Europos politinės minties istorijoje aristokratiška politinė kultūra labiausiai prisidėjo prie dviejų modernių politinių ideologijų – konservatyvizmo ir liberalizmo – kūrimosi. Garsiųjų aristokratų Edmundo Burke’o ir Alexis’o de Tocqueville’io darbai, rašyti Prancūzijos Revoliucijos bei jos sukeltų visuomeninių permainų akivaizdoje išreiškia tą pačią baimę, kad demokratizacijos procesas Europoje sunaikins tuos aristokraiškos kultūros elementus, kuriuos jie laikė esminiais Europos kultūros ir žmogiškumo garantais.

Konservatizmo ir liberalizmo ideologijų gimimas

Ideologija yra, kaip rašė Robertas Nisbet’as, – „pakankamai darni moralinių, ekonominių, socialinių ir kultūrinių idėjų visuma, tvirtai ir akivaizdžiai susijusi su politika bei politine galia /…/. Priešingai negu laikina nuomonių samplaika, ideologija gyvuoja netrumpą laiko tarpą”
Didelę įtaką ideologijoms susiformuoti turėjo Didžioji Prancūzų revoliucija. Anglas Edmundas Burke (liet. Bekas arba Berkas) ir jo 1790 m. išleista knyga „Apmąstymai apie revoliuciją Prancūzijoje” tapo konservatoriams tuo, kuo vėliau socialistams – K.Marksas ir jo „Kapitalas”. E.Burke bandė išsiaiškinti, kodėl, pakilusi į kovą su tironija, revoliucija pati tapo dar didesne tironija, kada nedidelė grupė žmonių, prisidengusi liaudies vardu, įgijo tokią valdžią, apie kurią absoliutūs monarchai tik svajojo, o revoliucijos skelbtos idėjos apie laisvę, lygybę, brolybę nebuvo įgyvendintos, bet virto organizuotu, tačiau nebekontroliuojamu teroru, kurio simboliu ilgam liko giljotina. E.Burke buvo 1688 m. Anglijos ir 1776 m. JAV revoliucijų šalininkas, gynė airių bei indų teises nuo Britanijos kolonizatorių, tačiau Didžiąją Prancūzų revoliuciją jis pasmerkė. Tarp šių revoliucijų E.Burke įžvelgė esminius skirtumus. Jei Šiaurės Amerikos revoliucijai vadovavo žinomi ir visuomenėje gerbiami žmonės, tai Prancūzijoje – iki revoliucijos negirdėti „literatai”, kuriems norint tapti tikrais literatais, kaip rašė kitas konservatorių ideologas A. de Torqueville’is, „tereikėjo geriau išmanyti rašybą”. E.Burke Prancūzijos revoliuciją laikė kova ne dėl laisvės, o dėl absoliučios valdžios, kurios siekė neturintys „indėlio visuomenėje” veikėjai, pavirtę visuomenės priešais. Amerikos revoliucionieriai siekė konkretiems žmonėms laisvės gyventi pagal savo papročius ir tradicijas, kurias bandė paminti britai. Prancūzų revoliucionieriai, prisiskaitę švietimo amžiaus filosofų, tikėjo žmogaus proto visagalybe ir siekė sukurti tobulą „geometrijos” dėsniais pagrįstą santvarką. Žmogus jiems buvo abstrakti sąvoka, turinti prisiderinti prie jų kuriamos laimingo ir tobulo gyvenimo schemos. Revoliucinis Visuomenės saugumo komitetas skelbė: „Reikia visiškai performuoti liaudį, kurią norima padaryti laisvą, – sugriauti prietarus, pakeisti jos įpročius, apriboti poreikius, išrauti ydas, išgryninti troškimus”.
Todėl E.Burke rašė, kad jakobinai su prancūzais elgėsi kaip „įsiveržusi priešo kariuomenė” ar Britanijos Ost-Indijos bendrovė su čiabuviais. Jakobinai siekė racionalizuoti visą šalies gyvenimą ne tik nuo monetų, svorio vienetų ir matų, bet iki švietimo, nuosavybės, valdžios, šeimos, religijos. Jie nesitenkino atėmę iš aristokratų nuosavybę. Bet kokia bendra nuosavybė, ar tai būtų gildijų, bažnyčios, vienuolynų, šeimos ir kita, buvo naikinama, ją suvalstybinant ar individualizuojant.
E Burke’as įrodinėjo, kad Prancūzijos revoliucija, įvedusi madą politinius sprendimus pasverti individualiu žmogaus protu, paniekinusi per šimtmečius susiformavusios tradicijos išmintį, pasirinko drastišką ir bereikalingų aukų pareikalavusį kelią reformuoti visuomenę. Persekiodama kai kurias pasirinktas visuomenes klases, kaip aristokratija ar dvasininkija, ji buvo taip pat toli nuo savo skelbiamų laisvės ir lygybės principų kaip ir trečiąjį luomą engęs senasis režimas. Ištvirkinusi visuomenę, pripratinusi prie žiaurumų, sugriovusi visus autoritetus, lojalumo bei pagarbos jausmus, Revoliucija E. Burke’ui reiškė ne individualaus proto triumfą ir naujos visuomenės sukūrimą, bet apgailėtiną nusigręžimą nuo laipsniškų, kolektyvinės tradicijos išminties pasveriamų ir apdairiai išbandomų pažangių visuomenės permainų kelio.
