KOLESNIKOVAS Vasilijus

KOLESNIKOVAS Vasilijus [g. 1909. IV. 12 Romanovkoje (RTFSR, Brians-ko sr.)] — partinis ir administracinis darbuotojas.

Nuo 1956 LKP CK narys. Nuo 1959 Lietuvos TSR AT deputatas.KOLESOVAS Michailas Jakovlevičius [g. 1906.VI.8 Ciumine (Kalinino sr.)] — literatūros tyrinėtojas, filologijos mokslų kandidatas (1950). 1925—28 studijavo Leningrado un-te. Nuo 1929 dirbo mokytojo, žurnalisto darbą Leningrado sr. Nuo 1932 TSKP narys. 1938 baigė Leningrado Komunistinį žurnalistikos in-tą.

1939—41 Oršos Mokytojų in-to dėstytojas, 1941—44 mokytojas Altajaus krašte, Kalinino srityje. 1944—46 Mogiliovo Ped. in-to, Gardino Ped. in-to dėstytojas. 1950 baigė Visuom. mokslų akademiją prie VKP(b) CK. Nuo 1951 Vilniaus Ped. in-to rusų lit-ros katedros dėstytojas (nuo 1958 docentas). Tyrinėjo A. Serafimovičiaus, D. Furmanovo, A. Gudaičio-Guzevičiaus ir kt. rašytojų kūrybą, V. Korolenkos ryšius su liet. lit-ra.KOLIEKAI, Kaliekiai, — kaimas Utenos rj., Vyžuonų apyl., 6 km į š. v. nuo Utenos, prie kelio į Svėdasus; kolūkio centras. 139 gyv. (1959). Parduotuvė, pr. m-la (nuo 1917).KOLISKA Boleslovas [1838 Lydos aps.— 1863.VI.9 Vilniuje] — 1863 sukilimo dalyvis. Baigęs Vilniaus g-ją, Maskvos un-te studijavo teisę. Italijoje lankė lenkų karo m-lą. 1863 suorganizavo sukilėlių būrį Kauno aps. Rėmė reikalavimą aprūpinti valstiečius žeme be jokio išpirkimo (tai išdėstyta jo rašte dvarininkui M. Daugirdui). 1863.111.29 kovėsi su carine kariuomene prie Aukštadvario (Trakų rj.), IV. 11 prie Misiūnų (Kėdainių rj.). Vėliau įsijungė į Z. Sierakausko vadovaujamą sukilėlių rinktinę ir drauge su juo dalyvavo įv. kautynėse. Pateko į nelaisvę. Muravjovo-Koriko patvirtintu teismo nuosprendžiu nužudytas.KOLISKA Feliksas [m. XIX a. pabaigoje Prancūzijoje] — 1863 sukilimo dalyvis. Lydos aps. bajoras. Mokėsi Vilniaus g-joje. 1863 suorganizavo sukilėlių būrį, kuris veikė Jiezno, Butrimonių, Žiežmarių, Valkininkų apylinkėse, kovėsi su carine kariuomene netoli Daugų. Nuo 1863. VI reikė Augustavo gub. 1863.DC emigravo į Prancūziją.
