Šiuolaikiniame pasaulyje asmens savarankiškumo lygis priklauso nuo asmenybės psichinio, fizinio, socialinio, kognityvinio išsivystymo, mokėjimo orientuotis, išgyventi, adaptuotis prie įvairių gyvenimo pateikiamų situacijų. Paauglys – jau nebe vaikas, bet dar ir ne suaugęs, o bandantis atrasti ir įprasminti save naujoje plotmėje. Kognityviniai gebėjimai padaro paauglį jaunu tyrinėtoju, pažįstančiu jį supantį pasaulį ir save patį. Vėlyvoji paauglystė yra tarytum vartai iš vaikystės fantazijų ir jausmų pasaulio į suaugusiųjų daug sudėtingesnį, logikos ir atsakomybės pasaulį.

Įžanga

Perėjimas iš vaikystės į suaugusiojo amžių, dažnai išgyvenamas sunkiai ir audringai. Tai laikotarpis, kai vyksta daug įvairiausių pokyčių pažintinėje raidoje: mąstyme, kalboje ir gebėjimuose. Pagrindinė problema sudėtingame vėlyvosios paauglystės laikotarpyje ne vien veiksmingos, teoriškai pagrįstos sistemos paieška bei kūrimas, bet ir įvairių struktūrų pažinimo sudėtingumas. Kritiška savęs ir savo likimo apžvalga įgalina žmogų pažinti savo ypatybes, bet tos įžvalgos neateina lengvai. Jos yra pelnomos tik per sunkiausius asmenybės sukrėtimus ir kokybiškai naujų procesų išsivystymą. Analizuojant kognityvinės rados vėlyvojoje paauglystėje gaires yra svarbu atsižvelgti ankstyvąją paauglystę ir netgi vaikystę, o kartu nepamiršti ir bendrojo raidos konteksto. Taip aiškiau atsiskleidžia šio subtilaus amžiaus laikotarpio akcentai. Taigi šiame darbe taip pat bandysime apžvelgti kognityvinės raidos indėlį psichosocialinėje ir fizinėje raidoje bei grįžtamąjį ryšį. Išvadose, atsižvelgdami į vykstančius paauglio raidos procesus, pateiksime kelis žinotinus dėsningumus, kuriais galėtume padėti jaunam žmogui lengviau įveikti savo laikotarpio krizes.

Darbo tikslas ir uždaviniai

Darbo tikslas – nustatyti kognityvinės raidos vėlyvosios paauglystės laikotarpyje aspektus ir sąsajas su kitomis raidos sritimis.

Darbo uždaviniai:
• Apibrėžti raidos vėlyvojoje paauglystėje kontekstą ir akcentus pagal skirtingas raidos teorijas.
• Pateikti kognityvinės raidos sampratą
• Aptarti kognityvinę raidą vėlyvojoje paauglystėje lyginant su jaunesniuoju amžiumi pokyčių aspektu šiose srityse:
a) mąstymo
b) suvokimo
c) atminties
d) kalbos
• Nustatyti kognityvinės raidos raišką vėlyvosios paauglystės kontekste

