KLAIPĖDOS MOKYTOJŲ INSTITUTAS — nepilnoji aukštoji mokykla, veikusi 1946—52. In-te buvo 2 skyriai — kalbos ir lit-ros bei istorijos ir gamtos-geografijos bei fizikos-matematikos. Rengė liet. kalbos ir lit-ros, rusų kalbos ir lit-ros (nuo 1949), fizikos ir matematikos, gamtos ir geografijos mokytojus septynmetėms m-loms.

Apie 70% gerai besimokančių studentų gaudavo stipendijas. In-tas parengė apie 500 mokytojų. 1952 K. m. i. sujungtas su Šiaulių mkt. in-tu. 1946—49 direktorius buvo A. Šimkus, 1949—50 — R. Mironas, 1950— 1952 —K. Gerulaitis.KLAIPĖDOS MUZIKOS MOKYKLA —muzikos mokykla, veikusi 1923—-39 Klaipėdoje. Z. Muzikos mokyklos.KLAIPĖDOS OPERACIJA — viena iš Raudonosios Armijos išvaduojamųjų operacijų 1944 rudenį. Po Šiaulių ope-mcijos (1944 vasarą), didžioji š. Lietuvos dalis jau buvo išvaduota.

1944.IX.24r Pirmasis Pabaltijo frontas gavo direktyvą pasirengti puolimui Klaipėdos kryptimi. Per trumpą laiką iš fronto dešiniojo sparno į kairįjį ir į centrą 80— 240 km nuotoliu buvo perkelta pusė milijono karių, 9300 artilerijos pabūklų, 1340 tankų ir savaeigių artilerijos pabūklų. Svarbiausias K. o. smūgis buvo numatytas Telšių ir Klaipėdos kryptimi, kt. smūgis ■— Kelmės ir Tilžės kryptimi. Be to, Trečiasis Baltarusijos frontas rengė prasilaužimą į p. nuo Raseinių Tauragės link. X.5 Pirmasis Pabaltijo frontas pradėjo puolimą Žemaitijoje ir 76 km ruože prasiveržė 14—-17 km į priekį. 3 paras buvo puolama Židikų, Rietavo, Telšių, Plungės ir Kretingos, kryptimis. X,8 išvaduota Šilalė, forsuota Jūros u. Per 4 puolimo paras taryb. kariai nuėjo apie 90 km. X.10 5-sios gvardiečių tankų armijos junginiai, išvadavę Kretingą, pasiekė Baltijos j. Tuo pačiu metu kiti fronto junginiai įžengė į Klaipėdos kr. ir prisiartino prie Klaipėdos įtvirtinimų žiedo. Veikusi Latvijoje faš. armijų Šiaurės grupuotė buvo izoliuota. 2-ji gvardiečių armija X.12 pasiekė Nemuną nuo Jurbarko iki žiočių. Klaipėda su visais įtvirtinimais buvo apsupta. Tuo K. o. baigėsi. Jos metu•padaryta vokiečiams didelių nuostolių ir baigta vaduoti Lietuva, išskyrus Klaipėdą ir Kuršių neriją.Klaipėdos operacijoje 2-sios gvardiečių armijos sudėtyje dalyvavo ir 16 liet. divizija. Operacijos metu ji forsavo Dubysą, puolė Kelmės—Tilžės kryptimi, kaudamasi nužygiavo apie 200 km, perėjo Klaipėdos—Tilžės geležinkelį ir plentą ties Usėnais (Šilutės rj.). Už pasižymėjimą šioje operacijoje ji buvo apdovanota Raudonosios vėliavos ordinu.KLAIPĖDOS PEDAGOGINIS INSTITUTAS, Respublikos pedagoginis institutas Klaipėdoje, — nepilna aukštoji mokykla, rengusi pradinių mokyklų mokytojus, veikusi 1935—41. Mokslas truko 2 metus. Institute buvo mokoma bendrųjų, pedagoginių ir techninių dalykų. Prie in-to veikė biblioteka, pavyzdinė m-la, Giruliuose buvo studenčių bendrabutis. 1937—39 in-tą baigė 350 asmenų. Vokietijai užgrobus Klaipėdą (1939), in-tas persikėlė į Panevėžį, po kelių mėnesių — į Vilnių. 1935—37 in-to direktorius buvo V. Soblys, 1937—40 — M. Mačernis, 1940—41 — J. Laužikas. In-tas leido „Pedagoginį metraštį” (2 t., 1937—39).„KLAIPĖDOS SARGAS” — buržuazinis savaitraštis, ėjęs 1924 Klaipėdoje. Leido šaulių org-ja. Spausdintas gotiškais spaudmenimis.„KLAIPĖDOS ŽINIOS” — buržuazinis dienraštis, ėjęs 1924—26 Klaipėdoje.KLAIŠIAI — 1. Kaimas Skuodo rj., Aleksandrijos apyl., 10 km į š. r. nuo Skuodo, 1 km į p. nuo Latvijos TSR sienos. 