KIRLYS Vaižgantas [g. 1934X11.12 Rokiškyje] — geografas, geografijos mokslų kandidatas (1966). 1959 baigė Vilniaus un-tą. Iki 1961 Hidrometeorologinės v-bos inžinierius okeanologas. Nuo 1964 Lietuvos TSR MA Geografijos skyriaus moksl. bendradarbis. Paskelbė moksl. straipsnių apie jūros krantų dinamiką, jų tarpe apie smėlio sąnašų judėjimą seklioje jūros pakrantėje.KIRLYS Valentinas [g. 1921.V.21 Pajevonyje (Vilkaviškio rj.)] — pedagogas, Lietuvos TSR nusipelnęs kultūros-švietimo darbuotojas (1960).

1941 baigė Vilkaviškio g-ją ir Marijampolės ped. kursus. Nuo 1947 Alytaus I vid. m-los mokytojas, kultūros namų meno vadovas. Su kitais 1958 Alytuje įsteigė meninę agitbrigadą (vieną pirmųjų Lietuvos TSR), 1959 — liaudies teatrą. Surežisavo apie 30 pjesių (S. Čiurlionienės-Kymantaitės „Pinigėlius”, A. Vienuolio„Prieblandoje” , J. Grušo „Nenuoramą žmoną”, K. Sajos „Šeškus”, A. Kornei-čiuko „Platoną Krečetą”), operetes — I. Dunajevskio „Laisvąjį vėją”, J. Mi-liutino „Trembitą” ir kt. Daugumoje pjesių vaidino pagr. vaidmenis.KIRLYS Vladas [slap. Zvagutis; 1909. VI.5 Zliubuose (Rokiškio rj.) — 1931. X.18 ten pat] — publicistas, rašytojas. Baigęs Rokiškio g-jos 3 klases, nuo 1925 „Jaunime”, „Lietuvos ūkininke”, „Lietuvos žiniose” spausdino eilėraščius, apsakymus, feljetonus, reportažus. 1930 dirbo „Dienos” redakcijoje, išspausdino reportažų, pagrįstų 1905—07 revoliucijos dalyvių pasakojimais. 1934 išleistas jo aps. rink. „Kaimiška proza”.KIRLIZAS Vladas [1914.VI. 18 Valtūnuo-se (Ukmergės rj.) — 1941.VIII] — Didžiojo Tėvynės karo partizanas. 1940 įstojo į Komunistų partiją. 1940 Žemaitkiemio (Ukmergės rj.) vis. žemės skirstymo komisijos pirmininkas. Vėliau dirbo adm. darbą Ukmergėje. D. Tėvynės karo pradžioje „Patvariųjų” būrio partizanas. Žuvo kovoje su hitlerininkais.KIRMĖLĖS, kirminai. K. aptinkamos vandenyje, dirvožemyje, augaluose, gyvūnuose, tame tarpe ir žmoguje. Yra laisvai gyvenančių K. (neparazitinių) ir parazitinių K., arba helmintų. Kirmėlių yra 3 pagr. tipai: plokščiosios K. (Plat-helminthes), apvaliosios K. (Nemathel-mlnthes) ir žieduotosios K. (Annelides). Praktinę reikšmę iš plokščiųjų K. turi siurbikės, arba trematodai (Trematodes), kaspinuočiai, arba cestodai (Cestodes), ir kai kurios blakstienotosios K., arba turbeliarijos (Turbellaria); iš apvaliųjų K.— nematodai (Nematodes) ir dyglia-galviai (Acanthocephali). Ypač gausu nematodų; kai kurios jų rūšys daro didelę žalą augalams, gyvuliams ir žmogui.Lietuvos dirbamoje žemėje ir kai kuriuose kultūriniuose augaluose iki 1965 aptikta 171 rūšis parazitinių ir neparazitinių nematodų; 21 rūšis nematodų pasitaiko rugiuose, 103 — kviečiuose, 55 — miežiuose, 53 — avižose, 60 — cukriniuose runkeliuose, 5 — bulvėse, 81 — valgomuosiuose burokėliuose, po 87 ■— morkose ir svogūnuose, 89 — salotose, 60 — kukurūzuose, 72 — pašariniuose runkeliuose, 100 — dobiluose. Iš parazitinių nematodų kviečiuose labiausiai paplitęs daigų nematodas (Piatylenchus pratensis), cukriniuose bei pašariniuose runkeliuose ir valgomuosiuose burokėliuose -— runkelinis nematodas (Heteio-dera schachtii), bulvėse — bulvinis nematodas (H. rostochiensis) ir stiebinis bulvių nematodas (Ditylenchus destruc-tor), svogūnuose — svogūninis nematodas (D. allii), dobiluose — stiebinis nematodas (D. dipsaci]. Kiaulėse rasta 16 helmintų rūšių: trematodų 1, cesto-dų 3, nematodų 11, akantocefalų 1 rūšis. Kiaulių prieauglyje dažni ezofa-gostoma (Oesophagostomum dentatum),
