Bendrinei lietuvių kalbai labai reikšmingas ir svarbus XIX amžius. Būtent šiuo laiku pradėjo formuotis gimtoji mūsų kalba. Pradžią dabartinės lietuvių kalbos raidai davė Lietuvos poetas Antanas Baranauskas. Autoriaus poemoje „Anykščių šilelis” apdainuojamas gimtasis kraštas, jo gamta ar Lietuvos senovė gyva bei vaizdinga kalba, kuri kiekvienam tampa suprantama ir aiški. Nors ši poema, kuri laikoma lietuvių literatūros klasika, buvo parašyta rytų aukštaičių anykštėnų patarme ir vis dėlto netapo bendrinės kalbos pamatu, tačiau labai daug nusipelnė bendrinės lietuvių kalbos susiformavimui.

Mūsų gimtoji kalba pradėjusi formuotis XIX amžiaus pabaigoje ir peržengusi XX amžiaus pradžią į pasaulio istoriją įrašyta, kaip kalba susiformavusi gana vėlai. Pavyzdžiui, latvių bendrinė kalba susiformavo XIX amžiuje viduriniosios tarmės žiemgališkosios patarmės (Jelgavos apylinkių šnektos) pagrindu, o literatūrinė italų kalba susiformavo XIV amžiuje Toskanos (arba Florencijos) tarmės pagrindu. Prie jos susiformavimo labai daug prisidėjo Dantės kūrinys „Dieviškoji komedija”.

Dabar, matyt, kiekvienas bendrinės kalbos vartotojas jau žino, kad bendrinė lietuvių kalba yra susiformavusi vakarų aukštaičių tarmės kauniškių patarmės pagrindu. Kalbininkų nuomone, iš šios patarmės yra „paimti pagrindiniai kirčiavimo sistemos bruožai, <...> kadangi ji nėra paveikta kirčio atitraukimo dėsnių” (Mikulėnienė, Pakerys, Stundžia, 2008, 11). Yra daroma ir prielaida, jog būtent kauniškių patarmės ėmimą kaip bendrinės kalbos pagrindą, galėjusi nulemti ir tuo laikotarpiu, t. y. XIX—XX amžiuje jau nusistovėjusi rašytinė kalba. Be to, lyginamosios istorinės gramatikos mokslas kai kada pabrėžia, kad kauniškių patarmė turi gana daug panašumų su jau išnykusių Rytų prūsų lietuvių patarmėmis. Jos kartu laikomos bene archajiškiausiomis lietuvių kalbos patarmėmis. Be to, dabartinės lietuvių kalbos senumą, jos istoriškumą pagrindžia ir teiginys, jog ,,Lietuvių tauta praeityje niekuomet nėra keitusi savo kalbos. Būta dvikalbystės periodų, tačiau jie palyginti neseni. Ilgus tūkstantmečius mūsų kalba rutuliojosi savarankiškai, labai mažai veikiama kitų kalbų. Tas poveikis ėmė stiprėti tik pastaraisiais šimtmečiais. Todėl tiriant lietuvių tautos kilmę, labai svarbi yra ir kalbos kilmė” (http://www.technologijos.lt/n/mokslas/geografija/straipsnis-10937/straipsnis/Lietuviu-kalba-gime-is-triju-bendriniu-kalbu?l=2&p=1). Taigi galima teigti, kad bendrinė lietuvių kalba labai gynėsi nuo svetimų kalbų įtakos, jog išsaugotų savo fonetines bei morfologines ypatybes — kalbos istorinę vertę. Taip priartėdama prie savo sistema panašios sanskrito kalbos.

Kaip jau buvo minėta, bendrinė lietuvių kalba yra sunki. Sunki ne tik savo fonetiniais ar gramatiniais ypatumais, bet ir kirčiavimo sistema. Paprastai teigiama, kad „Kirtis, žodžio kirtis — vieno kurio skiemens išryškinimas, pabrėžimas kitų to paties žodžio skiemenų atžvilgiu” (Malakauskas, 2009, 7). Bendrinėje lietuvių kalboje jis yra laisvas – gali keistis kirčio vieta įvairiose žodžio formose. Žinoma, nefiksuotas kirtis yra būdingas ne tik mūsų kalbai — tokią kirčiavimo sistemą turi ir kitos pasaulio kalbos, pavyzdžiui, anglų, bulgarų, ispanų, italų ar rusų. Kitų pasaulio kalbų, galbūt būtų galima sakyti, kirčiavimo sistema yra lengvesnė, kadangi čia tereikia žinoti tam tikras griežtas taisykles, pavyzdžiui, jog pastoviai kirčiuojamą pirmąjį skiemenį turi čekų, estų, latvių, islandų, slovakų, suomių, vengrų kalbos, o pastovus kirčiuojamas priešpaskutinis skiemuo yra lenkų kalboje, pastovus paskutinis kirčiuojamas skiemuo būdingas daugeliui tiurkų, persų ar tadžikų kalbų (Norkevičius, Kazlauskienė, Raškinis, 2004, 72—73). Laisvojo kirčio buvimas lietuvių kalboje nulėmė, kad kirčiavimo sistema yra sudėtinga.

