KENTAŪCIAI

KENTAŪCIAI — kaimas Mažeikių r j., Juodeikių apyl., 21 km į š. v. nuo Mažeikių, 2 km į p. nuo Lūšės geležinkelio-stoties. 189 gyv. (1959). Aštuonmetė m-la (1925—53 pradinė, iki 1962 septynmetė) .KENTRIŲ PELKĖ — pelkė Kelmės r j., 11 km į š. r. nuo Užvenčio, prie Luokės—Šaukėnų kelio. Plotas 122 ha (pramoninis 113 ha). Pelkė ežerinės kilmės; didesniąją dalį sudaro viksvinė bei plyn-raistinė žemapelkė, mažesniąja — plyn-laistinė aukštapelkė.

Durpių klodo didž. storis 5,5 m, vid. 2,9 m. Vyrauja žema-pelkinės viksvinės bei medieninės-nend-rinės ir tarpinio tipo viksvinės-kimininės durpės. Vid. susiskaidymas 29%, vid. pe-leningumas 11%. Durpės kasamos Pavenčių (Šiaulių rj.) cukraus fabriko kurui.KEPALAITĖ Ona [1932.IX.20 Žeimiuose (Kupiškio rj.) — 1949.V.1 Šimonyse (Kupiškio rj.)]—tarybinė aktyvistė. Kilusi iš mažažemių valstiečių. Nuo mažens tarnavo pas buožes. Nuo 1947 VLKJS narė. Su kitais organizavo pirmuosius Šimonių vis. kolūkius. Burž. nacionalistų nužudyta.KEPALIAI — kaimas Joniškio rj., 4 km į p. r. nuo Joniškio; apylinkės ir kolūkio centras. 175 gyv. (1959). Felčerių-akušerių punktas, biblioteka (nuo 1947). K. dvaro valstiečiai 1861.III atsisakė atlikti baudžiavines prievoles dvarui. Dėl to į K. dvarą buvo pasiųstas kavalerijos eskadronas.„KEPĖJŲ BAISAS” — nelegalus komunistinis laikraštis, išleistas (1 nr.) 1936.1 Kaune. Išleido kair. profs-gų Kauno kepėjų grupė. Daugintas rotatoriumi. Rašė apie sunkią Kauno kepyklų darbininkų padėtį, ragino kovoti dėl kepėjų darbo sąlygų pagerinimo, apžvelgė Kauno profgrupės susikūrimo istoriją, išspausdino A. Skurdo eilėraštį „Ten ir čia”.KĖPENAS (KenneH) Piotras Ivanovičius [1793.11.19 Charkove — 1864.V.23 Kara-bage (netoli Aluštos, Krimo sr.)] — rusų mokslininkas, etnografas, statistikas, Rusijos MA akademikas (1843). 1814 baigė Charkovo un-tą teisės magistro laipsniu. Rinko statistinius duomenis apie tautas ir sudarė pirmąjį Rusijos imperijos europinės dalies etnografinį žemėlapį (1851). Domėjosi baltų, jų tarpe ir lietuvių, istorija, kalba ir lit-ra. Studijavo istoriografinius šaltinius apie baltų gentis bei tautas, susirašinėjo su Vilniaus un-to rektoriumi V. Pelikanu ir D. Poška. Studijoje „Apie lietuvių tautų [t. y. baltų genčių bei tautų] kilmę, kalbą ir literatūrą” (1827) kritiškai apžvelgė ankstesniųjų autorių nuomones liet. kalbos kilmės klausimu; remdamasis D. Poškos jam atsiųstu straipsniu, suminėjo liet. gyvenamąsias vietas ir žinomesniuosius ligtolinius liet. raštus. Kitame vok. kalba rašytame straipsnyje „Lietuvių tautos išplitimas ir galybė” (išsp. Rusijos MA tęstiniame leidinyje „Bulletin de la clas-se des sciences historiąues, philologi-ques et politiąues”, t. 8, 1851) pateikė statistinių duomenų apie liet. tautybės gyventojų skaičių atskirose Rusijos imperijos gubernijose, R. Prūsijoje ir Lenkijos kun-stėje.Lit.: . Kerraeii, EnorpacpHH n. H. Ken-netia, CI16, 1911; A, KVHHK, AHTepaTypnbie TpyAH H. H. KenneHa, 016, 1868; J. Palionis, Rusų kalbininkų indėlis į lituanistiką, K., 1963.KEPURĖ ž. Galvos danga.KEPURENAI — kaimas Plungės rj.. Žlibinų apyl., 9 km j r. nuo Plungės, 2 km į p. r. nuo Šiaulių—Kretingos geležinkelio. 