strongiloidas (Strongyloides ransomi), askaridė (Ascaris suum), plaukagalvis (Trichocephalus suis). Be to, aptinkami metastrongilai (Metastiongylus elonga-tus, M. pudentotectus), trichinelė (Tri-chinella spiraiis), echinokoko (Echino-coccus granulosus) pūslės, kiaulinio kas-pinuočio (Taenia solium) lervos ir kt. Galvijų helmintų užregistruota 21 rūšis: trematodų 3, cestodų 5, nematodų 13. Labiausiai paplitę strongiliatai (Stron-gylata) ir strongiloidas (S. papillosus); iš strongiliatų dažniausia chaberta (Chaberta ovina), hemonchas (Haemon-chus contortus), trichostrongilas (Tri-chostrongylus colubriiormis), bunosto-ma (Bunostomum phlebotomum), nema-todiras (Nematodirus spathiger). Be to, galvijuose dažna kepenų peteliškė (Fas-ciola hepatica), diktiokaulijos (Dictyo-caulus vivipaius, D. tilaiia), rečiau pasitaiko galvijinio kaspinuočio (Taenia-rhynchus saginatus) lervų, echinokoko pūslių. Avyse rasta 25 helmintų rūšys — trematodų 3, cestodų 5, nematodų 17 dažniausi strongiliatai, strongiloidai moniezijos (Moniezia expansa, M. be nedeni), dikrocelija (Dicrocaelium lan ceatum). Arklių helmintų žinoma 25 genčių 47 rūšys. Labiausiai paplitę: paras-karidė (Parascaris equorum), arklių spalinė (Oxyuris eąuorum), strongilidai (Strongylidae, ypač Strongylus eąuinus, Alfortia edentatus, Delafondia vulgaria), trichonematidai (Trichonematidae); retesni: anocefalidai (Anocephalidae), spi-ruridai (Spiruridae). Žąsų helmintų fauną sudaro 21 rūšis: trematodų 6, cestodų 5, nematodų 9, akantocefalų 1. Labiausiai paplitę amidostoma (Amidosto-mum anseris), trichostrongilas (Tricho-strongylus tenuis), kapiliarija (Capilla-ria anseris), echinostomos (Echinostoma revolutum ir kt.), drepanidotenidai (Dre-panidotaenia lanceolata ir kt.). Sunų žarnyne rastos 9 helmintų rūšys; labiausiai paplitę šuninis kaspinuotis (Dipy-lidium caninum), kaspinuotis (Taenia hydatigena), šuninė ankilostoma (Ancy-lostoma caninum), šuninė askaridė (Toxocara canis), gana dažni ir echinokokai. Katėse aptiktos 7 helmintų rūšys: askarides (T. canis, T. myslax, Toxasca-ris leonina), kaspinuočiai (Toxocara taeniaeformis, T. hydatigena, Dipyli-dium caninum), trichinelė. Iš kiauninių žvėrių (miškinių kiaunių, šeškų, barsukų) labiausiai kirmėlėmis užsikrėtę barsukai; juose rastos 6 helmintų rūšys. Juodsidabrėse lapėse ypač paplitusios askarides (Toxocara canis) ir uncina-rija (Uncinaria stenocephala). Kitų gyvulių ir žvėrių K. fauna ir jos paplitimas Lietuvoje dar nepakankamai ištirta. Gėlųjų vandenų žuvyse rastos 176 K. rūšys: monogeninių trematodų 47, digeninių trematodų 42, nematodų 26, cestodų 28, akantocefalų 29, dėlių 4 rūšys. Tos K. sukelia masinius žuvų susirgimus, pvz., daktilogiro-zę, juodadėmę, girodaktiliozę, parazitinę akių kataraktą, kariofiliozę, liguliozę,piscikuliozę ir kitus. Kai kuriose Kuršių marių, Nemuno žemupio ir Trakų ežerų žuvyse yra žmogui ir gyvuliams pavojingų parazitinių K.— žuvinio, arba plačiojo, kaspinuočio (Diphyllobothiium latum), o Kuršių marių ir Nemuno žemupio žuvyse— ir opistorcho (Opisthor-chis felineus) lervų.KIRMĖLIAI — kaimas Anykščių r j., Juostininkų apyl., 5 km į r. nuo Raguvos. 