KLIMKEVIČIŪTĖ Ona

KLIMKEVIČIŪTĖ Ona [g. 1932.VII.20 Dauguose] — istorikė, istorijos mokslų kandidatė (1965). 1955 baigusi Kauno Medicinos in-tą, dirbo jame marksizmo-leninizmo dėstytoja; nuo 1963 to in-to filosofijos ir moksl. komunizmo katedros dėstytoja. Nuo 1957 TSKP narė. Paskelbė moksl. straipsnių sveikatos apsaugos organizavimo Tarybų Lietuvoje istorijos klausimais.

KLIMKIENĖ Ona [Navakauskaitė; g.1909.VIII.24 Smulkiuose (Raseinių rj.)] — revoliucinio judėjimo dalyvė. Nuo 1927 Lietuvos Raudonosios pagalbos org-jos narė. 1932 gabeno slaptą LKP CK paštą bei kom. lit-rą iš Kauno į Vokietijos pasienį ir atgal, spausdino ir platino atsišaukimus.

Studijuodama Kauno un-te, priklausė „Auroros” ir „Stedros” studentų marksistų org-joms. 1939 baigusi un-tą, įsigijo ekonomistės specialybę. 1940—41 Kauno vykd. k-to, Lietuvos TSR Teisingumo liaudies komisariato darbuotoja. 1944—47 Panemunėlio (Rokiškio rj.) vid. m-los, 1947—50 S. Nėries vid. m-los, 1950—53 Mokytojų tobulinimosi in-to direktorė. Nuo 1950 TSKP narė. Nuo 1953 redakcijos vedėja „Minties” leidykloje. 1947—50 Lietuvos TSR AT deputatė.KLINTIS — nuosėdinė karbonatinė uoliena. Jos sudėtyje daugiausia kalcito(CaCOs) mineralo, be to, dažnos dolomito, smėlio, molio priemaišos. Lietuvoje K. aptinkama ordoviko, silūro, devono, permo ir kvartero nuogulose. Storiausi K. sluoksniai (150 m ir daugiau) susidarė ordoviko ir silūro metu. Jų tarpe yra bitumingų sluoksnių, kuriuose gali būti naftos. Eksploatuojama permo sistemos K. Ji slūgso žemės paviršiuje arba po nestora kvartero nuogulų danga Lietuvos šiaurėje. Tai daugiausia chem. kilmės pilkos, kartais rudos spalvos K., susidariusi iš jūrinių nuosėdų, su gyvūnų kiautelių priemaiša, dažnai dolomitizuota, silicifikuota, išplauta.K. eksploatuojama Karpėnuose (Naujoji Akmenė) ir Menčiuose (6 km į p. nuo Naujosios Akmenės). Šiuose telkiniuose K. sluoksnio didž. storis 29 m. Karpėnų telkinyje K. išteklių yra 76 mln. tonų. 1965 iškasta 1 496 000 tonų. Karpėnų K. sunaudojama Naujosios Akmenės cemento fabrike. Menčių telkinyje K. išteklių yra 49 mln. tonų. 1965 iškasta 709 000 t. Menčių K. naudojama kalkių ir klinčių miltų gamybai.K. taip pat naudojama cukraus sirupui valyti, rūgščioms dirvoms kalkinti; jos dedama į gyvulių ir paukščių pašarą.KLIOKIS — ežeras Telšių rj., 3 km į p. r. nuo Žarėnų, 2 km į r. nuo Varnių— 2arėnų kelio. Plotas 32 ha. Ežeras ištįsęs iš š. į p.; ilgis 950 m, didž. plotis 450 m, kranto linijos ilgis 2400 m. Krantai žemi, vietomis pelkėti, pietrytinis apaugęs mišku. Išteka bevardis upelis į Saloto ež. Ežeras verslovinis.KLIŠIAI — kaimas Jurbarko rj., Dainių apyl., 3 km į š. nuo Jurbarko, prie kelio į Girdžius. 304 gyv. (1959). P. pakraščiu teka Imsrė (Mituvos intakas). Pr. m-la (nuo 1934), biblioteka. Kaimas susikūrė XX a. trečiajame d-metyje, išparceliavus K. dvarą.KLIŠYS Petras [g. 1912X19 Kuosiuose (Rokiškio rj.)] — agronomas, Lietuvos TSR nusipelnęs mokytojas (1965). 1938 baigė Ž. ū. akademiją. Studijuodamas akademijoje, rėmė Lietuvos Raudonosios pagalbos org-ją, platino kom. spaudą. 1945—50 Lančiūnavos ž. ū. m-los (Kėdainių rj.) mokymo dalies vedėjas. 1958—61 Kretingos ž. ū. technikumo direktoriaus pavaduotojas mokymo reikalams, nuo 1961 dėstytojas.KLIŪCVAITIS —1. Vaitas, valdęs dvaro palivarką arba jo dalį, vadintą raktu.2. Žemiausias policijos valdininkas, urėdininkas XIX a. pirmojoje pusėje.KLIŪGAS Zalmanas [g. 1919.XII.15 Rokiškyje] — revoliucinio judėjimo dalyvis. Kilęs iš darbininkų. 1935 įstojo į LKJS. Nuo 1938 Komunistų partijos narys. 1940—41 Rokiškio spaustuvės darbuotojas. D. Tėvynės karo metu Raudonosios Armijos 16 liet. divizijos karys. 1945—47 Rokiškio spaustuvės direktorius. Nuo 1947 darbininkas Vilniuje.KLOJIMAS, kluonas, — ūkinis pastatas, kuriame laikomi ir kuliami javai. Lietuvoje K. žinomas nuo XVI a.; iki XIX a.pab. (Žemaitijoje dar ir XX a. pirmojoje pusėje) jis buvo su jauja, K.— didžiausias pastatas sodyboje, aplink jį buvo aikštelė — kluoniena, kai kuriose Lietuvos vietose vadinama kluonu. Skiriamas aukštaičių, žemaičių ir užnemuniečių K. Aukštaičių klojimasAukštaičių K. platus, neilgas, sienos neaukštos, gulsčių apvalių rąstų, suręstų j sąsparas. Stogas aukštas, šiaudinis, keturšlaitis arba dvišlaitis. Keturšlaityje stoge viršum durų buvo iškarpa, kad lengviau įvažiuotų prikrautas vežimas. Įvažiavimas iš galo, rečiau iš šono. K. su galiniu įvažiavimu turėjo erdvų prieklojimį įvairiems ūkio padargams laikyti. Išilgai K., per vidurį, būdavo įrengiamas lygus plūkto molio padas (grendymas, asla) kūlimui, iš abiejų pado šonų atitveriamos šalinės javams, šiaudams, pelams ar šienui sukrauti. Žemaitiškas K. ilgesnis ir siauresnis už aukštaitiškąjį. Jam būdingas įvažiavimas (kartais du) iš šono, plati pastogė įvairiems ž. ū. padargams sudėti, viršum durų įrengtas stulpais paremtas stogas, po kuriuo buvo prieklojimis, palagas; jame vėtyta javai. Žemaičių klojimasŽemaitijoje K. vadinamas jauja, reja. Tuo pavadinimu suprantamos visos K. patalpos: jauja (pirtis, duoba) javams, linams džiovinti, įrengiama K. centre ar gale; viena ar dvi peludės iš abiejų jos pusių pelams ir nearpuotiems javams; klojimas — svarbiausia moliu plūkta patalpa javams laikyti ir kulti, linams minti; daržinė (trisienis, šiaudinė) šiaudams sukrauti; pastogė malkoms ir durpėms. Užnemunės K. vėlyvesnis, primena daržines. Skersai K., per vidurį, buvo grendymas, o iš abiejų jo šonų — lentomis ar sienojais atitvertos šalinės, užimančios abu K. galus; greta šalinių buvo peludės. Kaip priestatas prie vieno ar

kito K. šono būdavo įrengiama manieži-nė (mašinbūdė, šopa). Dažnai ji būdavo ir atskiras keturkampis, šešiakampis, aštuonkampis arba apvalios formos pastatėlis šiaudiniu ar skiedriniu stogu. Ma-niežinės sienos buvo apkaltos vienos, rečiau dviejų eilių vertikaliomis lentomis, išpinamos šiaudais; kartais vietoj sienų būdavo tik stulpeliai stogui palaikyti. Taryb. metais senieji K. panaudojami kolūkio reikalams. Užnemunės klojimasLit.: K. HeofivAėnaG, Pa3BiiTHe AIITOBCKOFO HapOĄHoro ĄepeBHHHoro 30ĄqecTBa H ero OCHOB-Hbie HepTBi. — „KpaTKue cooonieHHH PIHCTH-Tyxa 3THorpacbnn”, XII, M.—A., 1950; I. Butkevičius, Lietuvių valstiečių ūkiniai pastatai.— „Iš lietuvių kultūros istorijos”, t. 2, V., 1959; rj>. BeAHHCKHC, AinoBCKoe uapoAiioe BoA’reCTBO, M., 1960; J. Minkevičius, Lietuvos kaimų senųjų medinių ūkinių trobesių architektūra.— „Valstybinis LTSR Architektūros ir paminklų apsaugos inspekcijos metraštis”, t. 2, V., 1960; Lietuvių etnografijos bruožai, V., 1964.KLONINIAI MIJAUGONYS — kaimas Kaišiadorių rj., Kietaviškių apyl., 4 km į š. v. nuo Elektrėnų, prie Vilniaus— Kauno plento. 263 gyv. (1959). Kaimo p. pakraštyje yra Ilgio ež., r.— Salceko ež. Aštuonmetė m-la (1910—58 pradinė, 1958—60 septynmetė). Kaimo p. r. pakraštyje, Gojaus miške, yra keletas pilkapių. KLOPOVAS Ivanas [1865 Lydoje (BTSR) — 1949 Kratove (prie Maskvos)] — revoliucinio judėjimo dalyvis, vienas pirmųjų iskrininkų Lietuvoje. Mokėsi junkerių m-loje Vilniuje. Nuo 1887 tarnavo Vilniuje 107 pėstininkų pulke, suorganizavo nelegalų karininkų būrelį, kuris, pirmos Lietuvoje marksistinės grupės veikėjo J. Tiškos vadovau-! jamas, perėjo į . narksizmo pozicijas. I 1901 vienas RSDDP ‘ Vilniaus lenininės iskrininkų grupės organizatorių ir veikėjų. Kartu su F. Gusarovu 1901.VII Vilniaus darbininkų odininkų streiko metu parašė ir išspausdino pirmą RSDDP* Vilniaus grupės atsišaukimą „Į karininkus”, suorganizavo neleg. iskrinės lit-ros sandėlį Vilniuje. 