178 KOL—KOLKOLODNAS Aronas [g. 1893X17 Bialis-toke (Lenkija)] — revoliucinio judėjimo dalyvis. Inžinierius. Kilęs iš tarnautojų. Studijuodamas Kauno un-te, nuo 1925 buvo LKP įtakoje veikusios studentų 2ydų kalbai ir lit-rai remti d-jos v-bos narys, nuo 1929 Lietuvių d-jos TSRS tautų kultūrai pažinti narys. 1930—36 2ydų švietimo d-jos dienraščio „Folks-blat” redakcinės kolegijos narys, padėjo LKP izoliuoti 1935—36 į redakcinę kolegiją prasiskverbusius trockistus ir nacionalistus, o 1937—40, dirbdamas d-jos pirmininku bei „Folksblat” redaktoriumi ir vykdydamas LKP CK nurodymus, dalyvavo LKP organizuojamoje kovoje dėl antifašistinio liaudies fronto sudarymo. 1940—41 pramonės darbuotojas Kaune. 1942—43 Raudonosios Armijos 16 liet. divizijos karys. 1943—44 pramonės darbuotojas Maskvoje, 1944—45 — Kaune. Nuo 1944 TSKP narys. 1945—57 Valst. polit. ir moksl. lit-ros leidyklos vyr. redaktorius. Su kitais parengė spaudai marksizmo-leninizmo klasikų veikalų vertimų liet. kalba, sudarė straipsnių rink. „Revoliucinis judėjimas Lietuvoje”. Pensininkas.KOLOSO V AS Vasilijus [1906 Ibėnuo-se (Kauno rj.) — 1942.VIII.30 prie Voronežo] — revoliucinio judėjimo dalyvis. Valstietis. Kilęs iš darbininkų. Nuo 1935 Komunistų partijos narys. 1940— 1941 LKP Vandžiogalos vis. k-to sekretorius, Kauno aps. vartotojų kooperacijos pirmininkas. D. Tėvynės karo metais Raudonosios Armijos karys. 2uvo fronte.KOLPAKOVA Jelena Georgijevna [g. 1921.V. 12 Baku] — literatūros tyrinėtoja, filologijos mokslų kandidatė (1955). 1941—45 tarnavo Raudonojoje Armijoje. Nuo 1942 TSKP narė. 1949 baigė Leningrado un-to filologijos f-tą. Nuo 1952 Vilniaus Ped. in-to rusų lit-ros katedros dėstytoja (nuo 1953 šios katedros vedėja, 1961—66 rusų kalbos ir lit-ros f-to dekanė). Paskelbė straipsnių apie D. Tėvynės karo metų rusų lit-rą, K. Simono-vo, A. Bloko ir kt. rašytojų kūrybą, t. p. lit-ros dėstymo metodikos klausimais.KOLŪKIAI, kolektyviniai ūkiai,—stambios kooperatinės žemės ūkio įmonės, paremtos visuomenine socialistine gamybos priemonių nuosavybe ir kolektyviniu jų narių (kolūkiečių) darbu.Tarybų Sąjungoje K. pradėjo organizuotis tuoj po Spalio revoliucijos įv. formomis — kaip ž. ū. komunos, bendrojo žemės dirbimo d-jos ir ž. ū. artelės. Sukolektyvinus žemės ūkį, vienintele K. forma Tarybų Sąjungoje liko. ž. ū. artelės. Lietuvoje kolūkiai iš karto organizavosi vien kaip ž. ū. artelės. Be ž. ū. artelių, yra ir žvejų artelių, vad. žvejų kolūkių.K. naudojama žemė yra valstybės nuosavybė. Visos kitos gamybos priemonės (pastatai, mašinos, įrenginiai, produktyvieji gyvuliai ir kt.), t. p. ir visa K. pagaminta produkcija, yra kolūkinė kooperatinė to K. nuosavybė. Be visuom. ūkio, kuris yra visos kolūkinės gamybos pagrindas, kiekviena kolūkiečių šeima turi savo asmeninį ūkį. K. tvarkosi koop. demokratijos pagrindais. Vyriausiasis