Raidos vėlyvojoje paauglystėje bruožai

Paauglystė – tai gyvenimo tarpsnis tarp vaikystės ir suaugusiųjų amžius. Ji trunka nuo fizinio lytinio brendimo pradžios iki tol, kol pasiekiama savarankiško suaugusio žmogaus socialinė padėtis. Šį laikotarpį nagrinėjo daug pasaulio ir Lietuvos psichologų: Z. Froidas, K.Jungas, C.Rodžersas, J. Pieget, R.Campbell, J.Kolominskis, G.Navaitis, A.Jacikiavičius, A.Suslavičius, R.Želvys, R. Žukauskienė ir kt. Tačiau būtent vėlyvosios paauglystės laikotarpis yra mažai tyrinėtas, taip pat nėra aiškios ribos nuo kada prasideda jaunojo žmogaus brandos laikotarpis ir kur baigiasi ankstyvosios paauglystės amžius.
Rajeckas V. (1995) paauglystės laikotarpį skirsto į ankstyvąją paauglystę – 11 – 13-14m. ir vėlyvąją – 13-14 – 16m.,o 16-18m., jau laiko ankstyvąją jaunyste.
Paauglystės pabaiga tiksliai nenustatoma, mat ji baigiasi tada, kai individas visiškai subręsta lytiškai, psichiškai ir socialiai, sugeba prisiimti atsakomybę. Psichologiniu požiūriu šis pereinamasis laikotarpis baigiasi tada, kai individas randa savo tapatumą, susikuria savo vertybių sistemą arba numato, kokia ji galėtų būti, sugeba užmegzti ir palaikyti tarpusavio draugystės bei meilės santykius, numato savo ateities planus (Vaičiulienė A., 1998; Almonaitienė J., 2001; Myers D., 2000; Žukauskienė R., 1996).
Valstybiniai juridiniai dokumentai ir įstatymai (taikomoji teisė) paauglystės laikotarpiu įvardija „amžių nuo 14 iki 18 metų, jei nėra nustatyta kitaip“. Galime kalbėti apie statistinius vidurkius, tačiau kiekvienas atvejis yra unikalus, kadangi jaunuolio branda priklauso nuo klimatinių, etninių, socialinių, genetinio paveldimumo ir kitų veiksnių (Waber D.P., 1982).
Eriksonas įvertino somatinių, asmeninių, socialinių ir kultūros veiksnių įtaką asmenybės vystymuisi. Jis akcentavo, kad kiekvienoje vystymosi stadijoje, kuri tęsiąsi tam tikrą amžiaus tarpsnį, žmogui iškyla specifinės problemos (raidos krizė), nuo kurių išsprendimo priklauso tolimesnis asmenybės vystymasis. Remiantis Eriksono teorija, paauglystė – tai tapatumo arba vaidmenų sumaišties periodas. Eriksonas lemiamais raidos proceso veiksniais laikė ne tik paties individo brendimą ir vidinį dinamizmą, bet tokią pat reikšmę skyrė socialinės aplinkos sąlygoms. Psichoanalitikas paauglystę vertina kaip svarbiausia formuojantis tapatumui. ,,Tik paaugliui suteikiama tiek daug laiko tyrinėti, įsivaizduoti ir eksperimentuoti su savo tapatumu. Jis, norėdamas išspręsti kylančias problemas, turi nemažai laiko svarstyti, mąstyti….’’ (R.Žukauskienė,1996 p.316)
Pasak Z. Froido psichoseksualinės raidos teorijos, žmogaus vystymasis ir branda glaudžiai susiję su psichoseksualine energija libido. Paauglystėje šie impulsai reaktyvuojasi ir, jei jie efektyviai pakeičiami ir sublimuojami, žmogus pereina į brandos – genitalinę – stadiją. Nuo vaikystės iki paauglystės vaikas pereina keturias vystymosi stadijas, o jo vystymasis užsibaigia apie 16m., – genitalinėje stadijoje. Prieš brandą vaikas būna narciziškas ir gauna pasitenkinimą stimuliuodamas savo kūną. Kiti žmonės reikalingi poreikių patenkinimui tik todėl, kad jie pateikia papildomas kūno malonumo formas. Per paauglystę dalis tokios savęs meilės, arba narcizmo, transformuojasi į tikrų objektų pasirinkimus. Tada žmogus myli kitus altruistiškai, o ne dėl egoistinių ar narcistinių priežasčių. Paauglystės gale toks į išorę nukreiptas libido stabilizuojasi įprastinėse pakeitimo formose, sublimacijose ir identifikacijose, tokiose kaip socializacija, grupinė veikla, karjeros planavimas, ruošimasis šeimai ir pan. Taip žmogus iš malonumų siekiančio, narcistinio kūdikio pasikeičia į realybėn orientuotą, socializuotą suaugusį. Pregenitaliniai ( priešgenitaliniai) impulsai nėra pakeičiami genitaliniais, bet susimaišo su jais. Pagrindinė biologinė šios stadijos funkcija – reprodukcija. Psichologinės savybės padeda siekti šio tikslo, užtikrindamos žmogui saugumą ir stabilumą.( Myers D. G, 2000)
Tuo tarpu analitinės psichologijos atstovas K. G. Jungas teigė, jog tik paauglystės brendimo metu psiche ( žmogaus vidinis aš, siela) įgyja tam tikrą formą ir turinį. Tai žmogaus psichinis gimimas, kuris sukelia daug problemų ir žmogui reikia prie to prisitaikyti. Vaikystės fantazijos turi baigtis, nes paauglys susiduria su realybės reikalavimais. Nuo to laiko iki jaunystės žmogus yra užsiėmęs paruošiamąja veikla – mokslų baigimas, karjeros pradėjimas, vedybos, šeimos sukūrimas. Todėl žmogus telkiasi ties išoriniu pasauliu, taigi, tuo metu vyrauja ekstravertiškoji orientacija. Tuo laiku dominuoja sąmonė ir gyvenimo tikslas yra užsitikrinti sau saugią ir tinkamą vietą pasaulyje. Jaunam žmogui tai audringas periodas, nes gyvenimas jam meta iššūkius, plečiasi jauno žmogaus horizontai ir laimėjimai. ( Myers D. G, 2000)
Biheiviorizmo krypties atstovai teigia, jog vystymasis yra sąlygojamas įvairių pastiprinimo schemų. Taip susiformuoja specifiniai reakcijų modeliai, kurie yra įtakojami konkrečių aplinkos pastiprinimų. Vaikas skatinamas materialinių apdovanojimų, tokių kaip maistas, ir socialinių, tokių kaip pagyrimas. Naujas elgesys įgyjamas per nuoseklios aproksimacijos procesą. Vaikas tampa emociškai nepriklausomas išsivysčius stabilioms reakcijoms, kurioms reikalingas tik atsitiktinis pastiprinimas. Tačiau bet kuris elgesys vėliau gali būti pakeistas, parinkus atitinkamus pastiprinimus. ,,Žmogų augti skatina ir tam sąlygas sudaro besąlygiškos pagarbos nuostata, t.y. vertinantis, ne smerkiantis ar teisiantis, bet priimantis požiūris į jo jausmus, poreikius, norus, jo pasirinktas vertybes, tokioje aplinkoje žmogus vis labiau tampa pats savimi: jis ,,nusimeta’’ kaukes, atsisako,,fasadinio’’elgesio, jam primestų nuomonių bei įsitikinimų, eina tikrosios savasties link’’(V.Lepeškienė,1996,p.14). Mokytojas turi padėti paaugliui tapsmo procese ir į jį žiūrėti, kaip į unikalų, nepakartojamą, todėl besąlygiškai vertingą. Nieko negali būti blogiau, kaip bausti žmogų norint jį ko nors išmokyti. Tik pozityvi pažiūra visada suteikia jėgų veiklai. V. Satir nuomone,visų tarpusavio nesusipratimų, nesugebėjimo mokytis ir ilgalaikių asmenybės problemų pirmoji priežastis – nelygiateisiškas bendravimas.
Paauglys pereina prie asmeninės, individualios pažiūrų sistemos,kuri panaudojama jo gyvenimiškai patirčiai interpretuoti. Šiuo požiūriu yra įdomi Adlerio ,,gyvenimo stiliaus teorija’’, kurioje iškeliamos individualios žmogaus galimybės, individualios pažiūros. ,,Prasmingas savęs atradimas priklauso nuo didėjančio protinio brendimo laipsnio, savo galių bei talentų tobulėjimo ir pasaulėžiūros plėtotės. ’’(G.Butkienė, A.Kepalaitė, 1996,p.64).
J. Piaget (1896-1980)- kognityvinės psichologijos perspektyvos autorius, sukūręs intelektinio vystymosi teoriją. Jo nuomone pažintiniai procesai ir mąstymo raida yra ne tiek pastiprinimo iš aplinkos rezultatas ar išmoktų dalykų kiekio atspindys, bet daugiau priklauso nuo kokybiškai pasikeitusių vaiko sugebėjimų. 12 metų vaikas pasiekia formalių operacijų intelekto stadiją, būdingą ir suaugusiems. Jie sugeba kelti hipotezes, logiškai ir abstrakčiai mąstyti, prognozuoti, dažnai pervertina savo sugebėjimus. Pagrindiniais psichiniais procesais, lemiančiais vaiko pažintinę raidą, Piaget laiko adaptaciją (kadangi nauja patirtis suteikia papildomos informacijos, žmogus adaptuoja savo mąstymą, kad galėtų priimti naujas mintis, tai prisitaikymas), asimiliaciją (tai naujos probleminės situacijos įjungimas į kitas situacijas, kurias vaikas jau gali išspręsti nekeisdamas jau turimų veiksmo schemų), akomodaciją (turimų schemų pakeitimas naujam uždaviniui spręsti) ir vyraujantį principą – pusiausvyrą ( tai toks asimiliacijos ir akomodacijos tarpusavio santykis, kuris įgalina adaptaciją).