172 gyv. (1959). Pro K. teka Apšė (Bartuvos intakas). Iš v. prieina Klaišių miškas. Prie kaimo yra senkapis. Iš suardytų kapų keliasdešimt X—XII a. žalvarinių papuošalų (pasaginių segių keturkampiais galais, gyvulinių apyrankių, kryžinių smeigtų), geležinis kovos kirvis, keletas balno kilpų, sagčių ir kt. archeologinių radinių pateko į Kauno ist. muziejų.2. Kaimas Akmenės r j., Papilės apyl., 10 km į r. nuo Papilės; kolūkio centras. 109 gyv. (1959). Felčerių-akušerių punktas (nuo 1959), kultūros namai (nuo 1958), biblioteka (nuo 1957). Burž. nacionalistai 1949 nužudė Klaišių apyl. sekretorių V. Gudiną.KLAMPŪČIAI — kaimas Vilkaviškio r j., Bartininkų apyl., 10 km į p. v. nuo Vilkaviškio, 10 km į p. r. nuo Virbalio; kolūkio centras. 122 gyv. (1959). Parduotuvė, aštuonmetė m-la (nuo 1914 Lankeliškių pradinė m-la; 1949—61 Klampučių septynmetė), biblioteka (nuo 1960).KLANGIAI — kaimas Jurbarko r j., Ve-, liuonos apyl., 3 km į r. nuo Veliuonos, Nemuno deš. krante, prie Kauno—Jurbarko plento. 114 gyv. (1959). Parduotuvė, pr. m-la (nuo 1922). P. Cvirkos memorialinė sodyba (nuo 1953) — Lietuvos TSR Literatūros muziejaus (Kaune) filialas. Prie kaimo yra I—II t-mečio griautinio ir degintinio kapinyno liekanos. 1961 šioje vietoje aptiktos ir ištirtos VII—VI a. pr. m. e. alkaduobės. Radiniai laikomi Istorijos-etnografijos muziejuje Vilniuje. Klangiuose gimė (1909) ir augo rašytojas P. Cvirka.KLAPATAUSKAS Vincas [g. 1903.VI.18 Pašiliuose (Sakių rj.)] — revoliucinio judėjimo dalyvis. Batsiuvys. Kilęs iš mažažemių valstiečių. 1935—36 dalyvavo Suvalkijos valstiečių streike, už tai kalintas. Vėliau platino kom. lit-rą, rinko aukas Lietuvos Raudonosios pagalbos org-jai. 1940-—41 Kelmės taryb. ūkio direktorius. Nuo 1944 ūkinis darbuotojas Sakių ir Alytaus aps., kolūkio pirmininkas (1950—53). TSKP narys nuo 1945. Nuo 1960 pensininkas.KLAPATlNĖ — kaimas Jurbarko rj., Stakių apyl., 9 km į š. v. nuo Veliuonos. 200 gyv. (1959). Pr. m-la (nuo 1930).KLASČIUS Romualdas [g. 1925X1.24 Ukmergėje] —■ aktorius. Baigė Biržų g-ją. 1944—65 Panevėžio dramos teatro, nuo 1965 Lietuvos TSR Jaunimo teatro aktorius. Parašė pjesę „Debesys nuslinko”, kurią 1949 pastatė Kauno jaunojo žiūrovo teatras.Vaidmenys: Petras (K. Binkio „Atžalynas”), Virvalas (A. Vienuolio „Prieblandoje”), Stepa-nas (A. Sofronovo „Širdis neatleidžia”), Spi-gelskis (I. Turgenevo „Mėnuo kaime”), Panta-lonė (K. Goldonio „Melagis”), Keilis {G. Haupt-mano „Roza Bernd”) ir kt.KLASICIZMAS [lot. classicus — pavyzdinis] — XVII a.—XIX a. pirmosios pusės meno stilius, kurio atstovai orientavosi į antikinį meną.Sen. Romoje (maždaug nuo II a.) „klasikiniais” buvo vadinami geriausieji, pavyzdiniai, mokykloje (klasėje) skaitomi grož. lit-ros kūriniai. Renesanso laikais visas antikinis menas (ypač graikų V—IV amžiaus pr. m. e. ir romėnų I amžiaus pr. m. e.—I mūsų eros amžiaus) laikomas klasikiniu. Klasikais ir dabar vadinami žymiausi kurios nors tautos menininkai (ypač rašytojai), klasikiniais — geriausieji jų kūriniai. XVII a. stilius, kurio atstovai sekė antikinio meno pavyzdžiais, gavo K. vardą. K. stiliaus atstovai vadinami klasicistais, jų kūriniai — klasicistiniais.K. atsirado Italijoje XVI a., susiformavo ir įsivyravo Prancūzijoje XVII a., absoliutizmo klestėjimo laikotarpiu. Kitose Europos šalyse paplito daugiausia XVIII a. ir išnyko apie XIX a. ketvirtąjį dešimtmetį. XVIII a.