kolūkio šeimininkas yra visuotinis narių (arba jų įgaliotinių) susirinkimas. Valstybė vadovauja kolūkiams ir reguliuoja jų veiklą daugiausia savo ekonomine politika; be to, ji teikia jiems visokeriopą organizacinę, finansinę ir techninę pagalbą.Lietuvos TSR teritorijoje K. pradėjo organizuotis 1940 pradžioje Vilniaus kr. dalyje, tuomet priklausiusioje Tarybų Baltarusijai (1940 rudenį grąžintoje Tarybų Lietuvai). Atkūrus Tarybų valdžią Lietuvoje, jau 1940 rudenį ėmė kurtis K. organizavimo iniciatyvinės grupės, o 1941.1. Akmenės vis. susikūrė pirmasis K. (Lenino kolūkis). 1941.V jis jungė 22 valstiečių šeimas, gyvenančias Gulbinų, Mažeikių ir Montaviškių kaimuose. Pokario metais, dėl įv. aplinkybių vėliau prasidėjus ž. ū. kolektyvinimui (ž. Kolektyvizacija), pirmasis — M. Melni-kaitės — kolūkis susikūrė 1947.11.26 Dotnuvoje; į jį įstojo 8 valstiečių šeimos — buvę kumečiai ir mažažemiai. Pirmieji K. buvo smulkūs, mažai teturėjo ž. ū. padargų ir inventoriaus, darbo ir produktyviųjų gyvulių, gamybinių pastatų, bet pasiekdavo geresnių darbo rezultatų, negu pavieniai valstiečiai. Tai skatino aplinkinius valstiečius jungtis į kolūkius. 1950.VI Lietuvoje buvo jau 7146 kolūkiai. 1950 prasidėjo K. stambinimas: 2—3 K. jungdavosi į 1 sustambintą. Stambiausi K. buvo 1955. Tų metų pabaigoje jų buvo 1783; vienas K. jungė vid. 202 kolūkiečių sodybas, turėjo 1911 ha ž. ū. naudmenų. Kai kurie K. buvo pernelyg sustambinti; 1957—59 jie buvo susmulkinti. Vėliau, sustiprėjus kolūkiams ekonomiškai, kai kurie K. vėl buvo sustambinti, o kiti, ypač ekonomiškai silpnesni, persiorganizavo į tarybinius ir kt. valstybinius ūkius (ž. Tarybiniai ūkiai). Dėl to K. skaičius sumažėjo (1 lent).1 lent. Kolūkių didumas 1947—66
1947 1949 1951 1958 1966
pab. pab. pab. pab. pab.
Kolūkių skaičius …. 20 6032 2923 2176 1518
Kolūkiečių sodybų
skaičius (tūkst.) .. 0,3 230 343 342 260
Vid. 1 kolūkyje:
kolūkiečių sodybų 15 38 117 157 171
darbingų kolūkiečių 67 198 241 221
ž. ū. naudmenų (ha) 173 360 1134 1420 1404
jų tarpe ariamos že-
153 243 745 989 1022
visuom. galvijų .. 7 11 85 166 431
jų tarpe karvių …. 6 37 95 192
visuom. kiaulių …. „2 9 76 185 414
1951 baigus ž. ū. kolektyvinimą, ž. ū. būklė buvo sunki. Būta nemaža blogai Įdirbamų žemių, užkrūmijusių pievų ir ganyklų. Lietuvos pasėlių plotai tesudarė 4/s prieškarinių, perpus žemesnis buvo svarbiausių ž. ū. augalų derlingumas, produktyviųjų gyvulių skaičius tesiekė 3/s prieškarinio, pieno ir mėsos produkcija — apie 2/s prieškarinės. K. paveldėjo iš smulkaus valstiečių ūkio nepritaikytus stambiai gamybai pastatus, nusidėvėjusį ž. ū. inventorių ir padargus. Suvisuomenintame ūkyje tebuvo apie Vi visų Lietuvos produktyviųjų gyvulių. Trūko ž. ū. mašinų, darbo arklių. Neseniai susikūrusiems K. vadovavo daugiausia buvę bežemiai ir mažažemiai valstiečiai, neturį jokio