiškai ir galėtų sudaryti sąjungą, kuri sumažintų centrinio banko savarankiškumą. Centrinis bankas turėtų kuo konkrečiau suformuluoti savo pagrindinį tikslą, nes tai leistų lengviau jį įgyvendinti ir sukeltų mažiau konfliktų centrinio banko veikloje.
Centrinis bankas viešai ir aiškiai apibrėždamas atitinkamuose įstatymuose bei teisės aktuose pinigų politikos tikslus, institucinę struktūrą, paaiškindamas pasirinktas pinigų politikos priemones tikslams įgyvendinti, leidžia visuomenei aiškiau suprasti banko siekius, geriausiai atitinkančius jos interesus. Aiškiai ir tiksliai įvardindamas savo tikslus ir kaip jų ketina siekti, centrinis bankas įsipareigoja laikytis tam tikro veiklos kurso, nuo kurio jam tampa sunku nukrypti. Kuo aiškiau įvardinti tikslai ir strategija, tuo lengviau visuomenei stebėti centrinio banko veiklą ir tuo didesnė tikimybė, kad centrinis bankas laikysis tikslų ir veiksmų plano [44, p.20].
Be to svarbu, kad centrinis bankas būtų nepriklausomas, nes:
1) nepriklausomas centrinis bankas negali būti įtakojamas politinių manipuliacijų. Jis pats sprendžia kokių ilgalaikių tikslų siekti, o ne įtakojamas siekiant trumpalaikių politinių siekių;
2) nepriklausomybė gali sustiprinti pinigų politikos veiksmingumą;
3) nepriklausomybė didina pasitikėjimą banku [37, p.596].
Taigi, magistrantės nuomone, tikslus centrinio banko vykdomos pinigų politikos tikslų apibrėžimas yra gana svarbus etapas. Bet be pinigų politikos tikslų, svarbu įvertinti ir taikomą jų pasiekimo mechanizmą. Kuriant aktyvią ir lanksčią pinigų politiką siekiama būtinas reformas grįsti laipsniškumo ir atsargumo principais, kad kiekvienas žingsnis būtų argumentuotas, kruopščiai parengtas, o vienos ar kitos įgyvendinamos priemonės stiprintų visuomenės pasitikėjimą centrinio banko politika.
1.2 Pinigų politikos priemonės

Pagrindinių centrinio banko tikslų pasiekimo efektyvumą lemia naudojamos pinigų politikos priemonės. Šiuolaikinėje bankininkystėje yra išskiriama nemažai pinigų politikos priemonių. Kiekvienas centrinis bankas, tiksliai apibrėžęs savo siektiną pinigų politikos tikslą, pasirenka ir priemones tam tikslui pasiekti.
Daugelio autorių pagrindiniu laikomas pinigų stabilumo tikslas turi du aspektus, t.y. stabilumas prekių ir paslaugų atžvilgiu (kainų stabilumas) bei stabilumas užsienio valiutų atžvilgiu (valiutos kurso stabilumas). Būtina sąlyga, norint pasiekti stabilumą abiem šiais aspektais, yra pinigų kiekio, sukuriamo šalies viduje, ribojimas.
Hedfors P. savo straipsnyje teigia, kad siekiant riboti pinigų pasiūlos didėjimą, reikia patenkinti mažiausiai tris sąlygas:
• turi egzistuoti monetarinė valdžia, kuri įpareigota kontroliuoti pinigų bazę (cirkuliuojančius banknotus ir bankų indėlius centriniame banke). Paprastai tai yra centrinis bankas.
• monetarinė valdžia turi būti tam tikru laipsniu nepriklausoma, siekiant apsaugoti nuo spaudimo teikti kreditus ir tokiu būdu per daug padidinti pinigų bazę.
• monetarinei valdžiai reikia atitinkamo pinigų politikos priemonių rinkinio bei patirties j am panaudoti [8, p.51].
Centrinis bankas savo tikslų siekia keisdamas pinigų kiekį apyvartoje, kreditų kainą, valstybinės skolos sudėtį. Yra trys pagrindinės pinigų politikos priemonės:
1) atvirosios rinkos operacijos;
2) privalomųjų atsargų reikalavimai;
3) centrinio banko tikslinės paskolos [35].
Pasirenkamas pinigų politikos priemones lemia aplinkos rizika, pinigų rinkos pokyčiai ir bankų sistemos likvidumo svyravimai. Be pagrindinių yra dar šios pinigų politikos priemonės:
1) kreditų aukcionai komerciniams bankams,
2) komercinių bankų indėlių aukcionai CB,
3) tarpbankiniai valiutos aukcionai.
Tik griežtos ir pilnavertės pinigų politikos dėka galima ryškiai pagerinti pagrindinius makroekonominius rodiklius [7].
Viena iš pagrindinių pinigų politikos priemonių – privalomosios atsargos – taikomas:
1) siekiant bankų sistemos likvidumo ir didesnio pinigų rinkos palūkanų lygio stabilumo;
2) reguliuojant pinigų bazės ir apyvartoje esančio pinigų kiekio santkį bei skolinimąsi ir skolinimą bankų sistemoje.
Tai bendra tendencija, tačiau kai kuriais atvejais centrinis bankas gali laikinai sugriežtinti privalomųjų atsargų reikalavimus, jeigu ši priemonė būtų svarbi finansų sistemos stabilumui užtikrinti. Plėtojantis ekonomikai, vis daugiau sukuriama pinigų komercinių bankų sektoriuje, t.y. didėja išleidžiamų į apyvartą pinigų ir bendro kiekio apyvartoje santykis (pinigų multiplikatorius). Tuomet investuotojų lūkesčių dėl pelningumo ir ekonomikos perspektyvų pasikeitimai stipriau veikia bankų sistemą. Greta bankų priežiūros tobulinimo, aplinkos riziką atitinkantys privalomųjų atsargų reikalavimai yra svarbus bankų sistemos stabilumo veiksnys.
Kita svarbi pinigų politikos priemonė – skolinimosi galimybė centriniame banke. Bankams suteikiamoms skolinimosi centriniame banke galimybėms priskiriamos vienos nakties paskolos, likvidumo paskolos ir tiesioginiai atpirkimo sandoriai. Vienos nakties paskolos – centrinio banko lėšomis per paskutinį kliringą apmokami komerciniam bankui pateikti mokėjimo dokumentai, kai šio banko korespondentinėje sąskaitoje nepakanka lėšų. Banko prievolės pagal vienos nakties paskolą užtikrinamos įkeistais pastarajam priimtinais skolos vertybiniais popieriais. Šių paskolų tikslas – užtikrinti nenutrūkstamus tarpbankinius atsiskaitymus.
Ne mažiau svarbios ir atvirosios rinkos operacijos (ARO) – centrinio banko iniciatyva vykdomas pinigų išleidimas į vidaus pinigų rinką arba išėmimas iš jos, atsižvelgiant į bendrą finansų rinkos padėtį, bankams vienodomis sąlygomis konkuruojant tarpusavyje dėl atitinkamų sandorių sudarymo su centriniu banku. ARO sandorių dalyviai yra komerciniai bankai, laikantys centriniame banke privalomąsias atsargas. ARO didina bankų sistemos likvidumą (CB perka vertybinius popierius) arba mažina jį (CB parduoda vertybinius popierius). ARO gali padėti:
• išlyginti laikinus bankų sistemos likvidumo svyravimus, kurie sukelia papildomą spaudimą nacionalinio piniginio vieneto kurso režimui;
• perduoti pinigų rinkai palūkanų lygio kitimo tendencijas tarptautinėje rinkoje, kai
vietinė pinigų rinka dėl nepakankamo išsivystymo per vėlai į jas reaguoja.
Taigi apibendrinus galima išskirti pagrindines pinigų politikos priemones (2 paveikslas):
Pagrindinės pinigų politikos priemonės