—XIX a. pradžioje K. buvo susijęs su švietimo epochos idėjomis. Šviečiamojo K. estetikos principus suformulavo I. Vinkelmanas.K. apėmė visas meno šakas — architektūrą, dailę, lit-rą, muziką. K. archit-ra pasižymėjo paprastumu, santūrumu. Pastatų didingumą ir monumentalumą pabrėžė tiesios linijos ir plokštumos, griežta simetrija, darnus pastato dalių ir visumos santykis. Dailėje, remiantis antikinio ir iš dalies renesanso meno principais, buvo stengiamasi parodyti gamtos bei žmogaus harmoniją. Puošnų barokinį vaizdą K. dailininkai pakeitė idealizuotu griežtos kompozicijos vaizdu. Itin plito skulptūra, kaip herojaus idealizavimui labiausiai tinkamas žanras. Piliet. idėjas reiškianti asmenybė buvo svarbiausia K. dailės tema. Lit-roje K. skelbė nac.valstybės stiprinimo idėją, aukštino piliet. pareigą, visuomeniškumą, propagavo jausmų pajungimą protui. N. Bua-lo sukurta K. poetika buvo pagrįsta antikinėmis teorijomis ir racionalizmo filosofija. K. lit-ros vaizdui būdingas aiškumas, darnumas, saikingumas. K. lit-ros ribotumai — polinkis į abstrakčią idealizaciją, atitrūkimas nuo liaudies gyvenimo, žanrų, poet. išraiškos priemonių griežta reglamentacija. Šviečiamojo K. lit-ra buvo susijusi su progresyviu kylančios buržuazijos judėjimu, su kova prieš klerikalizmą, religinę scholastiką. Muzikoje K. laikotarpiu įsitvirtino simfonija, koncertas, uvertiūra, sonata. K. muzikai būdinga raiški melodija, homo-foniškumas.Lietuvos mene K. reiškėsi XVIII a. trečiojo ketvirčio pabaigoje—XIX a. viduryje kaip savita Europoje plitusio K. atmaina. Remdamiesi sen. graikų ir romėnų meno, italų, prancūzų ir kt. šalių K. principais, Lietuvos architektai ir dailininkai savo kūriniuose K. principus derino su laiko ir vietos poreikiais. Liet, lit-roje K. pasireiškė tik atskirais bruožais, nesudarydamas ryškesnės srovės. Muz. kūrinių (simfonijų, mišių, kantatų) K. laikotarpiu parašė XVIII a. antrosios pusės kompozitorius A. Milvydas.ARCHITEKTŪRA. K., pakeitęs vėlyvąjį baroką ir rokoką, Lietuvos architektūroje pradėjo reikštis apie 1770. Skiriami trys jo etapai: ankstyvasis K. (apie 1770—82), subrendęs K. (apie 1782— 1820) ir vėlyvasis K„ vad. empiras (po 1820). Ankstyvojo K. etape Lietuvoje dirbo architektai M. Ambrozevi-čius, K. Kamenskis, A. Kosakovskis, J. Matekeris, P. Rosis, J. Sakas (de Sac-co), K. Spampanis, P. Seškovskis ir kt. Ypač reikšminga buvo M. Knakfuso veikla. 1770 jis pradėjo statyti klasicistinius rūmus Verkiuose (prie Vilniaus), vėliau suprojektavo nemaža pastatų Vilniuje (un-to observatoriją ir kt.). 1773—■ 1777 M. Knakfusas (su M. Kiselevskiu) K. principus diegė savo auklėtiniams — Vilniaus un-to studentams. Ankstyvojo K. pastatų orderinė sistema buvo dar siejama su vėlyvojo baroko formomis. Subrendusio K. etape Lietuvos architektai, savitai interpretuodami antikinės archit-ros principus, kūrė darnių proporcijų pastatus. Pastatų fasadus jie saikingai skaidė horizontaliomis ir vertikaliomis linijomis, dažnai juos akcentavo portikais, puošė skoningais simetriškais ornamentais. Pastatų viduje buvo vedama tiesi karnizo linija, sienų paviršius skaidomas traukomis, mentėmis ir plokščio reljefo ornamentais. Subrendusio K. etape dirbo žymiausias Lietuvos K. atstovas L. Stuoka-Gucevičius, pastatęs didikų rūmų, visuomeninių ir kulto pastatų (Verkių rūmus, Vilniaus katedrą—■ dab. Paveikslų galeriją, rotušę — dab. Dailės muziejų ir kt). 