324 gyv. (1959). Netoli K. prasideda Babrungo kair. intakas Čerkšnė. Pr. m-la (nuo 1944). Ist. šaltiniuose kaimas minimas 1511. Burž. nacionalistai 1946 kaime nužudė Kantaučių apyl. pirmininką I. Bružą su žmona, paruošų darbuotoją L. Lotužą, liaudies gynėją P. Gudijų.„KEPURINĖ”, „Kepurėlė”, — liaudies šokis. Buvo žinomas visoje Lietuvoje. Muzika dviejų dalių (lėtos ir greitos), metras 2U. Šokdavo vyrai ir merginos. Šokėjai paprastai sukdavosi ratu, o vienas, vaikščiodamas viduryje, perduodavo kuriam nors iš rato kepurę. Ją gavęs, šokėjas eidavo į vidurį. Dabartinė „K.” išsivystė iš „Kepurėlės”, kurią paprastai šokdavo vien merginos. Anksčiau sukurtą sceninę šokio kompoziciją kiek papildė J. Lingys ir J. Gudavičius. Šokis lyr. pobūdžio. Šoka tik merginos. Nuleisda-mos skrybėles žemyn ir pačios nusilenk-damos, jos sveikina aplinkinius ir viena kitą.Lit.: J. Lingys, Lietuvių liaudies šokiai, kn. 1, K., 1948; Supyniau pynimą, (šokių apra-* šymas J. Lingio], d. 1, V., 1964.KEPURINĖS PELKĖ — pelkė Kupiškio r j., 16 km j p. r. nuo Kupiškio, 8 km į p. nuo Skapiškio geležinkelio stoties. Plotas 515 ha (pramoninis 409 ha). Sausuminės kilmės kupstuota raistinė aukštapelkė. Yra 1,7 ha ežeras. Durpių klodo didž. storis 9 m, vid. 2,96 m. Durpės aukštapelkinės, fuskuminės. Vid. susiskaidymas 21%, vid. peleningumas 7,3%. Ištekliai apie 12 mln. m3, iš jų 50% mažai susiskaidžiusių durpių. Dugne smėlis.KERAMIKA [gr. Jceramos — molis] — degto molio gaminiai; dailės šaka. Archeologiniais duomenimis, Lietuvoje mo. liniai degti puodai buvo vartojami nuo IV t-mečio pr. m. e. Jie lipdyti rankomis iš molio su gausiomis augalinėmis priemaišomis. Puodų dugnas buvo smailas arba plokščias, jų paviršius puošiamas lazdele ar dvidančiu štampu įspaustomis duobutėmis (Dubičiai, Varėnos rj.; Ežerynai, Alytaus rj.). III t-metyje pr. m. e. buvo žinoma šukinė K.— puodai buvo puošiami šukų formos štampu įspaustomis duobučių eilutėmis ir lazdelės galu įspaustomis duobutėmis (Kuršių nerija; Salenikai prie Jonavos; Merkio ir Ulos pakrančių smėlynai, Varėnos rj.). III ir II t-mečių pr. m. e. riboje buvo paplitusi vad. virvelinė K., kuriai priklausė įvairesnių formų indai — rutulio ir taurės formos puodai, dubenėliai. Jie pla-čiadugniai, geriau išdegti, todėl atsparesni ir tvirtesni. Puodų kaklelis ir peteliai dažnai buvo puošiami įspaustų virvučių eilėmis, įrėžta eglute ir kt. raštais. Buvo vartojami ir didesni storasie-niai neornamentuoti puodai. Žalvario (bronzos) amžiuje paplito neornamentuoti moliniai puodeliai, urnos. Ankstyvojo geležies amžiaus pradžioje (V— IV a. pr. m. e.) buvo vartojami ir plokščio pusrutulio formos indai. Jiems būdinga rūpestingai išlygintas paviršius, ąselės ir įkartėlėmis ornamentuoti pakraščiai (Kurmaičiai, Kretingos rj.). Nuo paskutinių amžių prieš mūsų erą rytų Lietuvoje vyravo