Gimtosios mūsų kalbos kirčiavimo sudėtingumą yra nulėmęs ne tik žodžių kirtis, bet ir supersegmentinis elementas — priegaidė. Kirtis bei priegaidė yra panašūs bei tarpusavyje susiję, tačiau ne tokie patys reiškiniai. „Svarbiausia skiriasi išryškinamų elementų dydis ir zona: žodžio kirtis — tai skiemens pabrėžimas žodyje, o priegaidė — tai vieno garso ar jo dalies pabrėžimas skiemenyje” (Mikulėnienė, Pakerys, Stundžia, 2008, 15). Taigi kirčio ženklo bei priegaidės sąveika yra itin stipri bei būtina, A. Laigonaitės teigimu, ,,nuo jos priklauso dėsniai, lemiantys kirčio vietą lietuvių kalbos žodžio formose” (1978, 5). Priešingu atveju būtų pažeista kirčiavimo sistema.
Kalbininkas Bonifacas Stundžia gražiai ir vaizdžiai apibūdina tam tikrus kirčiavimo elementus. Teikdamas, jog ,,Garsai, skiemenys, žodžiai — savarankiški kalbos elementai. Juos galima ištarti, pagal tam tikras taisyklės sudarinėti iš jų įvairias kombinacijas” (2009, 18). Su šiuo mokslininko teiginiu galima sutikti, kadangi jis atspindi sistemingą įvairių kalbos dalių kirčiavimą bendrinėje lietuvių kalboje. Paprastai teigiama, kad bet koks vardažodis turi vieną kirčiavimo variantą, kurio turi laikytis kalbos vartotojai. Tačiau gana dažnai žodynuose ar kokiuose kituose lingvistiniuose šaltiniuose fiksuojamos leidžiamos gretybės. Kirčiavimo variantų buvimas nedaro jokios žalos kalbai, jeigu jų nėra itin daug. Priešingu atveju gali būti prarandamas kalbos normų stabilumas. Vis dėlto kirčiavimo variantiškumas rodo kalbos gyvumą, nes „Variantai — būtinas kiekvienos gyvos kalbos požymis” (Stundžia, 2009, 66). Žinoma, šnekamojoje kalboje pasitaikančios gretybės rodo, kad kirčiavimas nėra nusistovėjęs, galbūt jį lemia aplinkiniai veiksniai. Tačiau visa, kas fiksuojama įvairiuose žodynuose, žinynuose, gramatikose, moksliniuose veikaluose, straipsniuose ir kituose norminamuosiuose šaltiniuose rodo, kokia yra kiekvieno žodžio realioji vartosena. Kalbininkų A. Girdenio bei A. Pupkio teigimu, ,,Normos stabilumą dažniausiai griauna arba pavėluotas noras ją pakeisti (paprastai didesnio grynumo arba taisyklingumo sumetimais), arba netobula, realios normos neatitinkanti kodifikacija. Įsigalėję kalbiniai reiškiniai, sutinkantys su tos kalbos sistema, turi teisę joje egzistuoti. Tais atvejais, kai jie prieštarauja esamai kodifikacijai, reikia kovoti ne su kalbos faktais, o pirmiausia pakeisti kodifikaciją” (http://www.straipsniai.lt/kalbos_kultura/puslapis/6484).

