Brūkšninio kodo informacinė sistema (BKIS) – kompiuterizuota informacinė sistema, skirta registruojamųjų pašto siuntų ir jų judėjimo informacijai apdoroti, centralizuotai rinkti ir saugoti bei išsiuntimo dokumentams formuoti.
Centralizuota verslo valdymo sistema (CVVS) – kompiuterizuota informacinė sistema, skirta visų Lietuvos pašto padalinių apskaitos, finansinei ir paslaugų informacijai rinkti, centralizuotai saugoti ir apdoroti.
ES Pašto direktyva nustato įpareigojimus valstybėms narėms užtikrinti universaliąsias pašto paslaugas ir suteikia kompetenciją (bet ne pareigą) tam tikrais atvejais reguliuoti pašto paslaugų teikimą.
Kito piniginio tarpininkavimo (finansin s) paslaugos – tai pensijų, pašalpų ir kitų išmokų pristatymas (išmokėjimas), įmokų, mokesčių, išpirkų priėmimas, išmokų išmokėjimas, pašto perlaidos ir kitos piniginio tarpininkavimo paslaugos.
Kitos paslaugos – tai periodinių leidinių prenumerata, neadresuotoji reklama, konsignacinės siuntos, „Prekės paštu”, papildomos pašto paslaugos, mažmeninė ir komisinė prekyba, informacijos parengimo paslauga (IPP), katalogų ir telefonų knygų išdavimo ar pristatymo, pašto faksogramų siuntimo/gavimo bei kitos paslaugos.
Kitos pašto paslaugos – tai pašto korespondencijos siuntų, sunkesnių kaip 2 kilogramai, pašto siuntinių, sunkesnių kaip 10 kilogramų, surinkimas, paskirstymas, vežimas ir pristatymas ar įteikimas; pašto siuntinių, sunkesnių kaip 20 kilogramų, gautų iš kitų Europos Sąjungos šalių narių, pristatymas ar įteikimas, reklaminių pašto siuntų paskirstymas, vežimas ir pristatymas, informacijos pristatymo (IP), teismo šaukimų ar kitų procesinių dokumentų (toliau – teismo šaukimai) pristatymo paslaugos.
Pasiuntini paslaugos – tai vidaus pašto korespondencijos ir pašto siuntinių surinkimas bei tarptautinio greitojo pašto (EMS), „EXPRESS” ir EPG (Europos siuntinio) siuntų paskirstymas, vežimas ir pasirašytinas įteikimas gavėjams per pasiuntinį Lietuvoje.
Rezervuotosios paslaugos. Kad būtų užtikrintas nenutrūkstamas universaliųjų pašto paslaugų teikimas, universaliųjų pašto paslaugų teikėjui rezervuojamos vidaus korespondencijos siuntų, reklaminio pašto, gaunamų tarptautinių korespondencijos siuntų surinkimo, paskirstymo, vežimo, pristatymo bei įteikimo paslaugos, laikantis svorio ir kainų limitų. Nuo šio Įstatymo įsigaliojimo dienos taikoma 100 gramų, o nuo 2006 m. sausio 1 d. – 50 gramų rezervuotųjų pašto siuntų svorio riba. Pašto paslaugų teikėjai rezervuotąsias pašto paslaugas nuo 2004 m. gegužės 1 d. privalo teikti taikydami ne mažiau kaip 3 kartus, o nuo 2006 m. sausio 1 d. – ne mažiau kaip 2,5 karto didesnį tarifą, negu yra nustatytas universaliųjų pašto paslaugų teikėjui pirmosios svorio pakopos pašto korespondencijos tarifas.
Universaliosios paslaugos -yra pašto korespondencijos siuntų iki 2 kilogramų, pašto siuntinių iki 10 kilogramų, registruotųjų ir įvertintųjų pašto siuntų surinkimas, paskirstymas, vežimas ir pristatymas ar įteikimas bei pašto siuntinių iki 20 kilogramų, gautų iš kitų ES valstybių narių, pristatymas ar įteikimas. UPP apima siunčiamas ir gaunamas vidaus ir tarptautines pašto siuntas.
Anotacija. Darbo tyrimo tikslas – įvertinti pašto sektoriaus reformą bendrovės efektyvumo didinimui, paruošti Lietuvos paštą dirbti visiškai liberalizuotos rinkos bei padidėjusios konkurencijos sąlygomis. Šiam tikslui realizuoti pasitelkti tyrimo metodai – mokslinės literatūros studijavimas ir analizė, įmonės pirminių duomenų šaltinių analizė, anketinė apklausa.
ĮVADAS
Integracija į Europines ir pasaulines struktūras, pasaulyje vykstantys globalizacijos procesai verčia Lietuvos verslo struktūras persitvarkyti. Tai rodo ir užsienio valstybių patirtis. Viena iš priežasčių, lemiančių pašto sektoriaus reformavimo būtinumą, šalyje atsirandantys nauji poreikiai ir naujos galimybės juos patenkinti. Todėl valdymo sistemos turi pasižymėti dideliu lankstumu, adaptatyvumu, inovatyvumu ir sugebėjimu sparčiai persitvarkyti reaguojant į naujai iškylančius reikalavimus bei naujas sąlygas3.
Tai būdinga tokioms įmonėms kaip ir AB Lietuvos paštas. Šalyje daugėja įvairias siuntas pristatančių įmonių. Jos sudaro nemažą konkurenciją AB Lietuvos paštui. Konkurencinis spaudimas nuolat auga ir ateityje augs. Siekiant išlikti konkurencinėje kovoje ir dirbti pelningai, reikia didinti bendrovės veiklos efektyvumą, gerinti valdymą. Šiame darbe kalbama apie pašto sektoriaus ypatybes ir liberalizuojamoje rinkoje veikiančių analogiškų užsienio organizacijų patirtį. Šiame kontekste valdymo sistemų efektyvumo didinimo problemos yra ypač svarbios, o jų sprendimas ypač aktualus būtent Lietuvoje.
Nuo 2011 metų sausio 1 d. didelėje Europos Sąjungos dalyje bus liberalizuota pašto paslaugų rinka. 11 Europos Sąjungos valstybių – narių (tame tarpe ir Lietuva) liberalizavimo pradžią nukėlė į 2013 metų sausio 1 d. Tad stambiausio Lietuvoje universaliųjų pašto paslaugų operatoriaus laukia pagrindinis liberalios pašto rinkos iššūkis – kokiu būdu atsisakius rezervuotojų pašto paslaugų užtikrinti pelningą ir vartotojus nediskriminuojantį universaliųjų pašto paslaugų teikimą.
3 Burns T., Stalker G. M. (1981) Mechanistic and organic systems. Plano: Business publikations.
4 Paliulis N., Pabedinskaitė A., Raudeliūnienė J. (2001) Nacionalinio pašto reorganizavimas į ES kontekste. Verslas: teorija ir praktika. Vilniaus Gedimino technikos universiteto mokslo žurnalas. T. 1, p. 121.
Pagal „PricewaterhouseCoopers” paskaičiuotą pasiruošimą atverti pašto paslaugų rinką Lietuva atsilieka nuo daugumos Europos Sąjungos valstybių (dvidešimt pirma iš 27) rinkos reguliavimo institucijų pasiruošime ir universaliųjų paslaugų pritaikyme laisvosios rinkos sąlygomis. „Ecorys” studijos, atliktos 2005 metais, duomenimis Lietuva pagal dabartinį rinkos liberalizavimą lenkia tik Lenkiją. Taip pat Vyriausybės patvirtintoje strategijoje pripažįstama, kad tiek Lietuvos pašto paslaugų apimtis, tiek pašto paslaugų prieinamumas, tiek pašto darbuotojų neefektyvumas atsilieka nuo Europos Sąjungos vidurkių. Tai rodo ir suaktyvėjusios diskusijos dėl neefektyvios Lietuvos pašto veiklos.
Europos komisija pateikia kelius pavyzdžius, kaip dėl pašto rinkos liberalizavimo vartotojai gali tikėtis patikimesnių ir geresnės kokybės pašto paslaugų. Vartotojai galės siųsti ir gauti laiškus patogesnėse vietose (degalinėse, parduotuvėse, kt.), jiems bus teikiama daugiau paslaugų (kaip laiško judėjimo sekimo paslaugos ar patogesnis apsipirkimo į namus pristatymas), paslaugos gali tapti pigesnės.
Šiame darbe siekiama išanalizuoti Lietuvos pašto rinką, įgyvendinant reformą, ir nustatyti įmonės infrastruktūros optimizavimo būtinumą, siekiant padidinti Lietuvos pašto veiklos efektyvumą. Tema aktuali tuo, kad įgyvendinant Lietuvos pašto reformą, siekiama padidinti įmonės veiklos efektyvumą, paslaugų pasiūlos įvairove ir aktualumu išlaikyti esamus ir pritraukti naujus pašto paslaugų vartotojus, paruošti Lietuvos paštą dirbti visiškai liberalizuotos rinkos bei padidėjusios konkurencijos sąlygomis.
Pagrindin pašto paslaugų monopolizavimo problema – pašto paslaugoms būdingas veiklų kryžminis susidijavimas. Kadangi paštas teikia ne tik laiškų, bet ir siuntinių pristatymo paslaugas, taip pat verčiasi įvairių mokesčių surinkimo, t. y. finansinėms paslaugoms būdinga veikla, neišvengiamai mažiausiai pelningas laiškų pristatymas į kaimo vietoves yra kryžmiškai subsidijuojamas iš siuntinių bei mokesčių surinkimo veiklų. Nerimaujama, kad nauji rinkos dalyviai konkuruos teikdami pelningiausias paslaugas, o Lietuvos paštui bus vis sunkiau padengti universaliųjų paslaugų sąnaudas. Artėjant pašto paslaugų rinkos liberalizavimo datai, bus ieškoma įvairių būdų, kaip padengti nepelningas universaliąsias paslaugas kitų rinkos dalyvių sąskaita. Tačiau nustačius tam tikras svorio ar kainos ribas konkurencijai, neleis naujiems rinkos dalyviams pasinaudoti masto ekonomijos pranašumais ir mažinant kaštus plėsti savo paslaugas į mažiau pelningas paslaugas.
Kita nepelninga pašto veiklos dalis yra platus pašto skyrių tinklas, daugelis kurių nepadengia savo pačių kaštų ir tik retas yra pelningas. Po pašto skyrių reformos Olandijoje, po kurios tik penktadalis pašto skyrių liko Olandijos pašto nuosavybėje, pašto skyrius valdyti frančizės pagrindais perėmė pašto darbuotojai. Vokiečių Deutsche Post, atlikę reformą, nuo 1995 iki 1999 metų sumažino darbuotojų pašto skyriuose dviem trečdaliais, jiems valdyti perduodami pašto skyrius. Jie pradėjo teikti įvairias paslaugas, tuo padidindami pačių skyrių patrauklumą. Frančižinės pašto paslaugos Lietuvoje galėtų būti papildomas smulkiųjų konkurencinis pranašumas stiprinantis konkurenciją rinkoje.
Darbe palyginamos Lietuvos ir Europos pašto rinkos ir Lietuvos pašto rinkoje nustatytos šios problemos: neefektyvi bendrovės veikla, didelė darbuotojų kaita, darbo laiko problema, nepakankama kokybė, perteklinė infrastruktūra. Vyriausybės patvirtintoje strategijoje yra pipažįstama, kad tiek Lietuvos pašto paslaugų apimtis, tiek pašto paslaugų prieinamumas, tiek pašto darbuotojų efektyvumas atsilieka nuo Europos Sąjungos vidurkių.
Tyrimo objektas – AB Lietuvos pašto reformos įgyvendinimas.
Kadangi Lietuvos pašto sektoriaus plėtrai daugiausia įtakos turi eurointegraciniai ir globalizacijos procesai bei informacinių technologijų plėtra, siekiama sukurti ir išlaikyti ekonomiškai efektyvų ir stiprų pašto sektorių. Tyrimo tikslas – įvertinti AB Lietuvos pašto reformos įgyvendinimo eigą, siekiant padidinti bendrovės efektyvumą, kokią įtaką reformos vykdymo pasekmės tolimesnei AB Lietuvos pašto veiklai.
Siekiant užsibrėžto tikslo, darbe suformuluojami šie uždaviniai:
> paanalizuoti rinkos ir demokratijos vertybių santykį viešajame sektoriuje, kuris padės suvokti naujus iššūkius, reformuojant viešojo sektoriaus veiklą;
> apibrėžti paslaugų sąvokas, jų esmę – santykius tarp paslaugų vartotojo, jų teikėjo, apžvelgti paslaugų funkcionavimo aspektus;
> ES kontekste išsiaiškinti užsienio pašto operatorių patirtį;
> apžvelgti Lietuvos pašto veiklą (pašto sektoriaus veiklos tikslai, organizacinė struktūra,
UPP kokybė);
> atlikti Lietuvos pašto rinkos analizę (pašto paslaugų rinkos, infrastruktūros);
> atlikti Lietuvos pašto veiklos finansinių rezultatų analizę;
> ištirti AB Lietuvos pašto reformos įgyvendinimą darbuotojų požiūriu;
> nustatyti reformos privalumus ir trūkumus darbuotojų požiūriu.