122 gyv. (1959). Iš p. v. prieina Alūkėnų ir Surviliškio miškai. Malūnas (nuo 1900), pr. m-la (nuo 1922), biblioteka (nuo 1956).KIRNAITE Ona [g. 1927.11.27 Šiauliuose] — dailininkė. 1952 baigusi Dailės in-to grafikos f-tą, iki 1961 dirbo Polit. ir moksl. lit-ros leidyklos, vėliau žurnalų „Moksleivis”, „Ekrano naujienos” dailininke. Bendradarbiauja žurnale „Genys”. Sukūrė daugiausia vaikų tematikos estampų, ekslibrių, atvirukų, plakatų, iliustravo knygų.Kūriniai; lino raižiniai—..Mergaitė su gėlėmis” (1959), „Pasaka” (1960), ,,Su mamos batais” (1960), „Natiurmortas” (1962); iliustruotos knygos—-R. Rimgailos „Partizanų sunūs” (1958), V. Bartuškaitės ir kt. „Pasakojimai apie Pušaitę” (1959), K. Kubilinsko „Pionierių palapinės” (1960), ir kt.KIRNElLIS — ežeras Molėtų rj., 3 km į p. r. nuo Molėtų. Plotas 61 ha, didž. gylis 15 m, vid. gylis 5 m. Ežeras ištįsęs iš š. v. į p. r.; ilgis 1420 m, didž. plotis 850 m. Kranto linija labai vingiuota, jos ilgis 5150 m. Yra 0,4 ha sala. Krantai vietomis apaugę mišku, šiaurinis — aukštas. Į K. įteka upeliai iš Luokesų ir Bebrusų ežerų, išteka Kirneilė į Gulbio ež. (Siesarties ež. atšaką). Prie K. įsikūrę Gojus, Kaulakiai. Ežeras verslo-vinis; 1966 žuvies sugauta 8,5 kg/ha.KIRSNA — upė Lazdijų ir Kapsuko rj., Šešupės deš. intakas. Ilgis 44 km, baseino plotas 466 km2. Prasideda netoli Pa-lazdijų, 4 km į p. nuo Lazdijų. Teka š. v. kryptimi per Baltajo, Palazdijo, Ri-miečio ežerus, per Lazdijų miestą. Įteka į Šešupę 246 km nuo jos žiočių, ties Pa-šešupiais. Didžiausias intakas Gasda (kair.). Vaga kanalizuota. Vid. nuolydis 86 cm/km. Vagos vid. plotis 12 m. Dugnas smėlėtas, tik vietomis uždumblėjęs. Vasarą užželia. Krantai šaltiniuoti, vanduo drumzlinas. Slėnis žemiau Lazdijų 500—600 m pločio. Vid. debitas Nemunaičiuose (2,8 km nuo žiočių) 2,43 m3/s. Vid. debitas žiotyse 2,80 m3/s. Kaktiškė-se (40 km nuo žiočių) iki 1961 veikė 15 kW Lazdijų hidroelektrinė.KIRSNYS Vytautas [g. 1928.VIII.3 Nau-sodėje (Anykščių rj.)]—gydytojas terapeutas, medicinos mokslų kandidatas (1965). 1953 baigęs Vilniaus un-tą, iki 1956 dirbo Tuberkuliozės in-te. 1956— 1958 Sveikatos apsaugos m-jos inspektorius. 1958—65 Eksperimentinės medicinos in-to moksl. bendradarbis. Nuo 1963 TSKP narys. 1965—66 Respublikinės profs-gų kurortų valdymo tarybos pirmininko pavaduotojas med. reika-Iš žmogaus organizme parazituojančių K. Lietuvoje labiausiai paplitę nematodai: askaridė (Ascaiis lumbricoides), plaukagalvis (Trichocephalus trichiurus) ir spalinė (Enterobius vermicularis); pasitaiko strongiloidų (Strongyloides ster-coralis), trichinelių, trichostrongilų (Tri-chostrongylus sp.). Iš cestodų aptinkami: žuvinis kaspinuotis, echinokokai, nykštukiniai kaspinuočiai (Hymenolepis nana, H. diminuta), galvijinis ir kiaulinis kaspinuočiai; iš trematodų — kepenų peteliškė, dikrocelos, paragonimas (Paragonimus westermanii) ir kt. Dauguma tų K. randama žarnyne, bet pasitaiko ir kepenyse (kepenų peteliškė), plaučiuose (echinokokų lervos, paragonimas), akyse (cisticerkai, kiaulinio kaspinuočio lervos), raumenyse (trichinelės, cisticerkai) ir kitur.K. rūšinė sudėtis, paplitimas ir biologija Lietuvoje daugiausia tirta po D. Tėvynės karo, ypač pastaraisiais