pasirengimo bei patyrimo vadovauti stambiam ūkiui. Labai trūko ž. ū. specialistų. K. ekonomikos vystymą tuo metu trukdė ir klaidos, kilusios iš šabloniško vadovavimo visos TSRS žemės ūkiui. Padėtį dar sunkino nepalankios, ypač 1954—55, oro sąlygos. Dėl to iki 1956 K. gamyba vystėsi lėtai, jų ūkinė būklė buvo nelengva. Persilaužimas K. ekonomikoje pradėjo reikštis 1957, o vėlesniais metais ji ėmė sparčiai kilti. Tai nulėmė didžiuliai darbai, atlikti sausinant ir gerinant kultūrtechninėmis priemonėmis K. žemes, mechanizuojant ir elektrifikuojant ž. ū. gamybą, statant gamybinius pastatus, rengiant ž. ū. kadrus, vystant ž. ū. mokslą. Po TSKP CK 1953 rugsėjo Plenumo buvo nuosekliai tobulinama ž. ū. produktų paruošų sistema, keliamos paruošinės kainos, didinami kreditai ir lengvinamos kreditavimo sąlygos, suteikiama kolūkiams vis daugiau galimybių savarankiškai planuoti gamybą ir tvarkyti savo ūkinius reikalus. 1958 metais kolūkiams parduota reorganizuotų mašinų-traktorių stočių (MTS) technika; tai sustiprino K. materialinę bazę. Buvo intensyviai kultūrinamos K. žemės. 1951—65 žemės sausinimo darbai kolūkiuose apėmė 834 000 ha (48 % sausinimo reikalingų K. žemių), iš jų 362 000 ha nudrenuota; pakalkinta 361 000 ha, arba apie 50% kalkinimo reikalingų plotų; 298 000 ha plote atlikti kultūrtechniniai darbai (pašalinti krūmai bei kelmai, surinkti akmenys, pirmą kartą suarta); ištirti visų K. dirvožemiai ir sudarytos dirvožemių: kartogramos keturiems penktadaliams kolūkių. Nuosekliai gerėjo K. laukų tręšimas org. ir miner. trąšomis (1951 vienam hektarui ariamosios žemės teko 1300 kg organinių ir 80 kg mineralinių trąšų, 1965 — atitinkamai 3300 ir 320). Iš pagrindų pasikeitė žemės dirbimas, derliaus priežiūros ir nuėmimo darbai. 1951 K. (įskaitant ir MTS) turėjo 10,5 AG mechaninių variklių šimtui hektarų ž. ū. naudmenų, o 1965 jau 83,2 AG. Kolūkiuose 1965 dirbo 16 000 traktorių, 2644 kombainai; kombainais sudorota 52% javų ir 62% silosinių augalų pasėlių, mechanizuotu būdu pasodinta ir nukasta 33—46% bulvių, pasodinta ir pasėta 47% daržovių, nurauta 54% linų, įdirbta 90—95% cukrinių runkelių ir kukurūzų tarpueilių. Nuolat gerėjo žemės naudojimas, didėjo laukų derlingumas, augalininkystė vis labiau buvo pritaikoma pagr. prekinei ž. ū. šakai — gyvulininkystei. 1951 javai užėmė 73% bendro K. pasėlių ploto, o pašariniai augalai 17%; 1965 atitinkamai 45% ir 47%. Javų derlingumas kolūkiuose 1951—65 padidėjo nuo 4,7 cnt/ha iki 15,9 cnt/ha, linų pluošto— nuo 2,1 iki 3,4, cukrinių runkelių — nuo 79 iki 160, pašarinių šakniavaisių — nuo 54 iki 84. Pirmaujantieji K. gauna dar didesnius ž. ū. augalų derlius. Pavyzdžiui, Kėdainių rj. „Tiesos” kolūkyje 1966 grūdų derlingumas buvo
