Kūrybiškumo ugdymas per kūno kultūros pamokas

Akcentuojant mokinių kūrybingumo ugdymo svarbą, daugelio Europos šalių švietimo politikoje išskiriamas tik pagrindinių dalykų mokymas, ignoruojant kūno kultūrą (Griggs,2009), kuri nors ir teikia daug išskirtinių galimybių mokinių kūrybingumui ugdyti (Chedzoy, 2006), tačiau nepakankamai vertinama ne tik jos svarba asmenybės formavimuisi, bet ir neskiriamas pakankamas dėmesys šio dalyko turinio tobulinimui, mokytojų kompetencijos plėtojimui.

Dažnai pastebima, kad tikslas – ugdyti kūrybiškumą – deklaruojamas dažnai, tačiau realizuojamas neefektyviai. Šios problemos aktualumą rodo 2009 m. Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijoje parengta išsami švietimo problemos analizė „Kūrybiškumo (ne)ugdymas mokykloje” (Vaicekauskienė, 2009). Tikėtina, kad kūrybiškumo ugdymo sėkmei įtakos gali turėti ugdymo proceso dalyvių nuostatos kūrybiškumo atžvilgiu, jų turima šio reiškinio samprata. Todėl šio tyrimo tikslas – išsiaiškinti kūno kultūros mokytojų ir moksleivių požiūrį į kūrybiškumo ugdymą per kūno kultūros pamokas.

Raktiniai žodžiai: kūno kultūra, kūrybiškumas, ugdymas, kūrybiškumą lemiantys veiksniai, kūrybiškumo ugdymo metodai.
Tyrimo objektas – kūrybiškumo ugdymas per kūno kultūros pamokas.

Hipotezės:
1. Moksleivių ir mokytojų požiūris į kūrybiškumo ugdymą kūno kultūros pamokose
skiriasi.
2. Mergaičių ir berniukų požiūriai į kūrybiškumo ugdymą kūno kultūros pamokose
skiriasi.

Tyrimo tikslas – išsiaiškinti kūno kultūros mokytojų ir moksleivių požiūrį į kūrybiškumo ugdymą per kūno kultūros pamokas.

Tyrimo uždaviniai:
1. Išanalizuoti mokslinę literatūrą ir aptarti kūrybiškumo sampratą, veiksnius lemiančius ir slopinančius kūrybiškumą bei kūrybiškumo ugdymą kūno kultūros pamokose.
2. Nustatyti moksleivių požiūrį į kūrybiškumo ugdymą per kūno kultūros pamokas.
3. Palyginti mergaičių ir berniukų požiūrį į kūrybiškumo ugdymą.
4. Palyginti IX – X klasių ir XI – XII klasių moksleivių požiūrį į kūrybiškumo ugdymą per kūno kultūros pamokas.
5. Nustatyti kūno kultūros mokytojų požiūrį į kūrybiškumo ugdymą per kūno kultūros pamokas.
6. Palyginti kūno kultūros mokytojų ir moksleivių požiūrį į kūrybiškumo ugdymą per kūno kultūros pamokas.

Išvados:
1. Vieningos nuomonės mokslinėje literatūroje apie kūrybiškumo sampratą nėra, bet mano nuomone, tai asmens gebėjimas išspręsti užduotis ir problemas originaliai, lanksčiai ir efektyviai. Kūrybiškumą lemia paveldėjimas, aplinkos įtaka ir abu veiksniai kartu. Kūrybiškumą labiausiai slopina kritika, vertinimas ir nepalanki asmenybės augimui politinė sistema. Tik kūrybiškas mokytojas gali ugdyti kūrybiškas asmenybes. Todėl šiuolaikiškos kūno kultūros pamokos kokybę privalo užtikrinti mokytojo kūrybiškumas, kritinis mąstymas, gebėjimas dirbi grupėje.
2. 74,9 proc. moksleivių požiūriu (p<0,05), kūrybiškumas yra įgimtas ir iš dalies išugdytas. Daugiausia mokinių norą tobulėti priskiria kūrybingai asmenybei, kuri pasireiškia per originalumą Mokytojai palankiau vertina mokinių gebėjimą pritaikyti vieną užduotį kita ir kurti kažką naują, bet kūno kultūros pamokoje kūrybiškumą ugdančios užduotys skiriamos retai. 3. Analizuojant anketinius duomenis pagal lytį, būtina pažymėti, kad nuomonės išsiskyrė, dauguma atsakymų netgi reikšmingai (p<0,05), todėl šie duomenys patvirtina antrąją hipotezę, jog berniukų ir mergaičių nuomonė apie kūrybiškumą ir jo ugdymą kūno kultūros pamokose skiriasi. 4. Dauguma klausimų moksleivių požiūris į kūrybiškumo ugdymą pagal klases reikšmingai skyrėsi (p<0,05), tik negavome reikšmingo skirtumo, kad kūrybiškumas yra įgimtas, ugdymo rezultatas ar įgimtas ir iš dalies išugdytas. 5. 79,5 proc. mokytojų mano, kad kūrybiškumas yra įgimtas ir iš dalies išugdytas. Dauguma mokytojų save apibūdino, kaip mėgstančius naujus įspūdžius, nors kūno kultūros pamokoje kūrybiškumą ugdančias užduotis skiria retai ir kūrybiškumą ugdo tik iš dalies. Mokytojų požiūriu, mokiniams kūno kultūros pamokose būti kūrybiškiems labiausiai trugdo jų iniciatyvos stoka. Kad kūno kultūros pamoka būtų kūrybiškesnė, mokytojų požiūriu, mokiniams trūksta laisvės saviraiškai. 6. 56,4 proc. mokytojų mano (p<0,05), kad kūrybiškumą lemia aplinka, kurioje augi, šeima, draugai, ugdytojai, o kūrybiškumo ugdymo sąlyga yra užsiėmimas norima veikla, kurią gali užslopinti autoritariniai santykiai, griežta tvarka, drausmė ir neigiama mokytojo reakcija ir kritika. Moksleivių požiūriu (47,6 proc.) kūrybiškumą lemia aplinka, kurioje augi, šeima, draugai, ugdytojai, o jos ugdymo sąlyga yra saviraiškos laisvė, kurios neslopintų autoritariniai santykiai, griežta tvarka, drausmė ir neigiama mokytojo reakcija ir kritika.. Mokytojai ir mokiniai skirtingai mano apie tai, kas galėtų padaryti kūno kultūros pamoką kūrybiškesne. Tad nors mokinių ir mokytojų tikslai kūno kultūros pamokos metu panašūs, tačiau jų požiūriai šiuo klausimu skiriasi ir tai patvirtina iškeltą pirmąją hipotezę. SUMMARY Creativity education in psychical education lessons Stressing the importance of students creativity education, education policy in many European countries is just the basic things, ignoring the body culture (Griggs, 2009), which, while providing opportunities for students to develop their creativity in many exclusive ways (Chedzoy, 2006), but not enough appreciated only for its importance in shaping personality, but do not receive sufficient attention to this subject and content development and the development of teacher competence. Often it is observed that the aim is to nurture creativity - often declared, however, disposed of underperforming. The relevance of this problem shows in 2009, the Ministry of education and science of Lithuania prepared a detailed analysis of the educational problems of "Education of creativity school" (prepared by V. Vaicekauskienė). It is likely that the success of the education of creativity can be affected by the provisions of the creativity of the participants in the process of education, the concept of this phenomenon. Therefore, the aim of this study is to find out the physical education teachers and students approach to creativity education during physical education lessons. Keywords: physical education, creativity, education, determinants of creativity, methods of educating creativity. Research object - creativity education in physical education lessons. Hypotheses: 1. Students and teachers opinion about to creativity education about physical education lessons is different. 2. Girls and boys attitudes towards the education of creativity in physical education lessons are different. Research target - find out teachers and students attitudes towards the education of creativity in physical education lessons. Research objectives: 1. Analyze scientific literature and discuss the concept of creativity, factors influencing and inhibit creativity and creativity in education physical education classes. 2. To determine student's approach to creativity education during physical education lessons. 3. Compare girls and boys attitude about creativity education. 4. Compare the IX - X and XI - XII classes' students approach to creativity education during physical education lessons. 5. Set the physical education teacher's approach to creativity education during physical education lessons. 6. Comparison of physical culture teachers' and students' attitudes towards the education of creativity in physical education lessons. Conclusions: 1. Consensus in the scientific literature on the concept of creativity is not, but in my opinion, this is a person's ability to solve tasks and issues an original, flexible and efficient. Creativity leads to inheritance, environmental influences, and both factors together. Creativity inhibits criticism, evaluation and personal growth unfavorable political system. Only a creative teacher can develop creative personalities. Therefore, modern physical education lesson the teacher must ensure creativity, critical thinking, the ability to work in a group. 2. 74, 9% of the students ' point of view (p. < 0, 05), creativity is innate and partly a desire to grow as students. Many students refer desire to improve for a creative personality, which is manifested through the originality. Teachers more favorably assesses the student's ability to adapt to one another and create a task for something new, but in psychical education classes' creativity educating tasks are assigned rarely. Creativity is educated only partially because of the development of physical education teacher is a partially creative. 3. The analysis of questionnaire data, disaggregated by sex, it should be noted that even a significant disagreed when p<0.05, so all this data confirm a second hypothesis that boys and girls differ in opinion on the creativity education and its' development through psychical education lessons. 4. Taking into account the classes have not received significant difference that creativity is innate or the result of education. In all other aspects of the students' approach to creativity education in accordance with the classes differed significantly (p < 0, 05). 5. 79,5% of teachers think that creativity is innate and partly educated. Most of the teachers described themselves as a likeness of new impressions, although in physical education classes creativity developing tasks are rare and the educates creativity only in part. In terms of teachers, students' lack of initiative prevents them from being creative in physical education classes. In teachers' point of view, for physical education lesson to be more creative, students lack of self-expression. 6. 