metais (ž Parazitologija). Bulvių nematodus tiria ir priemonių apsisaugoti nuo jų ieško Lietuvos bulvių vėžio ir nematodų tyrimo stotis (Vilniuje). Apsaugai nuo bulvių nematodų Lietuvos TSR Z. ū. augalų karantino inspekcija taiko karantiną (pvz., užkrėstuose sklypuose keletą metų draudžia sodinti bulves), o atskiruose židiniuose — ir chem. kovą. Kovai su gyvulių ir naminių paukščių helmintozėmis ir apsaugai nuo jų vadovauja 2. ū. m-jos veterinarijos v-ba, o su žmonių helmintozėmis ■— Sveikatos apsaugos m-jos sa-nitarijos-epidemiologijos v-ba. Rajonuose su helmintozėmis kovoja ir profilaktinį darbą dirba ligoninės, kovos su gyvulių ligomis stotys. Kovos su helmintozėmis ir apsisaugojimo nuo jų priemones daugiausia propaguoja Respublikiniai san. švietimo namai. Burž. Lietuvoje organizuotos kovos su helmintozėmis ir apsaugos nuo jų nebuvo.Llt.i J. Kazlauskas, Lietuvos TSR arklių parazitinių kirmėlių (helmintų) fauna.—,,LTSR MA Gyvulininkystės ir veterinarijos instituto darbai”, t. 2, V., 1955; P. Sivlckis, Parazitų apibūdinimas, V., 1956; S. Gecevičiutė, Kuršių marių žuvų parazitofauna.—„LTSR MA Biologijos instituto darbai”, t. 3, V., 1958; S. Biziu-levlčius, Lietuvos TSR gyventojų helmintofau-nos klausimu.—-,,Acta parasitologica Lithua-nica”, vol. 1, V., 1958; S. Mastauskis, Lietuvos TSR rasti fitohelmintai. — Ten pat; M. Rauckis, Kiaulių askaridozės, trichocefa-Hozės ir strongiliatozių išplitimas Lietuvoje.— Ten pat; J. Cygas, Kiaulių, galvijų, avių helmintų fauna Lietuvoje.— Ten pat, vol. 2, V., 1959; A. Vaičiulis, Kiaulių askaridozės epi-zootologija ir kovos priemonės su ja kompleksas Lietuvoje.— Ten pat; R. Krotas, Lietuvos gėlųjų vandenų žuvų parazitinės ligos, V., 1959; S. Biziulevičius, Pagrindinės žmogaus helmintozės ir kova su jomis, V., 1961; J. Kazlauskas [ir kt.], Gyvulių ir paukščių helmintozės, V., 1961; P. KpoTac, reABMHHT03Hbie 3a-,6oAeBaHHH pbi6 B BOA,oeMax AHTOBCKOH CCP.— Bonpocbi napa3HTOA0rHH B npu6aATHHCKHX pec-ny6AHKax, Para, 1961; J. Butkus, Apie juodsidabrių lapių toksokarozės ir uncinariozės paplitimą ir gydymą. — ,,Acta parasitologica Lithuanica”, vol. 3, V., 1961; L. Lengvenytė,

lams. Nuo 1966 Vilniaus un-to hospita-linės terapijos katedros asistentas, nuo 1967 Vilniaus miesto klinikinės ligoninės terapinio skyriaus vedėjas. Paskelbė moksl. straipsnių apie reumatinių susirgimų gydymą Druskininkuose.Rit.: Birštonas, V., 1966; Likėnai, V., 1967. KIRSNOS PELKE — pelkė Lazdijų rj., 9 km į š. nuo Lazdijų, prie kelio į Šeštokus. Plotas 510 ha (pramoninis 415 ha). Pelkė ištįsusi iš š. į p. apie 5 km; šiaurėje beveik siekia Šeštokus. S. r. pakraščiu teka Kirsna (Šešupės intakas). K. p.—■ ežerinės kilmės žemapelkė, viduryje raistinė, galuose plyninė. Durpių klodo didž. storis 5,6 m, vid. 1,84 m. Durpės žemapelkinės. Vid. susiskaidymas 32%, vid. peleningumas 16,2%. Ištekliai apie 7,6 mln. m3. KIRSTUKAS Antanas [g. 1910.IV. 10 Va-liūniškyje (Rokiškio rj.)] — revoliucinio judėjimo dalyvis. Darbininkas. Kilęs iš valstiečių. Nuo 1929 LKJS narys. 1931—1932 LKJS Rokiškio parajonio k-to na-rys; hektografavo LKJS Rokiškio para-jonio k-to neleg. laikraštuką „Darbinin-kų mintys” ir atsišaukimus. 1932—33tarnavo Lietuvos kariuomenėje. 