KINŲ LITERATŪRA (ryšiai su liet. lit-ra). Informacijos apie K. 1. ikitarybi-niais metais pirmiausia pasirodė JAV lietuvių periodikoje: K. Vairas-Račkaus-kas paskelbė str. „Chiniečių literatūra” („Tėvynė”, 1917, Nr. 23), M. Stakėnas — „Kinų senovinė literatūra arba knygos” („Sandara”, 1929, Nr. 3). Lietuvos periodinėje spaudoje pateikta verstinių, straipsnių: A. Bonaro „Sena kinų poezija” („Lietuva”, 1923, Nr. 74), V. Elkės „Iš kūrybos darbų Kinuose” („Gaisai”, 1930, Nr. 9—10), straipsnis be parašo „Kinų liaudies dainos” („Rytas”, 1932, Nr. 107).

Pasirodė pora verstinių knygų:„Ju Kiao-li” (be autoriaus, 1935, vertė P. Razma) ir Mao Dunio (g. 1896) rom. „Audra Kinijoje” (1938). Period. spaudoje paskelbta poezijos vertimų: Cang Gu-jung-ci „Kinų darbininko daina” („Naujoji gadynė”, 1927, Nr. 2—3, v. K. 2vaigždulis-Snarskis) ir ciklas „Kinų poezija” („Naujoji romuva”, 1938, Nr. 14, v. J. Baniulis). Kelionės po Kiniją įspūdžius knygoje „Svečiuose pas 40 tautų” (5 ir 6 t., 1935—36) aprašė žurnalistas M. Šalčius.Atkūrus Lietuvoje taryb. santvarką, „Raštų” žurnale (1940, Nr. 2) pateiktas verstinis Sisio Mar str. „Šių dienų Kinijos literatūra” ir kinų prozos vertimų: Liu Bai-jui „Trys granatos”, „Legenda apie Čžu In-tai ir Lian Šon-bo”, Ue „Išvykimas”. K. 1. vertimų gausiau pasirodė po D. Tėvynės karo. Išversta daugiausia prozos kūrinių, vaizduojančių kinų tautos buitį, liaudies kovas su priešais, klasių kovą, socializmo kūrimą. Iš vyresniosios kinų rašytojų kartos kūrinių išversta: Lu Sinio (1881—1936) rink. „Apsakymai” (1951, v. A. Keliuotis), „Protingas kvailys ir vergas” (1961, v. P. Želvys). Kinų liaudies kovą vaizduoja Chuan Ai meniniame reportaže „Audringasis” (1952, v. J. Žukauskas). Daugiausia išversta romanų bei apysakų: Din Lin (g. 1907) rom. „Saulė viršum Sanganio upės” (1951, v. P. Simonaitis), Čžao Šu-li apys. „Permainos Licziačžua-ne” (1952, v. A. Dubošinaitė), aps. rinkinys „Santuokos registracija” (1957, v. J. Stanišauskas), Čžou Li-bo (g. 1908) rom. „Uraganas” (1953, v. J. Stukas), Mao Dunio rom. „Prieš auštant” (1954, v. P. Petrauskaitė, M. Bielinskienė), Ba Czinio (g. 1904) rom. „Meilė” (1959, v. K. Jankauskas), Jan Mo (g. 1915) rom. „Jaunystės daina” (1961, v. J. Vaišnoras), Ai Min-dži (g. 1925) rom. „Seselė” (1961, v. E. Levinskas), Lao Še (g. 1895) rom. „Rikša” (1963, v. J. Vaišnoras), Juan Dzinio nuotykių apys. „Ypatinga užduotis” (1964, v. V. Gavėnas). Iš vaikų lit-ros: rink. „Kinų liaudies pasakos” (1953, v. M. Šikšnys), Cžan Tian-i (g. 1906) pasaka „Linis Didysis ir Linis Mažasis” (1960, v. B. Kurkulis), kinų rašytojų apsakymų ir pasakų rink. „Auksinis žibintas” (1961, v. S. Budrytė), Ču Čeno apys. „Sugriuvusios šventyklos paslaptis” (1961, v. T. Meciūnai-tė), Džan Dži-mino apys. „Skriejančio debesio uostas” (1962, v. T. Bukauskienė), Jan Ven-dzino „Pasakų įlanka” (1962, v. K. Skudavičius), Džan Tianio (Cžan Tian-i) „Stebuklingojo moliūgo paslaptis” (1963, v. D. Čiurlionytė), Gin Gino pasaka „Drąsuoliai berniukai” (1965, v. N. Grigas), Jang Gju pasaka „Auksinis kirvis” (1966, v. N. Grigas). Nemaža kinų prozos ir poezijos