Visgi ne visada kalbos vartotojai laikosi kirčiavimo sistemos reikalavimų. Gana dažnai šnekamojoje kalboje vartojamas toks kirčiavimo variantas, kokio nėra fiksavę jokie norminamieji leidiniai. Žinoma, labai daug tam įtakos turi vietovė, kur yra gyvenama, tarmė, tame krašte labai dažnai vartojama kita kalba ar net kaimyninės šalys. Bendrinės lietuvių kalbos vartotojai nuolatos yra apsupti kažkokios įtakos. O tai dažniausiai atsispindi vartojant kalboje nesamus žodžius (barbarizmus) arba tariant juos savitai. Apie nekodifikuotus kirčiavimo variantus, jų įtaką bendrinei lietuvių kalbai yra rašęs ne vienas garsus kalbininkas, tačiau visi jie pabrėžia, kad toks kirčiavimas gali sugriauti, išklibinti mūsų gimtosios kalbos kirčiavimo sistemą – sugriauti tai, ką per daugelį metų pavyko išsaugoti, jog lietuvių kalba būtų vadinama viena archajiškiausių pasaulio kalbų. A. Pupkis ir B. Stundžia primena, kad „bendrinė lietuvių kalbos tartis yra dar labai jauna, o tarties normų kodifikacija visą laiką ėjo pirma negu normų diegimo praktika, todėl remtis vartosena čia itin pavojinga, kad ir kokia autoritetinga ji būtų” (Pupkis, Stundžia, 1987, 49—50). Tad pagrįstai galima manyti, kad dabar kalboje skambantys nekodifikuoti kirčiavimo variantai laikytini klaidomis. Apskritai, galima pabrėžti, kad ,,svarbiausia normos savybė yra jos stabilumas, o svarbiausias jos kodifikacijos kriterijus — tikslingumas” (Girdenis, Pupkis, 1970, 65—67).
Kaip jau buvo minėta, žodžių kirčiavimo variantai fiksuojami įvairiuose žodynuose, žinynuose, gramatikose ar kituose lingvistiniuose šaltiniuose. Šiuo metu geriausiai kirčiavimo normas pateikia jau šeštasis „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno” leidimas. Šis leidinys praverčia ar turėtų praversti mokytojams, valstybinių įstaigų darbuotojams, mokslininkams ir kitiems asmenims, besidomintiems lietuvių kalba. Ne tik žodynai, bet ir organizacijos padeda saugoti gimtąją kalbą nuo išorinių veiksnių. Tad organizacija, besirūpinanti kalbos politika, yra Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK). Jos steigėjas Lietuvos Respublikos Seimas. VLKK yra sudaryta iš keleto pakomisių, viena iš jų Tarties ir kirčiavimo, kuri rūpinasi kirčiavimo normų kodifikacija, tačiau tik atsižvelgdama į sistemingumo reikalavimus bei realiąją vartoseną. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos Tarties ir kirčiavimo pakomisė kirčiavimo normas koregavo per variantus. Kalbininkų nuomone, yra 45 paprastieji daiktavardžiai, kurių kirčiavimo normos šnekamojoje kalboje svyruoja (Rekomendacijoje Dėl kai kurių pirminių (paprastųjų) daiktavardžių kirčiavimo). Tad šių vardažodžių kirčiavimo variantai buvo peržiūrėti ir patikslinti. Pirminių daiktavardžių kirčiavimo normos aptariamos ir publikacijose, pavyzdžiui, Pakerys A., 2003,
Kaip kirčiuoti? – Gimtoji kalba 8, 4-5 ar Kavaliauskas V., 2012, Paprastųjų daiktavardžių kirčiavimo realiosios vartosenos tyrimai — Lietuvių bendrinės kalbos kirčiavimo kodifikacija ir realioji vartosena (paprastieji daiktavardžiai, priesaginiai veiksmažodžiai), 13—16.
Šio rašto darbo objektas yra 45 paprastieji daiktavardžiai, sulaukę tam tikrų Valstybinės lietuvių kalbos komisijos Tarties ir kirčiavimo pakomisės patikslinimų, bei tų vardažodžių kirčiavimo polinkiai gyvojoje kalboje. Taip pat ir kiti 58 pirminiai daiktavardžiai, kurie buvo atrinkti iš didelės grupės žodžių (761 pirminio daiktavardžio) tik atlikus pirminį tyrimą Vilniaus Gedimino technikos universitete bei Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje. Tokioje apklausoje dalyvavo 47 šių mokymo įstaigų studentai. Tad į darbą buvo įtraukti tie 58 vardažodžiai, kurie lingvistiniuose šaltiniuose pateikiami su galimomis kirčiavimo normomis (18 paprastųjų daiktavardžių) bei tokie žodžiai, kurie norminamuosiuose leidiniuose turi tik vienintelį galimą kirčiavimo variantą (40 paprastųjų daiktavardžių), tačiau šnekamojoje kalboje vartojamas ir niekur nefiksuotas. Svarbiausias tyrimo tikslas ir uždaviniai — aptarti ištirtų 45 paprastųjų daiktavardžių, pateiktų 2003 m. gegužės 29 d. (Nr. K-2) paskelbtoje Rekomendacijoje Dėl kai kurių pirminių (paprastųjų) daiktavardžių kirčiavimo, vartoseną gyvojoje kalboje bei ištirti kitų pirminių daiktavardžių kirčiavimo polinkius, remiantis skirtingose Lietuvos vietovėse gautais duomenimis.
Šiame darbe buvo taikomas lyginamasis metodas. Pirmojo tyrimo metu buvo peržiūrėta daug įvairios norminamosios literatūros, kurios padėjo nustatyti, kaip kito ar kinta kirčiavimo variantai. Taigi buvo paruošti 45 lapai, kuriuose buvo užrašytas vienas paprastasis daiktavardis, ir juose atitinkamai žymėtos kirčiavimo normos, kurios buvo fiksuojamos moksliniuose šaltiniuose. Vėliau šio tyrimo metu buvo taikomas tradicinis empirinis kiekybinis tyrimų metodas — anketavimas. Ruošiantis šiai tyrimo daliai buvo sugalvoti 45 neilgi sakiniai, tarp kurių būtinai turėjo būti ir tiriamasis vardažodis. Tiriamojo paprastojo daiktavardžio parinkta forma turėjo padėti nustatyti, kokį kirčiavimo variantą vartoja respondentai. Taip pat buvo sudaryta anketa, kurioje buvo žymimi apklausoje dalyvavusių gyventojų atsakymai bei elementarūs demografiniai duomenys. Iš viso šioje tyrimo dalyje buvo apklausta 500 Lietuvos gyventojų iš trijų Lietuvos vietovių, t. y. Molėtų bei Lazdijų rajono bei Prienų miesto. Visi tyrime dalyvavę kalbos vartotojai turėjo perskaityti pateiktuose lapuose esančius sakinius. Svarbu pabrėžti, kad respondentai nežinojo, kad yra tiriamas vieno žodžio iš sakinio kirčiavimas. Taigi tai negalėjo turėti jokios įtakos gautiems duomenims. O visi atsakymai, t. y. pirminių daiktavardžių kirčiavimo polinkiai gyvojoje kalboje, buvo žymimi anksčiau sudarytose anketose.
Antrojo tyrimo metu taip pat buvo taikomi tie patys metodai. Skiriasi tik tiriamųjų žodžių skaičius, kuris atsiliepė ruošiant lapus literatūros fiksavimui, kur ir kokia kirčiavimo norma buvo fiksuota, bei sudarant paprastus ir lengvai įsimenamus sakinius. Be to, šį kartą tyrime iš tų pačių vietovių dalyvavo 495 respondentai.
Darbo struktūra. Magistro darbą sudaro įvadas, pagrindinė dėstomoji dalis, išvados, literatūros sąrašas (64 šaltiniai), priedai su gautų tyrimų statistika bei atskirai pateikiami kiti priedai, kuriuos sudaro tyrimo metu panaudoti sakiniai bei pačios anketos.
Pagrindinę dėstomąją dalį sudaro 2 skyriai, kuriuose bendrai apžvelgiama tiriamoji medžiaga, t. y. Rekomendacija (Dėl kai kurių pirminių (paprastųjų) daiktavardžių kirčiavimo Nr. K-2) bei antrojo tyrimo rezultatai. Vėliau kiekvienas skyrius skaidomas į poskyrius. Skiriant pirmojo skyriaus poskyrius buvo atsižvelgiama, kaip realioji vartosena palaiko Valstybinės lietuvių kalbos komisijos Tarties ir kirčiavimo pakomisės siūlymus. Pastarieji poskyriai dar kartą buvo grupuojami pagal žodžių baigmenis. Taigi čia buvo aptariamos visų koreguotų paprastųjų daiktavardžių kirčiavimo normos — kas joms bendra, kas skiriasi, o vėliau pasirenkamas konkretus vardažodis ir jis plačiau aptariamas, paminint, kokia jo etimologija, kaip kito ar kinta kirčiavimo variantai, kuriuos atspindi lingvistiniai šaltiniai. Be to, ar kalbininkai yra kažką panašaus pastebėję. Pateikiama gilesnė analizė negu bakalauro darbe. Skiriant antrojo skyriaus poskyrius jie buvo sugrupuoti pagal tam tikrus požymius, t. y. nurodant, kad tyrime būta tokių paprastųjų daiktavardžių, kurių pagrindinis kirčiavimo variantas populiaresnis negu nekodifikuotas (antrasis), kalboje dominuoja antrasis arba nekodifikuotas kirčiavimo variantas ar kirčiavimas įvairuoja — vienuose Lietuvos regionuose populiaresnė pagrindinė kirčiavimo norma, kituose — antroji (ar nekodifikuota). Tokie poskyriai buvo dar kartą skiriami pagal tai, ar bendrinėje lietuvių kalboje yra teikiami du kirčiavimo variantai, ar vienintelis, tačiau šalia šnekamojoje kalboje vartojamas ir nenorminis. Išskirtose grupelėse taip pat buvo akcentuojama, kokias vardažodžiai turi įteisintas gretybes, kas tarp jų panašaus, ką apie tai mano kalbininkai. Vėliau pasirenkamas vienas konkretus paprastasis daiktavardis ir jis plačiau aptariamas — prisimenama jo etimologija, aptariami paminėjimai lingvistiniuose šaltiniuose, kalbininkų svarstymai, pateikiama jų kirčiavimo paradigma ir ką parodė atliktas tyrimas. Taip pat apžvelgiami poskyrių išskyrimai, kur dalyvauja nekodifikuota kirčiavimo norma. Darbe pateikiamos 7 lentelės bei 20 skritulinių diagramų su gautais tyrimų rezultatais. Kiekvienos dėstomosios dalies pabaigoje pateikiamos dalinės išvados, remiantis gautais duomenimis. O darbas baigiamas galutinėmis išvadomis. Šio darbo apimtis — 81 puslapis.
Atlikti tyrimai bei darbas yra aktualūs. Sukaupti duomenys labai gali pagelbėti lingvistams, kurie tyrinėja kirčiavimo variantų kitimą, jų vartoseną šnekamojoje kalboje.
1. PIRMINIAI DAIKTAVARDŽIAI