A. Tocqueville’is pripažino, kad Revoliucija buvo Senojo režimo produktas, neišvengiamas jame brendusių procesų padarinys. Kaip ir demokratija ji, jo nuomone, buvo daugiaam&zės Europos istorijos tradicijos dalis. Tačiau A. Tocqueville’is būgštavo, kad Revoliucijos metu nugalėjęs lygybės siekis, susivienijęs su kitu naujos prancūzų visuomenės principu – valstybės centralizacija, neužgniaužtų aristokratiškai kultūrai esminio individo laisvės principo, būtino žmogiškam ir kūrybingam visuomenės vystymuisi. Tad A. Tocqueville’is laisvę ir lygybę laikė ne tik vienas kitą papildančiais ir garantuojančiais, bet ir tam tikru mąstu priešiškais elementais. Kaip tokį Tocqueville’iui iki galo nepatrauklų, pilnai demokratijos principą įgyvendinusios, tačiau į individo laisvę ir kūrybą varžančios daugumos tironiją linkusios visuomenės pavyzdį jis analizuoja Amerikos visuomenę.
Kur susikerta liberalizmo ir konservatizmo keliai
Ideologijų esmė.
Liberalizmas yra ideologija ir politika, ginanti individualias žmogaus teises, rinkos ekonomiką su būdinga jai konkurencija, minimalų valstybinį reguliavimą ir nuosaikų reformizmą socialinėje sferoje. Svarbiausias liberalizmo principas yra žmogaus laisvė, kaip būtina kitų jo teisių realizavimo prielaida. Liberalų požiūriu – laisvė yra aukščiausia ir absoliuti vertybė, apribota tik viena sąlyga – nesikėsinti į kitų žmonių laisvę, arba, kaip sakė Imanuelis Kantas, „ mano laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito žmogaus laisvė“. Kitaip tariant, liberalizmas yra individualizmo politinė filosofija, kurios pamatu yra pagrindinių teisių triada: gyvenimo, laisvės ir nuosavybės teisės. Jų realizavimo sąlygos yra lygiateisiškumas, vienodos galimybės, teisinė valstybė, tolerantiškumas ir mažumų teisių garantijos.
Konservatorių nuomone visuomenė yra dvasinė realybė ir kartu labai trapi struktūra. todėl norint užtikrinti jos stabilumą saugiua vadovauti spraėjusių kartų išmintimi, o ne spręsti kiekvieną klausimą savo nuomone ir protu, arba pagal abstrakčias teorijas, shemas ar kažkokius fundamentalius principus. Jų nuomone istorinė patirti parodė, kokios pavojingos gali būti revoliuscijos ir įvairūs socialiniai eksperimentai, neribota laisvė, kurios pasekmės dažnai yra chaosas ir anarchija. Konservatoriai buvo įsitikinę, kad betkokie visuomenės santvarkos pertvarkymo projektai yra pavojingi, nes naujovių pasekmes sunku numatyti, tuo tarpu, kai egzistuojančios institucijos, normos ir vertybės yra laiko patikrintos ir įrodė savo naudingumą. Tai, kas realiau egzistuoja yra geriau negu fantazijos ir utopijos; to kas patodu ir funkcionalu nevertėtų atmesti tobulybės vardan. Realizmo tęsinys yra pragmatizmas, teigiamas požiūris į kompromisą: geriau nuolaida oponentui nei pragaištingas konfliktas, juolab revoliucija. Konservatoriai aniptol neatmetė revoliucijos, palaipsnio vystymosi koncepcijos, pabrėždami , tik, kad iš preities būtinai reikia išsaugoti viską, kas yra naudinga ir vertinga: Tautinius papročius, tradicijas, religiją, „tautos dvasią“.
Atstovavimas visuomenės sluoksniams.
Kaip ideologija, liberalizmas susiformavo griūvant feodalizmo santvarkai ir įsitvirtinant kapitalistiniams visuomeniniams santykiams. Jis buvo trečiojo luomo – daugiausia miestiečių ideologija. Visi liberalizmo principai tiesiogiai ar netiesiogiai susiję su sutartinių santykių tarp žmogaus ir valstybės koncepcija, anot kurios valstybė egzistuoja pirmiausiai tam, kad būtų apgintos žmogaus laisvės. Tokiu būdu liberalizmas yra glaustai susietas su demokratija, viena neįmanoma be kito.
