KNYGŲ METRAŠTIS” ž. „Spaudos metraštis”.„KNYGŲ NAUJIENOS” — tarybinis anotacinis naujų knygų katalogas, ėjęs 1951—52 Vilniuje. Išėjo 5 spaudiniai.„KNYGŲ RŪMAI, Lietuvos TSR Knygų rūmai,— mokslinė bibliografijos įstaiga, Lietuvos valstybinės bibliografijos centras, veikiantis nuo 1945 Vilniuje. K. r. renka iš poligrafinių įmonių ir kitų org-jų visų Tarybų Lietuvoje išleidžiamų spaudinių privalomuosius egzempliorius; registruoja visą einamąją taryb. spaudą (knygas, periodinius leidinius, gaidas, žemėlapius, vaizduojamojo meno leidinius ir kt.);

renka ir registruoja visus spaudinius, išėjusius Lietuvos TSR teritorijoje nuo spaudos atsiradimo laikų, ir visus spaudinius liet. kalba bei lituaninius spaudinius kt. kalbomis, išėjusius ir išeinančius už Lietuvos TSR ribų; rengia suvestines Lietuvos taryb. ir ikitaryb. spaudos retrospektyvines bibliografijas; rengia ir leidžia informacinius bibliografinius leidinius apie Lietuvoje naujai išeinančius spaudinius; sudaro ir skelbia Lietuvoje išleistų spaudinių statistiką; kataloguoja Lietuvoje naujai išeinančius spaudinius (leidžia bibliotekoms katalogines korteles); teikia įvairiopą bibliografinę informaciją; nagrinėja bibliografijos ir knygotyros metodologiją; kaupia „amžinam saugojimui” po vieną egzempliorių visų lietuviškų ir lituaninių spaudinių.K. r. leidžia mėnesinį valst. bibliografijos leidinį „Spaudos metraštis”. Nuo 1960 kas savaitė leidžia Lietuvoje naujai išleistų spaudinių biuletenį „Ekspres informacija” (vietoj 1947—60 leisto „Naujai išėjusių knygų biuletenio”). 1959 užbaigė tarybinės liet. spaudos 1940—48 retrospektyvinę bibliografiją. Išleido suvestinę Lietuvos TSR 1940—55 laikotarpio bibliografija —„Lietuvos TSR spauda” (2 kn„ 1962—64). Nuo 1958 kasmet leidžia spaudos statistikos metraščius—„Lietuvos TSR spaudos statistika”. 1947 ir 1962 išleido suvestinius spaudos statistikos leidinius „Lietuvos TSR spaudos statistika”, apimančius 1940—55 ir 1956—60 laikotarpius. Lietuvos TSR bibliotekoms leidžia 3 kartus per mėnesį centralizuoto katalogavimo korteles (1946—65 išspausdinta 52 mln. kortelių). 1960 įsteigtas ikitarybinės Lietuvos spaudos bibliografijos (XV a.— 1940.VI) skyrius.Nuo 1951 „Knygų metraštyje”, nuo 1957 „Spaudos metraštyje” spausdinamas „Tarybinės lituanikos metraštis”, kuriame registruojama liet. tematikos medžiaga, išspausdinta TSRS ir užsienio soc. šalių spaudoje. Tokio tipo bibliografija nuo 1965 praktikuojama ir kitose taryb. respublikose. K. r. parengė 26 metodinius leidinius bibliografijos ir bibliotekininkystės klausimais.K. r. turi 35 katalogus ir kartotekas su 3 mln. bibliografinių kortelių iš respublikinės ir sąjunginės spaudos. Įvairiapusiška katalogų bei kartotekų sistema įgalina K. r. teikti išsamią bibliografinę informaciją ne tik respublikoje,, bet ir už jos ribų. Respublikinėje lietuviškų ir lituaninių spaudinių saugykloje saugoma apie 2,5 mln. spaudinių. Knygotyros biblioteka turi 70 000 tomų spec. lit-ros (bibliografijos, bibliotekininkystės, spaudos istorijos bei teorijos, leidybos, poligrafijos ir kt. klausimais) lietuvių ir kitomis kalbomis. Nuo 1945 Knygų rūmų direktorius — A. Ulpis.Lit.: A. Ulpis, Lietuvos TSR Knygų rūmai.— „Pergalė”, 1949, Nr. 5; A. yjibrnic, KHHJK-Hasl naAaTa Ahtobckoh CCP. — „CoseTCKair 6H6AHOrpacj)HH”, t. 39, 1955; A. EHAKmac, KHHjKHaji naAaTa Ahtobckoh CCP. — Copok Aer coBercKon rocyAapcTBeHHOH CiiSAHOrparbHH (1920—1940), M., 1960; V. Lyrovas, Užbaigtas svarbus nacionalinės bibliografijos sudarymo etapas. — „Mokslinės bibliotekos metraštis 1958—1959″ (Vilniaus un-tas), V., 1961; B. AH-poe, HaųHonaAbHas oHOAHorpacpiiH naTpnoTii-kh.— „CoBercKas oirGAHorparbusi”, T. 3, 1961; A. Ulpis, Lietuvos TSR retrospektyvinės nacionalinės bibliografijos sudarymas. — „Bibliotekininkystė ir bibliografija”, t. 1, 1961; J. Ba-siulis, Einamoji registracinė knygų bibliografija Tarybų Lietuvoje 1947—1960 metais. — „Bibliotekininkystės ir bibliografijos klausimai”, t. 2, 1962; A. y.TbnHC, O npoeKTe noAOJKeHiiji no cocTaBAeniiio tjHOAHorpatbHir „PecnySAiiKa B nebara CCCP n 3apy5e^CHbix conHaAHCTHHecKHx CTpari”. — „CoBeTCKaa 5h6-AForpacpHn”, N» 2, 1966.KNISKA Bronius (1892.VII 8 Valatkony-se (Radviliškio rj.) — 1948.IV.17 Baisogaloje (Radviliškio rj.)] — revoliucinio judėjimo dalyvis. Kilęs iš ž. ū. darbininku. 1911—17 dirbo tekstilės įmonėse Rygoje, dalyvavo darbininkų streikuose. 1917 dalyvavo Spalio revoliucijos įvykiuose Petrograde. 1918 grižo į Lietuvą. 1919 pr. Baisogalos vis. rev. k-to pirmininkas. Interventams vokiečiams užėmus 1919.III Baisogalą, kalintas. 1922—23 kuopininkų kandidatas i I ir II seimą. 1923 (kalintas Kaune. 1924 už užstatą iš kalėjimo paleistas, 1926 su kt. kuopininkais išteisintas. 1926 dirbo Baisogalos ž. ū. darbininkų profs-goje. Nuo 1927 Kretingoje, Plateliuose (Plungės r j.) dirbo melioracijos, statybos, miško darbus. Už dalyvavimą darbininkų judėjime ne kartą baustas adm. tvarka. 1934 suimtas, bet 1936 išteisintas. 1940—41 kooperatyvo vedėjas Baisogaloje. Hitlerinės okupacijos metais darbininkas Radviliškyje. Nuo 1944 adm. darbuotojas.KNITt’OJA, Knituva, — upė Kelmės r j., Ventos deš. intakas. Ilgis 20 km, baseino plotas 65 km2. Prasideda 5 km į p. v. nuo Vaiguvos. Vingiuodama teka į š. Įteka į Ventą 322 km nuo jos žiočių, prie Čekaičių, 6 km į r. nuo Užvenčio. Intakai: Trumpė ir bevardis (abu deš.). Vid. nuolydis 208 cm/km. Vid. debitas žiotyse 0,47 nr/s. Prie K. yra hidroelektrinė (Šarkiuose) ir 2 vandens malūnai.KNITUVA — sritis Žemaitijoje, minima XIV ir XV a. dokumentuose. Žemaičių bajorams 1390 sudarant su Kryžiuočių ordinu prekybos sutartį, Žemaitijai atstovavo ir du K. žemės bajorai (Zilpe, Pamplį). K. žemė apėmė Knituvos u. (Ventos deš. intakas) apylinkes. XV a. buvo K. valsčius. Nuo XVI a. vidurio K. ist. šaltiniuose nebeminima.Lit.: Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, t. 1. V., 1955.