brūkšniuotoji K. Ji buvo paplitusi ir toliau į r., Baltarusijoje. Brūkšniuotajai K. būdingi įv. dydžio gerai degti kibiro formos puodai, be ąsų, su žemais stačiais kakleliais. Jie buvo gaminami iš molio su gausiomis trinto granito priemaišomis. Beveik visas jų paviršius buvo puošiamas vertikaliais ar kiek įstrižais brūkšneliais, peteliai — lazdele ar pirštų galais įspaustų duobučių eile. Šiuo laikotarpiu pasitaiko lygaus paviršiaus K. Puodai kartais buvo puošiami duobutėmis arba gnaiby-tiniu ornamentu, kuris arba dengė visą puodo paviršių, arba buvo išdėstytas retomis vertikaliomis eilutėmis (Užnemunėje). Apie mūsų eros pradžią Žemaičiuose ir p. v. Užnemunėje paplito grublėtoji K. — moliniai įv. dydžio, dažniausiai vazono formos puodai, kurių paviršius tarsi apdrėbtas skystu moliu. Šie puodai (dažniausiai neornamentuoti) kartu su puodais lygiu paviršiumi ilgainiui buvo gaminami ir vartojami visoje Lietuvoje iki IX—X a. Grublėtoji K. tuo metu buvo vartojama ir j p. nuo Lietuvos bei dab. Latvijos teritorijoje gyvenusių genčių. Nuo X a. Lietuvoje paplito rankiniai žiedžiamieji ratai, reikalavę daugiau įgūdžių. Atsirado puodžių amatininkų. Žiestųjų puodų peteliai, o kartais ir kaklelis buvo puošiami įrėžtomis banguotomis ir tiesiomis horizontaliomis linijomis, rečiau — petelių srityje prilipdytu voleliu su įstrižomis įkartėlėmis. Kartais puodų peteliai buvo puošiami įstrižomis pailgomis duobutėmis ar štampeliu įspaustų įv. duobučių eilėmis. Toks puodų ornamentavimo būdas išliko iki XVI a. Ankstyvieji žiestieji puodai savo forma ir ornamentu artimi sen. Rusioje vartotiems puodams. Todėl manoma, kad žiedžiamasis ratas ir puodų forma bei kai kurie ornamento raštai Lietuvos gyventojų buvo perimti iš r. kaimynų. Banguotos linijos ornamentas labai paplitęs r. ir v. slavų keramikoje, todėl dažnai vadinamas slaviškuoju. Buvo vartojami ir rankomis lipdyti puodai, apdailinti ant žiedžiamojo rato. Tokių puodų angos kraštas kartais buvo puošiamas duobutėmis arba įkartėlėmis. Jų forma panaši į žiestųjų puodų — žemas kaklelis su silpnai išorėn atlenktais kraštais arba cilindrinės formos kaklelis, išpūsti peteliai ir link dugno siaurėjantys šonai. Puodai žemi, jų dugnai lygūs. Kartais XI—XIV a. žiestųjų puodų dugnuose buvo įspaudžiami ženklai (Bubiai, Šiaulių r j.; Darbutai, Raseinių rj.; Nemenčinės piliakalnis; Rumšiškės). Vyrauja nuomonė, kad tokiais ženklais puodai buvo žymimi tais atvejais, kai keliems puodžiams reikėjo vienoje krosnyje degti savo gaminius. Nuo XIII a. miestų ir dvarų gyventojai naudojosi labiau patyrusių puodžių žiestais ir geriau išdegtais indais. XIV a. pradėta vartoti molinius puodus su žiestais dangteliais, molines lėkštes, dubenis, ąsočius, o XV a.— geriamuosius puodelius, keptuves. Pastarosios buvo su nežymiai gaubtais žemais šonais, turėjo kojeles ir nedidelę ąsą. Be molinių indų, mūsų eros I t-metyje ir II t-mečio pr. plačiai buvo vartojami iš molio nulipdyti ir išdegti tinklų svoreliai, verpsteliai, audimo staklių svoreliai.