Privalomųjų atsargų reikalavimai

Centrinio banko tikslinės paskolos

Kredito aukcionai centriniame banke

Komercinių bankų indėlių aukcionai

Tarpbankiniai valiutos aukcionai

2 pav. Pinigų politikos priemonės

Iš esmės visos centrinio banko pinigų politikos priemonės skirtos atlikti šioms funkcijoms:
1) riboti nefundamentalių veiksnių sukeliamus nuokrypius nuo fundamentaliais veiksniais apsprendžiamo lygio;
2) palaikyti bankų sistemos likvidumą ir atsiskaitymų stabilumą;
3) padėti išvengti staigaus oficialiųjų atsargų sumažėjimo, galinčio destabilizuoti pinigų sistemą;
4) skatinti pinigų rinkos plėtrą, suteikiančią bankams ir visai pinigų sistemai papildomą atsparumą;
5) spartinti nacionalinės ekonomikos integraciją į tarptautines sistemas ir laipsniškai priartinti šalies centrinį banką prie narystės tarptautinėse sistemose reikalavimų [29, p. 5].
Skirtinguose centriniuose bankuose atskirų pinigų politikos priemonių svarba buvo ir išlieka nevienoda. Tai priklauso nuo tokių veiksnių kaip bendras ekonomikos pobūdis (t.y. pereinamoji ar stabili šiuolaikinė rinkos ekonomika), vietos finansų rinkos išsivystymo ir integracijos tarptautiniu masto, pasirinkto valiutos kurso režimo ir pinigų politikos poveikio perdavimo mechanizmo.
Pasirinkus teisingas pinigų politikos priemones, – yra sukuriama stabili finansinė aplinka, atsiranda galimybė taupyti ir investuoti, o tai garantuoja ne tiks siektinų tikslų įgyvendinimą, bet ir bendrą šalies ekonomikos augimą.
1.3. Pinigų politikos rezultatai

Apie vykdomos pinigų politikos veiksmingumą galima spręsti išnagrinėjus pasiektų rezultatų lygį. Kiekvienos šalies vyriausybė turi begalę ekonominių tikslų – t.y. visiškas užimtumas, ekonomikos augimas ir maža infliacija, kurie įtakoja vienas kitą ir yra būtini norint pasiekti maksimalų gerbūvį bei gyvenimo standartų lygį.
Apibendrintai galima teigti, kad centrinis bankas siekia:
1) visiško darbo išteklių panaudojimo (T. Mayer teigimu tai yra didelio užimtumo siekis);
2) bendrojo prekių ir paslaugų kainų lygio stabilumo (T. Mayer teigimu – kainų stabilumas);
3) stabilaus ekonomikos augimo (T. Mayer tai yra spartaus ekonomikos kilimo tikslas);
4) stabilaus mokėjimų balansas pasaulinėse operacijose (T. Mayer teigimu – tai tinkamas valiutos kursas).
A. Jakutis, VI. Petraškevičius teigia [10; 43], kad pagrindiniai pinigų politikos tikslai yra skatinti nacionalinio produkto gamybą bei užkirsti kelią nedarbo augimui ir infliacijai. Taigi, T.Mayer nurodytus kainų stabilumo ir tinkamo valiutos kurso tikslus galima apjungti į vieną.
Tačiau svarbi problema yra ta, kad visų tikslų vienu metu pasiekti neįmanoma, nes tikslai ne visada atitinka vienas kitą ir todėl tarpusavyje konfliktuoja. Pavyzdžiui, nors per ilgą laikotarpį esminių neatitikimų tarp nedarbo ir infliacijos negalima pastebėti, tačiau per trumpą laikotarpį tokia galimybė yra. Jei labai stengiamasi sumažinti nedarbą, tai dažniausiai suklystama – daroma netiksli prielaida, kad visuminė paklausa ateityje bus nepakankama ir imamasi plėtros politikos. Po to kurį laiką paklausa iš tiesų bus nepakankama ir tokia politika bus teisinga. Tačiau dažnai visuminė paklausa ne tiek sumažėja, kaip buvo prognozuota, ir dėl plėtros politikos atsiradusi papildoma paklausa pasidaro infliacinė [27].
Antrasis užimtumo ir kainų stabilumo tikslų konfliktavimo atvejis – centrinio banko reakcija į pasiūlos šokus. Tarkime, dėl pasiūlos šoko padidėjus kainoms, centrinis bankas išleidžia papildomų pinigų, kad būtų išlaikytas balansas. Tai apsaugo nuo didelio nedarbo, kurio kitaip nebūtų išvengta, tačiau didėja kainos.
Trečiasis užimtumo ir kainų stabilumo tikslų konfliktas susidaro dėl valiutų kursų. Sumažinęs nacionalinės valiutos kursą, centrinis bankas skatina eksportuojančias ir konkuruojančias su importu pramonės šakas, tačiau tokia politika yra infliacinė [27].
Kitas tikslas – tinkamas valiutos kursas – trumpą laikotarpį konfliktuoja su dideliu užimtumu ir stabiliomis kainomis, nes žemesnis valiutos kursas padidina užimtumą, o aukštesnis sumažina infliaciją. Taigi, jei centrinis bankas nori sumažinti nedarbą, jis turi sumažinti valiutos kursą iki žemesnio kaip normalus lygio, o jei nori sumažinti infliaciją, turi siekti nustatyti valiutos kursą didesnį negu normalus. Tačiau jei centrinis bankas nori, kad nedidėtų nei nedarbas, nei infliacija, jis turi laikytis tinkamo valiutos kurso. Tik didelio užimtumo ir ekonomikos kilimo tikslai nekonfliktuoja, nes didelis užimtumas skatina ekonomiką.
Sudėtingesnis ryšys yra tarp ekonomikos kilimo ir kainų stabilumo tikslų. Jie konfliktuoja trumpą laikotarpį. A. Jakutis, VI. Petraškevičius [10; 43] teigia, kad jei ekonomika veikia ne visiškai panaudodama darbo išteklius, gamybinius pajėgumus, tai centrinis bankas turi imtis vadinamosios „lengvų” arba „pigių” pinigų politikos (ekspansinės politikos), taip skatindamas palūkanų normos mažėjimą ir investicinės veiklos plėtrą. Tam centrinis bankas turi imtis tokių priemonių kaip vertybinių popierių pirkimas atvirojoje rinkoje, privalomųjų rezervų ir diskonto normos sumažinimas. Taikant minėtas pinigų politikos priemones yra skatinamas nacionalinio produkto augimas, kartu sukeliantis ir kainų lygio kilimą. Tada ima grėsti infliacija. Tokiu atveju pereinama prie „sunkiai prieinamų” arba „brangių” pinigų – varžančios arba restrikcinės pinigų politikos – sąlygojančioa sunkiau prieinamus kreditus, netenkama dalies investicijų ir infliacinis tarpsnis pamažu likviduojamas. Tai pasiekti galima parduodant vertybinius popierius atvirojoje rinkoje, didinant privalomųjų rezervų bei diskonto normą.
Teigiama, kad per ilgesnį laikotarpį centrinio banko tikslai nekonfliktuoja ir todėl jis gali siekti jų visų tuo pat metu. Kai kurie ekonomistai tiki, kad centrinis bankas turėtų kelti tik vieną tikslą – rūpintis tvirtomis kainomis arba, realiai žiūrint, infliacija. Tačiau kiti ekonomistai prieštarauja ir sako, kad tai neleistų centriniam bankui naudoti pasiūlos šoko nedarbo reguliavimui, neduotų galimybės tinkamai reaguoti į didelius nuosmukius, per kuriuos pateisinami tam tikri praradimai, siekiant ilgalaikės naudos.
M. King [15; 14-15] savo veikale taip pat pabrėžia kainų stabilumo, kaip pagrindinio pinigų politikos tikslo, idėją. Pasiekus žemą infliacijos lygį, privatų sektorių pradeda dominti sekantys trys dalykai:
1. kokio infliacijos lygio siekia šalies centrinis bankas;
2. ko būtent centrinis bankas siekia stengdamasis stabilizuoti infliaciją;
3. ar siekiami tikslai yra ilgo laikotarpio.
Jei žemas ir stabilus infliacijos lygis tampa pagrindiniu pinigų politikos tikslu, – tai tampa nesuderinama su „nepriklausomo šalies centrinio banko” siekiu, – nes kuo labiau nepriklausomu tampa centrinis bankas, tuo labiau svyruoja infliacijos lygis. Tokiu atveju sunku naudojant tradicines pinigų politikos priemones siekti pagrindinių politikos tikslų [37, p.596].
Taigi, apie pasiektą bendrųjų centrinio banko vykdomos pinigų politikos tikslų lygį galima spręsti išanalizavus sekančius rodiklius, pateiktus 3 paveiksle:

PINIGŲ POLITIKOS TIKSLAI

PINIGŲ POLITIKOS REZULTATAI

Kainų stabilumas

Infliacijos lygis

Gyventojų užimtumas

Nedarbo lygis

Ekonomikos augimas

BVP

Tinkamas valiutos kursas

Konvertuojamų valiutų kursai

3 pav. Ryšys tarp pinigų politikos tikslų ir rezultatų

Taigi, kaip matome iš 3 paveikslo, kainų stabilumo tikslo pasiekimo lygį atspindi šalyje vyraujantis infliacijos lygis, gyventojų užimtumo – nedarbo lygis, apie šalies ekonomikos augimo tendencijas galime spręsti iš BVP pokyčių, o tinkamo valiutos kurso tikslo pasiekimą apibrėžia stabilus šalies piniginio vieneto kursas kitų valiutų atžvilgiu.
Toliau darbe bus nagrinėjama Lietuvos pinigų politika apimant laikotarpį nuo nepriklausomybės atkūrimo iki šių dienų.
2. LIETUVOS PINIGŲ POLITIKA PO NEPRIKLAUSOMYBĖS ATKŪRIMO

2.1. Lietuvos pinigų politikos tikslai po nepriklausomybės atkūrimo

Po nepriklausomybės atkūrimo visose Lietuvos valstybės finansų sistemos grandyse buvo atlikta esminė pertvarka. Per pastarąjį laikotarpį pinigų politikoje įvyko daug labai svarbių permainų. Vertinant per šį laikotarpį pasiektą pažangą, galima padaryti daug išvadų, reikšmingų numatant būsimą plėtrą.
Pinigų politika nukreipta siauru taku nuo valiutų valdybos link Ekonominės ir monetarinės sąjungos. Jau šiuo metu matome kaip ES integracijos uždaviniai pakeičia pereinamojo laikotarpio uždavinius. Pinigų politika ateityje bus pakankamai griežtai apibrėžta ES sutartyje numatytų makroekonominių kriterijų ir jų priežiūros procedūrų, taip pat gausybės vidaus rinkos reguliavimo reikalavimų.
Lietuvos ekonominės politikos tikslas yra stabili makroekonominė aplinka – žemas nedarbo lygis, stabilios kainos, spartus ekonomikos augimas.
1990 m. kovo 11d. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, teko iš naujo kurti nacionalinę pinigų ir bankų sistemą. B.Povilaitis savo darbe [33, p.94] pabrėžia, kad Lietuvai tuo laikotarpiu formuojant pinigų politiką iškilo dvigubas uždavinys – ne tik suformuoti banką, bet, „peršokus” penkiasdešimt buvusios okupacijos metų, „įaugti” į sudėtingą pasaulinės bankininkystės sistemą.
Nors Lietuva po nepriklausomybės atkūrimo nepaveldėjo TSRS skolų, tačiau per 10 metų dėl biudžeto deficito greitai buvo akumuliuota beveik 30 proc. BVP bendra valstybės skola. Nors toks skolos lygis nėra didelis išsivysčiusių šalių standartais, tačiau žinoma, kad yra būtina skolos lygį griežtai reguliuoti, kad nebūtų peržengta pavojinga riba, kelianti grėsmę stabiliai ekonomikos plėtrai [25, p.31 ].
Jau nuo 1993 m., kai buvo įvesta nacionalinė valiuta litas, Lietuvos bankas ėmė laikytis koncepcijos – prisidėti prie stabilios ir dinamiškos ekonomikos plėtojimo, sukuriant svarbiausią jos prielaidą – stabilius pinigus. G. Nausėda savo straipsnyje [29, p.4] akcentuoja, jog pasirinkus tokią pinigų politikos strategiją, daugiausiai atsakomybės šalinant makroekonominius disbalansus teko fiskalinei ir pajamų politikai.
Suprasdamas stabilaus lito ir užsienio valiutos svarbą šalies ekonomikai, Lietuvos bankas savo vykdomas operacijas vis labiau ėmė orientuoti stabiliam lito kursui palaikyti. Tačiau po talono, o vėliau lito įvedimo buvo praėję dar labai mažas laiko tarpas, todėl nebuvo galima gauti patikimų duomenų apie pinigų ir ekonomikos pokyčius bei besiformuojančias tendencijas. Todėl nebuvo įmanoma pakankamai tiksliai numatyti ekonomikos raidos ir nustatyti priimtinų pinigų augimo rodiklių, kuriuos galėtume laikyti tarpiniais pinigų politikos tikslais [33, p.96].
Dėl lito stabilumo, kuris vertinamas kaip Lietuvos banko vykdomos politikos matas, sulaukta didelio visuomenės pasitikėjimo, kuris bankui yra labai svarbus. Suprasdamas, brangindamas ir norėdamas išlaikyti šį visuomenės įvertinimą, Lietuvos bankas laipsniškai plėtoja pinigų politiką ir imasi svarbesnio vaidmens ir didesnės atsakomybės šalies ekonomikos raidoje.
Pradinis Lietuvos banko tikslas – siekti Lietuvos Respublikos pinigų stabilumo -Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo pakeitimo įstatymu nuo 2001 m. kovo mėn., buvo pakeistas į tikslą – siekti kainų stabilumo. Dabartinis pagrindinis Lietuvos banko tikslas įgyvendinamas taikant fiksuoto valiutos kurso strategiją [33, p.95].
Tiesa, iki šiol galutinis Lietuvos banko pinigų politikos tikslas – kainų stabilumas nėra įtvirtintas juridiškai, kadangi šiuo metu galiojančiame Lietuvos banko įstatyme jis suformuluotas kiek abstrakčiau – kaip pinigų stabilumas, kuris apima tiek vidinį (kainų), tiek ir išorinį (valiutos kurso) stabilumą. Ir nors G. Nausėda [29, p.4 ] pastebi, kad ilgalaikio konflikto tarp šių dviejų stabilumo išraiškų nėra, naujosios Lietuvos banko įstatymo redakcijos projekte numatytas galutinis kainų stabilumo tikslas.
Lietuvos bankas gerokai pažengė į priekį, kurdamas aktyvią ir lanksčią pinigų politiką. Siekiama būtinas reformas grįsti laipsniškumo ir atsargumo principais, kad kiekvienas žingsnis būtų argumentuotas, kruopščiai parengtas, o vienos ar kitos įgyvendinamos priemonės stiprintų visuomenės pasitikėjimą Lietuvos banko politika.
Nutarime Dėl Lietuvos banko pinigų politikos priemonių taikymo krypčių teigiama, kad pagrindinis Lietuvos banko tikslas – siekti Lietuvos Respublikos pinigų stabilumo. Lietuvos bankas siūlys priimti Lietuvos banko įstatymo pataisas, įgyvendinančias Europos sąjungos valstybių centriniams bankams keliamus reikalavimus, ir patikslinti pagrindinį tikslą, suvienodinant jį su Europos centrinių bankų sistemos narių pagrindiniu tikslu – kainų stabilumu.
Apibendrinti Lietuvos banko vykdomos pinigų politikos tikslai nagrinėjamu laikotarpiu pateikiami 4 paveiksle.

PRIIMTI ĮSTATYMAI:

2004 05 01 d. Lietuvos banko įstatymo redakcija

Stabilios kainos

4 pav. Lietuvos pinigų politikos tikslai po nepriklausomybės atkūrimo

Lietuvos bankas pagrindinio tikslo siekia įstatymų nustatyta tvarka pasirinkdamas bazinę valiutą (valiutas) ir išlaikydamas fiksuotą lito kursą.
Tačiau be pagrindinio tikslo, yra iškelta ir keletas papildomų pinigų politikos tikslų
[20]:
1. skatinti Lietuvos finansų rinkos plėtrą;
2. spartinti Lietuvos integraciją ir konvergenciją su Europos Sąjunga derinant pinigų politikos priemones su Europos centrinio banko reikalavimais;
3. užtikrinti, kad visi Lietuvos banko įsipareigojimai litais būtų padengti Lietuvos banko laikomomis aukso ir konvertuojamosios užsienio valiutos atsargomis, atėmus įsipareigojimus užsienio valiuta.
Vienu iš svarbiausių pastarųjų Lietuvos banko pinigų politikos darbų galima laikyti 2002 m. vasario 2 d. sėkmingai įvykdytą lito persiejimą nuo JAV dolerio prie euro. Atsižvelgdama į Lietuvos prekybos struktūrą bei siekdama mažinti lito kurso svyravimus pagrindinių prekybos partnerių atžvilgiu, Lietuvos banko valdyba jau 2001 m. birželio 28 d. nustatė, kad nuo 2002 m. vasario 2 d. bazinė valiuta vietoj JAV dolerio bus euras, o oficialus lito kursas bus nustatomas pagal euro ir JAV dolerio santykį valiutų rinkoje 2002 m. vasario 1 d., kurį tą dieną paskelbė ECB.
2002 m. rugpjūčio 10 d. Vyriausybės patvirtintoje Lietuvos ekonominėje programoje laikotarpiui iki įstojimo į Europos Sąjungą skelbiama, kad „Iki įstojimo į ES bus toliau tobulinama Lietuvos banko pinigų politikos priemonių teisinė ir techninė bazė tam, kad būtų suvienodintos ir sukurtos palankios sąlygos ateityje nesunkiai pereiti prie euro sistemoje taikomų pinigų politikos priemonių” [21, p.13].
Taigi, apibendrintai galima pasakyti, kad visu tuo laikotarpiu – nuo nepriklausomybės atkūrimo iki šių dienų, Lietuvos bankas atsižvelgdamas į šalies ekonominę būklę palaipsniui tobulino savo vykdomos pinigų politikos tikslą, stengdamasis jį suvienodinti su ES šalių vykdomos pinigų politikos tikslu. Ir jei pradiniame etape, tik atkūrus nepriklausomybę, buvo siekiama kuo greičiau ekonomiškai atsigauti (t.y. užtikrinti nacionalinių pinigų stabilumą), tai dabartiniu metu, kai šalis yra ekonomiškai stipri ir vykdomos pinigų politikos tikslas pakito -tapo toks pat kaip ir daugelio išssivysčiusių pasaulio šalių – siekti kainų stabilumo.
2.2. Lietuvos pinigų politikos priemonės po nepriklausomybės atkūrimo