1933 užrev. veiklą nuteistas 12 metų kalėti.1939 amnestuotas. Nuo 1939 Komunistųpartijos narys. Dirbo Šiauliuose, Vilniu-je. 1940—41 Vilniaus miesto vykd. k-toskyriaus vedėjas. 1941 pasitraukėį Tarybų Sąjungos gilumą ir išvykoį užsienį.KIRSTUKAS Balys [1912.V.13 Valiūniš-kyje (Rokiškio rj.) — 1943.11.22 prie Aleksejevkos (Oriolo sr.)] — revoliucinio judėjimo dalyvis. Valstietis. Nuo 1930 LKJS narys. 1931—32 hektografu spausdino LKJS Rokiškio parajonio k-to neleg. laikraštuką „Darbininkų mintys”, atsišaukimus, platino kom. lit-rą. Nuo1933 Komunistų partijos narys. 1933 su-imtas ir 1935 nuteistas 6 metus kalėti.Kalėjo Kaune. Bendradarbiavo polit. ka-linių rankraštiniame žrn. „Kovotojas”.1940—41 dirbo Kaune. D. Tėvynės karometais tarnavo Raudonosios Armijos16 liet. divizijoje. Reiškėsi kaip poetas(paskelbė eilėraščių antologijoje „Kovoslauke”, kn. 1, 1943). Žuvo fronte.KIRSTUKAS Petras [1893.V.1 Ziobiškyje (Rokiškio rj.) — 1959.1.15 Rygoje] — Spalio revoliucijos ir 1918—19 proletarinės revoliucijos Lietuvoje dalyvis. Kilęs iš ž. ū. darbininkų. 1906—15 dirbo tekintoju Rygoje, 1916—18 Aivazo f-ke Petrograde. Susipažino su tame pačiame fabrike dirbusiu M. Kalininu ir, jam rekomendavus, 1917.11 priimtas į RSDDP(b). Aktyviai dalyvavo Vasario* ir Spalio revoliucijose, šturmavo Žiemos rūmus. 1918 kūrė kom. kuopeles Rokiškio ir Kupiškio aps., suorganizavo partizanų būrį, kovojo su vok. okupantais. 1918.UC okupantų už akių nuteistas mirti. 1918.XII išrinktas Kazliškio vis. rev. k-to pirmininku, LKP Rokiškio aps. k-to nariu. 1919.III—V Rokiškio aps. rev. k-to liaudies teismo narys. Nuslopinus Tarybų valdžią Lietuvoje, pasitraukė į Tarybų Rusiją. Dirbo ūkinį darbą Kui-biševe, Minske, Maskvoje. Vėliau apsigyveno Rygoje. Knygoje „Proletarinė revoliucija Lietuvoje” (1960) paskelbta jo atsiminimų apie kovą su okupantais 1918—19.KIRŠA Faustas [1891.11.13 Senadvaryje (Zarasų rj.)— 1964.1.5 Bostone (JAV)] — poetas. Mokėsi Vilniaus ir Maskvos g-jose. 1912 pradėjo lit. darbą. 1914 Oriole išlaikė brandos atestato egzaminus. 1915 Vilniuje baigęs ped. kursus, 2 metus mokytojavo. Išleido eil. rinkinius „Verpetai” (1918), „Aidų aidužiai” (1921). Buvo vienas Lietuvių meno kūrėjų d-jos (įst. gį£i 1920) iniciatorių irflHj aktyviausių veikėjų.jHH rašė tekstus „Vilkolakio” teatro (1921—25) spektakliams. 1922—25 Berlyno un-te studijavo vok. kalbą ir lit-rą, estetiką. Vėliau dirbo burž. laikraščių „Lietuva”, „Lietuvos aidas” redakcijose, redagavo žurnalus „Baras”, „Pradai ir žygiai”. Paskelbė straipsnių kultūros ir meno klausimais. Išleido eil. rinkinius „Suverstos vagos” (1926), „Giesmės” (1934), „Maldos ant akmens” (1937), „Piligrimai” (1939), poemas „Rimgaudo žygis” (1930), „Pelenai” (2 kn., 1930—38). Išvertė į liet. kalbą J. Kraševskio „Vitolio raudos” dalį (1923), Z. Krasinskio „Nedievišką komediją” (1928), L. Tolstojaus „Pasakas mažiems vaikams” (1936), operų „Demonas”, „Karmen” libretus ir kt. 1944 pasitraukė j Vokietiją, vėliau į JAV.K.