Konservatorių nuomone, žmogus savo esme yra nuodėmingas sutvėrimas, o jo protas – ribotas. Todėl jie atmetė švietimo epochos ir Prancūzijos revoliucijos idėjas, tapusią madinga visuomenės sandaros koncepciją, kurios logiškas tęsinys buvo individo laisvė. Konservatorių nuomone, visuomenė savo prigimtimi yra linkusi į autoritarinį valdymą, ir todėl individas turi paklusti visuomenei. Tačiau toliau ši idėja buvo vystoma anaiptola ne kolektyvizmo linkme, nes žmonės iš prigimties nesą ir negalį būti lygūs, todėl visuomenei turi vadovauti elitai, kitaip tariant aristokratija. Kai kurios konservatizmo nuostatos darė jš patrauklų ne tik aristokratijai, bet ir platesniems sluoksniams – valstiečiams, vidutinėms miestiečių klasėms. Tautinių tradicijų kultas kaip konservatizmo bruožas ypač būdingas tautiniams sąjūdžiams, kurie savo esme yra protesto judėjimai prieš svetimos kultūros spaudimą.
Ekonominis ideologijų aspektas.
Ekonominės liberalizmo doktrinos postulatai yra teisė į nuosavybę, laisva rinka, ekonominės veiklos nepriklausomybė nuo valstybės. Klasikinio liberalizmo požiūriu valstybė turi tik atitikti“ naktikio sargo“ vaidmenį – apsaugoti nuosavybę. Tačiau nuosavybę liberalai neskaito absoliučia vertybe: ji vertinama kaip individo nepriklausomybės nuo valstybės, jos nesikišimo į žmogaus gyvenimą garantija.
Industrinių pilietinių visuomenių formavimosi metu XIXa. antroje pusėje ir ypač XXa.,konservatizmas labai pasikeitėir net atsisakė kai kurių savo svarbiausių postulatų: pripažino laisvos rinkos santykius, konstitucionalizmą, atstovaujamojo valdymo principus, parlamentarizmą, ideologinį pliuralizmą, technokratizmą, gerovės valstybės koncepciją. Lankstumas, pragamatizmas ir sugebėjimas adptuotis suderė svarbias konservatizmo augimo prielaidas ir aštuntame bei devintame XXa dešimtmečiuose.
Neoideologijos ir paradoksalus supanašėjimas.
XIXa., pabaigoje industrinėse šalyse tapo aišku, kad laissez faire principas, neribojamas kapitalistinių santykių ir laisvos rinkos vystymasis neužtikrina liberalių vertybių įsigalėjimo, interesų harmonijos ir teisingumo didžiajai gyventojų daugumai.Labai padidėjus socialinei diferenciacijai, liberalizmas iš esmės gynė tik privilegijuotų, turtingųjų interesus. Todėl nemažos dalies filosofų, politologų ir politinių veikėjų pastangomis įvyko klasikinio liberalizmo revizija, naujai buvo suformuluoti jo postulatai ir principai. Reformuotas liberalizmas buvo pavadintas naujuoju arba socialiniu liberalizmu. Jam buvo būdinga:
• siekimas surasti optimalų laisvės ir lygybės santykį;
• valstybinės politinio vaidmens socialinėje ir ekonominėje sferoje pripažinimas;
• socialinio teisingumo idėja, perimta iš marksizmo ir socialdemokratijos;
• valstybės funkcijų išplėtimas, siekiant liberalių vertybių realizavimo, žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo.
Naujasis liberalizmas faktiškai atsisakė laissez faire ideologijos ir valstybės kaip „ naktinio sargo „ koncepcijos.
Neokonservatoriai yra konceptualiniai skeptikai, jie neiško fundamentalių principų, todėl kai kurių politologų nuomone jie apskritai neturi jokios ideologijos. Tačiau paradoksaliausia tai, kad būtent jie tapo permainų iniciatoriais tuo momentu, kada kuriantis poindustrinei visuomenei, prasidėjus enrgetinei krizei ( kai 1973m. arabų šalys kelis kart pakėlė naftos kainą) ir pablogėjus ekologinei situacijai, išsivysčiusiose šalyse labiausiai prireikė skubių reformų. Iškėlę „ konservatyvaus atsinaujinmo“ šūkį ir įvykdę reformas įvairiose srityse, konservatoriai įrodė, kad reikalui esant jie gali būti radikalesniais reformatoriais, negu partijos, besiskelbenčios reformistinėmis.

Išvados
1)Konservatorių įsitikinimu, Didžioji Prancūzijos revoliucija, kaip ir 1917 m. Rusijos revoliucija, įtikinamai įrodė, jog žmogus yra per daug sudėtinga būtybė, besivadovaujanti ne vien protu, kad ją būtų galima padaryti laiminga įspraudus kad ir į didžiausių intelektualų išprotautos tobulos santvarkos schemą. Tuo konservatoriai iš esmės skiriasi nuo liberalų ir socialistų, kurie yra nenuilstantys tokių schemų kūrėjai. Viską apimančios tobulos santvarkos kūrimas, konservatorių nuomone, yra ne tik neperspektyvus, nes neįgyvendinamas, bet ir pavojingas, nes pabandžius įgyvendinti sukelia revoliuciją su visomis jos neigiamomis pasekmėmis. Vietoje kontrrevoliucijos, kuri iš esmės irgi yra griovimas, konservatoriai siūlo įgyvendinti revoliucijos priešingybę, t.y. kasdienį statymą to, kas neleistų vykti revoliucijai.

2)Didžiausia kova visados vyksta tarp ideologiškai artimiausių partijų, nes kovodamos dėl valdžios jos remiasi tais pačiais gyventojų sluoksniais.
3)Konservatizmo ir Liberalizmo politikos sampratas galima būtų savotiškai suderinti. Politika didele dalimi priklauso nuo politinio išsilavinimo ir individualaus pilietinės asociacijos tradicijų perėmimo. Toks išsilavinimas prasideda nuo supančio pasaulio, taigi pirmiausia jo tradicijų, priėmimo. Politinę istoriją reikia nagrinėti ne kaip įvykių seką, bet kaip politinio mąstymo raidą. Tik taip galima išvengti vieno iš pavojingiausių paklydimų- laikyti institucijas ir procedūras mechaninėmis detalėmis, kurios sukurtos pasiekti iš anksto nustatytą tikslą, o ne elgesio manieromis, kurios, atskirtos nuo konteksto, tampa bereikšmės. Skepticizmo politika, pripažįstanti įvairių, net ir netikslingų, politinių veiksmų ir patirčių įmanomumą, leidžia išvengti klaidingo įspūdžio, jog nieko nevyksta, kol nevyksta didžiosios permainos. Tradicijos laikymasis lygiai taip pat nėra bendras principas, iškeliantis praeitį, o nuo esamų aplinkybių priimtinumo priklausantis pasirinkimas tarp dabartinės padėties išlaikymo ir neaiškių ateities alternatyvų. Bet kuriuo atveju, tai nėra aklas atmetimas, veikiau prisirišimas prie to, kas įprasta, priimtina ir tebėra prieinama. Pagaliau, konservatyvus požiūris yra ne primetantis kitiems stovėjimą vietoje, bet individualus pasirinkimas ten, kur tai yra tinkama. Taikomas vyriausybei, konservatyvus požiūris neskelbia kitokio, skirtingo ir geresnio pasaulio, bet stebi savivaldą, kurią praktikuoja kiekvienas turintis savo pasirinkimų žmogus, puoselėjantis savo iniciatyvas.

Literatūra

Ashford, N., Davies, S., A Dictionary of Conservative and Libertarian Thought, Routledge: London and New York, 1991

Gray, J., Liberalizmas, Atviros Lietuvos Fondas: Vilnius, 1992
Jokubaitis A. Konservatizmo fenomenas// Politologija.-1997.-Nr.2. -P.3-27
Lokas, Dž., Esė apie tikrąją pilietinės valdžios kilmę, apimtį ir tikslą (Antrasis traktatas apie valdžią), „Mintis”, Vilnius, 1992

Mill, J. S., Apie laisvę, Pradai: Vilnius, 1995
Scruton R.Konservatizmas yra visuomenės demilitarizacija // Naujasis židinys-Aidai.-2001.-Nr.4.-P.174-177.