Kokia yra gyvenimo prasmė ? Ar yra pomirtinis gyvenimas ? Kaip turime gyventi ? Tai yra klausimai einantys iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą. Nebuvo dar žmonijos istorijoje tokios kultūros, kurios tarpe neatsirastų žmonių gvildenančių šiuos klausimus. Nors ir ne pirmieji, tačiau daugiausiai pasiekę ir padėję pamatus daugumai ateinančių filosofų kartų, buvo pirmieji graikų mąstytojai.

Graikams nuolat grėsė išoriniai ir vidiniai pavojai. Jie patyrė tokius lemtingus posūkius savo istorijoje, kaip kovą su persais, Atėnų ir Spartos iškilimą, Peloponeso karą, Aleksandro Makedoniečio valstybės sukūrimą ir jo vadovaujamų graikų ekspanciją į kaimyninius kraštus. Kaip staigiai susikūrė didžiulė imperija, taip greitai ji ir sunyko, o pati Graikija tapo Romos imperijos provincija. Tačiau net ir po graikų valstybės žlugimo jų kultūra, o tuo pačiu ir filosofinė mintis nebuvo sunaikinta. Niekas kitas iki tol taip nesidomėjo politikos problemomis, kaip graikai. Graikijoje iškildavo čia vienas, čia kitas politinis ir kultūrinis centras.
Šiame darbe aptarsime klasikinės antikos filosofijos atstovų – Sokrato, Platono ir Aristotelio – filosofijos akcentus, bei indėlį į filosofijos istoriją.
SOKRATAS
Sokratas Atėnietis (apie 470-399 m. pr. Kr.), nuo kurio prasideda graikų filosofijos klasikinis periodas, laikomas autonominės filosofinės etikos kūrėju. Daugiausiai žinių apie jo mokslą galime pasisemti Sokrato mokinio Platono dialoguose. Iš jų sužinome, kad Sokratas, nuolat megzdamas pokalbius su savo miesto gyventojais, juos tarsi egzaminuodavo ir ragindavo teisingai gyventi. Dėl to priešiškumas jam vis didėjo, kol galiausiai 399 metais, apkaltintas piktžodžiavimu dievams bei jaunimo tvirkinimu, Sokratas turtėjo stoti prieš teismą, kur buvo nuteistas myriop nunuodijant. Svarbiausias jo filosofijos klausimas yra gėrio (agathon) ir dorybės (arete) problema. Kaip paskatą šioms problemoms spręsti Sokratas „Apologijoje” nurodo įrašą Delfų orakulo šventykloje: „Pažink save.” Šį įrašą Sokratas supranta kaip raginimą patikrinti žmogiškąjį žinojimą ir nustatyti žmogiškąją gėrio sampratą. Graiką požiūriu, arete reiškia kokio nors dalyko esmę atitinkantį tinkamumą. Žmoguje arete vieta – dieviškoji ir protingoji jo paties dalis, siela.
Taigi gėris yra specifinis žmogaus sielos arete (tinkamumas), kurį pažinti ir pasiekti yra pats svarbiausias iš visų uždavinių.
Kalbėdamasis su miestelėnais, Sokratas įsitikina, kad jie visi tvirtai tiki puikiai žiną, kas yra gėris ir dorybės, tačiau iš tikrųjų jie tik tariasi žiną, ir šis tariamas žinojimas, neatsilaikęs prieš patikrinimą logu (protu), subliūkšta. Sokratas sukuria tam tikrą metodą, leidžiantį pasiekti tvirtą žinojimą:
tai elenktinis metodas. Keldamas tikrinančius klausimus, Sokratas tol griauna savo pašnekovo tariamą žinojimą, kol tas galiausiai pripažįsta nieko nežinąs. Taip susidariusi padėtis be išeities (aporija) yra pokalbio pervartos taškas, nuo kurio prasideda tikro, proto bendrybėmis pagrįsto žinojimo ieškojimas. Žinojimas, kurio ieško Sokratas, yra praktinis žinojimas: jo turinys- gėrio ir blogio pažinimas; jis apsidraudžia nuo klaidų kritiškai save tikindamas; jo tikslas teisingas praktinis žinių taikymas.
Aiškiai matyti, kad šis metodas – tai ėjimas nuo atskirybės prie bendrybės, aprėpiančios tiriamosios sąvokos esmę. Sokrato pašnekovai regi tik reiškinių įvairovę ir j klausimą, kas yra dorybė, jie įstengia atsakyti tik pateikdami pavyzdžius, o ne apibrėždami dorybės esmę. Todėl Aristotelis ir sako:
„Yra du dalykai, kuriuos pagrįstai būtų galima priskirti Sokratui: pirma, tai pagrindimas pasitelkus patyrimą, o paskui bendrų sąvokų kūrimas.”