Kolūkiai. 1. S. Nėries kolūkio gyvenvietė (Kauno rj.). 2. Aštuonmetė m-la „Draugo” kolūkyje (Radviliškio rj ) 3 Ėriškių kolūkio lr.,Tfnm.ū±ZVTeV,T° nJ- 4- ..Draugo- koiUHov«rtk, darzelis-lopšelis (Radviliškio rj.). 5. „Dainavos” kolūkio laukas (Lazdijų r]\) 6. S Nėries kolūkio laukas (Kauno r].). 7. „Bolševiko” kolūkio galvijai (Kauno rj.) „enes ko1
180 KOL —KOL34,7 cnt/ha, Kapsuko rj. Černiachovskio kolūkyje 32,2 cnt/ha, Šiaulių rj. kolūkyje „Pirmyn” 29,9 cnt/ha; Radviliškio rj. „Draugo” kolūkyje gauta 30,1 cnt/ha grūdų, 49 cnt/ha daugiamečių žolių šieno, 271 cnt/ha bulvių. Didėjant augalininkystės, o tuo pačiu ir pašarų produkcijai, gana sparčiai vystėsi visuomeninė K, gyvulininkystė. 1951 K. turėjo šimtui hektarų ž. ū. naudmenų vos 5,6 sutartinio vieneto produktyviųjų gyvulių (vienas galvijas — 0,8 sutartinio vieneto, kiaulė — 0,4, avis — 0,15), o 1965— 28,6. 1952—65 kolūkiuose pastatyta 513 500 vietų karvidžių ir verši-džių, 978 000 vietų kiaulidžių, 1 513 000 vietų paukštidžių. 1965 visos kiaulės, visi paukščiai ir 72,5% galvijų buvo laikomi tipiniuose ir pritaikytuose pastatuose; buvo mechanizuotai tiekiamas vanduo 66% galvijų, 88% kiaulių, 71% paukščių; mechaniniu būdu buvo melžiama 13% karvių. Visa tai turėjo teigiamos įtakos gyvulių produktyvumui. 1951 kolūkiuose primelžta vid. 1116 kg pieno iš vienos karvės, 1965 — 2502 kg. Daugelis K. keleriopai viršija vidutinius visų K, pieno ir mėsos gamybos rodiklius. Pavyzdžiui, Kapsuko r j. „Šešupės” kolūkyje 1966 šimtui hektarų ž. ū. naudmenų pagaminta po 1099 cnt pieno ir 266 cnt mėsos (gyvojo svorio), Černiachovskio kolūkyje atitinkamai po 870 cnt ir 234 cnt; Pasvalio rj. „Pavasario” kolūkyje — po 831 cnt ir 169 cnt; Kauno rj. „Pergalės” kolūkyje — po 769 cnt ir 220 cnt. Bendroji kolūkių produkcija, tenkanti ploto vienetui, 1952— 1965 padidėjo 3,2 karto, o kolūkiečių darbo našumas 3,8 karto. 1967 pr. kolūkiams priklausė 59% Lietuvos ž. ū. naudmenų, 67% produktyviųjų visuom. sektoriaus gyvulių. 1965 K. pagamino 66% bendrosios visuom. ūkio ž. ū. produkcijos. Ekonominio kolūkių pajėgumo augimą rodo 2 lentelė.2 lent. Svarbiausi vidutiniai kolūkių ekonomikos rodikliai 1951—66 (šimtui hektarų ž. ū. naudmenų)
1951 1958 1965 1966
Darbingų kolūkiečių
17,2 16,9 14,3 15,8
Pagr. priemonių vertė 30,5
3,9 11,6 37,0
Energetiniai pajėgumai
16,2 44,0 86,3 102,0
Bendrosios produkcijos 15,8
vertė (tūkst. rb) …. 4,9 7,9 15,8
Pieno gamyba (cnt) .. 27,1 110,8 253,2 298,7
Visų rūšių mėsos gamy- 21,0 45,3
ba (gyvojo svorio cnt) 6,1 59,4
Piniginės pajamos 14,2
(tūkst. rb) 0,7 4,5 17,2