56,4% of teachers believe (p< 0,05), that creativity leads to an environment in which student grow, where family, friends, teachers are and the creativity development is engaging in an activity that can be suppressed by the authoritarian relationships, strict discipline, and the negative reaction of the teacher. Pupils in terms of criticism. (47.6 percent) creativity is determined by the environment in which the student grow, where family, friends, teachers are and creativity education condition is freedom of expression, which is not suppressed by authoritarian relationships, strict discipline, and the negative reaction of the teacher and criticism. Teachers and students think different what could make the psychical education lessons more creative. So while students and teachers aims in physical education lessons are quite similar, but their views on this issue are different, and this confirms the first raised hypothesis. ĮVADAS Temos aktualumas. Lietuvos ir užsienio šalių mokslininkai (TyMHHa, 1998; CTOJIHH,1999; KnioeB, 2002; Kvieskienė, 2003; Leliūgienė, 2003) teigia, kad mokyklinio ugdymo kokybė didžiąja dalimi priklauso nuo mokytojų ir mokinių konstruktyvaus bendravimo ir bendradarbiavimo, nuo pedagogų gebėjimo išsiaiškinti vaiko galimybes, poreikius ir juo grįsti ugdymo procesą. Teigiama, kad ugdytojai daro įtaką formuojant vaiko komunikacinę kultūrą, dvasines vertybes, požiūrį, elgesį ir savigarbą. Nurodoma, kad mokytojų (suaugusiųjų) ir mokinių (vaikų) socialinėms grupėms svarbu plėtoti turiningus, abipusę naudą nešančius santykius, kurti palankią atmosferą mokykloje, kurioje jie jaustųsi turintys vertę ir prasmę. „Šilti mokytojo ir mokinių tarpusavio santykiai, pagrįsti abipuse meile, atvirumu, pagarba, išklausymu, įsijautimu, supratimu, yra mokymo ir mokymosi sėkmės pamatas" (Butkienė, 1993, p. 274). Mokslininkai vieningai sutaria, kad kūrybinis mąstymas, sugebėjimai ir visi jų ypatumai pradeda reikštis ankstyvojoje vaikystėje ir tęsiasi visą gyvenimą, tačiau ar įgimtas saviraiškos poreikis bus išreikštas, pirmiausia priklauso nuo suaugusiųjų. J. Freeman (1995) nuomone, net pusės vaikų gabumų, nustatytų tyrimų testais, mokytojai nepastebi. Vadinasi, tik pusė vaikų parodo savo sugebėjimus, o likusiųjų sugebėjimai taip ir tūno „giliai pasislėpę". Mokytojai lengvai atpažįsta tik tuos sugebėjimus, kurie matomi iš pirmo žvilgsnio. Todėl daugelis sugebėjimų atsiskleidžia tik sudarius tam tinkamas sąlygas (Freeman J., 1995, p. 12). Svarbu pabrėžti ir tai, kad akcentuojant mokinių kūrybingumo ugdymo svarbą, daugelio Europos šalių švietimo politikoje išskiriamas tik pagrindinių dalykų mokymas, ignoruojant kūno kultūrą (Griggs, 2009), kuri nors ir teikia daug išskirtinių galimybių mokinių kūrybingumui ugdyti (Chedzoy, 2006), tačiau nepakankamai vertinama ne tik jos svarba asmenybės formavimuisi, bet ir neskiriamas pakankamas dėmesys šio dalyko turinio tobulinimui, mokytojų kompetencijos plėtojimui. Viena iš kūno kultūros mokytojų kompetencijų problemų, kurią pažymi lenkų edukologės A. Kostencka, M. Szark-Eckardt (2010), yra didžiulė spraga tarp teorijos ir praktikos. Daugelis mokytojų neblogai išmano ir priima šiuolaikines ugdymo paradigmas, bet tai nereiškia, kad jie geba jas įgyvendinti. Modernioji švietimo sistema numato pasiekti konkrečių ugdymo rezultatų, t.y. mokymo programos turi būti efektyvios, todėl kūno kultūros mokytojų kompetencijų tobulinimas, atsižvelgiant į tai, kokių kompetencijų trūkumą jie patys deklaruoja, yra ypač reikšmingas. Lietuvoje kūrybiškumui pradėtas skirti dėmesys tik XX a. pabaigoje. Per pastaruosius dešimtmečius spaudoje pasirodė nemažai straipsnių apie kūrybinius sugebėjimus, kūrybos rūšis ir veiksnius (Jonynienė,V., 1987; Rimkutė, E., 1993; Beresnevičienė, D., 1995; Bižys, N., 1996; Almonaitienė, J.,1997; Grakauskaitė - Karkockienė, D., 2002; Girdzijauskienė, R. 2001; Stankevičienė, K., 2001), kurių autoriai siekia atkreipti dėmesį į vaikų kūrybiškumo ugdymo problemas Lietuvoje. Kūrybingumas yra vienas tokių ugdymo tikslų, į kuriuos tradicinė mokykla žvelgia įtariai, palikdama jį meno ir neformaliojo ugdymo pamokoms. Pastaraisiais metais taip pat plačiai diskutuojama apie kūrybiškumo ugdymą visų lygių mokyklose, ugdymo įstaigose. Dažnai pastebima, kad tikslas - ugdyti kūrybiškumą -deklaruojamas dažnai, tačiau realizuojamas neefektyviai. Šios problemos aktualumą rodo 2009 m. Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijoje parengta išsami švietimo problemos analizė „Kūrybiškumo (ne)ugdymas mokykloje" (Vaicekauskienė, 2009). Tikėtina, kad kūrybiškumo ugdymo sėkmei įtakos gali turėti ugdymo proceso dalyvių nuostatos kūrybiškumo atžvilgiu, jų turima šio reiškinio samprata. Moksleivio kūrybiškumas atsiskleidžia per veiklą. Svarbiausias vaidmuo organizuojant mokinių kūrybiškumą plėtojančią veiklą tenka pedagogui. Nuo mokytojo gebėjimo įtraukti mokinius į kūrybinę veiklą priklauso vaikų kūrybinis aktyvumas bei realūs kūrybos rezultatai. Dabartiniame švietime pastebima mokytojų kūrybiškumo stoka ir psichologinis pasipriešinimas atsinaujinimo nuostatai. Kaip žinome, mokytojas yra pagrindinė nuolatinio mokymosi figūra, ir jis turėtų būti pavyzdžiu mokiniams, turėtų mokėti sukurti tinkamą atmosferą. Hipotezės: • Moksleivių ir mokytojų požiūris į kūrybiškumo ugdymą kūno kultūros pamokose skiriasi. • Mergaičių ir berniukų požiūriai į kūrybiškumo ugdymą kūno kultūros pamokose skiriasi. Tikslas: išsiaiškinti kūno kultūros mokytojų ir moksleivių požiūrį į kūrybiškumo ugdymą per kūno kultūros pamokas. Uždaviniai: 1. Išanalizuoti mokslinę literatūrą ir aptarti kūrybiškumo sampratą, veiksnius lemiančius ir slopinančius kūrybiškumą bei kūrybiškumo ugdymą kūno kultūros pamokose. 2. Nustatyti moksleivių požiūrį į kūrybiškumo ugdymą per kūno kultūros pamokas. 3. Palyginti IX - X klasių ir XI - XII klasių moksleivių požiūrį į kūrybiškumo ugdymą per kūno kultūros pamokas. 4. Palyginti mergaičių ir berniukų požiūrį į kūrybiškumo ugdymą. 5. Nustatyti kūno kultūros mokytojų požiūrį į kūrybiškumo ugdymą per kūno kultūros pamokas. 6. Palyginti kūno kultūros mokytojų ir moksleivių požiūrį į kūrybiškumo ugdymą per kūno kultūros pamokas. Metodai: literatūros analizė, anketinė apklausa, matematinė statistika. I. LITERATŪROS APŽVALGA 1.1. Kūrybiškumo samprata A. Bleakley (2004) teigimu, kūrybingumo sąvoka atsirado apie 1678 metus. Sąvoka kilo iš lotyniško žodžio creativus, reiškiančio kūrimo vyksmą. Kaip teigia A. Dumčienė ir D. Lapėnienė (2012), aprašant kūrybingumo tyrinėjimus naudojama gana plati sąvokų įvairovė: „kūrybingumas", „kūrybiškumas", „kūrybinis procesas", „kūrybinis mąstymas" ir kt. Kūrybiškumas - tai asmens sugebėjimas atrasti nauja ir užduotyse esančią informaciją panaudoti greitai ir įvairiais būdais (Grakauskaitė - Karkockienė, 2002). Kūrybiškumo ugdymas - tai maksimalus asmenybės potencialių galių išplėtojimas, suprantamas kaip įgimtų gebėjimų tobulinimas sudarant tam tinkamas sąlygas ir naudojant specialias kūrybiškumo ugdymo programas (Grakauskaitė - Karkockienė, 2006). Kūrybiškumas yra asmens savybių kompleksas, leidžiantis produktyviu darbu pasiekti originalių, visuomeniškai reikšmingų, kokybiškai naujų veiklos rezultatų (Jovaiša, 2007, p.127). ,,Svarbūs kūrybiškumo apibrėžimo komponentai yra lankstus mąstymas ir sklandžiai kuriamos idėjos. Bet svarbiausia kūrybiškumo ypatybė yra originalumas. Kūrybiškas darbas yra originalus, tinkamas, pagrįstas ir tam tikra prasme elegantiškas arba tiesiog geras. Taigi, kūrybiškumas - tai gabumai ar veikla, kurių rezultatas - meno ar mokslo idėjos, teorijos, produktai." (Gage ir Berliner, 1994, p. 126) Kūrybingumas - asmenybės savybių kompleksas, įgalinantis produktyviu darbu pasiekti originalių, visuomeniškai reikšmingų, kokybiškai naujų veiklos rezultatų. Moksleivių kūrybingumas pasireiškia minčių, idėjų, sumanymų originalumu atliekant mokyklines užduotis, senų idėjų kritika, naujų ieškojimu ir atradimu. Kūrybingumas nėra vien intelekto savybė. Tai -visos asmenybės gebėjimas originaliai mąstyti ir jausti. (Jovaiša, 1993, 106). Kūrybiškumas - gebėjimas kelti naujas idėjas, mąstyti savarankiškai, nestereotipiškai, greitai orientuotis probleminėje situacijoje, lengvai rasti netipiškus sprendimus (Psichologijos žodynas, 1993, 151). Kūrybiškumas - tai sprendimų ieškojimas, spėliojimas, hipotezių kūrimas, tikrinimas bei koregavimas, sprendimo suradimas. Tai miniatiūrinis kūrybos procesas (Torrance, 1986). Kūrybingumas - tai fundamentalus gebėjimas, kiekvieno žmogaus elgesyje įgaunantis savitą pobūdį. Jis gali pasireikšti kaip talentas, padedantis asmeniui atsiskleisti, save išreikšti, tapti žymiam tam tikroje socialinėje terpėje, arba kaip asmeninis kūrybingumas, pasireiškiantis gebėjimu įžvelgti naujybių kasdienio gyvenimo rutinoje ir tobulėti (Arons, Richards, 2001). Mokslinėje literatūroje apibūdinami tokie kūrybiškumo bruožai (Fisher, 2005, p. 5): originalumas - kuriamos naujos idėjos arba jau esančios pritaikomos naujai; išreikštumas - vertingos tik tos idėjos, kurioms suteikta konkreti forma; socialinis įvertinimas - išreikštos idėjos turi būti apsvarstytos, įvertintos ir tobulinamos kitų žmonių; socialinis pripažinimas bendruomenėje (kolektyve) - pagyrimai, padėkos ir apdovanojimai motyvuoja tolesniam kūrybiškumui. Asmens kūrybiškumą sudaro trys komponentai: 1) patirtis, kurią sudaro profesinės, kultūrinės, technologinės ir kitos žinios; 2) kūrybinio mąstymo įgūdžiai; 3) motyvacija (Amabile, 1998). Kūrybišką žmogų galima pažinti iš jo mąstymo ypatumų, kuriems būdingi tam tikri bruožai. Remiantis įvairių autorių tyrimais, nustatytos šios kūrybinio mąstymo dimensijos (Petrulytė, 2001): • Mąstymo sklandumas - laisvas naujų idėjų kūrimas, jų gausumas; • Mąstymo lankstumas - gebėjimas lengvai ir greitai pereiti nuo vienos reiškinių rūšies prie kitos, lengvai pertvarkyti turimą patirtį, keisti požiūrį, nuostatas; • Mąstymo originalumas - idėjų neįprastumas, tam tikras mąstymo savitumas, nestandartiškumas; • Mąstymo detalumas - gebėjimas išplėtoti idėją ir ją įgyvendinti; • Mąstymo jautrumas - gebėjimas įžvelgti prieštaravimus ir problemos esmę. Kūrybiškumą taip pat galime suprasti ir kaip žmogišką savybę, kurią įtakoja kompetencija, kūrybinio mąstymo įgūdžiai bei motyvacija. Kompetencija - tai visos asmens turimos žinios tam tikroje veiklos srityje; Kūrybinio mąstymo įgūdžiai reiškia gebėjimą sujungti žinomas idėjas į naujus ir prasmingus junginius; Motyvacija suteikia susidomėjimą, pasitenkinimą ir iššūkį. Tokia motyvacija vadinama vidine motyvacija. Pastaroji yra efektyvesnė atliekant kūrybines užduotis nei išorinė motyvacija, kuria suteikia piniginis atlyginimas (Coconete, D.E. ir kt., 2003) . Nors kūrybiškumas yra labiau individuali nei grupinė savybė, ją plėtoti ir panaudoti galima grupėje. Dėl šios priežasties dauguma kūrybiškumo skatinimo metodų yra skirti komandoms (Innvation Management,1999). Kūrybiškumas kaip žmogiška savybė nėra būdinga tik išrinktiesiems. Kūrybiškumo galima išmokti ir jį išplėtoti. Tam yra sukurti specialūs metodai, nuteikiantys protą priimti pokyčius ir įgalinantys sėkmingai juos įgyvendinti (Innvation Management,1999). Priimdami bet kokį sprendimą žmonės gali panaudoti turimus kūrybinius gebėjimus arba pasyviai taikyti nusistovėjusius elgesio modelius (Zausner, 2007). Kūrybingumas laikomas kultūrų evoliucijos pagrindu (Richards, 2007). Apibendrinant kūrybiškumo sampratą galima teigti, jog daugelio autorių darbuose dominuoja teiginys, jog tai yra gebėjimas atrasti nauja, mokėjimas tikslingai pritaikyti turimą informaciją ir problemas spręsti originaliai, lanksčiai ir efektyviai. Kūrybiškumo kompetencijos ugdymas/is - tai nuolatinis savęs ir ugdytinių skatinimas veikti, iškilusias problemas spręsti produktyviai ir ieškoti naujovių. 