— vienas žymesniųjų simbolizmo srovės atstovų liet. lit-roje. Jo poezijai būdinga abstrakčiomis sąvokomis bei alegorijomis pagrįsta meninė išraiška. Ne vienu atveju joje ryšku religinės nuotaikos, burž. patriotizmo tema. Reikšmingiausias K. kūrinys — satyrinė poema „Pelenai”, kurioje sarkastiškai pašiepiamos Lietuvos burž. visuomenės negerovės (valdančiųjų sluoksnių gobšumas, nesąžiningumas, keliaklupsčiavimas prieš kapit. užsienį ir kt.). K. satyros visuom. vertę menkino tai, kad poetas nesuvokė kritikuojamų blogybių socialinių priežasčių. K. poema „Pelenai” turėjo poveikio satyrinės liet. poezijos raidai.Lit.: Lietuvių literatūros istorija, t. 3, d. 1, V., 1961.KIRS Al — kaimas Vilkaviškio r j., Alvito apyl., 8 km į v. nuo Vilkaviškio. 16 gyv. (1959). Iš r. prieina Alvito ežeras. Kiršuose 1904 gimė poetė Salomėja Nėris.KIRŠIAI — kaimas Telšių r j., Eigirdžių apyl., 13 km į r. nuo Telšių, .2 km į š. nuo Šiaulių—Kretingos geležinkelio. 167 gyv. (1959). Kaimo p. pakraščiu teka Patekla (Virvyčios kair. intakas). Pr. m-la (nuo 1947). Burž. nacionalistai 1946 nužudė K. gyventojus V. Jerminską su žmona, B. Vaikasą.KIRŠINĄS Vincas [1896 Šiaulių aps.— 1943.111.24] — Didžiojo Tėvynės karo dalyvis, pulkininkas. Kilęs iš valstiečių. 1919—40 tarnavo Lietuvos kariuomenėje, buvo būrio, kuopos ir bataliono vadas. 1935 baigė Aukštųjų karininkų kursus. 1936—38 Aukštųjų karininkų kursų inspektorius. 1938—40 Aukštosios karo m-los inspektorius. Nuo 1940 pulkininkas Lietuvos liaudies kariuomenėje, vėliau Raudonosios Armijos 29-jo teritorinio liet. korpuso divizijos štabo viršininkas. 1941.VI—XII Aukštųjų vadų tobulinimosi kursų prie gen. štabo akademijos klausytojas, paskui karininkų tobulinimosi kursų vyr. dėstytojas. Nuo 1942 pr. Raudonosios Armijos 16 liet. divizijos štabo viršininkas.KIRŠINĄS — upė Radviliškio ir Panevėžio rj., Nevėžio deš. intakas. Ilgis 48 km, baseino plotas 408 km2. Prasideda 6 km į p. v. nuo Baisogalos. Teka j š. r. Ties Baisogala kerta Šiaulių—Jonavos glžk. Įteka į Nevėžį 115 km nuo jo žiočių, ties Povilą uskais, 2 km j p. nuo Naujamiesčio. Didž. intakai: dešinysis — Palonas, kairieji — Vardukšnė, Šuoja. Vid. nuolydis 156 cm/km. Vid. debitas žemiau Palono 0,62 m3/s, žiotyse 2,08 m3/s. Aukštupys kanalizuotas.KIRTIMAI ■— vietovė Vilniaus miesto p. pakraštyje, abipus geležinkelio j Lydą. Yra vidurinė mokykla (nuo 1950), biblioteka, vaikų darželis ir lopšelis, valgykla. Gyventojai Kirtimuose daugiau pradėjo kurtis po I pasaul. karo; iki tol čia tebuvo kelios sodybos. Taryb. metais K. įjungti į miesto teritoriją, pastatyta nemažai gyv. namų.KIRTIS — skiemens pabrėžimas žodyje arba žodžio ar žodžių junginio pabrėžimas sakinyje. Skiemens pabrėžimas žodyje vadinamas fonetiniu kirčiu, akcentu, o žodžio ar žodžių junginio pabrėžimas sakinyje — loginiu kirčiu. K. ir priegaidės dėsnius tiria kalbotyros šaka, vadinama akcentologija.Loginis K. labai susijęs su kalbos intonacija. Liet. kalboje jį gali turėti kiekvienas žodžių junginio ar sakinio žodis. Nuo to, kuris žodis sakinyje pabrėžiamas, tariamas stipresniu balsu, kitaip sakant, turi loginį K., iš dalies priklauso ir viso sakinio prasmė. Liet. kalbos fonetinis K., dažniausiai vadinamas tiesiog kirčiu, yra dinaminis: kirčiuotas žodžio skiemuo nuo kitų to žodžio skiemenų skiriasi ištarimo stiprumu. Rašte jis prireikus žymimas to skiemens priegaidės ženklu (pvz., „langas”, „stalas”, „kepurė”, „galutinai”).Dabartinėje liet. kalboje K. yra laisvas: daugelio žodžių paradigmoje jis pagal tam tikrus dėsnius šokinėja iš žodžio kamieno į galūnę ir atvirkščiai. Remdamasis kitų ide. kalbų