1965 kolūkiečiai sudarė 18% visų liaudies ūkyje dirbančių ir apie 65% žemės ūkyje dirbančių Lietuvos gyventojų. Spartus K. visuom. ūkio kilimas užtikrino ir spartų kolūkiečių materialinės gerovės kilimą. Biudžetinių tyrinėjimų duomenimis, vidutinės kolūkiečio šeimos pajamos iš kolūkio 1952—65 padidėjo 4,6 karto. Didėjo ir kolūkiečių pajamos iš asmeninio ūkio. Sustiprėjus K. visuom. ūkiui, kolūkiečiai geriau aprūpinami pašarais, ganyklomis, traukiamąja jėga. 1953 ne visi kolūkiečiai turėjo karvių ir kiaulių. 1965 kolūkiečio sodyba turėjo vid. 1,4 galvijo (tame tarpe 1 karvę), 1,7 kiaulės, 17 paukščių ir pagamino 360 kg skerdienos, 2400 kg pieno, 1200 kiaušinių; tuo būdu, per 12 metų produktyviųjų gyvulių vid. skaičius 1 sodyboje padidėjo 1,5 karto, o gyvulininkystės produkcija 1,7 karto. Kolūkiečio šeimos pajamos iš asmeninio pagalbinio ūkio per tą laiką padidėjo 1,6 karto, o bendrosios kolūkiečio šeimos pajamos iš kolūkio, asmeninio pagalbinio ūkio, valstybės ir kooperatinių org-jų — 2,3 karto; 1965 vidutinė šeima (3,5 asmens) gavo jų 2500 rb. Gerokai padidėjo ir pagerėjo kolūkiečių asmeninis vartojimas. Kolūkiečių išlaidos pram. prekėms pirkti 1953—65 padidėjo 3,8 karto, tame tarpe baldams ir namų apyvokos prekėms 12 kartų, kultūrinės paskirties prekėms 9 kartus, dviračiams, motociklams, lengviesiems automobiliams 15 kartų. Vidutinis kolūkiečio šeimos nario maisto kaloringumas padidėjo 36% (iki 3511 kcal per parą), tame tarpe gyvulinės kilmės maisto — dvigubai (iki 1611 kcal). Mėsos ir mėsos produktų suvartojimas kolūkiečių šeimose per tą laiką padidėjo 2,5 karto (1965 vid. 81,7 kg vienam šeimos nariui), pieno ir pieno produktų 1,7 karto (1965 — 541 kg), kiaušinių 3,2 karto (1965— 178), žuvies ir žuvies produktų 4 kartus (1965 — 7,5 kg), cukraus ir konditerijos gaminių 7,4 karto (1965 — 33,2 kg). Tų visų produktų kolūkiečiai 1965 vartojo daugiau, negu stambieji valstiečiai burž. santvarkos metais. Iš esmės pasikeitė kolūkiečių buitis ir kultūra. Elektros energija jau 1964 pasiekė visus kolūkius. 1965 kolūkiuose sunaudota 138 mln. kWh el. energijos, t. y. maždaug 20% daugiau, negu 1939 visoje Lietuvoje; ja naudojosi 52% visų kolūkiečių. Pradėtos statyti (Kapsuko rj. „Šešupės”, Radviliškio rj. „Draugo”, Šiaulių rj. „Raudonosios vėliavos” ir daugelyje kt. kolūkių) kolūkinės gyvenvietės su vandentiekiu, kanalizacija, dujomis, prekybos, buitinio ir kultūrinio aptarnavimo, vaikų auklėjimo įstaigomis. 1951—65 Lietuvos kolūkiuose pastatyta 39 000 gyv. namų. Šiuolaikiniame kolūkiniame kaime veikia platus m-lų, kultūros namų, bibliotekų tinklas. Prie jo sukūrimo prisidėjo ir kolūkiai: 1951—65 jie pastatė 338 mokyklas, 306 kultūros namus ir klubus, 37 vaikų darželius ir lopšelius.Ypač pasikeitė K. kadrai. 1951 iš 2859 K. pirmininkų tik 5 turėjo aukštąjį mokslą ir 105 — vidurinį; visuose kolūkiuose tebuvo 7 agronomai ir 6 zootechnikai su spec. mokslu; visi buhalteriai, brigadininkai ir fermų vedėjai buvo baigę ne daugiau kaip vieną kitą klasę. 