Sokratas taip elgiasi todėl, kad pasitiki logu, kuriame glūdintis taisyklingumas protu paremtame pokalbyje atveda į tikrąjį pažinimą.
Todėl aš „nepaklusiu niekam manyje, išskyrus logą, kurį, remdamasis savo tyrinėjimais, laikau geriausia savo dalimi “.
Pastangas rasti filosofinį pažinimą, leidžiantį įžvelgti dorybių esmę, Sokratas suprato kaip „rūpinimąsi siela” plačiąja prasme. Iš sielos sandaros kyla viso žmogaus gerumas, nes siela yra tai, kas visa parūpina ir visa kuo rūpinasi. Jei viešpatauja pažinimas ir protas, siela realizuoja jai tenkančią arete, tačiau jei viršų ima nežinojimas, siela praranda arete ir pasiduoda blogiui. Tik iš sielos kyla visa, kas žmogui yra gera, taip pat ir jo palaima (eudaimonia), kuri yra ne kas kita, o sielos tvarka bei harmonija.
Atsižvelgdami į šią mintį, atitinkamai turėtume suprasti ir tokius Sokrato žodžius: „Niekas nesielgia priešingai tam, ką mano esant teisinga.”
Juk kiekvienas blogas veiksmas kyla iš nežinojimo, kas yra gėris ir blogis. Žinantysis yra geras,
Tačiau dauguma žmonių klysta spręsdami apie esminius gyvenimo dalykus:
,…tu nesidrovi vaikytis kuo didesnio turto, šlovės ar pripažinimo, bet tau visiškai nerūpi įžvalga ir tiesa, tu visiškai nesistengi tobulinti savosios sielos.”
Savo filosofiją Sokratas laiko majeutika (pribuvėjos menu): jis nori būti tik padėjėjas ieškant žinojimo bei pažįstant save patį, nes šituos dalykus kiekvienas turi pasiekti pats savo jėgomis, jų negalima įduoti iš šalies.
Sokratas idealiai įkūnijo mąstymo ir veikimo vienybę. Čia jam padėdavo jo vidinis balsas, jo „daimonion”, kuris vadovavo jo veiklai ir buvo sielos dieviškojo pašaukimo ženklas.
Sokrato filosofijos sampratos savitumas lėmė, jog jis pats neįkūrė mokyklos. Tačiau Sokratu remiasi dvi priešingos filosofijos srovės: kirėniečiai, išplėtoję eudaimonizmą ir jį pavertę hedonizmu, pagal kurį malonumas yra veiklos maksima (Aristipas); kinikai, perėmę ir išryškinę sokratiškąją panieką materialiems dalykams (Diogenas Sinopietis gyveno statinėje).
PLATONAS
Platono (427-347 m. pr. Kr.) sukurta idėjų teorija buvo ne tik sistema, kuri, remdamasi sokratiškuoju klausimo kėlimu, vėl galėjo prasmingai įimti didelę dalį ikisokratinės filosofijos, bet ir minties darinys, palikęs tokią gilią žymę Vakarų dvasios istorijoje, kokios nepaliko jokia kita sistema. Todėl, A.N.Whitehead požiūriu, visa Vakarų filosofija tėra kaip „pastabos Platono paraštėse”.
Platono 385 m.pr.Kr. įkurtoji mokykla, Akademija, gyvavo kone 1000 metų. Platonizmo klestėjimo laikai – tai Plotino sukurtas helenizmo epochos neoplatonizmas bei italų Renesansas.
Platono idėjų teorijos turinys – nematerialių, amžinų ir nekintančią esybių, idėjų (gr. eidos; idea) pasaulis.
Platono teikiama prasme idėjos yra tikrovės provaizdžiai, pagal kuriuos formuojasi regimojo pasaulio daiktai.
Šios idėjos egzistuoja objektyviai, t.y. nepriklausomai nuo mūsų žinių ar minčių. Tad mūsų sąmonė jas ne nustato, o pažįsta. Todėl Platono požiūrį būtų galima įvardyti kaip objektyvųjį idealizmą. Pavyzdys: įvairias būtybes, kurių pavidalai nepaprastai skirtingi, kaip antai musę žuvį ar arklį, suvokiame kaip gyvūnus. Šitai leidžia daryti išvadą, jog esti vienas bendras „gyvūno” provaizdis, kuris, bendras visiems gyvūnams, lemia jų esmės formą. Tad tik gyvūno idėjos dėka tokie skirtingi organizmai tampa gyvūnais.