XV a. buitinės K. dirbiniai buvo padengiami žalsva, rusva ar gelsva glazūra. XVI a. lėkštės buvo padengiamos įvairiaspalve glazūra, atsirado spalvinis omamentavimas. Kaimuose glazūruoti puodai pradėjo plisti tik XVI a. Ąsočiai dažnai buvo gražinami raižytomis ar pieštomis linijomis, kartais gana sudėtingos stilizuotos augmenijos ar paukščių motyvų kompozicijomis. Atskiri raštai buvo padengiami skirtingų spalvų glazūra.Daugiau K. dirbinių yra likę iš XVIII a. antrosios pusės ir XIX—XX amžiaus. K. dirbinių paskirtis apsprendė jų formą. To laikotarpio liaudies K. paskirties atžvilgiu skirstytina į indus maisto produktams laikyti ir nešioti, indus valgiui gaminti, indus valgyti, indus gėlėms auginti ir pamerkti, žvakides ir žibintus žvakėms įstatyti, vaikų žaislus — švilpukus. Valstiečiai turėjo puodynių pienui, grietinei, taukams, medui, uogienėms laikyti; lekų aliejui, degtinei laikyti; ąsočių pienui, girai, sulai, alui ant stalo atnešti; lauknešėlių valgiui nešti dirbantiems laukuose. Puoi, dynės buvo 1—10 1 talpos, su lygiais arba apatinėje dalyje išpūstais, viršutinėje įsmaugtais šonais, viršuje atlenktais pakraščiais. Didžiosios puodynės turėjo dvi ąseles. Lekai buvo per vidurį išpūsti, viršuje užsibaigiantys siauroku gurkleliu, su viena ar dviem ąsomis. Iš visų buitinės K. indų puošniausi buvo ąsočiai, minimi jau XVI—XVII a., labiausiai paplitę nuo XIX a. Jie turėjo snapelį ir ąsą: apatinė jų dalis išpūsta, tačiau kaklas tokio pločio, kad plaunant būtų galima įkišti ranką. Lauknešėliai per vidurį kiek išpūsti, kartais sujungti iš dviejų indų, uždengiami keraminiais dangteliais, su lankeliu viršuje. Valgius lietuviai gamino puoduose (juodpuodžiuose), keptuvėse ir čerpėse. Kadangi į puodų sieneles prisisunkdavo skysčių, tai vieni jų buvo vartojami tik rūgščioms, kiti tik prėskoms sriuboms virti. Keptuvės (vadinamos dar ir žąs-kepiais) buvo nežymiai gaubtos, žemų šonų, dažniausiai elipsės formos, kai kada su ąsele gale. Čerpės aguonoms, kanapėms, naminėms garstyčioms, uostomajam tabakui trinti buvo apskritos ar pailgos, į viršų platėjančios. Indai valgiui gaminti buvo daromi iš molio su 15—25% smulkiai trinto žvyro, deginto akmens priemaišomis, kad ant ugnies netrūkinėtų jų sienelės. Valgyta iš dubenų, dubenėlių ir puodelių. Dubenys ir dubenėliai Lietuvos kaime labiau paplito XIX a., išstumdami tos pačios paskirties medinius skobtinius indus. Jie buvo su stačiais viršutiniais pakraščiais, nors pasitaikydavo dubenėlių ir su nuožulniomis atbrailomis, panašiomis į fabrikinių lėkščių atbrailas. Puodeliai buvo su ašelėmis. Vazonai kambarinėms gėlėms sodinti turėjo dažniausiai lygius, į viršų platėjančius šonus, viršuje išryškintus atbrailų, kartais užsibaigiančius banguotu kraštu. Pasitaikydavo vazonų, kurių viršuje buvo pritvirtinti du ar trys miniatiūriniai vazonėliai. Vazelės gėlėms merkti buvo įvairiai profiliuotos: su paplatintu dugnu, kiek išpūsta