1902 buvo vienas iš Karinės rev. org-jos kūrėjų, palaikė ryšius su Peterburgo, Ufos ir kt. miestųRSDDP nariais, dirbusiais rev. darbą kariuomenėje, padėjo aprūpinti juos rev. lit-ra, Karinės rev. org-jos leidžiamais Vilniuje atsišaukimais. Rusijos—Japonijos karo metu pasiųstas į frontą. 1905 pab. dalyvavo rev. įvykiuose Charbine (Kinija). 1906 pr. grįžęs į Vilnių, buvo vienas iš RSDDP Vilniaus Karinės rev. org-jos vadovų, RSDDP Siaurės vakarų s-gos organo „Soldatskaja žiznj” („Kareivių gyvenimas”) redakcijos narys, dalyvavo kar. rev. org-jų konferencijoje Maskvoje. Konferencijos metu su E. Ja-roslavskiu, R. Zemliačka ir kt. suimtas, kurį laiką kalintas Maskvoje ir Vilniuje. 1907 ištremtas į Kauną policijos priežiūrai, paskui pašalintas iš kariuomenės. Vėliau gyveno Sibire, pasitraukė iš part. darbo. 1917 Krasnojarske kurį laiką priklausė menševikų org-jai. Paskui dirbo administracinį ir ūkinį darbą Tomske, Tūloje, Samarkande.KLORYS Kazys [g. 1896.1.19 Panevėžyje] — revoliucinio judėjimo dalyvis, nusipelnęs kultūros veikėjas (1966). Kilęs iš darbininkų. 1913 emigravo į JAV, dirbo iv. f-kuose. 1915—17 priklausė Lietuvių socialistų s-gos kair. sparnui. 1917 po Vasario revoliucijos atvyko į Rusiją, įstojo į RSDDP (b). 1917 pab. dirbo partinį darbą, dalyvavo kovoje prieš haidamakus Jekaterinoslave (dabar Dnepropetrovs-kas) ir anarchistus Voroneže. 1918 vasarą atvyko į Lietuvą dirbti pogr. darbo, su kitais įkūrė part. org-ją Panevėžyje, buvo LKP Panevėžio rj. k-to sekretorius, LKP I konferencijos (1918) delegatas, vienas jos organizatorių. 1919 pr. Panevėžio vykd. k-to pirmininko pavaduotojas, maisto produktų komisaras. Nuslopinus Tarybų valdžią, pasiųstas dirbti pogr. darbo į Užnemunę. 1919.VII įkalintas Kaune. 1920, Lietuvai ir Tarybų Rusijai pasikeitus polit. kaliniais, išvyko į Tarybų Rusiją. 1921—24 mokėsi Sverdlovo kom. un-te, 1921 išrinktas RKP(b) Lietuvių sekcijų Centro Biuro nariu. 1924—32 dirbo ped. ir part. darbą Chabarovske, Maskvoje. 1932—34 VKP(b) CK instruktorius, vėliau laikr. „Za komprosveščenije” („Už komunistinį švietimą”) redakcijos skyriaus vedėjas. Bendradarbiavo „Priekale”. 1937 asmenybės kulto sąlygomis neteisėtai ištremtas į Aktiubinsko sritį. 1946 grįžo į Lietuvą, dirbo adm. darbą Vilniuje. 1956 reabilituotas. Pensininkas. Ršt.: Liaudžiai pakilus, V„ 1958.KLOSAS (Klos) Julius [1881.VIII.8 Varšuvoje— 1933.1.5 Vilniuje] — inžinierius architektas. 1908 baigė Vienos Aukštąją politechnikos m-lą. 1916—20 Varšuvos Aukštosios politechnikos m-los archit-ros dėstytojas. Nuo 1920 Vilniaus un-to dailės f-to profesorius. Tyrinėjo Vilniaus archit-ros paminklus ir organizavo jų apsaugą. 1923 išleido vadovą po Vilnių. Jo II leidime (1929) moksliškai įvertino senąją Vilniaus archit-rą. Suprojektavo ir 1930 pastatė kareivines Vilniuje, 1923—28 — Miežionių (Švenčionių rj.) bažnyčią, sudarė Breslaujos (BTSR) rekonstravimo projektą ir kt.KLOVA Boleslovas [g. 1927.XI.18 Tirkšliuose (Mažeikių r j.)] —dailininkas. Nuo 1950 dėsto Kauno vidurinėje dailės m-loje. 1951 baigė Kauno Taikomosios ir dekoratyvinės dailės in-to dekoratyvinės ir monumentaliosios tapybos fakultetą. Nuo 1953 dalyvauja respublikinėse ir sąjunginėse dailės parodose. Nuo 1964 Kauno Politechnikos in-to dėstytojas. Kuria mozaikas, pasižyminčias monumentalumu, ryškiu piešiniu, santūriomis spalvomis.Kūriniai: mozaikos — „Kompozitorius J. Gruodis” (Kauno Gruodžio muz. technikume, 1953), „Kanklininkė” (1955), „Nemunas” ir „Ratnyčėlė” (Druskininkų gydykloje, 1960), „Neringa ir Naglis” (su A. Pivoriūnu; kino teatre „Neringa” Kaune, 1962), „Mokslas—taikai” (Kulautuvos sanatorinėje m-loje, 1962); mozaikiniai portretai — J. Talat-Kelpšos (1957), J. Janonio (1959), Žemaitės (Telšių Žemaitės vid. m-loje, 1961); dekoratyviniai pano 2. ū. akademijai Noreikiškėse (1963), ir kt. KLOVA Vytautas [g. 1926.1.31 Tirkšliuo-se (Mažeikių rj.)]—kompozitorius, Lie-tuvos TSR nusipelnęs meno veikėjas(1959). Kurį laiką lankė Kauno Taiko-. mosios ir dekoraty-| vinės dailės in-tą.1951 baigė LietuvosTSR konservatorijoskompozicijos klasę.Nuo 1950 KaunoGruodžio muz. m-los,nuo 1954 — Lietu-vos TSR konserva-torijos dėstytojas.1954—62 ir nuo 1966. Lietuvos TSR Kom-| pozitorių s-gos v-bos: narys. K. kūrybaibūdinga lyrizmas, raiški melodika, glau-džiai susijusi su liaudies dainų intonaci-jomis, nuosaiki harmonija, homofoniš-kumas.Kūriniai: operos — „Pilėnai” (1956, J. Mac-konio libretas, 1957 Resp. premija), „Vaiva” (1958, J. Gustaičio libretas), „Duktė” (1960, J. Gustaičio libretas, 1960 Resp. premija); „Du kalavijai (Žalgiris)” (1966, J. Mackonio libretas); simf. poemos — „Lietuvos keliu” (1951), „Jūratė ir Kastytis” (1954); siuita „Vilniaus paveikslai” (1962); daina ir šokis simf. orkestrui (1964); koncertai smuikui (1950), fortepijonui (1953), violončelei (1963) su simf. orkestru; uvertiūra, maršas, operos „Vaiva” šokiai pučiamųjų orkestrui (1959); styginis kvartetas (1949); instrumentinės pjesės; romansų ciklas „Žemėje ieškosiu tavo bruožų” (1961, J. Degutytės žodžiai); solo ir choro dainos, duetai („Kolūkio laukeliai”, „Traktorininko daina”, „Vėliavos”, „Sukalbėjom be piršlių” premijuotos dainų konkursuose; „Ave, vita”, J. Janonio ž., 1966 S. Šimkaus premija); muzika dramos spektakliams (T. Gabė „Pelenė”, 1950; B. Sruogos „Apyaušrio dalia”, 1956; R. Mikalauskaitės „Rožės ir laimė”, pagal A. Bieliausko rom. „Rožės žydi raudonai”, 1961), lėlių teatro spektakliams, kino filmams („Julius Janonis”, 1958; „Dainos jaunystė”, 1S60); liaudies dainų harmonizacijos.Ršt.: Polifonija, [vadovėlis], V., 1966.Leid.: 10 pjesių, V., 1958; Rūta žalioji (Lietuvių liaudies dainos), V„ 1963.Lit.: J. Gaudrimas, Lietuvių tarybinė muzika, V., 1960.KLOVAINIAI — miestelis Pakruojo rj., 7 km į p. r. nuo Pakruojo; apylinkės ir kolūkio centras. 405 gyv. (1959). Per miestelį teka Daugyvenė. Iš K. eina keliai į Pakruojį, Pušalotą, Rozalimą, Linkuvą, Joniškėlį. Girininkija, ryšių skyrius, felčerių-akušerių punktas (nuo 1955), aštuonmetė m-la (1949—62 septynmetė), kultūros namai (nuo 1964), biblioteka (nuo 1951). Netoli K. yra didelis dolomitų telkinys. Už 1 km į p. nuo K. yra buv. Klovainių dvaro parkas; Klovainiuose auga 28 m aukščio ir 5,5 m apimties ąžuolas — gamtos paminklas.Ist. šaltiniuose K. dvaras minimas XVI a. pradžioje. XVII a. pirmojoje pusėje prie jo įsikūrė miestelis. 1624 pastatyta bažnyčia, o prie jos 1627 įsteigta parapinė m-la. 1781 Stanislovas Augustas suteikė privilegiją rengti 4 metinius prekymečius. 1841 miestelyje buvo 388 gyv.; 1865 — 533, 1897 — 726; veikė vyno darykla, buvo keliolika parduotuvių, vandens malūnas. 1864 Karpiui priklausiusio K. dvaro „laisvieji žmonės” atsisakė mokėti žemės nuomą. Valstiečių pasipriešinimui nuslopinti į K. buvo iškviesta kariuomenė. 