1.2. Kūrybiškumą lemiantys veiksniai Yra trys požiūriai į kūrybiškumą lemiančius veiksmus. Pirmas požiūris, jog gabumus lemia paveldėjimas. Dar 1870 metais F.Galton (cit. pagal D. Grakauskaitę- Karkockienę, 2002) prabilo apie „genijų iš prigimties". Jo nuomone protiniai sugebėjimai yra įgimti. Besilaikantys šio požiūrio mano, kad kūrybiški ir gabūs žmonės dažniau užauga šeimose, kuriose yra daug kūrybiškų giminaičių. Tai bandė įrodyti D.R.Brimhall (1922), lygindamas šeimos narių (brolių ir seserų; tėvo, motinos, sūnaus ir dukters; dėdės, tetos dukterėčios ir sūnėno; senelių; pusbrolių) sugebėjimų panašumus bei skirtumus. Antras požiūris, kad svarbiausia yra aplinkos įtaka. Paveldėjimo teorijos priešininkai kritikavo F.Galtono teoriją ir manė, kad svarbesnį vaidmenį vaidina aplinka. E. W. Sinott, H.D. Lasswell (cit. pagal D. Grakauskaitę-Karkockienę, 2002) pabrėžė socialinės aplinkos įtaką kūrybiškumui: „protiniai pokyčiai nepriklauso nuo genetinių pokyčių". Net talentingas iš prigimties žmogus turi būti „pastiprintas" aplinkos. E.P. Torrance's manymu, kūrybiškumo išraiška sukelia įtampą, nes kūrybiškų žmonių visuomet yra mažai. Įtampa didėja, kai neįprastos idėjos, fantazijos (dažnai kylančios sapnuose ir svajonėse) dėl įvairių priežasčių lieka neįgyvendintos. Tačiau originalumas, fantazijos blyksniai, vieni iš pagrindinių kūrybiškumo komponentų, sušvytėti tik tolerantiškoje aplinkoje. Pagal trečią požiūrį svarbi yra ir aplinka ir įgymiai. Galiausiai atsirado ir trečias požiūris J. McCattell, 1915 (cit. pagal D. Grakauskaitę-Karkockienę, 2002) - buvo mėginama surasti įgymių ir aplinkos įtakos ryšį. Autoriaus nuomone, pirmagimiai dažniau tampa mokslininkais. Jis taip pat mano, kad kūrybiškumui skleistis svarbesnės yra socialinės, o ne psichologinės sąlygos. Žymūs mokslininkai dažniau kilę iš šiek tiek didesnių šeimų ir patys turėjo gausesnes šeimas (Grakauskaitė-Karkockienė, 2002). Ar kiekvienas gali išsiugdyti kūrybingumą? Ar tai įgimta savybė? A. Lukas teigia, kad nuomonė, jog „talentas visada ras sau kelią", yra neteisinga. Kūrybinių sugebėjimų lygis priklauso nuo jų ugdymo.Tiriant, kokiomis savybėmis pasižymi kūrėjai, buvo lyginami panašaus intelekto kūrybingi ir mažiau kūrybingi žmonės.Tyrimai parodė, kad kūrėjai, būdami brandžios asmenybės, pasižymi kai kuriais „vaikiškais„ bruožais - nuoširdumu, emocingumu, impulsyvumu, ryškia vaizduote. Kūrybingas žmogus labai imlus, dažniausiai linkęs dominuoti, pasitikintis savimi, iniciatyvus, nenori skaitytis su kitų nuomone ir siekti jų pritarimo.Jam svarbiausia - jo darbo esmė, džiaugsmas, kurį teikia pats kūrybos procesas (Beresnevičienė,1995). D. Grakauskaitė-Karkockienė (2002) savo knygoje aptarė diskusijos ,,Kas lemia kūrybiškumą: paveldėjimas, aplinka ar abu šie veiksniai?" rezultatus, remdamasi užsienio mokslininkų atliktais tyrimais ir įrodydama, jog didelius sugebėjimus lemia tiek įgymiai, tiek palanki, šiems gebėjimams atsiskleisti padedanti, aplinka. Potencialiai kūrybiškas yra ir gali būti kiekvienas žmogus, stimuliuodamas savo kūrybiškumą įvairiose situacijose. Tačiau kūrybiškumui ir gabumams skleistis, tęsia mintį autorė, - nepakanka vien įgimtų savybių. Manoma, kad svarbesnę reikšmę turi socialinės aplinkos, kurioje vaikas auga, įtaka. Ją sudaro šeima, mokykla ir visuomenės požiūris į kūrybiškumą, gebėjimas sudaryti tinkamiausias sąlygas jam skleistis. Z. Petrikienė (2004) taip pat akcentuoja socialinės aplinkos svarbą kūrybinei ir dvasinei asmenybės plėtotei, nes visos socialinės situacijos ir vertybių derinys, padeda dar mažam žmogui interiorizuoti atsirinktus pasaulio aspektus. O kiekvieno vaiko kūrybinę sėkmę lemia tam tikri veiksniai bei asmeninės individo savybės. Pasak T. Amabile (Petrikienė, 2004) kūrybingiausi žmonės būna tada, kai juos skatina pirmiausia domėjimasis, džiaugsmas, pasitenkinimas ir pats darbas, bet ne kitų spaudimas. Vienas žymiausių visų laikų psichologų, JAV Heilio universiteto profesorius Robert J. Sternberg pateikia dvylika kūrybingos asmenybės požymių: • Gebėjimas kitaip pažvelgti į problemas. Sunkumai turi būti ilgalaikiai ir trukdyti gyventi, kad imtume laikyti juos problema. Kaskart susidurdami su problema siekiame surasti sprendimą, bet turimas požiūris ir įsitikinimai trukdo jį rasti. Kūrybiški žmonės sugeba suprasti, kokie jų veiksmai ir kokios mintys kuria problemą. Jie keičia požiūrį - tiek savo, tiek kitų, tuo keisdami ir situaciją. • Vyraujančių įsitikinimų analizavimas. Kūrybiški žmonės sugeba atpažinti progas ir vertinti nepriklausomai nuo to, ką sako kiti. Mokykloje akcentuojama kaip svarbu žinoti tinkamą atsakymą. Kūrybiški žmonės sugeba tinkamai klausti. Jie nebijo klausti. Nebijo būti palaikyti kvailiais. • Suvokimas, kad naujos idėjos savaime nėra patrauklios kitiems. Kūrybingi žmonės sugeba tinkamai reaguoti į kritiką, tinkamai į ją atsakyti. Jie moka įtikinti ir yra nusiteikę, kad sukurti idėją reikia kur kas mažiau laiko ir jėgų nei įtikinti kitus jos naudingumu. • Suvokimas, kad žinojimas - tai du galus turinti lazda. Asmuo, kuris mano, kad išmoko viską, ką galima mokėti ir laiko save visažiniu, niekuomet nebus kūrybiškas. • Noras nugalėti sunkumus. Kūrybiški žmonės visuomet susiduria su pasipriešinimu. Klausimas, kiek laiko gali išgyventi jausdamasis nesuprastas ir jausdamas kitų priešiškumą. Kūrybiški žmonės yra kartu ir atkaklūs, užsispyrę. Jie sugeba išlaikyti teigiamą nuomonę apie save nepriklausomai nuo kitų nuomonės apie juos. • Noras protingai rizikuoti. Ignoruoti minios nuomonę dažnai reiškia užsitraukti jos rūstybę. Kūrybiškas žmogus rizikuoja, nes aplinkiniai gali imti jį laikyti tokiu, koks jis iš tiesų nėra: savanaudžiu, besirūpinančiu tik savo ar sau artimų žmonių interesais. Kūrybiški žmonės nuolat priversti pasirinkti kas svarbiau: įvaizdis ar idėjos įgyvendinimas. Jis visuomet gali būti apdrabstytas purvais. • Neapibrėžtų situacijų toleravimas. Kūrybiškas žmogus niekada negali būti tikras, ar jo sukurtos idėjos, išsakytos mintys pasitvirtins. Jis nuolat turi išgyventi neužtikrintumo, neapibrėžtumo jausmą. • Noras tobulėti. Tikrai kūrybiški žmonės nebijos sugalvoti kvailų ir nevykusių idėjų. Jie vertina nesėkmes kaip būdą mokytis ir tobulėti. Jie jas ne keikia, o vertina ir siekia. • Savo gebėjimų vertinimas. Net kai visi aplinkiniai kalba, kad kūrybiškas žmogus neturi gabumų, jis vis tiek jais tiki, tiki savo darbo prasmingumu. Tai nereiškia, kad jiems net ir nevykusios idėjos atrodo puikios. Klaidas pripažinti jie sugeba. Savo gebėjimų vertinimas pasireiškia tikėjimu, kad net po kelių kvailų ir nepasiteisinusių idėjų, jie sugebės sugalvoti tai, kas pakeis pasaulį. • Žinojimas, ką daryti labiausiai patinka. Kūrybiški žmonės tiesiog myli tai, ką jie daro. Jie jaučia malonumą dirbdami. Kūrybiški žmonės dirba, nes myli savo darbą ir jaučia, kad jį dirbdami gali išreikšti savo talentus. Darbas suprantamas kaip gyvenimo misija ir pašaukimas. • Noras atidėti malonumus. Būti kūrybišku reiškia gebėjimą ilgai ir sunkiai dirbti tikrinant idėjų vertingumą ir įtikinėjant jų verte kitus. Būtinas begalinis atkaklumas ir mokėjimas laukti savo pripažinimo momento, kuris anksčiau ar vėliau vis tiek ateina. • Drąsa. Reikia turėti drąsos, kad sugebėtum ignoruoti minios nuomonę ir laikytis savosios. Žmogus gali turėti didžiulį kūrybinį talentą, bet jis bus nieko vertas, jei nebus drąsos reikšti ir ginti savo idėjas bei darbus (Dumčienė, Lapėnienė, 2012). B.S. Bliumas (B.S. Bloom, 1985) atliko įdomius talentingų žmonių (aktorių, sportininkų, matematikų ir mokslininkų) šeimų, kuriose jie augo, vertybių tyrimus. Tyrimų rezultatai rodo, kad ypatingiems sugebėjimams išugdyti būtinas aplinkinių palaikymas, puikus išsimokslinimas, motyvacijos ugdymas ir padrąsinimas kiekviename raidos periode. Nustatė, kad prigimtiniai duomenys nėra tokie svarbūs kaip ilgas ir intensyvus puoselėjimo, padrąsinimo, ugdymo ir lavinimo procesas, kurio įtakos neišvengia nė vienas gabus žmogus. Pastebėta, kad tėvai laikė savo pareiga išmokyti vaikus produktyviai naudoti savo laiką ir daryti tai, kas labiausiai atitinka tėvų vertybes. Tai galime teigti, kad tėvų domėjimasis ir dalyvavimas mokymosi veikloje turi didelę įtaką vėlesniems laimėjimams. Aišku, kad namų aplinkos poveikis šioje ilgoje ir sudėtingoje talentų ugdymo kelionėje yra tik viena visumos dalis, tačiau ji yra lemtinga (cit pagal Bloom, B. S., 1985). J. McCattell (1915) nuomone, egzistuoja įgymių ir aplinkos įtakos ryšys. Minėtasis autorius teigė, kad pirmagimiai dažniau tampa mokslininkais, pritarė kitų tyrinėtojų nuomonei, kad svarbesnės socialinės, o ne psichologinės