vid. dalimi ir vėl platėjančia atbraila, kartais išvingiuota horizontaliomis briaunomis, dažnai su 2 įmantriomis ašelėmis. Gana įvairių formų buvo ir žvakidės: vienos dviaukštės (apatinė dalis pakartoja viršutinės formą, tačiau kiek didesnė), kitos su trišakėmis kojelėmis, dar kitų stiebelis su keletu į viršų vis mažėjančių pastorėjimų, primenančių medines tekintas žvakides. Žibintai žvakėms įstatyti buvo keturšoniai ir apvalūs, į viršų šiaurėj antys ir su didesnėmis bei mažesnėmis įv. formų skylutėmis. Švilpukai buvo daromi įv. gyvūnų (arkliukų, šuniukų ir t. t.) formos. Gaminta dar sviesta-mušių, rūklių, indelių švęstam vandeniui laikyti, tačiau jie nebuvo labiau paplitę. Namų apyvokos indai ir vazelės buvo glazūruojami žalsva, rusva, gelsva ar bespalve glazūra. Keraminiai indai, ypač ąsočiai, dažnai buvo gražinami raižytomis ar pieštomis linijomis, kryputėmis, kartais gana sudėtingomis stilizuotomis augalų ar paukščių motyvų kompozicijomis, atskiri raštai glazūruojami skirtingomis spalvomis. Ąsočiai ir gėlių vazonėliai dar buvo puošiami reljefiniais lipdiniais. Iki XX a. pr. suskilusius, o taupesnės šeimininkės ir naujus indus apjuosdavo beržo toše. Išplauti moliniai indai buvo džiovinami sumaus-tyti ant tvoros arba ant vad. bobos ■— stulpelio su nuožulniai j jį įtvirtintais pagaliukais. Daugumas liaudies K. dirbinių pastaraisiais dešimtmečiais buvo išstumti porceliano ir metalinių indų, tačiau kai kurie jų (puodynės, ąsočiai) ir dabar vartojami valstiečių, iš dalies ir miestiečių buityje.Liaudies archit. K. pavyzdžių Lietuvoje randama nedaug. Nuo XIII a. buvo vartojamos degtos plytos, XIV a. pradėti vartoti kokliai, apie XIV a. pab.-— XV a. pr.— čerpės (stiegės). Įv. pastatų durys, langai buvo paįvairinami profiliuotomis ir ornamentuotomis molinėmis plokštelėmis.Profesionaliosios (amatininkiškos) K. dirbinius Lietuvoje pradėta gaminti XIV—XV a. Pirmosios K. dirbtuvės buvo įsteigtos feodalų dvaruose ir prie pilių. Jose buvo gaminami architektūrinės ir buitinės K. dirbiniai (kokliai ir kt.). XV—XVI amžiais K. dirbtuvės ir pirmieji keramikų cechai buvo įsteigti Vilniuje, Kaune ir kt. miestuose. XVII a. buvo išleisti artikulai ir smulkūs statutai apie šių cechų teises ir K. dirbinių technologinius bei meninius reikalavimus. Cechuose buvo gaminami įv. pa-ILIUSTRACIJOS ĮKLIJOJE prie p. 136skirties buitinės, architektūrinės ir dekoratyvinės K. dirbiniai. XVII a. Lietuvos keramikai gamino ypač gerus ir meniškus koklius, padengtus žalia arba rausva glazūra, dažnai papuoštus reljefiniais gamtos motyvų ornamentais. Lietuvos keramikai, kaip geri meistrai, buvo kviečiami j kaimyninius kraštus. P. Zaborskis XVII a. dirbo koklius ir kitas archit. detales Istros (Rusija) soborui. Keletas Lietuvos keramikųXVIII a. dirbo Gardino fajanso fabrike.XIX a. Lietuvoje buvo įsteigta keletasnedidelių privačių K. dirbtuvių: L. Cei-ziko, M. Navicko, J. Simanavičiaus —Vilniuje, P. Puzino — Grūžiuose (Pasva-lio rj.), N. Teseckio — Biržuose. XX a.pirmojoje pusėje įvairiose Lietuvos vie-tose veikė daug smulkių K. dirbtuvėlių.Jose dirbo savamoksliai liaudies meist-rai. Labiausiai garsėjo dirbiniais Kuršė-nų puodžiai. Nuo 1929 Lietuvoje pradė-tos steigti nedidelės profesionalios dai-lininkų keramikų studijos (V. Brazdžiausir kt.).Pirmuosius kvalifikuotus keramikus Lietuvoje pradėjo rengti 1931 įsteigta Kauno meno m-los dailiosios K. studija. Iš pradžių jai vadovavo P. Brazdžius, nuo 1934 —L. Strolis. 1936 išleista pirmoji dailininkų keramikų laida. Keramikus su spec. vid. išsilavinimu buržuazijos valdymo laikotarpiu rengė 1935 įsteigtas Kauno I amatų m-los K. skyrius, kuriam vadovavo L. Strolis. Liaudies meistrams L. Strolio iniciatyva 1932 buvo surengti keramikų kursai Viekšniuose (Akmenės rj.), 1934 — Kaune.1940, atkūrus Lietuvoje Tarybų valdžią, pradėtos organizuoti didesnės K. įmonės. Liaudies meistrų dirbtuvėlės buvo jungiamos į K. arteles. Kaune prie „Dailės” kooperatyvo (dab. „Dailės” kombinato) V. Miknevičiaus pastangomis buvo įsteigta dailiosios K. ateljė. Po 1945 Kauno „Dailės” kombinato dailiosios K. ateljė ypač išplėtė veiklą. Daug meniškų dekoratyvinės ir buitinės K. dirbinių (unikalių mažatiražių ir serijinių) sukūrė joje dirbantieji dailininkai keramikai: D. Eidukaitė, P. Genienė, P. Krivaitis, N. Kuosaitė, V. Manomaitis, V. Miknevičius, G. Vincevičienė ir kt. Ateljė dirbiniai buvo eksponuojami respublikinėse, sąjunginėse ir tarptautinėse dailės parodose (Sidnėjuje, Adis Abe-boje, Damaske, Poznanėje ir kt.). 1958 tarpt, parodoje Briuselyje už meninius K. dirbinius ateljė buvo apdovanota aukso medaliu. Nuo 1964 K. dirbinius gamina Kauno dailiosios keramikos g-la „Jiesia”. G-lai priklauso taip pat Kybartų, Kuršėnų, Panevėžio ir Viekšnių (Akmenės rj.) buitinės K. cechai ir Bazilionų (Šiaulių rj.) koklių dirbtuvė. „Jiesios” g-Ioje ir jos cechuose masiniu būdu pagaminti dekoratyvinės buitinės ir architektūrinės K. dirbiniai realizuojami Lietuvoje ir kt. taryb. respublikose. G-Ioje dirba dailininkai keramikai: P. Baranauskas, S. Cepkauskienė, R. Januškevičius, G. Stungurienė ir kt. Keletas mažų buitinės K. dirbtuvėlių, priklausančių rajonų koop. s-goms, veikia kai kuriuose rajonų centruose ir miesteliuose (Kėdainiuose; Alsėdžiuose, Plungės rj., ir kt.). Unikalių meninių K. dirbinių asmeninėse studijose yra sukūrę vyresniosios kartos dailininkai L. Bel-vertaitė, J. Mikėnas, T. Miknevičienė, P. Steponavičius, L. Strolis, B. Vosylie-nė, B. Zygmantaitė ir vėliau K. žanre pasireiškę J. Adomonis, B. Baliulevi-čius, O. Baliulevičienė, M. Bankauskai-tė, L. Cieškaitė-Brėdikienė, D. Gobytė, G. Jacėnaitė, D. Kondrataitė, M. Kum-pytė, A. Laucius, N. Liatukaitė, A. Lič-kutė-Jusionienė, O. Naruševičienė, M. Narvydaitė, A. Pivoriūnas, V. Strioga, L. Šulgaitė, E. Talmantas, E. Venske-vičienė, J. Vyšniauskaitė, M. Vrubliaus-kas ir kt.Nuo 1940 dailininkai keramikai buvo rengiami Kauno Taikomosios ir dekoratyvinės dailės in-to dailiosios K. katedroje. Vok. fašistams 1943 uždarius in-tą, katedra nustojo veikusi. 