Kognityvinės raidos samprata

„Raida – tai progresuojantys ir nuoseklūs motorinės, kognityvinės, socialinės, kalbos bei adaptacinio elgesio plėtotės pokyčiai. Visavertė raida galima tik tuo atveju, jeigu minėtų raidos sferų branda atitinka psichofizinį amžių ir jų tarpusavio sąveika garantuoja tolesnę individo raidą. Pavyzdžiui, jeigu motorinės funkcijos yra nepakankamai subrendusios, vaikas negalės pradėti vaikščioti, sumažės gebėjimas pažinti aplinką, joje veikti, sulėtės jo sensorinių sistemų integracijos procesai“ (L. Radzevičienė, „ Vaikų, turinčių spec. poreikių psichosocialinė raida“ 2003, p.10).
Kognityvinė raida yra viena iš trijų pagrindinių žmogaus raidos plotmių , kurių harmoninga dinamika sąlygoja raidos pilnavertiškumą:
1) fizinė raida – tai vaiko bendrosios motorikos, smulkiosios motorikos ( akies, rankos, artikuliacinė), fiziologinių procesų tiek viduje, tiek išorėje ( kaulų ir raumenų sistemų, endokrininių liaukų pokyčiai), somatinės būklės kaita biologinės brandos procese.
2) kognityvinė raida – tai suvokimų ir jų atpažinimo bei įprasminimo lygmuo, mąstymo, atminties, užduočių sprendimo bei komunikacijos galių plėtotė psichinės brandos procese.
3) Psichosocialinė raida – tai asmenybės struktūros, adaptacijos galimybių, tarpasmeninių santykių, socialinių bei savitvarkos įgūdžių kaita individo socializacijos procese.
(L. Radzevičienė, 2003).
Piaget ir kitų kognityvinės teorijos šalininkų nuomone, pažintiniai procesai ir mąstymo raida yra ne tie pastiprinimo iš aplinkos ar išmoktų dalykų kiekio atsp9indys, bet daugiau priklauso nuo kokybiškai pasikeitusių vaiko sugebėjimų. Piaget sudarė raidos stadijų seką, kuri apibudina vaiko intelekto raidą. Jis skyrė keturias pagrindines raidos stadijas. Visų stadijų pobūdis yra skirtingas ir atspindi naujus vaiko pažintinius sugebėjimus, kurie kiekvienos stadijos yra kokybiškai skirtingi:
• Nuo gimimo iki 2m. Sensomotorinė stadija. Vaikas aplinkai pažinti naudoja jutimus ir motorinius sugebėjimus. Šis periodas prasideda refleksais, o baigiasi sensomotorinių sugebėjimų kompleksine kombinacija. Vaikas įsisąmonina, kad objektai gali egzistuoti ir tada, kai jis jų negali matyti. Pradeda prisiminti ir įsivaizduoti.
• Nuo 2 iki 6m. Priešoperacinė stadija. Vaikas pasaulį pažinti naudoja simbolinį mąstymą, o taip pat ir kalbą. Mąstymas yra egocentriškas. Vaizduotė labai išlavėjus. Vaiko mąstymo centracija ir egocentrizmas mažėja, jis pradeda suprasti kitų požiūrį.
• Nuo 7 iki 11 m. Konkrečių operacijų stadija. Vaikas supranta ir taiko logines operacijas ir principus savo patirčiai ar suvokimams paaiškinti. Naudodamasis loginiais sugebėjimais, vaikas mokosi suprasti masės, svorio, skaičių tvermės ir kitas konkrečias operacijas.
• Nuo 12m. Formalių operacijų stadija. Paauglys arba suaugęs žmogus sugeba mąstyti abstrakčiomis ir hipotetinėmis sąvokomis. Paauglys dažnai pervertina savo naują sugebėjimą ir yra linkęs manyti, kad niekas taip gerai ir giliai nesupranta pasaulyje vykstančių procesų kaip jis.
Piaget teigė, kad galutinis mąstymo raidos tikslas yra jo visiška loginė pusiausvyra, kuri yra pasiekiama tik formalaus operacinio mąstymo stadijoje. Vaiko mąstymo raida ir vyksta formalaus operacinio mąstymo linkme. Susiformavus šiam mąstymo tipui, pasiekiamas aukščiausias mąstymo lygis. Piaget teigė, kad nedidelis mąstymo operacijų kiekis sudaro labai įvairių mąstymo epizodų pagrindą. Jis taip pat domėjosi tuo, kaip atskiros dalys yra susijusios į visumą ir kokie jų tarpusavio ryšiai, bei tuo, kaip ankstesnės stadijos yra susijusios su vėlesnėmis. Mokslininkas teigė, kad individui augant, jo protinių struktūrų pobūdis kinta, nes kiekvienas asmuo siekia protinės pusiausvyros, t.y., tam tikro balanso tarp priešingų jėgų. Tai reiškia, kad kiekvienas asmuo siekia suprasti tarpusavyje konfliktuojančius suvokimą ir patyrimą. Žmogui reikia schemos, kuri sukurtų harmoniją tarpo jo minčių ir jo patirties. Schema yra pažintinė struktūra, ji asimiliuota veiksmus ir daiktus. Galima teigti, jog schema yra organizuotas elgesio modelis; jis atspindi tam tikrą sąveikos su aplinka būdą. Vykstant kognityvinei raidai, intelektui tobulėjant, schemos kuriamos ir keičiamos. Žmogus netenka pusiausvyros, jeigu tradicinės schemos negali atspindėti, išreikšti jo įgyjamos patirties tam tikru momentu. Periodai, kai vaikų ar suaugusiųjų mąstymas yra praradęs pusiausvyrą, gali kelti nerimą, nes suprantama, kad senos idėjos yra neteisingos. Tačiau tai ir yra protinio augimo periodai. (Žukauskienė R., 1996)