ir liet. kalbos faktais, K. Būga teigė, kad senovėje liet. kalbos K. buvęs pastovus: vieni žodžiai jį tegalėję turėti tik šaknyje, kiti — tik galūnėje. Dabartinėje liet. kalboje dar išliko šakninio daiktavardžių kirčiavimo pavyzdžių (pvz., „brolis”, „vyras”, „šarka”, „siena”), tačiau tokių daiktavardžių, kurie visose formose K.”turėtų galūnėje, liet. kalboje nebėra.S. Lietuvoje, išskyrus tik rytinį jos kampą (maždaug į r. nuo Obelių, Kamajų, Svėdasų, Leliūnų, Inturkės), visai nelinkstama kirčiuoti žodžių galūnių, ir K. nukeliamas į žodžio pradžią. Tarmėse K. keliamas dvejopai: vienur iš tvir-tagalės ir trumposios galūnės jis nueina į bet kurį pirmąjį žodžio skiemenį (žemaičiuose) arba į bet kurį priešgalūninį skiemenį (aukštaičiuose), kitur — tik iš trumposios galūnės į ilgą pirmąjį skiemenį (žemaičiuose) arba į ilgą priešgalūninį skiemenį (aukštaičiuose). K. nukėlimas iš tvirtagalės ir trumposios galūnės į pirmąjį arba priešgalūninį skiemenį vadinamas visuotiniu K. atitraukimu, o nukėlimas tik iš trumposios galūnės į ilgą pirmąjį arba į ilgą priešgalūninį skiemenį — sąlyginiu K. atitraukimu.Tik patys šiauriniai žemaičiai (apie Akmenę, Klykolius, Vegerius) visiškai atitraukia kirtį iš galūnės į pirmąjį skiemenį. Visi kiti žemaičiai, atitraukdami K. iš galūnės į šaknį, jį lyg padalija visiems žodžio skiemenims, palikdami tam tikrą dalį ir senojoje vietoje, pvz., „šaka” („šaka”), „šakū” („šakų”, „pavaža” („pavaža”). Tačiau čia stipriausiai ištariamas pirmasis žodžio skiemuo. Tad žemaičių tarmėje pirmasis žodžio skiemuo turi pagrindinį, o visi kiti skiemenys — šalutinį K. Aukštaičių visas K. atitraukiamas į priešgalūninį skiemenį, o kiti skiemenys K. neturi, pvz., „suprantu” („suprantu”), „pavaža” („pavaža”).Tiek lit. kalboje, tiek tarmėse visi tarnybines funkcijas atlieką vienskiemeniai žodžiai (jungtukai, prielinksniai, dalelytės) kalbos sraute kirčio paprastai neturi: jie fonetiškai prisišlieja prie kirtį turinčio gretimo žodžio. Bekirčiai vienskiemeniai žodžiai, prisišlieję prie kirčiuoto žodžio, einančio prieš juos, vadinami enklitikais, o prisišlieję prie kirčiuoto žodžio, einančio po jų — prokli-tikais. 2. Kirčiavimas.Lit.: K. Būga, Lietuvių kalbos žodynas, t. 1, K., 1924; P. Skardžius, Bendrinės lietuvių kalbos kirčiavimas, K., 1936; A. Lalgonaitė, Literatūrinės lietuvių kalbos kirčiavimas, V., 1959; Lietuvių kalbos gramatika, t. 1, V., 1965. J. Žiugžda, Lietuvių kalbos gramatika, d. 1, K., 1966; Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektolo gija, V., 1966.KIRVELAITIS Stasys [1894 Pilviškiuose” (Vilkaviškio rj.) — 1922.III.4 Kaune)] — revoliucinio judėjimo dalyvis. Siuvėjas. Kilęs iš darbininkų. I pasaul. karo metais kaizerinių okupantų kalintas Vilniuje. 1918 pab. Pilviškiuose suorganizavo kom. kuopelę, buvo darbininkų atstovų tarybos vykd. k-to pirmininkas. 1919.11 sukilimo prieš vok. interventus ir burž. nacionalistus Užnemunėje dalyvis. 1919 kalintas Kaune. 