Darbas atliktas remiantis Lietuvos ir įvairių šalių mokslininkų teoriniais šaltiniais, AB Lietuvos pašto ekonominiais duomenimis. Tyrimo metodika:
> mokslinės literatūros analizė;
> duomenų sisteminimas ir apdorojimas;
> AB Lietuvos pašto darbuotojų apklausa.
Metodologiškai naudotas kiekybinis (Lietuvos pašto darbuotojų anoniminė anketinė apklausa) tytimo metodas.
Magistro darbą sudaro įvadas, du sisteminiai skyriai, tyrimas, išvados, praktinės rekomendacijos literatūra, priedai. Darbo apimtis – 121 puslapis, jame yra 16 lentelių ir 38 paveikslai. Darbo pabaigoje prieduose pateikta AB Lietuvos pašto valdymo struktūra ir anketa.
1. VIEŠASIS SEKTORIUS IR PASLAUG TEIKIMAS 1.1. Valstyb s vaidmuo reformuojant vieš j sektori
Pastaraisiais dešimtmečiais, viešojo administravimo raidą stipriai veikia globalizacijos procesai ir informacinės technologijos. Daugelio išsivysčiusių pasaulio šalių viešasis sektorius išgyveno reikšmingų permainų. Valstybės, siekdamos efektyviai ir kokybiškai patenkinti vis didėjančius visuomenės poreikius, vykdė viešojo sektoriaus pertvarkymo reformas: „buvo mažinamas biurokratinis aparatas ir valstybinis reguliavimas, privatizuojamos viešosios įmonės, privataus sektoriaus vadybos patirtis buvo perkeliama į viešąjį valdymą”.5
Valdžia, privatus ir nevyriausybinis sektorius veikia globalizacijos sąlygomis, bendradarbiaudami ar konkuruodami tarpusavyje dėl visuomenės poreikių tenkinimo. Dėl sudėtingo šiandieninės veiklos konteksto biurokratija gyvuoja ne tik viešajame sektoriuje, bet ir nevyriausybiniame sektoriuje, privačiose kompanijose, bažnyčiose, universitetuose.6
Biurokratijos idėja priklauso vokiečių sociologui M. Vėber. Idealios biurokratijos teorijos nuostatos (pagal M. Vėber):
– biurokratinio aparato tarnautojai išlaiko asmeninę nepriklausomybę ir yra pavaldūs vadovybei tik dėl savo nuasmenintų oficialių pareigų;
– biurokratinio aparato tarnautojai sudaro aiškiai apibrėžtą pareigybių hierarchiją;
– kiekviena pareigybė turi aiškiai apibrėžtą teisiniu požiūriu kompetencijos sritį;
– į darbo vietą pareigūnas paskiriamas, remiantis sutartimi;
– kandidatų atranka vykdoma remiantis techniniais gebėjimais;
– tarnyba laikoma vieninteliu arba pagrindiniu valdininko darbu;
– biurokratinis aparatas sukuria prielaidas karjerai;
– tarnautojas, vykdydamas savo pareigas, turi paklusti griežtai ir sistemingai disciplinai ir yra kontroliuojamas.7
Gudelis D., Rozenbergaitė V. (2004).Viešojo ir privataus sektorių partnerystės galimybės. Viešoji politika ir administravimas, Nr. 8. [internete]. [žiūrėta 2009-05-04]. Prieiga per internetą:
<www.smf.su.lt/documents/konferenciios/Galvanauskas%202005/2005%20m.%20leidinys/Raisiene.pdf>.
6 Palidauskaitė J. (2007). Etiniaiišš kiai „naujajai viešajai vadybai”. Kn. Naujoji viešoji vadyba. Kaunas: Technologija, p. 76.
7 Kas yra biurokratija? Valstyb s tarnybos departamentas prie Vidaus reikla ministerijos. [žiūrėta 2009-05-04]. Prieiga per internetą: <http://www.vtd.lt/index.php?1597343349>.
Biurokratijos privalumai. Biurokratijoje stengiamasi reikalus tvarkyti racionaliai, atsiribojant nuo subjektyvumo (nuomonės, vertybės, interesai), profesionaliai, remiantis įstatymais, taisyklėmis, žiniomis, turimu patyrimu, ekspertize. Toks biurokratinis organizavimosi principas gimdo standartizuotą valstybės tarnybą, kur orientuojamasi į lygybę. Vienodas visų traktavimas, priešingas nepotizmui, patronažui, specialioms paslaugoms, yra geros ir efektyviai dirbančios valdžios bruožas.8
Politinė administravimo terpė diktuoja politinę tarnautojų atskaitomybę – esamos teisinės bazės, procedūrų ir taisyklių rėmuose reikalavimas pasiaiškinti už savo veiklą ir naudojamus išteklius. Greta politinės kontrolės galimi ir kiti biurokratijos kontrolės būdai (alternatyvūs ir savarankiški ekspertizės šaltiniai, teisinė kontrolė, ombudsmenas ir kt.). Biurokratinės kultūros stipriosios savybės – tai įstatymo galios pripažinimas, vienodas visų traktavimas įstatymų rėmuose, neutralus ir nešališkas elgesys.9
Biurokratijos trūkumai – reikalavimas paklusti taisyklėms ir būti lojaliems, ir deklaruojama biurokratinė autonomija ir diskrecija, iš kitos pusės, sukelia tam tikrą vidinę įtampą.10 Per didelis administracinės veiklos reglamentavimas sąlygoja pasitaikančius neefektyvumo atvejus (nelankstumas reaguojant į skirtingus visuomenės grupių ar individų poreikius), susidūrus su taisyklėmis nenumatytais atvejais, neskatina asmeninės atsakomybės ir iniciatyvos.11 Pasikliovimas taisyklėmis mažina kūrybiškumą, darbuotojo tobulėjimą ir iniciatyvą.
Biurokratinis viešojo administravimo modelis ilgą laiką spręsdė pagrindines visuomenės problemas: užtikrino socialinę gerovę, suteikė stabilumo, leido pajusti teisingumo ir lygybės jausmą. Valdymo centralizavimas, hierarchinės kontrolės mechanizmas, taisyklės, tapo savaiminiu tikslu, užuot buvę priemone visuomenės tikslams pasiekti.12
Cooper, T. J. (1990). The Responsible Administrator. An Approach to Ethics for the Administrative Rrole. San Francisko: Jossey-Bass Publisher, p.46.
9 Palidauskaitė J. (2007). Etiniai iššūkiai „naujajai viešajai vadybai”. Kn. Naujoji viešoji vadyba. Kaunas: Technologija. p. 77.
10 Wise L. R. (2004). Bureaucratic Posture: on the need for a Composite Theory of Bureaucratic Behavior. Public
administration review, Vol. 64, Nr. 6, p. 672.
11 Palidauskaitė J. (2007). Etiniaiišš kiai „naujajai viešajai vadybai”. Kn. Naujoji viešoji vadyba. Kaunas:
Technologija. p. 78.
12 Šiugždienė J. (1999). vadas viešj administravim . Kn. Viešųjų institucijų valdymas. Kaunas: Technologija, p.6.
13 Hood Ch. (1991). A Public Management for all Seasons? Public administration, Vol. 69, Nr. 1; Lan Zh, Rosenbloom
D. (1992). Editorial. Public administration review, Vol. 52, Nr. 6; Osborne D., Gaebler T. (1992). Rainventing
Besiremiant vadybos teorija ir praktika, atsirado naujas požiūris į viešąjį administravimą. Valdžios institucijų bandymus perimti privataus verslo veiklos metodus bei strategijas tyrinėtojai pavadino skirtingai, pavyzdžiui, Ch. Hood vartoja „naujosios viešosios vadybos” (new public managment), Ch. Pollitt menedžerizmo (manageralism), D. Rosenbloom rinka pagrįsto viešojo administravimo (market based public administration), D. Osborne ir T. Gaebler antrepreneriniu valdymu (entrepreneurial government) ir kt.13 Globalizacija, gamybos, rinkos, kapitalo ir finansų internacionalizacija, ekonomikos plėtra, mokslo ir technologijų vystimasis reikalauja naujo požiūrio į visuomenės reikalų tvarkymą.14 Gyventojai tikisi daugiau ir kokybiškesnių paslaugų už mažesnę nei anksčiau kainą, sąžiningo ir kompetentingo tarnavimo visuomenei, etiško ir principingo elgesio ne tik profesinėje veikloje, bet ir viešame bei privačiame gyvenime.15
Vienas iš būdų tobulinti valdžios veiklą reaguojant į augančius visuomenės lūkesčius buvo antrepreneriškos valdžios idėja – nuolat ieškančios galimybių efektyvumui ir rezultatyvumui pasiekti. Šią idėją 1992 m. pasiūlė amerikiečiai D. Osborne ir T. Gaebler savo knygoje „Reinventing government”.16 Antrepreneriškos kultūros bruožai – tikslo aiškumas, gerai suplanuota strategija, atskaitomybė klientams, orientacija į veiklos pasekmes, darbuotojų įgalinimas, tobulumo siekis, naujovės, asmeninės atsakomybės prisiėmimas.17
Minėti autoriai daugiau kalba apie neigiamus biurokratijos bruožus, nei teigiamus (tęstinumo, garbingumo, atsidavimo organizacijai ir įsipareigojimo piliečiams), nei viename iš antrapreneriškumą siūlančių darbų nekalbama apie antrapreneriškumo etiką, etikos ir antrepreneriškumo konfliktus.18
Government: How the Entrepreneurial Spirit is Transforming the Public Sector. Reading, MA: Addison-Wesley; Pollit Ch. (1990). Managerialism and the Public Services: the Angloamerican Experience. Oxford: Basil Blackwell.
14 Farazmand A. (2002). Administrative Ethics and Professional Competence: Accountability and Performance under
Globalization. International review of administrative sciences, Vol. 68, Nr. 1, p. 127-144; Wolf A. (2000). Trends in
Public Administration – a Practitioner’s View. International review of administrative sciences. Vol. 66, Nr. 4, p. 689-
696.
15 Palidauskaitė J. (2007). Etiniai iššūkiai „naujajai viešajai vadybai”. Kn. Naujoji viešoji vadyba. Kaunas:
Technologija. p. 79.
16 Osborne D., Gaebler T. (1992).Reinventing Government: How the Entrepreneurial Spirit is Transforming the Public
sector. Reading, MA: Addison-Wesley, p. 19-20.
17 Osborne D., Plastrik P. (1997). BanishingBureaucracy: Five Strategies for Reinventing Government. Reading,
Mass.: Addison-Wesley, p. 259.
18 Palidauskaitė J. (2007). Etiniaiišš kiai „naujajai viešajai vadybai”. Kn. Naujoji viešoji vadyba. Kaunas:
Technologija, p. 78.
19 Denhardt R.B. (2001). Viešj organizacij teorijos. Vilnius: Algarvė, p. 194-195.
Šios teorijos atstovai siūlė valdžios hierarchiją ir centralizaciją pakeisti demokratiniu administravimu, kur daugiau dėmesio būtų skiriama galimybių paieškai. Šiuo požiūriu hierarchijos ir centralizacijos nėra efektyviausi viešųjų gėrybių paskirstymo mechanizmai. Ostromas kėlė mintį apie rinkos mechanizmų taikymo galimybes valdžioje. Decentralizuota, rinkos orientacijos administracinė sistema užtikrintų didesnį lankstumą ir reagavimą, kuri siūlo daug galimybių klientams.19
1.1.1. Nauji išš kiai viešojo valdymo reform kontekste
Viešojo valdymo reformos buvo pradėtos Vakarų demokratijos tradiciją plėtojančiose šalyse (Jungtinėje Karalystėje, JAV, Kanadoje, Naujojoje Zelandijoje, Australijoje, Švedijoje, Suomijoje ir
kitur).20
Siekiant, kad viešojo sektoriaus organizacijos veiktų geriau, jų pokyčiai susiję su viešojo valdymo reforma. Reformos pagrindinės kryptys buvo šios:
• efektyvumo siekis;
• rinkos mechanizmų diegimas (privatizacija, konkurencijos mechanizmai, organizacijos lankstumas);
• didesnis dėmesys paslaugoms (orientacija į klientus);
• decentralizacija (daugiau funkcijų perduodama vietos valdžiai);
• funkcijų persiskirstymas (valdžia iš paslaugos teikėjos tampa jos pirkėja);
• veiklos prioritetų pasikeitimas (didesnis dėmesys ne procesams ar struktūrai, bet rezultatams).21
Ch. Pollitt ir G. Bouckaert išskiria keturias reformos komponentes: finansus, personalą, organizaciją ir veiklos rezultatų vertinimą.22 E. D. Rosen nuo 1980 m. pabrėžia dvi tendencijas: valdžios mažinimo filosofijos įgyvendinimą (perduodant funkcijas privačiam sektoriui, pasirašant kontraktus) ir institucijų/organizacijų veiklos gerinimo akcentavimą (visuotinės kokybės vadybos diegimas ir kt. priemonės).23 J. Lane išskiria nevienodus viešojo sektoriaus valdymo ir viešojo sektoriaus reformos tikslus. Viešojo sektoriaus valdymo reformos tikslai: efektyvumas, lygybė ir taupymas. Efektyvumas – tikslas, kai reikia reformuoti valdžios paskirstymą ir reguliavimą, lygybė -tikslas, kai prireikia keisti valdžios paskirstymo vaidmenį.24
Domarkas V. (2004). Naujieji viešojo administravimo raidos akcentai. Viešoji politika ir administravimas, Nr. 4, p. 12-13.