1.1. KIRČIAVIMO VARIANTAI VALSTYBINES LIETUVIŲ KALBOS KOMISIJOS REKOMENDACIJOJE DĖL KAI KURIŲ PIRMINIŲ (PAPRASTŲJŲ) DAIKTAVARDŽIŲ KIRČIAVIMO (NR. K-2)

Bendrinėje lietuvių kalboje priskaičiuojama daugiau negu tūkstantis pirminių daiktavardžių, bent jau taip nurodo kalbininkas Antanas Pakerys pirmoje vadovėlio Akcentologija dalyje (žr. Pakerys A. Akcentologija 1 d., P. 8, 18, 27, 33). Valstybinės lietuvių kalbos komisijos Tarties ir kirčiavimo pakomisės vienas iš daugelio priimtų nutarimų yra ir dėl pirminių keturiasdešimt penkių paprastųjų daiktavardžių. Tad 2009— 2010 metais buvo atlikta apklausa, kurios vienas iš pagrindinių išsikeltų tikslų — patikrinti, ar realioji vartosena remia Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pateiktoje Rekomendacijoje Dėl kai kurių pirminių (paprastųjų) daiktavardžių kirčiavimo (Nr. K—2) pakoreguotas kirčiavimo normas. Be to, VLKK akcentuoja, jog tokie nutarimai buvo priimti, atsižvelgiant į bendrinės lietuvių kalbos kirčiavimo normų tradicijas bei šnekamosios kalbos polinkius. Tad šiame tyrime dalyvavo 500 respondentų iš trijų skirtingų Lietuvos vietovių, t. y. Lazdijų, Molėtų rajono bei Prienų miesto. Visi gauti duomenys, t. y. kiekvieno VLKK svarstyto paprastojo daiktavardžio koreguotos kirčiavimo normos, buvo aptartos Gintarės Paliukėnaitės bakalauro darbe Pirminių daiktavardžių kirčiavimo polinkiai, vėliau pasirodžiusiuose straipsniuose (žr. Kavaliauskas V., Paliukėnaitė G. Dėl VLKK koreguotų paprastųjų daiktavardžių kirčiavimo normų // Lituanstica. 2011, T. 57, Nr. 4 (86). P. 425—435; Kavaliauskas V. Kaip kirčiuosime paprastuosius daiktavardžius kardas, šalmas, šarvas? // Žmogus ir žodis. 2012, T. 14 (1). P. 55—59. Kavaliauskas V. Lietuvių bendrinės kalbos kirčiavimo kodifikacija ir realioji vartosena (paprastieji daiktavardžiai, priesaginiai veiksmažodžiai) // Paprastųjų daiktavardžių kirčiavimo realiosios vartosenos tyrimai. Vilnius, 2012. P. 13—16). Ir šiame darbe bus atsigręžta į to tyrimo metu gautus rezultatus.
1.1.1. Kirčiavimo variantai, kuriuos palaiko reali vartosena