Lietuvos banko pasirenkamas pinigų politikos priemones lemia aplinkos rizika, pinigų rinkos pokyčiai ir bankų sistemos likvidumo svyravimai.
Kadangi 1990 – 1992 m. vis dar priklausėme rublio zonai, Lietuvos bankas negalėjo imtis aktyvios pinigų politikos, todėl daugiausia pastangų buvo skirta pasirengti saviems pinigams įvesti, taip pat rengti įstatymus, reguliuojančius sparčiai besikuriančių komercinių bankų veiklą.
Savų pinigų būtinybė Lietuvoje iškilo jau 1991 m. viduryje, kuomet po dalinio kainų liberalizavimo, nors ir pasibaigusio nesėkmingai, staigiai pradėjo didėti infliacija, kuri tais metais sudarė 482,7 %. 1992 m., liberalizavus pagrindinių produktų kainas, ji peraugo į 1263,1% hiperinfliaciją. Pagrindinės jos priežastys buvo šios:
1) kainų konvergavimas į pusiausvyrą,
2) laipsniškas importo didėjimas, kuris sąlygojo mažų vietinių ir didelių užsienio prekių kainų suartėjimą.

1992 m. spalio 1 d. įvesti laikinieji pinigai talonai, o rubliai išimti iš apyvartos. Cirkuliuojant saviems pinigams Lietuvos bankas jau galėjo savarankiškai atlikti centrinio banko funkcijas. Pagrindinis to laikotarpio uždavinys buvo sukaupti užsienio valiutos atsargas, sukurti materialų pagrindą ir teisines sąlygas centrinio banko veiklai, sumažinti infliaciją [33, p.96].
1993 m. birželio 25 d. įvedus litą, Lietuvos bankas palaipsniui įsisavino pagrindines šiuolaikinio centrinio banko pinigų politikos priemones:

1) privalomąsias atsargas,
2) LB kreditų aukcionus komerciniams bankams,
3) komercinių bankų indėlių aukcionus LB,
4) LB tikslines paskolas,
5) tarpbankinius valiutos aukcionus.
Tokiu būdu, griežtos ir pilnavertės pinigų politikos dėka pavyko ryškiai pagerinti pagrindinius makroekonominius rodiklius [7, p.7].
Įvedęs litą, Lietuvos bankas nuslopino triženklę infliaciją ir kryptingomis intervencijomis stabilizavo lito kursą JAV dolerio atžvilgiu. Prieš įvedant fiksuoto kurso režimą, lito kursas svyravo nedaug – nuo 3,9 lito iki 4 litų už 1 JAV dolerį.
Priimtas Lito patikimumo įstatymas pakoregavo Lietuvos banko pinigų politikos priemonių taikymą. Komercinių bankų privalomosios atsargos imtos naudoti kaip bankų sistemos nuolatinį likvidumą palaikanti priemonė, o terminuotų indėlių ir paskolų aukcionai buvo nutraukti. Susidarančios laikinos bankų likvidumo problemos buvo sprendžiamos vykdant Lietuvos banko, vėliau paskutinio skolintojo funkciją [33, p. 97].
1994 m. balandžio 1 d. įsigaliojus Lito patikimumo įstatymui de jure ir de facto buvo įkurta valiutų valdyba. Valiutų valdybos įvedimo pasiūlymas buvo sutiktas nevienareikšmiškai. Jos šalininkai akcentavo tokias teigiamas savybes kaip kurso keitimo rizikos eliminavimas ir su tuo susijęs tolesnis palūkanų ir infliacijos mažėjimas, o priešininkai atkreipdavo dėmesį į pagrindinių pinigų politikos priemonių praradimą, galimas problemas su atsiskaitymais, lietuviškų prekių konkurencingumo sumažėjimą tarptautinėje rinkoje. Matyt, kaip kiekviename ginče, iš dalies buvo teisios abi pusės, tačiau nugalėjo politinė valia.
Valiutų valdybos modelis užtikrino fiksuotą nacionalinės valiutos – lito kursą bazinės valiutos atžvilgiu, visišką į apyvartą išleistų litų padengimą aukso ir užsienio valiutos atsargomis bei laisvą litų keitimą į bazinę valiutą ir atvirkščiai. Fiksuotas valiutos kursas mažos ir atviros ekonomikos šalyje gali būti priimtina priemonė siekiant ilgiau išlaikyti santykinį kainų stabilumą ilguoju laikotarpiu, kuris kartu su palankia finansine aplinka sudaro prielaidas ekonomikai augti [19, p.96].
Praėjus 10 metų, valiutų valdybos įvedimo priežastys išsikristalizuoja gana aiškiai:
1) fiksuotas valiutos kursas ir pilnas pinigų bazės padengimas aukso ir konvertuojamos valiutos rezervais eliminavo kurso riziką ir garantavo spartų infliacijos ir palūkanų kritimą;
2) lito susiejimas su JAV doleriu gyventojų ir ūkio subjektų požiūriu buvo neginčytina stabilumo garantija;
3) fiksuotas lito kursas baigė beįsiplieskiančias diskusijas apie jo įteisinimą ir atšaldė kai kurių pramonininkų grupių įkarštį reikalauti kurso korekcijų (kaip taisyklė lito nuvertinimo);
4) diskretinės pinigų politikos atsisakymas sužlugdė bet kokias Vyriausybės viltis ypatingomis aplinkybėmis gauti tiesioginių centrinio banko kreditų, o tai neabejotinai pasitarnavo fiskalinės disciplinos gerinimui;
5) LB tuo metu neturėjo pakankamai kvalifikuotų pinigų politikos specialistų, kurie galėtų efektyviai vykdyti aktyvią pinigų politiką, todėl jos automatizacija tuo metu buvo protinga alternatyva.
Nepaisant akivaizdžių stabilizacijos požymių, palaipsniui ėmė ryškėti ir valiutų valdybos ribotumas, kuris labiausiai pasijuto 1995-1996 m. bankų krizės akivaizdoje.
Faktiškas valiutų valdybos suspendavimas 1996 m. pradžioje (t.y. pakankamai aktyvus paskutinio likvidumo paskolų teikimas bei LB vykdomas WP pirkimas atviroje rinkoje) padėjo išgelbėti Lietuvos finansų sistemą nuo žlugimo.
Problemos bankų sistemoje paskatino galvoti apie valiutų valdybos ribotumą ir būtinumą jos atsisakyti. 1997 – 1999 m. LB pinigų politikos programa numatė laipsnišką šiuolaikinio centrinio banko funkcijų sugrąžinimą Lietuvos bankui. Apibendrinant sukauptą patyrimą, galima nurodyti tokias valiutų valdybos atsisakymo priežastis:
1) siekiančios įstojimo į ES šalys turės palaipsniui įsijungti į Europos valiutų mechanizmą (EVM), o tai reiškia, kad jų centriniai bankai turės įsisavinti visas modernias centrinių bankų funkcijas,
2) lito susiejimas su JAV doleriu neužtikrina EVM numatytų svyravimų tarp lito ir ES valiutų išlaikymo,
3) valiutų valdybos mechanizmas, kaip rodo praktika, yra per daug inertiškas stabilizuojant padėtį, pasireiškus nominaliems šokams, ir toleruoja ne visada priimtinus ciklinius bei atsitiktinius nukrypimus nuo fundamentalių veiksnių sąlygojamų tendencijų pinigų rinkoje,
4) būdamas pasyvus pinigų rinkos stebėtojas centrinis bankas valiutų valdybos sąlygomis negali daryti jokios įtakos pinigų rinkos palūkanoms [7, p. 7-8 p]. Siekdami palankesnių sąlygų ekonomikos augimui, Lietuvos verslininkai taip pat siūlė
galutinai atsisakyti aštuntus metus šalyje veikiančio valiutų valdybos modelio ir vykdyti klasikinę pinigų politiką, taikant plaukiojantį pinigų keitimo kurso režimą.
Taigi minėta 1997-1999 m. programa įtvirtino tolesnius Lietuvos banko veiklos pokyčius. Programoje numatyta aktyviai naudoti Lietuvos banko atvirosios rinkos operacijas, siekiant skatinti finansų rinkos plėtrą; pakeisti lito kurso orientaciją ir siekti stabilaus lito kurso stiprių užsienio valiutų atžvilgiu iki tol, kol bus įgyvendintas strateginis Lietuvos siekis – įstoti į Ekonominę ir pinigų sąjungą. Lietuvos banko strateginė užduotis – sudaryti visas sąlygas tam, kad Lietuvos bankas atitiktų EPS reikalavimus, keliamus centriniams bankams. Atvirosios rinkos operacijos dabar iš dalies pakeitė likvidumo paskolas, anksčiau teiktas atsiradusioms laikinoms bankų likvidumo problemoms spręsti.