21 Kettl D. F. (2000). The Global Public management. A Report on the transformation of Governance. Washington:
Brookings Institution Press.
22 Pollit Ch., Bouckaert G. (2003). Viešojo valdymo reforma. Vilnius: Algarvė, p. 82
23 Rosen E. D. (1993). ImprovingPublic sectorProductivity. Concepts andPractice. London, new Delhi: SAGE
publications, p. 15-18.
24 Lane J. (2001). Viešasis sektorius. Vilnius: margi raštai, p. 205.
25 Lane J. (2001). Viešasis sektorius. Vilnius: margi raštai, p. 209.
Viešojo sektoriaus reforma nukreipta į du tikslus: geresnius rezultatus ir sąnaudų mažinimą. Jei pabrėžiami rezultatai, gali būti priimta diegti technologijas, naujas programas, kurti efektyviau veikiančių institucijas. Jei tikslas – ekonomiškesnės veiklos siekimas, geriausia priemonė – sąnaudų mažinimas.25
Vyriausybės pradėjo privatizuoti kai kurias savo įmones, ėmė taikyti konkurencijos mechanizmus, hierarchijas keisti lankstesnėmis organizacijomis. Beveik visose Vakarų Europos šalyse vyksta viešojo sektoriaus reforma. Kiekviena vyriausybė kruopščiai administravimo politiką. J. Lane skiria du privatizavimo tipus: išorinį (viešojo sektoriaus veiklos išskaidymas privačiam sektoriui) ir vidinį (rinkos metodų panaudojimas viešajame sektoriuje).26 Svarbiausias privatizavimo tikslas – efektyvumas, paskui siekiama kuo daugiau pasinaudoti privataus sektoriaus mechanizmais. J. Lane nuomone, privatizavimas gali reikšti viešojo sektoriaus sumažinimą ir viešosios nuosavybės apribojimus. Iš kitos pusės, jis reiškiasi pastangomis pertvarkyti prekių ir paslaugų teikimą viešame sektoriuje, vadovaujantis tokiais rinkos principais kaip pasirinkimas ir konkurencija.27
Tarp viešo, privataus ir nepelno (nevyriausybinio) sektorių konkurenciją dėl paslaugų teikimo papildo konkurencijos leitmotyvas. Viešojo sektoriaus reforma buvo nukreipta tiek į asmenis, tiek ir organizacijas.28
Tradicinis viešojo administravimo modelis nemotyvavo darbuotojų dirbti geriau, efektyviau, todėl pertvarka siekiama keisti bendrą valstybės tarnybą diferencijuota, labiau personalizuota sistema. Valstybės tarnyba pradėta laikyti kaip paslaugų teikimas viešajame sektoriuje.29 Personalo reformos – etatų mažinimas, naujos atskaitomybės (nuo politinės pereinant prie vidinės ir profesinės, atskaitomybės už veiklą), paaukštinimo (priklausomybė nuo darbo rezultatų) peržiūrėjimas – buvo susiję su organizacijų kaitos būtinybe.30
26 Lane J. (2001). Viešasis sektorius. Vilnius: margi raštai, p. 214.
27 Lane J. (2001). Viešasis sektorius. Vilnius: margi raštai, p. 236.
28 Du Gay P. (2000). In Praise of Bureaucracy. London: SAGE publications, p. 78.
29 Pollit Ch., Bouckaert G. (2003). Viešojo valdymo reforma. Vilnius: Algarvė, p. 93-97.
30 Palidauskaitė J. (2007). Etiniaiišš kiai „naujajai viešajai vadybai”. Kn. Naujoji viešoji vadyba. Kaunas:
Technologija, p. 83.
31 Peters B. G. (2003). The Changing Nature of Public Administration: from Esasy Answers to Hard Questions. Viešoji
politika ir administravimas, Nr.5, p. 7-20.
32 Kernaghan K. (2000). The Post-Bureaucratic Organization and Public Service Values. International review of
administrative, Vol. 66, Nr. 1, p. 91 (p. 91-104).
Nuostatą, kad viešasis ir privatusis sektoriai skiriasi savo tikslu, struktūra, veiklos organizacija, principais ir kontekstu keičia modernesnė pozicija apie šių sektorių suartėjimą ar net galimą partnerystę.31 Pati partnerystė įgalina skatinti tokias profesines vertybes kaip komandinis darbas, inovacijos, efektyvumas.32 Ši partnerystė sujungia viešojo ir privataus sektoriaus išteklius viešosios politikos tikslų realizavimui ir viešųjų paslaugų kokybės užtikrinimui. Viešojo ir pivataus sektorių partnerystę apibūdina ilgalaikiai grindžiami abipuse nauda susitarimai tarp viešosios valdžios institucijų ir privačių bendrovių.33
Atskaitomybė naujojo viešojo administravimo kontekste įgauna su demokratija nieko bendra neturinčią sukomercintą formą: orientuojamasi ne į kolektyvą – visuomenę, o į individualius vartotojus rinkoje.34 Naujame veikios kontekste labiau akcentuojama asmeninė, organizacinė ir finansinė atsakomybė, į pirmą planą keliama atskaitomybė vartotojams. Valstybės tarnautojai atskaitingi piliečiams už jų prioritetų, poreikių ir interesų atpažinimą, supratimą ir pasvėrimą.35
Atskaitomybė gali būti suvokiama praktiniu ir etiniu požiūriu. Praktiniu požiūriu valstybės tarnautojai turi gebėti paaiškinti paslaugos kainos efektyvumą, ekonomiškumą, tinkamumą, rezultatyvumą. Etiniu požiūriu iškyla vienodumo, lygybės, laisvės, teisingumo, žmogiško orumo, privatumo, demokratijos ir kitos vertybės.36
Pasikeitusioje valdžios veiklos aplinkoje reikalų patikėtinio vaidmuo nebetenka prasmės, nes sunku numatyti kiekvieno vartotojo poreikius. Tarnauti visuomenei pašaukimą keičia reikalavimas išmanyti strateginio planavimo, vadybos, finansinės apskaitos dalykus. Politiko tipo valdininkams sudaro palankias sąlygas klestėti rinkos mechanizmų perkėlimas į viešąjį sektorių, pamirštant tokias vertybes kaip neutralumą, nesavanaudiškumą ir nešališkumą.37 Nebėra taip griežtai atskiriami viešas ir privatus valstybės tarnautojo vaidmenys.
Reformos iššūkiai (konkurencija, organizaciniai pokyčiai, technologinis imperatyvas ir kt.) veikia ne tik valstybės tarnautojų elgesį, sprendimus, bet ir jų mentalitetą. D. Menzel teigimu valstybės tarnyba apima tarnavimą privačiajam, viešajam bei nevyriausybiniam sektorių.38
Gudelis D., Rozenbergaitė V. (2004). Viešojo ir privataus sektorių partnerystės galimybės. Viešoji politika ir administravimas, Nr. 8. [internete]. [žiūrėta 2009-05-04]. Prieiga per internetą:
<www.smf.su.lt/documents/konferencijos/Galvanauskas%202005/2005%20m.%20leidinys/Raisiene.pdf>.
34 Hague M. (2000). Significance of Accountability Under the New Approach to Public Governance. International
review of administrative sciences, Vol.66, Nr. 4, p. 603.
35 Cooper T. (1990). The Responsible Administrator. An Approach to Ethics for the Administrative Role. San
Francisko: Jossey-Bass Publisher, p. 43.
36 Cooper T. (1990). The Responsible Administrator. An Approach to Ethics for the Administrative Role. San
Francisko: Jossey-Bass Publisher, p. 44.
37 Du Gay P. (2000). In Praice of Bureaucracy. London: SAGE publications.
38 Menzel D. (2001). Images of Public Administration. PA Times. Vol.24, Nr. 5.
Valdžios organizavimas gali būti grindžiamas centralizavimo ir decentralizavimo principais. Kiekvienas jų turi savo privalumų ir trūkumų. Centralizavimo privalumai – tai lygybė ir koordinavimas, trūkumai – hierarchija ir pernelyg didelio atvejų standartizacijos pavojų.
Decentralizacijos privalumai – lankstumas ir gebėjimas prisitaikyti, trūkumai – tradicionalizmas ir
nelygybė.39
Ch. Pollitt ir G. Bouckaert skiria kelis decentralizacijos tipus:
1) politinį – centrinė valdžia perduoda įgaliojimus vietos valdžiai,
2) administracinį – įgaliojimai perduodami valdžios paskirtam dariniui,
3) konkurencinį – konkurso tvarka nors ima veikti valdžios vardu,
4) nekonkursinį – įgaliojimai tiesiog deleguojami,
5) vidinį – valdžios perdavimas vyksta organizacijos viduje,
6) išorinį (valdžia perduodama esamam išorės organui arba sukuriamos naujos įstaigos).40 Perkeldama valdžią žemyn, decentralizacija reiškia tam tikrą demokratėjimą. Siekis aktyvinti,
įtraukti piliečius į visuomenei reikšmingų sprendimų priėmimą liudija posūkį nuo atstovaujamosios interesų grupių demokratijos link.41 Panašius procesus decentralizacija skatina ir viešojo sektoriaus organizacijų viduje: valstybės tarnautojų įgalinimas, įtraukimas į sprendimų priėmimą, organizacijos vizijos, misijos ir tikslų kūrimą.42
Sauganti, produkuojanti ir perskirstanti valdžia atlieka skirtingas funkcijas. Sauganti valdžia palaiko esamą tvarką ir prižiūri įstatymų vykdymą. Pagrindinės administracinės vertybės -teisėtumas, taisyklių laikymasis, atskaitomybė. Produkuojanti valdžia yra prisiėmusi atsakomybę už gėrybių teikimą, rūpinasi socialinėmis paslaugomis ir infrastruktūra. Tokios valdžios vertybė -efektyvumas. Perskirstanti valdžia tvarko socialines išmokas ir socialinę apsaugą. Tokioje gerovės valstybėje pagrindinės administracinės vertybė yra procedūrinis korektiškumas ir teisingumas.43
39 Lane J. (2001). Viešasis sektorius. Vilnius: margi raštai, p. 361.
40 Pollit Ch., Bouckaert G. (2003). Viešojo valdymo reforma. Vilnius: Algarvė, p. 103-4.
41 Peters B. G. (2003). The Changing Nature of Public Administration: from Easy Answers to Hard Questions. Viešoji
politika ir administravimas. Nr. 5, p. 9.
42 Palidauskaitė J. (2007). Etiniaiišš kiai „naujajai viešajai vadybai”. Kn. Naujoji viešoji vadyba. Kaunas:
Technologija, p. 87.
43 Lane J. (2001). Viešasis sektorius. Vilnius: margi raštai, p. 214-20.
44 Lane J. (2001). Viešasis sektorius. Vilnius: margi raštai, p. 239.
Produkuojančios valdžios adresu, kintant visuomenės poreikiams ir lūkesčiams, atsirado naujų idėjų siūlančių įvairius valdžios atkūrimo modelius. „Valstybinė negalia” (J. Lane terminas) siūlė privatizavimo išeitį (nuosavybės perdavimas, nuosavybės formos keitimas ir kt.). Privatizavus paslaugos ir liko viešos, nors produkcija tampa privačia.44 Privatizavimo reforma padidino konkurenciją, pakeitė valdžios vaidmenį, t. y. valdžia iš paslaugos teikėjos tampa jos pirkėja (sutarčių/kontraktų sudarytoja).