1793—94 ir 1797—98 L. Stuoka-Gucevičius dėstė Vilniaus un-to archit-ros katedroje. Jo mokiniai buvo L. Bortkevičius, J. Grosas, J. Jelskis, M. Kado, J. Kžeminskis, M. Šulcas ir kt. K. archit-ros elementus laisviau traktavo L. Stuokos-Gucevičiaus sekėjas K. Podčašinskis, suprojektavęs nemaža K. pastatų Vilniuje ir kitur. Vėlyvasis K. plėtojosi dviem kryptimis. Pirmajai, rusiškajam empi-rui, atstovavo 2. Pus j ė (Poussier) ir kiti iš Rusijos atvykę architektai. Pagal jų projektus pastatyta adm. pastatų (2. Pusjė ir V. Stasovo rekonstruoti Gubernatūros rūmai Vilniuje — dab. Karininkų namai), kareivinių, gyv. namų ir kt. Antrajai krypčiai, vietiniam empirui, atstovavo K. Podčašinskio mokiniai. Jų sukurtiems pastatams stokojo stilistinio vieningumo (Tiškevičių rūmai Vilniuje, dab. Trakų ir Komjaunimo g.; Vokės dvaro rūmai, Vilniaus rj., ir kt.). K. laikotarpiu miestų planuose buvo pabrėžiamos kompozicinės ašys, linkstama prie stačiakampio gatvių tinklo (Jieznas, Kamajai, Rietavas, Rokiškis ir kt.). Dvarų ansambliai buvo apželdinami sodais ir parkais, kuriems būdingas peizažinis išplanavimas. Stengdamiesi sukelti natūralios gamtos įspūdį, architektai dvarų soduose ir parkuose vedė vingiuotus takus, rengė apvalias pieveles, želdino tapybiškas medžių ir krūmų grupes. Parkuose buvo statoma nemaža dekoratyvinės architektūros statinių (altanų, paviljonų, tiltelių) ir dailės kūrinių (skulptūrų, vazų).DAILĖ. Lietuvos dailėje K. reiškėsi XVIII a. antrojoje pusėje—XIX a. pirmojoje pusėje. Skiriami du jo etapai. Pirmajame, šviečiamojo K„ etape (XVIII a. pab.—apie 1831) dailė buvo susijusi su stiprėjančiomis dem. tendencijomis. Lietuvoje istorinės ir ekonominės sąlygos skulptūrai nebuvo palankios, čia labiausiai plito molbertinė tapyba (ist. kompozicijos, portretai, peizažai, miniatiūros). K. grafika žanriniu įvairumu nepasižymėjo, buvo artima tapybai. Šviečiamojo K. etape Lietuvoje dirbo Baranauskas, L. Grudzinskas, Kose-lova, B. Kostris, K. Platega ir kt. tapytojai. Italas K. Vilanis Vilniuje 1793 turėjo studiją, kurioje davė tapybos ir piešimo pamokas. Ist. paveikslus tapė italas P. Andželikas (Angeliko), miniatiūras ■— G. Malinaris. Pigulskis pastele tapė portretus. Reikšmingų darbų sukūrė Romos Meno akademijos auklėtinis P. Smuglevičius. 1798—1807 jis vadovavo Vilniaus un-to tapybos katedrai, K. principais išugdė savo mokinius K. Aleksandravičių, G. Borovskį, I. Bžuš-kevičių, J. Černeckį, D. Kondratovičių, J. Lensį, Lizanderį, J. Oleškevičių, K. Paulavičių, P. Pelikaną, J. Pešką, J. Smuglevičių ir kt.Po 1812 Lietuvos dailėje pradėjo plisti estetizavimas, „malonaus grožio” vaizdavimas. K. susipynė su romantizmu, neteko vyraujančio stiliaus vaidmens bei šviečiamojo pobūdžio. XIX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje, į Lietuvos dailės gyvenimą įsijungus Peterburgo Dailės akademijos auklėtiniams, prasidėjo antrasis Lietuvos K. dailės etapas. XIX a. viduryje K. virto oficialiu akademistiniu stiliumi (ž. Akademizmas).Tapyboje K. laikotarpiu labiausiai plito ist. kompozicijos, pagrįstos antikinės istorijos herojiniais siužetais ir ugdančios pilietinius visuomenės jausmus. Piliet. mintys propaguojamos P. Smuglevičiaus kompozicijose „Virginijus žudo savo dukterį už tėvynės išdavimą”, „Aristidas rašo ištrėmimo nuosprendį”, „Agripina perneša savo vyro palaikus į tėviškę”, „Didvyrio laidotuvės”, „Judita”. Švietėjų iškeltą natūralaus, harmoningo, abejingo feod. titulams žmogaus idėją P. Smuglevičius išreiškė kompozicijoje „Aleksandras Makedonietis ir filosofas Briziejus”. Iliustracijose J. Kraševskio poemai „Vitolio rauda” V. Smo-kovskis sen. lietuvius traktavo kaip piliet. dorybių pavyzdžius. Klasicistų kompozicijos pasižymi lakoniškumu, aiškumu. Visos figūros jose įprasmintos, pavaizduotos natūraliose pozose, dažnai suskirstytos į grupes, kuriose akcentuojamas svarb. veikėjas. Kompoziciniai paveikslo elementai pajungti vienai minčiai. Klasicistų kūriniams būdingas