Minėta pinigų politikos programa apėmė ir šiuos aspektus:
1) pabrėžė būtinybę perorientuoti lito kursą ir jo susiejimo bazinę valiutą – JAV dolerį pakeisti euru, išsaugojant fiksuoto lito kurso režimą;
2) numatė laipsnišką pinigų politikos priemonių (pirmiausia atvirosios rinkos operacijų) plėtrą ir valiutų valdybos likvidavimą de facto;
3) sukūrė prielaidas Lietuvos pinigų sistemai ir jos reguliavimo politikai atitikti ES bei EPS narystės reikalavimus [29].
Vykdydamas pinigų politikos programą (pirmąjį jos etapą), Lietuvos bankas pirmiausia įdiegė dviejų rūšių atvirosios rinkos operacijas: vertybinių popierių atpirkimo (repo) sandorius tarp Lietuvos banko bei komercinių bankų ir komercinių bankų terminuotųjų indėlių Lietuvos banke aukcionus. Lietuvos bankas ARO didina bankų sistemos likvidumą (per atpirkimo sandorių aukcionus, kai Lietuvos bankas perka vertybinius popierius) arba jį mažina (per terminuotųjų indėlių aukcionus bei atpirkimo sandorių aukcionus, kai Lietuvos bankas parduoda vertybinius popierius). Ribotinų ilgesnio termino likvidumo svyravimų atvejais Lietuvos bankas atliks skolos vertybinių popierių pirkimo arba pardavimo antrinėje rinkoje operacijas bei išleis savo vertybinius popierius. Jie pradėti rengti 1997 m. antroje pusėje.
Kadangi apyvartoje esantys litai yra padengti žymiai daugiau, negu reikalauja Lito patikimumo įstatymas, Lietuvos bankas ir toliau vykdo „paskutinio skolintojo” funkciją. Be įprastinių likvidumo paskolų, teikiamų mokiems komerciniams bankams, turintiems likvidumo problemų, įdiegta ir komercinių bankų trumpalaikio skolinimosi centriniame banke už vertybinių popierių užstatą sistema – vienos nakties paskolos.
Lietuvos banko naudojamas pinigų politikos priemones (privalomųjų atsargų reikalavimus), atvirosios rinkos operacijas (ARO), skolinimosi centriniame banke galimybes apsprendžia fiksuoto kurso režimas, absoliutus išleistų į apyvartą litų padengimas oficialiosiomis atsargomis, įsipareigojimas litus neribotai keisti į bazinę valiutą bei Lietuvos integravimasis į Europos Sąjungą. Lietuvos bankas privalomųjų atsargų reikalavimus taiko siekdamas bankų sistemos likvidumo ir didesnio pinigų rinkos palūkanų lygio stabilumo, reguliuodamas pinigų bazės ir apyvartoje esančio pinigų kiekio santykį bei skolinimąsi ir skolinimą bankų sistemoje.
1999 m. liepos 1 d. Lietuvos banko valdybai patvirtinus Lietuvos banko pinigų politikos priemonių taikymo kryptis, buvo nauja atvirosios rinkos operacijų taikymo koncepcija, numatanti išlyginti laikinus bankų sistemos likvidumo svyravimus, kurie sukelia papildomą spaudimą fiksuoto lito kurso režimui.
Fiksuoto valiutos kurso režimo egzistavimas uždeda tam tikrą antspaudą ir Lietuvos banko taikomoms pinigų politikos priemonėms. Dabartiniu metu Lietuvos bankas naudoja tris pagrindines pinigų politikos priemones (1 priedas):
1. privalomųjų atsargų reikalavimus, kurių tikslas – stabilizuoti bankų sistemos likvidumą. Privalomųjų atsargų bazė – tai komercinių bankų įsipareigojimai, išskyrus įsipareigojimus Lietuvos bankui ir kitiems komerciniams bankams, kuriems Lietuvos bankas taiko privalomųjų atsargų reikalavimą. Privalomosios atsargos litais apskaičiuojamos nuo įsipareigojimų litais, užsienio valiuta – nuo įsipareigojimų užsienio valiuta. Taikoma privalomųjų atsargų norma – 6%. Nulinė atsargų norma taikoma:
(1) indėliams ir jiems prilygintiems kitiems įsipareigojimams, kurių pradinis terminas ilgesnis kaip 2 metai arba atitinkamoje sutartyje numatyto išankstinio įspėjimo apie atsiėmimą terminas ilgesnis kaip 2 metai;
(2) išleistiems skolos vertybiniams popieriams, kurių pradinis terminas yra ilgesnis kaip 2 metai ir kurie negali būti išpirkti prieš terminą;
(3) atpirkimo sandoriams.
Grynieji pinigai bankų kasose į privalomąsias atsargas neįtraukiami. Lietuvos bankas nemoka bankams jokios kompensacijos už privalomąsias ir perteklines atsargas.
2. Nuolatinių sandorių su Lietuvos banku galimybės yra:
(1) bazinės valiutos pirkimas – pardavimas iš bankų;
(2) vienos nakties skolinimosi galimybės Lietuvos banke parduodant Vyriausybės vertybinius popierius (sistema „Litas”) – naudojama bankams trūkstant lėšų tarpbankiniams atsiskaitymams;
(3) indėlių aukcionai.
3. Atvirosios rinkos operacijos (vertybinių popierių atpirkimo (repo) sandoriai).
Repo sandoriai, indėlių aukcionai ir sistema „Litas” buvo įdiegta 1997-1998 m.,
įgyvendinant Pinigų politikos programą ir pereinant nuo valiutų valdybos prie aktyvesnės pinigų politikos, o bazinės valiutos pirkimas taikoma nuo 1994 m. balandžio mėn.
Vėliau, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 – 2000 m. veiklos programa, buvo numatyta, kad LB pinigų politikos funkcija ir priemonės bus plėtojamos trimis etapais:
1) egzistuoj ant valiutų valdybai;
2) pakeitus ir papildžius Lietuvos Respublikos Lito patikimumo įstatymą ir perėjus prie diskretiškai reguliuojamos pinigų emisijos;
3) įdiegus numatytas pinigų politikos priemones ir stabilizavus padėtį paskolų bei valiutos rinkoje.
Apibendrintos Lietuvos banko vykdomos pinigų politikos priemonės ir jų kaita nagrinėjamu laikotarpiu pateikiamos 5 paveiksle.