Viešojo sektoriaus tikslai – atskaitomybė, teisėtumas, efektyvumas ir teisingumas. Paslaugų teikimo srityje apribojus valdžios galias, valdžia ne tik turi prisiimti naujos atsakomybes, bet gauna naujų galimybių skirti daugiau dėmesio tvarkai ir įstatymams saugoti, teisingumui diegti.45
Viešojo administravimo sistemos sudedamoji dalis – visuomenės interesas, kuris užtikrina veiksloa tikslingumą, pasireiškiantį jo geru atlikimu. Privačios organizacijos tikslus lemia savininkų norai, kuriuos veikia visuomenėje susiformavusi paklausa ir konkurencinė aplinka. Versle nesirūpinama taisyklių vykdymu, svarbiau yra lankstumas, gebėjimas prisitaikyti, kūrybiškumas. Šie veiklos prioritetai suponuoja netradicinius sprendimus, veiksmų staigumą ir slaptumą (neviešinamą siekiant apsisaugoti nuo galimos konkurencijos).46 Su verslu siejamos ne tik neigiamos vertybės. M. Vėber išvardijo tokias savybes kaip asketiškumą, taupumą, darbštumą, atsakingumą, profesionalumą ir kt. asmenines savybes, lėmusias kapitalizmo įsitvirtinimą.47
Kintant viešajam administravimui, vadovavimąsis taisyklėmis keičiamas orientacija į veiklą. Tikslų kokybinė prigimtis įtakoja vertinant visuomenės organizacijos valdymą. Tradiciškai viešųjų organizacijų veikla vertinama atsižvelgiant į kitų to paties tipo organizacijų veiklą arba remiantis teisine tvarka (taisyklės turi būti aiškiai suformuluotos, o veiksmai dokumentuoti).48
Tačiau susiklosčius naujoms situacijoms (privatizacija, viešieji pirkimai, kontraktai, partnerystės ir kt.), siekiant įvesti tam tikrą tvarką, neišvengiamai kyla ir naujų taisyklių, reglamentavimo poreikis. Kai kuriose išsivysčiusiose demokratijose patebima tokių vertybių kaip alternatyvos taisyklėms, direktyvoms, gairėms akcentavimas.49 A. Wolf vertina tokių dokumentų atsiradimą vietoj griežtų biurokratinių taisyklių kaip alternatyvią priemonę užkirsti kelią piktnaudžiavimams, švaistymui ir korupcijai.50
1.1.2. Naujos interes konflikto ir korupcijos gr sm s
Palidauskaitė J. (2007). Etiniai išš kiai „naujajai viešajai vadybai”. Kn. Naujoji viešoji vadyba. Kaunas: Technologija, p. 88.
46 Lane J. (2001). Viešasis sektorius. Vilnius: margi raštai, p. 279-81.
47 Weber M. (1997). Protestantiškoji etika ir kapitalizmo dvasia. Vilnius: Pradai.
48 Lane J. (2001). Viešasis sektorius. Vilnius: margi raštai, p. 251-252.
49 Kernaghan K. (2000). The Post-Bureaucratic Organization and Public Service Values. International review of
administrative, Vol. 66, Nr. 1, p. 91-104.
50 Wolf A. (2000). Trends in public Administration – a Practitioner’s View. International review of administrative
sciences, Vol.66, Nr. 4, p. 693.
Šiandieniniame pasaulyje globalizacija ir plintanti privatizacija skatina korupciją privačiajame bei viešajame sektoriuje, sudarydama sąlygas interesų konfliktui, neetiškam elgesiui ir kitoms negerovėms (dominavimas nacionalinėms ekonomikoms, atskaitomybės mažėjimas, neracionali ir pavojinga žmogiškų ir gamtinių išteklių eksploatacija ir kt.) atsirasti.51
Korupcijos sąvoka išskiria šias kitimo tendencijas: 1) nuo asmeninės naudos akcentavimo pereinama grupinės, organizacinės naudos suvokimo (įskaitant partinius, verslo partnerių interesus) link, 2) dėmesys tik nuo valstybinio sektoriaus pasislenka privataus sektoriaus (siaura/plati sąvoka) link, 3) suvokiamas kintamas pačios problemos kontekstas (lokali/globali problema).52
Korupcija privačiajame sektoriuje (karteliniai susitarimai, monopolijos, nesąžininga konkurencija dalyvaujant viešuosiuose pirkimuose ir kt.) neigiamai veikia ne tik kitus verslo subjektus, bet ir pačią visuomenę, kuri moka už ilgalaikes, ne visada akivaizdžias korupcijos pasekmes. Dar didesnę grėsmę kelia verslo ir politikos sandėris, nes bandoma veikti ne tik įstatymų leidimą, bet ir valstybės bei visuomenės vystymosi tendencijas.53
Kurį laiką neaiškioms žaidimo taisyklėms bei situacijos specifikai Dėl viešojo valdymo reformų įtakos atsiveria naujų interesų konfliktų ir korupcijos grėsmių.54
Žmonės perėję iš verslo pasaulio į politiką nepasikeičia ir netampa visuomeniškesni. Skatinant valstybės tarnautojų savarankiškumą ir kūrybiškumą, privatizavimo atvejai, viešieji konkursai, bandymai išlaisvinti iš taisyklių gniaužtų ne visada duoda norimų rezultatų. Lankstumas, naujovių paieška, veiksmų operatyvumas gali būti susiję su nepakankamu atsakomybės ir veiklos konteksto suvokimu, neapdairiu finansinių, materialinių ir žmogiškųjų išteklių naudojimu. Naujų žmonių su kitokiomis vertybėmis įsitraukimas į valdžios paslaugų teikimą kelia resocializacijos klausimą.
Korupcijos antipodas yra visuomenėje įsigaliojusi principingumo sistema (public integrity). Reikalinga atskirų valdžios ar visuomenės institucijų parama sukurti nacionalinę integralumo sistemą (National integrity system), į kurios kūrimą turi būti įtraukti parlamentas, vykdomoji valdžia, teisminė valdžia, generalinis auditorius, valstybės tarnyba, žiniasklaida, ombudsmenas, antikorupcinės agentūros, pilietinė visuomenė, privatus sektorius ir tarptautinė bendruomenė .56 Šią problemą išspręsti įmanoma tik bendromis valdžios, verslo ir visuomenės pastangomis.
1.1.3. Poky i vidiniai prieštaravimai, vertinimo peripetijos ir pamokos
Globalizacijos ir technologizacijos procesai, pasikeitęs valdžios veiklos kontekstas, visuomenės kultūra turi įtakos ir piliečių nuomonei apie valdžią.
Kokyb versus kiekyb . Pasitelkus naujas technologijas, vadybinius metodus, gali būti realizuota viešųjų lėšų taupymo lozungas ir reikalavimas pagerinti valdžios paslaugų kokybę, daugiau dėmesio skirti individualioms atskirų vartotojų reikmėms, pertvarkyti organizacijos struktūras ir veiklos orientyrus. Tik labai gerai parengta ir įgyvendinta informacinė kampanija, kuri turi būti vykdoma tiek organizacijos viduje, tiek ir išorėje, gali užtikrinti bet kokios reformos sėkmę.57
3E versus etikos ar net teis s normos. Vienu iš imperatyvų lieka procedūrinis teisingumas, nes svarbus demokratijoje ne tik piliečių poreikių patenkinimas, bet ir jo siekimo būdai.58
Naujovi ir teis s suderinamumo dilema. Naujų įgūdžių bei naujo požiūrio gali pareikalauti laikinas tęstinumo, nuspėjamumo nutraukimas, kurį lemia naujovių diegimas59.
Valdžios atsakomyb s stiprinimas verstis jos atsisakymas. Atsakingas privatizavimas gali apsaugoti visuomenės interesus ir teikti ekonominės naudos, atsirandančios dėl produktyvumą skatinančio rinkos mechanizmo spaudimo. Yra ir kitas argumentas už privatizavimą: turtas parduodamas per pigiai, nesugebėjimas įdiegti veiksmingo reguliavimo mechanizmo. Realiai įgyvendinant privatizavimo projektus, atsiranda daugybė galimybių nukrypti nuo visuomenės interesų.60 Net ir atsisakius dalies savo funkcijų, atsakomybė kontroliuoti ir prižiūrėti tų funkcijų vykdymą išlieka.
Personalo motyvacijos didinimas versus etatin s tarnybos atsisakymas. Veiklos saugumo garantijų atėmimas iš valstybės tarnautojų pereinant prie darbo sutarčių pagrindų, diferencijuoto atlygio įvedimas, veiklos vertinimo rodiklių pasikeitimas teoriškai turėjo padidinti darbuotojų motyvaciją. Atlyginimo už veiklą įvedimas gali tapti grėsme nešališkam, objektyviam pareigų atlikimui.61
Vadybiškumas versus profesionalizmas. Stiprioji profesionalų valstybės tarnautojų savybė -jų techninė ekspertizė, įgūdžiai ir klientų poreikių išmanymas. Tuo tarpu vadybininkai pirmiausia orientuojasi į rinką, pelną, siekia efektyvumo.62 Per didelis susižavėjimas vadyba gali kelti rimtą pavojų profesionalumui valstybės tarnyboje, todėl geriausia būtų gebėti subalansuoti vadybą ir profesionalumą.63
Privatizavimo, viešojo sektoriaus vadybos praktika, panašėjančios problemos (keičiasi darbo pobūdis, turto prigimtis64) leidžia kalbėti apie mažėjančius viešojo ir privačiojos sektorių skirtumus. Tokia viešojo ir privačiojo sektorių partnerystė, nepaliekant nuošaly ir nevyriausybinio sektoriaus, turi potencijos kovoti su senomis ar naujai iškylančiomis visuomenės problemomis65.
1.2. Paslaug veikla, j teikimas
Šiuolaikinėje ekonomikoje paslaugos yra dominuojanti veiklos rūšis tiek kiekybine išraiška, tiek daro poveikį kasdieniniam žmonių gyvenimui. Išvystytose šalyse kiekybiniu požiūriu paslaugų sektoriuje dirba apie du trečdalius darbuotojų, pagaminančių 60-70 proc. BNP (bendro nacionalinio produkto). Ši veikla taip pat daro didelę įtaką asmeninio vartojimo sferai. Paslaugos įtakoja darbo bei užimtumo santykius, santykius tarp individų, visuomenės tipą, šalių augimą ir plėtrą, aplinkos sąlygas, kainas bei konkurencijos galimybes ir kitų visuomenės gyvenimo aspektų.
1. Pagalbą, malonę, parėmimą, naudojimą (į visa tai įeina ir fiziniai objektai, pvz. maistas).
2. Produkciją (plačiai vartojamas produktas, informacija ar rezultatas, kuri nėra materialios prigimties, pvz., konsultaciją, prekybą, kelionė, banko sąskaitos atsidarymas, rinkos tyrimas).
3. Priemonę, padedančią sukurti paslaugą (telefonų automatai ar autobusų stotelės taip pat yra paslaugos, kaip ir piniginių operacijų mašinos, nes jos padeda pasiimti pinigų iš banko sąskaitos).
4. Darbą, kuris kuria paslaugas ir kuris vadinamas paslauga ar paslaugų veikla (pardavėjai, vairuotojai, banko darbuotojai, daktarai it kt.). Darbas įmonėse ar visuomeninėse organizacijose klasifikuojamas pagal įmonės tikslus, jos įkūrimą: jei įmonės darbo rezultatai yra paslaugų produktai, tai laikoma, kad įmonė veikia paslaugų sektoriaus aplinkoje. Gamybos sektoriaus aplinkoje gali būti nemažai žmonių, atliekančių paslaugų darbą, tai inžinieriai, vairuotojai sekretorės.67
Sąmoningiausią paslaugos apibrėžimą suformulavo Švedijos Karlstado universiteto profesorius, paslaugų vadybos specialistas Evert Gummesson (1987): „Paslauga yra tai, kas gali būti perkama ar parduodama, bet ko neįmanoma užsimesti sau ant kojos”.68
Kiti kritikai bando atrasti teigiamesnį šios sąvokos apibrėžimą: prasmingiau paslaugomis laikyti visuomeninę veiklą. Dauguma paslaugų veiklos apibrėžimų apibūdina ją kaip paslaugų gamintojo ir paslaugų vartotojo santykį. Paslaugų apibrėžimuose išskiriamos šios savybės:
> paslauga – tai veikla, kuri neapčiuopama;
> paslauga – tai santykiai, nors ne visada matomi ir t. t.