Kognityvinės raidos aspektai vėlyvojoje paauglystėje

Mąstymas

Dauguma psichologų suvokė, jog kalbėti apie vientisą intelektą, neatsižvelgiant į visumą užduočių, kuriuos tenka spręsti žmonėms įvairiose gyvenimo situacijose, būtų klaidinga. Juk iš tikrųjų, gero matematiko intelektą lyginti su gero futbolininko, gal ir nebūtų teisinga. Kiekvienas žmogus savo kasdieniniame gyvenime veikia savitai (Mortensen, E. L, 2003).
Kiti mokslininkai, pavyzdžiui Gilford’as, 1959 metais išskyrė 120 intelekto veiksnių. Psichologai, vėlgi, pamanė, jog kai kurios užduotys reikalauja konkretaus, kitos – abstraktaus intelekto. Konkretus, arba praktinis intelektas padeda mums spręsti kasdienes užduotis ir orientuotis kasdieniniame bendravime. Ėjimas apsipirkti, sąskaitų pildymas, laikymasis įprastų procedūrų ir elgsenos šablonų. Abstraktus – padeda operuoti žodžiais ir sąvokomis. (Williams W. M, 2002).
Piaget teigia, kad yra du pagrindiniai požymiai skiriantys formalų operacinį mąstymą, būdingą paaugliui, nuo vaikui būdingo konkretaus operacinio mąstymo. Tai yra hipotetinis – dedukcinis ir propozicinis ( teoretinis) mąstymo būdas(Žukauskienė R., 1996).
Hipotetinis – dedukcinis mąstymas: susidūręs su problema, paauglys vadovaujasi bendra teorija, apimančia visus galimus veiksnius, nuo kurių priklauso rezultatas. Ja remdamasis jis sukuria specifines hipotezes, kurios gali būti pritaikomos tai situacijai, ir po to sistemingai jas tikrina, ieškodamas, kuri iš jų pasireiškia konkrečiu atveju. Taigi paauglio problemų sprendimo strategijos prasideda nuo galimybės ir nuo jos pereinama nuo realybės, o konkretaus operacinio mąstymo stadijos metu vaikas pradeda nuo realybės, bet, kai akivaizdžiausi tarpusavio ryšiai nepasitvirtina, jis nesugeba sugalvoti naujų alternatyvų ir negali problemos išspręsti. Vėlyvojoje paauglystėje manipuliacijos su informacija ir eksperimentai bei formuluojamos hipotezės tampa jau sudėtingesni, liečia brandesnes problemas. Teorinis samprotavimas. Antras svarbus formalaus operacinio mąstymo požymis yra tai, kad jis yra propozicinis. Paauglys gali nukreipti dėmesį į žodinį tvirtinimą ir vertinti jo vidinį, loginį validumą, neatsižvelgdamas į realaus pasaulio aplinkybes. Ir priešingai, vaikas, kuriam būdingas konkretus operacinis mąstymas, gali įvertinti teiginių logiškumą tik palygindamas juos su konkrečiais, akivaizdžiais faktais. (Žukauskienė R., 1996).
Piaget J. (2002) požiūriu, prasidėjus formalaus operacinio intelekto stadijai, paauglys jau sugeba samprotauti taip, kaip mokslininkas, ieškantis sprendimo, o prasidėjus konkretaus operacinio mąstymo stadijai – jau gali “operuoti realybe”. Todėl paauglio mąstymas yra visiškai abstraktus, nes jis gali sukurti naujas, bendresnes logines taisykles, naudodamas vidinę refleksiją ir manipuliuodamas mintimis. Pradėjęs logiškai abstrakčiai mąstyti, paauglys labai daug laiko praleidžia mąstydamas ir konstruodamas milžiniškas sistemas, susijusias su religija, etika ir kitais filosofiniais klausimais. Jaunų žmonių sugebėjimas mąstyti apie tai, kaip viskas turėtų būti, užuot apsiribojus tuo, kas yra, leidžia jiems būti idealistais. Tačiau dėl ribotos gyvenimiškos patirties jų teorijos dažnai yra naivios ir nesudėtingos.
Piaget J. (2002) nuomone, paauglio reikalavimas, kad realybė visiškai paklustų jo idealistinėms konstrukcijoms, rodo atsiradus naują egocentrizmo formą. Formalus operacinis egocentrizmas pasireiškia tuo, kad paauglys rigidiškai tvirtina, jog tik įgyvendinus jo milžinišką idealistinę pasaulio sistemą, pasaulis taps geresne vieta gyventi. Taigi formalios operacinės struktūros įgalina vaikus adekvačiai reprezentuoti užduotis, reikalaujančias dedukcinio samprotavimo. Jis pastebėjo, kad hipoteziškai samprotaujant, formalių operacijų pagrindu, paaugliai geba spręsti užduotis, suformuluotas pasitelkus konkretų, specifinį kontekstą ar situaciją. Tokio amžiaus paaugliai yra linkę mąstyti apie konkretaus ar specifinio ryšio būtinumą.
Pradėję logiškai mąstyti, paaugliai jau pastebi kai kurių žmonių mąstymo prieštaringumą, supranta, kad kartais nesiderina žmonių idealai ir jų veiksmai. Naujai atsiradęs mokėjimas atpažinti veidmainystę skatina karštai ginčytis su tėvais ir tyliai sau pasižadėti neatsisakyti savųjų idealų. Dažnai paaugliai galvoja, kad jų asmeninis patyrimas yra unikalus ir kad jų tėvai bei draugai (kurie yra patyrę tą patį) tiesiog negali suprasti, ką reiškia skirti pasimatymą ar nekęsti mokyklos (Smetana, Judith G.1989).

Suvokimas

Vėlyvojoje paauglystėje ryškūs suvokimo ir savęs įvertinimo pokyčiai. Pagal Pulkkinen’ą, socialiniai lūkesčiai ir formuoja tokį poreikį – t.y. pasiekti emocinę ir ekonominę nepriklausomybę, įgyti įgūdžius, kurie reikalingi pasirinkti darbui, specialybei ar santuokai. Draugystės daug stabilesnės. Paauglių draugų grupelės jau neapsiriboja savo lytimi ir tik buvimu. Vis labiau išryškėja bendraminčių, su kuriais galima kažkuo užsiimti ar kažką nuveikti, svarba. Didėja susidomėjimas priešingos lyties atstovais. Tęsiantis brandos procesui, iškyla savivertės ir integracijos į visuomenę reikšmingumas (Pikūnas J., Palujanskienė A., 2000;Thomas R., 2000; Vaičiulienė A., 1998; Bernstein, R. M. 1980).
Suvokimo procesų suintelektualinimas yra būtina sąlyga sėkmingai išmokti bet kurią medžiagą, taip pat ir vaizdinę: brėžinius, schemas, piešinius. Gana dažnai paaugliai nesidomi tokia medžiaga, neįvertina jos reikšmės. Tačiau jų suvokimas jau yra išsivystęs taip, kad mokėdamas teoremą jis gali „ matyti “ brėžinį ir jį „ perskaityti“, t.y., jame atpažinti ir išskirti tam tikrus ryšius ir priklausomybes. Taigi, suvokime esminiai pokyčiai vyksta tame, jog sugebama išskirti svarbiausius ryšius ir priklausomybes tarp įvairaus pobūdžio informacijos: vaizdinės ir abstrakčios, konkrečios ir apibendrintos, siejant teoriją ir praktiką (Mortensen, E. L, 2003).

Atmintis

Paplitęs jaunesniųjų paauglių savarankiškumo trūkumas – polinkis medžiagą įsiminti ( o ne suprasti) ir įprotis mokytis daug kartų kartojant. Paauglystės laikotarpiu atmintis intelektualiąja. Palyginti su jaunesniais paaugliais, vyresniųjų atminties procesuose pastebimi šie pokyčiai:
Daugėja tarpiško įsiminimo būdų ir jų taikymo atvejų; daugiau paauglių taiko tuos būdus; mneminių būdų taikymas darosi vis sąmoningesnis, tikslingesnis, kryptingesnis. Nuo mokėjimo panaudoti įsiminimo būdus tiesiog priklauso įsiminimo bei atgaminimo produktyvumas. Svarbiausias naujas atsirandantis atminties aspektas yra medžiagos turinio, jos savitumo ir vdinės logikos analizė. (Žukauskienė R., 1996).