ryškaus kontūro piešinys, pabrėžiantis daikto formą. Šešėliai naudojami tik modeliavimui. Piešinio proporcijas K. dailininkai, sekdami antikos menininkais, reiškė matematine formule, paveikslo gilumą teikė drobės plokštumai paraleliais planais. K. dailėje buvo propaguojamas natūralus nuogo žmogaus kūno grožis (P. Smuglevičiaus „Didvyrio laidotuvės”, V. Smokovskio „Mildos susitikimas su Romainių”, ir kt.). Dailininkai dažnai tapė figūras su laisvais antikiniais drabužiais, teikiančiais galimybę pabrėžti kūno formas ir judesius (J. Oleškevičiaus „Antinojas ir Strato-naka”). Kartais buvo sekama renesanso dailininkais Rafaeliu ir Mikelandželu (J. Oleškevičiaus, K. Rusecko, P. Smuglevičiaus darbai). Švietimo idėjų veikiami, K. dailininkai vaizdavo konkrečius gyv. meto įvykius, demokratinius visuom. gyvenimo poslinkius (P. Smuglevičiaus kompozicijos „Valstiečių atleidimas nuo lažo P. Bžostovs-kio dvare”, „Valstiečiai”, „Jokūbo Jasinskio mirtis”). Šie darbai turi nemaža real. dailės bruožų.Švietėjų susidomėjimas žmogumi nulėmė K. portreto pobūdį. Asmenys portretuose buvo vaizduojami realistiškai, neidealizuojami. Dailininkai kompozicijose vartojo griežtą, tikslų piešinį, lokalines spalvas, lygų potėpį. Jie stengėsi perteikti reikšmingą žmogaus pergyvenimą, susimąstymą. Antrajame K. raidos etape (apytikriai nuo 1840) portretuose imta siekti paviršutiniško patrauklumo; juose maža dėmesio dvasiniam žmogaus gyvenimui (J. Oleškevičiaus M. Počobuto portretas, K. Rafalo-vičiaus autoportretas, ir kt.).Klasicistinis peizažas iš pradžių buvo tik ist. paveikslo fono dalis. Savarankišku žanru jis tapo Vilniaus un-to tapybos katedros (1793—1831) auklėtinių ir vėliau dirbusių dailininkų (V. Dmochovskio, K. Bachmatavičiaus, A. 2ameto-2e-maičio ir kt.) kūryboje. Klasicistiniam peizažui būdinga griežta kompozicija, tikslus daiktų formos vaizdavimas, sąlyginis koloritas. Lietuvoje klasicistiniam peizažui nemažos įtakos turėjo iš pradžių sentimentalizmas, vėliau romantizmas.K. dekoratyvinės tapybos darbai, atliekami daugiausia grizaile, imitavo skulptūrinę interjero puošybą. Tokio pobūdžio kūriniais I. Bžuškevičius dekoravo Vilniaus rotušės (dab. Dailės muziejus) interjerą (darbai neišlikę), A. ir P. Smuglevičiai — Vilniaus un-to posėdžių (dab. Smuglevičiaus) salę ir kt.Klasicistinė skulptūra Lietuvoje plito, tikriausiai, drauge su dvarų archit-ra. Dalis skulptūrų buvo importuojama (B. Torvaldseno Kristaus figūra, dekoratyvinės vazos ir liūtų figūros Tiškevičių rūmams bei parkui Palangoje ir kt.). Su archit-ra plito ir klasicistinės gipsatūros pastatų frizuose, timpanuose. Vilniaus rotušei gipsatūras dirbo skulpt. Formakevičius. K. laikotarpiu Vilniuje dirbo skulptoriai P. Brockis, V. Chari-tonskis, J. ir M. Herlingai, M. Janiševs-kis, Kardinėjus (Kardynney). 1803—32 skulptorius rengė Vilniaus universiteto skulptūros katedra, kuriai 1803— 1811 vadovavo A. Lebrenas (le Brun), nuo 1811—jo auklėtinis K. Jelskis. A. Lebreno kūryba atstovavo pereinamosioms iš baroko į K. formoms, K. Jels-kio kūryba —• pereinamosioms iš K. į realizmą formoms. Pastaruoju sekė jo auklėtiniai I. Ceizikas ir V. Slaveckas. Palyginti negausioje Lietuvos K. skulptūroje vyravo portretas. Daugiausia buvo kuriami didikų, mokslininkų, kultūros veikėjų biustai. Sukurta t. p. nedidelių bareljefų istorinėmis, alegorinėmis ir gyvenamojo meto įvykių temomis, antkapinių paminklų.K. bruožais pasižyminčių taikomosios dailės dirbinių XVIII a. pab.