> klientų poreikių tenkinimas;
> veikla, kurią gali atlikti tik kitas asmuo;
> dalyvauja ir paslaugos teikėjas ir vartotojas.69
Paslaugos gamybos procese dalyvauja ir klientas, ir paslaugų teikėjas, ir įrengimai ir personalas paslaugų teikimo įmonėje, kuris nėra matomas (1 pav.):
> paslaugos gamyba numato kliento dalyvavimą (1);
> gamyboje kliento dalyvavimas pasireiškia sąveika su kontaktiniu personalu (KP) (2);
> gamyboje kliento dalyvavimas pasireiškia sąveika su įrengimais (3);
> šios sąveikos pasekoje sukuriama paslauga (4);
> sąveiką ir jos elementus vakdo ir palaiko vidinė organizacija (5), įvairios jos struktūros.7
Apibendrinant galima pasiūlyti daugiakopį paslaugos apibrėžimą (Vengrienė, 1998): Paslauga – tai veikla, tenkinanti vartotojo poreikius;
Paslauga – tai veikla, kurios rezultatai neturi apčiuopiamo materialaus rezultato;
Paslauga – tai veikla, kurios procese sąveikauja jos teikėjas ir vartotojas.73
Paslaug organizavimas ir teikimas. Yra trys svarbiausi paslaugų teikimo proceso dalyviai:
1. Paslaugos vartotojas tiesiogiai įsigyja arba gauna paslaugą (individas, šeima, valstybinė institucija, privati organizacija).
2. Paslaugos gamintojas tiesiogiai atlieka darbą arba pasirūpina gamintoju, kuris aptarnauja vartotoją. (Gamintojas gali būti, bet ne visada valstybinė įstaiga, vietinė arba federalinė savivalda, apygarda, valstija, savanoriška gyventojų asociacija, privati firma).
3. Paslaugos organizatorius (kartais vadinamas tiekėju) yra agentas, kuris paskiria gamintoją vartotojui ir atvirkščiai arba išrenka gamintoją, kuris aptarnauja vartotoją.74
Ypač daug dėmesio skiriama septyniems mechanizmams, kai gamintojas yra privatusis sektorius. Privatizacijos procese paprastai naudojamas vienas arba keli iš šių mechanizmų. Toliau dešimt mechanizmų bus nagrinėjami tokia seka:
1) Valstybinė paslauga – tai paslauga, kurią teikia valstybės institucijos darbuotojai; valstybės institucija yra paslaugos organizatorė ir gamintoja (tiekėja).
2) Valstybės institucijų paslaugų pardavimas – galimybė gauti prekių ir paslaugų iš valstybės institucijų. Valstybė šiame procese yra organizatorė.
3) Tarpžinybinis susitarimas – tai, kai viena valstybės institucija gali pasamdyti kitą valstybės instituciją ir sumokėti jai už suteiktą paslaugą.
4) Sutartys. Valdžios institucijos sudaro prekių ir paslaugų teikimo sutartis ne tik vienos su kitomis, bet ir su privačiomis firmomis bei ne komercinėmis organizacijomis. Veikiant šiam mechanizmui privatus asmuo yra gamintojas, valstybės įmonė organizatorė.
5) Privilegija – organizacinė forma, užtikrinanti paslaugų teikimą. Kai paslauga pagrįsta privilegija arba pagal sutartį, valstybė yra organizatorė, o privati firma – paslaugos teikėja. Valstybė (organizatorė) sumoka gamintojui už paslaugą pagal sutartį, o privilegijos metu gamintojui už paslaugą moka vartotojas.
6) Dotacija – tai subsidija, kurią vyriausybė suteikia gamintojui. Tikslas – mažinti prekių / paslaugų kainas atitinkamiems vartotojams, kad iš subsidijuojamų gamintojų jie galėtų pirkti daugiau nei iki šiol. Veikiant dotacijos mechanizmui gamintojas yra privati firma, o valstybė ir vartotojas -organizatoriai.
7) Garantija. Pagal garantijų sistemą subsidijuojamas vartotojas. Pagal garantijų sistemą gamintojas yra privati firma, o valstybė ir vartotojas moka gamintojui.
8) Laisvoji rinka. Vartotojas pats organizuoja paslaugų teikimo procesą ir išsirenka jos gamintoją
– privačią firmą.
9) Savanoriška paslauga. Savanoriškos organizacijos užsiima geranoriška veikla. Geranoriška
asociacija, kaip paslaugos organizatorė arba tiesioginė paslaugos teikėja, veikia pasitelkdama savo
narius arba tarnautojus arba išnuomoja privačią firmą ir jai sumoka už panašius darbus.
10) Savitarna. Apsauga nuo gaisrų ir vagysčių – viena iš paprasčiausių savisaugos būdų.76
Privatizacija. Privatusis sektorius, taikydamas septynis iš dešimties organizacinių mechanizmų
Parengta pagal Obrazcovas, V. (2003). Valstyb s ir savivaldybi turto valdymas ir privatizavimas: patirtis ir praktika. 1 knyga. Vilnius, p.77-92.
– sutartis, dotacijas, garantijas, privilegijas, laisvąją rinką, savanorišką tarnybą bei savitarną, yra gamintojas. Kai taikomi kiti trys mechanizmai – vyriausybės paslaugos, tarpžvalgybiniai susitarimai bei paslaugų pardavimas valstybinėmis įstaigomis, gamintoja yra vyriausybė. Mechanizmai yra
statiška, privatizacija – dinamiška sąvoka, reiškianti mechanizmo, kai gamintojas yra vyriausybės institucija, pakeitimą mechanizmu, kai gamintojas yra privatusis sektorius.
Privatizacija yra dinamiška samprata ir atstovauja mechanizmo pakeitimo procesui, kai pereinama iš aukštos valstybės įtakos pakopos į žemesniąją.
Rinka, savanoriška paslauga ir savitarna yra lygiaverčiai ir pagrindiniai privatizacijos mechanizmai. Pagrindinis bruožas – kuo mažesnis valstybės kišimasis. Privilegija pagal eiliškumą yra antras po rinkos mechanizmas, kuris neapima tiesioginių išlaidų ir vyriausybė yra tik paslaugų organizatorė.
Garantija, dotacija ir sutartis lentelėje išvardyti mažėjančia tvarka pagal piliečių pasirinkimo laipsnį ir pagal didėjančias vyriausybės išlaidas (vyriausybė apmoka tik dalį išlaidų, o sutarties atveju – visas išlaidas). Kitas pagal eiliškumą mechanizmas yra paslaugos pardavimas valstybinėms įstaigoms.
Tarpžinybinis susitarimas yra viršesnis už valstybinę paslaugą, nes jis apima paslaugos patikslinimą, pasirinkimą ir pirkimą ir todėl yra labiau orientuotas į rinką.
Obrazcovas, V. (2003). Valstyb s ir savivaldybi turto valdymas ir privatizavimas: patirtis ir praktika. 1 knyga. Vilnius, p. 101.
Perėjimas nuo valstybinės paslaugos prie tarpžinybinės sutarties arba paslaugų perdavimas valstybinėms įstaigoms logiškai negali būti pavadintas privatizacija, bet pabrėžia didesnį pasitikėjimą privačiojo sektoriaus (rinkos) mechanizmais. Perėjimas nuo rinkos prie garantijų mechanizmo yra priešingas privatizacijai, nes jis mažiau naudojasi rinkos jėgomis, nors privatusis sektorius teikia paslaugą abiem atvejais. Panašiai prezidento Klintono programa teikti studentams, dirbusiems visuomeninėse tarnybose, koledžų stipendijas (garantijas) yra privatizacijos priešprieša ir nacionalizacijos forma, nes tai reiškia didesnį vyriausybės kišimąsi. T. y. vietoj savo pasirinktos darbo vietos jauni žmonės šioje darbo programoje neturi pasirinkimo laisvės darbo rinkoje ir yra priversti dirbti vyriausybės patvirtintus darbus, jei nori užsitikrinti garantijas. Galima išskirti pagrindinius pereinamuosius laikotarpius:
• valstybinio mechanizmo pertvarkymas į sutarties, dotacijos, garantijos, privilegijos arba rinkos mechanizmus;
• dotacijų panaikinimas (gamintojų subsidijavimas) ir jų pakeitimas garantijų arba rinkos mechanizmu;
• išvalstybinimas – ypatinga privatizacijos forma, teikianti prioritetą valstybinių įmonių arba pagrindinių fondų, priklausančių valstybei, pardavimui privačiajam sektoriui (arba perdavimui visuomenei arba darbuotojams);
• pripažinimas, kad konkreti valstybės teikiama paslauga pristato bendrai mokamą arba privačią preke ir mokesčio ėmimą iš naudotojo; jeigu naudotojui leidžiama rinktis tarp valstybinio ir privataus paslaugos teikėjo, tuomet pereinama nuo valstybinio mechanizmo prie valstybinių įstaigų paslaugu pardavimo, o tai sudaro sąlygas tolesniam perėjimui prie rinkos mechanizmo;
• privilegijos perskirstymas ir kitų kainų kontrolės formų panaikinimas bei sąlygų kūrimo rinkos santykiams plėtotis apribojimas norint patenkinti žmogaus poreikius.79
turto valdymas ir privatizavimas: patirtis ir praktika. 1 knyga.
2. PAŠTO SEKTORIAUS REFORMOS PATIRTIS EUROPOJE 2.1. Pašto paslaug svarba ir reformos nauda
Pašto paslaugos yra svarbus Europos Sąjungos ekonomikos sektorius. 2004 m. teikiant pašto paslaugas Europos Sąjungoje gauta 90 mlrd. EUR pajamų, arba apytikriai 1% ES BVP80. Pašto paslaugos yra imlios darbui, todėl pašto paslaugų sektorius taip pat yra svarbus darbdavys: 2006 m. pas pašto operatorius tiesiogiai dirbo apie 1,6 milijono žmonių81.
Pašto paslaugos – tai ryšių, reklamos ir transporto kryžkelė ir kartu su kitomis transporto, logistikos ir ryšių paslaugomis jos sudaro vieną iš pagrindinių ES pramonės šakų. Be to, pašto paslaugos teikia ir socialinių privalumų, kurios neįmanoma kiekybiškai įvertinti ekonomikos požiūriu (pvz., jos svarbios ekonominei ir socialinei sanglaudai).
Pašto sektorius sparčiai vystosi. Pašto sektoriuje yra keletas pokyčius skatinančių veiksnių, tai -kintanti vartotojų paklausa, organizaciniai pokyčiai, rinkos atvėrimas, automatizavimas, naujos technologijos ir didėjantis elektroninių priemonių naudojimas82. Elektroninių ryšių priemonių konkurencija verčia pašto operatorius gerinti našumą ir keisti savo verslą taip, kad galėtų geriau tenkinti klientų poreikius. Be to, vis labiau atveriant pašto paslaugų rinkas, kurioje įsitvirtinę pašto operatoriai susiduria su vis didesne naujų rinkos dalyvių konkurencija. Reaguodami į šiuos pokyčius, pašto operatoriai labai padidino veiklos našumą, pertvarkydami ją taip, kad galėtų geriau kontroliuoti sąnaudas ir paslaugų kokybę. Pašto tvarkymų procesų pertvarką skatina nauji produktai ir idėjos, o savo ruožtu ji ir pati dažnai skatina naujų produktų ir naujų idėjų atsiradimą.
80 2008 m. vasario 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/6/EB. EURLex. [žiūrėta 2009-04-09]. Prieiga
per internetą: <http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=OJ:L:2008:052:0003:01:LT:HTML>.
81 Main developmens in the European postal sector (2006-2008), Ecorys – September 2008. European Commission. The
EU Single Market. [žiūrėta 2009-04-01]. Prieiga per internetą:
<http://ec.europa.eu/internal market/post/studies en.htm.
82 Komisijos ataskaita Tarybai ir Europos Parlamentui, KOM(2006) 595 galutinis. EURLex. Europos bendrij komisija.
[žiūrėta 2009-02-01]. Prieiga per internetą: <http://eur- lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=COM:2006:0595:FIN:LT:HTML>.
83 Komisijos ataskaita Tarybai ir Europos Parlamentui. Pašto direktyvos taikymas (Direktyva 97/67/EB su pakeitimais,
padarytais Direktyva 2002/39/EB), SEK(2008) 3076. EURLex, Europos Bendrij komisija. [žiūrėta 2009-04-09].
Prieiga per internetą: <ec.europa.eu/internal market/post/doc/reports/report lt.pdf>.
Fizinius pašto produktus vis labiau papildo pristatymas įvairiais kanalais ir konkrečiam klientui specialiai pritaikyti sprendimai, pavyzdžiui, hibridinės pašto paslaugos, kurias dabar teikia dauguma pašto operatorių. Naujos pridėtinę vertę turinčios paslaugos kuriamos reaguojant į grėsmę, kad fizines pašto paslaugas gali pakeisti elektroninės paslaugos, ir išnaudojant galimybes, kurios atsiranda, vystantis technologijoms83.