sąlygos. Anot A. Anastasi, nereikėtų priešinti paveldimumo ir aplinkos įtakos. Jos manymu, ugdymo kokybės gerinimui svarbiau yra žinoti, kaip sąveikauja paveldimumas ir aplinkos sąlygos, kadangi genuose yra užkoduotas tam tikras asmens gebėjimas ar elgesio potencialai, kurie nedidės tam tikra kryptimi tol, kol nebus tinkamų aplinkos sąlygų (cit. pagal Anastasi, A., 2003, p. 270). (Giržadienė, 2005). A. Lukas (1983) sutinka, kad kūrybinių sugebėjimų išsivystymo lygis priklauso nuo auklėjimo ir paveldėtų veiksnių, tačiau jo nuomone, kūrybiniams polinkiams realizuoti reikia palankių sąlygų. „Jei tokių sąlygų nėra, tai vienas talentas, prasiskynęs kelią, atsiranda iš tuzino arba neprasiskleidusių, arba prasimušusių kaktą" (Lukas A., 1983, p.49). A. Petrulytė (2001) taip pat aplinkai teikia pirmenybę ir išskiria tokius kūrybiškumą aplinkoje skatinančius veiksnius: 1) turtinga, įvairi aplinka, skatinanti tyrinėti, eksperimentuoti ir kurti; 2) demokratiški aplinkinių santykiai; 3) tam tikta autonomija, savarankiškumas ir laisvo pasirinkimo galimybė; 4) tinkamas ugdytinio motyvacinės, emocinės ir vertybinės sistemos ugdymas, kūrybingos asmenybės bruožų formavimas. J. Piirto (2007) išskiria septynis procesus, kurie būtini siekiant kūrybiškų rezultatų. • Įkvėpimas suprantamas kaip motyvacija sukurti kažką naujo ir originalaus. Įkvėpimas gali būti suprantamas kaip kylanti idėja, kai autorius sužino apie kitų kūrėjų darbus ir po to jam kyla noras pačiam kažką sukurti. • Projektavimas suprantamas kaip būsimos kūrybinės užduoties grafinis pavaizdavimas. • Vaizduotė suprantama kaip protinis gebėjimas įsivaizduoti objektus, su kuriais asmuo dar nėra susidūręs. • Intuicija suprantama kaip asmens motyvas atlikti tam tikrus veiksmus be aiškiai apibrėžtų priežasčių. • Įžvalga suprantama kaip staigus supratimas, kaip reikia spręsti konkrečią problemą, ateinanti po ilgų svarstymų ar net atsiribojimų nuo problemos. • Inkubacija suprantama kaip proto poilsio periodas, kada žmogus atsiriboja nuo to, ką padaryti jam nesiseka ir atsipalaidavęs supranta savo nesėkmių priežastis bei problemos sprendimo būdus. • Improvizacija suprantama kaip vaikiškas požiūris į veiklą, kai tiesiog žaidžiama dėl malonumo, dažnai nesilaikant taisyklių (Dumčienė, Lapėnienė, 2012). A. Gaižutis (1996) ypatingai pabrėžia žmogaus atvirumą ir laisvę kaip svarbų veiksnį, skatinantį kūrybinį aktyvumą, teigdamas, jog kūrybiškumas gali būti sėkmingai realizuotas tik esant tam tikroms sąlygoms, tam tikrai atmosferai - žmogaus atvirumui ir laisvei, dalinei jo nepriklausomybei nuo nuolatinių materialinių nepriteklių ir sunkumų. V. Jonynienė (2004) taip pat pripažįsta, jog didžiausią įtaką vaiko kūrybiškumo plėtotei daro aplinka, nors įgimtos individo potencijos irgi svarbu. Tačiau ar jos atsiskleis, ar ne, - priklausys nuo fizinės bei socialinės vaiko aplinkos. Ji išskiria išorinius ir vidinius kūrybiškumą ugdančius veiksnius. Išoriniai veiksniai: - Demokratiški tėvų santykiai su vaiku. Tolerancija, neperdėta ir neslopinanti globa savarankiškumo, nepriklausomumo bei pasitikėjimo savimi ugdymas. - Įvairi ir turtinga žaidimų aplinka. Kuo ji turtingesnė, tuo geresnės sąlygos kūrybiškumui plėtotis. - Kūrybinės veiklos skatinimas. Būtinas kūrybinės veiklos stimuliavimas ir saugojimas nuo išjuokimo ir niekinamosios kritikos. - Sava erdvė ir savas laikas. Vaikas ne tik turi jaustis nepriklausomas, bet ir turėti savo erdvę, kurioje jis galėtų netrukdomas veikti, bei savo laiką, kurį jis galėtų naudoti savo nuožiūra. - Jei dirbti, - tai su džiaugsmu. Užduotys turi teikti džiaugsmą ir malonumą. - Ramybė ir saugumas. Vaikas jausis laisvas tik tada, kai žinos, kas, kiek ir kada galima, kad už tai, ką jis padarys, nebus baudžiamas. Kūrybiškumą ugdantys vidiniai veiksniai: - Teigiama gyvenimiškoji pozicija. Kiekvienas žmogus gali potencialiai kūrybiškai reikštis kurioje nors gyvenimo srityje. - Intelektiniai gebėjimai bei asmenybės bruožai, kas kūrybiškumui - ypatingai reikšminga. - Gyvenimiškoji pozicija. Įgytos ar paties suformuotos tam tikros vertybinės nuostatos bei dvasinės vertybės, motyvaciniai veiklos komponentai. Tai yra tos pozicijos labiausiai priklausančios nuo šeimos, mokyklos, visuomenės. V. Jonynienė (2004) ypatingai akcentuoja ir poreikio svarbą teigdama, kad kiekviena veikla gimsta iš poreikio. ,,Kūrybos pagrindas - neprisitaikymas, iš kurio gimsta poreikiai ir norai," sakė L. Vygotskis (Jonynienė, 2004). Prisitaikymo, pažinimo, saviraiškos poreikių tenkinimas yra tarsi kūrybiškumo ugdymo varomosios jėgos, o aplinka, jos poveikių sistema - tie išoriniai veiksniai, kurie gali leisti arba neleisti aktualizuotis individo kūrybinei potencijai, ją nukreipti vienokia ar kitokia linkme. Kūrybiškumo ugdymo veiksniai kyla ne vien iš atskiros asmenybės prisitaikymo, pažinimo, saviraiškos bei savirealizacijos poreikių, bet ir iš visos visuomenės poreikio vystytis ir tobulėti. G. Butkienė (1996) pripažįsta, jog ugdant mokinių kūrybingumą reikia, kad vaikas jaustųsi saugus, mylimas, jam būtų skiriamas dėmesys, pagarba ir pripažinimas. Kūrybingumą visada žadina aplinkos ir pačių gyvenimo reiškinių stebėjimas, žaidimai, mokymasis atrasti, formuluoti ir spręsti problemas... Tačiau vaikų kūrybingumą daugiausiai galima pažadinti kasdien su jais bendraujant, sudarant laisvo, emocionalaus mokymosi situacijas. V. Jonynienė (2004) šią mintį išplėtoja teigdama, kad nors vaiko kūrybinių galių plėtotę lemia aplinka, tačiau svarbu ne tai, ko ir kiek vaikas gaus iš aplinkos, bet kaip jam ta informacija bus pateikta. Tai ypač pasakytina apie bendravimo su vaiku stilių. Juk griežti, autoritariniai ugdymo metodai slopina kūrybiškumą, ugdo vaiko konformizmą, baimę pasakyti ar padaryti ką nors ne taip L. Augienė (2004) pasisako už tai, jog vaikai tinkamoje aplinkoje patys pajėgūs plėtoti savo kūrybines galias ir teigia, jog nėra tokios formulės, kuri leistų išugdyti kūrybišką asmenybę. ,,Šeima yra pirminė ir lemianti asmenybės ugdymo institucija, duodanti ir fizinį, ir psichinį jos pamatą", - teigia A. Katinienė (1998). D. Grakauskaitė-Karkockienė (2002) vertina šeimos įtaką kaip ypač svarbią ir teigia, jog šeima, jos socialinis kontekstas turi didelę reikšmę asmenybės kognityvinių sugebėjimų raidai. Daug lemia ir tėvų asmenybės, jų lūkesčiai, vertybės, dėmesys ir pagarba vaiko idėjoms, taip pat sugebėjimas skatinti jo saviraišką, savarankiškumą, autonomiją, kas svarbu ugdant kūrybiškumą. I.W. Getzels ir P.O. Jackson (Grakauskaitė - Karkockienė, 2002) tyrinėję tėvų bendravimo įtaką vaikų kūrybiškumui teigia, kad nedraudžiantys, daug vaikams leidžiantys, suteikiantys autonomiją tėvai leidžia jiems patiems pažinti aplinką, padrąsina ir skatina jų smalsumą bei nepriklausomą elgesį. S. Nebrzydowskis (Petrulytė, 2005) tyrė šeimos įtaką vaikui ir nurodė net 16 veiksnių, nuo kurių priklauso jo intelektinė veikla: nuo įvairių lavinimo būdų; tėvų pavyzdžio; situacijų, reikalaujančių savarankiškai apsispręsti, kūrimo; vaiko įtraukimo į diskusijas; natūralios aplinkos bei įvykių stebėjimo; galimybės patirti sėkmę ir kt. Tėvai, teigia jis, turėtų stengtis maksimaliai panaudoti didžiulią, natūralią vaiko energiją, jo optimizmą ir pažinimo džiaugsmą. N. Rogers (Petrulytė, 2005) atkreipė dėmesį į tai, kad visi vaikai iš prigimties yra smalsūs ir kūrybingi, kad jie eksperimentuoja, tyrinėja, žaidžia... Ir jiems nelabai rūpi, ar ši veikla yra teisinga, ar ne, ir kokio iš jų tikimasi rezultato. Jie tiesiog mėgaujasi pačiu procesu, vyksmu, taip mokosi ir laisvai išreiškia save. Palaipsniui atsiranda ir vaikų kūrybinės veiklos rezultatų. Taigi, užgožti arba nuslopinti augančio vaiko kūrybingumą patys to nesuprasdami gali tėvai, broliai arba seserys, draugai ar mokytojai, kritikuodami arba peikdami tai, ką daro vaikas, nežinodami, kad dėmesys, pagarba ir dažnas džiaugsmas mažais atradimais gali kiekvieną padaryti kūrėju. A. Gaižutis (1997) taip pat akcentuoja, kad kūrybiškumo nuostatą vaikui pirmiausia įdiegia šeima, tėvai ir aplinkiniai. Šeima yra tobuliausias vaiko ugdymo institutas. Vaikas tėvams yra artimiausias asmuo, nuo pat gimimo jų prižiūrimas ir visapusiškai ugdomas. Tačiau tėvai dažniausiai neįvertina vaiko duomenų, jo amžiaus ir charakterio pradmenų, interesų. Ir tik vėliau atidūs tėvai pastebi, kaip vaikai, būdami perdėm paklusnūs paliepimams ir gyvenimo normoms, tampa suvaržyti, be iniciatyvos ir savojo balso. Tokia nuolatinė taikymosi prie aplinkos jausena savaime paralyžuoja vaiko kūrybiškumą. R. Girdzijauskienė (2002) savo straipsniuose sutinka su kitais autoriais, teigdama, jog kūrybiškumo ugdymas prasideda nuo pirmųjų vaiko gyvenimo dienų. Tyrinėdamas, eksperimentuodamas, žaisdamas vaikas bando savaip interpretuoti aplinką, kurti naujas situacijas, taip išreikšdamas savo kūrybinį poreikį. Kūrybiškumo pradai - įgimti, tačiau patį kūrybiškumą, kūrybinį mąstymą galima skatinti. Pirmiausia didelės įtakos tam turi vaiką supanti aplinka ir šeima. K. Domeikienė (2002) akcentuoja vaikystės etapą, kaip žmogaus asmenybės formavimosi pradžią. Vaikystė, kaip vienas iš individo unikalios raidos etapų, pasireiškiantis atvirumu pasauliui, laisvumu, vaikiška drąsa, norais ir pagaliau polinkiu kurti, gali tapti asmenybės kūrybiškumo paskata vėlesniais jos ontogenezės etapais. V. Jonynienė (2004) taip pat pastebi, jog pirmąsias kūrybiškumo apraiškas galima pastebėti jau ankstyvoje vaikystėje. Paprastai jos pasireiškia žaidžiant, o vėliau pereina (arba nepereina) į kitas veiklos sritis - mokymąsi, bendravimą, darbą. Todėl ugdyti kūrybiškumą būtina pradėti dar ankstyvojoje vaikystėje, net kūdikystėje, kai tik ima formuotis vaiko santykiai su aplinka. Tėvai turi organizuoti vaiko aplinką ir veiklą taip, kad ji lavintų jo pojūčius, ugdytų sensorinį jautrumą, pažintinį aktyvumą. Šeimoje įgytos ar pradėtos formuotis vertybinės nuostatos, gyvenimiškoji pozicija, labiausiai priklausanti nuo šeimos, ypač nuo tėvų požiūrių ir nuostatų, taip pat gerai ugdo kūrybiškumą. Taigi, taip tėvų pradėtą