1919.III Joniškėlio raudongvardiečių ir partizanų būrys ties K. buvo užėmęs gynybos liniją prieš vok. kariuomenę. Burž. Lietuvoje K. — valsčiaus centras (1923 — 773 gyv.).KLOVAINIŲ MIŠKAS — miškas Pakruojo r j., 4 km į r. nuo Klovainių. Priklauso Pakruojo miškų ūkio Klovainių girininkijai. Plotas 1268 ha; medynų 1195 ha. Reljefas lyguminis, pietuose pelkėtas. Dirvožemiai velėniniai gliejiški ir velė-niniai karbonatiniai, priemoliniai. Beržynų yra 42%, uosynų 32%, drebulynų 12%, juodalksnynų 8%, eglynų 5%, baltalksnynų 1%. Jaunuolynai sudaro 37%, pusbrandžiai medynai 42%, pri-bręstantieji 12%, brandieji 7%, per-brendusieji 2%. Vid. amžius 34 metai, vid. bonitetas 11,1, vid. skalsumas 0,74, vid. tūris 112 ktm/ha, vid. prieauga 3,2 ktm/ha. Tankų traką sudaro lazdynai, ievos, šaltekšniai. Gausu briedžių, stirnų, kiškių, yra šernų, lapių, kiaunių, voverių. Miškas eksploatacinis, išskyrus apsauginę juostą (127 ha) pagal Pakruojo—Pušaloto kelią. Per metus iškertama apie 2900 ktm.KLOVINI AI — kaimas Utenos r j., Moc-kėnų apyl., 3 km į r. nuo Utenos; kolūkio centras. 219 gyv. (1959). Pr. m-la (nuo 1955), kultūros namai (nuo 1962).KLŪBAI-SKAITYKLOS — kultūros-švietimo įstaigos. Teikia lankytojams period. spaudą, knygas, organizuoja paskaitas ir kt. kultūrinius masinius renginius. Lietuvoje K.-s. pradėtos steigti 1940. 1941 jų buvo 75 (kartu su miestų bei rajonų kultūros namais). Po D. Tėvynės karo K.-s. žymiai padaugėjo: 1950 jų buvo 3149, 1956 — 3394. Išaugus kultūriniams poreikiams ir plečiantis meno saviveiklai, 1957 K.-s. imta stambinti ir vietoj jų steigti apylinkių kultūros namus.KLUGONAI — kaimas Šilutės r j., Juknaičių apyl., 8 km į p. r. nuo Šilutės, 2 km į v. nuo Juknaičių. 218 gyv. (1959). Yra ž. ū. kultūrų veislių tyrimo punktas.KLUMBYS Leonas [g. 1921.VIII.10 Žygaičiuose (Tauragės r j.)]—neurochirur-gas, medicinos mokslų kandidatas (1959). 1946 baigęs Kauno un-tą, dirbo gydytoju Pagėgių, Akmenės rj., 1947—54 Kauno resp. klinikinėje ligoninėje. Nuo 1954 dirba Kauno Med. in-to fakulteti-nės chirurgijos katedroje, nuo 1963 docentas. Paskelbė moksl. straipsnių apie galvos smegenų traumų ir auglių gydymą, periferinę kraujotaką ir kitais medicinos klausimais.RšL: Galvos traumos, V., 1963,KLUMBOKAI — auliniai batai su mediniais padais. Z. Apavas.KLUMPAKOJIS — liaudies šokis. Plačiausiai žinomas Žemaitijoje. Muz. metras 2U, tempas greitokas. Iš pradžių šokėjai trepsėdami paeina į vieną ir į kitą pusę, paskui vienas kitam poroje graso, vyras suploja, o mergina apsisuka. Toliau poros šoka polką. Scenai K. pritaikė J. Gudavičius.Lit.: „Jaunimo saviveiklos scena”, kn. 10, 1954; Suk, suk ratelį. . ., [šokiai ir žaidimai], V„ 1957.KLUMPDIRBIAI — amatininkai, gaminusieji klumpes. Klumpių dėvėjimo paprotys ir klumpdirbystės amatas Užnemunės v. dalyje žinomas nuo XVIII a., Žemaitijoje nuo XIX a. Bežemiams ir mažažemiams valstiečiams bei nepasiturintiems miestelių gyventojams šis verslas buvo vienas pagrindinių pragyvenimo šaltinių. Nuo XX a. pr. sumažėjus klumpių paklausai, K. teko ieškotis kitų pragyvenimo šaltinių. Be pastoviai savo namuose dirbančių K., buvo keliaujančių K., kuriuos valstiečiai kviesdavosi į namus daryti klumpių visai šeimynai. Nuo XIX a. antrosios pusės K. ėmė gaminti kitą kasdieninio valstiečių apavo rūšį — medpadžius. K. dirbo keletu įrankių: šaukšto formos grąžtu, skaptu, kulnasukiu kulnui išdailinti; klumpių išorę nudailindavo pailgu peiliu (vad. Striūna), įtaisytu į vad. ožį, atstojantį K. darbastalį. Klumpių viršuje peiliuku ar trikampiu skapteliu buvo išpiaustomi raštai. K. savo gaminius pardavinėjo miestelių turguose arba namuose, rečiau per tarpininkus. Žemaitijos K. darbo klumpes dėvėjo ir latvių valstiečiai.Lit.: n. MaTyjiHHHC, AepeBHimaa o6yBi> b AKTBe. ■— „3annCKH BHAeHCKOro OTAeAe-hhh HMnepaTopcKoro pyccKoro TexHH4ecKoro oOuiecTBa”, Bbin. 3, BiiABHa, 1912; L. Kumš-lytis, Klumpiai. — „Gimtasai kraštas”, 1936, Nr. 1; Lietuvių etnografijos bruožai, V., 1964 [p. 160—162].KLUMPES — viena apavo rūšių.KLUNGEVICIUTĖ Dalia [g. 1935.XI.15 Mineikiškyje (Pasvalio rj.)] — inžinierė technologė, chemijos mokslų kandidatė (1967). 1962 baigusi Kauno Politechnikos in-tą, jame dirba ped. darbą. Paskelbė moksl. straipsnių mangano katodinio išskyrimo ir elektrokristalizaci-jos iš sulfatinio elektrolito klausimu.KLUONAS ž. Klojimas.KLŪONIS Balys [g. 1912VTII.18 Pečiū-ruose (Ignalinos rj.)] — revoliucinio judėjimo dalyvis. Kilęs iš valstiečių. Nuo 1930 Vakarų Baltarusijos Kom. jaunimo s-gos narys, vadovavo komjaunimo Tverečiaus rj. k-tui. Nuo 1931 Komunistų partijos narys, nuo 1934 Vakarų Baltarusijos KP Tverečiaus rj. k-to narys. Hitlerinės okupacijos metais „Žalgirio” ir „Vilniaus” partizanų būrių ryšininkas. Po karo dirbo partinį ir ūkinį darbą. 1951 mokėsi Resp. part. m-loje. Nuo 1960 dirba LKP Ignalinos rj. k-te.KLŪONIŠKIAI — kaimas Kauno rj„ Zapyškio apyl., 2 km į p. v. nuo Zapyškio; kolūkio centras. 282 gyv. (1959). Zapyškio aštuonmetė m-la (1907-—52 pradinė, iki 1961 septynmetė). 1941.VHI netoli K. hitlerininkai ir vietiniai burž. nacionalistai nužudė apie 200 taryb. piliečių.KLŪPŠAS Aleksas [1908.11.28 Mielai-čiuose (Joniškio rj.) — 1943.VI.19 Ka-menkoje (Kursko sr.)] — revoliucinio judėjimo dalyvis. Kilęs iš valstiečių. 1928 Joniškyje įstojo į LKJS. 1928 už rev. veiklą kalintas. 1929—30 tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje, priklausė kareivių komjaunuolių kuopelei. Grįžęs į tėviškę, toliau dirbo rev. darbą. 1930 suimtas ir 1931 nuteistas 5 metus kalėti. Kalėjo Šiauliuose. Nuo 1931 Komunistų partijos narys. 1936 paleistas iš kalėjimo, bernavo Karališkiuose, Klemiškėse (Klaipėdos rj.), paskui dirbo fotografu Mielaičiuose. 1940—41 adm. darbuotojas Šiauliuose, Raseiniuose, Vilniuje. D. Tėvynės karo metais Raudonosios Armijos 16 liet. divizijos karys. Žuvo fronte.KLUSAITIS Juozas [1892.111.10 Virbalyje — 1941.VII ten pat] — revoliucinio judėjimo dalyvis. Kilęs iš ž. ū. darbininkų. Nuo 1910 stalius, paskui mažažemis
168K L U — K N Ivalstietis. Burž. valdymo metais palaikė ryšius su komunistais, rėmė juos. Nuo 1935 Komunistų partijos narys, priklausė Virbalio kuopelei. Nuo 1940 LKP Pajevonio vis., nuo 1941 Bartininkų vis. partorgas. Hitlerininkų ir vietinių burž. nacionalistų nužudytas kartu su vietiniu komjaunimo aktyvu.KLŪSIS Vladas [g. 1931.VI.28 Džiuguose (Jurbarko rj.)] — inžinierius technologas, chemijos mokslų kandidatas (1965). 1953 baigęs Kauno Politechnikos in-tą, iki 1960 dirbo meistru „Kauno audinių” ir „Litekso” f-kuose (Kaune). Nuo 1960 TSKP narys. Nuo 1960 Kauno Politechnikos in-to dėstytojas. Nuo 1967 docentas. Paskelbė moksl. straipsnių apie audinių taurinimo technologiją.KLŪŠIŠKES — miškas Pakruojo rj., 11 km į š. v. nuo Pakruojo, 5 km į š. nuo Lygumų. Priklauso Pakruojo miškų ūkio Sukmedžio girininkijai. Plotas 2034 ha. Lygumų miškų masyvo v. dalis. Per K. m. teka Siladis (Mūšos deš. intakas).KNABIKAI — kaimas Mažeikių rj., Rei-vyčių apyl., 9 km į š. r. nuo Mažeikių, prie Latvijos TSR sienos. 