Pašto paslaugos – esminis ES bendrosios rinkos politikos elementas ir jos įtrauktos į Lisabonos ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo strategiją84. Komisijos komunikate dėl bendrosios rinkos XXI a. Europai pabrėžiama, kad iniciatyvos, jeigu jos visiškai įgyvendintos, tinklų pramonės šakose, pavyzdžiui, pašto paslaugų srityje, jau duoda rezultatų85. Tačiau galima padaryti dar daugiau. Plačiai sutariama, kad visuotinės ekonominės svarbos paslaugas visų pirma pašto sektoriuje ir kitose liberalizuotose tinklų pramonės šakose geriausiai galima užtikrinti konkurencingoje rinkoje ir plėtojant Europos bendrąją rinką.
Daugiau nei prieš penkiolika metų pradėtos vykdyti ES pašto politikos pagrindinis tikslas -užtikrinti, kad visoje Bendrijoje klientams ir ES piliečiams būtų teikiamos kokybiškos nenutrūkstamos universaliosios paslaugos. ES pašto reformos tvarkaraštyje numatoma apdairiai palaipsniui stiprinti konkurenciją pašto rinkose siekiant gerinti pašto paslaugų veiksmingumą, kokybę ir pasirinkimą ir galiausiai visiškai atverti rinką86.
Pašto sektoriuje laukia nauji sprendimai ir atradimai toliau plėsti pašto rinką. Tai liečia visų pirma Europos Sąjungą, kuri planuoja daugumoje valstybių narių visiškai atverti rinką iki 2010 m. gruodžio 31 d. (faktiškai 95% ES pašto rinkų dydžio), o likusiose valstybėse narėse – iki 2012 m. gruodžio 31 d.87:
> Visiškas rinkos atidarymas nuo 2011 m. sausio 01 d. (ES pašto direktyva 2008/6/EB);
> Pereinamojo laikotarpio reguliavimas iki 2013 metų 11-ai šalių narių: Čekija, Graikija, Kipras, Latvija, Lietuva, Liuksemburgas, Vengrija, Malta, Lenkija, Rumunija, Slovakija.
S Priešlaikinis , pvz. platus, siuntų rinkos liberalizavimas 7 valstybėse narėse.
S Visiškas rinkos atvėrimas: Švedijoje (nuo 1993), Suomijoje (nuo 1994), Estijoje,
Didžiojoje Britanijoje (2006), Vokietijoje (2008).
Briuselio Europos Vadovų Tarybos (2005 m. kovo 22-23 d.) pirmininkaujančios valstybės narės išvados. Teis s aktai. Lisabonos strategijos gyvendinimas. [žiūrėta 2009-04-10]. Prieiga per internetą <http://www.ukmin.lt/lisabona/lt/node/21>.
85 Communication from the commission to the European Parlament, the council, the European economic and social
committee and the committee of the regions – A single market for 21st century Europe, COM(2007) 724 galutinis.
Commission of the European Communities. [žiūrėta 2009-04-10]. Prieiga per internetą: <http://eur- lex.europa.eu/LexUriServ/site/en/com/2007/com2007 0724en01.pdf>
86 Komisijos ataskaita Tarybai ir Europos Parlamentui, KOM(2006) 596 galutini. Europos bendrij komisija. [žiūrėta
2009-02-10]. Prieiga per internetą:
<www.europarl.europa.eu/meetdocs/2004 2009/documents/com/com com(2006)0596 /com com(2006)0596 lt.pdf>.
87 Reform der polnischen Postdienste im Rahmen der EU-Richtlinien Warschau, 21.-22.04.2008. …Input-consulting.
Publikationen. [žiūrėta 2008-12-26]. Prieiga per internetą: <http://www.input-consulting.com/publish-index.html>.
• Visiška liberalizacija vidaus miesto pašto korespondencijos Ispanijoje (nuo 1964).
Rinkos atidarymas turės įtakos ir kitų šalių pašto sektoriui. Valstybė turi garantuoti visapusišką priėjimą prie pašto paslaugų. Ypatingas dėmesys atkreipiamas liberalizavimui, darančiam įtaką universaliųjų paslaugų apimčiai, kokybei, kainoms ir finansavimui, taip pat užimtumui ir konkurencijos vystymuisi po liberalizavimo. Norima parodyti, kokia apimtimi pašto sektorių apimantis liberalizavimas gali paveikti ES rinkos atvėrimo procesą kitose valstybėse88.
ES pašto reforma suplanuota, kad galima būtų pakeisti nusistovėjusią situaciją, kai esami operatoriai, kuriems priklauso pašto monopolis kiekvienoje valstybėje narėje, teikia skirtingos kokybės ir riboto pasirinkimo pašto paslaugas.
Istoriškai pašto tarnybos neturėjo siūlyti savo paslaugų konkurencijai. Pašto sektoriaus monopolis („rezervuotoji sritis”) buvo įpareigota teikti pašto paslaugas visoje šalyje visiems piliečiams žemomis kainomis („Universaliosios paslaugos”).
ES universaliųjų pašto paslaugų apibrėžtis grindžiama paslaugų spektru ir su jų teikimu susijusiomis sąlygomis. Universaliosios pašto paslaugos apibrėžiamos Pašto direktyvos 97/67/EB 3 str.89 Jas galima būtų apibendrinti kaip galimybę naudotis paslaugų spektru (laiškai, paketai, registruotosios ir įvertintosios siuntos, kitos pašto siuntos) už prieinamas kainas, pagal prieinamumo ir kokybės reikalavimus (surinkimas ir pristatymas penkias dienas per savaitę, ribotas tranzito laikas) ir laikantis „pagrindinių reikalavimų” (pvz., privati korespondencija).
Pašto sektoriuje įvairūs veiksniai pagreitino liberalizaciją90:
– Neoliberalinis posūkis organizavimo politikoje – liberalizavimo darbotvarkė tokių viršvalstybinių organizacijų, kaip EBPO, ES, PPO, Pasaulio bankas;
– Liberalizacija kituose sektoriuose (specialiai telekomunikacija);
– Ekspreso ir logistikos įmonių kaip didžiųjų siuntėjų ekonominiai interesai ir politinis pagirtinas darbas.
88 Universaldienst, Beschaftigung und Wettbewerb in liberalisierten Postmarkten – Erfahrungen, Problemfelder und
Perspektiven (Beitrag fur die 2. UNI Post Global Union Weltkonferenz, Athen/Griechenland, 27. und 28. April 2007).
…Input-consulting. Publikationen. [žiūrėta 2009-01-21]. Prieiga per internetą: <Error! Hyperlink reference not valid.>.
89 Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/67/EB dėl Bendrijos pašto paslaugų vidaus rinkosplėtros bendrųjų
taisyklių ir paslaugų kokybės gerinimo, OL L 15, 21.1.1998. EURLex. [žiūrėta 2009-02-10]. Prieiga per internetą: .
90 Reform der polnischen Postdienste im Rahmen der EU-Richtlinien Warschau, 21.-22.04.2008. …Input-consulting.
Publikationen. [žiūrėta 2008-12-26]. Prieiga per internetą: <http://www.input-consulting.com/publish-index.html>.
Šiandieną daugelyje valstybių narių universaliųjų paslaugų finansavimas priklauso nuo rezervuotųjų paslaugų arba išlikusių monopolių (papildytų masto ir įvairovės ekonomijos). Jei rezervuotosios paslaugos sukuria patogų mechanizmą finansuoti universaliųjų paslaugų teikimą, jos tampa pagrindine kliūtimi sukurti pašto vidaus rinką. Kaip pažymima 1992 m. Žaliojoje knygoje dėl bendrosios pašto paslaugų rinkos plėtros, reikia skatinti operatorius pritaikyti paslaugas, kurti naujoves ir teikti veiksmingas universaliąsias paslaugas visiems ES piliečiams. Todėl kontroliuojamam rinkos atvėrimui 1992 m. pritarė Komisija, 1994 m. – Taryba, 1997 m. ir 2002 m. – Europos Parlamentas ir Taryba.91
2.2. Pašto sektoriaus liberalizacija: vystymasis ir status quo
Iki šiol vykęs pašto sektoriaus liberalizavimas vystosi nevienodai. Pašto rinkos atidarymą tam tikrose šalyse veikė įvairios jėgos ir buvo veikiamas įvairių politinių motyvų. Toliau pristatomas kaip pavyzdys liberalizavimo procesas ES, Naujoje Zelandijoje, Švedijoje, Austrijoje ir JAV.
Europos Sjungoje pašto paslaugų liberalizavimas vyko politinės programos rėmuose panaikinti komercinius barjerus ir vystyti vieningą ES prekių, paslaugų, kapitalo ir darbo jėgos rinką. 80-aisiais metais Europos komisija vis dėlto pripažino pašto paslaugų įgyvendinimo reikšmę ir siekė pašto struktūros suvienijimo ir teisinio suformavimo įvairiose ES valstybėse. Tačiau jau kai kuriose valstybėse prasidėjęs reformos procesas pašto administravimo reorganizavimui ir daug teisinių ginčų dėl ES nacionalinio pašto monopolio davė dar vieną tolesnę legitimaciją tolimesnei Europos pašto reformos politikai. ES pašto politikos tikslas buvo ne tik sektoriaus liberalizavimas, bet taip pat ES ribose universalių paslaugų pasiūlos garantavimas92.
1997 metais Europos komisijos priimta ir visas ES valstybes nares įpareigojanti pašto direktyva 97/67/EB nustatė vieningas universaliąsias pašto paslaugas, kurių finansavimui ES narėms buvo sukurta vadinamoji „rezervuotoji sritis” kaip universaliųjų paslaugų teikėjo monopolinė teisė. Ši rezervuotoji sritis 1997 metų direktyvoje buvo nustatyta siuntoms iki 350 gramų, toliau apribojant ES valstybėms monopolinę sritį93.
Pašto direktyvos 97/67/EB tikslas – garantuoti efektyvias, patikimas ir kokybiškas pašto paslaugas palankiomis kainomis.
Komisijos ataskaita Tarybai ir Europos Parlamentui, KOM(2006) 596 galutinis. Europos bendrij komisija. [žiūrėta 2009-02-10]. Prieiga per internetą:
<www.europarl.europa.eu/meetdocs/2004 2009/documents/com/com com(2006)0596 /com com(2006)0596 lt.pdf>.
92 Universaldienst, Beschaftigung und Wettbewerb in liberalisierten Postmarkten – Erfahrungen, Problemfelder und
Perspektiven (Beitrag fur die 2. UNI Post Global Union Weltkonferenz, Athen/Griechenland, 27. und 28. April 2007).
…Input-consulting. Publikationen. [žiūrėta 2009-01-21]. Prieiga per internetą: <http://www.mput- consulting. com/publish-index.html#2007>.
93 Įsigaliojus pašto paslaugų direktyvoms 1997 metais kai kurios šalys (Vokietija, Danija ir Nyderlandai) žymiai labiau
susiaurino rezervuotąją sritį nei to reikalauja ES nuorodos. Švedijoje ir Suomijoje jau deja 90-ųjų metų viduryje pašto
monopolis buvo panaikintas. Ispanijoje vidaus pašto rinka jau atverta 1964 metais.
Direktyvos 97/68/EG pasekoje buvo pasiekta teisinių nuostatų harmonija visoje ES. Didieji visuomeniniai universaliųjų paslaugų teikėjai reorganizavosi į įmones – dviems atvejais (Vokietijoje ir Nyderlanduose) prasidėjo privatizacija. Privatizacijos „pirmaujančioje šalyje” –
Didžiojoje Britanijoje – paštas vis dar buvo 100% valdžios įtakoje. Įmonės reorganizavimas vedė prie stipraus rentabilumo, išlaidų efektyvumo, klientų orientacijos ir inovacijos išryškinimo.94. ES pašto direktyvos 97/67/EB 3 straipsnis iš dalies galioja:
„1. Valstybės – narės užtikrina, kad naudotojai turi teisę į universaliąsias paslaugas, apimančias visiems naudotojams prieinamomis kainomis nenutrūkstamai teikiamas pašto paslaugas.
2. Šiam tikslui valstybės narės imasi priemonių, reikalingų užtikrinti, kad aptarnavimo ir pašto paslaugų teikimo vietų tankumas atitiktų naudotojų poreikius.
3. Jos imasi priemonių, kad universaliųjų paslaugų tiekėjai užtikrintų kiekvieną darbo dieną ir ne mažiau kaip 5 darbo dienas per savaitę… :
– vieną surinkimą per dieną;
– vieną pristatymą į namus kiekvienam fiziniam ar juridiniam asmeniui … „95
– tam tikrose šalyse buvo pašto pristatymo punktai, kur reikėjo pasiimti savo paštą,
– JAV yra centrinės pašto dėžutės.