Kalba

Išskirtinę reikšmę mąstymo procesams turi kalba ir kalbėjimas. Kalbos žodžiai ir sakiniai dalyvauja įtvirtinant mastymo bendrąsias sąvokas bei teiginius. Žodinės formuluotės padeda geriau apibrėžti problemas, pasiekti loginės protavimo tvarkos ir kt. Tačiau žmogus susiduria ir su įvairiais neverbaliniais uždaviniais, kurie sprendžiami remiantis tikrovės vaizdiniais, schemomis, emocijų pažadintu apibendrintu intuityvumu ir patyrimu ir kt. (Kaufman, A. S., 2001; Shavit, Y., 1988). Abstrakčius protinius sugebėjimus paauglys sugeba pritaikyti, naudodamas kalba pagrįstas reprezentavimo sistemas, kurios yra visiškai atskiros nuo konkrečios realybės ( tokias, kurios egzistuoja, pavyzdžiui, aukštojoje matematikoje), ir kalbos dėka formuluodamas tokias prielaidas, kurios yra susijusios su abstrakčiomis sąvokomis ( „ Kas yra tiesa?“, „Kaip laisvė susijusi su demokratija?‘) (Žukauskienė R., 1996).
Paauglystėje vyksta aktyvus verbalinis vystymasis. Kai kurie tyrėjai teigia, kad verbalinis, kalbos vystymasis vyksta visą gyvenimą. Paauglystės laikotarpiu kalbos aspektai kaip sintaksė ( atskirų ženklų sąsajų ir formuluojamų prasmingų ženklų grandinės sudarymo taisyklės), semantika ( ženklo reikšmės, jo turinio ir formos ryšys) skiriasi priklausomai nuo grupės, aplinkos kurioje paaugliai būna. Labai skiriasi bendravimas esant bendraamžių ir tėvų aplinkose. Dėl šių skirtumų kalbos raida vyksta gana skirtingai, gali būti labai skirtingo išsivystymo lygio. Tačiau vėlyvoje paauglystėje jau galima įžvelgti kokia pastovesne kryptimi vystosi tiek verbalinės, tiek neverbalinės kalbos įgūdžiai. (Nippold, M. A, 2000; Ballaban-Gil K., 1996).
Sukurtas fantazijų arba pateiktas žiniasklaidos idealas įtakoja paauglio saviraišką. Pagal jį paauglys rengiasi, kalba, elgiasi, imituoja manieras ir t.t. Ankstyvoje paauglystėje dažnai iššaukianti, išskirtinė „saviraiška“ bei bendravimas, vėlyvoje paauglystėje netenka dalies ekscentriškumo, o stereotipinius ar žargono išsireiškimus keičia nuosaikesnė, nuosavomis mintimis pagrįsta kalba. (Fabes R.A., 1987; Ritter, Ellen M., 1981).
Kalba tarnauja kaip visuomenę siejantis faktorius, o kalbos įgūdžių stoka ar neraštingumas gimdo susvetimėjimą tarp žmonių. Todėl kalba taip svarbi žmogaus socialinei raidai įtakoja ir kognityvinio vystymosi galimybes. Nesugebėjimas ar negalėjimas vartoti savo gimtosios ar užsienio kalbos laikomas vienu didžiausių nepatogumu bendraujant, dalyvaujant socialinėje – pažintinėje veikloje. Žvelgiant giliau, ši problema yra susijusi ir su neverbalinės komunikacijos sunkumais, t.y., komunikacijos įvairiomis užuominomis, gestais bei kūno, rankų ir veido išraiškomis. Pavyzdžiui, Tuffs ir Tudor 1990 metais atliko eksperimentą , kuriuo buvo bandoma išsiaiškinti skirtumus begarsio filmo suvokime britams gimtąją anglų kalba ( viena grupė) ir britams, kurių gimtoji kalba buvo ne anglų ( trys skirtingų kultūrų grupės). Eksperimento rezultatai parodė, jog britams, kurių anglų kalba nebuvo gimtoji, buvo sunkiau atpažinti ir panaudoti vizualines užuominas palyginus su britais, kurių anglų kalba buvo gimtoji. (Govinda Shrestha, 1997) .
Taigi vėlyvojoje paauglystėje, susiformavus sudėtingesnėms mąstymo bei suvokimo formoms, žmogus mokosi bendrauti subtilesniu, sudėtingesniu būdu, o taip pat mokosi išreikšti daug subtilesnius dalykus. Tokia nauja mąstymo galia išryškėja, kai paaugliai svarsto ir diskutuoja tokiomis abstrakčiomis temomis, kaip žmogaus prigimtis, gėris ir blogis, tiesa ir teisingumas (Chiappetta, Eugene L.,1975).