kūrybiškumo ugdymą turėtų tęsti darželis ir mokykla... Kūrybiškumą skatina daugelis veiksnių: ir tinkama aplinka, ir palankios sąlygos, ir pagarba grįsti santykiai, ir laisvė bei saugumas... Padėjus tinkamus kūrybiškumo plėtotės pagrindus šeimoje, jo ugdymą turi perimti ir puoselėti mokykla bei mokytojai, kuriems keliami didžiausi reikalavimai ir kurių rankose yra kūrybiškumo ugdymo sėkmė. Kadangi, dauguma šiandienos pedagogų praėjusio laikmečio mokyklose kūrybiškai ugdomi nebuvo, todėl visai nenuostabu, jog šiandien jie tik mokosi būti kūrybiškais mokytojais. Išugdyti ar padėti žmogui pačiam išsiugdyti kūrybiškumą, suprantamą kaip gebėjimą originaliai, lanksčiai, tikslingai ir efektyviai mąstyti ir veikti, turi būti vienas svarbiausių šiuolaikinių mokymo įstaigų siekių. Visų pirmiausia, mokykla turėtų pradėti ugdyti mąstantį, gebantį spręsti problemas, veržlų, laisvą ir savarankišką vaiką. Yra įprasta manyti, jog visi vaikystėje yra kūrybingi, o kai kurių įgimtą gebėjimą nuslopina nuobodi mokykla ar nesupratingi aplinkiniai. Tačiau mokslų daktarė V. Vaicekauskienė (2009), kūrybiškumo ugdymo ypatumų mokykloje analizėje teigia, jog vaiko kūrybiškumo supratimas priklauso nuo mūsų požiūrio į patį kūrybiškumą. Paauglystės laikotarpiu itin svarbu lavinti socialinius mokinių gebėjimus, derinti psichosomatinę brandą ir interesus, ugdyti fizinės saviraiškos ir judėjimo poreikius . Todėl Pradinio ir pagrindinio ugdymo bendrosios programos (2008) gimnazijų I klasės mokiniams rekomenduoja tenkinti saviugdos ir fizinio aktyvumo poreikius, didinti atsakomybę už savo sveikatą ir fizinio ugdymosi kokybę, mokėti susidaryti ir atlikti įvairius fizinių pratimų kompleksus, domėtis, pasirinkti netradicines fizinio aktyvumo formas. Siūloma sudaryti mokiniams kuo daugiau galimybių patiems pasirinkti užduotis, atsižvelgiant į jų fizinį pajėgumą, interesus, polinkius, siekiamus mokymosi uždavinius. Siekiant pagerinti ugdymosi kokybę, svarbu, kad prieš pradėdami mokytis mokiniai turėtų galimybę išsiaiškinti ir suprasti tai, ką jie turėtų išmokti ir pasiekti, todėl mokomasi kurti, mąstyti, pateikti ir įgyvendinti. Deja, anot E. Adaškevičienės (2006), L. Kardelienės, K. Kardelio (2006), D. Masiliausko (2011), dar tebėra gaji kūno kultūros technologijų tradicija: dalyko žinios ir gebėjimai tebėra tikslas, bet ne asmenybės saviugdos skatinimo priemonė, o mokytojas dažniau tiesas perteikia, o ne ieško jų kartu su mokiniais. Tai rodo, kad mokytojas savo veikla nesiekia atvirumo ir demokratijos. Pagal C.R.Rogersą (1980) aukštas savęs vertinimas kartu su žemu baimės lygiu yra veiksnys skatinantis kūrybiškumą, nes padeda vystyti žmogaus atvirumą naujiems patyrimams. C.R.Rogersas pabrėžia, kad kūrybiški žmonės turi didesnį savęs vertinimo ir savęs priėmimo lygį negu vidutiniški. Tarp veiksnių įtakojančių paauglio kūrybinių gabumų vystymąsi pagal J. Ušinską (1998) reikia atsižvelgti į intelektualius, emocionaliai-motyvacinius, t.y. asmeninius ir išorinius, esančius pagrindinėje paauglio aplinkoje: šeimoje ir mokykloje. Apibendrinant galima pasakyti,kad vaiko kūrybiškumą ugdo šie veiksniai: a) demokratiški aplinkinių santykiai su vaiku, jų tolerancija visoms jo kūrybiškumo apraiškoms; b) turtinga, įvairi, skatinanti tyrinėti, eksperimentuoti ir kurti vaiko aplinka, protinei ir kūrybinei veiklai reikalingas optimalus informacijos kiekis; c) savalaikis ir nuoseklus vaiko kūrybinės veiklos skatinimas; d) vaiko fizinė ir dvasinė autonomija, savarankiškumo, laisvo pasirinkimo galimybė; e) vaiko intelektiniai gebėjimai; f) vaiko asmenybės bruožų, lemiančių kūrybiškumą, visuma; g) konstruktyvios nuostatos, vertybinės orientacijos, teigiama gyvenimo pozicija; h) tinkamas vaiko motyvacinės ir emocinės sferos ugdymas (Jonynienė,1987). 1.3. Kliūtys išreikšti kūrybiškumą Psichologė Th. Amabile teigia (cit. pagal Zuzevičiūtę J. 2003), kad laiko stoka ir spaudimas nuveikti kuo daugiau darbų kūrybiškumą „žudo". Jos nuomone, taip įvyksta dėl to, kad laiko trūkumas riboja žmogaus galimybes apsvarstyti kitokias sprendimo alternatyvas ir veiklos kryptis. „Kuo mažiau turime laiko, tuo labiau esame linkę rinktis paprasčiausią problemos sprendimo būdą", - teigia psichologė. N. Rogers požiūris į kūrybiškumą: Kas slopina kūrybiškumą? (Grakauskaitė-Karkockienė, 2002) 1. Kritika. Didžiausias kūrybiškumo priešas yra kritika, kurią dažnai išgirstame dar ankstyvojoje vaikystėje iš savo tėvų, mokytojų, brolių ar seserų. Žinoma, mūsų artimieji labai dažnai mus kritikuoja vedami pačių geriausių ketinimų. Deja, kritika užmuša kūrybos, o dažnai ir pažinimo džiaugsmą. 2. Vertinimas. Pasinerkime valandėlei į savo ankstyvąją vaikystę. Mes tikriausiai buvome mokomi viską daryti tik teisingai ir, žinoma, taip, kaip tą teisingumą įsivaizduoja suaugusieji. Mokykloje mums rašė pažymius už bandymą išreikšti savo jausmus meninėmis priemonėmis, mus visuomet vertino, netgi šokant ar grojant muzikos instrumentais. Griežtas kritikas, tūnantis mumyse, nuolat kuždėdavo: „Tą darai teisingai, o tą - ne". Ir kiekvieną kartą, kai tik kas nors mums rašydavo pažymius ar vertindavo mūsų veiklą, sakydami, kad tai yra „neteisinga", mes pergyvendavome ir sakydavome sau: „Aš nekūrybiškas". Kartais mes buvome lyginami su kuo nors kitu. Jei mus lygindavo su sese ar broliu, kuriems geriau ar gražiau pasisekdavo ką nors atlikti, mes negailestingai nuvertindavome savo sugebėjimus. 3. Politinė sistema. N. Rogers į kūrybiškumą žvelgia plačiau, negu tik kaip į vienos asmenybės žlugdymą. Ji analizuoja ir politinės sistemos įtaką asmenybės kūrybiškumo skleidimuisi. Diktatoriai visais laikais bandė slopinti kūrybines žmonių galias, suprasdami, kad kūrybiškumas, naujos minties gimimas visuomet yra revoliucingas, kaitą lemiantis procesas. Kūrybinių galimybių apribojimo padariniai skaudūs - mes susergame, jaučiame įtampą, atbunkame nuo nevilties, net mėginame išsigydyti savo negalią alkoholiu ar narkotikais. Vartodami juos, kartais pasineriame į „kulminacinius potyrius", deja, sumokame pačią didžiausią kainą -prisiliečiame prie savo kūrybinės esmės, bet prarandame patį save. N. Rogers (1980) įžvalgiai pastebi, kad, sukūrus palankias sąlygas kūrybiškumui ir saviraiškai skleistis, daug mažiau vaikų domėtųsi narkotikais. Pavyzdžiui, meno priemonėmis būtų galima sukelti lygiai tokias pat „kulminacinių potyrių" būsenas visai be narkotikų. Daugiausia tyrimų buvo atlikta apie 1960-uosius metus su 6-7 metų vaikais (B. Bricklin, P. Bricklin, 1967; A. Combs, 1967; B. Fine, 1967; J. Gallagher, 1975; M. Karnes, 1961; M. Pringle, 1970). Paaiškėjo, kad yra keturios kategorijos priežasčių, slopinančių vaiko galimybes: 1. Sensoriniai sutrikimai. Tai gali būti aklumas, kurtumas ir kt. Pakankamai aukšto intelekto vaikas negalės suvokti tam tikros informacijos ir neprilygs savo pasiekimais sveikiems vaikams. Kuo anksčiau bus pastebėti įvairūs sutrikimai, tuo daugiau bus galima padėti vaikui. 2. Prastas mokymas ar neatitinkančios vaikų sugebėjimų programos. 3. Socialinės šaknys: skurdžiose ar menko išsilavinimo šeimose, kuriose nevertinami vaiko pasiekimai ir neskatinamas jo sugebėjimų ugdymas. 4. Psichologinės prielaidos - pati svarbiausia sąlyga. Jos susiformuoja dar ankstyvojoje vaikystėje, šeimoje. Tėvų nežinojimas ar nesupratimas slopina gabių vaikų vystymąsi. 5. Nerealistiški tikslai ( Grakauskaitė - Karkockienė, 2002). Daugybės knygų ir mokslinių straipsnių autorius, specifinės kūrybinio mąstymo lateralinio mintijimo (angl. lateral thinking) teorijos kūrėjas, 2009 metų ES kūrybiškumo ambasadorius, Edward de Bono, po viešnagės Lietuvoje viename interviu pateikė savo nuomonę apie kūrybiškumo ir kūrybinio mąstymo situaciją mokyklose ir kitose mokymo institucijose: „Visa mokymo sistema yra grįsta žinojimu ir analize. Ten tikrai labai trūksta kūrybiškumo ir projektavimo, situacijų ir išeičių modeliavimo. Vaikams į galvą grūdamos žinios, bet visiškai neugdomas mąstymas" (Valantiejūtė, 2009). Pasak Edward de Bono daugelio švietimo sistemų didžiausia problema yra manymas, jog kūrybiškumo ugdymas siejasi tik su tokiais mokomais dalykais kaip muzika, dailė ar šokis. A. Ganusauskaitė ir V. Liesionis (2009) kaip pačią pagrindinę kūrybiškumo ugdymo problemą nurodo klaidingą supratimą, jog sunku yra apibrėžti ne pačią kūrybiškumo sąvoką, o tiesiog suvokti jog jis gali būti siejamas su visomis sferomis ir tik todėl ši sąvoka nėra tiksli. Prieš kelis dešimtmečius, E.P. Torrance teigė, kad „ryšys tarp mokinio ir mokytojo turi būti linkęs į kūrybiškumą; jis neturėtų būti siejamas su „paskata - atsakas" situacija, bet su augančiu ryšiu ir bendra patirtimi". Taip pat autorius pateikė ir įsigalėjusius kultūrinius aspektus, trukdančius kūrybiškumo prasiveržimui, kurie taip pačiai turėtų būti bandomi išvengti ir Lietuvos švietimo sistemoje: • Nukrypimo nuo normų laikymas nenormalumu; • Požiūris orientuotas ne į priemones, kuriomis bus pasiektas tikslas, o tik į rezultatą; • Neatidėliotinų veiksmų ir trumpalaikių tikslų pabrėžimas; • Darbo ir žaidimo metodo laikymas prieštaraujančiu normoms ir etikai. Geriausias paskatinimas iš aplinkos yra ne spaudimas ir ne priverstiniai reikalavimai kaip atlikti ar neatlikti vienus ar kitus dalykus. Geriausias paskatinimas kūrybai yra susidomėjimas, pasitenkinimas, džiaugsmas ir noras išbandyti save. Todėl įvairiose ugdymo programose turėtų būti numatyta, kaip ugdyti kūrybinius įgūdžius, metakognityvinius (mąstymo apie mąstymą) įgūdžius, asmenybės savybes ir nuostatas, kurie motyvuotų kūrybą ir kokią aplinką reikia sukurti (Ganusauskaitė ir Liesionis, 2007). R. Girdzijauskienė (2003), ilgą laiką tyrinėjusi vaikų kūrybiškumo ugdymą tvirtina, kad nei priversti, nei išmokyti žmones būti kūrybiškais neįmanoma. Anot autorės, galima tik leisti, netrukdyti, sudaryti sąlygas išreikšti savo gabumus bei sugebėjimus, įprasminti mintis ir jausmus (R. Girdzijauskienė, 2003). Tyrimais nustatyta, jog nesant sąlygų kūrybiškumas gali ir nepasireikšti, pavyzdžiui, jeigu nėra užtikrinami vaiko