2002 metais teisiškai įsigaliojo antroji pašto direktyva (2000/39/EB), kad galima būtų laipsniškai liberalizuoti pašto sektorių.
Taip buvo svorio apribojimai sumažinti dviem pakopomis iki 100 gramų (nuo 2003 m. sausio 01 d.) ir 50 gramų (nuo 2006 metų sausio 01 d.) ir planuojamas pilnas rinkos atidarymas nuo 2009 m. sausio 1 d. Naujoji direktyva susieja su rinkos atidarymu daug posityvių efektų, kurie pritraukiami kaip pilno liberalizavimo pasiteisinimas.
2008 Trečia pašto direktyva: Tolesnės liberalizacijos ES kompromisas 2009 metais ir universaliųjų paslaugų monopolio finansavimas:
1. Pilnas rinkos atvėrimas 2011/2013 metais.
2. Universaliųjų paslaugų garantijos.
3. Universaliųjų paslaugų finansavimas gali būti užtikrinamas sekančiomis priemonėmis:
Mag. Dagmar Hemmer, Mag. Paul Pochhacker (Wien, August 2003). Privatisierung und Liberalisierung offentlicher. Dienstleistungen in der EU-15: Postdienste. OGPP. [žiūrėta 2008-10-25]. Prieiga per internetą: <www.politikberatung.or.at/typo3/fileadmin/02 Studien/1 Liberalisierung/PostNEU.pdf>. 95 Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/67/EB dėl Bendrijos pašto paslaugų vidaus rinkosplėtros bendrųjų taisyklių ir paslaugų kokybės gerinimo, OL L 15, 21.1.1998. EURLex. [žiūrėta 2009-02-10]. Prieiga per internetą: <eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=CONSLEG:1997L0067:20031120:LT:PDF>..
– visuotinės piniginės kompensacijos per tiesiogines valstybės subsidijas;
– viešasis konkursas;
– kompensavimo fondas;
– socialinės paramos priemonės.96
Dėl kai kurių šalių pasipriešinimo, taip pat dėl profesinių sąjungų ir politinių partijų egzistavimo negali būti užtikrintas visiškas pašto rinkos liberalizavimas. Nors Europos Sąjungos politinės institucijos palengvino pilną rinkos atvėrimą ES pašto sektoriuje, galima nustatyti, kad pilnas pašto sektoriaus liberalizavimas pagal ES sutartis buvo neišvengiamas.
Jau prieš pašto paslaugų liberalizavimo pradžią ES Švedija 1993-aisiais metais – prieš 2 metus iki įstojimo į ES 1995 – aisiais metais – kaip pirmoji pramoninė valstybė parlamento sprendimu reorganizavo galiojantį pašto monopolį. Švedijos pašto rinkos atidarymas buvo įteisintas jau vykstančios konkurencijos ir liberalizavimo. Su rinkos atidarymu atsirado aukšto lygio verslo lankstumas, tam kad neatsilikti nuo jau esamos konkurencijos. Švedijos pašto rinkos atidarymas nesiekė tikslo sustabdyti jau deja esančią konkurenciją, kartu su Inkumbento reorganizacija apriboti naujo paslaugų tiekėjo City Mail veiksmus. Taip pat 1994 metais nebegaliojantis Švedijos pašto įstatymas neturėjo tikslo išlaikyti konkurenciją pašto rinkoje, o siekė būtent užtikrinti universaliųjų paslaugų kokybę97.
Reform der polnischen Postdienste im Rahmen der EU-Richtlinien Warschau, 21.-22.04.2008. …Input-consulting. Publikationen. [žiūrėta 2008-12-26]. Prieiga per internetą: <http://www.input-consulting.com/publish-index.html>.
97 Study on the development of competition in the European postal sector (2006-2008) – (Ecorys – July 2005). European
Commission The EU Single Market. [žiūrėta 2009-04-09]. Prieiga per internetą:
<http://ec.europa.eu/internal market/post/studies en.htm>.
98 Universaldienst, Beschaftigung und Wettbewerb in liberalisierten Postmarkten – Erfahrungen, Problemfelder und
Perspektiven (Beitrag fur die 2. UNI Post Global Union Weltkonferenz, Athen/Griechenland, 27. und 28. April 2007).
…Input-consulting. Publikationen. [žiūrėta 2009-01-21]. Prieiga per internetą: <http://www.mput- consulting. com/publish-index.html#2007>.
99 Postal Services in New Zealand. Ministry of Economic Development. [žiūrėta 2009-03-25]. Prieiga per internetą:
<Error! Hyperlink reference not valid.>.
Priešingai nei Švedijoje, panaikinus pašto monopolį, dėl naujos pasiūlos atsiradimo Naujoje Zelandijoje pašto sektoriaus liberalizavimas buvo įtrauktas į konservatyviosios valdžios politiką.98 Ši valdžia bandė su privatizavimo ir liberalizavimo siekiančia politika išspręsti šalies ekonomines ir politines problemas. Naujoje Zelandijoje pašto reforma prasidėjo jau 1987 metais, valstybinę pašto įstaigą reorganizavus į privačią New Zealand Post Ltd. Tuo pačiu metu buvo apribotos pašto monopolio galimybės siuntoms iki 500 gramų. Jau 1991 metais sekė nauji apribojimai pašto siuntoms iki 200 gramų, o 1998 metų balandžio 01 d. pašto rinka buvo pilnai atverta konkurencijai99. Pašto įstatyme daugiau nebuvo paminėti nacionalinio pašto įpareigojimai atlikti universaliąsias pašto paslaugas. Tačiau nuo 1989 metų yra susitarimas, kuriame nacionalinis paštas įsipareigojęs pristatyti pašto siuntas 6 kartus per savaitę ir išsaugoti 880 priėmimo punktų, tarp jų 240 savo filialų. Nacionalinis paštas lieka vienintelis Naujosios Zelandijos atstovas tarptautinėse pašto organizacijose ir turi teisę išleisti „Naujoji Zelandija” pašto ženklus.
Austrijoje visa liberalizacijos istorija nuo 90-ųjų metų sukelia tendenciją pablogėjimui. Išliko vis mažiau darbo vietų. Austrijos paštas nuo 2004 iki 2007 metų atleido apie 2000 darbuotojų ir uždarė 900 paštų. Jis dabar įtrauktas į biržą.
Privačių tarpe tariamai sukurtos naujos darbo vietos tradicinėse pašto įmonėse buvo lydimos darbo vietų mažinimu. Pas privačius asmenis didelis skaičius naujų darbo vietų pasižymėjo žemu darbo užmokesčiu ir nesaugiomis darbo sąlygomis. Dauguma naujų teikėjų konkuruoja tarpusavyje ne dėl kokybės, o dėl prastų darbo sąlygų. Tradicinės pašto įmonės praranda dalį rinkos. Pašto sektoriaus darbo užmokestis buvo pakankamas, dabar mažas. Darbuotojų, dirbančių visą darbo dieną mažėja. 50 proc. moterų dirba ne visą darbo dieną. Dėl to reikia imtis priemonių.
Antras trūkumas: universaliosios paslaugos, kalbant apie apimtį, kokybę ir kainą, pajuto spaudimą. Smulkaus verslo ir privatūs klientai turi mokėti daugiau. Pašto dėžučių ir pašto langelių skaičius mažėja. Naudą turi išskirtinai dideli siuntėjai. Be rezervuotosios srities universaliųjų paslaugų finansavimas negarantuojamas. Komisija siūlo kompensacijų fondą ir viešąjį konkursą, kas rinkoje nebuvo išbandyta. Šie organizaciniai dalykai bus sprendžiami derybų metu.
Su rinkos atvėrimu konkurencija viena automatiškai nedidėja. Panaikinti monopolį nepakanka. Konkurencija susidaro ilgesniam laikui, kur nauji konkurentai gauna pelną. Šalyje yra 50 proc. Austrijos namų ūkių kaimuose. Naujuosius teikėjus domina miestai ir aglomeracijos. Ši rinka turi būti apibrėžta100.
100 Reform der polnischen Postdienste im Rahmen der EU-Richtlinien Warschau, 21.-22.04.2008. …Input-consulting.
Publikationen. [žiūrėta 2008-12-26]. Prieiga per internetą: <http://www.input-consulting.com/publish-index.html>.
101 Private Express Statutes. Wikipedia. [žiūrėta 2009-03-25]. Prieiga per internetą:
<http://en.wikipedia.org/wiki/Private Express Statutes>.
102 Nuo 1970 metų įsigalioję pašto reorganizacijos akto įstatai finansavimui, kainų sudarymui ir USPS valdymui buvo
pilnai reformuoti, remiantis Postal Accountability and Enhancement Act (pašto tarifų aktu). Pašto monopolio kainų
Jeigu JAV iki šiol nepriklausė šalims, kuriose pašto rinkos liberalizavimas priklausė politinei sričiai, verta vien dėl JAV pašto rinkos dydžio ir vertės trumpai apžvelgti rinkos atvėrimą JAV pašto rinkoje. Kol Jungtinės Valstijos buvo įvairių ekonomikos sričių, tokių kaip finansinės paslaugos, telekomunikacijos, transportas ir susisiekimas, liberalizavimo pavyzdys, pašto sektoriaus liberalizavimas iki šiol neįtakojo. Įstatyminis pašto monopolio pagrindas yra numatytas Private Express Statues101 (PES) įstatuose, pagal kuriuos privatiems asmenims ir organizacijoms pašto siuntų siuntimas yra baudžiamas. Yra eilė išimčių, kurias dalinai garantuoja valstybinė pašto organizacija (USPS). Išimtys galioja taip pat greitoms siuntoms su tarifu didesniu nei 6 kartus mažiausio svorio pirmos klasės laiško (tuo metu 2,34$), taip pat siuntoms, sveriančioms daugiau kaip 350 gramų102. Šios išimtys neliečia „mailbox rul” pristatymo monopolio. JAV pašto monopolis apsaugoja pašto siuntų pristatymą į pašto dėžutes.
Nors tik mažoji pašto rinkos dalis atvira konkurencijai ir išimtinę teisę pašto siuntų pristatymui turi valstybinis paštas, vis tiek JAV pašto rinkoje vyksta konkurencija. Su pristatymo išimtimi didžioji dalis pašto grandies yra liberalizuota.103 Tokioms paslaugoms kaip skirstymas, kodavimas ir t. t. didiesiems siuntėjams suteikiamos nuolaidos, kurios 1979 metais padidiną politinį spaudimą ir nuo tada įsteigiamas plačios apimties darbo pasidalijimas tarp privačių paslaugų teikėjų ir valstybinio pašto104. Jau apie 25% darbo apimties pašto grandyje įvykdo privatūs teikėjai ir daugiau kaip 70% visų pašto siuntų remiantis Worksharing programa integruojami į pašto paslaugų tinklą
IŠVADOS
1. Remiantis dabartine patirtimi, pašto sektoriaus liberalizavimas neatnešė didelių laimėjimų vartotojams, tai liečia aptarnavimo kokybės pagerinimą ir pašto paslaugų palankesnes kainas. Dėl rinkos atidarymo teigiama įtaka buvo padaryta didiesiems klientams krintančių kainų formoje ir naujiems paslaugų teikėjams naujai atsiradusių rinkos galimybių formoje. Privatūs klientai ir smulkūs verslininkai po liberalizavimo turėjo tikėtis žymių minusų, tokių kaip kainų didėjimas vienetinėms laiškų siuntoms ir universaliųjų paslaugų kokybės pablogėjimas. Pašto rinkos atidarymo didėjanti įtaka jokiu būdu neatitinka kituose sektoriuose atnešančios naudos klientams, tai liečia kainas ir kokybę konkurencijoje. Rinkos atidarymo laimėjimai yra labai riboti ir šalia to neproporcingai paskirstyti, tai liečia naudą atnešančią didiesiems siuntėjams ir naujiems teikėjams. Nepaisant ideologinių motyvų, nepasiteisino ekonomiškai pašto sektoriaus pilnas liberalizavimas.
2. Pilnai atidarius pašto rinką iki numatytos datos, universaliųjų paslaugų finansavimui nėra jokio tenkinamo sprendimo. Siūlomos ES komisijos alternatyvios finansavimo priemonės neišbandytos, jų panaudojimo pasekmės pašto sektoriuje iki šiol nežinomos. Daugumoje šalių priimamos dėl ekonominės sektoriaus reikšmės svarbios visuomeninės užduotys pašto įmonių atžvilgiu, paštas negali tapti eksperimento lauku universaliųjų paslaugų finansavimui konkurencijai neutraliems mechanizmams. Problemos, kurios iškyla konkurencijoje universaliųjų paslaugų įvykdymui ir finansavimui, buvo sušvelnintos ilgesniam laikui išsaugojant susiaurintą rezervuotą sritį.