—XIX a. vid. padarė miestų cechų, Radvilų, Tyzenhauzo manufaktūrų meistrai, atskiri-amatininkai. Sukurta daugiausia klasicistinių pastatų interjerams skirtų baldų, kilimų, gobelenų, koklių, sietynų, žvakidžių, laikrodžių ir kt. dirbinių, pasižyminčių K. formomis ir papuoštų klasicistiniais ornamentais. K. bruožų aptinkama atskiruose keramikos ir stiklo dirbiniuose. Tačiau daugumas K. laikotarpio taikomosios ir dekoratyvinės dailės; dirbinių išlaikė tradicinius vietinius bruožus.LITERATŪRA. XVIII a. antrojoje pusėje ir XIX a. pradžioje liet. iit-rai K., darė įtakos daugiausia per lenkų ir vokiečių lit-rą. K. požymiai liet. rašytojų, kūryboje dažnai sumišę su real. vaizdavimo tendencijomis, sentimentalizmo, romantizmo bruožais. Su šviečiamuoju klasicizmu susijusi K. Donelaičio poezija. Poemos „Metai” problematika, idėjinis turinys labai saviti, išsiskiriantys to laikotarpio kt. tautų lit-ros fone. Tačiau poemos žanrinės savybės, personažų charakteristikos, personažų suskirstymas; į teigiamuosius ir neigiamuosius, monologai, didaktika, hegzametras, taip patDonelaičio pasakėčios (kai kurios antikiniais motyvais), jo teoriniai samprotavimai poez. klausimais rodo rašytojo ryšius su klasicizmu. XIX a. pradžioje Vilniaus un-te, kuris tuo metu buvo svarbus švietimo, kultūros, pažangios visuom. minties židinys, plito racionalizmo idėjos, daug dėmesio buvo skiriama antikinei lit-rai, lenkų klasicizmo laimėjimams. K. principus skelbė un-to profesoriai E. Grodekas, L. Borovskis. Antikos autorių veikalai Vilniuje buvo leidžiami originalo, taip pat lenkų kalba, pradėta juos versti į liet. kalbą (S. Daukantas). Išleistas F. Dmochovskio lenkų kalba parašytas N. Bualo poetikos sekimas („Sztuka rymotworcza”, 1820). Visa tai turėjo poveikio liet. rašytojų kūrybai. XVIII a. pab.—XIX a. pr. liet. rašytojai kultivavo klasicistų mėgstamus odės, lit. laiško, pasakėčios, epigramos žanrus, vartojo savo kūriniuose antikinės mitologijos įvaizdžius. A. Klemento, D. Poškos, S. Valiūno, S. Stanevičiaus, A. Strazdo kūryboje reiškėsi šviečiamajam K. būdingi bruožai: antifeodalinės tendencijos, siekimas šviesti liaudį, dvasininkus smerkianti satyra. Formos atžvilgiu šie kūriniai dažnai pasižymėjo racionalistiškumu, didaktinėmis tendencijomis, stiliaus retoriškumu. A. Klemento poezijoje pasireiškė kai kurie K. dekadanso požymiai (lėkštas, pramoginis turinys, epigoniška poet. išraiška ir kt.).Lit.: P. Galaunė, Tapytojas Juozas Oleške-vičius, K., 1927; P. Galaunė, Vilniaus meno mokykla (1793—1831), K., 1928; E. Budreika, Architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius, V., 1954; Lietuvių literatūros istorija, t. 1, V., 1957 [p. 333—3381; J- Jurginis, Lietuvos meno istorijos bruožai, V., 1960; E. Budreika, Naujai išaiškinti Vilniaus universiteto architektūros profesorių darbai. — „Valstybinės LTSR architektūros paminklų apsaugos metraštis”, t. 2, V., 1960; L. Gineitis, Kristijonas Donelaitis ir jo epocha, V., 1964 [p. 305—354]; V. Drėma, Materialy do dzialalnošci architektą Marcina Knakfusa.—„Biuletyn historii sztuki”, War-szawa, 1964; E. Budreika, Martynas Knakfus.— „Kultūros barai”, 1965, Nr. 3; A. Savickas, Peizažas lietuvių tapyboje, V., 1965.KLAUSEIKIAI — kaimas Skuodo rj., Aleksandrijos apyl., 7 km į v. nuo Ylakių, prie kelio į Skuodą; kolūkio centras. 260 gyv. (1959). Per kaimą teka Guntinas (Luobos deš. intakas). Pr. m-la (nuo 1937). Tarp K. ir Jedžiotų yra senkapis. Keletas X—XII a. žalvarinių papuošalų (pasaginių segių gyvuliniais ir daugiakampiais galais) ir kt. radinių iš to senkapio laikoma Kauno ist. muziejuje.KL AUSG AL VAI — kaimas Kretingos r j., Imbarės apyl., 6 km į p. nuo Salantų, prie kelio į Kretingą, Salanto (Minijos intako) deš. krante. 