492 gyv. (1959). Pr. m-la (nuo 1922). Kaime yra paminklas Kazimierui Jagminui (1846—1910), spaudos draudimo metais mokiusiam K. vaikus ir platinusiam liet. spaudą.KNAKFUSAS (Knackfus, Knaffus) Martynas [apie 1740 Vulkoje (Varšuvos vaivadija) — 1803.XII.18 Vilniuje] — architektas. Tarnavo kapitonu Lietuvos D. Kun-stės kariuomenėje. Dirbo Lietuvos Edukacinės komisijos m-lų skyriaus architektu. Buvo Vilniaus magistrato narys. 1773—77 Vilniaus un-to praktinės archit-ros profesorius, L. Stuokos-Gucevičiaus mokytojas. Vėliau Vilniaus un-to architektas, vertėsi archit. praktika. Vienas pirmųjų Vilniuje pradėjo statyti klasicistinio stiliaus pastatus. Sudarė nusigyvenusių bajorų pensiono (1775), ped m-los ir nusipelniusių vyrų paminklo (1776), un-to observatorijos priestato ir Baltosios salės (1782—86), senosios pilies rekonstravimo ir vadinamųjų Oginskio kareivinių (1787) Vilniuje bei rūmų Nadvornėje (netoli Ivano Frankovsko, Ukrainos TSR) projektus. Pastatė Barto-lomiejaus bažnyčią Vilniuje, Užupio g. (1778). Matavo Vilniaus priemiesčius (1787) ir, remdamasis klasicistinės architektūros principais, pertvarkė miesto v. dalies gatves ir aikštes (1792). Pagal savo projektą netoli Vilniaus Žemutinės pilies užbaigė statyti Lietuvos Metrikos archyvo rūmus (1793; neišlikę). Dalyvavo 1794 sukilime, su A. Tyzenhauzu pasirašinėjo atsišaukimus ir universalus. Po sukilimo ištremtas į Paežerius (Vilkaviškio rj.). Manoma, kad ten suprojektavo Paežerių dvaro rūmus. Prižiūrėjo kai kurių Verkių pastatų, Trakų Dominikonų bažnyčios, buv. Žaliojo tilto Vilniuje statybą. Manoma, kad K. suprojektavo keletą Vilniaus gyv. namų (Bžostovskių rūmus, dab. Talat-Kelpšos muz. m-la, ir kt.).Lit.: V. Drėma, Materialy do dzialalnošci architektą Marcina Knakfusa. — „Biuletyn historii sztuki”, Warszawa, 1964, Nr. 3; E. Bud-reika, Martynas Knakfus. — Kultūros barai”, 1965, Nr. 3. KNAPKYTĖ Ona [Juknevičienė; g. 1919. III. 15 Kaune] — aktorė, Lietuvos TSR nusipelniusi artistė (1959). 1939 Kauno un-te studijavo ekonomiką. 1941—46 Vilniaus miesto teatro, 1946—48 Telšių, 1948—52 Klaipėdos dramos teatro, 1952—54 Kauno muzikinio dramos teatro, nuo 1954 Akademinio dramos teatro aktorė.Vaidmenys: Augintinė (A. Ostrovskio „Augintinė”), Tania (A. Ar-buzovo „Tania”), Sonia (A. Čechovo „Dėdė Vania”), Dorina (Moljero „Tartiufas”), Linda (A. Milerio „Komivojažerio mirtis”), Nadia (L. Zorino „Draugai ir metai”), Dimka (V. Ko-rostiliovo ir M. Lvovskio „Dimkos nuotykiai”), Nykštukas (A. Brigaderės „Nykštukas”), Stepukas (B. Lukošiaus „Lakštingala”: pagal P. Cvirkos apsakymą) ir kt.KNIE2A Justinas [1920.III.1 Plokščiuose (Kretingos rj.) — 1950.IV.14 Šat-raminiuose (Skuodo rj.)] — mokytojas. Iki 1944 pr. mokėsi 2. ū. akademijoje. Nuo 1944.XI mokytojavo Kretingos aps. Dirbdamas Šatraminių pr. m-los vedėju, įsteigė pionierių org-ją. Vienas iš kolūkio Šatraminiuose kūrėjų. Burž. nacionalistų nužudytas.KNYGNEŠIAI — knygų bei laikraščių platintojai lietuvių spaudos draudimo laikotarpiu (1864—1904). Po 1863 sukilimo uždraudus spausdinti liet. knygas lotyniškais spaudmenimis, jos buvo spausdinamos užsienyje (daugiausia R. Prūsijoje). Ten išleistus spaudinius K. slapta gabeno į Lietuvą. Caro administracija juos persekiojo, baudė, kalino, trėmė į Sibirą. Iš pradžių (1866—82) Tilžėje buvo spausdinamos ir į Lietuvą gabenamos daugiausia maldaknygės. Ilgainiui pradėta leisti period. leidinius (nuo 1883) ir pasaulietinio turinio lit-rą. Draudžiamą lit-rą K. platino po visą Lietuvą, pristatydavo ir į Rusijos miestus (Peterburgą, Maskvą ir kt.). Žymi dalis knygnešių kartu vertėsi įv. prekių kontrabanda. Tačiau kiti platino tik spaudą. K., platinusius soc. turinio lit-rą, persekiojo ne tik caro valdžia, bet ir katalikų kunigai.Vienas žymiausių knygnešių buvo J. Bielinis, pats gabenęs draudžiamąją lit-rą ir suorganizavęs jos platintojų tinklą. Pažangus knygnešys M. Slan-čiauskas Joniškio apylinkėje buvo įkūręs slaptą d-ją „Atgaja”, kurios nariai skaitė ir platino spaudą. Žemaitijoje veikė pažangūs knygnešiai D. Bubinas ir J. Gudas. Aukštaitijoje knygas platino J. Bitaitis, K. Gumbelevičius, A. Janu-tėnas, V. Laskauskas, P. Šėmbelis, J. Sirvydas ir kt. Daugiau knygnešių buvo prie Prūsijos sienos — Užnemunėje: J. Angrabaitis, A. Baltrušaitis, M. Šimaitis, J. Kačergius, J. Kancleris (Kanclerius), J. Luobikis, J. Rimša, K. Stiklius, A. Verbyla ir kt. Čia veikė slaptos kultūrinės d-jos („Sietynas”, „Artojų draugija”), kurios rūpinosi spaudos platinimu. Be valstiečių, darbininkų bei amatininkų, spaudą platino t. p. inteligentai (J. Bagdonas, A. Janulaitis, V. Kapsukas, S. Matulaitis, V. Palukaitis, A. Rucevičius, L. Vaineikis, P. Višinskis ir kt.). Uolus knygnešys buvo Rygoje gyvenęs L. Jakavičius. Kai kurie K. (M. Baltūsis, D. Bubinas), platindami soc. spaudą liet. kalba, kartu gabeno ir rev. leidinius rusų kalba, ju tarpe lenininę „Iskrą”. Knygnešius Tilžėje lit-ra aprūpindavo spaustuvininkai E. Jagomastas, O. Mauderodė, taip pat M. Jankus, J. Lapinas, P. Mikolainis, M. Zauniūtė ir kt. Kai kurie K. savo darbo nenutraukė ir caro valdžiai atšaukus liet. spaudos draudimą: platino soc. lit-rą 1905—07 revoliucijos metu. Jų patyrimu pasinaudota ir vėliau, gabenant ir platinant rev. lit-rą. „KNYGOS” — bibliografijos ir kritikos žurnalas, ėjęs 1922—24 Kaune. Leido Švietimo m-jos Knygų leidimo komisija. Red. V. Biržiška. Išėjo 6 nr. (3 kn.). Žurnale išspausdinta 1915—23 liet. spaudos bibliografija, lit-ros apie Lietuvą ir liet. tautą kitomis kalbomis (lituanikos) nuo 1904 bibliografija, liet. autorių darbų svetimomis kalbomis bibliografija ir periodikos bibliografija „Mūsų žurnalai”. Be to, paskelbta straipsnių bibliotekų, bibliografijos klausimais, recenzijų ir kronikos.KNYGŲ LEIDYBA. Pirmoji žinoma knyga, parašyta Lietuvoje (Vilniuje), yra Vilniaus kanauninko Martyno religinė knyga lot. kalba „Agenda”, išspausdinta 1499 Gdanske. Jau nuo XVI a. Vilniuje buvo spausdinama lotynų ir graikų kalbomis nemaža antikinių autorių knygų. Kai kurios knygos, jų tarpe ir antikinių autorių, tuo metu išspausdintos užsienyje (pvz., Seneka — Vienoje) ir pažymėtos Žečpospolitos herbu, t. p. buvo skiriamos Lietuvai ir Lenkijai. 1525 Vilniuje P. Skorina išleido knygą „Apostol”, parašytą sen. baltarusių kalba. Plintant reformacijai R. Prūsijoje bei Lietuvos D. Kun-stėje, religinėje lit-roje įsigalint nac. kalboms, siekiant, kad reformacija greičiau sklistų liaudyje, susirūpinta ir knygų leidimu liet. kalba. Pirmoji spausdinta liet. knyga buvo M. Mažvydo „Katekizmo prasti žodžiai”. Ją išleido H. Veinreicho spaustuvė 1547 Karaliaučiuje. Si knyga, taip pat M. Mažvydo bei kt. autorių R. Prūsijoje parengtos kt. relr knygos (giesmynai, evangelijos, posti-lės) buvo platinamos ir Lietuvoje. Vilniuje veikusi Mamoničių spaustuvė 1576—1623 išleido apie 80 knygų lenkų, lotynų ir sen. baltarusių kalbomis, jų tarpe 1588 III Lietuvos Statutą. 