3. Pašto rinkos liberalizavimas veda prie darbo vietų praradimo. Tradicinėse pašto įmonėse masinis užimtumo sumažinimas negali būti išlyginamas konkurentams ir kaimyniniams logistikos bei Ekspreso segmentams, sukuriant naujas darbo vietas. Neigiama užimtumo įtaka pašto įmonėse matoma ir kokybės srityje, taip pat ir pas naujus teikėjus. Didėjant pašto rinkų atvėrimui auga pavojus, kad konkurencija vyks dėl darbo užmokesčio ir socialinių garantijų mažinimo ir, esant mažesnėms naujų teikėjų sąnaudoms, dėl prastesnių darbo sąlygų sumažės vis daugiau garantuotų darbo vietų.
4. Universaliąsias paslaugas gali užtikrinti visiškas rinkos atvėrimas 2013 m. Jei procesas bus atidėtas, gali kilti pavojus, nes rinka vystosi greitai ir ją reikia toliau reformuoti. Kalbant apie Europos pašto reguliavimo sistemą, nepripažįnus besivystančios rinkos pokyčių, gali padidėti spaudimas universaliųjų paslaugų ilgalaikiam tvarumui, nes rinkos jėgos nebus pakankamai skatinamos.
Atlikus AB Lietuvos pašto veiklos pokyčius, iškylo šios tendencijos:
5. Keičiama ir tobulinama bendrovės valdymo struktūra, standartizuotos funkcijos ir vidinės
procedūros leis ateityje greičiau tobulinti ir centralizuoti vidinius procesus. Modernizuojant įmonę
ir optimizuojant darbo procesus tikimasi pasiekti puikių jos veiklos rezultatų. 2005 m. Lietuvos
pašto ir VĮ „GIS-Centro” atlikta analizė parodė, kad paštų tinklas Lietuvoje tankus, t. y. dalies paštų teritorijas aprėpia kitų paštų aptarnavimo teritorijos. Kilnojamieji paštai – viena iš alternatyvų keisti nuostolingus paštus kaimo vietovėse.
6. Pašto paslaugų kokybės pagrindinis rodiklis – pašto siuntų pristatymo laikas. Pašto paslaugų kokybės reikalavimai Lietuvoje nevykdomi. Todėl tam, kad pašto siuntos greičiau pasiektų gavėjus, optimizuojamas paštų tinklas, pertvarkomas darbo organizavimas, stiprinama kokybės kontrolė paštuose. Paslaugų kokybei gerinti bendrovė buvo numačiusi palaipsniui nustatyti 6 darbo dienų savaitę šeštadieniais – sekmadieniais. Dėl šio grafiko įvedimo labai padidėjo pašto sąnaudos. Siekiant sumažinti sąnaudas, bendrovė planuoja visuose miesto ir kaimo paštuose nustatyti 5 darbo dienų svaitę (pirmadieniais – penktadieniais) pagal realų darbo krūvį.
7. Nuo 2006 m. sausio 1 d. pakeitus rezervuotųjų pašto siuntų svorio ribą nuo 100 gramų iki 50 gramų turėjo įtakos bendrovės turimai pašto paslaugų rinkos dalies sumažėjimui.
8. Bendrovė įgyvendindama motorizuoto pristatymo plėtrą, susidūria su problema -nuomojamo transporto priemonių trūkumu dėl mažos automobilių nuomos kainos, nedidelio laiškininkų atlyginimo, prastų kaimo kelių, žmogiškojo faktoriaus.
9. Sparti interneto plėtra, fiksuoto ir mobiliojo ryšio operatorių informacijos perdavimas internetu ir kitais būdais, bankų ir kitų paslaugų teikėjų siūlomas atsiskaitymas tiesioginio debeto būdu mažina paslaugų, teikiamų paštuose poreikį. Be to verslininkai pradėjo skverbtis į įmokų, mokesčių priėmimo rinkos segmentą.
10. Lietuvos šalies ūkio augimo tempų mažėjimas, ūkio subjektų sąnaudų taupymas ir mažėjanti klientų perkamoji galia lėmė UPP paklausos mažėjimą.
11. UPP ir kitų paslaugų pajamos padidėjo, nes išaugo registruotųjų pašto korespondencijos siuntų kiekis, be to padidėjo UPP ir kitų pašto paslaugų tarifai. Finansinės veiklos pajamų mažėjimą 2008 metais lėmė banko palūkanų dydis. Sąnaudos padidėjo, nes bendrovė, siekdama mažinti darbuotojų trūkumą ir jų kaitą, nebloginti teikiamų paslaugų kokybės ir atsižvelgdama į didėjančią darbo kaitą rinkoje gerokai didno darbo užmokestį ir tobulino darbo apmokėjimo sitemą. Bendrovei nuolat trūksta laiškininkų, skirstytojų ir pašto operatorių. Darbuotojų kaita turi neigiamą įtaką teikiamų paslaugų kokybei.
Atlikus anketinį tyrimą paaiškėjo, kad:
12. Statistiškai reikšmingai didesnė dalis darbuotojų su aukštuoju išsilavinimu ir nebaigtu
aukštuoju išsilavinimu (p = 0,000), taip pat užimantys aukštesnes pareigas (p = 0,000) žino apie
pašto reformą pagrindinius momentus, nei darbuotojai su žemesniu išsilavinimu ir užimantys
žemesnes paregas.
13. Tyrime dalyvavę didžioji dauguma apklaustųjų nurodė, jog nepakanka informacijos apie pašto reformą. Nors daugumai nepakako informacijos apie pašto reformą, tačiau pašto reforma domina.
14. Statistiškai reikšmingai didžioji dalis darbuotojų nepriklausomai nuo išsilavinimo (p < 0,05) ir užimančių aukštesnes pareigas (p = 0,000) sužinojo daugiausia apie pašto reformą iš darbdavio, bendradarbių.
15.Daugelis respondentų teigė, kad reforma nereikalinga būtinai dabar (43,9 proc.), tačiau daugelis pritarė, kad reforma gal ir reikalinga, bet vėliau (46,1 proc.). Kadangi didžioji dalis apklaustųjų pritarė reformos būtinumui, galima manyti, kad didžioji dauguma bent neprieštaraus reformai. Tai, kad 46,1 proc. nurodė, kad „reforma gal ir reikalinga, bet vėliau” patvirtina prielaidą, kad darbuotojai nesipriešins pašto reformos vykdymui.
16. Tyrime dalyvavę dirbantieji norodė, jog yra iš dalies pakankamai motyvuoti gerai dirbti ir kelti kvalifikaciją, iš dalies bendrovėje dirba pakankamai profesionalių darbuotojų, iš dalies darbo turinys bendrovėje atitinka darbuotojų patirtį, interesus ir tobulėjimo poreikius, iš dalies bendrieji bendrovės darbo tikslai ir uždaviniai atitinka individualius darbuotojų poreikius ir interesus, iš dalies aiški personalo atranka ir įdarbinimo sistema bendrovėje, didžiausios dalies apklaustųjų nuomone būtina didinti darbuotojo atsakomybę už atliktą darbą, darbuotojų veikla vertinama iš dalies.
17. Statistiškai reikšmingai didesniai daliai apklaustųjų, kurie kažką girdėjo, bet iš esmės nieko nežino apie pašto reformą, būdinga nuomonė, kad infrastruktūra yra perteklinė (p < 0,05); kilnojamieji paštai yra perspektyvūs (p < 0,05); nedalyvauja tobulinimosi kursuose, profesiniuose seminaruose ir kt. mokymuose (p < 0,05); darbuotojų darbo užmokesčio sistema susiejama su darbo rezultatais (p < 0,05); kad lengva paaiškinti, kokius darbus atlieka bendrovė (p < 0,05); nežino, ar rezervuotoji dalis būtina (p < 0,05).
18. Statistiškai reikšmingai didesniai daliai apklaustųjų žinantiems pagrindinius momentus apie pašto reforma būdinga nuomonė, kad panaikinus rezervuotąsias pašto paslaugas, pašto paslaugų kokybė pagerės (p < 0,05); remiamasi klientų nuomone apie organizacijos veiklą, reguojama į jų pastangas bei kritiką (p < 0,05).
19. Statistiškai reikšmingai didesniai daliai apklaustųjų, kuriems nepakanka apie pašto reformą, būdinga nuomonė, kad filialų sumažinimas darbo efektyvumo nepablogins (p < 0,05); reformos diegiamas lankstus tarifų taikymas pašto paslaugų vartotojams netaps patrauklesnis (p < 0,05); pašto reforma siekiama padidinti pašto veiklos rentabilumą ir efektyvumą (p < 0,05); tokios reformos įgyvendinimo priemonės kaip bendrovės struktūriniai pokyčiai (mažiausių 5 ACP filialų panaikinimas) (p < 0,05), stacionariųjų paštų keitimas kilnojamaisiais (p < 0,05), pristatymo proceso motorizavimas, bendrovės sąnaudų nesumažins (p < 0,05); paslaugų kokybė nepakankama
(p < 0,05) ir panaikinus rezervuotąsias pašto paslaugas, pašto paslaugų kokybė nepagerės (p < 0,05); bendrovė puikiai atlieka savo funkcijas (p < 0,05); reikia didinti pašto paslaugų asortimentą (p < 0,05; rezervuotoji pašto paslaugų dalis nebūtina (p < 0,05).
20. Statistiškai reikšmingai daliai apklaustųjų, kuriems pakanka apie pašto reformą, būdinga nuomonė, kad paslaugų kokybės pagerinimui būtina modernizuoti logistikos procesus (p < 0,05); logistikos procesas pakankamai modernus (p < 0,05), motorizuotas pristatymas efektyvesnis už pristatymą pėsčiomis (p < 0,05).
21. Pasitvirtino iškelta hipotezė, kad pašto sektoriaus vykdoma reforma daro tiesioginę įtaką bendrovės veiklos efektyvumui.
REKOMENDACIJOS
1. Liberalizuojant pašto paslaugų rinką, aštrės konkurencinė kova, ir nacionalinis pašto
paslaugų teikėjas turi keistis. Norint prisitaikyti prie padėties rinkoje būtina modernizuoti paslaugų teikimą bei viso pašto veiklą. Šiam tikslui būtina įgyvendinti daug reformų. Optimizavus pašto veiklos administravimą, sumažinus paslaugų sąnaudas, galima lėšas skirti pažangioms reformoms įgyvendinti.
2. Būtina gerinti įmonės įvaizdį. Kilnojamieji paštai turi būti sukurti išlaikant naują požiūrį į darbo ir klientų aptarnavimo sąlygas ir į bendrovės įvaizdžio kūrimą. Pagrindinis siekis, pertvarkant bendrovę, yra naujos Lietuvos pašto vertės sukūrimas. Lietuvos paštas, kaip verslo įmonė, turi pakilti į aukštesnį kokybės lygį. Lietuvos paštas yra svarbus vien todėl, kad turi platų pašto tinklą. Svarbu, kad paštai taptų modernūs, efektyviai teikiantys visapusiškas paslaugas gyventojams ir verslo klientams.
3. Atlikus tyrimą, paaiškėjo, kad reforma reikalinga. Panašūs procesai taip pat vyksta įvairių Europos šalių paštuose. Globaliniu atžvilgiu pašto sektoriaus liberalizavimas yra labai skirtingas. Europos Sąjunga yra rinkos atidarymo pašto sektoriuje vedlys. Tolimesniame ES pašto rinkos liberalizavimo procese turėtų būti apgalvotos pasekmės kitoms šalims. Ypač turi būti atkreiptas dėmesys, kad pilnas rinkos atidarymas kai kurioms šalims turės neigiamas pasekmes, ypač gali turėti užimtumui ir universaliųjų paslaugų atlikimui nei iki šiol pastebėta ES rinkos atidarymo procese. Greitas rinkos atidarymas bei visiškas teisinių ir reguliuojančių rėmų perleidimas ES pagal šūkį „vienas stiprina visus” neatitinka ypatingų problemų, susijusių su pašto rinkų atidarymu, sprendimo.
4. Pagrindinė problema – numatyti veiksmus, kurie užtikrintų sėkmingą ir konkurencingą pašto sektoriaus darbą, kad jis ir toliau teiktų aukštos kokybės universaliąsias paslaugas už prieinamą kainą, siekiant užimtumo, užtikrinant ekonomikos konkurencingumą ir tenkinant klientų poreikius. Prieš panaikinat rezervuotųjų paslaugų sektorių, būtiną universaliųjų paslaugų finansavimui, reikia aiškiau apibrėžti pagrindą, kuriuo remiantis turi būti vykdomas pašto paslaugų liberalizavimas.
Darbo autorius: L. PETRIKONYTĖ
Atsiųsti pilną darbą pasto-reforma