Anot bene autentiškiausios Platono filosofijos interpretacijos – dviejų pasaulių teorijos – laikinų daiktų pasaulis yra subordinuotas nekintančių idėjų pasauliui. Tik pastarasis egzistuoja iš tikrųjų, panašiai kaip būtis, apie kurią kalbėjo dar elėjiečiai. Fizinis pasaulis ir etikos, ir ontologijos požiūriu pavaldus idėjų pasauliui:
Jis įsibūtina tik dalyvaudamas (methexis) iš tikru egzistuojančiame idėjų pasaulyje arba jį mėgdžiodamas (mimesis).
Visa tai, taip pat ir gnoseologinį bei metodinį komponentus, galima įžvelgti ir tiesės alegorijoje, kurią aptinkame Platono dialoge „Politeia” („Valstybė”). Pagal šią alegoriją pasaulį galima padalyti į dvi sferas, kurių kiekviena savo ruožtu taip pat susideda iš dviejų sferų: regimųjų daiktų pasaulis
– tai, kas netiesiogiai suvokiama (pvz., šešėliai ir atspindžiai);
– tai, kas tiesiogiai suvokiama (pvz., daiktai ir gyvos būtybės);
tik protu pasiekiamas pasaulis
– mokslo (pvz., matematikos) sferos; peržengdamas tai, kas jame dar turi regimą pavidalą (kaip antai geometrinės figūros), mokslas pasiekia dvasinį pažinimą bei bendruosius teiginius;
– idėjų pasaulis, suvokiamas grynuoju protu, kuriam nebereikia jokių stebinių.
Platono filosofijos šerdis yra gėrio idėja Jau Sokratas visą dėmesį buvo sutelkęs į gėrio problemą, tačiau nepalyginamai erdvesniame Platono mąstyme ši idėja buvo taip sureikšminta, kad peraugo etiką ir virto visos būties tikslu bei ištaka, tad gėris čia yra svarbiausia ir gnoseologijos, ir ontologijos problema.
Todėl gėris vaizduojamas kaip pagrindas, iš kurio randasi visos idėjos ir kuris visas jas viršija.
Tik gėris suteikia idėjoms, o drauge ir visam pasauliui būtį bei vertę. Jis sukuria pasaulyje tvarką, saiką ir vienovę.
„Tačiau klausimas – kodėl gėris yra gėris? – Platonui yra beprasmis. Galima klausti, kas gi slypi už esinijos, tačiau neįmanoma klausti, kas yra už gėrio.” (O.Gigon)
Saulės alegorijoje (taip pat „Valstybėje”) Platonas teigia, kad tik gėrio šviesoje žmogus įstengia pažinti būtį:
„Tad tai, kas pažįstamiems daiktams suteikia teisingumą, o žmogui – sugebėjimą pažinti, ir laikyk gėrio idėja – žinojimo ir tiesos pažinumo priežastimi … pažiniems daiktams gėris suteikia pažinumą, buvimą ir esmę, nors pats gėris nėra būtis; reikšmingumu ir galia jis pranoksta ją”.
Gėrio santykis su tuo, kas mąstoma, lyginamas su saulės ir regimojo daiktų pasaulio santykiu:
“…Saulė regimiems daiktams suteikia ne tik galią būti regimiems, bet ir gimimą, augimą, maistą, nors pati Saulė nėra tapsmas.”
ARISTOTELIS
Aristotelis (384-324 m. pr. Kr.) gimė Stageiroje ir dvidešimt metų mokėsi Platono akademijoje. Apie 342 m. pr. Kr. jis tapo Aleksandro Didžiojo mokytoju. Vėliau Aristotelis Atėnuose įkūrė savo – peripatetikų – mokyklą.
Dauguma išlikusių jo raštų- tai paskaitų tekstai, naudoti likėjuje, jo mokykloje (vadinamieji ezoteriniai raštai). Jie sudaro Corpus Aristotelicum:
– logikos knygos, vėliau pavadintos organonu (įrankis, instrumentas),
– gamtamoksliniai veikalai, – metafizika,
– etikos veikalai,
– knygos apie estetiką.

Vienas reikšmingiausių indėlių į Vakarų dvasios raidą yra jo logika:
Aristotelis pirmasis ėmėsi tirti mąstymo sutvarkymą ne (tik) turinio, bet ir formos požiūriu (formalioji logika).