KNYVA Albertas [g. 1912.VI.25 Tartu (Estijos TSR)] — administracinis darbuotojas. 1935—39 studijavo Kauno un-te ekonomiką, dalyvavo Lietuvos Jaunimo s-gos veikloje, bendradarbiavo žrn. „Mūsų jaunimas” ir kt., priklausė Lietuvos Raudonosios pagalbos org-jai. Už antifašistinę veiklą kalintas. 1940—44 darbo liaudies komisaro pavaduotojas. Nuo 1944 TSKP narys. 1944—48 užsienio reikalų ministro pavaduotojas, 1948 —1949 švietimo ministro pavaduotojas, 1947—52 Vilniaus un-to dėstytojas, 1949—53 švietimo ministras, 1942—52 kandidatas į LKP CK narius, nuo 1966 LKP revizijos komisijos narys, 1951—55 Lietuvos TSR AT deputatas. Nuo 1953 TSRS Valst. banko Lietuvos resp. kontoros valdytojas. 1958 baigė Vilniaus un-to teisės f-tą. Su J Žiugžda parašė kn. „Švietimas Tarybų Lietuvoje” (1950). KNYVA Valerijonas [1909.XI.29 Tartu (Estijos TSR) — 1941.X.2 Paneriuose (dab. Vilniaus dalis)] — visuomenės veikėjas. Kilęs iš darbininkų. 1930— 1934 studijavo Kau- > ■ -no un-te humanitarinius mokslus, priklausė Lietuvos Raudonosios pagalbos organizacijai. Vėliau laikraštininkas, vertėjas. 1934 „Lietuvos žinių” laikraščio atstovas Šiauliuose. Dirbo pažangiose org-jose: Lietuvos Jaunimo s-goje, Lietuvos Laisvamanių etinės kultūros d-joje, Kultūros švietimo d-joje, buvo šių org-jų centro v-bų narys. Bendradarbiavo su LKP ir LKJS, padėjo organizuoti antifašistinį Liaudies frontą. Nuo 1940.VI.20 Vidaus reikalų m-jos savivaldybių departamento direktorius, nuo 1940 pab. komunalinio ūkio liaudies komisaras. Rašė eilėraščius. Išvertė V. Hugo „Paskutinė diena nuteisto mirti” (1929), A. Serafimovičiaus „Prieš šventes” (1934) ir kt. knygas, daug taryb. dainų. Hitlerininkų ir vietinių burž. nacionalistų nužudytas.Ršt.: Nūdienės šeimos tragedija, K., 1931.KNYZLAUKIS — kaimas Ukmergės r j., Veprių apyl., 15 km į p. v. nuo Ukmergės, Šventosios kair. krante. 130 gyv. (1959). Iš p. kaimą supa Knyzlaukio miškas. Ist. šaltiniuose 1596 minimas K. dvaras.KNORINAS Vilhelmas [1890.VIII.29 Sku-jenėje (Latvijos TSR) — 1939 Maskvoje] — 1918—19 proletarinės revoliucijos Lietuvoje veikėjas, istorijos mokslų daktaras (1935). Kilęs iš mažažemių valstiečių. Nuo 1910 Komunistų partijos narys. 1910 baigė Valmieros mkt. seminariją. 1913—14 dirbo part. darbą Rygoje, I pasaul. karo metais tarnavo Rusijos kariuomenėje. 1917 Minsko darbininkų ir kareivių deputatų tarybos sekretorius, RSDDP(b) Šiaurės vakarų sr. k-to narys. 1918 RKP(b) Šiaurės vakarų ir Smolensko gub. k-tų laikr. „Zvezda” („Žvaigždė”), vėliau laikr. „Zapadnaja Komuna” („Vakarų komuna”) redaktorius, RKP(b) Šiaurės vakarų sr. k-to sekretorius. Nuo 1919.III Lietuvos ir Baltarusijos KP CK narys, vėliau sekretorius, Tarybų Lietuvos ir Baltarusijos Centro Vykd. k-to narys. RKP(b) VIII suvažiavimo delegatas. 1920—22 Baltarusijos KP CK sekretorius. Nuo 1922 VKP(b) CK darbuotojas. 1924 VKP(b) CK informacijos skyriaus vedėjas. Kartu dalyvavo LKP veikloje: 1923—24 LKP CK Polit. biuro narys, LKP IV suvažiavimo (1924) delegatas, suvažiavimo išrinktas CK nariu. 1925—37 dirbo VKP(b) Maskvos k-te, VKP(b) CK, Baltarusijos KP CK, Kominterno Vykd. K-te. VKP(b) X—XVII suvažiavimų delegatas, 1927— 1939 VKP(b) CK narys. Kominterno V (1924), VI (1928) kongresų delegatas, 1928—35 Kominterno Vykd. K-to narys ir kandidatas į Vykd. K-to Prezidiumo narius, Vidurio Europos šalių sekretoriato vedėjas. Daugelį metų vadovavo Raudonosios profesūros Partijos istorijos in-tui. Parašė daug mokslo veikalų ir kelis šimtus straipsnių partijos istorijos, tarptautinio komunistinio ir darbininkų judėjimo, rusų, baltarusių, latvių kultūros ir lit-ros klausimais. Žuvo, neteisėtai represuotas asmenybės kulto sąlygomis. Reabilituotas.KOBAKAS Mečislovas [1892 Vilniuje — 1919.IV.21 ten pat] — revoliucinio judėjimo dalyvis. Siuvėjas. Petrograde tarnavo Semionovo pulke, kurio daugelis karių 1917.11 perėjo j revoliucijos pusę. Buvo Petrogrado tarybos deputatas, agitatorius ir propagandistas. Nuo 1918 Komunistų partijos narys. Tais pat metais atvyko į Vilnių dirbti part. darbo. 1919 įstojo į Raudonąją Armiją ir išvyko į frontą. Žuvo Vilniuje mūšyje su pil-sudskininkais,KOBĖCKIS Ježis [g. 1921.111.10 Nikola-jevske (dab. Pugačiovas, Saratovo sr.)] — miškų ūkio inžinierius, žemės ūkio mokslų kandidatas (1967). 1947—55 Trakų girininkijos girininkas, 1955—59 Trakų rj. pram. kombinato inžinierius. 1959 baigė Leningrado Miško technikos in-tą. 1960—67 Miškų ūkio ir miško pramonės m-jos inžinierius, nuo 1967 miško kultūrų ir miško apsaugos v-bos viršininko pavaduotojas. Paskelbė moksl. straipsnių apie Bankso pušies įveisimą Lietuvos miškuose. „Miškininko žinyno” (1965) bendraautoris.KOCHANSKIS Adomas Adamandas [1631.VIII.5 Dobrinėje (Lenkija) — 1700. V.19 Ceplicoje (Čekija)] — matematikas, astronomas, mechanikas. Baigęs Vilniaus akademiją, dėstė joje matematiką. Vėliau profesoriavo Vokietijoje (Viurcbur-ge, Maince), Italijoje, Čekijoje, Lenkijoje (Vroclave). Paskelbė darbų įvairiais matematikos, mechanikos ir astronomijos klausimais.KOČERIAGINA Ana [g. 1920.X.20 Lisoje (Vitebsko sr.)] — žemės ūkio darbininkė, Socialistinio Darbo Didvyrė (1958). Nuo 1946 Šalčininkų taryb. ūkio melžėja. Nuo 1959 TSKP narė.KOClUBlNSKIS (Kotv6hhckhh) Aleksandras Aleksandrovičius [1845.XI.3 Ki-šiniove — 1907.V.26 Odesoje] — rusų kalbininkas slavistas. 