1944, išvadavus Lietuvą iš faš. okupacijos, in-to K. katedros darbas atnaujintas. Nuo 1951 dailininkai keramikai rengiami Dailės in-to K. katedroje. Keramikų kadrus joje rengia A. Ličkutė-Jusionienė, Jon. Mikėnas, L. Strolis, M. Vrubliauskas ir kt. Spec. vid. išsilavinimo keramikai nuo 1948 rengiami Kauno ir Telšių taikomosios dailės m-lų (dab. technikumų) dailiosios K. skyriuose.Profesionaliosios lietuvių K. dirbiniai yra įvairios funkcinės paskirties ir įv. žanrų. Daugumui jų būdingi ryškūs nac. bruožai, formų subtilumas ir dekoratyvumas. Įvairūs ir raiškūs yra dekoratyvinės K. dirbiniai, skirti butų ir visuom. pastatų interjerui (vazos, vazelės, dekoratyvinės lėkštės ir plokštės, suvenyrai, dekoratyvinės skulptūrėlės ir kt.). Dekoratyvinėms vazoms ir vazelėms būdinga apibendrintos, lakoniškos formos, išraiškingi siluetai, darnios, patrauklios proporcijos, turtingos faktūros, glazūros. Ornamentai čia vartojami saikingai. Kai kurios dekoratyvinės vazos papuoštos figūrinėmis kompozicijomis. Įv. kontūrų dekoratyvinės plokštės pasižymi spalvų turtingumu. Jos atliekamos įv. technika, puošiamos originaliomis figūrinėmis ir ornamentinėmis kompozicijomis. Gausios įv. dydžio ir turinio dekoratyvinės skulptūrėlės modeliuojamos bei komponuojamos labai skirtingai. Vienoms jų būdinga liaudies K. bruožai, intymi nuotaika, nuoširdumas, kitoms — apibendrintos formos, susintetinti siluetai. Pastarosios pasižymi glausta kompozicija ir aptakiu modeliavimu.Lietuvos keramikai sukuria nemaža meniškų įv. paskirties buitinės K. dirbinių (servizų, stalo lempų, žvakidžių, peleninių ir kt.). Gėrimams (girai, kavai, likeriui, pienui, kompotui), vaisiams laikyti ir kt. reikalams skirtų keraminių servizų komplektai dažniausiai pasižymi išraiškingomis formomis ir siluetais, saikingu dekoru, įvairiaspalvėmis glazūromis, įdomiomis faktūromis. Tačiau tai labiau reprezentacinio pobūdžio dirbiniai, vartojami iškilmių, švenčių proga arba interjerui papuošti. Kasdieninėje buityje plačiau vartojami porceliano ir fajanso indai.Archit. K. Lietuvoje negausi. Pradeda plisti turtingų, intensyvių spalvų keraminė mozaika. Kai kurių visuom. pastatų interjeruose vartojamos įvairiaspalvių glazūrų plokštelės, sujungtos metalo plastikos kontūru.Lit.: P. Galaunė, Iš stiklo ir keramikos istorijos.—„Mūsų senovė”, t. 1, kn. 4—5, Tilžė, 1922; P. Galaunė, Lietuvių liaudies menas, K., 1930; V. Miknevičius, Keramika Šiaulių „Aušros” muziejuje. — „Gimtasai kraštas”, 1939, Nr. 1; Lietuvių liaudies menas (Keramika), V., 1959 [P. Galaunės įvadinis straipsnis]; K. Cer-bulėnas, Lietuviškoji liaudies keramika.—„Istorija”, t. 7, V., 1965; Taikomoji-dekoratyvinė dailė, V., 1965 [T. Adomonio, S. Pinkaus įvadinis straipsnis].