Kognityvinės raidos įtaka bendrame vėlyvosios paauglystės raidos kontekste

Pažintinei vėlyvojo paauglio raidai turi įtakos ir psichosocialinė raida. Vėlyvosios paauglystės laikotarpiu kalbama mokyklos baigimą, šio amžiaus tarpsnio jaunimas orientuotas į ateitį. Jie vis realistiškiau supranta suaugusius. Dabar paaugliai nori diskutuoti, nori kartu su suaugusiais aptarinėti savo pasirinkimus ir problemų sprendimo kelius. Dabar paauglys jau nebe taip smarkiai orientuotas į savo grupę, į pirmą vietą iškyla jo paties motyvai, jo elgesys, jo vertinimai bei veiksmai. Būtent šiuo periodu jauni žmonės labai išplečia pažinimo ir interesų ratą, išsiugdo naują požiūrį į gyvenimą (Klaczynski P., 2000).
Šiuo metu vyksta patys reikšmingiausi pasirinkimai. Paauglys įvertina savo ateitį. Paauglystėje ir jaunystėje neišvengiamai tenka rinktis profesinio mokymosi bei veiklos kelią. Profesinis apsisprendimas, profesinių ketinimų formavimasis ar net jos pasirinkimas tiesiogiai nesusijęs su interesais, bet apsispręsti gali tik asmenybė suformavusi aukšto lygio profesinius interesus (Shayer, M. 1987; Papini, R. 1987). Beje, egzistuoja nuomonė, kad „dideliam vaikui” nebereikia tėvų dėmesio tiek daug, kaip mažam. Tačiau taip nėra. Dažnai pasitaiko, kad bebaigiantį mokyklą jaunuolį apima depresija, neurozė – tai dėl artėjančios pilnametystės, artėjančios atsakomybės už save kaip suaugusį – taip atsitinka tiems vaikams, kurie bijo užaugti. Jaunuolis visą laiką turi jausti šeimos paramą, jam reikia padėti galutinai užaugti ir nepalikti gąsdinančiu ateities planavimo periodu vieno (Pikūnas J., Palujanskienė A., 2000;Thomas R., 2000; Vaičiulienė A., 1998).
Teoretikas Erikas Eriksonas tvirtina, kad kiekviena gyvenimo stadija turi savo „psichosocialinę“ užduotį. Paaugliai stengiasi praeities, dabarties ir ateities galimybes sujungti į aiškesnį savivaizdį. Jie svarsto: „Kas aš esu? Kaip aš noriu gyventi? Kokios vertybės svarbiausios gyvenime? Kuo aš tikiu?“ Šį poreikį giliau save suvokti Eriksonas vadina paauglių „tapatybės paieška“ (Bybee, A.1991).
J.Piaget teigia, kad būtent dėl kokybinių pažintinių pokyčių jaunas žmogus siekia savo integracijos į visuomenę. Vėlyvosios paauglystės amžiuje paauglys yra peržengęs paprasto operacinio mąstymo barjerus, laisvai naudojantis kombinacinį svarstymą ir sugebantis į realijas pažvelgti abstrakčiai ir atitrauktai. Šiuo laikotarpiu žmogus laisvai gali įsijausti į kito žmogaus išgyvenimus, įsigilinti į visuomenės krizes ir spręsti globalines problemas. Tokiu būdu jis jaučiasi pilnaverčiu visuomenės nariu, nes tiki, kad jo nuomonė yra viena iš svarbiausių ir originaliausių.
Vienas iš pagrindinių psichosocialinės raidos veiksnių yra tai, kad paauglys ieško savo tapatumo. Intuityvūs socialiniai lūkesčiai, asmenybės brendimas formuoja suaugusiojo elgesį. Kiekvienas naujas išgyvenimas paaugliui yra labai svarbus ir tai atspindi jo saviraiškos poreikius. Paauglio tapatumo ieškojimas matomas jo troškime būti išskirtiniu, vieninteliu ir unikaliu, ir tuo pačiu priimtu ir pripažintu kitų. Tai vyksta todėl, kad kiekviena nauja emocinė banga ar naujas suvokimas jam atrodo vienintelis, nutinkantis išskirtinai tik jam (Neff, Kristin D. ,2002).
Vėlyvojoje paauglystėje, kai daugelis pradeda lankyti universitetus arba dirbti visą dieną, atsiranda naujų galimybių išmėginti naujus vaidmenis. Vyresniųjų kursų studentų tapatybė jau yra aiškesnė negu pirmakursių. Jų tapatybė apima vis labiau teigiamą savivaizdį. Eriksonas įsitikinęs, kad kai kurie paaugliai anksti suranda savo tapatybę, paprasčiausiai perimdami tėvų vertybes bei lūkesčius. Kitų tapatybė gali būti negatyvi t.y. priešinga tėvams ir visuomenei, bet atitinkantį tam tikrą bendraamžių grupę, pavyzdžiui, tokią, kur visi yra arba skustomis galvomis, arba dažytais ir sušiauštais plaukais. Treti niekada nesuranda savęs ar niekam tvirtai neįsipareigoja (Ozorak, 1986). Daugumai tapatybės paieškai tęsiasi ir po paauglystės bei atsinaujina vėliau gyvenimo permainų metu (Moore, R, 1979; Almonaitienė J., 2001; Myers D., 2000; Žukauskienė R., 1996).
Artimumo raida. Paaugliai, formuodami savo tapatybę, pradeda atsiskirti nuo tėvų. Dažnai jie tampa tokie, kokie jų draugai – „kaip visi“. Tik nedidelei mažumai tėvų ir jų paauglių tai reiškia tikrąjį susvetimėjimą. Daugumai barnių lygio nesutarimai nėra destruktyvūs (Almonaitienė J., 2001; Myers D., 2000; Žukauskienė R., 1996; Williams, Susan,2001).
Nepakankamai sugebėdamas apsisaugoti nuo kitų žmonių norų ir požiūrių bei nesugebėdamas suvokti, kas jis yra ir kuo tampa, paauglys lengvai pasiduoda kitų, ypač ekspresyvių, žmonių įtakai. Ne tik ankstyvosios, bet ir vėlyvosios paauglystės laikotarpiu yra didelis fanatizmo pavojus, kadangi paauglys paprastai dar nėra išmokęs valdyti savęs ir gali būti nesunkiai įtraukiamas į įvairių įtakų sūkurį. (Bokemiūlis J. , 2000; Gučas A., 1990; Almonaitienė J., 2001; Myers D., 2000; Žukauskienė R., 1996).
Dar vienas iš aktualiausių raidos aspektų, įtakojamų kognityvinio vystymosi tokiame tarpsnyje – psichoseksualinės raidos problemos. Jaunuoliai anksti pradeda lytinį gyvenimą, paprastai dažniau keičia lytinius partnerius, bando pamėgdžioti komercinės kultūros siūlomus lyčių tapatumo stereotipus, nors kognityviai dar nėra tam pasiruošę. Toks per ankstyvas seksualinis gyvenimas gali smarkiai traumuoti besivystančią asmenybę, iškreipti sveiką suvokimą ir mąstymą. Nors seksualiai smalsūs esti visų visuomenės sluoksnių bei kultūrų paaugliai, bet tie, kurie turėjo palankesnes bei platesnes galimybes kognityviniam vystymuisi, savo seksualinį gyvenimą yra linkę atidėti vėlesniam amžiui – vėlyvajai, o ne ankstyvajai paauglystei.( Kleiner, E., 1992).
Paauglio fiziologija yra didžiausias atradimas jam pačiam. Kintantis kūnas kelia didelį nesaugumo jausmą, baimę, bet tuo pačiu ir žadina lūkesčius – greitai tapsiu suaugęs, greitai tapsiu pilnavertis. Eksperimentai, nešantys pastovų, nekintantį rezultatą, yra mokslo variklis. Taip pat ir asmens raidai eksperimentavimai ir ieškojimai yra tobulėjimo garantas. Todėl nenuostabu, kad paauglys ypatingai domisi savo kūnu, pergyvena dėl viso, kas jam nutinka. Kūno prigimty įrašyti instinktai reikalauja būti ištirtais, pažintais protu. Fizinė raida vėlyvosios paauglystės amžiuje paprastai baigiasi ir paauglys pagaliau gali save fiziškai suvokti jau kaip pastovų ir daugiau ar mažiau stabilų fizinės išvaizdos ir būklės prasme. Anksčiau didelis dėmesys skirtas savo išvaizdos kaitai, išvaizdos ir fiziniams trūkumams , dabar krypsta socialinių ryšių vystymui ir savo asmenybės psichologinei analizei.

Išvados

1. Vėlyvosios paauglystės laikotarpio išskyrimas tampa sudėtingas. Skirtingoje literatūroje tas pats laikotarpis priskiriamas tiek paauglystės laikotarpio pabaigai, tiek suaugusio žmogaus brandos pradžiai.
2. Vienas svarbiausių vėlyvosios paauglystės atradimų yra ypatingai išreikšto ankstyvosios paauglystės egocentrizmo transformavimasis į empatiją bei objektyvumą. Paauglys intuityviai siekia savo svajonių ir idėjų realizacijos, tačiau kartu siekia ne konfliktuoti su visuomene, o į ją integruotis.
3. Hipotetinis – dedukcinis mąstymas pagrindžia būtinybę „paaugliškiems eksperimentams“ , savęs išbandymui daugybėje skirtingų vaidmenų, kas neretai yra stabdoma tiek pedagogų tiek tėvų. Tačiau tik tokiu būdu jaunulis gali patvirtinti hipotezes apie jam keliamų reikalavimų pagrįstumą, susidaryti objektyvias motyvacijas bei sveiką savivaizdį. Griežtai ribojant jaunuolio pažintinį lauką, stengiantis pateikti jau paruoštas tiesas, galima smarkiai sukliudyti kognityvinei raidai, ją iškreipti ar sulėtinti.
4. Teorinio samprotavimo dėka plečiasi kognityvinio vystymosi laukas, išvengiant tiesioginių žalojančių patirčių.
5. Tapatumas gali būti pasiekiamas tada, kai surandamas gyvenimo tikslas. Sėkmingai asmeninis tapatumas skleidžiasi, kai tampama visiškai funkcionuojančia asmenybe. Visiškai funkcionuojančia asmenybe tampama tada, kai žmogus atviras patirčiai ir taip gali tobulėti
6. Plėtojantis paauglių mąstymo gebėjimui, tobulėja jų socialinis supratingumas ir moraliniai sprendimai. Gebėdami mąstyti apie savo pačių ir kitų žmonių mąstymą, jie pradeda suprasti, ką kiti žmonės galvoja apie juos. Didėjant pažintiniams gebėjimams, daugelis paauglių pradeda galvoti apie tai, kas yra idealu, ir tampa gana kritiški visuomenės, savo tėvų ir savo trūkumų atžvilgiu. Brandžiai mąstyti nepradedama staiga, ir tuo, matyt, galima paaiškinti tą faktą, kad daugelis paauglių pervertina savo galimybes ir atsparumą narkotikams, alkoholiui ar palaidam lytiniam gyvenimui

Rekomendacijos

Suprantama, kad visuomenės raida ir civilizacijos pasiekimai, mokslinis progresas ir naujos metodikos vis labiau įtakoja jaunąją kartą sparčiau žengti pirmyn, lavėti ir pralenkti tuos, kurie gimė prieš juos. Dėl akceleracijos atotrūkis tarp kartų vis labiau didėja, o kartu vis labiau keičiasi sąlygos kognityvinės raidos aplinkybės. Nors tai ir atrodo gana akivaizdu, tačiau neretai sukelia skausmingą reakciją ir yra atmetama paauglio tėvų. Todėl, pirmiausia, šios gyvenimo aplinkybės ir turėtų būti natūraliai priimamos bei įsisąmoninamos tiek paauglio tėvams, tiek pačiam paaugliui.
Sekant trečiąją išvada, verta sudaryti galimybę jaunuoliams saugiam savęs išbandymui skirtinguose – tuo pačiu ir neigiamuose, asocialiuose – vaidmenyse, pvz., dirbtinai sukuriant sąlygas ar imituojant atitinkamą veiklą, o vėliau ją aptarti pagal paauglio vertybių skalę.
Psichologų pastebėtas tapatumo ieškojimas ir su juo susijusios krizės rodo, kad pažinimo visada trūks. Reikalinga saugi, ugdanti pagalba. Kitaip paauglys pasineria į savo pasaulį. Pasikliaudamas savo jėgomis, tikisi išspręsti visas užgriuvusias problemas. Kiekvienam visuomenės nariui yra svarbu išmokti būti tolerantišku ir kantriu. Natūralus paauglio vystymasis turi būti suprastas ir priimtas. Kritikuojant ir prieštaraujant supriešinamos kartos ir paskatinamas maištas. Paauglio fizinis brendimas laiko požiūriu lenkia dvasinį brendimą, nes jaunuolis į savo tapsmo įvykius nežiūri planingai, jis tik pasijunta kūnu bręstas, suaugęs, tad ir nepriklausomas. Nori elgtis nepriklausomai, bet negalvoja atsakingai. Vėliau jo laikysena surimtėja ir tampa atsakingesnė.
Greta laisvės, savarankiškumo ir nepriklausomybės polėkių, paauglys vis gi yra priklausomas nuo savo šeimos. Šis troškimas gyventi savarankiškai ir nesugebėjimas tai padaryti panardina jauną žmogų į menkavertiškumą ir „neįgalumą.“ Todėl šeimoje svarbiau ne klausinėti, ką tu darysi su savo gyvenimu ir pan., bet būti pasiekiamu bet kuriuo metu. Atsitraukimas yra būdingas paaugliui, bet gimdytojai turi likti kantrūs iki kol jam reikės.