1863—67 studijavo Maskvos un-te. Nuo 1871 Novoro-sijsko un-to (Odesoje) slavistikos katedros docentas (nuo 1877 profesorius). Nuo 1898 Čekijos MA narys. Daktaro disertacijoje „Dėl slavų tarmių savitarpio santykio” (2 d., 1877—78) nagrinėjo baltų ir slavų giminystę su kitomis ide, kalbomis. Rusijos archeologų IX suvažiavime, įvykusiame 1893 Vilniuje, skaitė pranešimą „Lietuvių kalba ir mūsų senovė”, kuriame iškėlė liet. kalbos reikšmę ide. kalbotyrai, plačiai nagrinėjo liet. kalbos žodžio „druska” kilmę. 1896 Rusijos archeologų X suvažiavime Rygoje skaitė pranešimą „Priešistorinės Lietuvos teritorija”.Ršt.: AHTOBCKHH H3HK H Hauia CTapima, M., 1893; TeppnTopHH AOHCTopHHecKoii AHTBM, M., 1696.KODATIS Bernardas [1879.VII.18 Berlyne — 1957.VII.5 Čikagoje] — astronomas. 1906—10 Berlyno un-te studijavo astronomiją ir matematiką. Apgynęs disertaciją apie Kauno ir Potsdamo geogr. ilgių skirtumo nustatymą, gavo daktaro laipsnį. Nuo 1906 bendradarbiavo liet. spaudoje („Vilniaus žiniose”, „Naujojoje gadynėje”, „Lietuvos ūkininke” ir kt.). 1910—16 mokytojavo įvairiose R. Prūsijos ir Klaipėdos kr. m-lose, dalyvavo Lietuvių d-jos veikloje. 1916 mobilizuotas į Vokietijos kariuomenę, iki 1917 dirbo kaizerinių okupantų leistame laikr. „Dabartis”, vėliau vokiečių kar. įstaigoje Vilniuje. 1919, atsisakęs Vokietijos pilietybės, apsigyveno Kaune. 1919—22 Švietimo m-jos aukštojo mokslo departamento vicedirektorius. 1920— 1922 Aukštųjų kursų Kaune lektorius. 1922—40 Kauno un-to docentas, profesorius, dėstė astronomiją, sferinę trigonometriją ir aukštosios matematikos elementus. 1929 įkūrė Kauno astronomijos observatoriją ir jai vadovavo. Prisidėjo prie Pabaltijo Geodezinės komisijos darbų. Nuo 1940 Vilniaus un-to profesorius, Vilniaus astronomijos observatorijos vadovas. 1944 pasitraukė į Vakarus. Paskelbė moksl. straipsnių įvairiais astronomijos ir geodezijos klausimais (žurnale „Kosmos” ir kitur).Ršt.: Astronomija, 2 t., K., 1926.KOGANAS Moisiejus Leonas [1894.11.20 Šiauliuose — 1956.V.30 Vilniuje] — gydytojas ftiziatras, medicinos mokslų kandidatas (1946). 1919 baigė Maskvos un-tą. 1919—20 Raudonosios Armijos gydytojas. 1920—21 Smolensko un-to anatomijos katedros prozektorius. 1921— 1922 karantino punkto gydytojas Obeliuose. 1922—23 Šiaulių ir Kauno ambulatorijų, 1924—37 Kauno tuberkuliozinio dispanserio, 1938—40 Romainių sanatorijos gydytojas. Tobulinosi Šveicarijoje, Norvegijoje, Prancūzijoje ir kitur. 1933 įstojo į Lietuvos Raudonosios pagalbos org-ją. 1935 lankėsi TSRS. 1940.VI—VII sveikatos ir socialinės apsaugos ministras, vėliau Kauno tuberkuliozinio dispanserio vyriausiasis gydytojas. D. Tėvynės karo metais tuberkuliozinių dispanserių vyriausiasis gydytojas Mordovijoje, Kirgizijoje, Gorkio ir Maskvos srityse. 1945—46 Vilniaus Tuberkuliozės instituto direktorius, 1947— 1951 direktoriaus pavaduotojas mokslo reikalams. Nuo 1947 TSKP narys. Nuo 1951 Vilniaus tuberkuliozinės ligoninės gydytojas. Paskelbė moksl. straipsnių apie tuberkuliozės kliniką, profilaktiką ir kovos su ja organizavimą.KOGNOVICKIS Otonas [1842 Kauno aps.— 1909 Šveicarijoje] — 1863 sukilimo dalyvis. Bajoras. Buvo A. Mackevičiaus būryje, balandžio mėn. prisijungė prie Z. Sierakausko rinktinės, 1863.V.9 dalyvavo kautynėse prie Biržų. A. Mackevičiaus paskirtas raitelių būrio vadu, veikė Šiaulių bei Kauno aps. Susijungęs su A. Mackevičiaus bei Šulco būriais, 1863.XI.26 dalyvavo kautynėse prie Lebedžių (Kauno rj.). 1863—64 žiemą laikėsi daugiausia Panevėžio aps. 1864 rudenį emigravo į Šveicariją.KOJELAVICIUS-VIJŪKAS Albertas [1609 Kaune — 1677.X.6 Varšuvoje] — istorikas. Mokėsi Vilniaus ir Nesvyžiaus (BTSR) kolegijose. Studijavo filosofiją Vilniaus un-te, nuo 1643 dėstė jame filosofiją ir teologiją. 1641 gavo filosofijos, 1644 teologijos daktaro laipsnius. Nuo 1654 Vilniaus un-to rektorius, apie 1665 perkeltas į Varšuvą. Daug rašė religinėmis temomis, domėjosi bajorų herbais, Lietuvos didikų Chodkevičių, Sapiegų, Radvilų gyvenimu. Kaip jėzuitas ir dvasininkas, kovodamas su protestantais, kūrė polemines religines brošiūras. Paliko apie 40 darbų. Parašė pirmąją „Lietuvos istoriją” („Historia Lituaniae”). D. 1 (1656, Gdanskas, 399 p.) apima laikotarpį nuo seniausių laikų iki krikščionybės įvedimo, d. 2 (1669, Antverpenas, 496 p.) — iki Liublino unijos. K.-V. „Lietuvos istorija” remiasi M. Strijkovskio „Kronika”. Iš jos K.-V. išmetė Lenkijos ir Rusijos istorijos faktus, paliko tik Lietuvos įvykius. K.-V. stipriau už M. Strijkovskį kritikavo lenkų feodalų pastangas užvaldyti pietvakarines slavų žemes, buvusias Lietuvos valdžio-‘ je. Rašydamas „Lietuvos istoriją”, K.-V. vadovavosi bažnyčios interesais, bet griežtai smerkė kryžiuočių agresiją, aukštino Lietuvos did. kun-ščius ir jų polit. veiklą.Lit.: V. Žulys, A. Vijūkas-Kojelavičius ir jo „Lietuvos istorija”. — „Pergalė”, 1959, Nr. 11.KOJELIENĖ Anelė [Jucienė; g. 1907.1.3 Alytuje] — revoliucinio judėjimo dalyvė. Kilusi iš darbininkų. Į rev. veiklą įsijungė Alytuje. Nuo 1939 Komunistų partijos narė. 1940—41 dirbo part. darbą Alytuje ir Tauragėje. D. Tėvynės karo metais med. sesuo Molotove (dab. Permė). Nuo 1945 part. ir adm. darbuotoja Tauragėje, Vilniuje, Alytuje. Nuo 1957 pensininkė.KOJELIS Antanas [1902X11.7 Pašaltuonyje (Jurbarko rj.) — 1945.IX.24 Pa-vidaujyje (Jurbarko rj.)] — revoliucinio judėjimo dalyvis. Kilęs iš kumečių. Iki 1923 dvaro darbininkas. 