kūrinių vertimų paskelbta periodikoje. A. Venclova išleido įspūdžių kn. „Kelionė po Kiniją” (1955), kurioje yra skyrius „Susitikimai su rašytojais”. Be to, jis paskelbė eilėraščių Kinijos tematika.Kinų „Mėnesinio literatūros žurnalo” 1940 Nr. 11 išspausdinti P. Cvirkos aps. „Siena” ir L. Giros eilėraščių vertimai. Vėliau į kinų k. išversta: P. Cvirkos rom. „Zemė maitintoja” (1953), I. Simonaitytės apys. „Pikčiurnienė” („Bušė ir jos seserys”, 1957), H. Korsakienės apys. „Klasės garbė” (1954). Be to, išleistas rink. „Lietuvių apsakymai” (1957), kuriame paskelbta Žemaitės, J. Biliūno, J. Janonio, P. Cvirkos, J. Dovydaičio, H. Korsakienės, V. Mozūriūno, A. Baužos, M. Sluckio, A. Baltrūno, A. Markevičiaus, B. Jauniškio kūrinių, ir rink. „Lietuvių liaudies pasakos” (1956). Žurnale „TSRS literatūra ir menas” 1947 išspausdinta S. Nėries ir A. Venclovos eilėraščių vertimų. Žurnaluose „Pasaulinė literatūra” ir „Literatūra ir menas” 1954 išspausdinta A. Venclovos eilėraščių, kuriuos išvertė vėliau Lietuvoje lankęsis kinų literatas Ge Bao-cluanis ir kiti. Kinų k. išleista A. Venclovos brošiūra „Tarybų Sąjungos literatūra tarybinių rašytojų antrojo suvažiavimo išvakarėse” (1955).KlOSIS Mykolas [ 1868. VIII. 1 Klaipėdoje — 1927.XI.8 Tilžėje] — Rytų Prūsijos lietuvių buržuazinis politinis veikėjas, spaudos darbuotojas ir platintojas. 41 metus dirbo spaustuvininku. Lietuviškosios konservatyvų skyrimo draugystės Tilžės ir Pakalnės valsčiams sekretorius. Rinkimų į reichstagą metu skatino lietuvius rinkti savo atstovus. Nuo 1890 liet. kalendorių ir „Naujos lietuviškos ceitungos” redaktorius. Nuo 1910 leido savo redaguojamo laikraščio du savaitinius priedus „Laukininką” ir „Kaimyną”. Nuo 1923 redagavo „Lietuvos keleivį” Klaipėdoje. Kelių protestantiškų religinių knygučių ir kelionių po Egiptą, Palestiną, Siriją aprašymų autorius.KlPARSKIS (Kiparsky) Valentinas [g. 1904.VII.4 Peterburge] — suomių filologas, slavistas, germanistas, baltistas. Helsinkio un-te studijavo romanų, germanų, klasikinę filologiją, sanskritą, lyg. kalbotyrą. Jo slavistikos studijoms vadovavo J. Mikola. 1930—32 studijavo Pragos un-te. 1934 Helsinkyje apgynė filol. mokslų daktaro disertaciją („Bend-raslaviški skoliniai iš germanų”). Vėliau 3 metus studijavo baltų filologiją ir istoriją Rygos un-te (studijoms vadovavo J. Endzelynas). Parašė darbą apie kuršius (1939). Nuo 1938 Helsinkio un-te dėstė baltistikos ir slavistikos dalykus. 1952—55 Birmingemo (Anglija) un-to profesorius, 1958—63 V. Berlyno un-to profesorius, slavistikos seminaro ir Rytų in-to direktorius. Nuo 1963 vėl dėsto Helsinkio un-te. Daugelyje moksl. darbų lietė baltų kalbų istorijos, etimologijos ir santykių su suomiais, slavais bei germanais klausimus. Tarpt, komisijos baltų-slavų santykiams tyrinėti narys.Ršl.: Die gemeinslavischei> Lehnw6rter aus dem Germanischen, Helsinki, 1934; Fremdes im Baltendeutsch, Helsinki, 1936; Latviešu valodas ietekme Baltijas vacu valoda. — .,Celi”, Rlga, 1936, Nr. 7; Die Kurenfrage, Helsinki, 1939; Ein angebliches altrussisches Lehnwort im Litauischen. — „Studi Baltici”, Firenze, 1952, Nr. 9.