1586 Vilniaus un-tui perduota Radvilų spaustuvė, kuri spausdino knygas lotynų ir lenkų kalbomis. Vykstant reformacijos ir katalikybės šalininkų kovai, 1595 pasirodė šios spaustuvės išleistas M. Daukšos išverstas J. Ledesmos katalikiškas „Katekizmas” — pirmoji iki mūsų laikų išlikusi liet. knyga, išleista Lietuvos D. Kun-stėje. Vilniuje veikusi Šv. Dvasios brolijos spaustuvė, be rel. knygų, 1596 išleido L. Zizanijaus „Slavų gramatiką” („Grammatika slovenska”) ir elementorių (ta pati spaustuvė 1619 Vievyje išleido M. Smotrickio „Slavų gramatiką”). Vilniaus un-to spaustuvė 1599 išleido M. Daukšos „Postilę”, 1629 K. Sirvydo žodyną („Dictionarium trium linguarum”; iki 1713 išėjo 5 leidimai) ir „Punktus sakymų” d. 1 (d. 2 išėjo 1644), 1647 J. Jaknavičiui priskiriamas „Evangelijas” (XVII—XVIII a. šios knygos pasirodė apie 30 leidimų). Kai kurie Lietuvos didikai (pvz., Radvilai), perėję į reformaciją, t. p. ėmė leisti liet. knygas. J. Radvila Kėdainiuose įsteigė spaustuvę, kuri 1653 išspausdino keletą liet. leidinių. 1660—62 Londone buvo spausdinama S. Chilinskio išversta biblija. 1706 Karaliaučiuje išleista pirmoji grožinės literatūros knyga liet. kalba — J. Šulco parengtas „Ezopo pasakėčių” rinkinys. R. Prūsijos administracija, siekdama politinių ir rel. tikslų, liet. knygas leido ir valdžios lėšomis, bet, germanizacijai tolydžio intensyvėjant, leidžiamų liet. knygų mažėjo. XVIII amžiuje Lietuvoje K. 1. buvo dvasininkų rankose. Nors tuo metu knygų išėjo nemaža, jos daugiausia buvo rel. turinio, parašytos dažniausiai labai bloga kalba. Pasaulietinio turinio leidinių tebuvo paskiri gramatikų bei elementorių leidimai.XIX a. pr„ pagyvėjus visuomeniniam ir kultūriniam gyvenimui, padidėjus susidomėjimui Lietuvos istorija, liet. kalba ir kultūra, vis dažniau ėmė rodytis mokslinės, beletristinės bei mokslo populiarinimo knygos. 1814 Vilniuje A. Strazdas išleido (be cenzūros leidimo) savo „Giesmes svietiškas ir šventas” — pirmąją lietuvišką originalią grož. lit-ros knygą. 1818 Karaliaučiuje L. Rėzos rūpesčiu išėjo K. Donelaičio „Metai”. S. Stanevičius 1823 Vilniuje išleido knygelę apie valgių gaminimą iš kerpių. L. Rėza 1824 Karaliaučiuje išleido K. Donelaičio pasakėčias, o 1825 liet liaudies dainų rinkinį „Dainos”. 1829 Vilniuje pasirodė K. Donelaičio ir S. Stanevičiaus pasakėčių knygelė ir S. Stanevičiaus parengtas leidinys „Dainos žemaičių”. Tuo metu leidžiamų knygų tiražas kartais siekdavo iki 3000 egz. (pvz., Kaj. Nezabitauskiu 1824 elementorius). Keletą rel. knygų ir didaktinę knygą „Pamokslai išminties ir teisybės” (1836) Suvalkuose išleido A. Tatarė. XIX a. vid. keliolika knygų parašė ir daugiausia Peterburge išleido S. Daukantas. Tai „Būdas senovės lietuvių” (1845), „Dainės žemaičių” (1846), knygelės apie bites, tabako, apynių auginimą ir kt. L. Ivinskis J. Zavadskio spaustuvėje Vilniuje 1846—64 spausdino kalendorius (iš pradžių 3000—4000 egz., nuo 1855 —iki 8000 egz. tiražu). M. Valančius, be daugelio rel. knygų, 1848 Vilniuje išleido 2 t. ist. veikalą „Žemaičių vyskupystė” (išsp. Zavadskio spaustuvėje). 1848 Kaune M. Zimelovičiaus spaustuvėje išspausdinta knygelė „Regulos dėl skarbavų žmonių, kaip save reik užlaikyti nuo choleros. . .” (iš rusų k. vertė J. Ugianskis)—pirmoji liet. knyga, išleista Kaune. Apskritai XIX a. liet. knygų daugiausia buvo leidžiama Vilniuje. Be svarbiausios J. Zavadskio spaustuvės, čia jas leido S. Romo, J. Sol-co, A. Dvorco ir kt. spaustuvės. Liet. knygos sudarė apie 10% visų Vilniuje išleidžiamų knygų (XIX a. viduryje Vilniuje lenkų, rusų, hebrajų ir kt. kalbomis kasmet buvo išleidžiama apie 200 knygų). Be Vilniaus, liet. knygos buvo leidžiamos Peterburge, Suvalkuose, Mintaujoje, Leipcige ir kitur. Daugiausia jos buvo rel. tematikos. Apytikriais duomenimis, 1854—63 religinio turinio knygos sudarė 73%, o pasaulietinio — 27% visų leidžiamų knygų. Palaipsniui didėjo knygų tiražai. M. Akelaičio teigimu, A. Tatarės „Pamokslai išminties ir teisybės” buvo išleisti 10 000 egz. tiražu, o M. Valančiaus rel. knygelės „Istorija šventa” per 3 metus išplatinta 75 000 egz. Ilgainiui leidžiamų liet. knygų daugėjo (XVI a.—29, XVII a.—54, XVIII a.— 395, 1801—64 —apie 800).Caro valdžia, po 1863 sukilimo griežtindama nac. engimo politiką, 1863—64 pašalino iš Lietuvos m-lų liet. kalbą, o 1864—65 uždraudė knygas ir bet kuriuos kitus liet. leidinius spausdinti liet.-lot. raidėmis, vartotomis liet. raštijoje nuo XVI a. pabaigos (1864.VI.5 Vilniaus generalgubernatoriaus M. Muravjovo įsakymas Vilniaus cenzūros k-tui, 1865.IX.15 Rusijos vidaus reikalų ministro P. Valujevo raštas Vilniaus generalgubernatoriui K. Kaufmanui). Caro valdininkai, bendradarbiaudami su vietiniais pataikūnais (J. Krečinskiu, S. Mi-kuckiu, A. Petkevičiumi ir kt.), parengė rusiškų raidžių pritaikymo liet. kalbai projektus ir pradėjo prievarta juos įgyvendinti. Jau 1864 Vilniuje rusiškais spaudmenimis išleista „Abėcėlė žemaitiškai lietuviška” (1865 išėjo jos reformuotas leidimas, kurį padėjo parengti T. Zilinskis). Netrukus pradėjo rodytis rusiškomis raidėmis išspausdintos „Evangelijos”, „Kantičkos”, „Trumpas katekizmas”, L. Ivinskio kalendoriai, viena kita grož. lit-ros knyga (A. Puškino, L. Tolstojaus kūriniai). 1864—1904 rusiškais spaudmenimis išėjo daugiau kaip 40 leidinių, bet jie, net nemokamai davinėja-mi, neplito. Rusijos mokslo įstaigų ir kai kurių pažangių mokslininkų rūpesčiu keletas liet. knygų liet.-lot. spaudmenimis buvo išleista Rusijoje. Peterburgo MA 1865 išleido K. Donelaičio „Metus” (A. Šleicherio parengtus), Kazanės un-tas 1880—82 — A. Juškos 3 tomus „Lietuviškų dainų”, „Svotbinę rėdą”, Peterburgo MA 1883 — A. Juškos „Lietuviškas svotbines dainas”, 1897 — A. Juškos parengto liet. kalbos žodyno I tomą (red. F. Fortunatovas), Rusijos Geografinė d-ja 1891—1904 — S. Baltramaičio parengtus lit-ros apie Lietuvą bei liet. tautą (lituanikos) ir liet. spaudos bibliografijos veikalus. Ryšium su stiprėjančiu liaudies judėjimu, kuris atmetė caro valdininkų peršamus spaudinius ir reikalavo liet. knygų, lietuvių liberalinės inteligentijos atstovai (P. Vileišis, P. Mikolainis, M. Jankus, E. Jagomastas ir kt.) ir jų grupės pradėjo leisti įv. turinio liet. knygas R. Prūsijoje (daugiausia Tilžėje, Bitėnuose, Ragainėje). Nemaža jų buvo kontrafakcinės (su neteisingai nurodytu išleidimo laiku, vieta, cenzūros leidimu; ž. Kontiaiakcija). Užsienyje leidžiamas knygas Lietuvoje nelegaliai platino knygnešiai. Liet. knygas leido ir XIX a. pab. užsienyje jpradėję eiti liet. laikraščiai („Varpas”, „Ūkininkas” irkt). Katalikų dvasininkai plačiai išvystė lietuviškų rel. turinio knygų leidimą. Jas („Broliai katalikai”, „Perspėjimas apie šventą vierą” ir kt.) 1868 Prūsijoje pradėjo spausdinti M. Valančius (1866 jis liovėsi aprobavęs knygas, spausdinamas rusiškais spaudmenimis). Nemaža liet. knygų išspausdino vok. spaustuvininkai O. Mauderodė, J. Šenkė ir kt. Knygų tiražai būdavo 5000—6000 egz., o kai kurie leidiniai išeidavo ir 10—30 tūkst. egz. tiražu. Tik 1891—1903 caro valdžia Lietuvoje konfiskavo apie 200 000 egz. nelegaliai atgabentų liet. knygų. R. Prūsijos ir Klaipėdos kr. lietuviams liet. knygos buvo spausdinamos gotiškais spaudmenimis (1872.XII.20 Rusijos Vyriausioji spaudos v-bos taryba nutarė uždrausti platinti Lietuvoje ir jas; Vilniaus generalgubernatoriaus įsakymas apie tai paskelbtas 1873.1.27). XIX a. pab., suintensyvėjus lietuvių emigracijai į JAV, liet. knygos buvo pradėtos leisti ir ten. Vienas pirmųjų leidėjų JAV buvo M. Tvarauskas, nuo 1880 išleidęs įv. knygelių (sapnininkų ir pan.). Be jo, liet. knygas JAV leido D. Bačkauskas, V. Karalius, A. Milukas, A. Olšauskas (Olševskis), J. Paukštys. Liet. knygų leidybą JAV išplėtė J. Šliupo pastangomis 1889 įsteigta Lietuvių mokslo draugystė ir 1896 įsteigta Tėvynės mylėtojų d-ja. JAV išėjo S. Daukanto („Lietuvos istorija”, 2 t., 1893— 1897), J. Pabrėžos (dalis veikalo „Botanika, arba taislius auguminis”, 1900),

170 K N S — K N SV. Pietario („Algimantas”, 1904) ir kt. autorių knygų, J. Basanavičiaus surinktos „Lietuviškos pasakos” (2 t., 1898—■ 1902) ir kt., nemaža verstinių veikalų (pvz., H. Senkevičiaus „Tvanas”, 1900, ir kt.). XIX a. pabaigoje—XX a. pradžioje JAV ir R. Prūsijoje liet. kalba buvo leidžiamos ir socialistinio bei ateistinio turinio knygos. Vienos pirmųjų šitokio pobūdžio knygų buvo J. Šliupo „Išganymas vargdienio” (1886, Niujorkas), B. Matusevičiaus „Genių dėdė” (1892, Tilžė), F. Janušio „Krumplių Jonas” (1895, Tilžė), S. Matulaičio „Ar dabar yra baudžiava?” (1899, Bitėnai), K. Markso ir F. Engelso „Komunistų manifestas” (1904, Bitėnai; tituliniame puslapyje užrašyta, jog išleistas Londone), J. Šliupo išverstas L. Biuchnerio veikalas „Spėka ir medega” (1902, Čikaga) ir kt. XIX a. pab.—XX a. pr. išėjo nemaža ir laisvamaniško bei ateistinio turinio knygų (J. Šliupo „Tikyba ar mokslas”, Bitėnai, 1895; J. Adomaičio-Šerno „Apie žemę ir kitus svietus”, Čikaga, 1896, ir kt.). Apskritai spaudos draudimo metais (1864—1904) išspausdinta apie 3000 liet. knygų. Žymiai pasikeitė leidinių tematika: pasaulietinio turinio knygos (mokslinės, mokslo populiarinimo, grožinės) sudarė apie 78%, o religinės apie 22% visų leidžiamų knygų.Lietuvos darbo žmonių kova ir rev. judėjimo pakilimas Rusijoje privertė caro valdžia, be kitų nežymių nuolaidų, panaikinti ir liet. spaudos draudimą. 1904 pr. Rusijos ministrų k-tas, vidaus reikalų ministrui pasiūlius, nutarė panaikinti visus ankstesniuosius vyriausybės nutarimus ir patvarkymus, apribojančius liet. raštijos leidybą. Ministrų k-to nutarimą caras patvirtino 1904.V.7 (IV.24). Spaudos draudimą panaikinus, liet. knygų leidyba įgijo platesnį mastą. 1905—06 Vilniuje veikė J. Jablonskio iniciatyva įsteigta K. 1. b-vė „Aušra”, o P. Višinskio iniciatyva — K. 1. b-vė „Šviesa”, kurios išleido politinės, mokslo populiarinimo ir grožinės lit-ros kūrinių (A. Kriščiukaičio, Lazdynų Pelėdos, G. Petkevičaitės-Bitės, Žemaitės knygų). Liet. knygas leido M. Kuktos spaustuvė (įst. 1906; iki 1915 vid. išleido apie 270 knygų), J. Zavadskio spaustuvė, „Vilniaus žinių” spaustuvė, spaustuvė „Znič”, M. Piaseckaitės-Šlapelienės knygynas, A. Sirkino ir kt. spaustuvės. Nemaža knygų buvo leidžiama Kaune (svarb. leidėjai — 1905 įsteigta S. Banaičio spaustuvė ir 1905 įkurta Kazimiero draugija; pastaroji daugiausia leido rel. turinio knygas), taip pat Biržuose, Seinuose, Rygoje, Peterburge ir kitur (iki kaizerinės okupacijos vien Lietuvoje išleista daugiau kaip 1000 liet. knygų). Soc. turinio liet. knygos (Z. Angariečio, V. Kapsuko, S. Matulaičio ir kt. kūriniai), kurių leidyba ypač suintensyvėjo 1905:—07, buvo leidžiamos užsienyje (R. Prūsijoje, JAV) ir Lietuvoje platinamos nelegaliai. Įsigalėjus reakcijai, Lietuvoje leidžiamų visuom. polit. turinio knygų leidyba pastebimai sumažėjo, padaugėjo įv. religinių knygų. Žymią vietą leidžiamų knygų tarpe užėmė nedidelės brošiūros įvairiais praktikos (žemės ūkio, medicinos ir t. t.) klausimais, pasirodė ir grož. lit-ros kūrimų (ypač dramos kūrinių teatro mėgėjams). Kaizerinės Vokietijos okupacijos metu (1915—18) Lietuvoje teišėjo keletas leidinių (kalendorių, vadovėlių ir kt.). Daugeliui liet. kultūros darbuotojų pasitraukus į Rusiją, ten liet. knygų pasirodydavo daugiau (pvz., 1916 — 24 knygos). I pasaul. karo metais Rusijoje liet. knygas daugiausia leido Lietuvių d-jos nukentėjusiems dėl karo šelpti CK kultūros ir švietimo sekcija, o jas spausdino „Lietuvių spaustuvė” Petrograde, vėliau Voroneže (pvz., „Vaikų knygynėlio” serija). Bibliografai (pvz., V. Biržiška) liet. knygų, išleistų 1905—18 Lietuvoje, Rusijoje, R. Prūsijoje, JAV, priskaičiuoja apie 4700.Buržuazijos valdymo metais Lietuvoje K. i. bazė iš pradžių buvo silpna — iki 1922 per metus tebuvo išleidžiama 180— 190 knygų. K. 1. kiek pagyvėjo po 1925 (pvz., 1928 jau išleista 763 knygos). K. 1. reikalams 1919 įsteigta Švietimo m-jos knygų leidimo komisija, kuri iki 1940 išleido daugiau kaip 500 knygų. Svarbesnieji šios komisijos leidiniai buvo V. Čepinskio „Fizikos paskaitos” (7 t., 1923—26), V. Biržiškos „Lietuvių bibliografija” (4 d., 1924—39), M. K. Čiurlionio, S. Šimkaus muzikos kūriniai, lietuvių ir užsienio grož. lit-ros veikalai ir kt. Nemaža Lietuvoje leidžiamų liet. knygų buvo spausdinama Vokietijoje (Tilžėje, Leipcige, Berlyne). Moksl. veikalų leidimu rūpinosi Kauno un-tas. Atskirais atvejais knygas leido ir laikraščių bei žurnalų redakcijos, visuom. bei rel. org-jos, knygynai, pavieniai asmenys, valst. įstaigos. Nuo buržuazijos valdymo pradžios ėmė veikti knygų leidimo b-vės: „Švyturys” (1918—19 Vilniuje, 1919—40 Kaune), „Dirva” (1918 Vilniuje, 1919— 1940 Marijampolėje; leido vadovėlius, knygas jaunimui), „Kultūra” (1920—27 Šiauliuose išleido 150 mokslo populiarinimo bei jaunimui skirtų knygų; burž. valdžios persekiota ir uždaryta), „Vaiva” (Kaune) ir kt. Palaipsniui K. 1. išplėtė leidyklos „Vairas” (1927—32), „Tulpė” (1928—30), „Sakalas” (nuo 1924 daugiausia leido originalią grož. lit-rą), „Spaudos londas” (įst. 1922; išleido „Lietuviškosios enciklopedijos” 8 t., nemaža liet. rašytojų ir pasaul. lit-ros veikalų) ir kt. Pasaul. lit-ros klasikų kūrinius leido leidykla „Universitas” (1927—37), Mokytojų knygynas (1933—40), žemės ūkio bei įvairias praktinio pobūdžio knygas — „Varpo” b-vė (įst. 1922), Z. ū. rūmai. Klerikalinės bei religinės krypties lit-rą leido Kazimiero draugija (iki 1940), vienuoliai marijonai, jėzuitai, pranciškonai ir kapucinai, „Zi-nijos” (įst. 1928), „Žaibo” (įst. 1934) leidyklos. Tautininkai turėjo „Pažangos” leidyklą (įst. 1927). Verstinę grož. lit-rą nuo 1934 leido „Šviesos” leidykla, b-vė „Naujas žodis” (1927—33; jos leidžiamos knygos dažnai buvo menkos vertės nuotykių lit-ra). Knygas leido ir A. Pta-šeko, „Mokslo”, Pribačio, D. Gutmano knygynai Kaune, L. Jakavičiaus knygynas „Lietuva” Šiauliuose (įst. 1904 Rygoje; Šiauliuose veikė 1921—38), M. Pustopedskio knygynas Vilkaviškyje (knygas leido 1934—37). Knygų tiražai paprastai buvo nedideli — geresni prozos kūriniai išeidavo 2000—3000 egz., poezijos 500—700 egz. tiražu (pvz., V. Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly” išėjo 4000 egz. tiražu). Maži tiražai sunkino leidyklų veiklą, dalis jų ilgiau neišsilaikydavo. Kad paskatintų originaliosios liet. lit-ros augimą, padarytų veiksmingesnę savo leidinių reklamą, kai kurios didesnės leidyklos („Sakalas”, „Spaudos fondas”, Kazimiero draugija) ir kai kurios org-jos pradėjo skirti lit. premijas. 