1923—25 tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Nuo 1925 darbininkas Alytuje. Nuo 1933 Komunistų partijos narys. Aktyviai dalyvavo Lietuvos Liaudies pagalbos s-goje. Už rev. veiklą 1940.V baustas adm. tvarka. 1940—41 adm. ir part. darbuotojas Alytuje, Tauragėje. Hitlerinės okupacijos metais kalintas Tauragėje. Paleistas iš kalėjimo, dirbo Pašaltuonio dvare. Po karo Eržvilko (Jurbarko rj.) v!s. vykd. k-to pirmininkas. Burž. nacionalistų nužudytas.KOJINOS — apavas iš karvių kojų odos.KOKLIAI — degto molio gaminiai krosnių ir viryklų apdailai. Į Lietuvą pateko XIV a. iš V. Europos. Seniausi K. buvo puodynės formos, kiek vėliau atsirado vazono bei dubens formos K. Visi jie būdavo įmūrijami dugnu į krosnies vidų. Vazono formos K. anga buvo kvadratinė arba panaši į keturlapį dobilą. K. matmenys XIV—XVI a. buvo apie 20X20X20 cm (pav., 3); nuo XVI a. antrosios pusės — apie 14X14X X14 cm (pav., 2). Kvadrato formos du-beninių K. įdubimas būdavo 8—10 cm gylio (pav., 3). XVI a. atsirado naujas K. tipas — dubeninius K. pradėta mūryti dugnu į krosnies išorę. Kvadratinę (apie 18X18 cm) arba stačiakampę (iki 17X28 cm) K. dugno plokštumą pradėta ištisai puošti reljefine geometrine bei augaline ornamentika (pav., 4), vėliau sudėtingais heraldiniais, siužetiniais bei portretiniais bareljefais ir horeljefais (pav., 5, 6). K. sienelių aukštis sumažėjo iki 6—8 cm. Plokščiųjų K. konstrukcija iš esmės nepakito iki mūsų dienų. Be plokščiųjų, buvo gaminami spec. formų K.: cokoliniai, kampiniai, karnizi-niai, vainikiniai (pav., 7, 8, 9). Daugiausia XVI—XVII a. koklių pavyzdžių rasta Vilniaus Žemutinės pilies rūmų griuvenose: su Žygimanto Senojo ir kt. asmenų skulptūriniais portretais, karalių bei didikų herbais, inicialais, alegoriniais vaizdeliais. Archyvinė ir archeologinė medžiaga rodo, kad XVI—XVII a. krosnys iš tokių K. buvo statomos visuose miestelėnų namuose ir feodalų dvaruose. Daugelis to meto K. — ne tik meno kūriniai, bet ir vertingi istorijos eksponatai. Jie perteikia to laikotarpio asmenų portretus, vaizduoja drabužius, papuošalus, archit-rą. Ant K. greta šeimininkų inicialų būdavo įrašorai jų titulai, datos. Augaliniais ir geometriniais ornamentais būdavo padengiama visa K. fasadinė plokštuma, o jų sudėtinės detalės komponuojamos apie vieną, dvi arba keturias simetrijos ašis: išilginę, skersinę ir diagonalines. Ant karnizinių K. tarp ornamentų dar būdavo įkomponuotos paukščių, žirgų, briedžių, žuvų, amūrų figūros, o Vilniaus Žemutinės pilies rūmų krosnių kokliuose pavaizduotos net ištisos medžioklių bei dvaro gyvenimo scenos. Vazoninių ir plokščiųjų K. buvo glazūruotų ir neglazūruotų. Neglazūruoti K. tikriausiai buvo naudojami antraeilių patalpų krosnims. Ankstyviausia glazūros spalva buvo tamsiai žalia. Plečiantis glazūros receptūrai, atsirado geltonų, mėlynų, rudų, baltų, juodų, šviesiai žalių ir violetinių koklių. Lietuvoje beveik visa K. polichromija pasirodė kartu, XVI a. pirmojoje pusėje, ir buvo taikoma visų tipų kokliams. Kai kurie ornamentikos motyvai leidžia spėti, kad K. puošybai įtakos turėjo Lietuvoje gyvenę italų dailininkai, o XVII a. pab.—XVIII a. ‘kokliai buvo gaminami ir pagal importuotus (iš Gdansko ir kitų V. Europos miestų) pavyzdžius. XVII a. antrojoje pusėje K. puošyba nuskurdo. XVIII a. jau buvo gaminami visai plokšti, kvadratiniai arba pailgi K„ daugiausia tik žali ir rudi, dažnai be jokios ornamentikos, o kartais su iškiliu apvadėliu, aprėminančiu centrinę plokštumos dalį (pav., 10). Matyt, dėl jėzuitų įtakos atsirado K., papuoštų religiniais simboliais, angelų galvomis ir vynuogių kekėmis. XVIII a. vid., rokoko laikotarpiu, daugiau dėmesio pradėta skirti ne atskiriems K., bet visos krosnies skulptūrinei formai. Krosnys būdavo puošiamos įmantrių formų archit. detalėmis, įmontuojamais kokliais-meda-lionais (pav., 11), skulptūromis ir kt. Krosnių cokoliams ir karnizams būdavo naudojami K. su klasikiniais archit-ros profiliais, vėliau su eklektiniais augaliniais ornamentais. XX a. pr. jau buvo gaminami tik balti kvadratiniai K.; atsisakyta krosnių cokolių bei karnizų ir pradėta gaminti dabartinius 20 X X20 cm K. su ruda glazūra arba be jos (pav., 12). Apie K. gamybą XV— XVI a. mažai težinoma. Iš pradžių juos gamino atskiri puodžiai, vėliau — ce-