savarankiškumo, laisvės, pripažinimo, palaikymo poreikiai. Vaikams ypač svarbu, kad jo idėjos, sumanymai būtų pripažinti, palaikomi, o kūrybos rezultatai teigiamai vertinami. Jei vaikas sulauks tik pašaipų ir kritikos, jo kūrybiškumas bus blokuojamas (R. Girdzijauskienė, 2003). E. P. Torrance (1986) skiria išorinį ir vidinį slopinimą: Išorinis kūrybiškumo slopinimas. Kuo anksčiau ir kuo labiau kūrybiškumas slopinamas, tuo dažniau jis tampa destruktyvus. Tėvai ir mokytojai dažnai mano vertiną kūrybiškumą, tačiau iš tikrųjų ne visuomet sugeba priimti kūrybišką vaiko elgesį, nes ir patys mieliau taikosi prie vyraujančių visuomenės normų („nenusišnekėk", „neišsišok", „būk toks, kaip visi" ir pan.). B. S. Snyder ir L. H. Tessman nurodo vidinį „meniškojo aš" ir „įprastojo", visų priimto Aš, konfliktą. Jį išsprendus „meniškojo Aš" naudai, vaikui dažniausiai gresia būti pasmerktam vienatvei. J. P. Guilford teigia, kad kūrybiškumas slopinamas ir tada, kai nėra abipusio vaiko, tėvų ir mokytojų supratimo ( Grakauskaitė - Karkockienė, 2002). Vidinis slopinimas E. P. Torrance's (1986) manymu, kūrybiškumo išraiška sukelia įtampą, nes kūrybiškų žmonių visuomet yra mažai. Įtampa didėja, kai neįprastos idėjos, fantazijos (dažnai kylančios sapnuose ir svajonėse) dėl įvairių priežasčių lieka neįgyvendintos. Tačiau originalumas, fantazijos blyksniai, vieni iš pagrindinių kūrybiškumo komponentų, gali sušvytėti tik tolerantiškoje aplinkoje. E. P. Torrance (1986) nurodo, kad kūrybiška asmenybė gali susidoroti su kūrybos metu kylančia įtampa ir išmokti prisitaikyti, tačiau tam reikia deramai vadovauti. Kitaip kūrybinių poreikių slopinimas gali sukelti stresą, žlugdantį visą asmenybę. Minimo autoriaus ilgalaikiai tyrimai parodė, kad įvairaus amžiaus vaikai slopina savo kūrybinius poreikius. Juos nuslopinus, kyla tokių problemų: • kaltės jausmas ir nepasitikėjimas savimi; • mokymosi sutrikimai; • elgesio pokyčiai; • polinkis nusikalsti; • neurotiniai konfliktai, kurių rezultatas - depresija, nerimas, perdėtas dėmesio poreikis ir pan.; • galima psichozė (Grakauskaitė-Karkockienė, 2002). Apibendrinant būtina pažymėti, kad kūrybiškumas yra laikomas asmenybės egzistencijos dalimi. Kūrybiškumas slypi kiekvienoje asmenybėje. Kūrybos esmę sudaro ne produktas, o procesas. Kūrybiškumą labiausiai slopina kritika, vertinimas, nepalanki asmenybės augimui politinė sistema, laiko stoka, vidinis ir išorinis kūrybiškumo slopinimas. Kūrybiškumas negali būti pagreitinamas ar išugdomas prievarta; galima tik sudaryti sąlygas jam plėtotis arba jį nuslopinti. 1.4. Kūrybiškumo raiška kūno kultūros mokytojų veikloje „Tik kūrybiškas mokytojas gali ugdyti kūrybiškas asmenybes", - teigia daugelis autorių savo straipsniuose. Pasak Jovaišos (1994, psl.63) „Asmeninis pavyzdys - ugdomoji vertybė, nes ją tiesiogiai perima ugdytiniai." R. Girdzijauskienė (2002) akcentuoja mokinio ir mokytojo santykius gerinant mokyklos atmosferą, tačiau pabrėžia, jog mokyklos bei klasės aplinka turi būti turtinga veiklos priemonių, kad kiekvienam vaikui būtų suteikta galimybė savarankiškai bei kūrybingai jomis naudotis. Apie mokytojo asmeninio pavyzdžio reikšmę kalba ir R. Steponavičienė (2005) teigdama, kad kuo mokytojas išraiškingiau veda pamokas, tuo geriau, nes vaikas mėgdžioja mokytoją. Labai dažnai jis nori būti panašus į mokytoją - toks pat kūrybingas, protingas, geras, gražus, įdomus, suprantantis, mokantis bendrauti, aktyvus ir t.t... Mokytojas, kuris stengiasi, kad ugdymo procesas išsiskirtų kūrybiškumu, supranta, jog užsibrėžtus tikslus lengviau pasiekti ir darbas bus efektyvesnis tuo atveju, jei ne jis, bet mokiniai pasižymės kūrybingumu. Abi šios grandys viena kitą turi ne tik suprasti, bet ir papildyti. Kūrybingi mokiniai ir mokytojai daro ugdymo procesą įdomesnį, suprantamesnį, o kūrybiškai parengtos užduotys yra motyvas mokytis bei noro žadinimas sužinoti naujų dalykų. Muzikos pedagogas E. Balčytis (1986) pripažįsta, jog kūrybiškumo ugdymo procese vis dėlto svarbiausias vaidmuo tenka ugdytojui - mokytojui. Jo kūrybiškumas pamokose reiškiasi įvairiai: išradingumu parenkant mokomąją medžiagą, planuojant pamokas, naudojantis programomis ir vadovėliais, parenkant tinkamiausius mokymo būdus, sprendžiant įvairias per pamoką iškilusias metodines ir psichologines problemas. R. Girdzijauskienė 25 (2002) taip pat pastebi, jog mokinių veikla bei jų rezultatai didžiąja dalimi priklauso nuo juos mokančio pedagogo, nes vaikai ne tik vykdo mokytojo nurodymus, pageidavimus, bet perima jo elgesio, mąstymo, vertinimo modelius. L. Augienė (2004) akcentuoja, jog pedagogas, nesugebantis aplinkoje įžvelgti nieko naujo, nesugebantis pažvelgti į nematomą pasaulio pusę - gilyn ,,į paslaptį" - nesugebės išugdyti ir savo mokinių sugebėjimo pamatyti daugiau nei iš pirmo žvilgsnio matyti. O. Tijūnėlienė (2004), nagrinėdama mokytojo kūrybiškumo raišką, išskyrė tokias mokytojų kūrybiškumo raiškos sąlygas: 1) Pats ugdymo procesas, kuris savaime reikalauja kūrybiško valdymo; 2) Ugdymo turinio atranka, reikalaujanti nešabloniško mąstymo ir kūrybinio pobūdžio veiksmų; 3) Mokiniai, su savo individualiais lūkesčiais ir troškimais, nepasiduodantys šablonams ar standartinėms sistemoms ugdyme; 4) Pašaukimas, t.y. teigiamas jo santykis su pedagogine ugdomąja veikla; 5) Pedagoginė meilė, besireiškianti poreikiu pažinti mokinius, sukurti veiklai palankų psichologinį klimatą, nukreipti juos tirti, ieškoti ir kurti; 6) Mokytojo asmenybės turiningumas. Mokytojas - asmenybė, nuolat sąveikaujanti su kultūros vertybėmis ir turinti stiprias kultūrines, pasaulėžiūrines nuostatas. 7) Profesinė savimonė, atsiskleidžianti poreikiais įgyti visapusiškų žinių ir noru tobulėti; 8) Pedagoginio darbo patirtis ir gebėjimų raiškos kokybė, plėtojanti kompetencijas; 9) Tarpininko vaidmuo tarp mokinio ir jo pasisavinamų vertybių, kurias atitinkamai suformuoja ir individualiai teikia mokytojas; 10) Laisvė -moralinė, fizinė, socialinė, politinė, kaip svarbi sąlyga sukurti su ugdytiniais ugdomąją sąveiką; 11) Vengimas šablono, skatinančio nuobodulį ir mažinančio susidomėjimą dėstomu dalyku. D. Grakauskaitė-Karkockienė (2004) siūlo atkreipti dėmesį ir į tokį mokytojo sugebėjimą, kaip savistaba, nes kūrybiškai dirbantis mokytojas turėtų ne tik žinoti, kaip galima ugdyti ir skatinti ugdytinių kūrybiškumą, bet ir rasti laiko kartkartėm pažvelgti į savo asmenybę ir patyrinėti, kaip jis elgiasi ne tik mokydamas kitus, bet ir kasdieninėje aplinkoje, su savo šeimos nariais, kolegomis ir pan. Galima teigti, jog didelė atsakomybė ir lūkesčiai dėl pozityvios kaitos mokykloje skiriama mokytojui, kaip reikšmingiausiam ugdymo veiksniui, galinčiam ir privalančiam būti kūrybingu. Kūrybiškumas - ypatingai reikšminga savybė mokytojo profesijoje, be kurios pedagoginė sąveika nebūtų sėkminga. Apžvelgus kūrybiškumo teorinius pagrindus galima suprasti, jog kūrybiškumas -pageidaujama asmenybės savybė ir šiandieninės visuomenės siekiamybė. Juk siekis būti unikaliu ir vieninteliu šiame pasaulyje, gebėti lengvai prisitaikyti, spręsti problemas, lanksčiai mąstyti bei originaliai kurti, - būdingas daugeliui. Kūrybiškumas būdingas daugeliui veiklos sričių. Be kūrybinių pastangų neatsiranda nieko naujo, todėl ši savybė, kaip Dievo ar gamtos dovana, turi būti visapusiškai skatinama ir plėtojama. Kūrybiškumą skatina daugelis veiksnių: ir tinkama aplinka, ir palankios sąlygos, ir pagarba grįsti santykiai, ir laisvė bei saugumas... Padėjus tinkamus kūrybiškumo plėtotės pagrindus šeimoje, jo ugdymą turi perimti ir puoselėti mokykla bei mokytojai, kuriems keliami didžiausi reikalavimai ir kurių rankose yra kūrybiškumo ugdymo sėkmė. Kadangi, dauguma šiandienos pedagogų praėjusio laikmečio mokyklose kūrybiškai ugdomi nebuvo, todėl visai nenuostabu, jog šiandien jie tik mokosi būti kūrybiškais mokytojais. Geras mokytojas yra ne tik žinių šaltinis ir mokymosi vadovas, bet ir kūrybingos veiklos pavyzdys, kūrybingumui būtinų nuostatų ir profesinės etikos ugdytojas. Vis dėlto dalis mokytojų ne tik neugdo, bet ir slopina kūrybingumą. Kodėl? • Mokytojai nemoka, bijo, nenori dirbti kūrybingai - o kūrėjo modeliu ir kūrybingo mokymosi dalyviu gali tapti tik žmogus, kuris pats džiaugiasi kurdamas. • Ribota kūrybingumo samprata - kūryba siejama tik su menine veikla, mokytojams stinga žinių apie kūrybos procesą ir strategijas. • Mokytojams nelabai patinka kūrybingi vaikai, nes jiems dažniausiai nebūdingos tradicinės gero mokinio savybės - paklusnumas, drausmingumas, gebėjimas prisitaikyti. • Mokytojai neatpažįsta kūrybingų vaikų - jais linkę laikyti gerai besimokančius, pasižyminčius verbaliniu intelektu, o rūpintis kitų sričių kūrybingumu palieka papildomojo ugdymo sistemai. • Mokytojai nemėgsta prarasti ugdymo proceso kontrolės - o kūrybinė veikla yra neprognozuojama ir neplanuojama. Mokytojams nepakanka išsilavinimo - kad gebėtų kurti kūrybines užduotis, atpažintų ir įvertintų mokinių kūrybingumą, mokytojams reikia plataus bendrojo išsilavinimo ir puikių savo dalyko žinių (Vaicekauskienė, V. 2009). Izraelio tyrėjai E. Shovalis ir kt. (2010), vertindami šiuolaikinio kūno kultūros mokytojo pranašumus ir trūkumus, daro išvadą, kad jiems reikalinga nemenka metodinė pagalba užtikrinant galimybę patiems taikyti teorijos žinias praktikoje, galimybę klysti ir taisyti klaidas pačiam priimant sprendimą, mokytis metodų, kurie padėtų ugdyti mokinių dorovines vertybes. Viena iš kūno kultūros mokytojų kompetencijų problemų, kurią pažymi lenkų edukologės A. Kostencka, M. Szark-Eckardt (2010), yra didžiulė spraga tarp teorijos ir praktikos. Daugelis mokytojų neblogai išmano ir priima šiuolaikines ugdymo paradigmas, bet tai nereiškia, kad jie geba jas įgyvendinti. Modernioji švietimo sistema numato pasiekti konkrečių ugdymo rezultatų, t. y. mokymo programos turi būti efektyvios, todėl kūno kultūros mokytojų kompetencijų tobulinimas, atsižvelgiant į tai, kokių kompetencijų trūkumą jie patys deklaruoja, yra ypač reikšmingas. V. Blauzdys, L. Bagdonienė (2007) nustatė, kad šalies kūno kultūros mokytojai ieško edukacinių iššūkių ir fizinio mokinių ugdymo(si) realybės sąsajų. Tačiau nepakankamas orientavimasis į kūno kultūros vertybes trukdo gerinti ugdomojo dalyko prestižą, mokinių požiūrį į ugdomąjį dalyką ir - svarbiausia - sąmoningai praktikuoti kūno kultūrą. Šių autorių nuomone, kūno kultūros mokytojų kompetencijų stoka neleidžia kokybiškiau keisti mokinių fizinį ugdymą(si). Panašią nuomonę yra išsakę R. Pacenka (2004), E. Karbočienė ir bendraautoriai (2005), E. Adaškevičienė (2006). Apibendrinant kūrybiškumo raišką kūno kultūros mokytojų veikloje, galima teigti, kad šiuolaikiškos kūno kultūros pamokos kokybei užtikrinti būtinas kūno kultūros mokytojo kūrybiškumas, kritinis mąstymas, gebėjimas dirbti grupėje bei taikyti aktyvinančius projekto metodus. II. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS Tyrimo objektas. Kūrybiškumo ugdymas per kūno kultūros pamokas. Tyrimo metodai • anketinė apklausa, • matematinė statistika. Tiriamųjų kontingentas Tyrime dalyvavo IX-XII klasių moksleiviai, besimokantys Kauno vidurinėse mokyklose ir gimnazijose, bei kūno kultūros mokytojai dirbantys tose mokyklose. Šios mokyklos buvo pasirinktos atsitiktinai. Siekiant išsiaiškinti, kiek moksleivių ir kūno kultūros mokyojų reikia apklausti, buvo taikoma matematinė analizė. Pagal I. Paniotto formulę apskaičiuota respondentų imtis. n = 1/( AA2 + 1/N); čia n - imties dydis ( respondentų skaičius, kuriuos būtina apklausti ); A - leidžiamos imties paklaidos dydis, N - generalinė visuma ( tiriamoji visuma). Iš viso pasirinktuose septyniuose Kauno miesto vidurinėse mokyklose ir gimnazijose 2012 - 2013 mokslo metais mokinosi: 9 - 10 kl. 1818 moksleivių; 11 - 12 kl. 1607 moksleivių. Pasirinktose mokyklose dirbo 39 kūno kultūros mokytojai. Apklausa vyko moksleiviams ir mokytojams savanoriškai sutikus dalyvauti. Laikantis tiriamųjų informavimo ir savanoriškumo principo, moksleiviams ir mokytojams buvo paaiškintas tyrimo tikslas, o nenorintys galėjo atsisakyti jame dalyvauti. Moksleiviai ir mokytojai buvo informuoti apie tyrimo anonimiškumą. Iš viso buvo išdalinta 250 anketų, 59 anketos buvo sugadintos. Anketas užpildė 191 moksleivis (84 berniukai ir 107 mergaitės) besimokantys IX-XII klasėse ir 39 kūno kultūros mokytojai. Kadangi tyrimą atliko vienas asmuo, tai leidžiamos imties paklaidos dydis pagal I. Paniotto formulę buvo taikytas 10 proc. Buvo išdalinta 250 anketų moksleiviams iš jų grįžo 191, t.y. 76,4 proc. Jei sugrįžta 65 proc., tai tyrimas laikomas įvykusiu. Mokytojams buvo išdalintos 39 anketos ir visos jos sugrįžo (grįžtamumas 100 proc.). Tyrimo anketos sudarymas Šio tyrimo metu, siekiant nustatyti kūno kultūros mokytojų ir moksleivių požiūrį į kūrybingumo ugdymą per kūno kultūros pamokas buvo savarankiškai sudaryta anketa. Anketa sudaryta iš 16 uždaro tipo klausimų, atskirai mokytojams ir moksleiviams. t.y. suformuluoti taip, kad tiriamasis galėtų pasirinkti vieną ar kelis iš pateiktų atsakymų. Anketos pradžioje pateikiami klausimai apie bendrą kūrybiškumo supratimą, į pabaigą pereinama prie klausimų, susijusių su kūno kultūros pamoka. Anketos validumui vertinti buvo atliktas pilotažinis tyrimas. Iš pradžių anketinė apklausa atlikta su nedidele respondentų (20 žmonių) grupe ir išnagrinėti jos privalumai ir trūkumai. Su apklaustaisiais aptarta, ko jie nesuprato, su kokiais sunkumais susidūrė pildydami anketą, kaip jie ją vertina. Anketa laikoma stabilia, nes per du mėnesius iš tos pačios grupės yra gauti artimi rezultatai. Statistinė duomenų analizė Surinkti duomenys buvo sukaupti duomenų bazėse. Statistinė analizė atlikta programos SPSS 19 paketu. Analizuojant duomenis, buvo skaičiuojamos aprašomosios statistikos, tikrinamos statistinės hipotezės apie skirtumus tarp požymių tarpusavio priklausomumo ir suderinamumo. Tikrinat statistines hipotezes, reikšmingumo lygmuo pasirinktas 0,05. Kokybinių požymių tarpusavio priklausomumui vertinti imtas chi kvadrato (x ) kriterijus ir asimptominis reikšmingumo lygmuo. IŠVADOS 1. Vieningos nuomonės mokslinėje literatūroje apie kūrybiškumo sampratą nėra, bet mano nuomone, tai asmens gebėjimas išspręsti užduotis ir problemas originaliai, lanksčiai ir efektyviai. Kūrybiškumą lemia paveldėjimas, aplinkos įtaka ir abu veiksniai kartu. Kūrybiškumą labiausiai slopina kritika, vertinimas ir nepalanki asmenybės augimui politinė sistema. Tik kūrybiškas mokytojas gali ugdyti kūrybiškas asmenybes. Todėl šiuolaikiškos kūno kultūros pamokos kokybę privalo užtikrinti mokytojo kūrybiškumas, kritinis mąstymas, gebėjimas dirbi grupėje. 2. 74,9 proc. moksleivių požiūriu (p<0,05), kūrybiškumas yra įgimtas ir iš dalies išugdytas Daugiausia mokinių norą tobulėti priskiria kūrybingai asmenybei, kuri pasireiškia per originalumą Mokytojai palankiau vertina mokinių gebėjimą pritaikyti vieną užduotį kita ir kurti kažką naują, bet kūno kultūros pamokoje kūrybiškumą ugdančios užduotys skiriamos retai. Kūrybiškumas ugdomas tik iš dalies, nes kūno kultūros mokytojas tik iš dalies yra kūrybiškas. 3. Analizuojant anketinius duomenis pagal lytį, būtina pažymėti, kad nuomonės išsiskyrė, netgi reikšmingai kai p<0,05. Kūrybingos asmenybės požymius berniukai rinkosi norą protingai rizikuoti, o mergaitės - drąsą . Reikšmingai (p<0,05) daugiau berniukų mano, kad kūno kultūros mokytojas yra optimistas, turintis humoro jausmą ir nelankstus pokyčiams, o daugiau mergaičių mano, kad jis viską standartiškai apmąstantis. Dauguma berniukų (p=0,002) mano, kad kūrybiškumą slopina perdėta globa, o mergaitės (p=0,004) mano, kad negatyvi socialinė aplinka. Ar kūno kultūros pamokoje ugdomas kūrybiškumas? 22,6 proc. berniukų ir 11,2 proc. mergaičių (p<0,05) pasirinko atsakymą „dažnai". 26,2 proc. berniukų ir 9,3 proc. mergaičių (p<0,05) mano, kad jų kūno kultūros mokytojas yra nekūrybiškas. Taip pat reikšmingai (p<0,05) daugiau berniukų priežastis, kas trugdo kūno kultūros mokytojams būti kūrybiškiems, nurodo iniciatyvos stoką ir atvirkščiai, reikšmingai (p<0,05) daugiau mergaičių nurodo, kad to priežastis yra prasta sporto bazė. Kad kūno kultūros pamoka būtų kūrybiškesnė, berniukams trūsta teorinių pamokų, bei laisvės saviraiškai, o mergaitėms labiausiai trūksta draugiškos aplinkos. Visi šie duomenys patvirtina antrąją hipotezę, jog berniukų ir mergaičių nuomonė apie kūrybiškumo ugdymą skiriasi. 4. Atsižvelgiant į klases, reikšmingai skyrėsi savo gebėjimų vertinimas, kaip kūrybingos asmenybės požymiai. Kūrybiško žmogaus elgesio savybių pasirinkimas, atsižvelgiant į klases, reikšmingai skyrėsi, pasirenkant logiškumo ir racionalumo bei aukšto intelekto savybės. Taip pat reikšmingai skyrėsi kūno kultūros mokytojo apibūdinimai. Ženkliai išsiskyrė mokinių nuomonė į kūrybiškumą lemiančius veiksnius: dauguma 9-10 kl. mokinių mano, kad tai ugdymas, bendravimas, supratimas ir savarankiškumas, o 11-12 kl. mokiniai išskyrė aplinką, kurioje auga, šeimą, draugus, ugdytojus. Taip pat dauguma 9-10 kl. mokinių mano, kad kūrybiškumo ugdymo sąlyga yra užsiėmimas norima veikla, o dauguma 11 -12 kl. mokinių mano, kad svarbiausia yra 67 aplinka bei šeima.Veiksniai, kurie slopina kūrybiškumą, atsižvelgiant į moksleivių klases, reikšmingai skyrėsi autoritarinių santykių, griežtos tvarkos, drausmės sureikšminimas. Kad kūno kultūros pamokoje kūrybiškumą ugdančios užduotys skiriamos retai rinkosi 48,8 proc. 9 kl., 37,3 proc. 10 kl,.58,1 proc. 11 kl., ir 68,8 proc. 12 kl. moksleivių.Taip pat 73,2 proc. 9 kl., 32,2 proc. 10 kl., 53,5 proc. 11 kl., ir 60,4 proc. 12 kl. moksleivių (p<0,001) pasisakė, kad kūno kultūros pamokoje kūrybiškumas ugdomas iš dalies. Kad kūno kultūros pamoka būtų kūrybiškesnė, dauguma 10-11 kl. moksleivių įvardino sporto inventoriaus įvairovę, 11-12 kl. moksleiviai nurodė, kad reikia išradingesnio mokytojo, 9 kl. ir 12 kl. mokiniai nurodė, kad reikia daugiau laisvės saviraiškai ir dauguma 9-1 0 kl. mokiniams reikėtų netradicinių priemonių. Reikšmingai skyrėsi ir metodų taikomų kūno kultūros pamokoje įvertinimas: dauguma 9-11 kl. mokinių rinkosi atsakymą, kad dažniausiai mokytojai naudoja improvizaciją, 9, 11 ir 12 kl. mokiniai rinkosi darbą grupėse. Dauguma 9 kl. mokiniai nurodė, kad jų mokytojas skatina savarankiškai spręsti užduoties atlikimo būdus, 10 kl. mokiniai, nurodo, kad jų mokytojas laikosi tikslaus pamokų plano, 11 kl. mokiniai kartu su mokytoju sprendžia pamokos turinį ir gauna pasiūlymų pamokų variantams, o 12 kl. mokiniai daugiausia naudoja mokytojų pateiktas netradicines priemones. 5 . 79,5 proc. mokytojų mano, kad kūrybiškumas yra įgimtas ir iš dalies išugdytas. Tiek pat mokytojų mano, jog kūrybingos asmenybės požymiai pasireiškia per gebėjimą kitaip pažvelgti į problemą ir reiškiasi per originalumą. Dauguma mokytojų save apibūdino, kaip mėgstančius naujus įspūdžius, nors kūno kultūros pamokoje kūrybiškumą ugdančias užduotis skiria retai ir kūrybiškumą ugdo tik iš dalies. Mokytojų požiūriu, mokiniams kūno kultūros pamokose būti kūrybiškiems labiausiai trukdo jų iniciatyvos stoka. Kad kūno kultūros pamoka būtų kūrybiškesnė, mokytojų požiūriu, mokiniams trūksta laisvės saviraiškai. 