1935 įsteigta ir valst. premija (pirmoji ją gavo I. Simonaitytė už rom. „Aukštųjų Šimonių likimas”). Be lietuvių kalba leidžiamų knygų, Lietuvoje pasirodė nemaža leidinių ir lenkų, žydų, rusų, vokiečių ir kt. kalbomis. Iš viso Lietuvoje 1918—40 išleista apie 16 000 knygų (su smulkesniais leidiniais ir atspaudais). Liet. knygos buvo leidžiamos taip pat Vokietijoje (jas daugiausia leido „Rūtos” d-ja, spausdino E. Jagomasto spaustuvė „Lituania” ir O. Mauderodės spaustuvė), Latvijoje (b-vė „Audra”, K. Jasėnas ir kt.), JAV (leido laikraščiai „Naujienos”, „Dirva”, „Tėvynė”, „Draugas” ir kt.), Lotynų Amerikoje ir kitur. Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte 1919—26 lietuviai išleido 184 leidinius (iš jų 49 lenkų k.,7 rusų k.); vėliau jų išleido dar mažiau. Po Spalio revoliucijos ypač išsiplėtėkom. knygų liet. kalba leidyba. 1917— 1918 RKP(b) Lietuvių sekcijų Centro Biuras ir Lietuvos reikalų komisariatas išleido apie 109 knygų bei brošiūrų (Petrograde, Voroneže), jų tarpe originalių Z. Angariečio, V. Kapsuko ir kt. autorių brošiūrų, propaguojančių materializmą ir ateizmą, demaskuojančių liet. buržuaziją ir klerą, bei grož. lit-ros kūrinių (J. Janonio, K. Jasiukaičio ir kt.). Buvo leidžiami ir verstiniai (K. Markso, V. Lenino, P. Lafargo, V. Libknechto ir kt.) veikalai marksizmo teorijos ir praktikos klausimais. 1919 Vilniuje Švietimo liaudies komisariatas ir kt. taryb. įstaigos išleido 43 kom. leidinius lietuvių, rusų, baltarusių, lenkų kalbomis. Nuslopinus Tarybų valdžią, kom. lit-ra daugiausia buvo leidžiama pogrindyje arba užsienyje. 1919—28 LKP ČK leidykla (iš pradžių Minske, vėliau Smolenske) išleido knygų seriją „Komunisto knygynėlis” (apie 118 vienetų), kurią sudarė daugiausia marksizmo-leninizmo klasikų veikalai (be jų, serijoje paskelbti 24 Z. Angariečio,8 V. Kapsuko darbai, J. Janonio eil. rinkinys „Darbininkų giesmės”). 1921 LKP CK Kaune suorganizavo legalią leidyklą „Šviesa”, kuri išleido 22 knygas (K. Markso „Samdomąjį darbą ir kapitalą”, V. Kapsuko „Bruožus iš politinės ekonomijos”, J. Janonio „Raštus” ir kt.). 1923 valdžia šią leidyklą uždarė. 1922 Kauno miesto tarybos darbininkų frakcija išleido 6 kom. turinio knygutes. Keletą kom. leidinių liet. kalba 1921—22 Charkove išleido Ukrainos KP Lietuvių sekcijų Centro Biuras. 1924 LKP iniciatyva įkurta Lietuvos Darbininkų spaudos d-ja, kuri 1925—28 Smolenske leido V. Lenino raštų seriją „Leninizmo knygynėlis”. Tuo pat metu LKJS CK Smolenske leido „Komunistinės jaunuomenės knygynėlio” seriją (išleido 9 leidinius lietuvių, rusų ir lenkų kalbomis). 1925 LKJS CK išleido „Pirmojo LKJS suvažiavimo rezoliucijas” ir „Lietuvos Komunistinės Jaunimo Sąjungos įstatus”. Keletą kom. turinio knygų išleido 1926 Kaune įsteigta b-vė .„Vilnis” (uždaryta po faš. perversmo 1926 pab.). 1928—34 Vokietijoje (Tilžėje, Berlyne) liet. kalba išleistos 66 kom. turinio knygos. 1928—40 BTSR Valst. leidyklos nac. sektorius leido vadovėlius liet. m-loms, veikusioms BTSR, polit. bei grož. lit-rą (išleido apie 70 knygų). Keletą knygų liet. kalba tuo laikotarpiu išleido BTSR MA, 16 —Centrinė TSRS tautų leidykla Maskvoje, 21 — Užsienio darbininkų leidykla. Nemaža marksistinio turinio knygų išleido pažangios JAV lietuvių d-jos. Amerikos Lietuvių darbininkų lit-ros d-ja (ALDLD) 1917—65 išleido 76 knygas, jų tarpe K. Markso „Liudviko Bonaparto briumerio 18 d. ir naminis karas Prancūzijoje”, V. Kapsuko monografijas „Jonas Biliūnas”, „Pirmoji Lietuvos proletarinė revoliucija ir Tarybų valdžia”, atsiminimų knygą „Caro kalėjimuose”, Z. Angariečio „Nepriklausomos Lietuvos kalėjimuose”, A. Bimbos „Istorija klasių kovos Amerikoje”, „Kelias į naują gyvenimą”, E. Ja-roslavskio „Leninas, jo gyvenimas ir darbai”, J. Kaškaičio, A. Margerio, R. Mizaros, A. Petrikos ir kt. autorių knygas. Lietuvių moterų progresyvinis susivienijimas Amerikoje, vėliau Lietuvių darbininkių susivienijimas Amerikoje, ALDLD Moterų k-tas iki 1950 išleido 25 knygas, jų tarpe V. Kapsuko, A. Bimbos, K. Karosienės, J. Kaškaičio, R. Mizaros, A. Venclovos ir kt, autorių kūrinių. Nemaža knygų išleido pažangūs laikraščiai „Laisvė”, „Vilnis” ir kt. Apeidamas faš. cenzūrą, LKP CK 1933—40 kelias knygas išspausdino legaliose M. Gutmano, L. Gurvičiaus, G. Levino spaustuvėse Kaune (1934 V. Lenino „Tris šaltinius”, 1933 V. Lenino „Apie K. Marksą ir marksizmą” ir kt.). Apskritai 1919—40 LKP rūpesčiu įv. vietose buvo išleista daugiau kaip 600 kom. turinio knygų ir brošiūrų.Liet. knygas bei knygas, išleistas Lietuvoje ir ne lietuvių kalba, registravo bibliografijos žurnalai „Knygos” (1922— 1924) ir „Bibliografijos žinios” (1928— 1940); Lietuvos knygų statistiką skelbė „Lietuvos statistikos metraštis” (leistas nuo 1924).1940, atkūrus Lietuvoje Tarybų valdžią, knygų leidyklos buvo nacionalizuotos ir įsteigta LTSR Valstybinė leidykla Kaune (kurį laiką atskirai dar veikė „Spaudos fondo” ir ,, Raudonosios vėliavos” leidyklos). 1940—41 Tarybų Lietuvoje išėjo 1167 knygos (iš jų 1941.I—VI — 780) beveik 8 mln. egz. tiražu (grož. lit-ros knygos buvo leidžiamos 5—7 tūkst. egz., politinės lit-ros 15— 20 tūkst. egz., vadovėliai — 30— 50 tūkst. egz. tiražu). Vok. faš. okupa-cijps metais burž. nacionalistai leido daugiausia antitaryb. turinio knygas. Keletą grož. lit-ros knygų (L. Tolstojaus, Vaižganto, V. Kudirkos ir kt. rašytojų kūrinių) 1943—44 išleido atsikūrusi „Sakalo” leidykla. 1942 Maskvoje atnaujino veiklą LTSR Valst. leidykla. 1942— 1944 buvo išleista (daugiausia Maskvoje) 161 knyga bei brošiūra, jų tarpe 33 grož. lit-ros knygos (J. Baltušio, P. Cvirkos, L. Giros, K. Korsako, S. Nėries, A. Venclovos ir kt. rašytojų kūriniai). JAV pažangieji lietuviai II pasaul. karo metais išleido liet. taryb. rašytojų parengtas knygas „Didysis lietuvių tautos priešas” (1943) ir „Lietuva ugnyje” (1944), keletą JAV gyvenančių pažangių liet. veikėjų kūrinių. Išlaisvinus Tarybų Lietuvą iš hitlerinės okupacijos, K. 1. reikėjo organizuoti iš naujo. Leidybiniam darbui vadovauti 1944 įsteigta Leidyklų ir poligrafijos pramonės v-ba prie Lietuvos TSR Liaudies Komisarų Tarybos. 1944 pradėjo veikti Respublikinės profs-gų tarybos Pioileidykla (veikė iki 1961). 1945 sukurtos 4 leidyklos: Politinės lit-ros leidykla, Grožinės lit-ros leidykla, Pedagoginės lit-ros leidykla ir Enciklopedijų, žodynų ir mokslinės literatūros leidykla. 1949 Politinės lit-ros ir Enciklopedijų, žodynų ir mokslinės lit-ros leidyklos sujungtos į Politinės ir mokslinės lit-ros leidyklą. 1953 visos leidyklos perduotos Kultūros m-jai, nuo 1963 joms vadovauja Lietuvos TSR MT Spaudos k-tas. Nuo 1964 Polit. ir moksl. lit-ros leidykla vadinasi ,,Mintis”, Ped. lit-ros leidykla —„Šviesa”, Grož. lit-ros leidykla —„Vaga”. Part. dokumentus (partijos suvažiavimų, CK plenumų medžiagą), polit. lit-rą leidžia taip pat LKP CK Laikraščių ir žurnalų leidykla ir spaustuvė (iki 1960 „Tiesos” leidykla). Mokslinę, mokomąją, metodinę, bibliografinę, informacinę ir kt. lit-rą leidžia įvairios administracijos, mokslo bei kultūros įstaigos (Z. ū. m-ja, Aukštojo ir spec. vidurinio mokslo m-ja, Lietuvos TSR MA, Resp. biblioteka, Moksl.-techn. informacijos in-tas, Liaudies meno rūmai ir t. t.). Knygas spausdina Požėlos, Mickevičiaus-Kapsuko spaustuvės Kaune, „Pergalės”, „Vaizdo” ir Laikraščių ir žurnalų leidyklos spaustuvės Vilniuje.Knygų leidimas taryb. metais
Metai Knygų pavadinimų skaičius Tiražas tūkst. egz.