chai. Buržuazijos valdymo metais didesnės K. gamybos įmonės veikė Kybartuose, Kuršėnuose, Mažeikiuose, Ukmergėje. Visos jos 1939 pagamino 990 000 koklių. Tarybų Lietuvoje K. gamina Akmenės stat. medžiagų kombinatas, Dvarčėnų (prie Vilniaus) ir Širvintų plytinės. Visos šios Įmonės 1966 pagamino 3,7 mln. K. Miestuose, pereinant prie centr. šildymo sistemos, K. pareikalavimas mažėja, o kaimo statybose didėja.KOLAINIAI — miestelis Kelmės rj., 5 km į p. v. nuo Užvenčio, prie kelio į Varnius; apylinkės ir tarybinio ūkio centras. 271 gyv. (1959). Per kaimą teka Venta. Daugumas sodybų stovi viena prie kitos. Šiaurės vakaruose K. vienkiemiai siekia Tyklio ež., pietryčiuose — Vėžežerį. Lentpiūvė, ryšių skyrius, felčerių-akušerių punktas (nuo 1960), aštuonmetė m-la (iki 1950 pradinė, 1950— 1962 septynmetė), kultūros namai (nuo 1960), biblioteka (nuo 1950). 1512 ist. šaltiniuose minimas K. dvaras. XVI a. vid. įsteigta kalvinų bažnyčia (veikusi iki 1785), 1750 — katalikų bažnyčia. XVIII a. pab. įsikūrė karmelitų vienuolynas; po 1863 sukilimo uždarytas. 1817—35 veikė karmelitų išlaikoma apskrities m-la, kuri 1828—31 turėjo g-jos teises; joje mokėsi L. Ivinskis. 1864 pastatyta cerkvė. Caro laikais K. buvo valsčiaus centras ir buvo pavadinti Blagoveščenskoje (1880 — 364 gyv.). Buržuazijos valdymo metais Kolainiuose veikė saldainių fabrikėlis, kelios parduotuvės (1923 — 313 gyv.).KOLAINIŲ PILIS — lietuvių pilis prie Nemuno, žemiau Veliuonos (Jurbarko rj.). Jos vieta tiksliau nežinoma. K. p. stovėjusi Jurbarko apylinkėse. 1290 kryžiuočiai, magistro vadovaujami, su 500 raitelių ir 2000 pėstininkų atplaukę laivais, apsiautė K. p., tačiau 120 vyrų įgula, vadovaujama Surmino, atrėmė priešą. Po to lietuviai apleido pilį. Kryžiuočiai, radę ją tuščią, 1291 sudegino.KOLAITĖ Taiba [Lomkinienė; g. 1919.V.29 Ukmergėje] — revoliucinio judėjimo dalyvė. Kilusi iš darbininkų. 1933 Ukmergėje įstojo į LKJS ir Lietuvos Raudonosios pagalbos org-ją. Platino kom. lit-rą, organizavo pionierius. 1934—40 LKJS, t. p. Lietuvos Raudonosios pagalbos org-jos Ukmergėje parajo-nio k-to, vėliau aps. k-to narė. Už rev. veiklą 1934—35 kalinta Kaune. Nuo 1939 Komunistų partijos narė. 1940—41 adm. darbuotoja Ukmergėje, 1942—44 Uzbekijos ir Kazachijos TSR. Nuo 1945 prekybos darbuotoja Vilniuje.KOLAS Motelis Įg.l920.VII.13 Ukmergėje] — revoliucinio judėjimo dalyvis. Batsiuvys. Kilęs iš darbininkų. 1934 baigė g-jos 4 klases. Nuo 1934 LKJS narys, kuopelės sekretorius, Ukmergės parajo-nio k-to narys, vėliau sekretorius. Nuo 1936 Komunistų partijos narys. 1937—40 LKP Ukmergės parajonio k-to ir aps. k-to narys. Dirbo daugiausia komjaunimo tarpe, Lietuvos Raudonosios pagalbos org-joje. 1940—41 prekybos tarnautojas. D. Tėvynės karo metu batsiuvys Uzbekijos TSR. Nuo 1945 „Bato” f-ko darbininkas Vilniuje.KOLAS Ovsiejus [1905.111.23 Ukmergėje — 1964.VII.4 Vilniuje] — revoliucinio judėjimo dalyvis. Statybininkas. Kilęs iš darbininkų. Nuo 1922 dirbo Lietuvos Raudonosios pagalbos org-joje Ukmergėje. 1924 įstojo į LKJS, padėjo organizuoti siuvyklos darbininkų streiką. 1924—26 priklausė Kauno statybininkų profs-gai. 1925.1.19 dalyvavo bedarbių demonstracijoje Kauno Rotušės aikštėje, 1926.VI.13 — Kauno darbininkų demonstracijoje ir mitinge, skirtame kuopininkų paleidimui iš kalėjimo. 1927—• 1928 LKJS Ukmergės parajonio k-to narys, lankė komjaunimo org-jas Kavarske, Širviniose, Molėtuose, vežiojo kom. lit-rą iš Kauno. Už kom. lit-ros gabenimą į Gelvonus 1928 suimtas, 1929 nuteistas 15 metų kalėti, vėliau bausmė sumažinta iki 12 metų. Kalėjo Ukmergėje, Kaune, IX forte. Nuo 1930 Komunistų partijos narys. 1941 dirbo Paruošų liaudies komisariato inspektoriumi. D. Tėvynės karo metais tarnavo Raudonosios Armijos 16 liet. divizijoje. Dėl ligos demobilizuotas, 1942—60 darbininkas Kazachstane, Vilniuje.KOLBERGAS (Kolberg) Oskaras [1814. 11.22 Pšisuchoje (Lenkija, Kelcų vaivadija) — 1890.VI.3 Krokuvoje] — lenkų tautosakininkas, etnografas, kompozitorius. Domėjosi liet. tautosaka bei etnografija. 2urnale ,,Dzwon literacki” („Literatūros varpas”, 1846) paskelbė 11 liet. liaudies dainų tekstų ir 15 melodijų su akompanimentu, pridėdamas ir pastabas apie dainas. 1856 „Javorskio kalendoriuje” išspausdino 4 dainas su 3 melodijomis ir pastabomis apie dzūkų tarmę. 1860 lankėsi Lietuvoje ir rinko tautosaką Kalvarijos, Marijampolės ir Simno apylinkėse. Išleido rink. „Lietuvių liaudies dainos” (1879), kuriame įdėti 79 dainų tekstai su vertimais į lenkų kalbą, 59 melodijos ir platus įvadas apie liet. liaudies dainų tyrinėjimą. Rengė spaudai A. Juškos užrašytas melodijas, bet darbo pabaigti nespėjo. Leidinį galutinai parengė Z. Noskovskis bei J. Boduenas de Kurtenė (išl. 1900). Likusią nespausdintą K. surinktą liet. etnografinę ir tautosakinę medžiagą 1966 išleido Lenkų kraštotyros d-ja.Leid.: O piešniach 3itewskich. — ,rDzwon literacki”, Warszawa, t. 3, 1846 [su melodijomis]; Piešni ludu litewskiego. — „Kalendarz Jana Jaworskiego astronomiczno-gospodarski na rok 1857″, Warszawa, 1856; Piešni ludu litews-kiego. — „Zbior wiadomošci do antropologii krajowej”, Krak6w, t. 3, 1879.Lit.: Witold Armon, Zainteresowania O. Kol-berga folklorem litewskim. Przyczynek do zna-jomošci žrodef informatorow Kolberga.