1920 pr. įkūrė darbininkų profs-gą Pilviškiuose, buvo jos v-bos pirmininkas, vėliau organizavo Alytuje profs-gas. 1921 suimtas. Mirė Kauno kalėjime.KIRVELNINKAS — turgus, kurio metu buvo samdomi žemės ūkio darbininkai— bernai ir mergos. Jis vykdavo 2emai-tijos miesteliuose tarp trijų karalių šventės (sausio 6 d.) ir Užgavėnių. K. pavadinimas kilęs iš papročio, pagal kurį į šį turgų atvykę vyrai už juostos turėjo užsikišę kirvį, mergos — kultuvę. Iš to buvo matyti, kad tie žmonės dar nėra susiderėję dėl darbo. Lygtuvės kartais įvykdavo paskutinį sekmadienį prieš užgavėnes ar Užgavėnių vakarą samdytojo namuose; į jas, be pačių samdinių, atvykdavo jų tėvai ar globėjai. Sulygus algą, samdinių tėvams buvo duodamas paviržis, maždaug toks pat, kaip ir samdiniui metų gale. Po lygtuvių buvo rengiami jaunimo šokiai su vaišėmis. Sudaręs sutartį ir paėmęs iš samdytojo vad. „pradotką”— nedidelį avansą pinigais, samdinys buvo laikomas „pardavusiu kirvelį”. Apie nelaiku sutartį nutraukusį ir grįžusį pas tėvus samdinį buvo sakoma, kad jis „parnešė kirvelį”. K. išnyko XX a. pr.KIRVIS. Seniausieji Lietuvoje rasti K. buvo titnaginiai, apskaldyti, įtveriami į sulenktą kotą. Neolito laikotarpiu jie jau gludinti; be to, vartota akmeniniai gludinti K. su skyle kotui. Akmeniniai K. vartoti ir kaip ginklai. Lietuvos TSR teritorijoje vartoti laiviniai kovos K. buvo būdingi visam indoeuropiečių gyventajam plotui. Be jų, buvo vartojami vad. siaurieji baltiškojo tipo kirveliai, didieji kovos ir darbo kirviai. Žalvario amžiaus pradžioje pasirodė žalvariniai įtveriamieji K., vadinami baltiškaisiais atkraštiniais kirviais. I t-mečio pr. m. e. pradžioje atsirado žalvariniai įmoviniai kirviai. Salia metalinių iki pat mūsų eros pradžios buvo vartojami ir akmeniniai. Nuo mūsų eros pradžios paplito geležiniai siauraašmeniai įmoviniai ir pentiniai kirviai. Jie vartoti kaip žemdirbystės įrankiai ir kaip ginklai. Lietuvos r. dalyje randama tik pentinių, v. dalyje — tik įmovinių K. Ankstyvojo feodalizmo laikotarpiu (apie X a.) įsivyravo plačiaašmeniai pentiniai K., išlikę beveik nepasikeitę ir dabar. Vartoti ir plačiaašmeniai kovos K.— ginklai su plonais ašmenimis, dailaus darbo, su nedidele skyle pentyje, kartais ornamentuoti. Iki XX a. pr. lietuviai valstiečiai vartojo vietos kalvių darbo kirvius. Miškų darbininkai dirbo kiek ilgesniais K. su ilgesniais kirvakočiais. Dailidės tąsymui turėjo K. su platesniais ašmenimis (iki 28 cm). Nuo XX a. pr. Lietuvos kaimuose paplito fabrikų gamybos kirviai.KISARAUSKAS Vincas [g. 1934.III.1 Augmėnuose (Radviliškio r j.)] — dailininkas. 1959 baigė Dailės in-to tapybos f-tą. Nuo 1960 dalyvauja respublikinėse dailės parodose. 1963—65 Vilniaus modelių namų dailininkas. Nuo 1965 Čiurlionio meno mokyklos (internato) mokytojas. 1966 dalyvavo lietuvių grafikos parodose Lenkijoje ir Čekoslovakijoje, TSRS ekslibrio parodoje Čekoslovakijoje, 1967 — III tarptautinėje ekslibrio parodoje Lenkijoje. Sukūrė tapybos darbų, mozaikų, estampų, ekslibrių, apipavidalino ir iliustravo knygų.Kūriniai: tapybos darbai — ciklas klasikinėmis temomis („Kentaurai”, „Dantė ir Vergilijus”, „Aklas Edipas”, „Edipas ir Antigonė” ir kt., 1961), „Jauna moteris” (1962), ciklas 1863 sukilimo Lietuvoje temomis (1964), „Sušaudyta galva”, „Riteriai”, „Kompozicija” (1965), „Kęstučio mirtis”, „Aktas”, „Moteris su žibintu”, „Autoportretas”, „Natiurmortas su lempa” (1966); estampų ciklas „Lietuva” (1961), mozaikos —„Vyras su vėliava”, „Moteris su žibintu” (1962); iliustracijos J. Janonio eiliuotai pasakai „Poklius tykoja kas dieną” (1960), ir kt.