Ne kartą daugelis didžių Lietuvos mokslininkų yra minėję, kad lietuvių kalba yra gyvas, nuolat besikeičiantis organizmas. Prisiminus tokį teiginį, pavyzdžiui, pasakytą Lietuvos kalbininko Juozo Senkaus: „kirčiavimas, kaip ir pati kalba, nors ir nežymiai, nuolat kitėja” (1970, 56), nekyla jokių abejonių, kad kalba ir jos kirčiavimo normos gali kisti. Tai atspindi ir 2009—2010 metų vasarą atlikti tyrimai. Jie parodė, kad iš tos keturiasdešimt penkių pirminių daiktavardžių dalies, kurias VLKK Tarties ir kirčiavimo pakomisė teikė su siūlytinomis kirčiavimo normomis, reali vartosena palaiko 12 (t. y. 26,67 %) žodžių.

Gautus rezultatus galima skirstyti į grupes pagal jų galūnes. Panašų skirstymą (t. y. galūnių) Rekomendacijoje Dėl kai kurių pirminių (paprastųjų) daiktavardžių kirčiavimo (Nr. K—2) teikia ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos Tarties ir kirčiavimo pakomisė.
Į VLKK Rekomendaciją patekusių keturių paprastųjų daiktavardžių, kurių fleksija -as, t. y. daiktavardžių kibiras, menas, tinklas, tuntas, pakoreguotas kirčiavimo normas kalbos vartotojai visiškai remia. Pastebėta, jog trijų pirminių daiktavardžių (kibiras, menas, tinklas), pagrindiniais kirčiavimo variantais yra nurodomos kilnojamojo kirčio kirčiuotės, t. y. menas, tinklas 4-osios, o kibiras 3b. Toks VLKK priimtas nutarimas ne tik yra labai palaikomas, bet ir nepažeidžia bendrinės lietuvių kalbos kirčiavimo sistemos. Be to, minint triskiemenį paprastąjį daiktavardį kibiras svarbu pabrėžti, kad Aldonas Pupkis ir Bonifacas Stundžia Lietuvių kalbos instituto leidžiamame recenzuojamame mokslo žurnale Kalbos kultūra publikavo straipsnį Žvilgsnis į tarties žodyną kodifikacijos ir vartosenos požiūriu, kuriame suabejojo dėl akcentinių gretybių, t. y. kibiras 2, kibiras 3b. Autorių nuomone, šias gretybes derėjo sukeisti vietomis, o tai parodė jų pačių atliktų tyrimų duomenys. Taigi VLKK prireikė daugiau negu dešimtmečio kruopštaus darbo, kad iš tiesų tie kirčiavimo variantai būtų sukeisti vietomis. Rodos, ankstyvas tokių kirčiavimo paradigmų užfiksavimas, tačiau vėlesnis nutarimas rodo, kad sprendimai dėl kirčiavimo normų koregavimo priimami tik gerai apsvarsčius ir įsitikinus, jog jos nepažeidžia kalbos sistemos ir tas žodžio tarimas yra paplitęs šnekamojoje kalboje.
Pavyzdžiui, minėtasis pirminis daiktavardis kibiras rodo, kad jo kirčiavimo normos kalboje nusistovėjo ne iš karto: kibiras 2 – SkZD, 1943, 307; LV 322; DŽ: 337; Vitkauskas, 1988, 47; Pakerys, 1994, 20; Vaitkevičiūtė, 2004, 49; kibiras 1, kibiras, kibiras 3b — Grinaveckis, 1983, 67. Vėliau pastebimos ir leidžiamos gretybės: kibiras 2 ir kibiras 3b – DZ2 303; Girdenis, Pupkis, 1978, 56; Laigonaitė, 1978, 41; Pupkis, Stundžia, 1987, 53; DŽ3 303; Vitkauskas, 1994a, 16; DŽ4 302; MLKŽ 96; TŽ 140; Laigonaitė, 2002, 53; DLKŽ. Ir tik vėlesni norminamieji leidiniai nurodo tokias pačias kirčiavimo galimybes, kaip ir siūlo VLKK Tarties ir kirčiavimo pakomisė: kibiras 3b ir kibiras 2 – LKŽ V 725; MŽ3 160; MŽ4 203; MŽ7 203; DŽ5 304. Kaip jau buvo minėta, tokį sprendimą palaiko ir kalbos vartojai:

VLKK pateiktoje rekomendacijoje galima aptikti įvairių pirminių daiktavardžių kirčiavimo normų koregavimų. Tarp jų minėtas ir toks variantas, kai šalia vienintelės kirčiavimo normos įteisintas naujas kirčiavimo variantas, pavyzdžiui, tuntas 1 ir tuntas 4. Toks VLKK nutarimas nepažeidžia sistemingumo reikalavimų ir yra remiamas gyvosios kalbos. Juk A. Pupkio bei B. Stundžios žodžiais tariant: ,,Turbūt visi mes norėtume palaikyti tradicinį kirčiavimą, bet kalba nepaliaujamai kinta, ir moti ranka į kone visuotinai įsigalėjusius naujesnius variantus arba įteisinti iš jų vos vieną kitą, kaip kad dabar daroma praktikoje, reikštų kovą su vėjo malūnais” (Pupkis, Stundžia, 1987, 54). Tad greta pastovaus kirčiavimo varianto 1-osios kirčiuotės tuntas buvo įteisintas tvirtagališkasis variantas — tuntas 4. Tokį variantą, kai vardažodis keičia priegaidę yra pastebėjęs ir Juozas Senkus. Jis pastebi, kad tokia tendencija iš dalies yra sena ir itin stipri. (Senkus, 1970, 56). Įvairioje norminamojoje literatūroje tas kismas taip pat yra užfiksuotas: tuntas 1 — LV 562; MŽ3 260; DŽ3 862; MŽ2 330; MŽ7 330; DŽ4 862; DLKŽ; tuntas 4 — DŽ1 878; Pakerys, 1994, 12. Be to, leidžiamas gretybes nurodo ir žodynai: tuntas 1, tuntas 4 — DŽ2 867; TŽ 287; DŽ5 861; tuntas 4, tuntas 1 — LKŽ XVII 24; tuntas 1, tuntas 2 — BŽŽ. Įvairioje mokslinėje literatūroje fiksuojami skirtingi kirčiavimo variantai rodo kirčiavimo nenusistovėjimą ir pateikia galimybę, kad net ir pasikeičiant priegaidei, kirčiavimo sistema gali būti nesugriaunama ar nepažeidžiama. Svarbu paminėti ir tai, jog kirčiuočių kaita gali būti nulemta kamieno, nes, pasak vieno pirmųjų ir žymiausių nepriklausomoje Lietuvoje išaugusių kalbininkų Prano Skardžiaus, „Dabartinėj kalboj ypač dažnai kirčiuotes kaitalioja dviskiemeniai a— ir a— kamienų daiktavardžiai” (1968, 37). Taigi tokia galimybė, jog paprastasis daiktavardis pakeitė ar pakeičia kirčiavimo variantą yra galima.
2 pav. Daiktavardžio smėlis kirčiavimo polinkiai
Dviejų paprastųjų daiktavardžių, besibaigiančių fleksija —is ar —ys (smėlis, skilvys), pakoreguotos VLKK Tarties ir kirčiavimo pakomisės kirčiavimo normos yra remiamos lietuvių kalbos vartotojų. Atliekant tyrimą vardažodis smėlis išsiskyrė tuo, jog Tarties ir kirčiavimo pakomisė, atsižvelgusi į realiąją vartoseną bei sistemingumo reikalavimus, siūlė pirminio daiktavardžio smėlis atsisakyti 4-osios kirčiuotės kirčiavimo varianto ir palikti tik 2-ąją kirčiuotę, kuri yra veikiama F. de Sosiūro – Fortunatovo dėsnio. Čia tik vienaskaitos įnagininko formoje kirtis iš tvirtagalio antro nuo galo skiemens nušoko į trumpą galūnę. Apskritai, kirčio nušokimą į galūnę yra nulėmęs ir ia kamienas. Be to, daugelyje akcentologijos leidinių fiksuojamas niekaip nenusistovintis kirčiavimas, pavyzdžiui, jog šis žodis esti kirčiuojamas tik pagal 2-ąją kirčiuotę yra pažymėjęs Pakerys, 2003, 5, tai nurodoma ir BŽŽ; DŽ5 715. Tačiau kiti kalbininkai ar norminamieji leidiniai nurodo senesnįjį šio vardažodžio rašybos atvejį ir vienintelį galimu kirčiavimo variantu laiko tvirtagalę 4-ąją kirčiuotę smėlvs – Būtėnas, 1931, 62; LV 506; Skardžius, 1968, 36. Įvairūs akcentologijos leidiniai bei žodynai yra užfiksavę ir leidžiamą gretybę, t. y. smėlis 2, smėlvs 4 — DZ: 745; DZ2 722; Bernadišienė, 1973, 84; LKŽ XIII 153; MŽ3 33; DŽ3 716; Pakerys, 1994, 21; MŽ4 296; MŽ7 296; DŽ4 716; TŽ 247; DLKŽ. Taigi toks VLKK kirčiavimo normų koregavimas galimas. O realiosios vartosenos palaikymas atsispindi tokiuose gautuose rezultatuose:

Šioje išskirtoje grupelėje minimas ir pirminis daiktavardis skilvys, kurio kirčiavimo normos VLKK Tarties ir kirčiavimo pakomisės taip pat buvo tikslinamos. Vėlgi ir čia normų koregavimas nepažeidė jokių reikalavimų. Tik čia greta pagrindinio ir vienintelio kirčiavimo varianto 4-osios kirčiuotės skilvvs įteisino ir 2-ąją kirčiuotę su sutrumpėjusia fleksija skilvis. Tad VLKK šalia silpnojo kamieno ir silpnos galūnės įteisino variantą, kai kamienas esti stiprusis, o galūnė — silpna. Abu šie paprastojo daiktavardžio kirčiavimo variantai kalboje yra vartojami, tik populiaresniu išlieka pagrindinis variantas 4-osios kirčiuotės skilvvs. Be to, galima pastebėti, kad normų svyravimai yra užfiksuoti ir įvairiuose moksliniuose šaltiniuose, pavyzdžiui, žodynai bei kai kurie kalbininkai nurodo tik po vieną galimą kirčiavimo variantą: skilvvs 4 — DZ3 704; DŽ4 704; TŽ 242; DLKŽ; skilvis 2 – SkŽD, 1943, 102, 379; LV 500; DŽ1 730; Skardžius, 1968, 35; MŽ3 230; Bernadišienė, 2003, 63. Tačiau galima rasti ir leidžiamų gretybių, tik čia skiriasi nurodomų kirčiuočių seka, t. y. kuris kirčiavimo variantas teikiamas kaip pagrindinis, o kuris kaip antrasis: skilvvs 4, skilvis 2 – DZ2 710; LKZ XII 896; Pakerys, 1994, 36; BLKKŽ 43; skilvis 2, skilvvs 4 – MŽ4 292; MŽ7 292; BŽŽ; DŽ5
703.
2009—2010 metų vasarą atliktų tyrimų rezultatai leido šiuos dar grupuoti pagal tam tikrus kriterijus, t. y. ar VLKK Tarties ir kirčiavimo pakomisės svarstytų keturiasdešimt penkių paprastųjų daiktavardžių pakoreguotos normos yra remiamos realiosios vartosenos, ar yra remiamos tik iš dalies, galbūt tų žodžių kirčiavimas svyruoja įvairiuose Lietuvos regionuose, o galbūt yra visiškai neremiamas. Tad į remiamų kirčiavimo normų tikslinimo grupę yra patekę keturi pirminiai daiktavardžiai su fleksija —a, t. y. audra, guoba, skarda, žarna. Visų šių daiktavardžių normos buvo tikslinamos įvairiai, pavyzdžiui, paprastojo daiktavardžio audra abu kirčiavimo variantai buvo sukeisti vietomis, t. y. audra 4 ir audra 1, žodžio guoba buvo atsisakyta antrojo kirčiavimo varianto pagal 4-ąją kirčiuotę guoba ir paliktas tik vienas galimas variantas — guoba pagal 1-ąją tvirtapradę kirčiuotę. O daiktavardžio žarna kirčiavimo norma taip pat buvo pakoreguota įteisinant antrąjį kirčiavimo, kuris anksčiau buvo laikytas klaida, tad greta 3-osios kirčiuotės varianto su silpnuoju kamienu, tačiau stipria galūne buvo pateiktas siūlymas kirčiuoti ir pagal 1 -ąją kirčiuotę, kurios ir kamienas, ir galūnė visose žodžio formose išlieka stiprūs.

Išvados
1. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos priimtas nutarimas dėl 45 paprastųjų daiktavardžių kirčiavimo normų pakoregavimų, kurios skelbiamos Rekomendacijoje Dėl kai kurių pirminių (paprastųjų) daiktavardžių kirčiavimo, yra teisingas bei remiamos bendrinės lietuvių kalbos vartotojų. Be to, jos buvo koreguojamos remiantis realiąja vartosena bei sistemingumo reikalavimais.
2. Gauti rezultatai parodė, kad VLKK 45 pirminių daiktavardžių kirčiavimo normų tikslinimas realiosios vartosenos palaikomas nevienodai:

2.1. Realioji vartosena palaiko Valstybinės lietuvių kalbos komisijos Tarties ir kirčiavimo pakomisės nutarimą sukeisti kirčiavimo variantus vietomis, atsisakyti antrojo kirčiavimo varianto, paliekant pirmąjį kaip vienintelį arba šalia vienintelės kirčiavimo normos įteisinti antrąjį kirčiavimo variantą 12 paprastųjų daiktavardžių (26,67 %).
2.2. Atlikto tyrimo duomenys rodo, jog kalbos vartotojai iš dalies palaiko Valstybinės lietuvių kalbos komisijos sprendimą, koreguoti 12 (26,67 %) priminių daiktavardžių kirčiavimo normas, t. y. pritaria pakomisės siūlymui įteisinti antrąjį kirčiavimo variantą, tačiau šis yra populiaresnis šnekamojoje kalboje nei pagrindinis.
2.3. Atliktas tyrimas parodė, jog reali vartosena nepalaiko Valstybinės lietuvių kalbos komisijos sprendimo, t. y. sukeisti vieno daiktavardžio sėbras (2,22 %) kirčiavimo variantus vietomis (sėbras, -ė (2) ir sėbras, -ė (1)).
2.4. Gauti tyrimo duomenys parodė, jog 20 (44,44 %) paprastųjų daiktavardžių kirčiavimas įvairuoja tirtuose trijuose Lietuvos regionuose. Tad ne visada sulaukta vieningo kalbos vartotojų pritarimo dėl Valstybinės lietuvių kalbos komisijos siūlymo. Akivaizdu, jog kalboje būtini abu kirčiavimo variantai.
3. Pirminiame tyrime, kuriame dalyvavo 47 studentai iš Vilniaus Gedimino technikos
universiteto bei Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos, buvo tiriamos 761
paprastojo daiktavardžio kirčiavimo normos. Tiek pirminių daiktavardžių pavyko
rasti įvairiuose lingvistiniuose šaltiniuose.
4. Remiantis pirminio tyrimo rezultatais, buvo atrinkti tik 58 (7,62 % pirminio tyrimo žodžių) paprastieji daiktavardžiai. 18 vardažodžių kirčiavimo normos lingvistiniuose šaltiniuose pateikiamos su galimais kirčiavimo variantais, o 40 likusių žodžių turi tik vieną galimą kirčiavimo variantą, tačiau šnekamojoje kalboje paplitę ir nekodifikuoti variantai.
5. Antrajame tyrime buvo tiriama 18 (t. y. 31,03 %) pirminių daiktavardžių kirčiavimo normų realioji vartosena. Tačiau gauti rezultatai pasiskirstę nevienodai:

5.1. Tik 2 (t. y. 3,45 %) paprastųjų daiktavardžių (draugas, vaistas) pagrindinis kirčiavimo variantas populiaresnis gyvojoje kalboje negu antrasis įteisintas variantas (draugas 4 ir draugas 2; vaistas 1 ir vaistas 4).
5.2. 5 (t. y. 8,62 %) paprastieji daiktavardžiai norminamuosiuose leidiniuose pateikiami su gretimybėmis, tačiau šnekamojoje kalboje labiau paplitęs antrasis variantas (štampas 2 ir štampas 1; lopšys 3 ir lopšys 4; rėmuo 1 ir rėmuo 3a; /eva 4 ir ieoa 2; oda 1 ir oda 4).

5.3. Gauti tyrimo duomenys parodė, kad 11 paprastųjų daiktavardžių (t. y. 18,97
%), kurie lingvistiniuose šaltiniuose pateikiami su galimomis gretybėmis, kirčiavimas labai įvairuoja – vienose vietovėse populiaresnė pagrindinė kirčiavimo norma, kitose — šalutinė (šamas 4 ir šamas 2; štabas 2 ir štabas 4; trakas 2 ir trakas 4; ūpas 2 ir ūpas 1; as/a 2 ir as/a 4; Zofa 4 ir lota 2; lubos 4 ir /ufeos 2; p/ufa 2 ir pluta 4; styga 2 ir styga 4; šnervė 1 ir šnervė 4; kirkšnis 3 ir kirkšnis 1). Kirčiavimo variantai yra būtini.
6. Antrajame tyrime buvo tiriama 40 (t. y. 68,97 %) pirminių daiktavardžių, turinčių
tik vienintelę įteisintą kirčiavimo normą realioji vartosena. Gauti duomenys parodė,
kad:
6.1. 3 pirminių daiktavardžių (t. y. 5,17 %) fiksuota kirčiavimo norma yra dažniau vartojama negu nekodifikuota (kiškis 2 ir kiškis 1; galva 3 ir galva 4; gelda 1 ir ge/da 4).
6.2. Net 15 vardažodžių (25,86 %), turinčių tik vienintelę įteisintą kirčiavimo normą, realioje vartosenoje labiau paplitę niekur nefiksuoti, kirčiavimo klaidomis laikomi kirčiavimo variantai (ardas 4 ir ardas 1; bajoras 2 ir bajoras 1; baravykas 2 ir baravykas 1; miestas 2 ir miestas 1; aliejus 2 ir aliejus 1; kisielius 2 ir kisielius 1; aguona 2 ir aguona 1; alyva 2 ir alyva 1; dukra 2 ir dukra 4; karūna 2 ir karūna 1;
ketera 3b ir ketera 1; morka 2 ir morka 1; papūga 2 ir papūga 1; p/yfa 2 ir plyta 1; salota 2 ir salota 1).
6.3. Beveik pusės tyrime buvusių paprastųjų daiktavardžių (t. y. 22 — 37,93 %), turinčių tik vienintelę galimą kirčiavimo normą, tačiau gyvojoje kalboje turimų ir nenorminių variantų, kirčiavimas labai įvairuoja. Vienuose tirtuose regionuose labiau paplitusi pagrindinė kirčiavimo norma, nors šalia ir vartojama nekodifikuota, arba priešingai (alavas 3b ir alavas 1; blynas 2 ir blynas 1; čirvas 1 ir čifvas 4; grybas 2 ir grybas 1; kaukas 2 ir kaukas 4, ir kaukas 1; kopūstas 2 ir kopūstas 1; krapas 2 ir krapas 4; pienas 1 ir pienas 3; rūfeas 2 ir rūbas 1; skroblas 2 ir skroblas 1; smuikas 2 ir smuikas 1; kryžius 2 ir kryžius 1; ašaka 1 ir ašaka 3b; gryčia 2 ir gryčia 1; karieta 2 ir karieta 1; Kūčios 2 ir Kūčios 4; medžiaga 1 ir medžiaga 3b; siera 4 ir siera 1; vyšnia 2 ir vyšnia 1; drobė 1 ir drobė 2; rogės 2 ir rogės 1; garankštis 1 ir garankštis 2).
7. Tyrime nebuvo paprastojo daiktavardžio, kurio nekodifikuota kirčiavimo norma visiškai dominuotų.

Darbo autorius: G. Paliukėnaitė
Atsiųsti pilną darbą lietuviu-kirciavimo-vartosena