Literatūra
Almonaitienė J. ir kt., Bendravimo psichologija, K., Technologija, 2001.
Baizerman, M. Can the First Pregnancy of a Young Adolescent Be Prevented? A Question Which Must Be Answered; Journal of Youth and Adolescence, 6, 4, 343-51, Dec 77
Ballaban-Gil K. Longitudinal examination of the behavioral, language, and social changes in a population of adolescents and young adults with autistic disorder. Pediatric neurology. 1996 Oct; 15 (3), pp. 217-23.
Berzonsky, Michael D.; Nurmi, Jari-erik; Kinney, Andrew; Tammi, Kaisa. Identity processing style and cognitive attributional strategies: similarities and difference across different contexts. European Journal of Personality, Mar/Apr99, Vol. 13 Issue 2, p105, 16p, 4 charts;
Bybee, Jane A.; Zigler, Edward. Self-Image and Guilt: A Further Test of the Cognitive-Developmental Formulation. Journal of Personality, Dec91, Vol. 61 Issue 4, p733, 13p, 2 charts; DOI: 10.1111/1467-6494.ep9202104577; (AN 9202104577)
Bokemiūlis J. Lytinė branda ir jos krizės, Lietuvos Valdorfo pedagogikos centro leidykla, Vilnius 2000
Boxer, Paul; Tisak, Marie S. Adolescents’ Attributions about Aggression: An Initial Investigation. Journal of Adolescence v26 n5 p561-75 Oct 2003
Butkienė G., Kepalaitė A. Mokymasis ir asmenybės brendimas. – Vilnius,1996.
Chiappetta, Eugene L. A Perspective on Formal Thought Development. Paper presented at the annual meeting of the National Association for Research in Science Teaching (48th, Los Angeles, California, March 1975)
Chilman, C.S. The Development of Adolescent Sexuality. Journal of Research and Development in Education, v16 n2 p16-26 Win 1983.
Dinklage, L. B. Adolescent choice and decision-making–a review of decision-making models and issues in relation to some developmental stage tasks of adolescence. Harvard Univ., Cambridge, MA. Graduate School of Education, 1966.
Fabes R.A. Contextual judgments of quality of life and adolescent cognitive development. Adolescence, 1987 Winter; Vol. 22 (88), pp. 841-8;
Fortosis, S.; Garland, K. Adolescent cognitive development, Piaget’s idea of disequilibration, and the issue of Christian Nurture. Religious Education, Fall90, Vol. 85 Issue 4, p631, 14p;
Gage N. L., Berliner D. C. Pedagoginė psichologija. – Vilnius, 1994.
Gruber, Enid; Chambers, Christopher V. Cognitive Development and Adolescent Contraception: Integrating Theory and Practice. Adolescence v22 n87 p661-70, Fall 1987
Gučas A. Vaiko ir paauglio psichologija. – Kaunas, 1990.
Yoos L. Adolescent cognitive and contraceptive behaviors. Pediatric Nursing, 1987 Jul-Aug; Vol. 13 (4), pp. 247-50;
Young, A.R.; Beitchman, J.H.; Johnson, C.; Douglas, L.; Atkinson, L.; Escobar, M.; Wilson, B.. Young adult academic outcomes in a longitudinal sample of early identified language impaired and control children. Journal of Child Psychology & Psychiatry & Allied Disciplines; Jul2002, Vol. 43 Issue 5, p. 635.
Kaufman, Alan S. WAIS-III IQs, Horn’s theory, and generational changes from young adulthood to old age. Intelligence; 2001, Vol. 29 Issue 2, p131.
Klaczynski P. Personal theories, intellectual ability, and epistemological beliefs: adult age differences in everyday reasoning biases. (eng; includes abstract) Psychology Aging, 2000 Sep; Vol. 15 (3), pp. 400-16; PMID: 11014705
Kleiner, E., Ashisha. TV, films, music, and sexuality. Mothering, Fall/Winter92 Issue 65, p28, 1/2p;
Lepeškienė V. Humanistinis ugdymas mokykloje. – V., 1996.
Marisa S., Golfo K., and ed. Trajectories of Adolescent Emotional and Cognitive Development: Effects of Sex and Risk for Drug Use. Cognitive Neuroimaging Laboratory, Harvard Medical School Review, Cambridge, Ann. N.Y. Acad. Sci. 1021: 363-370 (2004)
Myers D. G. Psichologija, V., Poligrafija ir informatika, 2000.
Moore, R. L.; Moschis, G. P. The Role of Advertising in Adolescent Consumer Learning., 1979 Consumer, n2 p16-26.
Mortensen, Erik Lykke; Andresen, Jente; Kruuse, Emil; Sanders, Stephanie A.; Reinisch, June Machover. IQ stability: The relation between child and young adult intelligence test scores in low-birthweight samples. Scandinavian Journal of Psychology; Sep2003, Vol. 44, p. 395.
Navaitis G. , Psichologinė parama paaugliui, Kronta, Vilnius 2001
Neff, Kristin D. Terry-Schmitt, Lisa N.1 Youths’ attributions for power-related gender differences: nature, nurture, or God? Cognitive Development; Apr2002, Vol. 17 Issue 2, p1185, 18p.
Ninio, Anat; The Effects of Cultural Background, Sex, and Parenthood on Beliefs About the Timetable of Cognitive Development in Infancy. Merrill-Palmer Quarterly, v34 n4 p369-88 Oct 1988 (EJ379156)
Nippold, Marilyn A. Language Development during the Adolescent Years: Aspects of Pragmatics, Syntax, and Semantics. Topics in Language Disorders, Feb2000, Vol. 20 Issue 2, p. 15.
Ozorak, Elizabeth Weiss The Development of Religious Beliefs and Commitment in Adolescence. Paper presented at the Annual Convention of the American Psychological Association (94th, Washington, DC, August 22-26, 1986).
Papalia D. Human development. – New York, 1995.
Papini, Dennis R.; And Others, Higher Education and Cognitive Developmental Changes in Adulthood: An Integration of Logic and Experience. 1987 (ED279957)
Piaget J. Vaiko kalba ir mąstymas : vaiko logikos tyrinėjimai. – Vilnius, 2002.
Pikūnas J., Palujanskienė A. Asmenybės vystymasis. – Kaunas, 2000.
Radzevičienė L. Vaikų, turinčių spec. poreikių psichosocialinė raida ŠU 2003
Rajeckas V. Asmenybės raida ir ugdymas . – V., Asveja, 1995
Reimer, K. Committed to Caring: Transformation in Adolescent Moral Identity. Applied Developmental Science, Jul2003, Vol. 7 Issue 3, p129, 9p;
Rycek, Robert F.; Stuhr, Sherry L.; McDermott, Jacci; Benker, Jennifer; Swartz, Michelle D.; Adolescent Egocentrism and Cognitive Functioning during Late Adolescence. Adolescence, v33 n132 p745-49 Win 1998.
Ritter, Ellen M. The Social-Cognitive Development of Adolescents: Implications for the Teaching of Speech. Communication Education v30 n1 p1-10 Jan 1981.
Roodenburg, John. Cognitive style: a psycholexically-derived personality-centred model. European Journal of Personality, Mar/Apr2003, Vol. 17 Issue 2, p119, 23p
Roth B. Fertility awareness as a component of sexuality education. Preliminary research findings with adolescents. Nurse Practice, 1993 Mar; Vol. 18 (3), pp. 40, 43, 47-8 passim;
Shayer, M. Neo-Piagetian Theories and Educational Practice. International Journal of Psychology, Nov87, Vol. 22 Issue 5/6, p751, 22p;
Shavit, Yossi; Featherman, David L. Schooling, Tracking, and Teenage Intelligence. Sociology of Education, Jan88, Vol. 61 Issue 1, p42.
Silveri M.; Tzilos G.; Pimentel PJ; Yurgelun-Todd D. Trajectories of adolescent emotional and cognitive development: effects of sex and risk for drug use. Annals of the New York Academy of Sciences, 2004 Jun; 1021, pp. 363-70.
Smetana, Judith G. Adolescents’ and Parents’ Reasoning about Actual Family Conflict. Child Development, Oct89, Vol. 60 Issue 5, p1052, 16p; DOI: 10.1111/1467-8624.ep9676106;
Thomas R. Comparing theories of child development. – California, 2000.
Vaičiulienė A. Paauglystė – didelių permainų metas. – Vilnius, 1998.
Waber D.P. Developmental and differential aspects of mental rotation in early adolescence. Child Development, 1982 Dec; Vol. 53 (6), pp. 1614-21.
Williams, Susan; Connolly, Jennifer; Segal, Zindel V.. Intimacy in Relationships and Cognitive Vulnerability to Depression in Adolescent Girls. Cognitive Therapy & Research, Aug2001, Vol. 25 Issue 4, p477, 20p; (AN 11306126)
Williams, Wendy M.; Blythe, Tina; White, Noel; Li, Jin; Gardner, Howard; Sternberg, Robert J. Practical Intelligence for School: Developing Metacognitive Sources of Achievement in Adolescence. Developmental Review; Jun2002, Vol. 22, 162.
Žukauskienė R. Raidos psichologija, V., Valstybinis leidybos centras, 1996