Pirmiausia Boecijaus ir Petro Ispano pastangomis aristotelinė logika tapo visos tradicinės logikos pagrindu.
Aristotelis, kaip ir jo mokytojas Platonas, didžiausią dėmesį skiria sąvokai, tačiau ji šiuo atveju nusako kategoriją.
„Kiekvienas be ryšio pasakytas žodis žymi arba esmę, arba „kiek”, arba „koks”, arba „kieno nors atžvilgiu”, arba „kur”, arba „kada”, arba „būti kokioje nors padėtyje”, arba „turėti”, arba „veikti”, arba „patirti”.
Tačiau paprastai žodžiai jungiami j sakinius, vadinamus sprendiniais, kuriais teigiama kas nors teisinga arba klaidinga. Tokius sprendinius pagal tam tikras taisykles galima jungti į samprotavimus. Šias taisykles Aristotelis išdėsto „Pirmojoje analitikoje”. Kai du sprendiniai sujungiami j trečią sprendinį, gauname silogizmą. Gryniausią silogizmo pavidalą Aristotelis nusako taip:
„Jei a teigiama apie visą b, o b – apie visą c, tai ir a būtinai turi būti teigiama apie visą c. Toks samprotavimo pavidalas vadinamas pirmuoju” (Vėliau a buvo pervadinta P, b- M, o c- S.)
Klasikiniu laikomas toks silogizmas:
(l) visi žmonės mirtingi
(2) Sokratas yra žmogus
(3) vadinasi, Sokratas mirtingas;

Šiuo atveju (l) bei (2) teiginiai yrą prielaidos, o (3) teiginys yra išvada. „Žmogus” šiame silogizme yra vidurinė sąvoka (gr. horos mesos; lot. terminus medius), kurios išvadoje nebelieka.
Be šios pirmosios silogizmo formos, Aristotelis pateikia dar dvi kitas; jos skiriasi tuo, kad jose vidurinioji sąvoka yra subjektas arba predikatas.

Samprotavimų grandinė yra įrodymas. Tai dedukcinis metodas, t.y. šiuo atveju einama nuo bendrybės prie atskirybės.
Pasak Aristotelio, mokslo tikslas yra būtinu būdu išvesti esamybę iš tam tikros priežasties (gr. aitia).
Įrodymą Aristotelis supranta kaip išvedimą (apodeixis).
Išvedimo, arba dedukcijos, priešybė yra indukcija (apagoge). „Topikoje” Aristotelis ją taip aprašo:
„Indukcija yra ėjimas nuo atskirybės prie bendrybės, pvz., jei labiausiai patyręs vairininkas yra pats geriausias, o patyręs vadeliotojas taip pat yra pats geriausias, tai apskritai kiekviename dalyke labiausiai patyręs bus pats geriausias”
Skirtingai negu Platonas, Aristotelis manė, kad pažinimą galima pasiekti ir indukcija, susiejant išankstinį žinojimą bei juslinį patyrimą. Tiesa, mokslo tikslas-gebėti atskirybę būtinu būdu išvesti iš bendros priežasties, tačiau tai įmanoma tik taikant indukciją.
Mokslas yra apodiktiškas tik tada, kai jis užbaigtas, tačiau žinią jis semiasi iš indukcijos.
Indukcija ieško to, kas bendra kuriai nors giminei. Visos esinijos suskirstymas įgalina apibrėžimą (horismos). Jį sudaro rūšis bei požymius lemiantys skirtumai (pvz., žmogus yra protinga gyva būtybė).
Indukcijos ir dedukcijos sąveika lemia tai, kad keičiasi to, kas įvyko anksčiau, ir to, kas įvyksta vėliau, santykis.
Iš tikrųjų ankstesni bendri dalykai pažįstami vėliau kaip vėliau būvanti atskirybė.
Tačiau tai, kas yra visų pirmiausia ir bendriausia (principas), neįrodoma: „Principas yra netarpiškas įrodymo teiginys. Netarpiška yra tai, už ką nebėra nieko ankstesnio.”
Tai teisinga, nes vedinio vedinys turėtų vesti atžangon j begalybę. Pats Aristotelis tokį principą, prieštaravimo dėsnį:
„Neįmanoma, kad kam nors tas pats dalykas tuo pačiu požiūriu sykiu ir tektų, ir netektų.”
vadina „patikimiausiu logikos principu”. (A.Trendelenburg)