140 gyv. (1959). Iki 1949 veikė pr. m-la. Ist. šaltiniuose K. minimi 1595 (20 valakų, 20 ūkių).KLAUSGALVCf MEDSEDZIAI — kaimas Kretingos r j., Imbarės apyl., 7 km į p. v. nuo Salantų. 214 gyv. (1959). Iš v. prie kaimo prieina Vaineikių giria. Už 2 km į r. yra Klausgalvų kaimas. Burž. nacionalistai 1948 kaime nužudė taryb. aktyvistus J. Šimkų ir L. Simaitį. Klausgalvų Medsėdžiuose 1904 gimė fizikas A. Jucys.KLAUSUČIAI — 1. Kaimas Biržų rj., Biržų apyl., 5 km į p. v. nuo Biržų, prie Šiaulių—Biržų geležinkelio. 263 gyv. (1959). Per kaimą eina Biržų—Vabalninko kelias. Yra lentpiūvė, pr. m-la (nuo 1910), kultūros namai (nuo 1957), biblioteka (nuo 1953). 1934 kaime veikė LKJS kuopelė, kuriai vadovavo A. Gintautas. Komjaunuoliai platino kom. atsišaukimus.2. Kaimas Jurbarko r j., Seredžiaus apyl., 4 km į š. v. nuo Seredžiaus. 165 gyv. (1965). Per kaimą teka Arme-niukas (Armenos kair. intakas). K.— Mičiurino vaismedžių medelyno darbininkų gyvenvietė. Medelynui priklauso dar ir vaismedžių sodas (500 ha — didžiausias Pabaltijyje). Vaisių perdirbimo įmonė su vaisių saugykla (nuo 1967), malūnas, lentpiūvė, parduotuvė, felče-rių-akušerių punktas, aštuonmetė m-la (1919—49 pradinė, 1949—62 septynmetė), kultūros namai, biblioteka. Burž. nacionalistai 1952 nužudė K. komjaunuolius K. Gotautą ir Z. Armonavičių.KLEBANOVAS Dovydas [g. 1896.XII.18 Borisove (Baltarusijos TSR)] — chirurgas, medicinos mokslų kandidatas (1937), Lietuvos TSR nusipelnęs gydytojas (1961). 1916—18 dalyvavo rev. judėjime Radviliškyje. 1919—20 Raudonosios Armijos karys. 1925 baigęs Kijevo Med. in-tą, dirbo gydytoju Baltarusijoje. 1929—41 dirbo Dnepropetrovsko Med. in-te. Nuo 1939 docentas. 1941—46 chirurgas Raudonojoje Armijoje. Nuo 1944 TSKP narys. Nuo 1946 dirba Kauno Med. in-te, 1954—64 hospitalinės chirurgijos katedros vedėjas. Paskelbė mokslinių straipsnių apie kraujo perpylimą, nudegimus ir kitais medicinos klausimais.KLEBANSKAITE Dveira [g. 1904.IX.30 Raseiniuose] — revoliucinio judėjimo dalyvė. Kilusi iš tarnautojų. 1925—26 mokėsi med. kursuose Kaune, vėliau dirbo med. seseria. 1926 Kaune įstojo į Komunistų partiją. Už pogr. veiklą 3 kartus kalinta. 1936 išvyko į Ispaniją. 1937—39 med. sesuo internac. brigadose. 1939—41 buvo Prancūzijoje. 1941.III grįžo į Lietuvą. Nuo 1942 Raudonosios Armijos 16 liet. divizijos med. sesuo. Po karo Lietuvos TSR Kinematografijos m-jos, Kinofikacijos vyriausiosios v-bos, vėliau Kino studijos darbuotoja Vilniuje.KLEBANSKIS Vulfas [g. 1906.IX.7 Raseiniuose] — pedagogas, Lietuvos TSR nusipelnęs mokytojas (1958). 1938 baigė Kauno un-to gamtos-matematikos f-tą. Mokytojavo įv. m-lose. D. Tėvynės karo metu Molotovo (dab. Permė) vid. m-los ir lietuvių vaikų namų vid. m-los Debio-suose (Udmurtijos ATSR) mokytojas. 1945—50 dirbo Resp. ped. kabinete. Nuo 1950 Mokytojų tobulinimosi in-to matematikos ir fizikos kabineto vedėjas. Paskelbė straipsnių matematikos dėstymo klausimais.KLEBIŠKIO MIŠKAS — miškas Prienų r j., 9 km į š. v. nuo Prienų, abipus Jiesios. Priklauso Prienų miškų ūkio Išlaužo ir Jiesios girininkijoms. Plotas 1343 ha; medynų 1145 ha. Paviršius — banguota lyguma. Dirvožemiai velėni-niai jauriniai, vietomis gliejiški, priemo-liniai ir priesmėliniai, įdubimuose — pu-veniniai gliejiniai. Medynai savaiminės kilmės. Beržynų yra 42%, juodalksnynų 27%, eglynų 20%, drebulynų 7%, pušynų 4%. Vyrauja jaunuolynai ir pusbrandžiai medynai. Bonitetas I—II, vid. skalsumas 0,7, vid. tūris 134 ktm/ha. Yra šernų, stirnų, usūrinių šunų, lapių, užklysta briedžiai. Miškas eksploatacinis. V. pakraštyje įsikūręs Naujo Klebiškio kaimas.KLEBIŠKIS — kaimas Prienų r j., Šilavoto apyl., 8 km į š. v. nuo Prienų, prie kelio į Šilavotą; kolūkio centras. 