POLITINIAI ĮVYKIAI:

PINIGŲ POLITIKOS PRTEMONĖS:

1. privalomosios atsargos,
2. LB kreditų aukcionai komerciniams bankams,
3. komercinių bankų indėlių aukcionai LB,
4. LB tikslinės paskolas,
5. tarpbankiniai valiutos aukcionai.

6. privalomosios atsargos imtos naudoti kaip bankų sistemos likvidumą palaikanti priemonė,
7. LB tikslines paskolas,
8. tarpbankinius valiutos aukcionus,
9. centrinis bankas – paskutinis skolintojas.

10. privalomųjų atsargų reikalavimai,
11. vertybinių popierių atpirkimo (repo) sandoriai,
12. indėlių aukcionai,
13. vienos nakties skolinimosi galimybės Lietuvos banke įkeičiant Vyriausybės vertybinius popierius,
14. atvirosios rinkos operacijos.

1999 07 01 d. LB pinigų politikos priemonių taikymo kryptys

1. privalomųjų atsargų reikalavimais,
2. skolinimosi galimybės Lietuvos banke,
3. atvirosios rinkos operacijos.

5 pav. Lietuvos pinigų politikos priemonės po nepriklausomybės atkūrimo

Taigi apibendrintai galime teigti, kad Lietuvos pinigų politika buvo pradėta vykdyti įvedus litą. Tuo laikotarpiu tik griežtos ir pilnavertės pinigų politikos dėka pavyko žyiai pagerinti pagrindinius šalies makroekonominius rodiklius. Tuo metu Lietuvos bankas naudojo visas pagrindines centrinio banko pinigų politikos priemones. Vėliau, vykdomas operacijas vis labiau ėmus orientuoti stabiliam lito kursui palaikyti, pradėtas taikyti specialus fiksuoto valiutos kurso režimas (valiutų valdyba), įteisintas priėmus lito patikimumo įstatymą. Šiuo įstatymu dalis pagrindinių pinigų politikos priemonių buvo prarasta, centrinis bankas tapo tik pasyviu pinigų rinkos stebėtoju. Sekančiame etape, 1997-1999 m. LB pinigų politikos programoje buvo numatytas laipsniškas šiuolaikinio centrinio banko funkcijų sugrąžinimas. Šios programos priėmimas taip pat buvo susijęs su pasiruošimu prsijungti prie VKM II, t.y. centrinis bankas turėjo įsisavinti visas modernias centrinių bankų funkcijas. Vykdydamas minėtą programą LB įsisavino pagrindines atvirosios rinkos operacijas (pakeitė likvidumo paskolas), nustatė vienos nakties paskolų teikimo tvarką, ėmė vykdyti atpirkimo sandorių (repo) ir terminuotojų indėlių Lietuvos banke aukcionus. Taip Lietuvos bankas galėjo daryti didesnę įtaką šalies pinigų politikai. 1999 m. patvirtinus pinigų politikos priemonių taikymo kryptis pinigų politikos priemonės buvo dar labiau priartintos prie vyraujančių ES šalyse pinigų politikos priemonių.
Taigi, įgyvendinant pinigų politikos priemones visada iškyla centrinio banko nepriklausomumo problema. Pirmiausia, centrinis bankas turi būti politiškai nepriklausomas -t.y. jo sprendimai negali būti priklausomi nuo vyriausybės pritarimo ar nukreipimo. Antra, centriniai bankai turėtų būti ekonomiškai nepriklausomi, ta prasme, kad galėtų vykdyti monetarinę politiką, kuriai vyriausybė netrukdytų.
Pavyzdžiui, daugelyje šalių vyriausybė turi savo sąskaitas nacionaliniuose bankuose, -kreditą banke gali bet kuriuo laiku perviršyti, tuo pačiu efektyviai padidindama pinigų pasiūlą rinkoje. Normalus centrinis bankas, nesuvaržytas valiutų valdybos apribojimų, gali kompensuoti pinigų kiekio didėjimą (sukeltą spekuliacinės užsienio valiutos antplūdžio ir jos konvertavimo į vietinę valiutą) priešinga kryptimi nukreiptomis pinigų politikos priemonėmis, pavyzdžiui, parduodamas vertybinius popierius antrinėje rinkoje. Atvirkščiai, kapitalo nuotėkio ir vietos pinigų mažėjimo problemą centrinis bankas gali neutralizuoti, teikdamas daugiau paskolų komerciniams bankams bei pirkdamas iš jų vertybinius popierius.
Be to, centrinis bankas gali veikti pinigų rinką, nustatydamas ir keisdamas bazines palūkanų normas. Žinoma, per ilgą laiką trumpalaikio kapitalo judėjimo pusiausvyra gali būti atstatyta tik panaudojus fiskalinius svertus, pirmiausia – vykdant griežtą biudžeto deficito planavimo ir finansavimo politiką.
Paprastai pinigų kiekis ir pinigų multiplikatorius pradeda mažėti ekonomikos nuosmukio metu. Bankai linkę laikyti didesnes likvidžias atsargas, vengdami kredituoti sumažėjusio pelningumo ir padidėjusio rizikingumo verslus. Taigi bankų sistema „iš vidaus” mažina pinigų kiekį nuosmukio sąlygomis, todėl ekonomikos krizė gali būti ir gilesnė, ir ilgesnė. Atvirkščiai, ekonomikos pakilimo metu padidėja paskolų paklausa, todėl bankų sistema stengiasi sukaupti kiek įmanoma didesnius kredito išteklius, didindama palūkanas už įmonių bei gyventojų indėlius, mažindama likvidžių lėšų atsargas ir pan. Pinigų multiplikatorius turi tendenciją didėti, o tai gresia ekonomikos „perkaitimu” ir didele infliacija.
Nepriklausomas centrinis bankas, disponuojantis šiuolaikinėmis pinigų politikos priemonėmis, gali išlyginti tokius konjunktūrinius svyravimus arba net tam tikru mastu imtis jų prevencijos. Tuo tikslu būtina turėti pajėgų mokslinio tyrimo padalinį, atliekantį išsamią makroekonominių procesų analizę ir teikiantį patikimas prognozes.
Lietuvos bankas pinigų politikos priemones tobulina ir planuoja, atsižvelgdamas į pasaulines tendencijas ir pirmiausiai kreipdamas dėmesį į Europos Sąjungos šalių padėtį. Tuo tikslu analizuojamos Europos centrinių bankų sistemos pinigų politikos priemonių pritaikymo galimybės Lietuvoje.
2.3. Lietuvos pinigų politikos rezultatai ir jų pasiekimo lygis po nepriklausomybės
atkūrimo

Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuva, siekdama atskirų pinigų politikos tikslų, susidūrė su begale kliūčių. Pirmiausiai reikia pabrėžti, kad po TSRS žlugimo įvykę dramatiški pokyčiai Rytų ir Centrinės Europos valstybėse turėjo daug bendrų bruožų. Visoms šalims, tarp jų ir Lietuvai, buvo būdinga:
1) ryški infliacija ir kainų struktūros pasikeitimas, sąlygotas kainų konvergavimu į pusiausvyrą ir resursų brangimu,
2) žymus BVP sumažėjimas, iššauktas ekonomikos valdymo sistemos pasikeitimų, susiklosčiusių ekonominių ryšių praradimu ir šių aplinkybių sąlygota restruktūrizacija,
3) biudžeto deficito augimas, apspręstas nemažėjančiais socialiniais poreikiais ir sumažėjusiomis pajamomis dėl BVP smukimo,
4) mokėjimų balanso einamosios sąskaitos deficito augimas kaip didėjančio vartojimo ir augančių užsienio kapitalo įplaukų rezultatas,
5) realaus efektyvaus nacionalinės valiutos kurso augimas, sąlygotas daugumoje šalių pasirinkto fiksuoto ar kvazi-fiksuoto kurso ir infliacijos šalies viduje ir užsienyje skirtumo,
6) nuosavybės struktūros pokyčiai dėl stambaus masto privatizacijos,
7) spekuliacinio kapitalo srautai, sąlygoti nacionalinės ir tarptautinių finansinių rinkų palūkanų skirtumo bei fiksuoto kurso, didinantys tų šalių finansų sistemų pažeidžiamumą,
8) teisinės ekonomikos reguliavimo bazės formavimas [7, p.l ].
Tačiau per pastaruosius vienuolika metų Lietuvos ekonomika patyrė esminių pokyčių visuose sektoriuose. Po 1991-1994 metais trukusio dramatiško ekonominio nuosmukio, būdingo pokomunistinėms valstybėms, sekė „atsigavimo” laikotarpis, kurio metu pastebimas ne tik ekonomikos stabilizavimas, bet ir augimas.
Toliau analizuosime, kaip tiriamuoju laikotarpiu (1993 – 2003 m.) kito atskiri pinigų politikos rezultatai.
Vienas iš pagrindinių pinigų politikos rezultatinių rodiklių, iš kurio galime spręsti apie pinigų politikos tikslų pasiekimo lygį, yra infliacija. Galime teigti, kad didžiausias ekonominės politikos pasiekimas nuo pereinamojo laikotarpio pradžios – staigus infliacijos sumažėjimas. Infliacija tapo kontroliuojama, vykdant griežtą pinigų politiką (griežtai kontroliuojant pinigų emisiją) ir išlaikant fiksuotą lito kursą. Tokia pinigų politika sudaro palankias prielaidas makroekonominiam stabilumui ir finansų sistemos raidai. Potencialus pavojus, kad infliacija gali atsigauti, kyla dėl darbo užmokesčio pokyčių, nes darbo užmokestis per pastaruosius dvejus metus auga sparčiau nei didėja darbo našumas. Šios padidėjusios gamybos sąnaudos neatsispindi gamintojų kainose, nes didėjanti užsienio konkurencija verčia mažinti kainas [26].

Taigi nuo 1993 m. hiperinfliacinio lygio (410,2%) Lietuvoje infliacija nuolat mažėjo ir pavyzdžiui 1998 m. ji sudarė jau tik 5,1% . Infliacijos lygis, lyginant su baziniu 1993 m. lygiu (2 priedas) 1994 m. sumažėjo 338 punktais, 1997 m. – 410,3 punktais, 1999 m. – 409,4 punktais. Panašus mažėjimo tempas išliko ir iki 2004 m. (-409,7 punktai).
Aplamai infliacijos lygio variacijos koeficientai 1993-2003 m. buvo gana aukšti (4 priedas), o tai savo ruožtu netiesiogiai lėmė ženklius svyravimus ir kitų pinigų politikos rezultatų – BVP bei nedarbo lygio (4 priedas). Tarp minėtų rodiklių jaučiama neigiama koreliacija, t.y. infliacijos lygio mažėjimas lėmė BVP ir nedarbo lygio didėjimą. 2003 m. Lietuvos ekonomikos augimas pastebimai buvo pats sparčiausias Rytų Europoje – BVP palyginus su 2002 m. išaugo 9,7 proc. ir sudarė 56179 mln. Lt veikusiomis kainomis. Per pirmąjį 2004 m. pusmetį BVP išaugo 7,2 %. Tiriamuoju laikotarpiu BVP buvo labiausiai kintantis pinigų politikos rezultatas.

LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS
EKONOMIKOS IR VADYBOS FAKULTETAS Apskaitos ir finansų katedra

Marina BARANO VAITE, Magistranturos studijų baigiamasis darbas