1945 228 3 244,1
1950 1073 8 144,4
1955 1852 10 475,9
1960 2206 13 831,6
1965 2161 14 753,9
1940—65 Tarybų Lietuvoje išleista 32 600 knygų 223 487 000 egz. tiražu.Daug dėmesio skiriama marksizmo-leninizmo klasikų veikalų leidimui. Liet. kalba išleisti K. Markso „Kapitalas” (3 t., 1957—59), F. Engelso „Anti-Diu-ringas” (1958) ir „Gamtos dialektika”(1960), V. Lenino raštai (40 t-, 1950—66). Atskiri marksizmo-leninizmo klasikų veikalai išleisti keliais leidimais („Komunistų partijos manifestas”— 9 leid., K. Markso „Gotos programos kritika”— 3 leid., V. Lenino „Jaunimo sąjungos uždaviniai”—6 leid.). TSKP programa išleista 130 000 egz., TSKP XXIII suvažiavimo medžiaga įv. leidiniais — 600 000 egz. tiražu. Daug knygų išleista LKP istorijos klausimais, apie taryb. liaudies kovą D. Tėvynės karo metais. Leidžiami V. Kapsuko raštai (12 t.; 1960—66 išleista 8 t.), „Lietuvos TSR istorija” (1957—63 išleista 3 t.), „Lietuvos TSR istorijos šaltiniai” (1955—65 išleista 4 t.), „Lietuvių literatūros istorija” (1957—65 išleista 3 t„ 4 knygos), leidinys „Literatūra ir kalba” (nuo 1956 išleista 8 t.). Labai svarbus leidinys yra akademinis „Lietuvių kalbos žodynas” (nuo 1947 išleista t. 2—7). Išleisti K. Būgos (3 t., 1958—61) ir J. Jablonskio (2 t., 1957—59) raštai. Reikšmingi daugiatomiai leidiniai yra „Lietuvos TSR flora” (1959—63 išleista 3 t.), T. Ivanausko „Lietuvos paukščiai” (31., 1949— 1964), „Lietuvių liaudies menas” (nuo 1956 išleista 11 knygų), „Lietuvių tautosaka” (t. 1—4, 1962—67) ir kt. Kasmet išeina Lietuvos TSR MA bei kitų mokslo įstaigų, aukštųjų m-lų darbuotojų moksl. darbų tęstinių leidinių tomai. Labai išaugo grož. lit-ros knygų leidyba — 1945—65 išleistos 4125 knygos 51 mln. egz. tiražu. Išleisti J. Baltušio, P. Cvirkos, A. Gudaičio-Guzevičiaus, V. Krėvės, Lazdynų Pelėdos, V. Mykolaičio-Putino, G. Petkevičaitės-Bitės, I. Simonaitytės, B. Sruogos, T. Tilvyčio, A. Venclovos, A. Vienuolio, Žemaitės ir kt. rašytojų daugiatomiai raštų leidimai, J. Biliūno, K. Donelaičio, J. Janonio, V. Montvilos, S. Nėries, D. Poškos, A. Strazdo, A. Vienažindžio ir kt. rašytojų pilni raštų leidimai su moksl. komentarais, gerai parengti tekstologiniu atžvilgiu. Liet. rašytojų kūriniai leidžiami ir rusų bei lenkų kalbomis. Gausiai leidžiami taryb. tautų bei užsienio rašytojų kūrinių vertimai (F. Dostojevskio, M. Gorkio, A. Puškino, V. Šekspyro, L. Tolstojaus ir kitų kūrybos daugiatomiai leidimai). Grož. lit-ros kūriniai paprastai leidžiami 10—15 tūkst. egz., o populiarūs lietuvių, kt. taryb. tautų bei užsienio rašytojų kūriniai 25— 30 tūkst. egz. tiražu. Žemaitės kūriniai taryb. santvarkos metais išleisti 900 000 egz., o P. Cvirkos — 1 650 500 egz. tiražu. Ypač dideliais tiražais leidžiamos knygos vaikams (pvz., P. Cvirkos „Pasakos” 50 000 egz.). Gausiai leidžiami vadovėliai, jų tiražai 10—12 kartų didesni už atitinkamų vadovėlių, leistų buržuazijos valdymo metais, tiražus (pvz., I skyriaus vadovėlis „Aušrelė” 1938 išleistas 5500 egz. tiražu, dabar „Saulutė” kasmet leidžiama 50—60 tūkst. egz. tiražu). Lietuvoje knygos t. p. leidžiamos rusų, lenkų, anglų, vokiečių ir kt. kalbomis. Žymiai pagerėjo knygų redakcinis parengimas, meninis bei poligrafinis apipavidalinimas. Lietuvos leidyklų knygos kasmet gerai įvertinamos sąjunginiuose geriausiai apipavidalintų knygų konkursuose, daugelis dailininkų apdovanojami medaliais ir diplomais. Lietuvos poligrafijos laimėjimai pripažinti ir tarpt, mastu: 1959 V. Jurkūnas tarptautinėje knygų parodoje Leipcige už K. Donelaičio „Metų” iliustravimą apdovanotas sidabro medaliu, 1965 K. Kubilinsko kn. „Varlė karalienė”, A. Steponavičiaus iliustruota, Leipcige pažymėta aukso medaliu, A. Kučo iliustruota Žemaitės kn. „Marti” — sidabro medaliu, S. Krasausko iliustruota E. Mieželaičio kn. „Žmogus” — bronzos medaliu. Prie knygų meninės kultūros kėlimo daug prisidėjo t. p. dailininkai B. Demku-tė, V. Galdikas, R. Gibavičius, V. Kalinauskas, T. Kulakauskas, J. Kuzmins-kis, A. Makūnaitė, D. Tarabildienė, V. Valius, S. Valiuvienė ir kt. Lietuvoje leidžiamas knygas registruoja Lietuvos TSR Knygų rūmai „Knygų metraštyje”, kuris 1947—56 ėjo atskiru leidiniu, o nuo 1957 skelbiamas „Spaudos metraštyje”. Knygų rūmai t. p. sudaro knygų statistiką ir ją skelbia leidinyje „Lietuvos TSR spaudos statistika” (leidžiamas nuo 1957). Knygos reklamuojamos leidyklų kasmet leidžiamuose knygų kataloguose ir biuletenyje „Naujos knygos” (1959—66 dvimėnesinis, nuo 1967 mėnesinis). Liet. knygos leidžiamos ir kai kuriose užsienio šalyse (JAV, Kanadoje, Anglijoje, V. Vokietijoje, Lenkijoje ir kt.).Lit.: L. Abramowicz, Cztery wiekt drukarst-wa w VVilnie 1525—1925, Wilno, 1925; V. Biržiška, Lietuvių knygų istorijos bruožai, K., 1930; V. Abramavicius, Senųjų lietuviškų knygų spaustuvės. — Senoji lietuviška knyga, K., 1947; L. Vladimirovas, Pranciškus Skorina — Vilniaus spaudos pradininkas, V., 1956; L. Vladimirovas, Karaliaučiaus spaudos pradininkas Hansas Veinreichas ir pirmieji jo darbo tęsėjai (XVI—XVII a.). — „Bibliotekininkystės ir bibliografijos klausimai”, t. 1, V., 1961; R. Šarmaitis, Zigmo Angariečio literatūrinis palikimas. — „LKP istorijos klausimai”, t. 3, V., 1963; E. Mertinienė, Komunistinės literatūros leidimas lietuvių kalba. — Ten pat, t. 4, V„ 1964; Lietuvos TSR spauda (Valstybinė suvestinė bibliografija 1940—1955), t. 1, kn. 1, V,, 1962; kn. 2, V., 1964; JI. B.’iaflHMMpoB,OHepKH nO HCTOpHH KHHm II OH6AHOTeK BAinBe ąo 1917 roAa, Bhabhioc, 1965; V. Stonienė, RKP(b) Lietuvių sekcijų Centro Biuro ir Lietuvos reikalų komisariato leidybinė veikla 1917—1918 m. — „Bibliotekininkystės ir bibliografijos klausimai”, t. 4, V., 1965; A. Petriką, Lietuvių literatūros draugija ir pažangieji Amerikos lietuviai, Brooklyn, N. Y„ 1965; V. Stonienė, Iš Lietuvos Tarvbinės vyriausybės veiklom spaudos srityje 1918—1919 metais.—„Bibliotekininkystės ir bibliografijos klausimai”, t. 5, V., 1966; K. Papečkys, Knygų leidyba Tarybų Lietuvoje.—„Bibliotekų darbas”, 1966, Nr. 9.„KNYGŲ LENTYNA”—komercinis reklaminis leidinys, ėjęs 1939—40 Kaune. Leido „Mokslo” knygynas, prekiavęs TSRS leidiniais. Redagavo Z. Margoli-, nas. Išėjo 10 nr. Spausdino sisteminius knygyne gaunamos taryb. lit-ros sąrašus, knygų anotacijas ir recenzijas, tarybinių ir pažangiųjų lietuvių rašytojų biografijas, literatūrini kalendorių, straipsnius iš knygų istorijos.„