1965 jau 55% K. pirmininkų, apie 85% agronomų, zootechnikų, inžinierių ir 22% brigadininkų, fermų vedėjų, buhalterių buvo baigę aukštąjį, vidurinį arba spec. vidurinį mokslą. Kolūkiuose dirbo 506 specialistai su aukštuoju išsilavinimu ir 5162 su viduriniu. Iki 1967 pradžios 56 Lietuvos TSR ž. ū. darbuotojams suteiktas Socialistinio Darbo Didvyrio garbės vardas. Ypač gerų rezultatų pasiekė kolūkinės santvarkos veteranai, pirmųjų kolūkių organizatoriai ir vadovai Socialistinio Darbo Didvyriai V. Adomavičius, V. Bengardavičius, K. Glikas, K. Macevičius, J. Miežlaiš-kis ir daugelis kitų.Lit.: M. Cregorauskas. Tarybų Lietuvos žemės ūkis (1940—1960), V., 1960; Ketvirtis amžiaus socializmo keliu, V., 1965; Lietuvos TSR liaudies ūkis 1965 metais (Statistinių duomenų rinkinys), V,, 1966.„KOLŪKIETIS” — sporto draugija, veikusi 1951—56. 2. „Nemunas”.„KOLŪKIO PIRMININKAS” — ratelis. Muz. metras 2U, tempas įvairus. Muzika J. Švedo, tekstas ir kompozicija J. Lingio. Ratelis pagrįstas tradicinėmis liaudies ratelio formomis.Lit.: J. Lingys, Lietuvių liaudies šokiai, kn. 2, V., 1952; Suk, suk ratelį. . ., [šokiai ir žaidimai], V., 1957.KOLUPAILA Steponas [1892.IX.14 Tumi-niškėse (Latvija, Daugpilio aps.) — 1964. IV.9 Saut Bende (JAV, Indianos valstija)] — hidrologas. 1915 baigęs Maskvos Matavimo in-tą, iki 1918 studijavo Maskvos 2. ū. akademijos inžineriniame skyriuje. Nuo 1917 Maskvos Matavimo in-to dėstytojas, nuo 1919 profesorius. 1921 atvykęs į Lietuvą, pradėjo dirbti Dotnuvos vidurinėje žemės ir miškų ūkio m-loje ir Kauno Aukštesniojoje technikos m-loje. Nuo 1922 dėstė Kauno un-te. Nuo 1923 docentas, nuo 1926 ekstraordinarinis profesorius, nuo 1940 ordinarinis profesorius. 1923 K. įsteigė Plentų ir vandens kelių valdybos Hidrometrinį biurą ir jam vadovavo. 1935— 1940 Lietuvos Energijos k-to vandens jėgų skyriaus vedėjas. 1941 gavo technikos mokslų daktaro laipsnį ir buvo išrinktas Lietuvos TSR MA tikruoju nariu.Moksl. veiklą K. pradėjo Maskvoje. 1918 išleido „Hidrometriją” — pirmąjį šios srities veikalą rusų kalba. Iki 1944 paskelbė 96 veikalus ir moksl. straipsnius hidrologijos klausimais (daugiausia apie Lietuvos upių hidrometriją). Pasiūlė formulę maksimaliems upių debitams ir naują metodą upių žiemos debitams skaičiuoti; šis metodas plačiai paplito. K. padėjo pagrindus Lietuvos upių hidrologiniams tyrimams. Skaitė pranešimus Pabaltijo hidrologų konferencijose: Rygoje 1926, Taline 1928, Varšuvoje 1930, Leningrade 1933, Helsinkyje 1936, Berlyne 1938. Propagavo vandens turizmą, leisdamas knygas su smulkiu upių ir jų pakrančių aprašymu. 1944 pasitraukė į Vakarus. 1948—63 profesoriavo Notr Damo un-te (JAV).Ršt.: Lietuvos upių baseinai. — „Technika”, 1924, Nr. 1; Nemuno ties Kaunu 1877—1925 m. matavimai, K., 1925; Žiemos debito skaičiavimas. — „Technika”, 1928, Nr. 4; Nemuno kilpa (Lietuvos elektrifikacijos klausimu). — ,,Kos-mos”, 1929, Nr. 5; Hidrometrinis metraštis 1925—1927, K., 1929; Hidrometrinis metraštis, t. 2, K., 1930; Maksimalinio debito normos Lietuvos upių baseinams. — „Savivaldybė”, 1934, Nr. 2; Nevėžis (Hidrografinė studija), K., 1936; Maksimalinio debito tikimybė. — „Žemėtvarka ir melioracija”, 1937, Nr. 6; Mūsų vandens keliai. K., 1938; Preliminarinis Lietuvos vandens jėgų kadastras. — „Energijos
181Seirijų Juozo „Cingu lingu”, 1929, „Liu-ciperis ir pragaro karalienė”, 1932; J. Skinkio „Moderniška kaimo moteris”, 1935; P. Gruodžio „Ponia viršininkienė”, 1936, ir kt.).Tarybinė liet. K. vystėsi keliomis kryptimis. Pirmųjų pokario metų satyr. komedijos daugiausia kritikuoja burž. praeitį ir jos liekanas (B. Dauguviečio „Žaldokynė”, 1948; A. Griciaus „Skeveldros”, 1949; J. Grušo „Dūmai”, 1955, ir kt.). Vėliau, dramaturgams atsisakius žalingos bekonfliktiškumo teorijos, satyr. komedijose imta plačiau vaizduoti biurokratiškumą, apsileidimą, karjerizmą ir kitas soc. visuomenėje pasitaikančias blogybes (V. Miliūno „Še tau, kad nori”, 1955; A. Griciaus „Sėja ir piūtis”, 1961, „Buvo buvo, kaip nebuvo”, 1964). Lygiagrečiai pradėjo vystytis lyrinė K., vaizduojanti soc. buitį ir žmonių santykius, sprendžianti soc. etikos problemas (K. Sajos „Lažybos”, 1954, „Silva studentauja”, 1957, „Gaidžio pentinai”, 1964; V. Adomėno „Užvis sunkiausia”, 1959; J. Skliutausko „Vaikinas su velnio plauku”, 1960; V. Miliūno „Pasivaikščiojimas mėnesienoje”, 1964; A. Samulevičiaus „Studentiška novelė”, 1964, ir kt.). Nemaža komedijų bei vodevilių parašyta saviveiklos scenai. Populiarios V. Miliūno komedijos „Sienlaikraštis” (1953), „Kad ją kur, tą meilę” (1959), V. Audronašos „Nelaukta viešnia” (1955), J. Grušo vodevilis „Nenuorama žmona” (1956), K. Sajos „Vis per gerą širdį” (1956), „Šeškai” (1961), kai kurie S. Kapnio, R. Kašausko, J. Li-manto, J. Paukštelio ir kt. autorių kūriniai.„KOMERSANTAS” — buržuazinis prekybos ir pramonės žurnalas, ėjęs 1934—35 Klaipėdoje.KOMINTERNAS ž. Komunistų Internacionalas.KOMISIJA TAUTOS MELODIJOMS RINKTI Ift TVARKYTI — įstaiga, organizavusi muzikinio folkloro užrašinėji-mą. Veikė 1934—35 Švietimo m-jos žinyboje. Komisiją sudarė A. Juška (pirmininkas), S. Šimkus ir Z. Slaviūnas. Parengė ir išleido instrukciją melodijų užrašinėtojams, surinko apie 3000 liaudies dainų, žaidimų ir šokių melodijų (dalis jų užrašyta fonografu). 1935 šios komisijos ir Tautosakos komisijos pagrindu įsteigtas Liet. tautosakos archy-KOM — KOMmolodiož”. 1940VII.4—1941.VI.21 ėjo Kaune kaip dienraštis. Nuo 1944 eina Vilniuje (1944—48 ėjo 2—3 kartus per savaitę). 1940—41 redagavo E. Mieželaitis, 1945—48 V. Mozūriūnas, 1949—52 J. Januitis, 1953—54 K. Petkevičius, 1954—59 A. Laurinčiukas, nuo 1959 J. Civilkaitė. Nuo 1955.IV.13 lygiagrečiai leidžiamas tapatus laikraštis rusų kalba („Komsomolskaja pravda”). Leidžia LLKJS CK. Informuoja apie komjaunimo org-jų veiklą, rašo jaunimo auklėjimo, kom. moralės klausimais, spausdina mokslo bei technikos populiarinimo straipsnių ir grož. lit-ros kūrinių.