6. Lyginant mokinių ir kūno kultūros mokytojų atsakymus, išsiskyrė kūrybingos asmenybės požymiai: 57,6 proc. mokinių ir 69,2 proc.mokytojų išskyrė norą tobulėti, o 79,5 proc.mokytojų ir 48,2 proc. mokinių (p<0,001), gebėjimą kitaip pažvelgti į problemą. Reikšmingai daugiau mokinių kūrybiško vaiko elgesį prilygino logiškumui ir racionalumui, impulsyvumui ir nuoširdumui bei aukštam intelektui. Ir atvirkščiai, reikšmingai daugiau mokytojų rinkosi saviveiksmingumą. Koks turėtų būti kūno kultūros mokytojas? mokytojų ir mokinių nuomonės taip pat išsiskyrė: mokiniai mano, kad mokytojas turėtų būti optimistas, turintis humoro jausmą, o mokytojų nuomone, kad besidomįs, atviras, eksperimentuojantis, mėgstantis pokyčius. Kūrybiškumo ugdymo sąlygą mokytojai (69,2 proc.) pažymėjo - užsiėmimą norima veikla, mokiniai šiam teiginiui skyrė antrą vietą (36,6 proc.). Mokiniai pirmuoju išskyrė teiginį „saviraiškos laisvė" (42,9 proc.), mokytojai šį teiginį pasirinko trečiuoju (25,6 proc.). Mokiniai ir mokytojai dažniausiai atžymėjo autoritarinius santykius, griežtą tvarką, drausmės sureikšminimą kaip veiksnį, labiausiai slopinantį kūrybiškumą. Šis pasirinkimas tarp nagrinėjamų tiriamųjų grupių reikšmingai (p<0,001) skiriasi (33,5 proc. mokinių ir 61,5 proc. mokytojų). Antrasis teiginys, kuris išskiriamas mokytojų ir mokinių grupėse, tai - „neigiama mokytojo reakcija ir kritika", jo procentinis pasiskirstymas mokytojų grupėje reikšmingai (p=0,002) didesnis (32,5 proc. mokinių ir 59,0 proc. mokytojų). Reikšmingai (p<0,05) daugiau mokytojų nei mokinių atsakė, kad retai kūno kultūros pamokoje skiriama ugdančių kūrybiškumą užduočių. Ir reikšmingai (p<0,05) daugiau mokinių atsakė, kad niekada nesikiriama tokių užduočių. Mokiniai ir mokiniai skirtingai mano apie tai, kas galėtų padaryti kūno kultūros pamoką kūrybiškesne. Mokytojai dažniausiai pažymėjo „laisvė saviraiškai" (48,7 proc.), o mokiniai šiam teiginiui skyrė tik trečią vietą (19,9 proc.) (p<0,001). Mokiniai pirmuoju pasirinko teiginį išradingesnių mokytojų (33,0 proc.), kai mokytojai šiam teiginiui skyrė tik penktą vietą (10,3 proc.) (p=0,004). Tad nors mokinių ir mokytojų tikslai kūno kultūros pamokos metu panašūs, tačiau jų požiūriai šiuo klausimu skiriasi ir tai patvirtina iškeltą pirmąją hipotezę. LITERATŪRA 1. Adaškevičienė, E. (2006). Moderniosios vaikų kūno kultūros ir sporto konceptualieji bruožai. Kūno kultūros ir sveikatos ugdymo dabartis ir perspektyvos: respublikinės mokslinės konferencijos pranešimų tezės (p. 5-9). Klaipėda: KU. 2. Almonaitienė J. (1997). Moksleivių kūrybingumo psichologiniai veiksniai. Daktaro disertacijos santrauka, socialiniai mokslai, psichologija 5, 71. Kaunas. 3. Amabile, T. (1998). How to Kill Creativity. Harvard Business Review. 76(5): 76-87. Peržiūrėta 2012 m. kovo 1, adresu: http://a-small-lab.com/resources/how-to-kill-creativity-amabile-1998. 4. Arons, M., Richards, R. (2001). Two Noble Insurgencies: Creativity and Humanistic Psychology. In K. J. Schneider,J. F. T, Bugental, J. F. Pierson. Handbook of Humanistic Psychology (pp. 127-142). Thousand Oaks: Sage. 5. Augienė, L. (2004). Kūrybiškumo ugdymas aktyviaisiais mokymo metodais. Peržiūrėta 2012, spalio 5, adresu: www.gimtasiszodis.w3.lt/augiene 04 6.htm. 6. Beresnevičienė, D. (1995). Kūrybinis mąstymas. Mokykla, 1 (2), 58. 7. Bižys, N., Linkaitytė, G., Valiukevičiūtė, A. (1996). Pamokos mokytojui. Vilnius. 8. Blauzdys, V., Bagdonienė, L. (2007). Mokinių teigiamo požiūrio į kūno kultūrą kaip mokymosi dalyką ugdymas, didinant jo prasmingumą: monografija. Vilnius: VPU. 9. Bleakley, A. (2004). Your Creativity or Mine?: A. Typology of Creativities in Higher Education and the Value of a Pluralistic Approach. Teaching in Higher Education, 9 (4), 463 - 475. 10. Bloom, B. S. (1985). Developing Talent in YoungPeople. New Yurk: Ballantine. 11. Butkienė, G. (1993). Mokykime bendradarbiauti. Lietuvos švietimo reformos gairės. Vilnius. 12. Butkienė, G. (1996). Mokymosi psichologija. Vilnius: VPU. 13. Chedzoy, S. Children, creativity and physical education. Primary PE matters. Physical education matters, 1 (1), 4-5. 14. Coconte, D.E.; Moguilnaia, N.A.; Cross, R.B.M.; De Souza, P.E.; ir Sankara Narayanan, E.M. (2003). Creativity. A Catalyst for Technological Innovation. Emerging Technologies Research Centre. 15. Domeikienė, K. (2002). I-II kl.mokinių, turinčių kalbos sutrikimų, verbalinio kūrybiškumo raiška. Acta Paedagogika Vilnensia, 9, 131-139. 16. Dumčienė, A., Lapėnienė, D. (2012). Kūno kultūros mokytojų kūrybingumo ugdymas. Kaunas: LKKA. 17. Fisher, G. (2005). Integrating individual and social creativity. Creativity research in the USA andL3D. First international conference Moscow, p. 50. Peržiūrėta 2012, kovo, adresu: .
18. Freeman, J. (1995). Towards a policy for actualizing talent. In Freeman, J., Span, P. Wagner, H., (eds) Actualizing talent: a life long challenge? London: Cassell.
19. Gage, N. L., Berliner, D. C. (1994). Pedagoginė psichologija. Vilnius: Alma litera.
20. Gaižutis A. (1996) Autentiškas ir kūrybiškas žmogus. Gama, 13, 3-6.
21. Ganusauskaitė, A., Liesionis, V. (2009). Lietuvos aukštojo mokslo perspektyva – kūrybinės visuomenės ugdymas. Journal of Management, 14 (1), 33-39.
22. Girdzijauskienė, R. (2002) I-II klasių mokinių kūrybiškumo raiškos muzikinėje veikloje ypatumai. Acta Paedagogica Vilnensia, 9, 119-130.
23. Girdzijauskienė, R. (2001). Kai kurie I-II klasių mokinių kūrybiškumo ypatumai.-Klaipėdos universitetas. Tiltai, 3 (16), 33.
24. Girdzijauskienė, R. (2003). Vaikas, muzika, kūryba. Vilnius: Gimtasis žodis.
25. Giržadienė, A. (2005). Jaunesniojo mokyklinio (I-IV klasės) amžiaus kūrybiškumo ypatumai. Peržiūrėta 2012, spalio 15, adresu: vddb.library.lt/fedora/get/…/DS.005.0.01.ETDSimilar
26. Grakauskaitė – Karkockienė, D. (2006). Pedagoginio profilio studentų kūrybiškumo pokyčiai.
27. Grakauskaitė – Karkockienė, D. (2002). Kūrybos psichologija. Vilnius.
28. Griggs, G. (2009). „What you risk reveals what you value”: fostering creativity in primary physical education. Education, 37 (2), 121-130.
29. Gumuliauskienė, A. (1997). Mokykla ir bendravimo, bendradarbiavimo kultūros ugdymas. Pedagogika. Vilnius.
30. Innovation Management. Building Competitive Skills in Sme’s. European Commission. (1999). Peržiūrėta 2012, balandžio 1 , adresu: http://www.cordis.lu/innovation-policy/studies/im_study1.htm.
31. Jonynienė, V. (2004). Kūrybiškumo ugdymas pradinėje mokykloje. Peržiūrėta 2012, spalio 1, adresu: www.gimtasisžodis.w3.lt/jonyniene %2004 6.htm.
32. Jonynienė, V. (1987). Jaunesniųjų moksleivių kūrybinio mąstymo ugdymas. Metodinės rekomendacijos. (p. 4). Vilnius.
33. Jovaiša, L. (2007). Enciklopedinis edukologijos žodynas. Vilnius: Gimtasis žodis.
34. Jovaiša, L. (1993). Pedagogikos terminai. Kaunas: Šviesa.
35. Karbočienė, E., Alūzas, R., Norkus, S. (2005). Šiaulių miesto kūno kultūros mokytojų bendrųjų profesinių kompetencijų raiška. Mokytojų ugdymas, 4, 38-44.
36. Kardelienė, L., Kardelis, K. (2006). Pedagoginė komunikacija kūno kultūros veikloje: monografija. Kaunas: LKKA.
37. Katinienė, A. (1998). Vaiko muzikinės kultūros ugdymas darželyje. Vilnius: Kronta.
38. Kostencka, A., Szark-Eckardt, M. (2010). The estimation of educational needs of physical education techers in the light of the new educational program basis. HumanMovement, , vol.
11 (2), 200-210.
39. Vaicekauskienė, V. (2009). Kūrybiškumo (ne)ugdymas mokykloje. LR švietimo ir mokslo ministerijos inicijuota švietimo problemos analizė. Peržiūrėta 2012, rugsėjo 12, adresu: .
40. Kvieskienė, G. (2003). Socializacija ir vaiko gerovė. Vilnius.
41. Leliūgienė, I. (2003). Socialinė pedagogika. Kaunas: Technologija.
42. Lukas, A. (1983). Mąstymas ir kūryba (p. 55-107). Vilnius: Mintis.
43. Masiliauskas, D. (2011). Kūno kultūros mokytojo profesinės ir mokinių dalykinės pozicijos sąsaja pamokoje. Daktaro disertacija. Šiauliai: ŠU.
44. Pacenka, R. (2004). Kūno kultūros mokytojų rengimo konceptualios atgaivos prielaidų tyrimas. Pedagogika: mokslo darbai, 70, 137-142.
45. Petrikienė, Z. ( 2004). Literatūrinių gebėjimų ugdymas.
46. Petrulytė, A. (1995). Kurybiškumo ugdymo aktualijos. Vilnius: Baltijos kopija.
47. Petrulytė, A. (2001). Kūrybiškumo ugdymas mokant. Vilnius: Presvika.
48. Piirto, J. (2007). Creativity. In J. L. Kincheloe, R. A. Horn (Eds.), Handbook of Education and Psychology. Praeger.
49. Poteliūnienė, S., Blauzdys, V., Juškelienė, V. (2012) Lietuvos kūno kultūros mokytojų pasirengimas taikyti naujas mokinių fizinio ugdymo idėjas. Pedagogika, 105, 99. Peržiūrėta 2012, spalio 15, adresu: http://www.biblioteka.vpu.lt/pedagogika/PDF/2012/potblauzdjusk94 100.pdf
50. Pradinio ir pagrindinio ugdymo bendrosios programos. 2008. Peržiūrėta 2012, spalio 15, adresu: .
51. Psichologijos žodynas. (1993). Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla.
52. Richards, R. (2007). Everyday Creativity: Our Hidden Potential. In R. Richards. Everyday Creativity and New Views of Human Nature. Psychological, Social, and Spiritual Perspectives (pp. 25-54). Wachington: American psychological Association.
53. Rimkutė, E. (1993). Ar ugdysime kūrybingą žmogų? Mokykla, 2, 18.
54. Rogers, C.R. (1980). W kierunku teorii tvvorczošci. Krakow.
55. Shova,l E., Erlich, I., Fejgin, N. (2010). Mapping and Interpreting Novice Physical Education Teacher’s Self-Perceptions of Strengths and Difficulties. Physical Education and Sport Pedagogy, vol. 15 (1), 85-101.
56. Stankevičienė, K. (2001). Ikimokyklinio amžiaus vaikų kūrybiškumo ugdymas tautodaile. Daktaro disertacijos santrauka. Vilnius.
57. Torrance, E. P. (1986). Teaching Creative and Gifted Learners. In M. E. Wittrock (Ed.), Handbook of Research on Teaching. New York: Macmillan Publishing Co.
58. Uszynska, J. (1998). Rožnice indywidualne w zakresie osiągnięč tworczych oraz ich psychopedagogiczne i spoleczne uwarunkowania. Bialy Stok Pamięč i więz, 173- 195.
59. Vaicekauskienė, V. (2009). Kūrybingumo (ne)ugdymas mokykloje. Švietimo problemos analizė,, 3 (31).
60. Valantiejūtė, L., Edwardas, de Bono. (2009). Taip ir neišmokome kūrybingai mąstyti. Bernardinai. Peržiūrėta 2012, kovo 11, adresu: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2009-10-29-edwardas-de-bono-taip-ir-neismokome-kurybingai-mastyti/34330
61. Zausner, T. (2007). Artist and Audience: Everyday Creativity and Visual art. In In R. Richards. Everyday Creativity and New Views of Human Nature. Psychological, Social, and SpiritualPerspectives (pp. 71-90). Washington: American Psychological Association.
62. Zuzevičiūtė, J. (2003). Laiko stoka žlugdo kūrybiškumą. Psichologija Tau, 1, 29.
63. KjiioeB, E. B. (2002). Peneean KOMMynuKauun: ycneuinocmb peneeozo 63auModeūcmeuH. MocKBa.
64. CTOJIHH, B. B. (1999). CaMOcO3nanue nunnocmu. MocKBa.
65. TyMHHa, JJ. E. (COCT. A. A. Krai3bKOB). (1998). Oduįenue. IledazozunecKoe peneeečenue. MocKBa.

Autorius:
Atsiųsti pilną darbą kurybiskumas-kuno-kulturoje