191 gyv. (1959). Iš r. prieina Prienlau-kio ež., š. r. pakraščiu teka Kiauliškė (Jiesios intakas). Parduotuvė (nuo 1962), felčerių-akušerių punktas (nuo 1960), aštuonmetė m-la (1940—49 pradinė, 1949— 1962 septynmetė), kultūros namai (nuo 1961), biblioteka (nuo 1963). Prie kaimo, aukštame dešiniajame Kiauliškės krante, yra išlikęs piliakalnio pylimas; pats piliakalnis upelio nugriautas. Buv. piliakalnio r. pusėje, už pylimo, yra negilus, platokas griovys. Už jo yra nemaža sen. sodybvietė. Piliakalnyje ir sodybvietėje rasta lipdytinės keramikos lygiu ir grublėtu paviršiumi. Piliakalnis naudotas I t-mečio viduryje.KLEBONISKIO MIŠKAS — miškas Kauno miesto š. pakraštyje, Neries kair. krante. P. v. dalis (286 ha) įeina į Kauno miesto teritoriją, likusioji priklauso Kauno miškų ūkio Biruliškių girininkijai. Plotas 915 ha; medynų 608 ha. Pietuose 90 ha užima Narėpų durpynas. Paviršius pietuose — banguota lyguma, šiaurėje ir vakaruose — Neries terasos, išraižytos erozinių griovų. Dirvožemiai daugiausia jauriniai, kai kur velėniniai jauriniai, mažai sujaurėję, smėliniai ir priesmėliniai, susiformavę ant priemolių. 75% medynų savaiminės kilmės. Pušynų yra 58%, eglynų 23%, beržynų 13%, drebulynų 5%, ąžuolynų 1%. Vid. amžius 34 metai, bonitetas II—III, vid. skalsumas 0,7, vid. tūris 90 ktm/ha, vid. prieauga 2,6 ktm/ha. Gyvūnija negausi: yra lapių, kiškių. Miškas kurortinis, įeina į Kauno miesto žaliąją zoną. Šiaurėje, Neries krante, įsikūręs Klebo-niškio kaimas; ties juo yra Kauno vandentiekio stotis. Miško r. pakraščiu eina Kauno—Zarasų plentas. K. m. — kauniečių mėgstama poilsio vieta; jame yra Kauno vaikų namų Nr. 1 vasarnamis. Mirus V. Leninui, 1924.1 miške įvyko Kauno darbininkų gedulo mitingas, į kurį susirinko keli šimtai žmonių. 1926 čia įvyko LKP CK posėdis. Hitlerinės okupacijos metais Kleboniškio miške įvyko keli LKP ir LLKJS Kauno miesto ir apskrities k-tų posėdžiai.
KLEBONISKIS, Kleboniškiai, — kaimas Kauno miesto teritorijoje, Neries kair. krante, aukščiau Eigulių. Yra vandentiekio stotis, pr. m-la, parduotuvė. K. iš 3 pusių (r., p. ir v.) juosia Kleboniškio miškas. Dar XIX a. viduryje K. buvo nedidelis kaimas (1863 — 6 kiemai, apie 30 gyv.). Sparčiau ėmė augti XX a. pr.: 1923 buvo 50 kiemų, 270 gyventojų. 1929 pastatyta pirmoji Kauno vandentiekio stotis. 1959 K. prijungtas prie Kauno miesto.KLEBONŲ MIŠKAS — miškas Šiaulių r j., 6 km į p. r. nuo Gruzdžių, 8 km į v. nuo Meškuičių. Priklauso Šiaulių miškų ūkio Strazdų girininkijai. Plotas 628 ha; medynų 571 ha, iš jų 31 ha kultūrinės kilmės. Pietvakariuose susisiekia su Gruzdžių mišku, šiaurėje su Strazdų mišku. Reljefas lyguminis. Dirvožemiai velėni-niai gliejiški ir velėniniai jauriniai glie-jiški, priesmėliniai bei priemoliniai, susiformavę ant dugninės morenos karbo-netingų priemolių. Vyrauja kiškiakopūs-tiniai ir garšviniai miško tipai. Eglynų yra 43%, beržynų 29%, baltalksnynų ir drebulynų po 11%, juodalksnynų 5%, pušynų 1%. Vid. amžius 40 metų, vid. bonitetas II, skalsumas 0,6—0,7, vid. tū-Tis 100 ktm/ha, vid. prieauga 2,5 ktm/ha. Yra stirnų, šernų, pasitaiko briedžių, •elnių. Miškas eksploatacinis. Visų rūšių kirtimais per metus iškertama apie 1000 ktm.