—,,Lud”, t. 42, cz. 1, Wrpctaw, 1956; Dziela wszystkie, t. 53 (Litwa), Wroclaw—Poznati, 1966.KOLČIAKAS (KojiųaK) Nikolajus Niko-“lajevičius [g. 1905]—Didžiojo Tėvynės karo dalyvis, pulkininkas, Tarybų Sąjungos Didvyris (1945). Pasižymėjo 1944. VIII.15—17, kada jo vadovaujamas šaulių pulkas pralaužė priešo gynybą Sla-baduose (Šakių r j.), padarė priešui daug nuostolių ir į š. nuo Kudirkos Naumiesčio pasiekė TSRS valst. sieną.KOLEGIJOS — feodalizmo epochos mokyklos. K. buvo dviejų tipų: žemesniosios (5 klasių) ir aukštesniosios (7 klasių). Visi dalykai jose dėstyti lot. kalba. Pirmoji K. (su internatu) reformacijos skleidėjo A. Kulviečio įsteigta Vilniuje 1539. Joje mokėsi apie 60 mokinių. Katalikų persekiojamam A. Kulviečiui iš Vilniaus pabėgus, kurį laiką Lietuvoje K. nebuvo. Kovai su plintančia reformacija 1570 Vilniuje atidaryta jėzuitų kolegija (1579 išplėsta į akademiją). Vėliau K. įsteigtos kituose Lietuvos D. Kun-stės miestuose (Gardine, Polocke, Vitebske, Smolenske, Minske ir kt.). 1616 atidaryta jėzuitų kolegija Kražiuose (Kelmės rj.), 1648 — Kaune, 1654 — Pašiaušėje (Šiaulių r j.). XVI a. pabaigoje K. lygį pasiekė Vilniaus, Biržų ir Kėdainių reformatų m-los, Vilniaus pravoslavų brolijos ir unitų m-los. Jas vėliau pakeitė apygardinės ir paapygardi-nės m-los. K. buvo svarbūs švietimo židiniai, jose buvo dėstomi ne tik religiniai dalykai, bet teikiama ir bendrojo lavinimo žinių.„KOLEKTYVAS”— 1. Komunistinis hektografuotas moksleivių almanachas, išleistas 1920.V Marijampolėje. Išleido Marijampolės real. g-jos moksleivių visuomenininkų kuopelė. Redagavo ir daugiausia straipsnių įv. slapyvardžiais parašė V. Anskaitis (B. Pranskus-Za-lionis). Almanache išspausdintas Komunistinio Jaunimo Internacionalo pirmojo kongreso manifestas, str. „Šis tas iš kolektyvizmo filosofijos”, eilėraščių (V. Zalionio), paminėtos poeto J. Janonio 3 metų mirties sukaktuvės. Pateikta žinių iš moksleivių gyvenimo. Apžvalgos skyriuje rašoma apie „Aušrinės” žurnalą, kritikuojama jo smulkiaburž. kryptis.Lit.: B. Pranskus-Žationis, Artimieji toliai, V., 1962.2. Komunistinis žurnalas, ėjęs 1921— 1931 Maskvoje. Leido Vakarų tautinių mažumų kom. un-to lietuvių sektoriaus studentai. 1921—26 spausdintas hekto-grafu bei steklografu, 70—90 p., tiražas iki 100 egz. Redagavo redkolegija. 1927—31 spausdintas spaustuvėje, 30— 50 p., tiražas iki 400 egz. Atsakingasis redaktorius V. Mickevičius-Kapsukas. Iš viso išėjo 37 nr. Žurnale buvo rašoma marksizmo-leninizmo teorijos klausimais, informuojama apie pasaulinį bei Lietuvos darbininkų judėjimą, pateikiama žinių iš TSRS gyvenimo, apie un-toKOLEKTYVASM S4 Balandis – O^yži* ^’.?f» m ■Kolektyvas” 2. 1929 Nr. 34 antraštė studentų visuomeninę kultūrinę veiklą, grož. lit-ros kūrinių (un-to klausytojų lit. bandymų), atsiminimų apie kovą dėl Tarybų valdžios Lietuvoje 1919 bei komunistų pogr. veiklą ir kt. 1927 Nr. 27 plačiau paminėti po faš. perversmo Lietuvoje nužudytieji keturi LKP veikėjai (K. Požėla, J. Greifenbergeris, K. Giedrys, R. Čarnas), paskelbta apie juos atsiminimų. Žurnale bendradarbiavo V. Kapsukas, Z. Angarietis ir un-to studentai: A. Dabulevičius (Dabulis), M. Junčas-Kučinskas, P. Pajarskis, J. Paukštis (J. Virbanas), K. Plioplys (Diegas), B. Pranskus-Zalionis, S. Raudonis (Žaibas), J. Staselis (J. Skribliukas), J. Steponaitis, J. Šleivys (Drąsutis), E. Tautkaitė (Jūratė Juraitė), F. Vaišnoras (F. Sodainis), J. Vitas ir kt.„KOLEKTYVINIS DARBAS”— 1. Tarybinis Anykščių rj. laikraštis, einąs nuo 1948.XI.7 triskart per savaitę.Tarybinis buvusio Dotnuvos r j. laikraštis, ėjęs 1950.XII.5—1959.1.31 dukart per savaitę.Tarybinis buvusio Naumiesčio rj. laikraštis, ėjęs 1951.III.8—1959.XII.9 dukart per savaitę.„KOLEKTYVISTAS” — komunistinis rankraštinis Šiaulių kalėjimo politinių kalinių žurnalas, leistas 1931—40. Bendradarbiavo P. Glovackas, A. Jasutis, J. Jurginis, J. Kasperaitis, P. Rotomskis, A. Sniečkus ir kt. 1933 A. Guzevičiaus, A, Maginsko ir J. Vico iniciatyva pradėtas leisti lit. priedas, kuriame pirmą kartą paskelbtas A. Guzevičiaus romano „Kalvio Ignoto teisybė” pirmasis variantas, A. Maginsko apsakymų ir eilėraščių.Lit.: J. Kličius, Komunistinė spauda kalėjimuose.— Revoliucinis judėjimas Lietuvoje, V., 1957 [p. 498—499J.KOLEKTYVIZACIJA, žemės ūkio kolektyvizacija, — vienas socialistinio žemės ūkio kūrimo kelių: pavienių valstiečių ūkių jungimas į stambius kooperatinius ūkius — kolūkius (Tarybų Sąjungoje), įvairius gamybinius žemės ūkio kooperatyvus (kitose socialistinėse šalyse).Ekonominį ii” politini K. būtinumą numatė K. Marksas ir F. Engelsas, išvystė ir visapusiškai pagrindė V. Leninas savo koop. plane. Pasak jų, darbo valstiečių prigimtis dvilypė: jie yra ir kapitalo eksploatuojami darbo žmonės, ir savininkai, pripratę prie priv. nuosavybės ir pavienio ūkininkavimo būdo. Jų negalima eksproprijuoti, jie patys turi Įsitikinti soc. ūkininkavimo pranašumu, savanoriškai atsisakyti priv. nuosavybės. Todėl socialistinis žemos ūkis turi būti kuriamas 2 keliais: paverčiant valst. ūkiais dalį stambių kapit. ūkių ir laipsniškai kooperuojant smulkius valstiečių ūkius, t, y. jungiant juos į gamybinius ž. ū. kooperatyvus — kolūkius. Šiuos teorinius marksizmo-leninizmo klasikų teiginius patvirtino visa socializmo kūrimo praktika. Jr išryškino ir bendruosius K. dėsnius. Kolektyvinimo procesas prasideda paprastai jau pirmaisiais soc* revoliucijos metais, bet masinį pobūdį įgauna tik paruošus ek. ir polit. prielaidas: įvykdžius agrarinę reformą; suorganizavus ir sustiprinus valst. ūkius ir valstybines žemės ūkio gamybinio aptarnavimo įmones; labai išplėtus vartotoju, kredito, ž. ū. tiekimo ir realizavimo, ž. ū, produktų perdirbimo ir gamybinio aptarnavimo kooperaciją. Nuo paprastesnių kolektyvinio ūkininkavimo formų laipsniškai einama prie sudėtingesnių. Valstybė ek. priemonėmis nuosekliai remia darbo valstiečius ir jų kooperatyvus, o kapitalistiniai kaimo elementai apribojami ir palaipsniui išstumiami. Baigus soc. pertvarkymus kitose liaudies ūkio šakose ir spartėjant šalies industrializavimui, iškyla ir ek. būtinumas baigti ž. ū. kolektyvinimą. Konkrečios tų visų prielaidų kūrimo formos ir ž. ū. kolektyvinimo tempai yra įvairūs. Kiekviena soc. šalis įneša šioje srityje ką nors savito ir naujo, bet visos soc. šalys, t. p. naujos, 1940 susikūrusios taryb. respublikos, jų tarpe ir Lietuvos TSR, plačiai naudoja Tarybų Sąjungos K. patyrimą.Kolektyvinimo prielaidos Lietuvoje pradėtos rengti tuoj pat, atkūrus Tarybų valdžią. 1940.VIII—X įvykdyta tarybinė žemės reforma. Žemės gavo 72 500 bežemių ir mažažemių valstiečių, sukurti pirmieji 60 taryb. ūkių. Darbo valstiečiams suteikta įv. lengvatų: jie buvo atleisti nuo skolų už žemę, nepriemokų ir baudų, jiems gerokai sumažinti mokesčiai. Naujakuriams suteikta kreditų, duota stat. medžiagų. Iš pagrindų sutvarkyta samdinių būklė. Padidinti ž. ū. mokesčiai stambiesiems valstiečiams. Visa tai gerokai apribojo buožiją, sustiprino darbininkų klasės ir darbo valstiečių s-gą. Tuo pat metu sparčiai vyko soc. pertvarkymai kitose liaudies ūkio šakose, didėjo kitų taryb. respublikų teikiama pagalba. Sąmoningesni darbo valstiečiai pradėjo kooperuotis, organizuoti kolūkius. LKP V suvažiavimas (1941.11) parėmė jų iniciatyvą. Vykdant to suvažiavimo nutarimus, buvo baigtas vartotojų ir kredito kooperacijos pertvarkymas soc. pagrindais, darbo valstiečių kolektyvams paskirta kreditų bendram ž. ū. mašinų ir veislinių gyvulių naudojimui organizuoti, suteikta lengvatų kolūkiams privalomųjų pristatymų ir kredito srityje, suorganizuotos 42 mašinų-traktorių stotys (MTS), 283 mašinų-ark-lių nuomojimo punktai (MANP). 1941 pavasarį beveik visose apskrityse jau buvo kolūkių arba iniciatyvinių grupių jiems organizuoti. Pirmieji kolūkiai kūrėsi daugiausia buv. dvarų žemėse, išdalytose kumečiams ir mažažemiams.Kolektyvinimo procesą nutraukė vok. faš. okupacija. Hitlerininkai, vietinių burž. nacionalistų padedami, panaikino visus soc. pertvarkymus kaime. Jie buvo iš naujo pradėti 1944.VIII, dar Raudonajai Armijai vaduojant Lietuvą.Žemės ūkio soc. pertvarkymo sąlygos pokario metais buvo daug sunkesnės, negu 1940—41. Tarybų Sąjungos, tuo pačiu ir Lietuvos TSR, liaudies ūkis buvo labai nukentėjęs nuo karo ir hitlerinės okupacijos. Daug taryb. aktyvistų buvo žuvę. Pasitraukę su hitlerininkais ir pasislėpę Lietuvoje burž. nacionalistai, didžiųjų imp. valstybių (pirmiausia JAV) žvalgybų skatinami ir remiami, agitavo prieš Tarybų valdžią ir kolūkius, ėmėsi banditizmo ir žiauriausio teroro kaime. Darbo valstiečiai, Komunistų partijos vadovaujami ir Tarybų valdžios remiami, organizavosi į liaudies gynėjų būrius, iš naujo vykdė socialistinius ž. ū. pertvarkymus. Kaime vyko smarki klasių kova. Dėl tokių sąlygų K. prasidėjo ne tuoj po karo, o tik 1947. Likviduojant vok. faš. okupacijos padarinius Lietuvoje, 1944—48 buvo iš naujo įvykdyta žemės reforma. Ji buvo didesnės apimties, negu 1940: į valstybinį žemės fondą tuo laikotarpiu perėjo 1 575 000 ha; 96 300 darbo valstiečių gavo žemės. Su žeme jie gaudavo dalį gyvenamųjų ir ūkinių pastatų, gyvulių, ž. ū. inventoriaus. Naujakuriams ir nukentėjusiems nuo karo veiksmų valstiečiams buvo duota daugiau kaip 1 mln. ktm miško medžiagos, 15,8 mln. rb. kredito, buvo teikiamos paskolos sėkla, naujakuriai atleisti 2 metams nuo ž. ū. mokesčio ir prievolių valstybei. Jau 1944 buvo atkurta vartotojų ir ž. ū. kredito, pieno perdirbimo ir pirminio linų apdirbimo kooperacija. 1945 pradėti organizuoti įvairūs ž. ū. produkcijos realizavimo, žemės ūkio materialinio-techninio aprūpinimo ir gamybinio aptarnavimo kooperatyvai. Atkurtas ir išplėstas valstybinis ž. ū. sektorius. 1945 pr. atkurtos 42 MTS ir 260 MANP. 1947 veikė jau 58 MTS ir apie 300 MANP; jų patarnavimais pasinaudojo 70 000 valstiečių. Sukurti 104 taryb. ūkiai, 68 300 ha žemės skirta įv. įmonių bei org-jų pagalbiniams ūkiams, žeme aprūpintos MTS, MANP. Kaime buvo dirbamas didelis kultūrinis ir politinis darbas.Visos tos priemonės akivaizdžiai rodė darbo valstiečiams Tarybų valdžios politikos esmę, stiprino darbininkų klasės s-gą su darbo valstiečiais, izoliavo ir silpnino buožiją. Dėl to valstiečių sąmonėje nyko burž. ideologijos liekanos. 1947 pr. vis daugiau valstiečių ėmė suprasti, kad reikia jungtis į ž. ū. kooperatyvus, kolūkius. Sėkmingas TSRS, tuo pačiu ir Lietuvos TSR, liaudies ūkio atkūrimas sudarė geresnes kaip 1944— 1946 sąlygas ir žemės ūkiui padėti.Tomis sąlygomis LKP CK XIII plenumas (1947.IV) iškėlė uždavinį sparčiau rengti masinio žemės ūkio kolektyvinimo prielaidas. 1947—48 buvo dar labiau išplėsta kooperacijos veikla. Z. ū. kooperacijos d-jos organizavo bendrą naudojimąsi ž. ū. mašinomis, kolektyvinį laisvų valst. fondo žemių dirbimą, melioracijos darbus, steigė kalves, malūnus, remonto dirbtuves, javų valymo punktus, visuom. gyvulininkystės fermas. 1948.X.l Lietuvoje buvo 680 ž. ū. kooperacijos d-jų su 56 044 nariais (iš jų 49 453 valstiečiai); joms priklausė apie 14% visų valstiečių ūkių.1947 pr. ėmė organizuotis kolūkiai. Pirmieji į juos stojo buvę kumečiai, bežemiai ir mažažemiai valstiečiai, 1948.11 įvyko pirmasis respublikinis kolūkiu pirmininkų pasitarimas. 1948.III paskelbtas Lietuvos TSR MT ir LKP CK nutarimas „Dėl kolektyvinių ūkių organizavimo respublikoje”. Buvo padidintas ir paspartintas kadrų rengimas žemės ūkiui; labai padidėjo MTS darbų apimtis, sustiprėjo taryb. ūkiai. Kartu buvo imtasi ek. priemonių buožėms apriboti bei išstumti, vid. valstiečių svyravimui nugalėti. 1947—48 padidinti ir labiau diferencijuoti privalomieji ž. ū. produktų pristatymai ir ž. ū. mokestis. Buvo apibrėžta, kuriuos ūkius laikyti

buožiniais ūkiais, ir sudaryti jų sąrašai. Buožių ūkiams 1947 uždėtas specialus ž. ū. mokesčių priedas (1948 dar padidintas). Buvo susiaurintas, o nuo 1949.1 visiškai nutrauktas pavienių valstiečių kreditavimas. 1948 į kolūkius ėmė stoti ir vid. valstiečiai. 1948.1.1 buvo 20 kolūkių, IV. 1 — 75, VII.l — 227, X.l — 290, o 1949.1.1 — jau 614 kolūkių, kurie jungė 15 160 valstiečių (iš jų 45% vidutinių), t. y. 3,9% visų valstiečių ūkių. 1949 pr. kolūkiai ėmė kurtis masiškai. Buožija ir nacionalistinis pogrindis įnirtingai priešinosi tam revoliuciniam valstiečių posūkiui. Jie agitavo prieš kolūkius, gąsdino valstiečius, degino kolūkių ir stojančių į kolūkius valstiečių pastatus, žudė kolūkių organizatorius ir vadovus. Tai dar labiau atribojo darbo valstiečius nuo buožių, didino darbo valstiečių polit. sąmoningumą, pasiryžimą jungtis į kolūkius. Saugodama darbo valstiečius ir jaunuosius kolūkius nuo buožinio nacionalistinio teroro, Tarybų valdžia buvo priversta imtis represijų: 1948—49 iš Lietuvos TSR buvo ištremta nemaža burž. nacionalistinio pogrindžio dalyvių ir jų talkininkų šeimų. Pribrendo ir ek. būtinumas paspartinti ž. ū. kolektyvinimą. Iki 1947 jau buvo užbaigti soc. pertvarkymai visose liaudies ūkio šakose, išskyrus žemės ūkį. Sparčiai atsikuriant TSRS pramonei, spartėjo ir Lietuvos TSR industrializavimas. 1948 bendroji Lietuvos TSR pramonės produkcija jau 30% viršijo prieškarinę. Tuo tarpu žemės ūkis atsikūrė palyginti lėtai. Trūko darbo jėgos (ypač darbingų vyrų), ž. ū. padargų ir inventoriaus, darbinių arklių. Žemės ūkio atkūrimą trukdė ir klasių kova kaime, valstiečių įsitikinimas, jog jiems neilgai teks pavieniui ūkininkauti. Lėtas ž. ū. produktų gamybos augimas stabdė mėsos, pieno, cukraus ir linų pramonės vystymąsi. Smulkus, menkai mechanizuotas žemės ūkis neturėjo darbo jėgos pertekliaus, kurį galėtų atiduoti kitoms liaudies ūkio šakoms, ypač pramonei ir statybai. Žemės ūkyje liko dar 553 000 ha nepaskirstytų žemių, kurių negalėjo įsisavinti pavieniai valstiečiai.Apsvarstęs susidariusias sąlygas, LKP VI suvažiavimas (1949.11) iškėlė uždavinį artimiausiais metais pasiekti visišką kolūkinės santvarkos pergalę Lietuvos kaime. To suvažiavimo nutarimu buvo dar labiau išplėstas politinis aiškinamasis ir partinis organizacinis darbas kaime, siekiant patraukti svyruojančius vid. valstiečius į K. pusę. Kova už ž. ū. sukolektyvinimą tapo visos liaudies reikalu. LKP įtraukė j ją pram. įmones, mokslo ir mokymo įstaigas, darbininkus, tarnautojus, inteligentiją. Kartu buvo toliau plečiamas ž. ū. mechanizavimas, teikiama vis didesnė materialinė ir organizacinė pagalba jauniesiems kolūkiams. 1949.IV.1 jau buvo 2456 kolūkiai, VILI—4070, X.l — 5173, o 1950.1.1 — 6032 kolūkiai, jungiantys 62,4% valstiečių ūkių ir 56,6% valstiečių valdomos žemės. 1949 buvo iš esmės likviduota buožių klasė. 1950—51 metai tapo kolūkinės santvarkos pergalės metais. 1950. VILI buvo sukolektyvinta jau 72,8% valstiečių ūkių, 1951.1.1—89,1%, 1951 pab. — 94,1%. Dėl aktyvaus polit. darbo kaime augo Komunistų partijos autoritetas, daugėjo komunistų. 1951.VI kolūkiuose jau buvo 626 pirminės part. org-jos, 266 partinės kandidatinės grupės, 70 partinių ir komjaunimo grupių. 1951.XII.26 kolūkinės santvarkos pergalė buvo užfiksuota ir Tarybų Lietuvos Konstitucijoje.Kolektyvizacija Lietuvoje vyko labai sudėtingomis politinėmis asmenybės kulto sąlygomis. Dėl to neišvengta ir klaidų (K. tempų spartinimas adm. priemonėmis, taryb. teisėtumo, savanoriško stojimo į kolūkius principo pažeidimai, šabloniškas kt. respublikų patyrimo taikymas ir kt.). Kolektyvinant žemės ūkį, buvo ir žmonių aukų, ir materialinių nuostolių. K. —■ vienas svarbiausių ist. laimėjimų, kuriuos iškovojo liet. tauta ir, visų pirma, darbo valstiečiai. Suko-lektyvinus žemės ūkį, buvo galutinai išspręstas agrarinis klausimas, užbaigtas socializmo pagrindų kūrimas Lietuvoje, panaikinti varžtai, iki tol stabdę kaimo gamybines jėgas, atvertos plačios galimybės intensyvinti ž. ū. gamybą, gerinti kaimo darbo žmonių materialinę bei kultūrinę būklę.Z. Kolūkiai, Kredito kooperacija, Ma-šinų-arklių nuomojimo punktai, Mašinų-traktorių stotys, Tarybiniai ūkiai, Vartotojų kooperacija, Žemės reforma, Žemės ūkio kooperacija, Žemės ūkis.Lit.: